VISUOMENĖS SVEIKATOS FAKULTETAS

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

MEDICINOS AKADEMIJA

VISUOMENĖS SVEIKATOS FAKULTETAS

SVEIKATOS VADYBOS KATEDRA

Renatos Zinkevičienės

HEMODIALIZUOJAMŲ PACIENTŲ ĮGALINIMO VERTINIMAS

(Visuomenės sveikatos vadyba)

Studentė: Mokslinis vadovas:

Renata Zinkevičienė Dr. L. Marmienė

2018-05-13 2018-05-13

2 SANTRAUKA

Visuomenės sveikatos vadyba

HEMODIALIZUOJAMŲ PACIENTŲ ĮGALINIMO VERTINIMAS Renata Zinkevičienė

Mokslinė vadovė Dr. Loreta Marmienė

Lietuvos sveikatos mokslų universitetas Medicinos akademijos Visuomenės sveikatos fakultetas. Kaunas; 2018. 58 p.

Darbo tikslas: įvertinti hemodializuojamų pacientų įgalinimo patirtį.

Uždaviniai: Ištirti hemodializuojamų pacientų požiūrį į bendradarbiavimą su sveikatos priežiūros specialistais.

Įvertinti hemodializuojamų pacientų informuotumą apie ligą. Nustatyti hemodializuojamų pacientų įgalinimą įtakojančius veiksnius.

Metodika: Tyrimo objektas - hemodializuojamų pacientų įgalinimo patirtis.

Tyrime dalyvavo vieno Lietuvos privataus hemodializių klinikų tinklo pacientai, kurie gydomi pakaitine inkstų terapija – hemodialize. Tyrimo metu apklausta 171 hemodializuojamas pacientas (atsako dažnis 82,6 proc.). Statistinė tyrimo duomenų analizė atlikta „SPSS/w 17.0“ ir Excel 2010 programas. Kokybinių požymių tarpusavio priklausomumui vertinti imtas Chi-kvadrato (χ²) kriterijus. Lyginant du santykinius dydžius ir norint nustatyti ar jų skirtumas esminis buvo apskaičiuojamas z-koeficientas. Skirtumas laikytas reikšmingu, kai p < 0,05.

Rezultatai: Nustatyta kad hemodializuojamų pacientų įgalinimo veiksnių vertinimas priklausomai nuo pacientų

lyties bei šeimyninės ir socialinės padėties statistiškai reikšmingai nesiskyrė. Tačiau pastebėta, jog esant aukštesniam išsilavinimui ir jaunesniam pacientų amžiui, gerėja savikontrolė ir informuotumas. Paaiškėjo, kad daugiau kaip pusė hemodializuojamų pacientų savo sveikatos būklę vertina vidutiniškai (55 proc., n=94), blogai (22,8 proc., n=39). Daugiausiai informacijos apie savo ligą respondentai gauna iš gydančio gydytojo (77,2 proc., n=132), likę 22,8 proc. (n=39) hemodializuojamų pacientų apie ligą yra informuojami slaugytojų. Gauti rezultatai rodo, jog moterims pagalba tvarkantis namuose reikalinga statistiškai reikšmingai dažniau negu vyrams. Tačiau vyrams yra statistiškai reikšmingai sunkiau prisitaikyti prie mitybos pokyčių negu moterims.76 proc. tyrimo dalyvių teigė, jog informacijos apie savo ligą ir gyvenimo ypatumus sergant jiems netrūksta. Iš 24 proc. respondentų, kurie nurodė, kad jaučia informacijos trūkumą, labiausiai norėtų sužinoti apie šalutinį gydymo poveikį. Tyrimo rezultatai rodo, jog kaime gyvenantys hemodializuojami pacientai statistiškai reikšmingai dažniau skaito gydymo įstaigos ledinius nei miesto gyventojai, tuo tarpu mieste gyvenantys pacientai dažniau informacijos apie ligą ieško internete.

Išvados: hemodializuojamų pacientų įgalinimą didina gyvenamoji vieta mieste dėl galimybės greičiau pasiekti

hemodializės centrą, jaunesnis pacientų amžius bei aukštesnis išsilavinimas dėl geresnės savikontrolės, pakankamas kiekis informacijos apie savo ligą bei narystė sergančiųjų inkstų ligomis draugijoje dėl didesnio informuotumo apie savo ligą bei bendradarbiavimo skatinimo. Hemodializuojamų pacientų įgalinimą mažinantys veiksniai yra gyvenimas kaime dėl ilgesnės kelionės į hemodializės centrą trukmės, vyresnis amžius dėl didesnio problemų kiekio susijusių su liga, subjektyvi nuomonė, jog trūksta informacijos apie savo ligą, bei nedalyvavimas sergančiųjų inkstų ligomis draugijos veikloje.

3

SUMMARY

Management of public health

Evaluation of the empowerment of hemodialysis patients

Renata Zinkevičienė

Supervisor Dr. Loreta Marmienė

Lithuanian University of Health Sciences, Faculty of Public Health, Department of Health Management. Kaunas, 2018. 58 p.

Aim of the study: to evaluate the empowerment experience of the patients undergoing hemodialysis.

Objectives. To explore patients undergoing hemodialysis attitude of their cooperation with healthcare specialists. To evaluate patients undergoing hemodialysis awareness of disease. To determine the factors influencing the empowerment of patients undergoing hemodialysis.

Methods. Object of research - the empowerment experience of the patients undergoing hemodialysis. In the

survey patients were involved from one private Lithuanian hemodialysis clinic‘s network, where they were treated by renal replacement therapy - hemodialysis. A total of 171 patients undergoing hemodialysis were surveyed (response frequency 82,6 percentages). The statistical data analysis was done using the „SPSS/w 17.0“ statistical package and Excel 2010 program. In order to assess interdependency of qualitative characteristics, the chisquare (χ²) criterion was used. The z-coefficient was calculated when two relative values were compared in order to determine whether their difference is essential. The difference was considered significant when p < 0,05.

Results. It was determined that the empowerment evaluation of patients undergoing hemodialysis belongs to the

gender, family and social status of the patients (there were no statistically significant differences). However, it has been noticed that self-control and awareness are enhanced by higher education and younger age.

More than a half of the patients undergoing hemodialysis evaluate that their health condition are average (55%, n = 94), poorly (22.8%, n = 39). The majority of respondents receive information about their illness from the treating physician (77.2%, n = 132). Other 22.8 percentages (n = 39) of patients are informed about the disease by nurses. The results show that women need more help in managing their home than men. However, for men are more difficult to adapt dietary changes than women. 76 percentages of participants said that there are not a lack information about their illness and life-style. 24 percentages of the respondents, who indicated that they feel the lack of information, most of all would like to know about the side effects of treatment.

The results of the study showed that patients undergoing hemodialysis, who living in a village, are statistically significantly more likely to read publications of medical institutions than residents of the city, while patients living in the city are more often searching for information about the disease on the Internet.

Conclusions: Because of the possibility to reach hemodialysis center faster, place of residence in the city

increases the empowerment of the patients undergoing hemodialysis. Also it is increased by younger patient age, higher education (due to better self-monitoring), sufficient information amount about their illness and membership in Kidney Disease Society, which raise awareness about illness and stimulates co-operation. Decreasing factors of the empowerment for patients undergoing hemodialysis are life in the village, due to the longer length of the journey to reach the center of hemodialysis. Other factors: older age due to more problems of illness, subjective opinion that it is a lack of information about the illness and no attendance in the Kidney Disease Society.

4 TURINYS SANTRUMPOS...7 PAGRINDINĖS SĄVOKOS...8 ĮVADAS...9 1. LITERATŪROS APŽVALGA...11

1.1 Pacientų įgalinimo samprata...11

1.2 Įgalinimo lygmenys...14

1.2.1 Individualus įgalinimo lygmuo...14

1.2.2 Grupinis įgalinimo lygmuo...15

1.2.3 Bendruomeninis ir organizacinis įgalinimo lygmuo...16

1.3 Pacientų įgalinimo modeliai...17

1.3.1 Lėtinių ligų priežiūros modelis (angl. Chronic Care Model)...17

1.3.2.Visuomenės sveikatos, tęstinės priežiūros, sveikatos ir socialinės rūpybos lėtinėmis ligomis sergančių pacientų priežiūros modeliai...19

1.3.3. Savirūpos modelis...21

1.4 Hemodializuojamų pacientų įgalinimo svarba ...22

2. TYRIMO METODIKA...24

3. REZULTATAI ...28

3.1. Tyrimo dalyviai ir jų aprašomoji charakteristika...28

3.2. Hemodializuojamų pacientų požiūrio į bendradarbiavimą su sveikatos priežiūros specialistais vertinimas...29

3.3. Hemodializuojamų pacientų informuotumo apie ligą vertinimas...32

3.4. Hemodializuojamų pacientų įgalinimą įtakojanys veiksniai...35

4. REZULTATŲ APTARIMAS...43

IŠVADOS...46

PRAKTINĖSREKOMENDACIJOS...47

LITERATŪRA...48

5

LENTELIŲ SĄRAŠAS

1.1 lentelė. Autorių apibrėžimai, nusakantys pacientų įgalinimą (sudaryta autorės)...12

2.1 lentelė. Hemodializuojamų pacientų įgalinimo požymių faktorinės analizės metu išskirtų faktorių teiginių numeriai...25

2.2 lentelė. Hemodializuojamų pacientų įgalinimo klausimyno vidinio nuoseklumo rodikliai...26

3.1.1 lentelė. Tiriamųjų socialinės ir demografinės charakteristikos (N=171)...28

3.4.1 lentelė. Respondentų pasiskirstymas pagal procedūrų dažnumą...36

3.4.2 lentelė. Bendradarbiavimo faktoriaus teiginių įvertinimas...38

3.4.3 lentelė. Savikontrolės faktoriaus teiginių įvertinimas...39

3.4.4 lentelė. Hemodializuojamų pacientų informuotumo apie ligą faktoriaus teiginių įvertinimas...40

3.4.5 lentelė. Hemodializuojamų pacientų problemų dėl ligos faktoriaus teiginių įvertinimas...40

6

PAVEIKSLŲ SĄRAŠAS

3.2.1 pav. Hemodializuojamų pacientų subjektyvus savo sveikatos vertinimas...30

3.2.2 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal informacijos teikėją apie ligą...30

3.2.3 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal pagalbos poreikį...31

3.2.4 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal pagalbos poreikį priklausomai nuo lyties (N=171)...32

3.3.1 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal gaunamą informaciją iš sveikatos priežiūros specialisto priklausomai nuo išsilavinimo (N=171)...33

3.3.2. pav. Respondentų pasiskirstymas (proc.) pagal gaunamą informaciją priklausomai nuo amžiaus (N=171)...33

3.3.3 pav. Tyrimo dalyvių pasiskirstymas (proc.) pagal trūkstamą informaciją apie ligą (n=41)...34

3.3.4 pav. Tyrimo dalyvių pasiskirstymas (proc.) pagal informacijos šaltinius (N=171)...35

3.3.5 pav. Tyrimo dalyvių pasiskirstymas (proc.) pagal informacijos šaltinius atsižvelgiant į gyvenamąją vietą (N=171)...35

3.4.1 pav. Respondentų pasiskirstymas (proc.) pagal kelionės į hemodializės centrą trukmę...37

3.4.2 pav. Kelionės į hemodializės centrą trukmė priklausomai nuo gyvenamosios vietos (N=171)...37

3.4.3 pav. Hemodializuojamų pacientų įgalinimo faktorių palyginimas (balais)...38

3.4.4 pav. Hemodializuojamų pacientų įgalinimo faktorių vertinimas (balais) priklausomai nuo pacientų informuotumo (m±SN)...41

3.4.5 pav. Hemodializuojamų pacientų įgalinimo faktorių vertinimas (balais) priklausomai nuo buvimo sergančiųjų inkstų ligomis draugijos nariais (m±SN)...42

7

SANTRUMPOS

ES – Europos Sąjunga lent. – lentelė

LIL – Lėtinė inkstų liga

LNDTA – Lietuvos Nefrologijos Dializės ir Transplantacijos asociacija PSO – Pasaulinė Sveikatos Organizacija

proc. – procentai

8

PAGRINDINĖS SĄVOKOS

Pacientų įgalinimas (angl. empowerment) – tai į pacientą centruotos sveikatos priežiūros procesas, atsirandantis dėl bendradarbiavimo su sveikatos priežiūros specialistais ir abipusio pasidalijimo ištekliais, susijusiais su informacija apie ligas, kas padidina paciento savikontrolę, savęs efektyvumą, gebėjimą įveikti ir prisitaikyti prie ligos sukeltų pokyčių (27).

Lėtinė inkstų liga (LIL) – laikomas inkstų funkcijos sutrikimas ar struktūros pakitimai, trunkantys ilgiau kaip 3 mėnesius ir turintys įtakos sveikatos būklei (77).

Pakaitinė inkstų terapija – kai lėtinis inkstų nepakankamumas pasiekia galutinę stadiją, pacientams reikalingas toks gydymas, kuris pakeistų neveikiančius inkstus (5).

Hemodializė – viena iš pakaitinės inkstų terapijos rūšių, kurios metu toksinės medžiagos ir vanduo pro pusiau pralaidžią membraną teka iš paciento kraujo į dializatą, taip yra išvalomas kraujas (76).

9

ĮVADAS

Europai tenka didelė lėtinių ligų našta susijusi su ankstyvuoju sergamumu, sveikų gyvenimo metų praradimu ir 86 proc. visų mirčių (1). Pasaulio Sveikatos Organizacijos (PSO) išvadose pateikiama, kad lėtinėmis ligomis sergančių pacientų skaičius Europos regione 2030 m. išaugs iki 52 mln. žmonių (2). Kova su lėtinėmis ligomis yra esminis klausimas ir vienas iš svarbiausių visų Europos Sąjungos (ES) sveikatos sistemų prioritetų. Pacientų įgalinimas susijęs su strategija spręsti šią problemą ir todėl yra suprantama kaip pagrindinė šiuolaikiškos į pacientą centruotos sveikatos sistemos vertybė. Tai palaikė Tarybos išvados dėl ES sveikatos sistemų bendrų vertybių ir principų (3). 2020 m. pagrindinės neįgalumo priežastys bus ne tik lėtinės ligos; jei jos nebus sėkmingai valdomos, jos taps brangiausiomis problemomis, su kuriomis susiduria sveikatos priežiūros sistemos (1).

Pastaraisiais metais daugelyje pasaulio šalių, sveikatos politikos programos buvo kuriamos siekiant skatinti pacientų įgalinimą, ypatingą dėmesį skiriant pacientams sergantiems lėtinėmis ligomis. Visame pasaulyje, kaip ir Vakarų Europoje bei Baltijos šalyse, kasmet daugėja sergančių lėtine inkstų liga (LIL) ir didžioji dalis tokių pacientų yra gydomi hemodializėmis (4). Daugelyje šalių didėja pacientų skaičius, kuriems taikoma pakaitinė inkstų terapija. 2011 m. pabaigoje pasaulyje buvo 2 786 tūkst. pacientų, sergančių galutine Lėtine inkstų liga ir gydomų pakaitine inkstų terapija. Tokių pacientų kasmet nuo 2008m. iki 2011m. padaugėdavo 6–7 proc., o bendras gyventojų skaičius pasaulyje didėja apie 1,1 proc. Įvairiose šalyse jų skaičius svyruoja nuo mažiau nei 100 iki daugiau nei 2000 mln. gyventojų. (5). Lietuvos nefrologijos, dializės ir transplantacijos asociacijos (LNDTA) duomenimis Lietuvoje 2015m. buvo 1328 hemodialize gydomi pacientai (6). Nors inkstų funkciją iš dalies atstoja hemodializės, tačiau pacientai patiria įvairius sunkumus susijusius su liga. Hemodializės apriboja šių pacientų savarankiškumą socialinėje, namų aplinkoje , darbo veikloje, trukdo jiems įsitraukti netgi į paprasčiausią protinę ir fizinę veiklą. (7). Taigi, apie šią grupę pacientų kalbėti yra svarbu.

Darbo aktualumas. Susidūrus su hemodializės procedūromis tiek hemodializuojamo paciento, tiek jo artimųjų gyvenimas pasikeičia visapusiškai . Tai verčia juos priimti kompromisą adaptuotis priklausomybei nuo hemodializės aparato. Todėl svarbu ne tik užtikrinti efektyvų, saugų hemodializės procedūrų atlikimą bet ir hemodializuojamų pacientų įvairiapusę priežiūrą, kuri sustiprina jų pačių autonomiją, didina pasitikėjimą savimi, sumažina galimų komplikacijų atvejus. Pacientai, kurie tampa sveikatos priežiūros komandos dalimi, labiau pasitiki savimi ir geba geriau kontroliuoti save įvairiais aspektais. Atsiranda atsakomybės ir savikontrolės jausmas, noras rūpintis savimi, kuris turi įtakos ne tik pacientų sveikatos būklei, bet ir gyvenimo kokybei (8).

10

Dėl to svarbu sudaryti galimybę aktyviai įsitraukti pacientams, t.y. įtraukti ne tik pacientų organizacijas, bet ir sveikatos priežiūros įstaigas, sveikatos priežiūros specialistus, pacientų artimuosius ir sudaryti jiems galimybę domėtis politikos sprendimais, taip užtikrinti, kad visa politika ir praktika atspindėtų realius pacientų poreikius, pageidavimus ir galimybes.

Darbo naujumas. Pacientų įgalinimas nemažai tyrinėtas užsienio šalyse, ypač sergančių lėtinėmis ligomis. Tačiau Lietuvoje tai mažai tyrinėta sritis, o hemodializuojamų pacientų įgalinimas visai netirtas. Todėl galima teigti, kad darbo tema aktuali ir nauja.

Lietuvoje pacientų įgalinimas klausimus nagrinėjo tik Skarbalienė A. ir Jurgutis A., atlikę pacientų įgalinimo instrumento validavimo pirminės sveikatos priežiūroje pilotinį tyrimą (9).

Darbo tikslas – įvertinti hemodializuojamų pacientų įgalinimo patirtį. Uždaviniai:

1. Ištirti hemodializuojamų pacientų požiūrį į bendradarbiavimą su sveikatos priežiūros specialistais.

2. Įvertinti hemodializuojamų pacientų informuotumą apie ligą.

3. Nustatyti hemodializuojamų pacientų įgalinimą įtakojančius veiksnius.

11

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1 Pacientų įgalinimo sąvokos samprata

Įgalinimas (angl. empowerment) pastaruoju metu tapo labai madingu terminu, vartojamu įvairiais viešosios erdvės ir profesiniais kontekstais. Įgalinimo sąvoka yra plačiau naudojama socialinės psichologijos, socialinio darbo, edukologijos, sociologijos bei viešosios politikos tyrinėjimuose, kalbant apie moterų, neįgaliųjų, seksualinių mažumų ir t. t. įgalinimą (10). Viena iš pirmųjų nuorodų į įgalinimo sąvoką buvo Paulo Freire'o emancipacinio švietimo filosofijos (11,12) kontekste, kurioje įgalinimas vertinamas kaip atsakas į priespaudą ir socialinę nelygybę. Vėliau ši koncepcija buvo nagrinėjama bendruomenės psichologijos, kritinės socialinės teorijos, lyčių studijų, kaimo ekonomikos ir, galiausiai, sveikatos ugdymo ir skatinimo srityse (13,14). Įgalinimo terminas pradėtas plačiau vartoti ir sveikatos priežiūros sektoriuje. Pacientų įgalinimas vis dažniau pripažįstamas esminiu pacientų sveikatos priežiūros elementu siekiant spręsti vis didėjantį sergamumą lėtinėmis ligomis. Tikimasi, kad pacientai, jei įmanoma, labiau kontroliuos savo ligas ar gydymą, ir tikimasi, kad sveikatos priežiūros specialistai skatins arba "įgalins" juos tai padaryti (15). Įgalinimo tikslas nėra galių suvienodinimas ar lygybė, o labiau bejėgiškumo būklės esančių žmonių tapsmas politiniais subjektais, ir tai visų pirma yra subjektyvus procesas (16). Autorius Luttrell, 2009 teigia, kad įgalinimas gali būti vertinamas kaip

daugialypis procesas, kuris padeda žmonėms kontroliuoti savo gyvenimus, didina jų sugebėjimą veikti klausimais, kuriuos jie patys laiko svarbiais (17).

Lėtinėmis ligomis sergantys pacientai gali visavertiškai dalyvauti visuomenėje, net ir patirdami sunkumų dėl savo ligos. Pastebėta, jog šiuos sunkumus maksimaliai eliminuoja pacientų įgalinimas. Įgalinimo sąvoka plačiausiai vartojama socialinio darbo teoretikų darbuose. Pagal J. Ruškų ir N. Mažeikienę (2013), žmogaus įgalinimas siejamas su asmeninio potencialo plėtojimu padedant tarpininkaujančiam specialistui (18). Kai asmuo nebepajėgia pagerinti savo gyvenimo sąlygų ar pakeisti savo gyvenimo situacijos, į pagalbą pasitelkiamas tarpininkas, dažniausiu atveju medicinos, socialinis darbuotojas, kuris, taikydamas tam tikrus metodus, padeda žmogui prisiimti daugiau atsakomybės už savo gyvenimą, vis labiau jį kontroliuoti, moko suvaldyti savo psichologinius procesus bei socialinę tikrovę. Šie metodai pasitelkiami naudojant jau esamus išteklius. Skatinamas žmogaus pasitikėjimas savimi, stiprinamos asmeninės žmogaus savybės, mokoma būti atspariam išorės kliūtims ir orientuojamasi į ilgalaikę perspektyvą (19). Tad, įgalinimo praktikos padeda žmogui suprasti, jog jis yra kompetentingas ir turi reikiamų įgūdžių imtis atsakomybės už savo gyvenimą, sugeba imtis veiksmų, užtikrinančių pilnavertišką funkcionavimą visuomenėje.

12

Kai kalbama apie sveikatos priežiūros sritį, įgalinimo sąvoka yra skirtingai naudojama ir vis dar ginčijama. Iš pradžių tai buvo priimta kaip sveikatos skatinimo pagrindas ir vėliau ji buvo naudojama kaip būdas didinti pacientų savarankiškumą ir dalyvauti priimant sprendimus, susijusius su jų sveikata. Galiausiai, didėjant lėtinėms ligomis sergančių pacientų skaičiui, įgalinimas pradėjo būti strategija, kuria siekiama užtikrinti, kad pacientai dalyvautų ir prisiimtų atsakomybę už savo sveikatos priežiūrą, kad būtų pagerinti sveikatos priežiūros rezultatai ir kontroliuojamos sveikatos išlaidos (20).

Pastebėjus įgalinimo naudą, šios praktikos pradėtos taikyti ne tik socialiniame darbe, tačiau ir pacientų priežiūros metu. Įgalinimo sąvoka pacientų slaugos kontekste plačiai taikoma jau kelis dešimtmečius. Egzistuoja nemažai įgalinimo apibrėžimų ir modelių, kuriuos naudoja sveikatos priežiūroje. Pastebėtina, kad mokslininkų naudojamos apibrėžtys skirtingai išskiria reikšmes, susijusias su įgalinimu. Sveikatos apsaugos sektoriuje ši sąvoka visų pirma laikoma orientaciniu sveikatos skatinimo metodų pagrindu ir pastaraisiais metais kaip lėtinių būklių gydymo strategija. Vis dėlto, nepaisant plačios nuomonės dėl jos svarbos ir daugialypės dimensijos, nėra visuotinai pripažįstamo termino apibrėžimo, ko pasekoje atsiranda daugybė skirtingų įgalinimo matavimo instrumentų (21). 1.1 lentelėje pateiktos dažniausiai sutinkamos pacientų įgalinimo apibrėžtys.

1.1 lentelė. Autorių apibrėžimai, nusakantys pacientų įgalinimą (sudaryta autorės)

Paciento įgalinimo apibrėžimas Autorius, metai

Lėtinėmis ligomis sergančių pacientų sugebėjimas priimti savo ligą bei naudojimasis susidorojimo su ligomis strategijomis, jų plėtojimas vardan to, kad būtų atgautas atsakomybės už savo gyvenimą, gebėjimo valdyti esamą padėtį jausmas.

Bulsara et al., 2006 (22).

Komunikacijos ir mokymosi procesas tarp sveikatos priežiūros specialistų ir pacientų, kurio metu perduodams žinios bei vertybės, bendradarbiaujant dalinamasi galia. Šio proceso rezultatas – asmeninė transformacija.

Aujoulat et al., 2007 (23).

Įgalinimas – tai gydymo laikotarpiu, pasireikšiant simptomams ir santykyje su sveikatos priežiūros speicialistais demonstruojama paciento galimybė pasirinkti, daryti įtaką bei kontroliuoti situaciją.

13

1.1 lentelės tęsinys. Autorių apibrėžimai, nusakantys pacientų įgalinimą (sudaryta autorės)

Įgalinimas – tai pagalbos tipas, skatinantis ir motyvuojantis žmones žengti reikiamus žingsnius valdant ir gerinant savo sveikatą bei savirūpą.

Bann et al., 2010 (25).

Įgalinimo požiūris nurodo pacientų savideterminaciją bei galimybę patiems kontroliuoti savo sveikatą.

McAllister et al., 2012 (26).

Tai į pacientą centruotos sveikatos priežiūros procesas ir rezultatas, atsirandantis dėl bendradarbiavimo su sveikatos priežiūros specialistais ir abipusio pasidalijimo ištekliais, susijusių su informacija apie ligas, o tai padidina paciento savikontrolę, savęs efektyvumą, gebėjimą įveikti ir prisitaikyti prie ligos sukeltų pokyčių

Small et al., 2013 (27).

Įgalinimas – tai procesas ir jo padariniai, kuomet pacientai įgauna pasitikėjimo savimi, saviefektyvūs, nes pradeda aktyviai prižiūrėti savo sveikatą ir mokinasi prisiimti atsakomybę priimant sprendimus, susijusius su jų gydymu.

Aslani, 2013 (28).

Įgalintas pacientas geba keistis ir plėtoti savirūpą, turi reikiamus įgūdžius ir gebėjimus naudotis susidorojimo su liga strategijomis ir nepriklausomai nuo sveikatos priežiūros specialistų priimti reikiamus sprendimus. Įgalinti pacientai jaučiasi kontroliuojantys savo gyvenimą.

Fotoukian et al., 2014 (29).

Autoriai, pristatantys pacientų įgalinimo sąvokas, apibrėžia įgalintų pacientų saviefektyvumo, kontrolės už savo gyvenimą jausmus. Dalis įgalinimo sąvokų įtraukia ir bendruomenės pastangas prieš neveiksmingus socialinius santykius. Kiti įgalinimą sieja su individų sąmone ir galimybe išreikšti savo poreikius bei veikti vardan jų. Įgalinti pacientai yra sveikatos priežiūros komandos dalis, kuomet nuo veiksmų pacientui sveikatos priežiūros specialistas pereina prie veiksmų su pacientu. Dalis autorių nurodo, jog įgalinimo veikloje svarbūs ne tik rezultatai, bet ir procesas.

Pacientų įgalinimo sąvoka oponuoja paternalistiniam gydytojo-paciento santykiui ir palaiko bendradarbiavimu ar partneryste grindžiamus santykius, kuomet pacientas pats atsakingas už savo sprendimus ir suvokia savo sprendimų pasekmes. Mokslinėje literatūroje autoriai, kalbėdami apie įgalinimą, referuoja į aktyvumą ir supratimą, kad pats esi atsakingas už savo sveikatą ir gali ją

14

kontroliuoti (30). Bodenheimeris ir kt. (31) naują santykį tarp gydytojo ir lėtinėmis ligomis sergančio paciento apibrėžia kaip santykį tarp informuoto, aktyvaus paciento bendradarbiaujant partnerystės principu su savo gydytoju.

Apibendrinant galima teigti, kad įgalinimas yra svarbus pacientų sveikatos priežiūros procesas sprendžiant vis didėjantį sergamumą lėtinėmis ligomis, kuomet pacientai gali visavertiškai dalyvauti visuomenėje, net ir patirdami sunkumų dėl savo ligos. Nepriklausomai nuo konteksto, kuriame įgalinimas naudojamas, literatūroje pateikiama daugybė sąvokų reikšmių ir interpretacijų, tokiu būdu transformuojant įgalinimą į daugialypę sąvoką.

1.2 Įgalinimo lygmenys

Individualus pacientų įgalinimas yra susijęs su labai asmeniškais paciento ir jo sveikatos priežiūros paslaugų teikėjo santykiais (32, 33). Literatūroje kalbant apie individualų pacientų įgalinimą daugiausia dėmesio skiriama lėtinėms ligoms (34, 35), taip pat pacientų kontrolės skatinimo politikai (tiek dėl ligos, tiek dėl jų priežiūros). Ši literatūra tradiciškai buvo skirta bendro sprendimo priėmimo individualiam lygmeniui (32), tačiau pastaraisiais metais ji buvo aptariama platesnių politikos iniciatyvų kontekste, kaip antai pacientų vaidmuo vertinant vaistus ir sveikatos technologijų vertinimas (36).

Pagal autorius J. Ruškų ir N. Mažeikienę (2013), asmens įgalinimas reiškia, kad žmogus, nebepajėgiantis,nebegalintis pakeisti, pagerinti savo padėties, kam nors konkrečiais veiksmais padedant (tarpininkaujant) išplėtoja savyje esantį potencialą – pradeda vis labiau kontroliuoti, valdyti savo psichinę ir socialinę tikrovę. Svarbiausia mintis yra ta, kad įgalinimu suteikiama asmeniui savarankiškumo (valdyti padėtį, tobulinti savo kompetencijas ir pan.) pasitelkiant aplinkoje esančius išteklius. Įgalinimas esti bent trijų lygmenų: asmeninio, kai pasiekiama didesnė kasdienio gyvenimo ir bendruomeninio dalyvavimo kontrolė; mažų grupių, kur dalijamasi patirtimi, analize ir ekspertize, ir taip auga grupės įtaka; bendruomenių, kai panaudojami resursai ir strategijos siekiant didinti bendruomeninę kontrolę (18).

Skatinant asmens gebėjimą pačiam tvarkytis savo gyvenimą ir pajusti pasitikėjimą savimi, siekiama įtvirtinti didesnį atsparumą ir orientuojamasi į ilgalaikę perspektyvą, kad ilgainiui paciento stiprybės – vidiniai ir išoriniai ištekliai – nusvers, ir jis gebės savarankiškai spręsti iškilusias problemas (37). Įgalinimas, kaip teigia L. C. Johnsonas (2001), tai kaip pasirinkimo strategija – ne tik paciento gebėjimų skatinimas, bet ir motyvavimas, mokymas ir savęs vertinimo skatinimas, kad pacientai

15

patikėtų, jog yra kompetentingi, turi įgūdžių, reikalingų tartis su bendruomenės sistemomis, ir nusipelno išteklių, būtinų jiems sveikai funkcionuoti (37).

Autorių J. Lordo ir Hutchisono P. (1993) tyrimo rezultatai rodo, kad įgalinimas yra individualus ir nuolatinis procesas. Analizuojant įgalinimą, svarbios kiekvieno žmogaus asmeninės istorijos, taip pat ir žmonėms bendros temos. Įgalinimas neturi starto ir pabaigos taško, tai – nuolatinės pastangos. Įgalinimas vyksta žmonėms geriau suvokiant savo gebėjimus bei alternatyvas bejėgiškumo patirtims, ir taip kuriant sau naujas kryptis. Autoriai nustatė, kad asmeniniam įgalinimui svarbūs tokie veiksniai, kaip įsitraukimas į krizės ar gyvenimo perėjimo situaciją, frustracijos ir pykčio jausminis patyrimas, naujos informacijos galimas ir reagavimasį ją, savo stiprybių ir gebėjimų atpažinimas (38).

Individualaus įgalinimo esmė – perėjimas iš pasyvios būklės į aktyvią. Aktyvi individo būklė numano pasitikėjimą savimi, savęs priėmimą, socialinį ir politinį suvokimą, gebėjimą būti svarbia dalimi priimant sprendimus ir kontroliuojant aplinkos išteklius (18).

Apibendrinus, galima sakyti, kad individualiu įgalinimu siekiama sumažinti žmogaus, atsidūrusio problemiškoje situacijoje, bejėgiškumą, skatinama keistis ir keisti savo aplinką, kritiškai ir atsakingai mąstyti bei veikti, suteikiama pasirinkimo galimybių laisvė, reikiamos žinios, įgūdžiai, ištekliai, drauge skatinama prisiimti atsakomybę už savo poelgius ir gyvenseną. Vadinasi, galima išskirti šiuos individualaus įgalinimo veiksnius: skatinimas, motyvavimas, mokymas (ugdymas), savivertės kėlimas, individualūs, bendruomeniniai ir visuomeniniai ryšiai bei ištekliai. Šių veiksnių neįgyvendinsi ir neįveiksi per vieną dieną, tam reikalingas laikas, kad vyktų vyksmas – procesas reikalauja visokeriopų išteklių, asmeninių nuolatinių pastangų. Įgalinimo procesas atsiskleidžia palaipsniui ir yra glaudžiai susijęs su psichosocialinėmis žmogaus kategorijomis: savikontrole, suvokta savikompetencija, savigarba, pasitikėjimu savimi, savo stiprybių atpažinimu, kurios sudaro galimybę žmogui pasireikšti visuomenėje, gali atsirasti teigiamų pokyčių apsisprendimo, nepriklausomumo, sprendimų priėmimo – tai lyg individualus kelias, kuriame individo gebėjimai turi būti stiprinami visos bendruomenės pastangomis (18).

1.2.2 Grupinis įgalinimo lygmuo

E. Sadanas (2004) išskiria grupę kaip svarbią įgalinimo priemonę. Grupė – puiki kritinio sąmoningumo ugdymo, savitarpio pagalbos priemonė (39). L. P. Donaldsonas (2004) teigia, kad grupės turi siekių keisti sistemines kliūtis, veikiančias grupių dalyvių gyvenimus, be to, prisideda prie dalyvių pasitikėjimo savimi, saviveiksmingumo, asmeninių įgūdžių gerinimo. Grupės laikomos idealia priemone individualiam įgalinimui skatinti: čia gaunama socialinė ir emocinė parama. Antai,

16

savipagalbos grupėse gaunama kitų žmonių pagalba, taip pat patiriama ir suteikiama pagalba kitiems žmonėms. Grupėje individas gali patirti abipusę įtaką (40).

Pasak L. C. Johnsono (2001), grupės, ypač tarpusavio pagalbos, yra labai svarbus įgalinimo veiksnys. Pagalbos sau grupė – tai savanoriškas susivienijimas neprofesionalų, kurie turi bendrų poreikių ir problemų, nuolat susitinka, kad padėtų vieni kitiems ir apsikeistų informacija, reikalinga sprendžiant problemas (37). Žmonėms, kurie jaučiasi bejėgiai, susidūrę su problema ar nauja situacija, gali padėti kiti, turintys patirties ar galintys prisitaikyti prie situacijos. Pastarieji jaučiasi laimingi, galėdami padėti kitiems žmonėms ir matydami, kaip pastarieji greičiau grįžta prie savarankiško funkcionavimo. Įgalinimas gilina gebėjimą pasitikėti savimi ir konstruktyvia kitų žmonių potencija. Įgalinimo jausmas padeda žmogui priimti ir netgi pagreitinti pokyčius (41).

Pagal autorių J. Lordo ir P. Hutchisono 1993m. atlikto tyrimo rezultatus, įgalinimui didelę reikšmę turi socialinė bei kitų žmonių parama, kuri reikšminga asmeninės kontrolės kiekvieną dieną augimui. Kitų žmonių parama padeda geriau suvokti įvairias bejėgiškumo alternatyvas. Autoriai atskleidė tris pagalbos įgalinant rūšis. Praktinė pagalba nurodoma kaip kasdienė pagalba priimant sprendimus ir įveikiant kasdienes problemas. Moralinę pagalbą klientai nurodo kaip savipagalbos grupės, kitų asmenų padrąsinimą siekti savo tikslų ar svajonių, didinti tikėjimą savimi, atpažinti savo stiprybes ir gebėjimus. Mentoriavimas apibūdinamas kaip kito, pacientui reikšmingo, dažniausiai tos pačios lyties ir turinčio tokią pačią patirtį kaip ir pacientas, asmens parama laiku suteikiant tinkamą informaciją, skatinančio imtis iniciatyvos keistis ir dalyvauti (11).

Apibendrinus, galima teigti, kad grupiniu įgalinimu skatinama ugdyti kritinį sąmoningumą, naudoti savitarpio pagalbos priemones, leidžiančias žmonėms priimti sprendimus grupėje, spręsti bendras problemas, mobilizuoti resursus bendram gėriui pasiekti, patiems kartu formuluojant ir išsikeliant tikslus, renkantis priemones šiems tikslams pasiekti, vertinant rezultatus.

1.2.3 Bendruomeninis ir organizacinis įgalinimo lygmuo

Bendruomeninį įgalinimą E. Sadan apibūdina kaip geresnę aplinkos ir sprendimų priėmimo

kontrolę bendruomenėje. Bendruomenė moko žmones priimti sprendimus grupėje, spręsti bendras problemas, mobilizuoti resursus bendram gėriui pasiekti. Žmonės patys kartu formuluoja ir išsikelia tikslus, renkasi priemones jiems pasiekti, vertina rezultatus. Bendruomeninis įgalinimas numano tikėjimą aktyvia demokratija, maksimaliu narių dalyvavimu, žmogaus teisių įgyvendinimu priimant jiems svarbius sprendimus (39).

17

Bendruomenė moko žmones priimti sprendimus grupėje, spręsti bendras problemas, mobilizuoti resursus bendram gėriui pasiekti. Žmonės patys kartu formuluoja ir išsikelia tikslus, renkasi priemones jiems pasiekti, vertina rezultatus (37).

Organizacinis įgalinimo lygmuo, kitaip – formalizuota įgalinimo strategija, laikomas viena bendruomeninio įgalinimo formų, kai organizacija ima diegti bendruomeninės demokratinės vadybos principus kurdama įgalinančias aplinkas (39).

Apibendrinant, galima sakyti, kad žmonių dalyvavimas bendruomenėse ir organizacijose sutvirtina tiek individualų, tiek bendruomeninį įgalinimą, o svarbiausia, realizuoja keletą aktualių visuomenei įgalinimo strategijos veiksnių – tarpusavio pagalbą, motyvavimą, socialinės kompetencijos ir savivertės stiprinimą, socialinių įgūdžių ugdymą, socialinės paramos tinklo kūrimą ir emocinį priėmimą. Reikia skatinti ir paremti bendruomenes, įgalinančias individą jaustis taip, kad jis galėtų pilnavertiškai dalyvauti bendruomenės, visuomenės gyvenime.

1.3 Pacientų įgalinimo modeliai

Siekiant pacientų įgalinimo, sveikatos priežiūros specialistai turėtų stengtis bendradarbiauti su pacientu, įvertinti pacientų informacijos poreikį, įvertinti paciento vaidmenį priimant sprendimus ir numatyti galimas kliūtis veiksmų eigoje, sužinoti ir atsakyti į pacientų siekius ir lūkesčius, išsiaiškinus ką pacientas pasirinko, paaiškinti apie jo pasirinkimą ir nuolat suteikti reikiamą informaciją, padėti pacientui pasirinkti geriausią sprendimą, padėti įgyvendinti veiksmų planą (42). Šiuo tikslu apžvelgsime modelius, įtakojančius pacientų įgalinimą.

1.3.1 Lėtinių ligų priežiūros modelis (angl. Chronic Care Model)

Šiame modelyje pabrėžiamas asmenų įgalinimas ir mokymas patiems asmeniškai susidoroti su turimos ligos simptomais, rūpintis savo sveikata. E. Wagner kartu su komanda 1998 m. pristatė tyrimais grįstą lėtinių ligų priežiūros modelį. Šis modelis yra vienas žinomiausių metodų rinkinys, taikomas lėtinėmis ligomis sergančių pacientų priežiūros praktikoje. Modelyje didžiausias dėmesys skiriamas pacientų informavimui, jų aktyvumui skatinti, bendradarbiavimo su iniciatyviais sveikatos priežiūros specialistais didinti. Teigiama, kad neišvengiama, ir esminė, dalis darbo su lėtinėmis ligomis sergančiais pacientais vyksta ne sveikatos priežiūros įstaigose, o už jos ribų. Pateikiami šeši pagrindiniai šio modelio elementai: tai bendruomenės resursai, sveikatos priežiūros sistema, pacientų savirūpa, pacientų palaikymas priimant sprendimus, sveikatos priežiūros sistemos restruktūrizavimas

18

bei sveikatos priežiūrose kaupiama informacijos prieinamumas (43). Remiantis šiuo modeliu, siūloma mobilizuoti bendruomenės resursus ir padaryti juos prieinamus žmonėms, sergantiems lėtinėmis ligomis. Modelyje akcentuojamas organizacijų, sistemų ir bendros kultūros kūrimas tam, kad būtų užtikrinama profesionali, efektyvi sveikatos priežiūra. Siūloma atkreipti dėmesį ne tik į pacientų sveikatos būklę, tačiau didelė reikšmė teikiama ir asmenų psichologinei bei socialinei būklei. Skatinama pacientų savirūpa, leidžianti jiems prisiimti daugiau atsakomybės priimant kasdienius sprendimus ir padedanti suvaldyti problemas, kylančias sergant lėtinėmis ligomis. Šis modelis gali būti taikomas visiems pacientams, sergantiems lėtinėmis ligomis ir patiriantiems skirtingas sveikatos priežiūros problemas ar psichosocialinius poreikius.

Atlikti šio modelio efektyvumo tyrimai rodo, jog esama teigiamų pokyčių, kuriuos patiria pacientai ir sveikatos priežiūros specialistai. Pavyzdžiui, asmenys geriau susidorojo su savo ligos simptomais, o sveikatos priežiūros specialistai jautėsi labiau pasitenkinę savo darbu ir potencialiai sutaupė lėšų sveikatos priežiūrai (44). Pastebima, jog pacientai pradėjo imtis daugiau atsakomybės už savo gyvenimą ir priimant sprendimus, susijusius su savo gydymu, patiriama liga. Kita vertus, lėtinių ligų priežiūros modelio pasekmės nėra pastebimos po trumpo laiko tarpo. Šis modelis yra daugiaplanis sprendimas, taikomas sprendžiant kompleksines pacientų problemas (45). Šis lėtinių ligų priežiūros modelis efektyvus dirbant infividualiai (46) ir gali padėti pasiekti geresnių rezultatų, taip pat ir geresnio pacientų pasitenkinimo savo sveikata ir jos priežiūros kainų (47).

Galima ir Lėtinių ligų priežiūros modelio kritika. Daugumos pristatomų tyrimų apie šio modelio efektyvumą imtis nėra pakankama, kad šių tyrimų rezultatus būtų galima taikyti platesnei populiacijai. Taip pat, dauguma tyrimų pristato tik pavienių modelių elementų efektyvumo tyrimus, o ne viso modelio taikymo naudą. Reiktų paminėti ir tai, kad pristatoma efektyvumo tyrimų, remiamų verslo atstovų. Dėl šios priežasties tyrimų rezultatai gali būti nešališki. Randama tyrimų, kuriuose Lėtinių ligų priežiūros modelis analizuojamas jį taikius tik trumpą laiką arba bandant jį pirmą kartą, tad šios sąlygos taip pat gali daryti įtaką rezultatams (48).

Apibendrinant galima teigti, kad atlikti tyrimai įrodo lėtinių ligų priežiūros modelio efektyvumą, tačiau vis dar trūksta duomenų apie tai, ar modelis yra efektyvesnis už kitus modelius. Šis modelis gali padėti teikti profesionalias ir kokybiškas sveikatos priežiūros paslaugas, padedančias geresnei pacientų fiziologinei bei psichologinei savijautai pasiekti. Kita vertus, nėra pakankamai tyrimų, įrodančių, kurie lėtinių ligų priežiūros modelio komponentai yra lemiami.

19

1.3.2.Visuomenės sveikatos, tęstinės priežiūros, sveikatos ir socialinės rūpybos lėtinėmis ligomis sergančių pacientų priežiūros modeliai

Kaip ir lėtinių ligų priežiūros metodai, taip ir visuomenės sveikatos modelis taikomas su

lėtinėmis ligomis susiduriančių pacientų priežiūroje. Šis modelis yra mažiau žinomas bei taikomas praktikoje už pastarąjį. Pagrindinis visuomenės sveikatos modelio principas yra tai, kad norint sumažinti pacientų patiriamus sunkumus dėl turimos ligos, reikia užtikrinti visiems žmonėms prieinamą sveikatos sistemą, užsiėmimus bendruomenėse ir sveikatos priežiūros paslaugas, įskaitant prevenciją (49). Visuomenės sveikatos modelis užtikrina tęstinumą tarp prevencijos ir globos sergant. Atkreipiamas dėmesys, jog asmenų patiriamų susirgimų simptomai yra tiesiogiai susiję su socialiniais, kultūriniais bei ekonominiais faktoriais, galinčių turėti neigiamą įtaką slaugos paslaugų prieinamumui ir kokybei. Taip pat, modelyje pristatomi pagrindiniai sveikatos priežiūros elementai, lemiantys jos efektyvumą. Išskiriama lyderystė, tikslinės intervencijos, partnerystės, valstybės politika, vertinimas, programų valdymas ir administravimas (50). Šis modelis pasitelkiamas pavienių sveikatos priežiūros įstaigų iniciatyva bei pateikiami programų vertinimai, tačiau nėra tyrėjų darbų, įrodančių modelio efektyvumą.

Tęstinės priežiūros modelis (angl. The Continuity of Care Model), pristatytas 1990 m. atkreipia dėmesį į lėtinių ligų paveiktas pacientų gyvenimo sąlygas, kurios gali būti siejamos su rizikos faktoriais atsirandančiais bendruomenėje ir siūlo taikyti tikslines, medicinines intervencijas, gydymą, reabilitaciją ir paliatyviąją slaugą. Šis modelis taikomas asmenims, sergantiems viena ar keliomis lėtinėmis ligomis iš karto. Pastebėta, jog tokie pacientai dažnai atsiduria visuomenės rizikos grupėse. Dėl šios priežasties asmenims reikalinga didesni sveikatos priežiūros resursai, ilgesnė bei intensyvesnė pagalba. Tęstinės priežiūros modelis siūlo taikyti skirtingas schemas, gydymą, reabilitaciją ir paliatyviają slaugą skirtingomis ligų vystymosi stadijomis. Šis modelis atkreipia ypatingą dėmesį į reabilitacijos svarbą bei apibrėžia neurologinius ligos požymius (51). Atlikti tyrimai, nagrinėjantys šio modelio efektyvumą, nurodo, jog tęstinė priežiūra yra efektyvi ją taikant senyvo amžiaus pacientams (52).

Sveikatos ir socialinės rūpybos lėtinėmis ligomis sergančių pacientų priežiūros modelis sukurtas padėti pagerinti lėtinėmis ligomis sergančių pacientų sveikatos būklę ir gyvenimo kokybę. Kaip ir lėtinių ligų priežiūros modelyje, šis modelis sukurtas pašalinti antraeilių sveikatos priežiūros paslaugų naštą ir pakeisti institucionalizuotą priežiūrą lėtinių ligų turintiems pacientams. Užtikrinamas efektyvus bendradarbiavimas tarp sveikatos priežiūros specialistų ir socialinės rūpybos organizacijų. Į priežiūrą įtraukiamos socialinės paramos įstaigos, bendruomenės organizacijos, savanoriai ir kiti asmenys,

20

galintys teikti psichosocialinę pagalbą. Dėl šios priežasties pacientai patiria vientisą rūpinimąsi jais sveikatos priežiūros ir socialinės rūpybos įstaigų sistemoje. Modelis pristato struktūrizuotą ir vientisą prieigą, padedančią sveikatos priežiūros ir socialinės rūpybos įstaigoms ar suinteresuotiesiems partneriams sukurti intergruotą pagalbos metodą. Tokiu būdu tampa prieinamesnės medicinos ir socialinės paslaugos, kurios yra orientuotos į individualius lėtinių ligų pacientų poreikius, teikti pagalbą „čia ir dabar“. Pasitelkus šį priežiūros modelį, pasitelkiamos jau egzistuojančios sveikatos priežiūros sistemos infrastrūktūra ir paslaugos, egzistuojančios kiekvienoje šalyje. Teigiama, kad lėtinėmis ligomis sergančiais pacientais galima geriau pasirūpinti, kai į priežiūrą įtraukiami skirtingų sričių specialistai (slaugės, socialiniai darbuotojai, psichologai) ir visa bendruomenė (53). Politiniu lygmeniu taip pat svarstoma, jog sveikatos priežiūros ir socialinės paslaugos turėtų būti neskaidomos į atskiras institucijas.

Kaip ir Lėtinių ligų priežiūros modelyje, šio modelio siūlomi pagalbos metodai suskirstyti į tris lygmenis: pagalba savo būklės valdyme, specifiška susirgimui pagalba ir atvejų valdymas. Hierarchinis eiliškumas buvo sukurtas sujungti augančią lėtinėmis ligomis sergančių pacientų sąlygų valdymą. Aukščiausia eilė buvo sukurta palaikyti pacientus, reikalaujančius vis didesnės specialistų priežiūros, vidurinioji sukurta palaikyti pacientus, kuriems reikalinga ilgalaikė priežiūra pirminėje globoje. Paskutinioji eilė sukurta paremti pacientus, esančius minimalioje rizikoje. Šie pacientai gali būti nukreipti į savęs rūpinimosi programas, veikiančias bendruomenėse (54). Rekomenduojama sisteminė prieiga, pasitelkiant įvairių sričių specialistus ir integruojant pacientus į jų priežiūrą. Tokiu būdu užtikrinamas didesnis sveikatos specialistų ir socialinių darbuotojų paslaugų prieinamumas. Skirtingi metodai naudojami kiekvieno paciento poreikiams patenkinti.

1 lygis. Savo būklės valdymas. Pagalba bendradarbiaujant pacientams ir sveikatos priežiūros specialistams plėtoti žinias ir įgūdžius apie lėtines ligas, ugdyti pasitikėjimą savo jėgomis ir galimybę pasirūpinti savimi ir suvaldyti ligos simptomus.

2 lygis. Specifinių ligų atvejų valdymas. Tai paslaugos, skirtos žmonėms, turintiems kompleksinių poreikių arba sergantiems keliomis lėtinėmis ligomis. Specialistams siūloma naudotis tarpdisciplininėmis žiniomis ir taikyti kiekvienam susirgimui būdingus pagalbos metodus.

2 lygis. Atvejų valdymas. Atvejų valdymas reikalauja identifikuoti didelį neplanuotų antraeilės sveikatos sistemos vartotojų mastą. Naudojantis atvejo valdymo prieiga numatoma, koordinuojama ir sujungiama sveikatos ir socialinė pagalba (25).

21

1.3.5. Savirūpos modelis

A. Minkovskienė ir kt. hemodializuojamų pacientų įgalinimo patirtis nagrinėja pasitelkdama D. Orem Savirūpos modelį (55). Hemodializės metu savirūpa pasireiškia pacientų gebėjimu pasirūpinti savimi. Pagal D. Orem, savirūpa įmanoma tik tuomet, kai sergantysis turi pakankamai žinių apie ligą, jos eigą, gydymą bei profilaktiką (56). Atsižvelgus į šį modelį, reiktų skatinti asmeninį žmogaus potencialą saugoti savo sveikatą, teikti pagalbą sau pačiam.

Savirūpos veiksmai skirstomi į dvi rūšis: universaliuosius ir specialiuosius. Universalieji veiksmai apima kasdienius žmogaus veiksmus pagrindiniai fiziologiniai žmogaus poreikiai: valgymas, troškulio malšinimas, miegas ir pan. Tuo tarpu specialieji savirūpos veiksmai apima atvejus, kuomet reikia pasirūpinti savimi nusilpus tam tikrai organizmo funkcijai.

D. Orem savirūpos modelį sudaro: savirūpos teorija, savirūpos stokos teorija ir slaugos sistemos teorija (57). D. Orem įsitikinusi, kad geriausia pagalba žmogui – sukurti aplinką, kurioje jis pats galėtų sau padėti ir būti nepriklausomas visais gyvenimo atvejais. Savirūpoje nepaprastai didelę reikšmę turi paciento ir sveikatos priežiūros specialisto asmenybių sąveika. Pagrindiniai D. Orem savirūpos modelio principai yra tokie: sveikatos priežiūros specialistas veikia paciento vardu; nuolat jį palaiko; jam vadovauja; sukuria palankią aplinką, reikalingą paciento savirūpai; moko savirūpos (58).

Gydantis hemodialize savirūpą galima apibūdinti kaip pacientų gebėjimą pasirūpinti savimi, pavyzdžiui, gyvensenos keitimą, mitybos režimo laikymąsi, blogėjančios būklės požymių atpažinimą. Mitybos įgūdžiai formuojami padedant sveikatos priežiūros specialistams ir paciento šeimai (59), tačiau didžiąja dalimi privalo rūpintis ir pats pacientas. Sveikatos priežiūros specialistai atlieka svarbų vaidmenį pacientų mokymo procese, ypač hemodializės skyriuose ar centruose, kur pacientai gydydamiesi praleidžia daug laiko. Pacientų mokymas turėtų būti pritaikomas kiekvienam individualiai, atsižvelgiant į turimas žinias apie ligą (60). Žinodami, kaip pacientai suvokia savo ligą, sveikatos priežiūros specialistai galės padidinti mokymo efektyvumą. Slaugytojams ir kitiems sveikatos priežiūros specialistams svarbu pasiekti, kad pacientas domėtųsi savo sveikatos būkle. Šis tikslas turėtų išlikti visą mokymosi procesą (61).

Anot D. Orem savirūpos modelio, žmogus turi poreikį rūpintis savimi ir tiek išmanyti apie savirūpą, kad pajėgtų išsaugoti gyvybę ir sveikatą. Tokiems poreikiams patenkinti reikia elgesio permainų, susijusių su savirūpos poreikiu. Svarbu skatinti sergančiojo elgesio keitimą ir savirūpos įgūdžius, kad būtų užtikrinti siekiami ilgalaikiai rezultatai. Žmogaus elgesys gali būti pagrindinė sveikatos problemų priežastis, bet taip pat gali būti ir pagrindinis jų sprendimo būdas: pakeisdami savo elgesį žmonės gali išspręsti daugelį problemų ir neleisti kilti naujoms (62).

22

Pagrindinė savirūpos modelio nuostata yra ta, kad savirūpos poreikis egzistuoja nuolat, žmogus turi teisę ir galimybę šį poreikį patenkinti. Tačiau pasitaiko situacijų, kai sveikatos priežiūros specialistams arba artimiesiems tenka tiesiogiai įsitraukti į priežiūrą. (63). Taikant šį modelį, sutelkiamas dėmesys ne tik į pagrindinius paciento poreikius, bet ir į paciento savirūpos mokymą ir ugdymą. D. Orem savirūpos modelis nėra vienintelis sveikatos priežiūros modelis, kuris naudojamas slaugant hemodializuojamus pacientus, tačiau šio modelio panaudojimas yra tinkamas ir aktualus planuojant ir atliekant hemodializuojamų pacientų slaugą (64).

Apibendrinant galima teigti, kad visi lėtinėmis ligomis sergantys pacientai, taip pat ir hemodializuojami pacientai, dažnai atsiduria visuomenės rizikos grupėse, tam reikalingi didesni sveikatos priežiūros resursai, ilgesnė bei intensyvesnė pagalba. Todėl visų šių modelių paskirtis, kad pacientai asmeniškai susidorotų su turimos ligos simptomais, prisiimtų daugiau atsakomybės priimant kasdienius sprendimus, turėtų pakankamai žinių apie ligą, jos eigą, gydymą bei profilaktiką, turėtų galimybę pasirūpinti savimi. Kad pacientai taptų įgalinti susidoroti su lėtine liga, į jų priežiūrą turi būti skatinamas bendradarbiavimas tarp paciento ir skirtingų sričių sveikatos priežiūros specialistų ir visos bendruomenės.

1.4 Hemodializuojamų pacientų įgalinimo svarba

Hemodializuojamiems pacientams yra labai svarbu turėti žinių apie pačią ligą, ligos eigą, galimas komplikacijas, gydymo būdus, dietos, apsilankymo dializės centruose dažnio svarbą. Todėl sveikatos priežiūros specialistai turi teikti pacientui informaciją apie dializės procedūras, pasirūpinti, kad ir paciento artimieji gautų tokią taip pat informaciją. Tai daugeliu atvejų padeda pacientui jaustis saugesniam, ypač pradedant hemodializės procedūras (65).

Ligos suvokimas yra vienas svarbiausių veiksnių, siejamų su lėtinėmis ligomis, tarp jų ir lėtine inkstų liga, sergančių asmenų gydymo rekomendacijų laikymusi. Įgalimo procesas padeda žmonėms su lėtinėms ligomis vystyti vidinės stiprybės jausmą bendravimo su sveikatos priežiūros specialistais metu. Tuomet asmenys taip pat jaučia pasitenkinimą savimi, saviefektyvumą, galimybę kontroliuoti savo gyvenimą, susietumo jausmą, asmeninį tobulėjimą, vilties jausmą (66). Hemodializuojami pacientai gydymo proceso metu išlieka pasyvūs, o pagrindinį vaidmenį atlieka aparatai ir medicinos darbuotojai. Nuo darnaus sveikatos priežiūros specialistų ir paciento bendradarbiavimo, gilių teorinių ir praktinių žinių priklauso gydymo dializėmis sėkmė, paciento gyvenimo kokybė (67). Sveikatos viešinimas, pozityvus požiūris į save, tikslų pasiekimo galimybė, savo gyvenimo kontroliavimas,

23

saviefektyvumas, gerbūvio pasiekimas, mažesnės sveikatos priežiūros kainos, įgalinimo ir autonomijos pasiekimas yra skirtingų autorių rasti rezultatai, atlikus skirtingus tyrimus.

Įgalinti pacientai yra labai svarbūs sveikatos priežiūros sistemai, nes: • daro pagrįstus pasirinkimus dėl savo gydymo būdų ir priežiūros • geriau sutaria su sveikatos priežiūros specialistais

• yra įsipareigoję laikytis savo gydymo

• nori ir gali prisiimti daugiau atsakomybės dėl savo priežiūros

• imasi prevencinių priemonių ir ieško anktyvų diagnozių, kurios sumažina hospitalizavimą ir skubios pagalbos vizitus (27).

Visa tai sumažina sveikatos priežiūros išlaidas ilgalaikėje perspektyvoje. Lėtinėmis ligomis sergantys pacientai dažnai vadinami labiausiai neišnaudojamu ištekliumi sveikatos priežiūros sistemoje, o į pacientą orientuoti modeliai parodė geresnę priežiūros kokybę bei galimą ilgalaikį ekonomišką efektyvumą. Daugybė pacientų vis dar deda pastangas, kad gautų pagalbą, kurios jiems reikia, kad jie taptų lygiaverčiais partneriais sveikatos priežiūros sistemoje. Norint pasiekti tikros pažangos, pacientų įgalinimą reikia padaryti prioritetu, pradedant nuo ES masto strategijos ir veiksmų plano:

 teigiamiems įgalinimo rezultatams reikia pakankamai laiko. Teigiamų įgalinimo rezultatų galima tikėtis nematuojant laiką, bet įvertinant pasiektą konsultacijos dinamiką.

 asmeninė sąsaja ir informaciniai mainai medicininėse konsultacijose yra įgalinantys.

 konsultacijos įgalina pacientus, kai jie šneka didesnę dalį konsultacijos ir komunikacija yra centruota į pacientą (17).

Tik padedant hemodializuojamiems pacientams išspręsti savo problemas ir prisiimti atsakomybę už savo ligą bei su ja susijusių problemų ar komplikacijų valdymą, sprendžiant problemas, mokant ir remiant individualius paciento poreikius ir pasidalijant tikslų nustatymą, galima sumažinti šios grupės pacientų apribojimus dėl ligos (68).

Apibendrinant galima teigti, kad įgalinimo svarba hemodializuojamiems pacientams yra neabejotina, kadangi ši grupė pacientų dažnai kenčia dėl savarankiškumo praradimo, nuolatinis gydymas hemodializėmis paveikia sergančio žmogaus profesinę, socialinę ir finansinę gerovę. Hemodializuojamų pacientų įgalinimas tiek pat svarbus sveikatos priežiūros sistemai, kadangi kuo labiau pacientas įgalintas valdyti savo ligą, tuo mažesnės sveikatos priežiūros išlaidos ilgalaikėje perspektyvoje.

24

2. TYRIMO METODIKA

Tyrimo tipas - momentinis kiekybinis tyrimas.

Tyrimo organizavimas. Tyrimas buvo atliekamas 2018 m. sausio – vasario mėnesiais, privačiame hemodializių klinikų tinkle.

Apklausa buvo vykdoma anoniminiu anketavimo būdu, pagal autorės sudarytą anketą, paaiškinus pacientams apklausos tikslą. Apklausos anketas pacientams įteikė kiekvienos klinikos vyresnioji slaugytoja – slaugos administratorė, kuri buvo apmokyta, kaip vykdyti apklausą. Tiriamieji į anketos klausimus atsakinėjo hemodializės metu ar pasibaigus hemodializės procedūrai. Vienos anketos pildymas užtruko 15-25 minutes.

Tiriamasis kontingentas/tiriamieji. Tyrime dalyvavo - vieno Lietuvos privataus hemodializių klinikų tinklo pacientai.

Kriterijai pagal kuriuos pacientai buvo įtraukti į tyrimą:  kurie gydomi pakaitine inkstų terapiją;

 pasirinkę ambulatorinės hemodializės paslaugas privačioje vieno hemodializių tinklo klinikoje;

 tiriamųjų amžius ≥ 18 metų;

 pacientai, kuriems dializės atliekamos daugiau ≥ 3 mėn. Kriterijai pagal kuriuos į tyrimą pacientai nebuvo įtraukti:

 kurie visiškai atsisakė pildyti anketas;

 to negalėjo padaryti dėl sunkios sveikatos būklės;  tyrimo metu buvo stacionarizuoti.

Tyrimo imtis ir imties sudarymo metodas. Tyrimo imčiai sudaryti informaciją apie hemodializuojamus pacientus buvo gauta iš privataus hemodializių tinklo administracijos. Tiriamoji grupė buvo sudaryta parankiosios atrankos būdu. Privačiame hemodializių tinkle, kuris turi 15 padalinių visoje Lietuvoje dializuojasi 450 pacientų. Tyrimo imtis buvo apskaičiuota pagal imties apskaičiavimo formulę (OpenEpi), taikant 95 proc. tikimybę ir 5 proc. paklaidą, tai sudarė 207 pacientai. Atliekant tyrimą, hemodializių klinikų tinklo administracijos parinktose 8 iš 15 klinikų, buvo išdalinta 200 anketų. Grąžintų anketų skaičius buvo 194, iš jų - 14 anketų buvo neteisingai užpildytos arba neatsakyta į klausimus, todėl tų anketų duomenys nebuvo įtraukti į tyrimą. Tyrimo rezultatų analizei buvo naudota 171 anketa. Atsako dažnis - 82,6 proc.

25

Tyrimo instrumentai ir duomenų šaltiniai – Tyrimui naudota anketa (1 priedas) sudaryta remiantis su baigiamojo darbo tema susijusiais Lietuvos ir užsienio literatūros šaltiniais (9, 27, 29, 69). Tyrimo instrumente tiriamiesiems buvo pateikta informacija apie tyrimo tikslą ir turinį, garantuojant tyrimo dalyvių konfidencialumą. Pacientams buvo pateikta anoniminė anketa sudaryta iš 2 dalių. Pirmoje dalyje, sudarytoje iš 15 klausimų, buvo siekiama sužinoti tiriamųjų demografinę ir socialinę charakteristiką – lytį, amžių, šeiminė padėtį, išsilavinimą, gyvenamąją vietą, socialinį statusą, kaip respondentai vertina savo sveikatos būklę, kiek laiko hemodializuojami, kiek užtrunka vykdami į hemodializės centrą, kas suteikia informacijos apie ligą, kokios informacijos trūksta, kokiais informacijos šaltiniais naudojasi norėdami sužinoti apie ligą. Antrąją anketos dalį sudarė 27 klausimai, kuriais buvo siekiama sužinoti respondentų nuomonę apie ligos suvokimą ir kontrolę, bendradarbiavimą su sveikatos priežiūros specialistais ir kitais pacientais, informuotumą. Respondentų nuomonė vertinta naudojant Likerto skalę: 1 – visiškai nesutinku, 2 – nesutinku, 3 – nei sutinku, nei nesutinku, 4 – sutinku, 5 – visiškai sutinku.

Buvo analizuota hemodializuojamų pacientų įgalinimo požymių faktorinė struktūra. Į faktorinę analizę įtraukti 27 skalės teiginiai. Skalės kintamųjų tarpusavio koreliacija nustatyta Bartlett‘o sferiškumo kriterijumi, duomenų tinkamumas faktorinei analizei įvertintas Kaizerio-Mejerio-Olkino (KMO) matu. Faktorių svorių matricos struktūrai sudaryti naudotas Varimax ortogonalusis faktorių ašių sukimo metodas. Atlikta faktorinė analizė pasižymi itin geromis psichometrinėmis savybėmis - KMO=0,842, ištraukti faktoriai paaiškina 61,4 proc. dispersijos. Išskirtiems faktoriams pagal klausimų prasmę buvo suteikti pavadinimai ir jie buvo išsaugoti kaip kintamieji su įvertinimu balais nuo 0 iki 5. Kiekvienos poskalės bendrasis įvertis buvo apskaičiuotas nustačius visų poskalės teiginių įverčių vidutinę reikšmę. Hemodializuojamų pacientų įgalinimo požymių faktorinės analizės metu išskirti faktorių kaip subskalių teiginių numeriai pateikti 2.1 lentelėje

2.1 lentelė. Hemodializuojamų pacientų įgalinimo požymių faktorinės analizės metu išskirtų faktorių teiginių numeriai

Subskalės Teiginiai

Bendradarbiavimas 1, 2, 3, 14, 17, 18, 21, 23, 25, 27 Savikontrolė 4, 5, 6, 7, 8, 20

Informuotumas apie ligą 9, 10, 12, 15, 16, 19 Problemos dėl ligos 11, 13, 22, 24, 26

26

Anketos patikimumui (ang. reliability) nustatyti vertintas visos anketos (27 teiginiai) bei klausimyną sudarančių teiginių atskirų subskalių vidinis nuoseklumas (ang. internal consistency). Skaičiuotas Cronbacho alfa koeficientas. Cronbacho alfa koeficiento reikšmė gerai sudarytam klausimynui turėtų būti didesnė už 0,7, kai kurių autorių teigimu – už 0,6 (69). Mūsų naudoto klausimyno skalių vidinio nuoseklumo vertinimo rezultatai pateikti 2.2 lentelėje.

2.2 lentelė. Hemodializuojamų pacientų įgalinimo klausimyno vidinio nuoseklumo rodikliai

Subskalės Teiginių skaičius Cronbacho alfa koeficientas

Bendradarbiavimas 10 0,805

Savikontrolė 6 0,710

Informuotumas apie ligą 6 0,884

Problemos dėl ligos 5 0,702

Bendras 27 0,831

Duomenų analizės metodai. Statistinė duomenų analizė atlikta naudojant kompiuterinės programos statistikos paketą „SPSS/w 17.0“ ir Excel 2010 programą. Taikyta aprašomoji duomenų statistika – absoliutūs (n) ir procentiniai (proc.) dažniai, siekiant įvertinti nagrinėjamų požymių pasiskirstymą pasirinktoje imtyje. Skaičiuoti rangų aritmetiniai vidurkiai (m) su standartiniu nuokrypiu (SN), pateikiamos mažiausios ir didžiausios reikmės. Hipotezėms apie kintamojo skirstinį populiacijoje tikrinti skaičiuotas chi-kvadrato (χ2) kriterijus. Dviejų nepriklausomų imčių ranginių kintamųjų vidutinėms reikšmėms palyginti naudotas Mann-Whitney U testas. Lyginant du santykinius dydžius ir nustatant jų skirtumus, buvo skaičiuojamas z-koeficientas. Norint surasti sąsajas ir nustatyti ryšio stiprumą tarp kintamųjų buvo skaičiuojamas neparametrinis Spearman ranginės koreliacijos koeficientas (r). Sąsajų stiprumas vertinamas, atsižvelgiant į koreliacijos koeficiento reikšmės dydį: kai |r|: 0-0,3 –silpnas ryšys, 0,3-0,8 – vidutinio stiprumo ryšys, 0,8-1,0 – stiprus ryšys. Naudoti statistinių išvadų reikšmingumo lygmenys: p<0,05 - reikšminga, p>0,05 – nereikšminga. Statistinės duomenų analizės rezultatai pateikiami lentelėse ir paveiksluose. Gauta informacija suteikė galimybę atlikti tyrimo metu gautų duomenų analizę, suformuluoti išvadas bei parengti rekomendacijas.

Tyrimo etika. Tyrimui atlikti buvo gautas Lietuvos Sveikatos Mokslų Universiteto Bioetikos centro leidimas (Nr. BEC-VSV(M)-73) ir Lietuvos privataus hemodializių tinklo vadovės leidimas (priedai 2,3). Hemodializių tinklo vadovei buvo pristatytas planuojamas tyrimas, jo tikslas, tyrimo instrumentas, bei būsimų rezultatų paskelbimo būdai. Apklausa buvo grindžiama laisvanoriškumo

27

principu: dalyvavo respondentai esantys tyrimo metu hemodializės klinikoje ir sutinkantys dalyvauti tyrime. Anketinės apklausos metu sutikusiems dalyvauti tyrime buvo pateiktos „asmens sutikimo“ bei „asmens informavimo“ formos, kuriose respondentai buvo supažindinami su tyrimo tikslu, metodais, tyrimo eiga. Iškilus klausimams jie galėjo skambinti nurodytais telefonais arba kreiptis raštu nurodytais adresais. Buvo užtikrintas tiriamųjų konfidencialumas, nes anketos anoniminės, tiriamojo vardo, pavardės, adresų nebuvo klausiama. Tyrimo rezultatai skelbiami tik apibendrinti.

28

3. REZULTATAI

3.1 Tyrimo dalyviai ir jų aprašomoji charakteristika

Atlikus tyrimą buvo surinktos 171 respondentų užpildytos anketos, kuriems atliekama hemodializė. Moterų ir vyrų skaičius pasiskirstė beveik po lygiai: tyrime dalyvavo 49,1 proc. (n=84) moterų ir 50,9 proc. (n=87) vyrų. Didžioji dalis respondentų buvo 61 – 75 m. amžiaus (42,7 proc.), pensininkai (53,8 proc.), susituokę asmenys (52,6 proc., n=52,6) ir neturintys narystės sergančiųjų inkstų ligomis draugijoje (93,0 proc.). Tiriamųjų socialinės ir demografinės charakteristikos pateiktos 3.1.1 lentelėje.

3.1.1 lentelė. Tiriamųjų socialinės ir demografinės charakteristikos (N=171)

Požymiai Proc. Abs. skaičius

(n) Lytis Vyrai 50.9 87 Moterys 49.1 84 Iš viso 100 171 Amžiaus grupės 18 – 30 m. 3.5 6 31 – 45 m. 8.8 15 46 – 60 m. 26.9 46 61 – 75 m. 42.7 73 ≥76 m. 18.1 31 Iš viso 100 171 Išsilavinimas Nebaigtas vidurinis 18.1 31 Vidurinis 21.6 37 Profesinis 27.5 47 Aukštesnysis 10.5 18 Aukštasis 22.2 38 Iš viso 100 171 Šeimyninė padėtis Susituokę 52.6 90 Viengungiai 7.6 13 Išsiskyrę 15.2 26 Našliai 18.1 31

Gyvena kartu nesusituokę 6.4 11

29

3.1.1 lentelės tęsinys. Tiriamųjų socialinės ir demografinės charakteristikos (N=171)

Požymiai Proc. Abs. skaičius

(n) Gyvenamoji vieta Miestas 53.2 91 Kaimas 46.8 80 Iš viso 100 171 Socialinė padėtis Dirbantys 38.6 66 Bedarbiai 4.1 7 Pensininkai 53.8 92 Studentai 3.5 6 Iš viso 100 171

Narystė sergančiųjų inkstų ligomis draugijoje

Taip 7.0 12

Ne 93.0 159

Iš viso 100 171

3.2. Hemodializuojamų pacientų požiūrio į bendradarbiavimą su sveikatos

priežiūros specialistais vertinimas

Bendradarbiavimas su sveikatos priežiūros specialistais padeda geriau įsisavinti teikiamą informaciją, susijusią su esama liga, nuosekliai laikytis paskirto gydymo plano bei prašyti ir sulaukti reikiamos pagalbos. Atliktu tyrimu buvo siekiama išsiaiškinti pacientų požiūrį į bendradarbiavimą su sveikatos priežiūros specialistais.

Vertinant hemodializuojamų pacientų subjektyvų požiūrį į savo ligą, rezultatai rodo, jog savo sveikatos būklę gerai vertina tik 17 proc. (n=29) respondentų. Daugiau kaip pusė tyrimo dalyvių sveikatos būklę vertina vidutiniškai (55 proc., n=94), beveik ketvirtadalis – blogai (22,8 proc., n=39), o 5,3 proc. (n=9) – labai blogai. Savo sveikatos būklę vertinančių labai gerai nebuvo (3.2.1 pav.).

30

3.2.1 pav. Hemodializuojamų pacientų subjektyvus savo sveikatos vertinimas

Bendradarbiavimas su sveikatos priežiūros specialistais svarbus ne tik reikiamos informacijos gavimui, bet ir tiksliam nustatyto gydymo plano laikymuisi. Tyrimo rezultatai rodo, jog daugiausiai informacijos apie savo ligą respondentai gauna iš gydančio gydytojo (77,2 proc., n=132), likę 22,8 proc. (n=39) hemodializuojamų pacientų apie ligą yra informuojami slaugytojų (3.2.2 pav.).

3.2.2 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal informacijos teikėją apie ligą

Sergant lėtinėmis ligomis pacientams gali prireikti įvairios pagalbos tiek iš sveikatos priežiūros specialistų, tiek iš artimųjų ir šeimos narių. Tyrimo rezultatai rodo, jog daugiau nei penktadaliui hemodializuojamų pacientų dažniausiai prireikia pagalbos tvarkantis namuose (22,2 proc.), psichologinės-emocinės paramos (21,1 proc.) bei kitokios pagalbos (21,6 proc.). Respondentų pagalbos poreikio pasiskirstymas pavaizduotas 3.2.3 paveiksle.

5,3 22,8 55,0 17,0 0 10 20 30 40 50 60

Labai bloga Bloga Vidutiniška Gera

P

ro

c.

Savo sveikatos vertinimas

77.2 proc. 22.8 proc.

31

3.2.3 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal pagalbos poreikį

Atliktu tyrimu buvo analizuojamas pagalbos poreikis priklausomai nuo pacientų socialinių ir demografinių charakteristikų. Gauti rezultatai rodo, jog moterims pagalba tvarkantis namuose reikalinga statistiškai reikšmingai dažniau negu vyrams (p<0,05). Tačiau vyrams yra statistiškai reikšmingai sunkiau prisitaikyti prie mitybos pokyčių negu moterims (p<0,05). Taip pat 3.3.4 paveiksle stebima tendencija, jog moterims dažniau reikalinga bet kokia pagalba negu vyrams išskyrus keičiant mitybą, tačiau skirtumas nėra statistiškai reikšmingas (p>0,05) (3.2.4 pav.).

*- p<0,05, palyginus su vyrais

3.2.4 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal pagalbos poreikį priklausomai nuo lyties (N=171)

22,2 21,6 21,1 12,9 11,7 10,5 0 5 10 15 20 25 Tvarkantis namuose Kita pagalba Psichologinė-emocinė parama Finansinė parama Vykstant į dializes Prisitaikant prie mitybos pokyčių

Proc. 11,5 17,2 17,2 13,8 19,5 20,7 11,9 27,4 3,6 11,9 22,6 22,6 0 5 10 15 20 25 30 Vykstant į dializes Tvarkantis namuose Prisitaikant prie mitybos pokyčių Finansinė parama Psichologinė emocinė parama Kita pagalba P ro c. Vyrai Moterys

32

Statistiškai reikšmingų reikalingos pagalbos skirtumų priklausomai nuo išsilavinimo, amžiaus bei socialinės ir šeiminės padėties nenustatyta.

Apibendrinant pacientų požiūrio į bendradarbiavimą su sveikatos priežiūros specialistais rezultatus galima teigti, jog daugiausiai informacijos apie esamą ligą respondentams suteikia gydytojas. Didžioji dalis hemodializuojamų pacientų savo sveikatos būklę vertina vidutiniškai ir dažniausiai jiems reikalinga psichologinė-emocinė parama bei pagalba tvarkantis namuose. Vyrams dažniau kyla sunkumų prisitaikant prie mitybos pokyčių, o moterims – tvarkantis namuose.

3.3 Hemodializuojamų pacientų informuotumo apie ligą vertinimas

Gebėjimas pateikti reikiamą informaciją aiškiai ir suprantamai lemia jos priėmimą ir įsisąmoninimą. Tyrimu buvo siekiama išsiaiškinti, ar gydytojų ir slaugytojų hemodializuojamiems pacientams suteiktos informacijos apie ligą kiekis skiriasi priklausomai nuo pacientų socialinių ir demografinių charakteristikų. Gauti rezultatai rodo, jog gydytojų ir slaugytojų suteikiama informacija skirtingo išsilavinimo pacientams statistiškai reikšmingai nesiskiria (p>0,05), tačiau 3.4.1 paveiksle stebima tendencija, jog vidurinį, profesinį ar aukštesnįjį išsilavinimą turintys respondentai informaciją apie savo ligą dažniau gauna iš gydančio gydytojo, tuo tarpu pacientams su nebaigtu viduriniu bei aukštuoju išsilavinimu informacijos pakanka ir iš slaugytojo (p>0,05) (3.3.1 pav.).

p>0,05

3.3.1 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal gaunamą informaciją iš sveikatos priežiūros specialisto priklausomai nuo išsilavinimo (N=171)

Statistiškai reikšmingų skirtumų tarp gaunamos informacijos kiekio apie liga priklausomai nuo pacientų amžiaus nenustatyta, tačiau 3.3.2 paveiksle galima stebėti tendenciją, jog amžiaus

15,2 22,7 30,3 10,6 21,2 28,2 17,9 17,9 10,3 25,6 0 5 10 15 20 25 30 35 Nebaigtas vidurinis

Vidurinis Profesinis Aukštesnysis Aukštasis

Pro

c.