Visuomenės sveikatos fakultetas Sveikatos vadybos katedra
Roberta Vargalytė
PRITAIKYTO MAITINIMO PASLAUGOS PRIEINAMUMO
UŽTIKRINIMAS VAIKAMS IKIMOKYKLINIO
UGDYMO ĮSTAIGOSE
Magistro diplominis darbas (Visuomenės sveikatos vadyba)
Mokslinė vadovė ______________ doc. dr. E. Vaitkaitienė (parašas) 2013 05 15 (data) KAUNAS, 2013
Roberta Vargalytė. Pritaikyto maitinimo paslaugos prieinamumo užtikrinimas vaikams ikimokyklinio ugdymo įstaigose. Visuomenės sveikatos fakulteto magistro baigiamasis darbas. Mokslinis vadovas doc. dr. Eglė Vaitkaitienė; Lietuvos sveikatos mokslų universitetas. Medicinos akademija; Sveikatos vadybos katedra; Kaunas, 2013. 86 p.
Darbo tikslas: atlikti pritaikyto maitinimo paslaugos prieinamumo Šiaulių miesto ikimokyklinio ugdymo įstaigose įvertinimą.
Uždaviniai: įvertinti tėvų požiūrį į maitinimo organizavimą Šiaulių miesto ikimokyklinio ugdymo įstaigose; išanalizuoti pritaikyto maitinimo poreikį ir dažniausias jo priežastis ikimokyklinio ugdymo įstaigose; įvertinti įstaigų vadovų bei slaugytojų pasirengimą užtikrinant pritaikytą maitinimą ikimokyklinio ugdymo įstaigose; įvertinti pritaikyto maitinimo organizavimą specializuotoje vaikų ikimokyklinio ugdymo įstaigoje „Pušelė“.
Tyrimo objektas: Šiaulių miesto ikimokyklinio ugdymo įstaigas lankanys vaikai ir ikimokyklinio ugdymo įstaigų vadovai bei slaugytojos.
Tyrimo metodika: kiekybinis momentinis tyrimas; tyrimo dalyvių tikimybinė atranka: ikimokyklinio ugdymo įstaiga – grupė. Analizuojamosios imties dydis = 865 ikimokyklinio amžiaus vaikų tėvai. Atsako dažnis 73,7 proc. Papildoma imtis – 56 respondentai (28 ikimokyklinių ugdymo įstaigų vadovai bei 28 slaugytojos). Atsako dažnis 100 proc. Gautiems duomenims apdoroti naudotos SPSS 17.0, Microsoft Excel of Windows programos.
Rezultatai: aukštąjį universitetinį išsilavinimą buvo įgiję daugiau nei 1/3 vaikų mamų ir 1/4 tėčių. Didžiąją dalį vaikų valgiaraščio sudaro grūdiniai/ankštiniai, pieno bei mėsos produktai. Ikimokyklinio ugdymo įstaigos teikiamą maitinimo paslaugų kokybę 59,9 proc. tėvų vertina gerai arba vidutiniškai. Tėvai, kurie blogai vertina ugdymo įstaigos teikiamą maitinimo paslaugų kokybę nuolat domisi vaiko dienos meniu (p<0,05).Vaikų, kurių sveikata yra puiki/labai gera ir gera/vidutiniška, tėvai nepasigenda jokių maisto produktų savo vaiko valgiaraštyje, tuo tarpu tėvai, kurių vaikų sveikata yra bloga/labai bloga dažniau pasigenda tam tikrų maisto produktų (p<0,05). Programose „Pienas vaikams“ ir „Vaisiai vaikams“ daugiausia dalyvauja vyriausi (6-7 m.) vaikai, mažiausiai – jauniausi (2-3 m.) (p<0,05). 64,6 proc. tėvų savo vaikų sveikatą vertina kaip gerą ar patenkinamą. Iš 806 tyrime dalyvavusiu vaikų 147 vaikams nustatyti tam tikri sveikatos sutrikimai susiję su pritaikyto maitinimo poreikiu. Pastebime, kad berniukai dažniau serga alerginėmis ligomis, mergaitės cukriniu diabetu, netoleruoja tam tikrų maisto produktų ir skundžiasi dėl virškinimo sutrikimų (p>0,05). Tik 2,9 proc. tyrime dalyvavusių vaikų skirtas pritaikytas maitinimas. Pritaikyto maitinimo klausimais, tėvai dažniau linkę kreiptis į slaugytoją, nei į įstaigos vadovą (p<0,05). Vertinat pritaikyto maitinimo aktualumą penkiabalėje sistemoje, 3/4 respondentų jį vertina 3-4 balais. Ikimokyklinio ugdymo įstaigoje „Pušelė“ dažniausiai vaikams nustatytas negalavimas susijęs su pritaikyto maitinimo poreikiu – tam tikros maisto produktų grupės netoleravimas. Mergaitėms dažniau nustatyti virškinimo sutrikimai dėl žarnyno negalavimų ir cukrinis diabetas, o berniukams alerginės ligos. Didžioji dauguma tėvelių ikimokyklinės ugdymo įstaigos „Pušelė“ teikiamą maitimo paslaugų kokybę vertina labiai gerai/puikiai.
Išvados: dauguma tėvų ikimokyklinės ugdymo įstaigos teikiamą maitinimo paslaugų kokybę vertina
gerai arba vidutiniškai. Iš 806 tyrime dalyvavusiu vaikų 147 vaikams nustatyti tam tikri sveikatos
sutrikimai susiję su pritaikyto maitinimo poreikiu. Berniukams dažniau nustatyta alerginės ligos, o mergaitėms cukrinis diabetas, maisto produktų netoleravimas ir virškinimo sutrikimai. 1/3 tyrime dalyvavusių slaugytojų nepakanka informacijos susijusios su specializuotos mitybos organizavimu ikimokyklinio ugdymo įstaigose. Ikimokyklinės ugdymo įstaigos „Pušelė“ teikiamų maitinimo paslaugų kokybę 2/4 tėvų vertina labiai gerai arba puikiai.
Roberta Vargalytė. Ensurance of the Accessability of the Applied Nutrition Service for Children in Preschool Institutions. Master thesis of the Faculty of Public Health. Research adviser assoc. prof. Eglė Vaitkaitienė; Lithuanian University of Health Sciences. Medical Academy; Department of Health Management; Kaunas, 2013. P. 86.
The aim of the work: to evaluate the accessability of the applied nutrition service in preschool institutions of Šiauliai city.
Objectives: to evaluate parents’ attitude towards the organization of nutrition in the preschool institutions of Šiauliai city; to analyze the demand for the applied nutrition and its most frequent reasons in preschool institutions; to evaluate the preparation of the institution heads and nurses ensuring the applied nutrition in the preschool institutions; to evaluate the organization of the applied nutrition in the specialized preschool institution “Pušelė”.
The subject of survey: children attending preschool institutions of Šiauliai city as well as heads and nurses of preschool institutions.
Material and Methods: quantitative cross sectional research; random sampling of the research participants: preschool institution – the group. The size of the sample under analysis = 865 parents of preschool children. The frequency of the response is 73,7 percent. The additional sample is 56 respondents (28 heads and 28 nurses of preschool institutions). The frequency of the response is 100 percent. The following programmes: SPSS 17.0, Microsoft Excel of Windows were used to process the received data.
Results: more than 1/3 of children’s mothers and 1/4 of fathers had higher university education. The great part of children’s menu consists of cereal/leguminous, milk and meat products. 59,9 percent of parents evaluate the quality of nutrition service provided by the preschool institution well or in the
highly satisfactory way. Parents who badly evaluate the quality of nutrition service provided by the
education institution are constantly interested in the child’s day menu (p<0,05). Parents whose children have excellent/very good and good/highly satisfactory health do not miss any food products in their child’s menu.Whereas, parents whose children’s health is bad/very bad more often miss particular food products (p<0,05). Eldest children (6-7 years of age) constantly participate in the programmes “Milk for Children” and “Fruit for Children” while the youngest children (2-3 years of age) least participate in them (p<0,05). 64,6 percent of parents evaluate their children’s health as good or satisfactory one. 147 children out of 806 participants in the research have particular health problems related to the demand for the applied nutrition. It has been noticed that boys more often have allergic diseases while girls have diabetes, they do not tolerate food products and have digestive trouble (p>0,05). The applied nutrition was devoted to only 2,9 percent of children who participated in the research. Parents tend to appeal to the nurse but not to the head of the institution if they have questions related to the applied nutrition (p<0,05). Evaluating the relevance of the applied nutrition on the 5-point criterion scale, 3/4 of respondents assess it by 3-4 grades. Children who attend the preschool institution “Pušelė” have problems related to the demand for the applied nutrition – intolerance of the particular group of food products. Girls more often have digestive trouble because of intestine trouble and diabetes while boys have allergic diseases. The great part of parents evaluate the quality of the nutrition service provided by the preschool institution “Pušelė” in the very good/excellent way.
Conclusions: Most parents evaluate the quality of nutrition service provided by the preschool institution well or in the highly satisfactory way. 147 children out of 806 participants in the research have particular health problems related to the demand for the applied nutrition. Boys more often have allergic diseases while girls have diabetes, they do not tolerate food products and have digestive trouble. 1/3 of nurses who participated in the research miss information related to the organization of the specialized nutrition in preschool institutions. 2/4 of parents evaluate the quality of the nutrition service provided by the preschool institution “Pušelė” in the very good or excellent way.
SANTRUMPOS ... … 5
ĮVADAS ... … 6
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI……. ... ….8
1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 9
1.1. Įstatyminių aktų, susijusių su vaikų mitybos organizavimu ikimokyklinio ugdymo įstaigose, apžvalga...9
1.2. Teiginių apie maistingumą ir sveikatingumą vartojimo reglamentavimas ... 16
1.3. Programos, vykdomos Lietuvoje, ugdant sveiką ikimokyklinio amžiaus vaikų mitybą ... 18
1.4. Sveikatą stiprinančių mokyklų apžvalga ... 20
1.5. Ikimokyklinio amžiaus vaikų sveikatos būklės analizė ... 23
1.6. Ikimokyklinio amžiaus vaikų mityba ... 25
1.6.1. Lietuviška maisto pasirinkimo piramidė ... 28
1.7. Sveikatos būklės susijusios su pritaikyto maitinimo poreikiu.. ... 30
1.7.1. Alerginės ligos ... 31
1.7.2. Cukrinis diabetas ... 34
1.7.3. Gliuteno netoleravimas ir celiakija ... 35
1.7.4. Laktozės netoleravimas ... 36
2. TYRIMO METODIKA IR TIRTŲJŲ KONTINGENTAS ... 37
3. TYRIMO REZULTATAI ... 43
3.1. Bendrieji respondentų duomenys ... 43
3.2. Tėvų požiūris į maitinimo organizavimą ikimokyklinio ugdymo įstaigoje ... 47
3.3. Pritaikyto maitinimo poreikis ir dažniausios jo priežastys... 56
3.4. Įstaigų vadovų ir slaugytojų pasirengimas užtikrinti pritaikytą maitinimą ikimokyklinio ugdymo įstaigoje ... 64
3.5. Pritaikyto maitinimo organizavimas specializuotame Šiaulių miesto sanatoriniame lopšelyje-darželyje „Pušelė“ ... 70
IŠVADOS ... 76
REKOMENDACIJOS ... 77
LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 79
SANTRUMPOS
EMST – Europos maisto saugos tarnyba JAV – Jungtinės Amerikos Valstijos n – absoliutus skaičius
p – paklaidos tikimybė
PSO – Pasaulinė sveikatos organizacija
SMLPC – Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centras VMVT – Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba
ĮVADAS
Sveikata – vienas pagrindinių žmogaus gyvenimo kokybės rodiklių tai – didžiausia vertybė, kasdieninio gyvenimo šaltinis [1]. Žmogaus asmenybės ir sveikatos ištakos glūdi jo vaikystėje, šiuo laikotarpiu suformuotos elgsenos ir gyvensenos nuostatos turi labai didelės reikšmės vėlesnei gyvenimo kokybei. Vaikų sveikatai ir savijautai turi įtakos vidiniai ir išoriniai veiksniai: paveldimumas, fizinė ir socialinė aplinka, gyvenimo būdas, asmeninės nuostatos ir įpročiai [2].
Šeimoje už vaiko sveikatą ir sveikos gyvensenos ugdymą yra atsakingi tėvai – ir teisiškai, ir morališkai. Šeimoje formuojasi vaiko asmenybė, charakterio bruožai, požiūris į mokymąsi ir darbą, dorovines, kultūrines ir kitas vertybes. Kuo dažniau vaikas matys, kad jo šeimos nariai rūpinasi sveikata kaip vertybe, tuo tvirtesnės susiformuos sveiko gyvenimo būdo nuostatos. Vaikui paaugus prie šių vertybių ugdymo prisideda ir ikimokyklinio ugdymo įstaiga, o kiek vėliau ir mokykla. Todėl pagrindinis tėvų, pedagogų ir švietimo įstaigų darbuotojų dėmesys turėtų būti skiriamas fizinės bei psichinės vaiko sveikatos stiprinimui, sveikatai palankios aplinkos kūrimui, sveikos gyvensenos įgūdžių bei įpročių ugdymui. Gera sveikata savaime neateina. Tam reikia valios, pastangų, tėvų ir pedagogų (auklėtojų, mokytojų) rūpesčio bei kruopštaus, nuolatinio ir nuoseklaus darbo [3].
Sparčiai besivystančioje ir technologiškai progresuojančioje visuomenėje keičiasi ne tik bendravimo, socialiniai ir kultūriniai elgsenos ypatumai, bet ir gyvensena, o ypač sveikata. Vaikai yra labiausiai pažeidžiama visuomenės dalis, todėl jautriausiai reaguoja į šiuos pokyčius. Kaip skelbia statistiniai duomenys, kasmet Lietuvoje daugėja vaikų, turinčių įvairių sveikatos sutrikimų bei sergančių lėtinėmis ligomis. Nuo 2010 iki 2012 metų kasmetinių profilaktinių sveikatos patikrinimų metu ikimokyklinio amžiaus vaikų, turinčių sveikatos sutrikimų dalis išaugo nuo 43,0 proc. iki 54,5 proc.. Tai didžiulis ir keliantis nerimą pokytis. Kas ketvirtam vaikui nustatomi regos sutrikimai, kas aštuntam – širdies ir kraujagyslių sistemos ligos, kas dešimtam – nervų sistemos sutrikimai. Priklausomai nuo vaikų amžiaus didėja sergamumas ir kvėpavimo, alerginėmis, skeleto-raumenų sistemos, endokrininės sistemos ligomis [4]. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis (PSO), Lietuva priklauso prie tų šalių, kuriose palyginti daug vaikų savo sveikatą vertina nepalankiai. Kas dešimtas berniukas ir beveik kas šešta mergaitė savo sveikatą vertina neigiamai. Taigi, statistiniai duomenys rodo, jog šiuolaikinių vaikų sveikata tikrai prastėja [5].
Didėjant vaikų sergamumui susiduriama su įvairiomis problemomis, viena iš jų nepritaikytas maitinimas. Pritaikyto maitinimo sąvoka apima maitinimo, kuris užtikrina tam tikro sveikatos sutrikimo (alergija tam tikriems maisto produktams, virškinimo sistemos ligos ar remisinės jų būklės ar kiti susirgimai) nulemtus vaiko individualius maistinių medžiagų ir energijos poreikius, parenkant toleruojamus maisto produktus, jų gamybos būdą, konsistenciją ir valgymo režimą, ir yra raštiškai rekomenduotas gydytojo. Nepakankamas dėmesys mitybai labai paveikia šeimas auginančias vaikus, kuriems dėl vienokių ar kitokių sveikatos problemų yra būtinas pritaikytas maitinimas.
Mūsų šalyje pirmą kartą į šia problemą atsižvelgta visai neseniai, 2011 metų lapkričio 11 dieną Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministrui išleidus įsakymą “Dėl maitinimo organizavimo ikimokyklinio ugdymo, bendrojo ugdymo mokyklose ir vaikų socialinės globos įstaigose tvarkos aprašo patvirtinimo” Nr. V-964. (Žin., 2011, Nr. 140-6573) [6]. Šis įsakymas numato ir specializuotą maitinimo formą, tai yra pritaikytą maitinimą. Vadovaujantis šiuo tvarkos aprašu easant poreikiui pagal gydytojo raštiškus nurodymus (Forma Nr. 027-1/a) vaikams turi būti organizuojamas pritaikytas maitinimas. Maitinimą privalo organizuoti vaiko ugdymo įstaiga, o tvarką paprastai nustato vaikų ugdymo steigėjas, tai yra savivaldybė, kuri įsakymu tvirtina pritaikyto maitinimo organizavimo tvarką ir kontroliuoja jo vykdymą.
Manoma, kad ateityje sveikatos problemų susijusių su mityba aktualumas tiek ekonomiškai išsivysčiusiose, tiek besivystančiose pasaulio šalyse tik didės. Tačiau patikimos informacijos, nusakančios tikslų šios problemos mastą ir kaip ją valdyti, trūksta. Tad šiame darbe ir bus aptariamas pritaikyto maitinimo paslaugos prieinamumas Šiaulių miesto ikimokyklinio ugdymo įstaigose.
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI
Darbo tikslas: atlikti pritaikyto maitinimo paslaugos prieinamumo Šiaulių miesto ikimokyklinio ugdymo įstaigose įvertinimą.
Tyrimo uždaviniai:
1. Įvertinti tėvų požiūrį į maitinimo organizavimą Šiaulių miesto ikimokyklinio ugdymo įstaigose.
2. Išanalizuoti pritaikyto maitinimo poreikį ir dažniausias jo priežastis ikimokyklinio
ugdymo įstaigose.
3. Įvertinti įstaigų vadovų bei slaugytojų pasirengimą užtikrinant pritaikytą maitinimą ikimokyklinio ugdymo įstaigose.
4. Įvertinti pritaikyto maitinimo organizavimą specializuotoje vaikų ikimokyklinio ugdymo įstaigoje „Pušelė“.
Ginamieji teiginiai:
1. Teigiame, kad dauguma tėvų yra patenkinti ikimokyklinės ugdymo įstaigos teikiama maitinimo paslaugų kokybe.
2. Teigiame, kad daliai vaikų lankančių Šiaulių miesto ikimokyklinio ugdymo įstaigas reikalingas pritaikytas maitinimas.
3. Teigiame, kad Šiaulių miesto ikimokyklinio ugdymo įstaigų personalas nėra pasiruošęs suteikti kokybiškas sveikos mitybos reikalavimus ir vaikų individualius poreikius atitinkančias maitinimo paslaugas.
I. LITERATŪROS APŽVALGA
Šiame literatūros apžvalgos skyriuje norime išdėstyti pagrindinius mūsų pasirinktos temos aspektus. Išsami literatūros analizė leidžia susidaryti vaizdą apie nagrinėjamos problemos svarbą. Mūsų nagrinėjama tema susijusi su pritaikyto maitinimo paslaugos prieinamumo užtikrinimu vaikams ikimokyklinio ugdymo įstaigose. Tad trumpai apžvelgsime ikimokyklinio amžiaus vaikų maitinimo teisinį reglamentavimą; maistingumo ir sveikatingumo teiginius; sveikos mitybos ugdymo programas ir sveikatą stiprinančių mokyklų tinklą; paanalizuosime vaikų sveikatos būklės rodiklius; ikimokyklinio amžiaus vaikų mitybą; atskleisime lietuviškos maisto piramidės trūkumus; bei panagrinėsime sveikatos būkles susijusias su pritaikyto maitinimo poreikiu.
1.1. Įstatyminių aktų, susijusių su vaikų mitybos organizavimu ikimokyklinio ugdymo įstaigose, apžvalga
Paskutiniu metu visame pasaulyje vis daugiau dėmesio skiriama gyventojų mitybai. Ypatingai reikšminga – vaikų mityba, nes vaikai yra viena jautriausių grupių, kuri negali pati rinktis ir nuspręsti, kuo ir kaip maitintis, todėl yra greičiausiai pažeidžiama asmenų grupė ir mažiausiai apsaugota nuo neigiamų veiksnių. Kadangi visame pasaulyje yra pripažįstamos prioritetinės vaikų teisės ir teisėti interesai, tinkamos mitybos organizavimas taip pat patenka į šią sritį, kaip viešas interesas. Nors tėvai atsako už vaikų mitybos įpročių formavimą, tačiau ugdymo įstaigos bei jų veiklą kontroliuojančios institucijos taip pat turi prisidėti prie sveikų vaikų auginimo.
Lietuvos Respublikoje visi svarbiausi viešosios srities klausimai, ypatingai susiję su nepilnamečių vaikų interesais, jų teisių apsaugą, tinkama mityba, yra reguliuojami įstatyminiu lygiu. Pagrindinis įstatymas, numatantis maisto tiekimo ir gaminimo principus, Lietuvos Respublikoje yra Lietuvos Respublikos maisto įstatymas priimtas Lietuvos Respublikos Seimo 2000 m. balandžio 4 d. Nr. VIII-1608 (Žin., 2000, Nr. 32-893; 2002, Nr. 64-2574) [7]. Vadovaujantis šiuo įstatymu, institucijos ir įstaigos, priima poįstatyminius teisės aktus, detalizuojančius įvairių sričių, tame tarpe ir vaikų mitybos ikimokyklinio ugdymo įstaigose, klausimus.
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija yra ta institucija, kuri leidžia poįstatyminius teisės aktus, siekdama užtikrinti visos visuomenės sveikatos prevencijos
įgyvendinimą, tame tarpe ir vaikų sveikatos prevenciją. Vienas iš būdų užtikrinti sveiką gyvenseną yra organizuoti tinkamą vaikų mitybą.
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministras 2011 m. lapkričio 11 d. išleido įsakymą Nr. V-964 “Dėl maitinimo organizavimo ikimokyklinio ugdymo, bendrojo ugdymo mokyklose ir vaikų socialinės globos įstaigose tvarkos aprašo patvirtinimo” (Žin., 2011, Nr. 140-6573) [6]. Maitinimo organizavimo ikimokyklinio ugdymo, bendrojo ugdymo mokyklose ir vaikų socialinės globos įstaigose tvarkos aprašas nustato vaikų maitinimo, vykdomo ikimokyklinio ugdymo, bendrojo ugdymo mokyklose ir vaikų socialinės globos įstaigose, reikalavimus.
Šios Tvarkos aprašo tikslas – sudaryti sąlygas sveikatai palankiai vaikų mitybai, užtikrinti geriausią maisto saugą ir kokybę, patenkinti vaikų maisto medžiagų fiziologinius poreikius, ugdyti sveikos mitybos įgūdžius. Šie ministro patvirtinti reikalavimai privalomi ikimokyklinio ugdymo įstaigų, bendrojo lavinimo mokyklų ir vaikų socialinės globos įstaigų savininko teises ir pareigas įgyvendinančioms institucijoms ar savininkams, vadovams, juridiniams ir fiziniams asmenims, teikiantiems vaikų maitinimo ar maisto produktų tiekimo paslaugas, bei pagal kompetenciją kontrolę vykdančioms institucijoms. Visi asmenys, patenkantys į šio įsakymo vykdymo sferą, privalomai turi vadovautis šiais įstatymais, Europos Sąjungos teisės aktais ir Lietuvos Respublikos poįstatyminiais teisės aktais:
• Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gegužės 7 d. nutarimu Nr. 544 „Dėl Darbų ir veiklos sričių, kuriose leidžiama dirbti darbuotojams, tik iš anksto pasitikrinusiems ir vėliau periodiškai besitikrinantiems, ar neserga užkrečiamosiomis ligomis, sąrašo ir šių darbuotojų sveikatos tikrinimosi tvarkos patvirtinimo“ (Žin., 1999, Nr. 41-1294; 2002, Nr. 73-3127);
• Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 1999 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. 288 „Dėl Privalomųjų kakavos ir šokolado produktų kokybės reikalavimų patvirtinimo“ (Žin., 1999, Nr. 60-1964);
• Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. lapkričio 25 d. įsakymu Nr. 510 „Dėl rekomenduojamų paros maistinių medžiagų ir energijos normų tvirtinimo“ (Žin., 1999, Nr. 102-2936);
• Lietuvos Respublikos produktų saugos įstatymu 1999 m. birželio 1 d. Nr. VIII-1206 (Žin., 1999, Nr. 52-1673; 2001, Nr. 64-2324);
• Lietuvos Respublikos maisto įstatymu 2000 m. balandžio 4 d. Nr. VIII-1608 (Žin., 2000, Nr. 32-893; 2005, Nr. 142-5107);
• 2002 m. sausio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) 178/2002, nustatančiu maistui skirtų teisės aktų bendruosius principus ir reikalavimus, įsteigiantį Europos maisto saugos tarnybą ir nustatantį su maisto saugos klausimais susijusias procedūras (OL 2004 m. specialusis leidimas, 15 skyrius, 6 tomas, p. 463);
• Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu 2002 m. balandžio 12 d. Nr. 519 „Dėl valstybinio strateginio atliekų tvarkymo plano patvirtinimo“ (Žin., 2002, Nr. 40-1499; 2007, Nr. 122-5003);
• Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymu (Žin., 2002, Nr. 56-2225);
• Lietuvos Respublikos švietimo įstatymu (Žin., 1992, Nr. 33-1014, 2011, Nr. 38-1804); • Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. liepos 23 d. įsakymu Nr. V-455 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 24:2003 „Geriamojo vandens saugos ir kokybės reikalavimai“ patvirtinimo“ (Žin., 2003, Nr. 79-3606);
• Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus 2003 m. gruodžio 15 d. įsakymu Nr. B1-955 „Dėl Lietuvos Respublikoje išaugintų šviežių vaisių, daržovių, uogų, bulvių atitikties deklaracijos išdavimo reikalavimų patvirtinimo“ (Žin., 2004, Nr. 3-21);
• 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 852/2004 dėl maisto produktų higienos (OL 2004 m. specialusis leidimas, 13 skyrius, 34 tomas, p. 319);
• 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 853/2004, nustatantį konkrečius gyvūninės kilmės maisto produktų higienos reikalavimus (OL 2004 m. specialusis leidimas, 3 skyrius, 45 tomas, p. 14);
• 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 882/2004 dėl oficialios kontrolės, kuri atliekama siekiant užtikrinti, kad būtų įvertinama, ar laikomasi pašarus ir maistą reglamentuojančių teisės aktų, gyvūnų sveikatos ir gerovės taisyklių (OL 2004 m. specialusis leidimas, 3 skyrius, 45 tomas, p. 200);
• Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. rugsėjo 1 d. įsakymu Nr. V-675 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 15:2005 „Maisto higiena“ patvirtinimo“ (Žin., 2005, Nr. 110-4023);
• Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymu 2006 m. sausio 19 d. Nr. X-493 (Žin., 2006, Nr. 17-589);
• Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2006 m. kovo 9 d. įsakymu Nr. V-168 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 26:2006 „Maisto produktų mikrobiologiniai kriterijai“ patvirtinimo“ (Žin., 2006, Nr. 31-1096);
• Lietuvos Respublikos socialinės paramos mokiniams įstatymu 2006 m. birželio 13 d. Nr. X-686 (Žin., 2006, Nr. 73-2755; 2008, Nr. 63-2382; 2009, Nr. 153-6886);
• 2007 m. spalio 22 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1234/2007, nustatančiu bendrą žemės ūkio rinkų organizavimą ir konkrečias tam tikriems žemės ūkio produktams taikomas nuostatas (OL 2007, L 299, p. 1);
• Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. lapkričio 29 d. įsakymu Nr. 3D-524 „Dėl išskirtinės kokybės žemės ūkio ir maisto produktų“ (Žin., 2007, Nr. 126-5142);
• 2008 m. liepos 10 d. Komisijos reglamentu (EB) Nr. 657/2008, kuriuo nustatomos išsamios Tarybos reglamento (EB) Nr. 1234/2007 taikymo taisyklės, susijusios su Bendrijos pagalba aprūpinant pienu ir tam tikrais pieno produktais švietimo įstaigų moksleivius (OL 2008, L 183, p. 17);
• Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2008 m. rugsėjo 15 d. įsakymu Nr. V-884 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 54:2008 „Maisto produktai. Didžiausios leidžiamos teršalų ir pesticidų likučių koncentracijos“ patvirtinimo“ (Žin., 2008, Nr. 109-4175);
• Lietuvos Respublikos valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus 2008 m. spalio 15 d. įsakymu Nr. B1-527 „Dėl maisto tvarkymo subjektų patvirtinimo ir registravimo reikalavimų patvirtinimo“ (Žin., 2008, Nr. 123-4693);
• Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2009 m. sausio 12 d. įsakymu Nr. 3D-13 „Dėl nealkoholinių gėrimų ir giros apibūdinimo, gamybos ir prekinio pateikimo techninio reglamento patvirtinimo“ (Žin., 2009, Nr. 7-252);
• 2009 m. balandžio 7 d. Komisijos reglamentu (EB) Nr. 288/2009, kuriuo nustatomos išsamios Tarybos reglamento (EB) Nr. 1234/2007 taikymo taisyklės dėl Bendrijos pagalbos tiekiant vaisius ir daržoves, perdirbtų vaisių ir daržovių bei bananų produktus vaikams į švietimo įstaigas, įgyvendinant vaisių vartojimo skatinimo mokyklose programą (OL 2009, L 94, p. 38);
• Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2009 m. liepos 15 d. įsakymu Nr. 3D-488 „Dėl importuojamų, eksportuojamų ir tiekiamų į vidaus rinką šviežių vaisių ir daržovių atitikties prekybos standartams tikrinimo taisyklių patvirtinimo“ (Žin., 2009, Nr. 84-3548);
• Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 1 d. įsakymu Nr. V-714 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 124:2009 „Vaikų socialinės globos įstaigos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (Žin., 2009, Nr. 107-4494);
• Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. vasario 10 d. įsakymu Nr. V-108 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 53:2010 „Leidžiami naudoti maisto priedai“ patvirtinimo (Žin., 2010, Nr. 21-1009);
• Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. balandžio 22 d. įsakymu Nr. V-313 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 75:2010 „Įstaiga, vykdanti ikimokyklinio ir (ar) priešmokyklinio ugdymo programą. Bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (Žin., 2010, Nr. 50-2454);
• Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. liepos 19 d. įsakymu Nr. V-640 „Dėl „rekomenduojamų maisto produktų atšildymo, pirminio ir šiluminio apdorojimo nuostolių sąrašo“ patvirtinimo“ (Žin., 2010, Nr. 89-4733);
• Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. V-877 „Dėl pusryčių, pietų ir pavakarių patiekalų gamybai reikalingų produktų rinkinių sąrašo pagal mokinių amžiaus grupes patvirtinimo“ (Žin., 2010, Nr. 120-6147);
• Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. V-417 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 16:2006 „Medžiagų ir gaminių, skirtų liestis su maistu, specialieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (Žin., 2011, Nr. 54-2620).
Visi išvardinti įstatymai, poįstatyminiais teisės aktai, bei Europos Sąjungos reglamentai ir direktyvos, yra pagrindas organizuojant viešo maitinimo paslaugas vaikams ikimokyklinio ugdymo įstaigose ir ne tik juose.
Konkretizuojant teisės aktų reikalavimus vaikų maitinimo ikimokyklinio ugdymo įstaigose, reikėtų pažymėti, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. lapkričio 11 d. įsakymo Nr. V-964 normos nustato privalomus reikalavimus šioms įstaigoms:
1. Vaikai iki 1 metų amžiaus maitinami pagal individualius valgiaraščius, raštiškai suderintus su tėvais (globėjais), sudaromus kas mėnesį pagal pateiktas gydytojo rekomendacijas. Valgiaraštyje turi būti nurodytos kiekvieno vaiko maitinimo valandos, motinos pieno ar pieno mišinių kūdikiams, kito maisto kiekiai;
2. Turi būti pildomas ir grupėje laikomas kiekvieno vaiko mitybos lapas, kuriame iš karto po maitinimo užrašomas suvalgyto kiekvienos rūšies maisto kiekis;
3. Sausieji mišiniai laikomi gamintojo nurodytomis sąlygomis;
4. Sausieji mišiniai ruošiami pagal gamintojo instrukciją grupės virtuvėlėje prieš pat maitinimą;
5. Motinos pienas turi būti atnešamas šviežias ar užšaldytas vieno maitinimo porcijomis maistui laikyti skirtuose švariuose induose:
5.1. Motinos pienas atnešamas tos dienos maitinimui ir laikomas šaldytuve 4–5 oC, o šaldytas motinos pienas laikomas šaldiklyje minus 18 oC temperatūroje;
5.2. Grupės virtuvėlėje turi būti šaldymo įrenginys, užtikrinantis nustatytas motinos pieno laikymo sąlygas;
5.3. Šaldytas motinos pienas grupės virtuvėlėje atšildomas šilto vandens vonelėje arba kūdikių maisto šildytuve. Draudžiama motinos pieną atšildyti mikrobangų krosnelėje ar verdančio vandens vonelėje. Atšildyto motinos pieno negalima pakartotinai užšaldyti;
5.4.Virtuvėlėje esantis pieno šildytuvų kiekis turi užtikrinti motinos pienu maitinamų vaikų maitinimą pagal valgiaraščius;
5.5. Indai su atneštu motinos pienu turi būti paženklinti, užrašant pieno nutraukimo datą, laiką ir vaiko vardą, pavardę;
6. Vaikus maitinti per ankstesnį maitinimą nesuvartotu motinos pienu ar pieno mišiniu kūdikiams draudžiama. Nesuvartotas pienas turi būti išpilamas;
7. Po naudojimo indai, kuriuose buvo atneštas motinos pienas, gaminti pieno mišiniai kūdikiams, iš kurių buvo maitinami kūdikiai, turi būti plaunami ir džiovinami grupės virtuvėlėje;
8. Kiti kūdikių specialios paskirties maisto produktai turi būti laikomi ir ruošiami gamintojo nurodytomis sąlygomis ir patiekiami vaikams pagal valgiaraščius.
9. 1–7 metų amžiaus vaikų maitinimo organizavimas:
9.1.Vaikai turi būti maitinami ne rečiau kaip kas 3,5–4 val. pagal valgiaraščius; 9.2. Atskiri valgiaraščiai sudaromi 1–3 ir 4–7 m. amžiaus vaikams;
9.3. Pagal gydytojo raštiškus nurodymus (Forma Nr. 027-1/a) turi būti organizuojamas pritaikytas maitinimas.
Taip pat yra nurodomi ir kiti ikimokyklinio ugdymo vaikų maitinimo reikalavimai, tai valgiaraščių sudarymas, vertinimas ir tvirtinimas, bei jų keitimo ir derinimo tvarka. Turi būti pildomas vaikų valgiaraščio ir vaikų maitinimosi atitikties patikrinimo žurnalas.
Savivaldybės, kuriuose yra ikimokyklinio ugdymo įstaigos, privalo nustatyti vaikams skiriamo maitinimosi lėšų dydį, atsižvelgus į privalomus teisės aktų reikalavimus. Tai yra viena iš savivaldybių funkcijų, kurios joms yra priskirtos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 1992 m. spalio 25 d. Nr. 220 (Žin., 1992, Nr. 33-1014) ir Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 1994 m. liepos 7 d. Nr. I-533 (Žin., 1994, Nr. 55-1049), bei Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 2011 m. kovo 17 d. Nr. XI-1281 (Žin., 1992, Nr. 33-1014, 2011, Nr. 38-1804) [8-10]. Šios įstatyminės nuostatos nustato, kad savivaldybės yra
atsakingos, už sąlygų sudarymą vaikų ir mokinių maitinimui organizuoti savivaldybės ikimokyklinio ugdymo ir bendrojo ugdymo mokykloje. Už maitinimo organizavimą atsako – ugdymo įstaigos vadovas.
Nustačius privalomus ikimokyklinio ugdymo įstaigų vaikų maitinimo reikalavimus, yra steigiamos kontrolės institucijos, vertinančios įstaigų veiklos atitiktį įstatymų reikalavimams. Viena iš tokių įstaigų yra Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT). Ji atsižvelgdama į maisto prigimtį, būdus bei sąlygas, kuriose maistas tvarkomas, laikomas ir siūlomas vartotojams, įvertina bendrą riziką ir atitinkamu dažnumu tikrina patalpas, kuriose tvarkomas maistas bei nuo kurių higienos priklauso maisto sauga. Taip pat ši tarnyba gali taikyti administracinę atsakomybę asmenims, nevykdantiems privalomų higienos reikalavimų.
Taip pat VMVT atlikdama viešojo maitinimo įmonių kontrolę vadovaujasi bendraisiais kontrolės principais pagal Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus 2003 m. gruodžio 22 d. įsakymo Nr. B1-976 “Dėl Valstybinės maisto kontrolės principų patvirtinimo” nuostatas. Maisto tvarkymo įmonių valstybinės maisto kontrolės 2005 m. programa patvirtinta Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus 2005 m. vasario 8 d. įsakymu Nr. B1-97 [11].
Teritorinės visuomenės sveikatos priežiūros įstaigos (Visuomenės sveikatos centrai), derina ir vertina valgiaraščius ir juos kontroliuoja, tikrina maisto produktų asortimentą.
Iš išvardintų teisės aktų visumos bei jų gausos, matyti, kad priimtų teisės aktų dėl mitybos organizavimo ikimokyklinio ugdymo įstaigose, reglamentavimas yra gan platus, tačiau ar jų įgyvendinimas visada atitinka realius ikimokyklinio ugdymo vaikų maitinimo poreikius bei įstaigų galimybes, nėra atlikta daug tyrimų. Gal būt būtų tikslinga atsižvelgti į realias ir praktiškas galimybes dėl ikimokyklinio ugdymo įstaigų vaikų maitinimo bei į galimybes užtikrinti pakankamą teisės aktų realizavimą. Taip pat tobulinti teisės aktų reikalavimus, kurių įgyvendinimas kartais prasilenkia su realiomis jų vykdymo galimybėmis bei plėsti įstatyminį teisės aktų reglamentavimą, tose ikimokyklinio ugdymo srityse, kur jo trūksta. Taipogi iš išvardintų teisės aktų matyti, kad kontrolės institucijų yra pakankamai, tačiau gal būt jų funkcijas būtų galima papildyti dėl pagalbos teikimo įstaigoms, organizuojančioms ikimokyklinio ugdymo vaikų maitinimą, bei informavimo ir konsultavimo funkcijomis.
1.2. Teiginių apie maistingumą ir sveikatingumą vartojimo reglamentavimas
Visi į Lietuvos rinką tiekiami maisto produktai turi būti tinkamai paženklinti.Šiuo metu pagrindinis dokumentas, reglamentuojantis maisto produktų ženklinimą, yra Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2002 m. gruodžio 24 d. įsakymu patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 119:2002 „Maisto produktų ženklinimas“ (Žin., 2003, Nr. 13-530). Ši higienos norma nustato bendruosius maisto produktų ženklinimo, maistingumo bei partijų žymėjimo reikalavimus, ji privaloma visiems juridiniams ir fiziniams asmenims, teikiantiems maisto produktus į Lietuvos Respublikos rinką [12-13].
Ženklinant maisto produktus, be pagrindinės informacijos (produkto pavadinimas; gamintojo pavadinimas; sudedamųjų dalių sąrašas; vartojimo terminas ir laikymo sąlygos; informacija apie kilmės vietą; vartojimo instrukcija) gali būti pateikiama informacija apie maisto produktų naudingąsias savybes, kurios neretai turi didelės įtakos maisto produkto pasirinkimui. Informacija apie maisto produkto naudingąsias savybes yra skirstoma į teiginius apie maistingumą ir teiginius apie sveikatingumą.
Maistingumas – tai teiginys, kuriuo tiesiogiai ar netiesiogiai teigiama ar užsimenama,
kad produktas turi tam tikrų naudingų maistinių savybių dėl 1) energijos (kaloringumo), kurią jis suteikia, suteikia mažesnį ar didesnį kiekį, arba nesuteikia; 2) maistinių arba kitų medžiagų, kurių jis turi, turi mažesnį ar didesnį kiekį arba neturi.
Sveikatingumas – tai teiginys, kuriuo tiesiogiai ar netiesiogiai teigiama ar užsimenama,
kad yra ryšys tarp maisto produkto kategorijos, maisto produkto ar vienos jo sudedamųjų dalių ir sveikatos, pvz.: „Geležis svarbi normaliai raudonųjų kraujo kūnelių kraujodarai ir hemoglobino susidarymui“[14].
Nuo 2007 m. liepos 1 d. Lietuvoje, kaip ir kitose Europos Sąjungos valstybėse, taikomas 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos Reglamentas (EB) Nr.
1924/2006 dėl teiginių apie maisto produktų maistingumą ir sveikatingumą. Jame nurodyti
ženklinant, reklamuojant ir pateikiant maisto produktus vartojami teiginiai apie maistingumą ir sveikatingumą bei jų vartojimo sąlygos. Reglamente akcentuojama, kad būtina atsižvelgti į mokslinį teiginių įrodymą, o tokius teiginius vartojantys maisto verslo operatoriai turėtų juos pagrįsti, atsižvelgiant į turimų mokslinių duomenų visumą. Teiginiai apie maistingumą ir sveikatingumą neturėtų būti pateikiami, jeigu jie neatitinka visuotinai pripažintų mitybos ir sveikatingumo principų, skatina nepagrįstą bet kurio maisto produkto vartojimą arba prieštarauja sveikos mitybos rekomendacijoms.
Šis Reglamentas nustato sąlygas, taikytinas visoje Europos Sąjungoje, kada galima naudoti maistingumo ir sveikatingumo teiginius, remiantis maistinių medžiagų profiliais. Teiginys gali būti naudojamas tik tokiu atveju, jei maisto produktas atitinka tam tikrą profilį. Šie profiliai patvirtinti per dvejus metus nuo Reglamento įsigaliojimo pradžios remiantis Europos maisto saugos tarnybos (EMST) įvertinimu. Maistingumo teiginiai gali neatitikti vieno kriterijaus, t.y. jeigu tik viena maistinė medžiaga (druska, cukrus ar riebalai) viršija profilio nustatytą ribą, teiginys vis tiek gali būti naudojamas su sąlyga, kad didelis tos maistinės medžiagos kiekis bus aiškiai nurodytas ant produkto etiketės. Patvirtintų maistingumo teiginių ir jų naudojimo sąlygų sąrašas spausdinamas Reglamento 1924/2006 priede. Reglamente taip pat numatyta, kad prireikus priedo pakeitimai priimami pasitarus su EMST. Minėtas patvirtintų maistingumo teiginių ir jų naudojimo sąlygų sąrašas 2010 m. vasario 10 d. išleistame komisijos Reglamente 116/2010 papildytas šiais teiginiais: omega 3 riebalų rūgščių šaltinis, daug omega 3 riebalų rūgščių, daug mononesočiųjų riebalų, daug polinesočiųjų riebalų, daug nesočiųjų riebalų.
Sveikatingumo teiginiai turi atitikti visus kriterijus. Bendro pobūdžio aprašymas, kuris suponuoja poveikį žmogaus sveikatai, toks kaip „skatinantis virškinamą“ arba „ledinukas nuo kosulio“, gali būti traktuojamas kaip neatitinkantis naujųjų nuostatų [15-16].
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2007 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-580 „Dėl kompetentingos institucijos paskyrimo“ (Žin., 2007, Nr. 78-3171; 2008, Nr. 119-4522; 2009, Nr. 141-6236, Nr. 144-6407) Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centras (SMLPC) paskirtas kompetentinga institucija, atsakinga už Reglamento taikymą Lietuvos Respublikoje. Vadovaudamasis Reglamento 13 str. 2 dalies nuostatomis, SMLPC pagal gautas iš maisto verslo operatorių paraiškas sudarė Reglamento 13 str. 1 dalyje nurodytų teiginių sąrašą kartu su jiems taikomomis sąlygomis bei nuorodomis į susijusius mokslinius įrodymus, kurį 2008 m. sausio 25 d. pateikė Europos Komisijai [17]. Kaip numatyta Reglamente, Europos Komisija pagal Reglamento 1924/2006 dėl teiginių apie maisto produktų maistingumą ir sveikatingumą 13 str. priėmė ir paskelbė Reglamentą Nr. 432/2012 dėl tam tikrų leidžiamų vartoti teiginių apie maisto produktų sveikumą, išskyrus teiginius apie susirgimo rizikos mažinimą, vaikų vystymąsi ir sveikatą, sąrašo sudarymo. Šiuo teisiniu dokumentu patvirtintas leidžiamų vartoti teiginių sąrašas apie maisto produktų sveikumą. Šis sąrašas įsigaliojo nuo 2012 m. gruodžio 14 d... Ženklinant, reklamuojant ir pateikiant maisto produktus galės būti vartojami tik įteisinti teiginiai bei teiginiai apie sveikumą, kuriuos Europos Komisija atidėjo tolimesniam svarstymui. Leidžiamų vartoti teiginių apie maisto produktų sveikumą sąrašas, pateikiamas Reglamento Nr. 432/2012 priede [18].
Teiginius apie maistingumą, nurodytus Reglamento Nr. 1924/2006 priede, bei teiginius apie sveikatingumą, minimus Reglamente Nr. 432/2012, kuriems vartoti suteiktas leidimas, ir jiems taikomos sąlygos, bei atmestų teiginių apie sveikatingumą sąrašą ir jų atmetimo priežastis galima rasti Europos Komisijos sukurtame, tvarkomame ir viešai prieinamame teiginių apie maisto produktų maistingumą ir sveikatingumą Bendrijos registre [19].
VMVT vykdo Reglamento 1924/2006 dėl teiginių apie maisto produktų maistingumą ir sveikatingumą įgyvendinimo kontrolę. VMVT taip pat glaudžiai bendradarbiauja su EMST ir naudojasi šios institucijos išaiškinimais ir rekomendacijomis.
Tinkamas informacijos apie maisto produktų ženklinimą pateikimas yra svarbi priemonė skatinti sveiką mitybą ir užtikrinti saugų maisto produktų vartojimą. Jei vartotojai įsigydami maisto produktus šios informacijos nesupras ar supras klaidingai, tai gali paveikti jų mitybą, o kartu ir sveikatą. Todėl būtina užtikrinti, kad kuo daugiau žmonių gautų aiškią ir suprantamą informaciją apie maistą bei gebėtų tinkamai įvertinti atskirų maisto produktų naudą ir riziką savo sveikatai.
1.3. Programos, vykdomos Lietuvoje, ugdant sveiką ikimokyklinio amžiaus vaikų mitybą
Mokslinių tyrimų duomenys rodo, jog daugumos vaikų mityba neatitinka sveikos mitybos reikalavimų. Nesuvokdami racionalios mitybos esmės, vaikai vis dažniau renkasi greitai pagaminamą maistą, riebius ir sūrius užkandžius, geria dirbtiniais saldikliais saldintus gėrimus, nepakankamai vartoja šviežių vaisių, daržovių, grūdinių, žuvies ir pieno produktų [20-26]. Dėl netinkamos mitybos vaikams stinga pagrindinių maisto medžiagų. Mažėja apsauginės organizmo savybės, silpnėja vaiko atsparumas, jis greičiau suserga.
Kaip vienas iš galimų šios problemos sprendimo būdų yra profilaktinės mitybos
programos. Sveikos mitybos programos skatina vaikus rinktis sveikus maisto produktus ir
subalansuotai maitintis. Remdamos gerų valgymo ir maitinimosi įgūdžių, išliekančių visą gyvenimą, ugdymą, tokios programos padeda vaikams įgyti visuminę sveikatos sampratą, išsiugdyti sveikatai naudingus gebėjimus, įpročius bei nuostatas. Tačiau ne visos vykdomos profilaktinės programos yra veiksmingos, todėl organizuojant ir vykdant programas būtina vadovautis efektyviais jų modeliais. Siekiant sveikesnės vaikų mitybos ir geresnės sveikatos, reikalinga organizuoti programas, taikant tik moksliškai pagrįstas poveikio priemones. Mūsų šalyje šiuo metu yra tik keletas vykdomų vaikų mitybos programų ir beveik visos jos dar tik įgauna pagreitį [27].
Atsižvelgiant į mažėjantį bendrą vaisių ir daržovių suvartojimą, 2010 m. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2010 m. vasario 9 d. įsakymu Nr. 3D-89 patvirtinta Vaisių
vartojimo skatinimo mokyklose programos 2010-2013 mokslo metų strategija (Žin. 2010, Nr.
19-910). Pagrindinis programos tikslas įdiegti vaikams supratimą apie teigiamą vaisių ir daržovių vartojimo poveikį sveikatai. Ikimokyklinio ugdymo įstaigose ir bendrojo lavinimo mokyklose, registruotose švietimo ir mokslo institucijų registre, ikimokyklinio amžiaus vaikams bei pradinių klasių mokiniams nemokamai dalijami vaisiai ir daržovės: morkos, obuoliai, kriaušės, bananai, apelsinai. Vedamos pamokėlės apie sveiką mitybą, organizuojami įvairūs sveiką gyvenimo būdą skatinantys renginiai – viktorinos, konkursai, sporto varžybos, ekskursijos į sodininkystės ir daržininkystės ūkius. Šią programą koordinuoja Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija, o administruoja – VĮ Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų rinkos reguliavimo agentūra [28].
Siekiant pagerinti vaikų ir moksleivių mitybą, ugdyti pieno produktų vartojimo įpročius, ir skatinti pieno produktų vartojimą vykdoma programa „Pienas vaikams“. Lietuvoje šią programą nuo 2004 m. įgyvendina Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija, o administruoja VĮ Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų rinkos reguliavimo agentūra. Pradėjus šios programos vykdymą finansinė parama buvo skiriama įvairaus riebumo pienui, jogurtui be priedų, taip pat natūraliems ir perdirbtiems sūriams įsigyti. Nuo 2008 m. remiamų pieno produktų asortimentas papildytas natūralia įvairaus riebumo varške, kefyru, rūgpieniu, sūrio lazdelėmis. Ši programa neapsiriboja vien tik sveika mityba, taip pat apima ir vaikų sveikatos ugdymo aspektus [29].
Projektas „Sveikatiada“, įgyvendinamas nuo 2008 m., apima didžiąją dalį šalies
ugdymo įstaigų. Šia socialine iniciatyva siekiama formuoti sveikos mitybos ir fizinio aktyvumo įgūdžiais pagrįstą kultūrą ikimokyklinio ugdymo ir bendrojo lavinimo įstaigose. Išskirtinis dėmesys skiriamas ugdymo įstaigų bendruomenėms, kurios kviečiamos smagiai ir vaikams patraukliomis priemonėmis – žaidynėmis, viktorinomis, netradicine aktyvia veikla per pamokas, pertraukas ar po pamokų – ugdyti supratimą apie mitybą ir fizinį aktyvumą [30].
Nuo 2011 m. mažmeninės prekybos tinklas „Rimi Lietuva” kartu su Visuomenės sveikatos biurais visoje Lietuvoje inicijuoja švietimo projektą apie sveiką mitybą
„Supervaikai“. Ikimokyklinio amžiaus vaikams bei pradinių klasių mokiniams skirtu projektu
siekiama, kad vaikai įgytų naudingų praktinių žinių ir įgūdžių apie sveiką mitybą, išmoktų teisingai pasirinkti maisto produktus, sužinotų maisto produktų naudą ir galimą žalą augančiam organizmui. Taip pat stengiamasi vaikams paaiškinti, jog sveika mityba padeda saugoti ir stiprinti sveikatą bei išvengti daugelio ligų [31].
Ypatingą dėmesį ikimokyklinio amžiaus vaikų sveikatos stiprinimui skiria įvairių šalies savivaldybių ikimokyklines ugdymo įstaigas jungianti Respublikinė ikimokyklinių įstaigų
darbuotojų asociacija „Sveikatos želmenėliai“. Šios asociacijos veikla apima ne tik sveikos
gyvensenos kaip gyvenimo būdo propagavimą tarp pedagogų, tėvų, visuomenės, bet ir pedagogų kvalifikacijos tobulinimą vaikų sveikatos stiprinimo srityje, darbo patirties sklaidą ir sveikatą stiprinančių darželių tinklo plėtrą šalyje [32].
Apibendrinat galima teigti, kad veiksnių, turinčių įtakos sveikam vaikų augimui ir vystymuisi, yra daug, tačiau neabejotinai reikšmingiausi – sveika mityba ir fizinis aktyvumas. Tai turėtų būti prioritetinė sritis. Kadangi profilaktinės mitybos programos nėra privalomos, dažniausiai tokių programų rengimas ir vykdymas labai priklauso nuo paties visuomenės sveikatos specialistų bei ugdymo įstaigos vadovų ir pedagogų iniciatyvos. Todėl, be abejonės, būtina daugiau dėmesio skirti ikimokyklinio ugdymo ir bendrojo lavinimo mokyklose įgyvendinamoms sveikatingumo programoms, įskaitant sveikos mitybos ugdymą, bei parengti nacionalinę vaikų sveikos mitybos skatinimo strategiją.
1.4. Sveikatą stiprinančių mokyklų apžvalga
Kiekvienos visuomenės svarbiausias uždavinys – užtikrinti sveiką vaikų gyvenimo pradžią ir jo tolesnį vystymąsi sudarant tam palankią aplinką. Ikimokyklinio ugdymo įstaigos ir bendrojo lavinimo mokyklos yra palanki vieta puoselėti vaikų sveikatą, formuoti gyvenimo įgūdžius, tarp jų sveikos gyvensenos, plėtoti veiklą atsižvelgiant į vaiko raidos ypatumus [33]. Tai numatyta ir PSO dokumente „Sveikata – 21 amžiuje“ 13 siekinyje kuriame teigiama, kad ,,iki 2015 metų regiono gyventojams turėtų būti sudarytos didesnės galimybės gyventi sveikoje fizinėje ir socialinėje aplinkoje, namuose, mokykloje bei vietos bendruomenėje“, ir nurodoma, kad 95 proc. vaikų turi turėti galimybę būti ugdomi sveikatą stiprinančioje mokykloje, 50 proc. vaikų – ikimokyklinio ugdymo įstaigose [34]. Tuo tikslu Europos Taryba, Europos Bendrija, ir Pasaulio sveikatos organizacijos Europos regiono biuras 1992 m. bendromis pastangomis pradėjo kurti sveikatą stiprinančių mokyklų tinklą Europoje, kurio tąsa tapo „Mokyklos – europiečių sveikatai tinklas“. Taip buvo pradėtas pirmasis bandomasis veiklos etapas, skirtas veiklos, atitinkančios kiekvienos tarptautiniame projekte dalyvaujančios mokyklos poreikius, sąlygas ir išteklius, planavimui ir įgyvendinimui. Antrajame etape (1996–1998 m.) įvertintas sveikatą stiprinančių mokyklų veiklos veiksmingumas. Trečiajame etape (nuo 2000 m.) pagrindinis dėmesys skiriamas veiklos
plėtrai regionų ir savivaldybių lygmeniu ir veiklos integracijai į esamas struktūras nacionaliniu lygmeniu [35].
Lietuva į Europos sveikatą stiprinančių mokyklų tinklą įsitraukė 1993 metais. Sveikatą stiprinančių mokyklų yra beveik kiekvienoje savivaldybėje ir kasmet prie šio tinklo prisijungia vis daugiau šalies ugdymo įstaigų. Šiuo metu šalyje yra daugiau nei 300 ikimokyklinių, bendrojo ugdymo, profesinių ir universitetinių sveikatą stiprinančių mokyklų, prisijungusių prie Europos sveikatą stiprinančių mokyklų tinklo.
Sveikatą stiprinanti mokykla – tai vaikų ugdymo įstaiga, kurios bendruomenė (vaikai, jų
tėveliai, mokytojai, auklėtojos ir kiti darbuotojai) siekia bendro tikslo – kurti palankią sveikatai fizinę ir psichosocialinę aplinką, stiprinti ugdymo įstaigos bendruomenės narių fizinę, protinę bei dvasinę sveikatą. Šios mokyklos turi nusistovėjusias sveikatos stiprinimo, sveikatos ugdymo tradicijas, kasmet rengia parodas, iškylas, konkursus sveikatos stiprinimo temomis, fizinio aktyvumo bei kitokius renginius. Sveikatą stiprinančiose mokyklose vykdoma ilgalaikė ir kryptinga sveikatos ugdymo ir stiprinimo veikla pagal parengtas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos ir Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos komisijos patvirtintas sveikatos stiprinimo programas. Sveikatos ugdymas sveikatą stiprinančioje mokykloje apima įvairias sveikatos sritis:
• fizinį aktyvumą ir kūno kultūrą; • sveiką mitybą;
• tabako, alkoholio ir kitų psichiką veikiančių medžiagų vartojimo prevenciją; • nelaimingų atsitikimų, traumų, streso prevenciją;
• prievartos, patyčių prevenciją, • rengimo šeimai ir lytiškumo ugdymą; • užkrečiamųjų ligų prevenciją;
• vartojimo kultūros ugdymą.
Sveikatą stiprinančių mokyklų tinklo bendruomenių nariai dalyvauja bendruose projektuose, mokymuose, konferencijose, aktyviai dalijasi gerąja patirtimi.
Vaikų ugdymo įstaigose, priklausančiose sveikatą stiprinančių mokyklų tinklui, palyginti su ugdymo įstaigomis, nepriklausančiomis minėtam tinklui, sveikatos stiprinimas ir ugdymas labiau integruotas į bendrąją ugdymo sistemą. Pastebima didesnė mokinių sveikos mitybos įpročių, asmens higienos įgūdžių formavimosi tendencija, daugiau jų užsiima papildoma fizine veikla. Tai patvirtina ir atliktos mokslinės studijos.
A. Jociutės 2002 m. atliktame tyrime teigiama, kad projekte dalyvaujančių mokyklų moksleiviai ir mokytojai yra labiau informuoti sveikatos ir sveikos gyvensenos klausimais,
svarbesnis yra mokytojo ir mokykloje dirbančio sveikatos priežiūros specialisto vaidmuo ugdant sveikatą, sveikesnė vaikų gyvensena, glaudesnis mokinių, mokytojų, sveikatos priežiūros specialistų ir tėvų ryšys [36].
Kaip pastebi mokslininkas S. Brown 2006 m., Europoje išplėtota sveikatos stiprinimo veikla mokyklose taikant sveikatą stiprinančių mokyklų sampratą parodė teigiamus pokyčius didinant vaikų fizinį aktyvumą, keičiant mitybos įpročius sveikatai palankia linkme bei gerinant psichosocialinę aplinką, tačiau mokyklose vykdomos programos, orientuotos į žalingų įpročių ir savižudybių prevenciją, yra mažiau efektyvios [37].
Sveikatą stiprinančių mokyklų veikla Lietuvoje bei patirtis, dalyvaujant sveikatą stiprinančių mokyklų tinklo veikloje, neabejotinai turėjo įtakos tam, kad esminės sveikatos stiprinimo nuostatos taptų priimtinomis ikimokyklinio ugdymo įstaigoms. Šių nuostatų priimtinumas buvo ne kartą patvirtintas įvairiais lygmenimis. Ikimokyklinės vaikų įstaigos yra visavertės sveikatą stiprinančių mokyklų tinklo narės. Nuostata, kad sveikata stiprinama visose švietimo institucijose, tarp jų ikimokyklinėse, išreikšta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ir Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2000 m. kovo 23 d. įsakymu Nr. 169/299. patvirtintose „Vaikų ir moksleivių sveikatos apsaugos politikos strateginėse gairėse“ (Žin. 2000, Nr.: 27 -738), taip pat Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ir Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo 2007 m. rugpjūčio 16 d. įsakymu Nr.684/1637 patvirtintame mokyklų pripažinimo sveikatą stiprinančiomis mokyklomis tvarkos apraše (Žin. 2007, Nr.: 91-3656), nustatančiame įvairių švietimo įstaigų, tarp jų ikimokyklinio ugdymo mokyklų, pripažinimo sveikatą stiprinančiomis mokyklomis kriterijus ir tvarką [38-39].
Sveika gyvensena turėtų būti formuojama nuo pat mažens. Pirmiausia už tai yra atsakinga šeima, ne mažesnis vaidmuo tenka vaikų ugdymo institucijoms: ikimokyklinėms įstaigoms ir bendrojo lavinimo mokykloms. Kad sveikatos mokymas ikimokyklinio ugdymo įstaigose ir mokyklose būtų sėkmingas, svarbu yra ne tik vaikų nusiteikimas įgyti sveikos gyvensenos žinių bei ugdytis sveikos gyvensenos įgūdžius ir įpročius, bet ir tinkamai parinktos metodinės priemonės, įvairi šviečiamoji literatūra, internetinės svetainės skirtos specialistams, kad jie galėtų kuo išsamiau perteikti žinias. Pagrindinė sėkminga sveikos gyvensenos ugdymo veiklos prielaida yra vieningos individualizavimu ir sveikatą stiprinančių žmonių bendradarbiavimu pagrįstos ugdymo sistemos sukūrimas ugdymo įstaigose, kad rūpinimasis savo sveikata taptų svarbus šeimose.
1.5. Ikimokyklinio amžiaus vaikų sveikatos būklės analizė
Sveikatos sąvoka įvairioje literatūroje aprašoma nevienodai ir priklauso nuo požymių bei charakteristikų, kurios yra akcentuojamos. Tačiau sveikata visuomet yra siejama su visaverčio gyvenimo galimybėmis ir suprantama kaip visuma tarpusavyje susijusių veiksnių: fizinės, protinės, emocinės sveikatos, socialinės aplinkos ir dvasinės gerovės [40]. Vaiko sveikata apima normalų vaiko fizinį ir protinį vystymąsi bei galėjimą dalyvauti visaverčiame gyvenime [41].
Vienas svarbiausių sveikatos raidos laikotarpių yra vaikystė ir paauglystė. Ypač svarbus ikimokyklinio amžiaus tarpsnis, kada formuojasi vaiko elgsenos ir gyvensenos pagrindai, kurie vėliau nulems asmens sveikatą ir gyvenimo kokybę. Nors manoma, kad ikimokyklinio amžiaus vaikai yra viena iš sveikiausių visuomenės grupių, mokslininkai, tyrinėjantys vaikų sveikatą, pastebi, kad Lietuvoje mažėja geros sveikatos vaikų, o daugėja turinčių įvairių sveikatos sutrikimų bei sergančių lėtinėmis ligomis. Dėl anatominių, fiziologinių ir socialinių ypatumų ikimokyklinukai dažniausiai serga kvėpavimo organų, kraujotakos sistemos,
infekcinėmis ligomis, daugėja vaikų, turinčių netaisyklingą laikyseną, įvairių regos sutrikimų, daugėja vaikų cukrinio diabeto, alergijų atvejų, taip pat didėja nutukusių ar turinčių antsvorį vaikų skaičius.
Kol kas Lietuvoje atlikta labai mažai tyrimų ikimokyklinio amžiaus vaikų sveikatos būklei nustatyti. N. Dailidienės, V. Juškelienė, S. Naudžiūtės 2000 m. parengtoje apžvalgoje pateikiami ikimokyklines ugdymo įstaigas lankančių 4-7 metų vaikų sveikatos tyrimų duomenys iš dvidešimties šalies darželių (Vilniaus miesto ir rajono, Kauno miesto ir rajono, Marijampolės, Rokiškio, Visagino, Plungės, Palangos). Remiantis tyrimo duomenimis, tik 3,6 proc. vaikų nė karto per metus nesirgo, dažnai sirgusių ūmiomis ligomis buvo 34,9 proc., lėtinėmis ligomis sirgo 4,7 proc. ikimokyklinukų. Dažniausios iš jų – tai alerginės ir kvėpavimo ligos. Įvertinus tirtų vaikų fizinį išsivystymą, nustatyta, kad 63,6 proc. vaikų buvo išsivystę harmoningai, 30,2 proc. – buvo mažesnio svorio nei turėtų būti pagal ūgį, 6,2 proc. turėjo antsvorį. Išanalizavus tėvų pateiktus duomenis apie vaikų negalavimus ir nusiskundimus, nustatyta, kad apie ketvirtadalis vaikų patiria du ar daugiau negalavimų per savaitę. Daugiau negalavimų patiria mergaitės nei berniukai (p<0,05) [42].
A. Zaborskis, A. Petrauskienė, V. Černiuvienė, V. Vaitkevičienė, A. Petravičius 2001 m. atliko tyrimą, kurio tikslas buvo įvertinti Kauno miesto darželius lankančių vaikų sveikatos būklę. Tyrimo duomenys parodė, jog darželius lankančių ikimokyklinio amžiaus vaikų
sveikata iš tiesų yra nepatenkinama. Nustatyta, kad 56,9 proc. vaikų turėjo įvairių sveikatos sutrikimų. Terapinių susirgimų grupėje dažniausiai nustatomos patologijos buvo ūminės viršutinių kvėpavimo takų ligos – 17,1 proc., limfinės sistemos pakitimai (apčiuopiami padidėję limfmazgiai) – 9,1 proc., odos ir gleivinių pakitimai (dažniausiai alerginės kilmės) – 7,0 proc. Priešmokyklinio ugdymo grupių vaikai turėjo vidutiniškai po 5-6 sugedusius dantis; 71,9 proc. darželinukų nustatyta įvairių ortopedinių pakitimų; regos sutrikimai diagnozuoti 13,9 proc. ištirtų darželinukų. Visiškai sveiki buvo 43,1 proc. vaikų. Tyrimo duomenimis nustatyta, kad mergaitės sveikesnės už berniukus (p<0,001). Vyresni darželinukai turi mažiau sveikatos sutrikimų ir rečiau serga (p<0,01) [43].
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. gegužės 31 d. įsakymu Nr. 301 „Dėl profilaktinių sveikatos tikrinimų sveikatos priežiūros įstaigose“ (Žin., 2000, Nr. Nr. 47-1365) ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. balandžio 22 d. įsakymu Nr. V-313. patvirtinta Higienos norma 75:2010 „Įstaiga, vykdanti ikimokyklinio ir (ar) priešmokyklinio ugdymo programą. Bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (Žin., 2010, Nr. 50-2454), vaikų tėveliai, kasmet iki rugsėjo 15 d. ikimokyklinės ugdymo įstaigos visuomenės sveikatos priežiūros specialistui pateikia „Vaiko sveikatos pažymėjimą“ forma (Nr. 027-1/a). Vėliau surinkti duomenys teikiami savivaldybės visuomenės sveikatos biurui, kuris vykdydamas vieną iš savo funkcijų – visuomenės sveikatos stebėseną, atlieka vaikų sergamumo analizę [44-45].
Išanalizavus 2012/2013 m. m. Šiaulių miesto ikimokyklines ugdymo įstaigas lankančių vaikų sveikatos rodiklių duomenis pagal vaikų profilaktinių patikrinimų rezultatus (F 0.27 – 1/a – „Vaiko sveikatos pažymėjimas“) pastebime, kad iš 4232 profilaktiškai patikrintų vaikų 2354 (54,5 proc.) turėjo sveikatos sutrikimų, ir tik 1969 (46,5 proc.) buvo sveiki. Statistiškai reikšminga yra tai, kad daugiau mergaičių nei berniukų yra sveikų. Lyginant pagal ugdymo grupes, daugiau pagrindinės darželio grupės (3-5 metų) mergaičių nei berniukų ir priešmokyklinio ugdymo grupės (6-7 metų) mergaičių nei berniukų yra sveikų (p<0,05).
Profilaktiškai patikrinus sveikatą, vaikams nustatyti 2868 sutrikimai. 1112 sergančių mergaičių teko 1295 sutrikimai, 1242 berniukams – 1573 sveikatos sutrikimai. Tai rodo, kad kai kurie vaikai turėjo net po kelis sveikatos sutrikimus.
Vertinant vaikų sergamumą pagal atskiras organų sistemas, pirmoje vietoje vyrauja
regos sutrikimai (1149 atvejai iš 2868), antroje vietoje – širdies ir kraujagyslių susirgimai
(532 atvejai iš 2868), vyraujantys pagrindinės darželio grupės vaikams, trečioje vietoje –
nervų sistemos sutrikimai (447 atvejai iš 2868), taip pat vyraujantys pagrindinės darželio
226 atvejų 140 atvejų bronchinė astma, kuri nustatyta, pagrindinės darželio grupės vaikų tarpe, penktoje vietoje – endokrininės sistemos sutrikimai (160 atvejų iš 2868) iš 160 atvejų 27 atvejai antsvoris, varginantis priešmokyklinės darželio grupės vaikus, ir 11 atvejų skydliaukės patologija, kuri nustatyta pagrindinės darželio grupės vaikams, šeštoje vietoje –
alerginiai susirgimai (157 atvejai iš 2868) vyraujantys pagrindinės darželio grupės vaikų
tarpe, ir septintoje vietoje – skeleto ir raumenų sistemos sutrikimai, tai yra plokščiapėdystė ir netaisyklinga laikysena (128 atvejai iš 2868).
Lyginant turimus duomenis, pagal lytį statistiškai reikšminga yra tai, kad daugiau berniukų nei mergaičių turėjo regos, nervų sistemos bei kvėpavimo sistemos sutrikimų. Tuo tarpu daugiau mergaičių nei berniukų turėjo virškinimo sistemos sutrikimų (p<0,05).
Analizuojant duomenis pagal ugdymo grupes, lopšelio grupės vaikai daugiausia turėjo regos 27,9 proc. bei širdies ir kraujagyslių sistemos 13,2 proc. sutrikimų. Pagrindinės darželio grupės – regos 26,2 proc., širdies ir kraujagyslių sistemos 12,6 proc. bei nervų sistemos 11,2 proc. sutrikimų. Priešmokyklinio ugdymo grupės – regos 26,5 proc., širdies ir kraujagyslių sistemos 10,2 proc., nervų sistemos 9,4 proc. ir kvėpavimo sistemos 6,5 proc. sutrikimų [4].
Apibendrinant galima teigti, kad tiek atliktų mokslinių tyrimų duomenimis, tiek ir remiantis Šiaulių miesto ikimokyklinių ugdymo įstaigų vaikų profilaktinių sveikatos patikrinimų duomenų analize, vaikų sveikata nėra gera, o tai pagrindžia šios problemos aktualumą bei reikšmę asmens ir visuomenės sveikatai.
1.6. Ikimokyklinio amžiaus vaikų mityba
PSO duomenimis mityba – vienas iš pagrindinių gyvensenos veiksnių, turinčių įtakos žmogaus sveikatai. Sveika mityba sąlygoja harmoningą vaikų augimą, protinį ir fizinį brendimą, darbingumą, sugebėjimą mokytis. Dėl to labai svarbu, kad mityba atitiktų organizmo fiziologinius poreikius, sveikos mitybos principus bei pagrindines taisykles [46].
Sveika (subalansuota) mityba – tai tokia mityba, kai vaikas gauna visų jo organizmui reikalingų maisto medžiagų ir tokiais kiekiais, kokie geriausiai pasisavinami. Svarbiausia įvairus ir tinkamai parinktas maistas, su kuriuo organizmas gautų reikiamą baltymų, riebalų, angliavandenių, vitaminų ir mineralinių medžiagų kiekį. Maistas turėtų garantuoti kalorijų kiekį, kurio užtektų patenkinti vaiko energijos poreikius [47].
Ikimokyklinio amžiaus vaikų medžiagų apykaita spartesnė nei pradinių klasių moksleivių ar paauglių. Tokio amžiaus vaikai gana greitai auga, ypač sparčiai auga ir stiprėja
raumenys, kaulai, raiščiai, funkciškai bręsta nervų, vystosi imuninė sistema, tobulėja virškinamasis traktas, didėja galimybė valgyti kuo įvairesnį, mažiau apdorotą, nesmulkintą maistą [48].
Sveikiems vaikams rekomenduojamos paros energijos ir pagrindinių maisto medžiagų, mineralinių medžiagų bei vitaminų normos įvairiose šalyse šiek tiek skiriasi [47]. Lietuvoje vadovaujamasi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. lapkričio 25 d. įsakymu Nr. 510. (Žin., 1999, Nr. 102-2936) patvirtintomis Rekomenduojamomis paros maistinių medžiagų ir energijos normomis (1-2 priedas) [49].
Vadovaujantis naujausiomis sveikos mitybos rekomendacijomis, sveikų 1-3 metų amžiaus vaikų maisto racione baltymai sudaro 5-20 proc., riebalai – 30-40 proc.,
angliavandeniai – 45-65 proc; atitinkamai sveikų 4-6 metų amžiaus vaikų maisto racione baltymai sudaro 10-30 proc., riebalai – 25-35 proc., angliavandeniai – 45-65 proc. [50].
Vaikų mityboje baltymų turi būti pakankamai, nes tai – pagrindinė organizmo statybinė medžiaga. Jie ypač svarbūs augančiam organizmui, reikalingi raumenims, kaulams, odai ir kitiems audiniams bei kraujo ląstelėms. Įvairiuose maisto produktuose aminorūgščių kiekiai yra skirtingi, tačiau laikantis sveikos mitybos įvairumo principo, galima patenkinti visų aminorūgščių poreikį. Nepakeičiamų aminorūgščių daugiausia yra gyvuliniuose baltymuose. Augaliniuose baltymuose daugiau pakeičiamų aminorūgščių. Pagrindinis baltymų šaltinis – liesa raudona mėsa, paukštiena, ankštinės daržovės, žuvis, kiaušiniai, pieno produktai, riešutai. Riebalai įeina į visų organizmo ląstelių sudėtį ir aprūpina organizmą energija. Su riebalais vaikas gauna polinesočiųjų riebalų rūgščių, kurios organizme nesigamina, taip pat riebaluose tirpstančių vitaminų. Sveikos mitybos rekomendacijose, skirtose vaikams, patariama, kad sočiosios riebalų rūgštys sudarytų ne daugiau kaip 10 proc. paros maisto davinio energetinės vertės. Likęs energijos kiekis turėtų būti gaunamas iš polinesočiųjų ir mononesočiųjų riebalų rūgščių, vartojant augalinės kilmės aliejus, riešutus, sėklas, riebią žuvį. Angliavandeniai – pagrindinė maisto medžiagų dalis, iš kurių gaunama daugiausiai energijos. Jie dalyvauja reguliuojant medžiagų apykaitą, įeina į organizmo ląstelių sudėtį. Daug angliavandenių yra grūduose bei iš jų pagamintuose produktuose, vaisiuose, daržovėse, riešutuose. Vaikai su maistu turėtų gauti pakankamai maistinių skaidulų. Pagrindiniai maistinių skaidulų šaltiniai yra daržovės, vaisiai, grūdiniai ir ankštiniai produktai [46, 50-51].
Itin svarbią vietą vaiko mityboje užima mineralinės medžiagos, jos būtinos medžiagų apykaitai, kraujo krešėjimui, vidinės organizmo terpės homeostazės palaikymui, kvėpavimo procesams, o kai kurios tiesiog sudaro įvairius organizmo audinius [52]. Tyrimai parodė, kad vaikams ir paaugliams dažniausiai trūksta jodo, geležies, cinko, vario, kalcio, magnio.
Pasikeitus maisto produktų technologijai, vis daugiau prarandama biologiškai aktyvių medžiagų. Todėl norint užtikrinti pakankamą vaiko augimą, su maistu jis turi gauti ir tam tikrą kiekį vitaminų. Ypač svarbūs A, D, C, B grupės vitaminai [53].
Svarbu vaikams kasdien duoti gerti pakankamai skysčių, geriausia – vandens, nesaldintos arbatos, natūralių sulčių. Tačiau piktnaudžiauti sultimis nereikėtų. Nors natūralios sultys turi nemažai vitaminų ir mineralų, cukraus jose – gana daug. Kai kurie autoriai rekomenduoja natūralių sulčių kiekį sumažinti iki 110-170 ml/dieną ikimokyklinio amžiaus vaikams ir 170-350 ml/dieną mokyklinio amžiaus vaikams bei paaugliams. Nepatartina vaikams duoti gaiviųjų gėrimų, kuriuose yra dirbtinių saldiklių bei sintetinių dažiklių [47-48].
Bendra paros maisto energinė vertė priklausomai nuo vaikų amžiaus ir fizinio aktyvumo turėtų sudaryti:
• Mažai fiziškai aktyviems 2-3 metų amžiaus vaikams 1000-1200 kcal; • Vidutinio fizinio aktyvumo 2-3 metų amžiaus vaikams 1000-1400 kcal; • Fiziškai aktyviems 2-3 metų amžiaus vaikams 1000-1400 kcal;
• Mažai fiziškai aktyviems 4-6 metų amžiaus vaikams 1200-1400 kcal; • Vidutinio fizinio aktyvumo 4-6 metų amžiaus vaikams 1400-1600 kcal; • Fiziškai aktyviems 4-6 metų amžiaus vaikams 1400-1800 kcal [50].
Svarbu laikytis tinkamo mitybos režimo. Ikimokyklinio amžiaus vaikai dažniausiai valgo 4-5 kartus per dieną. Patartina taip paskirstyti paros maisto racioną: pusryčiams – 25 proc., priešpiečiams – 10 proc., pietums – 35 proc., pavakariams – 10 proc. vakarienei – 20 proc.. Vakarieniauti reikia maždaug prieš dvi valandas iki nakties miego [53]. Maži vaikai blogai valgo, jei yra pavargę. Valgymo ir poilsio metas turi būti planuojamas. Gerą vaikų apetitą skatina veikla ir grynas oras. Būtina valgyti pusryčius ir nepersivalgyti vakare [47].
Svarbi sveikos mitybos sąlyga – pakankamas fizinis aktyvumas. Nejudraus vaiko energijos poreikis mažesnis, todėl jis, suvalgydamas tiek pat, kiek ir fiziškai aktyvus bendraamžis, gali pradėti tukti.
Taigi, galima daryti išvadą, jog harmoningam protiniam ir fiziniam vaiko vystymuisi sveika subalansuota mityba yra labai reikšminga. Įvairių šalių patirtis rodo, kad nuolat aiškinant žmonėms mitybos svarbą sveikatai ir mokant juos sveikai maitintis, visuomenės požiūris į mitybą keičiasi. Maitinimosi įpročiai formuojasi jau vaikystėje, paauglystėje tęsiasi ir galutinai susiformuoja daugelis gyvensenos bruožų, todėl ypač svarbu juos diegti kuo ankstesniame amžiuje.
