LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA
VETERINARIJOS FAKULTETAS UŽKREČIAMŲJŲ LIGŲ KATEDRA
EGLö ARLAUSKIENö
CHLORAMFENIKOLIS KARVIŲ ŽALIAVINIAME PIENE
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS
Darbo vadovas: dr. A. Steponavičien÷
2 PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ
Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Chloramfenikolis karvių žaliaviniame piene“:
1. Yra atliktas mano pačios;
2. Nebuvo naudojamas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje;
3. Nenaudojau šaltinių, kurie n÷ra nurodyti darbe, ir pateikiu visą panaudotos literatūros sąrašą. 2011.05.03 Egl÷ Arlauskien÷
(data) (autoriaus vardas, pavard÷) (parašas)
PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE
Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe. 2011.05.03 Egl÷ Arlauskien÷
(data) (autoriaus vardas, pavard÷) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADOS DöL DARBO GYNIMO 1. Darbo tema aktuali šiandieniniam Lietuvos pieno sektoriui;
2. Tiriamasis darbas buvo vykdomas neatsiliekant nuo užduotyje numatytų terminų; 3. Magistro baigiamąjį darbą siūlau teikti tolimesniam svarstymui.
2011.05.05 Aušra Steponavičien÷
(data) (darbo vadovo vardas, pavard÷) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS UŽKREČIAMŲJŲ LIGŲ KATEDROJE
(aprobacijos data) (katedros ved÷jo vardas, pavard÷) (parašas)
Magistro darbas yra įd÷tas į ETD IS
(gynimo komisijos sekretor÷s parašas)
Magistro baigiamojo darbo recenzentas
prof. habil. dr. A. P. Matusevičius
(data) (vardas, pavard÷) (parašas)
Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:
3
TURINYS
SANTRAUKA 5
ĮVADAS 6
1. LITERATŪROS APŽVALGA 8
1.1. Pieno maistin÷, biologin÷ ir energetin÷ vert÷ 8
1.2. Žaliavinis pienas Lietuvoje ir jo kokyb÷ 11
1.3. Pašalin÷s (kenksmingos) medžiagos piene 15
1.4. Inhibitorinių medžiagų kontrol÷ piene 25
1.5. Chloramfenikolio patekimo į pieną priežastys ir jų prevencija 26
2. EKSPERIMENTINIŲ TYRIMŲ METODIKA 31
3. EKSPERIMENTINIŲ TYRIMŲ REZULTATAI 36
4. IŠVADOS 40
5. LITERATŪROS SĄRAŠAS 41
SUMMARY 45
4
SANTRAUKA
Autorius: Egl÷ Arlauskien÷
Tema: Chloramfenikolis karvių žaliaviniame piene
Darbo vadov÷: dr. Aušra Steponavičien÷
Atlikimo vieta: Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijos Užkrečiamųjų ligų katedra.
Darbo apimtis: 47 puslapiai, 18 paveikslų, 4 lentel÷s.
Darbo tikslas. Nustatyti pagrindines chloramfenikolio patekimo į pieną priežastis bei ištirti šio antibiotiko stabilumą piene.
Darbo uždaviniai:
1. Apžvelgti žaliavinio karvių pieno kokybinius rodiklius ir juos sąlygojančius veiksnius; 2. Nustatyti pagrindines chloramfenikolio patekimo į pieną priežastis;
3. Nustatyti chloramfenikolio kiekį patenkantį į pieną, karvių spenius gydant tepalu, kurio sud÷tyje yra chloramfenikolio;
4. Nustatyti chloramfenikolio likučių piene koncentraciją, pieną falsifikuojant (į jį dedant tabletes, kurių sud÷tyje yra chloramfenikolio);
5. Nustatyti chloramfenikolio stabilumą piene jį apdorojant termin÷mis priemon÷mis.
Magistro baigiamajame darbe apžvelgti ir išanalizuoti žaliavinio karvių pieno kokybiniai rodikliai ir juos sąlygojantys veiksniai. Nustatytos pagrindin÷s chloramfenikolio patekimo į pieną priežastys: karvių gydymas žmon÷ms skirtais vaistais (tablet÷mis) bei vaistais įsigytais be naudojimo instrukcijos; į pieną sąmoningai dedant antibakterinius preparatus, kurių sud÷tyje yra chloramfenikolio, siekiant sumažinti bendrą pieno bakterinį užterštumą; karvių tešmenis gydant antibakteriniais tepalais, kurių sud÷tyje yra chloramfenikolio.
Eksperimentiniais tyrimais nustatyta, kad į vieną toną pieno patekus 0,005 g levomekolio tepalo, kurio sud÷tyje yra chloramfenikolio, piene aptinkami 0,028 ng/ml koncentracijos chloramfenikolio likučių p÷dsakai. Tuo tarpu į tokį patį kiekį pieno patekus 0,05 g levomekolio tepalo – piene jau aptinkami chloramfenikolio likučiai (0,163 ng/ml). Tyrimais nustatyta chloramfenikolio likučių piene koncentracija, pieną falsifikuojant (į jį dedant tabletes, kurių
5 sud÷tyje yra chloramfenikolio). Į vieną toną pieno patekus tik 0,00005 g levomicetino tablet÷s, kurios veiklioji medžiaga yra chloramfenikolis, piene aptinkami 0,055 ng/ml chloramfenikolio koncentracijos likučiai.
Tyrimais nustatyta, kad chloramfenikolis išlieka stabilus jį apdorojant termin÷mis priemon÷mis. Pieno struktūriniai pokyčiai, jį laikant užšaldytą -22ºC temperatūroje, chloramfenikolio koncentracijos kitimui, 30 dienų laikotarpyje, įtakos netur÷jo. Virinant pieną 45 minutes chloramfenikolio likučių koncentracija jame taip pat nekito. Tod÷l galima teigti, kad žaliaviniame piene esantys chloramfenikolio likučiai patenka ir į iš jo gaminamus pieno produktus, nepaisant to, kad pienas apdorojamas termiškai.
6
ĮVADAS
Pienininkyst÷ yra viena svarbiausių Lietuvos žem÷s ūkio šakų. 2009 metais, lyginant su gyvulių (19,6%) bei javų (22,0%) išauginimu, didžiausią žem÷s ūkio gamybos dalį – 23,3 procento, sudar÷ pieno primilžis. Tai faktinis primelžto karvių ir ožkų pieno kiekis (Lietuvos statistikos metraštis, 2010). Žmon÷s jau daug tūkstantmečių kasdieniniam maistui vartoja karvių, avių, ožkų pieną, tačiau pagrindą pieno produktų gamybai sudaro karvių pienas (Urbien÷, 2006).
Pienas yra daugiakomponent÷ nepastovios sud÷ties ir sud÷tinga sistema, kurios dispersin÷je terp÷je, tai yra vandenyje, yra ištirpusios ir nevienodais pasiskirsčiusios sausosios pieno medžiagos. Pieno sausųjų medžiagų svarbiausieji komponentai yra lipidai, baltymai, angliavandeniai, mineralin÷s medžiagos ir biologiškai aktyvios medžiagos (vitaminai, fermentai, hormonai, imunin÷s medžiagos ir kt. Chemin÷ pieno sud÷tis ir savyb÷s priklauso nuo įvairių veiksnių, kurių svarbiausieji yra gyvulio veisl÷, amžius, laktacijos periodas, pašarai, š÷rimo bei melžimo būdas ir pan. (Grinien÷, 1998).
2009 metais Lietuvoje buvo auginama 394,7 tūkstančiai karvių. Iš vienos karv÷s vidutiniškai primelžta apie 4811 kilogramų pieno (Lietuvos statistikos metraštis, 2010). Šis pienas vadinamas žaliaviniu (žaliu) pienu. Tai natūralus pienas, kuris nebuvo pašildytas iki aukštesn÷s kaip 40 °C temperatūros ir neapdorotas kitu tos pat vert÷s efektyvumo metodu, be priedų, nepakeistos pirmin÷s sud÷ties (riebalų kiekis 2–7%, baltymų – 2–5%, laktoz÷s – 3–6%) (Gudonis, 2007). Natūraliame piene neturi būti ir pašalinių medžiagų – antibiotikų, pesticidų, sunkiųjų metalų druskų, radioaktyviųjų izotopų, toksinų, neutralizuojančių ir konservuojančių medžiagų, medikamentų ir kt. Šios medžiagos ne tik kenksmingos žmonių sveikatai, bet dažnai sutrikdo pieno produktų gamybą (Vaitkus, 1995). Antibiotikai neigiamai veikia pieno produktų gamybos technologinius procesus: stabdo pieno rūgšties bakterijų vystymąsi, fermentų veiklą, iškreipia biocheminius procesus raugintų produktų bei fermentinių sūrių gamybos technologijose (Urbien÷ ir kt., 2009; Шуляк и Коротченко, 2007).
Dalis nepageidautinų medžiagų (pvz., antibiotikai) į gyvulininkyst÷s produktus patenka dviem būdais – siekiant užtikrinti geresnį gyvulių augimą ar juos gydant (Ракитский и др., 1991). Pirmasis būdas susijęs su antibiotikų naudojimu pašaruose profilaktikos tikslais, norint išvengti užkrečiamųjų ligų (Мурох, 1991). Antibiotikus naudojant kaip priedus pašaruose ir taip apsaugant gyvulius nuo patogeninių bakterijų, atsirado galimyb÷ laikyti dideles galvijų bandas ir nerizikuoti masiniu ligų protrūkiu. Žinoma, kad tuo tikslu JAV sunaudojama apie pus÷ gaminamų antibiotikų (Шевелева и др., 1994). Gydant karves, antibiotikai per pieną ir jo produktus patenka į žmogaus organizmą. Net ir menki antibiotikų kiekiai piene gali sukelti alergines ligas vartotojams, kurie yra jautrūs antibiotikams. Be to, tokiame piene sunkiai vystosi arba visai nesivysto pieno rūgšties
7 bakterijos, tod÷l jis netinkamas raugintų pieno produktų gamybai. D÷l min÷tų priežasčių Lietuvoje ir užsienyje vykdoma griežta antibiotikų likučių žaliaviniame piene kontrol÷, reglamentuojami antibiotikų likučių didžiausi leistini kiekiai (EU Council Regulation 2377/90; EU Council Directive 96/23/EC). Tam tikrų antibiotikų (Doxycycline, Tulatromycin, Tylvalosin, Paromomycin, Apramycin, Difloxacin, Oxolinic acid, Sarafloxacin, Florfenicol, Chloramfenicol ir kt.) likučių žaliaviniame piene neturi būti. Tačiau ne visada šių reikalavimų laikomasi, pavyzdžiui, nors chloramfenikolį naudoti gyvulių gydymui nuo 1997 metų visiškai uždrausta (LR Valstybin÷s veterinarijos tarnybos 1997-03-25d. įsakymu Nr. 4-49), superkamame žaliaviniame piene vis dar aptinkama jo likučių.
Darbo tikslas. Nustatyti pagrindines chloramfenikolio patekimo į pieną priežastis bei ištirti šio antibiotiko stabilumą žaliaviniame karvių piene.
8
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Pieno maistin÷, biologin÷ ir energetin÷ vert÷
Pienas yra iš vieno ar kelių melžimų surenkamas laktuojančių galvijų tešmens normalios sekrecijos produktas, skirtas tiesiogiai vartoti arba perdirbti, į kurį neprid÷ta jokių priedų ir iš kurio nepašalinta sudedamųjų dalių (Gudonis, 2009). Jis yra vienas seniausių naudojamų maisto produktų. Svarbiausia pieno paskirtis – maitinti ką tik gimusį ir augantį individą. Žmogus, atlikdamas galvijų atranką, juos veisdamas ir augindamas, labai padidino jų produktyvumą. Dabar pienas vartojamas ne tik naujagimiui ar augančiam vaikui maitinti, bet ir suaugusių žmonių maitinimui (Šernien÷ ir Sekmokien÷, 2006).
Išskiriamos trys pagrindin÷s pieno sąvokos: žalias pienas, pramoninis pienas ir geriamasis pienas. Žalias karvių pienas – tai natūralus karvių pienas, nešildytas virš 40ºC temperatūros ir neapdorotas bet kokiu kitu lygiaverčio efektyvumo metodu, be priedų, natūralios pirmin÷s sud÷ties. Pramoninis pienas – žalias pienas, skystas arba sušaldytas, gautas iš žalio pieno, neapdoroto arba apdoroto leidžiamu būdu, tokiu kaip terminis apdorojimas arba terminizavimas, kurio sud÷tis buvo pakeista arba ne, užtikrinant, kad keičiama tik įdedant arba pašalinant natūralias pieno sudedamąsias dalis. Geriamasis pienas – termiškai apdorotas produktas, kuris skiriamas pateikti vartojimui (Gudonis, 2004).
V. Skimundris (1993, 1997) pieną apibūdina šiais aspektais:
biologiniu aspektu pienas yra žinduolių patelių liaukos sekretas, išskiriamas laktacijos laikotarpiu, skirtas jaunikliams maitinti;
biocheminiu aspektu pienas – biologin÷s kilm÷s skystis, kuriame įvairiai pasiskirstę baltymai, riebalai, mineralin÷s ir kitos medžiagos;
gyvulininkyst÷je pienas – vienos arba daugiau karvių bei kitų pieną produkuojančių gyvulių pieno liaukos sekretas, vienas iš pagrindinių maisto produktų;
technologiniu aspektu – žaliava, iš kurios gaminami įvairūs produktai.
Pienas ir jo produktai turi didelę maistinę ir biologinę vertę lyginant su kitais maisto produktais (Dukštas ir kt., 1994). Pieną sudaro 87,5 % vandens, 0,6–0,7% mineralinių medžiagų (kalcio, fosforo, magnio, kalio, natrio, sieros, chloro, geležies, cinko ir kt.), 12% – organinių medžiagų (3,2% – baltymų, 3,5% – riebalų, 4,7% – angliavandenių, bei vitaminų, fermentų ir kt.) (Skimundris, 1993; Skimundris, 1997). Teigiama, kad pienas turi ne tik maistinių, biologinių ir energetinių, bet ir gydomųjų (profilaktinių) savybių. Jame esančių maisto medžiagų, kurias organizmas lengvai pasisavina, santykis optimalus (Šernien÷ ir Sekmokien÷, 2006).
9 Pieno baltymai žmogaus organizmui turi ypatingos reikšm÷s, nes jiems skylant susidaro aminorūgštys, kurios panaudojamos organizmo ląstel÷ms, audiniams ir biologiškai aktyvioms medžiagoms – fermentams, hormonams, baktericidin÷ms ir kitoms medžiagoms gaminti. Kadangi pieno baltymai yra koloidų pavidalo, jie lengvai įsisavinami. Žmogaus organizmas įsisavina 96– 98% pieno baltymų (Gudonis, 2009).S. Urbien÷s teigimu (2006), pieno baltymų įsisavinimui reikia 3–4 kartus mažiau energijos, negu įsisavinant duonos ar kitus baltymus.
Žmogaus mityboje svarbią vietą užima ir pieno riebalai, įeinantys į organizmo ląstelių sud÷tį, palaikantys ląstelių membranų funkcijas, dalyvaujantys medžiagų apykaitos procesuose bei imunitetą užtikrinančiose funkcijose. Su riebalais į organizmą patenka riebaluose tirpūs vitaminai, biologiškai aktyvios polinesočiosios riebalų rūgštys ir kiti žmogaus organizmui svarbūs riebalų dariniai (Urbien÷, 2006).
Jeigu augančiam organizmui trūksta riebalų, pažeidžiami visi medžiagų apykaitos procesai, sutrinka vaiko augimas ir jo vystimasis, sumaž÷ja imunitetas. Kai riebalų per daug, taip pat sutrinka medžiagų apykaitos procesai, iš organizmo išsiskiria daugiau kalcio ir magnio (Крашенинин и др., 1988). Pieno riebalai pasižymi žema lydimosi temperatūra 28–33 °C, tod÷l jie geriau įsisavinami nei kiti gyvūnin÷s kilm÷s riebalai. Pieno riebalų biologinę vertę iš dalies lemia jų sud÷tyje esančios nepakeičiamos polinesočiosios riebalų rūgštys: linolio, linoleno, arachidono ir kt. Iš jų ypač vertinga arachidono rūgštis. Žmogaus organizmas šių rūgščių sintetinti nesugeba, tod÷l jos yra vadinamos nepakeičiamomis. Nepakeičiamų rūgščių trūkumas žmogaus organizme sukelia aterosklerozę, egzemas, trombozę ir kitus patogeninius procesus. Kiekviena nepakeičiamoji aminorūgštis dalyvauja įvairiuose medžiagų apykaitos procesuose, pvz., metioninas dalyvauja kraujodaros, fosfatidų susidarymo procese, triptofanas kartu su lizinu būtinas kaulams ir raumenų audiniui augti, valinas – normaliai nervų sistemos veiklai ir virškinimo procesui. Jei trūksta leucino ir izoleucino, organizmas l÷čiau auga, vystosi anemija, sutrinka nervų sistema (Urbien÷, 2006). Pieno biologinę vertę padidina jame esantys riebaluose (A, D, E, K) ir vandenyje (B grup÷s, C, PP, H) tirpstantys vitaminai, svarbūs medžiagų apykaitos procesuose (Gudonis, 2009). Riebaluose tirpstančių vitaminų kiekis piene daugiausiai priklauso nuo pašarų kokyb÷, vandenyje tirpstančių vitaminų kiekis – nuo virškinamojo trakto sud÷ties ir jo aktyvumo (Skimundris, 1993). S. Urbien÷s teigimu (2006) su pienu ar jo produktais žmogaus organizmas per dieną tur÷tų gauti apie 50% jam reikalingų vitaminų.
Apibūdinant pieno biologinę vertę nemaža reikšm÷ priklauso angliavandeniui laktozei – pieno cukrui. Laktozę žmogaus organizmas įsisavina iki 98%. Laktoz÷, lyginant su kitais angliavandeniais, blogiau tirpsta vandenyje, tod÷l jos įsisavinimas organizme vyksta l÷tai. Iš laktoz÷s, d÷l sud÷tingų biocheminių procesų, susidaro pieno rūgštis ir kitos organin÷s rūgštys. Šios rūgštys slopina puvimo bakterijų veiklą virškinamajame trakte, trukdo vystytis patogeninei
10 mikroflorai. Dalyvaujant pieno rūgščiai, žmogaus organizmas lengviau įsisavina kalcį ir fosforą (Горбатова, 1984).
Piene esančios mineralin÷s medžiagos – kalcio, magnio, kalio, ir natrio druskos, lipidai organizme pagerina kai kurių aminorūgščių įsisavinimą, palaiko rūgščių ir šarmų pusiausvyrą, kraujospūdį, skatina organizmo normalią fiziologinę veiklą. Daugiau nei pus÷ visų pieno mineralinių medžiagų yra kalcio ir fosforo druskos. Žmogaus organizme kalcis dalyvauja kaulų ir įvairių audinių susidarymo procese, turi įtakos kraujo kreš÷jimui, lipidų apykaitai, aktyvina daugelio fermentų, reguliuoja raumenų ir nervų sistemos veiklą (Gudonis, 2009).
Piene esantys riebalai, baltymai, angliavandeniai organizme išskiria energiją, būtiną įvairioms fiziologin÷ms funkcijoms atlikti. Pieno sud÷tinių dalių energetin÷ vert÷ išreiškiama kilokalorijomis (kcal/g) arba kilodžiauliais (KJ/g) grame pieno. 100 g pieno energetin÷ vert÷, priklausomai nuo jo chemin÷s sud÷ties, vidutiniškai 60 kcal arba 250 KJ. Jei pieno rodikliai didesni energetin÷ vert÷ did÷ja. Nustatyta, kad iš pieno arba jo produktų žmogus turi gauti 30–40% visos jam reikalingos energijos, 40–45% baltymų, 65% gyvulinių riebalų (Šernien÷ ir Sekmokien÷, 2006).
Pienas yra universalus, pilnavertis, subalansuotas pagal nepakeičiamas maisto medžiagas produktas. Jį vartoja įvairaus amžiaus žmon÷s. Pienas labai vertingas vaikams, n÷ščioms ir maitinančioms moterims, pagyvenusiems ir sergantiems žmon÷ms, nes jame yra žmogaus organizmui būtinų ir lengvai pasisavinamų maisto medžiagų. Kasdien suvartodamas 1 litrą šviežio pieno, kefyro ar rūgusio pieno, žmogus patenkina trečdalį baltymų ir riebalų reikm÷s per parą (Urbien÷, 2006). Piene yra medžiagų, turinčių profilaktinių, gydomųjų ir antitoksinių savybių. Nugriebtas pienas gali būti vartojamas širdies, plaučių, kepenų, skrandžio, žarnyno, tulžies takų, kasos, inkstų ligoms, podagrai bei nutukimui gydyti. Tačiau susirgus dizenterija, kolitu, apsinuodijus maistu ir kai kuriais kitais atvejais pieno, kaip vaisto, vartoti negalima (Gudonis, 2009).
Pienas galimas vartoti kaip priešnuodis apsinuodijus sunkiųjų metalų druskomis, rūgštimis, šarmais, jodu, bromu. Vartojant pieną, galima išvengti hipovitaminozių ar avitaminozių. Kai trūksta vitamino A, žmogus suserga vištakumu, vitamino D – rachitu, E – tampa nevaisingas, kai trūksta vitamino K – susilpn÷ja kraujo krešumas, B grup÷s vitaminų (B1, B2, B6) – sutrinka nervų sistema,
B12 – susergama piktybine anemija, vitamino C – skorbotu, vitamino H – sebor÷ja, PP – podagra.
Pienas yra visais atžvilgiais pilnavertis, jei atitinka galiojančio standarto reikalavimus. Kitokiu atveju jis gali tapti žalingas žmogui (Šernien÷ ir Sekmokien÷, 2006).
11 1.2. Žaliavinis pienas Lietuvoje ir jo kokyb÷
Lietuvoje auginamų karvių skaičius pastaraisiais metais turi tendenciją maž÷ti. 2005 metus lyginant su 2010 metais jis sumaž÷jo 14%, o 2009 m. lyginant su 2010 m. – 5,1% (1 pav.). Tuo metu pieno primilžis kasmet did÷jo (lyginant 2009 metus su 2008 metais padid÷jo 0,7%) (2 pav.). 2009 metais Lietuvoje vidutiniškai iš vienos karv÷s primelžta 4811 kilogramų pieno (Lietuvos statistikos metraštis, 2010). 0 50 100 150 200 250 300 350 400 450 500 2005 2006 2007 2008 2009 2010 Metai K a rv ių s k a ič iu s , t ū k s t. v n t.
1 pav. Karvių skaičiaus Lietuvoje dinamika
0 500 1000 1500 2000 2500 3000 3500 4000 4500 5000 2005 2006 2007 2008 2009 Metai Iš v ie n o s k a rv ÷ s p ri m e lž ta p ie n o , k g
12 Vienas iš svarbiausių uždavinių pieno gamybos sektoriuje yra užtikrinti primelžto pieno kokybę. V. Skimundrio (1993, 1997) teigimu, pieno kokyb÷ tai jo normalios sud÷ties ir būdingų savybių visumos rodiklis.
Gauti sterilų pieną praktiškai neįmanoma. Iš tešmens, melžiant ir v÷liau iš aplinkos į pieną patenka įvairių mikroorganizmų. Naudingiems mikroorganizmams priskiriamos įvairios pieno ir propiono rūgšties bakterijos bei miel÷s. Kenksmingiems – enterobakterijos, sviesto bei acto rūgšties bakterijos, mikrokokai, pel÷siai. Tai normali pieno mikroflora.
Piene gali būti patogeninių mikroorganizmų, dažniausiai tai įvairios bakterijos, rečiau riketsijos, virusai ir kt. (Vaitkus, 1995).
Pieno kokyb÷ vertinama pagal šiuos aspektus (Skimundris, 1993): - natūralumas (nefalsifikuotas);
- chemin÷ sud÷tis (riebalai, baltymai, angliavandeniai, mineralin÷s medžiagos, sausųjų ir sausųjų neriebalinių medžiagų kiekis);
- pieno savyb÷s (organoleptin÷s – spalva, skonis, kvapas, konsistencija, išvaizda; fizikin÷s – tankis g/cm3; chemin÷s – rūgštingumas °T; technologin÷s – termostabilumas ir kt.).
- bakterinis užterštumas; - sergančių karvių pienas;
- užterštumas pašalin÷mis (nenatūraliomis) medžiagomis ir pan.
V. Skimundrio teigimu pirmiausia yra įvertinamos pieno organoleptin÷s savyb÷s: spalva, skonis, kvapas, konsistencija ir išvaizda. Šias savybes gali nustatyti kiekvienas.
Natūralus sveikų karvių pienas yra baltas d÷l pieno baltymų, ypač d÷l kazeino. Nežymiai gelsvas atspalvis ir jo intensyvumas priklauso nuo karotino ir riebalų kiekio. Pieno konsistencija vientisa (vienalyt÷), netąsi, be gleivių ir baltymų krešulių. Skonis specifinis, kiek saldus d÷l angliavandenio laktoz÷s (pieno cukraus), riebalų, baltymų, mineralinių ir kt. medžiagų. Kvapas priklauso nuo kai kurių jame esančių medžiagų. Kad išryšk÷tų pieno skonis ir kvapas, V. Skimundris siūlo pieną pašildyti iki 30°C. Atšaldžius pašalinis skonis ir kvapas dažniausiai išnyksta. Pienas yra imlus kvapams, tod÷l tvarte bei patalpose, kur jis laikomas, neturi būti aštrų kvapą turinčių medžiagų (Skimundris, 1997). S. Urbien÷ (1999) pateikia pieno kvapo ir skonio įvertinimą 5-ių taškų sistema (1 lentel÷).
Tiriami m÷giniai lyginami su pieno m÷giniu, kuris neturi kvapo ir skonio ydų ir įvertintas 5 taškais. Pieno išvaizda įvertinama pagal jo paviršiuje aiškiai matomas mechanines daleles (pašaro, pakratų, m÷šlo ir kt.), sviesto kruopeles, baltymų krešulių, sušalusio pieno gabal÷lius, kurių neturi būti (Urbien÷, 1999).
13 1 lentel÷. Pieno kvapo ir skonio įvertinimas (Urbien÷, 1999)
Kvapo ir skonio charakteristika Įvertinimas Taškai Skonis malonus, švelniai salstel÷jęs. Be specifinio pašarų ir kitų
medžiagų kvapo ir skonio
labai geras 5
Skonis nepakankamai išreikštas. Be specifinio pašarų ir kitų medžiagų kvapo ir skonio
geras 4
Silpnas pašarų prieskonis, silpnas rūgštingumas, šiek tiek negrynas, šiek tiek karstel÷jęs.
patenkinamas 3
Išreikštas pašarų (tarp jų svogūnų, česnako, pelynų ir kt. žolių, suteikiančių pienui kartų skonį), sudusęs, rūgštel÷jęs, karstel÷jęs, sūrstel÷jęs kvapas ir skonis
blogas 2
Kartus, apkartęs, su pel÷sių ar puv÷sių prieskoniu, su naftos produktų,
vaistų, plovimo ar dezinfekuojančių medžiagų kvapu ir skoniu blogas 1
Nukrypimai nuo normalių pieno organoleptinių savybių vadinami pieno ydomis (Skimundris, 1993). D÷l netinkamų pašarų, gyvulio ligos ar vaistų atsiradusios pieno ydos dažniausiai pasireiškia iš karto pieną pamelžus. Kai kurios ydos pranyksta pieną pasterizuojant ar dezodoruojant (Vaitkus, 1995).Svarbiausias ydas ir jų priežastis pateikia V. Skimundris (2 lentel÷).
2 lentel÷. Svarbiausios pieno ydos ir jų priežastys (Skimundris, 1993)
Pieno ydos Priežastys
Nebūdinga spalva Ryškiai geltona
a) Fiziologin÷ būkl÷:
krekenų priemaiša, didelis riebumas; b) Pašarai:
morkos, morkų lapai, kukurūzai ir kt.;
c) Mikroorganizmai (gaminantys geltoną pigmentą): Bact. synxantum, Bact. flavum, Pseudonomas fluorescens, Sarcina lutea, kai kurios mielių pel÷sių rūšys;
d) Medikamentai: tetraciklinas ir kt.;
e) Ligos: gelta, snukio nagų liga, pūlinis mastitas ir kt.; f) Pašalin÷s medžiagos: fekalijų priemaiša.
14 2 lentel÷s tęsinys.
Pieno ydos Priežastys
Melsva a) Mikroorganizmai (gaminantys m÷lyną pigmentą): Bact. cyanogenes, Pseudonomas, kai kurios mielių pel÷sių rūšys ir kt.;
b) Pašarai: grikiai, liucernos, vikiai ir kt.; c) Ligos: mastitas, tešmens tuberkulioz÷;
d) Falsifikacija: pienas praskiestas vandeniu arba nugriebti riebalai; e) Pieno tara: laikymas cinkuotuose induose.
Rausva a) Mikroorganizmai(gaminantys raudoną pigmentą): Bact. erythrogenes, Sarcina rosea, kai kurios mielių pel÷sių rūšys ir kt.;
b) Pašarai: karpažol÷s, geltonžied÷s, viksvos, raudonieji burokai ir kt.; c) Ligos: apsinuodijimas, mastitas, tešmens arba spenio sužalojimai. Nebūdingas
skonis Kartus
a) Fiziologin÷ būkl÷: užtrunkančios karv÷s pienas, krekenų priemaiša; b) Pašarai: kopūstų, pašarinių runkelių lapai, žalios bulv÷s, pelynai ir kt.; c) Mikroorganizmai: Bact. subtilis, Bact. cereus, kai kurios aktinomicetų rūšys; d) Ligos: mastitas, snukio nagų liga, kepenų, virškinamojo trakto ligos.
Sūrus a) Fiziologin÷ būkl÷: užtrunkančios karv÷s pienas, krekenų priemaiša; b) Ligos: mastitas tešmens tuberkulioz÷.
Rūgštus a) Mikroorganizmai: pienarūgščio rūgimo bakterijos;
b) Pieno tara: pieno indų ir įrenginių antisanitarin÷s laikymo sąlygos. Puvimo,
pel÷sių
a) Mikroorganizmai: sukeliantys puvimą; b) Pašarai: apipuvę, supeliję.
Žuvies a) Pašarai: žuvų miltai dideliais kiekiais;
b) Girdymas: vandeniu, kuriame yra daug dumblių. Siloso Pašarai: blogos kokyb÷s silosas.
Sukaitusios žol÷s
a) Pašarai: liucernos, žolinių augalų silosas dideliais kiekiais; b) Mikroorganizmai: pel÷siai ir miel÷s (spartus jų dauginimasis).
Natūraliame piene neturi būti pašalinių medžiagų – antibiotikų, pesticidų, sunkiųjų metalų druskų, radioaktyviųjų izotopų, toksinų, neutralizuojančių ir konservuojančių medžiagų, medikamentų ir kt. Šios medžiagos ne tik kenksmingos žmonių sveikatai, bet dažnai sutrikdo pieno produktų gamybą, d÷l ko pablog÷ja jų kokyb÷ (Vaitkus, 1995).
15 1.3. Pašalin÷s (kenksmingos) medžiagos piene
Aplinkos tarša, žem÷s ūkio produkcijos gamybos intensyvinimas, vis dažniau naudojami antibiotikai ir kitos priežastys sudaro galimybes į pieną patekti įvairioms pašalin÷ms medžiagoms (Urbien÷, 2006). Pašalin÷mis apibūdinamos medžiagos, kurios n÷ra sud÷tin÷s produktų dalys (Šernien÷ ir kt., 2007). Mokslininkų teigimu, iš visų reguliariai į žmogaus organizmą patenkančių teršalų daugiausiai, tai yra 70%, tenka maistui, 20% – orui ir 10% – vandeniui (Urbien÷ ir Rumpis, 2004).
Pieną gali užteršti daugyb÷ cheminių medžiagų, patenkančių į pieną per orą, vandenį, su pašarais arba naudojamų karv÷ms gydyti, melžimo sanitarijai užtikrinti ir pan. Šios medžiagos gali tur÷ti įtakos pieno ir jo produktų kokybei, jų saugai, taip pat neigiamai veikti technologinius procesus. Potencialūs pieno teršalai yra (Urbien÷, 2006):
• Pesticidai; • Sunkieji metalai;
• Plovimo ir dezinfekavimo medžiagos; • Nitratai ir nitritai;
• Mikotoksinai; • Antibiotikai; • ir kt.
Dalis pieno teršalų pasižymi inhibitorin÷mis savyb÷mis. Inhibitorin÷s medžiagos stabdo arba slopina mikroorganizmų aktyvumą bei vystymąsi. Pienas su inhibitorin÷mis medžiagomis kenksmingas žmonių sveikatai. Vartojant tokį pieną pakinta virškinamojo trakto normalios mikrofloros sud÷tis, atsiranda antibiotikams atsparių bakterijų, kurių neveikia gydymui skirti preparatai, gali pasireikšti alergija. Be to, inhibitorin÷s medžiagos slopina pieno rūgšties bakterijų, naudojamų rūgštiems pieno produktams ir sūriams gaminti, dauginimąsi (Šernien÷ ir Sekmokien÷, 2006).
Inhibitorin÷s medžiagos gali į pieną patekti atsitiktinai ar jų į pieną pridedant sąmoningai, norint sustabdyti bakterijų dauginimąsi piene bei gauti gerus (bakterinio užterštumo atžvilgiu) pieno tyrimų rezultatus (Vaitkus, 1995).
Norint sumažinti inhibitorinių medžiagų patekimą į pieną, Valstybin÷je maisto ir veterinarijos tarnyboje kiekvienais metais vykdomi antibakterinių, hormoninių ir antihelmintinių preparatų, teršalų, sunkiųjų metalų, mikotoksinų ir kt. medžiagų liekanų piene tyrimai (Šernien÷ ir kt., 2007).
Visiškai išvengti į pieną patenkančių teršalų neįmanoma, tod÷l daugumai jų nustatytos didžiausios leistinos koncentracijos (DLK). Itin nuodingoms medžiagoms nustatoma nulin÷ tolerancija, t.y. tokių medžiagų piene išvis negali būti (Šernien÷ ir kt., 2007).
16 Didžiausios leistinos antibiotikų ir kitų teršalų koncentracijos yra patvirtintos Europos Sąjungoje galiojančiuose teisiniuose dokumentuose (EU Council Regulation 2377/90; EU Council Directive 96/23/EC). Pikkemaat M.G., įvertinęs min÷tų teisinių dokumentų pakeitimus, atliko Europos Sąjungoje naudojamų didžiausių leistinų farmakologinių medžiagų koncentracijų apžvalgą. Piene naudojamos didžiausios leistinos farmakologinių medžiagų koncentracijos bei jas reglamentuojantys teisiniai dokumentai, pateikti 3 lentel÷je (Pikkemaat, 2009).
3 lentel÷. Farmakologinių medžiagų didžiausios leistinos koncentracijos piene (Pikkemaat, 2009)
Farmakologin÷s medžiagos Reglamentas
Didžiausia leistina koncentracija piene (µg/kg) Amoxicillin 508/1999 4 Ampicillin 508/1999 4 Benzylpenicillin 508/1999 4 Cefacetril 2162/2001 125 Cefalexin 2728/1999 100 Cefapirin 1553/2001 60 Cefazolin 508/1999 50 Cefoperazon 807/2001 50 Cefquinome 508/1999; 1931/1999; 2145/2003 20 Ceftiofur 1231/2006 100 Cloxacillin 508/1999 30 Dicloxacillin 508/1999 30 Nafcillin 546/2004 30 Oxacillin 508/1999 30 Penethamate 1148/2005 4 Dihydrostreptomycin 703/2007 200 Gentamicin 868/2002 100 Kanamycin 324/2004 150 Neomycin 1181/2002 1500 Spectinomycin 1181/2002 200 Streptomycin 703/2007 200 Chlortetracycline 508/1999 100 Oxytetracycline 508/1999 100
17 3 lentel÷s tęsinys
Farmakologin÷s medžiagos Reglamentas
Didžiausia leistina koncentracija piene (µg/kg) Tetracycline 508/1999 100 Erythromycin 1181/2002 40 Spiramycin 508/1999 200 Tilmicosin 1181/2002 50 Tylosin 1181/2002 50 Lincomycin 1181/2002 150 Pirlimycin 2338/2000 100 Danofloxacin 1181/2002 30 Enrofloxacin 1181/2002 100 Flumequine 1181/2002 50 Marbofloxacin 2338/2000 75 Sulfonamides 508/1999 100 Trimethoprim 1181/2002 50 Baquiloprim 508/1999 30 Thiamphenicol 1805/2006 50 Monensin 1353/2007 2 Bacitracin 1478/2001 100 Cavulanic acid 1553/2001 200 Colistin 1181/2002 50 Novobiocin 2593/1999 50
Pesticidai. Žem÷s ūkio produkcijos išsaugojimui yra naudojami įvairūs pesticidai (herbicidai, fungicidai ir kt.). Per pašarus šios medžiagos patenka į gyvulio organizmą, o per jį į pieną. Vieni iš naudojamų pesticidų greitai suyra, o kiti nepakitę išlieka labai ilgai. Aukštu stabilumo laipsniu pasižymi chloroorganiniai pesticidai. Jie praktiškai nekinta veikiant šviesai, deguoniui, dr÷gmei, tod÷l daugelį metų išlieka dirvoje, pereina į augalus bei pašarus. Patekę į organizmą kaupiasi riebaliniuose audiniuose ir ilgą laiką gali būti išskiriami į pieną. Nors chloroorganinių pesticidų naudojimas yra uždraustas, jų vis dar yra dirvoje, pašaruose, piene.
Kadangi pesticidai labai toksiški, tod÷l net ir maži kiekiai piene yra nepageidaujami. Pienas su pesticidų liekanomis yra ypač nesaugus kūdikiams ir vaikams(Garmien÷ ir kt., 1995).
18 Sunkieji metalai. Kai kurie sunkieji metalai yra labai nuodingi, pasižymi kancerogeniniu veikimu. Ypač pavojingi švinas, gyvsidabris, kadmis. Daug sunkiųjų metalų iš pramon÷s įmonių atliekų, iš transporto išmetamųjų dujų, iš naudojamų trąšų ir pesticidų patenka į dirvą, augalus ir galvijų pašarus. Per augalus, naudojamus pašarams, patenka į gyvulio organizmą. Jame vyksta šių teršalų metabolizmas. Sunkieji metalai į pieną patenka biologiškai per gyvulio organizmą. Jame įvyksta šių teršalų metabolizmas, tod÷l tik nedidel÷ dalis sunkiųjų metalų patenka į pieną (Urbien÷, 2006). Piene sunkiųjų metalų kiekis, lyginant su m÷sa, žuvimi, ar duona, yra nedidelis. Sunkiųjų metalų kiekiai piene yra griežtai reglamentuojami (Čiučkinas ir Urbien÷, 1994).
Piene ir pieno produktuose sunkiųjų metalų koncentracija paprastai yra maža, išskyrus atvejus, kai gyvuliai šeriami užterštu pašaru. Kadangi pieno produktų suvartojama labai daug, net mažas teršalų kiekis gali sąlygoti nemenkas šių elementų koncentracijas organizme. Sunkiųjų metalų akumuliacija organizme gali būti trumpalaik÷ arba ilgalaik÷ rizika sveikatai, tod÷l patariama griežtai ir nuolat sekti taršą (Valiuk÷nait÷ ir kt., 2005).
Plovimo ir dezinfekavimo medžiagos. Plaunant melžimo aparatus, pieno laikymo talpas bei kitą inventorių ir netinkamai juos perplaunant, lieka plovimo bei dezinfekavimo medžiagų likučiai, kurie pereina į pieną. Taip pienas gali būti užteršiamas prieš jam patenkant į perdirbimo įmonę (Walstra et al., 1999).
Dezinfekavimo medžiagų likučiai į pieną gali patekti ir įmon÷je. Nevykdant tiksliai plovimo instrukcijose nurodytų reglamentų dezinfekavimo medžiagų gali likti įrengimuose bei vamzdynuose ir užteršti pieną. Šių medžiagų kiekiai nesumaž÷ja pieną valant ar termiškai apdorojant. Net ir gana nežymūs plovimo ir dezinfekavimo medžiagų kiekiai trukdo vystytis pieno rūgšties bakterijoms, iškreipia biotechnologinius procesus, o tai yra ypač nepageidautina gaminant raugintus pieno produktus arba fermentinius sūrius (Grinien÷, 1992).
Nitratai ir nitritai. Paprastai piene yra randama nitratų ir nitritų. Lietuvos maisto institute atlikti tyrimai parod÷, kad nitratų kiekio vidurkis Lietuvos karvių piene yra 0,539±0,068 mg/kg. Atskirais atvejais nitratų kiekis piene gali siekti net iki 6–7 mg/kg, o nitritų iki 1,5 mg/kg (Urbien÷ ir Garmien÷, 1993).
Nitratai į pieną patenka biologiniu būdu, per pašarus bei gyvulio organizmą. Kai pašaruose yra didesni nitratų kiekiai, arba karv÷s ganomos gausiai azotin÷ms trąšomis tręštuose ganyklose, daugiau jų pereina į gyvulio organizmą bei į pieną. Pieno produktų gamybos metu nitratai iškreipia technologinius procesus, jie slopina pieno rūgšties bakterijų vystymąsi. Be to, piene yra fermento nitratreduktaz÷s, kurį išskiria įvairios į pieną patekusios bakterijos. Šis fermentas katalizuoja nitratų virtimą į nitritus, kurie yra kancerogeninių junginių – nitrozoaminų susidarymo pradininkai. Taigi
19 piene kartu su nitratais, nitritais gali būti ir nitrozojunginių. Šių junginių susidarymas gali vykti ir žmogaus organizme iš nitratų ir nitritų patekusių su pienu. Tod÷l svarbu, kad šių pašalinių medžiagų piene būtų kuo mažiau (Urbien÷, 2006).
Mikotoksinai. Did÷jant bendram aplinkos užterštumui kiekybiškai ir kokybiškai gaus÷ja mikroskopinių grybų – pel÷sių plitimas ir vystimasis. Jie vystosi pašaruose bei maisto produktuose. Mikroskopinių grybų veiklos produktai – mikotoksinai sukelia staigius apsinuodijimus bei l÷tinius žmonių ir gyvulių susirgimus (Bakutis, 2004).
Yra žinoma, kad šiuo metu įvairios mikroskopinių grybų rūšys gamina daugiau kaip 200 skirtinų toksinių medžiagų. Jos susidaro esant tam tikroms temperatūroms, dr÷gm÷s sąlygoms bei mikroskopinių grybų vystosi faz÷ms. Dažniausiai tos pačios rūšies mikroskopiniai grybai sintetina ne vieną, bet grupę chemiškai giminingų mikotoksinų (Lugauskas ir kt., 2002).
Kartais gyvuliai yra šeriami netinkamais – supelijusiais pašarais. Juose visada yra įvairių rūšių mikotoksinų – aflatoksinų ir kt. Tai priklauso nuo pašaruose esančių pel÷sių. Dalis mikotoksinų, patekusių į gyvulio organizmą, gali išsiskirti su pienu. Ypač yra pavojingi aflatoksinai. Piene iš visų žinomų mikotoksinų dažniausiai aptinkamas aflatoksinas M1 (Jasutien÷ ir kt., 2007). Jo kiekis
nesumaž÷ja terminio padorojimo metu. Šiek tiek sumaž÷ja veikiant pieno rūgšties bakterijoms. Aflatoksino M1 kiekis yra griežtai reglamentuojamas (Urbien÷, 2006).
Antibiotikai. Antibiotikai į karvių pieną patenka jas gydant ar šeriant pašarais su antibiotikų priedais, taip pat kai jų pridedama į pieną norint sumažinti jo bakterinį užterštumą (Vaitkus, 1995). Per užterštas augalin÷s bei gyvulin÷s kilm÷s žaliavas (grūdus, pieną, m÷są) kenksmingos medžiagos patenka į maistą (Urbien÷ ir kt., 2009; Шуляк и Коротченко, 2007). S. Urbien÷s teigimu (2006), apie 10–40 % gyvulių gydymui naudojamų antibiotikų nuo panaudoto jų kiekio, per gyvulio kraują patenka į pieną. Gyvulių gydymui naudojami antibiotikai su jų išmatomis taip pat patenka į aplinką. Dalis antibiotikų aptinkami dirvoje, nuotekose, paviršiniuose vandenyse (Sarmah et al., 2006; Ternes et al., 2002).
Antibiotikų priemaiša piene yra itin nepageidautina. Net ir menki antibiotikų kiekiai piene gali sukelti alergines ligas vartotojams, kurie yra jautrūs antibiotikams. Taip pat žmogui ilgesnį laiką vartojant antibiotikais užterštą pieną, išsivysto antibiotikams atsparios bakterijos. Tokiu atveju gydymas antibiotikais gali būti ne toks efektyvus (Walstra et al., 1999).
Antibiotikų kiekis piene priklauso nuo gyvuliui skirtos doz÷s bei jo individualių savybių. Nustojus gydyti, tam tikras antibiotikų kiekis keletą parų išlieka gyvulio kraujyje ir piene. Karvių, gydytų antibiotikais, pieno negalima vartoti nuo keliolikos valandų iki kelių parų po paskutinio antibiotikų panaudojimo. Tai priklauso nuo antibiotikų rūšies, doz÷s, naudojimo dažnumo ir būdo
20 (leidžiant į raumenis arba į tešmenį). Nepriklausomai nuo antibiotikų naudojimo būdo, pirmiausiai jie patenka į kraują v÷liau į pieną (Цыбульски и Зяйка, 2005).
J. Vaitkus (1995) teigia, jog 10–40% į tešmenį sušvirkštų antibiotikų su pienu išsiskiria per 48–72 valandas ir ilgiau. Antibiotikų vartojimo instrukcijose būna nurodyta, kiek laiko po jų įšvirkštimo su pienu išsiskiria antibiotikai. Toks pienas žmonių maistui nevartojamas. Laikas, kuriam pra÷jus po karvių gydymo antibiotikais bei kitais preparatais pienas tinkamas vartoti žmon÷ms, pateiktas 4 lentel÷je.
4 lentel÷. Laikas, kuriam pra÷jus, po karvių gydymo antibiotikais bei kitais preparatais, pienas tinkamas vartoti žmon÷ms (Vaitkus, 1995)
Vartojimo būdas Farmakologin÷s medžiagos
(preparatai) Į raumenis Į tešmenį
Penicilinas 24 valandos 2 paros
Tetraciklinas 12 valandų
Oksitetraciklinas 12 valandų 5 paros
Neomicinas 12 valandų
Ekmonovocinas 24 valandos
Bicilinas 3 36 valandos
Streptomicinas 48 valandos 5 paros
Eritromicinas 1 para
Monomicinas 24 valandos 7 paros
Ekmonovocilinas-1 4 paros Komplekciniai preparatai: Mastisanas A 5 paros Mastisanas B 3–4 paros Mastisanas E 5–6 paros Masticidas 5 paros Mastroerozolis 1,5 paros Difurolis A, B 2 paros Penersinas 1,5–2paros
Šiandien, antibiotikai dažnai vartojami veterinarijos praktikoje ne tik gydyti bakterines infekcijas, bet ir profilaktikos ir prevencijos tikslais, siekiant pagerinti maisto produktų našumą. Per
21 pastarąjį dešimtmetį, šis neatsakingas piktnaudžiavimas antibiotikais kaip prevencin÷ priemon÷, buvo lemiamas veiksnys, palaikantis bakterijų atsparumo augimą.
Be to, tokiame piene sunkiai vystosi arba visai nesivysto pieno rūgšties bakterijos, tod÷l jis netinkamas raugintų pieno produktų gamybai. Ypač jautrūs antibiotikų likučiams yra Str. Thermophylus ir pieno rūgšties lazdel÷s. Pienas su antibiotikais netinka ir fermentinių sūrių gamybai. Antibiotikai iškreipia fermentin÷s struktūros susidarymo bei sūrių nokinimo procesus. Tod÷l pieną perdirbimui galima pristatyti ne anksčiau kaip po 2–5 parų nuo antibiotikų vartojimo pabaigos (Grinien÷, 1992).
Dabar žinoma per šešis tūkstančius antibiotikų, bet ne visi vartojami praktikoje (Masteikien÷, 2002).
Antibiotikai yra labai įvairios kilm÷s, struktūros, cheminių ir fizinių savybių, biologinio poveikio chemin÷s medžiagos. Jų klasifikacija yra sud÷tinga, bet dažniausiai remiasi šiais principais:
- molekulinio antibiotinio poveikio ląstelei mechanizmu (sustabdant ląstel÷s sienel÷s medžiagų sintezę; slopinant ląstel÷s citoplazmin÷s membranos funkciją; slopinant baltymų sintezę (pvz. chloramfenikolis); slopinant nukleininių rūgščių sintezę).
- veikimo spektru (antibakteriniai; priešgrybeliniai; antivirusiniai; priešnavikiniai). - chemine struktūra. Ji yra racionaliausia, tačiau klinikin÷s mikrobiologijos požiūriu turi tik pažintinę vertę (Kazlauskien÷, 2004).
Antibiotikų likučių paplitimas tiek aplinkoje, tiek ir maiste yra potenciali rizika žmogaus sveikatai. Be to, antibiotikai neigiamai veikia pieno produktų gamybos technologinius procesus (Urbien÷ ir kt., 2009; Шуляк и Коротченко, 2007).
Siekiant išvengti antibiotikų likučių neigiamo poveikio žmonių sveikatai ir visai ekosistemai, reikia laikytis ES Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2377/90 d÷l farmakologiškai aktyvių medžiagų likučių gyvūniniuose maisto produktuose, kuriame apibr÷žta, kad visoms farmakologiškai aktyvioms medžiagoms, kurios gali būti naudojamos kaip vaistai produkcijos gyvūnams, piene turi būti nustatyta didžiausia leistina likučių koncentracija (DLK). Pagal šio reglamento nuostatas, farmakologiškai aktyvios medžiagos suskirstytos į 4 grupes:
I grup÷ – medžiagos, kurioms yra nustatyta didžiausia liekanų koncentracija ir kurias naudojant gyvūnams būtina laikytis išlaukos;
II grup÷ – medžiagos, kurioms nereikia nustatyti liekanų ir laikytis išlaukos;
III grup÷ – medžiagos, kurioms nustatyti tik laikinoms DLK atitinkamam laikotarpiui, kuriam pasibaigus, remiantis moksliniu įvertinimu, medžiagos bus priskirtos I, II ar IV grupei;
IV grup÷ – medžiagos, kurios sukelia pavojų visuomen÷s sveikatai (Aristolochia spp., chloramfenikolis (levomicetinas), chloroformas, chlorpromazinas (aminazinas), dapsonas,
22 dimetridazolis, kolchicinas, metronidazolis, nitrofuranai ir ronidazolis). Jų piene ir pieno produktuose neturi būti (Šernien÷ ir Sekmokien÷, 2006).
Chloramfenikolis (levomicetinas) – stiprus plataus veikimo spektro antibiotikas ir potenciali
kancerogenin÷ medžiaga. Vienas pirmųjų antibiotikų, kuris buvo naudojamas labai plačiai. Pirmą kartą išskirtas 1947 metais iš dirvos mikroorganizmų Streptomyces venezuelae, sintezuotas 1949 metais (Wongtavatchai et al., 2005). Šiuo metu vartojamas sintetinis chloramfenikolis. Klinikin÷je praktikoje vartojamos šios druskos: Chloramphenicoli stearas, Chloramphenicoli palmitas, Chloramphenicoli natrii succinas. Gerai tirpsta propilenglikolyje ir organiniuose tirpikliuose, vandenyje tirpsta silpnai, labai kartus, dažnai sukelia v÷mimą (Matusevičius ir Špakauskas, 2005).
Chloramfenikolis priklauso amfenikoliams. Jis veikia bakteriostatiškai, bakterijose slopina baltymų sintezę. Veikia gramteigiamus ir gramneigiamus mikroorganizmus, riketsijas, spirochetas, chlamidijas, daugelį anaerobinių ir aerobinių bakterijų, daugelį intraląstelinių organizmų. Gerai veikia gramteigiamas – Staphylococcus intermedius, S. Aureus, Streptocuccus spp., kai kurias gramneigiamas – Pasteurella multocida, P. Haemolytica, Haemophilus somnus, Haemophilus influenzae, Shigella spp., Klebsiella spp., E. Coli, Proteus vulgaris, Salmonella spp. Gramneigiamos bakterijos gali įgyti atsparumą, ypač Enterobacteraceae spp. Gerai veikia bakterijas ląstel÷je, taip pat esančias tarp ląstelių (Matusevičius ir Špakauskas, 2005). Pagal antimikrobinio veikimo spektrą, veikimo mechanizmą, toksiškumą, chloramfenikolis panašus į makrolidus. Chemin÷ struktūra nepanaši į kitų antibiotikų. Chloramfenikolis turi tris funkcines grupes – p-nitrofenolio, dichloracetilo ir alkoholio. Šios grup÷s, prisijungusios prie trečio anglies atomo propanediolio grandin÷je, apsprendžia jo biologinį aktyvumą (Matusevičius ir Špakauskas, 2005). Chemin÷ formul÷ – C11H12CI2N2O5, struktūrin÷ – 3 pav. Balti arba balsvi milteliai, beveik
netirpsta vandenyje, gerai tirpsta acetone, eteryje, ribotai tirpsta etanolyje(Yunis, 1988). Atrajotojų prieskrandžių mikroflora chloramfenikolį greitai metabolizuoja. Tai įvyksta greičiau, nei jis rezorbuojasi iš virškinamojo trakto. Vaistas gerai pasiskirsto po daugelį gyvūno organų d÷l to, kad jis nejonizuotas, pasižymi dideliu lipofiliškumu, tod÷l lengvai praeina lipidus membranose. Chloramfenikolis gali praeiti placentos barjerą ir patekti į patelių pieną. Metabolizuojamas kepenyse. Antibiotiko likučiai gyvūnų organizme išlieka ilgai ir per gyvūnin÷s kilm÷s maisto produktus gali sukelti plastinę anemiją žmon÷ms. Chloramfenikolis slopina žmonių kaulų čiulpų funkciją, kuri gali pasireikšti plastine anemija (Matusevičius ir Špakauskas, 2005). Chloramfenikoliui prasiskverbus per placentą į vaisių, galimas vaisiaus kaulų čiulpų slopinimas ir naujagimių „pilkasis sindromas“ (pykinimas, v÷mimas, vidurių pūtimas, odos papilk÷jimas, kūno temperatūros kritimas, kv÷pavimo sutrikimas, gali įvykti kolapsas, kartais net mirtis). Kadangi chloramfenikolis išsiskiria su motinos pienu, tod÷l maitinančioms krūtimi šio vaisto vartoti negalima, nes galimi aukščiau aprašyti šalutiniai poveikiai kūdikiui (ypač kaulų čiulpų slopinimas).
23 Vartojant vaistą, gali pasireikšti pykinimas, v÷mimas, viduriavimas, kadangi chloramfenikolis slopina žarnyno mikroflorą gali pasireikšti stafilokokinis enterokolitas, kandidoz÷. Gali pažeisti kepenų ląsteles, sutrikdyti kepenų funkciją (pasireiškia gelta). Chloramfenikolis veikia nervų sistemą: pasireiškia regos ir kitų nervų uždegimas (pablog÷ja rega, atsiranda kurtumo pojūtis, ūžesys ausyse, galvos skausmas, depresija, koordinacijos sutrikimas, kliedesys, akies raumenų paralyžius, sutrinka skonio pojūtis) (Wongtavatchai et al., 2005).
3 pav. Struktūrin÷ chloramfenikolio formul÷
Jautriems chloramfenikoliui gali pasireikšti alergin÷ reakcija. Žmogui ilgesnį laiką vartojant pieną su antibiotikų priemaišomis, išsivysto antibiotikams atsparios bakterijos. Tokiu atveju gydymas antibiotikais gali būti nebe toks efektyvus.
Nuo 1997 metų Lietuvos Respublikos Valstybin÷s veterinarijos tarnybos įsakymu Nr. 4-49, 1997-03-25d. „D÷l veterinarinių vaistų, vaistinių medžiagų, preparatų įvežimo tvarkos“ draudžiama įvežti veterinarinius vaistus, kurių sud÷tyje yra chloramfenikolio (levomicetino) veikliosios medžiagos. Sveikatos apsaugos ministerija per paskutinius dvejus metus iš Lietuvos Respublikos valstybinio vaistų ir vaistinių medžiagų registro išbrauk÷ 7 ir paliko tik 4 vaistų formas, savo sud÷tyje turinčias chloramfenikolio (Chloramfenikolio prevencijos programa, 2006).
Pagal ES teis÷s aktus inhibitorinių (slopinančių bakterijų veiklą) medžiagų piene ir jo produktuose visiškai negali būti, tuo tarpu lietuviškame žaliaviniame piene vis dar aptinkama kenksmingo vaistų likučio chloramfenikolio. Nors jo aptinkama labai nedaug – nuo 0,3% iki 1% iš visų tirtų pieno m÷ginių, tačiau Lietuvos pieno perdirbimo įmon÷s per paskutinius kelerius metus d÷l chloramfenikolio likučių eksportuojamuose pieno miltuose patyr÷ didžiulių nuostolių (Chloramfenikolio prevencijos programa, 2006).
Pieno ir kitų maisto produktų saugos užtikrinimui (žalingam chloramfenikolio poveikiui sumažinti) atliekami įvairūs moksliniai tyrimai. Buvo nagrin÷jami fiziniai, cheminiai, biologiniai procesai vykstantys pieno terminio apdorojimo, rauginimo, laikymo žemose temperatūrose metu. Kaip teigia S. Urbien÷ ir kt. (2009), pieno pasterizavimo temperatūra nuo 63 °C iki 90 °C
24 chloramfenikolio stabilumui piene įtakos neturi. Gaminat įvairius pieno produktus, kai taikomos skirtingos pasterizavimo temperatūros, chloramfenikolio kiekis išlieka nepakitęs. Jeigu chloramfenikolio aptinkama žaliaviniame piene, tai visas jo kiekis patenka į pagamintus produktus.
Shakilos ir kt. (2006) teigimu, 100°C temperatūroje kaitinat chloramfenikoliu užterštą krevečių m÷są 10, 20, 30 minučių, chloramfenikolio kiekis sumaž÷ja atitinkamai 6%, 12% ir 29%. Be to, 121 °C temperatūroje, po 10 ir 15 minučių kaitinimo, chloramfenikolio kiekis krevečių m÷soje atitinkamai sumaž÷jo 9% ir 16%.
Chloramfenikolis piene išlieka stabilus ir po 50 valandų laikymo 8°C temperatūroje (Urbien÷ ir kt., 2009). Chloramfenikolio likučiai piene taip pat nekinta penkių dienų laikotarpyje jį laikant šaldytuve užkonservuotą 0,1% kalio dichromatu (K2Cr2O7) bei 0,05% gyvsidarbrio bichloridu
(HgCl2). Tačiau prailginus pieno šaldytuve laikymo trukmę, 0,05% gyvsidarbrio bichloridu (HgCl2)
užkonservuotame piene chloramfenikolio kiekis sumaž÷jo 13,4%, kai tuo tarpu 0,1% kalio dichromatu (K2Cr2O7) konservuotame piene chloramfenikolio kiekis nekinta (Noa et al., 2002).
Mažiau stabilus piene yra antibiotikas tetraciklinas. Nors tetraciklino kiekis piene nekinta juo užkr÷stus pieno m÷ginius laikant 48 valandas 4°C temperatūroje ir 24 valandas 25°C temperatūroje. Tačiau tetraciklino kiekio sumaž÷jimas pastebimas (nuo 4% iki 13%) po 72 valandų pieno m÷ginius laikant 4°C temperatūroje ir (nuo 0% iki 18%) po 48 valandų pieno m÷ginius laikant 25°C temperatūroje (Podhorniak et al., 1999). Lin ir kt. (2010) tyr÷ chloramfenikolio likučius dirvoje, jiems mažinti naudojo mikrobangas, ozoną bei aktyvuotą anglį.
Nuo 1997 metų Lietuvos Respublikos Valstybin÷s veterinarijos tarnybos įsakymu Nr. 4-49, 1997-03-25d. „D÷l veterinarinių vaistų, vaistinių medžiagų, preparatų įvežimo tvarkos“ draudžiama įvežti veterinarinius vaistus, kurių sud÷tyje yra chloramfenikolio (levomicetino) veikliosios medžiagos.
Teigiama, kad uždraudus chloramfenikoliu gydyti produkcijos gyvūnus, veterinarija neteko paveikaus antimikrobinio vaisto. Kadangi chloramfenikolio molekul÷je esanti p- nitro grup÷ sukelia plastinę žmonių anemiją, buvo bandoma pakeisti chloramfenikolio molekul÷s struktūrą, bet išsaugoti jo antimikrobinį poveikį ir aktyvumą. Buvo sintetinama keletas chloramfenikolio darinių, kurie pasižym÷jo min÷tomis savyb÷mis (Matusevičius ir Špakauskas, 2005).
Tiamfenikolis (Thiamphenicolum) – pusiau sintetinis plataus veikimo spektro chloramfenikolio darinys. Nuo chloramfenikolio skiriasi tuo, kad chemin÷je struktūroje vienoje p-nitro (p-NO2 ) grup÷s metilsulfonilas (HC3SO2). Šios grup÷s pakeitimas suteikia tiamfenikoliui
naujas biologines savybes. Balti arba gelsvi kristaliniai milteliai, silpnai tirpsta vandenyje, eteryje, gerai tirpsta metanole, dimetilacetamide, ribotai tirpsta acetone, etanolyje. Chemin÷ formul÷ – C12H15Cl2NO5S. Antimikrobinio veikimo spektras panašus į chloramfenikolio, o antimikrobinis
25 tirpsta vandenyje nei lipiduose, jo difuzija per membranas vyksta silpnai. Tiamfenikolis laikomas mažiau toksišku nei chloramfenikolis, bet gali slopinti žmonių kaulų čiulpų veiklą. Tiamfenikoliu gydomi gyvūnai, kai ligų suk÷l÷jai n÷ra jautrūs kitiems antimikrobiniams vaistams.
Florfenikolio (Florphenicolum) struktūra panaši į tiamfenikolio. Tiamfenikolio darinys, kurio molekul÷je vietoje hidroksilo (OH) grup÷s prie trečio anglies atomo šonin÷je grandin÷je prisijungęs fluoras. Chemin÷ formul÷ – C12H14C12FNO4S. OH grup÷s pakeitimas fluoru sumažina
mikroorganizmams prieinamas acetilinimo vietas, ir antibiotikas tampa labiau atsparus acetiltransferazę gaminančioms bakterijoms. Florfenikolis veikia bakteriostatiškai. Florfenikolio pranašumas yra tas, kad neturi p-nitro grup÷s ir tod÷l nesukelia aplastin÷s žmonių anemijos, kurią gali sukelti chloramfenikolis. Florfenikolio likučiai gydytų gyvūnų maisto produktuose žmonių sveikatai nepavojingi (Matusevičius ir Špakauskas, 2005).
Florfenikolis ir tiamfenikolis kaip ir chloramfenikolis priklauso amfenikolių grupei (Matusevičius ir Špakauskas, 2005).
1.4. Inhibitorinių medžiagų kontrol÷ piene
Mokslin÷je literatūroje randama aprašymų įvairių metodų, kuriais galima nustatyti pašalinių medžiagų maisto produktuose likučius. Antibiotikų aptikimui skirti metodai istoriškai yra daugiausiai mikrobiologiniai metodai, kurie remiasi augimo slopinimu. Tačiau per pastaruosius du dešimtmečius išpl÷totas plonasluoksn÷s chromatografijos (TLC) bei skysčių chromatografinis (LC) metodai kokybiniam bei kiekybiniam identifikavimui. Taip įvyko d÷l to, kad mikrobiologiniai metodai dažnai reikalauja daug laiko ir stokoja specifiškumo bei tikslumo, reikalingo kontrol÷s tikslams. Paprastai teigiama, kad vienas pirmųjų ir pačių sunkiausių žingsnių antibiotikų ar bet kokių vaistų analiz÷je yra vaisto ištraukimas bei išvalymas iš biomatricos. Tai yra būtina visų analitinių metodologijų sąlyga ir pagrindas. Rentgenologin÷s metodologijos (pvz. Receptoriaus ir mikrobų rentgenologiniai tyrimai) reikalauja tik minimalios ekstrakcin÷s ir valymo procedūros. Tokios kiekybin÷s ir patvirtinančios metodologijos kaip chromatografiniai ar spektrometriniai tyrimai, o ypatingai audinio matricos likučių tyrimai reikalauja išsamių ekstraktų procedūrų prieš jų paruošimą analizei. Antibiotikų ekstrakcijai ir išvalymui iš biomatricos įprastai naudojama ekstrakcija skysčio-skysčio (SSE) medžiagos nusodinimą ant kietosios faz÷s (SPE). SSE buvo vienas pirmųjų plačiai taikomų būdų vaistų ištraukimui. Per pastaruosius du dešimtmečius SPE pripažinta kaip neatsiejama daugelio vaistų gavybos procedūrų dalis (Baltušnikien÷, 2003).
J. Šalomskien÷s ir R. Žvirdauskien÷s (2005) teigimu inhibitoriams piene nustatyti taikomi mikrobiologiniai, fermentiniai, imuninio/receptorių tyrimo bei fizikiniai cheminiai metodai. J. Pieškus (1994) teigia, kad imunofermentin÷s (IFA) analiz÷s metodas (dar kitaip vadinamas ELISA)
26 yra pastarojo dešimtmečio imunologijos, biochemijos, molekulin÷s biologijos pasiekimų rezultatas. Tai vienas jautriausių imunocheminių metodų, prilygstantis radioimuniniam metodui. Imunofermentin÷s analiz÷s metu vyksta antikūno-antigeno reakcija. Antikūnas – imunoglobulinas, kuris jungiasi su antigenu ir sudaro imuninį kompleksą. Antigenas – medžiaga, sukelianti organizme antikūnų sintezę (Самуилов, 1999).
IFA yra homogenin÷ ir heterogenin÷ (Pieškus,1994). Homogenin÷ IFA atliekama skystoje faz÷je, reakcijos greitis nuo kelių sekundžių iki 20 minučių. Šis metodas taikomas tik mažo molekulinio svorio medžiagoms-hormonams, narkotikams, vaistin÷ms medžiagoms nustatyti.
Heterogenin÷ IFA atliekama kietojoje faz÷je. Tai leidžia atskirti sujungtus komponentus nuo nesujungtų. Heterogenin÷ IFA gali būti nekonkurentin÷ ir konkurentin÷. Kai kurių autorių duomenimis, konkurentin÷ IFA yra mažiau jautri, d÷l to rečiau naudojama. Analitiniams ir diagnostiniams tikslams dažniau naudojama nekonkurentin÷ heterogenin÷ IFA su įvairiomis jos modifikacijomis. Viena jų yra tiesiogin÷ „sluoksniuota“ IFA, kada iš pradžių kieta faz÷ yra padengiama antikūnais, o tik po to užpilamas antigenas. Tiesiogin÷ IFA atliekama pagal šią schemą Ak+Ag+Ak* (Ak* - fermentu žym÷tas antikūnas). Šis IFA variantas daugiausiai naudojamas Ag nustatymui. Netiesiogin÷ „sluoksniuota“ IFA reakcija atliekama taip: Ak1+Ag+Ak2+Ak3*. Ak1 ir Ak2 yra skirtingų gyvulių rūšių: Ak3 antikūnai prieš Ak2 ir žym÷ti fermentu. Šis IFA reakcijos variantas yra jautresnis už tiesioginę „sluoksniuotą“ IFA ir dažniausiai naudojama antivirusiniams, antibakteriniams, antiparazitiniams antikūnams kraujo serume nustatyti (Pieškus, 1994).
Imunofermentin÷s analiz÷s (ELISA) metodą chloramfenikolio likučių aptikimui, vykdant mokslinius tyrimus, naudojo S.Mehdizadeh et. al. (2010), o streptomicino likučių aptikimui piene – J. Wu et. al. (2009).
1.5. Chloramfenikolio patekimo į pieną priežastys ir jų prevencija
Kadangi chloramfenikolis yra stiprus plataus veikimo spektro antibiotikas ir potenciali kancerogenin÷ medžiaga. Tod÷l d÷l nenusp÷jamo šios medžiagos poveikio organizmui neįmanoma nustatyti nekenksmingos chloramfenikolio doz÷s, kurią žmogus gal÷tų toleruoti be žalos sveikatai (Wongtavatchai et al., 2005). Nors chloramfenikolio naudojimas yra draudžiamas, tačiau superkamame žaliaviniame piene vis dar aptinkama jo likučių. Tod÷l Lietuvos Respublikoje buvo imtasi prevencinių priemonių, kad į superkamą žaliavinį pieną ir jo produktus nepatektų slopinančiųjų medžiagų. Pieno supirkimo taisykl÷se numatyta, kad VĮ "Pieno tyrimai" laboratorijoje tyrimai d÷l inhibitorinių medžiagų atliekami ne rečiau kaip du kartus per m÷nesį. Jei šių medžiagų piene aptinkama, jo supirkimas nutraukiamas. Supirkimo įmon÷s, priimdamos pieną ir vertindamos jo kokybę, sparčiaisiais metodais gali ir pačios ištirti, ar piene n÷ra slopinančiųjų medžiagų.
27 Chloramfenikolio prevencijai ir kontrolei pieno perdirbimo įmon÷s išleidžia labai daug l÷šų. Valstyb÷s parama prevencijos programai 2005–2007 m. finansavimą chloramfenikolio prevencijos programai skyr÷ valstyb÷. Šią programą vykd÷ VĮ "Pieno tyrimai", Valstybin÷ maisto ir veterinarijos tarnyba bei Nacionalin÷ veterinarijos laboratorija. Chloramfenikolio prevencijos programa buvo vykdoma dviem etapais. Tuose supirkimo punktuose, kur dažniausiai būdavo aptinkama užteršto pieno, m÷giniai buvo tiriami Valio T-101 testu, kuris jautriausiai reaguoja į chloramfenikolį. Jei šis testas parodydavo, kad m÷giniuose esama chloramfenikolio likučių, tolimesni tyrimai buvo atliekami imunofermentin÷s analiz÷s (ELISA) metodu. Šis metodas naudojamas mažiems chloramfenikolio kiekiams nustatyti. Antrajame programos etape buvo tiriami talpyklų (stacionarių pieno supirkimo punktų arba pienvežių sekcijų) pieno m÷giniai. Aptikus juose chloramfenikolio likučių, visų pieno tiek÷jų m÷giniai buvo tiriami ELISA metodu. Abiem atvejais pieno m÷giniai, kuriuose rasta chloramfenikolio likučių, buvo siunčiami į Nacionalinę veterinarijos laboratoriją rezultatams patvirtinti LC/MS-MS metodu. Visi tyrimų duomenys nedelsiant buvo perduodami Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai, kuri tyr÷, kaip chloramfenikolis pateko į pieną ir sprend÷, kokias poveikio priemones taikyti užteršto pieno tiek÷jams. Teritorinių Valstybin÷s maisto ir veterinarijos tarnybų įsakymu pieno supirkimas iš tokių tiek÷jų būdavo sustabdomas 15 dienų, o kontrol÷ ir priežiūra sugriežtinama pusei metų. Šią kontrolę pavesta atlikti privatiems veterinarijos gydytojams, aptarnaujantiems tuos ūkius. Vykdydama chloramfenikolio prevencijos programą, VĮ "Pieno tyrimai" ELISA metodu 2005 m. ištyr÷ 3638 pieno m÷ginius (4 pav.). Iš jų 78 m÷giniai buvo išsiųsti į Nacionalinę veterinarijos laboratoriją nustatytiems tyrimo rezultatams LCMS/MS metodu patvirtinti. Patvirtinta, kad 62 pieno m÷giniuose yra chloramfenikolio. 32 užterštieji m÷giniai buvo paimti iš bendrų pieno supirkimo punktų talpų. Daugiausiai užteršto pieno m÷ginių buvo rasta liepos m÷nesį, mažiausiai – spalį.
Palyginus 2005–2007 metų atliktų tyrimų rezultatus pasteb÷ta, kad chloramfenikolio naudojimo atvejų skaičius piene ženkliai sumaž÷jo (4 pav.). 2006 metais, ištyrus 4206 pieno m÷ginius, 18-oje pieno m÷ginių buvo patvirtinti chloramfenikolio likučiai (tai sudar÷ 0,4 procento nuo visų tirtų pieno m÷ginių), o 2007 metais, ištyrus 4067 pieno m÷ginius, chloramfenikolio likučiai buvo patvirtinti jau tik aštuoniuose pieno m÷giniuose. Lyginant 2007metus su 2006 metais chloramfenikolio naudojimo atvejų skaičius piene sumaž÷jo du kartus, o lyginant 2007 metus su 2005 metais chloramfenikolio naudojimo atvejų skaičius piene sumaž÷jo daugiau nei aštuonis kartus.
Nustatyta, kad dažniausiai chloramfenikoliu pieną užteršia smulkieji gamintojai, laikantys nuo 1 iki 3 karvių. Chloramfenikolio likučių rasta tik dviejuose ūkiuose, kur laikoma 12 ir 15 karvių bei viename ūkyje, kur laikomos 75 karv÷s. Aiškinantis priežastis, kaip ši draudžiama medžiaga pateko į pieną, nustatyta, kad ūkininkai savarankiškai, be veterinarijos gydytojo pagalbos, gyd÷ karves
28 žmon÷ms skirtais arba nelegaliai iš kaimyninių valstybių įsivežtais vaistais, netvark÷ medikamentų apskaitos žurnalų, nesilaik÷ išlaukos periodo. Nors Sveikatos apsaugos ministerija per paskutinius dvejus metus iš vaistų registro išbrauk÷ 7 ir paliko tik 4 vaistų formas, savo sud÷tyje turinčias chloramfenikolio. Tačiau tikrinant pieno gamintojus, paaišk÷jo, kad jie dar turi sukaupę šiuo metu vaistin÷se jau nebeparduodamų Sintomicino ir Levomikolio tepalų, turinčių savo sud÷tyje chloramfenikolio (Chloramfenikolio prevencijos programa, 2006).
Šiuo metu karvių žaliaviniame piene vis dar aptinkama antibiotiko chloramfenikolio likučių. VĮ „Pieno tyrimai“ toliau vykdomi chloramfenikolio nustatymo karvių žaliaviniame piene tyrimai. Tyrimų duomenys viešai neskelbiami.
0,2% 0,4% 1,7% 0 1000 2000 3000 4000 5000 0 0,7 1,4 2,1 2,8 3,5 Iš tir tų p ie n o m ÷ g in ių s k a ič iu s , v n t. M ÷ g in ia i, k u ri u o s e r a s ta c h lo ra n fe n ik o lio , % 2005 2006 2007 Viso: 3638 Rasta: 62 Viso: 4206
Rasta: 18 Viso: 4067Rasta: 8
1
2
Metai
4 pav. Chloramfenikolio prevencijos programos rezultatai (Chloramfenikolio prevencijos programa, 2006)
Valstybin÷s maisto ir veterinarijos tarnybos Veterinarijos sanitarijos ir maisto skyriaus vyriausiosios specialist÷s A. Greičiuvien÷s teigimu chloramfenikolio patekimo į pieną keliai yra labai įvairūs. Vienas iš jų yra gyvulių gydymas vaistais, įsigytais be naudojimo instrukcijos arba juos naudojant ne pagal instrukcijoje nurodytas rekomendacijas (Skurdenien÷, 2009). VMVT Maisto skyriaus ved÷jo pavaduotojo E. Šimonio teigimu chloramfenikolio patekimo į pieną viena priežasčių ta, kad ūkininkai d÷l sergančių karvių gydymo nesikreipia į ūkį aptarnaujantį privatų veterinarijos gydytoją, o patys gydo sergančius gyvulius žmon÷ms skirtais vaistais (tablet÷mis). Be to, parduodamas pienas dar nepra÷jus vaistų pasišalinimo iš gyvulio organizmo laikotarpiui. Pieno gamintojai nors ir naudoja, tačiau medikamentų ir vaistinių pašarų apskaitos žurnaluose neregistruoja karvių gydymui naudotų vaistų. Nustatyta atvejų, kai pieno gamintojai sąmoningai antibakterinius preparatus deda į pieną, nor÷dami sumažinti bendrą bakterinį, užterštumą.
29 Dažniausia priežastis, d÷l kurios piene atsiranda chloramfenikolio liekanų yra ta, kad ūkininkai antibakterinius tepalus naudoja karvių tešmenims gydyti ar rankoms prižiūr÷ti. Keliuose pieno gamintojų ūkiuose karvių speniams gydyti naudoti sintomicino ar levomekolio tepalai. Pieno gamintojai dažniausiai nežino, kad šių tepalų veiklioji medžiaga ir yra chloramfenikolis. Vaistin÷se prekiaujama 4 medicininiais preparatais, kurių veiklioji medžiaga yra chloramfenikolis: levomicetinu 500 mg, levomicetino 0,25 proc. tirpalu, oftan dexachlora tepalu ir lašais, tačiau pieno gamintojai negali jų naudoti karv÷ms gydyti. Nors šie vaistai parduodami tik pateikus gydytojo receptą, bet juos įsigiję pieno gamintojai dažnai naudoja ne pagal paskirtį – sintomicino tepalu gydo sutrūkusią karv÷s tešmens odą ir panašiai (Nalivaikien÷, 2005).
VMVT specialist÷ A. Greičiuvien÷ teigia, kad sintomicino tepalo sud÷tyje esantys chloramfenikolio likučiai po tepalo panaudojimo gali būti aptinkami piene net 5–7 dienas (Skurdenien÷, 2009). 2003 m. VMVT kartu su VĮ "Pieno tyrimai" atliko eksperimentą su sintomicino tepalu. Nustatyta, kad po melžimo sintomicino tepalu patepus karv÷s spenius jo sud÷tyje esantis antibiotikas išsiskiria su pienu per 72 val. (6 melžimus, melžiant karves du kartus per dieną) po patepimo šiuo tepalu. Prieš melžimą melž÷jai išsitepus rankas sintomicino tepalu ir pamelžus karvę rankomis, piene rastos antibakterin÷s medžiagos liekanos. Reikia nepamiršti, jog sužeistomis rankomis melžiant karvę būtina sutvarstyti žaizdą vandeniui nepralaidžia medžiaga, užsid÷ti guminius antpirščius ar pirštines (Nalivaikien÷, 2005).
VMVT rekomenduoja pieno gamintojams pieno indų, koštuvų plovimui ir dezinfekavimui naudoti tik leistinas medžiagas, pirktas veterinarijos vaistin÷se, ir tik pagal naudojimo instrukcijas. Negydyti sergančių karvių patiems, o kviesti privatų veterinarijos gydytoją ir vykdyti jo nurodymus, nes vaistin÷s medžiagos, patekusios į gyvūno organizmą, patenka ir į pieną. Kiekvieno pieno ūkio savininkas privalo pildyti veterinarin÷s medicinos produktų ir vaistinių pašarų, naudojamų produkcijos gyvūnams, apskaitos ir naudojimo kontrol÷s žurnalą. Gydant gyvulį būtina laikytis rekomenduojamo vaisto pasišalinimo iš organizmo laikotarpio. Gydytų gyvulių pieną galima tiekti į supirkimo įmonę arba naudoti pieno produktų gamybai tik pasibaigus vaistų, naudotų gyvuliams gydyti, vadinamajam išlaukos laikotarpiui. Jis visada nurodomas vaistų naudojimo instrukcijoje. Melžiant karvę labai svarbu laikytis veterinarijos, sanitarijos, higienos reikalavimų. Siekiant išlaikyti pieno kokybę labai svarbu nemaišyti vienoje talpykloje sergančių ir sveikų karvių pieno, taip pat svarbu gydant karvių tešmenis naudoti Lietuvoje registruotus veterinarinius vaistus, kurių veikliosios medžiagos nekenkia pieno kokybei (Nalivaikien÷, 2005; Skurdenien÷, 2009).
Pieno gamintojams, kurių pristatomame žaliaviniame piene nustatomos neleistinų antibakterinių preparatų liekanos, pieno supirkimas uždraudžiamas ne mažiau kaip 15 dienų, jiems taikomos sugriežtintos kontrol÷s priemon÷s. Tokiems pieno gamintojams parduoti pieną leidžiama tik atlikus papildomus pieno tyrimus Nacionalin÷je veterinarijos laboratorijoje ir nustačius, kad
30 min÷tų medžiagų liekanų tikrai n÷ra. Be to, VĮ "Pieno tyrimai" duomenų baz÷je šie ūkiai priskiriami prie rizikos grup÷s, o teritorinių VMVT pareigūnai dar pusę metų atlieka šių ūkių pieno m÷ginių tyrimų duomenų analizę ir papildomus pieno ūkių tikrinimus.
Apibendrinant galima teigti, kad chloramfenikolio patekimo į pieną priežastys yra šios: • Gyvulių gydymas vaistais, įsigytais be naudojimo instrukcijos arba naudojant ne pagal
instrukcijoje nurodytas rekomendacijas;
• Pieno gamintojai d÷l sergančių karvių gydymo nesikreipia į ūkį aptarnaujantį veterinarijos gydytoją, o patys gydo sergančius gyvulius žmon÷ms skirtais vaistais (tablet÷mis);
• Pieno gamintojai sąmoningai antibakterinius preparatus, kurių sud÷tyje yra chloramfenikolio, deda į pieną, nor÷dami sumažinti bendrą bakterinį, užterštumą; • Pieno gamintojai antibakterinius tepalus, kurių sud÷tyje yra chloramfenikolio, naudoja
31
2. EKSPERIMENTINIŲ TYRIMŲ METODIKA
Eksperimentinių tyrimų tikslas. Nustatyti chloramfenikolio patekimą į pieną naudojant medikamentus, kurių sudedamoji dalis yra chloramfenikolis bei ištirti šio antibiotiko stabilumą piene apdorojant termin÷mis priemon÷mis.
Darbo uždaviniai:
1. Nustatyti chloramfenikolio kiekį patenkantį į pieną, karvių spenius gydant tepalu, kurio sud÷tyje yra chloramfenikolio;
2. Nustatyti chloramfenikolio likučių piene koncentraciją, pieną falsifikuojant (į jį dedant tabletes, kurių sud÷tyje yra chloramfenikolio);
3. Nustatyti chloramfenikolio stabilumą piene jį apdorojant termin÷mis priemon÷mis.
Eksperimentinių tyrimų eiga. Tyrimai atlikti iš žalio (nekonservuoto) karvių pieno, kuris buvo „užkr÷stas“ antibiotiku chloramfenikoliu (naudojant levomicetino (Левомицетин) tabletes (5 pav.), levomekolio (Левомекол) tepalą (6 pav.) bei koncentruotą (chloramfenikolio koncentracija 100 ng/ml) standartinį tirpalą).
5 pav. Levomicetino (Левомицетин) 6 pav. Levomekolio (Левомекол) tepalas tablet÷s
I. Pieno „užkr÷timo“ levomicetino (Левомицетин) tablet÷mis eiga:
Nr. 1. Pasveriama 50 mg (0,05 g.) „Левомицетин“ į miltelius susmulkintos tablet÷s.Miltukai ištirpinami (matavimo kolboje) įlašinant lašą 0,1N HCl bei iki 10 ml žym÷s įpilant distiliuoto vandens (gaunama 0,005 g/ml skiedinio koncentracija);
