KAUNO MEDICINOS UNIVERSITETAS
VISUOMENĖS SVEIKATOS FAKULTETAS
SOCIALINĖS MEDICINOS KATEDRA
DALĖ SMAIDŽIŪNIENĖ
PLAUČIŲ LIGOMIS SERGANČIŲ PACIENTŲ SVEIKATOS
MOKYMO ORGANIZAVIMO VERTINIMAS
MAGISTRO DIPLOMINIS DARBAS
(VISUOMENĖS SVEIKATOS VADYBA)
Mokslinė vadovė Doc.dr. L. Bagdonienė
SANTRAUKA
Visuomenės sveikatos vadyba
PLAUČIŲ LIGOMIS SERGANČIŲ PACIENTŲ SVEIKATOS MOKYMO ORGANIZAVIMO VERTINIMAS
Dalė Smaidžiūnienė
Mokslinė vadovė docentė, dr. Liudmila Bagdonienė. Kauno medicinos universitetas, Visuomenės sveikatos fakultetas, Socialinės medicinos katedra.-Kaunas, 2005.- 60p.
Darbo tikslas - įvertinti pacientų, sergančių plaučių ligomis, sveikatos mokymo organizavimą.
Uždaviniai: 1) nustatyti plaučių ligomis sergančių pacientų požiūrį į sveikatos mokymo organizavimą; 2)
įvertinti gydytojų bei slaugytojų požiūrį į plaučių ligomis sergančių pacientų sveikatos mokymo organizavimo tobulinimą; 3) palyginti pacientų bei medicinos darbuotojų požiūrius į plaučių ligomis sergančių pacientų sveikatos mokymą.
Raktiniai žodžiai: plaučių ligos, sveikatos mokymo organizavimas.
Tyrimo metodika. Tyrimo objektas – plaučių ligomis sergančių pacientų sveikatos mokymo organizavimas.
Atlikta mokslinės literatūros ir teisinių dokumentų analizė, pacientų ir personalo anketinė apklausa, kiekybinė statistinių duomenų analizė. Anketinė apklausa atlikta 2005 m. KMUK pulmonologijos - alergologijos skyriuje. Pacientams buvo išdalinta 110 anketų, į anketos klausimus išsamiai atsakė 104 ligoniai, 3 anketos buvo nevisai užpildytos, todėl, analizuojant duomenis, atmestos, 3 anketos negrąžintos. Medicinos darbuotojams buvo išdalinta 36 anketos, anketas užpildė ir grąžino 12 gydytojų, 15 slaugytojų ( atsakas - 75 proc. ). Tyrimo medžiaga apdorota naudojant SPSS 11,0 statistinį paketą. Požymių statistinis ryšys tirtas susietų lentelių metodu. Remiantis lentelės duomenimis, apskaičiuota chi kvadrato (χ2) kriterijaus reikšmė, jo laisvės laipsnių skaičius (df) bei statistinis reikšmingumas (p<0,05) - statistiškai reikšminga.
Rezultatai: Nustatyta, kad daugiau nei pusė (62,5 proc.) pacientų, besigydydami ligoninėje, dalyvautų pacientų
mokymo programoje. Dauguma (82,7 proc.) pacientų norėtų gauti daugiau informacijos apie savo ligą. Nustatyta, kad mažiau (29,2 proc.) aukštąjį išsilavinimą turinčių asmenų nei pradinį/nebaigtą vidurinį, vidurinį, ir aukštesnįjį išsilavinimą turinčių asmenų, atitinkamai 58,3 proc., 54,4 proc. ir 38,1 proc., nurodė, jog medicinos darbuotojų suteiktos pacientų informavimo bei švietimo paslaugos atitinka jų poreikius. Pacientų požiūriu, medicinos darbuotojų užimtumas, pacientų neryžtingumas ir nežinojimas, į ką kreiptis, bei netinkamas medicinos darbuotojų požiūris į informavimą bei švietimą yra pagrindinės problemos, trukdančios personalui geriau informuoti pacientus. Daugumos (81,5 proc.) gydytojų ir slaugytojų nuomone, tikslinga būtų organizuoti seminarus edukologinei medicinos darbuotojų kompetencijai didinti, dauguma medicinos darbuotojų (92,6 proc.) pasisakė už specialios pacientų mokymo programos sukūrimą. Statistiškai reikšminga (p = 0,017), kad ketvirtadaliui (27,9 proc.) pacientų apie gyvensenos įtaką sveikatai medicinos darbuotojai neaiškino, tačiau tik 7,4 proc. medicinos darbuotojų nurodė, kad apie tai ligoniams jie neaiškina. Respondentų (medicinos darbuotojų ir pacientų ) požiūriu, mokomosios programos, lankstinukų pateikimas pacientams bei didesnis medicinos darbuotojų aktyvumas mokant pacientus yra esminiai veiksniai, padėsiantys pacientui geriau pažinti savo ligą.
Išvados: 1) Daugiau nei pusė apklausoje dalyvavusių asmenų sveikatos mokymo įdiegimą ligoninėje vertina
teigiamai ir besigydydami dalyvautų pacientų mokymo programoje. Šiuo metu vykdomas pacientų sveikatos mokymas nėra sistemingas, daugumai pacientų trūksta informacijos apie ligą, kuria jie serga. Pacientų požiūriu, medicinos darbuotojų užimtumas, pacientų neryžtingumas, pacientų nežinojimas, į ką kreiptis ir netinkamas medicinos darbuotojų požiūris į pacientų informavimą bei švietimą yra pagrindinės problemos, trukdančios personalui geriau informuoti pacientus. 2) Dauguma KMUK pulmonologijos – alergologijos skyriaus medicinos darbuotojų supranta pacientų sveikatos mokymo svarbą, nurodo dėmesio pacientų mokymui stoką ir pasisako už specialių mokymo programų sukūrimo plaučių ligomis sergantiems pacientams reikalingumą. Tobulintina yra medicinos darbuotojų edukacinė kompetencija ir galimybių kelti kvalifikaciją edukologijos srityje organizavimas. 3) Medicinos darbuotojai ne visada suteikia pacientui reikiamą informaciją arba pacientai ne visada supranta ir/ar įsimena tai, ką jiems sako medikai. Palyginus medicinos darbuotojų ir pacientų požiūrius į sveikatos mokymą, nustatyti šie panašumai: rūkantiems pacientams medicinos darbuotojai dažniausiai pataria mesti rūkyti, pacientams reikalinga kompleksinė specialistų, kurie padėtų atsikratyti šio žalingo įpročio, pagalba. Skyrėsi medicinos darbuotojų ir pacientų požiūriai į plaučių ligomis sergančių pacientų žinias apie savo ligą, jos gydymą, dietą, komplikacijas bei sveikos gyvensenos mokymą. Numatant pacientų mokymo organizavimo tobulinimą, esminiais reikėtų laikyti pacientų sveikatos mokymo vertinimus.
Summary
Public health management
EVALUATION OF THE ORGANIZATION OF HEALTH EDUCATION OF PATIENTS WITH PULMONARY DISEASES
Dalė Smaidžiūnienė
Scientific advisor: Assoc. Prof. Dr. Liudmila Bagdonienė. Department of Social Medicine, Faculty of Public Health, Kaunas University of Medicine.-Kaunas, 2005.- 63p.
The aim of the study was to evaluate the organization of the health education of patients with pulmonary
diseases.
The objectives of the study were the following: 1) to determine the attitude of patients with pulmonary
diseases towards the organization of health education; 2) to evaluate the attitude of physicians and nurses towards the improvement of health education of patients with pulmonary diseases; and 3) to compare the patients’ and health specialists’ attitudes towards health education of patients with pulmonary diseases.
Key words: pulmonary diseases, health education organization.
The methods of the study. The object of the study was the organization of health education of patients with
pulmonary diseases. The methods used in this study were the analysis of scientific literature and legal documents, questionnaire-based inquiry of patients and healthcare personnel, and quantitative analysis of statistical data. Questionnaire-based inquiry was performed during 2005 in the Department of Pulmonology-Allergology in the Hospital of Kaunas University of Medicine (HKUM). Of 110 questionnaires distributed among patients, 104 were returned with full answers to all questions, 3 questionnaires were not fully filled out, and thus excluded from the analysis of the data, and 3 questionnaires were not returned. Of 36 questionnaires distributed among healthcare personnel, 12 filled questionnaires were returned by physicians, and 15 – by nurses (response rate - 75%). The obtained findings were processed using SPSS 11.0 statistical software package. Statistical relationship between indicators was investigated using the associated table method. On the basis of the table data, the value of the chi-square (χ2) criterion, its number of the degrees of freedom (df), and statistical significance were calculated, where p<0.05 was considered to be statistically significant.
Results: The study showed that more than one-half (62.5%) of patients would participate in a patient education
program while being in hospital. The majority (82.7%) of patients indicated that they would like to get more information about their disease. The study also showed that fewer (29.2%) patients with higher education levels, compared to those with primary/unfinished secondary, secondary, of further education levels (respectively, 58.3%, 54.4%, and 38.1%), indicated that the patient information and education services provided by the healthcare staff corresponded to their needs. According to patients, the main problems that prevent the healthcare staff from better informing the patients were the personnel’s workload, patients’ hesitation and lack of knowledge to whom they should apply, and the personnel’s inappropriate attitude towards patient information and education. According to the majority (81.5%) of physicians and nurses, it would be expedient to organize seminars for the improvement of educational competence of the healthcare staff, and the majority of the personnel (92.6%) stated that they would support the implementation of the special educational program for patients. It is of statistical significance (p = 0.017) that ca. one-fourth (27.9%) of patients stated that healthcare personnel did not explain to them about the influence of lifestyle on health, but only 7.4% of the staff indicated that they did not provide such explanations to their patients. According to the respondents, educational programs, provisions of patients with information leaflets, and higher activeness of the healthcare staff in teaching patients are the main factors that would assist patients in better understanding of their diseases.
Conclusions: 1) More than one-half of the respondents positively evaluated the implementation of health
education in hospitals, and the patients were inclined to participate in the patient education program while being in hospital. The present health education of patients is not systematic, and many patients lack information about the disease they have. From the patients’ viewpoint, personnel’s workload, patients’ hesitation and lack of knowledge to whom they should apply, and the personnel’s inappropriate attitude towards patient information and education are the main problems that prevent the personnel from providing better information to their patients. 2) The majority of the employees of the HKUM Department of Pulmonology-Allergology understand the importance of patient health education, indicate the lack of attention towards the education of patients, and agree with the necessity of the creation of special educational programs for patients with pulmonary diseases. The educational competence of medical staff needs improvement; the same applies to the organization of the possibilities for the improvement of their qualification in the field of education science. 3) Medical personnel does not always provide patients with necessary information, or the patients do not always understand and/or memorize what they are being told by the medical staff. The comparison of the attitudes of
healthcare personnel and patients towards health education revealed the following similarities: health specialists most frequently advise smoking patients to quit, and patients need a complex assistance from specialists who would help them in dropping this harmful habit.. there was a difference between the medical personnel’s and the patients’ attitudes towards the knowledge of patients with pulmonary diseases about their disease, its treatment, diet, complications, and healthy lifestyle education. When planning the improvement of the organization of patient health education, the patients’ evaluations of health education should be considered as essential.
SANTRUMPOS
AH – arterinė hipertenzija CD – cukrinis diabetas
DUF – darbo užmokesčio fondas ES – Europos Sąjunga
KMUK - Kauno medicinos universiteto klinikos LOPL – lėtinė obstrukcinė plaučių liga
LSP – Lietuvos sveikatos priežiūra
NPGM - negalios paveikti gyvenimo metai NVO – nevyriausybinės organizacijos PATE – plaučių arterijos tromboembolija PSO – pasaulinė sveikatos organizacija SAM - Sveikatos apsaugos ministerija ŠKL – širdies ir kraujagyslių ligos TLK – teritorinė ligonių kasa VSF – visuomenės sveikatos fondas SSF - savivaldybių sveikatos fondai SSL – sveikatą stiprinanti ligoninė
TURINYS
1. ĮVADAS...6
2. LITERATŪROS APŽVALGA...8
2.1.EPIDEMIOLOGINĖ PLAUČIŲ LIGŲ SITUACIJA...8
2.2.PACIENTŲ SVEIKATOS MOKYMO ORGANIZAVIMO TEISINIS PAGRINDIMAS.10 2.2.1.PSO rekomendacijos sveikatos mokymui...13
2.2.2. Nacionalinė sveikatos politika ir pacientų mokymas...16
2.2.3. LR įstatymai ir Vyriausybės dokumentai susiję su pacientų sveikatos mokymo organizavimu...19
2.3. SVEIKATOS MOKYMO VEIKLOS MEDICINOS ĮSTAIGOSE ORGANIZAVIMAS.23 2.3.1. Pacientų sveikatos mokymo organizavimas užsienio valstybėse ...24
2.3.2. Pacientų sveikatos mokymo KMUK organizavimas...27
2.3.3. „Sveikatą stiprinančių ligoninių“ tinklas ir pacientų mokymas...29
2.3.4. Pacientų sveikatos mokymo veiklos finansavimas...30
3. TYRIMO METODAI IR TIRIAMŲJŲ KONTINGENTAS...32
4. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS...34
4.1. Plaučių ligomis sergančių pacientų požiūris į sveikatos mokymo organizavimą...34
4.2. Gydytojų bei slaugytojų požiūris į plaučių ligomis sergančių pacientų sveikatos mokymo organizavimo tobulinimą...38
4.3. Plaučių ligomis sergančių pacientų bei medicinos darbuotojų požiūrių į pacientų sveikatos mokymą palyginimas...40
5. IŠVADOS...47
6. PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS...48
7. LITERATŪRA...49
1. ĮVADAS
Spartūs pastarųjų metų politiniai, socialiniai, ekonominiai pokyčiai turėjo nepalankios įtakos Lietuvos gyventojų sveikatai. Demografiniai sveikatos rodikliai įgavo naujų bruožų: labai sumažėjo gimstamumas, padidėjo mirtingumas, padaugėjo išvykstančių iš Lietuvos [46]. Didele problema tampa lėtinės ligos, sudarančios didžiausią gyventojų mirtingumo ir sergamumo priežasčių dalį. Lietuvos sveikatos informacijos centro duomenimis, 2001 metais įregistruota 647315 naujų paauglių bei suaugusiųjų susirgimų kvėpavimo sistemos ligomis, o mirtingumas nuo kvėpavimo sistemos ligų sudaro 3,7 procento. Vėžio registro duomenimis, išlieka labai didelis sergamumas plaučių bei trachėjos vėžiu. Vyrų sergamumas plaučių bei trachėjos vėžiu yra 81,3, o moterų - 13,2 šimtui tūkstančių gyventojų [23].
Didėjant sergamumui lėtinėmis ligomis bei didėjant išgyvenamumui dėl medicinos mokslo progreso, svarbu didelį dėmesį skirti visuomenės sveikatos mokymui, nes žinios apie sveikatą naudingos tiek sveikiems, tiek turintiems sveikatos problemų ar sergantiems lėtinėmis ligomis. Jos padeda formuoti sveikos gyvensenos įgūdžius ir nuostatas, sąmoningai suprasti rizikos veiksnių įtaką, o vėliau keisti elgseną, siekiant geresnės sveikatos. Žinoma, kad sveikatos mokymas negali būti tik sveikatos priežiūros įstaigose dirbančių atsakomybė, jį turi remti valstybės vykdoma sveikatos ir socialinė politika. Tačiau efektyviai panaudoti asmens sveikatos priežiūros įstaigas, laiku ir kokybiškai pritaikant įvairias sveikatos mokymo ir profilaktikos priemones, yra būtina. Tradiciškai buvome įpratę, kad, gydant ūmias ar lėtines ligas, asmens sveikatos priežiūros įstaigos teiktų plačios apimties diagnostikos ir gydymo paslaugas. Šiandien asmens sveikatos priežiūros įstaigos turėtų rodyti daugiau dėmesio tokios pacientų gyvensenos sritims, kaip mityba, fizinis aktyvumas, saikingas alkoholio vartojimas, rūkymo kontrolė. Nors dauguma sveikatos priežiūros įstaigose dirbančių asmenų pritaria teiginiui, kad ligonių sveikatos mokymas padėtų išvengti kai kurių ligų, pagerintų ligų išeitis, sutrumpintų hospitalizacijos laiką, sumažintų kartotinų ligos atvejų skaičių, tačiau efektyviam sveikatos mokymo priemonių įgyvendinimui asmens sveikatos priežiūros įstaigose trūksta žinių bei tradicijų [38;39].
Pacientų sveikatos mokymas Lietuvoje įgauna naujas formas. Kuriami įvairiomis ligomis sergančių klubai, mokyklos. 1996 metais 11 Lietuvos ligoninių įsijungė į „Sveikatą stiprinančių ligoninių“ programą, kurios vienas uždavinių yra plėsti ligoninės veiklą, sutelkiant dėmesį ne tik į gydomąjį darbą, bet ir į sveikatos stiprinimą [38].
Įgyvendinant pacientų sveikatos mokymą sveikatos priežiūros įstaigose, būtina įvertinti epidemiologinę situaciją Lietuvoje, nustatyti pacientų poreikį žinioms apie jiems aktualų susirgimą, žinių įgijimo medicinos įstaigose tenkinimo lygį bei atsižvelgti į pacientų nuomonę tokio pobūdžio mokymui organizuoti.
Kauno medicinos universiteto klinikų (KMUK) Pulmonologijos - imunologijos klinikoje dauguma gydomų pacientų serga ūmiomis plaučių ligomis - plaučių uždegimu ir kt. bei lėtinėmis obstrukcinėmis plaučių ligomis, plaučių vėžiu. Šių ligų išsivystymui didelę įtaką turi gyvensenos įpročiai, kurių savalaikė korekcija daugeliu atvejų padėtų išvengti lėtinių plaučių ligų. Gyvensenos įpročių korekcija, gydant jau esančius lėtinius procesus plaučiuose, turėtų teigiamos įtakos ligos eigai. Iki šiol Pulmonologijos klinikoje pacientų sveikatos mokymas vyksta neplaningai, nėra nuoseklios pacientų sveikos gyvensenos bei lėtinėmis ligomis sergančių mokymo programos. Diplominiu darbu siekiama įvertinti plaučių ligomis sergančių pacientų sveikatos mokymo organizavimo problemas. Tyrimo objektas – plaučių ligomis sergančių pacientų sveikatos mokymo organizavimas. Atlikta pacientų ir personalo anketinė apklausa. Darbo problemos atskleidimui parinkti pacientų mokymo vertinimo kriterijai: plaučių ligomis sergančių pacientų dalyvavimo mokymo programose patirtis, dalyvavusių mokymo programose pacientų požiūris į sveikatos mokymo naudą, pacientams reikalingų žinių apie ligą, kuria jie serga, suteikimo lygmuo, pacientams reikalingų žinių apie sveiką gyvenimo būdą suteikimo lygmuo, mokymo priemonių poreikis ir pateikimas pacientams, mokymo būdų ir metodų poreikis pacientų požiūriu, mokymo organizavimo problemų sprendimas pacientų ir medicinos darbuotojų požiūriu. Šie kriterijai parinkti remiantis analizuota literatūra bei autorės darbo praktika.
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI Darbo tikslas:
Įvertinti pacientų, sergančių plaučių ligomis, sveikatos mokymo organizavimą.
Darbo uždaviniai:
1. Nustatyti plaučių ligomis sergančių pacientų požiūrį į sveikatos mokymo organizavimą.
2. Įvertinti gydytojų bei slaugytojų požiūrį į plaučių ligomis sergančių pacientų sveikatos mokymo organizavimo tobulinimą.
3. Palyginti pacientų bei medicinos darbuotojų požiūrius į plaučių ligomis sergančių pacientų sveikatos mokymą.
2. LITERATŪROS APŽVALGA
2.1. EPIDEMIOLOGINĖ PLAUČIŲ LIGŲ SITUACIJA
Lietuvos sveikatos statistikos ( 2002 m.) duomenimis, pagrindinės vyrų mirties priežastys dėl kvėpavimo organų ligų 45-64 metų amžiaus grupėje siekia 4,2 proc., moterų – 2,0 proc.. Vyresnio amžiaus ( daugiau nei 64 m. ) šie rodikliai po truputį didėja: vyrų sudaro 6,1 proc. moterų - 2,8 proc. [32].
Bronchinė astma pastaruoju metu vis dažniau diagnozuojama išsivysčiusiose šalyse. Vien JAV astma serga iki 15 mln., o Vakarų Europoje - 8,4 proc. suaugusių gyventojų. Be to, daugelis tyrėjų, remdamiesi vienodų populiacijos grupių tyrimų, atliktų standartine metodika, nustatė ir pripažįsta, kad astmos paplitimo bei sunkumo rodikliai išsivysčiusiose šalyse didėja, per pastaruosius 15 metų kasmet Europoje sergančiųjų bronchine astma padaugėja 2-4 proc. [47].
Lietuvos statistikos departamento duomenimis, bendras Lietuvos gyventojų mirtingumas pagal priežastis ( 2001 m. ) dėl lėtinio bronchito ir bronchinės astmos yra 2,5 proc. [23].
Žinodami HFA duomenų bazės duomenis ir, palyginę 1999 - 2003 metų šioje bazėje valstybių pateiktus rodiklius, matome, kad bendras visų amžiaus grupių mirtingumas nuo bronchito, emfizemos, bronchinės astmos Lietuvoje ( kaip ir Europos regione ) iki 2003 m. po truputį didėjo ir tik 2003 m. situacija truputį pagerėjo, o palyginę su kaimyninių valstybių - Lenkijos ir Latvijos duomenimis – turime ko siekti. Austrijoje bei Suomijoje šie rodikliai taip pat geresni, išskyrus paskutiniųjų 2003 metų Austrijoje duomenis ( 1 lentelė ) [6].
1 lentelė. Bendro visų amžiaus grupių ligonių mirtingumo rodiklių 1999 - 2003m. nuo bronchito, emfizemos, bronchinės astmos 100 tūkst. gyventojų Lietuvoje, Lenkijoje, Latvijoje, Suomijoje, Austrijoje, Europos regione palyginimas
Metai Lietuva Lenkija Latvija Suomija Austrija Europos
regionas 1999 24,28 19,18 12,41 16,69 9,67 23,43 2000 24,15 18,61 10,96 16,33 9,29 24,32 2001 24,3 16,55 10,22 15,88 8,49 24,48 2002 24,79 16,33 10,54 15,27 20,89 24,82 2003 23,9 - 10,80 14,22 25,5 -
Pastaraisiais dešimtmečiais, anot Lietuvos sveikatos informacijos centro, nerimą kelia Lietuvos gyventojų mirtingumas nuo širdies ir kraujagyslių ligų bei piktybinių navikų. Šios priežastys sudarė 73,3 proc. visų mirties priežasčių [23].
2001 metų Lietuvos vėžio registro duomenimis, plaučių vėžys užima pirmą vietą tarp vyrų 19,0 proc. visų vėžio atvejų. Plaučių vėžys - dažniausia piktybinių navikų lokalizacija vyrams. Nors plaučių vėžiu dažniausiai serga vyresnio amžiaus vyrai ( nuo 75 metų ), tačiau šių pacientų amžius
jaunėja, didėja ir šio vėžio paplitimas tarp moterų. Lietuvoje jaunesnių nei 44 metų vyrų sergamumas plaučių vėžiu sudaro 2,0/100 tūkst. gyventojų, moterų – 1,3/100 tūkst. gyventojų [21;36].
Europos šalyse didžiausias mirtingumas yra nuo širdies ir kraujagyslių ligų, antroje vietoje - mirtingumas nuo vėžio. Analizuojant HFA duomenų bazėje pateiktus rodiklius, Lietuvoje mirtingumas nuo trachėjos, bronchų, plaučių vėžio yra gerokai mažesnis nei kaimyninėje Lenkijoje, panašus, tačiau truputį mažesnis nei Latvijoje ir panašus kaip Europos regione. Tačiau Suomijos, Austrijos ir kt. pažangių Europos valstybių ( Vokietijos, Švedijos ) mirtingumo nuo trachėjos, bronchų, plaučių vėžio rodikliai šiuo metu yra geresni nei Lietuvoje ( 2 lentelė ).
2 lentelė. Visų amžiaus grupių ligonių bendro mirtingumo rodiklių 2000 - 2003m. nuo trachėjos, bronchų, plaučių vėžio 100 tūkst. gyventojų Lietuvoje, Lenkijoje, Latvijoje, Suomijoje, Austrijoje, Europos regione palyginimas
Metai Lietuva Lenkija Latvija Suomija Austrija Europos regionas
2000 35,2 51,72 35,84 27,83 32,73 36,53
2001 36,93 52,49 38,79 27,85 31,46 35,86
2002 35,43 53,22 36,85 26,86 33,43 35,73
2003 36,2 - 36,43 27,36 31,88 -
Vokietijoje mirtingumo nuo trachėjos, bronchų, plaučių vėžio rodikliai 100 000 tūkst. gyventojų panašūs kaip Lietuvoje ( 2000 m. – 35,49; 2001 m. – 34,39 ). Vokietijoje kasmet užregistruojama nuo 100 000 iki 130 000 naujų vėžio atvejų. Vyrams dažniausiai nustatomas plaučių vėžys, kuris sudaro 26,5% visų vėžio vyrams atvejų Vokietijoje. 35% visų vėžio atvejų šioje šalyje atsiranda dėl piktnaudžiavimo tabaku [ 6;20].
Sergamumas plaučių vėžiu kasmet didėja. Pasaulyje nuo šios ligos kiekvienais metais miršta beveik milijonas žmonių. Nors šiuo metu mirties priežasčių struktūroje plaučių vėžys užima dešimtą vietą, prognozuojama, kad 2020 metais pakils į penktą, o išsivysčiusiose šalyse – į ketvirtą vietą [36]. Visuotinio ligų padarinių tyrimo, atlikto remiant PSO ir Pasaulio Bankui, metu nustatyta, kad 1990 m. LOPL paplitimas pasaulyje buvo 9,34 ligos atvejų/ 1000 vyrų ir 7,33/1000 moterų. Tačiau šie rodikliai apima visas amžiaus grupes ir neparodo tikrojo LOPL paplitimo tarp pagyvenusių žmonių. LOPL paplitimo ir sergamumo rodikliai neatspindi visų LOPL mastų, nes dažniausiai diagnozuojama tik pažengusios stadijos liga, kai atsiranda klinikinių simptomų. LOPL paplitimas didžiausias tose valstybėse, kur cigarečių rūkymas buvo arba yra labai paplitęs, o mažiausias ten, kur rūkymas mažiau paplitęs arba mažas bendras surūkomo tabako kiekis skaičiuojant žmogui. Šiuo metu pasaulyje LOPL yra ketvirtoji mirties priežastis ir artimiausiu metu numatomas tolesnis ligos paplitimo ir mirtingumo nuo LOPL didėjimas [8].
Visuotinio ligų padarinių tyrimo metu buvo įvertinti mirtingumo ir neįgalumo nuo dažniausiai pasitaikančių ligų bei traumų rodikliai, naudojant sudėtinį kiekvienos ligos ekonominių padarinių dydį. Tai - negalios paveikti gyvenimo metai, t.y. metų, prarastų dėl priešlaikinių mirčių ir nugyventų
esant negaliai skaičius, perskaičiavus pagal neįgalumo sunkumą (Disability-Adjusted Life Year). Prognozuojama, kad 2020 m. pagal šį rodiklį LOPL bus penktoje vietoje po koronarinės širdies ligos, sunkios depresijos, eismo nelaimių ir smegenų kraujotakos ligų ( LOPL 1990 m. buvo dvylikta). Trachėjos, bronchų, plaučių vėžys iš trisdešimt trečios vietos 1990 m. pereis į 15 vietą ( 3 lentelė ) [8].
3 lentelė. Pagrindinių ligų NPGM rodikliai pasaulyje 1990 ir 2020 metais (prognozės)
Liga ar trauma Vieta
1990 m. Dalis nuo bendrojo NPGM rodiklio proc. Vieta 2020 m. Dalis nuo bendrojo NPGM rodiklio proc. Apatinių kvėpavimo takų
infekcijos
1 8,2 6 3,1
Viduriavimas 2 7,2 9 2,7
Perinatalinio periodo būklės 3 6,7 11 2,5
Didžioji depresija 4 3,7 2 5,7
Koronarinė širdies liga 5 3,4 1 5,9
Smegenų kraujotakos ligos 6 2,8 4 4,4
Tuberkuliozė 7 2,8 7 3,1 Tymai 8 2,6 25 1,1 Eismo nelaimės 9 2,5 3 5,1 Įgimtos anomalijos 10 2,4 13 2,2 Maliarija 11 2,3 19 1,5 LOPL 12 2,1 5 4,1
Trachėjos, bronchų, plaučių vėžys 33 0,6 15 1,8
Didele problema tampa lėtinės kvėpavimo sistemos ligos, todėl sveikatos priežiūros įstaigos turėtų skirti daugiau dėmesio žmonių grupėms ir atskiriems asmenims, turintiems šių ligų rizikos veiksnių.
2.2. PACIENTŲ SVEIKATOS MOKYMO ORGANIZAVIMO TEISINIS PAGRINDIMAS
Visuomenės sveikatai apibrėžti dažniausiai vartojamas toks C. E. A. Winsl 1951 m. pasiūlytas apibrėžimas. Jame teigiama, kad visuomenės sveikata — tai mokslas ir menas organizuotomis visuomenės pastangomis išvengti ligų, pailginti gyvenimą bei sustiprinti fizinę ir psichinę sveikatą, rūpinantis aplinkos sauga, kontroliuojant infekcines ligas, mokant individualios higienos, organizuojant medicinos bei slaugos tarnybas, anksti diagnozuojant ir gydant ligas, plečiant, to-bulinant socialines tarnybas, garantuojančias, kad kiekvieno individo gyvenimo standartai sudarytų jam galimybes palaikyti sveikatą, taigi suteiktų teisę į sveikatą ir ilgą gyvenimą [16]. Jau šiame apibrėžime aiškiai atsispindi organizaciniai visuomenės sveikatos specialistų siekiai ugdyti individų gyvenimo standartus, padėsiančius palaikyti sveikatą. Sveikatos stiprinimas yra procesas, teikiantis žmonėms daugiau galimybių rūpintis savo sveikata ir ją gerinti (Health Promotion Glossary, WHO, Geneva, 1998) [ 16].
Lietuvos Sveikatos terminų ir apibrėžimų standarte (LST 1452:1997) sveikatos stiprinimas apibrėžtas kaip „valstybinių valdžios ir valdymo organų, savivaldybių ir visuomenės įsipareigojimų, priemonių ir veiksmų visuma, padedanti gausinti bei racionaliau panaudoti sveikatos priežiūros išteklius ir labiau kontroliuoti žmonių sveikatą." [42].
Pacientų informavimas yra pirmas žingsnis į pacientų mokymą - tai reikšmingos žinios perdavimas. Sveikatos mokymas - tai kryptingos pastangos suteikti visuomenei žinių, kaip apsisaugoti nuo ligų ir stiprinti sveikatą. Lietuvos Sveikatos terminų ir apibrėžimų standarte sveikatos mokymas apibrėžiamas kaip „sveikatos priežiūros įstaigų veikla, kurios tikslas - mokyti atskiras gyventojų grupes saugoti ir stiprinti
Sveikatos ugdymas - sveikatą". Sveikatos mokymas yra viena iš pagrindinių sveikatos ugdymo ir stiprinimo sudėtinių dalių.kryptingos ir sąmoningos pastangos gilinti žinias apie sveikatos tausojimo ir stiprinimo būdus, ugdyti sveikos gyvensenos įgūdžius. Sveikatos ugdymas yra platesnis ir gilesnis procesas negu sveikatos mokymas. Sveikatos mokymas suteikia žinių apie sveikatą, o ugdymas, be žinių, dar siekia išugdyti sveikos gyvensenos įpročius, pakeisti požiūrį ir elgseną [42;52]. Sveikatos stiprinimo koncepcijos (healt promotion) idėjos pasiūlytos 1986m. apibrėžimas teigia, kad: „sveikatos stiprinimas yra procesas, suteikiantis žmonėms daugiau galimybių rūpinantis savo sveikata ir ją gerinti.“
Otavos sveikatos stiprinimo konferencijoje 1986 m. priimti sveikatos stiprinimo principai, vadinami „Otavos chartija". Šis dokumentas pabrėžė būtinybę:
1) Sukurti visuomenės politiką, padedančią stiprinti sveikatą. Sveikatos stiprinimas turi tapti pagrindine politikų ir vyriausybės visų veiklos sričių kryptimi. Su sveikata susijusios problemos turi būti sprendžiamos ir ne medicinos srityje. Bendras politikos tikslas — padėti žmonėms tapti sveikiems;
2) Sukurti aplinką, padedančią gerinti sveikatą. Aišku, kad žmogaus ir visuomenės sveikata priklauso nuo jų santykių su aplinka. Visuomenė, nekreipianti dėmesio į ekologiją, kaip atsaką į savo nerūpestingą elgesį turi daug sveikatos ir socialinių problemų. Sveikata neatsiejama nuo kintančių gyvenimo, darbo ir poilsio sąlygų, todėl itin svarbu, kad šios sąlygos būtų palankios ir stiprinančios sveikatą;
3) Įtraukti į sveikatos stiprinimą bendruomenę;
4) Tobulinti individualias sveikatos stiprinimo žinias bei įgūdžius. Nuolat teikiama informacija, sveikatos mokymas padeda suprasti sveikos gyvensenos ir sveikatos stiprinimo principus, išmokti kontroliuoti savo sveikatą, aplinką, išvengti ligų;
5) Perorientuoti sveikatos priežiūros tarnybas. Atsakomybę už sveikatos stiprinimą sveikatos priežiūros tarnybose turi pasidalyti individai, visuomenės grupės, medicinos darbuotojai, vadovai bei vyriausybė. Tik visiems dirbant kartu, sveikatos priežiūros tarnybos padės stiprinti sveikatą [16].
Džakardos deklaracija XXI amžiuje numato tokius prioritetus, kaip investicijų į sveikatos stiprinimą didinimą, plėtimą bendradarbiavimo tarp visų institucijų, kurios susiję su sveikata bei pačių individų galimybių siekiant geresnės sveikatos didinimą.
Pastaraisiais metais Lietuva aktyviai bendradarbiavo su Pasauline Sveikatos Organizacija (PSO) kuriant profilaktines lėtinių neinfekcinių ligų mokslines ir praktines programas, taip pat prisidėjo plėtojant Europos sveikatos politiką. Remiantis Kauno medicinos universitete atliktais darbais bei patirtimi, pasiūlytos naujos koncepcijos kovai su lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis, kurios, pripažintos PSO, plačiai paplito Europoje bei toli už jos ribų. Būtinai reikia paminėti nemažą Kauno medicinos universiteto specialistų indėlį rengiant nacionalinę sveikatos koncepciją bei Lietuvos sveikatos programą, kurios šiandien sudaro Lietuvos sveikatos politikos, pagrįstos visuomenės sveikatos principais, pagrindą [16;40].
Sveikatos politikos vystymo procesą, vykusį per atkurtos Lietuvos Respublikos dešimtmetį, galima vertinti įvairiai. Pirmiausia galima labai tiksliai išanalizuoti sveikatos sistemos bei sveikatos apsaugos sistemos reformos teisinių pagrindų chronologiją, teigiant, kad pagrindiniai teisės aktai priimti. Kita vertus, būtent įstatymdavystės chronologija neleidžia teigti, kad sveikatai mūsų valstybėje teikiamas prioritetas. Juk pirmasis sveikatos priežiūrą reguliuojantis įstatymas - LR sveikatos sistemos įstatymas - buvo priimtas tik 1994 m. liepos mėn., LR sveikatos draudimo įstatymas - 1996 m. liepos mėn.. Šiuo metų jau priimta nemažai visuomenės sveikatos stiprinimą reglamentuojančių dokumentų, tačiau dabartinė sveikatos stiprinimo sveikatos priežiūros įstaigose sistema neužtikrina, kad visi asmens sveikatos priežiūros įstaigų (ligoninių, poliklinikų, ambulatorijų, bendrosios praktikos gydytojų kabinetų, medicinos punktų) pacientai, visuomenės sveikatos centrų ir jų filialų klientai įgytų sveikatos žinių ir įgūdžių, reikalingų jų sveikatos stiprinimo potencialui realizuoti. Dažnas sergamumas lėtinėmis ligomis ir dėl jų ištikusios ankstyvos mirtys (9 iš 10 arba 87,4 proc. mirčių Lietuvoje priežastis - širdies ir kraujagyslių ligos, navikai, traumos ir apsinuodijimai) dažniausiai yra netikusios gyvensenos bei sveikatą žalojančios aplinkos padariniai [40].
Pagal Pasaulio Sveikatos Organizacijos (PSO) sveikatos apibrėžimą, teigiantį, kad "sveikata yra visiška fizinė, protinė bei socialinė gerovė, o ne vien ligos ar fizinės negalios nebuvimas", galima būtų teigti, kad Lietuvoje priimti įstatymai bei teisiniai aktai, visa šalies socialinė-ekonominė raida paveikė sveikatos sistemos funkcionavimą, pvz.LR įstatymų, tokių kaip alkoholio ir tabako kontrolės, reikalaujančių tarpžinybinių veiksmų koordinavimo, įgyvendinimo spragos nepadeda spręsti Lietuvos žmonių sveikatos problemų, o, anot profesoriaus V. Grabausko, sveikatos sistemos bei sveikatos priežiūros sistemos tiek konceptualioji, tiek ir struktūrinė bei finansinė reforma turėtų reikšti "daugiau sveikatos Lietuvos žmonėms"[40].
Apibendrinant galima teigti, kad Lietuvos sveikatos politika, įstatymai, teisiniai aktai bei kiti dokumentai turi būti siejami su pagrindiniais Lietuvos žmonių sveikatos rodikliais. Tai labiausiai atitiktų sveikatos politikos sampratą, suvokiant, kad sveikatos politika yra suderintas visų visuomenės politinių, socialinių bei ekonominių sektorių veiklos planas, skirtas gyventojų sveikatos ugdymui, stiprinimui, ligų prevencijai bei savalaikei efektyviai medicinos pagalbai teikti.
2.2.1. PSO REKOMENDACIJOS SVEIKATOS MOKYMUI
Pasaulinė sveikatos organizacija ( PSO ) pasiūlė sveikatos politikos programą „Sveikata 21“, kurioje visuomenės sveikatos gerinimas ir ugdymas yra viena iš keturių pagrindinių XXI amžiaus Europos sveikatos politikos krypčių.
PSO keliamuose tiksluose atspindi visuomenės sveikatos mokymo, susijusio su plaučių ligomis bei plaučių vėžiu, svarba. PSO dokumentuose teigiama: „turi būti sumažintas jaunų žmonių, vartojančių narkotikus, tabaką, alkoholį, skaičius. Tikslas – iki 2020m. mirtingumas, negalia bei priešlaikinis mirtingumas dėl pagrindinių lėtinių ligų visame regione turėtų būti kiek įmanoma labiau sumažintas“ [12].
Lietuvoje didėja rūkančių žmonių skaičius. 2001 metų Lietuvos vėžio registro duomenimis plaučių vėžys užima pirmą vietą tarp vyrų kaip dažniausia piktybinių navikų lokalizacija (tarp vyrų 19,0 proc. visų vėžio atvejų). Plaučių vėžiu sergančių pacientų amžius jaunėja, didėja ir šio vėžio paplitimas tarp moterų [21;36].
Lietuvai bei kitoms valstybėms tampa aktualūs PSO tikslai, kuriuose nurodoma, kad mažiausiai 15 proc. turi būti sumažintas vyresnių nei 65 metų žmonių mirtingumas dėl įvairios lokalizacijos vėžio, taip pat 25 proc. turi būti sumažintas mirtingumas nuo plaučių vėžio.
Dvimetėje 2000 – 2001 m. bendradarbiavimo sutartyje tarp PSO regioninio biuro ir Lietuvos sveikatos apsaugos ministerijos buvo numatytos tokias prioritetinės bendradarbiavimo kryptis, kaip sveikatos politikos plėtra nacionaliniu ir regioniniu lygiu, sveikatos priežiūros sistemos reforma, ligų profilaktika ir sveikatos stiprinimas, parama aplinkos ir sveikatos veiksmų planui.
Lietuva šiandieną yra viena iš Europos Sąjungos valstybių. Lietuvai svarbios sutartyje su PSO numatytos pagrindinės bendradarbiavimo kryptys: sveikatos politikos plėtra nacionaliniu ir subnacionaliniu lygiu, ES reikalavimų diegimas į Lietuvos sveikatos įstatymdavystę, ligų profilaktika ir sveikatos stiprinimas, parama Lietuvai aplinkos ir sveikatos veiksmų planų įgyvendinimui, sveikatos informacijos ir įrodymais pagrįstos informacijos vystymas [31].
Tabako rūkymas pasaulyje paprastai nužudo 330 žmonių kasdien. 2000 metų duomenimis pasaulyje rūko apie 12,1 milijono žmonių – 29 proc. vyrų ir 28 proc. moterų [51]. Tabako rūkymas yra svarbiausias plaučių vėžį sukeliantis veiksnys. Tabako dūmuose yra apie 40 žinomų karcinogenų.
Apie 90 proc. plaučių vėžio atvejų siejama su rūkymu. Rizika susirgti plaučių vėžiu priklauso nuo surūkomų cigarečių kiekio, amžiaus, kada pradėta rūkyti, rūkymo trukmės, cigarečių rūšies, tabako dūmų įkvėpimo gylio. Metus rūkyti, tikimybė susirgti plaučių vėžiu mažėja tik po 5 metų, tačiau lieka didesnė nei niekada nerūkiusiems asmenims [36]. Rūkantys, kurie per dieną surūko 14 cigarečių turi 8 kartus didesnę riziką mirti nuo plaučių vėžio, o surūkantiems 25 cigaretes per dieną ši rizika išauga iki 25 kartų. Pito (2000 metais) atliktos studijos tikslas buvo įvertinti rūkymo nutraukimo poveikį. Studijos rezultatai parodė, kad 16 proc. vyrų, kurie iki 75 metų amžiaus metė rūkyti, mirė nuo plaučių vėžio ir tik 6 proc. vyrų iki 50 metų amžiaus, metę rūkyti, ir 2 proc. vyrų , kurie metė rūkyti iki 30 metų amžiaus, mirė nuo plaučių vėžio [51].
Pasyvus rūkymas taip pat didina riziką susirgti plaučių vėžiu. Nustatyta, kad JAV kasmet apie 2000 mirčių nuo plaučių vėžio lemia pasyvus rūkymas. Taip pat įrodyta, kad nerūkančiam asmeniui, susituokusiam su rūkančiu, plaučių vėžio rizika padidėja 26 proc. [36].
Kadangi apie 90 proc. plaučių vėžio atvejų siejama su rūkymu, ypač aktualus tampa numatomas PSO ir Lietuvos tolesnis bendradarbiavimas tabako kontrolės projektuose [31;36].
Šalys narės, dalyvavusios PSO surengtoje Europos ministrų konferencijoje „Už Europą be tabako“ (Varšuva, 2002 m. vasario 18-19 d.), įsipareigojo sukurti Europos tabako kontrolės strategiją (ETKS) ir pareiškė tvirtą norą visapusiškai remti tabako kontrolės konvenciją. Viena strateginių priemonių – tabako gaminių paklausos mažinimas, apimantis kainų ir mokesčių politiką, aplinkos be tabako dūmų užtikrinimą, reklamos draudimą, kadrų rengimą, visuomenės švietimą, tabako gaminių kokybės kontrolę, vartotojų informavimą ir kt.. Šioje konferencijoje susitarta dėl tarptautinių kompleksinių kovos su rūkymu priemonių pasaulinei tabako epidemijai stabdyti. Varšuvos deklaracijos visavertę tabako kontrolės politiką iš esmės sudaro dideli mokesčiai tabako gaminiams, draudimas realizuoti, remti ir reklamuoti šiuos gaminius, gyventojų apsauga nuo pasyviojo rūkymo viešosiose bei darbo vietose, metodikų bei priemonių, padedančių norintiesiems mesti rūkyti, rengimas, griežta tabako kontrabandos kontrolė. Sveikų mokyklų, ligoninių, miestų, darželių, kalėjimų, regionų kūrimas bei alkoholio kontrolė glaudžiai siejama su ūmiomis ir lėtinėmis plaučių ligomis. Šie momentai taip pat numatyti PSO ir Lietuvos tolesniame bendradarbiavime [31].
Visame pasaulyje nėra žmogaus, kuris nenorėtų būti sveikas, gerinti savo ir savo šeimos sveikatą, būti žvalus ir darbingas. PSO sveikatą laiko bendra valstybės ir individo problema. Ji sprendžiama pagal 3 svarbiausias kryptis: individo gyvenimo ilginimą (ankstyvų mirčių mažinimą), sveiko gyvenimo ilginimą (ligų, invalidumo profilaktiką) ir fizinę, dvasinę bei socialinę gerovę [15]. Ligų profilaktikai didelę įtaką daro žinios. PSO dokumentuose visuomenės informavimui teikiama didelė reikšmė. „Faktai byloja apie tai, kad nepertraukiamos ir intensyvios visuomenės informavimo bei mokymo programos didina pakantumą vienokioms ar kitokioms politinio reguliavimo priemonėms (pavyzdžiui, susijusioms su mokesčiais už tabako gaminius, pasyviuoju
rūkymu ir pan.). Duomenys rodo, kad tik tinkamas sveikatos apsaugos darbuotojų pasirengimas ir aktyvios visuomenės informavimo bei diskusijų kampanijos lemia tabako kontrolės strategijų sėkmę, kuriai gresia taktiniai tabako pramonininkų manevrai, klaidinantys visuomenę ir grindžiami dezinformacija bei reklama. Tabako kontrolės strategijų rengimas bei įgyvendinimas turi būti pagrįstas visapusiška visuomenės informavimo bei kadrų rengimo strategija. Tam reikalingi šie nacionalinės strategijos veiksmai:
1) Parengti bei įgyvendinti efektyvias bazines mokomąsias kovos su rūkymu programas politikams, medikams, studentams, dėstytojams, auklėtojams bei panašių kategorijų atstovams; 2) Vykdyti bei plėtoti švietimo kampanijas, rengti kadrus, informuoti visuomenę, organizuoti
antireklamines kampanijas;
3) Siekti, kad visuomenė, ypač vaikai, jaunimas bei tam tikroms grupėms priklausantys gyventojai, būtų gerai informuoti apie medicinines bei socialines tabako vartojimo bei pasyviojo rūkymo pasekmes, apie priklausomybę nuo tabako, taip pat apie metimo rūkyti bei gyvenimo be tabako privalumus;
4) Įtraukti visuomenines, nevyriausybines organizacijas bei plačiąją visuomenę į tabako kontrolės strategijų rengimą, koordinuoti NVO bei medicinos profesionalų veiklą [7;15].
Informacinė bei mokomoji veikla stiprina visų kitų tabako kontrolės strategijos veiksmų poveikį. Pagalba metantiems rūkyti yra svarbus ir perspektyvus tabako kontrolės komponentas. Duomenys rodo, kad trumpos rekomendacijos bei parama iš esmės padeda rūkantiems atsisakyti šio žalingo įpročio, o nikotino pakaitų vartojimas gerina tokio sprendimo rezultatus. Tam pasaulinė sveikatos organizacija rekomenduoja šiuos nacionalinės strategijos veiksmus:
1) Įgyvendinti švietimo bei mokymo programas, parengtas atsižvelgiant į konkrečių gyventojų grupių amžiaus ir lyties ypatybes ir skirtas tam, kad rūkantys atsisakytų šio žalingo įpročio; 2) Diegti ir plėtoti efektyvesnius priklausomybės nuo tabako gydymo būdus bei priemones,
padedančius metusiems rūkyti negrįžti prie šio įpročio (pavyzdžiui, paramos ir konsultavimo tarnybą, telefono liniją metusiems rūkyti, į kasdienę gydytojų praktiką įeinantį pacientų konsultavimą apie būtinybę mesti rūkyti ir t.t.), įtraukti juos į nacionalines sveikatos programas, pirminės sveikatos priežiūros, sveikatos ugdymo, kovos su narkomanija ir alkoholizmu, reprodukcinės sveikatos, kovos su tuberkulioze ir pan., planus bei strategijas; 3) Parengti ir įgyvendinti programas medicinos profesionalams (gydytojams, slaugytojams,
stomatologams, farmacininkams), mokytojams, visuomenės bei socialiniams darbuotojams, propaguojančias metodus, padedančius mesti rūkyti;
4) Parengti priklausomybės nuo tabako diagnozavimo, konsultavimo bei gydymo programas pirminės sveikatos priežiūros įstaigoms [7] .
Kadangi PSO sveikatą laiko bendra valstybės ir individo problema, todėl tik holistinis valstybės požiūris į paciento sveikatą bei sveikatos politika, apimanti fizinę, psichinę ir socialinę pacientų gerovę kartu su paciento noru, veiksmais būti sveiku gali padėti kiekvienam žmogui siekti geresnės sveikatos.
2.2.2. NACIONALINĖ SVEIKATOS POLITIKA IR PACIENTŲ MOKYMAS
Sveikatos mokymas - tai kryptingos pastangos suteikti visuomenei žinių, kaip apsisaugoti nuo ligų ir stiprinti sveikatą, sveikatos mokymas - sveikatos priežiūros įstaigų veikla, kurios tikslas - mokyti atskiras gyventojų grupes saugoti ir stiprinti sveikatą. Pacientų informavimas, švietimas, mokymas ir ugdymas - svarbi medicinos darbuotojų darbo dalis. Išsamiai apie savo ligą informuotas pacientas tampa gydymo ir slaugos procesų dalyviu ir nesijaučia paliktas atsitiktinumams ar atstumtas, jis bent kiek valdo savo būklę, nes tai, kas vyksta, tampa suprantama, nors tai gali būti skausminga ir nemalonu [10;42].
PSO ypač akcentuoja pozityvią Nacionalinės sveikatos koncepcijos pusę - siekimą ugdyti sąmoningą visuomenės požiūrį į sveikatos išsaugojimą ir stiprinimą, kaip pagrindinę socialiai pilnaverčio gyvenimo sąlygą.
Lietuvos sveikatos programoje keliamus tikslus tikimasi pasiekti:
1) Įgyvendinant „Sveikata 21“, t.y. realų įvairių žinybų bendradarbiavimą;
2) Sudarant sąlygas sveikai gyvensenai pavirsti socialine norma, populiarinant sveiką gyvenimo būdą, skatinant asmenis ir šeimas siekti geresnės sveikatos;
3) Sukuriant sveiką aplinką, saugant ją nuo sveikatai pavojingų veiksnių (nuolatinė vandens, oro, maisto produktų¸ kokybės kontrolė, atliekų ir dirvožemio nekenksmingumo sveikatai kontrolė, miesto ir gyvenviečių ekologinės situacijos vertinimas bei dirbančių konkrečių sveikatos problemų sprendimas);
4) Organizuojant tinkamą, prieinamą ir priimtiną sveikatos priežiūrą, t.y. teikiant pirminės sveikatos priežiūros grandžiai prioritetą, harmoningą visos sveikatos sistemos plėtojimą, apimantį sveikatos stiprinimą ir ligų profilaktiką, savalaikį ligų išaiškinimą, gydymą bei reabilitaciją;
5) Rūkymas nulemia 25 proc. širdies ir kraujagyslių ligų, 30 proc. vėžio, 75 proc. kvėpavimo sistemos ligų ir yra laikomas svarbiausiu pašalinamu įvairių ligų rizikos faktoriumi. Nuo rūkymo sukeltų ligų Lietuvoje kasmet prieš laiką miršta daugiau kaip 7000 gyventojų, tai sudaro 20 proc. bendrojo mirtingumo [ 7;30;56].
JAV atliktų tyrimų duomenimis (Cummins, 1989), gydytojo pagalbos pacientui mesti rūkyti ekonominis efektas yra nuo 705 iki 2058 JAV dolerių (už išgelbėtus gyvenimo metus) [42].
Vienas iš Nacionalinės sveikatos koncepcijos keliamų tikslų yra rūkymo vartojimo sumažinimas. Tai ypač svarbu, kadangi sergamumas plaučių vėžiu tiesiogiai priklauso nuo surūkytų cigarečių kiekio per dieną, amžiaus, rūkymo stažo, kada pradėta rūkyti. Tirtos ir nustatytos rūkymo paplitimo pacientų, sergančių plaučių vėžiu, tendencijos. Paaiškėjo, kad rūko 30 proc. plaučių vėžiu sergančių pacientų, 60 proc. prisipažino rūkę anksčiau, bet šiuo metu nerūkantys ir tik 10 proc. apklaustų asmenų teigia niekada nerūkę [50].
Lietuvoje yra numatyta rūkymo paplitimo mažinimo įgyvendinimo strategija: bendras tabako vartojimo ir jo pasekmių mažinimo efektyvumas priklauso nuo viso komplekso valstybės mastu vykdomų teisinių, ekonominių, medicininių ir pedagoginių priemonių, bendradarbiaujant valstybiniam, privačiam ir visuomeniniam sektoriams. Rūkymo kontrolė yra esminė sveikatos politikos dalis. Sveikatos priežiūros įstaigų veikla organizuojant rūkymo kontrolę apima rūkymo kontrolės programų kūrimą ir vykdymą sveikatos priežiūros įstaigose, rūkymo uždraudimo sveikatos priežiūros įstaigose įgyvendinimą, kvalifikuotos medicinos ir psichologijos pagalbos teikimą norintiems mesti rūkyti, įskaitant medicinos darbuotojus [ 7;26;57].
Reformos ir pertvarkymai, kurių pagrindinis tikslas - gerinti Lietuvos gyventojų sveikatą, atsižvelgiant į Pasaulio sveikatos organizacijos, "Sveikata-21" ir Lietuvos sveikatos programos principus, turi apimti visas šalies sveikatos priežiūros tarnybas, visas valstybės žinybas, taip pat ir visą visuomenę. Nacionaliniu mastu yra numatytos pagrindinės visuomenės sveikatos priežiūros sistemos reformos kryptys, susijusios su sveikatos ugdymu [7;26;40].
Sveikatos stiprinimas ir ligų prevencija Lietuvoje apima sveikos gyvensenos ugdymą, tabako, alkoholio, narkotikų, psichotropinių medžiagų žalos mažinimą, sveikos mitybos ir fizinio aktyvumo propagavimą, dažniausių lėtinių neužkrečiamųjų ir užkrečiamųjų ligų prevenciją ir įgyvendinimą pagal veiklos strategines kryptis.
Sveikos gyvensenos ugdymas apima:
1) Sveikatos ugdymo sistemos tobulinimą;
2) Sveikos gyvensenos propagavimą visuomenės informavimo priemonėmis;
3) Sveikos gyvensenos ugdymą vaikų darželiuose ir mokyklose, sveikatos stiprinimo mokyklų ir universitetų veiklos skatinimą;
4) Moksliškai pagrįstų, veiksmingų sveikatos mokymo metodų ir priemonių diegimą;
5) Sveikos gyvensenos ugdymo įtraukimą į sveikatos sistemos ir kitų sektorių darbuotojų profesinio mokymo ir kvalifikacijos kėlimo programas;
6) Sveikos gyvensenos ugdymo tyrimų organizavimą;
Tabako vartojimo mažinimas apima:
1) Tabako gaminių gamybos ir prekybos kontrolę; 2) Tabako rinkos ribojimo priemonių taikymą; 3) Rūkymo prevencijos vykdymą;
4) Skatinimą mesti rūkyti ir pagalbos metantiesiems teikimą; 5) Sveikos (be tabako) darbo ir gyvenamosios aplinkos kūrimą;
6) Pedagogų, sveikatos priežiūros specialistų, valstybės politikų, valstybės tarnautojų, žurnalistų mokymo organizavimą.
Šios strategijos įgyvendinimas padės sukurti šiuolaikinę visuomenės sveikatos priežiūros sistemą, kuri bus paremta visuomenės ugdymu, sveikatos stiprinimu ir skatins formuoti visuomenės sveikatos priežiūros politinio, ekonominio, socialinio ir visuomeninio rėmimo pagrindus. Tik tada visuomenės sveikatos priežiūros sistema taps ekonomiška, patikima, gerai valdoma [ 7;56] .
Sukurtas nacionalinis sveikatos stiprinimo plėtros veiksmų planas sveikatos priežiūros įstaigose 2004-2006 metams. Plano paskirtis - plėtoti sveikatos stiprinimo veiklą sveikatos priežiūros įstaigose. Plano įgyvendinimo pradžia - 2004 m., pabaiga - 2006 metai. Plano vykdytojai - visų lygių ir pavaldumo asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros įstaigos, nevyriausybinės organizacijos, universitetai.
Nacionaliniame sveikatos stiprinimo plėtros veiksmų plane sveikatos priežiūros įstaigose 2004-2006 metams pabrėžiama ekonominė sveikatos ugdymo nauda. Matematikos ir informatikos instituto duomenimis ( 1998 m. ) vienas sveikatinimo veikloje dalyvaujantis asmuo per metus sutaupo valstybei 945 Lt. Visuomenės sveikatos ugdymo centras 1999 m. atliko tyrimą pirminėje sveikatos priežiūros grandyje ir nustatė, kad dirbantys gydytojai nepakankamai dėmesio skiria pacientų sveikatos mokymui. Daugiausia laiko gydytojai skiria ligonio apžiūrai ir medicinos dokumentacijai pildyti. Nors 72 proc. gydytojų mano esantys kompetentingi patarti, kaip sveikai gyventi, tam pritaria tik 34 proc. pacientų. Absoliuti gydytojų dauguma (92 proc.) žino, kad sveikatos mokymas yra būtina jų darbo dalis, ir reiškia norą gausinti šias žinias kvalifikacijos kėlimo kursuose, tačiau nei Kauno medicinos universitetas, nei Vilniaus universiteto Medicinos fakultetas neorganizuoja sveikatos mokymo, sveikatos ugdymo bei kitų profesinio kvalifikacijos tobulinimo kursų sveikatos stiprinimo srityje.
Planuojama, kad įgyvendinus Nacionalinį sveikatos stiprinimo plėtros veiksmų planą sveikatos priežiūros įstaigose 2004-2006 metams bus:
1) įdiegti sveikatos stiprinimo principai sveikatos priežiūros įstaigose;
2) sukurta ir pradėta taikyti sveikatos stiprinimo veiklos sveikatos priežiūros įstaigose stebėjimo sistema;
3) sveikatos priežiūros įstaigose dirbantys gydytojai, slaugos ir visuomenės sveikatos specialistai teiks ne vien gydymo, bet ir sveikatos stiprinimo paslaugas;
4) pagerės lėtinėmis ligomis sergančių sveikatos būklė ir gyvenimo kokybė, bus sutaupytos valstybės lėšos, skirtos ligoniams gydyti [42].
Apibendrinant šį skyrių galima teigti, kad+ sukurtos puikios Nacionalinės sveikatos stiprinimo politikos gairės, tačiau, norint pasiekti realų sveikatos mokymo veiksmų įgyvendinimą, reikėtų diegti sveikatinimo veiklos vykdymo tradicijas medicinos įstaigose, stiprinti įvairių žinybų bendradarbiavimą, pripažįstant pacientų teises gauti sveikatos mokymo paslaugas bei medicinos darbuotojų atsakomybę už kokybišką šių paslaugų suteikimą.
2.2.3. LR ĮSTATYMAI IR VYRIAUSYBĖS DOKUMENTAI, SUSIJĘ SU PACIENTŲ SVEIKATOS MOKYMO ORGANIZAVIMU
Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymas reglamentuoja „... sveikatos stiprinimo ir sveikatos atgavimo santykių teisinio reguliavimo ribas, sveikatinimo veiklos mastų nustatymo, asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros organizavimo, valdymo, sveikatos rėmimo, sveikatinimo veiklos sutarčių sudarymo pagrindus, atsakomybės už sveikatinimo veiklos teisės normų pažeidimus pagrindus, gyventojų sveikatinimo veiklos subjektų teises ir pareigas.“ T.y. įstatyme akcentuojama sveikatos stiprinimo veikla, jos organizavimas ir valdymas, ryšium su pacientų teisėmis į šią veiklą bei abipuse atsakomybe už ją [27] .
Lietuvos Respublikos Sveikatos sistemos įstatymo I skyriaus 4 straipsnio 7 punkte nurodoma, kad sveikatinimo veiklą sudaro visapusiškas, teisingas ir nepavėluotas visuomenės informavimas apie kuo geresnės sveikatos ugdymo sąlygas ir šių sąlygų reklama. Plaučių vėžio situacija Lietuvoje rodo, kad visuomenės informavimas apie plaučių vėžio rizikos veiksnius ir jų įtaką šios ligos išsivystymui pastaraisiais metais buvo nepakankamas ir pavėluotas [ 21;27].
Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymas (2002 m. gegužės 16 d. Nr. IX-886 ) apibrėžia visuomenės sveikatos priežiūrą, šios priežiūros sistemos struktūrą ir valstybinį reguliavimą, nustato visuomenės sveikatos stiprinimo, ligų ir traumų profilaktikos, visuomenės sveikatos saugos ir kontrolės pagrindus. Pirmojo šio įstatymo skyriaus 3 straipsnis reglamentuoja neatidėliotiną ir visapusišką visuomenės informavimą, švietimą visuomenės sveikatos klausimais. Šio įstatymo pirmo skyriaus ketvirtas straipsnis nurodo visuomenės sveikatos ir visuomenės galimybių gerinti savo sveikatą metodus ir priemones. Visuomenės sveikata ir visuomenės gebėjimas gerinti savo sveikatą turi būti užtikrinami šiais metodais ir priemonėmis:
1) Ligų profilaktika ir kontrole;
2) Valstybiniu visuomenės sveikatos priežiūros reguliavimu, tikslinių programų, užtikrinančių Gyventojų gyvenimo kokybę ir sveikatos gerovę, rengimu ir įgyvendinimu; 3) Valstybine, savivaldybių ir privačia visuomenės sveikatos priežiūra;
4) Visuomenės sveikatos stebėsena (monitoringu) ir ekspertize, neatidėliotinu visuomenės informavimu apie atsiradusias užkrečiamąsias ligas, apsinuodijimus ir kitas masines užkrečiamąsias ligas, gyvenamosios aplinkos būklę, vykdomas ligų kontrolės bei profilaktikos priemones, sveikos gyvensenos propaganda ir gyventojų sveikatos ugdymu;
Ketvirto Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo skyriaus pirmas skirsnis skirtas visuomenės sveikatos užtikrinimui, t.y. žmogaus veiklos neigiamo poveikio sveikatai mažinimui, aplinkos rizikos veiksnių žmonių sveikatai vertinimui, visuomenės informavimui ir mokymui sveikos aplinkos klausimais.
Ketvirto skyriaus pirmas skirsnis (19 straipsnis) skirtas visuomenės sveikos mitybos užtikrinimui. Mitybos problemos visuomenėje susijusios su pacientų mokymu bei ligų profilaktika. Visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo ketvirto skyriaus pirmo skirsnio 20 straipsnis - tai nacionalinis aplinkos sveikatinimo veiksmų planas (programa), numatantis ligų profilaktiką, visuomenės profesinės sveikatos ugdymą visuomenės ir suinteresuotų fizinių bei juridinių asmenų konsultavimą darbo higienos klausimais [29].
Įrodyta, kad žmogui piktybinius navikus gali sukelti net 51 cheminė medžiaga ar gamybiniai procesai. Pripažinta, kad kai kurie kancerogenai ir profesijos susiję su plaučių vėžio atsiradimu ( asbestas, arsenas, radonas, bischlorometileteris ir kt.) Ketvirto skyriaus antras skirsnis skirtas ligų ir traumų profilaktikai ir kontrolei numatyti, 27 straipsnis reglamentuoja neinfekcinių ligų kontrolės ir profilaktikos valdymą [14;29;36].
Penktas Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo skyrius skirtas sveikai gyvensenai. Pirmas skirsnis reglamentuoja visuomenės sveikatos stiprinimą - visuomenės sveikatos stiprinimas apima sveikatos mokymą, informacijos apie sveiką gyvenseną skleidimą, sveikos gyvensenos propagavimą, formavimą ir nuo elgsenos priklausomų visuomenės sveikatos rizikos veiksnių mažinimą (33 straipsnis ). 34 straipsnis skirtas visuomenės sveikatos mokymui, 35 straipsnis - sveikatos žinių populiarinimui, o 37 straipsnis numato asmenų veiklą visuomenės sveikatai stiprinti [29 ].
Rūkymas – vienas iš pagrindinių veiksnių, sąlygojančių lėtinių plaučių ligų atsiradimą. Pagrindinis teisės aktas, kuriuo reglamentuojama tabako kontrolė Lietuvoje, yra Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymas. 1995 metais Lietuva buvo pasveikinta Pasaulio sveikatos organizacijos, kaip viena pirmųjų Rytų ir Centrinės Europos valstybių, priėmusi tokį pažangų įstatymą, reglamentuojantį pagrindinius valstybės tabako kontrolės politikos principus:
1) Ginti žmogaus teises į gyvenimą be rūkymo; 2) Ginti nerūkančių teises į aplinką be tabako dūmų; 3) Mokesčiais mažinti rūkalų prieinamumą;
4) Drausti naudoti valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšas tabako auginimui, jo gaminių gamybai, vidaus prekybai ir importui plėtoti;
5) Papildomai naudoti nustatytos dalies akcizų už tabako gaminius įmokas sveikatos programoms rengti ir įgyvendinti;
6) Drausti tabako gaminių reklamą, realizavimo ir vartojimo rėmimą;
7) Didinti visuomenės informuotumą apie rūkalų vartojimo daromą socialinę ir ekonominę žalą sveikatai;
8) Skatinti rūkančius mesti rūkyti.
Vadovaujantis Tabako kontrolės įstatymo 16 str. buvo parengta ir 1998 m. liepos 30 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 954 patvirtinta Valstybės tabako kontrolės programa. Pagrindinis Valstybės tabako kontrolės programos tikslas - mažinti rūkymo paplitimą, jo socialinę ir ekonominę žalą sveikatai. Norint pasiekti šį tikslą, buvo numatyta:
1) Rengti ir tobulinti teisinę bazę;
2) Įgyvendinti ekonomines rinkos kontrolės priemones; 3) Vykdyti rūkymo prevenciją;
4) Skatinti rūkančius mesti rūkyti ir teikti pagalbą metantiems; 5) Sudaryti sveiką darbo ir gyvenamąją aplinką;
6) Kelti programą vykdančių specialistų kvalifikaciją; 7) Rengti materialinę ir informacinę bazę;
8) Vykdyti rūkymo plitimo ir tabako gaminių žalos žmonių sveikatai tyrimus.
Buvo nutarta, kad, įgyvendinant Valstybės tabako kontrolės programą, dalyvaus 14 žinybų. Rengti ir tobulinti teisės aktų projektus, įgyvendinti ekonominės rinkos kontrolės priemones ir taikyti tabako rinkos ribojimo priemones buvo numatyta įstaigų - programos vykdytojų - biudžeto lėšomis [40;56].
2003 gruodžio 3 dieną Vyriausybės posėdyje patvirtinta Valstybinė vėžio kontrolės programa 2003 - 2010 metams, kurią realizuojant bus siekiama užkirsti kelią vėžiniams susirgimams, pagerinti diagnostiką, vykdyti įvairias profilaktikos priemones. Vykdant programą bus siekiama organizuoti ir vykdyti vėžio profilaktiką, užtikrinti kokybišką ir ankstyvą onkologinių ligų diagnostiką, garantuoti visavertį gydymą, mažinti ligonių užleistumą. Taip bus vykdomos švietimo programos tiek tarp medikų, tiek tarp gyventojų [57].
Lietuvos Respublikos slaugos praktikos įstatymas apibrėžia slaugytojų vaidmenį mokant pacientus. Vilnius (2001) [25].
Ilgą laiką slaugytoja buvo tik gydytojo nurodymų vykdytoja, tačiau dinamiški pokyčiai visose Lietuvos gyvenimo srityse, lydimi sveikatos priežiūros sistemos reformos, išryškino slaugytojų veiklos pokyčius. Šiuo metu tradicinės slaugytojų veiklos nepakanka patenkinti sparčiai kintantiems
žmogaus poreikiams sveikatos priežiūrai. Šiandien slaugytoja - ne tik gydytojo paskyrimų vykdytoja, ji gali veikti savarankiškai, atlikdama ligonių slaugą bei savarankiškai konsultuoti pacientus jiems rūpimais klausimais. Dabar slaugytoja – ne tik instrumentinės slaugos vykdytoja, bet ir sveikatos ugdytoja. Atlikdama šią funkciją, slaugytoja turi turėti psichologijos ir pedagogikos žinių, bendravimo įgūdžių. Šiandieninėje slaugoje tampa svarbūs socialiniai, psichologiniai bei pedagoginiai aspektai [2;11;25].
Pacientų ugdymo realizacijai racionalu būtų panaudoti slaugos personalo galimybes, nes slaugytojų veikla šiandien negali apsiriboti vien medicinine priežiūra, kadangi „slauga yra asmens sveikatos priežiūros dalis, apimanti sveikatos ugdymą, stiprinimą ir išsaugojimą, ligų ir rizikos veiksnių profilaktiką, sveikų ir sergančių asmenų fizinę, psichinę ir socialinę priežiūrą“ [25].
Lietuvos medicinos norma MN 28:1996 „Bendrosios praktikos slaugytoja“ aiškiai apibrėžia slaugytojų funkcijas, kompetenciją, pareigas, teises ir atsakomybę. Lietuvos medicinos normoje MN 28:1996 5.2. punkte apibrėžiamos slaugytojos funkcijos. 5.2.1.punkte nurodoma, kad slaugytojos funkcija yra „ skatinti pacientą, jei įmanoma, jo šeimą, visapusiškai dalyvauti slaugymo veikloje, propaguoti savirūpą ir pasitikėjimą savimi“. Pacientas, kuris neturi žinių apie savo ligą, jos kontrolę negalės rūpintis ir pasitikėti savimi. Taigi 5.2.2. šios normos punktas teigia, jog slaugytojos funkcija - mokyti pacientus, analizuoti asmenų, grupių sveikatos mokymo poreikį, organizuoti ir įgyvendinti tokį mokymą ir vertinti jo rezultatus. Be to, viena iš slaugytojos funkcijų – „teikti pasiūlymus, kaip tobulinti slaugos praktiką ir planuoti, organizuoti, valdyti ir analizuoti slaugymo praktiką kaip sudėtinį visuomenės sveikatos apsaugos komponentą“ (Lietuvos medicinos norma MN 28:1996 „Bendrosios praktikos slaugytoja“ 5.2.4. punktas). Šiame dokumente aiškiai pabrėžiamos dvi tarpusavyje susijusios slaugytojų funkcijos – sveikatos mokytojos ir sveikatos vadybininkės[24].
Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo 3 ir 24 straipsnių pakeitimo įstatyme, 24 straipsnyje akcentuojama, kad slauga apima sveikatos ugdymą bei sveikų ir sergančių asmenų fizinę, psichinę ir socialinę priežiūrą [28].
Sukurta visa eilė sveikatos stiprinimo veiklą apibrėžiančių dokumentų, tačiau sveikatos priežiūros įstaigos nenoriai diegia pacientų mokymo praktiką. Norint pasiekti realų sveikatos mokymo veiksmų įgyvendinimą, trūksta dokumentų įteisinančių pastovų sveikatinimo veiklos vykdymo asmens sveikatos priežiūros įstaigose apmokėjimą iš valstybės biudžeto bei apibrėžtos medicinos darbuotojų atsakomybės už kokybišką paciento mokymo paslaugų suteikimą.
2.3. SVEIKATOS MOKYMO VEIKLOS MEDICINOS ĮSTAIGOSE ORGANIZAVIMAS
Iš sovietinės sistemos paveldėjome neefektyvų ir reikalaujantį didelių investicijų sveikatos priežiūros sektorių. Medicinos pagalbą buvo įprasta teikti stacionaruose, kurių technologinė įranga buvo pasenusi, daugumos gydytojų kvalifikacija buvo siaura, bendrosios praktikos gydytojai nebuvo ruošiami, slaugos specialistai vykdydavo gydytojų nurodymus ir nebuvo skatinami dirbti savarankiškai, sveikatos priežiūros vadovais dažnai buvo tampama be specialaus pasirengimo. Teikiant kokybišką specializuotą pagalbą buvo būtinas sveikatos priežiūros įstaigų restruktūrizavimas - suderintas, bendradarbiavimo tarp vadovų bei institucijų ir finansinių investicijų reikalaujantis darbas. Restruktūrizuojant sveikatos priežiūros įstaigas, kartu buvo vystoma sveikatos priežiūros paslaugų kokybės sistema, garantuojanti tinkamą darbo organizavimą, kvalifikuotą profesionalų darbą, perimamumą, tęstinumą ir kontrolę [40].
Veikla – tai sąmoningas elgesys, siekiant tikslo. Iki nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje medicinos įstaigų veikla apsiribodavo tik pacientų gydymu. Šiuo metu medicinos įstaigų veikla negali baigtis vien medicinos paslaugomis, medicinos įstaigos turi plėtoti holistinį požiūrį į pacientų gydymą bei teikti medicininę, psichologinę socialinę bei edukologinę pagalbą pacientui ir jo šeimai. Šiandien nebus sukurta nauja, Lietuvos sveikatos politiką atspindinti bei kompleksines pacientų gydymo problemas sprendžianti organizacija, jei nepradėsime naujai mąstyti, suvokti, kad „organizacija yra kažkuo panaši į gyvą organizmą, kurio kiekviena dalis yra savaime reikalinga ir savaip prisideda prie visumos pasiekimo“.Anot Bagdono E., Bagdonienės L., „visi organizacijos nariai turėtų vadovautis penkiais principais: autonomijos (arba kiekvieno jos nario pakankamos laisvės ir savo veiklos organizavimo), veiklos prasmės, krypčių ir narių sąveikos žinojimo, atviros aplinkai organizacijos (arba prisitaikymo prie aplinkos pokyčių ir jų panaudojimo savo tikslams), priešybių vienybės ir kovos kaip pažangos šaltinio suvokimo, nuolatinės priežasties ir pasekmės sąveikos kaip galimybės tobulėti“ [1].
PSO "Sveikata-21" programos 18 tikslas XXI amžiui teigia, kad iki 2010 m. visos šalys narės turi užtikrinti, jog profesionalūs sveikatos priežiūros bei kitų sektorių darbuotojai turėtų atitinkamų žinių, priemonių ir įgūdžių, reikalingų sveikatos apsaugai gerinti. Esame ES valstybė, todėl turi būti rengiami specialistai, kurie teiks kokybiškas sveikatos stiprinimo bei palaikymo, diagnostikos, gydymo, reabilitacijos paslaugas, padedančias gilinti įgūdžius asmens ir visuomenės sveikatos srityse. Medicinos personalo licencijavimas - personalo kompetencijos augimo variklis, kuris, nors ir neišsprendė, tačiau stipriai pagerino medicinos personalo profesionalumo problemas. Personalo
kompetencija - vienas iš veiksnių apsprendžiančių bendrą organizacijos produktyvumo potencialą [5; 40; 42].
Medicinos įstaigų planavimo sistemos turi užtikrinti, kad profesionalių sveikatos priežiūros darbuotojų skaičius ir sudėtis atitiktų esamas bei būsimas visuomenės reikmes. Tačiau dėl medicinos personalo migracijos į užsienį tai padaryti šiandieną darosi sunku. Be to, dėl personalo migracijos bei kt. veiksnių ( pvz. pacientų kontingento kaitos kai kuriose ligoninėse, kuri atsirado dėl medicinos sistemos reformos, reikalavimų gydymui ir slaugai didėjimo, med. dokumentacijos padidėjimo ) medicinos personalo krūviai didėja. Ligoninių medicinos personalo veikla apsiriboja pacientų gydymu bei slauga. Medicinos darbuotojai šiose įstaigose nėra motyvuoti atlikti pacientų mokymo ir švietimo funkcijas. Pvz. tyrimu nustatyta, kad KMUK „apie gyvensenos įtaką susirgti įvairiomis ligomis visada ir dažnai aiškina mažiau nei pusė ( 42,3 proc.) slaugytojų“ [37;40]. Todėl sveikatos stiprinimo politikos įgyvendinimui pažangios medicinos įstaigos galėtų efektyviau panaudoti KMU rengiamų visuomenės sveikatos vadybos bei edukologijos specialistų potencialą.
Norint įdiegti pacientų sveikatos mokymo programas asmens sveikatos priežiūros įstaigose būtina įtraukti vadybos bei edukologijos specialistus, taip pat įvertinti epidemiologinę situaciją Lietuvoje, nustatyti pacientų poreikį žinioms apie jiems aktualų susirgimą, žinių įgijimo medicinos įstaigose tenkinimo lygį bei atsižvelgti į pacientų nuomonę tokio pobūdžio mokymui organizuoti. Asmens sveikatos priežiūros įstaigos šiandieną puikiai įsisavina naujas technologijas, tačiau šias įstaigas ( ypač lėšų nuolat stokojančias ligonines ) dar nepakankamai apėmė „ visuotinas projektų valdymo virsmas“, kuris šiandieną užvaldo pažangias organizacijas [43;50].
Bagdonas E., Bagdonienė L. teigia, kad „įgyvendinant naujas idėjas, teks pereiti: nuo absoliučių žinių prie nuolat besimokančios organizacijos, būtinumo nuolat tobulėti, nuo nusistovėjusios tvarkos prie procesų valdymo visuose organizacijos valdžios ir vykdymo lygiuose...nuo kartą įgytų žinių taikymo prie nuolatinio mokymosi, kaip individo kūrybingumo šaltinio, nuo informacijos perteikimo prie asmenų bendravimo, nuo gerai atliekamų darbų (gero vykdymo ar vadovavimo) prie gerų darbų darymo arba lyderystės“ [1].
Šiuolaikinė medicinos įstaiga turi vykdyti pradėtą pažangią sveikatos politiką bei tapti efektyvia organizacija ekonominiu ir moraliniu požiūriu.
2.3.1. PACIENTŲ SVEIKATOS MOKYMO UŽSIENIO VALSTYBĖSE ORGANIZAVIMAS
Pažangiose pasaulio valstybėse pacientų švietimui ir mokymui kasdien skiriama vis daugiau dėmesio, nes manoma, kad dauguma pacientų gauna mažai informacijos apie savo ligą, o dažnas iš jų drovisi tiesiogiai teirautis rūpimais klausimais gydytojo ar slaugytojo. Sergantys lėtinėmis ar
piktybinėmis ligomis pacientai jaučia diskomfortą nežinodami, kaip reikės gyventi su esama liga. O nežinojimas, baimė, psichologinis diskomfortas tik blogina paciento būklę [14;59].
Amerikoje Alentauno miesto ligoninėje ( Lehigh Valley Hospital ) įkurtas ligoninės mokymo departamentas, kurio esminė veiklos kryptis yra medicinos darbuotojų mokymo veiklos koordinavimas bei tobulinimas [13].
Čikagos sveikatos priežiūros organizacijos „CNA HealthPro“ nariai subūrė darbo grupę, kuriančią specifines mokymo strategijas, skirtas suaugusiems pacientams [49].
Amerikoje, Floridos valstijos Portlando miesto Maino ligoninėje, sukurta ir vykdoma šešių mėnesių edukologinė programa medicinos darbuotojams, kurios tikslas didinti personalo edukologinę kompetenciją, siekiant efektyviau bendrauti su pacientu, apjungiant medicinos sritis su kultūra [3]. Didžiojoje Britanijoje plačiai taikoma nacionalinė ligų profilaktikos programa, kurios pagrindas - informacijos perdavimas vienas kitam (pacientas-pacientui) [48]. Slaugytoja dažniausiai pirmoji pasitinka ligonį jam atvykus į gydymo įstaigą ir supažindina su ligoninės režimu. Slaugytoja daugiausiai bendrauja su pacientu, tarp paciento ir slaugytojos dažnai susiformuoja glaudūs ryšiai, paremti tarpusavio pasitikėjimu. Slaugytojos dažnai turi padėti pacientams atgauti pusiausvyrą ir tapti nepriklausomiems. Slaugytojų pareiga yra visapusiškai padėti pacientui, kryptingai siekti pakeisti turimus įgūdžius, požiūrį, nuostatas ar net vertybinius prioritetus, susijusius su sveikata. Bydam J. teigia, kad „...konsultavimas, mokymas – neatsiejama slaugos dalis, reikalinga daugeliui pacientų.“ Anot Amerikos mokymo departamento specialisto Hayden J., optimaliems rezultatams pacientų sveikatos mokyme pasiekti mokymas gali būti realizuojamas per slaugos specialistų grandį [2;9;10;11].
Dėl bronchinės astmos JAV kasmet prarandama 3mln. darbo dienų per metus. Pacientų, sergančių šia liga mokymas – esminė astmos kontrolės priemonė. Jei pacientas tiksliai laikosi visų nuorodų ( naudoja vaistus, vengia vietų, kur gali kilti astmos priepuoliai ) nedarbingų dienų skaičius stipriai sumažėja [19].
Suomijoje, Pietų Karelijos centrinėje ligoninėje, buvo atliktas eksperimentas, kurio tikslas - nustatyti pacientų, sergančių bronchine astma, mokymo efektyvumą. Tyrime dalyvavo 162 pacientai, sergantys bronchine astma. Kontrolinėje grupėje dalyvavo 85, o eksperimentinėje - 77 šia liga sergantys asmenys. Kontrolinės grupės pacientams buvo teikiami tik esminiai patarimai, padedantys kontroliuoti bronchinę astmą, o eksperimentinės grupės pacientai dalyvavo specialioje pacientų mokymo programoje bei visiems tyrime dalyvavusiems pacientams (n = 162) buvo skirtas vienodas gydymas. Nustatytas rekordiškai mažas nedarbingų dienų skaičius eksperimentinėje grupėje [18]. Pagal tarptautinius reikalavimus pacientų mokymas yra esminis veiksnys, modernizuojant bronchinės astmos gydymą. Kadangi pasaulyje kasmet didėja pacientų, sergančių bronchine astma, skaičius, sveikatos priežiūros grandyse kuriamos standartinės šių pacientų mokymo programos.
