SLAUGOS FAKULTETAS REABILITACIJOS KLINIKA
ROSITA GUDŢIŪNAITĖ
SMULKIOSIOS MOTORIKOS SUTRIKIMŲ BEI SKAUSMO
SĄSAJOS SU KASDIENĖS VEIKLOS AKTYVUMU BEI GYVENIMO
KOKYBE, ESANT TRAUMINIAM RANKOS SUŢALOJIMUI
Magistrantūros studijų programos „Fizinė medicina ir reabilitacija‖ baigiamasis darbas
Darbo vadovas doc. dr. Daiva Petruševičienė
KAUNAS, 2014
LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
SLAUGOS FAKULTETASREABILITACIJOS KLINIKA
TVIRTINU Slaugos fakulteto dekanė prof. dr. Jūratė Macijauskienė
Data
SMULKIOSIOS MOTORIKOS SUTRIKIMŲ BEI SKAUSMO
SĄSAJOS SU KASDIENĖS VEIKLOS AKTYVUMU BEI GYVENIMO
KOKYBE, ESANT TRAUMINIAM RANKOS SUŢALOJIMUI
Magistrantūros studijų programos „Fizinė medicina ir reabilitacija“ baigiamasis darbas
Darbo vadovas
doc. dr. Daiva Petruševičienė Data
Recenzentas Darbą atliko dr. Brigita Zachovajevienė Magistrantas (-ė)
Rosita Gudţiūnaitė Data Data
TURINYS
SANTRAUKA...5
SUMMARY...6
SANTRUMOS...7
ĮVADAS...8
DARBO TIKSLAS IR UŢDAVINIAI...10
1. LITERATŪROS APŢVALGA...11
1.1 Rankos traumų paplitimas...10
1.2 Stipinkaulio distalinės dalies lūţis...12
1.2.1 Stipinkaulio distalinės dalies lūţio paplitimas...12
1.2.2 Stipinkaulio traumos mechanizmas...12
1.2.3 Stipinkaulio traumos gydymas...13
1.3 Laivelio lūţis...14
1.3.1 Laivelio lūţio paplitimas...14
1.3.2 Laivelio traumos mechanizmas...14
1.3.3 Laivelio lūţio gydymas...15
1.4 Pirštakaulių lūţiai...15
1.4.1 Pirštakaulių lūţių paplitimas...15
1.4.2 Pirštakaulių traumos mechanizmas...16
1.4.3 Pirštakaulių lūţių gydymas...16
1.5 Ţastikaulio proksimalinės dalies lūţiai...18
1.5.1 Ţastikaulio proksimalinės dalies lūţių paplitimas...18
1.5.2 Ţastikaulio proksimalinės dalies traumos mechanizmas...18
1.5.3 Ţastikaulio proksimalinės dalies lūţių gydymas...18
1.6 Plėštinės ţaizdos...19
1.6.1 Plėštinių ţaizdų paplitimas...19
1.6.2 Plėštinių ţaizdų mechanizmas...20
1.6.3 Plėštinės ţaizdos gydymas...20
1.7 Rankos traumos įtaka gyvenimo kokybei...21
1.8 Smulkiosios motorikos sutrikimų, skausmo įtaka kasdienės veiklos aktyvumui, esant rankos traumai...22
1.9 Vertinimo metodai, esant rankos traumoms...24
1.10 Reabilitacija, esant rankos traumai...25
2. TYRIMO METODIKA...28
2.1 Tyrimo organizavimas ir tiriamųjų atranka...28
2.2 Tyrimo metodai...28
2.2.1 Anketa...28
2.2.2 Smulkiosios motorikos vertinimas...28
2.2.3 Kasdienės veiklos vertinimo testas (ADL)...29
2.2.4 SF – 36 gyvenimo kokybės klausimynas...30
2.2.5 Vizualinė analoginė skausmo skalė...30
2.3 Matematinė statistika...30
3. REZULTATAI...32
3.1 Tiriamųjų charakteristika...32
3.2 Plaštakos raumenų jėgos kaita...33
3.3 Riešo judesių amplitudės kaita...34
3.4 Nestandartinio smulkiosios motorikos testo rezultatų kaita...35
3.5 Kasdienės veiklos aktyvumo vertinimas...36
3.6 Gyvenimo kokybės ir skausmo kaita...40
3.7 Smulkiosios motorikos, skausmo, kasdienės veiklos aktyvumo ir gyvenimo kokybės sąsajos...44
4. REZULTATŲ APTARIMAS...48
IŠVADOS...50
PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS...51
PARENGTŲ PUBLIKACIJŲ SĄRAŠAS...52
LITERATŪROS SĄRAŠAS...53
SANTRAUKA
Gudţiūnaitė R. Smulkiosios motorikos sutrikimų bei skausmo sąsajos su kasdienės veiklos aktyvumu bei gyvenimo kokybe, esant trauminiam rankos suţalojimui, magistranto baigiamasis darbas / mokslinė vadovė doc. dr. D. Petruševičienė; Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Slaugos fakultetas, Reabilitacijos katedra. – Kaunas, 2014, – 57p.
Tyrimo tikslas: Nustatyti smulkiosios motorikos sutrikimų bei skausmo įtaką kasdienės veiklos aktyvumui bei gyvenimo kokybei, esant trauminiam rankos suţalojimui. Tyrimo uţdaviniai: 1. Įvertinti smulkiosios motorikos dinamiką reabilitacijos laikotarpiu, esant trauminiam rankos suţalojimui. 2. Įvertinti kasdienės veiklos aktyvumo pokyčius reabilitacijos laikotarpiu, esant trauminiam rankos suţalojimui. 3. Įvertinti gyvenimo kokybės ir skausmo pokyčius reabilitacijos laikotarpiu, esant trauminiam rankos suţalojimui. 4. Nustatyti smulkiosios motorikos sutrikimų bei skausmo sąsajas su kasdienės veiklos aktyvumu bei gyvenimo kokybe reabilitacijos laikotarpiu, esant trauminiam rankos suţalojimui.
Tyrimo metodai ir kontingentas. Tyrimas vyko VšĮ Raseinių ligoninės Fizinės medicinos ir reabilitacijos skyriaus ergoterapijos kabinete 2013m. gruodţio – 2014m. balandţio mėnesiais. Iš viso dalyvavo 30 pacientų, patyrusių dilbio lūţį. Tiriamiesiems buvo atlikta 10 ergoterapijos procedūrų po 30 min. kiekvieną darbo dieną. Uţsiėmimų metu buvo taikoma aktyvi rankos mankšta, darbas ergoterapinėmis priemonėmis. Tyrimui naudota tiriamojo anketa, dinamometrija, goniometrija, nestandartinis smulkiosios motorikos vertinimo testas, kasdienės veiklos vertinimo testas ir gyvenimo kokybės vertinimo testas SF – 36
Išvados. 1. Ergoterapijos taikymas po trauminio rankos suţalojimo pagerina smulkiosios motorikos uţduočių atlikimą, plaštakos raumenų jėgą ir riešo aktyvių judesių amplitudę (p<0,05). 2. Po trauminio rankos suţalojimo taikant ergoterapijos procedūras, kasdienės veiklos aktyvumas pagerėja rengimosi, asmeninio higienos, valgio gaminimo, prausimosi ir namų ruošos srityse (p<0,05). 3. Po ergoterapijos uţsiėmimų pacientų, turinčių trauminį rankos suţalojimą, gyvenimo kokybė pagerėja fizinio aktyvumo, skausmo, veiklos apribojimo dėl fizinių ir emocinių sutrikimų atţvilgiu (p<0,05), o bendro sveikatos vertinimo, energingumo/gyvybingumo, socialinės funkcijos ir emocinės būklės atţvilgiu nekinta. 4. Pacientams su trauminiu rankos suţalojimu prieš ir po ergoterapijos taikymo tarp smulkiosios motorikos, skausmo, kasdienės veiklos ir gyvenimo kokybės poţymių vyrauja silpni ir vidutinio stiprumo ryšiai (p<0,05). Didėjant plaštakos raumenų jėgai, aktyvių riešo judesių amplitudei, maţėjant skausmui, gerėja kasdienė veikla ir gyvenimo kokybė.
Raktiniai ţodţiai: trauminis rankos suţalojimas, gyvenimo kokybė, kasdienė veikla, skausmas, smulkioji motorika.
SUMMARY
Gudţiūnaitė R. Fine motor disorders and pain relation with daily activity and quality of life, of patients with traumatic hand injury, master‘s thesis / supervisor Ph. d. I. D. Petruševičienė; Lithuanian University of Health Sciences; Faculty of Nursing, Department or Rehabilitation. – Kaunas, 2014, – p 57.
The aim : To identify small movement disorders and pain impact on daily business activity and quality of life in traumatic hand injuries. Study objectives: first to evaluate the dynamics of fine motor rehabilitation period in traumatic hand injuries. Second to evaluate changes in the activities of daily living activity during rehabilitation , if traumatic hand injuries. 3rd Rate the quality of life and changes in pain during rehabilitation , if traumatic hand injuries. 4th Set of fine motor dysfunction and pain links to daily activities and quality of life and activity during rehabilitation , if traumatic hand injuries.
The methods and contingent . The study took place in PI Raseinių Hospital Physical Medicine and Rehabilitation, Department of Occupational Therapy office 2013 . December - 2014m . April. A total of 30 patients experienced fractures of the forearm . The trial was carried out in 10 occupational therapy treatment for 30 min . every working day . Lessons were applied with a hand exercise, work ergoterapinėmis means. The study used the test form , dynamometry , goniometrija , unconventional fine motor assessment test , daily activity assessment test ( ADL) and quality of life assessment test SF - 36
Conclusions . First application of occupational therapy after traumatic hand injury improves fine motor tasks, hand muscle strength and wrist active range of motion ( p < 0.05). Second after traumatic hand injury using occupational therapy procedures , daily activity levels improved dressing, personal hygiene , cooking , washing and housekeeping areas ( p < 0.05). 3rd After occupational therapy of patients with traumatic hand injury, improves quality of life in physical activity, pain , role limitations due to physical and emotional problems in relation ( p < 0.05 ) and the overall health assessment , energy / vitality , social function and emotional state not vary . 4th in patients with traumatic hand injuries before and after the application of occupational therapy in the fine motor , pain, activities of daily living and quality of life characteristics prevailing weak to moderate relationships ( p < 0.05). Increasing hand muscle strength, active wrist range of motion , decreasing pain , improving activities of daily living and quality of life.
Keywords : traumatic hand injury , quality of life , activities of daily living , pain, fine motor .
SANTRUMPOS
KVVT – kasdienės veiklos vertinimo testas. VAS – Vizualinių analogų skalė skausmui vertinti. SF – 36 GK – gyvenimo kokybės vertinimo testas. p – reikšmingumo lygmuo. s – sekundė. χ² - Chi kvadratas. kg – kilogramas. proc. – procentai. pav. – paveikslas.
ĮVADAS
Pagrindinė rankos funkcija – paimti daiktus, juos išlaikyti, jais naudotis (20). Pirštai padeda pajausti daiktų formą, struktūrą, geri smulkiosios motorikos įgūdţiai leidţia ţmogui dalyvauti kasdienėje veikloje: nusiprausti ir apsirengti, paruošti maistą, pavalgyti ir t.t. (43).
Rankos aktyviai dalyvauja kasdienėje ţmogaus veikloje, todėl jos yra labiausiai paţeidţiama kūno dalis (6). Daugiausia pasaulyje traumų struktūroje diagnozuojama lūţių ir plėštinių ţaizdų (45). Nustačius traumas daţniausiai reikalingas minimalus gydymas (pavyzdţiui, esant sumušimams) ir specialistų pagalba yra nereikalinga. Sunkesnės traumos atveju (pavyzdţiui, esant lūţiui), būtina imobilizacija ar net chirurginis gydymas (18).
Rankos funkcijų netekimas dėl traumos paveikia gebėjimą atlikti kasdienės veiklos uţduotis (20). Šių veiksmų atlikimo sutrikimas priklauso nuo traumos pobūdţio, praėjusio po traumos laiko, atliekamo veiksmo sudėtingumo (18).
Esant rankų traumoms daugumoje atvejų reikalinga speciali reabilitacija, akcentuojant smulkiosios motorikos lavinimą, kadangi smulkioji motorika yra svarbus sėkmingo asmens dalyvavimo kasdienėje veikloje komponentas (6). Sutelkiamas dėmesys į traumuotos rankos funkcijos atgavimą, grįţimą į prieštrauminę būklę ar funkcijos kompensavimą. Sudarant programą atsiţvelgiama į fiziologinius, veiklos sutrikimus, socialinių vaidmenų apribojimus (22).
Rankų funkcija naudojama ne vien tik tam tikrų veiksmų, uţduočių atlikimui, bet taip pat ir išreiškiant mintis, emocijas. Pavyzdţiui, gestikuliuojama pokalbio metu ar atsisveikinant pamojuojama, paspaudţiama ranka. Taigi rankos trauma gali paveikti ne vien tik fizinę asmens sveikatą, kasdienę veiklą, bet ir psichologinę būseną, socialinius ryšius. Visi šie komponentai apima ţmogaus gyvenimo kokybę (43).
Medicinoje gyvenimo kokybė nagrinėjama siauresniu aspektu, apimančiu fizinį, psichologinį ir socialinį sveikatos lygmenis, kuriems įtakos turi asmens pojūčiai, patirtis, lūkesčiai. Daţniausiai naudojamas su sveikata susijusios gyvenimo kokybės terminas. Tai subjektyvus gerovės suvokimas (2). Įrodyta, kad gyvenimo kokybei įtakos turi skausmas, jo intensyvumas, trukmė. Kadangi skausmas, kaip fizinis simptomas, daţnai turi ryšį ne tik su fizine, bet ir su psichosocialine paciento sveikata ir emocine savijauta. Skausmas gali būti susijęs su baime atlikti judesius, tokiu būdu ribojama kasdienė veikla, darbas, vengiama bendrauti su aplinkiniais (9).
Nors kasdienėje veikloje traumų pasitaiko gana daţnai, ypač rankos traumų tyrimų, kurie vertintų kaip trauminis rankos suţalojimas paveikia kasdienę veiklą, gyvenimo kokybę vis dar trūksta. Išanalizavus literatūrą pavyko rasti tik keletą Lietuvos ir uţsienio tyrėjų atliktų darbų. Be to, atliekant tyrimus buvo pasirinktos konkrečios traumos ar amţiaus grupės.
Ši tema aktuali ne veltui, nes rankos traumų skaičius nuolat didėja, jų metu daţniausiai suţalojamos plaštakos funkcijai svarbios struktūros, o sveikatos specialistai vadovaudamiesi daugiau redukcionistiniu poţiūriu neskiria didelio dėmesio tokių pacientų kasdienės veiklos įgūdţių lavinimui ir gyvenimo kokybės gerinimui.
Įvertinus kasdienę veiklą, su sveikata susijusią gyvenimo kokybę, sąsajas su smulkiosios motorikos sutrikimais ar skausmu, galima nuspręsti, kokioms problemoms teikti pirmenybę, planuojant pacientų, patyrusių trauminį rankos suţalojimą, gydymą. Tokiu būdu greičiau atgaunamos funkcijos ir išvengiama deformacijos (36).
Dėl šių prieţasčių pasirinkome atlikti tyrimą, kurio tikslas – nustatyti smulkiosios motorikos sutrikimų bei skausmo įtaką kasdienės veiklos aktyvumui bei gyvenimo kokybei, esant trauminiam rankos suţalojimui.
DARBO TIKSLAS IR UŢDAVINIAI
Tyrimo tikslas: Nustatyti smulkiosios motorikos sutrikimų bei skausmo įtaką kasdienės veiklos aktyvumui bei gyvenimo kokybei, esant trauminiam rankos suţalojimui.
Tyrimo uţdaviniai:
1. Įvertinti smulkiosios motorikos dinamiką reabilitacijos laikotarpiu, esant trauminiam rankos suţalojimui.
2. Įvertinti kasdienės veiklos aktyvumo pokyčius reabilitacijos laikotarpiu, esant trauminiam rankos suţalojimui.
3. Įvertinti gyvenimo kokybės ir skausmo pokyčius reabilitacijos laikotarpiu, esant trauminiam rankos suţalojimui.
4. Nustatyti smulkiosios motorikos sutrikimų bei skausmosąsajas su kasdienės veiklos aktyvumu bei gyvenimo kokybe reabilitacijos laikotarpiu, esant trauminiam rankos suţalojimui.
1. LITERATŪROS APŢVALGA
1.1. Rankos traumų paplitimas
Trauma – išorinių veiksnių sukeltas audinių ir organų vientisumo paţeidimas. Tai lūţiai, plyšimai, išnirimai, nudegimai, sumušimai ir kita (43). Išskiriamos ūminės ir pakartotinės traumos. Pasikartojančios traumos – dėl ydingos laikysenos ar netaisyklingų judesių įvykusios įtampos traumos. Šias traumas daţnai sąlygoja profesinės patologijos, kurios pasireiškia esant netinkamai darbo aplinkai ir naudojamų įrankių ergonomikai (5). Daţniausiai pasitaiko ūminių rankos traumų (43).
Šiuo metu apie šias traumas labai trūksta informacijos, ypač epidemiologinės. Daţniausiai atliekant mokyklinius tyrimus pasirenkama konkreti trauma ar tiriamųjų amţiaus grupė. Šia tema atlikta tik keletas tyrimų Olandijoje, Danijoje, Didţiojoje Britanijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV), kurių metu buvo siekiama nustatyti patirtų rankos traumų daţnį įvairaus amţiaus asmenims. JAV atliktame tyrime iš visų pacientų, kurie lankėsi skubios pagalbos skyriuje dėl rankos traumos, daugiausiai pacientų diagnozuota rankų lūţių ir plėštinių ţaizdų (1 lentelė) (45). Tokias pat tendencijas stebėjo ir kiti tyrėjai (C. F. Larsen et al., 2004; Yingze Zhang et al., 2012) (38,57).
1 lentelė. Visų JAV 2009 metais nustatytų rankos traumų procentinė išraiška pagal traumos pobūdį(45)
Diagnozė/vieta Pirštas Riešas Dilbis Alkūnė Ţastas Petys Viso(n=92601)
Nudegimas 30.9 5.8 50.2 1.9 6.1 5.1 1.6 Amputacija 99.4 0.4 0 0 0.2 0 0.8 Sumušimas 24.8 10.4 16.9 22.8 2.6 22.5 14 Sutraiškymas 95.9 1.1 2.2 0 0.2 0.7 0.6 Išnirimas 21.5 0.6 1.1 28.7 0.2 48 4.6 Svetimkūnis 86.5 1.4 8.6 0.8 1.7 1 1.3 Lūţis 22 21.1 24.8 11.2 8 12.9 29.2 Hematoma 68.1 3.7 15.9 6.5 3.7 2.1 0.4 Plėštinė ţaizda 77.5 4.9 12.5 3.2 1.4 0.4 23.3 Nervo paţeidimas 10.5 34.9 31.4 3.5 8.1 11.6 0.1 Durtinė ţaizda 69.5 6.8 17.5 2.1 3.2 1 0.7 Plyšimas/patem pimas 19.8 32.7 3.5 6.8 1.9 35.2 16.2 Kraujavimas 75 0 12.5 0 0 12.5 0 Avulsija 78.6 1 13.8 5 1.4 0.3 1.4 Kitos 24.8 15.4 12.8 13 3.3 30.7 5.6
Nustatyta, kad skirtingose šalyse daţniausiai pasitaikančios lūţių vietos skiriasi. JAV tyrėjai nurodo, kad daţniausi lūţiai yra dilbio, pirštų, riešo, peties srityse (1 lentelė) (45). C. M. Court-Brown renkant duomenis išskyrė smulkesnes sritis: diafizę, proksimalinį, distalinį galą. Daţniausiai diagnozuoti distalinės stipinkaulio dalies, riešakaulių, pirštakaulių, ţasto proksimalinės dalies lūţiai (25). Daugiausia plėštinių ţaizdų nustatoma pirštų srityje ir dilbio distalinėje dalyje (45). Apibendrinus
galima teigti, kad daţniausios rankos traumos yra lūţiai ir plėštinės ţaizdos, o labiausiai paţeidţiama vieta – pirštai ir dilbis.
1.2. Stipinkaulio distalinės dalies lūţis
1.2.1. Stipinkaulio distalinės dalies lūţio paplitimas
Įvykus rankos traumai, gali lūţti bet kuri dilbio kaulų vieta: stipinkaulio distalinė dalis, stipinkaulio ylinė atauga, alkūnkaulio distalinė dalis, keli lūţiai vienu metu ir pan. Literatūros duomenimis, apie 70 proc. dilbio kaulų lūţių sudaro stipinkaulio distalinės dalies lūţiai, vadinami stipinkaulio lūţiu tipinėje vietoje (11).
Pagal traumų lokalizacijos paplitimą dilbio kaulų distalinės dalies lūţiai uţima pirmą vietą Didţiojoje Britanijoje ir antrą vietą (po šlaunikaulio proksimalinės dalies ir slankstelių lūţių) Švedijoje, Australijoje ir JAV (1). Literatūros duomenimis daugiau kaip 50 proc. visų dilbio kaulų distalinės dalies lūţių įvyksta ţmonėms vyresniems nei 60 metų. Moterims jie būdingesni 4 kartus daţniau negu vyrams (11).
Taip pat mokslininkai nustatė, kad 50 metų baltaodei moteriai, gyvenančiai Jungtinėse Amerikos Valstijose ar šiaurės Europoje, stipinkaulio distalinės dalies lūţio rizika – 15 proc. Tuo tarpu, to paties amţiaus vyrui – 2 proc. (33).
Dilbio kaulų distalinės dalies lūţio daţnis Lietuvoje vertintas tik keliuose tyrimuose. Vieną iš jų atliko V.Alekna su bendraautoriais. Tyrimo duomenimis 2003 metais buvo 45,06 (moterų – 61,25, vyrų – 22,57) lūţių 10 000 gyventojų, vyresnių negu 35 metai, iš jų – 2/3 stipinkaulio lūţiai tipinėje vietoje (11).
1.2.2. Stipinkaulio traumos mechanizmas
Rankos trauma gali būti tiesioginė ir netiesioginė. Stipinkaulio distalinis galas daţniausiai lūţta veikiant netiesioginei smūgio jėgai, pavyzdţiui, krentant ant ištiestos per alkūnės sąnarį rankos. Smūgio metu delninis plaštakos paviršius atsiremia į kietą pagrindą. Maksimaliai įsitempia dilbio kaulų distalinių galų, riešo ir delno delninės pusės raiščiai. Lūţta distalinė stipinkaulio metafizė. Jei spaudimo jėga veikia toliau, dėl raumenų traukos distalinis fragmentas dislokuojamas proksimaline kryptimi, taip pat į dorsalinę ir radialinę pusę.
Traumos sunkumui ir lūţgalių dislokacijai įtakos turi:
Plaštakos padėtis smūgio (tiesioginio) į ţemę metu;
Smūgio jėga (7).
Literatūros duomenimis daţniausiai lūţis įvyksta, kuomet krentama ant ištiestos rankos. Lūţiui būdinga „šakutės deformacija― – distalinio fragmento dislokacija proksimaline kryptimi ir į dorsalinę pusę (13). Daţniausia lūţio lokalizacija – 2–4 cm aukščiau stipinkaulio distalinio galo.
Jauniems ţmonėms stipinkaulio distalinės dalies lūţimas daţniausiai įvyksta eismo įvykių metu, nukritus iš didelio aukščio (didelės energijos traumos), vyresniems ţmonėms dėl osteoporozės ir padidėjusių griuvimų skaičiaus, griūnant iš vadinamojo „savojo aukščio― (33). Dilbio kaulų distalinės dalies lūţiai yra vieni iš daţniausių osteoporozinių lūţių (11).
1.2.3. Stipinkaulio traumos gydymas
Konservatyvus gydymas po rankos traumos taikomas, esant:
lūţiui be poslinkio arba su minimaliu poslinkiu,
lūţiui su poslinkiu, kurį pavyksta atitaisyti uţdaru būdu (stabilus lūţis),
kontraindikacijoms operaciniam gydymui. Dilbis imobilizuojamas 4 – 5 savaitėms (7).
Operacinis gydymas daţniausiai taikomas, esant atviram ar kombinuotam lūţiui, antriniam lūţių poslinkiui, lūţiui su nervo paţeidimu (n. medianus). Naudojami sraigtai, kaiščiai, plokštelės ar virbalai. Po operacijos kelias dienas dėvimas įtvaras (kol sumaţėja patinimas). Ranka gali būti gipsuojama 4 – 6 savaitėms (priklausomai nuo pasirinkto operacijos metodo) (13). Daţniausiai taikomas konservatyvus gydymas (11).
Gydymo sėkmingumas priklauso ne vien tik nuo imobilizacijos ar operacinio gydymo, bet ir nuo reabilitacijos taikymo pradţios, trukmės bei parinktų metodų (55). Po rankos imobilizacijos svarbu šalinti liekamuosius potrauminius reiškinius. Skiriama reabilitacija, kurios tikslas – atstatyti, pasiekti optimalią rankos funkciją bei asmens savarankiškumą kasdienėje veikloje. Pacientams gali būti taikomos ergoterapijos, kineziterapijos, fizioterapijos procedūros.
J. S. Maciel atliktame tyrime vertino veiklos, pagrįstos kineziterapija ir įprastos kineziterapijos, poveikius. Veiklos, pagrįstos kineziterapija metodu, buvo siekiama atkurti optimalų motorinės funkcijos atgavimą bei veiklos ranka atlikimą, kuris yra apribotas. Gydymo metu buvo įtraukiamos specialios uţduotys, nukreiptos į paciento kasdienio gyvenimo veiklą, keičiama aplinka atliekant uţduotį, naudojamas grįţtamojo ryšio principas. Nustatytas abiejų gydymo metodų veiksmingumas, bet statistiškai reikšmingo skirtumo tarp jų nenustatyta (40).
Atlikta ir daugiau mokslinių tyrimų, vertinančių įvairaus pobūdţio pratimų poveikį pacientams po stipinkaulio distalinio galo lūţio, derinant su fizioterapijos procedūromis (ultragarsu, elektrostimuliacija ir kt.) ar lyginant namie atliekamų pratimų ir pratimų su specialisto prieţiūrą poveikį (33). Uţsienio autoriai teigia, kad nepakanka mokslinių tyrimų, kad būtų galima nurodyti geriausią gydymo metodą, trukmę, esant stipinkaulio distalinės dalies lūţiui, siekiant atstatyti rankos funkciją, pagreitinti gijimą (17).
Taigi dilbio kaulų distalinės dalies lūţiai yra daţniausi rankos lūţiai ir būdingesni vyresnio amţiaus ţmonėms. Daţniausiai taikomas konservatyvus gydymas. Sudarant reabilitacijos programą metodai parenkami individualiai, kadangi tinkamiausias gydymo būdas, esant šiai traumai, nenustatytas.
1.3. Laivelio lūţis
1.3.1. Laivelio lūţio paplitimas
Laivelio lūţis yra antras pagal daţnumą rankos lūţis (49). Dėl savo anatominio išsidėstymo (riešakaulių proksimalinė eilė) laivelis daţniausiai lūţtantis riešo kaulas (13). Daugiau nei 90 proc. patyrusių šią traumą – vyrai, kurių amţius apytiksliai svyruoja tarp 20 – 40 metų (49). Tokio pobūdţio trauma būdinga kontaktinių sporto šakų ţaidėjams – futbolininkams, krepšininkams (18).
1.3.2. Laivelio traumos mechanizmas
Laivelis lūţta tiesioginės ar netiesioginės traumos metu. Kartais lūţis atsiranda nuo tiesioginio smūgio metaliniu daiktu į riešo ar dorsalinį delno paviršių. Daţnesnės netiesioginės traumos, pavyzdţiui, krentant ant plaštakos, kai delninis plaštakos paviršius liečiasi su ţeme (7). Traumos metu riešas ištiestas su radialiniu pakrypimu. Gali būti paţeisti ir stipininiai riešo sąnario raiščiai, kadangi traumos metu jie įsitempia (44).
Jaučiamas skausmas atliekant nykščio ir antrojo piršto ašinę distrakciją ir kompresiją bei plaštakai suteikiant maksimalų lenkimą (7). Traumos sunkumas ir lūţgalių dislokacija priklauso nuo tų pačių veiksnių kaip ir stipinkaulio lūţio atveju (27).
1.3.3. Laivelio lūţio gydymas
Kaip ir kitų lūţių atvejais gydymo metodai parenkami atsiţvelgiant į paciento amţių, aktyvumo lygį, gretutines ligas, lūţio vietą ar tipą bei kitus veiksnius (52). Stabilus laivelio lūţis be dislokacijos gydomas konservatyviai, imobilizuojant 8 – 10 savaitėms. Jeigu lūţis proksimalinėje dalyje – imobilizacija gali trukti nuo 6 savaičių iki 6 mėnesių (13). Laivelio lūţio metu imobilizacija trunka ilgiau nei esant kitiems rankų lūţiams (42).
Chirurginis gydymas taikomas, kuomet imobilizacija trunka ilgiau nei įprastai, esant riešo sąstingiui, nediagnozuotam, negydytam laivelio lūţiui ar nestabiliam, dislokuotam lūţiui bei uţdelstam grįţimui į sportą, sunkaus fizinio krūvio reikalaujantį darbą.
Esant nestabiliam, dislokuotam lūţiui rekomenduojama atvira fragmentų repozicija ir fiksacija sraigtais. Po operacijos ranka gali būti imobilizuojama 2 – 6 savaitėms, vėliau rekomenduoja dėvėti riešo įtvarą (52). Kartais stabilūs laivelio lūţiai gydomi chirurginiu būdu. M. M. McQeen su bendraautoriais atliko tyrimą, kuriame lygino konservatyvų ir chirurginį gydymą, naudojant sraigtus. Vertintas poveikis judesių amplitudei, raumenų jėgai, grįţimo į darbą ar sportinę veiklą trukmei bei įvairiems funkciniams rodikliams. Pacientams, kuriems buvo atlikta operacija, greičiau atsistatė funkciniai rodikliai bei buvo trumpesnė grįţimo į darbą, sportinę veiklą trukmė. Dėl šios prieţasties jauniems, aktyviems ţmonėms daţnai rekomenduojamas chirurginis gydymas (42).
Didelis dėmesys skiriamas reabilitacijai – didinama rankos judesių amplitudė, raumenų jėga, maţinamas riešo ir kitų sąnarių sąstingis. Siekiama pagerinti, atgauti riešo ir rankos funkciją, akcentuojant grubųjį ir smulkųjį suėmimą. Lavinami judesiai, atliekamos veiklos susijusios su nykščio lenkimu, atitraukimu, priešpastatymu. Taikant konservatyvų gydymą, daţniausiai po 10 savaičių, chirurginį – po 6 savaičių, atliekami riešo, nykščio judesiai (35).
Apibendrinus galima teigti, kad laivelis daţniausiai lūţtantis riešo kaulas. Parenkant gydymo metodą atsiţvelgiama į paciento amţių, aktyvumo lygį, funkcinių rodiklių atsistatymo trukmę. Todėl jauniems ţmonėms, sportininkams gali būti rekomenduojamas chirurginis gydymas, nes po operacijos funkciniai rodikliai atsistato greičiau.
1.4. Pirštakaulių lūţiai
1.4.1. Pirštakaulių lūţių paplitimas
Jungtinėse Amerikos Valstijose 2009 metais iš visų viršutinės galūnės traumų, pirštų traumos buvo daţniausios, tačiau pirštų kaulų lūţiai buvo šeštoje vietoje. C.M. Court – Brown, B. Caesar
nustatė, kad 2000 metais Edinburgo Karališkoje ligoninėje šie lūţiai buvo ketvirtoje vietoje iš visų kaulų lūţių atvejų ir trečioje vietoje tarp rankos lūţių (25).
Rankos pirštų kaulai daţniausiai lūţta darbingo amţiaus ţmonėms, sportininkams (7). Šios srities lūţiai būdingesni vyrams. Yingze Zhang su bendraautoriais (2012) teigia, kad didţiausia rizika patirti tokio pobūdţio traumą 21 – 30 metų vyrams bei 31 – 40 metų moterims (57). Pirštakaulių lūţiai apima proksimalinių, medialinių ir distalinių falangų lūţius. Proksimalinės falangos lūţių pasitaiko daţniau (18).
1.4.2. Rankos pirštakaulių traumos mechanizmas
Pirštakaulių lūţių prieţastis – tiesioginis smūgis, suspaudus pirštą durelėmis, trenkus metaliniu plaktuku. Tai daţna kontaktinio sporto trauma (18). Jei lūţio linija apima vidurinį falangos trečdalį, stebimas fragmentų poslinkis: tarp lūţgalių susidaro kampas, kurio pagrindas nukreiptas į dorsalinę pusę. Fragmento dislokacijos prieţastis – raumenų trauka. Proksimalinio fragmento dislokacija vyksta dėl sliekinių (mm. lubricales) ir paviršinių pirštų lenkiamųjų (mm. flexor digitorum
superficialis) raumenų traukos (7).
Distalinės falangos lūţiai būdingesni sportininkams. Šiuos lūţius sąlygoja suspaudimas. Pavyzdţiui, ţaidţiant beisbolą pirštas suspaudţiamas tarp greitai mesto kamuolio ir lazdos. Tokio pobūdţio lūţiai daţniausiai nedislokuoti (18). Jei traumos metu distalinė piršto falanga maksimaliai sulenkta, įvyksta sąnarinis lūţis, suardomas sąnarinių paviršių kongruentiškumas. Dėl giliojo piršto lenkiamojo raumens (m. flexor digitorum profundus) traukos susidaro tipiška piršto deformacija (distalinė falanga lenkimo padėtyje) (7).
1.4.3. Pirštakaulių lūţių gydymas
Jei pirštakaulių lūţis be fragmentų dislokacijos, pirštas ar riešas ir plaštaka imobilizuojami. Imobilizacijos metu suteikiama speciali rankos ar pirštų padėtis, suteikiant metakarpofalanginių sąnarių kolateraliniams raiščiams ir išoriniams plaštakos raumenų tiesėjams sąlyginai prailgintą, įtemptą padėtį. Tai padeda išvengti šių audinių sutrumpėjimo ir maţesnio sąstingio (44).
Proksimalinės falangos lūţio atveju imobilizuojant riešas šiek tiek ištiesiamas, o per metakarpofalanginį sąnarį sulenkiamas 70 laipsn. kampu. Jei reikalingas didesnis stabilumas, lūţęs pirštas gali būti suteipuojamas su šalia esančiu pirštu (1 pav.). Imobilizacija trunka 3 – 4 savaites.
1 pav. Teipavimas, esant proksimalinės falangos lūžiui (18)
Vidurinės falangos lūţis imobilizuojamas įtvaru 3 savaitėms. Metakarpofalanginis sąnarys sulenkiamas 70 laipsn., proksimalinis interfalanginis sąnarys – 0 laipsn. kampu. Distalinės falangos lūţio atveju dėvimas įtvaras apie 4 savaites.
Nestabilūs lūţiai ar intrasąnariniai lūţiai, apimantys daugiau nei 25 proc. interfalanginio sąnario paviršiaus, gydomi chirurginiu būdu (18). Atliekama anatominė lūţgalių repozicija vidinės fiksacijos būdu. Iš daugelio galimų vidinės fiksacijos metodų, praktikoje daţniausiai naudojamos Kiršnerio vielos ir sraigtai su plokštelėmis. Metodas parenkamas atsiţvelgiant į lūţio tipą, vietą (19). Po operacijos ranka gali būti imobilizuojama nuo 10 dienų iki 6 savaičių, priklausomai nuo minkštųjų audinių būklės, įvertinus ar nepaţeistos sausgyslės. Tokiu būdu, apsaugomas lūţis, sumaţinamas skausmas, edema (26).
Lūţio stabilumas yra svarbus ankstyvai ir efektyviai reabilitacijai. Kuo greičiau lūţis sugyja, tuo greičiau pradedama reabilitacija ir atstatoma sutrikusi funkcija. Konservatyvaus ar chirurginio gydymo pasirinkimą lemia, kuriuo metodu pasiekiamas lūţusio kaulo fragmentų stabilumas ir galima saugi ankstyva reabilitacija (30).
Reabilitacijos metu siekiama atstatyti pirštų ir visos rankos judesių amplitudę, raumenų jėgą, lavinti smulkiąją motoriką. Kiek galima anksčiau pradedami judesiai per pirštų sąnarius, taip išvengiant sąaugų, edemos, kontraktūrų. Reabilitacija daţniausiai trunka 6 – 12 savaičių (35).
Taigi rankos pirštų kaulų lūţiai būdingesni darbingo amţiaus ţmonėms. Daţniausiai taikomas konservatyvus gydymo metodas. Imobilizacijos metu didelis dėmesys skiriamas rankos padėčiai, siekiant išvengti audinių sutrumpėjimo, sąaugų, maţesnio sąstingio.
1.5. Ţastikaulio proksimalinės dalies lūţiai
1.5.1. Ţastikaulio proksimalinės dalies lūţių paplitimas
Ţastikaulio proksimalinės dalies lūţiai sudaro apie 6 proc. visų lūţių tarp pacientų, patenkančių į skubios pagalbos skyrius (25). Literatūros duomenimis tai ketvirtas pagal daţnumą rankų lūţis ir trečias pagal daţnumą osteoporozinis lūţis (po šlaunikaulio ir dilbio proksimalinės dalies lūţių) (41). Moterims šie lūţiai pasitaiko du kartus daţniau nei vyrams. Su amţiumi ţastikaulio proksimalinės dalies lūţių daţnumas didėja (53). A. Roux ir kt. atlikus tyrimą nustatė, jog daţniausiai ţastikaulio proksimalinės dalies lūţiai yra osteoporoziniai ir būdingiausi 70 metų amţiaus moterims. Taip pat pastebėta tendencija, kad per metus lūţių daţnis padidėja 15%.
Apie 87 proc. ţastikaulio proksimalinės dalies lūţių įvyksta krentant iš savojo aukščio. Apytiksliai 20 – 40 proc. lūţių dislokuoti ir jiems reikalingas chirurginis gydymas (48).
1.5.2. Ţastikaulio proksimalinės dalies traumos mechanizmas
Ţastikaulio proksimalinės dalies lūţius sudaro ţastikaulio galvos, anatominio kaklo, chirurginio kaklo, gumburėlių lūţiai. Trauma gali būti tiesioginė ir netiesioginė. Jauniems asmenims lūţiai daţniausiai įvyksta eismo įvykių, sporto varţybų metu, nukritus iš didelio aukščio ar esant kitoms didelės energijos traumoms. Įvyksta sudėtingi, daugiaskeveldriniai lūţiai, daţnesnės lūţio komplikacijos (35). Vyresniems ţmonėms lūţiai įvyksta dėl maţos energijos traumos, nukritus ant sulenktos per alkūnę ar ištiestos rankos, lygioje vietoje, paslydus ar uţkliuvus. Osteoporozinių lūţių atveju, kuo kaulai trapesni, tuo lūţiai sudėtingesni (48).
Literatūros duomenimis dėl didţiojo krūtinės (m. pectoralis major), deltinio (m. deltoideus), rotatorių manţetės raumenų traukos gali įvykti dislokacija. Esant lūţiui su dislokacija daţnai kartu nustatomi ir nervų paţeidimai, kraujotakos sutrikimai bei rotatorių manţetės plyšimas (35).
1.5.3. Ţastikaulio proksimalinės dalies lūţių gydymas
Dauguma lūţių gydoma konservatyviai. Imobilizacija taikoma esant stabiliems lūţiams be poslinkių ar su minimaliais poslinkiais (35). Imobilizacijos trukmė ypač svarbi. Reikalinga pusiausvyra tarp skausmo maţinimo siekimo, lūţio dislokacijos bei imobilizacijos pasekmių (sąnarių sąstingio, raumenų atrofijos).
Dėl šios prieţasties atliekami moksliniai tyrimai, kuriais siekiama nustatyti optimalią imobilizacijos trukmę. B Kristiansen ir kt. vertino imobilizacijos trukmės įtaką skausmui, funkcijos atsistatymui. Tyrėjai nustatė, kad po 3 mėnesių, trumpesnės imobilizacijos grupėje skausmas buvo maţesnis, mobilumas didesnis. Tuo tarpu praėjus 6 mėnesiams skirtumo tarp grupių nebuvo (34). Daţniausiai rankos imobilizacija trunka 4 savaites. Jeigu lūţis stabilus, imobilizacijos laikas gali būti apie 14 dienų (35).
Chirurginis gydymas taikomas dislokuotiems, nestabiliems lūţiams. Atliekama fiksacija Kiršnerio vielomis, sraigtais, plokštelėmis, intrameduline vinimi (27). Fiksacijos tikslas – atstatyti anatominį kaulų vientisumą, mechaninį stabilumą, kraujotaką (jei sutrikusi ţastikaulio galvos kraujotaka), greičiau pradėti judesius per peties sąnarį.
Autoriai nurodo, kad išimtinais atvejais, gali būti taikomas peties sąnario endoprotezavimas, kuomet osteosintezė negalima dėl daugiaskeveldrinių lūţių, paţeista > 40 proc. sąnarinio paviršiaus, ţymi dislokacija su sutrikusia kraujotaka (53). Endoprotezavimas atliekamas, jei paciento sveikatos būklė stabili, jei jis gali toleruoti operaciją, po operacijos gali dalyvauti reabilitacijoje (41).
Ţastikaulio proksimalinės dalies lūţiams būdingas raumenų jėgos (ypač deltinio ir rotatorių manţetės raumenų), peties sąnario judesių amplitudės sumaţėjimas. N. C. Tejwani nustatė, kad daţniausiai sumaţėja ţasto išorinė ir vidinė rotacija (53). Reabilitacija gali trukti nuo 12 savaičių iki 1 metų. Siekiama atstatyti ar pagerinti pacientų peties sąnario funkcijas.
Aplink peties sąnarį esančių raumenų stiprinimas daţniausiai pradedamas po keletos mėnesių po traumos (priklausomai nuo traumos sunkumo ir pasirinkto gydymo metodo) (35).
Galima teigti, kad ţastikaulio proksimalinės dalies lūţiai daţniausiai yra osteoporoziniai ir būdingesni vyresnio amţiaus moterims. Reabilitacijos metu akcentuojamas ţasto išorinės ir vidinės rotacijos didinimas, deltinio ir rotatorių manţetės raumenų stiprinimas.
1.6. Plėštinės ţaizdos
1.6.1. Plėštinių ţaizdų paplitimas
2009 metais JAV duomenimis daugiausia plėštinių ţaizdų nustatyta plaštakos srityje ir dilbio distalinėje dalyje (45). Daţniausia šį suţalojimą patiria vyrai – rankų, veido, skalpo srityje. Traumų metu stebimas daţnas sausgyslių paţeidimas (50). Pirštų tiesiamųjų raumenų sausgyslių paţeidimai yra daţnesni uţ lenkiamųjų raumenų dėl maţai apsaugotos anatominės vietos (23).
1.6.2. Plėštinių ţaizdų mechanizmas
Daugiau nei 50 procentų visų plėštinių ţaizdų sukelia bukos traumos. Dauguma kitų atvejų – susiţeidus aštriu daiktu (stikliniu, metaliniu, mediniu). Įkandimo sukeltos plėštinės ţaizdos yra retos (50). C. Bircan atlikto tyrimo metu 78 proc. tyriamųjų traumą dilbio distalinėje dalyje iš delno pusės buvo patyrę susiţeidus stiklo šuke (15).
Paţeidimo sunkumas priklauso nuo plėštinės ţaizdos vietos, ir nuo to, kokie audiniai paţeisti. Traumos metu dalinai arba visiškai gali būti paţeidţiamos sausgyslės (sausgyslės plyšimas).
Lenkiamųjų raumenų sausgyslės daţniausiai paţeidţiamos distalinėje pirštakaulių dalyje, proksimalinėje delno dalyje, vadinamoje „niekieno ţemėje― („No man‗s land―). Šioje srityje sausgyslių susiuvimas sudėtingiausias, o prognozės blogiausios. Plėštinės ţaizdos distalinių, medialinių falangų srityje iš delno pusės yra izoliuotos, todėl dėl šios srities sausgyslių paţeidimo pacientas negali atlikti aktyvaus distalinių pirštų falangų lenkimo (23).
Pirštų tiesiamųjų raumenų sausgyslės daţniausiai paţeidţiamos dorsaliniame plaštakos paviršiuje, kadangi šioje srityje sausgyslės yra paviršutinės. Negili ţaizda gali iškart paţeisti kelias sausgysles.
Distalinėje, medialinėje falangoje sausgyslės yra plonos ir traumos metu nutrūksta pilnai. Tuo tarpu, plėštinei ţaizdai esant proksimalinėje falangoje, sausgyslė daţniausiai paţeidţiama dalinai, nes šioje srityje sausgyslės pasiskirsčiusios po dorsalinę pirštų pusę (24).
Traumų metu gali būti paţeidţiami ir nervai, ypač jei plėštinė ţaizda yra dilbio distalinėje dalyje iš delno pusės (15).
1.6.3. Plėštinės ţaizdos gydymas
Ţaizdų gydymo tikslas – atstatyti rankos funkcijas ir suformuoti kosmetiškai priimtiną randą. Nekomplikuotos, negilios, trumpesnės nei 2 cm plėštinės ţaizdos nesiuvamos – ţaizda įprastai priţiūrima. Esant didelėms, atsivėrusioms ţaizdoms, sausgyslių ar kitų audinių paţeidimams – taikomas chirurginis gydymas (46).
Autoriai teigia, kad kuomet traumos metu paţeidţiamos sausgyslės, gydymo metodas parenkamas pagal paţeidimo laipsnį. Jei paţeidţiama maţiau nei 50 proc. sausgyslių pločio, gydymas apima įprastą ţaizdos prieţiūrą ar įtvaro dėvėjimą. Jei traumos metu paţeidţiama daugiau nei 50 proc. sausgyslės pločio, taikomas chirurginis gydymas (24).
Kelių sausgyslių paţeidimas vienu metu daţniausiai nustatomas esant plėštinei ţaizdai dilbio distalinėje dalyje iš delno pusės, tuomet pacientui būtinas chirurginis gydymas. Jei ţaizda gili šioje srityje, tuomet paţeidţiamos sausgyslės (24).
Viena daţniausių komplikacijų po sausgyslių rekonstrukcinių operacijų yra sausgyslių sąaugos, kurios gali sukelti paciento funkcinę negalią (12). Po operacijos, jei būtina, naudojamas dinaminis įtvaras, gipsas. Imobilizacijos metu plaštakai suteikiama funkcinė padėtis, tačiau net ir naudojant dinaminį įtvarą, kontraktūra vis tiek gali susidaryti. Pooperacinė reabilitacija atliekama sustingimo sumaţinimui, norint išvengti sausgyslių suaugimo bei siekiant greitesnio rankų funkcijų atsistatymo (31).
P. C. Amadio (2005) teigia, kad per anksti pradėti judesiai (pirmą parą po operacijos) gali sukelti sausgyslių sąaugas, kadangi judesiai gali išprovokuoti kraujavimą (12). Imobilizacijos trukmė bei reabilitacijos programa, esant sausgyslių paţeidimui, priklauso nuo paţeistos sausgyslės srities, paţeidimo laipsnio. Pavyzdţiui, jei plyšusi sausgyslė distalinėje dilbio dalyje iš delno pusės, po operacijos ranka imobilizuojama įtvaru 4 savaitėms. Reabilitacija daţnai pradedama 3 parą po operacijos. Po imobilizacijos pacientas daţniausiai gali paţeista ranka rengtis, praustis, gaminti valgyti. Rankos raumenų stiprinimo pratimai daţniausiai pradedami apie 8 savaitę. Nevarţomai dalyvauti įprastoje kasdieninėje veikloje leidţiama po 12 savaičių (15).
Reabilitacijos metu svarbu laipsniškai didinti krūvį, parenkant specialius pratimus, siekiant išvengti komplikacijų, greičiau atstatyti rankos funkcijas. Esant sausgyslių paţeidimams reabilitacija daţniausiai trunka 2 – 3 mėnesius (31). Kai kuriais sausgyslių paţeidimo atvejais imobilizacija gali trukti kelias dienas, iki tol, kol skausmas ir patinimas sumaţėja. Reabilitacija trunka trumpiau (12).
Apibendrinant, plėštinės ţaizdos – antra pagal daţnumą rankų trauma, kurios metu daţnai stebimas sausgyslių paţeidimas. Esant sausgyslės paţeidimui gydymo metodas, trukmė priklauso nuo paţeidimo laipsnio, vietos.
1.7. Rankos traumos įtaka gyvenimo kokybei
Gyvenimo kokybė yra plati koncepcija. Medicininėje literatūroje daţniau naudojamas terminas „su sveikata susijusi gyvenimo kokybė―. Pagal Pasaulinės sveikatos organizacijos nutarimą, su sveikata susijusią gyvenimo kokybę turi sudaryti ne maţiau kaip trys pagrindinės dimensijos: fizinė, psichinė bei socialinė sveikata (56). Taigi ši koncepcija kompleksiškai apima asmens fizinę sveikatą ir psichologinę būklę, nepriklausomybės laipsnį, socialinius ryšius bei ryšius su aplinka. Kai kurie autoriai teigia, kad su sveikata susijusi gyvenimo kokybė yra bendros gyvenimo kokybės dalis, kuriai daro įtaką sveikata ar sveikatos prieţiūra (4).
Įvairiuose tyrimuose nurodoma skirtinga gyvenimo kokybės sutrikimo trukmė, kuriai didelę įtaką turi rankos traumos pobūdis, vieta. Atlikta tik keletas tyrimų, vertinančių rankų traumos įtaką gyvenimo kokybei (daţniausiai esant ţastikaulio, stipinkaulio lūţiui). Stebima tendencija, jog vertinant stipinkaulio ir ţastikaulio proksimalinės dalies lūţio poveikį gyvenimo kokybei gaunami panašūs rezultatai (32).
J. P. Kaukonen vertino daţniausiai pasitaikančių lūţių įtaką gyvenimo kokybei, naudojant Medicininių baigčių studijos trumpąją anketą – 36 (Medical Outcomes Study Short Form – 36, MOS
SF-36). Gydymo pradţioje gyvenimo kokybė po klubo, slankstelių lūţių buvo ţymiai sumaţėjusi
visose srityse. Tuo tarpu, po stipinkaulio ir ţastikaulio lūţių buvo sutrikdytos tik kelios sritys. Atlikus testavimą po 2 metų, visų tipų lūţių atvejais nustatytas pagerėjimas. Daugumai pacientų po stipinkaulio ir ţastikaulio lūţių funkcija atsistatė (37).
H. Hagino taip pat nustatė, kad klubo ir slankstelių lūţiai labiau riboja su sveikata susijusią paciento gyvenimo kokybę, nei esant rankos lūţiams. Stebėtas ţymus funkcijos sutrikdymas pirmus 3 mėnesius po stipinkaulio, riešakaulių lūţių, bet gijimas buvo greitas ir su sveikata susijusi gyvenimo kokybė išliko neţymiai ribota (32).
Tokioms abstrakčioms sąvokoms, kaip gyvenimo kokybė, matuoti naudojami klausimynai. Tiriant gyvenimo kokybę siekiama gauti informaciją apie paciento funkcinę būklę ir paties paciento nuomonę, kaip trauma paveikia jo gyvenimo kokybę. Nors nėra visuotinai priimtino su sveikata susijusios gyvenimo kokybės apibrėţimo, sutariama, kad instrumentai turi apimti keturis komponentus: fizinę būklę, psichologinį gerbūvį, bendravimą, kasdienę veiklą (2).
1.8. Smulkiosios motorikos sutrikimų, skausmo įtaka kasdienės veiklos aktyvumui,
esant rankos traumoms
Smulkioji motorika – judesiai, kuriuos atliekant dalyvauja smulkieji kūno raumenys. Tai koordinuoti pirštų, riešo, visos rankos ir akių judesiai (21). Smulkioji motorika yra svarbus sėkmingo dalyvavimo kasdienėje veikloje komponentas. Geri smulkiosios motorikos įgūdţiai leidţia ţmogui dalyvauti kasdienėje veikloje: nusiprausti ir apsirengti, paruošti maistą ir pavalgyti ir t.t. (43).
Smulkiosios motorikos elementų anatominiai ir funkciniai pakitimai lemia smulkiosios motorikos sutrikimus. Dauguma autorių savo darbuose nurodo, kad dėl to ţmogus nebegali savarankiškai atlikti kasdienių darbų (36). Pavyzdţiui, moteriai, kuriai yra lūţęs stipinkaulis, sunku vykdyti motinos pareigas, nes ji negali pakelti vaiko (43).
Sugebėjimas atlikti tam tikrus veiksmus kasdienėje veikloje priklauso nuo traumos pobūdţio, kiek laiko praėjo po traumos, kokį veiksmą reikia atlikti. Esant laivelio lūţiui imobilizacijos metu
ribojama nykščio proksimalinė falanga, todėl pablogėja sugnybimo funkcija, sumaţėja jėga, amplitudė, vikrumas, judesiai tampa netikslūs, ribojama kasdienė veikla (42).
Pacientai po laivelio lūţio įvardina, kad sunkiausia atlikti veiklas, kurių metu atliekamas judesys per riešą, pavyzdţiui, atidaryti duris, atsukti stiklainį. Po stipinkaulio distalinės dalies lūţio sunku naudoti valgymo įrankius, įjungti čiaupą, kelti daiktus, uţsukti. Esant šioms paminėtoms traumoms daţniausiai iki 6 mėnesių sunku išlaikyti rankose sunkų daiktą (51). Vyresnio amţiaus asmenys taip pat gali susidurti su sunkumais lipant laiptais ar išlipant iš automobilio, kadangi lipant reikia atsistumti nuo automobilio sėdynės ar laikytis uţ durų rankenos (28).
Literatūros duomenimis ankstyvojo potrauminio periodo metu taikomas gydymas turi didelę įtaką rankos funkcijos atsigavimui. Nustatyta, kad ankstyvas pacientų dalyvavimas įprastoje veikloje skatina greitesnį atsistatymą po traumos. Esant rankos lūţiui daţniausia taikomas konservatyvus gydymas. Imobilizacija riboja rankos judesius, gebėjimą atlikti įprastas veiklas, tačiau apriboti kasdienės veiklos nereikia. Į reabilitacijos programą turi būti įtraukiamos kompensacinės strategijos ar pagalbinės priemonės, padedančios asmeniui visavertiškai dalyvauti kasdienėje veikloje ir imobilizaciniu laikotarpiu. Vėlesniu periodu turi būti akcentuojama reabilitacija pagrįsta veikla, lavinami gebėjimai atlikti įprastas ir specifines uţduotis. Norint greičiau atstatyti prarastas funkcijas, asmuo turi maksimaliai dalyvauti prieš traumą vykdytoje kasdienėje veikloje (36).
Pacientų kasdienę veiklą, esant rankų traumoms, gali riboti ir skausmas. Biolocker atliko tyrimą, kurio metu prašė pacientų, patyrusių riešo traumą, įvardinti, kas po traumos trukdo įprastai gyventi. Rečiausiai buvo nurodytas skausmas (14). Tuo tarpu David j. Sludsky nustatė pacientų skausmo ryšį su apribota kasdiene veikla. Ir siūlo ne tik lavinti kasdieninėje veikloje atliekamus judesius, bet ir maţinti skausmą (51).
J. E. Harris (2005) teigia, kad rankos funkcijos atsistatymas neturi sąsajų su skausmu. Atlikto tyrimo metu pacientai, kuriems buvo diagnozuotas distalinis stipinkaulio lūţis, po imobilizacijos skausmo nejautė, tačiau judesių amplitudė ir raumenų jėga buvo ţymiai sumaţėjusi (36).
Rankų funkcijos atsistatymui įtakos turi ir ţaizdos prieţiūra. Nuo jos priklauso rando susiformavimo dydis. Pavyzdţiui, dėl plėštinės ţaizdos susiformavus grubiems randams nugarinėje plaštakos dalyje ribojami pirštų judesiai, sutrinka suėmimo funkcija (6).
Apibendrinant galima teigti, jog dėl rankos traumų atsiradusių smulkiosios motorikos sutrikimų ţmogus nebegali savarankiškai atlikti kasdienių darbų. Dėl traumos jaučiamas skausmas taip pat gali riboti kasdienę veiklą, nes būtent skausmas daţnai susijęs su baime atlikti judesius.
1.9. Vertinimo metodai, esant rankos traumoms
Siekiant išvengti ilgalaikio funkcijos sutrikimo ir deformacijos, gyvenimo kokybės sutrikdymo, svarbi ankstyva diagnostika. Vertinant asmens sveikatos būklę esant rankų traumai, daţniausiai akcentuojamas dėmesys į patį sutrikimą – atsiţvelgiama, į radiologines išvadas, judesių amplitudę (matuojant goniometru), raumenų jėgą (matuojant dinamometru, monometru) (36).
Vieni mokslinių straipsnių autoriai teigia, kad uţtenka ištirti paciento galimybę apsitarnauti ir visai nebūtina tirti kiekvieno sąnario judesių amplitudės, kiti prieštarauja ir teigia, kad vien tik paciento sugebėjimas apsitarnauti negali atspindėti tikrosios funkcijos ir taip įvertinti gydymo kokybės (8).
A. Tremayne atlikus tyrimą nenustatė ryšio tarp lenkimo ir tiesimo bei pacientų funkcinės būklės. Dėl šios prieţasties tyrėja padarė prielaidą, kad judesių amplitudės vertinimas nėra tinkama priemonė funkcijos atsistatymo nustatymui. Pasak A. Tremayne, dėl pagerėjusio riešo tiesimo nebūtinai pacientui bus lengviau naudoti stalo įrankius valgant (54).
Pastaruoju metu daugėja tyrimų, kuriuose įtraukiami vertinimo metodai, atspindintys rūpinimosi savimi, buitimi rezultatus, parodo traumos poveikį darbui, poilsiui ir socialinei veiklai. Šiuos komponentus derinant su fizinės veiklos vertinimu, vertinimas tampa išsamesnis (36). Pacientai linkę gydymo sėkmingumą vertinti gebėjimu atlikti jiems svarbius veiksmus (22).
Sukurta nemaţai klausimynų, skirtų suaugusiems pacientams, kurie naudojami vertinti viršutinės galūnės funkciją ir su ja susijusią gyvenimo kokybę (2). Labiausiai paplitę gyvenimo kokybės klausimynai, esant rankų traumoms, yra SF – 36 gyvenimo kokybės klausimynas ir rankos neįgalumo klausimynas DASH (angl. Disability of Arm, Shoulder, Hand).
SF – 36 gyvenimo kokybės klausimynas susideda iš aštuonių subskalių ir dviejų sveikatos kategorijų, kadangi šis klausimynas atskiria fizinę ir psichinę sveikatą (36). Fizinei sveikatai vertinti skirtos fizinio aktyvumo, veiklos apribojimo dėl fizinių problemų, skausmo, bendro sveikatos vertinimo sritys. Veiklos apribojimo dėl emocinės būklės, socialinių ryšių, energingumo ir gyvybingumo sritys skirtos psichinei sveikatai įvertinti. Atsakymai į klausimus vertinami balais. Kiekviena sritis, naudojant skaičiavimo algoritmą, vertinama nuo 0 iki 100. Kuo aukštesnis balų skaičius, tuo geresnė gyvenimo kokybė srities atţvilgiu (10). SF – 36 gyvenimo kokybės klausimynas taip pat naudojamas ir vertinant įvairias kitas fizines ar psichines patologijas, ne vien tik rankos traumas (39).
Rankos neįgalumo klausimynas (DASH) sudarytas iš 30 klausimų (3). Dauguma klausimų yra susiję su funkcine veikla, kurią atliekant reikalinga naudoti rankas (39). Klausimyną sudaro trys dalys: A – funkcijos įvertinimas, B – simptomų įvertinimas ir C – ypatingos veiklos įvertinimas. Paciento suţymėti taškai sumuojami ir pritaikoma formulė. Maţesnis skaičius reiškia geresnį rezultatą (3). Esant rankų traumoms uţsienio autoriai taip pat rekomenduoja naudoti WOM, PRWE.
WOM (angl. Wrist Outcome Measure) – tai sudėtinė sutrikimų vertinimo skalė, apimanti komponentus, kurie atspindi aktyvią judesių amplitudę, plaštakos griebimo jėgą, vikrumą. Vikrumas matuojamas Jebseno rankos funkcijos tyrimu, kuris atspindi veiksmus, reikalingus kasdienėje veikloje. Maksimalus skalės balų skaičius – 85 (geriausias rezultatas).
PRWE (angl. Patient Rated Wrist Evaluation) – 15 klausimų klausimynas, kuris vienodai
vertina riešo skausmą, funkcinės veiklos negalią. PRWE galima suskirstyti į trys subskales: skausmo, specifinės veiklos ir įprastos veiklos. Vertinama 10 balų skale (0 – 10). 10 balų ţymi stiprų skausmą, negalėjimą atlikti tam tikro veiksmo. Maksimalus balų skaičius – 100 (blogiausias rezultatas) (36). Atliekant PRWE neatsiţvelgiama į kompensacinius mechanizmus, kurie gali įvykti, siekiant atlikti uţduotį (40).
Tyrimuose taip pat daţnai naudojamas panašus klausimynas – PREE (angl. Patient Rated
Elbow Evaluation), kuriame pateikti 20 klausimų, sudarytų iš tokių pačių dalių kaip ir PRWE, tik
vertinamas ne riešo, bet alkūnės skausmas ir negalia kasdienėje veikloje. Parenkant vertinimo metodus turi būti atsiţvelgiama į gijimo stadiją. Jei po lūţio imobilizuota ranka, naudojamas klausimynas, kuris vertina gebėjimą pakelti tam tikrą daiktą, neatspindės tikrosios būklės (39).
Taigi gydymo rezultatai negali būti vertinami vien tik judesių amplitude ir raumenų jėga. Turi būti naudojami klausimynai, kurie padėtų nustatyti reabilitacijos tikslus bei uţdavinius.
1.10. Reabilitacija, esant rankos traumai
Asmenų, patyrusių traumą, reabilitacija yra kompleksinė, apjungianti įvairius reabilitacijos specialistus. Reabilitacijos metu taikoma kineziterapija, ergoterapija, fizioterapija (ultragarsas, elektrostimuliacija ir kt.), gali būti naudojami įtvarai (ypač rankų traumų atveju) (17). Išsikeliant reabilitacijos tikslus atsiţvelgiama, ar trauma ūminė, ar pakartotinė.
Reabilitacijos tikslai, esant ūminėms traumoms:
Skausmo ir uţdegimo maţinimas;
Judesių amplitudės grąţinimas;
Funkcinės būklės gerinimas, stiprinimas;
Propriocepcijos ugdymas;
Specifinio aktyvumo ugdymas.
Sudarant programą pacientams, kuriems nustatyta pasikartojanti įtampos trauma, atkreipiamas dėmesys į tai, jog šias traumas daţniausia sąlygoja profesinė veikla ir jos sukelta patologija.
Reabilitacijos tikslai, esant pakartotinėms traumoms:
Skirti nesteroidinius priešuţdegiminius vaistus;
Naudoti įtvarus, ortezus (5).
Kibler gydant traumas siūlo išskirti tris reabilitacijos etapus (fazes): ūmų, gijimo, funkcinį. Esant ūmios reabilitacijos fazei, sutelkiamas dėmesys į ligos simptomų maţinimą, paţeistų audinių gijimo skatinimą.
Kuomet skausmas ţymiai sumaţėja, o audiniai apgyja, pacientas priskiriamas gijimo fazei. Šios fazės metu siekiama atstatyti paţeistos galūnės judesių amplitudę, raumenų jėgą, propriocepciją.
Į funkcinę reabilitacijos fazę pacientas pereina, kuomet traumuotos galūnės jėga sugrįţta iki 75 – 80 proc. prieš traumą buvusios jėgos bei nėra judesių amplitudės ir jėgos disbalanso. Į reabilitacijos programą įtraukiama funkcinė veikla, akcentuojamas profesinės veiklos atstatymas (16).
Siekiant, kad pacientas po traumų grįţtų į kokybišką ir visavertį gyvenimą, J. E. Harris ir kiti siūlo naudoti Tarptautinio funkcionavimo, negalumo ir sveikatos klasifikacijos (TFK) modelį, kuris padėtų individualiai įvertinti pacientą ir sudarytų optimalų gydymo planą. Autoriai pateikė TFK modelio pritaikymą, esant distaliniam stipinkaulio lūţiui (2 pav.) (36).
2 pav. Funkcionavimo, negalumo ir sveikatos komponentų sąveikos schema, esant distaliniam stipinkaulio lūžiui (J. E. Harris ir kt.) (36)
Galima teigti, kad ūminėms, pakartotinėms traumoms iškeliami skirtingi reabilitacijos tikslai. Pakartotinės traumos daţniausia įvyksta dėl netinkamos darbo aplinkos ir įrankių ergonomikos, todėl gydymo metu akcentuojamas prieţasties šalinimas. Įvertinimui ir gydymo plano sudarymui galima naudoti TFK modelį, taip padedant pacientui grįţti į visavertį gyvenimą.
1.11. Ergoterapija, esant rankos traumoms
Ergoterapijos ir kitos reabilitacijos paslaugos, esant rankos traumai, daţniausiai apima ambulatorinį gydymą ir pratimų programos namuose rekomendavimą. Siekiama traumuotos rankos funkcijos atgavimo, grįţimo į prieštrauminę būklę ar funkcijos kompensavimo. Nėra individualizuotos, moksliškai pagrįstos metodikos, taikomos ergoterapijos metu, esant rankos traumoms (22).
Gydymo metu svarbu nesutelkti dėmesio vien tik į kūno struktūros apribojimus (pavyzdţiui, judesių amplitudę, raumenų jėgą). Tokiu būdu, sudarant gydymo planą, gali likti neįtraukti paciento funkciniai, asmeniniai tikslai, gyvenimui reikalingi poreikiai. Judesių amplitudė yra maţiau svarbi nei paciento gebėjimas atidaryti duris, apsirengti, grįţti į darbą. Siekiant atstatyti konkrečią funkciją, reikia įvertinti judesį, kuris reikalingas atlikti pacientui svarbią funkcinę uţduotį. Atsiţvelgiant į tai, iškeliami ergoterapijos tikslai bei sudaroma programa. Pavyzdţiui, pacientas nori nusiprausti veidą, bet dėl sumaţėjusios dilbio supinacijos jis turi praustis viena ranka. Šiuo atveju, gali būti keliamas tikslas – pakankama dilbio supinacija (60 laipsn.) gebėjimui nusiprausti veidą (47).
Rankos funkcijų praradimas gali sąlygoti savarankiškumo praradimą, priklausomybę nuo kitų asmenų (6). Pavyzdţiui, Jonė dėl stipinkaulio lūţio negali nešti prekių, todėl jos vyras turi apsipirkinėti uţ ją. Rankos trauma gali tapti streso prieţastimi dėl kasdienės veiklos sutrikdymo, todėl reikia suprasti kaip ši trauma paveikia asmens psichosocialinę gerovę (43).
Sudarant programą, svarbu įvertinti ir atsiţvelgti į pacientams svarbius tikslus. Pavyzdţiui, COPM (angl.Canadian Occupational Performance Measure) klausimynas yra skirtas sukurti į pacientą orientuotus tikslus bei nustatyti ergoterapijos efektyvumą. Pacientas pats identifikuoja tikslus ir problemas saviprieţiūroje, funkciniame mobilume, darbe, namų tvarkyme, laisvalaikyje (22).
Ergoterapijos metu taip pat svarbu atkreipti dėmesį, kaip pacientas atlieka judesį, ar judesys yra taisyklingas. Netaisyklingas judesys gali būti atliekamas dėl blogų įpročių (susiformavęs netaisyklingas dinaminis judesio stereotipas), skausmo baimės, reikalingų didelių pastangų atlikti judesį teisingai ar tiesiog, saugant paţeistą ranką (47). Svarbu kompensacinius mechanizmus pastebėti kiek galima anksčiau ir iš naujo suformuoti judesio stereotipą (43).
Kai kuriais atvejais pacientui gali būti geriau likti su kūno struktūros sutrikimu ir naudoti kompensacines priemones, nei skirti daugiau laiko gydymui. Tai gali įvykti dėl labai lėto gijimo, jei funkcija nėra ţymiai apribota ar paciento prioritetai yra kitokie (pavyzdţiui, šeimos narių slaugymas) (47). Ergoterapijos metu turi būti sutelkiamas dėmesys į struktūras, kurios riboja tam tikros uţduoties, veiksmo atlikimą.
2. TYRIMO METODIKA
2.1. Tyrimo organizavimas ir tiriamųjų atranka
Tyrimas vyko VšĮ Raseinių ligoninės Fizinės medicinos ir reabilitacijos skyriuje, 2013m. gruodţio – 2014m. balandţio mėnesiais. Tyrimui atlikti buvo gautas LSMU Bioetikos komisijos pritarimas Nr. BEC – FMR(M) – 134 (1 priedas).
Tyrimo objektas – pacientų, patyrusių trauminį rankos suţalojimą, smulkioji motorika, skausmas, kasdienė veikla ir gyvenimo kokybė.
Tyrime dalyvavo visi reabilitacijos pacientai, patyrę dilbio lūţį, kuriems reabilitacijos laikotarpiu nuo 2013 m gruodţio iki 2014 m balandţio. Tyrime dalyvavo 30 pacientų. Kiekvienas dalyvis buvo išsamiai supaţindintas su būsimu tyrimu bei kiekvienas pasirašė tiriamojo asmens sutikimo formą. Tiriamiesiems buvo atlikta 10 ergoterapijos procedūrų po 30 min. kiekvieną darbo dieną. Uţsiėmimų metu buvo taikoma aktyvi rankos mankšta, darbas ergoterapinėmis priemonėmis.
2.2. Tyrimo metodai
2.2.1. AnketaTyrimui atlikti buvo naudojama tiriamojo anketa, kurią sudarė septyni punktai. Anketoje tiriamasis nurodė savo lytį, amţių, socialinį statusą, kuri ranka paţeista, bei vietą, kurioje patyrė traumą.
2.2.2. Smulkiosios motorikos vertinimas
Dinamometrija. Tiriamojo paţeistos rankos raumenų jėga buvo matuojama pirmąją ir paskutiniąją tyrimo dieną hidrauliniu dinamometru (kg) (3 pav.).
3 pav. Hidraulinis dinamometras
Tyrime taip pat buvo naudojamas nestandartinis smulkiosios motorikos vertinimo testas. Jį tiriamasis atliko taip pat pirmąją ir paskutiniąją tyrimo dieną. Šio testo metu tiriamasis turėjo sudėlioti smulkius kaištukus per 3 min. Buvo vertinama ar tiriamasis uţduotį atlieka iki galo, ar spėja tai padaryti per duotą laiką. Laiko limitas buvo nustatytas atlikus tyrimą, kurio metu buvo nustatinėjama, per kiek laiko nepaţeista ranka tiriamasis gali atlikti uţduotį, buvo išvestas atlikimo laiko vidurkis, prie kurio pridėta dar 30 s.
Goniometrija – tai sąnarių amplitudės matavimas goniometru. Buvo matuojama aktyvių riešo judesių (riešo lenkimo, riešo tiesimo, alkūninio ir stipininio nuokrypių) amplitudės. Kiekvienam iš šių judesių yra nustatytos patvirtintos normos laipsniais. Sąnarių amplitudės vertintos pirmąją ir paskutiniąją tyrimo dieną
2.2.3. Kasdienės veiklos vertinimo testas
Kasdienės veiklos vertinimo testu (2 priedas) apimamos šios sritys: maitinimasis, sfinkterių kontrolė, judėjimas patalpose, tualetas, persikėlimas, rengimasis, asmeninis tualetas, valgio gaminimas, vonia/dušas, namų ruoša, judėjimas lauke, bendravimas. Vertinama balais nuo 0 iki 3: 0 balų – negali to padaryti; 1 balas – reikalinga tam tikra pagalba arba kito ţmogaus paraginimas; 2 balai
– gali pats tai padaryti ir daro, esant specialioms sąlygoms; 3 balai – gali pats padaryti savarankiškai ir daro. Maksimalus balų skaičius – 36. Kuo didesnis balas – tuo tiriamasis savarankiškesnis. Šis testas buvo atliekamos tyrimo pirmąją ir paskutiniąją dienomis. Analizuojant rezultatus vertinome tiriamųjų daţnį, kurie buvo savarankiški (2, 3 balai), atliekant kasdienes veiklas, ir kuriems reikėjo kito ţmogaus pagalbos kasdienių veiklų atlikime (0,1 balas).
2.2.4. SF – 36 gyvenimo kokybės klausimynas
Tyrimui naudotas SF – 36 klausimynas, gyvenimo kokybei įvertinti. Klausimynu vertinama pastarųjų keturių savaičių tiriamojo savijauta. Atsakymai vertinami balais ir pagal tam tikrą algoritmą apskaičiuojama kiekviena sritis. Tiriamasis pagal duotus atsakymus pasirenka jam tinkamiausią šiose srityse: tiriamojo nuomonė apie jo esamą sveikatą, apie sveikatos pokytį per pastaruosius metus, apie sveikatos įtaką jo kasdienei veiklai, jausmus ir atsako į klausimus apie bendrą sveikatos būklę.
2.2.5. Vizualinė analoginė skausmo skalė
Skausmas buvo vertinamas vizualinių analogų skale (VAS) balais nuo 0 iki 10, kur 0 – skausmo nėra, 5 – vidutinio stiprumo skausmas, 10 – pats stipriausias (nepakeliamas) skausmas. Vertinama taip pat pirmąją ir paskutiniąją tyrimo dieną.
2.3. Matematinė statistika
Statistinei duomenų analizei naudota „SPSS for Windows 21.0― ir „Microsoft Office Excel 2010― kompiuterinės programos. Aritmetiniu vidurkiu (m) ir standartine vidurkio įverčio paklaida (SP) buvo pateikiami kiekybiniai kintamieji. Kokybiniai kintamieji apskaičiuoti procentais. Dviejų priklausomų ir nepriklausomų kintamųjų palyginimui naudojome neparametrinius Vilkoksono ir Mano – Vitnio – Vilkoksono kriterijus. Poţymių daţnių lentelėmis buvo tiriamas kokybinių poţymių ryšys (Chi kvadrato reikšmė (χ²), jo laisvės laipsnių skaičius (lls)) bei z testu palygintos skirstinių tikimybės.
Spirmeno koreliacijos koeficientu r apskaičiuotos smulkiosios motorikos, skausmo, kasdienės veiklos aktyvumo ir gyvenimo kokybės sąsajos. Tarp stebėtų kintamųjų nėra ryšio jei r=0. Jei 0<|r|≤ 0,3 yra labai silpnas ryšys, jei 0,3<|r|≤ 0,5 – silpnas ryšys, 0,5<|r|≤0,7 – vidutinio stiprumo ryšys,
0,7<|r|≤0,9 – stiprus ryšys, o jei 0,9<|r|≤1 – labai stiprus ryšys (Kasiulevičius ir Denapienė, 2008). Statistines hipotezės buvo tikrinamos pasirenkant 95 proc. statistinio pasikliovimo (p<0,05) lygmenį.
3. REZULTATAI
3.1. Tiriamųjų charakteristika
Įvertinus rankos trauminius suţalojimus visiems mūsų tiriamiesiems buvo nustatytas dilbio lūţis. Atlikus tiriamųjų charakteristikos analizę, nustatyta, kad 33,3 proc. visų dilbio lūţius patyrusiųjų sudarė vyrai (n=10), o 66,7 proc. buvo moterys (n=20).
Vertinant tiriamųjų amţių, nustatyta, kad jauniausiam tiriamajam buvo 36 metai, o vyriausiam dilbio lūţį patyrusiajam– 83 metai. Amţiaus vidurkis siekė 59,43±2,69 m.
Vadovaujantis PSO rekomendacijomis, tiriamieji buvo suskirstyti į amţiaus grupes: iki 45 metų – jaunas, nuo 45 iki 59 metų – vidutinio amţiaus, nuo 60 iki 74 m – pagyvenęs, daugiau kaip 75 metų – senas. Daugiausiai tiriamųjų, patyrusių dilbio lūţius, buvo nuo 45 iki 59 metų amţiaus ir tai sudarė 36,7 proc. (n=11) visų pacientų. Po 23,3 proc.(n=7) buvo jaunų (iki 45 metų) ir senų (daugiau kaip 75 metai) dalyvių, o 16,7 proc. (n=5) sudarė pagyvenę (nuo 60 iki 74 metų) tiriamieji (4 pav.).
23,3% n=7 36,7% n=11 16,7% n=5 23,3% n=7
Tiriamųjų amžius
iki 45 m 45 - 59 metai 60 - 74 meta i 75 ir daugiau metų
4 pav. Tiriamųjų pasiskirstymas pagal amžiaus grupes
Analizuojant dilbio lūţių lokalizaciją, nustatyta, kad 53,3 proc. (n=16) visų tiriamųjų buvo paţeista dešinė ranka, o 46,7 proc. (n=14) – kairė ranka. Tuo tarpu vertinant tai, kur įvyko dilbio lūţis, nustatyta, kad daugiausiai tiriamųjų, t.y. 70,0 proc. (n=21) buvo patyrę dilbio lūţius lauko sąlygomis, 10,0 proc. (n=3) – darbe, o 20 proc. (n=6) tyrime dalyvavusiųjų dilbio lūţis įvyko namuose.
Nustatyta, jog yra sąsaja tarp lūţio įvykimo vietos ir lyties (χ²=6,96, lls=2) (p<0,05). Dilbio lūţius darbe patyrė tik moteriškos lyties atstovės. Taip pat nustatytas statistiškai reikšmingas ryšys tarp amţiaus grupių ir dilbio lūţio įvykimo vietos (χ²=14,55, lls=6) (p<0,05). Tiriamieji, kurių amţius buvo nuo 60 metų, namuose dilbio lūţius patyrė statistiškai reikšmingai daugiau nei kitų amţiaus grupių pacientai (p<0,05).
43,4 proc. (n=13) visų tyrime dalyvavusiųjų buvo dirbantys asmenys, 33,3 proc. (n=10) buvo pensininkai, o 23,3 proc. (n=7) – bedarbiai (5 pav.).
23,3% n=7 43,4% n=13 33,3% n=10
Socialinis statusas
bedarbiai dirbantys pensininkai
5 pav. Tiriamųjų pasiskirstymas pagal socialinį statusą
Analizuojant socialinio statuso pasiskirstymą priklausomai nuo lyties, nustatyta, kad dirbančių moterų buvo statistiškai reikšmingai daugiau nei vyrų (p<0,05). Tuo tarpu bedarbių ir pensininkų socialinis statusas tarp lyčių nesiskyrė (p>0,05).Taip pat nustatyta, kad dirbantys asmenys dilbio lūţius daugiausiai patyrė lauke, lyginant su dilbio lūţio įvykimu namų ar darbo sąlygomis (p<0,05).
Vertinant, ar tyrime dalyvavę ir dilbio lūţius patyrę asmenys serga lėtinėmis ligomis, nustatyta, kad 60,0 proc. (n=18) visų tiriamųjų tokiomis ligomis nesirgo, o 40,0 proc. (n=12) tiriamųjų turėjo vieną ar daugiau lėtinių ligų. Nustatyta sąsają tarp amţiaus grupių ir lėtinių ligų (χ²=18,18, lls=3) (p<0,05). Lėtinėmis ligomis daugiau sirgo vyresni kaip 75 metus turintys dalyviai, lyginant su kitų amţiaus grupių tiriamaisiais (p<0,05). Atitinkamai iki 45 metų amţiaus nebuvo nei vieno dalyvio, kuris sirgtų lėtine liga. Nuo 45 iki 59 metų amţiaus grupėje sergančiųjų lėtine liga buvo 16,7 proc. (n=2), nuo 60 iki 74 metų amţiaus grupėje – 25,0 proc. (n=3), o amţiaus grupėje nuo 75 metų lėtinę ligą turintieji sudarė 58,3 proc. (n=7) nuo visų dilbio lūţius patyrusiųjų asmenų skaičiaus.
3.2. Plaštakos raumenų jėgos kaita
Analizuojant plaštakos raumenų jėgą, nustatyta, kad prieš ergoterapiją patyrusių dilbio lūţius pacientų šių raumenų jėgos vidurkis buvo 4,90±1,00 kg, o po dešimties ergoterapijos procedūrų plaštakos raumenų jėga siekė 9,73±1,18 kg. Nustatytas statistiškai reikšmingas plaštakos raumenų jėgos vidurkio padidėjimas po ergoterapijos taikymo (p<0,05) (6 pav.).
6 pav. Plaštakos raumenų jėgos kaita prieš ir po ergoterapijos taikymo (pastaba * p<0,05) Po ergoterapijos taikymo plaštakos raumenų jėga statistiškai reikšmingai padidėjo tiek vyrams, tiek moterims, visose amţiaus grupėse, lūţus kairei ar dešinei rankai lauke ar namų sąlygomis, visiems socialinio statuso ir lėtinių ligų atţvilgiu (p<0,05).
3.3. Riešo judesių amplitudės kaita
Vertinant dilbio lūţius patyrusiųjų pacientų riešo amplitudę goniometru, nustatyta, kad prieš ergoterapijos taikymą riešo lenkimo vidurkis buvo 21,17±4,05 laipsn., o po ergoterapijos riešo lenkimo amplitudės vidutinė reikšmė statistiškai reikšmingai padidėjo iki 27,23±4,03 laipsn. (p<0,05). Riešo tiesimo amplitudės vidutinė reikšmė prieš ergoterapijos procedūras buvo 15,87±3,54 laipsn., o po šių procedūrų riešo tiesimo vidurkis taip pat statistiškai reikšmingai padidėjo iki 20,83±3,47 laipsn.(p<0,05) (7 pav.).
