KAUNO MEDICINOS UNIVERSITETAS
SLAUGOS FAKULTETASSLAUGOS IR RŪPYBOS KATEDRA
EDMINA PELIKŠIENĖ
MOTERŲ SERGANČIŲ KRŪTIES VĖŽIU PATYRIMAS CHEMOTERAPIJOS
METU
Magistro darbas
Darbo vadovė Dr. R. Jurkuvienė
KAUNO MEDICINOS UNIVERSITETAS
SLAUGOS FAKULTETASSLAUGOS IR RŪPYBOS KATEDRA
TVIRTINU
Slaugos fakulteto dekanė
prof. dr. J. Macijauskienė
2009 06MOTERŲ SERGANČIŲ KRŪTIES VĖŽIU PATYRIMAS CHEMOTERAPIJOS
METU
Klinikinės slaugos magistro baigiamasis darbas
Vadovė
dr. R. Jurkuvienė
2009 06 Recenzentė Atlikodr. J. Gulbinienė Klinikinės slaugos studentė 2009 06 07 Edmina Pelikšienė
2009 06 05
KAUNAS, 2009
TURINYS
ĮVADAS ... .9
1. LITERATŪROS APŢVALGA ... 12
1.1. Sergamumas onkologinėmis ligomis ... 12
1.2. Chemoterapija-vienas veiksmingiausių navikų gydymo būdų ... 12
1.2.1. Chemoterapinių preparatų poveikis organizmui ... 14
1.2.2. Chemoterapijos rūšys ... 14
1.2.3. Nepageidaujamas chemoterapijos poveikis ... 15
1.3. Slaugos ypatumai pasireiškus nepageidaujamiems chemoterapijos poveikiams ... 16
1.4. Psichoemocinės reakcijos į vėţio diagnozę ir gydymą ... 24
1.5. Psichosocialinė sritis . ... 27
1.6. Psihoemocinės pagalbos svarba ... 30
1.6.1. Slaugytoja – psichoemocinės pagalbos teikėja...31
1.7. Psichologinė ligos įveika ... 32
1.8. Pacientų informavimas ir mokymas ... 34
2. KOKYBINIO TYRIMO ,,MOTERŲ SERGANČIŲ KRŪTIES VĖŢIU PATIRTIS CHEMOTE- RAPIJOS METU“ METODOLOGIJA...35
2.1. Kokybinės tyrimo metodologijos pagrindimas...35
2.2. Tyrimo metodika...35
3. TYRIMO ,,MOTERŲ SERGANČIŲ KRŪTIES VĖŢIU PATIRTIS CHEMOTERAPIJOS ME- TU ANALIZĖ...39
3.1. Moterų kurioms taikoma chemoterapija, reakcijos į gydymo chemopreparatais sukeltus nepa-. geidaujamus poveikiusnepa-.nepa-.nepa-.nepa-.nepa-.nepa-.nepa-.nepa-.nepa-.nepa-.nepa-.nepa-.nepa-.nepa-.nepa-.nepa-.nepa-.nepa-.nepa-.nepa-.nepa-.nepa-.nepa-.nepa-.nepa-.nepa-.nepa-.nepa-.nepa-.nepa-.nepa-.nepa-.nepa-.nepa-.nepa-.nepa-.nepa-.nepa-.nepa-.nepa-.nepa-.nepa-.nepa-.nepa-.nepa-.nepa-.nepa-.nepa-.nepa-.nepa-.nepa-.nepa-.nepa-.nepa-.nepa-.nepa-.nepa-.nepa-.nepa-.nepa-.nepa-.nepa-.nepa-.nepa-.nepa-.nepa-.nepa-.nepa-.nepa-.nepa-.nepa-.nepa-.nepa-.nepa-.nepa-.nepa-.nepa-.nepa-.nepa-.nepa-.nepa-.nepa-.nepa-.nepa-.nepa-.nepa-.nepa-.nepa-.nepa-.nepa-.nepa-.nepa-.nepa-.nepa-.nepa-.nepa-.nepa-.nepa-.nepa-.nepa-.nepa-.nepa-.nepa-.nepa-.nepa-.nepa-.nepa-.nepa-.nepa-.nepa-.nepa-.nepa-.39
3.1.1. Pykinimas ir vėmimas – chemoterapijos pasekmės...40
3.1.2. Kvapų ir skonio pokyčiai...42
3.1.3. ,,Plaukai saujose“...43
. 3.1.4. Stomatitas...45
3.2. Moterims sergančioms krūties vėţiu pasireiškusios psichoemocinės problemos chemotera
pijos metu...46
3.3. Ligos ir chemoterapijos metu pakitę santykiai su aplinka...50
3.3.1. Artimųjų, šeimos narių pagalba...52
3.3.2. ,,Dviese išgyventi lengviau“...54
3.3.4. Santykiai su vaikais...56
3.3.5. Savipagalbos grupių reikšmė...58
3.4. Moterų, sergančių krūties vėţiu, kurioms taikoma chemoterapija psichoemocinės pagalbos poreikis...60
3.5. Moterų sergančių krūties vėţiu, santykio su liga ypatumai ir įveikos būdai chemoterapijos metu...62 3.5.1. Santykis su liga...62 3.5.2. ,,Darbas su savimi“...63 3.5.3. Pokyčių metas...65 3.5.4. Ateities matymas...68 3.5.5. Dvasiniai išgyvenimai...69 3.5.6. Apie mirtį...70
3.6. Pacienčių informavimas ir mokymas...71
ĮŢVALGOS...74
REKOMENDACIJOS...75
LITERATŪRA...76
SANTRAUKA
Pelikšienė E. Moterų sergančių krūties vėţiu patyrimas chemoterapijos metu; magistro baigiamasis darbas / mokslinė vadovė dr. R. Jurkuvienė; Kauno medicinos universitetas, Slaugos fakultetas, Slaugos ir rūpybos katedra. – Kaunas, – 2009, - 79 p.
Problema. Krūties vėţys yra daţniausia tarp moterų pasitaikanti vėţio forma ES ir Lietuvoje. Chemoterapijos dėka navikų gydymas tapo veiksmingesnis. Tačiau chemoterapijos metu pacientės patiria didelį fizinį ir emocinį krūvį, kuris rimtai išbando apsaugines organizmo jėgas ir asmenybės gebėjimą prisitaikyti. Dėmesį telkiant krūties vėţio diagnostikai, skryningo programoms, gyvenimo kokybės tyrimams sergant krūties vėţiu, pacienčių subjektyvi patirtis chemoterapijos metu maţai nagrinėta.
Darbo tikslas: atskleisti moterų sergančių krūties vėţiu patyrimą chemoterapijos metu.
Tyrimo klausimas: Ką patiria moterys sergančios krūties vėţiu kurioms taikoma chemoterapija?
Darbo uţdaviniai:
1. Išsiaiškinti moterų sergančių krūties vėţiu, kurioms taikoma chemoterapija, reakcijas į gydymo chemopreparatais sukeltus nepageidaujamus poveikius.
2. Išanalizuoti moterų, sergančių krūties vėţiu, kurioms taikoma chemoterapija psichoemocinių problemų pasireiškimą.
3. Atskleisti ligos ir chemoterapijos pasėkoje moterų, sergančių krūties vėţiu, pakitusius santykius su aplinka.
4. Išsiaiškinti moterų, sergančių krūties vėţiu, kurioms taikoma chemoterapija psichoemocinės pagalbos poreikį.
5. Atskleisti moterų sergančių krūties vėţiu, kurioms taikoma chemoterapija, santykio su liga ypatumus, įveikos būdus ir galimybes.
Darbo metodika. Darbą sudaro keturi skyriai: teorinis temos pagrindimas, tyrimo metodika, tyrimo rezultatai ir jų aptarimas bei įţvalgos ir rekomendacijos. Tyrimo tipas – kokybinis fenomenologinis. Tyrimo metodai: giluminis, pusiau struktūruotas interviu, stebėjimas, dokumentų analizė. Tyrime naudota šių metodų trianguliacija. Tyrime dalyvavo 6 respondentės, kurioms buvo diagnozuota onkologinė krūties vėţio liga ir kurioms taikoma chemoterapija.
Įţvalgos
Respondentės, išsakydamos savo patyrimą chemoterapijos metu, atskleidė, kaip jos išgyveno nepageidaujamus poveikius: pykinimą, vėmimą, kvapų ir skonio pokyčius, plaukų išslinkimą, nuovargį. Daugeliui tiriamųjų chemoterapija tapo didţiuliu fiziniu ir emociniu stresu. Neigiamus pacienčių potyrius sustiprino jų autonomiškumą ir privatumą ribojančios ligoninės sąlygos, informacijos apie antiemetinę terapiją trūkumas.
Respondentės išreiškė psichologinio diskomforto patyrimą; parodė panikos, gėdos, kaltės apraiškas, gilaus liūdesio, gailesčio jausmus Baimę ir nerimą galėjo padidinti priešlaikinės menopauzės suvokimas, informacijos apie realią jų sveikatos būklę stygius
Pacientės pasidalino išgyvenimais paveikusiais jų santykius su aplinka: moterims kėlė nerimą darbo praradimas, sutrikę karjeros galimybės. Liga ir chemoterapija paveikė pacienčių bendravimą su draugais, šeimos nariais. Atsiskleidė respondenčių santykių su sutuoktiniais niuansai, išgyvenimai, matant jų motinų ar jų vaikų reakcijas.
Tyrimo metu atsiskleidė, jog išgyvendamos sumaištį savyje, respondentės ieškojo psichoemocinės pagalbos, Tiriamosios tikėjosi slaugytojų dėmesio, uţuojautos, empatijos, bet psichoemocinės pagalbos poreikio patenkinti dideliais krūviais dirbančios slaugytojos ne visada pajėgia. Tiriamosioms nebuvo aišku, kas galėtų joms suteikti tokią pagalbą.
Respondentėms liga ir gydymas tapo gyvenimo iššūkiu. Pasikeitė tiriamųjų poţiūris į daugelį gyvenimo dalykų, mainėsi vertybių sistema, prasmės pradėta ieškoti naujoje realybėje, sutelkiant dėmesį į tarpusavio santykius, bendravimą su vaikais, sutuoktiniu.
Išryškėjo respondenčių santykio su liga ypatumai. Skaudţių potyrių išdavoje pasireiškė moterų vidiniai resursai, kurie padėjo joms ištverti chemoterapijos laikotarpį, t.y. minčių valdymas, pozityvus mąstymas, nusiteikimas ligos atţvilgiu, ryţtas įveikti ligą dirbant su savimi.
SUMMARY
Pelikšienė E. Experience of women with breast cancer during chemotherapy. Nursing master„s final work. /scientific mentor Dr. R. Jurkuvienė; Kaunas University of Medicine, the Faculty of Nursing, Department of Nursing and Care. – Kaunas, – 2009, - 79 p.
Problem. Breast cancer is the most frequent type of cancer among women in the EU and Lithuania. Due to chemotherapy, treatment of tumour has become more efficient. However, during chemotherapy patients experience great physical and emotional stress, which seriously tests protective powers of the body and person„s capability to adapt. The main attention being given to diagnostics of breast cancer, screening programmes and studies of life quality of patients with breast cancer, patients„subjective experience during chemotherapy has little been investigated.
The aim of the work: to show women„s with breast cancer experience during chemotherapy. The issue of the research: What do women with breast cancer experience when chemotherapy is applied?
The objectives of the work:
1. To find out women„s with breast cancer and to whom chemotherapy is applied response to
undesirable effects caused by treatment with chemopreparations.
2. To analyse the expression of psycho-emotional problems of women with breast cancer and to whom chemotherapy is applied.
3. To disclose women„s with breast cancer changed relationships with the environment as a result of the disease and chemotherapy.
4. To examine the need of psycho-emotional help for women with breast cancer and to whom chemotherapy is applied.
5. To reveal the peculiarities of the relationship with the disease, ways of conquering and possibilities of women with breast cancer and to whom chemotherapy is applied.
The methodology of the work. The work consists of four parts: theoretical reasoning of the subject, research methods, results of the research and their discussion, and insights and recommendations. The type of the research: qualitative phenomenological. The methods of the research: deep, semi-structural interview, observation, and analysis of documents. The research used triangulation of these methods. 6 respondents women diagnosed with oncological breast cancer and to whom chemotherapy is applied took part in the research.
Insights
The respondents, telling about their experience during chemotherapy, revealed how they experienced undesirable effects: nausea, vomiting, changes of smell and taste, hair loss, fatigue. For most respondents chemotherapy became the greatest physical and emotional stress. The patients„negative experiences were reinforced by hospital conditions that restricted their autonomy and privacy, and by shortage of information about antiemetic therapy.
The respondents expressed their negative experience of psychological discomfort; they showed expressions of panic, shame, guilt, deep sorrow, pity. Fear and anxiety could have been increased by understanding of early menopause and lack of information about the real state of their health.
The patients shared their experiences that changed their relationships with the environment: the women were worried about the loss of job, career possibilities. The disease and chemotherapy have affected their relations with friends and family members. Nuances of the respondents„relationships with their spouses have been revealed, their empathies seeing reactions of their mothers or children.
The research showed that while experiencing confusion the respondents were looking for psycho-emotional help. They expected nurses„attention, sympathy and empathy, but nurses, because of their large workload, are not always able to provide psycho-emotional help. It was not clear for the respondents who could provide with such help.
The disease and chemotherapy have become a life challenge for the respondents. The respondents„attitude towards many life things has changed, as well as their system of values; meaning was started to be sought in the new reality paying more attention to mutual relationships, interaction with children and spouse.
Peculiarities of the respondents„relationship with the disease showed up. As a result of painful experiences women„s inner resources manifested, which helped them to endure the period of chemotherapy, i.e. control of thoughts, positive thinking, attitude towards the disease, determination to conquer the disease working on themselves.
ĮVADAS
Onkologinės ligos – viena aktualiausių visuomenės sveikatos problemų mūsų šalyje ir pasaulyje skaičiai, liudijantys apie naujų vėţio atvejų augimą, verčia susirūpinti. Prognozuojama, kad 2020 m. nuo vėţio gali mirti apie 10 mln. ţmonių, o naujų vėţio atvejų skaičius gali padidėti iki 15,7 mln. (Valuckas, Aleknavičienė, 2004).
Krūties vėţys - daţniausia tarp moterų pasitaikanti vėţio forma ES ir Lietuvoje. Tai pagrindinė 35-59 metų moterų ES mirties atvejų prieţastis. 1
Ši diagnozė gali būti vienas iš labiausiai neigiamai moterį paveikiančių veiksnių. Negatyvius potyrius sustiprina chemoterapijos metu patiriami nepageidaujami poveikiai. Yra teigiamų rezultatų sprendţiant nepageidaujamų poveikių problemą chemoterapijos metu, tačiau pykinimas ir vėmimas lieka vieni daţniausių chemoterapijos nepageidaujamų poveikių (Juozaitytė, Juodţbalienė, Boguševičius ir kt., 2004). Pacientės patiria ir kitų nepageidaujamų chemoterapijos poveikių, tai: burnos gleivinės sudirginimas, skonio pokyčiai, plaukų slinkimas, nuovargis ir kt. Chemoterapijos metu pacientės patiria didelį fizinį ir psichinį krūvį, kuris rimtai išbando apsaugines organizmo jėgas ir asmenybės gebėjimą prisitaikyti.
Susirgus onkologine liga, moterys išgyvena netektį, kuri daţniausiai suvokiama kaip dalinė savo asmenybės, savęs kaip sveiko ţmogaus netektis. Kiekviena netekties patirtis susijusi su pokyčiais, nes kiekvienoje netektyje slypi ţmogaus asmenybės augimo galimybė. Pacientų emociniame lygmenyje dominuoja neigiamos emocijos ir jausmai. Pradinė ţmonių reakcija į ligą ir gydymą būna intensyvi, daugelis streso pasėkoje patiria depresiją, nerimą, baimę, paniką. Šios emocijos gali būti patiriamos tiek diagnozavus vėţį, tiek gydymo metu ar gydymui pasibaigus. Tyrimais yra nustatyta, kad susirgimas onkologine liga veikia ţmogaus psichiką ir turi įtakos imuninei sistemai. Šie ryšiai yra abipusiai, tai yra, psichika veikia imuninę sistemą, o ši gali daryti įtaką psichikai. (Dirţytė, Gailienė, Milašienė, Norkienė, 2001). Dėl to psichosocialinės pagalbos suteikimas onkologinėmis ligomis sergantiems pacientams labai svarbus (Bloom et al., 1987 ; Frost et al., 2000; Ganz et al., 1996, 1998, 2002; Maunsell et al., 1992; Schag et al., 1993).
Onkologinė diagnozė ir tolesnis gydymas giliai paveikia pacientes, verčia susimąstyti, keičia poţiūrį į gyvenimą, prasmės ieškoma pasikeitusioje realybėje. Anksčiau buvę svarbūs dalykai: darbas, karjera, draugai, materialios gėrybės, staiga tampa nebesvarbiais. Ramybės, harmonijos ieškoma šeimoje, įsiklausant į savo norus, sutelkiant dėmesį į tarpusavio santykius, bendravimą su vaikais, sutuoktiniu.
1. 1 Ferlay J, Bray F, Parkin DM, Pisani P (eds.). Globocan 2000: Cancer Incidence and Mortality Worldwide. IARC Cancer Bases No. 5. IARCPress: Lyon 2001.[internetinė prieiga] http://www.breasthealthday.org/BreastCancerFact.asp
Ligos poveikyje atsiranda poreikis atsigręţti į tikėjimą, religiją, ieškoti kitokių apraiškų ir formų, analizuoti savo vaidmenį šiame kontekste.
Mokymas labai svarbus, slaugant pacientus, kuriems taikoma chemoterapija. Tai - abipusis procesas. Atsakomybe uţ šio proceso efektyvumą dalinasi slaugytoja ir pacientas. Mokydama pacientus, slaugytoja turi demonstruoti geras teorines ir praktines slaugos ţinias. Slaugytoja turi suteikti psichoemocinę pagalbą ir informuoti pacientą apie galimus patyrimus chemoterapijos metu ir būdus jiems įveikti (Cicėnas, Kalibatienė, 2008).
Darbo temos aktualumas.
Onkologinių ligų nesustabdomas augimas ir vis jaunėjantis pacientų amţius verčia susimąstyti. Vis daugiau moterų paliečiantis krūties vėţys, įneša sumaišties tiek į jų pačių, bet ir šeimos, aplinkinių ţmonių gyvenimus. Chemoterapija tik sustiprina pasireiškusius negatyvius potyrius. Todėl atsakymas į tyrimo klausimą ,,ką patiria krūties vėţiu sergančios moterys chemoterapijos metu“ padės atskleisti ne tik patiriamus nepageidaujamus chemopreparatų poveikius, bet ir išgyvenamus pojūčius šiuo laikotarpiu. Tai svarbu siekiant suprasti jų poreikius, kad visą dėmesį telkiant į vėţio gydymą, ţmogaus emocinės, psichosocialinės, dvasinės problemos neliktų nuošalyje.
Slaugytojai turi unikalią galimybę padėti pacientėms, suteikdami psichoemocinę paramą, skatindami pozityvų mąstymą ligos ir gydymo atţvilgiu, suteikdami informaciją.. Tik ţinodami moterų patirtį chemoterapijos metu, suprasdami jų išgyvenimus, jų poreikius slaugos specialistai gali empatiškai reaguoti ir planuoti pagalbą šioms pacientėms.
Darbo temos naujumas.
Chemoterapija – ilgai trunkantis procesas. Daţnai gydymas uţtrunka ne vieną mėnesį ar net metus. Koncentruojantis tik į vėţinių ląstelių sunaikinimo procesą, chemoterapijos metu pacientų patiriami fiziniai, emociniai sunkumai su jais dirbančiam personalui tampa kasdienybe, kartais pacientų išgyvenimams skiriamas neadekvačiai maţas dėmesys. Susitelkiant ties krūties vėţio diagnostika, skryningo programomis, gyvenimo kokybės tyrimais sergant krūties vėţiu, pacienčių subjektyvi patirtis chemoterapijos metu maţai nagrinėta.
Tyrimo pagrindinis klausimas: ką patiria moterys sergančios krūties vėţiu chemoterapijos metu.
Darbo tikslas Atskleisti moterų sergančių krūties vėţiu patirtį chemoterapijos metu.
Darbo uţdaviniai:
1. Išsiaiškinti moterų sergančių krūties vėţiu, kurioms taikoma chemoterapija, reakcijas į gydymo chemopreparatais sukeltus nepageidaujamus poveikius.
2. Išanalizuoti moterų, sergančių krūties vėţiu, kurioms taikoma chemoterapija psichoemocinių problemų pasireiškimą.
3. Atskleisti ligos ir chemoterapijos pasėkoje moterų, sergančių krūties vėţiu, pakitusius santykius su aplinka.
4. Išsiaiškinti moterų, sergančių krūties vėţiu, kurioms taikoma chemoterapija psichoemocinės pagalbos poreikį.
5. Atskleisti moterų sergančių krūties vėţiu, kurioms taikoma chemoterapija, santykio su liga ypatumus, įveikos būdus ir galimybes.
1. LITERATŪROS APŢVALGA
1.1. Sergamumas onkologinėmis ligomis
Lietuvoje onkologinė situacija yra panaši kaip ir kitose išsivysčiusiose pasaulio šalyse. Pasaulio sveikatos organizacijos prognozės artimiausiems dešimtmečiams nėra optimistinės. Praėjusiais metais sergančiųjų vėţiu skaičius pasaulyje pasiekė 12 mln. naujų atvejų. Apie 20 mln. ţmonių Ţemės rutulyje šiandien gyvena sirgdami vėţiu. 2
Nacionalinės sveikatos tarybos teigimu , sergamumo vėţiu ir mirtingumo nuo šios ligos rodikliai ir jų kitimo tendencijos Lietuvoje nėra patenkinami – sergamumas piktybiniais navikais pastaraisiais metais didėja. Kasdien beveik 50 ţmonių išgirsta vėţio diagnozę, o naujų onkologinių susirgimų atvejų Lietuvoje pastaruoju metu kasmet diagnozuojama apie 17 tūkstančių.3
Krūties vėţys yra daţniausia tarp moterų pasitaikanti vėţio forma ES ir Lietuvoje. Tuo metu, kai išgyvenančiųjų skaičius dėl naujų terapijos būdų ir pagerėjusio pradinio aptikimo padidėjo, krūties vėţio paplitimas nepaliauja didėjęs, vis daugiau jauno amţiaus moterų serga šia liga. 2006 m. spalio 25 d. Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją dėl krūties vėţio susirgimų Europos Sąjungoje, kuria pabrėţia spartų krūties vėţio plitimą ir jo keliamą grėsmę ţmonių gyvybėms. Lietuvos Vėţio Registro duomenimis, 2008 metais Lietuvoje krūties vėţys buvo nustatytas 1381 moteriai, iš jų 70,5 proc. nustatytas ankstyvųjų stadijų vėţys. Šiuo metu apie keturiolika tūkstančių moterų Lietuvoje serga krūties vėţiu. Krūties vėţys 2006 metais sudarė 17 proc. moterų piktybinių ligų. 4
1.2. Chemoterapija – vienas veiksmingiausių navikų gydymo metodų
Chemoterapija - tai piktybinių navikų gydymas medikamentais, slopinančiais ląstelių dauginimąsi ar sukeliančiais negrįţtamus pokyčius jose. Tai vienas iš veiksmingiausių navikų gydymo metodų. Šie vaistai dar kitaip vadinami citostatikais. Šiuo metu vėţiui gydyti naudojama apie 100 pavadinimų citostatikų. Šiandien chemoterapija naudojama gydyti apie 20-30 % piktybinių navikų (Valuckas, Aleknavičienė, 2004).
2Maţdaug 50 ţmonių kasdien suţino sergantys vėţiu. Medicine.lt [interaktyvus]2009..Internetinė prieiga
http://www.medicine.lt/index.php?pagrid=aktualijos[ţiūrėta 2008 06 05]
3 Maţdaug 50 ţmonių kasdien suţino sergantys vėţiu. Medicine.lt [interaktyvus]2009.[ţiūrėta 2008 06 05]. Internetinė prieiga
http://www.medicine.lt/index.php?pagrid=aktualijos.[ţiūrėta 2008 06 05]
4
Sergamumo piktybiniais navikais 100000 gyventojų Lietuvoje pagal lokalizacijas ir stadijas. 2008. Internetinė prieiga. http://www.loc.lt/index.php?-595097881[ţiūrėta 2009 06 02].
Tačiau vis dar nėra universalių vaistų, kurie leistų visiškai išgydyti visas ar nors daugumą navikinių ligų. Paprastai kiekvienas iš citostatikų yra veiksmingas tik vienos ar kelių lokalizacijų navikams gydyti (Valuckas, Aleknavičienė, 2004).
Chemoterapija priklausomai nuo vėţio rūšies ir jo stadijos gali būti vienintelis gydymo metodas, tačiau daţniausiai skiriama prieš ar po operacijos, kartais derinama su spinduliniu gydymu, skiriama prieš operaciją, kuomet reikia sumaţinti naviką ar jį apriboti, o po operacijos ja siekiama sunaikinti organizme išlikusias vėţio ląsteles .(Gudlevičienė, 2007)
Chemoterapija - sisteminio poveikio priemonė, labai efektyvi metastazėms sunaikinti. Atsiţvelgiant į tai, kad didelei daliai operuotų ligonių pooperaciniu periodu išryškėja metastazės, buvo pradėtas taikyti gydymas citostatikais po chirurginio gydymo, siekiant sunaikinti galimas mikrometastazes. Šis chemoterapijos būdas buvo pavadintas adjuvantine chemoterapija (Valuckas, Aleknavičienė, 2004).
Chemoterapija skiriama siekiant:
1. Visiškai išgydyti ligonius, sergančius tam tikrų lokalizacijų navikais.
2. Suteikti paliatyvią pagalbą išplitusių, metastazavusių navikų atveju, kai terapinis efektas tikėtinai bus didesnis uţ galimas komplikacijas.
3. Gydyti ligonius, kuriems navikas pašalintas ir nėra matomų navikinių pakitimų, tačiau pati liga pasiţymi agresyvia eiga ir geru atsaku į gydymą arba tikimasi, kad chemoterapija sumaţins recidyvo atsiradimo tikimybę ar prailgins berecidyvį periodą (Valuckas, Aleknavičienė, 2004).
Chemoterapeutai turi racionaliai parinkti kiekvienam ligoniui adekvatiškiausius preparatus pagal jam nustatyto naviko histologinę – audininę prigimtį, išplitimo laipsnį bei anatominį navikinių ţidinių išsidėstymą ligonio organuose ir audiniuose (Breivis, 1998).
Skiriant chemoterapiją laikomasi kelių pagrindinių principų:
1. Pasirenkami preparatai atsiţvelgiant į jų veikimo spektrą; 2. Pasirenkama optimali dozė ir vartojimo reţimas;
3. Įvertinami visi veiksniai, kurie gali sukelti sunkius šalutinius reiškinius; 4. Įvertinami faktoriai, reikalaujantys koreguoti dozę ir reţimą.
Gydymas chemoterapiniais vaistais tęsiasi keletą mėnesių. Vaistai yra leidţiami į veną, geriami arba taikoma ilgalaikė infuzija. Priklausomai nuo ligos pobūdţio, ligonio būklės ir numatomo vaistų leidimo reţimo, gali būti leidţiami ligoninėje arba ambulatoriškai – dienos stacionare .
Gydymas vyksta ciklais su pertraukomis, kurių metu ligoniui leidţiama pailsėti, kad organizmas atstatytų vaistų sunaikintas ląsteles ir atgautų savo jėgas.
1.2.1. Chemoterapinių preparatų poveikis organizmui
Dauguma citostatikų sukelia navikinių ląstelių ţūtį, veikdami skirtingų ląstelių ciklo fazių ląsteles. Pagal tai citostatikai santykinai gali būti suskirstyti į dvi dideles grupes - ląstelės ciklo fazės specifiniai ir ląstelės ciklo fazės nespecifiniai (Valuckas, Aleknavičienė, 2004).
Nors šiandien turimų medikamentų veikimo mechanizmai smarkiai skiriasi, visi jie galų gale trikdo ir slopina ląstelės dalijimosi procesą. O nekontroliuojamas ir greitas dalijimasis bei dauginimasis ir yra pagrindinis vėţinių ląstelių poţymis. Citostatikai paţeidţia vėţio ląsteles, stabdydami jų augimą bei dalijimąsi. Kadangi normalios ląstelės (su nedidelėmis išimtimis) dalijasi tik labai retai arba visai nesidalija, citostatikų poveikis daugiau ar maţiau tikslingai nukreiptas į vėţines ląsteles. Tačiau ir kai kurių normalių audinių (pvz., gleivinių) ląstelės dalijasi greitai, todėl citostatikai jas taip pat paţeidţia. Dauguma citostatikų veikia ląstelės viduje, labiausiai - branduolyje esančią genetinę medţiagą, kurioje yra visa svarbi informacija apie organizmo procesų reguliacijos funkcijas, taigi ir apie ląstelės dauginimąsi. Daugelis šių veikliųjų medţiagų sukurtos chemiškai, pvz., platinos preparatai , o kai kurios gaunamos iš natūralių , t.y. augalinių medţiagų , pvz., topotekanas (Griškevičius, 2006).
1.2.2. Chemoterapijos rūšys
Šiandien klinikinėje praktikoje taikoma monochemoterapija ir polichemoterapija. Monochemoterapija vadinamas gydymas vienu citostatiku. Kadangi kelių vaistų derinys daţnai efektyvesnis uţ vieną vaistą, neretai chemoterapijos kursui skiriami keli preparatai. Toks gydymas vadinamas polichemoterapija. Daugumai ligonių skiriama polichemoterapiją. Monochemoterapija dabar taikoma palyginti retai, daţniausiai kartu su spinduline terapija ar chirurginiu gydymu (Valuckas, Aleknevičienė, 2004).
Pagal chemopreparatų vartojimo būdą skiriama sisteminė, regioninė, lokali chemoterapija. Sisteminės chemoterapijos metu vaistai suleidţiami į veną, raumenis, po oda. Regioninės chemoterapijos metu vaistai, suleisti į pagrindines naviką maitinančias kraujagysles, turi pakliūti tiesiai į naviką. Lokalios chemoterapijos atveju chemopreparatai dedami tiesiai ant naviko (tepalai, pavilgai), leidţiami į ertmes (šlapimo pūslę) ar į stuburo kanalą (Valuckas, Aleknavičienė, 2004).
Yra kelios chemoterapijos rūšys:
1. Neoadjuvantinė chemoterapija. Skiriama prieš chirurginį gydymą ar spindulinę terapiją, norint sumaţinti naviko masę, padidinti operabilumą ar spindulinės terapijos efektyvumą.
2. Adjuvantinė chemoterapija. Skiriama po operacijos ar spindulinės terapijos, siekiant sunaikinti likusias po operacijos navikines ląsteles ir/ar uţkirsti kelią mikrometastazėmis išplisti.
3. Paliatyvi chemoterapija. Skiriama gydyti uţleistiems navikams, kuriems netinka lokalūs gydymo metodai (chirurgija, spindulinė terapija). Ši chemoterapijos rūšis leidţia prailginti ligonių gyvenimo trukmę (pvz., sergančiųjų krūties vėţiu, kiaušidţių vėţiu).
4. Gydomoji chemoterapija. Siekiama išgydyti piktybinę ligą (pvz., chorionepiteliomą, piktybinę limfomą, leukozes ir kt.)(Valuckas, Aleknavičienė, 2004).
1.2.3. Nepageidaujamas chemoterapijos poveikis
Visi priešvėţiniai medikamentai ardo vėţio ląsteles, sustabdydami jų dalijimąsi, dauginimąsi ar augimą, paţeisdami ląstelių gyvavimo ciklą arba navikinės ląstelės vientisumą (Janušauskienė, 2004). Visi chemopreparatai veikia ne tik navikines, bet ir normalias, sveikas, greitai proliferuojančias ląsteles. Tai kaulų čiulpų, virškinamojo trakto, lytinių liaukų, plaukų folikulų ląstelės.
Būtent dėl to chemoterapijos metu gali pasireikšti nepageidaujamos ūmios ir lėtinės vaistų reakcijos, keliančios realią grėsmę paciento sveikatos būklei ir veikiančios paciento gyvenimo kokybę (Janušauskienė, 2004).
Šalutinis citostatikų poveikis pasireiškia visiems ar bent daugumai ligonių, tačiau rimtas komplikacijas patiria tik 5 - 7% ligonių. Toksinio poveikio stiprumas priklauso nuo vaisto dozės, vartojimo reţimo, specifinių veikimo mechanizmų, taip pat nuo kitų sunkių ligų, kuriomis serga arba anksčiau persirgo pacientas (Valuckas, Aleknavičienė, Janušauskienė, 2004).
Nepageidaujamas chemoterapinių vaistų poveikis gali pasireikšti iš karto ar po kelių dienų (ūmus); per kelias savaites (poūmis); po kelių mėnesių ar metų (atokusis) (Janušauskienė, 2004).
Pacientai skirtingai ištveria gydymą, tačiau daugumai jų gydymo kursas yra didelis fizinis ir psichinis stresas. Gyvenimo kokybė pacientams daţnai yra tokia pat svarbi kaip ir bendras terapinis efektas. Onkologai gali skirti tokią vaistų dozę, kuri sukeltų kuo maţiau ţalos, tačiau jos nauda būtų maksimali (Janušauskienė, 2004). Svarbu, kad nepageidaujamas gydymo poveikis neduotų daugiau ţalos nei skiriamas gydymas naudos.
Šalutinių poveikių stiprumas priklauso nuo to, kokios naudojamos medţiagos, ir nuo bendros paciento būklės (Juozaitytė, Juodţbalienė, Boguševičius ir kt., 2004). Daţniausi priešnavikinių vaistų sukeliami nepageidaujami reiškiniai yra šie:
alopecija (plaukų slinkimas ir nuplikimas); stomatitas; viduriavimas; dispepsija; odos pokyčiai; neurotoksiškumas; hipertermija; infekcija; pykinimas, vėmimas; kardiotoksiškumas; nefrotoksiškumas; hepatotoksiškumas;
plaučių paţeidimas. (Cicėnas, Kalibatienė, 2008)
1.3. Slaugos ypatumai pasireiškus nepageidaujamiems chemoterapijos poveikiams
Sergančiųjų vėţiu slauga ypatinga. Jos tikslas padėti pacientui nepaisant ligos bei palaikyti priimtiną gyvenimo kokybę. Suteikti jiems reikiamą pagalbą, kad ţmogus sugebėtų valdyti situaciją į kurią yra patekęs. Slaugytoja, bendraudama su pacientais chemoterapinio gydymo metu turi padėti jiems spręsti gyvybiškai svarbių funkcijų palaikymo problemas, suteikti ţinių pacientui bei jo artimiesiems, kaip išvengti komplikacijų, prisitaikyti prie aplinkos, išsiugdyti savirūpos įgūdţius. Labai svarbu, kad slaugytoja pacientams akcentuotų apie chemoterapijos sukeliamus pašalinius reiškinius ir patartų kaip jų išvengti arba bent jau sušvelninti (pvz.: laikytis atitinkamos mitybos ir reţimo kad sušvelninti pykinimo, vėmimo pasireiškimą.)1.3.1. Pykinimas ir vėmimas
Daugelį pacientų (apie 70 – 80 proc.) po skirtos chemoterapijos vargina pykinimas vėmimas (Juodţbalienė, 2006).
Šių reiškinių intensyvumą sąlygoja gydymui naudojamų vaistų emetogeniškumas (vaisto gebėjimas sukelti pykinimą bei vėmimą) (ţr. 1 lent.). Pykinimas ir vėmimas pagal atsiradimo pradţią yra skirstomas į tris tipus – ūminį, uţdelstą, išankstinį (Janušauskienė, 2004)
Ūminis pykinimas ir vėmimas: pirmos 24 valandos po chemoterapijos
Uţdelstas pykinimas ir vėmimas: praėjus daugiau nei 24 valandoms po chemoterapijos Išankstinis pykinimas ir vėmimas dienos ar valandos iki chemoterapijos
Kai kada išskiriamas nepertraukiamas pykinimas, vėmimas (t.y. toks pykinimas, vėmimas, kai taikomos ir profilaktinės priemonės) ir refrakterinis pykinimas vėmimas (Juodţbalienė, 2006)
1 lentelė. Citostatikų emetogeninis potencialas
(Pagal B. Juodţbalienę , 2006)
Pykinimas ir vėmimas prasideda tuomet, kai dirginamas vėmimo centras galvos smegenyse. Signalai į vėmimo centrą perduodami iš virškinamajame trakte esančių receptorių, kurie dirginami toksinių medţiagų. Veikiant toksinėms medţiagoms, patekus į kraują cheminei medţiagai - citostatikui, smegenyse dirginama tam tikra sritis, vadinama trigerine zona, iš kurios impulsai taip pat perduodami į vėmimo centrą (Nutautienė, 2002).
Slaugydama pacientus, kuriuos vargina pykinimas, vėmimas, slaugytoja gali pasinaudoti savo fantazija, nes daugelis priemonių gali būti efektyvios. Slaugytoja turėtų uţtikrinti, kad paciento nevargintų stiprūs fiziniai ir psichiniai dirgikliai: sudaryti ramią aplinką ir sumaţinti tų faktorių veikimą, kurie provokuoja šių nemalonių simptomų atsiradimą. Slaugytoja turėtų pasirūpinti kad kambaryje oras būtų gaivus, būti šalia paciento, kai jis vemia (Almås,1999).
Pykinimas gali reikštis nuo nedidelio šleikštulio iki nuolatinio vėmimo. Ţmogaus kūno padėtis gali turėti įtaką pykinimui. Gulima padėtis padidina pykinimo galimybę, pakėlus galvūgalį -
Emetogeninis potencialas
Vaisto pavadinimas Vėmimo pradţia (val.) Vėmimo trukmė (val.) Vėmimo daţnis (%) Didelis Cisplatina DTIC Daktinomicinas Ciklofosfamidas Doksorubicinas Daunorubicinas Epirubicinas Karboplatina Citarabinas Prokarbazinas Etoposidas Mitoksantronas Mitomicinas Metotreksatas 5-fluorouracilis Vinblastinas 1-6 1-3 2-6 6-12 4-6 2-6 4-6 6-14 6-12 24-27 3-8 2-6 1-4 4-12 3-6 4-8 24-72 12-24 12-24 24-48 24-26 24-36 12-24 24-48 3-5 įvairus ? <24 48-72 3-12 ? ? >90 >90 60-90 60-90 60-90 60-90 60-90 60-90 60-90 60-90 30-60 30-60 30-60 30-60 30-60 10-30 Maţas Bleomicinas Vinkristinas 3-6 4-8 ? ? 10-30 10
pykinimas maţėja (Almås, 1999) . Šleikštulį apibudinti gana sunku. Jis uţeina gūsiais, gali būti lydimas gausaus seilių išsiskyrimo, išblyškimo ir prakaitavimo
Svarbu, kad slaugytoja numatytų vėmimą: pasirūpintų kad šalia būtų basonas ar kitas indas ir laiku jį pakeistų.
Šleikštulys – vėmimo pranašas. Šleikštulys ypatingai nemalonus ligoniui, todėl slaugytojos atjauta ir parama būtina. Šleikštulį daţniausiai lydi vėmimas. Prasidėjus vėmimui, gulinčiam pacientui galva pasukama į šoną, slaugytoja turi rūpintis pacientu – padėti atsigulti ant šono, paduoti dubenį, nuvalyti veidą. Svarbu, kad pacientas nematytų slaugytojos veide pasibjaurėjimo, nors šis momentas nemalonus tiek pacientui, tiek slaugytojai. Slaugytojos pareiga šiuo atveju – nuraminti ligonį (uţdėta ranka ant ligonio kaktos veikia raminamai (Almås, 1999).
Siekiant išvengti pykinimo ir vėmimo po chemoterapijos, bendruomenės slaugytojai pacientams turėtų patarti laikytis atitinkamos mitybos ir reţimo:
vengti gausaus valgio, kad skrandis nebūtų perpildytas; valgyti daţnai, maţomis porcijomis;
gerti skysčių bent valandą prieš valgį ir valandą po jo, o ne valgant; valgyti ir gerti lėtai;
susilaikyti nuo saldaus, kepto ar riebaus maisto;
valgyti šaltą arba kambario temperatūros maistą, kad nevargintų stiprūs kvapai; maistą gerai sukramtyti, kad būtų lengviau virškinamas.
jeigu pykinimas vargina ryte, prieš atsikeliant patarti suvalgyti sauso maisto: sausų pusryčių, skrudintos duonos ar krekerių;
gerti vėsias, skaidrias, nesaldintas vaisių sultis, pvz., obuolių ar vynuogių, arba negazuotą mineralinį vandenį;
valgyti ţelatinos, čiulpti ledo kubelius, mėtinius ar rūgščius saldainius (jei nėra opelių burnoje); vengti kvapų, kurie galėtų varginti;
po valgio pailsėti sėdint ant kėdės, negulti į lovą maţiausiai dvi valandas;
jeigu chemoterapijos metu paprastai pacientai jaučia pykinimą, nevalgyti maţiausiai keletą valandų prieš gydymą
nevalgyti mėgstamo maisto daţnai skalauti burną maţiau judėti
išblaškyti dėmesį, klausantis muzikos ar ţiūrint televizorių (Nutautienė,2002).
Dar didesnė problema - išankstinis pykinimas, vėmimas, kai vien tik pamąsčius apie procedūras, pamačius ligoninės pastatus, stovą su intraveniniais prietaisais, arba gydytoją ar slaugytoją atlikusius ankstesnį gydymą (Almås, 1999).
Taigi slaugytojai turėtų pasistengti, kad pirmasis paciento gydymo kursas keltų kuo maţesnę įtampą.
Slaugytoja turi informuoti gydytoją apie vėmimo tipą, kiekį ir kaip daţnai pacientas vemia.
Nuolatinio vėmimo pasekmių nereikia ilgai laukti - visiškai dingsta apetitas, prasideda organizmo dehidratacija (organizmui pradeda trūkti skysčių), krenta svoris, ligonis silpsta (Nutautienė, 2002). Slaugytoja turi stebėti ar nepasireiškė dehidratacijos poţymių (sausa neelastinga oda, blogas šlapimo skyrimas, galvos skausmas). Dehidratacijos atveju slaugytoja turi paraginti pacientą gerti kuo daugiau pageidaujamo skonio gėrimų. Sunkiais atvejais reikėtų intraveninių skysčių infuzijų, paprastai, fiziologinio druskos tirpalo. Pacientai, fiziškai ir emociškai pervargę nuo priešlaikinio pykinimo ir vėmimo gali atsisakyti tęsti gydymą.
Slaugytojai, gydytojai turi informuoti pacientą apie efektyvius pykinimą malšinančius preparatus, medikamentinį pykinimo malšinimo būdą.
Jau sukurta visa eilė medikamentų, kurie padeda susidoroti su tokiais ligonius varginančiais simptomais kaip pykinimas ir vėmimas. Jie vadinami antiemetikais, t.y. vėmimą slopinančiais medikamentais. Antiemetiniu poveikiu pasiţymi kelios vaistų grupės:
Dopamino receptorių blokatoriai; Serotonino receptorių blokatoriai; Hormonai;
Vaistai nuo alergijos; Neuroleptikai;
Raminamieji vaistai (Juodţbalienė, 2006).
Patys efektyviausi šiuo metu sukurti antiemetikai - tai serotonino receptorių blokatoriai - vaistai, kurie blokuoja tam tikrus receptorius, esančius ţarnyne ir centrinėje nervų sistemoje.
Šiuo metu naudojami 4 šios vaistų grupės preparatai - tai ondansetronas, tropisetronas, granisetronas, dolasetronas. Klinikinėje praktikoje Lietuvoje plačiausiai vartojamas ondansetronas (Juodţbalienė, 2006; Nutautienė, 2002).
Visi jie gerai toleruojami, netrikdo darbingumo, neslopina centrinės nervų sistemos. Efektyviai slopindami vėmimą, šie vaistai retai sukelia pašalinius reiškinius (nestiprų galvos skausmą, vidurių uţkietėjimą ar viduriavimą).
Norint išvengti priešlaikinio pykinimo reikia skirti antiemetikus jau nuo pirmo chemoterapijos kurso, kartais, ypač gydant ligonius labai toksiškais vaistais, nepakanka vien "setronų". Tuo atveju jie kombinuojami su hormonais, raminančiais preparatais (Nutautienė, 2002).
Slaugytojai turi rinkti visą informaciją apie paciento reakcijas į ankstesnius gydymo kursus ir jo reagavimą į tą kartą jam taikytas priemones. Siekiant išvengti pykinimo ir vėmimo slaugytojams patartina sudaryti išsamią duomenų bazę. Joje įrašoma, kokie gydymo kursai atlikti ir kaip buvo malšintas pykinimas. Ši rašytinė dokumentacija saugoma ir vėl naudojama kito gydymo kurso metu. Taip kiekvienam pacientui suteikiama slauga gali būti kaskart vis gerinama.
1.3.2. Skonio pokyčiai
Dauguma vėţiu sergančių pacientų po gydymo chemopreparatais patiria, kad skonis pakinta. Svarbu, kadpacientas ţinotų, kad gali atsirasti skonio pakitimų ir kad sureguliavus mitybą
nemalonumą, kylantį dėl skonio pakitimų, galima sumaţinti (Almås, 1999). Slaugytoja turi išsiaiškinti, ar pacientams pasireiškia skonio pokyčiai:
Pacientai jaučia metalo skonį, valgydami baltymingą maistą Saldus maistas atrodo gaiţus
Aštrus maistas įgavęs aitrų skonį
Kai maistas neatitinka lūkesčių, sunku suvalgyti reikiamą jo kiekį. Daugeliui lengviau valgyti daug baltymų turintį maistą, jei jis šaltas ar kambario temperatūros. Virta mėsa ir ţuvis, paukštiena, sūrio suflė, omletai ir kumpiai bei kiaušinių salotos yra daug baltymų turintis maistas, kurį galima tiekti minėtu pavidalu. Kitas daug baltymų turintis ir daţnai gerai tinkantis maistas yra „paukščių pienas", pieno kokteilis, ledai ir įvairūs pudingai, pagaminti su ţelatina, pavyzdţiui, migdolų ir grietinėlės pudingai (Almås, 1999).
Taip pat skoniui gerinti tinka švieţi vaisiai, vaisių sultys.(jei nėra burnos ertmės problemų)
1.3.3. Burnos ertmės ir dantenų problemos
Burnos gleivinės jautrumas yra labai nemalonus nepageidaujamas reiškinys, pasireiškęs po chemoterapijos. Uţsienio medikų duomenimis, net 40% chemoterapija gydytų ligonių išopėja gleivinė (Juodţbalienė, 2006).
Citostatikai gali sudirginti burnos ertmės gleivinę, kuri būna infekuota mikroorganizmais, o tai gali sukelti rimtų problemų, atsiranda ţaizdelių. Galimas dantenų uţdegimas (gingivitas), lieţuvio uţdegimas (glositas) ir burnos ertmės gleivinės uţdegimas (stomatitas) . Visa burnos gleivinė tampa atvira ţaizda. Ypač kenčia pacientai, gaunantys dideles dozes metotreksato, vinkristino, vinblastino ir
fluorouracilo (Almås, 1999). Šios opos daţnai skausmingos, todėl turi neigiamą poveikį paciento mitybai, kuri daţniausiai ir taip nėra pilnavertė. Burnos gleivinės jautrumo tikimybė sustiprėja dėl silpnos bendros būklės, išdţiūvimo, blogos burnos higienos, nikotino bei alkoholio vartojimo. Atsiradus ypač stipriam burnos jautrumui, gydymą tenka atidėti arba nutraukti.
Slaugytojai turi ţinoti, kokie medikamentai gali sukelti tokias reakcijas ir išsiaiškinti ar jų slaugomi pacientai turi burnos ertmės problemų. Gydymo kurso metu paciento burnos ertmę reikia apţiūrėti kas trys valandos (Almås, 1999).
Mukozito simptomai:
Paraudęs ar patinęs lieţuvis, lūpos, gerklė ar burnos ertmė; Paveiktos uţdegimo ir/ar kraujuojančios dantenos;
Ţaizdelės ar balti plotai burną dengiančiuose audiniuose; Ţaizdelės ant lūpų ar jų kampučiuose
Prasidėjus stomatitui, būtina burnos higiena, gleivinių nuskausminimas, profilaktinis priešgrybelinis gydymas (Valuckas, Aleknavičienė, 2004)
Slaugytojas turi akcentuoti pacientams apie burnos higienos svarbą: Po kiekvieno valgio ir prieš miegą valyti dantis ir dantenas;
Naudoti minkštą šepetėlį ir valyti atsargiai, nes per stiprus šiūravimas gali paţeisti minkštus burnos audinius;
Naudoti švelnią dantų pastą;
Vengti skalavimo skysčio su alkoholiu arba dideliu kiekiu druskos; Atsiradus burnos gleivinėje skausmingų opelių slaugytojai turi patarti:
Valgyti šaltą, arba kambario temperatūros maistą, nes karštas ir šiltas maistas gali dirginti jautrią burną ir gerklę;
Pasirinkti švelnų maistą: ledai, pieno kokteiliai, kūdikių maistas, minkšti vaisiai (bananų ir obuolių tyrė), bulvių košė, kruopų košės, minkštai virti kiaušiniai arba plakta kiaušinienė, varškė, makaronai su sūriu, kremai, pudingai ir ţelė;
Atsisakyti dirginančio, rūgštaus maisto, tokio kaip pomidorai, citrusiniai vaisiai bei vaisių sultys (citrinų, greipfrutų, apelsinų), aštraus ar sūraus valgio, sauso ir kieto maisto.
Pasireiškus burnos sausumui, slaugytojai turi patarti:
Gerti daug skysčių, čiulpti ledo gabalėlius, ledus ant pagaliuko, ledinukus be cukraus, galima kramtyti kramtomąją gumą be cukraus – stimuliuojamas seilių išsiskyrimas.
Sausą maistą vilgyti sviestu, aliejumi, sultiniu, padaţais, sriuba; Valgyti minkštą ir pertrintą maistą;
Naudoti lūpų balzamą, jeigu sausėja lūpos
Nakčiai burnos gleivinę patepti šaltalankio aliejumi
Esant sudirgintai burnos gleivinei ir stomatitui, gali prireikti ir medikamentinio gydymo. Taigi būtinas slaugytojų bendradarbiavimas su gydančiu gydytoju, gydytoju – stomatologu.
Gydytojas kandidozės profilaktikai skiria Diflukano tablečių arba sirupo.
Ţaizdotos burnos skausmą galima malšinti vietiniais anestetikais, skalauti Novakaino, Lidokaino tirpalais;
Patartina skalauti burną švelniu sodos, izotopiniu druskos tirpalu (Cicėnas, Kalibatienė, 2008). Profilaktikai iš medikamentų daţniausiai patartinas chlorheksidino tirpalas;
Galima skalauti burną ąţuolo ţievės , ramunėlių arbata;
Rijimui palengvinti ir nuskausminimui galima vartoti anestezuojančius, emulsinius, gleivinę apsaugančius preparatus: paracetamolio mikstūra sumaišyta su grietinėle, vietinis anestetikas (lidokainas) ţelė arba skysto pavidalo. Tačiau dėlto nebejaučiama didţioji dalis maisto skonio (Almås, 1999).Galima vartoti ţuvų taukus.
1.3.4. Plaukų išslinkimas (alopecija)
Plaukų išslinkimas (alopecija) yra vienas pagrindinių nepageidaujamų poveikių, pasireiškęs po chemoterapijos ir tai daţnai sukelia emocinių problemų pacientams (Charles M. Haskell, 2001). Plaukų išslinkimas neišvengiamas atliekant gydymo kursus, kurių metu vartojami doksorubinas, ciklofosfamidas ir vinkristinas. Nuo beveik visų citostatikų daugiau ar maţiau slenka plaukai. Daţniausiai plaukai slenka nuo galvos, bet taip pat gali slinkti ir kitose kūno vietose: veido, rankų, kojų, paţastų, gaktos.
Plaukų slinkimas gali prasidėti praėjus keletui dienų po chemoterapijos ir tęstis keletą savaičių.
Plaukai gali išslinkti staiga, jie gali kristi didelėmis sruogomis, paprastai praėjus 2-3 savaitėms po pirmojo gydymo kurso. Svarbu, kad pacientas iš anksto būtų informuotas, kokio laipsnio plaukų išslinkimo jis turėtų tikėtis ir kaip jie slinks. Daugeliui plaukų išslinkimas yra labai didelis stresas, galbūt net didesnis, nei jie iš pradţių mano. Plaukai daugeliui yra labai svarbūs savo įvaizdţiui palaikyti, be to, plika galva nuolat primena ligą. Laimei, pasibaigus gydymui citostatikais, plaukai vėl atauga, o per tą laiką gera išeitis gali būti perukas (Almås,1999). Plaukai atauga faktiškai visiems ligoniams praėjus maţdaug keturiems mėnesiams po paskutinio gydymo. Daugeliu atvejų plaukų spalva ir faktūra laikinai yra kitokia. Tiksliau, faktūra būna priešinga tai, kuri buvo, bet paprastai
viskas vėl sugrįţta į ankstesnę būseną Gali būti pasikeitusi spalva ar plauko savybės, tačiau daţniausiai plaukai atauga dar vešlesni nei buvo.
Moterys šią problemą išgyvena skausmingai, nes pasikeitus išvaizdai, prarandamas groţis, seksualumas.
Slaugytojų tikslas – padėti pacientėms įveikti šią problemą. Svarbu palaikyti moterį psichologiškai, sustiprinti jos, kaip moters įvaizdį. Pacientes būtina įspėti, kad profilaktikos priemonių slinkimui išvengti nėra. Sprendţiant šią problemą, reiktų įtraukti ir kitus komandos specialistus pvz.: psichologą.
Darbo autorės pastebėjimu, net ir su peruku moterys jaučia diskomfortą (nusirengiant, perukas krenta nuo galvos, vasarą būna labai karšta).
Svarbus slaugytojos atidumas, jei paciento išvaizda jam pačiam yra ypač reikšminga. Slaugytojai turi truputį sąmoningiau stebėti savo veiksmus: neparodyti nustebimo, ţvalgytis vienas į kitą, kas nereikalingai skaudintų pacientą (Almås, 1999).
Bandyta maţinti plaukų išslinkimą, naudojant vadinamąją ledo kepurę. Ledo kepurės naudojimas: uţdedama 15 min. prieš chemopreparato lašinimą ir nuimama po 1 - 2 – jų val. po sulašinimo.
Ji maţina kraujo apytaką viršugalvyje, taigi ir medikamentų poveikį. Ledo kepurės negali naudoti kiekvienas. Nėra pakankamai patikimų duomenų kad, ledo kepurės naudojimas, gydant įvairių tipų vėţį yra saugus . Manoma, kad ledo kepurės panaudojimas, gali padėti išlikti vėţinėms ląstelėms. Ledo kepurė nepaplito, kadangi ji gali būti naudojama tik tais atvejais, kai medikamentų poveikis nėra būtinas visiems kapiliarams, be to, ją naudoti labai nemalonu.. Naudojant ledo kepurę pacientams būna šalta, gali sukelti galvos skausmus.
1.3.5. Nuovargis
Newhall, Stewart, Tinari, Beck ir kt. (2005) 5 atliktame tyrime 89 proc. pacientų chemoterapijos metu jautė nuovargį.
Mast (1998)ir Boer (2000) ištyrė jog chemoterapija įtakoja nuovargio pasireiškimą.
Nuovargis tai būsena, kuri sukelia išsekimą ir maţina ligonio fizinį aktyvumą dėl energijos stokos (Iop, Manfredi, Bonura, 2004).Yra daug tiek fizinių, tiek emocinių faktorių sąlygojančių nuovargį. Nuovargis yra daţnas simptomas sergantiems piktybinėmis ligomis. Nuovargis pasireiškia šiais
5
Newhall T, Stewart K, Tinari MA, Beck S, Dudley W. Ir Whimter K 2005:Energy and sleep enhancement for cancer patiens undergoing chemotherapy. Fox Chase Cancer Center[internetinė prieiga]
http://www.fccc.edu/docs/sci_report/Barsevick.pdf. [ţiūrėta 2009 05 06]
specifiniais simptomais: bendru silpnumu, sumaţėjusiu gebėjimu susikaupti, sutrikusiu miegu, atmintimi, bloga nuotaika ir liūdesiu. Nuovargį sąlygoja: pati vėţinė liga, gydymas (operacija, chemoterapija, radioterapija), šalutiniai simptomai, pvz., infekcija, anemija, pykinimas, skausmas, stresas, nerimas, depresija ir kiti .(Cicėnas, Kalibatienė, 2008).
Daţnai gydymo metu pacientai jaučia lėtinį nuovargį, kartais padidėja bejėgiškumo jausmas, nes pacientai jaučiasi priklausomi nuo medicinos personalo, kurio darbo kokybė turi tiesioginės įtakos jų išgyvenamumui ir galimybei gauti adekvatų gydymą.
Slaugytoja turi padėti pacientui įveikti nuovargį:
Patarti rašyti nuovargio simptomų dienoraštį, kuris padės pokalbio su gydytoju metu; Pamaitinti pacientą, jei jam per sunku;
Patarti valgyti po nedaug, daţniau nei tris „pagrindinius“ kartus per dieną; Skatinti ilsėtis tiek daţnai, kiek reikalinga, eiti trumpo pogulio;
Koncentruoti energiją, nustatyti prioritetus svarbiausiems ir mėgstamiems darbams; Planuoti veiklą tam metui, kai turima daugiausia energijos ir noro;
Pasitarus su gydytoju rekomenduoti vaistus ir vitaminus, kurie gali padėti sumaţinti nuovargį; Bendradarbiauti konsultuojantis su psichologu dėl pagalbos susidorojant su ligos sukeltu stresu; Pasiūlyti jungtis į paramos grupę ar dalyvauti susitikimuose, pokalbiuose su ligoniais po
gydymo programos.
Patarti mankštintis, nes neaktyvumas ir per didelis poilsis gali padidinti nuovargį
1.4. Psichoemocinės reakcijos į vėţio diagnozę ir gydymą
Pagrindinės su onkologine liga susidūrusių asmenų psichologinės reakcijos – psichologinis stresas, nerimas ir depresija. „Be depresijos ir nusivylimo, nemaţą paciento reakcijų į ligą spektro dalį uţima pykčio, kaltės, gėdos, baimės ir nusivylimo jausmai, kurie, pasireikšdami dideliu intensyvumu, gali pabloginti paciento gyvenimo kokybę, pakenkti gydymui, paciento tarpasmeniniams santykiams“,- teigia P. Salmon (2000)
Stresas ir panika
S. Coheno (1996) ir A. Baumo (1999) nuomone, onkologinių pacientų psichinių sunkumų prieţastis – ypatingai stiprus stresas, patiriamas susirgus šia liga.
Atsirandant ir vystantis stresui, drauge funkcionuoja trys tarpusavyje sąveikaujančios sistemos: Emocinis įvykio vertinimas, kuriame, pertraukdami vienas kitą, dalyvauja emocijos ir sąmonė; Fiziologinės ir biocheminės organizmo reakcijos;
Elgesio reakcijos bei veiksmai, nukreipti į streso prieţasčių ir padarinių šalinimą ir siekimą jo išvengti ateityje.
V. Veigand teigia, kad dvi streso metu sąveikaujančios sistemos – emocinė ir fiziologinė – daţniausiai pasirodo kartu. Labai reti atvejai, kad veiktų tik kuri nors viena.(Weigand, 1998)
Stresą patiriantis ţmogus anksčiau ar vėliau patiria adaptaciją stresui. Seljė buvo pirmasis, pasiūlęs adaptavimosi stresui sindromo modelį. Adaptavimosi modelyje išskiriami trys lygiai: panika, pasipriešinimas ir išsekimas.
Organizmas patekęs į stresinę būseną, neišvengiamai pereina visas tris fazes. Pirmoji fazė – panika- būdinga beveik visiems onkologine liga susirgusiems pacientams.
Ilgai stresą tyrinėjęs mokslininkas R. Lazarusas teigia, kad streso atveju ne tiek svarbu jį sukėlęs įvykis, kiek paties fakto subjektyvus vertinimas. Lazaruso nuomone, kognityvinio vertinimo procesas susideda iš dviejų dalių: pirmuoju įvertinimu ţmogus nustato, kiek įvykis yra pavojingas, o antruoju įvertinimu - ar ţmogus pakankamai turi resursų susitvarkyti su esama situacija. (Lazarus, 1985)
Streso įveikimo efektyvumas priklauso nuo turimų išteklių: fizinių (sveikatos, energijos), psichologinių (teigiamų nuostatų, kognityvinių sugebėjimų), socialinių (socialinės kompetencijos, socialinės paramos), materialinių bei sugebėjimo jais pasinaudoti (Lazarus, Folkman, 1984)
Nerimas ir baimė
Nerimas yra labai paplitusi emocija, kuria, ištiktas streso, patiria kiekvienas individas. Nerimas – tai neapibrėžtas grėsmės jausmas, kylantis dėl realaus ar įsivaizduojamo pavojaus. Šį
jausmą paprastai sukelia grėsminga, neįveikiama situacija, neįsisąmoninti konfliktai, vienas kitam
prieštaraujantys motyvai, nuolatinis netikrumo jausmas. Nerimą gali lemti biofiziologinės ir medicininės prieţastys:
Ligos sukelti medţiagų apykaitos pakitimai.
Pasireiškęs ar suintensyvėjęs skausmas siejamas su vėţio išplitimu.
Chemoterapijos metu ir baigę gydymą citostatikais, susidurdami su terapiją primenančiais kvapais ar vaizdais, dar ilgą laiką patiria šio gydymo nulemtą pykinimą ir vėmimą bei su tuo susijusį nerimą (Baque, 1997).
Chirurginės ir diagnostinės intervencijos onkologinėmis ligomis sergantiems ţmonėms yra ypatingai sunkus, nerimą keliantis gyvenimo įvykis, nes būtent jų metu daţniausiai įvertinamas vėţinių ląstelių organizme paplitimas ir ligonio galimybės išgyventi.
Stiprų nerimą ir baimę kelia operacijos susijusios su atskirų organų pašalinimu (pvz.: krūties), bei su gydymu susiję faktai, kad gydymo procesas nematomas, nepageidaujamos reakcijos chemoterapijos metu (nuplikimas, nevaisingumas, pykinimas ar vėmimas)
Sergantieji onkologinėmis ligomis neretai atsiduria situacijose, kai jaučia gėdą dėl savo fizinių ir psichologinių trūkumų, susiduria su visuomenėje pasireiškiančia diskriminacija. (Kvedarauskas, 2003, Grigaliūnienė, Stolygaitė, 2008) Kaltė daţniausiai išgyvenamos situacijose, kuriose pacientai jaučiasi bejėgiai ir priversti prašyti pagalbos iš aplinkinių ar šeimos narių.
Susirgimas vėţiu daugiau kaip pusei ligonių sukelia neviltį ir depresiją. Šių ir anksčiau minėtų psichinių sunkumų prieţastis – stresas patiriamas susirgus onkologine liga. Jo šaltiniai – netikrumas dėl ateities, situacijos kontrolės praradimas, skausmas, kūno irimo patyrimas, mirties baimė, negalėjimas patenkinti daugelį svarbių psichologinių poreikių (Dirţytė, 2001).
Netikėti, nemalonūs ţmogaus gyvenimo pasikeitimai daţniausiai yra lydimi praradimo jausmo bei gilių netekties išgyvenimų, kurie gali sukelti būseną, vadinama psichologine krize.
Psichologinė krizė – tai sveiko ţmogaus reakcija į sunkią ir emociškai jam reikšmingą gyvenimo situaciją, kuri reikalauja naujų prisitaikymo ir įveikimo būdų, nes turimų nebepakanka. Krizė – tai netikėtos ir sunkios gyvenimo permainos nulemta būsena, kuri sukelia didelį nerimą, įtampą, grėsmę, bejėgiškumą, nesaugumą, pasimetimą ir kitus išgyvenimus. Taigi psichologines krizes sukelia įvairios, uţ įprasto patyrimo ribų išeinančios situacijos, sutrikdančios ţmogaus psichikos sveikatą, psichologinę gerovę, socialinį funkcionavimą ir prisitaikymą.6
Diagnozavus vėţį, moteris išgyvena didelį liūdesį ir sielvartą. Sielvartas gali tęstis net ir po to, kai praeina pirminis šokas (Grigaliūnienė, Stolygaitė, 2008)
Sielvartas – dvasinio skausmo, netekties išdava.
Vėţio akistatoje, netektis daţniausiai suvokiama kaip dalinė savo asmenybės, savęs kaip sveiko ţmogaus netektis.
Susirgusi vėţiu pacientė gali patirti keturias netektis: funkcinę (netenkama fizinių jėgų), vaidmens (darbingumo praradimas), sisteminę (gyvenimo būdo pasikeitimas) ir troškimų neišsipildymo (tenka susitaikyti, kad daug ko jau niekada nebebus).
Norint geriau suprasti netekties išgyvenimo eigą, svarbu remtis gydytojos psichoterapeutės E. Kubler – Ross moksliniu darbu “Apie mirtį ir mirimą”, kuris davė pradţią suvokimui apie gedėjimo procesą. Darbe ji aprašė individų reakcijas patyrus reikšmingą netektį arba suvokus artėjančią gyvenimo baigtį bei įvardijo šiuo metu jau klasikinėmis tapusias psichologines netekties išgyvenimo stadijas: neigimas ir izoliacija, pyktis, derybos, depresija susitaikymas (Kubler – Ross, 2008) Visos šios stadijos yra reikalingos. Pvz., neigimas, yra lyg apsauginis barjeras šoko metu, leidţia sukaupti jėgų ir apsiprasti su sunkia ţinia ar netektimi.
6
Alseikienė Z. Diagnozė – vėţys. Kaip gyventi toliau? Iš Sveikas ţmogus[interaktyvus] Internetinė prieiga http://www.neuromedicina.lt/index2.php?pagrid=20&veiksmas=straipsnis&id=9.[ţiūrėta 2008 06 05]
Antroji stadija – pyktis: „Kodėl man tai atsitiko? Ką aš blogo padariau? “ Vėliau prasideda derybų stadija: „Ką daryti, kaip gyventi toliau?“, dar vėliau – depresijos stadija, kai pacientai sielojasi dėl ligos ir savijautos. Labai svarbu, kad depresija neuţsitęstų pernelyg ilgai, kad kuo greičiau ją pakeistų susitaikymo su liga stadija.
E. Kubler – Ross (2008) paţymi, kad netekties atveju visi ţmonės išgyvena šias stadijas, tačiau nevienodai. Tai sąlygoja asmeninė, kultūrinė, socialinė gedinčiojo aplinka, šeimos vertybinė orientacija, gedinčiojo emocinis pasirengimas bei tvirtumas ir kt.
Kiekviena netekties patirtis susijusi su pokyčiais, nes kiekvienoje netektyje slypi ţmogaus asmenybės augimo galimybė. Pagal tai kaip ţmogus pasitinka neišvengiamą likimą, o kartu su likimu ir jam skiriamą kančią, atsiskleidţia daugybė galimybių formuoti gyvenimą net sunkiausiomis aplinkybėmis (Polukordienė, Kazlauskaitė, Skruibis, Aleliūnaitė, Bagdonienė, 2005).
1.5. Psichosocialinė sritis
Vienas pagrindinių išteklių, padedančių įveikti ligą ir pagerinančių gyvenimo kokybę yra psichosocialinė parama. Buvo pastebėta, jog somatinių ligų eiga labai priklauso nuo paciento psichologinės būsenos. Iškilo paciento psichologinės adaptacijos gydymo procese problema: tapo svarbu padėti pacientui išsaugoti psichologinę ir fiziologinę pusiausvyrą, nepaisant neigiamų išgyvenimų (Bulotienė, 2007)
Daugelyje literatūros šaltinių, nagrinėjusių krūties vėţio problemą, nurodoma psichosocialinės pagalbos svarba koreguojant sudėtingus su diagnozės pateikimu, sudėtingu gydymu, bei ateities perspektyvomis susijusius aspektus (Bloom et al., 1987 ; Frost et al., 2000; Ganz et al., 1996, 1998, 2002; Maunsell et al., 1992; Schag et al., 1993).
Pateikiami daţniausi moterų, sergančių krūties vėţiu, psichosocialiniai išgyvenimai, susiję su liga. Ligos pasikartojimo baimė
Fiziniai simptomai: nuovargis, nemiga, skausmas Savo kūno vertės suvokimo ţlugimas
Seksualinė disfunkcija Su gydymu susijęs nerimas
Įkyrios mintys apie ligą/nuolatinis nerimas Komplikuoti santykiai su sutuoktiniu/partneriu Paţeidţiamumas
Po krūties vėţio diagnozės ir kai kuriais ligos gydymo etapais šie simptomai būdingi bene visoms moterims. Vis dėlto, moterys skirtingai išgyvena visus negalavimus, skirtingai su jais kovoja, skirtingai prisitaiko prie jų gyvenime, kadangi tai susiję su neţinomybe dėl ateities.
Chemoterapinio gydymo pabaiga sutampa su aktyvaus priešvėţinio gydymo pabaiga ir turi įtakos psichosocialinei adaptacijai. Ligos atsinaujinimo baimė ir netikrumas, ar ligos nebėra, kelia didelį nerimą ir emocinį stresą. Pacientės daţniausiai suvokia, kad jokie tyrimai negali uţtikrinti, jog vėţys ateityje neatsinaujins (Bulotienė, 2007) Pacientės daţnai kovoja su mintimis apie realiai egzistuojančią ligos pasikartojimo grėsmę ir galimą letalią išeitį. Ţinia, kad kitai ta pačia liga sirgusiai moteriai liga pasikartojo ir ši mirė, gali sukelti pacientės nerimą ir priversti ją galvoti, kad kiekvienu atveju rizika yra skirtinga ir jos ateitis yra neprognozuojama (Bulotienė, 2007).
Vienas iš simptomų chemoterapijos metu, ypač traumuojantis moteris – lėtinis nuovargis. Berglund (1991)ištyrė, kad 68 % moterų, kurioms buvo taikytas chemoterapinis gydymas, jautė nuovargį, o Holley (2000) teigė, kad chemoterapijos metu patiriamas nuovargis yra intensyvesnis ir ilgiau trunkantis nei įprastas. Dėl pasireiškusio lėtinio nuovargio, kartais padidėja bejėgiškumo jausmas, pacientės daţnai jaučiasi priklausomos nuo aplinkinių, šeimos narių, medicinos personalo. Sumaţėja galimybės atlikti kasdienę veiklą, pavyzdţiui, valgio gaminimas ar bendravimas su šeima ir draugais (Ancoli 2005).
Susirgus onkologine liga keičiasi ne tik paciento įvaizdis ir statusas, bet keičiasi ir jo išvaizda. Moterys, ypač po radikalesnio gydymo (operacijos ar chemoterapijos), kai pablogėja išvaizda (suprastėja odos būklė, pakinta veido spalva, slenka plaukai, gali pakisti svoris ir kt.), jaučia didelį nerimą, kuris išlieka gana ilgai. Būtent šiuo periodu labai svarbi kvalifikuoto psichologo, psichiatro pagalba. Moteriai prarasti groţį ir ţavesį, ypač gana jauno amţiaus, yra didţiulis emocinis, fizinis ir psichinis stresas. Moterys po chemoterapijos jaučiasi negraţios, baiminasi, kad, netekusios moteriškumą simbolizuojančio organo, gali netekti sutuoktinio.
Dėl fizinių ir psichologinių ligos ir gydymo sukeltų pasekmių keičiasi ţmogaus vaidmuo šeimoje, keičiasi santykiai su draugais ir kitais ţmonėmis.
Sėkmingas prisitaikymas prie ligos labai priklauso nuo artimų ţmonių – pirmiausia partnerio, bet taip pat ir šeimos narių bei draugų palaikymo.(Rowland, Massie, 1998)
Jaunesnės pacientės blogiau adaptuojasi prie ligos. Anot Moro, jos suvokia ligą, kaip atėjusią ,,per anksti“, nukenčia jų ,,šeimos išlaikytojos“ vaidmuo šeimoje, be to jos,,turinčios ką prarasti“ (karjeros galimybė, galimybę pamatyti uţaugusius vaikus (Mor, Malin, Allen, 1994)
N. Pistrang ir C.Barker nustatė, kad moterims ypač svarbus yra artimiausios aplinkos palaikymas, gaunamas iš partnerių, draugių ar moteriškos lyties giminaičių (Pistrang, Barker, 1992)
Anot P. Rudalevičienės (2005), šeimos nariai patenka į unikalią situaciją, nes, viena vertus, jie nori teikti ir teikia paramą, o, antra vertus, paramos reikia jiems patiems.
Labai daţnai reikalinga psichologinė pagalba ne tik moterims, bet ir sutuoktiniams, nes jiems tenka susidurti su nemenku išbandymu, išgyventi sumaištį. Nerimas, baimė, kuriuos išgyvena moterys nesvetimi ir jiems. Labai svarbu, kad terapijos metu šeimos nariai pasidalintų savo jausmais, taip geriau vyrai galėtų suprasti; kokia pagalba jų moterims reikalinga.
Daţnai moterys vengia kalbėtis su vaikais apie savo ligą, tačiau specialistai teigia, kad geriau pasakyti vaikams, taip išvengiant nereikalingų vaiko reakcijų – savęs kaltinimo. Vaikai suţinoję apie mamos ligą gali išgyventi panašias emocijas kaip ir moteris. Būtina išnaudoti turimą laiką, perteikiant vaikams savo gyvenimo vertybes, dţiaugiantis ir bendraujant su mylimais ţmonėmis. Svarbu nepamiršti, kad vėţys yra trauminis patyrimas, kurį daugeliui sunku įsivaizduoti.
Vėţiu sergantis ţmogus, tikėtina, pradeda į gyvenimą ţiūrėti visai kitaip nei jį supantys ţmonės.
Tad natūralu, jog socialinį atstumą gali didinti ir nesugebėjimas suprasti. Sveikam ţmogui sunku suvokti, ką jaučia vėţiu sergantis ţmogus, o vėţiu sergantysis gali manyti, kad sveikasis vis tiek jo nesupras. Šiame kontekste labai svarbus yra socialinis ryšys su tais, kurie serga ar sirgo vėţiu. Lietuvoje anksčiau vėţiu sergantys asmenys likdavo vieni arba tik su savo artimaisiais, kuriems taip pat reikalinga parama, padedantiems išgyventi šį sunkų gyvenimo laikotarpį. Tačiau šiandien jau esama asociacijų, kurios rūpinasi tuo, kad vėţiu sergantis ţmogus neliktų vienas su savo liga, o bendrautų su tokiais pat kaip jis: švietėjišką veiklą vykdantis vėţio informacijos centras, paciento mokykla (VUOI), visuomeninė organizacija „Išmokime gyventi su vėţio liga“, nacionalinė moterų, sergančių krūties ligomis, organizacijų asociacija ,,Roţinis kaspinas“.
Socialinių santykių sferoje vėţiu sergantys ţmonės neretai patiria, kad aplinkiniai į juos ţiūri kitaip. Neretai kitų ţmonių jie laikomi „vėţio aukomis“ arba jau pasmerktais mirti.
Bendrieji sunkumai, su kuriais susiduria dauguma vėţiu sergančiųjų, tame tarpe ir krūties vėţiu sergančios moterys yra netikrumas, vaidmenų šeimoje ir darbe perkūrimas, trumpalaikės ir ilgalaikės fizinės negalės, vėţio ligos pasikartojimo tikimybė, nepriklausomumo, autonomiškumo kūrimas iš naujo (Anderson, Lutgendorf, 1997) Mirties baimė, netikrumas ir neţinomybė gali atstumti ţmones, su kuriais vėţiu sergantis ţmogus bendraudavo prieš diagnozę. Vėţys, kaip sunki, ilgalaikė ir su mirtimi siejama liga, stipriai sukrečia ţmogaus pasaulį ir poţiūrį į gyvenimą. Vis dėlto, pastebima, kad ne visi ligoniai vėţio diagnozės yra prislegiami vienodai. Ţmonės skirtingai reaguoja į ligą, nevienodai prisitaiko prie ligos, prie gydymo.
Dauguma pacientų labiau uţ mirtį bijo paties mirimo proceso: bijo skausmo, savo bejėgiškumo, atsiskyrimo nuo artimų ţmonių. Labai svarbus ne tik gydytojų, psichoterapeutų, bet ir slaugytojų vaidmuo nebijant kalbėtis šia tema, jei tik pacientas išreiškia pasitikėjimą.
1.6. Psichoemocinės pagalbos svarba
Kalbant apie psichoemocinės pagalbos teikimą onkologinėmis ligomis sergantiems pacientams pirmiausia reikia akcentuoti holistinio poţiūrio į pacientą svarbą.
Galima išskirti du pagrindinius gydytojo ir slaugytojo bendravimo su pacientu būdus: Fokusuotas į sutrikimą;
Fokusuotas į pacientą.
Į sutrikimą fokusuotas bendravimas - tai bendravimas su pacientu apie jo ligą.
Į pacientą fokusuotas bendravimas – tai darbas su paciento pateikta versija, apimantis aktyvų klausymą ir leidţiantis ligoniui išsakyti savo lūkesčius, jausmus bei nuostatas. Sprendimai priimami kartu, kartu aptariamas gydymo ar slaugos planas.
Psichoterapinės pagalbos tikslas – sumaţinti sergančiųjų vėţiu psichologinį stresą, o išaugus jų nerimui ar atsiradus depresijai – tinkamai gydyti. Psichologas, psichoterapeutas, socialinis darbuotojas pirmiausia padeda moteriai susidoroti su emociniais pasikeitimais, padeda prisitaikyti prie neišvengiamai pasikeitusio gyvenimo būdo, bei išgyventi gydymo procesą, kuris neretai būna skausmingas ir traumuojantis.
Individuali psichoterapija yra palaikomojo pobūdţio. Ji nukreipta į vėţio psichologinius ir emocinius aspektus, tokius kaip depresija, baimė, nerimas, neigimas, gedėjimas ir kaltė. Pacientas skatinamas išreikšti savo jausmus. Be to, jam padedama spręsti ir santykių su artimaisiais problemas, iškylančias pradėjus vėţio gydymą.
Ypatingai svarbus slaugytojos vaidmuo teikiant psichoemocinę pagalbą. Slaugytojai daugiausia kontaktuoja su pacientais ir pirmieji turėtų pastebėti pasikeitusius pacientų jausmus, nuotaikų išraiškas. Slaugytojas turi domėtis onkologine liga sergančiojo emocinėmis reakcijomis į ligą ir jos gydymą ir suteikti psichologinę pagalbą pagal savo kompetenciją.(Cicėnas, Kalibatienė, 2008)
Slaugos apibrėţime teigiama, jog slauga apima sveikatos ugdymą, stiprinimą ir išsaugojimą, ligų ir rizikos veiksnių profilaktiką, sveikų ir sergančių asmenų fizinę, psichinę ir socialinę prieţiūrą. Taipogi vieni iš slaugytojui būtinų patenkinti poreikių yra psichiniai poreikiai. Kaip visa tai slaugytojas gali uţtikrinti, jei jis nematys, nepastebės, nesigilins į pacientų emocinius patyrimus? Anot A. Hallbjorg (1999), slaugos kokybė priklauso nuo to, kaip slaugytoja susipaţįsta su pacientu, jo šeima, su jų poţiūriu į savo pačių problemas bei savo gyvenimo situaciją. Informacija yra galingas faktorius, maţinantis paciento netikrumo jausmus ir padedantis kovoti su liga [13]. Informacijos teikimas, mokymas padeda onkologine liga sergantiems maţinti baimę ir kitas negatyvias reakcijas, grąţina savikontrolės ir autonomijos jausmus.
