MOTERŲ, SERGANČIŲ REUMATOIDINIU ARTRITU, SAVARANKIŠKUMO ĮGŪDŢIŲ UGDYMO EFEKTYVUMO VERTINIMAS

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS SLAUGOS FAKULTETAS

REABILITACIJOS KLINIKA

VIKTORIJA TARASENKO

MOTERŲ, SERGANČIŲ REUMATOIDINIU ARTRITU,

SAVARANKIŠKUMO ĮGŪDŢIŲ UGDYMO EFEKTYVUMO

VERTINIMAS

Magistrantūros studijų programos „Fizinės medicinos ir reabilitacijos”baigiamasis darbas

Darbo vadovas Dr. Sigitas Mingaila

2 LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

SLAUGOS FAKULTETAS REABILITACIJOS KLINIKA

TVIRTINU Slaugos fakulteto dekanė

prof. dr. J. Macijauskienė 2015 m……….mėn...d.

MOTERŲ, SERGANČIŲ REUMATOIDINIU ARTRITU,

SAVARANKIŠKUMO ĮGŪDŢIŲ UGDYMO EFEKTYVUMO

VERTINIMAS

Magistrantūros studijų programos „Fizinės medicinos ir reabilitacijos” baigiamasis darbas

Darbo vadovas Dr. Sigitas Mingaila 2015 05

Recenzentas:... Darbą atliko

Parašas... Magistrantūros studijų programos 2015 05 „Fizinės medicinos ir reabilitacijos‖ stud. Viktorija Tarasenko

3

TURINYS

DARBO TIKSLAS IR UŢDAVINIAI ... 11

1. LITERATŪROS APŢVALGA ... 12

1.1. Reumatoidinio artrito epidemiologija, etiologija, klinika ... 12

1.2. Sergančiųjų reumatoidiniu artritu funkcinės būklės vertinimas ... 17

1.3. Sergančiųjų reumatoidiniu artritu ergoterapija ... 19

1.4. Sergančiųjų reumatoidiniu artritu savarankiškumo ugdymas ... 21

2. TYRIMO METODIKA ... 23

2.1. Kontingento charakteristika ... 23

2.2. Tyrimo metodai ... 29

2.3. Statistinė domenų analizė ... 31

3. TYRIMO REZULTATAI ... 32

3.1. Moterų, sergančių reumatoidiniu artritu, savarankiškumo vertinimas prieš savarankiškumo ugdymo programą ... 32

3.2. Moterų, sergančių reumatoidiniu artritu, mokymo efektyvumas taikant skirtingas savarankiškumo ugdymo programas ... 42

3.3. Moterų, sergančių reumatoidiniu artritu motorikos, gyvenimo kokybės, skausmo nuovargio kitimas taikant skirtingas savarankiškumo ugdymo programas ... 52

3.4. Moterų, sergančių reumatoidiniu artritu, motorikos, gyvenimo kokybės, skausmo, nuovargio ryšys su savarankiškumo kaita ... 62

4. TYRIMO REZULTATŲ APTARIMAS ... 66

IŠVADOS ... 71

PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 72

PUBLIKACIJOS MAGISTRO DARBO TEMA ... 73

LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 74

4

SANTRAUKA

Tarasenko V. Moterų, sergančiųjų reumatoidiniu artritu, savarankiškumo įgūdţių ugdymo efektyvumo vertinimas; magistro baigiamasis darbas/mokslinis vadovas dr. S. Mingaila; Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Slaugos fakultetas, Reabilitacijos klinika – Kaunas – 79 p.

Darbo tema.Moterų, sergančiųjų reumatoidiniu artritu, savarankiškumo įgūdţių ugdymo efektyvumo vertinimas.

Tyrimo tikslas.Įvertintimoterų, sergančiųjų reumatoidiniu artritu, savarankiškumo įgūdţių ugdymo efektyvumą.

Uţdaviniai.1.Įvertinti moterų, sergančiųjų reumatoidiniu artritu, savarankiškumą prieš ergoterapiją. 2. Nustatyti moterų, sergančiųjų reumatoidiniu artritu, savarankiškumo pokytį taikant skirtingas savarankiškumo ugdymo programas. 3. Įvertinti moterų, sergančiųjų reumatoidiniu artritu, motorikos, gyvenimo kokybės, skausmo nuovargio kitimą taikant skirtingas savarankiškumo ugdymo programas. 4. Atskleisti moterų, sergančių reumatoidiniu artritu, motorikos, gyvenimo kokybės, skausmo, nuovargio ryšį su savarankiškumo kaita.

Metodika. Tyrime dalyvavo 50 moterų, priklausančių Klaipėdos bendrijai „Artritas― ir Kauno ţmonių, sergančių artritu, bendrijai. Tiriamosios buvo suskirstytos į dvi grupes, tiesioginio mokymo (n=25) ir netiesioginio mokymo (n=25). Tiesioginio mokymo grupės respondentės buvo mokomos savarankiškumo įgūdţių ergoterapeuto.Netiesioginio mokymo grupės tiriamosioms buvo duotos rekomendacijos savarankiškumui didinti, sąnarių apsaugai, nuovargio maţinimui ir buvo paprašyta laikytis pateiktų rekomendacijų.Savarankiškumas vertintas naudojant Kanadietišką veiklos vertinimo testą (KVVT).Plaštakų ir pirštų motorika – manometru, dinamometru, gyvenimo kokybė SF-36 klausimynu, skausmo intensyvumas – analoginė vizualinė skausmo skalė (VAS), nuovargis – „Nuovargio poveikio skale―.

Rezultatai. Išanalizavus tiriamųjų įvardintas problemas paaiškėjo, kad daugiausia 65,2 proc. visų tiriamųjų įvardintų problemų buvo apsitarnavimo veiklose, maţiausiai 7,6 proc. – laisvalaikio veiklose. Įvertinus abiejų grupių tiriamųjų savarankiškumą prieš ir po savarankiškumo ugdymo taikymo, buvo nustatyta, kad tiesioginio mokymo grupės tiriamųjų veiklos atlikimo vertinimas statistiškai reikšmingai (p<0,05) pagerėjo nuo 5,5±0,5 iki 7,0±0,4 balų, iš 10 galimų, o netiesioginio mokymo grupės tiriamųjų nuo 5,7±0,6 iki 6,2±0,4 balų (p<0,05). Įvertinus tiesioginės mokymo grupės tiriamųjų plaštakų suspaudimo jėgas paaiškėjo, jog dešinės plaštakos suspaudimo jėga pakito nuo 19,2±2,2 kg iki 20,0±2,2 kg (p<0,05), o kairės plaštakos – 18,7±1,9 kg iki 19,2±1,5 kg (p<0,5). Netiesioginės grupės tiriamųjų dešinės plaštakos suspaudimo jėga pakito nuo 19,8±1,6 kg iki 20,2±1,9 kg (p>0,05), o kairės – 19,0±2,1 kg iki 19,3±2,0 kg (p>0,05). Išanalizavus tiriamųjų gyvenimo kokybės pokytį nustatėme, jog tiesioginės mokymo grupės tiriamosioms labiausiai

5 (p<0,05) pagerėjo fizinis aktyvumas (nuo 58,8±10,1 iki 69,2±13,9 balų) ir veiklos apribojimai dėl fizinių negalavimų (nuo 37,0±23,0 iki 50,0±22,8 balų), o netiesioginės mokymo grupės tiriamosioms fizinis aktyvumas pakito nuo 52,0±11,2 iki 56,6±11,2 balų (p>0,05), veiklos apribojimai dėl fizinių negalavimų nuo 32,0±22,3 iki 36,0±19,2 balų. Išanalizavus tiriamųjų skausmo pokytį nustatėme, kad tiesioginės mokymo grupės tiriamosioms skausmas sumaţėjo 5,1±0,7 iki 4,3±0,7 balų (p<0,05), o netiesioginės mokymo grupės – nuo 5,5±0,8 iki 5,1±0,7 balų (p>0,05). Įvertinus tiriamųjų bendro nuovargio pokytį paaiškėjo, jog tiesioginės mokymo grupės tiriamosios bendras nuovargis sumaţėjo nuo 44,5±7,8 iki 30,8±9,1 balų (p<0,05), o netiesioginės mokymo grupės tiriamosioms – 48,6±12,4 iki 43,3±11,1 balų (p<0,0,5). Išanalizavus plaštakų motorikos, gyvenimo kokybės, skausmo ir nuovargio įtaką savarankiškumui nustatėme vidutinio stiprumo ryšį tarp plaštakų suspaudimo jėgų ir veiklų atlikimo vertinimo (rs=0,6, p<0,05), taip pat

vidutinio stiprumo ryšį tarp skausmo ir veiklų atlikimo (rs=-0,7, p<0,05), stiprų ryšį tarp veiklų

atlikimo vertinimo ir gyvenimo kokybės: fizinio aktyvumo, veiklos apribojimų dėl fizinių negalavimų (rs=0,8, p<0,05) ir stiprų ryšį tarp bendro nuovargio ir veiklų atlikimo vertinimo (rs

=-0,8, p<0,05).

Išvados: 1. Moterys, sergančios reumatoidiniu artritu, daugiausia veiklos problemų įvardino apsitarnavimo srityje, o maţiausiai problemų tiriamosioms kilo realizuojant laisvalaikio veiklas. 2. Moterims, sergančioms reumatoidiniu artritu, taikant tiesioginį mokymą reikšmingai labiau pagerėjo savarankiškumas, veiklų atlikimas ir pasitenkinimas, lyginant su netiesioginio mokymo taikymu. 3. Moterims, sergančios reumatoidiniu artritu, taikant tiesioginį mokymą labiau pagerėjo plaštakų motorika, gyvenimo kokybė bei sumaţėjo skausmas ir nuovargis lyginant su netiesioginio mokymo taikymu. 4. Pagerėjęs savarankiškumas susijęs su pagerėjusia plaštakų, gyvenimo kokybe bei sumaţėjusiu skausmu ir nuovargiu. Bendras sveikatos vertinimas ir kognityvinis nuovargis nepriklauso nuo savarankiškumo pokyčio.

6

SUMMARY

Tarasenko V.Evaluation of Efficiency Independence Skills Development for Women with Rheumatoid Arthritis; Master thesis. Supervisor: Dr. S. Mingaila; Lithuanian University of Health Sciences,Departmentof Rehabilitation, Kaunas – 2015 – 79 p.

The aim of the research is to evaluate the effectiveness of self-sufficiency skills empowerment for women with rheumatoid arthritis.

The aim of the research is supported by the following tasks: 1.To evaluate self-sufficiency skills in women with rheumatoid arthritisbefore interventionof occupational therapy. 2. To evaluate the change of self-sufficiency skills in women with rheumatoid arthritis after application of different improvement programs. 3. To evaluate the motility, quality of life, pain and fatigue dynamicsin women with rheumatoid arthritis after application of differentimprovement programs of self-sufficiency.4. To discover therelationship of motility, quality of life, pain and fatigue with dynamics of self-sufficiency in women with rheumatoid arthritis.

Methods. 50 subjects – all female – attending Klaipeda community „Artritas― and Kaunas community for the people suffering from arthritis, were involved in this study. Respondents were divided into two groups: direct training and indirect training. Each group consisted of 25 individuals. Respondents of the direct training group had been learning independent living skills by occupational therapist. Respondents of the indirect training group were given recommendations to increase self-sufficiency, protect the joints and reduce a fatigue. Self-sufficiencywas evaluated by applying the Canadian Occupational Performance Measure (COPM), motility of hands and fingers – bydynamometer and manometer,quality of life – by SF-36questionnaire,pain intensity – by visual analogue scale of pain (VAS) and fatigue – by Fatigue Impact Scale (FIS).

Results.Analysis prior to the self-sufficiency training revealed that more than 65,2% of all the participants‘ problems were associated with self-serving and 7,6% with leisure. Using COMP, evaluation of self-sufficiency before applying the independent living skills and after it, showed statistically significant (p<0,05) improvement of activity performance assess in the direct training group (from 5,5±0,5 to 7±0,4 of 10 possible points), and it was greater than in the indirect training group, which showed variation from 5,7±0,6 to 6,2±0,4 points.Evaluation of grip strength in direct training group showed variation of the right grip strength from 19,2±2,2 kg to 20,0±2,2 kg (p<0,05), then in the left one it varies from 18,7±1,9 kg till 19,2±1,5 kg (p<0,5).Variation of theright grip strength in indirect group was from 19,8±1,6 kg to 20,2±1,9 kg, in the left one – from 19,0±2,1 kg to 19,3±2,0 kg (p>0,05). Evaluation of the dynamics of quality of life showed the greater results of physical activity (from 58,8±10,1 to 69,2±13,9 points) and activity limitations due to physical disorders (from 37,0±23,0 to 50,0±22,8 points) in the direct group, while inthe indirect group

7 physical activity varied from 52,0±11,2 to 56,6±11,2 points (p>0,05) and activity limitations due to physical disorders varied from 32,0±22,3 to 36,0±19,2 points.Evaluation of the respondents‗ pain dynamics showed a decrease of pain from 5,1±0,7 to 4,3±0,7 points (p<0,05) in the direct group, while it varied from 5,5±0,8 to 5,1±0,7 points (p>0,05) in the indirect one.Evaluation of the overall fatigue dynamics showed the decrease from 44,5±7,8 to 30,8±9,1 points (p<0,05) in the direct group and from 48,6±12,4 to 43,3±11,1 points (p<0,0,5) in the indirect one.Evaluation of influence of the grips‗ motility, quality of life, pain and fatigue to self-sufficiency showed moderate relationship between grips‗ strength and performance of the activities (rs=0,6, p<0,05), also

moderate relationship between pain and performance of the activities (rs=-0,7, p<0,05), between

performance of the activities and quality of life: physical activity, activity limitations due to physical disorders (rs=0,8, p<0,05) and strong relationship between fatigue and performance of the

activities (rs=-0,8, p<0,05).

Conclusions.1. Activity problems in women with rheumatoid arthritiswere found mostly in the self-service area and at least in leisure.2. A comparison of both groups before applyingself-sufficiencyskills and after it, showed that the self-sufficiency training with the occupational therapist (OT) has more positive influence on its increasing in individuals with rheumatoid arthritis. 3. Applying of the direct trainingleads to the greater results of the grips‗ motility, quality of life and decrease of the fatigue and pain, than in the indirect one. 4. Improvement of the self-sufficiency is related to the better grips‗ function and quality of life in respondents and it is related to the pain and fatigue decrease, too.

8

SANTRUMPOS

RA – reumatoidinis artritas

KVVT – Kanadietiškas veiklos vertinimo testas KVM – Kanadietiškas veiklos modelis

NPS – Nuovargio poveikio skalė OT – ergoterapija

kg – kilogramai proc. - procentai

9

ĮVADAS

Reumatoidinis artritas (RA) – lėtinė sisteminė nuolat progresuojanti liga, kuriai būdingi sąnarių skausmai, sustingimas ir progresuojanti funkcinė negalia (Tamulienė ir kt. 2012, 46 p.).

Reumatoidinis artritas viena iš daţniausiai pasitaikančių uţdegiminių sąnarių ligų. Pasaulinės sveikatos organizacijos duomenimis RA serga 0,5-1 proc. suaugusiųjų visame pasaulyje. Lietuvoje reumatoidiniu artritu serga 0,3-1 proc. asmenų (Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos duomenimis). Lietuvoje yra uţregistruota apie 12 000 suaugusių asmenų, sergančių reumatoidinio artrito ir kasmet reumatoidiniu artritu suserga apie 1200 asmenų.Moterys reumatoidiniu artritu serga 2-3 daţniau nei vyrai.Nuolatinio neįgalumo struktūroje reumatoidinis artritas uţima antrą vietą po širdies ir kraujagyslių ligų(Briggs et. al. 2013;O‘Dell 2012, Dadonienė ir kt. 2009).

Reumatoidinis artritas daţniausiai paţeidţia smulkiuosius sąnarius.RA sukelia sąnario uţdegimą ir negrįţtamai naikina sąnario kremzlę. Reumatoidinis artritassukelia sąnarių skausmą, sustingimą, patinimą, raumenys ties paţeistais sąnariais suplonėja bei susilpnėja.RA eigoje atsiranda kremzlės ir kaulų destrukcija, o galiausiai ligai progresuojant paţeisti sąnariai deformuojasi. Reumatoidinis artritas gali paţeisti ne tik sąnarius, bet ir kitus organus ar organų sistemas: kraujagysles, kaulus, raumenis, smegenys ir nervus, kardiovaskuliarinę sistemą, inkstus, kepenis, akis, plaučius, bluţnį (Jeffery, 2010, Gilbofsky et al. 2012).

Atilikti tyrimai parodė, kad sergant reumatoidiniu artritu atsiradę sąnarių paţeidimai sumaţina sergančiųjų funkcinę būklę bei sutrikdo sergančiųjų savarankiškumą ir jie tampa priklausomi nuo kitų.Dėl ligos prastėja sergančių reumatoidiniu artritu gyvenimo kokybė.Reumatoidinis artrito atsiradimas sutrikdo daugelį asmens gyvenimo sričių. Atsiradusi negalia yra ligos padarinys, kuris paveikia ne tik fizines funkcijas bet ir sergančiųjų emocinę būseną. Nustatyta, jog RA paţeidţia taip pat socialines ir psichologines sergančiojo funkcijas. Dėl šios ligos prastėja sergančių RA gyvenimo kokybė. Buvo nustatyta, kad per 2 metus 16 proc. sergančiųjų reumatoidiniu artritu išeina iš darbo arba jį pakeičia. (Sakellariou et al. 2013; Pleng 2013; Primdahl et al. 2010; Rezaei et al. 2014;Stropuvienė ir kt. 2008).

Atliktais tyrimais nustatyta, kad sergančiųjų reumatoidiniu artritu savarankiškumo gerėjimui turi ergoterapija (Hewlett et al. 2011; Ekelman et al. 2014; Polluste et al. 2012; Tammaru, Polluste, Lember 2010; Ding, Deighton 2009).

Reumatoidinis artritas nepagydoma, visą gyvenimą trunkanti liga, todėl labai svarbu išmokyti šiuos ţmones prisitaikyti prie pakitusios būklės ir išmokyti valdyti savo ligą, siekiant išvengti ligos paūmėjimų.Deja Lietuvoje neskiriama pakankamai dėmesio šių pacientų mokymui.

10 Šio darbo tikslas yra įvertinti moterų, sergančiųjų reumatoidiniu artritu, savarankiškumo įgūdţių ugdymo efektyvumą.

Mokslinis darbo naujumas:

Sergančiųjų reumatoidiniu artritu skirtingų savarankiškumo ugdymo programos Lietuvojenėra atlikta studijų kurios tyrinėtų skirtingų savarankiškumo įgūdţių ugdymo programų efektyvumą moterims, sergančioms reumatoidiniu artritu. Darbe įvertintos moterų, sergančių reumatoidiniu artritu, problemos „Kanadietišku veiklos vertinimo testu― skirtingose veiklose, įvertintas veiklų atlikimas ir pasitenkinimas bei jų pokytis taikant skirtingas savarankiškumo ugdymo programas. Taip pat nustatytas motorikos, gyvenimo kokybės, skausmo, nuovargio ryšys su savarankiškumo kaita.

Praktinė darbo reikšmė:

1. Įvertintas sergančiųjų reumatoidiniu artritu savarankiškumas ir jo pokytis taikant skirtingas savarankiškumo ugdymo programas.

2. Nustatyta savarankiškumo kaitos ryšys su motorika, gyvenimo kokybe, skausmu ir nuovargiu.

3. Gauti rezultatai leidţia parinkti tinkamą sergančiųjų reumatoidiniu artritu savarankiškumo įgūdţių ugdymo programą.

11

DARBO TIKSLAS IR UŢDAVINIAI

Darbo hipotezė: ergoterapeutui tiesiogiai mokant labiau gerėja pacientų, sergančių reumatoidiniu artritu savarankiškumas nei kai suteikiamos tik metodinės priemonės savarankiškumo didinimui.

Tikslas – įvertintimoterų, sergančiųjų reumatoidiniu artritu, savarankiškumo įgūdţių ugdymo efektyvumą.

Uţdaviniai:

1. Įvertinti moterų, sergančiųjų reumatoidiniu artritu, savarankiškumą prieš ergoterapiją.

2. Nustatyti moterų, sergančiųjų reumatoidiniu artritu, savarankiškumo pokytį taikant

skirtingas savarankiškumo ugdymo programas.

3. Įvertinti moterų, sergančiųjų reumatoidiniu artritu, motorikos, gyvenimo kokybės,

skausmo nuovargio kitimą taikant skirtingas savarankiškumo ugdymo programas.

4. Atskleisti moterų, sergančių reumatoidiniu artritu, motorikos, gyvenimo kokybės, skausmo, nuovargio ryšį su savarankiškumo kaita.

Subjektas: moterys, sergančios reumatoidiniu artritu.

12

1. LITERATŪROS APŢVALGA

1.1. Reumatoidinio artrito epidemiologija, etiologija, klinika

„Reumatoidinis artritas (RA) – tai sisteminė uţdegiminė jungiamojo audinio liga, pasireiškianti lėtiniu progresuojančiu eroziniu–destrukciniu sąnarių uţdegimu, kuris labiausiai paţeidţia sąnario sinovinį dangalą, kremzlę, po to ir kitas struktūrines sąnario dalis ir jį supančius audinius― [Rapolienė, 2007, p. 5].

Deane(2013) reumatoidinį artritąapibūdina, kaip sisteminę, autoimuninę, uţdegiminę ligą, kuri pirmiausia paţeidţia sąnarius.

Epidemiologija. Reumatoidinis artritas yra viena iš daţniausiaipaplitusių uţdegiminių sąnarių ligų visame pasaulyje (Briggs et al., 2013).Teigiama, jog sergamumas RA nepriklauso nuo geografinės padėties bei etninių skirtumų, nes nėra regiono, kuriame RA nebūtų aptinkamas (Kavilovich et al., 2014).

Pasak O‘Dell (2012) pasaulyje reumatoidiniu artritu serga 0,5-1 proc. suaugusiųjų ţmonių. Naujausia metinė apţvalga rodo, jog reumatoidiniu artritu serga 40 iš 100 000 asmenų (Kavilovich et al., 2014).Nustatyta, jog per metus reumatoidiniu artritu suserga 20-50 iš 100 000 ţmonių (Carmona et al., 2010). Moterims rizika susirgti RA yra 3,6 proc. (1 iš 28), o vyrams – 1,7 proc. (1 iš 59) (Kavilovich et al., 2014).

Vilniaus universiteto eksperimentinės ir klinikinės medicinos instituto duomenimis, sergančiųjų reumatoidiniu artritu Lietuvoje yra 0,55 proc. suaugusiųjų populiacijos ir sudaro apie 12 000 (Graţulevičiūtės ir kt., 2008).

Šiaurės Amerikoje ir Šiaurės Europoje sergamumas reumatoidiniu artritu yra 0,5-1,1 proc., Pietų Europoje 0,7-0,8 proc. (Tobon et al., 2010)

Kituose šalyse atliktais tyrimais, teigiama, jog JAV reumatoidiniu artritu serga 1,5 milijono ţmonių (Peabody et al., 2013). JAV reumatoidiniu artritu sega apie 1,4 proc. moterų ir 0,74 proc. vyrų. Didţiojoje Britanijoje moterų serga 1,16 proc., vyrų – 0,44 proc. Ispanijojeserga 0,51 proc. moterų, vyrų 0,13 proc. Italijoje ir Prancūzijoje sergamumas RA panašus kaip Ispanijoje, serga 0,51 proc. moterų, o - 0,09 proc. vyrų. Graikijoje reumatoidiniu artritu serga 0,45 proc. moterų ir 0,19 proc. vyrų. Tai patvirtina literatūros duomenis, jog moterys RA serga 2-3 kartus daţniau negu vyrai (Tobon, Youinou, Saraux, 2010).

Iš pateiktų duomenų literatūroje apie reumatoidinio artrito paplitimą įvairiose šalyse galima teigti, kad RA yra viena daţniausių uţdegiminių sąnarių ligų (Combe, 2009).

Etiologija.Reumatoidinis artritas yra daugiafaktorinė liga, kuri atsiranda dėl sąveikosgenetinių ir aplinkos veiksnių(Tobon et al., 2010; Taylor et al., 2010; Svedsen, 2013; Klareshog et. al.,2009).

13 RA atsiradimui įtakos turi genetika, autoimuninė liga, bakterijos, virusai ir kiti infekcijų sukėlėjai, moteriški hormonai, rūkymas (Carmona et. al.2010).

60 proc. reumatoidinio artrito atvejų susiję su genetiniais veiksniais (Pratt et al.,2009). Sergančiųjų reumatoidiniu artritu pirmos eilės giminaičiams rizika susirgti yra 1,5 karto didesnė nei bendroje populiacijoje (Baranauskaitės ir kt., 2010, 28 p.). Nustatyta daugiau kaip 30 genų, kurie gali daryti įtaką RA susirgimui (Staht et al., 2010).

Kitas veiksnys yra infekcijos, tokios kaip Epštein-Bar virusas, parvovirusas ir kai kurios bakterijos, pavyzdţiui Proteus ir Mycoplasma. Tačiau įrodymai dėl virusų ir bakterijų įtakos RA atsiradimui yra silpni (Carmona et al., 2010).

Gyvenimo būdas taip pat turi įtakos RA atsiradimui, kai kurie tyrimai parodė didesnį reumatoidinio artrito paplitimą tarp išsilavinusių asmenų lyginant su ţemesnių socialinių klasių asmenimis, nors kiti tyrimai rodo priešingai(Carmona et al., 2010).

Moteriški hormonai vienas stipriausių negenetinių veiksnių reumatoidinio artrito atsiradimui. Moterys yra daugiau nei dvigubai daţniau linkusios sirgti reumatoidiniu artritu palyginti su vyrais ir šis skirtumas dar didesnis jaunesniame amţiuje. Šie stebėjimai sutelkė daugiau pastangų nagrinėjant hormonų ir nėštumo įtaką ligos atsiradimui (Plenge, 2013).

Rūkymas taip pat priskiriamas prie veiksnių skatinančių reumatoidinio artrito atsiradimą. Per pastaruosius 20 metų daugelis tyrimų parodė, jog rūkymas didina riziką susirgti reumatoidiniu artritu abiejoms lytims. Rizika išlieka net 10 metų po metimo rūkyti (Plenge, 2013).Daţniausiai reumatoidinis faktorius teigiamas pas vyrus rūkančius sunkiuosius rūkalus.Tiek rūkymo intensyvumas ir trukmėyratiesiogiai susiję surizika susirgti reumatoidiniu artritu, nepriklausomai nuokitųrizikos veiksnių.Rūkymas kaip rizikos veiksnys rodo aiškią sąveiką su genetiniais veiksniais (Carmona et al., 2010).

Atsiranda ţinių apie kitų veiksnių įtaką RA atsiradimui, tai alkoholio ir tam tikrų riebalų rūgščių vartojimas (Deane, 2013).

Klinika. Reumatoidinis artritas sukelia sąnario vidiniame kapsulės paviršiuje esančių minkštųjų audinių uţdegimąir negrįţtamai naikina sąnario kremzlę (Richardson, Isaocs, 2013).Sergant RA sąnarių erozijos, kurios veda prie funkcijų netekimo ir neįgalumo atsiranda anksti ir greitai progresuoja. Siekiant sėkmingo reumatoidinio artrito gydymo labai svarbu anksti jį diagnozuoti (Jeffery ,2010).

1987 metais Amerikos reumatologų asociacijos apibrėţti RA klasifikavimo kriterijai buvo smarkiai kritikuojami, nes reumatoidinį artritą diagnozuodavo tik po ilgų ligos progresavimo mėnesių. Todėl 2010 metais Amerikos reumatologijos kolegija ir Europos priešreumatinė lyga paskelbė naujus reumatoidinio artrito klasifikavimo kriterijus, kurie atsiţvelgė į ankstyvuosius RA ligos poţymius (Davatchi et al., 2012).Naujuose kriterijuose klinikinis sinovitas yra centras, taip

14 pat svarbus ir paţeistų sąnarių skaičius, serologinės anomalijos, padidėjusi ūminės fazės ir simptomų trukmė (Kourilovitch et al., 2014).Yra keletas svarbių skirtumų tarp 2010 metų ir 1987 metų reumatoidinio artrito klasifikavimo kriterijų (1 priedas. 1 lentelė). 1987 metų RA klasifikavimo kriterijuose turi sutapti bent 4 iš 7 kriterijų įskaitant rytinį sąnarių sustingimą, bendrą reumatoidinio artrito apimtų sąnarių skaičių, plaštakų reumatoidinį artritą, simetriškumą, reumatoidinius mazgelius, teigiamą reumatoidinį faktorių, rentgenologinius pokyčius. 2010 metų RA klasifikavimo kriterijuose pacientų vertinimas rekomenduojamas esant bent 1 sąnario sinovitui, kurio nepaaiškina kita liga. Šią, naujausią vertinimo sistemą, apima balų nuo 0 iki 5 skyrimas, atsiţvelgiant į sąnarių skaičių ir tipą. Prie smulkiųjų sąnarių reumatoidinio artrito neįtraukiami distalinių pirmųjų metatarsofalanginių sąnarių artritas dėl to, jog šie sąnariai įtraukimi į osteoartritą. Taip pat nėra reikalavimų konkrečiai plaštakų reumatoidiniam artritui, reumatoidiniams mazgeliams bei simetriškam artritui. Kriterijų autoriai išskyrė, jog simetrinis sąnarių artritas būdingas ligai progresuojant, kuomet paţeidţiama daugiau sąnarių.

1987 metų ir 2010 metų klasifikavimo kriterijai panašūs, nes abejuose kaip vienas iš duomenų yra naudojamas reumatoidinio faktoriaus (aukšto afiniškumo autoantikūnai nukreipti prieš Fc fragmento imunoglobuliną) būvimas arba nebuvimas. Taip pat 2010 metų klasifikavimo kriterijuose panaudota, nesenai nustatyti, antikūnų prieš ciklinį citrulinizuotą peptidą buvimas arba nebuvimas. Reumatoidinis faktoriaus ir antikūnų prieš ciklinį citrulinizuotą peptidą reikšmės rodo autoimuninę disfunkciją.Eritrocitų nusėdimo greitis (ENG) ir C reaktyviojo baltymo (CRB) lygis rodo uţdegimą, ir yra normalus arba nenormalus pagal etaloninės laboratorijos standartus.Skirtingai nei 1987 metų klasifikavimo kriterijuose, 2010 metų kriterijuose atsiţvelgiama į gydymo trukmę ir galutinį rezultatą, bet ne į radiologinius pokyčius.2010 metų klasifikavimo kriterijuose gydimas rekomenduojamas esant bent 6 balams iš 10 balų. Ši klasifikavimo sistema rekomenduojama būsimų ir esamų klientų vertinimui galinčių pakeisti ligos progresavimą (Gibofsky et al., 2012).

2012 metaisbuvo atliktas tyrimas, kurio metu siekiama išsiaiškinti 2010 reumatoidinio artrito klasifikacijos kriterijų patikimumą diagnozuojant RA ligos pradţioje ir buvo gauti geri rezultatai, parodantys, jog klasifikacija leidţia diagnozuoti du trečdalius sergančiųjų RA asmenų per pirmus ligos progresavimo metus. Šis tyrimas parodė, jog 2010 metų reumatoidinio artrito klasifikacijos kriterijų jautrumas vienodas abejomslytims (Davatchi et al., 2012).

Taip pat 2013 metais Kinijoje atliktas tyrimas, kuriuo buvo siekiama palyginti 2010 metų reumatoidinio artrito klasifikavimo kriterijus su 1987 metų kriterijais. Tyrimo metu paaiškėjo, jog 2010 metų RA klasifikavimo kriterijai yra tikslesni nei 1987 metų kriterijai, ypač per pirmuosius RA sergamumo metus ir galibūtinaujudiagnostikosįrankiukasdieninėje klinikinėje praktikoje (Zhao et al., 2013).

15 2013 atlikta sisteminė literatūros apţvalga ir meta-analizė apie 2010 metų klasifikavimo kriterijų patikimumą parodė, kad naujieji klasifikavimo kriterijai turi gerą jautrumą, maţina specifiškumą visame vidutiniame diagnozavime. Gauti rezultatai taip pat patvirtino, jog šie kriterijai turi klasifikavimo, bet ne diagnostinę funkciją (Sakellariou et al., 2013).

Apie 30 proc. asmenų reumatoidinis artritas pasireiškia ūminiu sąnarių uţdegimu (Jeffery 2010).Daţniausiai reumatoidinis artritas prasidedantis rankų pirštų (ypač antrojo ir trečiojo) proksimaliniuose interfalanginiuose, metakarpofalanginiuose (delnakaulių–pirštakaulių), riešų ir padikaulių–metatarsofalanginiuose (pirštakaulių) sąnariuose. Ligai progresuojant, paţeidţiami ir stambesni sąnariai: pečių, alkūnių, klubų, kelių, čiurnų (Ronningen, Kjehen, 2008).

Reumatoidinis artritas sukelia sąnarių skausmą, sustingimą, patinimą, raumenys ties paţeistais sąnariais suplonėja bei susilpnėja. Sergant RA taip pat atsiranda bendri negalavimai: silpnumas, nuovargis, svorio netekimas, prakaitavimas, subfebrili temperatūra, anemija. Spaudţiamose vietose (pvz. alkūnėse) gali susidaryti neskausmingų gumbelių – reumatoidinių mazgeliais. Reumatoidinio artrito eigoje atsiranda kremzlės ir kaulų destrukcija, o galiausiai ligai progresuojant paţeisti sąnariai deformuojas (Jeffery, 2010). Dėl sausgyslių, sąnarinių kapsulių, raiščių paţeidimų daţniausiai atsiranda plaštakos ir pirštų deformacijos.Labiausiai paplitusi deformacija yra alkūninis nuokrypis. Pasitaikančios pirštų deformacijos „gulbės kaklo― ir „sagos kilpos― (Johnsson, Eberhardt, 2009).

„Alkūninis nuokrypis― – ši deformacija atsiranda paţeidus raiščius, kurie suteikia delniniams pirštų sąnariams stabilumo ir artimieji pirštakauliai pakrypsta į alkūnės pusę (Broadbent, Hayton, 2009).

„Gulbės kaklo― deformacija – šiai deformacijai būdinga fiksuota delninių ir pirštų sąnarių lenkimas, artimųjų pirštų sąnarių tiesimas (hiperekstenzija) ir tolimųjų pirštų sąnarių lenkimas (Broadbent, Hayton, 2009).

„Sagos kilpos― deformacija – ši deformacija atsiranda paţeidus tiesiamųjų pirštų raumenų sausgysles ir šiai deformacijai būdingas artimųjų pirštų sąnarių ir tolimųjų pirštų sąnarių tiesimas. Pagrindinis sutrikimas – negalėjimas ištiesti pirštų per artimuosius pirštų sąnarius bei sulenkti piršto galiuką per tolimuosius pirštų sąnarius (Broadbent, Hayton, 2009).

Johnsson ir Eberhardt (2009) atliko tyrimą, kurio metu siekė išsiaiškinti plaštakų ir pirštų deformacijų paplitimą per pirmuosius 10 metų sergant reumatoidiniu artritu. Paaiškėjo, jog daugiau nei pusei tiriamųjų po pirmųjų 10 metų atsirado plaštakos ir pirštų deformacijų. Dauguma deformacijų atsirado pirmaisiais ligos metais. Deformacijų atsiradimas turėjo įtakos kasdienės veiklos atlikimui taip pat nustatyta, kad tai faktorius sunkesnei reumatoidinio artrito ligai.

Reumatoidinis artritas gali paţeisti ne tik sąnarius, bet ir kitus organus ar organų sistemas: kraujagysles, kaulus, raumenis, smegenys ir nervus, kardiovaskuliarinę sistemą, inkstus, kepenis,

16 burną, akis, plaučius bluţnį (1 priedas. 2 lentelė) (Gilbofsky et al., 2012)Taip pat sukelia stiprų imuniteto nusilpimą (Dent, Nardin, 2013). RA gali sukelti inkstų nepakankamumą (Baan et al., 2011). Nustatytas, kad reumatoidinis artritas padidina riziką sirgti širdies ir kraujagyslių ligomis (Iversen, Brandenstein,2012; Cardel, 2013; Munsterman, Takken et al.,2012).

Visi atsiradę RA klinikiniai poţymiai stipriai paţeidţia sergančiųjų funkcinę būklę ir pablogina gyvenimo kokybę. Jie tampa neįgalūs (Plenge, 2013; Nas et al., 2011). Trumpalaikius funkcinius sutrikimus sukelia daţniausiai vietinis ir sisteminis uţdegimai, o ilgalaikius uţdegimo sukeliti struktūriniai pokyčiai (Lempp et al., 2012). Taip pat nustatyta, kad sergantieji reumatoidiniu artritu turi dvigubai didesnę riziką susirgti osteoporoze (Dimitroulas et al., 2013).

Reumatoidinis artritas sutrikdo ne tik sergančiojo funkcinę būklę, bet ir socialinę ir psichologinę funkcijas (Primdahl et al.,2010; Nilsson et al., 2007).

Analizuojant literatūrą daugelis autorių, tokie kaip Baranauskaitė, Brooks, O‗Dell, Plenge, teigė, kad reumatoidinio artrito atsiradimo prieţastis nėra aiški, todėl ir gydymo galimybės yra ribotos.Reumatoidinis artritas viena pagrindinių negalios prieţasčių (Vrkljan et al., 2010).Pasaulyje nėra vaistų, kurie visiškai išgydytų reumatoidinį artritą. Svarbiausia yra tai, kad kuo anksčiau pradedamas gydyti reumatoidinis artritas, tuo daugiau yra šansų teigiamai paveikti ligos eigą. Pacientų gydymas turi būti pradėtas, kol sąnariai dar nėra paţeisti (Denniston et al, 2013). Svarbiausia siekima išvengti sąnarių pakenkimo ir negalios (Horton et al., 2011).

Ankstyvas RA diagnozavimas ir laiku pradėtas gydymas pagerina ligonio būklę, sumaţina bendra organizmo ţala bei ligos progresavimą (Davatchi et al., 2012; Gamer et al., 2011).

2008 metais Lietuvoje atliktas tyrimas parodė, jog sergančiųjų reumatoidiniu artritu mirtingumas nėra didesnis nei bendros populiacijos (Graţulevičiūtė, Dadonienė ir kt. 2008), tačiau uţsienio autorių atlikti tyrimai rodo, jog sergančiųjų RA mirtingumas yra didesnis palyginti su bendra populiacija (Gilbofsky et al., 2012). Pasak Matteson ir Ryu (2014) sergančiųjų reumatoidiniu artritu gyvenimo trukmė sutrumpėja 3-7 metais.

2008 metais Stropuvienė ir kt. atliko tyrimą kuriame paaiškėjo, kad ankstyvose reumatoidinio artrito ligos stadijose, gyvenimo kokybė visos aštuonios sritys stipriai paţeidţiamos – labiausiai fizinės, kiek maţiau – psichinės kategorijos.Sumaţinus ligos uţdegiminį aktyvumą, kol nėra ţymių destrukcinių sąnarių paţeidimų, nepaisant palaipsniui blogėjančios funkcinės būklės gyvenimo kokybės srityse stebimas sumaţėjusių reikšmių stabilizavimasis, o kai kuriose srityse – net neţymus pagerėjimas.

Nustatyta, kad reguliarus sergančiųjų reumatoidiniu artritu fizinis aktyvumas padeda išlaikyti funkcinį aktyvumą (Loeppenthin et al., 2014).

Visapusiškas sergančiųjų gydymas apima pacientų švietimą, kineziterapiją, ergoterapiją ir medikamentinį gydymą (Majithia, 2007).

17

1.2. Sergančiųjų reumatoidiniu artritu funkcinės būklės vertinimas

Norint sudaryti tinkamą ergoterapijos planą, įvertinti paciento silpnąsias ir stipriąsias puses, labai svarbu tinkamas pirminis įvertinimas. Kiekvienas ergoterapeutas pasirenka jam labiausiai priimtiną testavimo metodą, padedanti įvertinti paciento funkcinę bei emocinę būklę, išsiaiškinti problemas, siekius ir padėtų nustatyti ergoterapijos efektyvumą (Rapolienė, Kriščiūnas, 2007).

Funkcinis testavimas padeda nusakyti problemas, kurios kyla pacientui atliekant kasdienės veiklos uţduotis įprastoje aplinkoje.Kasdienės veiklos įvertinimas padeda surinkti informaciją apie paciento savarankiškumo lygį (Rapolienė, Kriščiūnas, 2007).

Sergančiųjų reumatoidiniu artritu funkcinis įvertinimas apima: fizinio pajėgumo, kasdienės, produktyviosios ir laisvalaikio veiklos įvertinimą. Fizinio pajėgumo vertinimas – jėgos, judesių amplitudės, koordinacijos, taip pat svarbu nepamiršti įvertinti ir skausmo bei plaštakų ir pirštų deformacijų (AEPROSER, 2011).

Svarbu įvertinti ligos poveikį kasdienei paciento veiklai ir stebėti jos pokyčius gydymo eigoje. Ergoterapeutai struktūrizuotų intervių ir standartizuotų klausimynų pagalba renka informaciją ir formuoja ergoterapijos tikslus.Pasirenkant vertinimo metodus turi būti atsiţvelgiama į jų veiksmingumą, pagrindinius pacientų nusiskundimus, bei jų tinkamumą paciento klinikinei būklei. Nepriklausomai nuo vertinimo priemonių pasirinkimo svarbu gauti informaciją susijusę su paciento veikla, t. y. duomenimis siekiama įvertinti ne tik konkretaus simptomo intensyvumą (nuovargio, skausmo, funkcinės būklės), bet jų įtaką pacientui atliekant kasdienes veiklos uţduotis (de Almeida et al.,2014).

Pacientų, sergančiųjų reumatoidiniu artritu, uţsienio autorių duomenis funkcinė būklės vertinimui moksliniuose tyrimuose daţniausiai naudojami testai: sergančiųjų reumatoidiniu artritu skausmą vertinti vizualine analogine skausmo skale (VAS), gyvenimo kokybę SF-36 gyvenimo kokybės klausimynu, rankos funkciją – MHQ, kasdienės veiklos vertinimo testą (ADL), Sveikatos vertinimo klausimyną (SVK) (Ehrmann et al., 2010; Hammond et al., 2015; Reihseth et al., 2011; Ronninger et al., 2008; Sandqvist et al., 2009; Niedermann et al., 2011; Wikstrom et al., 2009). Taip pat pavyko rasti duomenų apie sergančiųjų reumatoidiniu artritu savarankiškumo vertinimą kanadietišku veiklos atlikimo testu (Sandqvist et. all., 2009; Macedo, 2010).

Kanadietiškas veiklos vertinimo testas buvo sukurtas 1991 metais, naudojamas, kaip vertinimo priemonė, kuria siekiama išsiaiškinti, kaip asmuo vertina veiklos atlikimą kasdienėje, darbo, laisvalaikio veikloje. Kanadietiškas veiklos vertinimo testas pripaţintas tarptautiniu mastu ir naudingas tiek klinikinėje, tiek mokslinėje praktikoje (Dedding et al., 2004).Šiuo metu oficialiai yra išversta į 24 skirtingas kalbas ir naudojamas 35 valstybėse (Mccoll et al., 2005).

18 Daugelio autorių nuomone Kanadietiškas veiklos vertinimo testas yra geresnis uţ kitus tradicinius testus (Wresslee et al., 2005).

Kanadietiškas veiklos vertinimo testas yra sudarytas iš trijų dalių:

 saviprieţiūros;

 produktyvioji (mokymasis ir darbas);

 laisvalaikio (ţaidimai, socialinis dalyvavimas).

Šiame vertinimo teste tiriamųjų asmenų paprašoma papasakoti apie veiklos problemas, kokias jų nuomone turi.Tiriamasis problemas išvardina pagal svarbumą. Atliekant Kanadietišką veiklos vertinimo testą sutrikimus identifikuoja pats tiriamasis, nes laukiamų vaidmenų neatlikimas ar aplinkos reikalavimai trukdo sėkmingai uţbaigti veiklą. Šio tyrimo rezultatai yra skaičiuojami dviem sritimis: atlikimui ir pasitenkinimui. Veiklos atlikimas nurodo sugebėjimą pasirinkti, organizuoti ir patenkinamai atlikti prasmingą kasdienę veiklą, kuri yra apibrėţta kultūriniu poţiūriu ir amţiumi, atitinkamai priţiūrėti save (saviprieţiūra), mėgautis gyvenimu (laisvalaikis), ir prisideda prie socialinių ir ekonominių organizacijų (produktyvioji/darbinė veikla) (Dedding et al., 2004).

Pasak Kjeken (2005) Kanadietiško veiklos vertinimo testas gali padėti įvertinti reabilitacijos programos efektyvumą.

Moksliniuose tyrimuose daţniausiai sergančiųjų RA plaštakos suspaudimo jėgą, įvertinti naudojami dinamometrai, o pirštų suspaudimo jėgai manometrai. (de Almeida et al.,2014).

Sergančiųjų reumatoidiniu artritu gyvenimo kokybei įvertinti plačiai naudojamas SF-36 gyvenimo kokybės klausimynas (Ehrmann et al., 2010; Wikstrom et al., 2009). Šis klausimynas sudarytas iš 36klausimų, kurie vertina aštuonias gyvenimo sritis: fizinį aktyvumą, veiklos apribojimą dėl fizinių negalavimų, veiklos apribojimus dėl emocinių sutrikimų, socialinius ryšius, emocinę būseną, energingumą/gyvybingumą, skausmą bei bendrąjį sveikatos vertinimą. Kiekvienos srities skaitinė reikšmė yra nuo 0 iki 100 (100 balų rodo geriausią įvertinimą) (Rugienė ir kt., 2005). Sąnarių skausmo intensyvumui, sergant RA, įvertini gana plačiai naudojama vizualinė analoginė skausmo skalė (VAS) (Niedermann et all., 2012; Ronninger et all., 2008; Wikstrom et al., 2009; Reihseth et al., 2011; Sandqvist et al., 2009).Analoginė vizualinė skausmo skalė (VAS) pripaţinta Lietuvos sveikatos apsaugos ministerijos. Vertinimas prasideda nuo 0 balų (kai pacientas skausmo nejaučia) iki 10 balų (kai skausmas yra nepakenčiamas). 0 – skausmo nėra, 1, 2, 3 – nestiprus skausmas, 4, 5, 6 – stiprus skausmas, 7, 8, 9 – labai stiprus skausmas, 10 – nepakenčiamas skausmas (Ahlstrand et al., 2012).

Nuovargiui įvertinti moksliniuose tyrimuose daţniausiai naudojama „Nuovargio poveikio skalė― (NPS). Ši skalė padeda įvertini nuovargio poveikį kasdieniame gyvenime. „Nuovargio poveikio skalę― sudaro 40 teiginių, kurie nuovargį vertina trimis aspektais: fiziniu, kognityviniu ir

19 psichosocialiniu. Kiekvienam teiginiui atsakyti pateikiami 5 pasirinkimo variantai nuo 0 (nėra problemos) iki 4 (itin didelė problema) ir maksimali surinktų balų suma yra 160 balų (Frith et al., 2010).

1.3. Sergančiųjų reumatoidiniu artritu ergoterapija

Ergoterapija išvertus iš graikų kalbos reikškia „gydymas darbu― (ergon– darbas, o

therapeia – gydymas).

Pasak Kriščiūno„ergoterapija tai – pacientų galimybių grąţinimas, palaikymas ar sutrikimų kompensavimas tikslinga veikla, siekiant padėti ligoniams savarankiškai gyventi, atsiţvelgiant į jų norus, poreikius bei visuomenės nustatytus reikalavimus― [Kriščiūnas, 2008, p. 89].

Amerikos ergoterapijos asociacija apibūdina ergoterapiją kaip „gydymą kasdiene veikla, darbu ar laisvalaikio uţsiėmimais, norint didinti paciento savarankiškumą, skatinti socialinį vystymąsi ir išvengti negalios. Ergoterapija apima adaptaciją aplinkoje, maksimalaus nepriklausomumo siekimą ir gyvenimo pilnatvės gerinimą― (Kriščiūnas kt., 2009).

Britų ergoterapeutų asociacija ergoterapiją apibrėţia kaip „ţmonių sergančių fizinėmis ir psichikos ligomis arba turinčių negalią, gydymą taikant pasirinktą tikslingą veiklą, kuri skatina pacientus siekti maksimalaus funkcinio nepriklausomumo visose gyvenimo srityse―(WFOT, 2003).

Townsed ir Plotajko (2013) ergoterapiją apibrėţia, kaip meną ir mokslą leidţianti ligoniams įsitraukti į kasdieninį gyvenimą per veiklą, kuri skatina sveikatą ir gerovę bei leidţia integruotis į visuomenę, kad visi galėtų dalyvauti visuomeniniam gyvenime ir išreikšti savo potencialą.

Pasaulinė ergoterapeutų federacija (WFOT) 2012 metais ergoterapiją apibūdino, kaip orientuotą sveikatos apsaugos profesiją, susijusią su sveikatos ir geroves skatinimu per tikslingą veiklą. Pagrindinį ergoterapijos tikslą įvardino siekimą stiprinti pacientų gebėjimus įstraukti į kasdienio gyvenimo veiklas, atsiţvelgiant į jų norus, poreikius ir visuomenės nustatytus reikalavimus, modifikuojant veiklą arba aplinką, siekiant, kad pacientas sugebėtų atlikti uţduotį.

Schumway Cook et al. teigė, jog ergoterapija tai – mokslas apie sutrikusios ţmogaus veiklos atgavimą ar ugdymą, siekiant gerinti jo biosocialines funkcijas, įveikiant ar maţinant negalią (Petruševičienė, 2005, Rapolienė, 2007).

Taigi, kaip matome vieningo ergoterapijos apibrėţimo nėra, tačiau išanalizavus visus rastus apibrėţimus galima teigti, jog ergoterapija tai – viena iš medicinos sričių, naudojant prasmingą veiklą, siekianti maksiliai padidinti paciento/kliento savarakiškumą.

Prieš pradedant taikyti ergoterapiją pirmiausia svarbu pasirinktį tinkamą ergoterapijos modelį, kuris būtų tinkamiausias duomenų rinkimui, apibendrinimui ir veiklos korekcijai.

20 Ergoterapijos modelis – tai duomenų visuma, jungianti ergoterapijos teoriją ir praktiką. Asmenims, sergantiems reumatoidiniu artritu, dauguma autorių rekomenduoja ergoterapijos programoje naudoti, derinant šiuos modelius: Amerikos ergoterapeutų asociacijos veiklos modelį, biomechaninį modelį ir Kanadietišką veiklos modelį (Rapolienė, 2007).Veiklos modelis, kurį patvirtino Amerikos ergoterapeutų asociacija buvo sukurtas 1970 metais. Šiame modelyje išskiriami šie veiklos elementai: veiklos sritys (kasdienė veikla, produktyvioji veikla, laisvalaikis), veiklos komponentai (sensomotorinis, paţintinis, psichosocialinis) ir veiklos kontekstai (laikas, aplinka) (Petruševičienė, 2005). Biomechaninis modelis yra pagrįstas mechaniniais, kinetiniais ţmogaus judėjimo principais.Šio modelio tikslai yra įvertinti specifinius fizinius amplitudės, jėgos ir ištvermės apribojimus, atstatyti amplitudę, jėgą ir ištvermę, ir sumaţinti deformaciją (Mingaila, 2005, Petruševičienė, 2005, Rapolienė, 2007). Kanadietiškame veiklos modelyjepabrėţiamas dėmesys pacientui. Šis modelis buvo sukurtas parodėti sąsajas tarp asmens, aplinkos, kurioje vyksta kasdienis gyvenimas bei veiklos, kurią jis atlieka. Kanadietiškas veiklos modelis padeda pamatyti dinamį ryšį tarp asmens, aplinkos bei veiklos. Remiantis šiuo modeliu kiekvieno ţmogaus tam tikrą elgesį nulemia trijų komponentų sąveika: asmens, aplinkos ir veiklos. Kanadietiškajame veiklos modelyje išskirimos veiklos sritys (apsitarnavimas, produktyvumas, laisvalaikis) ir asmens komponentai (paţintinės, fizinis, emocinis), tačiau visų šių elemtų centre yra dvasinis elementas (Petruševičienė, 2005). Dvasingumas ţmogaus savybė suformuota aplinkos, suteikia veiklai prasmę. Dvasingumas apibūdinamas, kaip centrinė gyvenimo šerdis yra išskirtinė Kanadietiško veiklos modelio savybė (Rapolienė, 2007).Literatūroje minimi ir kiti ergoterapijos modeliai tokie kaip, paţinimo negalios modelis, prisitaikymo laike ir erdvėje modelis, ţmogaus uţimtumo modelis, grupinės veiklos modelis, paţinimo-suvokimo modelis, jutimo integravimo modelis, kuriais taip pat mėginama analizuoti veiklos atsiradimo mechanizmus ir juos koreguoti siekiant sugrąţinti pacientui pasitenkinimą atliekama savarankiška veikla(Mingaila, 2005, Petruševičienė, 2005, Rapolienė, 2007).

Ergoterapija sergantiesiams RA skiriama palengvinti sergančiųjų reumatoidiniu artritu kasdienes veiklos atlikimą, išsaugoti, pagerinti funkcijas arba kompensuoti sutrikusias funkcijas (Steultjens et al, 2008). Ergoterapija turi būti derinama kartu su farmakologiniu gydymu (de Almeida et al., 2014).

Literatūroje nurodoma, jog sergantiesiems reumatoidiniu artritu, taikomos šios ergoterapijos metodikos: apsitarnavimo įgūdţių atstatymas ir lavinimas, sutrikusių rankų funkcijų atstatymas, koordinacijos, vikrumo lavinimas, specialių įtvarų, techninių priemonių pritaikymas (Steultjens et al, 2008).

Lietuvoje Rapolienės (2007) atliktame tyrime, kurio metu buvo siekiama įvertinti sergančiųjų RA plaštakos ir riešo funkciją ir su ja susijusius veiklos sutrikimus bei jos korekcijos

21 galimybes, taikant ergoterapiją buvo nustatyta, jog sergantiesiams RA taikant kompleksinį gydymą ir ergoterapiją plaštakos ir riešo funkcija ir su ja susiję sergančiųjų RA gebėjimai pagerėja labiau nei taikant tik kompleksinį gydymą.

2008 metais atliktoje sisteminėje literatūros šaltinių apţvalgoje apie ergoterapijos intervecijų taikymą asmenų, sergančių reumatoidiniu artritu, fukcinės būklės, dalyvumo ir gyvenimo kokybės gerinimui. Tyrimų paiešką atliko duomenų bazėse ir buvo atrenkami kotroliuojamų imčių, randomizuoti tyrimai. Atrinkti tyrimai buvo įverti atskirų recenzentų, siekiant įvertinti tyrimo kokybę ir patikimumą. Buvo rasta įrodymų, jog taikant skirtingas ergoterapijos metodikas sergantiesiams RA gerėja funkciniai gebėjimai, smulkioji motorika, sugriebimo jėga, didėja sąnarių judesių amplitudės, raumenų jėga, dalyvumas ir savarankiškumas, maţėja skausmas, nuovargis, gerėja emocinė būklė(Steultjens et al., 2008).

Kiti autoriai (Beth et al.,2014) atliko šešių sisteminių apţvalgų kritinę analizę apie ergoterapijos intervencijų taikymą sergantiesiams RA. Rezultatai parodė, kad yra pakamai įrodymų apie ergoterapijos intervencijų veiksmingumą sergančiųjų RA skausmo maţinimui, griebimo jėgos didinimui, taip pat įtvarų naudojimą sąnarių apsaugai, bet nepakanka įrodymų apie skirtingų ugdymo programų derinimą.

Kito atlikto tyrimo metu, kuriuo buvo siekiama įvertinti ligos vystymąsi ir ergoterapiją per pirmus 10 reumatoidinio artrito metų. Ergoterapeutas įvertino sergančiųjų RA rankos funkciją, veiklos atlikimą ir reikalingas ergoterapijos intervecijas. Taip pat buvo registruojami apsilankymų skaičiai ir reikalingų ergoterapijos intervecijų skaičius. Buvo padarytos išvados, jog ergoterapeuto vaidmuo sergančiųjų RA sveikatos prieţiūroje visose ligos stadijose labai svarbus (Malcus-Johnson et al., 2005).

2010 metais atliko tyrimo apie ergoterapijos paslaugų prieinamumą sergaties lėtiniais artritais. Buvo išsiųsta 600 anketų šeimos gydytojams, reumatologams ir reabilitologams. Tyrimo rezultai parodė, jog sergantiems RA ergoterapijos paslaugų prienamumas problemiškas, dėl švietimo trūkumo apie OT procedūrų naudingumą (Feldman et al., 2010).

1.4. Sergančiųjų reumatoidiniu artritu savarankiškumo ugdymas

Savarankiškumas reiškia tam tikra autonomija, pasirenkant tikslus ir siekimo priemones, vertinant savo pasiekimus.Kiekvienam asmeniui svarbiausia būti savarankiškam ir nepriklausyti nuo kitų (Rouse et al., 2014).

2012 metais Tamulaitienės ir kitų autorių atliktas tyrimas parodė, jog sergančiųjų reumatoidiniu artritu sutrikusi viršutinių ir apatinių galūnių funkcija sutrikdo jų savarankiškumą

22 kasdienėje veikloje. Šį teiginį patvirtina ir uţsienio autorių atlikti tyrimai (Hewlett et al., 2011; Ekelman et al., 2014; Polluste et al., 2012).

Sergantiems RA, nustatyti šie vyraujantys savarankiškos veiklos sutrikimai: gebėjimas valgyti, maudytis, rengtis viršutinę ir apatinę kūno dalis, asmens higiena, gebėjimas pasinaudoti tualetu, persikelti į vonią, dušą, eiti, vaţiuoti ratukais, lipti laiptais (Rapolienė, Kriščiūnas, 2007).

Nustatyta, jog sergančiųjų reumatoidiniu artritu savarankiškumo didinimui svarbią reikšmę turi viena iš reabilitacijos sričių – ergoterapija (Rapolienė, Kriščiūnas, 2007).

Teigiama, kad savarankiškumą kasdienėje veikloje maţina ne tik funkciniai apribojimai dėl paţeistų sąnarių, bet ir patiriamas nuovargis, kurio vien farmakologiniais metodais sumaţinti neina, tam svarbų vaidmenį atlieka ir ergoterapija (Hewlett et al., 2011; Church et al., 2010).

Nustatyta, jog pacientų, sergančių reumatoidiniu artritu, švietimas yra visų intervencijų pamatas.Svarbu sergančiuosius išmokyti prisitaikyti prie pakitusių funkcinių gebėjimų bei išvengti ligos paūmėjimų (Hammond, 2004).Daugelis autorių teigia, jog sergančiųjų reumatoidiniu artritu funkcinės būklės gerėjimui vieną svarbiausių vietų uţima pacientų mokymas (Hewlett et al., 2011; Ekelman et al., 2014; Polluste et. al., 2012; Tammaru, Polluste, Lember, 2010; Ding, Deighton, 2009).

Ugdant asmenų, sergančių reumatoidiniu artritu savarankiškumą nustatyta kad, svarbu mokyti sergančiuosius tausoti sąnarius, naudoti įtvarus, naudoti technines priemones palengvinančias veiklos atlikimą bei tinkamai pritaikyti aplinką. Taip pat svarbu atliekant veiklą daryti pertraukas ir maţinti sąnariui tenkančią įtampą, kontroliuoti energijos sąnaudas (de Almeida, 2014). Tyrimais nustatyta, jog sąnarių apsaugos ir nuovargio valdymas maţina sąnarių skausmą, rytinį sustingimą, palaiko funkcinius gebėjimus, gerina griebimo funkciją (Hammond, 2004; Ekelman et al., 2014).Teigiama, kad namuose sergančiųjų reumatoidiniu artritu savarankiškumą pagerina pagalbinių techninių priemonių naudojimas ir namų aplinkos pritaikymas (Polluste et al., 2012; de Almeida, 2014).

Pacientų, sergančių reumatoidiniu artritu, mokymas, ne tik pagerina savarankiškumą, bet ir padeda išvengti sąnarių deformacijų (Almeida, 2014).

23

2. TYRIMO METODIKA

Tyrimui atlikti buvo gautas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto, kuris buvo išduotas 2014 kovo 25 dieną (protokolo Nr. BEC-FMR(M)-415). Tyrimas buvo atliktas 2014 metų balandţio – rugsėjo mėnesiais, Kauno ţmonių, sergančių artritu bendrijoje ir Klaipėdos bendrijoje „Artritas".

Tiriamieji į tyrimą buvo įtraukti pagal šiuos kriterijus:

 diagnozė – reumatoidinis artritas;

 savanoriškas sutikimas dalyvauti tyrime (2 priedas);

 ne ūminė ligos stadija.

2.1. Kontingento charakteristika

Buvo ištirta 50 moterų, sergančių reumatoidiniu artritu.Tiriamosios buvo atsitiktine tvarka suskirstytos į dvi grupes: tiesioginio mokymogrupę ir netiesioginiomokymo grupę,po 25 respondentes. Sergančiosios RA buvo vertinamos pagal sudarytą tyrimo protokolą: duomenys apie tiriamas respondentes (amţių, ligos trukmę, paskutinį ligos paūmėjimą, sąnarių deformacijas, jaučiamą sąnarių skausmo, sustingimo, patinimų, nuovargio daţnumą) buvo renkami naudojant tyrimo autorės sudarytą anketą (3 priedas); veiklos sutrikimai vertinti „Kanadietišku veiklos vertinimo testu― (4 priedas); plaštakų ir pirštų motorika vertinta dinamometru ir manometru (5 priedas); gyvenimo kokybė – SF-36 gyvenimo kokybės klausimynu (6 priedas), skausmas – analogine vizualine skausmo skale (VAS) (7 priedas); nuovargis –„Nuovargio poveikio skale― (NPS) (8 priedas);

Pagal PSO rekomendacijas ţmogaus amţius skirstomas į šiuos laikotarpius:iki 44 metų – jaunas, nuo 45 iki 59 metų – vidutinio amţiaus, nuo 60 iki 74 metų – pagyvenęs ţmogus, nuo 75 iki 90 metų – senas, daugiau nei 90 metų ilgaamţis. Visosrespondentės pagal amţių buvo suskirstytos remiantis šia klasifikacija (1 pav.). Analizuojant duomenis apie tiriamųjų amţiaus pasiskirstymą paaiškėjo, jog respondentės pagal amţių pasiskirstė į dvi grupes: pagyvenusio amţiaus (60-74 metų) ir senyvo amţiaus (75-90metų). Daugiausia tiriamųjų 56 proc. (n=28) buvo senyvo amţiaus (75-90 metų), likę44 proc. (n=22) – buvo vyresnio amţiaus (60-74 metų). Tiek tiesioginio mokymo,tieknetiesioginio mokymogrupėse respondenčių pasiskirstymas pagal amţių buvo panašus, daugiausia tiriamųjų buvo senyvo amţiaus. Pagal amţių statistiškai reikšmingas skirtumas tarp grupių nenustatytas (p>0,05).

24 1pav. Tiriamųjų pasiskirstymas pagal amžių

Tiriamosios pagal ligos trukmę buvo suskirstytos į dvi grupes: sergančias iki 10 metų ir daugiau nei 10 metų (2 pav.). Vertinant respondenčių pasiskirstymas pagal ligos trukmę nustatėme, jog daugiausia 72 proc. (n=36) tiriamųjų reumatoidiniu artritu sirgo daugiau nei 10 metų, likusios 14 respondenčių (28 proc.) – iki10 metų. Išanalizavus tiriamųjų pasiskirstymą pagal ligos trukmę grupėse (tiesioginio mokymo ir netiesioginio mokymo) paaiškėjo, kad tiesioginio mokymo grupėje daugiausia tiriamųjų sirgo daugiau nei 10 metų (76 proc. (n=19). Netiesioginio mokymo grupėje taip pat didţioji dalis68 proc. (n=17) respondenčių sirgo daugiau nei 10 metų. Statistiškai reikšmingas skirtumas pagal ligos trukmę grupėse nenustatytas (p>0,05).

2 pav. Tiriamųjų pasiskirstymas pagal ligos trukmę

Įvertinustiriamųjų pasiskirstymą pagal paskutinio ligos paūmėjimo trukmę paaiškėjo, kad respondentės pasiskirstė po lygiai: 50 proc. (n=25) tiriamųjų paskutinis paūmėjimas truko kelias savaites ir 50 proc. (n=25) – maţiau nei savaitę (3 pav.). Nebuvo nei vienos moters kuriai paskutinis paūmėjimas būtų trukęs mėnesį ar daugiau nei mėnesį. Analizuojant respondenčių pasiskirstymą

25 grupėse pagal paskutinio ligos paūmėjimo trukmę nustatėme, jog tiesioginio mokymo grupėje daugiausiai 60 proc. (n=15) sergančiųjų RA paskutinis paūmėjimas truko kelias savaites, o netiesioginio mokymo grupėjedidţiajai daliai 60 proc. (n=15) – maţiau nei savaitę. Statistiškai reikšmingas skirtumas pagal paskutinio ligos paūmėjimo trukmę grupėse nenustatėme (p>0,05).

3 pav. Tiriamųjų pasiskirstymas pagal paskutinio ligos paūmėjimo trukmę

Analizuojant tiriamųjų pasiskirstymą pagal plaštakų ir pirštų deformacijas paaiškėjo, kad daugiausia 60 proc. (n=30) tiriamųjų turėjo alkūninio nuokrypio deformaciją, 28 proc. (n=14) neturėjo jokių deformacijų, kiti 8 proc. (n=4) – turėjo „sagos kilpos― ir likę 4 proc. (n=2) – „gulbės kaklo― deformacijas (4 pav.). Įvertinus tiriamųjų pasiskirstymą grupėse pagal turimas plaštakos ir pirštų deformacija nustatėme, jog tiesioginio mokymo grupėje 72 proc. (n=18)respondenčių turėjo alkūninio nuokrypio deformaciją, o 20 proc. (n=5) – neturėjo jokių plaštakos ir pirštų deformacijų. Netiesioginio mokymo grupėje 48 proc. (n=12)tiriamųjųturėjo alkūninio nuokrypio deformaciją, 36 proc. (n=9) – neturėjo jokių deformacijų.

26 Vertinant tiriamųjų pasiskirstymą pagal jaučiamo skausmo daţnumą nustatėme, kad daugiausia respondenčių 44 proc. (n=22) daţnai jautė sąnarių skausmą, 36 proc. (n=18) – kartais jautė sąnarių skausmą ir 12 proc. (n=6) – retai ir 8 proc. (n=4) – visada jautė sąnarių (5 pav.). Nebuvo nei vienos tiriamosios, kuri niekada nejautė sąnarių skausmo.Išanalizavus respondenčių pasiskirstymą pagal jaučiamo skausmo daţnumą grupėse paaiškėjo,jog tiesioginio mokymo grupėje dauguma 44 proc. (n=11) tiriamųjų kartais jautė sąnarių skausmą. Netiesioginio mokymo grupėje daugiau nei pusė tiriamųjų 56 proc. (n=14) respondenčių daţnai jautė sąnarių skausmą. Abejuose grupėse po 8 proc. (n=2) tiriamųjų visada jautė sąnarių skausmą.Skatistiškai reikšmingo skirtumu grupėse pagal jaučiamo sąnarių skausmo daţnumą nenustatėme (p>0,05).

5 pav. Tiriamųjų pasiskirstymas pagal jaučiamo sąnarių skausmo dažnumą

Apibendrinanttyrime dalyvavusių moterų pasiskirstymą pagal jaučiamo sąnarių sustingimo daţnumą nustatėme, kad pusė 50 proc. (n=25) tiriamųjų daţnai jautė sąnarių sustingimą, 12 proc. (n=16) respondenčių visada jautė sąnarių sustingimą (6 pav.). Apţvelgus tiriamųjų pasiskirstymą pagal sąnarių sustingimo daţnumą grupėse paaiškėjo, jog tiesioginio mokymo grupėje daugiau nei puse tiriamųjų 56 proc. (n=14) daţnai jautė sąnarių sustingimą. Netiesioginio mokymo grupėje 48 proc. (n=12) respondenčių kartais jautė sąnarių sustingimą. Tiesioginio mokymo grupėje buvo 16 proc. (n=4) tiriamųjų, kurios visada jautė sąnarių sustingimą, netiesioginio mokymo grupėje tiriamųjų jautusių visada sąnarių sustingimą buvo 8 proc. (n=2). Statistiškai reikšmingo skirtumų grupėse pagal jaučiamo sąnarių sustingimo daţnumą nenustatėme (p>0,05).

27 6 pav. Tiriamųjų pasiskirstymas pagal jaučiamo sąnarių sustingimo dažnumą

Duomenų analizė apie tiriamųjų pasiskirstymą pagal patiriamų sąnarių patinimų daţnumą parodė, kad daugiausia 76 proc. (n=38) respondenčių kartais jautė sąnarių patinimus, likę 12 proc. (n=24) – daţnai (7 pav.). Tiriamųjų pasiskirstymas pagal patiriamų sąnarių patinimų daţnumą grupėse buvo panašus, tiek tiesioginio mokymo grupėje (72 proc. (n=18) tiek netiesioginio mokymo grupėje (80 proc. (n=20) daugiausia respondenčių kartais jautė sąnarių patinimus (p>0,05).

7 pav. Tiriamųjų pasiskirstymas pagal jaučiamo sąnarių patinimų dažnumą

Tiriamųjų paskirstymas pagal jaučiamo nuovargio daţnumą parodė, jog dauguma 46 proc. (n=23) tiriamųjų kartais jautė nuovargį, o 8 proc. (n=2) – visada (8 pav.). Pasiskirstymas grupėse parodė, kad tiesioginio mokymo grupėje 52 proc. (n=13) – kartais jautė nuovargį. Netiesioginio mokymo grupėje taip pat daugiausia 40 proc. (n=10) sergančiųjų RA kartais jautė nuovargį ir 36 proc. (n=9) – daţnai. Abejuose grupėse buvo po 8 proc. tiriamųjų, kurios visada jautė nuovargį. Skatistiškai reikšmingo skirtumų grupėse pagal jaučiamo nuovargio daţnumą nenustatėme (p>0,05).

28 8 pav. Tiriamųjų pasiskirstymas pagal jaučiamo sąnarių nuovargio dažnumą

Įvertinus kada tiriamieji daţniausiai jaučia sąnarių skausmą paaiškėjo, jog daugiausia 60 proc. (n=30) tiriamųjų sąnarių skausmą jautė judesio metu, maţiausiai 8 proc. (n=4) – ramybės metu (9 pav.). Apţvelgiant tiriamųjų pasiskirstymą kada daţniausiai jaučia sąnarių skausmą grupėse nustatėme, kad abejuose grupėse daugiau nei pusė tiriamųjų sąnarių skausmą jautė judesio metu: tiesioginio mokymo grupėje – 52 proc. (n=13), netiesioginio mokymo – 68 proc. (n=17). Maţiausiai respondenčių tiesioginio mokymo grupėje (12 proc. (n=3) ir netiesioginio mokymo grupėje ( 4 proc. (n=1) sąnarių skausmą jautė ramybės metu. Skatistiškai reikšmingo skirtumų grupėse pagal kada labiausiai jaučia sąnarių skausmą nenustatėme (p>0,05).

9 pav. Tiriamųjų pasiskirstymas pagal kada labiausiai jaučia sąnarių skausmą

Tiriamosios pagal sąnarių sustingimo trukmę pasiskirstė į dvi grupė: iki 1 valandos jautusias sąnarių sustingimą ir nuo 1 iki 2 valandų (10 pav.). Daugiausia 52 proc. (n=26) tiriamųjų sąnarių sustingimą jautė nuo 1 iki 2 valandų, likusios 48 proc. (n=24) – iki 1 valandos. Analizuojant tiriamųjų pasiskirstymą pagal jaučiamo sąnarių sustingimo trukmę grupės paaiškėjo, jog tiesioginio

29 mokymo grupėje daugiausia tiriamųjų sąnarių sustingimą jautė iki 1 valandos (52 proc. (n=13), o netiesioginio mokymonuo 1 iki 2 valandų (56 proc. (n=14). Statistiškai reikšmingo skirtumo grupėse pagal rytinio sąnarių sustingimo trukmę nenustatėme (p>0,05).

10 pav. Tiriamųjų pasiskirstymas pagal rytinio sustingimo trukmę

Vertinant tiriamųjų pasiskirstymą pagal naudojamus įtvarus paaiškėjo, kad 68 proc. (n=34) respondenčių nenaudoja jokių įtvarų, 20 proc. (n=10) – naudojo apsauginius įtvarus, 12 proc. (n=6) – naudojo smulkiuosius pirštų įtvarus.

Išanalizavus sergančiųjų reumatoidiniu artritu pasiskirstymą pagal techninių pagalbinių priemonių naudojimą nustatėme, kad 90 proc. (n=45) – nenaudoja jokių techninių pagalbinių priemonių, o 10 proc. (n=5) – naudojo vaikščiojimo pagalbines priemones, lazdeles.

2.2. Tyrimo metodai

Tiriamųjų sergančių reumatoidiniu artritu, vertinimui buvo naudojamasKanadietiškas veiklos atlikimo testas (KVVT), dinamometras, manometras, SF–36 standartizuotas klausimynas, „Nuovargio poveikio skalė― (NPS), analoginė vizualinė skausmo skalė (VAS).Tiriamieji įvertini du kartus prieš ir po savarankiškumo ugdymo.

Norint įvertinti tiriamojo savarankiškumą ir problemas su kuriomis sergančiosios RA susiduria kasdienėje, produktyvioje ir laisvalaikio veiklose buvo naudojamas Kanadietiškas veiklos vertinimo testas (KVVT). Pirmiausia tiriamosios įvardijo problemas su kuriomis susiduria apsitarnavimo, produktyvioje ir laisvalaikio veiklose ir jas įvertino „Svarbumo skalėje― nuo 1 iki 10 balų (1 – „visiškai nesvarbi―, 10 – „ypač svarbi―). Iš išvardintų problemų išskirtos 5 pačios svarbiausios, kurios įvertintos „Atlikimo skalėje― ir „Pasitenkinimo skalėje―. „Atlikimo skalėje― vertinta nuo 1 iki 10 balų, kurioje 1 – „visiškai nieko negali―, 10 – „gali daryti labai lengvai―. „Pasitenkinimo skalėje― taip pat vertinta nuo 1 iki 10 balų, kurioje 1 – „visiškai netenkina―, 10 –

30 „visiškai tenkina―. Siekiant įvertinti tiriamųjų veiklos atlikimą ir pasitenkinimą buvo skaičiuojamos balų sumos vidurkiai.

Siekiant įvertinti tiriamųjų, sergančių RA, plaštakos suspaudimo jėgą buvo naudotas dinamometras.Tiriamųjų buvo prašoma tris kartus dešine ir tris kartus kaire suspausti dinamometrą.Norint gauti tikslesnius rezultatus buvo skaičiuojamas vienos ir kitos rankos jėgos vidurkiai.

Sergančiųjų reumatoidiniu artritu pirštų suspaudimo jėgai įvertini buvo naudojamas manometras.Tiriamųjų I-II pirštų, I-II-III pirštų, raktų suspaudimo jėga vertinta po tris kartus, abiejų rankų.Siekiant gauti tikslesnius rezultatus buvo skaičiuojamas vienos ir kitos rankos I-II pirštų, I-II-III pirštų, raktų suspaudimo jėgos vidurkiai.

Plaštakų ir pirštų suspaudimo jėga matuota kilogramais. 1 kilogramas yra prilyginamas 9,8 N.

Tiriamųjų gyvenimo kokybė buvo vertinama standartizuotu SF-36 klausimynu. Jis sudarytas iš 36 klausimų, kurie vertina aštuonias gyvenimo sritis: fizinį aktyvumą, veiklos apribojimą dėl fizinių negalavimų,veiklos apribojimus dėl emocinių sutrikimų, socialinė sfera, skausmą, emocinę būseną, energingumą/gyvybingumą ir bendrąjį sveikatos vertinimą. Atsakymai buvo vertinami balais ir pagal tam tikrą algoritmą apskaičiuojama kiekviena sritis. Kiekvienas atsakymas buvo naudojamas tik vienai sričiai apskaičiuoti, o klausimas apie sveikatos pokytį metų laikotarpiu nėra naudojamas sritims apskaičiuoti. Kiekvienos srities skaitinė reikšmė yra nuo 0 iki 100 (100 balų rodo geriausią įvertinimą).

Norint įvertinti sergančiųjų reumatoidiniu artritu jaučiamo sąnarių skausmo intensyvumą buvo naudota vizualinė analoginė skausmo skalę (VAS).Tiriamieji skausmą vertino 1 iki 10 balų skalėje, 1 – „nejaučia skausmo―, 10 – „jaučia nepakeliamą skausmą―.

Patiriamo nuovargio poveikiui įvertinti buvo naudojama „Nuovargio poveikio skalę― (NPS). Šią skalė sudaro 40 teiginių, kurie vertina nuovargį trimis aspektais: fiziniu, kognityviniu ir psichosocialiniu. Kiekvienas teiginys vertinamas 5 lygių skalėje, kurioje 0 balų - „problemos nebuvimas― iki 4 balų - „itin didelės problemos―.

Visos 50 tiriamųjų buvo suskirstytos į dvi grupes (tiesioginio mokymo ir netiesioginio mokymo). Abiems grupėms taikytos skirtingos savarankiškumo ugdymo programos.Abiems grupėms tiriamosioms buvo paruošta paskaita, kurioje buvo supaţindintos plačiau su liga, ergoterapija, sąnarių apsaugos principais, pagalbinėmis techninėmis priemonėmis bei namų aplinkos pritaikymo.

Tiesioginio mokymo grupės tiriamosioms buvo ugdomi savarankiškumo įgūdţiai ergoterapeuto. Uţsiėmimų metu buvo imituojamos kasdienės veiklos uţduotis ir stebima kaip pacientas atlieka, patariama kaip atlikti lengviau, apsaugant sąnarius bei neišeikvojant daug

31 energijos. Taip pat tiriamosios buvo supaţindinamos su pagalbinėmis techninėmis priemonėmis bei namų aplinkos pritaikymo. Būtinas tiriamajam pagalbines technines priemones buvo padedama pasigaminti ar įsigyti. Uţsiėmimai buvo pritaikomi kiekvienam tiriamajam individualiai atsiţvelgiant į jo veiklos problemas.

Netiesioginio mokymo grupės tiriamosios gavo lankstinukus apie skausmo maţinimą, sąnarių apsaugos principus, nuovargio tausojimo būdus. Visų tiriamųjų buvo paprašyta laikytis pateiktų rekomendacijų.

2.3. Statistinė domenų analizė

Statistinė duomenų analizė atlikta naudojant SPSS 20 ir Excel 2007 programų paketus.Buvo skaičiuoti imties vidurkiai, standartiniai nuokrypiai. Duomenų normalumo hipotezė tikrinta Kolmogorovo-Smirnovo testu.Priklausomų imčių vidurkių lygybei tikrinti esant normaliam skirstiniui taikyta Stjudento (t) poriniu kriterijumi. Nepriklausomų imčių, esant normaliam skirstiniui vidurkių lygybei tikrinti taikytas Stjudento (t) arba vienfaktorinė dispersijų analizė (ANOVA), kai grupių skaičius buvo didesnis nei du. Hipotezei apie poţymių tarpusavio priklausomybę tikrinti taikytas „Chi – kvadrato― testas. Kiekybinių poţymių tarpusavio priklausomybė vertinta Spearman koreliacijos koeficientu. Duomenys laikomi patikimais, kai p<0,05. Priklausomai nuo gautos koreliacijos koeficiento reikšmės formuojamos išvados apie ryšio stiprumą: 0<|r|≤0,3 – dydţiai labai silpnai priklausomi; 0,3<|r|≤0,5 – dydţiai silpnai priklausomi; 0,5<|r|≤0,7 – dydţiai vidutiniškai priklausomi; 0,7<|r|≤0,9 – dydţiai stipriai priklausomi; 0,9<|r|≤1– dydţiai labai stipriai priklausomi.

32

3. TYRIMO REZULTATAI

3.1. Moterų, sergančių reumatoidiniu artritu, savarankiškumo vertinimas

prieš savarankiškumo ugdymo programą

Siekiant nustatyti tiriamųjų, sergančių reumatoidiniu artritu, veiklos problemas atliekant kasdienę, darbo ir laisvalaikio veiklas buvo naudojamas Kanadietiškas veiklos vertinimo testas (KVVT).

Įvertinusvisas tiriamųjų įvardintas problemas kylančias kasdienėje, darbo ir laisvalaikio veiklose, paaiškėjo, jog respondentės išsakė 92 veiklos problemas, o bendrai susumavus visas ir pasikartojančias, tai 276 veiklos problemas. Daugiausia problemų (65,2 proc.) sergančiosios RA patyrė apsitarnavimo veiklose, o maţiausiai problemų(7,6 proc.) – laisvalaikio veiklose (11 pav.).

11 pav. Tiriamųjų veiklos problemų pasiskirstymas pagal KVVT

Analizuojant apsitarnavimo problemų pasiskirstymą atskirose veiklose nustatėme, jog daugiausia net 83,3 proc. problemų kylančios apsitarnaujant buvo susijusios su asmeninė prieţiūra. Maţiausiai 3,3 proc. problemų respondentės jautė visuomeninio gyvenimo veiklose (12 pav.).Apţvelgus kokios daţniausiai asmeninės prieţiūros problemos kildavo respondentėms paaiškėjo, kad 64 proc. (n=32) tiriamųjų teigė, jog joms sunku apsirengti drabuţius (33,3 proc.), 52 proc. (n=26) tiriamųjų kilo problemų nusirengiant drabuţius (16,7 proc.), 50 proc. (n=25) tiriamųjų problemų kildavo valgant (25 proc.), 58 proc. (n=29) tiriamųjų teigia turinčios problemų maudantis (8,3 proc.). Su graţinimusi susijusias problemas (16,7 proc.) minėjo 60 proc. (n=30). Vertinant su funkciniu judėjimu susijusiąs problemas paaiškėjo, jog 20 proc. (n=10) sergančiųjų RA minėjo sunkumus lipant laiptais (6,7 proc.), 8 proc. (n=4) teigia turinčios problemų vaikštant (3,3 proc.) ir 10 proc. (n=5) tiriamųjų kildavo problemų atsistojant (3,3 proc.). Vertinant su visuomeniniu