SLAUGOS FAKULTETAS
SPORTO INSTITUTAS
IEVA SIMANAUSKAITĖ
IKIMOKYKLINIO AMŽIAUS VAIKŲ,
SU NESUNKIAIS REGĖJIMO SUTRIKIMAIS,
MOTORINIŲ GEBĖJIMŲ ĮVERTINIMAS
Magistrantūros studijų programos„Fizinė medicina ir reabilitacija“ baigiamasis darbas
Darbo vadovė dr. Ernesta Sendžikaitė
LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
SLAUGOS FAKULTETAS
SPORTO INSTITUTAS
TVIRTINU:
Slaugos fakulteto dekanė prof. dr. Jūratė Macijauskienė 2015 m. mėn. d.
IKIMOKYKLINIO AMŽIAUS AMŽIAUS VAIKŲ,
SU NESUNKIAIS REGĖJIMO SUTRIKIMAIS,
MOTORINIŲ GEBĖJIMŲ ĮVERTINIMAS
Magistrantūros studijų programos „Fizinė medicina ir reabilitacija“ baigiamasis darbas
Darbo vadovė
dr. Ernesta Sendžikaitė 2015 m. mėn. d.
Recenzentas Darbą atliko
Magistrantė
Ieva Simanauskaitė 2015 m. mėn. d. 2015 m. mėn. d.
TURINYS
SANTRAUKA ... 5
SUMMARY ... 6
ĮVADAS ... 7
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI ... 8
1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 9
1.1. Vaikų sveikatos ypatumai ... 9
1.2. Fizinis aktyvumas ... 10 1.3. Motoriniai gebėjimai ... 11 1.3.1. Stambioji motorika ... 13 1.3.1.1. Pusiausvyra ... 15 1.3.1.2. Koordinacija ... 17 1.3.2. Smulkioji motorika ... 18
1.3.3. Motorinių gebėjimų vertinimas ... 19
1.4. Ikimokyklinio amžiaus vaikų, turinčių regėjimo sutrikimų, motorinių gebėjimų ypatumai ... 21
2. TYRIMO METODAI IR DARBO ORGANIZAVIMAS ... 23
2.1. Tyrimo planavimas ... 23
2.2. Kontingentas ... 23
2.3. Poveikio charakteristika ... 24
2.4. Tyrimo metodai ... 24
2.4.1. Antropometrija ... 24
2.4.2. Motorinių gebėjimų vertinimas ... 25
2.4.3. Matematinė statistika ... 33
3. TYRIMO REZULTATAI ... 34
3.1. Koordinacinių gebėjimų įvertinimo rezultatai ... 34
3.1.1. Šoklumo įvertinimo rezultatai ... 34
3.1.2. Kamuolio manipuliacinių užduočių atlikimo įvertinimo rezultatai ... 37
3.1.3. Galūnės judesio greičio įvertinimo rezultatai ... 45
3.1.4. Koordinacinių gebėjimų pokyčio įvertinimo rezultatai. ... 47
3.2. Pusiausvyros įvertinimo rezultatai ... 48
3.2.1. Statinės pusiausvyros įvertinimo rezultatai ... 48
3.2.2. Dinaminės pusiausvyros įvertinimo rezultatai ... 50
3.2.4. Pusiausvyros pokyčio įvertinimo rezultatai ... 63
3.3. Smulkiosios motorikos įvertinimo rezultatai ... 65
3.3.1. Kaištukų dėjimo užduočių rezultatai ... 65
3.3.2. „Bokštelio statymo“ užduoties rezultatai ... 71
3.2.3. Smulkiosios motorikos pokyčio įvertinimo rezultatai... 72
4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 74 5. IŠVADOS ... 78 6. PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 79 7. PUBLIKACIJŲ SĄRAŠAS ... 80 8. LITERATŪROS SĄRAŠAS... 81 9. PRIEDAI ... 85
SANTRAUKA
Simanauskaitė I. Ikimokyklinio amžiaus vaikų, su nesunkiais regėjimo sutrikimais, motorinių gebėjimų įvertinimas, magistro baigiamasis darbas / mokslinė vadovė dr. E.Sendžikaitė; Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Slaugos fakultetas, Sporto institutas. – Kaunas, 2015, - 85 p.
Darbo tikslas: įvertinti ikimokyklinio amžiaus vaikų, su nesunkiais regėjimo sutrikimais, motorinių gebėjimų kaitą.
Pasirinktam darbo tikslui įgyvendinti buvo iškelti šie uždaviniai:
1. Įvertinti ikimokyklinio amžiaus vaikų, su nesunkiais regėjimo sutrikimais, koordinacinių gebėjimų kaitą ir palyginti su regėjimo sutrikimų neturinčiais vaikais.
2. Įvertinti ikimokyklinio amžiaus vaikų, su nesunkiais regėjimo sutrikimais, pusiausvyros kaitą ir palyginti su regėjimo sutrikimų neturinčiais vaikais.
3. Įvertinti ikimokyklinio amžiaus vaikų su nesunkiais regėjimo sutrikimais, smulkiosios motorikos kaitą ir palyginti su regėjimo sutrikimų neturinčiais vaikais.
Tyrimas buvo vykdomas viename Kauno lopšelyje – darželyje. Tyrime dalyvavo 54 tiriamieji. Buvo vykdomi antropometriniai matavimai, koordinacinių gebėjimų, pusiausvyros ir smulkiosios motorikos vertinimas.
Išvados:
1. Nustatėme, kad ikimokyklinio amžiaus vaikų, su nesunkiais regėjimo sutrikimais, koordinaciniai gebėjimai pagerėjo, tačiau nesiskyrė, lyginant su regėjimo sutrikimų neturinčiais vaikais (p>0,05).
2. Įvertinus statinę ir dinaminę pusiausvyrą nustatėme, kad po pusiausvyrą lavinančių pratimų programos, pusiausvyra pagerėjo, nesiskyrė, lyginant turinčius ir neturinčius regėjimo sutrikimų vaikus (p>0,05).
3. Po kryptingai taikytų, smulkiąją motoriką lavinančių pratimų, ikimokyklinio amžiaus vaikų, turinčių ir neturinčių regėjimo sutrikimų smulkiosios motorikos gebėjimai pagerėjo, tačiau nesiskyrė lyginant tarp skirtingų grupių vaikų (p>0,05).
SUMMARY
Simanauskaitė I. The evaluation of motor skills for preschool-age children with mild vision impairments, master thesis / supervisor dr. E. Sendžikaitė; Lithuanian University of Health Science; Faculty of Nursing, Sport Institute. – Kaunas, 2015, – 85 p.
Objective of the work: to evaluate motor skills changes for preschool – age children with mild vision impairments.
Goals of the work:
1. To evaluate changes of coordination skills for preschool-age children with mild vision impairments and to compare them with preschool-age children without visual impairments.
2. To evaluate changes of balance skills for preschool-age children with mild vision impairments and to compare them with preschool-age children without visual impairments.
3. To evaluate changes of fine motor skills for preschool-age children with mild vision impairments and to compare them with preschool-age children without visual impairments.
The study was made in one of Kaunas kindergarten. The study examined 54 of participants. We investigated anthropometric measurements, coordination skills, balance skills and fine motor skills.
Conclusion:
1. We found that preschool-age children with mild vision impairments coordination skills have improved, but did not differ in comparison with preschool-age children without visual
impairments (p>0,05).
2. Taking into account the static and dynamic balance, we found that after balance training exercises program, the balance improved, but did not differ in comparison with preschool-age children without visual impairments (p>0,05).
3. After fine motor skills training exercises program, preschool-age children with and without visual impairment of fine motor skills improved, but did not differ in comparison with preschool-age children without visual impairments (p>0,05).
ĮVADAS
Sveikatos statistikos bei mokslinių tyrimų duomenimis mokinių sveikata vis prastėja (Armonienė, 2007). Esama daug rizikos veiksnių, turinčių neigiamos įtakos jai: netaisyklinga mityba, judėjimo stoka, žalinga socialinė ar fizinė aplinka, paveldimumas ir daugelis kitų. Visuomenės sveikatos, reabilitacijos medicinos specialistai, pedagogai atkreipia dėmesį, kad ypač svarbu formuoti ir ugdyti sveikos gyvensenos įpročius nuo ankstyvos vaikystės. Gaudamas optimalų fizinį krūvį, gyvendamas pagal sveikos gyvensenos principus, yra užtikrinamas pilnavertis vaiko fizinis ir psichinis vystymasis (Strukčinskienė, 2012).
Pastarųjų metų moksliniai tyrimai parodė, kad ikimokyklinio amžiaus vaikai nėra pakankamai fiziškai aktyvūs. Vaikai daug laiko praleidžia sėdėdami ir žiūrėdami televizijos laidas, žaisdami
kompiuterinius žaidimus. Vaikai mažai sportuoja, nedaro mankštos, nenori eiti
pasivaikščioti į lauką ar aktyviai žaisti lauke, tačiau sveiko vaiko raidai yra būtinas pakankamas fizinis aktyvumas (Strukčinskienė, 2013).
Harmoningai išlavintos fizinės ypatybės didina vaikų judėjimo, tobulina pusiausvyros, judesių koordinacijos mechanizmus, sudaro palankias sąlygas išmokti naujų judesių ir panaudoti juos veikloje (Kuznecova ir Šakalienė, 2011).
Motoriniai įgūdžiai turi įtakos vaiko gyvenimo kokybei bei gerovei. Prastesnė motorika duoda blogesnius rezultatus sportinėje veikloje, o tai gali sumažinti vaiko kompetenciją ir motyvaciją būti fiziškai aktyviam, kas savo ruožtu riboja ir pačių įgūdžių formavimąsi (Houwen et al., 2008). Ikimokykliniame amžiuje vyksta reikšmingi pokyčiai lavinant lokomocinius ir manipuliavimo objektais įgūdžius. Adekvačiai lavinami lokomociniai įgūdžiai yra svarbus elementas, skatinant aktyvų vaikų gyvenimo būdą. Ryšys tarp motorinių įgūdžių ir fizinio aktyvumo gali būti svarbus elementas, kalbant apie vaikų sveikatos ypatumus (Williams, 2008).
Pastaruoju metu vis daugiau vaikų kenčia nuo regėjimo sutrikimų. Teigiama, kad regėjimo sutrikimai labiausiai paveikia šias funkcines sritis: orientacijos/mobilumo, bendravimo, kasdienės veiklos, veiklą, susijusią su matymu iš arti (Gelžinis ir Arčiulienė, 2005). Regėjimas yra neatsiejamas motorinių įgūdžių formavimuisi (Houwen et al., 2008). Vaikai, turintys regėjimo sutrikimų patiria nemažai apribojimų, atlikdami atitinkamas motorines užduotis, o tai sulėtina judesio išmokimą arba veda prie kokybiškai kitokio judesio modelio (Houwen et al., 2007).
Nepavyko rasti daug mokslinių straipsnių ir darbų, nagrinėjančių ikimokyklinio amžiaus vaikų, su nesunkiais regėjimo sutrikimais, motorinius gebėjimus, todėl šio darbo tikslas - įvertinti ikimokyklinio amžiaus vaikų, su nesunkiais regėjimo sutrikimais, motorinių gebėjimų kaitą, taikant kryptingų pratimų programą.
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI
Darbo tikslas: įvertinti ikimokyklinio amžiaus vaikų, su nesunkiais regėjimo sutrikimais, motorinių gebėjimų kaitą.
Pasirinktam darbo tikslui įgyvendinti buvo iškelti šie uždaviniai:
1. Įvertinti ikimokyklinio amžiaus vaikų, su nesunkiais regėjimo sutrikimais, koordinacinių gebėjimų kaitą ir palyginti su regėjimo sutrikimų neturinčiais vaikais.
2. Įvertinti ikimokyklinio amžiaus vaikų, su nesunkiais regėjimo sutrikimais, pusiausvyros kaitą ir palyginti su regėjimo sutrikimų neturinčiais vaikais.
3. Įvertinti ikimokyklinio amžiaus vaikų su nesunkiais regėjimo sutrikimais, smulkiosios motorikos kaitą ir palyginti su regėjimo sutrikimų neturinčiais vaikais.
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Vaikų sveikatos ypatumai
Vienas svarbiausių sveikatos raidos laikotarpių yra vaikystė ir paauglystė. Ypač svarbus yra ikimokyklinio amžiaus vaiko brandos tarpsnis, kai formuojasi vaiko elgsenos ir gyvensenos pagrindai, kurie vėliau nulems asmens sveikatą ir gyvenimo kokybę (Strukčinskienė ir kt., 2012).
Vaiko sveikata – tai vaiko gebėjimas normaliai fiziškai ir protiškai vystytis bei dalyvauti visaverčiame gyvenime (Vaitkaitienė, 2007).
Statistikos departamento duomenimis, 2010 m. pradžioje Lietuvoje gyveno 636,1 tūkst. vaikų iki 18 metų, t.y. kas penktas gyventojas buvo vaikas. 2007 m. bent viena liga sirgo 77 proc. 0 – 17 metų vaikų. 55,5 proc. visų sirgusių vaikų į ambulatorinės ir stacionarios sveikatos priežiūros įstaigas kreipėsi susirgę kvėpavimo sistemos ligomis, 17,8 proc. – virškinimo sistemos ligomis, o kas dešimtas sirgęs vaikas gydytas dėl traumų, apsinuodijimų ir kitokių išorinių priežasčių padarinių (Panitauskaitė-Augustanavičienė, 2010).
Remiantis mokslinių tyrimų duomenimis, nustatyta, kad mokinių sveikata vis prastėja, o tai tam tikra dalimi lemia mažas fizinis aktyvumas. Tinkamai panaudojant vaiko socializacijos proceso ypatybes galima sėkmingai ugdyti sveikos gyvensenos bei optimalaus fizinio aktyvumo įgūdžius, svarbius visam gyvenimui. Vaikų sveikatai įtakos turi daug veiksnių, dažniausiai tai socialiniai ir ekonominiai veiksniai. Vieni svarbiausių socialinių veiksnių yra socialinė aplinka (mikroaplinka ir makroaplinka), dienotvarkė, patalpų higiena, buitinės ir mokymosi sąlygos, medicininė – sanitarinė pagalba (Armonienė, 2007).
Pasaulio mokslininkai pastaruoju metu daug dėmesio skiria vaikų sveikatos, sveikos gyvensenos, vaiko nuostatų į gyvenseną formavimo klausimams. Manoma, kad apie 50 proc. žmogaus sveikatos priklauso nuo žmogaus gyvensenos, jo gyvenimo būdo ir gebėjimo išsaugoti sveikatą. Dėl neracionalios mitybos, mažėjančio fizinio aktyvumo, žalingų įpročių plitimo kasmet blogėjanti vaikų sveikata leidžia manyti, kad nepakankamai dėmesio skiriama vaikų sveikos gyvensenos įgūdžių ugdymui. Ypač svarbi sveika gyvensena vaikystėje ir paauglystėje, nes tuo metu sparčiai auga ir vystosi organizmas, jį gali pažeisti įvairūs nepalankūs veiksniai. Be to, vaikystėje susiformavę įgūdžiai išlieka ir suaugus (Kuprėnaitė ir kt., 2012).
Nuo pat pirmųjų gyvenimo dienų sudarant palankias sąlygas aktyviam judėjimui, vaikai išvengs hipokinezės ir neigiamų jos padarinių – biologinių ir psichofizinių funkcijų disharmonijos. Atliktų mokslinių tyrimų rezultatai rodo, kad vis daugėja ikimokyklinio amžiaus vaikų, turinčių asimetrinę laikyseną, plokščiapėdystę, sergančių vidaus organų ligomis, ir kad jų amžius jaunėja (Mockevičienė ir kt., 2005).
1.2. Fizinis aktyvumas
Fizinis aktyvumas gali būti apibrėžiamas kaip: 1) griaučių raumenų sukelti judesiai, kuriuos atliekant energijos suvartojimas yra didesnis negu esant ramybės būsenos; 2) bet kokia žmogaus kūno judėjimo išraiška, sukelianti didelę medžiagų apykaitą: pratybos, rengimasis ir dalyvavimas varžybose, namų ūkio darbai, laisvalaikio veikla, kuriai reikia fizinių pastangų (Stonkus, 2002 cit. iš Dadelienė, 2008).
Vaiko fizinės ir psichinės sveikatos stiprinimas, tinkamos gyvenimo kokybės užtikrinimas labai priklauso nuo vieno iš sveikos gyvensenos komponentų – fizinio aktyvumo (Strukčinskienė ir kt., 2013). Agazi et al. (2010) teigia, kad fizinė veikla teigiamai veikia kaulų, raumenų, sąnarių vystymąsi, didina lankstumą, lavina pusiausvyrą ir ištvermę visose amžiaus grupėse. Fiziniai pratimai yra skoliozės, plokščiapėdystės, nugaros skausmų profilaktinė priemonė, padedanti stiprinti kaulus, raumenis, gerinti kvėpavimą, širdies darbą, grūdinti organizmą. Fizinis aktyvumas sumažina riziką atsirasti vaikų lėtinėms ligoms, užkerta kelią nutukimo vystimuisi, lavina motorinius įgūdžius (Goldfield et al., 2012). Tai ypač svarbus žmogaus gyvensenos, sveikatos skatinimo ir stiprinimo komponentas (Strukčinskienė ir kt., 2011).
Ikimokykliniame amžiuje vystosi reikšmingi griaučių raumenų sistemos pokyčiai, įgaunami motoriniai įgūdžiai. Nustatyta, kad vaikai, turintys geresnius motorinius įgūdžius yra fiziškai aktyvesni už tuos, kurių motoriniai įgūdžiai prastesni (Williams et al., 2008).
Fizinio aktyvumo problema techninės pažangos amžiuje yra ypač aktuali. Pastaruoju metu pasaulyje pastebimas ne tik mažėjantis suaugusiųjų fizinis aktyvumas, didėjanti nutukusių žmonių dalis, bet ir mažėjantis vaikų fizinis aktyvumas. Vaikai ir paaugliai mažiau sportuoja, rečiau mankštinasi, nepakankamai vaikšto pėsčiomis, mažai būna gryname ore (Strukčinskienė, 2011, Dregval, 2007).
Nejudrumas yra šio amžiaus rykštė. Dėl nejudrumo išsivysčiusiose šalyse sparčiai daugėja antsvorį turinčių vaikų ir jaunų žmonių, o kartu su juo atkeliauja ir cukrinis diabetas, padidėjęs kraujospūdis bei širdies ir kraujagyslių ligos – jauni žmonės tampa ligotesni už savo tėvus. Nejudančio vaiko raumenys, judesių koordinacija vystosi nepakankamai, todėl vėliau, net ir pats panoręs sportuoti kartu su bendraamžiais, jis atsilieka, nebepajėgia lenktyniauti, varžytis grupiniuose žaidimuose ir galiausiai nuo jų nusišalina. Taip susidaro ydingas ratas – nejudrumas skatina nejudrumą (Vingras ir Černiauskienė, 2010).
Fizinio aktyvumo nauda sveikatai jau ankstyvoje vaikystėje yra didžiulė, nors jos ugdymas ir kritikuojamas. Atliktų tyrimų rezultatai rodo, kad suaugusiems pasireiškiančių lėtinių ligų pėdsakų bei rizikos faktorių esama jau ankstyvoje vaikystėje. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, daugiau nei 42 milijonai vaikų iki 5 metų amžiaus visame pasaulyje turi problemų dėl antsvorio.
Nustatyta, kad fizinis aktyvumas teigiamai veikia ikimokyklinio amžiaus vaikų kūno masės kontrolę, motorinių gebėjimų vystymąsi, psichosocialinę būklę bei metabolinius širdies ligų rodiklius (Timmons et al., 2012).
2010 metais Pasaulinės sveikatos organizacijos (PSO) parengtose fizinio aktyvumo rekomendacijose (Global recommendations on physical activity for health) nurodomi rekomenduojami sveikatai stiprinti skirto fizinio aktyvumo lygiai. 5 – 17 m. amžiaus vaikams rekomenduojamą fizinę veiklą turėtų sudaryti vaidinimai, žaidimai, keliavimas, sportas, kūno kultūra ar suplanuota mankšta. Siekiant pagerinti kvėpavimo sistemos veiklą, griaučių - raumenų, širdies ir kraujagyslių sistemos būklę, medžiagų apykaitos procesus bei sumažinti nerimo ir depresijos simptomus, rekomenduojama:
5 – 17 metų amžiaus vaikai kasdien turi užsiimti ne mažiau 60 min. trukmės vidutinio ar didelio intensyvumo fizine veikla;
Ilgesnė nei 60 min. trukmės fizinė veikla kasdien teiks papildomos naudos sveikatai;
Didžioji dalis fizinės veiklos turi būti aerobinio pobūdžio. Didelio intensyvumo veikla, turi vykti bent 3 kartus per savaitę.
Mokslinių tyrimų duomenimis, Kanadoje gyvenantys vaikai labai neaktyvūs – tik 9 proc. berniukų ir vos 4 proc. mergaičių fiziškai aktyvūs būna ne mažiau 60 min. kasdien (Goldfield et al., 2012). Lietuvoje atlikto tarptautinio šeimų gyvensenos tyrimo rezultatai taip pat nedžiugina ir rodo, kad šeimų fizinis aktyvumas nėra patenkinamas: pusė tėvų rytais niekada nesimankština, 41,4 proc. ikimokyklinukų iš viso nesimankština, o 12,5 proc. mankštinasi retai (Dregval, 2007).
Taigi, fizinis aktyvumas ugdo ir stiprina visas organizmo sistemas, veikia jų funkcijas. Tai ypač svarbu ikimokyklinio amžiaus vaikams, kurie intensyviai auga ir tobulėja, todėl fizinis aktyvumas turėtų tapti prioritetu nuo pat ankstyvos vaikystės.
1.3. Motoriniai gebėjimai
Judėjimas yra svarbi vaikų gyvenimo dalis nuo pat gimimo. Būtent judesys yra pirmoji išraiškos forma nuo pirmųjų kūdikio dienų. Kol kalbėjimas tampa pagrindine išraiškos forma, judesiu reiškiamos vaiko emocijos. Ikimokyklinio amžiaus vaikams judesys yra pagrindinė komunikacijos forma. Tai prisideda prie vaiko fizinio, psichinio, socialinio bei emocinio vystymosi. Ugdomas vaiko kūrybinis mąstymas, problemų sprendimo įgūdžiai bei motoriniai gebėjimai, todėl svarbu ugdyti šiuos įgūdžius, kuriuos vaikai galės pritaikyti mokantis kitų dalykų (Wang, 2004).
Nors ikimokyklinis vaikų amžius trunka gana trumpą laikotarpį (nuo 5 iki 7 metų), šis periodas pasižymi dideliais pokyčiais visose vaiko vystymosi srityse. Būtent šiuo laikotarpiu sparčiai vystosi motoriniai gebėjimai, kuriuos įgijus vaikas gali siekti atitinkamų tikslų jais pasinaudojant.
Daroma prielaida, kad 3 – 5 metų vaikų motoriniai gebėjimai vystosi dėl natūralių amžiaus ir augimo pokyčių, tačiau tai nėra visiška tiesa. Nors augimas ir brandumas turi didelę reikšmę motorinių gebėjimų vystymuisi, tačiau tai nėra vieninteliai elementai, prisidedantys prie šio proceso. Aplinkos poveikis, galimybė dalyvauti atitinkamoje fizinėje veikloje daro teigiamą poveikį šiame vystymosi laikotarpyje (Shala, 2009).
Kiekvieno vaiko raida yra nepaprastai individuali, bet telpa į tam tikrų dėsningumų rėmus. Naujų įgūdžių formavimosi eiliškumas toks pats visų vaikų, bet raidos tempai ir įgytų įgūdžių kokybė gali skirtis (Prasauskienė, 2003).
Teigiama, kad vaikai, turintys motorinių vystymosi problemų ankstyvaisiais gyvenimo metais, yra linkę turėti ne tik motorinių, bet ir edukacinių bei socialinių sunkumų vėlesniame amžiuje. Nustatyta, kad tokie vaikai, patiria problemų mokantis skaityti. Atlikto tyrimo rezultatai parodė, kad daugiau nei 50 proc. vaikų, turinčių sunkumų su skaitymu, taip pat turi keblumų su koordinaciniais gebėjimais (Brown, 2010).
Motorinis vaikų vystymasis skirstomas į 4 fazes: refleksinę, pradinę, pagrindinę ir specializuotą judesių vystymosi fazę. Refleksiniai judesiai yra pagrindas valingų judesių formavimuisi. Pradinių judesių fazėje, vaikai įgyja motorinius įgūdžius žinoma eilės tvarka - jie ropoja, mokosi vaikščioti, keisti padėtis, tyrinėjant juos supančią aplinką. Šioje fazėje išmokti judesiai sudaro motorinių įgūdžių pagrindą. Pagrindinių judesių fazėje, vaikai įsisavina motorinius įgūdžius, įgytus pradinėje fazėje, ir mokosi judėti efektyvesniais būdais, derinant pagrindinėje fazėje susiformavusius motorinius įgūdžius, į sudėtingesnius judesius, atsirandančius specializuotų judesių formavimosi etapu (Sun et al., 2010).
Clark (2007) motorinį vystymąsi aiškina išsamiau, pateikiant motorinio vystymosi „kalno modelį“, kuris nurodo pagrindinius motorinių įgūdžių pokyčius, prasidedančius gimus ir trunkančius visą gyvenimą (1 pav.). Refleksinis periodas apibūdina kūdikio elgseną pirmąsias dvi gyvenimo savaites, kurių metu prisitaikoma prie supančio pasaulio. Pasibaigus šiam etapui, kūdikis jau elgiasi daug spontaniškau, o kai kurie judesiai jau yra nukreipti į atitinkamą tikslą. Prasideda prieš adaptacinis periodas, trunkantis panašiai iki vienerių metų amžiaus, kuriame dominuoja tipiški judesiai. Šis periodas baigiasi kuomet vaikas įgyja du svarbiausiais laikomus motorinius įgūdžius, t.y. vaikščiojimo ir gebėjimo savarankiškai valgyti. Kitas vystymosi etapas – pagrindinių motorinių įgūdžių tarpsnis, kuomet įgyjami svarbiausi koordinaciniai modeliai, sudarantys pagrindą vėlesniems motoriniams įgūdžiams, susijusiems su sportine veikla, žaidimais ir pan. Šis etapas trunka nuo vienerių iki 7 metų. Ketvirtasis motorinio vystymosi periodas – specifinių motorinių įgūdžių laikotarpis, kuomet motoriniai gebėjimai pritaikomi konkrečiam tikslui (pvz. bėgimas modifikuojamas bėgimui su kliūtimis; metimo įgūdžiai pritaikomi atitinkamoms sporto šakoms, tokioms kaip beisbolas, tenisas ar golfas). Šio etapo trukmė nuo 7 iki 11 metų. Motorinio vystymosi „kalno viršūne“ laikoma meistriškumo vystymosi
periodu, kuris prasideda nuo 11 gyvenimo metų. Svarbu paminėti, kad „kalno viršūnėje“ nuolatos nepasiliekama. Patiriamos traumos, įvairūs sužalojimai, su amžiumi susiję pokyčiai keičia motorinį aktyvumą, todėl autorė dar išskiria kompensacinį periodą - priklausomai nuo pokyčių grįžtama į atitinkamą „kalno“ lygį ir vėl siekiama „viršūnė“, tačiau galimas dalykas, kad prieš tai buvusio lygio dar kartą pasiekti nepavyks.
Motorikos funkcijų vystymuisi būdingas pereinamumas ir nuoseklumas – viena motorinė funkcija gali vystytis tik tuomet, kai yra susiformavę jos pradmenys. Nuoseklūs motorinių funkcijų vystymosi etapai tarsi „uždengia“ vienas kitą. Tokiu būdu, tobulindamas vienus judesius, vaikas tuo pačiu metu mokosi naujų (Mockevičienė ir kt., 2005).
Judesius galima suskirstyti į įgimtus ir įgytus, atsirandančius vaikui vystantis. Jie nėra identiški. Įgimtiems judesiams svarbi centrinės nervų sistemos branda, tuo tarpu įgytiems – išmokimas. Pakankamai išlavėjusi bendroji motorika sudaro pagrindą smulkiosios motorikos lavinimui. Palaipsniui diferencijuojasi bendrosios ir smulkiosios motorikos judesiai (Mockevičienė ir kt., 2005). Stambiosios motorikos įgūdžiai reikalingi didiesiems kūno, rankų ir kojų judesiams atlikti, o smulkiosios motorikos – mažesniems, tikslesniems rankų ir plaštakų judesiams (Platt, 2013).
Apibendrinant, kiekvieno vaiko motorinis vystymasis yra individualus procesas, tačiau, kaip teigia autoriai, visi gebėjimai vystosi palaipsniui, pagal tam tikrus dėsningumus ir tai glaudžiai siejasi ne tik su motoriniais, bet ir su edukaciniais bei socialiniais vaiko vystymosi etapais.
1 pav. Motorinio vystymosi „kalno modelis“ (pagal Clark, 2007)
1.3.1. Stambioji motorika
Stambiosios motorikos įgūdžiai apibrėžiami kaip veiksmai, atliekami naudojant daugiau nei 50 proc. kūno raumenų (Magill, 2011 cit. iš Kempler & Richmond, 2012). Šie įgūdžiai naudojami pagrindinių kasdienių funkcijų atlikimui – prausiantis, rengiantis, valgant, einant, sportuojant ir pan.
Stambiosios motorikos sutrikimų gali turėti vaikai, turintys vystymosi problemų, taip pat vyresnio amžiaus žmonės, sergantys degeneracinėmis ligomis, bei asmenys, turintys sutrikimų, pažeidžiančių jų motorinį funkcionavimą (Kempler & Richmond, 2012).
Ankstyvoje vaikystėje vaikui tyrinėjant aplinką, stambiosios motorikos įgūdžiai būtini judėjimui, objektų ir kūno kontroliavimui bei stabilizavimui. Vėlesniuose etapuose, gerai išlavinta stambioji motorika padeda veikti daug sklandžiau. Ikimokyklinis amžius yra tinkamiausias laikas lavinti pagrindinius motorinius įgūdžius. Kadangi šiuo laikotarpiu dauguma vaikų yra imlūs, mėgsta žaisti ir tyrinėti, pagrindiniai motoriniai įgūdžiai lengvai įgyjami, ypač tais atvejais, kai yra sudaromos tinkamos sąlygos žaisti ir būti fiziškai aktyviais (Cools et. al, 2009).
Penktaisiais gyvenimo metais vaikas gerai ir greitai bėgioja, mikliai laipioja, verčiasi kūlio, lengvai šokinėja (gali šokinėti ant abiejų ir ant vienos kojos), sugeba peršokti per kliūtį. Per šiuos metus gerėja vaiko pusiausvyra ir koordinacija. Jis sugeba vis ilgiau išstovėti ant vienos kojos ir, sulaukęs penkerių, ant vienos kojos turėtų išstovėti daugiau nei 10 s (Vingras ir Černiauskienė, 2010).
Pagrindiniai motoriniai įgūdžiai skirstomi į dvi kategorijas – lokomocinius įgūdžius, kurie susiję su kūno judėjimu erdvės atžvilgiu (bėgimas, šuoliavimas, šokinėjimas, slidinėjimas ir pan.) bei į manipuliavimo objektais įgūdžius, kurie siejami su rankomis ir pėdomis (metimas, gaudymas, spyrimas, kamuolio varymas, ridenimas, smūgiavimas ir pan.) (Robinson, 2010).
Pagrindinių motorinių įgūdžių lavinimas daro įtaką vėlesniems įgūdžiams, susijusiems su sportine veikla. Jeigu vaikui nebus lavinama stambioji motorika, ateityje jis gali patirti sunkumų, mokantis naujų įgūdžių (Lemos et al., 2012). Nors motorinių įgūdžių lavinimas dažnai kritikuojamas, tačiau pamažu suprantama jo svarba ir skiriamas didesnis dėmesys (Clark, 2007). Pagrindinė priežastis, dėl kurios stambiosios motorikos lavinimas dažnai nėra akcentuojamas yra ta, kad pagrindinių motorinių įgūdžių vystymasis paliekamas natūraliam procesui, vykstančiam vaiko brandos laikotarpiu. Nors branda užima svarbų vaidmenį motorikos vystimuisi, tačiau tai nėra pagrindinis veiksnys. Ši klaidinga nuomonė apriboja supratimą, apie motorinių įgūdžių lavinimo svarbą ankstyvuoju periodu. Clark (2007) teigė, kad klaidinga manyti, jog ankstyvas kūdikių motorikos lavinimas yra nereikalingas ir jie savarankiškai išmoks sėstis, stotis ir vaikščioti, o vėliau tas pats nutiks vaikui mokantis bėgti, šokinėti ir mėtyti. Todėl nuo pat kūdikystės yra svarbu lavinti ankstyvuosius motorinius įgūdžius tai atliekant struktūruotai.
Lemos et al. (2012) atliko tyrimą, kuriuo siekė nustatyti struktūruoto fizinio lavinimo, atliekamo šio srities specialisto įtaką vaikų motoriniams gebėjimams, lyginant su vaikų įgūdžiais, kuriems netaikoma tokia veikla, išskyrus fizinė veikla laisvalaikio metu, organizuojama darželio auklėtojų. Rezultatai parodė, kad struktūruotas lavinimas darželyje yra svarbus elementas ir duoda daug geresnius rezultatus motoriniam vaikų vystymuisi, o fizinės veiklos vien tik laisvalaikio metu nepakanka.
Nustatyta, kad stambioji motorika daro įtaką vaikų savigarbai ir tarpusavio santykiams su kitais vaikais. Vaikai turintys nepakankamus stambiosios motorikos įgūdžius gali būti socialiai atskirti nuo savo bendraamžių ir patirti mokymosi sunkumų mokykloje. Kuo aukštesnis stambiosios motorikos įgūdžių lygis, tuo žemesnis agresijos, asocialaus elgesio, nerimo, hiperaktyvumo, išsiblaškymo lygis (Gulay et al., 2010).
Atlikti tyrimai rodo, kad ikimokyklinio amžiaus vaikų kūno masės indeksas turi įtakos stambiosios motorikos įgūdžių lygiui (Morano et. al, 2011). Nustatyta, kad vaikai, turintys problemų, susijusių su antsvoriu, turi prastesnius motorinius įgūdžius nei normalaus svorio bendraamžiai, tačiau skirtumų tarp lyčių nenustatyta.
Kalbos motorika visiškai priklauso nuo judėjimo sistemos ir be jos negali normaliai funkcionuoti. Judėjimo atramos aparatas apibūdinamas kaip būtinas kalbos raidos pagrindas. Todėl bendrosios motorikos vystymasis ankstyvoje vaikystėje yra būtinas pagrindas, padedantis formuotis kalbai. Teigiama, kad kuo ankstesniame amžiaus tarpsnyje koreguojama bendroji motorika, tuo galimi mažesni kalbos vystymosi sutrikimai (Mockevičienė ir kt., 2005).
Baranauskienės ir kt. (2009) duomenimis, ikimokyklinio amžiaus vaikų artikuliacinius judesius ir kalbos garsų, žodžių artikuliaciją iš bendrosios motorikos elementų stipriausiai veikia pusiausvyros gebėjimai, šiek tiek mažiau – judesių koordinacija (tiek rankų, tiek kojų). Kūno laikysena artikuliacijos raidos neveikia. Autorių nuomone, kalbinės artikuliacijos raidą skatina bendrosios motorikos komponentų – pusiausvyros ir koordinacinių gebėjimų lavinimas. Teigiama, kad pusiausvyra ir koordinacija yra ypač svarbios fizinės ypatybės ikimokykliniame amžiuje, kuomet vaikai pradeda sąmoningai kontroliuoti pagrindinius judesius (Adaškevičienė ir Birontienė, 2006).
Apibendrinant, pagrindinių judesių pagalba vaikai sąveikauja su juos supančia aplinka. Kaip teigia daugelis autorių, judesiai yra susiję ne tik su suvokimo ir jutimo raida, bet yra neatskiriami nuo pažinimo, komunikacijos, judrumo, socialinių ir kitų įgūdžių. Daugelio tyrimų rezultatai įrodo, stambiosios motorikos lavinimo naudą, ypač ikimokyklinio amžiaus vaikams, todėl šių įgūdžių lavinimas yra būtinas, sudarant tam tinkamas sąlygas kiekvienam vaikui.
1.3.1.1. Pusiausvyra
Pusiausvyra – tai fizinė ypatybė, gebėjimas išlaikyti santykiškai pastovią kūno padėtį įvairiomis pozomis, atliekant įvairius judesius ar veiksmus, veikiant išorės jėgoms (Dadelienė, 2008 cit. iš Stonkus, 2002).
Pusiausvyra skirstoma (Shala, 2009):
Dinaminė – tai gebėjimas išlaikyti ar atgauti pusiausvyrą darant judesius, veiksmus ir jų derinius, taip pat veikiant įvairioms išorės jėgoms;
Statinė – tai gebėjimas nejudant išlaikyti pastovią kūno padėtį reikiamomis pozomis. Pusiausvyrą lemia daugelis veiksnių (2 pav.)., pirmiausia vestibulinio aparato funkcijos. Be to, didelę reikšmę turi išorinių dirgiklių: regos, klausos, lyties, traukos informacija. Labai reikšminga vidinių receptorių informacija – tai informacija apie raumenų įsitempimą, sąnarių būklę, kūno dalių, organų padėtį ir slėgimą. Gavusi šią informaciją, centrinė nervų sistema ją apibendrina ir siunčia reikiamus impulsus į raumenis. Sutrikus nors vienai grandžiai, pusiausvyra blogėja arba visiškai prarandama (Dadelienė, 2008).
2 pav. Pusiausvyrą lemiantys veiksniai (pagal Dadelienė, 2008)
Ikimokyklinis laikotarpis yra svarbus laikas vaikų pusiausvyros lavinimui. Pusiausvyra yra svarbi fizinė ypatybė, nes tai neatsiejama visų judesių dalis ir pagrindinis veiksnys, vystantis lokomociniams ir manipuliaciniams įgūdžiams (Gallahue et al., 2011 cit. iš Iivonen & Sääkslahti, 2014). Todėl yra rekomenduojama pusiausvyros lavinimą įtraukti ugdant ikimokyklinio amžiaus vaikų motorinius gebėjimus (Iivonen and Sääkslahti, 2014).
Nustatyta, kad amžius yra reikšmingas veiksnys, turintis įtakos ikimokyklinio amžiaus vaikų pusiausvyrai – vyresni vaikai pasižymi geresnėmis pusiausvyros savybėmis, tačiau lytis įtakos pusiausvyrai nedaro. Nors atliekant tam tikras pusiausvyros užduotis pastebimi skirtumai tarp mergaičių ir berniukų, tačiau tai didelės reikšmės rezultatams neturi (Venetsanou & Kambas, 2011).
Mažų vaikų pusiausvyrai ypač svarbi rega. Tai yra pagrindinis informacijos šaltinis, teikiantis smegenims informaciją apie išorinę aplinką (Adaškevičienė ir Birontienė, 2006). Kartu su somatosensorine ir vestibuline sistema, rega apdoroja informaciją apie kūno segmentų išsidėstymą bei kūną veikiančias išorines jėgas, kurie yra būtini elementai normaliai pusiausvyrai. Vaikai, turintys regėjimo sutrikimų, lyginant su jų neturinčiais, pasižymi prastesnėmis pusiausvyros ir eisenos savybėmis (Araujo et al., 2014).
6 – 7 gyvenimo metais vyksta ypač svarbūs statinės ir dinaminės pusiausvyros lavėjimo pokyčiai. Mergaičių statinė pusiausvyra geresnė nei berniukų. Priešmokyklinio amžiaus vaikų
PUSIAUSVYRĄ LEMIANTYS VEIKSNIAI
VESTIBULINIS APARATAS IŠORINIŲ RECEPTORIŲ INFORMACIJA VIDINIŲ RECEPTORIŲ INFORMACIJA CNS KOORDINACINĖ FUNKCIJA
pusiausvyros rezultatai priklauso nuo gebėjimo sukaupti ir išlaikyti dėmesį, vizualiniais ir lytėjimo pojūčiais kontroliuoti judesius, nuo valios pastangų ir ypač nuo regos (Adaškevičienė ir Birontienė, 2006).
Taigi, pusiausvyra yra svarbi fizinė ypatybė, reikalinga išlaikyti kūno padėtį tiek nejudant, tiek ir kūnui judant besikeičiančiomis sąlygomis. Pusiausvyra yra pagrindinė fizinė ypatybė, lemianti vaikų fizinio parengtumo lygį, todėl jos lavinimas negali būti pamirštas.
1.3.1.2. Koordinacija
Judesių koordinacija – gebėjimas derinti įvairių kūno dalių judesius, atliekant technikos elementus, veiksmus, jų derinius arba perdirbti išmoktas judesių formas ir persiorientuoti iš vienos veiklos į kitą, atsižvelgiant į išorės sąlygas (Dadelienė, 2008).
Judesių koordinaciją sąlygiškai galima suskirstyti į 3 dalis (Dadelienė, 2008):
Greitas ir tikslingas judesių ir jų derinių išmokimas;
Tikslingi judesiai standartinėmis sąlygomis;
Tikslingi judesiai besikeičiančiomis sąlygomis, kintančiomis laiko ir erdvės atžvilgiu. Kartais šios trys judesių koordinacijos dalys gerai pasireiškia ir būdingos vienam asmeniui, tačiau pasitaiko atvejų, kuomet viena iš jų (arba net dvi) gerokai atsilieka arba yra pranašesnės. Veiksniai, lemiantys judesių koordinaciją, pateikti 3 pav.
3 pav. Judesių koordinaciją lemiantys veiksniai (pagal Dadelienė, 2008)
Vaikai sudėtingus judesius išmoksta greičiau, jų judesių įgūdis yra pastovesnis. Anksti išryškėja koordinaciniai vaiko gebėjimai, jų kryptingumas. Mokyti vaiką reikia pradedant nuo nesudėtingų, paprastų, paruošiamųjų judesių, kurių pagrindu formuojamas pagrindinių, sudėtingų judesių įgūdis (Hardy, 2010).
JUDESIŲ KOORDINACIJĄ LEMIANTYS VEIKSNIAI
CNS GEBĖJIMAS GREITAI IR TIKSLINGAI FORMUOTI ĮGŪDĮ FIZINIS PARENGTUMAS CNS GEBĖJIMAS IŠLAIKYTI ĮGŪDĮ NEKINTAMĄ CNS GEBĖJIMAS KEISTI ĮGŪDĮ PAKITUS SĄLYGOMS
Kryptingas koordinacinių gebėjimų lavinimas ikimokyklinio amžiaus vaikams sudaro prielaidas tiksliai ir ekonomiškai išmokti įvairių judesių. Koordinaciniai gebėjimai pasireiškia atliekant įvairius judesius buityje, sportinėje veikloje ir yra ypač svarbūs sėkmingam ugdymuisi mokykloje (Adaškevičienė ir Birontienė, 2007). Taigi, koordinacinių gebėjimų lavinimas yra neatsiejama dalis, lavinant stambiosios ir smulkiosios motorikos gebėjimus ikimokykliniame amžiuje.
1.3.2. Smulkioji motorika
Smulkiosios motorikos įgūdžiai apibrėžiami kaip judesiai, atliekami nedidelių raumenų grupių, konkrečiau - raumenų, atsakingų už pirštų judesius. Smulkiosios motorikos įgūdžiai reikalingi subtiliems judesiams atlikti. Sėkmingam smulkiosios motorikos veiksmo atlikimui reikalingas regimasis suvokimas, motoriniai gebėjimai bei šių savybių tarpusavio integracija (Sortor & Kulp, 2003). Visa tai tobulėja kartojant – tik daug kartų siekdamas objekto, mažylis galiausiai sugebės tiksliai įvertinti atstumą ir savo ranka pasiekti tikslią vietą (Platt, 2013).
Smulkiosios motorikos įgūdžių įvaldymas nėra savitikslis ir atsietas. Šie veiksmai dažnai atliekami mums judant (Platt, 2013). Daugelio užduočių įgyvendinimas reikalauja smulkiosios motorikos įgūdžių. Kai kurioms užduotims (pvz. kaištuko pataikymas į skylutę, varstymas, kaladėlių statymas ir pan.) reikalingas rankų miklumas, kuris priklauso nuo gebėjimo tiksliai manipuliuoti objektais. Kiti smulkiosios motorikos įgūdžiai, ypač susiję su rašymu, yra laikomi kur kas sudėtingesniais (Dinehart & Manfra, 2013).
Smulkiosios motorikos įgūdžiai priklauso nuo smulkiųjų rankų, plaštakų raumenų ir į juos iš smegenų siunčiamos teisingos, tinkamus judesius stimuliuojančios informacijos. Nuolat kartojant judesius, stiprėja raumenys, stiprėja nerviniai takai. Smulkiosios motorikos įgūdžių raida vyksta nuo viršaus į apačią ir nuo kūno centro į išorę, kitaip tariant, kol vaikas sugebės valdyti pirštus, pirmiau bus išmokstami rankų judesiai (Platt, 2013).
Penktaisiais gyvenimo metais vaiko smulkieji judesiai jau pakankamai išlavėję ir yra visiškai aišku, ar jis yra dešiniarankis ar kairiarankis. Mažylis kerpa vaikiškomis žirklutėmis palei nubrėžtą kontūrą, lipdo figūras iš plastilino, modelino, molio, geriau piešia – per šiuos metus išmoksta nupiešti žmogų su kūnu, gyvūnus, medžius, namus, daiktus, moka kopijuoti įvairias figūras, nukopijuoja, o vėliau ir pats parašo didžiąsias raides, gali parašyti savo vardą, gal ir pavardę (Vingras ir Černiauskienė, 2010).
Ikimokykliniu amžiaus laikotarpiu ypač svarbūs smulkiosios motorikos įgūdžiai, kuomet vaikai didžiąją dalį dienos praleidžia spalvindami, klijuodami bei manipuliuodami žaislais ir įvairiais reikmenimis. Norint tinkamai įvaldyti smulkiosios motorikos įgūdžius, vaikui reikia išmokti savo riešą
ir plaštaką laikyti stabiliai, izoliuojant pirštų judesius, priklausomai nuo konkrečios užduoties reikalavimų (Kurtz, 2007).
Daugumoje smulkiosios motorikos užduočių riešas yra laikomas neutralioje arba šiek tiek tiesimo padėtyje. Ši padėtis padeda suteikti anatominę pusiausvyrą smulkiesiems rankų ir pirštų raumenims, todėl stipinkaulinė ir alkūnkaulinė rankos dalys gali sklandžiai dirbti kartu. Vaikai, turintys žemą raumenų tonusą, kas dažnai pasitaiko esant motoriniams vystymosi sutrikimams, turi sunkumų vystantis šiems stabilumo modeliams. Tokius vaikus reikia skatinti naudoti smulkiąją motoriką lavinančias priemones, priešingu atveju vaikas gali išmokti netinkamo judesio modelio, stengiantis kompensuoti nestabilumą (Kurtz, 2007).
Smulkiosios motorikos įgūdžiai turi įtakos mokymosi pasiekimams (Sortor & Kulp, 2003; Dinehart & Manfra, 2013). Dinehart & Manfra (2013) atlikto tyrimo rezultatai parodė, kad smulkiosios motorikos įgūdžiai ir jų lavinimas ikimokyklinio amžiaus vaikams yra svarbūs veiksniai, lemiantys vėlesnius mokymosi pasiekimus, ypač susijusius su tais, kuriems naudojamos rašymo priemonės. Taip pat nustatyta, kad šio amžiaus vaikų smulkiosios motorikos įgūdžių, susijusių su rašymu, lavinimas yra stipresnis veiksnys, lemiantis geresnius pasiekimus skaitant ir skaičiuojant, nei kad manipuliavimo objektais įgūdžių lavinimas.
Lavinti smulkiąją motoriką būtina, nes tai skatina ne tik motorinio centro veiklą, bet ir kalbines galimybes. Smulkiosios motorikos lavinimo užduotys padeda sukaupti, išlaikyti dėmesį, lavina atmintį, mąstymą, brandina vaikus mokyklai (Kaffemanienė ir Reseckienė, 2008).
Apibendrinant, be smulkiosios motorikos įgūdžių, vaiko judesių lavėjimas būtų neįmanomas. Jų dėka tobulėja vaiko jutimai, kurie yra svarbūs kalbos, suvokimo ir kitiems procesams. Išlavinti smulkieji judesiai, yra prielaida, sėkmingam mokymuisi mokykloje, todėl jų tobulinimui reikalinga kryptinga lavinamoji veikla.
1.3.3. Motorinių gebėjimų vertinimas
Judėjimas ir motorinių įgūdžių formavimas yra nepaprastai svarbūs vaikų fiziniam, kognityviniam ir socialiniam vystymuisi. Nors motorinių gebėjimų pokyčiai tęsiasi visą gyvenimą, ankstyvoji vaikystė yra optimalus laikas mokyti ir ugdyti šiuos įgūdžius (Cools et al., 2010).
Bendrosios motorikos gebėjimai gali būti vertinami, naudojant įvairius motorinių įgūdžių vertinimo testus, priklausomai nuo planuojamo tyrimo situacijos. Atitinkami testai padeda nustatyti esančius sunkumus vaiko motoriniame vystymesi. Dauguma vertinimo priemonių yra skirti konkrečiai tikslinei grupei, todėl turi konkretų turinį. Motoriniai gebėjimai gali būti apibrėžiami kaip atitinkantys normą, atsižvelgiant į kiekybinius motorinių gebėjimų rodiklius arba vertinami konkrečiais kriterijais,
remiantis kokybiniais motorinių įgūdžių aspektais. Nors motorinių gebėjimų vertinimo testai skiriasi savo turiniu, tačiau visų pagrindas yra panašus (Cools et al., 2009).
Motorinių įgūdžių vertinimo testas (MOT 4-6, Zimmer and Volkamer, 1987) skirtas 4 – 6 metų vaikų bendrosios motorikos gebėjimams vertinti. Šis testas sudarytas iš 18 elementų, kuriais vertinami lokomociniai, pusiausvyros, manipuliavimo objektais ir smulkiosios motorikos įgūdžiai. Vertinimo protokolas yra nesudėtingas, lengvai naudojamas ir specialiai sukurtas ikimokyklinio amžiaus vaikų motoriniams įgūdžiams vertinti. Motorinių gebėjimų vertinimas šiuo testu trunka nuo 15 iki 20 minučių. Suminis motorinių įgūdžių vertinimo rezultatas atspindi vaiko pagrindinius motorinius įgūdžius. Naudojant šį vertinimo testą, taip pat yra galimybė anksti nustatyti pagrindinius judėjimo įgūdžių trūkumus bei vystymosi atsilikimą (Cools et al., 2009; Cools et al., 2010).
Judėjimo įgūdžių vertinimo testas (Movement-ABC, Henderson and Sugden, 1992) skirtas 4 – 12 metų vaikų pagrindinių judėjimo įgūdžių vystymuisi bei jų trūkumams nustatyti. Testą sudaro 32 elementai suskirstyti pagal 4 amžiaus grupes. Kiekvienai amžiaus grupei priskiriami 8 individualūs testai, vertinantys smulkiosios motorikos, kamuolio valdymo bei pusiausvyros įgūdžius. Vertinimas trunka nuo 20 iki 30 minučių. Papildytoje šio testo versijoje (Movement-ABC 2, Henderson and Sugden, 2007) praplėstas testo turinys, atsižvelgiant į amžiaus grupes bei į vaiko kasdienes užduotis, su kuriomis susiduriama darželyje ar mokykloje bei namuose (Cools et al., 2009). Šioje testo versijoje pridėtas papildomų amžiaus grupių motorinių įgūdžių vertinimas (nuo 3 iki 16 metų) bei koreguotos amžiaus grupių ribos (3 - 6 metų, 7 - 10 ir 11 - 16 metų) (Ellinoudis et al., 2011).
Peabody-2 motorinės raidos skalė (PDMS-2, Folio and Fewell, 2000) skirta stambiosios ir smulkiosios motorikos įgūdžių vertinimui. Daugiausia skirta vaikų, turinčių negalią, įvertinimui ar intervencijos, gydymo planavimui. Šiuo testu įvertinama vaiko motorinė kompetencija, apibrėžiamas stambiosios ir smulkiosios motorikos įgūdžių vystymasis, nustatomi įgūdžių trūkumai bei įvertinama pažanga, todėl gali būti naudojama kaip tyrimo priemonė. Ši skalė skirta vertinti vaikų motoriniams įgūdžiams nuo gimimo iki 6 metų. Testą sudaro 6 dalys, iš kurių 4 skirtos vertinti stambiosios motorikos ir 2 dalys – smulkiosios motorikos įgūdžiams. Stambiosios motorikos įgūdžiai nustatomi įvertinant refleksus, statinę veiklą, lokomocinius judesius bei manipuliavimą objektais. Smulkiosios motorikos įgūdžiai nustatomi vertinant griebimo judesius bei motorinę vizualinę integraciją (Cools et al., 2009).
Stambiosios motorikos vystymosi testu (TGDM-2, Ulrich, 2000) įvertinami pagrindiniai judėjimo įgūdžiai, remiantis kokybine judėjimo įgūdžių analize. Testas gali būti naudojamas, nustatant vaikų stambiosios motorikos įgūdžių pranašumus bendraamžių grupėje, planuojant programas, siekiant tobulinti motorinius įgūdžius bei funkcinius pokyčius, atsirandančius vaikams augant, mokantis ir tobulėjant. Testas skirtas 3 – 10 metų amžiaus vaikams, kuomet stebimi ryškiausi stambiosios motorikos įgūdžių pokyčiai. Testas apima lokomocinių ir manipuliavimo objektais įgūdžių vertinimą.
Testavimas užtrunka 15 – 20 min (Cools et al., 2009). Houwen et al. (2010) atliko tyrimą, kuriuo siekė nustatyti šio testo tinkamumą ir patikimumą, vertinti vaikų, turinčių regėjimo sutrikimų, stambiosios motorikos įgūdžius. Įvertinus 75 vaikų, turinčių regėjimo sutrikimų, stambiosios motorikos gebėjimus, gauti rezultatai parodė, kad šis testas yra patikima ir tinkama priemonė tokių vaikų judėjimo įgūdžių vertinimui.
Motorinių įgūdžių vertinimo testas (Maastrichtse Motoriek test, Vles et al. (2004)) skirtas objektyviai įvertinti kokybinius bei kiekybinius judėjimo įgūdžių vertinimo aspektus. Šis testas išskiria vaikus, turinčius normalų ir nenormalų motorinį vystymąsi. Juo vertinami stambiosios ir smulkiosios motorikos įgūdžiai. Testas skirtas 5 – 6 metų vaikams, kuomet vyksta pereinamasis laikotarpis tarp ikimokyklinio ir mokyklinio periodo. Vertinimas susideda iš 70 skirtingų elementų, iš kurių 34 skirti kiekybiniam, o 36 – kokybiniam judėjimo įgūdžių vertinimui. Testavimas trunka 20 – 25 min. Kokybiniam motorinių įgūdžių vertinimui reikalingas patyręs vertintojas, turintis puikius stebėjimo įgūdžius (Cools et al., 2009).
Apibendrinant, yra daug motorinių įgūdžių vertinimo testų, skirtų smulkiosios ir stambiosios motorikos gebėjimams vertinti, priklausomai nuo planuojamo tyrimo situacijos ir eigos, kurie vienas nuo kito skiriasi savo turiniu, tačiau pagrindas yra panašus.
1.4. Ikimokyklinio amžiaus vaikų, turinčių regėjimo sutrikimų,
motorinių gebėjimų ypatumai
Pagal Tarptautinę ligų klasifikaciją (TLK-10) silpnaregystė apibrėžiama kaip regėjimo aštrumo sumažėjimas. Silpnaregystė labiausiai paveikia orientacijos/mobilumo, bendravimo, kasdienės veiklos, veiklą, susijusią su matymu iš arti. Poveikis šioms sritims skiriasi priklausomai nuo regėjimo sutrikimo priežasties ir laipsnio, be to atsižvelgiama į papildomus sutrikimus (Gelžinis ir Arčiulienė, 2005). Ametrofijos (toliaregystė, trumparegystė, astigmatizmas) yra dažniausios vaikų regos sutrikimo priežastys. Tarp ikimokyklinio amžiaus vaikų, ametrofijos diagnozuojamos 15% atvejų (Majauskienė ir kt., 2005).
Regėjimo sutrikimų įtaka vaiko raidai yra nemažai tyrinėta. Sutrikus sensorinėms funkcijoms, pakinta silpnaregių percepcinė organizacija. Silpnaregiai veikloje daugiausia remiasi regos pojūčiais, tačiau jų gaunama vizualinė informacija yra netiksli ir ribota. Tokiems vaikams sunku atlikti vizualines motorines užduotis, pastebimai sumažėja informacijos apdorojimo greitis. Didžiausi turinčių ir neturinčių regėjimo sutrikimų vaikų pažintinės veiklos skirtumai yra erdvinio suvokimo srityje (Gabrialavičiūtė, 2008).
Nenustatytas lengvas regėjimo sutrikimas gali sudaryti įspūdį, kad vaikas yra vangus ir nedėmesingas. Kol vaikas mokosi panaudoti savo matymą, jis nesuvokia dalies jį supančios aplinkos detalių. Silpnaregis vaikas daug informacijos gauna klausydamasis, todėl jam sunku žaisti grupėje, kurioje daug kalbama ir yra triukšminga. Dauguma žaidimų yra susiję su regėjimu, todėl silpnaregis vaikas neretai paliekamas nuošalyje. Bendraujant turinčiam ir neturinčiam regėjimo sutrikimų vaikui, kyla papildomų bendravimo problemų (Gelžinis ir Arčiulienė, 2005).
Ankstyvoje vaikystėje vaikų, turinčių regėjimo sutrikimų, motorinis vystymasis gali atsilikti mažiausiai 6 mėnesiais, lyginant su sveikais bendraamžiais. Nustatyta, kad tokių vaikų vystymasis yra daug sudėtingesnis nei sveikų vaikų. Tokie vaikai pradeda vėliau ropoti, vaikščioti, atsilieka jų smulkiosios motorikos vystymasis, pasitaiko miego sutrikimų. Fizinis ir sensorinis vaiko vystymasis yra apsunkinamas dėl vizualinės informacijos trūkumo (McAllister & Gray, 2007).
Regėjimas yra neatsiejamas formuojantis motoriniams įgūdžiams (Houwen et al., 2008). Regėjimo funkcija įgyjant motorinius įgūdžius yra stimulas pradėti judesį. Tai informacijos šaltinis apie atstumą ir objektų kryptį, padedantis iš anksto numatyti rizikingas situacijas bei išvengti klaidų. Be to, regos gaunama informacija leidžia vaikams mėgdžioti aplinkinių atliekamus judesius ir veiksmus. Houwen et al. (2008) atlikto tyrimo rezultatai parodė, kad vaikai, turintys regėjimo sutrikimų lyginant juos su sveikais bendraamžiais, rodė prastesnius rezultatus viena ranka atliekant greitumo reikalaujančias užduotis, taip pat užduotis, kuriose reikalinga akies – rankos koordinacija, gaudymo, statinės bei dinaminės pusiausvyros užduočių metu.
Houwen et al. (2007) atliko tyrimą, kuriuo siekė nustatyti ryšį tarp stambiosios motorikos įgūdžių atlikimo ir regėjimo pažeidimo, vaikams turintiems regėjimo problemų. Gauti rezultatai parodė, kad lyginant su sveikais bendraamžiais, negauta reikšmingų skirtumų, lokomocinių įgūdžių atlikime, tačiau manipuliavimo objektais įgūdžių rezultatai reikšmingai skyrėsi. Ryšio tarp stambiosios motorikos įgūdžių ir regėjimo pažeidimo laipsnio nenustatyta.
Taigi, vaikai, turintys regėjimo sutrikimų, patiria nemažai apribojimų, atlikdami atitinkamas motorines užduotis. Ypač daug sunkumų tokie vaikai gali patirti, kuomet vizualinė informacija sudaro didelę dalį sėkmingam judesio atlikimui. Esant sudėtingiems judesiams ir kintančiai aplinkai, optimalus vizualinės informacijos naudojimas yra labai svarbus. Apsunkintas regėjimas sulėtina judesio išmokimą arba veda prie kokybiškai kitokio judesio modelio.
2. TYRIMO METODAI IR DARBO ORGANIZAVIMAS
2.1. Tyrimo planavimas
Tyrimui atlikti gautas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto bioetikos centro leidimas (protokolo Nr. BEC-FMR(M)-417) (priedas nr. 1). Tyrimas buvo vykdomas 2014 m. rugsėjo – 2015 m. kovo mėnesiais.
Tyrimas atliktas Kauno lopšelyje – darželyje „Vyturėlis“. Tyrimas buvo vykdomas dviem etapais, kurių metu atliktas pradinis ir pakartotinas ikimokyklinio amžiaus vaikų motorinių gebėjimų vertinimas. Motorinių gebėjimų vertinimas buvo atliekamas šiltoje, šviesioje, nuo triukšmo izoliuotoje lopšelio – darželio patalpoje. Tiriamųjų buvo prašoma atvykti patogiai apsirengus.
Įstaigos vadovai bei tirtų vaikų tėveliai buvo supažindinti su tyrimo eiga ir tikslais, gauti raštiški jų sutikimai.
2.2. Kontingentas
Iš viso tyrime dalyvavo 54 5-6 metų amžiaus tiriamieji: 32 mergaitės, 22 berniukai. Tiriamieji buvo suskirstyti į dvi grupes – turintys regėjimo sutrikimų ir neturintys regėjimo sutrikimų. Turinčių regėjimo sutrikimų iš viso buvo 17 tiriamųjų (11 mergaičių, 6 berniukai), neturinčių regėjimo sutrikimų iš viso buvo 37 tiriamieji (21 mergaitė, 16 berniukų).
Įtraukimo kriterijai dalyvauti tyrime buvo: ikimokyklinio amžiaus (5 – 6 metų) mergaitės ir berniukai, vaikai, kuriems diagnozuoti arba galimi nesunkaus laipsnio regėjimo sutrikimai (4 pav.), kontraindikacijų nebuvimas fizinei veiklai.
Turinčių ir neturinčių regėjimo sutrikimų grupių charakteristika pateikta pirmoje lentelėje (1 lentelė). Abiejų grupių tiriamieji pagal amžių, ūgį, svorį ir kūno masės indeksą statistiškai reikšmingai nesiskyrė (p>0,05).
4 pav. Tiriamųjų regėjimo sutrikimai 1 12 13 5 12 2 2 Akomodacinis spazmas Žvairumas Astigmatizmas Ambliopija Toliaregystė Galimas žvairumas Gliaukoma
1 lentelė. Tiriamųjų charakteristika
Charakteristika Bendras Regėjimo sutrikimai
Yra Nėra n (proc.) Lytis mergaitės berniukai 32(59,3) 22(40,7) 11(34,4) 6(27,3) 21(65,6) 16(72,7) Amžius, metai 5 6 34(63) 20(37) 11(32,4) 6(30) 23(67,6) 14(70) (SN) Ūgis, cm 116,8 (6,3) 117,7 (6,6) 116,4 (6,2) Svoris, kg 21,3(3,8) 22,6(3,9) 20,8(3,7) KMI, kg/m2 15,6(2,1) 16,2(1,8) 15,3(2,1)
(SN) – vidurkis (standartinis nuokrypis)
2.3. Poveikio charakteristika
Visų tiriamųjų motoriniai gebėjimai buvo vertinami du kartus. Motorinius gebėjimus įvertinus pirmąjį kartą, keturis mėnesius buvo taikoma kryptinga poveikio programa, lavinanti stambiosios ir smulkiosios motorikos gebėjimus. Stambioji motorika buvo lavinama taikant įvairius koordinacinius ir pusiausvyros pratimus ir užduotis, atsižvelgiant į kuo platesnę taikomų pratimų įvairovę, sudėtingumą ir intensyvumą bei tiriamųjų galimybes. Smulkiosios motorikos lavinimas buvo atliekamas taikant įvairius rankų – pirštų žaidimus, piešimo, rašymo užduotis skirtingomis priemonėmis, ant įvairių paviršių, dominuojančia ir nedominuojančia bei abejomis rankomis ir pan. Po keturių mėnesių kryptingai taikytos poveikio programos, visų tiriamųjų motoriniai gebėjimai buvo įvertinti antrąjį kartą, naudojant tas pačias užduotis.
2.4. Tyrimo metodai
2.4.1. Antropometrija
Ūgis buvo matuojamas medine matuokle. Tiriamasis stovėjo tiesiai, kulnus, sėdmenis, ir nugarą priglaudęs prie matuoklės. Ūgis vertinamas 0,5 cm tikslumu.
Kūno svoris buvo nustatomas Ferbenkso tipo medicininėmis svarstyklėmis. Tiriamasis stovėjo ant svarstyklių vidurio vilkėdamas tik apatiniais drabužiais. Kūno svoris vertinamas 100 g tikslumu.
2.4.2. Motorinių gebėjimų vertinimas
Vaikų motorinių gebėjimų vertinimui užduotys sudarytos remiantis Bruininks-Oseretsky (Bruininks, 1978) bei Stambiosios motorikos vystymosi (Test of gross motor development TGMD-2, Ulrich, 2000) motorinių įgūdžių vertinimo testais, įsitikinus, kad jos yra tinkamos ikimokyklinio amžiaus vaikams, turintiems regėjimo sutrikimų (Houwen et al., 2010). Testavimo metu vaikai turėjo atlikti šešias koordinacinių gebėjimų užduotis: dvi šoklumo ir keturias manipuliacinių gebėjimų užduotis, devynias pusiausvyros vertinimo užduotis ir keturias smulkiosios motorikos užduotis.
Vaikų motoriniai gebėjimai buvo testuojami individualiai. Norint įsitikinti, ar vaikas suprato užduotį, prieš kiekvienos užduoties atlikimą vaikui buvo pademonstruotas užduoties atlikimas. Po to buvo atliekami du įskaitiniai bandymai.
Vieno vaiko testavimas su užduočių paaiškinimu trukdavo 25 - 30 minučių. Visiems vaikams užduotys buvo pateikiamos ta pačia seka.
Koordinacinių gebėjimų vertinimui pasirinkti šie testai: Šoklumo užduotys:
1. Šuolis į tolį iš vietos (5 pav.):
Tikslas: įvertinti rankų ir kojų judesių koordinaciją.
Priemonės: lipni juosta, plotis 5 cm, ilgis 30 cm, centimetrinė matuoklė.
Atlikimas: tiriamasis atsistoja taip, kad tarp pėdų būtų tarpas, o kojos pirštai būtų prie pažymėtos linijos. Sulenkus kelius, užsimojus rankomis ir stipriai atsispyrus šokama kiek įmanoma toliau.
Vertinimas: matuojamas nušoktas atstumas centimetrais. Užduotis neįskaitoma jei tiriamasis žengia atgal ar griūva.
Šiuo testu vertinama apatinės kūno dalies staigioji raumenų jėga, tačiau užduočiai atlikti reikalinga gera rankų ir kojų judesių koordinacija. Dėl šios priežasties šį testą pasirinkome koordinacinių gebėjimų vertinimui.
2. Šokinėjimas įvairiomis kryptimis (6 pav.):
Tikslas: įvertinti gebėjimą šokinėti įvairiomis kryptimis, atsispiriant abiem kojom. Priemonės: trys lankai, kurių skersmuo 30 cm.
Atlikimas: tiriamasis šoka iš vieno lanko į kitą, atsispirdamas abiem kojom.
Vertinimas: užduotis neįskaitoma, jei tiriamasis atlikimo metu bent kartą neįšoka į lanką, neatsispiria abiem kojom ar sumaišo užduoties seką.
Rezultatai vertinti:
0 balų - užduoties neatliko nė karto; 1 balas - užduotį atliko vieną kartą; 2 balai - užduotį atliko du kartus.
6 pav. Šokinėjimas įvairiomis kryptimis Kamuolio valdymo užduotys:
3. Kamuolio metimas į viršų ir pagavimas (7 pav.): Tikslas: įvertinti akies – rankos koordinaciją. Priemonės: kamuolys.
Atlikimas: tiriamasis meta kamuolį į viršų virš galvos.
Vertinimas: užduotis neįskaitoma, jei kamuolį meta žemiau galvos ar jo nesugauna. Rezultatai vertinti:
0 balų - užduoties neatliko nė karto; 1 balas - užduotį atliko vieną kartą; 2 balai - užduotį atliko du kartus.
7 pav. Kamuolio metimas į viršų ir pagavimas
4. Kamuoliuko metimas į taikinį (8 pav.): Tikslas: įvertinti akies – rankos koordinaciją.
Priemonės: lipni juosta, plotis 5 cm, ilgis 30 cm, teniso kamuoliukas, 35 cm skersmens taikinys.
Atlikimas: tiriamasis meta teniso kamuoliuką į taikinį, pakabintą akių aukštyje. Atstumas iki taikinio 2,5 m.
Vertinimas: užduotis neįskaitoma, jei kamuoliuko nepataiko į taikinį. Rezultatai vertinti:
0 balų - užduoties neatliko nė karto; 1 balas - užduotį atliko vieną kartą; 2 balai - užduotį atliko du kartus.
5. Kamuolio spyrimas (9 pav.):
Tikslas: pusiausvyrai ir koordinacijai vertinti.
Priemonės: lipni juosta, plotis 5 cm, ilgis 30 cm, kamuolys ir du žymekliai.
Atlikimas: tiriamasis pasirinkta koja spiria kamuolį nuo pažymėtos linijos į vartus. Vartų plotis 1 m, atstumas iki vartų 3,5 m.
Vertinimas: užduotis neįskaitoma jei tiriamasis nepataiko į vartus. Rezultatai vertinti:
0 balų - užduoties neatliko nė karto; 1 balas - užduotį atliko vieną kartą; 2 balai - užduotį atliko du kartus.
9 pav. Kamuolio spyrimas
6. Kamuolio metimas į grindis ir gaudymas abiem rankom (10 pav.): Tikslas: įvertinti akies – rankos koordinaciją.
Priemonės: kamuolys.
Atlikimas: tiriamasis meta kamuolį į grindis, kurį turi pagauti abiem rankom. Vertinimas: užduotis neįskaitoma, jei tiriamasis nesugauna ar pameta kamuolį. Rezultatai vertinti: atlikti penki metimai, suskaičiuota, kiek kartų sugavo kamuolį.
10 pav. Kamuolio metimas į grindis ir gaudymas abiem rankomis
Koordinacinių gebėjimų vertinimui taip pat pasirinktas „Teping“ testas, galūnės judesio greičio ir dažnio nustatymui (pagal Eurofitą (2002)). Tyrimas buvo atliekamas naudojant šiam testui pritaikytą lentą, ant kurios pritvirtinti du 20 cm diametro skrituliai, kurių vidiniai kraštai nutolę vienas nuo kito 40 cm, o tarp skritulių vienodu atstumu buvo 10×20 cm stačiakampio formos plokštelė (11 pav.). Tiriamasis stovėjo priešais lentą, kojos pečių plotyje. Nedominuojanti ranka buvo dedama ant stačiakampio, o parankesnė judesiui, t.y. dominuojanti ranka, ant priešingo skritulio. Davus komandą pradėti užduotį, reikėjo kuo greičiau parankesnę ranką perkelti nuo vieno skritulio ant kito. Pagal Eurofitą buvo fiksuojamas laikas, per kurį atliekami 25 perkėlimo judesiai.
Pusiausvyros vertinimui pasirinkti šie testai: Statinės pusiausvyros užduotis:
1. Stovėjimas ant vienos kojos (12 pav.): Tikslas: įvertinti statinę pusiausvyrą.
Priemonės: chronometras, lipni juosta, orientyras.
Atlikimas: tiriamasis stovi ant vienos kojos prie pažymėtos linijos (užduotis buvo atliekama vaiko pasirinkta koja), rankos laikomos į šalis arba ant klubų. Laisva koja sulenkta per kelį. Dėmesiui sukoncentruoti akių aukštyje padėtas orientyras.
Vertinimas: matuotas užduoties atlikimo laikas. Užduotis nutraukiama, kai tiriamasis sulenktą koją padeda ant grindų ar išstovi 30 sekundžių.
12 pav. Stovėjimas ant vienos kojos Dinaminės pusiausvyros užduotys:
2. Ėjimas tiesia linija pirmyn (13 pav.): Tikslas: įvertinti dinaminę pusiausvyrą.
Priemonės: lipni juosta, plotis 5 cm, ilgis 400 cm.
Atlikimas: tiriamasis eina pirmyn pažymėta linija įprastu žingsniu.
Vertinimas: užduotis neįskaitoma, jei tiriamasis atlikimo metu bent kartą padeda pėdą ne ant linijos.
Rezultatai vertinti:
0 balų - užduoties neatliko nė karto; 1 balas - užduotį atliko vieną kartą; 2 balai - užduotį atliko du kartus.
13 pav. Ėjimas tiesia linija pirmyn
3. Ėjimas tiesia linija pirmyn žingsniu „kulnas – pirštai“(14 pav.): Tikslas: įvertinti dinaminę pusiausvyrą.
Priemonės: lipni juosta, plotis 5 cm, ilgis 400 cm.
Atlikimas: tiriamasis eina pirmyn pažymėta linija, statydamas pėdą nuo kulno prie kitos kojos pirštų.
Vertinimas: užduotis neįskaitoma jei tiriamasis atlikimo metu daro tarpus tarp pėdų, bent kartą padeda pėdą ne ant linijos.
Rezultatai vertinti:
0 balų - užduoties neatliko nė karto; 1 balas - užduotį atliko vieną kartą; 2 balai - užduotį atliko du kartus.
Pusiausvyros rodikliai taip pat buvo registruojami, naudojant stabilografijos įrangą LIBRA („Electronic Balance Board”), kuri susideda iš stabilografinės 42×42 cm platformos, kompiuterinės registravimo ir duomenų vertinimo programos. Tiriamieji atsistodavo ant stabilografinės platformos, pėdos lygiagrečiai viena kitai, stengdamiesi valdyti kūno padėtį frontalinėje plokštumoje (15 pav.). Tiriamieji testą atliko du kartus: esant regėjimo kontrolei (atsimerkus) ir eliminavus regėjimo kontrolę (užsimerkus). Pusiausvyros išlaikymo (stabilografijos) testo trukmė – 1 min. Įvertinti šie rodikliai: 1. Suminis nestabilumo vertinimas - santykiniais vienetais išreikštas stabilografinės kreivės apipiešiamas suminis užduoties atlikimas; 2. Suminis plotas - santykiniais vienetais išreikštas stabilografinės kreivės apipiešiamas plotas tiriamajam nukrypus į kairę ir į dešinę puses iki išorinių linijų.
15 pav. Pusiausvyros rodiklių registravimas su „Libra“ platforma
Smulkiosios motorikos vertinimui pasirinktas „Kaištukų lentos“ testas (Purdue Pegboard, Tiffin, 1948). Tai standartizuotas testas, skirtas 5-89 metų amžiaus žmonėms, norint išmatuoti rankos miklumą. Testą sudaro lenta su 3 rūšių kaištukais: pailgi kaištukai, perpus trumpesni už pailgus – vamzdeliai ir apvalūs, su skylute viduryje (16 pav.). Lentos viduryje yra 50 skylučių, išdėstytų dvejomis eilėmis išilgai lentos po 25 skylutes. Testavimo metu buvo atliktos keturios užduotys:
1. Kaištukų dėjimas dominuojančia ranka. 2. Kaištukų dėjimas nedominuojančia ranka. 3. Kaištukų dėjimas abejomis rankomis. 4. Bokštelio statymas.
Pirmoje užduotyje pailgus kaištukus reikėjo sudėti dominuojančia ranka, į arčiau dominuojančios rankos esančias 25 skylutes. Pradėti reikėjo nuo viršutinių skylučių. Antroje užduotyje nedominuojančia ranka pailgus kaištukus reikėjo sudėti į arčiau nedominuojančios rankos esančias 25 skylutes. Pradedama nuo viršuje esančių skylučių. Trečiojoje užduotyje abejomis rankomis vienu metu pailgus kaištukus reikėjo sudėti į dviem eilėm išdėstytas skylutes. Pirmosiose trijose užduotyje
kaištukus reikėjo sudėti kuo greičiau ir kiek įmanoma daugiau per 30 s. Paskutinėje užduotyje reikėjo pakaitomis dedant kaištukus, pastatyti bokštelį iš 4 kaištukų. Pirmiausia dominuojančia ranka reikėjo įdėti pailgą kaištuką į skylutę, nedominuojančia ranka ant pailgo kaištuko uždėti vamzdelį, vėl dominuojančia ranka uždėti apvalų su skylute kaištuką ir bokštelį užbaigti nedominuojančia ranka uždedant vamzdelį. Kaištukus reikėjo sudėti kuo greičiau ir kiek įmanoma daugiau pagal nustatytą seką per 60 s.
16 pav. „Kaištukų lentos“ testas
2.4.3. Matematinė statistika
Statistinė duomenų analizė atlikta naudojant programų paketą SPSS (Statistical Package for
Social Sciences) 22.0 for Windows ir Microsoft Excel programą.
Analizuojant duomenis, buvo skaičiuojamos aprašomosios statistikos, tikrinamos statistinės hipotezės apie skirtumus tarp duomenų skirstinių.
Tikrinant statistines hipotezes, reikšmingumo lygmuo pasirinktas 0,05.
Dviejų nepriklausomų grupių vidurkiams palyginti taikytas neparametrinis Mann-Whitney testas.
3. TYRIMO REZULTATAI
3.1. Koordinacinių gebėjimų įvertinimo rezultatai
3.1.1. Šoklumo įvertinimo rezultatai
Atlikus šuolio į tolį iš vietos užduotį ir palyginus turinčių ir neturinčių regėjimo sutrikimų mergaičių rezultatus grupėse ir tarp abiejų grupių, statistiškai reikšmingo skirtumo nenustatyta (p>0,05). Testuojant pirmąjį kartą, mergaitės, turinčios regėjimo sutrikimų vidutiniškai nušoko 74,50±13,48 cm, o neturinčios regėjimo sutrikimų - 79,57±19,11 cm. Pakartotinai testuojant, t.y. po kryptingo poveikio programos taikymo, turinčios regėjimo sutrikimų mergaitės vidutiniškai nušoko 78,86±7,62 cm, o neturinčios regėjimo sutrikimų – 86,26±16,61 cm (17 pav.)
17 pav. Šuolio į tolį iš vietos rezultatų palyginimas turinčių ir neturinčių regėjimo sutrikimų mergaičių grupėse
Įvertinus berniukų šuolio į tolį iš vietos nušokto atstumo rezultatus ir palyginus turinčių ir neturinčių regėjimo sutrikimų, pirmojo ir antrojo testavimo rezultatus, statistiškai reikšmingas skirtumas gautas tik regėjimo sutrikimų turinčių berniukų grupėje (p<0,05). Reikšmingo skirtumo, rezultatus lyginant tarp grupių, nebuvo (p>0,05). Testuojant pirmąjį kartą, berniukai, turintys regėjimo sutrikimų vidutiniškai nušoko 85,83±13,09 cm, o neturintys regėjimo sutrikimų – 93,03±11,01 cm.
Pakartotinai testuojant, turintys regėjimo sutrikimų berniukai vidutiniškai nušoko 97,25±10,93 cm, o neturintys regėjimo sutrikimų – 100,38±17,83 cm (18 pav.)
18 pav. Šuolio į tolį iš vietos rezultatų palyginimas turinčių ir neturinčių regėjimo sutrikimų berniukų grupėse (pastaba * - pokytis statistiškai reikšmingas, p<0,05)
Mergaitėms atlikus šokinėjimo įvairiomis kryptimis užduotį ir palyginus gautus rezultatus turinčių ir neturinčių regėjimo sutrikimų mergaičių grupėse ir tarp abiejų grupių, reikšmingų skirtumų nenustatyta (p>0,05). Turinčių regėjimo sutrikimų mergaičių grupėje pirmojo testavimo metu geriausiai užduotį (t.y. ją atliko du kartus ir surinko du balus) įvykdė 72,73 proc. tiriamųjų, vieną kartą ir vieną balą surinko 18,18 proc., o 9,09 proc. mergaičių užduoties neįvykdė. Mergaičių, kurios neturėjo regėjimo sutrikimų, grupėje, pirmojo testavimo metu neįvykdžiusių užduoties buvo 9,52 proc., vieną kartą užduotį atlikusių (vienas balas) – 9,52 proc., ir du kartus (du balai) – 19,05 proc. tiriamųjų. Testuojant antrąjį kartą visos mergaitės, turinčios regėjimo sutrikimų, atliko užduotį du kartus (100 proc. atlikimas). Tuo tarpu neturinčių regėjimo sutrikimų mergaičių grupėje 95,24 proc. užduotį atliko du kartus, 4,76 proc. – vieną kartą, neatlikusių užduoties nebuvo (19 pav.).
19 pav. Šokinėjimo įvairiomis kryptimis užduoties rezultatų palyginimas, turinčių ir neturinčių regėjimo sutrikimų mergaičių grupėse
Palyginus berniukų šokinėjimo įvairiomis kryptimis užduoties rezultatus, taip pat nebuvo nustatyta reikšmingų skirtumų turinčių ir neturinčių regėjimo sutrikimų berniukų grupėse ir tarp jų (p>0,05). Turinčių regėjimo sutrikimų berniukų grupėje pirmojo testavimo metu geriausiai užduotį (t.y. ją atliko du kartus ir surinko du balus) įvykdė 50,0 proc. tiriamųjų, atliko vieną kartą (surinko vieną balą) taip pat 50,0 proc., neįvykdžiusių užduoties nebuvo. Berniukų, kurie neturėjo regėjimo sutrikimų, grupėje, pirmojo testavimo metu neįvykdžiusių užduoties nebuvo, vieną kartą užduotį atlikusių (vienas balas) – 12,50 proc., ir du kartus (du balai) – 87,50 proc. tiriamųjų. Testuojant antrąjį kartą berniukai, turintys regėjimo sutrikimų, užduoties neatliko 16,67 proc., užduotį atliko du kartus – 83,33 proc. Tuo tarpu neturinčių regėjimo sutrikimų berniukų grupėje 93,75 proc. užduotį atliko du kartus, 6,25 proc. – vieną kartą, neatlikusių užduoties nebuvo (20 pav.).
