Sveikatos vadybos katedra
Jurgita Poškutė
CHIRURGINIO PROFILIO PACIENTŲ GALIMYBĖS DALYVAUTI SVEIKATOS PRIEŢIŪROS SPRENDIMŲ PRIĖMIME ĮVERTINIMAS
Magistro diplominis darbas (Visuomenės sveikatos vadyba)
Mokslinė vadovė ________ Prof. habil. dr. R. Kalėdienė (parašas)
_________ (data)
SANTRAUKA
Visuomenės sveikatos vadyba
CHIRURGINIO PROFILIO PACIENTŲ GALIMYBĖS DALYVAUTI SVEIKATOS PRIEŢIŪROS SPRENDIMŲ PRIĖMIME ĮVERTINIMAS
Jurgita Poškutė
Mokslinė vadovė prof. habil.dr. R. Kalėdienė
Kauno medicinos universitetas, Visuomenės sveikatos fakultetas, sveikatos vadybos katedra. Kaunas; 2009. 85 p.
Darbo tikslas. Įvertinti universitetinės ligoninės chirurginio profilio pacientų galimybę dalyvauti sveikatos prieţiūros sprendimų priėmime.
Uţdaviniai:
1. Išsiaiškinti pacientų nuomonę apie sutikimo gavimo procesą sveikatos prieţiūroje. 2. Įvertinti rašytinio sutikimo operacijai gavimo svarbą pacientams.
3. Įvertinti pacientų poţiūrį į dalyvavimo sprendimų priėmime gerinimo galimybes.
Tyrimo metodika. Kauno Medicinos Universiteto klinikų chirurginio profilio pacientų galimybė dalyvauti sveikatos prieţiūros sprendimų priėmime. Anoniminėje anketinėje apklausoje dalyvavo 482 chirurginio profilio pacientai. Dalyvavusių atsakas - 80,5 proc. (388 pacientai). Anketų duomenys buvo apdorojami MS Exel 2003 ir SPSS 14 for Windows programomis. Atlikta standartizacija pagal amţių, standartu buvo laikoma tiriamųjų amţiaus struktūra.
Rezultatai. Beveik pusė respondentų (45 proc.), prieš pasirašydami rašytinį sutikimą atliekamai operacijai, jį perskaitė. Daugelis pacientų (85,8 proc.) atsakė, jog jie ţinojo, kuris gydytojas jiems atliks operaciją. Rašytiniame sutikime esančia informacija daţniausiai domėjosi aukštąjį išsilavinimą turintys bei gyvenantys mieste respondentai. Ar buvo aiški rašytiniame sutikime esanti informacija gydytojas daţniau paklausė respondentų, turinčių aukštąjį išsilavinimą (55,1 proc.), gyvenančių mieste (65,3 proc.), dirbančių (64,9 proc.) nei gyvenančių kaime (rajone) (46,8 proc.), pensininkų (11,8 proc.) bei ţemesnio išsilavinimo respondentų (8,4 proc.). Beveik du kartus daţniau aukštąjį išsilavinimą turintys respondentai (79,6 proc.) nei pacientai, turintys nebaigtą vidurinį išsilavinimą (41,3 proc.), atsakė, jog rašytinis sutikimas atliekamai operacijai yra reikalingas. Sutikimo ir raštu, ir ţodţiu, prieš atliekant operaciją, daţniau reikalavo dirbantieji (38,3 proc.) nei pensininkai (4,1 proc.) bei daţniau aukštojo išsilavinimo (42,3 proc.) nei ţemesnio išsilavinimo respondentai (2,8 proc.). Tai, kad dėl atliekamos operacijos sprendimus turi priimti ir gydytojas, ir pacientas kartu, daţniau nurodė moterys (80,7 proc.) nei vyrai (68,6 proc.) ir aukštąjį išsilavinimą, turintys
respondentai (86,3 proc.) nei nebaigtą vidurinį išsilavinimą, turintys respondentai (18,3 proc.). Veiksniai, labiausiai trukdę aktyviai dalyvauti sprendimų priėmime, buvo medicininių ţinių stoka (61,5 proc. moterų; 48,2 proc. vyrų); netinkamas gydytojo bendravimas (40,4 proc. moterų; 26,6 proc. vyrų) bei sveikatos būklė (24,3 proc. vyrų; 22,3 proc. moterų).
Išvados. Sveikatos prieţiūroje rašytinio sutikimo gavimo procesas labiau buvo reikšmingas aukštąjį išsilavinimą turintiems, dirbantiesiems bei mieste gyvenantiems respondentams. Prieš atliekant operaciją ir ţodţiu, ir raštu sutikimo daţniau norėjo dirbantieji bei aukštąjį išsilavinimą turintys respondentai. Pacientų poţiūriu, priimant sprendimus sveikatos prieţiūroje, labiausiai trukdo medicininių ţinių stoka, netinkamas gydytojo bendravimas bei sveikatos būklė. Moterys (80,7 proc.) daţniau nei vyrai (68,6 proc.) nurodydavo, jog sprendimus dėl atliekamos operacijos turi priimti ir pacientas, ir gydytojas kartu. Aukštojo išsilavinimo (86,3 proc.), dirbantieji (68,9 proc.) daţniau nei ţemesnio išsilavinimo (18,3 proc.) ar pensininkai (12,4 proc.) atsakė, jog sveikatos prieţiūroje, priimant sprendimus, turi dalyvauti ir gydytojas, ir pacientas kartu.
SUMMARY
Public Health Management
EVALUATION OF POSSIBILITIES OF SURGICAL PATIENTS TO TAKE PART IN THE HEALTHCARE DECISION MAKING PROCESS
Jurgita Poškutė
Supervisor Prof. Habil. Dr. R. Kalėdienė
Department of Health Management, Faculty of Public Health, University of Medicine, Kaunas; 2009. 85 p.
Aim of the study. To analyze surgical profile patients opportunities to take part in treatment decision making.
Objectives.
1. To determine the decision of the patients selecting their health care. 2. To analyze the importance of the written consent approving the surgery. 3. To evaluate patients decision making process improvement possibilities.
Methods. Kaunas Clinical University of Medicine surgical profile patients and their opportunities to be involved in health treatment decision making process. Anonymous questionnaire was given to 482 surgical profile patients. The response rate was 80.5% (388 patients). Data analysis was performed with Microsoft Office Excel 2003 and SPSS 14. The standardization process was used, whereas age of the patients used as a standard.
Results. Almost half of all respondents (45.0%) have read the information in regards of surgery, before giving their written consent. The majority of the patients (85.8%) said that they knew which surgeon will be doing the surgery. Written consent information was important mostly to respondents who have completed college education and living in the city. The surgeons asked if the information was clear most of the patients who have completed university education (55.1%) and living in the city (65.3%), as well as currently employed (64.9%) compared to the ones who live in suburbs or villages (46.8%), retirees (11.8%) and without a university education degree (8.4%). Almost twice as many respondents who have completed university education (79.6%) compared to the ones who haven„t completed secondary school education (41.3%) said, that written patient consent is necessary before the surgery. Written and oral consent before surgery requested more patients who were employed (38.3%) compared to retirees (4.1%) and respondents who have received university degree (42.3%) compared to the ones who didn‟t have university degree (2.8%). Making a shared decision to have a surgery that doctor and a patient come together was preferred, and women agreed more (80.7%) than men (68.6%), respondents who received university degree (86.3%)
agreed more than those who haven„t finished secondary school (18.3%). The major constrains which did not allow patients to be actively involved in the decision making process, were insufficient medical knowledge (61.5% of women; 48.2% of men); communication difficulties between doctor and a patient (40.4% of women; 26.6% of men); health status (24.3% of men; 22.3% of women).
Conclusion. In health care, written consent process is more important to patients who have a university degree, employed and are living in the urban areas. A written and oral consent before surgery was important to patients who had university degree and were employed. The most important difficulties in health care decision making are insufficient medical knowledge, communication difficulties between a patient and a doctor, and patients health status. Women (80.7%) more than men (68.6%) said that a decision between a doctor and a patient to have a surgery has to be shared. Patients who had a university degree (86.3%) and employed patients (68.9%), more than the ones without a university degree (18.3%) and retirees (12.4%) preferred to have a shared decision making between a doctor and a patient.
PADĖKA
Nuoširdţiai dėkoju mokslinei vadovei prof. habil. dr. R. Kalėdienei uţ puikų vadovavimą ir patarimus, rengiant magistro diplominį darbą.
Dėkoju sveikatos vadybos katedros asistentui R. Aušrotui uţ pagalbą, sudarant anketą tyrimui.
Nuoširdţiai dėkoju sveikatos vadybos katedros asistentei S. Kaselienei uţ naudingus patarimus, atliekant duomenų standartizaciją.
Taip pat dėkoju visiems tyrime dalyvavusiems pacientams, kurie sutiko uţpildyti anketas.
Nuoširdţiai dėkoju savo šeimai ir draugams, uţ supratimą ir palaikymą, rašant šį darbą.
SANTRUMPOS SP – sveikatos prieţiūra.
PSO – Pasaulio sveikatos organizacija. LR – Lietuvos Respublika.
SAM – sveikatos apsaugos ministerija. KMU - Kauno Medicinos Universitetas.
KMUK – Kauno Medicinos Universiteto Klinikos.
VULSK - Vilniaus Universiteto ligoninės Santariškių Klinikose. PTŢSA - Pacientų teisių ir ţalos sveikatai atlyginimo įstatymas. JAV – Jungtinės Amerikos Valstijos.
m. – metai.
TURINYS
ĮVADAS ... 9
DARBO TIKSLAS IR UŢDAVINIAI ... 11
1. LITERATŪROS APŢVALGA ... 12
1.1. Gydytojo ir paciento vaidmuo dalyvaujant sveikatos prieţiūros sprendimų priėmime ...12
1.2. Pacientų sprendimų priėmimas sveikatos prieţiūroje: dokumentų apţvalga ... 18
1.3. Paciento ir gydytojo tarpusavio santykiai sveikatos prieţiūroje ... 20
2. TYRIMO METODAI IR MEDŢIAGA ... 26
3. REZULTATAI ... 29
3.1. Dalyvavusių apklausoje socialinė ir demografinė charakteristika ... 29
3.2. Pacientų nuomonės apie sutikimo gavimo procesą sveikatos prieţiūroje vertinimas ...32
3.3. Rašytinio sutikimo operacijai gavimo svarbos įvertinimas tarp pacientų ... 39
3.4. Pacientų poţiūrio, dėl galimybės gerinimo dalyvajant sprendimų priėmime, įvertinimas ... 58 4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 69 IŠVADOS ... 73 PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 74 LITERATŪRA ... 75 PRIEDAI ... 81
ĮVADAS
Pastaruoju metu ne tik Europos šalyse, bet taip pat ir Lietuvoje, vis didesnis dėmesys skiriamas aktyviam pacientų dalyvavimui, priimant sprendimus sveikatos prieţiūroje (1). Šiuolaikinėje visuomenėje sąvoka dalyvavimas atspindi teigiamą reiškinį - kaţkas bendradarbiauja, dirba kartu su grupe ar ţmogumi, kad pasiektų bendrą tikslą (2). Keičiantis visuomenės poreikiams, vis didesnis dėmesys skiriamas pacientų dalyvavimui sveikatos prieţiūroje. Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) Europos regiono leidinyje “Sveikata 21: sveikata visiems XXI amţiuje” remiamasi pacientų dalyvavimo koncepcija bei pabrėţiama, jog, norint įgyvendinti bendrus sveikatos prieţiūros siekius, būtina sutelkti visus sveikatos prieţiūros sistemos dalyvius (3). Labai svarbu įvertinti kokia gydytojų ir pacientų nuomonė dėl pacientų galimybės dalyvauti sveikatos prieţiūros sprendimų priėmime.
Peičius E. tyrė Lietuvos gyventojų poţiūrį į paciento vaidmenį sveikatos prieţiūroje bei įvertino paciento dalyvavimo galimybę priimant sprendimus sveikatos prieţiūroje (4). Daugiau tyrimų, kurie analizuotų pacientų dalyvavimo sveikatos prieţiūroje galimybę, Lietuvoje nerasta. Būtent tai apsprendţia šio darbo naujumą.
Pasaulyje atliekama vis daugiau studijų, kurios įrodo, jog pacientai vis daţniau pasirenka aktyvų dalyvavimo sprendimų priėmime modelį. Vienos iš paskutiniųjų studijų buvo atliktos Jungtinėse Amerikos Valstijose bei Jungtinėje Karalystėje ir pateikė pasikeitusią situaciją, kuomet pacientai daţniau rinkosi aktyvų modelį, daţniau norėjo dalyvauti priimant sprendimus (5, 6). Sveikatos prieţiūroje svarbus vaidmuo tenka tiek gydytojui, tiek pacientui. Makary M. ir kt. teigia, jog sveikatos prieţiūroje neturi būti hierarchinio valdymo, kuriam paklūsta kiti(7). Pagal paciento autonomijos principą ţmogus gali nuspręsti tuomet, kai jis ţino (8). Todėl svarbu, kad gydytojas suteiktų pacientui informacijos ir tuomet pacientas galėtų nuspręsti, kokį gydymo sprendimą jam pasirinkti. Taip pat svarbu, kad pacientai aktyviai išsakytų jiems rūpimus klausimus bei problemas.
Pasaulyje atlikta daugybė tyrimų, kurie įrodo, kad pacientai domisi ir nori suţinoti kuo daugiau apie savo sveikatą. Kanadoje 2006 m. atliktas tyrimas parodė, jog dauguma moterų, sergančių krūties vėţiu, norėjo gauti kuo daugiau medicininės informacijos iš gydytojų (9). Kitoje studijoje apţvelgta gydytojų nuomonė, kur jie teigė, jog svarbu gydytojui ir pacientui kartu dalyvauti priimant sprendimus. Sveikatos prieţiūros specialistų teigimu gydytojas suteikia pacientui informaciją, pacientas tą informaciją įvertina, o tada gydytojas ir pacientas kartu aptaria gydymo pasirinkimą ir susitaria dėl gydymo įgyvendinimo (10).
Kantas I., rašydamas "Grynojo proto kritiką", norėjo įrodyti, kad ţmogus gali save paţinti ir kaip laisvą būtybę, ir kaip būtybę, egzistuojančią prieţastingoje gamtoje (11). Taigi kiekvienas ţmogus geriausiai ţino savo poreikius, mintis, norus ir perduodamas juos medikui kartu gali puikiai išspręsti esamas sveikatos problemas.
Lietuvoje nepavyko rasti išsamesnių tyrimų, kurie analizuotų chirurginio profilio pacientų galimybę dalyvauti sveikatos prieţiūros sprendimų priėmime. Todėl šis tyrimas yra vienas pirmųjų bandymų įvertinti chirurginio profilio pacientų galimybę dalyvauti priimant sprendimus sveikatos prieţiūroje.
DARBO TIKSLAS IR UŢDAVINIAI
Darbo tikslas - įvertinti universitetinės ligoninės chirurginio profilio pacientų galimybę dalyvauti sveikatos prieţiūros sprendimų priėmime.
Uţdaviniai:
1. Išsiaiškinti pacientų nuomonę apie sutikimo gavimo procesą sveikatos prieţiūroje. 2. Įvertinti rašytinio sutikimo operacijai gavimo svarbą pacientams.
3. Įvertinti pacientų poţiūrį į dalyvavimo sprendimų priėmime gerinimo galimybes.
1.
LITERATŪROS APŢVALGA
1.1. Gydytojo ir paciento vaidmuo dalyvaujant sveikatos prieţiūros sprendimų priėmime
Pagrindinis tinkamos sveikatos prieţiūros proceso dalyvis – pacientas su savo interesais, poreikiais, lūkesčiais ir viltimis. Devintame dešimtmetyje (1980 metais) prasidėjo ekonomiškai išsivysčiusių vakarų šalių sveikatos prieţiūros sistemos reforma, pagal kurią pacientas yra centrinė figūra sveikatos prieţiūros procese - ašis, apie kurią sukasi visas šis procesas. Tokia nuostata skatino ir vertė keisti medikų profesionalų elgseną, pereinant nuo iki tol dominavusios jų nuomonės ir sprendimų viršenybės prie pacientų nuomonės ir jų sprendimo viršenybės, kartu dalijantis atsakomybe uţ sveikatos prieţiūros rezultatus. Tai keitė medikų ir pacientų poţiūrį į sveikatos prieţiūros tinkamumą bei pacientų poreikius ir jų lūkesčius (12).
Moderniame socialiniame kontekste kūnas buvo suvokiamas kaip medicinos objektas, todėl svarbi buvo tik patologija. Vėlyvajame modernizme kūnas tampa gyvenimo stiliaus, gyvenimo planavimo dalimi, taigi pats individas tampa savo sveikatos kūrėju ir gydytojas jau nėra svarbiausias sveikatą veikiantis veiksnys. Paciento aktyvumas ir nuomonė tampa svarbus santykyje su gydytoju (13).
Pastaraisiais dešimtmečiais sveikatos prieţiūros sistemoje vis didesnis dėmesys skiriamas orientacijai į pacientą bei jo poreikius. Siekiant gerinti sveikatos prieţiūros paslaugų kokybę, sveikatos prieţiūros organizatoriai bei mokslininkai ėmė vertinti paciento nuomonę apie jam teikiamas paslaugas. Pripaţinta, kad pacientas turi vertinti ar pakankamai sveikatos prieţiūros sistema orientuota į jo poreikius (14). Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) paciento lūkesčių įgyvendinimą pripaţįsta vienu iš reikšmingiausių sveikatos prieţiūros sistemos funkcionavimo rodiklių (15).
Vienas amerikiečių autorių rašė, kad “kiekvienas suaugęs ir protingas ţmogus gali teisingai nuspręsti ką daryti su jo ar jos kūnu ir chirurgas, kuris atlieka pacientui operaciją be jo sutikimo padaro nusikaltimą, uţ kurį jis yra atsakingas, išskyrus kritiškus atvejus, kuomet pacientas yra be sąmonės ir būtina operacija prieš sutikimo gavimą“ (16).
Bruce W. ir kiti rašydami apie informuotą sutikimą išskiria paprastą paciento sutikimą. Jei pacientas sutinka gydytis, tada svarbu laikytis sąlygų, nurodytų rašytiniame sutikime. O jei pacientas nesutinka operuotis, tada chirurgas negali padėti pacientui (17). Sveikatos prieţiūroje
vis didesnis dėmesys skiriamas ne tik profesionalų ar administratorių darbui, bet ir pačių pacientų poţiūriui (18).
Veronos deklaracijoje pabrėţiama, jog, norint piliečius skatinti aktyviai dalyvauti gerinant sveikatos prieţiūros kokybę, svarbu juos mokyti, šviesti bei suteikti jiems būtiną informaciją (19). Pacientų dalyvavimas sprendimų priėmime yra stipriai susijęs su jų sveikatos problemų sprendimu, o taip pat ugdo kiekvieno paciento atsakomybę uţ savo pačių sveikatą (20).
Dalyvavimas priimant sprendimus, pasiryţimas kreiptis dėl gydymo bei laikymasis gydytojų rekomendacijų priklauso ir nuo gydytojo - paciento pasitikėjimo. Pacientų pasitikėjimas gydytojais glaudţiai susijęs su pacientų apsisprendimu kreiptis dėl gydymo, laikytis medikų pateikiamų rekomendacijų bei dalyvauti priimant sprendimus sveikatos prieţiūroje (21).
Lietuvoje 2006 – 2007 metais buvo atliktas tyrimas atsitiktinai atrinkus septynias ligonines dviejose apskrityse. Tyrime dalyvavo 366 pacientai, kurie gydėsi vidaus ligų ir chirurgijos profilių dienos skyriuose bei visi tą dieną skyriuose dirbę gydytojai. Beveik visi (94,2 proc.) respondentai atsakė, jog jie pasitiki gydytoju, kuris juos gydo. Viena iš pasitikėjimo tarp gydytojo ir paciento prielaidų yra pagarbus bendravimas. Daugelio pacientų (94,2 proc.) nuomone gydytojas pagarbiai bendrauja su jais, tuo tarpu tarp gydytojų taip atsakė - 62,8 proc. (22).
Labai svarbu pacientus informuoti apie jų ligą ir pastaruoju metu tuo plačiai vadovaujamasi. Tokiu būdu sveikatos prieţiūroje priimami teisingesni sprendimai, kurie gali ir nesutapti su gydytojų nuomone. Šis pasikeitimas atitinka pasitraukimą iš informuoto sutikimo link informuoto sprendimo (23). Tačiau skiriasi pacientų nuomonė dėl informacijos: vieni nori gauti kaip galima daugiau informacijos, o kiti maţiau informacijos ir šie pacientų poreikiai gali nuolat keistis (24). Norint uţtikrinti sveikatos išsaugojimą, jos stiprinimą bei ligų profilaktiką, reikalingas aktyvus informuotos visuomenės dalyvavimas (25). Dalyvavimas sprendimų priėmime priklauso individualiai nuo kiekvieno paciento. Vieni pacientai jaučia naudą galėdami dalyvauti priimant sprendimus, o kiti – ne (26).
Dalyvavimas sprendimų priėmime yra siūlomas, kaip galimybė norimam tikslui pasiekti. Sprendimų priėmimo strategija yra tarsi vidurys tarp paternalizmo ir informuoto sprendimų priėmimo (kuomet pacientas priima visus sprendimus). Charles ir kt. argumentavo, kad dalyvaujant sprendimų priėmime būtinos keturios svarbios savybės:
1. Ir pacientas, ir gydytojas dalyvauja priimant sprendimus dėl gydymo; 2. Informacija gaunama ir iš gydytojo, ir iš paciento;
3. Tiek gydytojas, tiek ir pacientas išreiškia savo nuomonę dėl gydymo pasirinkimo; 4. Sprendimai dėl gydymo priimami, kai pacientas ir gydytojas sutaria dėl svarbiausio gydymo pasirinkimo (27).
Kanadoje 2002 metais buvo atliktas tyrimas, kuriame buvo apklausti 232 chirurgai, gydantys moteris su ankstyvos stadijos krūties vėţiu. Daugiau nei 85 proc. gydytojų manė, jog svarbu gydytojui ir pacientui kartu dalyvauti priimant sprendimus. Gydytojų teigimu, gydytojas suteikia informaciją pacientui, o pacientas tą informaciją įvertina, tada gydytojas ir pacientas kartu aptaria gydymo pasirinkimą ir kartu susitaria dėl gydymo įgyvendinimo (10).
Tai, jog pacientai linkę dalyvauti sveikatos prieţiūros sprendimų priėmime, patvirtina 2002 metais Jungtinėse Amerikos Valstijose atlikta studija, kurioje dalyvavo 200 pacientų, tarp jų 62,5 proc. pacientai teikė pirmumą dalyvavimui priimant sprendimus, 22,5 proc. rinkosi gydytojo nuomonę ir 15,5 proc. laikėsi savo nuomonės priimant sprendimus. Visose trijose grupėse buvo daugiau kaip po 40 proc. pacientų, kurie nurodė, kad gydytojo patirtis, nuomonė labiausiai turėjo įtakos priimant sprendimus. Daugiau nei pusei apklaustųjų pacientų specialistų patarimas dėl sprendimų priėmimo buvo labai svarbus. Pastebėta, kad vyresni pacientai buvo labiau linkę priimti specialistų patarimus (5).
Tačiau kai kurių tyrimų apţvalga parodė, jog pacientai paprastai nelinkę visos atsakomybės bei sprendimų prisiimti sau, bet nori turėti įtakos priimant sprendimus (28). Šią nuomonę patvirtina 2002 metais atliktas tyrimas, kuris truko du metus, jame dalyvavo anglų kalba kalbantys Jungtinių Amerikos Valstijų gyventojai nuo 18 metų. Į tyrimą buvo įtraukti 2765 pacientai. Beveik visi respondentai (96 proc.) norėjo, kad jiems būtų pasiūlyti gydymo būdai ir jie galėtų pasirinkti gydymą. Iš viso 52 proc. manė, jog galutinį sprendimą turėtų priimti jų gydytojas ir 44 proc. pasitikėjo medikų ţiniomis ir savarankiškai neieškojo informacijos. Apklaustųjų nuomonės dėl dalyvavimo priimant sprendimus sveikatos prieţiūroje buvo labai įvairios. Moterys, labiau išsilavinę respondentai bei sveikesni pacientai teikė pirmenybę aktyviam dalyvavimui priimant sprendimus. Afrikos amerikiečiai bei ispaniškai kalbantys respondentai labiau norėjo, kad sprendimus priimtų gydytojai. Pacientai, kuriems buvo apie 45 metus, aktyviau dalyvavo priimant sprendimus, o jaunesni ir vyresni – priešingai. Pagal šio tyrimo gautas išvadas gydytojai ir sveikatos prieţiūros organizatoriai neturėtų manyti, kad pacientai nori dalyvauti sprendimų priėmime sveikatos prieţiūroje, bet turėtų įvertinti atskirai kiekvieną pacientą ir atitinkamai kiekvienam pasiūlyti pagalbą (29).
Ne visi pacientai nori dalyvauti priimant sprendimus dėl galimo gydymo pasirinkimo, ne visi ţmonės jaučiasi galintys dalyvauti sprendimų priėmime. Kai kurie pacientai yra aplinkoje, kur autonominis sprendimų priėmimas yra sudėtingas ar nerealus. Kai kurie
pacientai nori tik pasidalinti sprendimu su savo gydytojais ir yra laimingi galėdami gauti gydytojo patarimą (30).
Šią nuomonę patvirtina 2004 metais Austrijoje atlikta studija, kurioje dalyvavo 70 pacientų. Tyrimo tikslas buvo ištirti, kaip pacientai dalyvauja sprendimų priėmime ir įvertinti, kaip informuotas sutikimas įtakoja pacientų apsisprendimą prieš kataraktos chirurgiją. Iš visų respondentų 44 proc. atsakė, jog norėjo, kad gydytojas vienas nuspręstų dėl jų gydymo, 17 proc. palaikė gydytojo nuomonę, 26 proc. norėjo kartu su gydytoju nuspręsti dėl gydymo ir 13 proc. norėjo patys priimti sprendimus. Iš visų pacientų 78 proc. nurodė, jog informuotas sutikimo procesas neturėjo įtakos jų sprendimams ir 22 proc. apklaustųjų teigė, kad informuotas sutikimo procesas teigiamai įtakojo jų apsisprendimą. Taigi informuotas sutikimas, kuris pasirašomas prieš operaciją, neturi įtakos sprendimų priėmimui kataraktos chirurgijoje (31).
Pagal Degnerio skalę sprendimai sveikatos prieţiūroje išsidėstę tarp paternalizmo ir informuotumo:
- Pacientas pats nusprendţia kokį gydymą rinktis;
- Pacientas, išklausęs gydytojo nuomonės, pats pasirenka gydymą; - Pacientas kartu su gydytoju renkasi geriausią gydymą;
- Atsiţvelgdamas į paciento nuomonę, gydytojas priima galutinį sprendimą; - Visi sprendimai dėl gydymo paliekami gydytojui (32).
Prieš priimant sprendimus gydytojai turėtų: - Vystyti partnerystę su pacientu;
- Nustatyti ar apţvelgti pacientų poreikį į informaciją;
- Nustatyti ar apţvelgti pacientų vaidmenį priimant sprendimus ir įţvelgti galimus neaiškumus veiksmų eigoje;
- Išsiaiškinti ir atsakyti į pacientų mintis, interesus ir lūkesčius;
- Atpaţinti pasirinkimus ir įvertinus teikti aiškią informaciją kiekvienam pacientui; - Padėti pacientui apsispręsti ir įvertinti pasirinkimo poveikį sprendimams;
- Susitarti dėl sprendimo bendradarbiaujant kartu su pacientu; - Pritarti veiksmų planui ir uţbaigti susitarimu.
Prieš priimant sprendimus pacientai turėtų: - Apibrėţti daktaro – gydytojo santykius; - Suprasti gydytoją ir vystyti partnerystę;
- Aiškiai apibūdinti sveikatos problemas, jausmus, įsitikinimus ir lūkesčius; - Suţinoti aiškius gydytojo nurodymus ir svarbią informaciją;
- Ieškoti informacijos; - Įvertinti informaciją;
- Apsispręsti, suteikti grįţtamąjį ryšį, nuspręsti ir sutikti su veiksmų planu (33).
Paciento prioritetai, galimybė dalyvauti sveikatos prieţiūros sprendimų priėmime - tai galimybė pacientui labiau rūpintis savo sveikata, geriau save paţinti, o pagaliau ir pačiam uţ save atsakyti.
Kuomet sveikatos klausimais visuomenė yra geriau informuota, tuomet ji daugiau tikisi iš sveikatos prieţiūros sistemos bei reikalauja geresnių prieţiūros standartų. Ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse didelis dėmesys skiriamas neprofesionalioms sveikatos koncepcijoms, kurios parodo kaip savo sveikatą supranta ir kaip savo sveikata rūpinasi patys pacientai. Yra išskiriamos dvi pagrindinės sveikatos dimensijos: sveikatos balansas ir sveikatos potencialas. Sveikatos balansas priklauso nuo to, kaip asmuo sugeba sąveikauti su socialine, ekonomine ir gamtine aplinka bei prisitaikyti prie pokyčių. Sveikatos potencialas apibrėţia asmens ir aplinkos sąveikos, įtakojančios sveikatą, galimybes. Sveikatos potencialas gali priklausyti nuo gero imuninio atsparumo, emocinio stabilumo ar adekvačių ţinių apie sveikatą (34).
Pagrindinė visos sveikatos prieţiūros veiklos ašis, „svorio centras“ – pacientas nuolat yra pokyčių valdymo procese. Tradiciniai poţiūriai kokybės sistemos valdymo procese keičiami naujais, šiuolaikinėmis valdymo teorijomis pagrįstais:
- Pacientų kreipimuisi į organizaciją ir joje dirbančius profesionalus pagrįsta sveikatos prieţiūra keičiama į bendradarbiavimu ir ilgalaikiais medikų – pacientų santykiais pagrįstą sveikatos prieţiūrą;
- Medikų profesionalų valdoma ir kontroliuojama sveikatos prieţiūra keičiama į sveikatos prieţiūrą pagal paciento poreikius ir jų vertinimą bei kontrolę;
- Ribota patirtimi ir įrašais pagrįsta informacija keičiama į ţiniomis pagrįstą ir laisvai prieinamą;
- Patirtimi ir mokymuisi pagrįsti sprendimai keičiami į įrodytai pagrįstus; - Sveikatos prieţiūros slaptumas keičiamas į sveikatos prieţiūros skaidrumą;
- Sveikatos prieţiūros sistemos reagavimas į pacientų poreikius keičiamas į sistemos formavimą ir reagavimą pagal numatomus pacientų poreikius;
- Momentinis sveikatos prieţiūros kainų maţinimas keičiamas į pastovų išlaidų sveikatos prieţiūrai maţinimą;
- Profesionalų medikų buvimas „virš sveikatos prieţiūros sistemos“ keičiamas jų bendradarbiavimu sistemos viduje (35).
Didţiąja dalimi sveikatos prieţiūros modernizacija priklauso nuo visų sveikatos prieţiūros sistemos dalyvių vaidmens priimant sprendimus (36).
Tam, kad pacientas taptų gydytojo ar kito sveikatos prieţiūros profesionalo partneriu ir galėtų aktyviai įsitraukti į sprendimų priėmimą konsultacijų, gydymo ar medicininių procedūrų metu, turėtų būti išpildytos šios pagrindinės sąlygos:
- Suteikiama laisvė reikšti savo nuomonę, rinktis, atsisakyti ir pan.; - Pateikiama medicininė informacija (jei to pageidaujama);
- Atsiţvelgiama į subjektyvias paciento vertybes; - Gaunamas paciento sutikimas arba pritarimas;
- Sprendimas priimamas abipusiu sutarimu (konsensusu) (37).
Pacientų dalyvavimas sveikatos prieţiūros sprendimų priėmime nuolat kinta. Išskiriami trys pagrindiniai sprendimų priėmimo modeliai: aktyvus, bendradarbiaujantis ir pasyvus. Aktyviajam modeliui priskiriami pacientai, kurie patys priima sprendimus, susijusius su savo sveikata. Bendradarbiaujančiam modeliui priskiriami pacientai, kurie dalyvauja priimant sprendimus. O pasyviajam modeliui priskiriami pacientai, kurie visiškai sutinka su gydytojų priimamais sprendimais.
Jungtinėje Karalystėje 1990 metais atlikta studija parodė, jog vidutiniškai 50 – 70 proc. moterų sergančių krūties vėţiu teikia pirmenybę pasyviam modeliui, o 20 – 30 proc. pacienčių renkasi bendradarbiavimo modelį. O vėliau, 2003 – 2005 metais, Jungtinėje Karalystėje atliktoje studijoje iš 356 pacientų, 64,6 proc. pasirinko aktyvųjį modelį (6). Dauguma paskutinių studijų, atliktų Šiaurės Amerikoje ir Australijoje, pateikė pasikeitusią situaciją, kuomet pacientės labiau rinkosi aktyvųjį modelį (38, 39, 40).
Tarp diagnozės ir gydymo pacientai ir sveikatos prieţiūros specialistai priima sprendimus, kurie yra reikšmingi pacientų gyvenime. Kad ir kokia būtų diagnozė ir gydymas, pacientai ir gydytojai neturi protokolų ar nurodytų rekomendacijų, reikalingų sprendimų priėmimui (41).
1.2. Pacientų sprendimų priėmimas sveikatos prieţiūroje: dokumentų apţvalga
Pacientų teises reglamentuojantis teisės aktas yra Lietuvos Respublikos Konstitucija, kurios 53 straipsnis skelbia: „Valstybė rūpinasi ţmonių sveikata ir laiduoja medicinos pagalbą bei paslaugas ţmogui susirgus. Įstatymas nustato piliečiams nemokamos medicinos pagalbos valstybinėse gydymo įstaigose teikimo tvarką“ (42).
Pacientų teisės yra reglamentuojamos detaliau Lietuvos Respublikos Civiliniame kodekse (Šeštojoje knygoje) (43) bei Lietuvos Respublikos (LR) Pacientų teisių ir ţalos sveikatai atlyginimo (PTŢSA) įstatyme (44).
Pacientų teisių ir ţalos sveikatai atlyginimo įstatymas 1996 metais formaliai įteisino tam tikras pacientų dalyvavimo galimybes, priimant medicininius sprendimus. Pagal šį įstatymą, kiekvienam asmeniui, kuris naudojasi sveikatos prieţiūros įstaigų teikiamomis paslaugomis, nesvarbu ar jis sveikas, ar ligonis, suteikiama teisė pasirinkti gydytoją, slaugytoją, sveikatos prieţiūros įstaigą, taip pat suteikiama teisė į medicininę informaciją, teisė į privatumą bei konfidencialumą (45). Vadovaujantis šiuo įstatymu, pacientai ne tik turi teisę išreikšti savo nuomonę apie jiems teikiamas paslaugas, bet jie yra skatinami tai daryti. Taigi, kiekvienas pacientas turi teisę dalyvauti sveikatos prieţiūroje priimant sprendimus, paciento teisė tokia pat, kaip ir sveikatos prieţiūros profesionalų.
Nuo 2005 metų sausio 1 dienos įsigaliojo nauja “Pacientų teisių ir ţalos sveikatai atlyginimo” įstatymo redakcija. Įstatymas skatina pacientą aktyviau dalyvauti sveikatos prieţiūroje priimant sprendimus dėl jo gydymo (46).
Rytų ir Centrinės Europos šalyse, o taip pat ir Lietuvoje, pertvarkant sveikatos prieţiūros sistemas ir plėtojant demokratinę sveikatos politiką vis daugiau dėmesio skiriama aktyvesniam piliečių dalyvavimui sprendţiant sveikatos problemas (47).
Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) Europos regiono leidinyje „Sveikata 21: sveikata visiems XXI amţiuje“ – viename svarbiausių sveikatos politikos dokumentų, yra pabrėţiama, kad, būtina sutelkti visus sveikatos prieţiūros sistemos dalyvius, norint įgyvendinti bendrus sveikatos prieţiūros siekius.
Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) 1948 metų Konstitucijos preambulėje sveikata apibrėţiama kaip visapusė fizinė, dvasinė ir socialinė gerovė, o ne tik ligų ar negalavimų nebuvimas (3). Taigi sveikatos suvokimas įgavo ţenkliai platesnę sąvoką, ţmogaus sveikata suvokiama ir psichologiniu bei sociologiniu aspektais, o ne vien tik biomedicininiu aspektu.
Naujausiame Europos sveikatos politikos dokumente „Sveikata visiems XXI amţiuje“ teigiama, kad sveikatos prieţiūros sistemų reformos turi demokratiškai atsiţvelgti į piliečių poreikius, jų lūkesčius sveikatos prieţiūroje ir visuose sveikatos prieţiūros organizavimo lygmenyse, o pacientus integruoti kaip lygiaverčius medicinos profesionalų partnerius (3).
Otavos ir Dţakartos Chartijos pripaţįsta, kad sveikatos prieţiūra turi būti orientuota į pacientus. Pagrindinė šių dokumentų mintis - pacientai ir piliečiai turi būtinai dalyvauti sprendimų priėmime, kurie liečia jų sveikatos prieţiūrą.
Otavos sveikatos stiprinimo chartijoje, priimtoje 1986 metais, pabrėţiama, jog sveikata yra vienas svarbiausių socialinių ir asmeninių gyvenimo išteklių. Pasikeitė visuomenės poţiūris į jų pačių galimybę stiprinti savo sveikatą. Sveikatos stiprinimas suprantamas kaip galimybė pačiam ţmogui tiek kontroliuoti, tiek ir stiprinti savo sveikatą, o tuo tarpu sveikatos prieţiūros sistemos darbuotojas atlieka konsultacinį vaidmenį. Taigi pats ţmogus gali spręsti, gali rinktis ar jis pasinaudos medikų patarimais.
Taip pat Otavos sveikatos stiprinimo chartijoje (1986 m.) pabrėţiama, jog, siekiant geresnės visų ţmonių sveikatos kaip socialinės gerovės, svarbu įtraukti į sveikatos stiprinimą bendruomenę. Paminima, jog sveikatos prieţiūros darbuotojai turėtų kartu dirbti su bendruomene, o ne vien jai tarnauti ar vadovauti. Taip pat pabrėţiama, jog būtina tobulinti individualias sveikatos stiprinimo ţinias bei įgūdţius. Svarbu išmokti kontroliuoti kiekvienam savo sveikatą, o tam būtina nuolat teikti informaciją
Dţakartoje 1997 m. priimta deklaracija, kuri laikoma XXI amţiaus sveikatos stiprinimo vizija. Šioje Dţakartos deklaracijoje vienas iš sveikatos stiprinimo veiklos prioritetų – didinti bendruomenės ir individo galimybes. Svarbu, kad savo sveikatą stiprintų pats ţmogus ar bendruomenė (48).
Nacionalinės sveikatos tarybos iškėlė tikslą – skatinti visuomenės sveikatos plėtrą, uţtikrinti visuomenės dalyvavimą, sprendţiant sveikatos problemas bei koordinuoti įvairių institucijų bendradarbiavimą šiais klausimais (49).
Sveikatos apsaugos ministro 2004 metais rugsėjo 14 dienos įsakymu Nr. 174 patvirtinta Sveikatos prieţiūros (SP) kokybės uţtikrinimo 2005 – 2010 metų programa. Vienas iš šios programos tikslų ir yra - orientaciją į pacientą: SP paslaugų vartotojo ir visuomenės įtraukimas į SP paslaugų planavimą, teikimą ir vertinimą, uţtikrinant paciento teisę gauti informacija, pateikiamą jam suprantama forma ir reikalingą priimti sprendimams dėl savo sveikatos prieţiūros bei galimybę suteikti grįţtamąjį ryšį apie gautas SP paslaugas (50).
Tikslai, iškelti sveikatos prieţiūros kokybės uţtikrinimo programoje, apima pagrindines Lietuvos sveikatos sistemos problemines sritis:
- Orientuoti sveikatos prieţiūrą į paciento ir visuomenės poreikius ir lūkesčius; - Tobulinti sveikatos prieţiūros kokybės vadybą;
- Gerinti sveikatos prieţiūros paslaugų saugą ir kokybę (51).
Gydytojo ir paciento santykiai buvo grieţtai reglamentuojami pirmajame medicinos etikos kodekse, kurį suformavo Hipokratas (52), (460.377 m. prieš Kristų), kuris yra laikomas mokslinės medicinos pradininku. Garsiame savo veikale “Priesaika” Hipokratas pateikė gydytojo moralinių ir profesinių įsipareigojimų darnų derinį. Hipokrato “Priesaikoje” yra nurodyta: siekti sergančiajam gerovės bei sveikatos apsaugos, ţmogaus gyvybę saugoti nuo jos prasidėjimo iki natūralios mirties, saugoti profesijos paslaptis, medicinos menu uţsiimti nesavanaudiškai, gerbti savo mokytojus bei profesijos brolius (53) .
Jungtinėje Karalystėje klinicistų apklausa parodė, jog gydytojams yra svarbu ţinoti ir etikos principus, ir juos saugančius įstatymus, kurie gali turėti įtakos jų praktikai (54).
1.3. Paciento ir gydytojo tarpusavio santykiai sveikatos prieţiūroje
Pasaulyje pastaraisiais dešimtmečiais vis didesnis dėmesys skiriamas paciento ir gydytojo bendravimui, paciento lūkesčių formavimui bei įgyvendinimui. Geri gydytojo ir paciento santykiai sudaro palankią terpę paciento švietimui, prevencinei ir profilaktinei veiklai. Paciento, kaip sveikatos prieţiūros paslaugų sistemos vartotojo, nuomonės klausiama siekiant nustatyti silpnąsias sveikatos prieţiūros proceso puses bei tobulinti sveikatos prieţiūros sistemą (55).
Medicinos etikos teorijos poţiūriu paciento gerovė yra etinis medikų reikalavimas, o medikų pašaukimas yra ţmogaus sveikatos ir gyvybės apsauga (56). Pirmasis etikos terminą pasiūlė Aristotelis, o deontologiją – mokslą apie pareigas – XIX amţiaus pradţioje apibūdino anglų juristas Bentamas. Yra ţinoma, kad gydytojo etiką ir deontologiją sudaro: gydytojo santykiai su ligoniu, gydytojo santykiai su ligonio artimaisiais, gydytojo santykiai su kolegomis ir jaunesniuoju medicinos personalu, medicininė paslaptis ir medicininė klaida. Svarbiausia, kad ligonio ir gydytojo bendravimas būtų pagrįstas pasitikėjimu (57).
Sveikatos prieţiūros etikos struktūroje išskiriama gydytojo ir paciento santykių etika. Pagrindiniai santykių modeliai yra šie:
- Sakralinio tipo modelis – kai pacientas ţiūri į gydytoją kaip į šventą ţmogų, kuriam patiki savo sveikatą. Pacientas išvengia moralinės atsakomybės.
- Techninio tipo modelis – gydytojas atlieka techninę funkciją, konstatuoja, informuoja, ką reikia daryti, kuo maţiau veikia paciento apsisprendimą. Gydytojas neatlieka moralinio vertinimo, neturi moralinės atsakomybės.
- Kolegialaus tipo modelis – fiksuojami gydytojo ir paciento įsipareigojimai vieni kitų atţvilgiu. Atsakomybės paskirstymas gali prieštarauti gydytojo sąţinei.
- Kontaktinio tipo modelis, kai moralinės atsakomybės negali išvengti nė vienas, nes ji uţfiksuota sutartyje (58).
Elgesys su pacientais, jų artimaisiais bei kolegomis, pacientų tyrimas bei ligos diagnozavimas, medicininės paslapties laikymas – gydytojo chirurgo darbo sritys, kurias apima medicininė etika (59). Yra duomenų įrodančių, jog gydytojai chirurgai, palyginus su kitų specialybių atstovais, yra labiau autokratiški, taigi ir etikos reikšmę jie gali suvokti skirtingai. Net sakoma, kad „chirurgai praktikuoja etiką, o kiti apie ją tik kalba“ (60).
Gydytojo ir paciento santykiai, Parsonso T. poţiūriu, yra asimetriški, tačiau funkciškai susiję. Parsonsas T. sergančiojo socialinį vaidmenį (sick role) apibūdina keturiais negatyviais poţymiais:
1 – Sergantysis nėra atsakingas uţ jo paties ligą, nes jis negali savo ligos kontroliuoti; 2 – Sergantysis yra atleidţiamas nuo jam įprastų pareigų ar socialinių vaidmenų; 3 – Sergančiojo atleidimas nuo įprastinės socialinės atsakomybės yra laikinas, jo liga yra nepageidaujama, todėl sergantysis turi stengtis pasveikti;
4 - Bendradarbiaujant su gydytoju sergantysis turi ieškoti profesionalios pagalbos (61).
Pagal Szasz ir Hollender gydytojo ir paciento santykių modeliai gali būti 3 formų: 1 - Veiklus – pasyvus. Gydytojas atlieka aktyvų vaidmenį, o pacientas – pasyvų. Tai prilyginama tėvų – vaikų santykiams. Pavyzdţiui pacientas be sąmonės;
2 – Vadovavimo – bendradarbiavimo. Gydytojas pasako pacientui ką jis turi daryti, pacientas bendrauja ar paklūsta;
3 – Abipusis dalyvavimas. Gydytojas padeda pacientui padėti sau pačiam. Partnerystė, kuomet pasinaudojama patyrusio pagalba (62).
Kitą santykių modelį pateikia Emanuel EJ su bendraautoriais. Jie bandė atsakyti į klausimą: “kokie turėtų būti idealūs santykiai tarp gydytojo ir paciento?”. Jie mato santykį kaip pagrįstą konfliktu tarp paciento autonomijos ir sveikatos ar vertybių, kurių laikosi gydytojas ir pacientas. Taip pat jie aprašė ir 4 gydytojo ir paciento santykių formas:
1 – paternalistinį; 2 – informatyvų; 3 – interpretavimo; 4 – aptarimo (63).
Pagal Sharma U. pacientai, kurie siekia partnerystės santykio su gydytojais, neretai susiduria su prieštaravimu, kuris yra būdingas moderniai medicinos praktikai. Nors etika skelbia, kad paciento poreikiai ir interesai yra svarbiausi, tačiau jai prieštarauja profesinis poţiūris teigdamas, jog medicinos praktika remiasi specifinėmis ţiniomis, kurias galima įgyti tik specialių studijų bei praktikos metu, ir kurios nėra prieinamos pacientui. Taigi pacientai, kurie siekia lygiaverčio santykio su gydytoju gali būti laikomi problematiškais (64).
Vyrauja pagrindiniai gydytojo ir paciento santykių modeliai: 1) Paternalistinis gydytojo ir paciento santykių modelis; 2) Autonomiškas gydytojo ir paciento santykių modelis; 3) Partneriškas gydytojo ir paciento santykių modelis (61).
Paternalistinis gydytojo ir paciento santykių modelis. Paternalizmas plačiąja prasme reiškia tam tikrą asmens laisvės apribojimą, siekiant to ţmogaus gerovės ar kitaip veikiant paties ţmogaus labui (65). Pagal Hipokrato etikos principus į paciento valią ar nuomonę nebuvo atsiţvelgiama, jo vaidmuo buvo minimalus, nes gydytojas rūpinosi paciento gerove ir jo interesais (66). Pagal paternalistinį modeli paciento kompetencija medicininiais klausimais yra ribota.
Paciento ir gydytojo galimybės pagal paternalistinį gydytojo ir paciento santykių modelį yra skirtingos. Išskiriamos paternalizmo rūšys:
a) Nuosaikusis paternalizmas – paternalizmas, kai veikiama maţiau veiksnaus paciento naudai jo paties neatsiklausiant (priklausomai nuo gydymo konteksto gali būti etiškai priimtinas).
b) Radikalusis paternalizmas – paternalizmas, kai pacientas gydomas prieš jo išsakytą valią, nors jis laikytinas tikrai veiksniu ar pajėgiu duoti sutikimą (nėra etiškas) (67).
c) Tikrasis paternalizmas – veikiama su nuostata “tėvelis geriau ţino”, pacientas nėra pajėgiu spręsti asmeniu.
d) Įgaliotasis paternalizmas – veikiama ţinant, kad pacientas yra davęs aiškų arba numatomą sutikimą.
e) Neįgaliotasis paternalizmas – veikiama nepaisant paciento autonomijos (etiškai nepriimtinas) (68).
Autonomiškas gydytojo ir paciento santykių modelis. Autonomijos sąvoka reiškia, kad subjektas gali pats sau kurti įstatymus, tam tikras elgesio taisykles ar vadovautis tam subjektui priimtinomis vertybėmis (69). Asmuo yra autonomiškas, kada jis gali laisvai rinktis pagal savo valią. Pagal I. Kanto moralės koncepciją asmenybę galima vadinti kiekvieną individą, kuris turi apsisprendimo galią, ir kuris remiasi tuo apsisprendimu praktinėje veikloje (70). Taigi autonomiški gydytojo ir paciento santykiai - tai paciento galimybė dalyvauti priimant su jo sveikata susijusiuose sprendimuose, pacientui suteikiama tam tikra laisvė veikti, pačiam pasirinkti, pačiam apsispręsti.
Per praėjusį šimtmetį gerokai kito Hipokrato priesaikos taikymas, ypatingai tada, kuomet buvo paskelbta Ţmogaus teisių deklaracija: suvokus, kad medikas negali spręsti uţ ţmogų, kad ţmogus turi spręsti padedamas mediko. Šis etikos principas dar vadinamas paciento autonomijos principu. Tam kad ţmogus galėtų spręsti, jis turi ţinoti (8).
Partneriškas gydytojo ir paciento santykių modelis. Šiame modelyje remiamasi paciento autonomijos principo taikymu gydytojo ir paciento sąveikoje, bet taip pat kartu yra pripaţįstama ir sveikatos prieţiūros profesionalo autonomija. Komunikacija tarp paciento ir gydytojo leidţia išsiaiškinti paciento prioritetus, svarbius priimant klinikinius sprendimus. Šiame modelyje reikalaujama tiek gydytojo, tiek ir paciento aktyvumo, tam kad geriau vienas kitą suprastų. (71).
R. Veatch gydytojo ir paciento santykius suskirstė į keturis modelius: sakralinį, techninį, koliagialųjį ir kontraktinį.
1 - Sakralinis modelis. Šiame modelyje tarp gydytojo ir paciento būdingi paternalistiniai santykiai. Pacientas visiškai patiki savo sveikatą gydytojui. Pacientas išvengia moralinės atsakomybės.
2 - Techninis modelis. Gydytojas atlieka techninę funkciją, konstatuoja, informuoja ką reikėtų daryti, tačiau tik nedidele dalimi veikia paciento apsisprendimą. Moralinė atsakomybė tenka pačiam pacientui.
3 - Kolegialus modelis. Siekdami bendro tikslo – pasveikti, tiek gydytojas, tiek ir pacientas kartu bendradarbiauja. Atsakomybės paskirstymas gali prieštarauti gydytojo sąţinei. 4 - Kontraktinis modelis. Čia aiškus atsakomybės paskirstymas tarp gydytojo ir paciento, nei vienas negali išvengti moralinės atsakomybės, nes ji uţfiksuota sutartyje. Daugiau dėmesio skiriama finansiniams gydytojo ir paciento santykių aspektams, o etiniai santykių aspektai lieka nuošaliau (72).
Tuo tarpu Hollender M. ir Szasz T., kurie yra laikomi klasikinių paciento ir gydytojo santykių modelių kūrėjais, išskyrė tris paciento ir gydytojo santykių modelius:
1 - Aktyvaus gydytojo ir pasyvaus paciento santykių modelis. Pacientas, dėl ţinių stokos subjektyvumo, socialinio statuso, yra traktuojamas kaip nepajėgus dalyvauti priimant sprendimus. Tik specialistas, kuris turi ţinias, patirtį, gali sėkmingai nustatyti kas tinkamiausia pacientui.
2 - Gydytojo vadovavimo ir paciento bendradarbiavimo santykių modelis. Pacientas kartu su gydytoju bendradarbiauja, tačiau gydytojas vadovauja ir priima galutinius sprendimus.
3 - Abipusio dalyvavimo santykių modelis. Gydytojas kartu su pacientu kontroliuoja ligos eigą bei kartu priima sprendimus (62).
Thomasma D. bei Pellegrino E. nuomone, ligoniui ypač svarbu, kuomet jis gali pasitikėti sveikatos prieţiūra. Tuomet sergantysis gali jaustis uţtikrintai, kad juo bus tinkamai pasirūpinta. Kai yra pasitikėjimas, tuomet nereikalingas nuolatinis budrumo, baimės ar apgaulės jausmas (73).
Pasitikėjimą, kaip aktualią etinę problemą, svarbu apţvelgti trimis lygmenimis: 1 – Tarpasmeniniame lygmenyje, t. y. gydytojų ir pacientų santykiai;
2 – Instituciniame sveikatos prieţiūros lygmenyje; 3 - Sveikatos prieţiūros politikos lygmenyje (74).
Pacientų sutikimas bendradarbiauti medicinoje apibūdinamas kaip gydytojų sudaryto gydymo plano laikymasis (75). Tačiau, geri gydytojo ir paciento tarpusavio santykiai – tai sveikatos prieţiūros sistemos reformos dalis, galimybė geriau atlikti įvairias gydymo konsultacijas, gyventojų sveikatos stebėseną bei visuomenės sveikatos švietimą. Gydytojo – paciento santykių analizė yra tarpdisciplininio pobūdţio ir apima humanistinius, biomedicinos bei socialinius mokslus. Šiuolaikinėje sveikatos prieţiūroje vis daţniau atkreipiamas dėmesys į gydytojo ir paciento santykius, siekiama, jog pacientai būtų įtraukiami į medicininių sprendimų priėmimo procesą (76). Gydytoju ir pacientų santykiai yra pasikeitę, nes pacientai yra labiau išsimokslinę bei labiau domisi priimamais sprendimais susijusiais su sveikata (77). Kuo lygiavertiškesni gydytojo ir paciento santykiai, tuo labiau pacientas yra linkęs laikytis numatyto gydymo plano (78).
Jungtinėse Amerikos Valstijose atliktoje studijoje dalyvavo 51 pacientas. Iš šių pacientų 74,5 proc. teigė, jog jie nori gauti kaip galima daugiau informacijos apie savo sveikatos būklę. Iš jų 43 proc. jautėsi visiškai suprantantys informaciją, kurią jiems pateikia gydytojas ir 59,8 proc. teigė jaučiantys, kad gydytojas juos visiškai supranta (79).
Tam, kad gydytojai ir pacientai taptų labiau įgudę priimti informaciją ir dalyvauti sprendimų priėmime, tarp jų turi būti bendros problemos (33).
Pastaruoju metu sveikatos vadyba vis didesnį dėmesį skiria pokyčių uţtikrinimui šiuose lygmenyse:
1 - Tarp sveikatos profesionalų ir sektorių; 2 - Tarp sveikatos profesionalų ir pacientų;
3 - Tarp sveikatos profesionalų ir sveikatos vadybininkų bei sveikatos politikų (80). Pagal Maslow A. teorija, kai kurių poreikių svarba ypač išryškėja patekus į neįprastą kiekvienam aplinką. Maslow A. išskyrė poreikius, kurie artimi ir bendri visiems ţmonėms, įskaitant ir pacientus:
1 – Fiziologiniai poreikiai: oro, vandens, maisto;
2 – Saugumo poreikiai: kada jaučiamasi emociškai ir fiziškai saugiai; 3 – Socialiniai poreikiai: bendrauti, mylėti, draugauti;
4 – Pagarbos poreikiai: būti gerbiamam, pastebėtam, pripaţintam (81).
Kiekvienas be išimties ţmogus privalo turėti adekvačią ir lygią galimybę išreikšti savo prioritetus jį saistančių sprendimų priėmimo procese iki pat galutinio nuosprendţio (82). Kaip teigė Millis J. S., kiekvienas yra savo paties kūno ir dvasios sargas. Laisvė ir yra kada savo pačių pasirinktu būdu galime siekti savo pačių gerovės, nemėgindami atimti kitų laisvės arba kliudyti jų pastangoms ją pasiekti (83).
2.
TYRIMO METODAI IR MEDŢIAGA
Šis tyrimas buvo atliktas 2008 metais. Iš Kauno Medicinos Universiteto klinikų (KMUK) generalinio direktoriaus, prof. J. Pundziaus, buvo gautas leidimas atlikti šios universitetinės ligoninės, chirurginio profilio pacientų, anoniminę anketinę apklausą. Tyrimas buvo vykdomas du mėnesius t.y. nuo rugsėjo 8 dienos iki lapkričio 8 dienos.
Įvertinta, kiek vidutiniškai per metus yra atliekama operacijų Lietuvoje esančiose tretinio lygio ligoninėse: KMUK ir Vilniaus Universiteto ligoninės (VUL) Santariškių klinikose. KMUK vidutiniškai per metus atliekama apie 50 000 operacijų, VUL Santariškių klinikose – apie 22 000 operacijų. KMUK vidutiniškai per metus yra atliekama ţenkliai daugiau operacijų, nei VUL Santariškių klinikose ir dėl šios prieţasties šio tyrimo tiriamųjų kontingentas - KMUK chirurginio profilio pacientai. Į KMUK operuotis atvyksta ligoniai iš visos Lietuvos.
Tyrimo anketa sudaryta remiantis moksline literatūra bei pritaikyta chirurginio profilio pacientams. Anketoje buvo paaiškintas tyrimo tikslas, pabrėţtas tyrimo konfidencialumas ir atsakymų svarba. Anketa sudaryta iš keturių dalių: 1) pacientų nuomonė apie sutikimo gavimo procesą sveikatos prieţiūroje; 2) rašytinio sutikimo operacijai gavimo svarba pacientams; 3) pacientų poţiūris į dalyvavimo sprendimų priėmime gerinimo galimybes; 4) asmens duomenys.
Atliktas momentinis tyrimas. Tyrimą atliekantis asmuo apsilankė visose chirurginio profilio KMUK klinikose. Kiekvienoje klinikoje skyriaus administracijai buvo parodytas leidimas atlikti anoniminę anketinę apklausą tarp pacientų. Kiekvieną kartą, įėjus į palatą, pacientams buvo prisistatoma ir gaunamas jų ţodinis sutikimas dalyvauti anoniminėje apklausoje. Pacientai, kurie sutikdavo dalyvauti apklausoje, buvo supaţindinti su tyrimo tikslu, uţdaviniais ir apklausos atlikimo metodika. Pacientai, kurie nesutikdavo dalyvauti apklausoje buvo eliminuojami iš tyrimo.
Tyrimo metu buvo apklaustos šios klinikos: akių ligų, akušerijos ir ginekologijos, ausų, nosies ir gerklės ligų, chirurgijos, ortopedijos traumatologijos, širdies, krūtinės ir kraujagyslių chirurgijos, urologijos, veido ir ţandikaulių chirurgijos, krūtų chirurgijos. Šiose klinikose bendras pacientų skaičius tyrimo metu buvo 482 pacientai, iš jų į anketos klausimus sutiko atsakyti 388 pacientai (1 lentelė). Tai sudarė 80,5 proc. visų pacientų. Į tyrimą dėl galimai sunkios pacientų būklės neįtraukti šie skyriai: neurochirurgijos, plastinės ir
rekonstrukcinės chirurgijos bei vaikų chirurgijos (1 lentelė). Šių skyrių administratorių nuomone, jie nepageidavo dalyvauti tyrime.
2009 metų rugsėjo 10 dieną atliktas bandomasis tyrimas, kuriame dalyvavo 30 atsitiktinai parinktų chirurginio profilio pacientų. Atsiţvelgiant į pacientų pastabas bei nuomonę, tyrimo anketa buvo koreguota. Toliau buvo tęsiamas tyrimas ir apklausti 358 KMUK chirurginio profilio pacientai.
1 lentelė.KMUK statistiniai veiklos rodikliai tyrimo metu (2008 09 08 – 11 08)
Nr. Klinika Lovų skaičius Ligonių skaičius Pacientai galintys atsakyti 1 Akių ligų 100 70 50 2 Akušerijos ir ginekologijos 65 57 53 3 Ausų, nosies ir gerklės ligų 45 40 29
4 Chirurgijos 110 108 80
5 Neurochirurgijos - - -
6 Plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos - - - 7 Ortopedijos traumatologijos 46 46 40 8 Širdies, krūtinės ir kraujagyslių chirurgijos
a) Krūtinės chirurgija b) Kraujagyslių chirurgija c) Širdies chirurgija 30 30 42 12 24 35 10 22 32 9 Urologijos 35 40 30
10 Veido ir ţandikaulių chirurgijos 40 40 32
11 Vaikų chirurgija - - -
12 Krūtų chirurgija 28 10 10
Viso 482 388
Imties dydis nustatytas remiantis imties tūrio skaičiavimo formule:
2 2 ) 1 ( p p z n ;
Formulėje naudojami sutrumpinimai:
n – atvejų skaičius atrankinėje grupėje (imties tūris);
z – koeficientas, surandamas iš vadinamųjų Stjudento pasiskirstymo lentelių (kai patikimumas 95 proc., z = 1,96);
Δ – leistinas netikslumas (tenkinanti paklaida / patikimumas, daţniausiai 5 proc.); p – preliminarus dominančio poţymio paplitimo daţnis (nesant preliminarių duomenų arba jei poţymių daug – pasirenkama 50 proc.).
Apklausus chirurginio profilio pacientus, anketų duomenys buvo apdorojami MS Exel 2003 ir SPSS 14 for Windows programomis. Atlikta duomenų palyginamoji analizė (pasikliovimo lygmuo, p<0,05) bei poţymių daţnių lentelės (crosstabs), sąsajoms tarp kintamųjų įvertinti. Atlikta standartizacija pagal amţių, standartu buvo laikoma tiriamųjų amţiaus struktūra.
Mokslinė literatūros paieška buvo vykdoma Kauno Medicinos Universiteto (KMU) bibliotekos interneto portalo duomenų bazėse lietuvių ir anglų kalbomis. Ieškant mokslinės literatūros, remtasi šiais raktiniais ţodţiais: sprendimų priėmimas (decision making); gydytojo ir paciento santykiai (physician - patient relations); sveikatos prieţiūra (medical care); chirurginės procedūros, operacijos (surgical procedures, operative); pacientų dalyvavimas (patient participation); paternalizmas (paternalism).
3.
REZULTATAI
3.1. Dalyvavusių apklausoje socialinė ir demografinė charakteristika
Tyrime dalyvavo 43 proc. moterų ir 57 proc. vyrų. Daugelio tyrime dalyvavusių respondentų amţius buvo nuo 45 iki 60 metų. Tarp jų buvo 53 proc. visų vyrų ir 33,3 proc. visų moterų (p<0,001). Kitose amţiaus grupėse vyrų buvo taip pat didesnė dalis nei moterų (p<0,001) (1 pav.). 16,7 24,3 33,3 25,7 7,2 21,1 53 18,7 0 10 20 30 40 50 60 16 - 29 30 - 44 45 - 60 60 ir daugiau
Amţiaus grupės, metai
P r o c e n ta i, p r o c . Vyrai Moterys
1 pav. Pacientų amţiaus grupės
Nustatyta, kad daugiau nei pusė respondentų (59 proc.) gyveno mieste, o kiti (41 proc.) – kaime (rajone). Daugiau nei pusė visų moterų buvo ištekėjusios (54,8 proc.), o taip pat ir vyrų tarpe didţioji dalis buvo vedę (54,5 proc.) (p<0,01) (2 lentelė).
2 lentelė. Respondentų šeiminės padėties pasiskirstymas pagal lytį
Dabartinė šeiminė padėtis (n / proc.)
Viso (n / proc.) Lytis Vedęs / Ištekėjusi Gyvenu neįregistravęs santuokos Nevedęs/
Netekėjusi Išsiskyrusi Išsiskyręs/ Našlys/ Našlė
Vyras (n) 121 23 30 19 29 222 (proc.) 54,5 10,4 13,5 8,6 13,0 100 (proc.) 57,1 82,1 69,8 35,8 55,8 57,2 Moteris (n) 91 5 13 34 23 166 (proc.) 54,8 3,0 7,8 20,5 13,9 100 (proc.) 42,9 17,9 30,2 64,2 44,2 42,8 Viso (n) 212 28 43 53 52 388 (proc.) 54,6 7,2 11,1 13,7 13,4 100 (proc.) 100 100 100 100 100 100 χ²=19,81; df=4; p<0,01
Daugiau nei pusė (60,6 proc.) tyrime dalyvavusių respondentų, buvo dirbantys, iš jų 50,2 proc. vyrų ir 49,8 proc. moterų (p<0,01). Tarp pensininkų ţenkliai daugiau buvo vyrų (71,4 proc.) nei moterų (28,6 proc.; p<0,01) (3 lentelė).
3 lentelė. Pacientų dabartinės veiklos pasiskirstymas pagal lytį
Lytis
Dabartinė veikla (n / proc.)
Dirbantis Bedarbis Studentas Pensininkas Neįgalusis Viso (n / proc.) Vyras (n) (proc.) (proc.) 118 23 13 55 13 222 53,2 10,4 5,7 24,8 5,9 100 50,2 57,5 65,0 71,4 81,3 57,2 Moteris (n) (proc.) (proc.) 117 17 7 22 3 166 70,5 10,2 4,2 13,3 1,8 100 49,8 42,5 35,0 28,6 18,8 42,8 Viso (n) (proc.) (proc.) 235 40 20 77 16 388 60,6 10,3 5,1 19,9 4,1 100 100 100 100 100 100 100 χ²=15,33; df=4; p<0,01
Daugiau nei trečdalis respondentų (36 proc.) turėjo aukštesnįjį ar nebaigtą aukštąjį išsilavinimą, 32 proc. respondentų buvo su aukštuoju išsilavinimu ir 29 proc. pacientų turėjo vidurinį išsilavinimą. Tarp pacientų, kurie turėjo nebaigtą vidurinį išsilavinimą, didesnė dalis buvo vyrai (83,3 proc.), tačiau poţymiai statistiškai patikimai neišsiskyrė (p>0,05) (4 lentelė).
4 lentelė. Respondentų išsilavinimas pagal lytį
Lytis
Išsilavinimas (n / proc.)
Aukštasis Aukštesnysis arba nebaigtas aukštasis Vidurinis Nebaigtas vidurinis Viso (n / proc.) Vyrai (n) (proc.) (proc.) 70 78 64 10 222 31,5 35,1 28,9 4,5 100 55,6 56,1 57,7 83,3 57,2 Moterys (n) (proc.) (proc.) 56 61 47 2 166 33,7 36,8 28,3 1,2 100 44,4 43,9 42,3 16,7 42,8 Viso (n) (proc.) (proc.) 126 139 111 12 388 32,5 35,8 28,6 3,1 100 100 100 100 100 100 χ ²=3,56; df=3; p>0,05
Didţioji dalis respondentų (36,8 proc.) nurodė, jog vidutiniškai vienam šeimos nariui per mėnesį tenka nuo 700 iki 1500 litų. Didesnė dalis vyrų (52,0 proc.) nei moterų (48,0 proc.) nurodė, jog per mėnesį vienam šeimos nariui tenka nuo 1500 iki 2500 litų pajamų (p<0,05) (5 lentelė).
5 lentelė. Pajamos, tenkančios vidutiniškai vienam šeimos nariui, per mėnesį
Lytis
Pajamos (n / proc.)
Viso (n / proc.) Iki 185 litų Nuo 185 iki
700 litų Nuo 700 iki 1500 litų Nuo 1500 iki 2500 litų Virš 2500 litų Vyrai (n) (proc.) (proc.) 9 75 71 51 16 222 4,1 33,8 32,0 22,9 7,2 100 81,8 72,1 50,0 52,0 51,6 57,5 Moterys (n) (proc.) (proc.) 2 29 71 47 15 164 1,2 17,7 43,3 28,7 9,1 100 18,2 27,9 50,0 48,0 48,4 42,5 Viso (n) (proc.) (proc.) 11 104 142 98 31 386 2,9 26,9 36,8 25,4 8,0 100 100 100 100 100 100 100 x²=16,65; df=4; p<0,05
3.2. Pacientų nuomonės apie sutikimo gavimo procesą sveikatos prieţiūroje vertinimas
Tyrime dalyvavo 388 pacientų, iš jų 294 pacientams atlikta planinė, o 94 pacientams – skubi operacija.
Pagal Lietuvos Respublikos Civilinį kodeksą paciento sutikimas, prieš jam atliekant chirurginę operaciją, turi būti išreikštas raštu (43). Šio tyrimo rezultatai parodė, jog 99,7 proc. pacientų rašytinį sutikimą pasirašė prieš operaciją. Tik vienas vyras nurodė, jog jis dėl sunkios būklės neatsimena kada pasirašė rašytinį sutikimą.
Paklausus pacientų, kokiu būdu jie gavo informaciją, susijusią su atliekama operacija, nustatyta, jog informaciją, apie galimas pasekmes, daugeliui (37,6 proc.) respondentų buvo suteikiama ir ţodţiu, ir raštu (p<0,05).
Nagrinėjant, kaip buvo informuojami vyrai ir moterys apie galimas operacijos pasekmes, nustatytas statistiškai reikšmingas skirtumas (p<0,05). Daugiau vyrų (43,7 proc.) nei moterų (29,5 proc.) nurodė, jog jie buvo informuojami ir ţodţiu, ir raštu. Tačiau moterys daţniau buvo informuojamos tiek raštu (38,6 proc.), tiek ţodţiu (25,3 proc.) nei vyrai (atitinkamai: 25,2 proc., 22,1 proc.) (p<0,05). Standartizavus duomenis pagal amţių, statistiškai reikšmingo skirtumo nenustatyta.
Analizuojant duomenis pagal išsilavinimą, pastebėta, jog apie galimas pasekmes labiausiai buvo informuojami respondentai, turintys aukštesnįjį arba nebaigtą aukštąjį išsilavinimą: ir ţodţiu, ir raštu – 46,8 proc. ir tik raštu - 38,1 proc. (p<0,001), o taip pat respondentai, turintys aukštąjį išsilavinimą: ir ţodţiu, ir raštu – 39,7 proc. ir tik raštu - 29,4 proc. (p<0,001). Tačiau standartizavus duomenis pagal amţių, statistiškai reikšmingo skirtumo nerasta.
Pagal šeiminę padėtį nevedę (netekėjusios) (51,2 proc.) ir vedę (ištekėjusios) (38,7 proc.) gavo daugiausia informacijos ir raštu, ir ţodţiu (p<0,001). Atlikus duomenų standartizaciją pagal amţių, statistiškai reikšmingo skirtumo nebuvo gauta.
Apie galimas operacijos pasekmes, panašiai buvo informuoti tiek miesto, tiek kaimo gyventojai (p<0,001). Mieste gyvenantys respondentai panašiai vienodai informaciją gavo ţodţiu (31,6 proc.), raštu (25,0 proc.), ir ţodţiu, ir raštu (32,9 proc.). O kaime gyvenantys daugiausia informacijos gavo raštu (39,4 proc.), ir raštu, ir ţodţiu (44,4 proc.) (p<0,001). Atlikus porinius palyginimus, statistiškai reikšmingo skirtumo nerasta.
Informacija apie būsimą operacijos eigą daugeliui (74,5 proc.) pacientų buvo suteikiama ţodţiu.
Statistiškai patikimai skyrėsi pacientų atsakymai pagal lytį, kaip jie buvo informuojami dėl būsimos operacijos eigos. Nustatyta, kad 73,4 proc. visų vyrų informaciją gavo ţodţiu ir 20,7 proc. informacijos negavo (p<0,01). Apie būsimą operacijos eigą 75,9 proc. moterų informacija buvo suteikiama ţodţiu ir 16,3 proc. atsakė, jog informacijos negavo (p<0,01). Raštu apie būsimą operacijos eigą buvo informuotos tik moterys (5,4 proc.), o vyrai tokios informacijos negavo. Daugiau vyrų (20,7 proc.) nei moterų (16,3 proc.) nurodė, jog informacijos apie būsimą operacijos eigą jie negavo (p<0,01). Pagal amţių standartizavus duomenis statistiškai reikšmingo skirtumo nepastebėta.
Nagrinėjant, kaip pacientai buvo informuojami apie būsimą operacijos eigą pagal jų pajamas, dabartinę šeiminę padėtį, dabartinę veiklą bei išsilavinimą, gauti statistiškai nepatikimi rezultatai (p>0,05).
Didţioji dalis tiek miesto, tiek kaimo (rajono) gyventojų informaciją apie būsimą operacijos eigą gavo ţodţiu (miesto 77,2 proc., o kaimo 70,6 proc.) (p<0,05). Tačiau didesnė dalis kaime (rajone) gyvenančių respondentų (22,5 proc.) nei mieste (16,2 proc.) nurodė, jog jie nebuvo informuoti apie būsimos operacijos eigą (p<0,05). Atlikus standartizaciją pagal amţių, statistiškai reikšmingas skirtumas nebuvo nustatytas.
Analizuojant, kaip vyrai ir moterys buvo informuojami dėl operacijos poreikio, statistiškai reikšmingos išvados nebuvo gautos (p>0,05). Standartizavus duomenis pagal amţių, statistiškai reikšmingo skirtumo taip pat nerasta.
Analizuojant duomenis pagal dabartinę veiklą, gyvenamąją vietą, statistiškai reikšmingo skirtumo nenustatyta (p>0,05).
Daugiausia informacijos dėl būsimos operacijos poreikio gavo aukštesnįjį arba nebaigtą aukštąjį išsilavinimą turintys respondentai (15,8 proc.) (p<0,001). Tačiau, standartizavus duomenis pagal amţių, statistiškai reikšmingo skirtumo nepastebėta.
Dėl atliekamos operacijos poreikio, standartizavus duomenis pagal amţių, nustatytas statistiškai reikšmingas skirtumas - ţenkliai daţniau buvo informuojami vedę (ištekėjusios) (69,9 proc.) nei našliai (36,0 proc.), gyvenantys neįregistravę santuokos (40,5 proc.) ar išsiskyrę (43,1 proc.) respondentai (6 lentelė).
6 lentelė. Pacientų informavimas apie operacijos poreikį pagal šeiminę padėtį
Dabartinė šeiminė padėtis (n / proc.)
Informacija apie operacijos poreikį Vedęs/ Ištekėjusi n=212 Gyvenu neįregistravęs santuokos n=28 Nevedęs/ Netekėjusi n=43 Išsiskyręs/ Išsiskyrusi n=53 Našlys/ Našlė n=52 Viso (n / proc.) n=388 Ir ţodţiu, ir raštu 24 6 7 5 10 52 11,3 21,4 16,3 9,4 19,2 13,4 11,4 9,3 7,5 4,3 24,8 Raštu 25 6 4 15 10 60 11,8 21,4 9,3 28,3 19,2 15,5 11,0 16,0 18,4 23,6 10,6 Ţodţiu 146 13 29 22 23 233 68,9 46,4 67,4 41,5 44,2 60,1 69,9 40,5* 72,6 43,1* 36,0* Negavau 17 3 3 11 9 43 8 10,7 7,0 20,8 17,3 11,1 7,7 11,5 1,5 16,3 5,7
Standartizuoti duomenys paryškinti; *- p<0,05, lyginant su vedusiais / ištekėjusiomis respondentais (-ėmis)
Ţodţiu daugiausia buvo informuoti pacientai, uţdirbantys didţiausias (93,5 proc.) bei vidutines (63,4 proc.) pajamas (p<0,001). Atlikus standartizaciją pagal amţių, statististiškai reikšmingas skirtumas nenustatytas.
Didţioji dalis pacientų ne tik yra informuoti, bet taip pat domisi, kas rūpinsis jų sveikata. Net 85,8 proc., respondentų teigė, jog, prieš pasirašydami rašytinį sutikimą, jie ţinojo, kuris gydytojas jiems atliks operaciją ir tik 12,1 proc. pacientų atsakė, jog jie neţinojo.
Analizuojant duomenis pagal lytį, išsilavinimą, dabartinę šeiminę padėtį bei gyvenamąją vietą, nebuvo nustatyta statistiškai reikšmingo ryšio (p>0,05).
Kaip matyti iš 2 pav. beveik pusė respondentų (45 proc.), prieš pasirašydami rašytinį sutikimą, jį perskaitė. Trečdalis (33 proc.) pacientų rašytinį sutikimą perskaitė dalinai, o penktadalis (21 proc.) apklaustųjų pasirašė rašytinį sutikimą jo neperskaitę.
1% 21% 33% 45% neatsimenu ne, neperskaiciau dalinai perskaiciau taip, perskaiciau
2 pav. Pacientų pasiskirstymas pagal tai ar, prieš pasirašydami rašytinį sutikimą, jį perskaitė
Įvairios prieţastys įtakojo tai, jog pacientai rašytinį sutikimą pasirašė jo neperskaitę. Iš 21 proc. neperskaičiusių respondentų, 65,4 proc. atsakė, jog jie neperskaitė rašytinio sutikimo, nes jų sveikata jiems neleido. Beveik keturiolika procentų pacientų (13,6 proc.) teigė, jog gydytojas buvo viską paaiškinęs; 8,7 proc. atsakė, jog viskas buvo aišku; 3,7 proc. - nenorėję jo skaityti; 8,6 proc. nurodė kitas prieţastis tokias kaip: operacija atliekama ne pirmą kartą, silpnas regėjimas, nebuvo laiko, nesiūlė skaityti, artimieji perskaitė.
Nagrinėjant duomenis pagal lytį, išsilavinimą bei šeiminę padėtį, statistiškai reikšmingo skirtumo nenustatyta (p>0,05).
Gautas statistiškai reikšmingas skirtumas analizuojant duomenis pagal gyvenamąją vietą - daţniau mieste gyvenantys (53,1 proc.) nei kaime (rajone) (35,0 proc.) respondentai, prieš pasirašydami rašytini sutikimą, jį perskaitė. Kaime (rajone) gyvenantys respondentai (41,9 proc.) daţniau nei mieste (26,8 proc.) atsakė, jog jie perskaitė rašytinį sutikimą dalinai (p<0,01). Tačiau, standartizavus duomenis pagal amţių, statistiškai reikšmingo skirtumo nenustatyta.
