LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETO
VETERINARIJOS AKADEMIJA
VETERINARIJOS FAKULTETAS
NEUŽKREČIAMŲJŲ LIGŲ KATEDRA
GITA MISEVIČIŪTö
VI kursas 6 grup÷
MITYBOS
ĮTAKA STRUČIŲ SVEIKATINGUMUI
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS
Darbo vadovas: doc.dr. A. Černauskas
2
PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ
Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Mitybos įtaka stručių sveikatingumui“: 1. yra atliktas mano pačios;
2. nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje;
3. nenaudojau šaltinių, kurie n÷ra nurodyti darbe, ir pateikiu visą panaudotos literatūros sąrašą.
2013-01-23 Gita Misevičiūt÷
(data) (autoriaus vardas, pavard÷) (parašas)
PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS
TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE
Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.
2013-01-23 Gita Misevičiūt÷
(data) (autoriaus vardas, pavard÷) (parašas)
MAGISTRINIO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADOS DöL DARBO
GYNIMO
2013-01-24 doc. dr. Algirdas Černauskas
(data) (darbo vadovo vardas, pavard÷) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE
2013-01-24 doc. dr. Audrius Kučinskas
(aprobacijos data) (katedros ved÷jo vardas, pavard÷) (parašas)
Magistro baigiamasis darbas yra įd÷tas į ETD IS
(gynimo komisijos sekretor÷s (-riaus) parašas) Magistro baigiamojo darbo recenzentas
(vardas, pavard÷) (parašas) Magistro baigiajųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:
3
Turinys
SUMMARY ...4
ĮVADAS...5
1. LITERATŪROS APŽVALGA ...6
1.1 Stručių vieta sistematikoje, kilm÷ ir biologija...6
1.2 Stručių lesinimas ...9
1.3 Virškinamasis traktas, virškinimas, pašarų įsisavinimas ir energijos poreikiai ...10
1.4 Stručių pašarai...14
1.5 Jauniklių lesinimas ...18
1.6 Prieauglio lesinimas ...21
1.7 Suaugusių paukščių lesinimas dauginimosi laikotarpiu...21
1.8 Suaugusių paukščių lesinimas ne dauginimosi laikotarpiu ...24
2. TYRIMO METODIKA...26
2.1Tyrimo metodika ir organizavimas ...26
3. TYRIMŲ REZULTATAI ...28
3.1 Stručių lesinimas tiriamuosiuose ūkiuose ...28
3.2 Kraujo morfologinių tyrimų rezultatai ...34
3.3 Leukocitin÷s formul÷s...39
REZULTATŲ APTARIMAS ...40
IŠVADOS ...42
PRIEDAI ...43
4
SUMMARY
The work was written by Gita Misevičiūt÷. The theme of it is „Ostriches‘ nourishment influence on their wellness“. It was accomplished in Lithuania‘s Health and Science University, Veterinary Academy. Also we went to the ostriches‘ genetics centre which is situated in Rokai, Kaunas region and „X‘‘ farm which is located in Jonava region. The aim was to do the research. The work was written in 2011 – 2012.
The main goal of the work is to evaluate ostiches‘ nourishment pecularities to their wellness as well as to compare them between these two farms and literature information. Besides, blood morphological test was done to male ostriches and female ostriches. According to this, such tasks were set as follows:
1. To discuss ostriches‘ genesis and taxonomy.
2. To analize and get acquanted with the literature and discuss ostriches‘nourishment influence on their wellness.
3. To analize the main principles of feeding. 4. To do morphological blood tests.
5. To make suggestions and a conclusion.
The research was done in order to answer the tasks and such conclusions were made: 1. In ostriches‘ genetics centre as well as in an „X‘‘ farm birds are devided into 3 age groups: fledgelings ( up to 4 months), get – ups (4 - 14 months) and adult birds ( over 14 months). With reference to this distribution the ostriches are force –fed according to their physiological ration. Fledgelings and adult birds that are chosen for breed get more minerals and vitamin enriched feed. Besides, the birds of these two groups get such feed which contains more proteins.
2. During summertime the ration of adult birds consists of grass (60%). It has quite a lot of nourishment which is necessary for ostriches. Get – ups‘ ration consists of grass (50%).
3. The blood tests of male ostriches and female ostriches , which were taken in spring and autumn, showed that the blood tests which were done in autumn were nearer to their physiological ration than the blood tests which were done in spring.
4. Seasons and the change of the ration in autumn and in spring almost hadn‘t any influence on morphological blood rate.
The author sincerely gives thanks to Algirdas Černauskas, who was the mentor of the work, for valuable notes, advice and suggestions.
5
ĮVADAS
Terminas „stručiai“ šnekamojoje kalboje vartojamas apibr÷žti dižiausiems pasaulio paukščiams, kurie nemoka skraidyti, greitai b÷gioja ir deda didžiulius kiaušinius. Bet iš tikrųjų stručiai – tik viena iš kelių rūšių, kurioms būdingi išvardyti bruožai. Jie gyvena laisv÷je Afrikoje ir iki pastarojo meto – dalyje Azijos, o dabar auginami fermose beveik visame pasaulyje – nuo Kanados iki PAR (Horbančukas, 2004 ).
Strutininkyst÷ – palyginti nauja žmogaus veiklos sritis, kuri šio šimtmečio pradžioje išk÷l÷ mokslininkams ir praktikams daug užduočių ir problemų. Artimiausioje ateityje vienas pagrindinių tikslų bus tobulinti stručių veislę ir optimizuoti jų auginimo techniką atsižvelgiant į atitinkamas lesinimo normas. Siekti pažangos šioje srityje ypač svarbu (Horbančukas, 2004 ).
Paskutiniu metu Lietuvoje tapo populiaru auginti stručius. Manoma, kad šiuo metu stručių auginimas yra vienas pelningiausių žem÷s ūkio verslų. Palyginus galvijų ir stručių auginimo tempą, palikuonių skaičių per metus bei produktyvų amžių, akivaizdu, kad strutininkyst÷ duoda didesnį pelną. Iš vienos stručio patel÷s pad÷tų kiaušinių kasmet išsirita ne mažiau 30 stručiukų, iš kurių po 407 dienų (nuo patel÷s apvaisinimo) gaunama apie 1300 kilogramų m÷sos, 38 m² odos ir 27 kilogramai plunksnų (Aleks÷jūnien÷ ir kt., 2007 ).
Taigi stručiai – tarsi vaikščiojantis g÷rybių sand÷lis. Juo labiau, kad jie nereiklūs ir labai atsparūs ligoms. Nesunku juos ir prižiūr÷ti. Dieną šie paukščiai „ganosi“ tinklo arba karčių aptvare, o nakčiai suvaromi į patalpą. Ir pašarams šie svečiai iš Afrikos yra neišrankūs. Labiausiai vasarą jie m÷gsta liucernų ir dobilų žolę, o žiemą – šieną, kopūstus bei kitas daržoves. Didžiausias jų skan÷stas – svogūnai. Specialaus kombinuotojo pašaro arba kviečių stručiai per parą (nelygu amžius) užtenka 85-600 gramų. Suaugęs strutis per dieną sulesa apie 2,2 kg sauso pašaro. Paukščiams visada turi būti žvyro ir vandens (Karalevičius 2002 ).
6
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1 Stručių vieta sistematikoje, kilm÷ ir biologija
Šnekamojoje kalboje „stručiu“ vadinamas Afrikos strutis (Struthio camelus). Ši rūšis priklauso paukščių klasei (Aves) ir beketerių antbūriui (Ratitae), kurį sudaro aštuoni būriai. Trims iš jų – Struthioniformes, Rheiformes, Casuariformes – priklauso fermose auginami beketeriai. Struthioniformes dabar atstovauja stručių šeima, turinti vieną šiandien pasaulyje gyvenančią rūšį – Afrikos stručius. Rheiformes atstovauja nandu šeima su dviem išlikusiomis rūšimis. Ir galiausiai Casuariformes atstovauja emu šeima su viena išlikusia rūšimi ir kazuarų šeima su trimis išlikusiomis rūšimis (Horbančukas, 2004 ).
Beketerių (b÷giojančiųjų) paukščių klasifikacija: Klas÷ – Paukščiai (Aves)
Antbūris – Beketeriai (Ratitae) Būrys – Sphenisciformes
Šeima – pingvinai (Spheniscidae) Būrys – Struthioniformes
Šeima – stručiai (Struthionidae)
Rūšis – Afrikos strutis (Struthio camelus)
Porūšis – Sirijos strutis (Struthio camelus syriacus) – išnykęs Porūšis – Šiaur÷s Afrikos strutis (Struthio camelus camelus) Porūšis – Masajų strutis (Struthio camelus massaicus) Porūšis – Somalio strutis (Struthio camelus molybdophanes) Porūšis – Pietų Afrikos strutis (Struthio camelus australis) Būrys – Rheiformes
Šeima – nandu (Rheidae)
Rūšis – pilkasis nandu (Amerikos nandu) (Rhae americana) Rūšis – d÷m÷tasis nandu (Darvino nandu) (Pterocnemia pennata)
7
Būrys – kazuariniai (Casuariformes) Šeima – emu (Dromidae)
Rūšis – emu (Dromaius novaehollandiae)
Rūšis – juodasis emu (Dromaius minor) – išnykęs Šeima – kazuarai (Casuaridae)
Rūšis – šalmuotasis kazuaras (Casuarius casuarius)
Rūšis – vienakoralis kazuaras (Casuarius unappendiculatus) Rūšis – nykštukinis kazuaras murukas (Casuarius bennetii) Būrys – Aepyornithijormes – išnykę
Būrys – Dinornithiformes – išnykę Būrys – Apterygiformes
Šeima – kiviai (Apterygidae)
Rūšis – didysis kivis (pietinis kivis) (Apteryx australis)
Rūšis – Oveno kivis (Apteryx oweni) Rūšis – Apteryx haastii
Būrys – Tinamiformes
Šeima – (Tinamidae) (Horbančukas, 2004 ).
Afrikinis strutis (lot. Struthio camelus) (1pav.). Tai stambiausias dabartinis paukštis, kurio aukštis iki viršugalvio – 270 cm, mas÷ 75-100 kg. Patel÷s ir patinai išore skiriasi. Patinas juodas su baltomis sparnų ir uodegos plunksnomis, kurias demonstruoja per tuoktuves. Patel÷ rudai pilka. Stručio kaklas ilgas ir plikas, galva maža, o kojos labai ilgos ir stiprios, turi po 2 pirštus (ilgesnį - III ir trumpesnį - IV). Sparnai trumpi, raktikauliai išnykę. B÷gdamas gali išvystyti 50 km/h greitį, žingsnis - 3-4 metrai. Patinai turi įtraukiamą kopuliacijos organą. Gyvena mažomis grup÷mis: patinas ir keletas patelių. Stručių patinai kovoja d÷l teritorijos ir socialinio statuso agresyviai demonstruodamiesi, o kartais ir kovodami. Kovos nugal÷tojas įgyja teritoriją ir kelias pateles. Dauginimosi sezono metu patinai garsiai baubia. Kelios patel÷s deda į bendrą lizdą iki
50-8
60 kiaušinių. Kiaušinio mas÷ 1,1-1,6 kg. Dienomis peri pasikeisdamos patel÷s, o naktimis – patinas. Jis vedžioja ir jauniklius. Jie išsirita gerai išsivystę ir maitinasi patys. Minta įvairiais augalais ir jų s÷klomis. Kietą maistą sutrina skrandyje esantys praryti akmenys. Žarnynas labai ilgas. Gamtoje stručiai yra pusiau klajokliai. Ieškodami žol÷s ir kito augalinio maisto, jie nukeliauja gana toli (Horbančukas, 2004 ).
D÷l puošnių plunksnų stručiai buvo labai naikinami. Pietų Afrikoje veisiami specialiose fermose. Paplitęs tik Afrikos savanose ir pusdykum÷se į pietus nuo Sacharos, anksčiau dar buvo Arabijoje ir Sirijoje. Pliocene ir pleistocene gyveno ir Ukrainos pietuose, Kazachijoje, Mongolijoje. Stručiai veisiami ir Lietuvoje, šalyje yra keliolika didesnių ir mažesnių fermų, kurios tieka stručių m÷są, kiaušinius, plunksnas (Horbančukas, 2004 ).
1 pav. Afrikinis strutis (http://healing.about.com/od/animaltotems/ig/Animal-Totems-Photo-Gallery/Ostrich.htm )
Nandiniai paukščiai (Rheidae) (2pav.). Išvaizda panašūs į afrikinius stručius, tačiau yra mažesni: aukštis 150 cm, svoris – apie 30 kg. Kojos su 3 pirštais, sparnai gana gerai išsivystę, tačiau skraidyti netinka. B÷gdami šie paukščiai sparnais palaiko pusiausvyrą. Galva, kaklas ir šlaunys yra apaugę plunksnomis, o sparnai turi po nagą gale, kuriuo jie ginasi nuo priešų. Tai bendruomeniniai paukščiai, gyvenantys grup÷mis. Poravimosi metu patinai griausmingu balsu vilioja pateles ir įspūdingai demonstruoja savo plunksnas. Vienas patinas apvaisina iki 12 patelių. Po to jis įrengia lizdą, į kurį visos patel÷s sudeda iki 60 kiaušinių (vieno kiaušinio mas÷ – 600-700 g). Kiaušinius peri ir jaunikliais rūpinasi tik patinai, o patel÷s pasitraukia ir ieško kito patino (http://lt.wikipedia.org/wiki/Nandai ).
9
2 pav. Pilkasis nandu (http://accrux.wordpress.com/2009/05/09/greater-rhea-or-american-ostrich-nandu-o-avestruz-americano/ )
Emu (Dromaius novaehollandiae) (3pav.). Aukštis iki 170 cm, mas÷ 40-55 kg. Sparnai sunykę. Plunksnos pilkai rudos, šeriuotos ir nusvirusios. Jos turi papildomą stiebą, kuris didumu prilygsta pagrindiniam. Kojos didel÷s, sparnai mažyčiai. Pečių juostoje yra raktikaulių liekanos. Minta s÷klomis ir uogomis. Ieškodami maisto nukeliauja didelius atstumus. Gyvena Australijos pusdykum÷se (Mačionis, 1989 ).
3 pav. Emu (http://www.allaboutexotics.com/exotic-species/emu/ )
1.2 Stručių lesinimas
Stručių auginimas fermose turi daugiau kaip šimto metų tradicijas, bet yra palyginti nedaug publikacijų, ypač mokslinių, skirtų šių paukščių lesinimo problemoms. Nedidelį stručių lesinimui skirtų tyrimų skaičių tikriausiai nul÷m÷ tas faktas, kad Afrikoje šie paukščiai kaip pirmiausia žol÷džiai gyvūnai dažniausiai laikomi ekstensyviosiomis sąlygomis, daugiausia – ganyklose. Gyvendami Afrikos savanoje, kuri ribojasi su dykuma ir yra apaugusi tik skurdžia
10
augmenija, stručiai sugeba išgauti iš jos daugiau nei joje besiganantys zebu ar avys ir ožkos. Tai rodo, kad šie paukščiai n÷ra reiklūs pašaro atžvilgiu. Tad intensyvus lesinimas brangiais baltymingais pašarais yra neekonomiškas, tuo labiau, kad stručiai, skirtingai nuo kitų rūšių naminių paukščių, gerai įsisavina pašarus, kuriuose yra daug ląstelienos (Horbančukas, 2004 ).
M÷ginimai traktuoti vištinius paukščius kaip supaprastintą modelį tiriant stručių mitybą nepasiteisino. Daugelio autorių tyrimai rodo būtinybę patikrinti pašarų beketeriams paukščiams energetinę vertę, kuri yra didesn÷ nei, pavyzdžiui, pašarų vištoms. Čia pirmiausia turimi omenyje pašarai, kuriuose daug struktūrinių angliavandenių. Bet kol kas atlikta labai mažai tyrimų, susijusių su virškinimu, taip pat su stručių ir emu pašarų energetin÷s vert÷s nustatymu, todel sunku teisingai subalansuoti pašarų racioną šiems paukščiams. Jeigu lesinant beketerius paukščius remiamasi duomenimis, pateikiamais vištoms skirtose pašarų maistin÷s vert÷s lentel÷mis, galima padaryti esminių klaidų apskaičiuojant tikrąją energijos koncentraciją mišiniuose ar net racionuose (Horbančukas, 2004 ).
Svarbios didelio jauniklių mirtingumo priežastys yra elementarios technologin÷s auginimo klaidos. Pavyzdžiui, pirmosiomis gyvenimo dienomis stručiukams neduodama vandens ir pašaro, o tai dažnai sukelia paukščių nykimo arba atrofijos sindromą. Jungtin÷se Valstijose vis dar gana dažnai stručiai pirmosiomis gyvenimo dienomis negauna vandens ir pašaro. Net PAR fermose augintojai, nor÷dami „išdžiovinti“ jauniklius, tris pirmąsias dienas neduoda jiems vandens ir pašaro. Tai – didžiul÷ klaida, daranti daug žalos (Hayes 2002 ).
Stručiukų lesinimas yra labai svarbus veiksnys. Esant blogam jauniklių ir paaugusių stručių lesinimui, sutrinka virškinimas, atsiranda kojų kreivumas, galimi ir jų kritimai. Stručiai nuo pirmų gyvenimo dienų privalo pastoviai tur÷ti geriamo vandens. Vanduo paduodamas specialiuose induose. Vandens indus pirmomis gyvenimo savait÷mis būtina prižiūr÷ti: kas dieną plauti, o kas trečią dieną praplauti ir silpnu dezinfekantu (Aleks÷jūnien÷ ir kt., 2007 ).
1.3 Virškinamasis traktas, virškinimas, pašarų įsisavinimas ir energijos poreikiai Stručiai yra monogastriniai gyvūnai. Jie neturi gurklio, bet jų stempl÷ yra praplat÷jusi. Stempl÷s epitelyje yra daug liaukų, kurių sekretas palengvina praryto pašaro slinkimą. Stempl÷s sienel÷s labai raumeningos (apskritiminiai raumenys). Didelį skrandį sudaro liaukin÷ ir raumenin÷ dalys. Plačioje liaukin÷je dalyje pašaras yra veikiamas virškinimo enzimų (pH rodiklis ten lygus 2,8), o raumenin÷je dalyje prarytas ir iš dalies suvirškintas pašaras sutrinamas. Sutrinti pašaro masę padeda raumenin÷je dalyje esantys smulkūs akmen÷liai ir žvyras, kurių būna iki 1,5 kilogramo. Miltono ir Dyno nuomone, skrandžio raumenin÷je dalyje paprastai yra daugiau kaip 0,5 kilogramo net 1-3 centimetrų skersmens akmenų. Stručio raumeninio skrandžio sienelių storis būna iki 92 milimetrų. Jis sudarytas iš lygiųjų raumenų ir iš vidaus išklotas smarkiai klostytu epiteliu. Pašaro
11
mas÷, susmulkinta raumenin÷je dalyje, slenka toliau iki plonosios žarnos, kurioje yra daug liaukų, išskiriančių žarnų sultis. Gleivin÷ ten įgauna daugyb÷s žarnų gaurelių pavidalą. Jų jud÷jimas padeda iš dalies įsisavinti maistingąsias medžiagas. Palyginti ilgoje porin÷je aklojoje žarnoje (kiekviena jos dalis yra 50-100 centimetrų ilgio) yra vidin÷ spiralin÷ gleivin÷s klost÷, kuri padeda sumaišyti maistą ir skatina fermentacijos procesus. Storoji žarna yra 10-12 metrų ilgio. Be vandens įsisavinimo, čia, kaip ir aklojoje žarnoje, vyksta intensyvi pašaro fermentacija – gausios bakterijų mikrofloros d÷ka suskaidoma ląsteliena ir atsiranda lakiųjų riebiųjų rūgščių, pirmiausia – acto, propionin÷s, aliejaus, valerijonų rūgščių, kurios suteikia apie 76 procentus visos metabolin÷s energijos, sunaudojamos organizmo gyvybin÷ms reikm÷ms. Užpakalin÷ storosios žarnos dalis jungiasi su viena iš trijų kloakos dalių (kamerų). Stručio virškinamojo trakto sandarą iliustruoja 4 paveikslas. Skirtingai nuo kitų rūšių naudojamų paukščių, stručiai išmatas ir šlapimą šalina atskirai. Suaugę paikščiai, gaunantys pakankamai vandens, per dieną paprastai išskiria apie 2,5 litro šlapimo (Horbančukas, 2004 ).
4 pav. Stručio virškinamojo trakto sandara. P – liaukinis skrandis; G – raumeninis skrandis; S1 – priešakin÷ plonosios žarnos dalis; S2 – užpakalin÷ plonosios žarnos dalis; Ca – porin÷ akloji žarna; L1 – priešakin÷ storosios žarnos dalis; L2 – vidurin÷ storosios žarnos dalis; L3 – užpakalin÷ storosios žarnos dalis. (Horbančukas, 2004 )
Kaip pažymi Skadhaug÷ ir kt., 105-131 kilogramą sveriančių ir natūraliomis sąlygomis gyvenančių suaugusių stručių virškinamojo trakto kartu su daugiau kaip metrine stemple
12
ir dviem aklosiomis žarnomis bendras vidutinis ilgis sudaro apie 24 metrus. Pasak Svarto ir kt., jaunų stručių virškinamojo trakto (be stempl÷s) ilgis yra toks: 1090 centimetrų, kai kūno mas÷ lygi 7 kilogramams, 1236 centimetrai, kai kūno mas÷ lygi 21 kilogramui, ir 1562 centimetrai, kai kūno mas÷ lygi 46 kilogramams. Ilgiausia virškinamojo trakto dalis yra storoji žarna, kuri sudaro apie 50 procentų viso jo ilgio (Horbančukas, 2004 ).
Pašaro mas÷ per 4-6 savaičių stručio virškinamąjį traktą pereina per 39 valandas, o per suaugusių paukščių virškinamąjį traktą – maždaug per 48 valandas t. y. Kelis kartus l÷čiau nei, pavyzdžiui, per vištos virškinamąjį traktą. Įdomu tai, kad Australijos emu virškinamajame trakte šis procesas trunka tik 5,5 valandos, o intensyvi ląstelienos fermentacija ir spartus daug ląstelienos turinčių pašarų skaidymas vyksta daugiausia įvijin÷je žarnoje. Daug ląstelienos turinčių pašarų skaidymas virškinamajame trakte suteikia emu iki 63 procentų metabolin÷s energijos, reikalingos organizmo gyvybiniams poreikiams (Horbančukas, 2004 ).
Virškinimo procesai turi didelę įtaką praryto pašaro įsisavinimo laipsniui. Pašaro virškinimą apibūdina virškinimo koeficientas (tuo didesnis, kuo geriau įsisavinamas pašaras). Pašaro virškinimas labai priklauso nuo jame esančios ląstelienos. Nors stručio virškinamasis traktas negamina „savo“ enzimų, kurie skaidytų ląstelieną, bet šios pašaro komponento įsisavinimo koeficientas yra didelis d÷l bakterijų floros veiklos daugiausia aklosiose žarnose ir storojoje žarnoje. Pasak Svarto (1993), jauni stručiai, kurių racione trečdalį sudaro susmulkinta džiovinta liucerna, įsisavina atitinkamai 38 ir 66 procentus pagrindinių lastelienos elementų – celiulioz÷s ir hemiceliulioz÷s.
Silj÷ pabr÷žia didelę rūšinę stručių specifiką baltymų ir riebalų įsisavinimo požiūriu. Jo duomenimis, stručiai baltymus įsisavina geriau nei dideli m÷siniai broileriai – atitinkamai 65 ir 61 procentas, tuo tarpu riebalus šiek tiek geriau įsisavina broileriai (1 lentel÷). Bet galutinai vertinti šiuos duomenis yra sunku, kadangi nepateikta išsami bandymams naudota paukščių charakteristika (Horbančukas, 2004 ).
13
1 lentel÷. Menamas ir tikrasis aminorūgščių, baltymų ir riebalų įsisavinimas – stručiai ir dideli broileriai
Strutis Didelis broileris
Komponentas Menamas įsisavinimas Tikrasis įsisavinimas Menamas įsisavinimas Tikrasis įsisavinimas Treoninas 0,86 0,83 0,77 0,80 Serinas 0,87 0,85 0,81 0,82 Alaninas 0,94 0,86 0,80 0,81 Metioninas 0,84 0,82 0,78 0,77 Fenilalaninas 0,81 0,81 0,75 0,72 Histidinas 0,87 0,85 0,78 0,81 Lizinas 0,84 0,83 0,77 0,75 Izoleucinas 0,84 0,83 0,81 0,82 Tirozinas 0,83 0,82 0,75 0,76 Argininas 0,61 0,78 0,76 0,74 Cistidinas 0,81 0,81 0,77 0,78 Leucinas 0,87 0,86 0,84 0,82 Baltymai 0,65 0,65 0,57 0,61 Riebalai 0,86 0,87 0,86 0,89 (Horbančukas, 2004 ) Stručių dienos energijos poreikiai priklauso nuo auginimo technologijos, paukščių anžiaus, kūno mas÷s ir kiaušinių d÷jimo intensyvumo bei faz÷s. Silj÷ ir kt. atlikti lyginamieji tyrimai parod÷, kad stručių pašarų, kuriuose daug ląstelienos, energetin÷ vert÷ yra dvigubai didesn÷ nei vištų pašarų, o šių rūšių paukščių krakmolinių pašarų, pavyzdžiui, kukurūzų, energetin÷ vert÷ yra panaši (2 lentel÷). Jauni stručiai blogai įsisavina riebalus, iš dalies d÷l to, kad jie neturi tulžies pūsl÷s. Tiesa, ketvirtąjį gyvenimo m÷nesį jau baigę paukščiai įsisavina daugiau kaip 90 procentų riebalų, bet pašarų racione turi būti ne daugiau kaip 6-8 procentai šio komponento (Horbančukas, 2004 ).
14
2 lentel÷. Įvairių pašarų tikroji energetin÷ vert÷ pagal azoto nulinį balansą, stručių ir didelių broilerių
Pašarai Strutis Dedelis broileris
Kukurūzų grūdai 15,06 14,42
Liucernos šienas 8,91 4,03
Miežiai 13,93 11,33
Avižos 12,27 10,63
Kviečių ir rugių hibridai 13,21 11,82
Kviečių s÷lenos 11,91 8,55
Saul÷grąžų išspaudos 10,79 8,89
Sojos išspaudos 13,44 9,04
Baltųjų (saldžiųjų) lubinų grūdai 14,61 9,40
Žuvies miltai 15,13 13,95
(Horbančukas, 2004 )
1.4 Stručių pašarai
Koncentruotieji pašarai. Svarbiausi fermose auginamų stručių raciono komponentai yra augalin÷s kilm÷s pašarai, o pagrindinę grupę sudaro grūdai, kurie pirmiausia yra angliavandenių, t. y. energijos šaltinis. Bet šiuose pašaruose esama pernelyg mažai baltymų (10-14 procentų), kurie, be to, neturi didel÷s energetin÷s vert÷s (juose mažai nepakeičiamųjų aminorūgščių). Remiantis literatūra, galima daryti išvadą, kad grūdai turi sudaryti apie 70 procentų stručių pašarų raciono (Horbančukas, 2004 ).
Tarp grūdinių kultūrų dominuoja kukurūzai (net 60 procentų raciono). Juose daug energijos, karotino (provitamino A) ir vitamino E, maistin÷ verte jie pranoksta kitus grūdus. Bet d÷l pernelyg didelio kukurūzų kiekio paukščiai gali nutukti, taip pat gali pablog÷ti jų dauginimosi rodikliai (Horbančukas, 2004 ).
Miežiai (40-45 procentai raciono) yra geras pašaras, jų energetin÷ vert÷ mažesn÷ nei kukurūzų, bet juose yra daugiau paprastųjų baltymų. Geras pašaras stručiams yra kviečiai (35-40 procentai raciono). Juose yra daugiau baltymų nei kukurūzuose, miežiuose ar avižose, jie pagerina pašarų skonį. Kviečių ir rugių hibridai (25-35 procentai raciono) turi palyginti daug baltymų. Jų kaip koncentruotųjų mišinių komponento reikšm÷ stručių mitybai nuolat did÷ja. Stručius taip pat galima lesinti rugiais (15-18 procentų) ir nedideliu kiekiu sorgų (10-12 procentų raciono), kadangi šiame pašare yra tanino. Daugiausia baltymų yra sojos s÷klose, kurias stručiai labai megsta, o saul÷grąžų s÷klos ir linų s÷klos jiems yra geras sieros aminorūgščių – metionino ir cistino, kurie
15
daro teigiamą poveikį plunksnų kokybei, šaltinis. be to, linų s÷klos daro dietinį poveikį (Horbančukas, 2004 ).
S÷lenos yra malūninkyst÷s šalutinis produktas. Jose yra palyginti daug baltymų, celiulioz÷s ir B grup÷s vitaminų (niacino ir timino). Vertingiausios yra kviečių s÷lenos, dažnai naudojamos kaip koncentruotųjų mišinių komponentas (iki 10 procentų raciono). Jos gali būti ir užmerktos. Kviečių s÷lenose ypač rekomenduojamos jaunikliams ir prieaugliui, kadangi jose yra daug mineralinių komponentų, pirmiausia fosforo (Horbančukas, 2004 ).
Sojos rupinių, kurie yra aliejaus gamybos šalutinis produktas, stručiams duodama tod÷l, kad juose yra labai daug (per 40 procentų) paprastųjų baltymų. Sojos rupinių baltymai laikomi vienais iš vertingiausių biologin÷s vert÷s požiūriu. Jie pasižymi dideliu nepakeičiamųjų amonorūgščių, ypač lizino, kiekiu. Rekomenduojami tiek jauniems, tiek suaugusiems paukščiams, taip pat reprodukciniu laikotarpiu. Sojos rupinių dalis koncentruotajame mišinyje gali sudaryti 35 procentus. Saul÷grąžų rupiniuose yra iki 30 procentų ląstelienos; jų kiekis koncentruotuose mišiniuose paprastai ribojamas 5-10 procentų. Šio pašaro baltymuose yra pernelyg mažai lizino (Horbančukas, 2004 ).
Melasa kaip cukraus gamybos šalutinis produktas yra energetinis pašaras. Jos mažomis doz÷mis dedama į granuliuotuosius koncentruotuosius mišinius. Melasa daro valomąjį poveikį (Horbančukas, 2004 ).
Pakankamai plačiai naudojamas koncentruotųjų pašarų stručiams komponentas – žuvies miltai, kuriuose yra mineralinių komponentų ir visaverčių baltymų, turinčių, daug nepakeičiamųjų aminorūgščių. Šio pašaro kokyb÷ labai priklauso nuo to, iš kokios žaliavos jis pagamintas, ir nuo gamybos technologijos. Jame yra net iki 65 procentų baltymų, kurių biologin÷ vert÷ laikoma labai didel÷ d÷l lizino ir metionino. Jis yra geras B grup÷s vitaminų šaltinis. mišinyje stručiams žuvies miltai turi sudaryti ne daugiau kaip 10-15 procentų (Horbančukas, 2004 ).
Mineraliniai ir vitamininiai priedai. Iš daugelio mineralinių ir vitamininių preparatų dažniausiai, ypač jauniems paukščiams, duodama formosano, vitoniko ir aminovitazolio, kurių įmaišoma į gerti skirtą vandenį pagal gamintojo instrukcijas, taikomas naminiams paukščiams. Kaip mineralinių komponentų, ypač kalcio, papildus galima naudoti lalkių žvyrą arba Oito preparatą, kuriame yra susmilkintų austrių geldelių. Nors stručių poreikiai kai kuriems mineraliniams komponentams ir vitaminams yra panašūs į tradicinį naminių paukščių poreikius, bet nereik÷tų nekritiškai taikyti šiems paukščiams duomenų, skirtų, pavyzdžiui, kalakutams. Stručiukų mineralinių komponentų ir vitaminų poreikius apibūdina Jarvis (3lentel÷) (Horbančukas, 2004 ).
16
3 lentel÷. Rekomenduojamas mineralinių komponentų ir vitaminų kiekis stručiams 1 kilograme pašaro.
Amžius (savait÷s) Komponentas 0-6 7-12 Kalcis (g) 11,0 9,5 Įsisavinamas fosforas (g) 5,5 4,5 Magnis (g) 0,55 0,5 Natris (g) 1,5 1,3 Kalis (g) 2,5 2,0 Chloras (g) 1,3 1,1
Vitaminas A (mat. vien.) 4000
Vitaminas D (mat. vien.) 600
Vitaminas E (mat. vien.) 40
Vitaminas K (mg) 5 Biotinas (mg) 0,12 Cholinas (mg) 500 Niacinas (mg) 40 Pantoteno rūgštis (mg) 40 Piridoksinas (mg) 2 Riboflavinas (mg) 2 Tiaminas (mg) 2 (Jarvis, 1994 ) Pramoniniai mišiniai. Koncentruotieji mišiniai stručiams daugiausia gaminami iš daugelio komponentų sudarytų granulių pavidalu. Tai palengvina lesinimą, sumažina nuostolius jo metu, iš dalies padeda išvengti dulkių patalpose ir tuo būdu sumažina paukščių kv÷pavimo takų susirgimų pavojų. Be to, pramoniniai mišiniai leidžia vienu metu duoti kelių komponentų lesalo, atsisakant sud÷tingo ir daug darbo reikalaujančio jų maišymo fermoje, ir nesuteikia paukščiams galimyb÷s išsirinkti skanesnius komponentus, paliekant ne tokius skanius. Komponentai, kurių reikia labai mažai (pavyzdžiui, vitaminai), granul÷se tolygiau paskirstyti nei savos gamybos mišiniuose. Be to, paukščiai geriau įsisavina kai kuriuos maistinius komponentus, kadangi, ruošiant granules, pager÷ja jų virškinamumas (Horbančukas, 2004 ).
Žalieji pašarai. Geriausias maistinių komponentų šaltinis stručiams augalų vegetacijos laikotarpiu yra turtinga įvairių augalų rūšių ganykla, pievų žol÷ arba smulkias÷kliai
17
drugeliniai augalai. Žaliuosiuose pašaruose yra 3,2-4,7 procento paprastųjų baltymų ir 2,7-5 procentai ląstelienos. Stručiams šerti dažniausiai naudojamas žaliasis pašaras yra liucerna, turinti daug baltymų, taip pat kalcio ir karotino; ją m÷gsta ir jaunikliai, ir suaugę paukščiai. Vertingas pašaras yra ir dobilai, ypač raudonieji, kurie yra geras liucernos pakaitalas. Stručius taip pat galima šerti žaliaisiais pašarais iš žolių ir grūdinių kultūrų. Be to, šie paukščiai m÷gsta šviežius runkelių ir morkų lapus, kopūstus ir salotas. Žaliųjų pašarų dalis suaugusių paukščių racione gali sudaryti net 60 procentų visos šviežios mas÷s. Tokią didelę žaliųjų pašarų dalį stručių racione pirmiausia sąlygoja šių paukščių sugeb÷jimas įsisavinti daug ląstelienos turinčių augalinių pašarų teikiamą energiją, kas siejama su jų gerai išsivysčiusiose aklojoje ir storojoje žarnose gyvenančios mikrofloros (bakterijų) veikla. Pasak Svarto ir kt., net 76 procentus metabolin÷s energijos, reikalingos stručių gyvybiniams poreikiams tenkinti, gali suteikti augalinių pašarų ląstelienos, pirmiausia celiulioz÷s, skaidymas. Tai iš esm÷s skiria šiuos paukščius nuo kitų naminių paukščių rūšių atstovų (Horbančukas, 2004 ).
Stručiams šerti vis dažniau naudojamas ribotas žolių, kukurūzų ir kitų augalų siloso kiekis. Kreibichas ir Zomeris pažymi, jog nerekomenduojama duoti stučiams cukrinių runkelių lapų siloso, kadangi tai gali sukelti virškinimo sutrikimų ir vidurių užkiet÷jimą, tuo tarpu gerų rezultatų pasiekta jau nuo 4-6 m÷nesio lesinant paukščius žolių arba kukurūzų silosu, laipsniškai didinant jo kiekį. Džosto duomenys ir paties autoriaus steb÷jimas leidžia daryti išvadą, kad suaugęs strutis per dieną turi gauti ne daugiau kaip 1,2-1,5 kilogramo gero siloso. Bet reikalingi išsamūs tyrimai, kad būtų galima tiksliai apibr÷žti šių pašarų tinkamumą stručiams ir galimas gr÷smes, kurių gali kelti jų naudojimas. Jau žinoma, jog silosą reikia susmulkinti, kad jis neužkimštų virškinamojo trakto (Horbančukas, 2004 ).
Žiemą vertingas pašaras yra šienas, kuris sudaro apie 20 procentų dienos normos. Stručiam skirtas šienas, kaip ir silosas, turi būti gerai susmulkintas – suaugusiems paukščiams 2-4 centimetrų šapais. Europos fermos auginamų gyvūnų apsaugos konvencijos vykdomasis komitetas pateikia šiuo klausimu konkrečias rekomendacijas (4 lentel÷). Geriausias yra liucernos šienas, kuriame kur kas daugiau baltymų ir mineralinių komponentų nei žolių šienas, jis taip pat turtingas karotino ir vitamino D. Geras ir raudonųjų dobilų šienas. Žiemą vertingas koncentruotųjų pašarų priedas yra džiovinta liucerna. Jos dalis suaugusiųjų paukščių racione gali sudaryti net keliasdešimt procentų. Iš kaupiamųjų kultūrų vertingas pašaras yra morkos, kuriose esama daug karotino. Jaunikliai lesinami tarkuotomis morkomis, o suaugusiems paukščiams, pirmiausia žiemą, duodama susmulkintų morkų (Horbančukas, 2004 ).
18
4 lentel÷. Susmulkintų stambiųjų pašarų ir kraiko poreikiai stručiams
Paukščio aukštis Vidutinis gabal÷lių ilgis (mm)
<30 cm* 5-10 30-45 cm 10-15 45-60 cm 20-25 75 cm-1 m 25-30 1-1,5m 30-35 >1,5 m 35-50
*Auginant jauniklius iki 3 savait÷s apskritai negalima naudoti kraiko arba jo turi būti labai mažai.
(Horbančukas, 2004). Racioną galima paįvairinti susmulkintomis dilg÷l÷mis, špinatais, obuoliais, kriauš÷mis, moliūgais, svogūnais. Žaliųjų pašarų dalis suaugusių paukščiųracione gali sudaryti net 60 procentų visos šviežios mas÷s. Tai leidžia taupyti koncentruotuosius pašarus. Pasak Svarto (1993) net 76 procentus metabolin÷s energijos, reikalingos stručių gyvybiniams poreikiams tenkinti, gali suteikti augalinių pašarų ląstelienos, pirmiausia celiulioz÷s, skaidymas. Tai iš esm÷s skiria šiuos paukščius nuo kitų naminių paukščių rūšių atstovų.
Vanduo. Paukščiams turi būti sudarytos sąlygos nuolat prieiti prie vandens. Priklausomai nuo temperatūros ir pašarų kiekio bei kokyb÷s stručiai per dieną išgeria po 2-4 litrus vandens. Kraštutiniais atvejais Afrikos pietuose per didžiausius karščius buvo nustatyta, kad kukurūzų grūdai (be žaliųjų pašarų) maitinami stručiai per dieną išgerdavo net 18 litrų vandens (Skadhauge, 1999 ).
Pasak Karalevičiaus (2002) stručiams negalima duodi šaltesnio kaip 10-15 °C vandens. Tod÷l atsig÷rę itin šalto vandens jaučiasi gana prastai, o neretai sutrinka virškinimas. Tačiau vasarą netinka ir labai šiltas, saul÷kaitoje pabuvęs vanduo. Nor÷dami palaikyti tinkamą kūno temperatūrą, vasaros karštymečiu šie paukščiai geria kelis kartus daugiau vandens, negu įprasta. Tod÷l vandens rezervuaras tur÷tų nuolat būti pav÷syje, kad jame esantis vanduo būtų kuo v÷sesnis ir neįšiltų daugiau kaip 18 °C.
1.5 Jauniklių lesinimas
Pirmosiomis gyvenimo dienomis jaunikliai minta trynio, kuris prieš pat išsiritimą įtraukiamas kartu su trynio maišu į gemalo žarnyną, atsargomis. Bet šiuo laikotarpiu paukščių kūno mas÷ sumaž÷ja net 20-30 procentų (Horbančukas, 2004 ).
19
Pasak Niekerk (1996) kai kurie augintojai duoda stručiukams pašaro ir vandens, pra÷jus2-3 dienoms po išsiritimo. Kiti mano, jog vandens ir pašaro reikia duoti iškart po jauniklių perk÷limo į augyklą, kad paukščiai gal÷tų kuo ankščiau mokytis lesti ir gerti. O Deeming (1995) duomenimis, siūlo juos pirmą kartą lesinti 5-6 gyvenimo dieną, kadangi tai esą padeda teisingai naudoti trynio maišą, kuris būna visiškai rezorbuotas po 10-14 dienų.
Augintojai įvairiais būdais skatina jauniklius lesti pašarą, pavyzdžiui, naudoja žalias lesalines, kurias reikia sustatyti keliose patalpos vietose. Rekomenduojama, kad viena lesalin÷ tektų penkiems jaunikliams. Stručiukai aiškiai teikia pirmenybę kai kurioms spalvoms, ypač žaliai. Tod÷l žalieji pašarai, pavyzdžiui, liucerna, skatina stručiukus maitintis. Kartais į jauniklių būrelį įleidžiama vyresnių stručiukų, kurie atlieka „mokytojų“ pareigas. Iš pradžių stručiukams pašaro duodama keturis kartus per dieną, geriausia - visada tuo pačiu metu. Pra÷jus 30 minučių, nesulestas liekanas reikia pašalinti. Dviejų m÷nesių paukščiai lesinami jau rečiau – 3 kartus per dieną. Lesalin÷s ir girdyklos tiri būti tokios, kad paukštis paspyręs arba atsistojęs jų neapverstų (Allwright, 1997; Horbančukas, 2004 ).
Pirmas 2-3 savaites stručiukams nerekomenduojama duoti žalių lesalų, nes jie turi mažai baltymų, taip pat ir nevirškinamųjų medžiagų (pvz., oksalo rūgšties), kurios gali trukdyti įsisavinti kalcį. Taip pat nereik÷tų naudoti ir lesalo, kuriame yra daug ląstelienos. Lesalas turi būti kokybiškas: nesupelijęs ir nedulk÷tas (Aleks÷jūnien÷ ir kt., 2007 ).
Pirmas tris savaites stručiukai turi pastoviai tur÷ti lesalo, v÷liau kombinuotasis lesalas duodamas du kartus dienoje, lesinant po 20 minučių. Prad÷jus dviejų etapų lesinimą, į stručiukų racioną galima įvesti smulkintą liucerną. Reikia žiūr÷ti, kaip auga stručiukai, per didelis prieaugis gali paveikti jų kojas (Aleks÷jūnien÷ ir kt., 2007 ).
Jaunikliams iki 30-40 gyvenimo dienos paprastai duodama probiotikų pagal gamintojų rekomendacijas arba paprasto jogurto. Tai skatina Bifidobacterium arba L. acidophilus rūšies bakterijų štamų vystimąsį virškinamajame trakte. Steriliomis sąlygomis, kai n÷ra reikiamos bakterijų floros, jaunikliams gresia įvairios infekcijos (Horbančukas, 2004 ).
Be koncentruotojo mišinio (granulių), jauniems paukščiams pirmąsias 7-10 dienų duodama smulkiai supjaustytų virtų vištos kiaušinių (vienas kiaušinis 7-8 jaunikliams), tarkuotų morkų ir 3-4 kartus per dieną truputį supjaustytų kopūstų lapų, salotų, liucernos arba dobilų. Paukščiai labai m÷gsta žaliuosius pašarus, tod÷l kai kurie fermeriai suriša liucerną pundeliais ir pakabina juos 25- 30 centimetrų aukštyje lapais į apačią, kad jaunikliai gal÷tų laisvai juos pasiekti (Horbančukas, 2004 ).
Iki trečios savait÷s jaunikliams galima duoti avižinių dribsnių, smulkiai supjaustytos liucernos ir „Starter“ tipo koncentruotojo mišinio santykiu 1:1:1. Visa tai reikia gerai išmaišyti. Kad
20
jaunikliai gerai augtų ir vystytųsi, reikia jiems parūpinti atitinkamą mineralinių junginių ir vitaminų kiekį (3 lentel÷). Pramon÷s gamybos granuliuotieji mišiniai apskritai atitinka šiuos reikalavimus. Dažnai į gerti skirtą vandenį įmaišoma preparatų, kuriuose yra daug mineralų ir vitaminų, šių preparatų reikia duoti keturias dienas paeiliui,o po to daryti dviejų dienų pertrauką (Horbančukas, 2004 ).
Stručiukai noriai lesa trintas geldeles arba ryžio grūdo dydžio akmen÷lius, kurių jie turi gauti iki valiai. Rekomenduojama duoti žvirgždo; grūdeliai turi būti tos amžiaus grup÷s paukščio nago dydžio. Labai svarbu, kad jauniklių racione būtų žalios ląstelienos. Kai paukščiams sueina trys savait÷s, ji turi sudaryti 5-6 procentus raciono. Reikia pažym÷ti, kad, paukščiams augant, jų sugeb÷jimas įsisavinti ląstelieną ir riebalus did÷ja. Auginimo laikotarpiu, ypač taikant intensyviąją sistemą, kai daugiausia duodama koncentruotųjų pašarų, svarbu, kad paukščiai visada gal÷tų prieiti prie švaraus vandens, kurį reikia keisti po kiekvieno lesinimo. 4-5 kilogramus sveriantys stručiukai per dieną išgeria apie 1 litrą vandens (Horbančukas, 2004 ).
Jaunikliai nepakenčia vienatv÷s. Tod÷l niekada nereikia stručių palikti po vieną ar jų izoliuoti, kadangti kraštutiniais atvejais jie gali nustoti maitintis ir nugaišti iš bado. Grup÷mis laikomi stručiai skatina vieni kitus maitintis. D÷l streso jiems dingsta apetitas. Be to, stručiukams paprastai būdingas imprintingas, kurio d÷ka jie išmoksta labai anksti atpažinti t÷vus. Tod÷l augyklos kampe galima pakabinti ir žmogų primenančią kaliausę su skryb÷le, prijuoste, keln÷mis. Stručiai kur kas geriau ir drąsiau jaučiasi, kai juos aptarnauja tie patys visada vienodai apsirengę žmon÷s (Horbančukas, 2004 ).
Beveik steriliomis sąlygomis (švarios augyklos, reikiamos bakterijų floros stygius ) auginami jaunikliai yra neatsparūs įvairioms infekcijoms. Kartais jauniems stručiukams duodama (panašiai būna natūraliomis sąlygomis ) suaugusių paukščių išmatų, kad žarnynuose sparčiai daugintųsi atitinkama bakterijų flora. Bet daugelis augintojų tam griežtai nepritaria, bijodami žarnyno infekcijų (Escherichia coli, Salmonella, Clostridium ) ir parazitų plitimo. Netinkamos bakterijų floros dauginimosi jauniklių žarnynuose pavojui sumažinti naudojamos miel÷s; taip pat galima į geriamąjį vandenį įmaišyti šiek tiek acto rūgšties, fumarin÷s rūgšties arba citrinos rūgšties, kurios sumažina pašaro pH (Horbančukas, 2004 ).
Auginant jaunus paukščius, taikomos dvi lesinimo sistemos – iki soties arba kontroliuojamuoju (dozuojamuoju) būdu. Pirmojo, iki pastarojo meto gana plačiai paplitusio metodo šalininkai mano, kad stručiai turi patys nusistatyti maisto kiekį, priklausomai nuo savo poreikių, taip, kaip natūralioje aplinkoje. Bet vis dažniau reiškiama nuomon÷, jog stručiukų lesinimas turi būti reguliuojamas (dozuojamas), kadangi tai užtikrina geresnius gamybinius ir ekonominius rezultatus nei lesinimas iki soties. Tyrimai rodo, kad reguliuojamuoju (dozuojamuoju)
21
būdu lesinami paukščiai yra sveikesni, o išauginamų paukščių procentas yra didesnis (Horbančukas, 2004 ).
1.6 Prieauglio lesinimas
Stručiams nuo ketvirtojo m÷nesio iki pjovimo brandos, kai kūno mas÷ pasiekia 90-100 kilogramų, rekomenduojama lesinti granulių mišiniais. Mišinyje tur÷tų būti 16 procentų paprastųjų baltymų, daug nepakeičiamųjų aminorūgščių ir apie 14 procentų ląstelienos. Vienam paukščiui per dieną duodama sulesti 2,2 kilogramo mišinio. Be koncentruotųjų pašarų paukkščiamas būtina duoti žaliųjų pašarų ar šieno, kurių tur÷tų gauti per dieną 3-3,5 kilogramo. Praktin÷s rekomendacijos, kaip lesinti augančius stručius, pateiktos 5 lentel÷je (Horbančukas, 2004 ).
Jauni stručiai greitai auga ir 6 m÷nesių amžiaus būna maždaug 1,5 metro aukščio. Kad skeletas taisyklingai vystytųsi, racione turi būti atitinkamas kalcio ir fosforo santykis. Rekomenduojama, kad racione kalcio būtų 1,4-2,5 procento, o fosforo – 0,7-1,5 procento. Optimalus šių dviejų elementų santykis turi būti 1:0,5-1:0,6. Vasarą ir žiemą paukščiai turi tur÷ti galimybę bet kada prieiti prie vandens (Horbančukas, 2004 ).
5 lentel÷. Augančių stručių lesinimo rekomendacijos Amžius (m÷nesiai) Kūno mas÷ (kg) Paprastieji baltymai racione (proc.) Grūdų dalis racione (proc.) Stambiųjų pašarų dalis racione (proc.) Pašarų sunaudojimas 1 kg prieaugio (kg) 0-2 <18 22 55 <10 2,0 3-4 19-45 20 50 10-20 2,5 5-6 45-65 16 40 30-35 4,0 7-10 65-95 14 25 70 6,5 Suaugę paukščiai >110 10-12 <10 >90 14,0 (Horbančukas, 2004 ).
1.7 Suaugusių paukščių lesinimas dauginimosi laikotarpiu
Stručiai kiaušinius pradeda d÷ti vasario pabaigoje, o baigia rugs÷jo pabaigoje. Lesinimas turi svarbią reikšmę stručių reprodukcijai – sud÷tų kiaušinių kiekiui ir kokybei bei apvaisinimo procentui. Likus m÷nesiui iki kiaušinių d÷jimo pradžios, patel÷s turi gauti pašaro, kuriame yra apie 14 procentų paprastųjų baltymų, daug nepakeičiamųjų aminorūgščių (0,7 procento lizino ir po 0,5 procento treonino ir metionino su cistinu), taip pat mineralinių komponentų ir vitaminų. 6 lentel÷je nurodyti stručių dienos poreikiai baltymams ir aminorūgštims priklausomai nuo kūno mas÷s ir dedamų kiaušinių mas÷s (Horbančukas, 2004 ).
22
Koncentruotojo mišinio dienos davinys vienam paukščiui neturi viršyti 2 kilogramų. Šiuo laikotarpiu didelę reikšmę turi žalieji pašarai – liucerna ir dobilai. Jeigu paukščiai retai išleidžiami į žaliaisiais pašarais aps÷tą (ganyklos tipo) voljerą (5pav.), jiems reikia kasdien mažiausiai 3 kartus duoti nupjautų žaliųjų pašarų. Švieži žalieji pašarai turi būti supjaustyti 2-3 centimetrų ilgio gabal÷liais. Reprodukciniu laikotarpiu pavyzdinis dienos racionas suaugusiam paukščiui (abiejų lyčių) tur÷tų būti toks:
koncentruotasis mišinys – 1,7-2,0 kg; avižos – 0,4 kg;
žalieji pašarai – liucerna, dobilai arba žol÷s – 2-4 kg – papildyti šienu.
6 lentel÷. Stručių patelių baltymų ir pagrindinių aminorūgščių (g) poreikiai kūno masei palaikyti ir kiaušiniams d÷ti
Dienos poreikiai patel÷ms, kurios kūno mas÷ (kg)
Sud÷ti vienam kiaušiniui, kurio mas÷ (kartu su lukštu) – (kg) Komponentas 100 105 110 1,2 1,4 1,6 Baltymai 67 69 72 119 138 158 Argininas 5,70 5,87 6,12 3,56 4,15 4,74 Lizinas* 5,78 5,95 6,21 6,41 7,48 8,55 Metioninas 1,86 1,90 2,00 2,67 3,10 3,56 Histidinas 2,54 2,61 2,73 1,91 2,20 2,50 Treoninas 3,54 3,64 3,80 6,85 8,00 9,13 Valinas 4,32 4,46 4,65 5,50 6,40 7,30 Izoliaucinas 3,50 3,60 3,76 4,55 5,30 6,10 Leucinas 6,90 7,14 7,45 9,00 10,50 12,00 Tirozinas 2,33 2,40 2,50 3,70 4,30 4,90 Fenilalaninas 3,82 3,90 4,10 4,06 4,67 5,30 Cistinas 0,89 0,92 0,96 Triptofanas 0,73 0,75 0,78
*110 kilogramų sveriančioms dedekl÷ms, kas antrą dieną sudedančioms 1,2 kilogramo kiaušinį, per dieną reikia 6,3 gramo lizino. (Horbančukas, 2004 ).
23
5 pav. Stručiai žol÷s voljere (http://lt.wikipedia.org/wiki/Afrikinis_strutis )
Pukščiams turi būti sudarytos sąlygos nuolat prieiti prie vandens. Priklausomai nuo temperatūros ir pašarų kiekio bei kokyb÷s stručiai per dieną išgeria po 2-4 litrus vandens. Duomenys, kiek vandens per dieną išgeria stručiai priklausomai nuo jų amžiaus ir kūno mas÷s, pateikti 7 lentel÷je (Horbančukas, 2004 ).
Paukščius lesinti reikia racionaliai, nepersistengiant, kad jie pernelyg nenutuktų, kadangi tai pablogina reprodukcijos rodiklius (d÷slumas, apvaisinimas). Kiaušinių d÷jimo laikotarpiu ypač svarbu, kad stručių patelių racione būtų fosforo ir kalcio, kurie atlieka esminį vaidmenį formuojantis kiaušinių lukštui. Kalcio poreikis labai priklauso nuo kiaušinių d÷jimo intensyvumo ir faz÷s. Kai d÷slumas didžiausias, t.y. gegužę ir birželį, šio elemento kiekis racione gali sudaryti apie 3 procentus, o kitais produktyviais laikotarpiais – 2,5 procento ir net mažiau (Horbančukas, 2004 ).
7 lentel÷. Vandens poreikis stručiams priklausomai nuo amžiaus ir kūno mas÷s
Amžius (dienomis) Kūno mas÷ (kg)
Vandens kiekis paukščiui (l) Kilogramui kūno mas÷s 35-42 4-6 0,7 0,17 70-98 16-29 1,9 0,12 126-154 40-51 3,4 0,08 182-210 61-71 4,9 0,08 226-294 86-92 4,2 0,05 322-350 97-100 3,5 0,04 (Horbančukas, 2004 ).
24
Paukščius lesinti reikia racionaliai, nepersistengiant, kad jie pernelyg nenutuktų, kadangi tai pablogina reprodukcijos rodiklius (d÷slumas, apvaisinimas). Kiaušinių d÷jimo laikotarpiu ypač svarbu, kad stručių patelių racione būtų fosforo ir kalcio, kurie atlieka esminį vaidmenį formuojantis kiaušinių lukštui. Kalcio poreikis labai priklauso nuo kiaušinių d÷jimo intensyvumo ir faz÷s. Kai d÷slumas didžiausias, t.y. gegužę ir birželį, šio elemento kiekis racione gali sudaryti apie 3 procentus, o kitais produktyviais laikotarpiais – 2,5 procento ir net mažiau (Horbančukas, 2004 ).
Bet kalcio dalis negali būti pernelyg didel÷, kadangi jis stabdo mangano ir cinko įsisavinimą. Papildomų komplikacijų sudaro ta aplinkyb÷, kad duodamą pašarą lesa ir patinai, kuriems, žinoma, reikia kur kas daugiau kalcio. Patinų organizme kalcio perteklius sumažina cinko įsisavinimą. Tai neigiamai atsiliepia spermatogenezei ir galiausiai sumažina apvaisintų kiaušinių procentą. Liūdnos patirties šiuo požiūriu tur÷jo augintojai, kurie, duodami daug kalcio per kiaušinių d÷jimo sezoną, nepasiek÷ gerų stručių reprodukcijos rezultatų. Kita vertus, d÷l kalcio stygiaus (lesinimas tik grūdais) kiaušinių lukštas gali būti labai plonas, ir jie dažnai suskyla vos tik sud÷ti. Tik visaverčiai mišiniai gali akivaizdžiai pagerinti lukšto kokybę (Horbančukas, 2004 ).
1.8 Suaugusių paukščių lesinimas ne dauginimosi laikotarpiu
Stručių dauginimosi laikotarpis paprastai baigiasi antojoje rugs÷jo pus÷je. Pra÷jus 14 dienų po paskutinio kiaušinio sud÷jimo, reikia pereiti prie žiemos lesinimo. Duodama koncentruotojo mišinio, kuriame yra mažiau baltymų, nepakeičiamųjų aminorūgščių, metabolin÷s energijos ir kalcio, bet daugiau ląstelienos. Prie naujo raciono turi būti pereinama laipsniškai, per 7-10 dienų. Lesinimo laikotarpis po reprodukcinio sezono trunka iki sausio vidurio. Daugiausia duodama koncentruotųjų pašarų ir šieno, o šiltesnio klimato sąlygomis – dar ir žolių mišinio su liucerna ir dobilais (Horbančukas, 2004 ).
Kai kurie augintojai nor÷dami sumažinti lesinimo išlaidas žiemą, iš viso atsisako (bent jau iki sausio pabaigos) mišinių ir duoda paukščiams grūdų, pavyzdžiui, po 2-2,5 kilogramo avižų ir miežių per dieną. Be avižų, miežių, taip pat galima duoti kukurūzų, kviečių ir rugių hibridų, bet mažiau. Grūduose, kurie pirmiausia yra angliavandenių šaltinis, pernelyg maža baltymų, tod÷l paukščiams reikia ir baltymingų pašarų, pavyzdžiui, džiovintos liucernos, kurios galima duoti palaidos kartu su grūdais. Be to, į geriamąjį vandenį 2-3 kartus per savaitę įmaišoma vitaminų ir mineralų preparatų (Horbančukas, 2004 ).
Ne dauginimosi laikotarpiu vertingas pašaras stručiams yra šienas, kuris pagal svorį gali sudaryti 20-30 procentųdienos raciono. Geriausia duoti liucernos ir dobilų šieno, susmulkinto 2-4 centimetrų ilgio šapais. Šiuo laikotarpiu stručiams taip pat galima duoti šiaudų (geriausia – miežinių) pjaustinio, kuris suaugusiems paukščiams taip pat yra labai geras kraikas. Taip pat
25
rekomenduojama duoti supjaustytų morkų ir kopūstų. Štai koks tur÷tų būti pavyzdinis racionas suaugusiemspaukščiams (abiejų lyčių ) žiemos laikotarpiu:
koncentruotieji pašarai – 1 kg; šienas – 0,3-0,5 kg;
morkos, kopūstai (supjaustyti) – 0,2-0,3 kg; avižos – 1 kg.
Stambiųjų sultingųjų pašarų, pavyzdžiui, kopūstų, morkų, kitų kaupiamųjų geriausia duoti vidurdienį, kai temperatūra yra aukščiausia. Jų turi būti tiek, kad paukščiai sp÷tų juos sulesti per 2-3 valandas. Negalima leisti, kad pašaras sušaltų. Po vidurdienio lesalin÷se turi likti tik sausas pašaras – koncentrotieji pašarai ir šienas. Svarbu nuolat duoti paukščiams vandens. Vandens temperatūra žiemą turi būti 10-15 °C. Naktį vandens temperatūra nukrenta, tod÷l rytą jį reikia pakeisti kambario temperatūros vandeniu. Per smarkius šalčius mažiausiai 12 °C vandens reikia duoti kelis kartus per dieną. Suaugę paukščiai šiuo laikotarpiu per parą gali išgerti net po 4 litrus vandens. Žiemą stručiams tam tikroje patalpos vietoje reikia paberti šiek tiek žvyro. Suaugusiems stručiams šiuo laikotarpiu galima duoti po 50 gramų cukraus per dieną (Horbančukas, 2004 ).
26
2. TYRIMO METODIKA
Darbo tikslas – Įvertinti stručių mitybos ypatumus stručių genetikos centre Rokuose, (Kauno raj.), „X“ ūkyje, Jonavos raj. ir gautus rezultatus palyginti su literatūros duomenimis. Atlikti stručių patinų ir patelių kraujo morfologinį tyrimą.
Darbo uždaviniai:
1. Aptarti stručių kilmę ir sistematiką.
2. Susipažinti ir išanalizuoti esamą literatūrą, aptarti stručių mitybos įtaką jų sveikatingumui. 3. Išanalizuoti stručių lesinimo pagrindinius principus.
4. Atlikti stručių kraujo morfologinius tyrimus. 5. Pateikti išvadas ir pasiūlymus.
2.1Tyrimo metodika ir organizavimas
Tyrimo duomenys paruošti 2011-2012 metais Stručių genetikos centre Rokuose, Kauno rajone ir „X“ ūkyje Jonavos rajone. Iš viso buvo paimta 16 suaugusių (nuo 14 m÷nesių) stručių kraujo m÷ginių: 8 m÷giniai birželio ir 8 lapkričio m÷nesį, po 4 m÷ginius iš Stručių genetikos centro Rokuose, Kauno rajono ir „X“ ūkio Jonavos rajone birželio m÷nesį ir po 4 m÷ginius lapkričio m÷nesį. Atliekant tyrimus dom÷jom÷s paukščių racionų struktūra, lesinimo ypatumais ir laikymo sąlygomis.
Kraujas buvo imtas iš stručio sparno kraujagyslių į vakutainerius, panaudojant antikoaguliantą „Hepariną“. Kraujo morfologinis tyrimas buvo atliktas LSMU, Veterinarijos akademijoje, Neužkrečiamųjų ligų katedroje, Stambiųjų gyvulių klinikoje, klinikinių tyrimų
laboratorijoje su morfologinio kraujo tyrimo aparatu ABACUS..JUNIOR VET... Iš kraujo
morfologinių tyrimų nustat÷m÷ bendrą eritrocitų, leukocitų kiekį ir leukocitinę formulę.
Statistin÷ analiz÷ atlikra statistiniu paketu SPSS Statistics 20. Buvo apskaičiuotos tiriamų požymių grupių vidutin÷s reikšm÷s ir jų paklaidos. Vertinant sezono įtaką grup÷ms palyginimui naudojome Stjudento kriterijų porin÷ms imtims. Vertinant lyties įtaką grup÷ms palyginimui naudojome Stjudento kriterijų neporin÷ms imtims. Skirtumus nuo normatyvinių rodiklių įvertinome apskaičiavę Stjudento kriterijų vienai imčiai. Skirtumai laikyti statistiškai reikšmingais, kai p<0,05.
Stručių genetikos centre laikoma apie 370 stručių, kurie pagal amžių skirstomi į tris grupes: (6 paveikslas)
Jaunikliai – iki 4 m÷nesių (209 stručiai), Prieauglis – 4 – 14 m÷nesių (139 stručiai), Suaugę – vyresni nei 14 m÷nesių (24 stručiai).
27
„X“ ūkyje laikoma tik 33 stručiai, kurie taip pat yra skirstomi į tris grupes: (6 paveikslas) Jaunikliai – iki 4 m÷nesių (15 stručių),
Prieauglis – 4 – 14 m÷nesių (11 stručių), Suaugę – vyresni nei 14 m÷nesių (7 stručiai).
209 15 139 11 24 7 0 50 100 150 200 250 Stručiai vnt. S tr u či ų g en et ik o s ce n tr a s " X " ū k is Laikymo vieta
Stručių amžiaus pasiskirstymas
Suaugę >14m÷n Prieauglis 4-14m÷n Jaunikliai 0-4m÷n
28
3. TYRIMŲ REZULTATAI
3.1 Stručių lesinimas tiriamuosiuose ūkiuose
Abiejose stručių laikymo vietose paukščiai žiemą lesinami šieno kapojais, kurių, išvedus vidurkį, jaunikliams duodama apie 0.2kg., prieaugliui - 0,4kg., suaugusiems – 0,9kg. per dieną. Be šieno paukščiai gauna grūdinių kultūrų pašarų, sojų ir saul÷grąžų rupinių, pramoninių mišinių, premiksų, vitaminų bei mineralų, skirtų tam tikrai paukščių grupei. Žiemos lesinimo racionų struktūros pateiktos 8 ir 9 lentel÷se.
8 lentel÷. Stručių genetikos centro žiemos racionų struktūra priklausomai nuo amžiaus
Rodikliai Jaunikliams (0–4 m÷n. ) Prieaugliui (4-14 m÷n.) Suaugusiems (nuo 14m÷n.) Šienas (liucernos) 15 18 20 Kviečiai 25,3 37,6 22,1 Miežiai - - 8,5 Avižos - 8 9 Kvietrugiai - - 5 Kukurūzai 16,5 5,3 1,7 Sojų rupiniai 17,7 6,2 7,61 Saul÷grąžų rupiniai 5,21 4,7 6,3 S÷lenos (kvietin÷s) 4,9 8,3 7,4 Pramoniniai mišiniai 11 8,42 7,5 Pašarinis kalkakmenis 2,8 2,1 3,4
Mineraliniai ir vitamininiai priedai 1,59 1,38 1,49
Kaip matyti iš lentel÷je pateiktų duomenų, stručių genetikos centre jauniklių žiemos raciono didžiąją dalį sudaro kviečiai, sojų rupiniai, kukurūzai, šienas ir pramoniniai mišiniai. Jaunikliams visiškai neduodama miežių, avižų ir kvietrugių.
Prieauglio žiemos racione vyrauja kviečiai, šienas, pramoniniai mišiniai, kvietin÷s s÷lenos, sojų rupiniai. Visai neduodama miežių ir kvietrugių. Pasteb÷ta ir tai, kad šios grup÷s stručiams mažai duodama premiksų, vitaminų ir mineralų, lyginant su kitomis dviejomis stručių amžiaus grup÷mis.
29
Suaugusių paukščių žiemos racione vyrauja grūdin÷s kultūros ir šienas. Mažiausiaijie gauna kukurūzų, palyginus su kitomis dvejomis stručių amžiaus grup÷mis.
9 lentel÷.„X“ ūkyje laikomų stručių žiemos racionų struktūra priklausomai nuo amžiaus
Rodikliai Jaunikliams (0–4 m÷n. ) Prieaugliui (4-14 m÷n.) Suaugusiems (nuo 14m÷n.)
Šienas (liucernos ir dobilų) 13 17 19
Kviečiai 27,24 34,1 24,1 Miežiai - 2,5 8,8 Avižos - 3,9 9,3 Kvietrugiai - - 4,1 Kukurūzai 18,5 12,5 5,5 Sojų rupiniai 17,7 7,2 9,5 S÷lenos (kvietin÷s) 3,8 7,6 7,9 Pramoniniai mišiniai 15 10 6 Morkos 3 3,5 4 Melasa 0,13 0,23 0,33
Mineraliniai ir vitamininiai priedai 1,63 1,41 1,47
Iš lentel÷je pateiktų duomenų,matyti, kad „X“ ūkyje laikomų stručių jauniklių žiemos raciono didžiąją dalį sudaro kviečiai, kukurūzai, sojų rupiniai, pramoniniai mišiniai ir šienas. Jaunikliams visiškai neduodama miežių, avižų ir kvietrugių.
Prieauglio žiemos racione vyrauja kviečiai, šienas, kukurūzai, pramoniniai mišiniai, kvietin÷s s÷lenos, sojų rupiniai. Visai neduodama kvietrugių.
Suaugusių paukščių žiemos racione vyrauja įvairios grūdin÷s kultūros, šienas, sojų rupiniai.
Palyginus stručių genetikos centro ir „X“ ūkio žiemos racionų struktūras pasteb÷ta, kad „X“ ūkyje stručiai gauna morkų ir melasos, ko negauna paukščiai stručių genetikos centre, bet šie paukščiai gauna pašarinio kalkakmenio ir saul÷grąžų rupinių, o „X“ ūkyje laikomi stručiai jų negauna. Taip pat past÷b÷ta ir tai, kad „X“ ūkyje stručių prieauglis dar gauna miežių. Visa kita raciono dalis panaši, tik šiektiek skiriasi gaunamo pašaro sud÷tinių dalių procentin÷ sud÷tis.
30
Dažniausiai duodamų pašarų kiekio procentin÷ dalis jauniklių žiemos racione (išvedus vidurkį iš šių dviejų ūkių) nurodyta 7 paveiksle.
1,61
5,57
17,5
14
17,7
4,35
13
26,27
Kviečiai Kukurūzai Šienas Sojų rupiniai Kvietinės sėlenos Pramoniniai mišiniai Mineraliniai ir vitamininiai priedai Kiti pašarai7 pav. Jauniklių žiemos raciono pašarų pasiskirstymas
Nuo geguž÷s m÷nesio stručius pradedama lesinti vasaros racionu, kai šienas yra pakeičiamas žole. Jaunikliams žol÷s duodama apie 0,6kg., prieaugliui – 2,3kg., suaugusiems nuo 3,0kg. iki 4,0kg. per dieną vienam paukščiui. Be žol÷s stručiai gauna grūdinių kultūrų pašarų, sojų ir saul÷gražų rupinių, pramoninių mišinių, premiksų, vitaminų bei mineralų, skirtų tam tikrai paukščių grupei. Vasaros lesinimo racionų struktūros pateiktos 10 ir 11 lentel÷se.
31
10 lentel÷. Stručių genetikos centro vasaros racionų struktūra priklausomai nuo amžiaus
Rodikliai Jaunikliams (0–4 m÷n. ) Prieaugliui (4-14 m÷n.) Suaugusiems (nuo 14m÷n.) Žol÷ (liucerna) 34,8 51,9 55,6 Kviečiai 14,9 21,8 9,3 Miežiai - 4 7 Avižos - 3,1 6,2 Kvietrugiai - 2 3,5 Kukurūzai 12,5 - - Sojų rupiniai 12,25 6,3 6,1 Saul÷grąžų rupiniai 4,1 1 1,8 S÷lenos (kvietin÷s) 4,27 6,4 5,6 Pramoniniai mišiniai 13 - - Pašarinis kalkakmenis 2,75 2,29 2,61
Mineraliniai ir vitamininiai priedai 1,43 1,21 1,29
Kaip matyti iš lentel÷je pateiktų duomenų, stručių genetikos centre jauniklių vasaros raciono didžiąją dalį sudaro žol÷, kviečiai, pramoniniai mišiniai, kukurūzai ir sojų rupiniai. Jaunikliams visiškai neduodama miežių, avižų ir kvietrugių.
Prieauglio vasaros racione vyrauja žol÷ ir kviečiai. Visai neduodama kukurūzų ir pramoninių mišinių.
Suaugusių paukščių vasaros racione vyrauja žol÷ ir grūdin÷s kultūros. Žol÷ užima šiek tiek daugiau nei 50% viso sudaromo raciono struktūros. Suaugusiems stručiams visiškai neduodama kukurūzų ir pramoninių mišinių.
32
11 lentel÷. „X“ ūkyje laikomų stručių vasaros racionų struktūra priklausomai nuo amžiaus
Rodikliai Jaunikliams (0–4 m÷n. ) Prieaugliui (4-14 m÷n.) Suaugusiems (nuo 14m÷n.)
Žol÷ (liuzerna ir dobilai) 30 45 59,07
Kviečiai 25,99 30,77 10 Miežiai - 3 7,2 Avižos - 5,8 7,6 Kvietrugiai - - 3,3 Kukurūzai 14,5 - - Sojų rupiniai 8,9 7,1 6,5 S÷lenos (kvietin÷s) 4,3 7,2 5,1 Pramoniniai mišiniai 15 - -
Mineraliniai ir vitamininiai priedai 1,31 1,13 1,23
Kaip matyti iš lentel÷je pateiktų duomenų, „X“ ūkyje laikomų stručių jauniklių vasaros raciono didžiąją dalį sudaro žol÷, kviečiai, pramoniniai mišiniai, kukurūzai ir sojų rupiniai. Jaunikliams visiškai neduodama miežių, avižų ir kvietrugių.
Prieauglio vasaros racione vyrauja žol÷ ir kviečiai. Visai neduodama kvietrugių, kukurūzų ir pramoninių mišinių.
Suaugusių paukščių vasaros racione vyrauja įvairios grūdin÷s kultūros, žol÷ ir sojų rūpiniai. Žol÷ užima beveik 60% viso sudaromo raciono struktūros. Suaugusiems stručiams visiškai neduodama pramoninių mišinių ir kukurūzų.
Palyginus abiejų ūkių vasaros racionų struktūras pasteb÷ta, kad stručių genetikos centre paukščiai dar gauna saul÷grąžų rupinių ir pašarinio kalkakmenio. Taip pat past÷b÷ta, kad stručių prieauglis dar gauna kvietrugių (to šios grup÷s paukščiai negauna „X“ ūkyje ) . Visa kita raciono dalis panaši, tik skiriasi šiek tiek gaunamo pašaro sud÷tinių dalių procentin÷ sud÷tis.
Vasaros metu stručiams duodama daug žol÷s, nes tai yra geriausias maistinių komponentų šaltinis. Joje yra nemažai paprastųjų baltymų ir ląstelienos. Geriausiai tinkama liucerna, nes ji turi daug baltymų, kalcio ir karotino. Žiemą geriausia duoti liucernos šieną, kadangi jame daugiausia baltymų ir mineralinių komponentų lyginant su kitų žolių šienu. Taip pat liucernos šienas turtingas karotino ir vitamino D.
33
Iš šių dviejų ūkių žiemos ir vasaros racionų matyti, kokie pašarai vyrauja jauniklių racione. Didžiausią dalį iš grūdinių kultūrų užima kviečiai, kuriuose yra daugiausia baltymų lyginant su kukurūzais, miežiais ir avižomis. Taip pat ir kukurūzai, kurių maistin÷ vert÷ pranoksta kitas grūdines kultūras ir turi daug vitamino E. Sojų rupiniai taip pat užima nemažą dalį raciono, nes juose daug paprastųjų baltymų. Taip pat jie turi daug nepakeičiamųjų aminorūgščių, ypač lizino. Vertingas pašaras stručiukams yra ir kvietin÷s s÷lenos, kuriose daug baltymų ir vitamino B. Didelę pašarų dalį sudaro ir pramoniniai mišiniai, nes jie yra subalansuoti būtent pagal konkrečiai grupei priskiriamų paukščių reikiamas normas.
Prieauglio racionuose didžiausią dalį užima kviečiai, kvietin÷s s÷lenos ir sojų rupiniai, nes juose yra daug baltymų. Kvietin÷s s÷lenos dar ir d÷l didelio kiekio mineralinių komponentų ir B grup÷s vitaminų, o sojų rupiniai - d÷l didelio nepakeičiamųjų aminorūgščių kiekio. Pasteb÷ta ir tai, kad abu ūkiai žiemos metu duoda stručių prieaugliui kukurūzų ir pramoninių mišinių, ko vasarą šie paukščiai negauna.
Suaugusių stručių racione vyrauja įvairios grūdin÷s kultūros - tai kviečiai, miežiai ir avižos, d÷l juose esančio baltymų kiekio. Taip pat nemažai yra duodama kvietinių s÷lenų ir sojos rupinių d÷l jau ankščiau min÷tų medžiagų, esančių juose. Pasteb÷ta ir tai, kad žiemos metu suaugę paukščiai gauna kukurūzų ir pramoninių mišinių (to vasarą šios grup÷s paukščiai negauna ).
Kiekviena amžiaus grup÷ grūdinių kultūrų pašarų, pramononių mišinių ir rupinių, sud÷jus bendrai, gauna pagal savo amžiaus normas (12 lentel÷).
Stručių genetikos cento fermoje ir „X“ ūkyje paukščių susirgimų pasitaiko labai retai. Tyrimo metu infekcinių ir parazitinių ligų nepasitaik÷. Buvo pasteb÷tos tik nedidel÷s galūnių traumos, kurios susijusios su staigiais judesiais, greitu stručių begiojimu ir šokin÷jimu. Tyrimo metu stručių genetikos cento fermoje vienas paukštis nugaišo. Jam buvo atliktas skrodimas, kurio metu raumeniniame skilvyje buvo rasta kumščio dydžio akmenų, kurių jis prisirijo d÷l streso.
Stručiai gali sirgti lygiai tomis pačiomis ligomis, kaip ir naminiai paukščiai. Ligas gali sukelti bakterijos, grybeliai ir virusai. Taip pat šių paukščių susirgimus gali įtakoti sezoniškumas, staigus racionų pasikeitimas, stresas.
34
12 lentel÷. Stručių lesinimo normos stručių genetikos centre ir „X“ ūkyje
Amžius m÷n. Norma kg., (stručių
genetikos centre) Norma kg. („X“ ūkyje) 1 0,25 0,3 2 0,6 0,7 Lesalas jaunikliams 3 0,9 1,0 4 1,1 1,2 5 1,3 1,4 6 1,5 1,6 7 1,7 1,8 8 1,8 1,9 9 1,9 2,0 10 2,0 2,1 11 2,2 2,3 Lesalas prieaugliui 12-13 2,3 2,4 Lesalas suaugusiems 14 ir vyresni 2,4 2,5
3.2 Kraujo morfologinių tyrimų rezultatai
Vieni iš informatyviausių rodiklių, kurie apibūdina stručių sveikatos būklę, yra kraujo morfologiniai tyrimai. Tad buvo atlikti stručių patelių ir patinų kraujo morfologiniai tyrimai.
Atlikus stručių patinų ir patelių kraujo morfologinį tyrimą pavasarį abiejuose tiriamuosiuose ūkiuose, buvo nustatyta, kad patinų kraujyje vidutiniškai buvo eritrocitų 1,6* /l., leukocitų - 5,15* /l., bazofilų – 1,35%, eozinofilų – 4,275%, neutrofilų – 62,95%, limfocitų – 29,5%, monocitų – 1,775%, o patelių gauti tokie rezultatų vidurkiai: eritrocitų – 1,5* /l.,
leukocitų – 5,2* /l., bazofilų – 1,425%, eozinofilų – 4,325%, neutrofilų – 62,575%, limfocitų –
29,575%, monocitų – 1,65%.
Atlikus patinų ir patelių kraujo morfologinį tyrimą rudenį abiejuose tiriamuosiuose ūkiuose ir išvedus rezultatų vidurkį buvo gauti tokie patinų kraujo rezultatai: eritrocitų - 1,75* /l., leukocitų - 5,55* /l., bazofilų – 1,5%, eozinofilų – 4,4%, neutrofilų – 63,3%,
35
limfocitų – 29,075%, monocitų – 1,8%, o patelių vidurkiai tokie: eritrocitų – 1,65* /l., leukocitų – 5,525* /l., bazofilų – 1,6%, eozinofilų – 4,55%, neutrofilų – 63,5%, limfocitų – 28,65%, monocitų – 1,85%.
13 lentel÷. Kraujo morfologiniai rodikliai stručių genetikos cente ir „X“ ūkyje
Patinai Patel÷s
Rodikliai
pavasarį rudenį pavasarį rudenį
Eritrocitai (mln. /l) 1,60±0,05 1,75±0,03 1,50±0,05 1,65±0,03 Leukocitai (tūkst. /l) 5,15±0,07 * 5,55±0,07 5,20±0,12 5,53±0,06 Bazofilai (%) 1,35±0,07 1,50±0,05 1,40±0,06 1,60±0,05 Eozinofilai (%) 4,28±0,03 4,40±0,12 4,33±0,06 4,55±0,07 Neutrofilai (%) 62,95±0,12 63,30±0,15 62,58±0,16 63,47±0,03 Limfrocitai (%) 29,50±0,15 29,08±0,2 29,58±0,22 * 28,65±0,18 Monocitai (%) 1,78±0,06 1,80±0,05 1,65±0,07 * 1,87±0,03 * - p<0,05; ** - p<0,01; *** - p<0,001
14 lentel÷. Kraujo morfologiniai rodikliai tuo pačiu sezonu lyginant pateles ir patinus stručių genetikos cente ir „X“ ūkyje
Pavasaris Ruduo
Rodikliai
patinai patel÷s patinai patel÷s
Eritrocitai (mln. /l) 1,60±0,05 1,50±0,05 1,75±0,03 * 1,65±0,03 Leukocitai (tūkst. /l) 5,15±0,07 5,20±0,12 5,55±0,07 5,53±0,06 Bazofilai (%) 1,35±0,07 1,40±0,06 1,50±0,05 1,60±0,05 Eozinofilai (%) 4,28±0,03 4,33±0,06 4,40±0,12 4,55±0,07 Neutrofilai (%) 62,95±0,12 62,58±0,16 63,30±0,15 63,47±0,03 Limfrocitai (%) 29,50±0,15 29,58±0,22 29,08±0,2 28,65±0,18 Monocitai (%) 1,78±0,06 1,65±0,07 1,80±0,05 1,87±0,03 * - p<0,05; ** - p<0,01; *** - p<0,001
36
15 lentel÷. Bendri patelių ir patinų kraujo morfologiniai rodikliai, stručių genetikos cente ir „X“ ūkyje
Rodikliai Pavasaris Ruduo
Eritrocitai (mln. /l) 1,55±0,03** 1,70±0,03 Leukocitai (tūkst. /l) 5,18±0,06** 5,54±0,04 Bazofilai (%) 1,38±0,04* 1,55±0,03 Eozinofilai (%) 4,30±0,03* 4,48±0,07 Neutrofilai (%) 62,76±0,11* 63,37±0,08 Limfrocitai (%) 29,54±0,11** 28,86±0,14 Monocitai (%) 1,71±0,05* 1,83±0,03 * - p<0,05; ** - p<0,01; *** - p<0,001
16 lentel÷. Stručių patinų ir patelių kraujo rodiklių fiziologin÷s normos Lytis Eritrocitai (mln. /l) Leukocitai (tūkst. /l) Bazofilai (%) Eozinofilai (%) Neutrofilai (%) Limfrocitai (%) Monocitai (%) Patinas 1,8 5,5 1,5 4,3 63,6 28,7 1,9 Patel÷ 1,7 5,6 1,6 4,4 63,6 28,5 1,9 (Levi ir kt., 1989)
9 pav. Eritrocitų vidurkio skirtumo palyginimas su fiziologin÷mis normomis Kaip matyti iš šio paveiksl÷lio, patinų ir patelių eritrocitų kiekio vidurkis pavasarį statistiškai reikšmingai skyr÷si nuo normatyvinio rodiklio (p<0,05 ).
37
10 pav. Leukocitų vidurkio skirtumo palyginimas su fiziologin÷mis normomis Iš šio paveiksl÷lio matyti, kad patinų ir patelių leukocitų kiekio vidurkis pavasarį statistiškai reikšmingai skyr÷si nuo normatyvinio rodiklio (p<0,05 ).
11 pav. Bazofilų vidurkio skirtumo palyginimas su fiziologin÷mis normomis Kaip matyti iš šio paveiksl÷lio, patinų ir patelių bazofilų kiekio vidurkis tiek pavasarį, tiek rudenį statistiškai reikšmingai nesiskyr÷ nuo normatyvinio rodiklio.
38
Taip pat iš šio paveiksl÷lio matyti, kad patinų ir patelių eozinofilų kiekio vidurkis pavasarį ir rudenį statistiškai reikšmingai nesiskyr÷ nuo normatyvinio rodiklio.
13 pav. Neutrofilų vidurkio skirtumo palyginimas su fiziologin÷mis normomis Kaip matyti iš šio paveiksl÷lio, patinų ir patelių neutrofilų kiekio vidurkis pavasarį statistiškai reikšmingai skyr÷si nuo normatyvinio rodiklio (p<0,01 ).
14 pav. Limfocitų vidurkio skirtumo palyginimas su fiziologin÷mis normomis Kaip matyti iš šio paveiksl÷lio, patinų limfocitų kiekio vidurkis pavasarį statistiškai reikšmingai skyr÷si nuo normatyvinio rodiklio (p<0,01 ). Patelių šis rodiklis taip pat statistiškai reikšmingai skyr÷si nuo normatyvinio rodiklio (p<0,05 ).
15 pav. Monocitų vidurkio skirtumo palyginimas su fiziologin÷mis normomis Iš šio paveiksl÷lio matyti, kad patelių momocitų kiekio vidurkis pavasarį statistiškai reikšmingai skyr÷si nuo normatyvinio rodiklio (p<0,05 ).
