KAUNO MEDICINOS UNIVERSITETAS VISUOMENĖS SVEIKATOS FAKULTETAS
PROFILAKTINĖS MEDICINOS KATEDRA
Inga Kazlauskienė
Gyvensenos veiksnių poveikis kolegijos studentų gebėjimui atgauti fizines ir dvasines jėgas
Magistro diplominis darbas (Visuomenės sveikatos edukologija)
Mokslinis vadovas dr. V. Šveikauskas
Kaunas 2006 SANTRAUKA
Visuomenės sveikata (Visuomenės sveikatos edukologija)
GYVENSENOS VEIKSNIŲ POVEIKIS KOLEGIJOS STUDENTŲ GEBĖJIMUI ATGAUTI FIZINES IR DVASINES JĖGAS
Inga Kazlauskienė
Mokslinis vadovas dr. Vaclovas Šveikauskas
Kauno medicinos universitetas, Visuomenės sveikatos fakultetas, Profilaktinės medicinos katedra. Kaunas; 2006. 44 p.
Darbo tikslas. Atskleisti gyvensenos veiksnių poveikį studentų gebėjimui atgauti fizines ir dvasines jėgas. Metodai. Tyrimo objektas – kolegijos pirmo kurso studentai. Tyrimas buvo atliktas taikant sudarytą anoniminę anketą. Gauti tyrimo duomenys apdoroti naudojant statistinių duomenų analizės programą SPSS 13.0 for Windows.
Rezultatai. Buvo atlikta Kauno kolegijos I kurso dieninio skyriaus studentų anketinė apklausa. Tyrime dalyvavo 382 respondentai (129 vyrai ir 253 moterys). Gauti duomenys parodė, kad 34,8 proc. respondentų mano, jog gebėjimas atgauti fizines ir dvasines jėgas labiausiai priklauso nuo kitų žmonių įtakos, 27,8 proc. mano, jog nuo aplinkos ir 16,5 proc. nurodė - nuo paties žmogaus asmeninių savybių. Vidinių jėgų pusiausvyros atstatymui, respondentai dažniau naudoja pasyvius būdus, tokius kaip TV žiūrėjimas, muzikos klausymas, bendravimas su draugais. Didesnė dalis respondentų (66,7 proc. vyrų ir 75,9 proc. moterų) anketose pažymėjo, kad jie dažnai ir labai dažnai jaučia nuovargį. Atlikus rezultatų analizę buvo pastebėtas statistiškai patikimas ryšys tarp patiriamo nuovargio ir mitybos įpročių, skiriamo laiko miegui, poilsiui bei pramogoms (p<0,05). Vertinant psichoemocinę studentų savijautą mokymosi aplinkoje buvo pastebėta, kad 53,4 proc. dažnai jaučia palaikymą iš savo grupės draugų, 60 proc. sėkmingai sprendžia kylančias konfliktines situacijas. Tačiau silpnesne vidine darna pasižymintys respondentai dažniau jaučia, kad mokymosi krūvis jiems yra nepakeliamai sunkus (p<0,05). Moterys, lyginant su vyrais, pasižymi silpnesne vidine darna (p=0,003<0,05).
Išvados. išanalizavus gautus tyrimo duomenis galima daryti išvadą, kad gyvensenos veiksniai turi įtakos gebėjimui atgauti fizines ir dvasines jėgas. Gerinant studentų sveikatą bei ugdant gebėjimą atgauti vidinių jėgų pusiausvyrą tikslinga sudaryti sveikatos raštingumo ugdymo programą.
Raktiniai žodžiai. Gebėjimas atgauti fizines ir dvasines jėgas, gyvensenos veiksniai, sveikatos raštingumas, ugdymo procesas.
SUMMARY
Public Health (Public Health Education)
The influence of life style factors on the resiliency of college students Inga Kazlauskienė
Supervizor Dr. Vaclovas Šveikauskas
Department of Preventional medicine, Faculty of Public Health, Kaunas University of Medicine. Kaunas; 2006. 44 p. Aim of the study. To analyze the impact of the factors influencing the mode of life on student resiliency.
Methods. This work was carried out by analyzing scientific references. The anonymous questionnaire was also used to carry out the survey. The data received was processed using the statistics processing program SPSS 13.0 for windows.
Results. The questionnaire survey of the first year full time students of Kaunas College was carried out. The survey included 382 students (129 male and 253 female). The received data showed that 34.8% of students think that resiliency depends on the influence of other people, 27.8% of students think that it depends on the environment and 16.5% identified that resiliency depends on personal characteristics. In order to regain resiliency the respondents usually use passive methods such as watching TV, listening to the music, communicating with friends. The majority of the respondents (66.7% male and 75.9% female) indicated that they either often or very often feel tired. After the analysis of the results the statistically valid connection between the experienced tiredness and nutritional habits, time allocated for sleeping, rest and entertainment has been observed (p<0.05). While assessing the psychological feelings of students in the learning environment we observed that 53.4% of students often feel peer support, 60% of students are successful in solving
conflicts. However, the respondents having lower inner resiliency feel that the work load is extremely hard for them (p<1.15). Female compared to male are characterized by lower inner resiliency (p=0.003<0.005).
Conclusions. After analyzing the received date we may conclude that the factors influencing the mode of living have an impact on the student resiliency. In order to improve student health and develop their resiliency it is necessary to design the curriculum for health literacy.
Key words. Resiliency, life style factors, health literacy, educational process.
TURINYS
Įvadas... 2
Darbo tikslas ir uždaviniai... 4
1. Literatūros apžvalga... 5
1.1 Gebėjimo atgauti fizines ir dvasines jėgas modelis... 5
1.2 Gebėjimo atgauti fizines ir dvasines jėgas ugdymo procesas... 9
1.3 Žmogaus, gebančio atgauti fizines ir dvasines jėgas, bruožai... 12
1.4 Gebėjimas atgauti fizines bei dvasines jėgas ir gyvensena... 14
1.4.1 Žalingų įpročių poveikis... 14
1.4.2 Fizinio aktyvumo ir mitybos reikšmė... 15
1.4.3 Psichoemocinės būklės ir sveikatos sutrikimų įtaka... 17
2. Tyrimo metodai ir medžiaga... 22
3. Tyrimo rezultatai ir jų aptarimas... 24
3.1 Subjektyvus nuovargio vertinimas... 24
3.2 Žalingi įpročiai... 27
3.3 Fizinis aktyvumas ir mityba... 29
3.4 Psichoemocinė būklė mokymosi aplinkoje ir vidinė darna... 30
Išvados... 38
Sveikatos raštingumo ugdymo programa... 39
Literatūra... 40
ĮVADAS
Sveikatos ugdymas, kaip teigia PSO (1990), yra procesas, įgalinantis asmenis ir bendruomenes daugiau rūpintis savo sveikata ir ją gerinti, didinti sveikatą lemiančių veiksnių kontrolę. Optimali sveikata – tai ne vien ligos nebuvimas, bet ir visiška fizinė, dvasinė ir socialinė gerovė. Sveikatą galima būtų apibūdinti kaip būklę, įgalinančią bet kokio amžiaus žmogų aktyviai gyventi ir išlaikyti savo funkcinę nepriklausomybę pasenus [1].
Sugebėjimas atgauti fizines ir dvasines jėgas reiškia asmens sugebėjimą išgyventi stresuojančias situacijas ir atsistatyti po trauminių įvykių išgyvenimo. Žmogaus gerai savijautai, fiziniam ir dvasiniam komfortui didelės įtakos turi gyvensenos veiksniai: žalingų įpročių atsisakymas, fizinis aktyvumas ir mityba, psichoemocinė būklė, darbo ir poilsio režimas. Jausdamas fizinį ir dvasinį nuovargį žmogus negali produktyviai dirbti ir bendrauti. Ilgainiui dėl pastovaus nuovargio gali atsirasti tam tikrų sveikatos sutrikimų ar net ligų.
Akademinis jaunimas užima specifinę vietą tarp kitų visuomenės socialinių grupių. Visuomenė, investuodama į visapusišką jaunimo ugdymą, sudarydama sąlygas asmeninėms bei profesinėms kompetencijoms tobulinti, siekia, kad vėlesniame laikotarpyje tos investicijos būtų prasmingos ir pasireikštų puikiais veiklos rezultatais. Net ir pačios valstybės ateitis siejama su joje gyvenančiais jaunais žmonėmis bei jų potencialu kurti valstybės gerovę.
Visuomenei turi rūpėti jaunų žmonių problemos, ypač jų sveikatos būklė ir su tuo susijęs darbingumas. Tyrimai rodo, jog didelis ir įtemptas protinio darbo krūvis, laiko stoka, mažas fizinis aktyvumas neigiamai veikia studentų savijautą ir darbingumą [2]. Didėjantys studijų reikalavimai sudaro sąlygas studentams patirti emocinę įtampą ir stresą [3]. 2000 m. atliktų tyrimų duomenimis didesnės dalies Lietuvos studentų gyvenimo kokybė buvo gera [4]. Kitose šalyse atlikti tyrimai taip pat rodo didėjantį studentų sergamumą, nesveiką gyvenimo būdą, blogesnę gyvenimo kokybę [5]. Visos šios aplinkybės didina įvairių sveikatos sutrikimų galimybę, o tai gali neigiamai paveikti jaunų žmonių veiklos produktyvumą.
Minėti veiksniai ypač reikšmingi pirmaisiais studijų metais, kurie pasižymi ryškių pasikeitimų gausa. Didelė dalis studentų išvyksta studijuoti į kitą miestą palikdami savo tėvų namus bei jiems įprastą aplinką. Naujoje aplinkoje labai svarbi sėkminga adaptacija, lemianti tolimesnį socialinių santykių, studijų ir kitos veiklos efektyvumą. Nesant šalia artimų žmonių tenka pasikliauti pačiu savimi, priimti svarbius sprendimus ir būti atsakingu už jų pasekmes. Todėl kaip tik pirmaisiais studijų metais patiriama daugiau emocinės įtampos ir streso, kurio įveikimas priklauso nuo išugdyto gebėjimo atgauti fizines ir dvasines jėgas.
Stiprinant studentų gebėjimą atgauti fizines ir dvasines jėgas ypatingas vaidmuo tenka ugdymo sistemai. Švietimo institucijos, suteikdamos reikiamas žinias, įgalinančias rūpintis savo sveikata, gali ženkliai prisidėti prie jaunų žmonių sveikatos stiprinimo. Su darbo ir poilsio režimu susijusias studentų sveikatos problemas turi spręsti ir patys besimokantieji, ir bendruomenė, medicinos darbuotojai, valdžios institucijos. Akademinis jaunimas turi išsiugdyti stiprų atsakomybės už savo sveikatą jausmą, turi gilinti žinias ir tobulinti savo sveikatos stiprinimo įgūdžius.
Lietuvoje yra atlikta nemažai tyrimų, nagrinėjančių studentų gyvenseną, sveikatos būklę ir su ja susijusius rizikos veiksnius, gyvenimo kokybę (R. Varatinskienė 1993, R. Stukas 2000, D. Petrauskas 2004, D Dučinskienė 2004). Gebėjimas atgauti fizines ir dvasines jėgas tirtas kaip vienas iš aspektų nagrinėjant studentų subjektyvų savo sveikatos vertinimą, patiriamą stresą, suicidinių ketinimų aplinkybes.
Šiame darbe nagrinėjami kolegijos pirmo kurso studentų gebėjimui atgauti fizines ir dvasines jėgas būdingi bruožai bei veiksniai, kurie gali turėti įtakos šio gebėjimo ugdymui. Gauti rezultatai gali padėti aiškiau suvokti esamą situaciją bei pasirinkti tinkamas sveikatos ugdymo kryptis.
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI
Darbo tikslas – atskleisti gyvensenos veiksnių poveikį studentų gebėjimui atgauti fizines ir dvasines jėgas. Uždaviniai:
1. Naudojant anoniminę anketą ištirti Kauno kolegijos I kurso studentų gebėjimą atgauti fizines ir dvasines jėgas gyvensenos veiksnių kontekste;
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Gebėjimo atgauti fizines ir dvasines jėgas modelis
Nėra vieno, visuotinai priimto apibrėžimo, apibūdinančio gebėjimą atgauti fizines ir dvasines jėgas, nors dauguma literatūroje naudojamų apibrėžimų yra labai panašūs. G.E. Richardson ir jo kolegos [6] tai apibūdino kaip „tokį griaunančių, stresą sukeliančių ar iššūkį keliančių gyvenimo sunkumų įveikimo procesą, kuris suteikia žmogui papildomų apsauginių ir įveikos gebėjimų, kurių žmogus neturėjo prieš griūtį, sekusią po kažkokio įvykio“. G.O. Higgins, jam pritardamas, apibūdino sugebėjimą atgauti fizines ir dvasines jėgas kaip „tvirtumo ir augimo procesą“ [7]. S.J. Wolin ir S. Wolin apibrėžia gebėjimą atgauti fizines ir dvasines jėgas kaip gebėjimą atsigauti, atsilaikyti prieš sunkumus ir pagyti [8]. Jie aiškina, kad terminas „gebantis atsigauti“ buvo pradėtas naudoti vietoj ankstesnių terminų, kuriuos tyrėjai naudojo apibūdinti tokį reiškinį, kaip nepažeidžiamumas, neįveikiamumas bei atsparumas, kadangi „gebantis atsigauti“ pripažįsta skausmą, kovą ir kančią, esančius šiame procese.
Kitas apibrėžimas, kurį pateikia M. Rirkin ir M. Hoopman, yra naudingas kalbant apie studentus bei pedagogus, kadangi jame akcentuojamas gebėjimo atgauti fizines ir dvasines jėgas ugdymas, kuris turėtų vykti mokymo įstaigose. Teigiama, kad gebėjimas atgauti fizines ir dvasines jėgas gali būti apibrėžiamas kaip sugebėjimas atsitiesti, atsitokėti, sėkmingai adaptuotis susidūrus su nesėkme ir išsiugdyti socialinę, akademinę bei profesinę kompetenciją nepaisant patiriamo stipraus streso ar įtampos, nuo kurio yra neatsiejamas šiandieninis mūsų pasaulis [9]. Iš šio apibrėžimo tampa aišku, kad mūsų dienomis kiekvienas studentas (iš tiesų kiekvienas tiek jaunas, tiek vyresnio amžiaus žmogus) siekdamas geresnės gyvenimo kokybės turi išsiugdyti gebėjimą atgauti fizines ir dvasines jėgas.
Remdamasi išsamia gebėjimo atgauti fizines ir dvasines jėgas tyrimų studija, mokslininkė B. Benard padarė išvadą, jog kiekviename žmoguje slypi sugebėjimas atgauti fizines ir dvasines jėgas, kuris turėtų būti atpažintas ir suvoktas [1]. Gebėjimo atgauti fizines ir dvasines jėgas vystymosi raida atitinka pačios asmenybės raidą, kadangi gyvenimo eigoje kiekvienas žmogus susiduria su įvairiais stresais, traumomis ir privalo juos nugalėti. Kaip teigia E.M. McGee, reikia auginti savo asmenybėje šį gebėjimą, nes tik jį turintis žmogus gali perduoti įgytą patirtį kitiems [11].
Kaip ir daugeliui gebėjimų, taip ir šio vystymuisi ypatingą reikšmę turi ugdymo procesas. Kaip teigia N. Henderson ir M.M. Milstein, gebėjimo atgauti fizines ir dvasines jėgas ugdymo nuostata apima sugebėjimo atgauti fizines ir dvasines jėgas ieškojimą, „nors mažiausią jo dalelę“, ieškojimą laiko, kai žmogus „pergudravo, peržengė“ nelaimę, su kuria susidūrė“ [12].
Gebėjimo atgauti fizines ir dvasines jėgas vystymuisi reikšmingi yra vidiniai ir aplinkos apsauginiai veiksniai – savybės, glūdinčios arba asmenyje, arba aplinkoje ir sušvelninančios negatyvų stresinių situacijų ir sąlygų poveikį (1 lentelė). Vidiniai apsauginiai veiksniai orientuoti į žmogaus asmenines savybes. A.P. Greeff ir I.N. Ritman atliko tyrimą, kurio metu buvo išskirtos pagrindinės asmeninės savybės, padėjusios atstatyti vidinių jėgų pusiausvyrą po patirtos krizės – tai optimizmas, ištvermė, tikėjimas, emocijų išreiškimas, pasitikėjimas savimi [13]. Aplinkos apsauginiai veiksniai orientuoti į šeimos, mokyklos, bendruomenės tam tikras charakteristikas [12]. Mokslininkai D.Stewart ir J.Sun ypač pabrėžia aplinkos svarbą: jų teigimu paramos užtikrinimas yra būtinas skatinant gebėjimo atgauti fizines ir dvasines jėgas ugdymą, be to, tai turi įtakos bendrai sveikatos būklei [14].
1 lentelė. Veiksniai, turintys įtakos gebėjimui atgauti fizines ir dvasines jėgas [12] Vidiniai apsauginiai veiksniai ir jų
būdingos savybės
Aplinkos apsauginiai veiksniai ir jų būdingos savybės
• Žmogus yra naudingas kitiems ir / ar kokiam nors darbui, veiklai;
• Geba panaudoti gyvenimo įgūdžius, tokius kaip tinkamų sprendimų priėmimas, pozityvumas, impulsų kontroliavimas bei problemų sprendimas;
• Sugeba kurti pozityvius santykius, būti visuomenišku;
• Turi humoro jausmą;
• Pasižymi vidiniu kontrolės lokusu; • Yra savarankiškas, nepriklausomas; • Turi teigiamą požiūrį į savo asmeninę ateitį; • Yra lankstus;
• Pasižymi aukšta vidine motyvacija, asmenine kompetencija;
• Turi stiprų savivertės ir pasitikėjimo savimi jausmą.
• Skatina artimus ryšius; • Vertina ir skatina išsilavinimą;
• Bendraujant vyrauja didelis nuoširdumas, šiluma ir tik konstruktyvi kritika;
• Nubrėžia aiškias ribas (taisykles, normas) ir jas vykdo;
• Skatina palaikančius santykius su dauguma kitų bendruomenės narių;
• Skatina atsakomybės dalijimąsi, pagalbą kitiems; • Išreiškia didelius ir realistiškus sėkmės lūkesčius; • Skatina realių tikslų formulavimą ir pasiekimą; • Skatina socialinių vertybių (tokių kaip altruizmas) bei
gyvenimo įgūdžių (tokių kaip bendradarbiavimas) ugdymą;
• Suteikia galimybę vadovauti, daryti sprendimus ir kitas galimybes prasmingam dalyvavimui; • Vertina kiekvieno individo unikalius talentus.
Atlikta nemažai darbų, kuriuose pagrindinis dėmesys skiriamas vaikų ir paauglių gebėjimo atgauti fizines ir dvasines jėgas tyrimams. Kalbant apie suaugusių žmonių tyrimus bei supratimą, kaip jie atsitiesia po vidinių traumų ar su darbu susijusio streso, jų nėra tiek daug. Remiantis įvairių stebėjimų ir tyrimų duomenimis yra teigiama, jog tiek vaikų, tiek ir suaugusiųjų gebėjimo atgauti fizines ir dvasines jėgas vystymosi bei ugdymo procesai yra panašūs [15]. Šie procesai yra pateikti gebėjimo atgauti fizines ir dvasines jėgas modelyje (1 pav.), kuriame akcentuojamas aplinkoje esančių rizikos veiksnių poveikio mažinimas bei reikiamų sąlygų gebėjimui formuotis sudarymas.
Remiantis gebėjimo atgauti fizines ir dvasines jėgas modelio veikimo principu pastebėta, kad patyrus nelaimę ar tam tikrą krizę, tuo pat metu aktyviai pradeda veikti asmeniniai bei aplinkos apsauginiai veiksniai, padedantys įveikti krizę ar sušvelninti jos neigiamas pasekmes.
1 pav. Gebėjimo atgauti fizines ir dvasines jėgas modelis [12]
A
P
L
I
N
K
A
A
P
L
I
N
K
A
Gebėjimas atgauti fizines ir dvasines jėgas Socialinių ryšių stiprinimas Paramos ir rūpesčio suteikimas Aiškių ribų nustatymas „Gyvenimo įgūdžių“ mokymas Aktyvus ir prasmingas dalyvavimas Aukštų realistinių lūkesčių nustatymasModelio autoriai teigia, kad asmuo, turintis išsiugdytą gebėjimą atgauti fizines ir dvasines jėgas, kartu turi pakankamą apsauginę reakciją, sugeba prisitaikyti prie nelaimių, stresų nepatirdamas ryškesnių savo gyvenimo pokyčių. Toks žmogus turi emocinės stiprybės bei tinkamų sugebėjimo įveikti sunkumus mechanizmų, kurie išsivystė nelaimės įveikimo procese. Tokiu būdu įveikdamas sunkumus žmogus pereina į aukštesnį sugebėjimo atgauti fizines ir dvasines jėgas lygį.
Nesant reikiamos apsaugos, asmuo patiria psichologinę traumą ir tik praėjus kuriam laikui vėl iš naujo integruojasi į ankstesnį gyvenimo ritmą [8]. Teigiama, kad asmeninių bei aplinkos apsauginių veiksnių buvimas ar nebuvimas nulemia integracijos pobūdį. Ši reintegracija gali įgauti destruktyvaus elgesio arba netinkamos adaptacijos ypatybių, tokių kaip alkoholio ar narkotikų vartojimas, bandymas nusižudyti, savivertės netekimas, nesugebėjimas įveikti nelaimę [10]. Priešingu atveju reintegracija gali baigtis asmens sugrįžimu į iki tol buvusį pilnavertį gyvenimą ir vidinio pasitenkinimo išgyvenimu. Dėl to sustiprėja žmogaus gebėjimo atgauti fizines ir dvasines jėgas savybės.
Gebėjimo atgauti fizines ir dvasines jėgas modelis akcentuoja du svarbius dalykus: nelaimė nebūtinai veda į destruktyvią elgseną, bet gali turėti ir teigiamų pasekmių ją patiriančiam asmeniui, pvz., pirmoji neigiama reakcija į nelaimę, praėjus kuriam laikui, gali pagerėti ir dėl to aiškiau pradedama suvokti situaciją. Tačiau kai stresą sukeliantys gyvenimo įvykiai viršija apsauginius veiksnius, netgi patys atspariausi gali turėti problemų. Kai ši pusiausvyra pasiekiama, galima tikėtis sėkmingos asmenybės adaptacijos [12].
S.J. Wolin ir S. Wolin pasiūlė septynias vidines charakteristikas, vadinamas „gebėjimais greitai atgauti fizines ir dvasines jėgas“, būdingas tiek vaikams, tiek ir suaugusiems [8]. Tam tikrose situacijose šie gebėjimai gali tapti gyvybiškai svarbūs gebant greitai įveikti atsiradusias kliūtis bei sunkumus, ar įveikiant patirtą žalą. Tai iniciatyva, nepriklausomybė, įžvalgumas, santykių užmezgimas bei formavimas, humoro jausmas, kūrybingumas ir moralumas. Autoriai rašo, kad šių gebėjimų išugdymo požymiai kiekviename amžiuje skiriasi. Mažo vaiko iniciatyva pastebima vaikui tyrinėjant savo aplinką, o suaugusiojo – jam sugebant imtis veiksmų. Mažo vaiko nepriklausomybė pasireiškia jam atsiskiriant ar stengiantis išsilaisvinti iš nemalonių aplinkybių, o suaugęs žmogus elgiasi nepriklausomai, sugeba save atskirti nuo išorinės situacijos. Vaiko įžvalgumas pastebimas, kai vaikas nejaučia, kad jį supančioje situacijoje kažkas yra blogai; suaugęs žmogus demonstruoja labiau išugdytą suvokimą to, kas yra blogai, ir kodėl tai yra blogai. Kai vaikas siekia susisiekti su kitais, jis parodo santykių formavimo gebėjimą; šį gebėjimą turintis suaugęs žmogus turi rinkinį sudėtingų gebėjimų, įgalinančių jį užmegzti santykius su kitais žmonėmis. Humoro jausmas ir kūrybiškumas suaugusiame žmoguje yra savaime suprantami, tuo tarpu vaikuose jie matomi žaidimų metu. Moralumas vaikuose atsispindi jiems nusprendžiant, kas yra teisinga, o kas ne; suaugusiems moralumas reiškia altruizmą ir dorą elgesį.
Autoriai S.J. Wolin ir S. Wolin teigia, kad vaikui ar suaugusiam žmogui pakanka bent vienos iš šių savybių, kad paskatintų jį įveikti stresų kupinos aplinkos sunkumus [8]. Papildomi gebėjimai greitai atgauti fizines ir dvasines jėgas dažnai išsiugdomi jau turimų gebėjimų pagrindu. Autoriai pastebi, kad asmenys, patiriantys disfunkcinę situaciją šeimoje ar susiduriantys su kitais aplinkos stresoriais, dažnai reaguoja prieštaringai: jiems būdingas neigiamas elgesys, bet tuo pat metu jie geba greitai atgauti fizines ir dvasine jėgas. Reikia pastebėti, kad neretai disfunkcinis elgesys gali turėti gebėjimui atgauti fizines ir dvasines jėgas būdingų elementų (pvz., iniciatyva, nepriklausomybė ir kt.). Teigiamo elgesio skatinimas gali palengvinti gebėjimo atgauti fizines ir dvasines jėgas ugdymo procesą. Būtina dažniau atkreipti dėmesį į tinkamą asmens, ypač vaiko, elgesį bei pagirti jį už tai ar kaip nors kitaip paskatinti.
Gebėjimo atgauti fizines ir dvasines jėgas tyrinėtojai akcentuoja, kad tai yra daugiau procesas nei bruožų sąrašas. Kai kurie asmenys turi genetiškai užprogramuotas tendencijas, tokias kaip polinkis bendrauti, fizinis patrauklumas, kurios
turi įtakos gebėjimui atgauti fizines ir dvasines jėgas [16]. Daugelį su šiuo gebėjimu susijusių bruožų galima išsiugdyti ar išmokti [7].
Apibendrinant įvairių autorių mintis galima teigti, kad gebėjimui atgauti fizines ir dvasines jėgas turi įtakos tiek žmogaus asmeninės savybės, tiek jį supančios aplinkos veiksniai. Formuojantis šiam gebėjimui svarbu pastebėti tinkamą žmogaus elgesį ir jį paskatinti.
1.2. Gebėjimo atgauti fizines ir dvasines jėgas ugdymo procesas
Literatūroje akcentuojama, kad gebėjimo atgauti fizines ir dvasines jėgas ugdymas yra ilgas procesas. Momentinis susidomėjimas nesuteikia vidinės galimybės įgyti šį gebėjimą [16]. Pavyzdžiui, daugelis vaikų, gyvenančių didelės rizikos aplinkoje, iki tol, kol jie tampa suaugusiais, pilnai neišsiugdo šio gebėjimo. Pasak G.O. Higgins, dauguma gebėjimo atgauti fizines ir dvasines jėgas bruožų yra įgyjami, t.y. išmokstami [7]. Gebėjimo atstatyti vidines jėgas ugdymas yra neatsiejama visos ugdymo sistemos dalis [17].
Ugdymo sistemą sudaro betarpiška sąveika tarp atskirų jos elementų: ugdymo tikslų, turinio, ugdymo metodų, ugdytojo ir ugdytinio (2 pav.).
Svarbu pažymėti, jog ugdymo sistema negali būti atskirta nuo jos supančios aplinkos. Aplinka turi neabejotinos reikšmės pačiam ugdymo procesui ir, žinoma, jo rezultatams [18]. Kai kurie autoriai, kaip atskirą ugdymo sistemos sudedamąją, įveda socialinį užsakymą, formuojamą visuomenės išsivystymo, ekonomikos reikalavimų lygmenyje [19]. Nurodoma, jog socialinis užsakymas tiesiogiai įtakoja ugdymo tikslus.
Literatūroje nurodoma, kad vienas iš svarbių aplinkos veiksnių, turinčių įtakos gebėjimui atgauti fizines ir dvasines jėgas, yra mokykla [20]. Mokykloje ugdomas gebėjimas atsigauti, prisitaikyti prie emocinio „spaudimo“ ir iškilusių problemų. Taip pat įgyjamos tos kompetencijos, kurios bus reikalingos gyvenimo sėkmei patirti: tai socialinės, akademinės bei profesinės kompetencijos, skatinančios formuotis individualius apsauginius veiksnius.
Ugdymo tikslai Ugdytinis Ugdytojas Ugdymo formos Ugdymo turinys Didaktiniai procesai Socialinis užsakymas
Skiriami šeši etapai, kurie sudaro sąlygas ugdyti gebėjimą atgauti fizines ir dvasines jėgas. Pirmieji trys etapai orientuoti į rizikos mažinimą aplinkoje [21, 22]:
1. Ryšių stiprinimas – teigiamų socialinių ryšių su artimais žmonėmis stiprinimas, kuris lemia mažesnį polinkį pasiduoti rizikingai įtakai ar elgesiui.
2. Aiškių ir pastovių ribų nustatymas – apima mokyklos politikos bei aiškių elgesio normų sudarymą ir nuoseklų jų įgyvendinimą. Svarbu, kad moksleiviai aiškiai žinotų, kokio elgesio iš jų tikimasi ir kokių pasekmių galima susilaukti.
3. Gyvenimo įgūdžių mokymas – bendradarbiavimo, konstruktyvaus konfliktų sprendimo, problemų analizavimo bei sprendimų priėmimo, streso įveikimo įgūdžių formavimas. Kai šie įgūdžiai adekvačiai suvokiami ir įtvirtinami, besimokantieji sėkmingai susidoroja su kylančiais pavojais, įvairiomis pagundomis.
Kiti trys etapai yra orientuoti į gebėjimo atgauti fizines ir dvasines jėgas ugdymą [16, 7, 23]:
4. Rūpinimasis ir paramos suteikimas – tai besąlyginio teigiamo požiūrio pateikimas bei padrąsinimas. Iš visų gebėjimą atgauti fizines ir dvasines jėgas skatinančių elementų šis yra pats svarbiausias. Neįmanoma sėkmingai įveikti priešiškumo nepatiriant rūpesčio, kuris nebūtinai turi kilti iš šeimos narių. Dažnai jį gali suteikti mokytojai, kaimynai bei kiti su jaunimu dirbantys suaugusieji. Taip pat bendraamžiai ir net gyvūnai gali būti šio gebėjimo ugdytojais. Švietimo reformuotojai pripažįsta, kad rūpestinga aplinka yra pagrindas akademinei sėkmei.
5. Lūkesčių nustatymas ir jų išaiškinimas – labai svarbu, kad lūkesčiai būtų aukšti ir būtinai realūs, tada jie taps efektyviais motyvais. Pastebėta, kad mokyklose gana dažnai vaikai patiria per daug žemus lūkesčius ir juos prisitaiko patys sau, todėl neišnaudoja visų savo galimybių. Panaši situacija ir tarp besimokančių suaugusiųjų – jų sugebėjimai ir potencialas dažnai nepripažįstami ir neįvertinami.
6. Sąlygų prasmingam dalyvavimui sudarymas – moksleiviams, jų šeimos nariams bei mokyklos personalui suteikiama daug atsakomybės, sudaromos galimybės spręsti problemas, planuoti, padėti kitiems. Siekiama, kad mokymas taptų labiau paremtas praktine veikla, daugiau būtų siejamas su realia situacija, o priimant sprendimus dalyvautų visa mokyklos bendruomenė.
Įgyvendinant visus paminėtus etapus pastebėta, kad padidėja besimokančiųjų teigiamas savęs suvokimas, prisirišimas prie mokyklos, tikėjimas nustatytų taisyklių reikalingumu [21].
Gebėjimo atgauti fizines ir dvasines jėgas ratas gali būti efektyviai naudojamas šiam gebėjimui ugdyti atskiruose asmenyse, grupėse ar netgi organizacijose, nes kiekvienu atveju sąlygos yra vienodos. Gebėjimų ratą galima matyti kaip tinklą, kur ypač svarbu kiekvienos tinklo gijos stiprumas. Be to, visiems gali būti naudinga „išausti“ kuo daugiau gijų, kad būtų stipresnė apsauga [12].
Siekiant išugdyti stiprias gebėjimo atgauti fizines ir dvasinės jėgas savybes, reikšmingu tampa pats ugdymo procesas ir jo organizavimas.
Remiantis šiuolaikiniais edukologijos mokslo teoriniais principais gebėjimo atgauti jėgas ugdymo procesas turėtų būti paremtas sveikatos raštingumo ugdymo sistema, kurią sudaro tarpusavyje glaudžiai susiję elementai: tikslai, turinys, ugdymo metodai ir priemonės, ugdytojas ir pats ugdytinis [24]. Sveikatos raštingumo ugdymo procesas neatsiejamas nuo išorinės aplinkos, kuri turi tiesioginės įtakos ugdymo sėkmei. Skiriami trys sveikatos raštingumo ugdymo lygmenys (2 lentelė).
Ugdymo proceso efektyvumą didele dalimi lemia tai, kokie tikslai keliami. Pasak L. Jovaišos, tikslas – tai veiklos ir elgesio motyvacijos komponentas [26]. Kad ugdytiniai gebėtų išlaikyti fizinių ir dvasinių jėgų pusiausvyrą, ugdymo proceso metu galima kelti tikslus, paremtus sveikatos ugdymo tikslais [27]:
1. Suteikti žinių apie psichinę sveikatą ir ją lemiančius veiksnius;
2. Informuoti, kokią įtaką psichinei sveikatai daro fizinių ir dvasinių jėgų pusiausvyros netekimas ir kokiais būdais ją galima atstatyti;
3. Siekti, kad suteiktos žinios įgalintų ugdytinius laikytis tam tikro darbo ir poilsio režimo, norint neprarasti vidinių jėgų pusiausvyros.
Šių tikslų pasiekimas sąlygoja tam tikrą gebėjimo atgauti fizines ir dvasines jėgas raštingumo lygmenį.
2 lentelė. Sveikatos raštingumo ugdymo lygmenys [25] Sveikatos
raštingumo
lygmuo Turinys Edukacinės veiklos pavyzdžiai
Funkcinis
Turimos informacijos apie sveikatos rizikos veiksnius ir apie sveikatos priežiūros veiklą perdavimas. Šiame lygmenyje žmogus suvokia savo sveikatos būklę, žino, kaip pasinaudoti sveikatos sistema. Šio lygmens ugdymo turinio esmę sudaro elementarios žinios apie sveikatą.
Informacijos plitimas per atitinkamus informavimo šaltinius, per
tarpasmeninius kontaktus bei turimas masinio informavimo priemones.
Interaktyvus
Žmogus gali aktyviai dalyvauti kasdieninėje veikloje, rasti tinkamą informaciją, suvokti skirtingų komunikavimo formų reikšmę bei pritaikyti naują informaciją besikeičiančiomis aplinkos sąlygomis. Šiame lygmenyje, taikant perimamumo principą, gilinamos elementarios žinios apie sveikatą bei ugdomi jų taikymo gebėjimai.
Sveikatos ryšių priemonių pritaikymas specifiniams poreikiams, pagalba bendruomenės savikliovos ir socialinio palaikymo grupėms, skirtingų
komunikavimo būdų derinimas.
Kritinis
Žmogus sugeba analizuoti, vertinti informaciją bei ją pritaikyti kasdieniniame gyvenime. Į šio lygmens sveikatos raštingumo ugdymo turinį perkeliamos anksčiau įgytos elementarios žinios, integruojamos su informacija apie sveikatą apsprendžiančius socialinius ir ekonominius veiksnius. Tobulinant asmeninius įgūdžius, ugdomas gebėjimas veikti sprendžiant su sveikata susijusias problemas.
Techninių patarimų, kaip tobulinti bendruomenės veiklą, parūpinimas, ryšių su bendruomenės lyderiais ir politikais propagavimas, pagalba bendruomenės augimui.
Apibendrinant galima teigti, jog gebėjimo atgauti fizines ir dvasines jėgas vystymuisi didelės reikšmės turi ugdymo procesas. Ypatingai svarbu, kad pats ugdytinis identifikuotų savo asmeninius tikslus su bendrais ugdymo tikslais. Tuomet galima tikėtis efektyvaus ugdymo tikslų įgyvendinimo, didesnės besimokančiųjų motyvacijos ir aktyvesnės savarankiškos jų veiklos.
1.3. Žmogaus, gebančio atgauti fizines ir dvasines jėgas, bruožai
Literatūroje nurodoma, kad tiek gebantys atgauti vidines jėgas vaikai, tiek ir suaugusieji yra nepaprastai panašūs. B. Benard apibūdina gebančius atsigauti vaikus kaip socialiai kompetentingus, turinčius gyvenimo įgūdžių [10]. Jie geba spręsti problemas, pasižymi kritiniu mąstymu bei gebėjimu imtis iniciatyvos. Be to, gebantys atsigauti vaikai turi tikslą ir savo ateitį piešia šviesiomis spalvomis. Jie turi tam tikrus pomėgius, aukštą motyvaciją pasiekti sėkmę tiek mokykloje, tiek ir gyvenime.
G.O. Higgins panašiai apibūdina gebančius atsigauti suaugusiuosius, atkreipdamas dėmesį į jų pozityvius santykius, tinkamą problemų sprendimą bei savęs tobulinimo motyvaciją [7]. Minėtasis autorius teigia, kad suaugusieji taip pat pasižymi akivaizdžia mokymosi motyvacija, ir to įrodymas yra jų mokymosi pasiekimai. Jie labai dažnai tikslingai dalyvauja socialiniuose bendruomenės pokyčiuose, paprastai yra tikintys ir laiko save arba dvasingais, arba religingais. Dauguma jų atskleidžia sugebėjimą gauti kokios nors prasmės ar naudos iš streso, traumos ar tragedijos, kurią teko patirti. E. Bromley [28] pastebi, jog gebėjimas bendrauti, reikalingumo pojūtis, savęs įtvirtinimas yra gebėjimo atstatyti vidinių jėgų pusiausvyrą būdingi bruožai, kurie naudingi visiems žmonėms, ypač sunkiais gyvenimo periodais. Tačiau G.O. Higgins [7] atkreipia dėmesį, jog dauguma suaugusiųjų, kurie laiko save sugebančiais atsigauti, sako, jog gebėjimo atgauti fizines ir dvasines jėgas savybės nebuvo tokios akivaizdžios vaikystėje. G.E. Richardson ir jo kolegos [6] teigia, jog procesas, pavaizduotas gebėjimo atgauti fizines ir dvasines jėgas modelyje (1 pav.), yra pritaikomas kiekvienam žmogui, kadangi iš tiesų jis apima visą gyvenimo procesą.
Gebėjimas atgauti fizines ir dvasines jėgas yra būtinas bruožas taip pat ir besimokančiųjų bei pedagogų sėkmei. Kiekvienas turi šiam gebėjimui būdingų savybių, tačiau kartais jos būna per daug silpnos ir lieka nepastebėtos. Kaip vientisą modelį akademinei ir socialinei visų besimokančiųjų bei personalo, galinčio priimti visus šiandienos švietimo keliamus iššūkius, sėkmei pasiekti mokyklos gali naudoti fizinės ir dvasinės jėgos paradigmą [12].
Besimokantieji, pasižymintys gebėjimu atgauti fizines ir dvasines jėgas, turi jam būdingų savybių [12]. Buvo pamėginta sugrupuoti visus bruožus ir sudaryti gebėjimo atgauti fizines ir dvasines jėgas bruožų turinčio moksleivio paveikslą (atskiros paveikslo dalys atitinka gebėjimo atstatyti jėgas modelį).
Moksleiviui, pasižyminčiam gebėjimu atgauti fizines ir dvasines jėgas, būdingas tikėjimas, kad jo balsas išgirstamas priimant sprendimus klasėje ar mokykloje ir kad galima pasiekti bet kokį teigiamą tikslą. Toks moksleivis, bendradarbiaudamas su kitais, siekia jiems padėti įveikti kliūtis, turi tvirtą pasitikėjimą savimi prisiimdamas vis naujus iššūkius, skatina save ir kitus daryti visa, kas geriausia. Kita būdinga savybė – didelė mokymosi motyvacija, aktyvus dalyvavimas keliose mokyklos veiklose. Kalbant apie socialinius ryšius mokykloje reikia pažymėti, kad tokie moksleiviai turi priklausomybės mokyklai jausmą, jaučia, kad mokykla yra bendruomenė ir kad tai yra vieta, kurioje juo rūpinamasi. Suvokia, kad yra daugybė būdų būti pripažintam bei apdovanotam ir kelia sau tokius tikslus. Taip pat jiems būdingas mokyklos politikos aiškus suvokimas, nustatytų taisyklių pripažinimas ir jų laikymasis bei dalyvavimas jas keičiant. Galiausiai šie moksleiviai turi gana aukštai išvystytus bendruosius gebėjimus, tokius kaip komunikaciniai, atsisakymo įgūdžiai, gebėjimas konstruktyviai spręsti konfliktus, priimti racionalius problemų sprendimus, gebėjimas įveikti stresą, valdyti situaciją ir kt.
Teigiama, kad aplinka turi didelės reikšmės žmogaus gebėjimui atgauti fizines ir dvasines jėgas [12]. Pirmiausia vidiniai apsauginiai veiksniai, kurie padeda žmogui būti atspariu susidūrus su stresoriumi ar iššūkiu, labai dažnai yra aplinkos sąlygų, kurios padeda ugdyti šias savybes, pasekmė. Antra, esant stresoriui ar iššūkiui, kartu esančios betarpiškos aplinkos sąlygos prisideda prie žmogaus reakcijos perkėlimo nuo netinkamo prisitaikymo prie santykinio pastovumo ar gebėjimo atgauti fizines ir dvasines jėgas.
Apibendrinant galima teigti, kad turintys gebėjimui atgauti fizines ir dvasines jėgas būdingų savybių sėkmingiau įveikia gyvenimo sunkumus, greičiau adaptuojasi pasikeitusioje aplinkoje, įgalina save imtis tam tikrų veiksmų stiprinant sveikatą. Šias savybes įgyja asmenybė per ilgą ugdymo procesą, kuris prasideda jau nuo pat ankstyvos vaikystės.
1.4. Gebėjimas atgauti fizines bei dvasines jėgas ir gyvensena
Dalis žmonių po sunkaus ir įtempto darbo, po patirto streso jausdami didelį fizinį ir emocinį nuovargį vartoja įvairias svaiginančias medžiagas (alkoholį, narkotikus, įvairius psichotropinius vaistus ir kt.) tam, kad atstatytų prarastas jėgas [29]. Šie žmonės mano, kad alkoholis, narkotikai gali padėti atsipalaiduoti, sumažinti nervinę įtampą, stresą, tačiau ši nuomonė klaidinga.
Būtina pažymėti, kad visos psichotropinį poveikį turinčios medžiagos veikia centrinę nervų sistemą panašiai kaip migdomieji ir narkozę sukeliantys vaistai [30]. Nedidelis suvartotas jų kiekis veikia raminančiai, slopina baimę, didesnės dozės panaikina aukštesniųjų centrinės nervų sistemos centrų slopinantį poveikį žemesniems centrams, todėl mažėja savikontrolė, savikritiškumas. Žmogus darosi lengvabūdiškas, neatsargus, lengviau bendrauja, pervertina savo jėgas. Sumažėjus baimei, emocinei įtampai, pagerėja nuotaika, atsiranda euforija. Tačiau pavartojus didesnį kiekį, lėtėja suvokimas, minčių eiga, blogėja atmintis ir nuotaika, atsiranda mieguistumas, kartais agresyvumas, sutrinka judesių koordinacija, automatiniai judesiai. Kraštutiniais atvejais netenkama sąmonės, pradedami smarkiai slopinti gyvybiškai svarbūs pailgųjų smegenų centrai, todėl žmogus gali mirti [31].
Nesaikingas narkotinių medžiagų vartojimas per ilgesnį laiką taip paveikia nervų sistemą, kad be jų nebegali pilnai funkcionuoti - žmogus patiria taip vadinamus abstinencijos reiškinius ir jaučiasi taip blogai, jog turi vėl pavartoti nors ir labai mažą dozę, kad savijauta pagerėtų. Tokiu būdu vystosi priklausomybė nuo narkotinių medžiagų [32].
Žalingi įpročiai turi neigiamas pasekmes žmogaus sveikatai: didėja sergamumas ir mirtingumas nuo jų sukeltų ligų [33]. Labiausiai narkotinės medžiagos kenkia širdies ir kraujagyslių, centrinei nervų sistemai, kepenims, kasai, žarnynui ir kitoms funkcijoms. Piktnaudžiaujant šiomis medžiagomis blogėja atmintis, sutrinka miegas, vargina galvos skausmai, nusilpsta raumenys, vystosi psichozės [32]. 3 lentelėje pateiktos pagrindinės fizinės, emocinės ir socialinės problemos, kurios dažniausiai kyla narkotines medžiagas vartojantiems žmonėms.
3 lentelė. Narkotines medžiagas vartojančių žmonių pagrindinės problemos [30]
Fizinės problemos Traumos ir nelaimingi atsitikimai, širdies ir kraujagyslių, skrandžio ir žarnyno, kepenų ligos; vėžiniai susirgimai; lytinės funkcijos sutrikimai; apsinuodijimai; centrinės nervų sistemos pažeidimai.
Emocinės problemos Nerimas; depresija; nemiga; atminties susilpnėjimas; psichologinė priklausomybė; bandymas nusižudyti. Socialinės problemos Ginčai šeimoje; agresyvumas; smurtas namuose; darbo praradimas; pinigų trūkumas; skolos; draugų netekimas.
Apibendrinant galima teigti, jog narkotinių medžiagų vartojimas turi neigiamą poveikį žmogaus gebėjimui atgauti fizines ir dvasines jėgas. Žmonės, vartojantys tokias medžiagas kaip jėgų atstatymo priemonę, dažniausiai patiria priešingą efektą – atsiranda įvairios fizinės, emocinės ir socialinės problemos, kurių sprendimas neretai būna itin sudėtingas.
1.4.2. Fizinio aktyvumo ir mitybos reikšmė
Pasaulinė sveikatos organizacija (PSO) ypatingai daug dėmesio kreipia į sutrikimų, sąlygotų netinkamo žmogaus gyvenimo būdo, prevenciją. Akcentuojami tokie veiksmai, kaip fizinio aktyvumo skatinimas ir požiūrio į taisyklingą mitybą formavimas [34].
Fizinis aktyvumas – tai visuma aktyvių judesių, kurie reikalingi ne tik praktiniams tikslams pasiekti, bet ir fiziniam pajėgumui, sveikatai stiprinti [30]. Būti fiziškai aktyviu reiškia, jog nebūtina užsiiminėti aktyviu sportu, būtina tik judėti, kad būtų galima pasiekti optimalios sveikatos, palaikyti tinkamą kūno svorį, stiprinti ir treniruoti visas organizmo sistemas.
Fiziškai aktyvūs žmonės rečiau skundžiasi bloga nuotaika, nerimastingumu, depresija, labiau pasitiki savimi, geriau vertina savo sveikatos būklę [35, 36].
Tikslinga akcentuoti, jog dėl fizinio aktyvumo stokos žmogus dažnai serga lėtinėmis ligomis (ypač širdies ir kraujagyslių sistemos), mažėja jo darbingumas, gyvybingumas. Per mažas fizinis aktyvumas neigiamai veikia centrinę nervų sistemą, tuo tarpu dėl per didelio fizinio aktyvumo, kai žmogus neįvertina savo galimybių, gali sutrikti organizmo funkcijų veikla ir pablogėti sveikata. Tinkamas fizinis aktyvumas didina organizmo fizinį pajėgumą bei atsparumą įvairiems neigiamiems poveikiams.
Medicininėje literatūroje rašoma, kad teigiamas fizinių pratimų poveikis sveikatai pasireiškia ne tik gerėjant fizinėms ypatybėms. Dėl tinkamo fizinio aktyvumo mažėja sergamumas, gerėja savijauta, darbingumas, miegas, apetitas [37]. Taigi galima daryti prielaidą, jog fizinis aktyvumas yra bazinis sveikatos pamatas, apimantis gerą gyvenimo kokybę ir sergamumo mažėjimo tendenciją.
1994–2002 metais atlikto tyrimo kontekste išryškėjo, jog Lietuvos paauglių ir suaugusių žmonių gyvensena keičiasi. Nustatyta, jog paauglių fizinis aktyvumas laisvalaikiu nepasikeitė, o laisvalaikiu besimankštinančių suaugusių žmonių dalis padidėjo [38]. Lietuvos žmonių gyvensenos pokyčių 1994 – 2004 tyrimo duomenimis, laisvalaikiu besimankštinančių suaugusių žmonių dalis padidėjo [39]. 2004 m. 30,3% vyrų ir 26,7% moterų atsakė, kad jie mankštinasi bent 4 kartus per savaitę 30 min. ir ilgiau taip, kad pagreitėtų kvėpavimas ir padidėtų širdies susitraukimų dažnis. 1994 m. taip mankštinosi 15,9% vyrų ir 13,5% moterų. Savo fizinį aktyvumą labiau padidino žemesnio išsilavinimo žmonės negu aukštesnio, todėl fizinio aktyvumo skirtumai tarp išsilavinimo grupių padidėjo. Visgi atliktų tyrimų duomenys rodo, jog tiek jaunų, tiek ir vyresnių žmonių fizinis aktyvumas nepakankamas.
Fizinis aktyvumas ypač svarbus žmonėms, dirbantiems mažiau judrų ar sėdimą darbą, taip pat dirbantiems didelės įtampos, streso sąlygomis. Be kitų, šiai kategorijai priklauso ir intelektine-protine veikla užsiimantys žmonės, tame tarpe besimokantieji, studentai, moksleiviai [37]. Pastebėta, jog fizinis aktyvumas turi teigiamą poveikį jėgų atstatymui, ypač dvasinių ir protinių. Todėl fizinį aktyvumą galima laikyti viena iš efektyvių dvasinio-emocinio pervargimo, streso prevencijos priemonių.
Mityba, kaip ir fizinis aktyvumas, turi įtakos žmogaus gerai savijautai, darbingumui, bendrai gyvenimo kokybei. Sveika ir visavertė mityba daro poveikį fiziniam ir protiniam žmogaus vystymuisi, darbingumui ir ilgaamžiškumui [40]. Sveika mityba yra sveikatos pagrindas.
Racionali, subalansuota arba sveika mityba yra tokia, kai organizmas gauna visas jam reikalingas medžiagas ir energiją fiziniam aktyvumui bei idealiam svoriui palaikyti [30]. Pagrindiniai sveikos mitybos principai yra:
• Saikingumas – net ir būtina maisto medžiaga, jeigu jos vartojama per daug, yra kenksminga sveikatai; • Įvairumas – reikia valgyti kuo įvairesnį maistą, nes su maistu organizmas gauna apie 40 maistinių
medžiagų;
• Subalansavimas – tai tinkamas baltymų, riebalų, angliavandenių, vitaminų, mineralinių medžiagų santykis [33].
Norint būti sveikiems, reikia ne tik laikytis mitybos taisyklių, bet ir mitybos režimo. Mitybos režimas – tai valgymų skaičius per parą ir kiekybinis maisto paskirstymas atskirų valgymų metu [33]. Labai svarbu valgyti kasdien tuo pačiu metu, nes, atėjus laikui valgyti, gausiau išsiskiria virškinimo sultys, atsiranda apetitas, o pavalgius – maistas geriau suvirškinamas.
Sveikam suaugusiam žmogui rekomenduojama valgyti 3-4 kartus per dieną: pusryčius, priešpiečius arba pavakarius, pietus ir vakarienę [40]. Kiekvieno valgymo metu gaunamas energijos kiekis taip pat turi skirtis. Racionaliausias toks režimas, kai per pusryčius ir pietus žmogus gauna daugiau nei du trečdalius paros raciono, o vakarienei – mažiau nei trečdalį. Nereguliariai valgantys (kartą ar du kartus per parą) žmonės dažniau suserga virškinimo trakto ligomis [41].
Kalbant apie mitybą ir jos įtaką žmogaus sveikatai bei darbingumui, svarbu paminėti, kad suvartotas maistas žmogaus organizme virsta energijos kiekiu, reikalingu atlikti kokius nors darbus ar veiksmus. 1999 m. Lietuvos sveikatos apsaugos ministerija patvirtino rekomenduojamas paros energijos ir maisto medžiagų normas, atsižvelgiant į gyventojų amžių, lytį ir fizinį aktyvumą [42]. Remiantis šiomis rekomendacijomis studentai, kaip ir kai kurie tarnautojai, priskiriami labai lengvo fizinio darbo grupei, todėl per parą 19 – 34 m. amžiaus moterims reiktų gauti 1950-2250 kcal (kai kūno masė 55-65 kg), o vyrams 2625-2850 kcal (kai kūno masė 70-80 kg). Tačiau nedidelis energijos suvartojimas šių asmenų sveikatos prasme yra vertinamas neigiamai, nes jų darbui būdinga nemaža, kartais didelė nervinė - emocinė įtampa, nenormuotas darbo laikas bei hipodinamija [37].
Reiktų pažymėti, jog atlikti studentų fizinio aktyvumo bei mitybos tyrimų duomenys nėra labai džiuginantys. Nurodoma, kad fizinis aktyvumas yra nepakankamas ir turi tendenciją mažėti, o mityba neatitinka sveikos mitybos principų ir taisyklių [2].
Apibendrinant galima teigti, kad tiek fizinis aktyvumas, tiek tinkami mitybos įpročiai padeda stiprinti gebėjimui atgauti fizines ir dvasines jėgas būdingus bruožus bei įgūdžius.
1.4.3. Psichoemocinės būklės ir sveikatos sutrikimų įtaka
Gebėjimui atgauti fizines ir dvasines jėgas, be kitų veiksnių, didelę įtaką turi žmogaus psichoemocinė būklė, kurią sąlygoja patiriamos stresinės situacijos, socialinių santykių su šeimos nariais, bendradarbiais ir kitais žmonėmis kokybė, galiausiai vidinės darnos jausmas. „Sveikata visiems XXI amžiuje“ politikos pagrindiniuose PSO visuomenės sveikatos priežiūros principuose teigiama, jog jaunų žmonių psichologinei gerovei ir sveikatai turi įtakos santykiai su šeimos nariais, kitais suaugusiais ir bendraamžiais [34].
Pastaruoju metu sveikatos moksluose vis dažniau aptariama viena iš šiuolaikiškiausių sveikatos teorijų - saliutogenezės teorija, kurią išplėtojo A. Antonovsky [43]. Mokslininkas kiek kitaip žvelgė į žmogaus sveikatą,- ieškojo priežasčių, kodėl žmonės yra sveiki, o ne kodėl jie serga. A. Antonovsky siūlė vertinti sveikatą kaip tarpininką tarp gerovės ir ligos. Šiuos teiginius labiausiai atspindi vidinė darna.
A. Antonovsky vidinę darną apibūdino kaip globalią žmogaus gyvenimo orientaciją, kuri pradeda formuotis jau vaikystėje, bet stabili tampa suaugusiame amžiuje [43]. Autoriaus teigimu, vidinė darna yra vienas iš žmogaus sveikatos išteklių. A. Antonovsky išskyrė tris pagrindinius vidinės darnos komponentus:
• Aiškumo jausmas, suprantamumas - turintis ši jausmą žmogus yra tikras, kad iš vidinės ir išorinės aplinkos ateinantys impulsai yra aiškinami ir tikėtini, o ne migloti ir chaotiški. Toks žmogus supranta daugelį aplinkos reikalavimų, o jei nesupranta, prašo kitų jam padėti ir paaiškinti;
• Gebėjimas kontroliuoti situaciją - žmogus, kurio kontrolės jausmas yra tvirtas, tiki, jog pats galės išspręsti problemą arba prašyti pagalbos ir jos susilaukti. Kontrolės jausmas yra silpnas, jei žmogus jaučia, jog jį valdo įvykiai, jog negali pasitikėti jam svarbiais žmonėmis arba gyvenimas jam yra neteisingas;
• Prasmingumo jausmas – reiškia, kad visi išoriniai ir vidiniai impulsai ir reikalavimai yra verti pastangų, pasiaukojimo, įsipareigojimų. Prasmės jausmas yra žemas, jei žmogus daugelį savo užsiėmimų laiko nevertais pastangų ir beprasmiais.
Vidinę darną lemia trys gyvenimo aplinkybės: pastovumas, apkrovimo balansas ir dalyvavimas socialiai svarbiuose sprendimuose (tai priklauso nuo individo padėties visuomenėje, socialinės – ekonominės padėties, šeimos, darbo aplinkos, bet labiausiai – nuo jo vidinių savybių) [44].
Aplinkos, socialinės – ekonominės padėties ir kitų veiksnių įtaka vidinei darnai labai sudėtinga. Žmonės, turintys stiprų vidinės darnos jausmą, yra įsitikinę, kad daugelis jų gyvenimo įvykių bei pokyčių yra suprantami, prasmingi, kontroliuojami ir nuo jų priklausomi [45].
Vidinė darna neatsiejama nuo žmogaus geros psichoemocinės būklės. Galima teigti, kad psichinė žmogaus sveikata yra tiesioginė jo vidinės darnos pasekmė. Pasižymintiems stipriu vidinės darnos jausmu žmonėms būdingas adekvatus savęs ir aplinkos suvokimas bei vertinimas, žemas nerimastingumo lygis, pasitikėjimas savimi ir kitais, gebėjimas prisiimti atsakomybę už savo pasirinkimus. Lietuvoje atliktų tyrimų duomenimis 1994-1998 metais paauglių, pasižyminčių stipria vidine darna, skaičius mažėjo [46]. Šie rezultatai byloja apie didėjantį paauglių pažeidžiamumą bei gebėjimo atstatyti vidinių jėgų pusiausvyrą silpnėjimą.
Vienas itin reikšmingų vidinės darnos veiksnių yra patiriamos stresinės situacijos, įtampos kupinos aplinkos sąlygos. Stresas — tai žmogaus psichinės ir fiziologinės įtampos būsena, atsirandanti dėl išorinių ir vidinių dirgiklių (stresorių) poveikio [30]. Stresorių poveikis organizmui priklauso nuo jų pobūdžio, intensyvumo ir nuo organizmo reakcijos į juos.
Streso problema labai aktuali visose gyvenimo srityse. Plečiantis miestams, intensyvėjant gamybai, sparčiai vystantis informacinėms technologijoms, spartėja darbo tempas, gausėja informacijos, žmonės vis labiau stokoja laiko, o kartu didėja ir psichinė įtampa. Stresas, kaip kenksmingas darbo aplinkos veiksnys, ypač būdingas intelektualinių profesijų atstovams [47]. Tokį darbą dirbančių žmonių veiklai būdinga padidėjusi profesinė ir socialinė atsakomybė, sudėtingų užduočių sprendimas, laiko stoka, dažnos konfliktinės situacijos, hipodinamija. Pagal darbo medicinos ir profesiografinius kriterijus daugelis minėtų profesijų, tarp jų ir mokymasis bei studijavimas, priskiriama įtempto (III) ir labai įtempto darbo (IV) kategorijoms [37].
Naujausi darbo medicinos ir darbo fiziologijos moksliniai tyrimai rodo, kad stresas veikia daugelį organizmo sistemų ir funkcijų: širdies ritmą, kraujospūdį, kvėpavimą, raumenų tonusą, smegenų aktyvumą, emocinę būseną, jutimo organus, endokrininę sistemą [48]. Ūmus stresas sukelia padidėjusį nuovargį, nervinį išsekimą, galvos skausmus, atsiranda bendras silpnumas, parausta arba išblykšta veidas, ryškėja hiperhidrozė, atšąla galūnės, kartais būna ir kitų vegetacinių reakcijų. Veikiant intensyviam stresui, keičiasi informacijos apdorojimo greitis, kuris gali sumažėti net iki 30—50% [37]. Šie požymiai neigiamai veikia gebėjimą atstatyti vidinių jėgų pusiausvyrą.
Psichofiziologiniai pokyčiai, kuriuos sukelia ilgalaikis streso poveikis, ilgainiui paskatina pastovius patologinius centrinės nervų, širdies ir kraujagyslių, endokrininės ir kitų organizmo sistemų pokyčius. Tyrimų duomenimis, ilgalaikis psichologinės kilmės stresorių poveikis yra vienas iš svarbiausių psichosomatinių ligų (išeminė širdies liga, aterosklerozė, dvylikapirštės žarnos opa, imuninės-alerginės ligos ir kt.) rizikos veiksnių [47]. Epidemiologiniai sergamo ir mirtingumo nuo šių ligų tyrimai rodo, kad žmonių, kuriuos ilgą laiką veikė intensyvus stresas, sergamumo ir mirtingumo psichosomatinėmis ligomis rodikliai yra 1,8 - 2,2 karto aukštesni [37].
Žmogus, mokantis greitai prisitaikyti prie pasikeitusių aplinkos sąlygų, įgalinantis save konstruktyviai spręsti kilusias problemas bei įveikti neigiamas patirto streso pasekmes, pasižymi aukštu gebėjimo atgauti fizines ir dvasines jėgas lygiu [12]. Remiantis tyrimo, kurio metu nagrinėta gebėjimo atgauti vidines jėgas įtaka depresijos simptomams,
duomenimis padaryta išvada, kad turintys šį gebėjimą įgalina save efektyviau susidoroti su gyvenimo sunkumais nei tie, kurie jo neturi [49].
Kai šis gebėjimas nėra taip stipriai išvystytas, gali atsirasti tam tikrų sveikatos sutrikimų: nuovargis, pervargimas, neurastenija bei juos lydinčios komplikacijos. Nuovargis – tai fiziologinis, laikinas darbingumo ir organizmo funkcinių galimybių sumažėjimas po sunkaus ar įtempto darbo, kuris apima visas organizmo sistemas, bet labiausiai - centrinę nervų sistemą [37]. Ilgas, sunkus ir įtemptas darbas sumažina organizmo darbingumą ir darbo našumą, pablogėja bendra savijauta, dėmesys, atmintis, darosi sunkiau susikoncentruoti, žmogus subjektyviai jaučiasi pavargęs. Dėl to sumažėja raumenų jėga ir ištvermė, pablogėja judesių koordinacija ir tikslumas, judesiai tampa vangesni, subjektyviai jaučiamas nedidelis raumenų skausmas. Sumažėja regos, klausos, taktilinio ir kitų analizatorių jautrumas, pablogėja reakcijų greitis. Gerai pailsėjus, nuovargis praeina, atsistato savijauta ir darbingumas [50].
Kai darbas sunkus, ilgai trunka, patiriama didelė nervinė-emocinė įtampa, nesilaikoma racionalaus darbo ir poilsio režimo, nuovargio reiškiniai kaupiasi ir jų daugėja. Susidaro nauja funkcinė arba patologinė organizmo būklė, vadinama pervargimu [50]. Pervargimui būdinga ryškesnis darbingumo ir darbo našumo sumažėjimas. Labiausiai nukenčia centrinė nervų sistema: skauda galvą, juntamas bendras silpnumas, pablogėja atmintis, sutrinka miegas, netenkama apetito, sumažėja organizmo atsparumas įvairiems kenksmingiems aplinkos veiksniams. Pervargimas dažnai sukelia širdies ir kraujagyslių sistemos sutrikimus. Kad pervargimas praeitų, reikia ilgesnio poilsio, neretai atitinkamo medikamentinio gydymo bei reabilitacinių priemonių [30].
Tam tikrose situacijose nuovargis gali pasireikšti ūmia forma – persitempimu. Tai ūmiai atsirandantis patologinis reiškinys, kai žmogus atlieka labai sunkų darbą, neatitinkantį organizmo jėgų ir jo funkcinių galimybių [50]. Persitempimas pasireiškia dideliu bendru silpnumu, pykinimu, sutrinka širdies ritmas, skauda širdies plote. Persitempus žmogus gali netekti sąmonės, net mirti. Persitempus būtina skubi medicininė pagalba.
Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad nuovargis gali sukelti ne tik trumpalaikius sveikatos sutrikimus, bet ir tam tikrus susirgimus. Vienas dažniau pasitaikančių yra neurastenija. Tai susirgimas, kurio metu pasireiškia nuolatiniai nusiskundimai nuovargiu, silpnumu ar išsekimo jausmu po protinio darbo ar nedidelio fizinio krūvio [30]. Akademinio jaunimo atveju šio susirgimo atsiradimui turi įtakos stresinės situacijos, kai per trumpą laiką reikia įsisavinti didelį kiekį informacijos. Neretai neurastenija suserga žmonės, dirbantys padidintos konkurencijos, atsakomybės sąlygomis. Pabrėžiama psichinio ir fizinio nuovargio, nuolatinio neišsimiegojimo, pernelyg didelio krūvio neigiama įtaka [51]. Būdingi neurastenijos požymiai yra dėmesio koncentracijos pablogėjimas, galvos skausmas, darbingumo sumažėjimas, dirglumas, sutrikęs miegas, nerimas, greitas nuovargis, padidėjęs jautrumas, nesugebėjimas atsipalaiduoti. Dėl greito fizinio ir psichinio nuovargio pablogėja santykiai su artimaisiais, bendradarbiais. Neurastenijai užsitęsus, gali atsirasti hipochondrinė simptomatika – susirūpinimas savo sveikata, baimė, kad sergama kokia nors liga [51]. Gali kilti krizės, kurių metu padažnėja širdies plakimas, atsiranda dusulys, prakaitavimas ir kt. Kartais pasikeičia žmogaus elgesys, jis pradeda perdėtai rūpintis savo sveikata, sąmoningai atsisako pareigų, išeinančių už profesinių ribų. Galimi miego sutrikimai, nuotaikos pakitimai, nerimas.Nuovargio ir kitų jį lydinčių komplikacijų profilaktikai labai svarbus darbo ir poilsio režimas. Būtina taip suplanuoti dienotvarkę, kad liktų laiko poilsiui. Daugumos profesijų darbuotojams darbo dienos trukmė neturi būti ilgesnė kaip 8 darbo valandos, o per savaitę - 40 valandų [52]. Per darbo dieną ir visą savaitę svarbu griežtai laikytis darbo ir poilsio režimo bei racionalaus jų kaitaliojimo principų.
Nervinei įtampai mažinti bei atsparumui neigiamiems poveikiams didinti rekomenduojamos įvairios poveikio priemonės: sportas, turizmas, kultūrinės programos, išvykos į gamtą, taip pat įvairūs relaksacijos pratimai, vandens procedūros, masažas, gamybinė mankšta, elektrinė raumenų stimuliacija, biologiškai aktyvių taškų masažas ir kt. [47].
Apibendrinant galima teigti, kad psichologinė savijauta tiesiogiai veikia gebėjimą atgauti fizines ir dvasines jėgas. Pastebima, jog gera psichologinė būklė padeda greičiau atsigauti po patirto streso ar įtampos, stiprina organizmo atsparumą įvairiems neigiamiems poveikiams.
2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA
Tyrimo metodika
Gebėjimo atgauti fizines ir dvasines jėgas tyrimui atlikti buvo sudaryta anoniminė anketa. Anketą sudaro 35 klausimai, kurie atspindi gyvensenos veiksnius: žalingus įpročius, fizinį aktyvumą, mitybą, psichoemocinę būklę mokymosi aplinkoje bei vidinę darną, patiriamo nuovargio intensyvumą. Atliekant tyrimą buvo siekiama išsiaiškinti subjektyvią tiriamųjų nuomonę bei vertinimus. Anketoje klausimai sudaryti Likerto skalės principu, kai atsakymai išdėstyti rangine tvarka nuo labai dažnai iki niekada.
Žalingų įpročių poveikiui nustatyti pateikti klausimai apie alkoholio vartojimo dažnį įtampai ir patiriamam stresui mažinti ar tiesiog atsipalaidavimui. Taip pat buvo klausiama, ar tiriamieji vartoja kokius nors vaistus nuovargiui mažinti. Vėliau atsakymai į šiuos klausimus buvo palyginti su subjektyviu nuovargio vertinimu.
Tyrimo metu siekta išsiaiškinti, ar dažnai respondentai sportuoja bei užsiima kokia nors fizine veikla, kad atstatytų vidinių jėgų pusiausvyrą. Tuo tarpu klausimai apie sveiko maisto vartojimą, mitybos režimą atspindi būdingus mitybos įpročius.
Psichoemocinei būklei mokymosi aplinkoje nustatyti buvo klausiama, kaip dažnai patiriamas grupės draugų palaikymas, kaip sėkmingai sprendžiamos konfliktinės situacijos. Taip pat klausta, ar išgyvenamas pojūtis, jog respondentas būtų visiškai svetimas tarp kitų akademinės aplinkos narių.
Vidinės darnos lygiui nustatyti naudota A. Antonovsky sudaryta [53] ir M. Margalit [45] adaptuota 13 klausimų vidinės darnos skalė, sudaryta ranginės skalės principu. Pateikti klausimai atspindi vidinės darnos suprantamumo, prasmingumo bei gebėjimo veikti aspektus.
Anketoje pateikti keli klausimai, kurie orientuoti į tiriamųjų gebėjimo atgauti fizines ir dvasines jėgas raštingumą. Tiriamųjų buvo prašoma pateikti savo nuomonę apie tai, kas labiausiai turi įtakos žmogaus gebėjimui atgauti fizines ir dvasines jėgas. Taip pat siekta išsiaiškinti, kas trukdo ir kas padeda atstatyti vidinių jėgų pusiausvyrą.
Patiriamo nuovargio intensyvumui nustatyti buvo pateikti klausimai apie tai, kaip dažnai tiriamieji jaučiasi pavargę, ar ryte atsikelia pailsėję, kas jiems padeda ir trukdo atgauti jėgas, kas, jų manymu, labiausiai įtakoja žmogaus gebėjimą atgauti fizines ir dvasines jėgas. Taip pat pateiktas klausimas apie tiriamųjų dienotvarkę (kiek laiko miega, mokosi, dirba, ilsisi, pramogauja ar užsiima kokia nors kita veikla).
Tyrimo duomenų analizė atlikta naudojant SPSS 13.0 for Windows programų paketą. Buvo skaičiuojami aprašomosios statistikos parametrai: suma, vidurkis, standartinis nuokrypis, požymių pasireiškimo dažnis [54]. Skalių tikslumui nustatyti skaičiuotas Cronbach – alfa rodiklis. Skirstinių normališkumui tikrinti naudotas Kolmogorov – Smirnov testas. Neparametriniams kintamiesiems tirti taikyti Mann – Whitney ir Kruskal – Wall testai. Duomenų patikimumui įvertinti naudotas koeficientas p (išvada patikima, kai p<0,05) bei 95 proc. patikimumo intervalai.
Tiriamųjų kontingentas
Tyrimui atlikti buvo pasirinkti Kauno kolegijos pirmo kurso dieninio skyriaus studentai. Tiriamųjų imtis sudaryta atsitiktinės atrankos būdu proporcingai pagal lytį. Kauno kolegijos Studijų skyriaus 2005 m. rugsėjo 1 d. duomenimis dieninio skyriaus pirmame kurse studijavo 1621 pirmakursis (571 vyrų ir 1050 moterų). Pagal tiriamą populiaciją
skaičiuojant imties dydį pasirinktas 95 proc. reikšmingumo lygmuo [54]. Remiantis imties tūrio skaičiavimo formule nustatytas reikalingas imties dydis – 400 tiriamųjų.
Atrenkant tiriamuosius siekta, kad imties dydis reprezentuotų visą tiriamą populiaciją. Todėl buvo apskaičiuota, kad vyrai turi sudaryti 35,2 proc., o moterys 64,8 proc. visos imties dydžio.
Tiriamieji buvo atrinkti atsitiktinai pagal suformuotų akademinių grupių sąrašą. Buvo nuspręsta tyrimui atrinkti kas antrą akademinę grupę kol bus sudaryta reikiama tiriamųjų imtis. Atrenkant akademines studentų grupes buvo atsižvelgta ir į tai, kad Kauno kolegijos pirmo kurso studentai studijuoja skirtinguose fakultetuose. Todėl siekta, kad tiriamųjų imtį sudarytų skirtingų fakultetų studentai.
Sudarius tyrimo anketą buvo kreiptasi į Kauno kolegijos administraciją dėl sutikimo atlikti tyrimą šioje institucijoje. Gautas sutikimas buvo pateiktas Kauno medicinos universiteto Bioetikos centrui, kur buvo išduotas leidimas tyrimui atlikti, kadangi sudaryta komisija priėmė sprendimą, jog atliekant tyrimą neturėtų būti pažeistos tiriamojo moralinės teisės.
Anketa buvo pateikta 400 tiriamųjų. Į klausimus atsakė 382 respondentai, atsako dažnis 95,5 proc. Analizuojant gautus duomenis buvo suskaičiuota, kad tyrime dalyvavo 6 kolegijos fakultetų (Technologijų, Verslo vadybos, Medicinos, Ekonomikos ir teisės, Menų, Kraštotvarkos) 382 studentai, iš kurių 129 vyrai (33,8 proc.) ir 253 moterys (66,2 proc.). Studentų amžiaus vidurkis buvo 19,7 m. (SN ± 1,48).
3. TYRIMO REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS
3.1. Subjektyvus nuovargio vertinimas
Tyrimo metu buvo siekiama išsiaiškinti, koks yra studentų darbo ir poilsio režimas: kiek laiko per parą jie skiria mokymuisi, kiek laiko miega, ilsisi, pramogauja ar užsiima kokia nors kita veikla. Gauti duomenys rodo, kad studentai vidutiniškai mokosi 7,6 val. (SN ± 2,4): vyrai 6,7 val., o moterys 8,1 val. (3 pav.). Šis skirtumas yra statistiškai reikšmingas, todėl galima teigti, kad vyrai mažiau laiko skiria mokymuisi nei moterys (χ2 = 59,263, df = 14, p = 0,000).
7,5 7,6 1,6 1,6 6,7 8,1 2,4 2,7 2,3 1,9 1,8 1,4 1,3 1,1 0 1 2 3 4 5 6 7 8 9 vyrai moterys miega valgo mokosi ilsisi pramogauja dirba kita
3 pav. Respondentų paros laiko paskirstymas
Studentų, kaip suaugusių žmonių, pagrindinė veikla yra mokymasis, todėl laikas, skirtas mokymuisi, prilygsta darbinei veiklai. Lyginant mokymuisi skiriamą laiką su LR įstatymuose nustatytu darbo valandų skaičiumi per parą (8 val. suaugusiems žmonėms) galima daryti prielaidą, kad studentai neviršija nustatytų normų.
Palyginus laiką, kurį tiek vyrai, tiek moterys skiria miegui, reikšmingų skirtumų nepastebėta - vyrai vidutiniškai miega 7,5 val., o moterys 7,6 val. Suaugusiems žmonėms rekomenduojama miegoti 7-8 val. [55]. Taigi galima teigti, jog studentai pakankamai laiko skiria miegui.
Beveik vienodai laiko respondentai skiria ir poilsiui: vyrai – 2,4 val., moterys – 2,3 val. Tačiau pramogų atžvilgiu pastebėtas statistiškai reikšmingas skirtumas tarp vyrų ir moterų – moterys mažiau laiko skiria pramogoms nei vyrai (χ2 =40,687, df = 12, p = 0,000<0,05).
Apibendrinant galima teigti, kad studentų dienos režimas nepasižymi išskirtinėmis savybėmis. Nežiūrint to, kad mokymasis užima apie trečdalį paros laiko, studentai pakankamai laiko skiria miegui, poilsiui ir pramogoms. Todėl galima daryti prielaidą, kad jie neturėtų jausti didelio fizinio ir dvasinio nuovargio. Kad tai būtų galima išsiaiškinti, respondentų buvo prašoma įvertinti patiriamo nuovargio dažnį.
Gauti tyrimo duomenys rodo, kad 33,4 proc. vyrų ir 24,1 proc. moterų retai ir kartais jaučia fizinį ir dvasinį nuovargį ir atitinkamai 67,7 proc. vyrų ir 75,9 proc. moterų dažniai ir labai dažnai (4 pav.). Šis skirtumas statistiškai reikšmingas (p = 0,023 <0,05). 53,5 56,1 13,1 19,6 24,3 33,4 0 10 20 30 40 50 60 vyrai moterys % retai ir kartais dažnai labai dažnai
4 pav. Respondentų patiriamo nuovargio dažnis
Toliau buvo siekiama išsiaiškinti, ar respondentai, kurie dažniau jaučia savo nuovargį, mažiau laiko skiria miegui, poilsiui ir pramogoms. Šių kintamųjų sąryšiui patikrinti taikytas Kruskall - Wall testas, skirtas neparametriniams kintamiesiems. Testo rezultatai parodė (p<0,05), kad studentai, kurie dažniau jaučia nuovargį, fizinį ir dvasinį diskomfortą mažiau miega, mažiau laiko skiria poilsiui ir pramogoms.
Apibendrinant galima daryti prielaidą, kad poilsis turi tiesioginės įtakos studentų patiriamam nuovargiui.
Respondentų buvo klausiama, kokie būdai jiems labiausiai padeda atstatyti fizinių ir dvasinių jėgų pusiausvyrą. Buvo siekiama išsiaiškinti, ar skiriasi vyrų ir moterų taikomi būdai jėgoms atgauti. Gauti duomenys pateikti 5 paveiksle.
Tyrimo duomenys rodo, jog vyrai (32,6 proc.) dažniau nei moterys (20,6 proc.) sportuoja bei žiūri televiziją, kad atstatytų fizinių ir dvasinių jėgų pusiausvyrą. Tuo tarpu moterys labiau linkusios atgauti jėgas bendraudamos su draugais (50,1 proc. moterų ir 45,7 proc. vyrų). Lyginant pačius jėgų atgavimo būdus galima pastebėti, kad tarp studentų labiau paplitę pasyvūs būdai (TV, muzika, bendravimas) nei aktyvūs (sportas, buvimas gamtoje). Lietuvoje atliktų tyrimų duomenys rodo, kad fiziškai aktyvesni žmonės rečiau patiria nuovargį [2], todėl galima teigti, kad aktyvesni jėgų atstatymo būdai yra labiau efektyvūs.
11,6 48,1 11,5 13,2 27,9 32,6* 45,7* 34,8* 11,1 28,1 47,8 20,6* 56,1* 30,0* 0 10 20 30 40 50 60
kita gamta sportas bendravimas su draugais
skaitymas muzika TV
%
vyrai moterys
5 pav. Fizinių ir dvasinių jėgų atstatymui naudojamų būdų skirstinys (* p<0,05)
Respondentų buvo klausiama, kas jiems labiausiai trukdo atgauti fizines ir dvasines jėgas? Vertinant tai, kas trukdo atgauti fizines jėgas, dažniausiai buvo minimi keli veiksniai: įtempti mokslai (28,8 proc.), laiko stoka (22,8 proc.), nuovargis (12,0 proc.), miego trūkumas (11,0 proc.). Lyginant vyrų ir moterų nuomones pastebėtas statistiškai reikšmingas skirtumas - moterims dažniau nei vyrams trukdo atgauti fizines jėgas nuovargis (15,5 proc. moterų ir 5,5 proc. vyrų) bei laiko stoka (25,8 proc. moterų ir 18,0 proc. vyrų); p= 0,028< 0,05.
Vertinant veiksnius, kurie trukdo atgauti dvasines jėgas, statistiškai reikšmingai dažniau buvo minimi įtempti mokslai (6 pav.). Įdomu tai, kad 17,8 proc. vyrų ir 11,1 proc. moterų nurodė nežinantys, kas jiems trukdo atgauti dvasines jėgas (p= 0,03< 0,05). Šie duomenys leidžia daryti prielaidą, jog dalis studentų ne visai aiškiai suvokia veiksnius, trukdančius atstatyti vidines jėgas.
17,8 11,1 14,0 13,5 6,2 17,1 9,3 7,5 6,2 9,1 7,8 7,5 7,0 7,9 5,4 6,7 0 2 4 6 8 10 12 14 16 18 20 vyrai moterys nežinau įtempti mokslai laiko stoka kiti žmonės aplinka rūpesčiai įtampa nuovargis
Lyginant vyrų ir moterų grupes pastebėtas statistiškai reikšmingas skirtumas: moterims dažniau nei vyrams trukdo atgauti dvasines jėgas laiko stoka (17,1 proc. moterų ir 6,2 proc. vyrų); p= 0,02< 0,05. Kiti veiksniai neišsiskiria tiek vyrų, tiek moterų grupėse kaip labiau reikšmingi.
Apibendrinant tyrimo duomenis galima daryti prielaidą, kad didelis mokymosi krūvis ir laiko stoka labiau nei kiti veiksniai trukdo atgauti fizines ir dvasines jėgas. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad dalis studentų ne visai aiškiai suvokia veiksnius, trukdančius atstatyti vidines jėgas,- tai rodo specifinių žinių stoką.
3.2. Žalingi įpročiai
Kitas parametras, kuriuo remiantis tirtas gebėjimas atstatyti vidinių jėgų pusiausvyrą yra gyvensenos veiksniai. Tyrimo metu siekta atskleisti, kokie yra respondentų gyvensenos įpročiai ir kaip tai siejasi su patiriamu nuovargiu.
Respondentų buvo klausiama apie alkoholio, kaip atsipalaidavimo priemonės, bei vaistų nuovargiui mažinti vartojimą. Gauti duomenys pateikti 7 paveiksle. Tikrinta prielaida, kad vyrai dažniau naudoja alkoholį, o moterys vaistus kaip atsipalaidavimo priemonę nuo įtampos, pervargimo ir stresų.
Remiantis tyrimo duomenimis galima teigti, kad vyrai dažniau naudoja alkoholį kaip atsipalaidavimo priemonę, nei moterys (p= 0,000<0,05), o vaistų, kaip atsipalaidavimo priemonės vartojimas statistiškai reikšmingai nesiskiria abiem lytim (p= 0,088 > 0,05). Lyginant alkoholio vartojimo dažnį su respondentų subjektyviu nuovargio vertinimu galima teigti, jog pastarasis nepriklauso nuo alkoholio vartojimo dažnio (p= 0,348 > 0,05). Tačiau pastebėta tendencija, kad dažniau vartojančių vaistus nuovargiui mažinti tarp studentų daugiau jaučiančių didesnį nuovargį (χ2 =14,673, df = 3, p = 0,002 < 0,05). 70,8 45,1 3,2 17,1 26,1 82,9 27,8 11,6 14,2 35,7 25,6 4,7 10,3 19,4 0,8 4,7 0 15 30 45 60 75 90
vyrai moterys vyrai moterys
alkoholio vartojimas vaistų vartojimas
% niekada retai kartais dažnai ir labai dažnai
7 pav. Alkoholio bei vaistų vartojimo nuovargiui mažinti dažnis
Rezultatai rodo, kad vaistų vartojimas neturi teigiamo poveikio respondentų patiriam nuovargiui. Be to, galima daryti prielaidą, kad studentai atsakomybę už patiriamą nuovargį labiau linkę priskirti išoriniams veiksnias nei savo pačių elgesiui.
Lietuvoje atliktų tyrimų duomenys rodo, kad tarp studentų paplitę žalingi įpročiai. R. Varatinskienės duomenimis, nesaikingai alkoholinius gėrimus vartojo kas penktas studentas [2]. Daugiau nei trečdalis studentų (34,3 proc.) 2-3 kartus per mėnesį vartojo stiprius alkoholinius gėrimus; dažniau alkoholį vartojo vyrai (16,8 proc.) nei moterys (13,9 proc.) [4].
Alkoholio vartojimo dažnis buvo palygintas su veiksnių, kurie lemia gebėjimą atstatyti vidines jėgas, vertinimu. Rezultatai rodo, kad dažniau vartojantys alkoholį kaip atsipalaidavimo priemonę mažiau tiki, jog gebėjimas atstatyti vidinių jėgų pusiausvyrą priklauso nuo paties žmogaus (χ2 = 18,800, df = 10, p= 0,043 < 0,05).
Apibendrinant galima daryti prielaidą, jog alkoholio vartojimas nėra reikšmingas gebėjimui atstatyti vidinių jėgų pusiausvyrą. Tačiau dažniau jį vartojantys mažiau tiki, kad tai priklauso nuo paties žmogaus.
3.3. Fizinis aktyvumas ir mityba
Vertinant respondentų fizinį aktyvumą, siekta išsiaiškinti, kaip dažnai tokį būdą jie naudoja fizinėms ir dvasinėms jėgoms atgauti. Buvo klausiama, ar studentai, be sporto, užsiima kokia nors kita fizine veikla jėgoms atstatyti. Gauti duomenys atskleidžia, jog didesnė dalis respondentų kartais arba retai sportuoja bei užsiima fizine veikla, kad atstatytų fizinių ir dvasinių jėgų pusiausvyrą (4 lentelė). Šie duomenys dar kartą atskleidžia, kad studentai labiau linkę pasyviais būdais atstatyti vidinių jėgų pusiausvyrą nei aktyviais (5 pav.). Statistiškai reikšmingai (p<0,05) skiriasi vyrų ir moterų požiūris į aktyvią sportinę ir kitą fizinę veiklą, tinkančią jėgoms atstatyti. Vyrai tokį būdą taiko dažniau nei moterys.
4 lentelė. Respondentų fizinio aktyvumo bei fizinės veiklos dažnis
Ar dažnai sportuodamas atgauni jėgas? (proc.)
Ar dažnai užsiimi kokia nors fizine veikla, kad pailsėtum nuo intelektinės veiklos?
(proc.)
vyrai moterys vyrai moterys
niekada 7,8 18,2 5,4 2,8 retai 24,0 35,2 14,7 26,9 kartais 45,7 35,6 47,3 45,5 dažnai ir labai dažnai 22,5 11,0 32,6 24,8 p= 0,001< 0,05 p= 0,015 < 0,05
Lyginant kitų tyrimų pateikiamus duomenis (D. Dučinskienė, J. Škėmaitė) pastebima, kad fiziškai pasyvių studentų skaičius didėja [4, 56]. Nurodoma, kad 20,7 proc. studentų dažnai aktyviai sportuoja, 62,3 proc. teigė, jog tai daro retai.
Ieškant sąryšio tarp patiriamo nuovargio ir studentų fizinio aktyvumo statistiškai reikšmingų skirtumų nepastebėta: subjektyvus nuovargio pojūtis nesiskiria tarp studentų grupių, kurie dažnai sportuoja ar užsiima kokia nors fizine veikla jėgoms atstatyti ir kurie tai daro retai (p= 0,742 > 0,05). Tai rodo, kad fizinis aktyvumas neturi labai efektyvaus poveikio respondentų savijautai nuovargio atžvilgiu.
