Dangirutė Kundrotienė
SLAUGYTOJŲ IR LABORANTŲ
GYVENIMO KOKYBĖS ANALIZĖ IR JOS
SĄSAJOS SU VILTIMI
Magistro darbas Darbo vadovas Prof. A.ŠeškevičiusKAUNAS, 2011
TVIRTINU
Slaugos fakulteto Dekanė Prof. Dr. J.Macijauskienė 2011 m...mėn. ...d.
SLAUGYTOJŲ IR LABORANTŲ
GYVENIMO KOKYBĖS ANALIZĖ IR JOS
SĄSAJOS SU VILTIMI
Klinikinės slaugos magistro baigiamasis darbas
Vadovas
Prof. A. Šeškevičius
2011 m...mėn. ...d.
Recenzentas Atliko Dr D.Kriukelytė... stud. Dangirutė Kundrotienė
2011 m...mėn. ...d. 2011 m. 05 mėn. 29 d.
SUMMARY ... 5 SANTRUMPOS ... 6 PAGRINDINĖS SĄVOKOS ... 7 ĮVADAS ... 8 DARBO TIKSLAS ... 10 DARBO UŽDAVINIAI ... 10 1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 11
1.1. Gyvenimo kokybės samprata ... 11
1.2. Su sveikata susijusios gyvenimo kokybės charakteristikos ... 14
1.3. Gyvenimo kokybės vertinimas ... 16
1.4. Medicinos darbuotojų gyvenimo kokybė ... 18
1.5. Viltis ... 21
1.5.1. Vilties samprata ...21
1.5.2. Vilties reikšmė ...23
1.5.3. Slaugytojo vaidmuo suteikiant viltį ...24
2. TYRIMO METODIKA ... 29
2.1.Tiriamųjų kontingentas ... 29
2.2.Tyrimo eiga... 31
2.3.Tyrimo metodas ... 32
2.4.Duomenų statistinė analizė ... 33
3. REZULTATAI ... 34
3.1. Demografiniai duomenys ... 34
3.2. Slaugytojų ir laborantų gyvenimo kokybės analizė ... 35
3.3. Slaugytojų ir laborantų gyvenimo kokybės sąsajos su viltimi ... 44
4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 53 IŠVADOS ... 56 PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 57 LITERATŪRA ... 58 1 PRIEDAS ... 62 2 PRIEDAS ... 63 3 PRIEDAS ... 65 4 PRIEDAS ... 68
Raktažodžiai: gyvenimo kokybė, slaugytojai, laborantai, viltis.
Kundrotienė D. Slaugytojų ir laborantų gyvenimo kokybės analizė ir jos sąsajos su viltimi, magistro baigiamasis darbas / darbo vadovas prof. A.Šeškevičius; Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Slaugos fakulteto, slaugos ir rūpybos katedra – Kaunas, 2011 m.
SANTRAUKA
Tyrimo tikslas: įvertinti slaugytojų, dirbančių LSMU ligoninės Kauno klinikų Konsultacinėje
poliklinikoje, Onkologijos klinikoje ir laborantų, dirbančių Hematologijos ir bendrosios citologijos laboratorijoje , gyvenimo kokybę ir jos sąsają su viltimi.
Tyrimo uždaviniai: 1. Nustatyti slaugytojų, dirbančių LSMU Konsultacinėjė poliklinikoje,
Onkologijos klinikoje ir laborantų, dirbančių laboratorijoje, gyvenimo kokybę. 2. Palyginti slaugytojų, dirbančių Konsultacinėje poliklinikoje, Onkologijos klinikoje ir laborantų, dirbančių laboratorijoje, gyvenimo kokybę.3. Nustatyti slaugytojų, dirbančių Konsultacinėje poliklinikoje, Onkologijos klinikoje ir laborantų, dirbančių laboratorijoje, gyvenimo kokybės sąsają su viltimi.
Tyrimo metodai. Tyrimas atliktas LSMU ligoninėje Kauno klinikos. Apklausta slaugytojai,
dirbantys Konsultacinėjė poliklinikoje, Onkologijos klinikoje ir laborantai, dirbantys laboratorijoje. Buvo atlikta anketinė anoniminė apklausa. Išdalintos 92 anketos. Grįžo – 75 anketos. Analizei tiko 73 anketos
Tyrimo rezultatai ir išvados: Bendras gyvenimo kokybės indeksas Konsultacinėje poliklinikoje
dirbančių slaugytojų reikšmingai didžiausias; mažiausias - Onkologijos klinikoje dirbančių slaugytojų. Onkologijos klinikos slaugytojų bendras gyvenimo kokybės indeksas reikšmingai priklauso nuo amžiaus, darbo stažo, darbo pobūdžio ir darbo valandų skaičiau per savaitę. Konsultacinė poliklinikos slaugytojų bendras gyvenimo kokybės indeksas reikšmingai priklauso nuo finansinės padėties. Onkologijos klinikos slaugytojų ir Hematologijos bei bendrosios citologijos laborantų svarbiausia gyvenimo kokybės sritys: fizinė sveikata ir socialiniai santykiai, konsultacinės poliklinikos – fizinė sveikata ir dvasinė būsena. Viltis reikšmingą įtaką turėjo Konsultacinės poliklinikos respondentų bendram gyvenimo kokybės indeksui, mažesnę įtaką turėjo Onkologijos klinikos slaugytojų ir mažiausią – Hematologijos ir bendrosios citologijos laboratorijos laborantų. Visi respondentai reikšmingai nurodė vilties šiuos teiginius: turi teigiamą požiūrį į gyvenimą, gali daryti sprendimus sunkumų metu, turi tikslo pojūtį ir jaučia gyvenimo prasmę ir reikšmę.
Keywords: life quality, hope, nurses, laboratory assistants,
Kundrotiene D. life quality analysis of nurses and laboratory assistants and its relation to hope, master thesis / supervisor prof. A. Seskevicius; Lithuanian University of Health Sciences , Nursing faculty, Nursing and Healthcare department.
SUMMARY
Aim of the research: to evaluate life quality and its relation to hope of the following:
Nurses working in the consultation policlinic of Lithuanian University of Health Sciences Nurses working in the Oncology clinics Lithuanian University of Health Sciences;
Laboratory assistants working in the laboratory of Hematology and General Cytology
Tasks of the research: 1.To evaluate life quality of the nurses from the consultation clinic,
oncology clinic, and laboratory assistants from the laboratory; 2. to compare life quality of the nurses from the consultation policlinics, oncology clinics and laboratory assistants from the laboratory.3.To evaluate the relation of life quality to hope of nurses from the consultation clinics, laboratory assistants from the laboratory.
Materials and research methods: the research was carried in Kaunas clinics of Lithuanian
University of Health Sciences. Nurses working in the consultation policlinic, nurses working in the Oncology clinics, and laboratory assistants from the laboratory were surveyed. The survey was anonymous. 92 questionnaires were handed out. 75 questionnaires were filled in and returned to the researcher 73 percent of the questionnaires were suitable for the survey.
Results and outcomes.The nurses working in the consultancy clinic have the highest general life
quality index, which is related to their financial situation. The general life quality index of the nurses working in the oncology clinics highly depends on their working experience, type of work, age, and weekly working hours.For the nurses of the oncology clinics and laboratory assistants of general cytology laboratory, spheres important to their general life quality are physical health and social relations. For the nurses of the consultation clinics, the important spheres for their life quality are physical health and their inner state. Hope is significantly bigger in nurses working in the consultation clinics. All respondents indicated a significant hope for those claims: positive attitude to life for the, can make decisions difficult time, to a sense of purpose , have inner strength to overcome obstacles; life has meaning for them.
SANTRUMPOS
DV – didesnė viltisGK – gyvenimo kokybė
BGKI – bendras gyvenimo kokybės indeksas kt.- kita/kiti
KP – konsultacinė poliklinika Me - mediana
MV – mažesnė viltis
n - tyrime dalyvavusių respondentų skaičius pav. – paveikslas
PI – pasikliautinieji intervalai
p – statistinio reikšmingumo lygmuo proc. - procentai
PSO – Pasaulio sveikatos organizacija SB – susumuoti balai
t.t. – taip toliau VB –vilties balai
Laboratorija - LSMU ligoninės Kauno klinikų Hematologijos ir bendrosios citologijos laboratorija Konsultacinė poliklinika - LSMU ligoninės Kauno klinikų konsultacinės poliklinikos (terapinis ir chirurginis poskyriai)
PAGRINDINĖS SĄVOKOS
Slauga – tai asmens sveikatos priežiūros dalis, apimanti ligų, profilaktiką, įvairaus amžiaus sveikų,
nepajėgių, fiziškai ar protiškai sergančių žmonių fizinę, psichinę ir socialinę priežiūrą visuose asmens sveikatos ir socialinės globos ar kitose įstaigose, bendruomenėje bei namuose.
Slaugytojas – Asmuo, įgijęs slaugos studijų baigimo diplomą, taip pat bendrosios praktikos ir (ar)
atitinkamą specialiosios praktikos slaugytojo profesinę kvalifikaciją. (LR medicinos norma MN 28:2004)
Sveikata – visapusė fizinė, dvasinė, psichinė ir socialinė gerovė, o ne tik ligų ar negalavimų
nebuvimas.
PSO 1933 pateiktas gyvenimo kokybės apibrėžimas:
Gyvenimo kokybė – tai individualus savo paskirties gyvenime vertinimas kultūros ir vertybių
sistemos, kurioje individas gyvena, požiūriu, susijęs su jo tikslais, viltimis, standartais bei interesais.
Viltis
-
pozityvi emocija, kurios išgyvenimas gali būti laikomas sunkumų įveikos mechanizmu (Herth, 2005 ).Vilties įkvėpimo strategija – vieno asmens veiksmai siekiant įkvėpti ar perduoti viltį kitam (Herth,
2005 ).
Patirtimi pagrįsta vilties įkvėpimo strategija – apima gyvenimiškų sunkumų, išbandymų ir
ĮVADAS
Pasaulio sveikatos organizacija (PSO), rūpindamasi žmonių sveikata, siekia užtikrinti galimybę visiems žmonėms siekti geresnės gyvenimo kokybės. Sveikatos apsaugai keliami vis didesni reikalavimai. Būdama geriau informuota sveikatos klausimais, visuomenė daugiau tikisi iš sveikatos priežiūros sistemos ir reikalauja geresnių priežiūros standartų. Žmonių gerovė glaudžiai susijusi su jų sveikata. Fizinės, psichinės ir socialinės gerovės būsenos individas turi optimalias galimybes būti visuomenėje, dalyvauti visuomeniniame gyvenime, dirbti ir realizuotis [3].
Lietuvos nacionalinėje sveikatos programoje gyvenimo kokybės problema pripažinta prioritetine. 1993m. PSO pasiūlė gyvenimo kokybės apibrėžimą [14]. Gyvenimo kokybė – tai individo savos pozicijos gyvenime suvokimas jo tikslų, lūkesčių, interesų bei kultūros vertybių sistemoje, kurioje jis gyvena. Gyvenimo kokybė apima pagrindines žmogaus veiklos sritis: fizinę, psichologinę, dvasinę, socialinę, ekonominę ir neatsiejamai yra susijusi su žmogaus sveikata. Gyvenimo kokybei įtaką daro asmens fizinės sveikatos, dvasinės būsenos, nepriklausomumo laipsnis ir socialinis ryšys su aplinka. Užsienio šalyse gyvenimo kokybė tiriama jau du dešimtmečius, o Lietuvoje susidomėta palyginti neseniai [12]. Nustatyta, kad vienos sąlygos veikiančios individą, priklauso nuo jo: mitybos, rūkymo, alkoholio vartojimo, fizinio aktyvumo didinimo. Kitos sąlygos veikia nepriklausomai, tai oro užterštumas, triukšmas, dulkės, maisto produktuose esantys teršalai [3]. Gyvenimo kokybės tyrimai skirti ne tik ligomis sergančiųjų, bet ir sveikos populiacijos gyvenimo kokybei vertinti [17]. Gyvenimo kokybės problema profesiniu aspektu yra aktuali, nes galima prognozuoti, jog sunkumai, su kuriais susiduriama darbe, įtempti santykiai su kolegomis ar pacientais, neigiamai veikia ne tik atliekamo darbo, bet ir gyvenimo kokybės rodiklius.
Kaip ir apie gyvenimo kokybę, taip ir apie viltį kalbant girdime labai dažnai. Vieni skundžiasi netekę jos, kiti džiaugiasi kažko vildamiesi. Viltis ypač svarbi kiekvienam iš mūsų tampa tada, kai susiduriame su rimtais gyvenimo išbandymais. Vienas didžiausių tokių išbandymų tai liga. Liga, o ypač sunki, tai vienas rimčiausių išbandymų žmogui ir jo psichikai. Šiuo atveju tampa labai svarbu kaip žmogus sugeba priimti savo situaciją ir su ja gyventi toliau. Tam itin didelę
įtaką turi viltis [46].
Vilties išgyvenimas, galintis pagerinti gyvenimo kokybę yra dinamiška ir kintanti žmogiškoji patirtis. Šis išgyvenimas gali būti įtakotas pašalinių žmonių, kurie dažniausiai būna šalia sergančiojo – slaugytojų [46]. Slaugytojo vaidmuo vilties įkvėpimo procese pasidaro ypač svarbus
dėl didelio jo ir ligonio kartu praleidžiamo laiko, galimybės užmegzti artimus pasitikėjimu grįstus santykius, profesionalo vaidmens ir autoriteto [45].
Šis darbas nagrinėja gyvenimo kokybę skirtinguose padaliniuose dirbančių slaugos darbuotojų: Onkologijos klinikoje, kur tenka bendrauti su sunkiai sergančiais ir ilgai gulinčiais skyriuje ligoniais, Konsultacinėje poliklinikoje dirbančiųslaugytojų, kurie ligonius mato trumpą laiko tarpą arba karts nuo karto, ir dirbančių laboratorijoje, kurie ligonių visai nemato, gyvenimo kokybę ir jos sąsają su viltimi.
Darbo mokslinis naujumas. Darbo naujumas yra tai, kad pirmą kartą yra tiriamos
laborantų ir slaugytojų, dirbančių skirtinguose padaliniuose, gyvenimo kokybės sąsajos su viltimi. Labai svarbu, kad slaugytojai ir laborantai turėtų viltį savo gyvenime ir darbe. Turintis viltį darbuotojai dirba geriau, siekia pripažinimo, studijuoja, siekia karjeros ir tuo pačiu yra pavyzdžiu kitiems darbuotojams, perduoda viltį ir ligoniams.
Darbo praktinė reikšmė. Darbo praktinė reikšmė yra ta, kad naudojant tyrimo rezultatus,
slaugytojų ir laborantų gyvenimo kokybė leidžia nustatyti jų fizinę, psichologinę sveikatą taip pat socialines problemas, kurie turi įtakos jų elgesiui, motyvacijai, požiūriui į darbą ir asmeniniam gyvenimui. Tikimasi, kad tyrimo metu gauti duomenys padės geriau suprasti kokios yra problemos reikalaujančios dėmesio, detalesnio, gilesnio ištirimo bei racionalių sprendimo būdų, padėsiančių perspėti slaugytojų ir laborantų išsekimą. Tikimasi paskatinti ne tik medicinos srities, bet ir kitų sričių mokslininkus spręsti šią vis aktualią problemą.
Taip pat šis darbas rodo, kad viltis yra svarbus veiksnys slaugytojų darbe. Ugdant viltį slaugytojai atlieka kvalifikuočiau savo pareigas, suvokia, kad viltis yra vertybė, kurią perduoda pacientams.
Tyrimo objektas: - bendrosios praktikos slaugytojai, dirbantys LSMU ligoninės Kauno
klinikų konsultacinėjė poliklinikoje (terapiniame ir chirurginiame poskyriuose), LSMU ligoninės Kauno klinikų Onkologijos klinikoje ir laborantai, dirbantys LSMU ligoninės Kauno klinikų Hematologijos ir bendrosios citologijos laboratorijoje.
HIPOTEZĖ: dirbančiųjų skirtingose padaliniuose gyvenimo kokybė skiriasi ir turi
tiesioginį ryšį su viltimi.
Darbo tikslas įvertinti slaugytojų, dirbančių LSMU ligoninės Kauno klinikų Konsultacinėje poliklinikoje (terapiniame ir chirurginiame poskyriuose), LSMU ligoninės Kauno klinikų Onkologijos klinikoje ir laborantų, dirbančių LSMU ligoninės Kauno klinikų Hematologijos ir bendrosios citologijos laboratorijoje, gyvenimo kokybę ir jos sąsają su viltimi.
DARBO TIKSLAS
Įvertinti slaugytojų, dirbančių LSMU ligoninės Kauno klinikų Konsultacinėje poliklinikoje (terapiniame ir chirurginiame poskyriuose), LSMU ligoninės Kauno klinikų onkologijos klinikoje ir laborantų, dirbančių LSMU ligoninės Kauno klinikų hematologijos ir bendrosios citologijos laboratorijoje, gyvenimo kokybę ir jos sąsają su viltimi.“
DARBO UŽDAVINIAI
1.Nustatyti slaugytojų, dirbančių Konsultacinėjė poliklinikoje, Onkologijos klinikoje ir laborantų, dirbančių laboratorijoje, gyvenimo kokybę.
2.Palyginti slaugytojų, dirbančių Konsultacinėjė poliklinikoje, Onkologijos klinikoje ir laborantų, dirbančių laboratorijoje, gyvenimo kokybę.
3.Nustatyti slaugytojų, dirbančių Konsultacinėjė poliklinikoje, Onkologijos klinikoje ir laborantų, dirbančių laboratorijoje, gyvenimo kokybės sąsają su viltimi.
1.
LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Gyvenimo kokybės samprata
Pasaulio sveikatos organizacija (PSO), rūpindamasi žmonių sveikata, siekia užtikrinti galimybę visiems žmonėms siekti geresnės gyvenimo kokybės. Žmonių gerovė glaudžiai susijusi su jų sveikata. Fizinės, psichinės ir socialinės gerovės būsenos individas turi optimalias galimybes būti visuomenėje, dalyvauti visuomeniniame gyvenime, dirbti ir realizuotis [8].
Analizuojant literatūrą gyvenimo kokybė (toliau GK) apibūdinama, kaip plati ir sudėtinga koncepcija, kurią kompleksiškai veikia asmens fizinė sveikata, psichologinė būsena, nepriklausomybės lygis, socialiniai ryšiai, ryšiai su aplinka. Gyvenimo kokybės rizika susijusi su aplikos poveikiu ir gyvenimo kokybės aspektai ir sritys sąveikauja tarpusavyje. GK siejasi su pozityviais vertinimais, tokiais kaip laimė, viltis, sėkmė, gerovė, sveikata ir pasitenkinimas gyvenimu. Žmogaus gyvenimas – tai periodas tarp gimimo ir mirties. Šiame egzistencijos kelyje visi papildomi dalykai (sveikata, materialinė gerovė, bendravimas ir t.t.) gali būti įvardijami kaip gyvenimo kokybės elementai ir priklausomai nuo jų gausos ir įvairovės galima nustatyti kiekvieno asmens ir visuomenės GK lygį [2].
Gyvenimo kokybei suvokti pateikiama svarstymai religiniu, filosofiniu, istoriniu aspektais. Žmonija ieškojo atsakymų į klausimus apie gimimą, gyvenimą, mirtį. Atsakymus bandydavo rasti mituose, religijoje, kur buvo nagrinėjama žmogaus būtis, vertybių sistema ir gyvybės atsiradimo prielaidos. Klasikinėje graikų filosofijoje pradėtos nagrinėti idėjos apie „gerą gyvenimą“, kurias aprašė Platonas, kas tokį gyvenimą sudaro ir kaip jį nugyventi. Anot filosofo „gero gyvenimo“ pagrindą sudaro įsigilinimas į tiesą ir meditacija: „Žmonės turėtų elgtis kaip Dievai, kiek įmanoma aukščiau pakilti virš žmogiškų jausmų“. Apie gyvenimo pilnatvę, žmogaus laimingumą savo veikaluose kalbėjo ir graikų filosofas Aristotelis (384–322 pr. Kr.) [18]. Jis teigė, jog gyvenimas nieko nevertas be konfliktų ir pokyčių, jog žmonėms reikia patirti emocinę riziką, pergyventi meilės ir draugystės dramas, norint, kad gyvenimas būtų geresnis. Mėginant panaikinti šį išbandymą, gyvenimas tampa blogesnis [2]. Visuomenės raidoje gyvenimo ir jo kokybės samprata visada buvo aktualios rašytojams ir filosofams.
„Gyvenimo kokybės” terminas pirmą kartą pavartotas A. C. Pigou knygoje apie ekonomiką ir gerbūvį 1920 metais. Tačiau tada atgarsio jis nesukėlė ir apskritai dingo iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Maždaug tuo metu Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) išplėtė sveikatos apibrėžimą, įtraukdama į jį fizinės, dvasinės ir socialinės gerovės sąvokas. Tai sukėlė
diskusiją, ar sveikatą būtų galima išmatuoti. Septintojo dešimtmečio viduryje gyvenimo kokybė paminėta Prezidento komisijos nacionaliniams Jungtinių Valstijų tikslams ataskaitoje. Tuo pat metu J. R. Elkington parašė vedamąjį straipsnį medicinos žurnale Annals of Internal Medicine, pavadintą „Medicina ir gyvenimo kokybė”. Jame nagrinėta medikų atsakomybė už GK. Kaip pavyzdys aprašyti ligoniai po inkstų persodinimo operacijos. Aštuntojo dešimtmečio viduryje Mičigano universiteto sociologai pradėjo įvairių gyventojų grupių GK tyrimus, nagrinėdami tokių veiksnių, kaip išsimokslinimas, sveikata, šeima, asmeninis gyvenimas, darbas, aplinka ir materialinės sąlygos, įtaką žmonių gerovei [4].
GK tyrimai Lietuvoje ypatingai išpopuliarėjo pastaruoju metu. Tai sietina su besikeičiančiu požiūriu į žmogų, jį kaip holistinę būtybę. Gyvenimo kokybės sąvoka domina daugelio sričių specialistus, t.y. farmacijos atstovus, ekonomikos specialistus, gydytojus ir slaugytojus. Pasak Aaranson N. (1988) [22] susisteminus duomenis, galima daryti išvadą, jog GK analizuojama šiais aspektais: sveikatos, politikos, marketingo, mokslo.
Tai rodo, kad gyvenimo kokybė yra daugiakomponentė sąvoka, apimanti visus individo gyvenimo aspektus, „ji grindžiama plačia sveikatos perspektyva, kaip fiziniu, psichologiniu ir socialiniu funkcionavimu bei gerove“ [12].
Toliušienė J., Šeškevičius A. (2004)[17] tvirtina, jog pastaraisiais metais vis dažniau atliekama klinikinių tyrimų, kurių objektas – gyvenimo kokybė. Nors susidomėjimas šia tarpdisciplinine mokslinių tyrimų sritimi didėja [48,62], vis dėlto GK apibrėžimas tebėra diskutuotinas.
PSO 1993 metais pateikė gyvenimo kokybės apibrėžimą, kuriame teigiama, jog gyvenimo kokybė – tai individualus savo paskirties gyvenime vertinimas kultūros ir vertybių sistemose, kurioje individas gyvena, požiūriu, susijęs su jo tikslais, viltimis, standartais bei interesais [17]. Rustoen T. et al (1999) [62] bei Aaronson N. (1988) [22] pažymi, jog gyvenimo kokybė – tai plati koncepcija, kompleksiškai apimanti asmens fizinę sveikatą ir psichologinę būseną, nepriklausomybės laipsnį, socialinius ryšius bei ryšius su aplinka. Jie konstatuoja, jog šie paminėti gyvenimo kokybės domenai akcentuoja subjektyvią sveikatos būklės dimensiją.
Trochim W. (2004) [64], Andressen E., Meyers A. (2000) [25] sutaria, kad gyvenimo kokybė apima įvairias sritis: fizinės būklės ir funkcinių galimybių, psichologinės būsenos ir gerovės, socialinių ryšių ir ekonominės būklės [17].
Siekiant tiksliai apibrėžti GK koncepciją, būtina išanalizuoti ją apibendrinančius kriterijus. Nagrinėjant gyvenimo kokybės koncepciją apibendrinančius kriterijus tikslinga remtis Haas B. (1997) [43] jau anksčiau suformuluotomis nuostatomis. Gyvenimo kokybė, tai: “Dabartinių individo gyvenimo aplinkybių įvertinimas; GK savo pobūdžiu yra daugialypė; GK
pagrįsta individualiomis vertybėmis ir kintanti; GK apima subjektyvius ir objektyvius vertinimus; GK geriausiai įvertina asmenys, sugebantys atlikti subjektyvią savianalizę.”
Haas B.K. remdamasis šiais požymiais, suformulavo savitą gyvenimo kokybės apibrėžimą: „GK yra įvairiapusis individo dabartinių gyvenimo aplinkybių įvertinimas kultūros, kuriai priklauso, bei išpažįstamų vertybių kontekste“. Taigi, apibendrinant įvairių tyrinėtojų koncepcijas, galima konstatuoti, kad GK – tai pirmiausia subjektyvus gerovės pojūtis, apimantis fizinį, psichologinį, socialinį ir dvasinį lygius [20].
Haas B. (1997) taip pat išskyrė ir blogos gyvenimo kokybės požymius: prievartos požymiai; gyvenimo sąlygos nesuderinamos su gyvybe; gyvybės, lydimos didelių kančių, palaikymas nepagydomos ligos atveju.
Taip pat yra manoma, jog gyvenimo kokybę lemia tai, kiek patirtis atitinka viltis ir troškimus. Todėl kiekvienas žmogus ją supranta skirtingai, nes skiriasi jų lūkesčiai, kurie priklauso nuo įgytos patirties sergant, tampančios atskaitos tašku naujoms viltims įvairiais ligos etapais. To paties žmogaus suvokimas apie gyvenimo kokybę laikui bėgant kinta ir nebūtinai sunkia liga sergantis žmogus ją apibūdins kaip blogą.
Gradeckienė S. (1998) [5] teigia, kad gyvenimo kokybei vertinti yra sukurti net keli modeliai:
1. Jahodos (1958) [49] modelis, pabrėžiantis būtinybę sukurti geras sąlygas žmogaus psichinei sveikatai, kad jis būtų pajėgus pats gerinti savo gyvenimo kokybę. Jis paremtas šiais kriterijais: pozityvus savęs vertinimas; pastangos būti aktyvia, integruota asmenybe, turinčia realybės jausmą; gebėjimas vystyti gabumus, priimti savarankiškus sprendimus bei užmegzti tvirtus, ilgalaikius tarpasmeninius santykius su tos pačios ar skirtingos lyties žmonėmis.
2. Naess (1974) [60] pateikta „vidinės gyvenimo pilnatvės“ sąvokos koncepcija iš esmės yra tolesnė Jahodos modelio tąsa. Skirtumas tik tas, kad mokslininkas visas gyvenimo kokybės vertes laikė vienodai svarbiomis ir kritikavo jų diferencijavimą.
3. Kajaudi (1981) [5] išplėstas gyvenimo kokybės modelis, sukurtas nagrinėjant pacientų, sergančių psichinėmis ligomis, gyvenimo kokybę trijose sferose: išorinėje, tarpasmeninėje ir asmeninėje, kurios apima ekonomines ir socialines sąlygas.
4. Lindström (1993) [54] universalus gyvenimo kokybės modelis rekomenduojamas taikyti tiek atskiro individo, tiek grupės žmonių (pvz., vaikų, neįgaliųjų), tiek visos populiacijos gyvenimo kokybės tyrimuose, įtraukiant objektyvias sąlygas ir subjektyvų jų vertinimą .
Visuotinai priimto apibrėžimo gyvenimo kokybės nėra, ji gali būti apibrėžiama, kaip gėrio laipsnis, tačiau gyvenimo kokybė tapo paplitusiu mokslinių tyrinėjimų objektu. Moksliniuose straipsniuose mėginama apibendrinti gyvenimo kokybės koncepcijos ypatybes, analizuoti priežastis,
aprašyti gyvenimo kokybės tyrimų metodiką, instrumentų (klausimynų) savybes, praktinio pritaikymo galimybes, analizuoti dažniausiai pasitaikančias metodologines gyvenimo kokybės tyrimų problemas, apžvelgiant ateities perspektyvas.
1.2. Su sveikata susijusios gyvenimo kokybės charakteristikos
Šiuolaikiškiausios saliutogenezės teorijos pradininkas A. Antanovsky kreipė dėmesį į sveikatą lemiančius, tai yra saliutogeninius veiksnius. Jis pasiūlė pažvelgti ne ligas sukeliančius veiksnius, o į sveikatą kaip tęsinį nuo gerovės link ligos. Mokslininkas teigė, kad žmonės priklausomai nuo jų sugebėjimo arba nesugebėjimo valdyti situacijas, sukeltas endogeninių arba egzogeninių stresorių, visą gyvenimą juda gerovės link, arba į ligą [26].
Bowling A. (1998) [28], Nanda U. et al (1998) [59], Jackowski D. et al (2003) [50] pabrėžia, jog su sveikata susijusi gyvenimo kokybė – tai ta jos dalis, kuriai daro įtaką sveikata ir sveikatos priežiūra. Haas B. (1997) [43] išskyrė su sveikata susijusios gyvenimo kokybės kategorijas: gyvenimo trukmę, funkcinę būklę, sveikatos pablogėjimą, supratimą apie sveikatą ir galimybes.
Medicinoje priimta gyvenimo kokybę nagrinėti siauresne prasme, apsiribojant tais jos aspektais, kurie tiesiogiai susiję su tiriamų žmonių sveikata. Kadangi sveikatos priežiūros darbuotojus mažiau domina kiti gyvenimo kokybės aspektai, ne taip labai susiję su sveikata ar jos priežiūra, pvz., pajamos ar aplinkos kokybė, vartojamas terminas „su sveikata susijusi gyvenimo kokybė“ [18].
Georg L. Engel (1962) nurodė tokį sveikatos apibrėžimą „organizmas būna sveikas, kai pasiseka tikslingai prisitaikyti prie aplinkos ir toliau augti, tobulėti ir veikti. Šiame sveikatos apibrėžime gyvenimo kokybė netiesiogiai apibūdinama kaip sveikata. Sėdaitytė J. (2001) pabrėžia, jog sveikatos būklė veikia gyvenimo kokybę, tačiau jos nenulemia.[18]
A.Juozulynas ir kt. (2005) [8] teigia, kad gyvenimo kokybę nulemia daugybė veiksnių ir aplinkybių: būstas, užimtumas, pajamos, gyvenimas šeimoje, socialinė parama, stresai ir krizės, sveikatos kokybė, sveikatos priežiūros galimybės, darbo sąlygos, mityba, išsilavinimo galimybė, ekologiniai veiksniai ir kita. Todėl gyvenimo kokybė svarbia dalimi lemia žmogaus sveikatą. Tik sveikas žmogus gali fiziškai, protiškai ir socialiai veikti bei pajusti teigiamą emocinę būseną: pasitenkinimą ir laimę, o tai yra subjektyvūs gyvenimo kokybės svarbiausi komponentai. Autoriai pažymi, kad šiuo metu Lietuvoje fizinė ir dvasinė bei socialinė visuomenės būklė nėra gera.
Įsigalėjęs šabloniškas sveikatos vertinimas tik pagal fizinę būseną. Medicina ir sveikatos apsauga bei priežiūra yra netolygūs dalykai .Daugelis ligų, sužalojimų turi išorinę – egzogeninę priežastį, kai nepaisoma privalomos tvarkos, gamtos, visuomenės, proto, valios ir jausmų darnos. Žmogus, vertinantis savo sveikatą kaip laikiną vertybę, kartu nurodo, kad pripažįsta tai, kas laikui bėgant išnyks. Atsiradus fiziniams negalavimams, jis mažiau jaudinasi, todėl turi mažiau emocinių problemų. Žmogus, manantis, kad sveikata yra absoliuti vertybė, tarsi pažymi, kad ji jam tampa gyvenimo tikslu. Todėl toks emociškai sunkiau išgyvena įvairius fizinius negalavimus ir atsiranda
įvairios emocinės problemos, kurios trukdo normaliai žmogaus socialinei veiklai. [8]
Toliušienė ir Šeškevičius (2004) [17] mano, kad su sveikata susijusios gyvenimo kokybės modelis pagrįstas skirtumu tarp lūkesčių ir patirties. Tai neatitikimas tarp sveikatos, kokios tikimės, ir tos, kokia ji yra. Gyvenimo kokybę lemia tai, kiek patirtis atitinka viltis ir troškimus. Todėl kiekvienas žmogus ją supranta skirtingai, nes skiriasi jų lūkesčiai, kurie priklauso ir nuo įgytos patirties sergant, tampančios atskaitos tašku naujoms viltims įvairiais ligos etapais. To paties žmogaus suvokimas apie gyvenimo kokybę laikui bėgant kinta ir nebūtinai sunkia liga sergantis žmogus ją apibūdina kaip blogą. Furmonavičius (2001) pastebi, kad gana dažnai pasitaiko ,,negalios paradoksas“ – žmonės, kurių įvairios funkcijos objektyviai yra labai sutrikusios dėl ligos, nurodo ne ką blogesnę gyvenimo kokybę, negu sveiki asmenys.[3]
Muldoon M. et al (1998)[58] pasiūlė paprastą ir aiškią su sveikata susijusios gyvenimo kokybės koncepcijos schemą, skirtą medicinos tyrimams. Jie suskirstė sveikatą į psichinę ir fizinę, o jos vertinimą į objektyvų ir subjektyvų. Taip pat išskyrė keturis vienodai svarbius gyvenimo kokybės komponentus: objektyvų fizinį ir protinį pajėgumą bei subjektyvią psichologinę ir fizinę (sveikatos suvokimo aspektu) būklę. Fizinio pajėgumo įvertinimas apima žmogaus pajėgumą atlikti kasdienės veiklos, įskaitant ir profesinę, uždavinius. Protinį pajėgumą rodo gebėjimas atlikti mąstymo reikalaujančius veiksmus (pradedant nesudėtingais, tarkim, atsiskaitymu už prekes parduotuvėje ir baigiant sudėtingais, pvz., verslo ataskaitos pristatymu akcininkų susirinkime ir pan.). Subjektyvi fizinė būklė apima ligos simptomų keliamą diskomfortą, gyvybingumą, apibendrintą sveikatos suvokimą. Psichologinė būsena apima nerimo, depresijos ir pykčio (ne)buvimą, emocinius ir socialinius ryšius su kitais žmonėmis. Daugelio populiariausių šiuolaikinių gyvenimo kokybės klausimynų struktūra siauriau ar plačiau apima šiuos pagrindinius su sveikata susijusios gyvenimo kokybės komponentus.
Nors yra nuomonių, kad gyvenimo kokybės vertinimas turėtų remtis vien subjektyviu ligonio požiūriu [58], bet sutariama, kad reikia vertinti ir funkcinę būklę. Net ir sunkiausiai sergantis ligonis gali rasti jėgų džiaugtis gyvenimu, tačiau, jei vertinsime tik subjektyvų požiūrį į tai, kaip liga paveikė sergančiojo gyvenimo kokybę, nepavyks išvengti klaidinančios tiriamojo
charakterio bruožų (polinkio į neigimą, somatizavimą ir hipochondriškumą) įtakos. Tokiu atveju psichologiškai susitaikęs su negalia paralyžiuotas ligonis, teoriškai galėtų įvertinti savo gyvenimo kokybę taip pat, ar net geriau negu sportininkas, patyręs traumą, kuri šiam sutrukdė dalyvauti svarbiose sezono varžybose. Vienodi dviejų žmonių, kurių potencialios funkcinės galimybės radikaliai skiriasi, su sveikata susijusios gyvenimo kokybės įverčiai atrodytų nelogiški. Todėl funkcinės būklės vertinimas, kuris taip pat iš dalies priklauso nuo tiriamojo charakterio bruožų bei socialinių ir ekonominių veiksnių, padeda išvengti panašių nelogiškumų.
Rustoen T. (1999) apibrėžia du aspektus: tarpasmeninių santykių svarbą, ypač bendravimo kokybę; prasmingo gyvenimo patyrimą, kas suprantama kaip specialybė ir veikla. Savivertės ir identiškumo jausmai yra taip pat įvardijami. Išskiriami trys „kritiniai” gyvenimo kokybės požymiai: pasitenkinimo jausmas nuosavu gyvenimu bei mentalinis galėjimas įvertinti asmeninį gyvenimą, kaip patenkinamą ar visavertį; optimali fazė, mentalinė, socialinė ir emocinė sveikata, kuria patenkintas pats asmuo; išorinio eksperto objektyvus įvertinimas, kad žmogaus gyvenimo sąlygos yra tinkamos ir negresia gyvybei.[62]
Todėl būtina pabrėžti, jog su sveikata susijusios gyvenimo kokybės vertinimui yra labai svarbu pastoviai atlikti su sveikata susijusios gyvenimo kokybės stebėseną.
Fitzpatrick R. (1999) siūlo atlikti daugiau mokslinių tyrimų pagrįstų praktika, kad būtų lengviau identifikuoti su sveikata susijusius gyvenimo kokybės aspektus, bei nustatyti pokyčius.[40]
1.3. Gyvenimo kokybės vertinimas
Įvertinti GK yra sudėtinga, kadangi pati GK sąvoka yra gana abstrakti. Ypač svarbus yra subjektyvus GK vertinimas, kuris turi atspindėti daugelį gyvenimo sričių: darbą, mokymąsi, laisvalaikį, socialinius ryšius.
GK vertinti naudojami įvairūs klausimynai (instrumentai). Nors ir nėra vieningos nuomonės, GK tyrėjai sutaria, kad visi GK tyrimų instrumentai turėtų matuoti tiriamojo fizinę būklę, psichologinį gerbūvį, bendravimą su kitais žmonėmis ir kasdienę veiklą. Jie sudaromi, remiantis skirtingais GK apibrėžimais, modeliais.[38] Taip pat iki šiol nėra vieningos GK klausimynų klasifikacijos. T Furmonavičius, atlikęs išsamią literatūros analizę apie gyvenimo kokybės tyrimus medicinoje išskiria du GK instrumentų tipus: bendrinius ir specifinius, bei atskirai aptaria
individualizuotas anketas [3]. Šiuo metu apibendrinant išanalizuotą mokslinę literatūrą, GK klausimynus galima suskirstyti į šias grupes:
• Bendrinius (angl. generic).
• Specifinius ligai ar populiacijai (angl. desease or population specific).
• Specifinius sričiai (angl. domain specific).
• Naudos (angl. utility).
• Individualizuoti (angl. individualised).
Bendriniai dažniausiai naudojami populiacijos sveikatai stebėti epidemiologinių tyrimų metu, tačiau tinka ir įvairioms pacientų grupėms tirti bei įvairioms ligoms ir būklėms palyginti. Dėl platesnių naudojimo galimybių šie instrumentai yra deramai išbandyti esant įvairioms klinikinėms būklėms ir taikyti skirtingoms pacientų grupėms. Jie gali įvertinti nepageidaujamą šalutinį gydymo poveikį fizinei, psichinei ir socialinei sveikatos sritims ir atspindėti bendrą gydymo poveikį paciento gyvenimui. Šie instrumentai paprastai apima kelias gyvenimo kokybės sritis. Tokių anketų pavyzdžiais gali būti plačiausiai naudojami ir žinomiausi Sickness Impact Profile (SIP), Nottingham Health Profile (NHP), standartizuota Carol Estwing Ferrans ir Marjorie J. Powers „Gyvenimo kokybės indekso bendroji versija“ (Copyright 1984 & 1998 Carol Estwing Ferrans and Marjorie J. Powers, Quality of Life Index QLI Version), SF-36, EUROQOL, 100, WHOQOL-BREF ir kt. Jie apima keturis pagrindinius su sveikata susijusius gyvenimo kokybės (SSSGK) komponentus: fizinę būklę, psichologinį gerbūvį, bendravimą ir kasdienę veiklą. Šios sritys kai kuriuose klausimynuose gali būti ir labiau išskaidytos (pvz., nepriklausomybės laipsnis, aplinka, dvasingumas ir kt.) [3].
Kaip teigia įvairūs autoriai (Schuessler, Fisher (1985) [63]; Johansson (2001) [51]; Camfield (2005) [31]; Kaimiškųjų...(2006)[11]), gyvenimo kokybės tyrimai vis labiau įgyja taikomąją reikšmę ir yra politiškai veiksmingi, išryškėja jų komercinė paskirtis bei atsiskleidžia mokslinė reikšmė filosofiniu, metodologiniu ir tarpdisciplininiu požiūriais. Gyvenimo kokybės stebėsena:
• tarnauja socialinės ir regioninės politikos tikslams;
• tarnauja vietos valdžiai ir socialiniams (strateginiams) partneriams; • padeda įvertinti statistikos informatyvumą ir statistikos duomenų rinkimo tikslingumą;
• padeda įvertinti tai, kas jau turima ir ko dar trūksta; • praplečia žinojimą, grįžtamojo ryšio svarbą;
• skirtingi gyvenimo kokybės rodikliai leidžia įvertinti visuomenės pažangą
įvairiose gyvenimo sąlygų srityse;
• atskleidžia ir padeda suvokti pagrindines problemas, poreikius, vertybes, nuostatas ir pan.;
• leidžia palyginti atskirų rodiklių reikšmingumą skirtingose teritorijose;
• padeda įvertinti pokyčius per ilgą laiką ir priimtų bei įgyvendintų sprendimų veiksmingumą.[6]
Literatūros duomenimis, šiuo metu medicinoje pagrindinė gyvenimo kokybės panaudojimo sritis yra klinikiniai eksperimentiniai tyrimai. Jie daro nemažą įtaką naujų gydymo technologijų
įdiegimui.
1.4. Medicinos darbuotojų gyvenimo kokybė
Pastaraisiais dešimtmečiais gyvenimo kokybės tyrimų skaičius nuolat didėja. Didėjantis dėmesys žmonių gyvenimo kokybės tyrimams yra pažangus procesas, atkreipiantis dėmesį į žmogų, jo gerovę bei didinantis individo ir visos populiacijos gyvenimo pilnatvę.[10] Gyvenimo kokybė šiuo metu jau tapo tarpdisciplininiu mokslo objektu, kuriuo domisi įvairių mokslo sričių atstovai (Deyo, 1991 [37]; Butler, 1992 [30]; Berzon, Simeon, Simpson, Donnelly, Tilson, 1995 [27]; Amato, Ponziani, Rossi, 2001 [24]). Gyvenimo kokybės tyrimai skirti ne tik ligomis sergančiųjų, bet ir sveikos populiacijos gyvenimo kokybei vertinti [17]. Pripažįstama, jog dar nėra atskirų profesijų, amžiaus grupių žmonių gyvenimo kokybės visaapimančio suvokimo vertinimo [42]. Tyrimų, analizuojančių skirtingų profesijų žmonių gyvenimo kokybės ypatumus, nėra gausu. Daugiausia šie tyrimai išplėtoti vertinant visuomenės sveikatos specialistų gyvenimo kokybės aspektus [10].
Šiame darbe siekiama ištirti medicinos darbuotojų: slaugytojų ir laborantų gyvenimo kokybę. Slaugytojų darbas išties sunkus, jiems kasdien tenka artimai bendrauti su sergančiais žmonėmis, sergančiųjų šeimos nariais, susidurti su pacientų mirtimi, jų fizine kančia bei neįgalumu, būtinybe atlikti intymias procedūras, dažnai susidurti su nesėkmingų sprendimų padariniais, fizinio smurto pavojumi, grėsme susirgti profesine liga, ilgomis darbo valandomis, viršvalandžiais, pareigų ir įsitikinimų neatitikimu.[56]
Pastaruoju metu slaugytojų darbo krūvis vis didėja, daugėja slaugomų pacientų, didėja atsakomybė, dažniau tenka savarankiškai atlikti svarbius sprendimus, nuo kurių priklauso pacientų
gyvybė. Nuolatinis medicininių tecnologijų tobulėjimas užkrauna papildomą naštą, nes reikia papildomai mokytis.[61] Pastaraisiais dešimtmečiais sparčiai progresuoja medicinos mokslo pažanga, tobulėja technologijos, nepaliaujamai auga konkurencija tarp gydymo įstaigų, tai skatina teikiamų paslaugų kokybės vis aukštesnį lygį ir, žinoma, tai siekiama padaryti kuo mažesniais kaštais. Tad medicinos darbuotojai tiesiogiai įtraukiami į vis intensyvėjantį, aukšto išsimokslinimo, aukštos kvalifikacijos, didėjančios atsakomybės reikalaujantį darbą. Toks darbas reikalauja iš darbuotojų kur kas daugiau jėgų, energijos, kantrybės, tolerantiškumo. Atsiradusi įtampa, didėjančios problemos darbinėje aplinkoje, konfliktai tarp kolegų bei paslaugų gavėjų, sekina medikų ištvermę, energiją, pasišventimą, sukelia rimtas neigiamas pasekmes.[21]
Visų darbas yra sunkus atsakingas, pasižymi tam tikra specifika. Laborantai privalo gerai išmanyti ir mokėti naudotis visa naudojama tyrimams atlikti medicinine aparatūra.
Onkologinės klinikos slaugytojų darbas yra lydymas tiek fizinės, tiek psichinės įtampos, jiems dažnai tenka susidurti su įvairiausiomis pacientų problemomis, mirtimi, privalo mokėti teikti neatidėliotiną pagalbą.
Konsultacinės poliklinikos slaugytojoms tenka padėti ne tik gydytojui, bet ir pacientams, kurie pas juos atvyksta iš įvairių respublikos vietų.
Atsakomybė už žmonių gyvybę dažnai suteikia pasitenkinimą darbu, tačiau neretai slaugytojai jaučiasi fiziškai ir emociškai išsekę.[68] Žmonės, kurių profesija reikalauja rūpintis kitais, per tam tikrą laiką išnaudoja savo teigiamų emocijų resursus, be to, jų organizmas pasidaro nebeatsparus, negeba priešintis stresams. Jei tokia būsena tęsiasi ilgai, galimas visiškas fizinių jėgų ir psichikos išsekimas [52], o tokia būsena paveikia asmens motyvaciją, požiūrį bei elgesį, nenorą eiti į darbą, konfliktus darbe, prarandamas pasitenkinimas darbu.[21]
Stresas – tai žmogaus psichinės ir fizinės įtampos būsena, kylanti dėl vidinių ir išorinių veiksnių (stresorių ) poveikio. Streso problema visose gyvenimo srityse dabartiniu metu labai aktuali. Stresas veikia daugumos specialybių gydytojus, kitą medicinos personalą bei ligonius. Stresą formuoja išoriniai veiksniai (darbo sąlygos, profesiniai, socialiniai ir gyvenimo būdo veiksniai ) bei vidiniai (asmeniniai ir paveldėti – amžius, profesija, stažas, pareigos, psichologinis tipas ir kt.) veiksniai.[15] Stresas gali sukelti sveikatos sutrikimus, įtakoja profesinio gyvenimo kokybę.
Nothingemo universiteto mokslininkai T.Cox ir A.Griffiths išskiria septynis svarbiausius stresą slaugytojų tarpe formuojančius veiksnius:
1. Darbas su mirštančiais pacientais; 2. Konfliktai su gydytojais;
4. Nepakankamas kolegų palaikymas ir pagalba darbe; 5. Konfliktai su kitais slaugytojais ir vadibininkais; 6. Darbo krūvis;
7. Darbo neapibrėžtumas.[33]
GK fizinės srities aspektas - nuovargis sveikatos priežiūros darbuotojų tarpe dažniausiai kyla kaip psichologinio streso poveikio išraiška dėl ilgo laiko praleisto įtampoje bei strese, kontaktuojant su kenčiančiais (sergančiais) žmonėmis arba kaip reakcija į paciento mirtį.[7]
Nuovargio ir streso darbe formavimuisi didelės reikšmės turi darbo laikas ir darbo laiko organizacijos problemos. Darbo laikas kiekvienu atveju turi būti apspręstas dviem aspektais – fiziologiniu ir ekonominiu.[7] Prailgintas darbo laikas turi neigiamų pasekmių sveikatai.
Labai svarbu dirbant pamaininį darbą ir miego kokybė. Apie miego svarbą ir jo įtaką GK atliko tyrimus V. Januškevičius (2006). Visų pirma miego kokybė ir trukmė priklauso nuo laiko, kada žmogus eina miegoti, kokioje aplinkoje jis miega ir kokioje pamainoje (dieninėje, naktinėje) jis dirba. Natūralu, kad dirbdamas dieną žmogus ilsisi naktį ir jo poilsis bei miegas yra pilnavertis.[53] Dirbant naktimis padidėja nusiskundimai: nuovargiu nesugebėjimu susikaupti, koncentruoti dėmesį. Darbuotojai nesugeba susikaupti, gerai atlikti darbų, spręsti iškilusias problemas, sumažėja motyvacija, iniciatyva, darbo produktyvumas, kūrybingumas, suprastėja sveikata, atsiranda fiziniai negalavimai – sutrinka miegas, skauda galvą, nugarą ir pan.. Tada pradedama vartoti daugiau alkoholio, kavos, tabako ir kitų toksinių medžiagų, atsiranda neigiamas požiūris į gyvenimą, beviltiškumo jausmas. Įpatingas dėmesys pasaulio mokslininkų darbuose skiriamas pamaininio ir naktinio darbo įtakai moters sveikatai. Didelė Japonijos mokslininkų studija (2000 moterų) įrodė, kad 25 - 34 metų moterims, naktinio darbo pasėkoje išsivysto nereguliarus menstruacinis ciklas, menstruacijos tampa skausmingos.[68] Kitų šalių mokslininkai pastebėjo ilgesnę prieš menstruacinio ir po menstruacinio sindromo trukmę, didelę riziką nėštumo nutrūkimui, priešlaikiniam gimdymui ir vaisiaus hipotrofijai.[7]
Apibendrinant galima sakyti, kad medicinos darbuotojų gyvenimo kokybei įtakos turi darbo sąlygos, bet ir pačio darbuotojo charakterio ypatybės, sugebėjimai prisitaikyti prie esamų sąlygų.
1.5. Viltis
1.5.1. Vilties samprata
Dauguma užsienio autorių bandė nusakyti kas yra viltis. Vienas pirmųjų vilties apibrėžimą pasiūlė G.Marcel (1962) (cit. pagal Miller, 2007).[57] Jis viltį pateikia kaip veiksmą, elgesį, kurio pagalba nugalima neviltis. Pagal G.Marcel viltis pasitelkiama įveikiant gyvenimiškus sunkumus, tokius kaip liga, išsiskyrimas ir pan. Pagal šį apibrėžimą vystėsi vėlesni vilties, kaip į tikslą orientuotos sąvokos apibrėžimai. [57] Pagal Miller (2007) vylimosi procesą galima suskirstyti į atskiras sudedamąsias dalis: tikslo svarbos ir jo nepasiekimo pasekmių suvokimą, planavimą kaip
įgyvendinti tikslą, ieškojimą vidinių ir išorinių resursų, kurie padėtų pasiekti išsikeltą tikslą, tikslo siekimą, bei susidaryto plano koregavimą ir peržiūrėjimą iškilus sunkumams.[57]
Miller (2007) remiantis atliktais bandymais, vilties orientaciją į tikslą suskirstė į tris labai apibendrintas grupes:
1. Viltis apibrėžiama kaip turinti konkretų tikslą ateityje.
2. Viltis apibrėžiama kaip sudėtinė būties dalis, kuri nėra nukreipta į konkretų tikslą.
3. Dvigubas vilties apibrėžimas apimantis tiek orientaciją į tikslą tiek viltį, kaip būties dalį nereikalaujančią konkretaus tikslo.[57]
C.Farran, K. Herth ir J.Popovich (1995, cit. pagal Miller, 2007) siūlo vilties apibrėžimą laikyti tipišku į tikslą neorientuotos vilties apibrėžimo pavyzdžiu. Jie teigia, kad viltis, tai emocija, kuri padeda išlaikyti vidinį balansą patiriant sunkius išgyvenimus, palaikyti ryšį, susieti save su kitais.[27] V. Kast (1994) taip pat palaiko šį požiūrį ir teigia, kad pakilios emocijos, kurių pagrindu laikoma viltis, leidžia gyventi pilnavertiškesnį gyvenimą atsiveriant ir priimant kuo įvairesnę patirtį. Remiantis šiuo požiūriu viltis, tai būsena duodanti prasmę ir vertę gyvenimui. Viltis skatina pasitikėjimą savo galimybėmis ir leidžia laisviau reikšti tokias emocijas kaip džiaugsmas, laimė ir kt.[66]. Viltis yra pagrindas kitoms pakilioms emocijoms. Dauguma autorių mano, kad viltis, kaip ir emocijos yra :
• Sunkiai kontroliuojama – kyla nepriklausomai nuo asmens noro ar nenoro ją jausti.
• Neracionali – kyla įvairiose situacijose.
• Dominuojanti – stipriai išgyvenama viltis, ar atvirkščiai – neviltis gali nustelbti kitas emocijas.
• Sumacija – vilties patyrimas sumuojasi formuodamas bendrą vilties išgyvenimo lygį.
• Subjektyvumas – vilties išgyvenimas priklauso nuo ją patiriančio asmens.
• Perdavimas, iradiacija – viltis, kaip ir kitos emocijos gali būti perduota kitam žmogui, jei yra pakankamai stipriai išgyvenama. Stipriai viltį išgyvenantis asmuo sukuria aplink save emocinį foną, kuris įgalina emocijos perdavimą.
• Išlaikoma atmintyje – būdingas tai, kad dideli vilties išgyvenimai yra atsimenami praėjus ilgam laikui.
• Perkėlimas – viltis gali būti perkeliama nuo vieno objekto į kitą.
• Ambivalentiškumas – kaip ir kitų emocijų išgyvenimui, vilčiai būdingas ambivalentiškumas. Vienu metu gali būti išgyvenama ir viltis ir neviltis [47].
K. Dufault ir K.Martocchio (1985, cit. pagal Herth ir Cutcliffe, 2002). Pateikia dvigubą konkretizuotos ir generalizuotos vilties modelį, kuris apjungia abu anksčiau paminėtus požiūrius. Pagal šiuos autorius abi vilties rūšys gali egzistuoti vienu metu ir viena kitą papildyti. [45] Konkretizuota vilties samprata teigia, kad viltis yra orientuota į tikslą. Viltis apibrėžiama kaip multidimensinė dinamiška jėga, kurią charakterizuoja įsitikinimas, kad ateityje bus pasiekta tai, kas besiviliančiąjam yra realiai įmanoma ir asmeniškai svarbu [57]. Tuo tarpu generalizuotos vilties modelis teigia, kad viltis nėra sąlygojama konkretaus išorinio tikslo turėjimo [45]. Remiantis šia samprata suformuotas apibendrinantis vilties, kaip patirties, kuri yra būtina žmogaus egzistencijai supratimas. Ji funkcionuoja kaip būdas jausti, elgtis, susisieti su savo vidiniu pasauliu ir aplinka. Viltis turi savybę kisti priklausomai nuo to ko mes tikimės iš ateities, tačiau nutikus taip, kad trokštamo tikslo ar objekto nepasiekiame, ji vis dėlto gali egzistuoti [46]. Kiekvienas mes viltį išgyvename savaip ir tai priklauso ar mes esame sveiki, ar pradinėje ligos stadijoje, ar net arti mirties esantys.
1.5.2. Vilties reikšmė
Kiekvienas mes dažnai vartojame žodį „viltis“, ir kiekvienas turime kažkokį tikslą ir viltį jį pasiekti nepaisant gyvenimiškų sunkumų. . Taip pat matome, kad viltis turi nemažą įtaką tam, ar savo gyvenime pasieksime tai, ko norime. Sužinome, kad viltis tiesiogiai susijusi su mūsų pasitenkinimu gyvenimu, jo kokybe. Tačiau viltis daro didžiulę įtaką ne tik mūsų psichologiniam ir dvasiniam gyvenimui, bet ir fizinei savijautai. Visiems ne paslaptis, kad mūsų kūnas ir protas susiję itin glaudžiais ryšiais. Viltis įtakoja mūsų fizinę savijautą į pagalbą pasitelkdama nuolat kūne vykstančius fiziologinius pokyčius – hormonų išsiskyrimą, imunines ir nervines reakcijas. Tai nulemia geresnę fizinę savijautą: sumažėja nusiskundimų sveikata, geriau miegame, esame labiau linkę rūpintis savimi, mankštinamės. Dėl šių priežasčių išgyvenamos vilties lygis gali turėti įtakos net gijimo procesui.[13]
Apie vilties įtaką sveikatai daug kalbama, kai žmogus atsiduria ligoninėje ir ypač, kai susergama sunkiomis ligomis, kaip įvairių formų piktybiniai augliai. Viltis yra būtina norint mėgautis gyvenimu, išlaikyti tiek psichologinę, tiek fizinę sveikatą. Gebėjimas išlaikyti stiprią viltį net sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis padeda išgyventi negandas lengviau, greičiau atsitiesti, pasimokyti ir gyventi toliau su nauja patirtimi. Galima viltį puoselėti ir ugdyti tiek savyje tiek aplinkiniuose.[13]
Dėl ligos ir kančios keičiasi žmogaus dvasinis pasaulis. Tada išryškėja vienos savybės ir nublanksta kitos, kartais sutrinka visa asmenybės harmonija, pasikeičia požiūris į save ir į aplinką. Liga keičia žmogaus psichologija, ypač sutrikus įprastam gyvenimo ritmui, atsiradus naujiems pojūčiams, fizinei kančiai, nerimui. Dėl ligos dažnai pasikeičia žmogaus elgesys, gestai, eisena, mimika, kalba, dėmesys nukrypsta į savo vidinį pasaulį. Ligonį apima nerimas, baimė, jis gali pasidaryti dirglus, piktas, o kartais – abejingas aplinkai, apatiškas. Tačiau ne tik liga veikia ligonį, bet ir jis ją. Žmogus gali save veikti ne tik neigiamai, bet ir teigiamai, todėl labai svarbu, kad ligonis turėtų viltį ir galima taip paveikti savo organizmo funkcijas, kad, atrodo, neišgydoma liga būtų nugalėta. Ligoniai tikisi gauti viltį teikiančių patarimų ir žinių iš juos gydančio personalo.[41;65]
Viltis veikia motyvuojančiai, padeda susikoncentruoti į tam tikrą tikslą, mobilizuoti fizinius resursus. Šis vilties išgyvenimas lemia atsaką į patiriamą ligos keliamą stresą, kurio poveikis turi itin didelę įtaką žmogaus sveikatai, o ypač imuninei sistemai [41;65], būtina turėti omenyje, kad šis atsakas į stresogeninį įvykį yra svarbesnis už patį streso sukėlėją. Taigi, galima daryti išvadą, kad didesnis vilties išgyvenimas sumažina neigiamas reakcijas į stresą.
1.5.3. Slaugytojo vaidmuo suteikiant viltį
Viltis yra labai svarbi slaugytojams, kurie slaugo sunkiai sergančius ligonius. Šiltas žmogaus žodis, rankos prisilietimas kartais veikia geriau nei vaistai. . Ligonis paprastai patiria daugiau stresogeninių situacijų, susiduria su daugiau veiksnių mažinančių viltį, o drauge ir prastinančių jo gyvenimo kokybę. Herth (1990) atliko tyrimą ir išskyrė viltį mažinančius veisnius:
1. Šeimos ir artimųjų apleidimas ir izoliacijos pojūtis. 2. Skausmas ir diskomfortas.
3. Asmenybės nuvertinimas, dehumanizacija.[44]
Vienatvės ir izoliacijos pojūtis įtakojamas fizinio ar emocinio artimųjų ar draugų atitolimo nuo asmens. Dauguma tiriamųjų emocinį atitolimą įvardijo kaip sunkiau išgyvenamą nei atitolimą
įtakotą fizinio atstumo. Tai galima paaiškinti tuo, kad asmens buvimas šalia paprastai primena apie atitolimą tarp dviejų žmonių.
Besitęsiantis skausmas ar nepatogumai sukelia nuovargį ir tuo sumažina viltį išgyti, o tuo pačiu slaugytojų beviltiškumas ir susierzinimas, kad negali padėti ligoniui ypač persiduoda ir didina jų neviltį. Asmenybės nuvertinimas ir nepagarba trukdo žmogui palaikyti viltį, priverčia pasijusti tarsi jis jau būtų miręs. Slaugant ligonį ir siekiant užtikrinti kuo didesnę jo gyvenimo kokybę svarbu atsiliepti ne tik į fizinius tačiau ir į dvasinius bei psichologinius poreikius. Vilties savybė sklisti iš vieno asmens kitam suteikia galimybę naudoti tam tikras strategijas, kurios gali padėti įkvėpti ir palaikyti viltį jos stokojančiam.
Vienu iš pagrindinių slaugytojo tikslų galima įvardyti paciento gyvenimo kokybės gerinimą. Žinant, kad viltis įtakoja tiek fizinės tiek dvasinės sveikatos ir gerovės sritis, norint teikti efektyvią ir įvairiapusę slaugą, tampa būtina atsižvelgti į asmens vilties išgyvenimą. Slaugytojo užduotis yra padėti ligoniui, kad jis igytų viltį, galėtų žvelgti į ateitį. Paversti neviltį viltimi reikalauja daug pastangų ir iš paciento, ir iš visų, kas su juo susiję: artimųjų, slaugytojų, gydytojų. Viltis turi būti reali. Labai svarbu nusistatyti trumpalaikius, realius tikslus nuo pačių elementariausių iki sudėtingesnių. Pav. paciento, kurio dešinė pusė suparalyžuota, ilgalaikis tikslas būtų vėl sugebėti atlikti kuo daugiau funkcijų. Kad būtų galima šį tikslą įgyvendinti, jam reikia igyvendinti daug paprastų tiklsų, pav. pajudinti pirštus, pakelti ranką. Dažnai toks procesas būna perėjimas nuo priklausomybės prie veiksmo kitam padedant, pagaliau prie savarankiško veiksmo. Svarbu, kad slaugytojai padėtų pacientui atstatyti savo vertę, įkvėptų viltį sukurti naują įvaizdį negrįžtamai pasikeitus gyvenimo situacijai.[16]
H. Almas (1998), [23] teigia jog sąmoningas slaugytojų nusistatymas, kokią aplinką jie nori sukurti skyriuje, gali padėti išlaikyti ar sukelti pacientui ir jo artimiesiems viltį. Aplinkoje turi būti jaučiama viltis, ne nerealus laukimas, o nevilties ir abejonių priešingybė. Kitaip tariant: slaugytojas neturi atimti vilties iš paciento, o turi pamėginti sukurti aplinką, leidžiančią pacientui pačiam susikurti viltį. Viltis tokiomis aplinkybėmis gali reikšti labai daug, pavyzdžiui, viltį pasveikti, viltį išgyventi dar vieną vasarą, viltį, kad nors viena naktis praeis be skausmo. Galėti žvelgti į ateitį irgi yra vilties forma, o tai apskritai yra labai svarbu dvasinei sveikatai. Suteikti atskiram pacientui viltį, žiūrėti, kokios galimybės yra ją išpildyti, yra tikrai geros slaugos požymis. Tačiau dar reikia atsižvelgti į daugelį svarbių aspektų, kad slauga, kurią siūlome pacientui, būtų gera ir tikslinga. Pavyzdžiui, svarbi užduotis yra padėti pacientui, sergančiam vėžiu, gyventi su savo liga.
J.Lugton ir M.Kindlen (2005) [55] teigimu, artimų santykių viltis veikia kaip susidorojimo šaltinis ir kelia dinamiškumą bei atsakomąją reakciją: artimojo tikėjimas viltimi palaiko ligonio vilties jausmą. Slaugytojai gali padėti artimiesiems išlaikyti viltį, nuolat parodydami rūpestį šeima, pasirūpindami, kad būtų optimaliai garantuotas ligonio patogumas ir slauga, nuolat informuodami artimuosius ir pasirūpindami atitinkama artimųjų fizine ir emocine gerove. Svarbiausia yra tai, kad slaugytojai leistų artimiesiems pajusti, kad į juos visuomet galima kreiptis, kad tarp personalo ir artimųjų susiformuotų remiamasis ryšys.
Travelbee (1971) teigė, kad slaugytojo užduotis yra padėti ligoniui, kad jis įgytų viltį ir galėtų žvelgti į ateitį. Tada jam bus lengviau suvaldyti sresą bei kančias, susijusias su liga. Viltis suteikiama, kai slaugytojas kasdien prižiūri bei slaugo ir kai domisi pacientu.
Slaugytojui viltis yra sugebėjimas kontroliuoti savo mintis ir parinkti valdymo galimybes. Jeigu slaugytojas nori sukurti ir paremti paciento realią viltį, jis pats turi sąmoningai įsitraukti į ilgalaikius santykius. Realios paciento vilties sukūrimas bei parėmimas yra pastangų reikalaujantis procesas. Turėti viltį reiškia turėti motyvus ką nors daryti. [1]
Anot J.Baublienės (2002) [1] teigimu, komandinis personalo darbas gali sukurti aplinką galinčią padėti išlaikyti, ar sukelti ligoniui ir jo artimiesiems viltį. Tokioje aplinkoje turi būti jaučiami viltis, o ne realus mirties laukimas.
Kitaip tariant, slaugos specialistai neturi atimti vilties iš ligonio, o tik dar labiau stengtis sukurti aplinką, leidžiančią pačiam ligoniui susikurti viltį. Viltis tokiomis aplinkybėmis kartais gali reikšti labai daug...
Galėti žvelgti į ateitį irgi yra viltis, o tai juk labai svarbu dvasinei pusiausvyrai - sveikatai palaikyti. Suteikti atskirai kiekvienam pacientui viltį, matyti, kokios galimybės yra ją užpildyti - yra tikras geros slaugytojos požymis. [1]
Kadangi slaugantis personalas praleidžia su ligoniu daug laiko, užmezga artimus, pasitikėjimu ir tolerancija grįstus santykius, slaugytojas turi didesnę galimybę įkvėpti ir palaikyti savo kliento viltį, nei visas kitas ligoninės personalas [35; 44; 46]. Slaugytojai, dėl savo profesionalo vaidmens, pagalbos ir bendravimo įgūdžių, būtinų šiame darbe, turi didžiules galimybes paveikti ne tik ligonį, tačiau ir jo artimuosius. Dažnai viltis įkvepiama ir palaikoma slaugytojui atliekant kasdienius darbus. I. Kruijver, A. Kerkstra, J. Bensing, ir H. Van de Wiel (2000, cit. pagal Herth, 2005) [46] atlikto tyrimo rezultatai rodo, kad viltis yra perduodama per slaugytojo-ligonio tarpusavio sąveikas. Šiame kontekste slaugytojas gali būti suvokiamas kaip instrumentas, kuriuo pasinaudojus tinkamai gali būti padidintas paciento išgyvenamos vilties lygis bei bendra gyvenimo kokybė. Reikia pažymėti, kad vilties įkvėpimas priklauso ne tik nuo to ką konkrečiai slaugytojas daro, bet ir to kaip jis tai daro. [46].
Vilties įkvėpimo procesas, anot P. Hinds (1988 cit. pagal Herth, 2005) [46], priklauso nuo to kaip viltį išgyvena pats slaugytojas, nuo to kaip jis užmezga ir palaiko kontaktą, jo požiūrio į slaugą bei sąmoningai ar nesąmoningai naudojamų atitinkamų strategijų [44; 46]. Yra nustatyta, kad didesnę viltį išgyvenantys slaugytojai ir patys jaučiasi komfortabiliau kai jiems tenka dirbti su mirštančiais pacientais [39]. Remiantis šiais tyrimais galima teigti, kad apie pusę slaugos profesionalų susiduria su sunkumais, stokoja įgūdžių ar nežino kaip ikvėpti viltį savo pacientams [32, 39]. Tai parodo koks svarbus yra slaugytojo pasiruošimas darbui su sergančiais, nes negalima pamiršti to, kad viltis turi savybę būti ne tik perduota, tačiau sunaikinta [46; 36; 67].
Stipriai išgyvenama slaugytojo neviltis gali sumažinti ir ligonio viltį ar trukdyti ją įkvėpti [57; 46; 44]. Autentiškam, viltį puoselėjančiam buvimui šalia ligonio gali trukdyti slaugytojo nejautrumas savo paties vidiniam pasauliui, empatijos stoka, taip pat, pagal C.Saunders [65], neigiamą įtaką gali daryti ankstesnė neigiama patirtis susijusi su neefektyvumo ir nevilties pojūčiu susiduriant su išoriniu pasauliu. Negalima atmesti ir ekonominio faktoriaus, kuris lemia darbo krūvį, su pacientu praleidžiamo laiko kiekį. Tyrimais įrodyta, kad medicinos darbuotojai savo darbe susiduriantys su sunkiai sergančiais ligoniais patiria daugiau streso [46], kas lemia emocinį išsekimą, prasmės pojūčio praradimą, bei santykių su kitais dehumanizaciją [34]. Šie veiksniai gali lemti nevilties išgyvenimą, apsunkinti ar visiškai sutrikdyti vilties įkvėpimo kituose procesą. Slaugytojas turėtų sugebėti puoselėti viltį savyje net tada, kai atsiduria sunkiose situacijose ir susiduria su didele neviltimi. Slaugytojui vilties įkvėpimo ir palaikymo procese tenka itin svarbus vaidmuo. Jis viltį gali tiek įkvėpti, tiek sumažinti. Tai priklauso nuo jo įsitraukimo į slaugos procesą, asmeninių savybių ir išgyvenimų, bei motyvacijos teikti visapusišką paramą ligoniui. Vilties įkvėpimui labai svarbu ne tik slaugytojo vaidmuo, bet ir artimųjų ar draugų palaikymas.
Vilties įkvėpimo strategija gali būti laikomi vieno asmens veiksmai įkvėpiant viltį kitam.[46] A.Katarskis aprašo K. Herth išskirtas keturias žmogiškąsias patirtis, kurios gali būti laikomos poreikiais, kuriuos atliepdami galime įkvėpti viltį kitiems ar palaikyti ją savyje. Vilties
įkvėpimo strategija gali būti laikomi vieno asmens veiksmai įkvėpiant viltį kitam. [46] Pirmoji patirtimi pagrįsta vilties įkvėpimo strategija apima gyvenimiškų išbandymų ir kliūčių priėmimą kaip neatsiejamą, neišvengiamą gyvenimo dalį. Gebėjimas pažvelgti į užgriuvusias negandas kaip natūralią ir neišvengiamą gyvenimišką patirtį itin svarbus. Juk tik išgyvenę sunkumus mes keičiamės, stiprėjame ir augame vidumi. Požiūris, kad gyvenimas susidaro iš dalykų, kurių mes negalime pakeisti ir paveikti, lemia savo ribų suvokimą, tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad žmogus turi atsisakyti savo svajonių ar siekių. Tai veikiau mokymasis gyventi su neapibrėžtumu, nežinojimu to, kas laukia mūsų ateityje, ir gebėjimas ateitį priimti kaip duotybę. Ši su patyrimu
įgyta vilties įkvėpimo strategija teigia, koks svarbus yra mokymasis vertinti ir priimti esamą patirtį, situaciją kaip unikalią ir vertingą. [13]
Antroji, dvasingumu pagrįsta strategija, apima tikėjimą ar tikėjimąsi to, kas nėra moksliškai įrodyta. Tikėjimas žmogaus gyvenime, o ypač vilties patyrime, vaidina itin svarbų vaidmenį. Jis leidžia išlaikyti viltį net tose situacijose, kuriose mūsų protas atsiduria aklavietėje ir neberanda išeities. Tuo tarpu tikėjimas, visai nesvarbu, ar tai religinis įsitikinimas, tikėjimas likimu, mokslo naujovėmis, galinčiomis bet kurią dieną pasiūlyti naują vaistą nuo mūsų ligos ar kita, leidžia matyti šviesą tunelio gale, neleidžia nugrimzti į neviltį ir pasiduoti nelaimėms. Kartais, kai žmogui regis nelieka daugiau nieko, šis tikėjimas mobilizuoja, padeda sutelkti paskutines jėgas ir gyventi toliau. [13]
Trečia racionaliu mąstymu pagrįsta vilties įkvėpimo strategija, apima tikslų išsikėlimą ir jiems įgyvendinti reikalingų resursų paiešką. Visiems mums itin svarbu, kokius tikslus – realius ar nelabai sau išsikeliame. Nuo to priklauso pasitenkinimas mūsų veikla ir gyvenimo kokybe. Kartais maži ir realūs tikslai daug vertingesni nei utopijos siekimas. Nuolatinis nusivylimas pastangomis siekiant savo tikslo lemia vilties sumažėjimą ir bejėgiškumo pojūčio gyvenime atsiradimą. Siekiant atliepti šį poreikį itin svarbus ir kontrolės bei fatališkumo gyvenime balanso pojūtis. Norėdami neprarasti vilties turime suvokti savo galimybių ribas siekdami išsikeltų tikslų, suvokti savo atsakomybę ieškodami būdų tiems tikslams pasiekti ir kartu suvokti, kad ne viskas priklauso nuo mūsų ir leisti savo tikslams, priklausomai nuo aplinkybių, išlikti lankstiems. [13]
Paskutinė vilties įkvėpimo strategija apima tarpusavio santykius. Santykiai su kitais žmonėmis yra vienas svarbiausių mūsų savijautą veikiančių veiksnių. Bendrumo su kitais pojūtis padeda išlaikyti pojūtį, kad nesi vienišas, padeda suprasti kitus ir leidžia jaustis priimtam ir suprastam, tuo pačiu gerėja gyvenimo kokybė. Gebėjimas jausti nuolatinį ryšį ir bendrumą su kitais
žmonėmis leidžia išlaikyti unikalų kontaktą su aplinkiniais ir kartu palaikyti bei ugdyti vilties pojūtį savyje [13]. Viltis gali būti įkvėpta ne vien sąmoningai. Dažnai viltis įkvepiama ar palaikoma bendraujant ir nesąmoningai taikant vieną ar kelias įkvėpimo strategijas. Vis tik vienas iš svarbiausių būdų, kad būtų įkvėpta viltis yra bendravimas.
2.
TYRIMO METODIKA
2.1.Tiriamųjų kontingentas
Tyrimo kontingentą sudarė bendrosios praktikos slaugytojai ir laborantai, dirbantys LSMU
ligoninėje Kauno klinikos. Tirta buvo skirtinguose padaliniuose dirbantys slaugytojai, tai:
• Onkologinės klinikos, kur gydosi sunkiai sergantys ir ilgai skyriuje gulintys pacientai;
• Konsultacinėje poliklinikoje dirbančiųjų, kurie ligonius mato trumpą laiko tarpą arba karts nuo karto;
• laborantų, dirbančių laboratorijoje, kurie ligonių visai nemato.
Onkologiniame klinikoje dirba 14 slaugytojų, Konsultacinės poliklinikos terapiniame poskyryje – 27, chirurginiame – 15, laboratorijoje – 36. Išdalinta 92 anketos, grįžo – 75. Iš jų buvo atmestos 2, kadangi neatsakyta daugiau kaip 20 proc. klausimų (pateikta 1pav.). Dėl apklausos buvo suderinta su skyrių slaugos administratorėmis ir su LSMU ligoninės Kauno klinikos slaugos direktore, ir gautas LSMU MA Bioetikos leidimas. Prieš pildant anketą slaugytojams buvo paaiškintas tyrimo tikslas ir uždaviniai, gautas raštiškas slaugytojų sutikimas. Anketos užpildymas truko apie 20 min.. Anketų grįžtamumas 81,5 proc. Onkologiniame skyriuje anketas užpildė 12 slaugytojų (85,7proc.), konsultacinės poliklinikos chirurginio poskyrio – 12 (80,0 proc.), terapinio – 22 (2 atmestos) (81,5 proc.), laboratorijos – 29 laborantai (80,6 proc.).
Tolesnėje darbo analizėje konsultacinės poliklinikos ( toliau - KP) terapinio ir chirurginio poskyrio tiriamieji sujungti į vieną ir analizuojami bendrai, dėl savo darbo pobūdžio panašumo.
1 pav. Tirtas kontingentas
Išdalintos 92 anketos Grįžo 75 anketos Tyrime dalyvavo 73slaugyt ojai Kons poliklini-kos 32 Onkologi-nės klinikos 12 Laborato-rija 29 Atmesta 2
2.2.Tyrimo eiga
Atliekamo tyrimo procesas apima šiuos etapus :
2 pav. Tyrimo schema
2 etapas.
Mokslinės literatūros analizė.
3. etapas.
Tyrimo metodikos sudarymas.
4. etapas.
Derinimas dėl slaugytojų apklausos su slaugos administratorėmis ir Klinikos slaugos direktore. LSMU MA Bioetikos prašymas dėl planuojamo tyrimo leidimo .
5. etapas.
Atliktas bandomasis tyrimas. Koreguota anketa.
6. etapas.
Anoniminė apklausa.
1. etapas.
Mokslinės literatūros rinkimas, susijęs su baigiamojo darbo tema ir iškeltais uždaviniais.
Tyrimo etikos principų užtikrinimas. Atliekant tyrimą buvo laikomasi etikos principų ir
garantuotas visiškas konfidencialumas.
1. Pradedant tyrimą kreiptasi į LSMU ligoninės Kauno klinikos slaugos direktorę su raštišku prašymu dėl leidimo atlikti slaugytojų ir laborantų anketinę apklausą. Buvo pateikti atliekamo tyrimo esminiai aspektai, pristatytas tyrimo instrumentas – anoniminės anketos. Gautas raštiškas sutikimas
2. Gauti raštiški sutikimai skyrių slaugos administratorių.
3. Prieš pildant anketą slaugytojams buvo paaiškintas tyrimo tikslas ir uždaviniai, gautas raštiškas slaugytojų sutikimas.
2.3.Tyrimo metodas
Tyrimas atliktas LSMU ligoninėje Kauno klinikos. Tyrimo trukmė nuo 2010 lapkričio 15 dienos iki lapkričio 30 dienos.
Tyrimo metodas - anketinė apklausa. Apklausa atlikta naudojant anonimines anketas.
1. Anketą sudaro: dokumentinė dalis, socialinės situacijos, vilties ir baigiamieji klausimai, kuriuos
kūrėme remiantis moksline literatūra. Dokumentinę dalį sudaro 6 klausimai. Socialinės situacijos dalį - 7 klausimai. Baigiamąją dalį - 3 klausimai.
„Vilties“ anketą sudaro 12 klausymų, kurių kiekvienas turėjo po 4 atsakymus: 1 – visiškai nesutinku, 2 – nesutinku, 3 – sutinku, 4 – visiškai sutinku.
Susumavus visus atsakymus buvo paskaičiuotas suminis vilties balas (SVB).
2. Respondentų gyvenimo kokybė vertinama naudojantis standartizuota Carol Estwing Ferrans ir
Marjorie J. Powers „Gyvenimo kokybės indekso bendroji versija“ (Copyright 1984 & 1998 Carol Estwing Ferrans and Marjorie J. Powers, Quality of Life Index QLI Version). Vertė Jolanta Toliušienė ir Loreta Stonienė, 2003. Naudojo klausimyną Jolanta Toliušienė „Pagyvenusių vyrų slaugos poreikių ir gyvenimo kokybės kaita sergant išplitusiu priešinės liaukos vėžiu“ (2005) ir Daiva Kriukelytė disertacijoje „Sergančiųjų lėtiniu prieširdžių virpėjimu ir vartojančių netiesiogiai veikiančius geriamuosius antikoagulentus gydymo režimo valdymo, gyvenimo kokybės ir pacientų mokymo vertinimas“ (2004). Ši anketa buvo parinkta, nes anketa daugiamatė ir apima visas gyvenimo sritis ir taikyta mūsų šalyje daugelyje mokslinių tyrimų.
