DIFERENCINIO MOKYMO POVEIKIS PRADINIŲ KLASIŲ MOKSLEIVIŲ, TURINČIŲ AUTIZMĄ, SMULKIAJAI MOTORIKAI, VIZUALINEI – MOTORINEI INTEGRACIJAI IR RAŠYMUI

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

MEDICINOS AKADEMIJA

SLAUGOS FAKULTETAS

SPORTO INSTITUTAS

GINA ŠEGŽDAITĖ

DIFERENCINIO MOKYMO POVEIKIS PRADINIŲ KLASIŲ

MOKSLEIVIŲ, TURINČIŲ AUTIZMĄ, SMULKIAJAI

MOTORIKAI, VIZUALINEI – MOTORINEI INTEGRACIJAI IR

RAŠYMUI

Magistro studijų programos „Sveikatinimas ir reabilitacija“ (6211GX010) baigiamasis darbas

Darbo vadovė: dr. Viktorija Kaktienė Parašas...

TURINYS

1.1. Autizmo sutrikimas: samprata, etiologija, epidemiologija ... 10

1.2. Smulkiosios motorikos sutrikimas esant autizmui ... 12

1.3. Vizualinės – motorinės integracijos sutrikimas esant autizmui ... 15

1.4. Rašymo sunkumai esant autizmo sutrikimui ... 16

1.5. Ergoterapija vaikams turintiems autizmą ... 18

1.6. Judesių variabilumas ... 20

1.7. Neuroplastiškumas ... 22

1.8. Diferencinio mokymo metodas ... 22

2. TYRIMO ORGANIZAVIMAS IR METODIKA ... 26

2.1. Tyrimo planavimas (organizavimas) ... 26

2.2. Tiriamųjų charakteristikos ... 26

2.3. Tyrimo metodai ir priemonės ... 28

2.3.1. Smulkiosios motorikos vertinimas ... 28

2.3.2. Vizualinės – motorinės integracijos vertinimas ... 28

2.3.3. Rašymo vertinimas ... 29

2.4. Poveikio priemonės ... 30

2.5. Duomenų analizės metodai ... 31

3. TYRIMO REZULTATAI ... 32

3.1. Smulkiosios motorikos vertinimo rezultatai „Kaištukų lentos“ testu ... 32

3.2. Vizualinės – motorinės integracijos vertinimo rezultatai „Berry –VMI“ testu ... 38

3.3. Rašymo užduočių vertinimo rezultatai School Functional Assessment testu ... 40

4. TYRIMO REZULTATŲ APTARIMAS ... 47

PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 51 PARENGTŲ MOKSLINIŲ PRANEŠIMŲ, PUBLIKACIJŲ SĄRAŠAS ... 52 LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 53

SANTRAUKA

Gina Šegždaitė. Diferencinio mokymo poveikis pradinių klasių moksleivių, turinčių autizmą, smulkiajai motorikai, vizualinei – motorinei integracijai ir rašymui. Magistro baigiamasis darbas. Darbo vadovė – dr. Viktorija Kaktienė. Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos akademija, Slaugos fakultetas, Sporto institutas. Kaunas, 2018; 62 p.

Darbo tikslas: įvertinti diferencinio mokymo poveikį pradinių klasių moksleivių turinčių,

autizmą, smulkiajai motorikai, vizualinei – motorinei integracijai ir rašymui. Pasirinktam darbo tikslui buvo iškelti uždaviniai:

1. Įvertinti pradinių klasių moksleivių, turinčių autizmą, smulkiosios motorikos, vizualinės – motorinės integracijos ir rašymo kaitą po įprastos ergoterapijos.

2. Įvertinti pradinių klasių moksleivių, turinčių autizmą, smulkiosios motorikos, vizualinės – motorinės integracijos ir rašymo kaitą po ergoterapijos, grįstos diferenciniu mokymu.

3. Palyginti pradinių klasių moksleivių, turinčių autizmą, smulkiosios motorikos, vizualinės – motorinės integracijos ir rašymo kaitą taikant vien įprastą ergoterapiją ir ergoterapiją, grįstą diferenciniu mokymu.

Tyrimas buvo vykdomas vienoje Kauno specialiojoje mokykloje. Tyrime dalyvavo 27 pradinių klasių moksleiviai turintys, autizmą. Buvo vertinama smulkioji motorika (Kaištukų lentos testu), vizualinė – motorinė integracija (Berry VMI) ir rašymas (School functional Assesment subtesto dalis – Rašymo užduotys), taikoma įprasta ergoterapija ir įprasta ergoterapija, grįsta diferenciniu mokymu.

Išvados:

1. Pradinių klasių moksleivių, turinčių autizmą, smulkioji motorika, vizualinė – motorinė integracija ir rašymas po įprastos ergoterapijos taikymo pagerėjo.

2. Pradinių klasių moksleivių, turinčių autizmą, smulkioji motorika, vizualinė – motorinė integracija ir rašymas po ergoterapijos, grįstos diferenciniu mokymu, taikymo pagerėjo.

3. Pradinių klasių moksleivių, turinčių autizmą, smulkioji motorika, vizualinė – motorinė integracija ir rašymas po taikyto poveikio pagerėjo abejose grupėse. Vaikų, kuriems buvo taikyta

ergoterapija, grįsta diferenciniu mokymu, smulkioji motorika, vizualinė – motorinė integracija ir

ABSTRACT

Gina Šegždaitė. Effect of differential learning on fine motor, visual –motor integration and

writing of primary school students with autism. Master‘s thesis. Supervisor PhD Viktorija Kaktienė. Lithuanian University of Health Science, Faculty of Nursing, Sport Institute. Kaunas, 2018; 62 p.

Objective of the work: To evaluate the impact of differential learning on fine motor visual –

motor integration and writing of primary school students with autism.

Objectives of the research:

1. To evaluate the changes of fine motor, visual – motor integration and writing in primary school students with autism after aiming conventional occupational therapy.

2. To evaluate the changes of fine motor, visual – motor integration and writing in primary school students with autism aiming after conventional occupational therapy with differential learning. 3. To compare the changes of fine motor, visual – motor integration and writing of primary school students with autism aiming only conventional occupational therapy and conventional occupational therapy with differential learning.

The study involved 27 primary school students with autism. The methods of the study following: The Purdue Pegboard test for fine motor, Berry VMI test for visual – motor integration and School Functional Assessment subtest Written works for writing evaluation. Children were given usual occupational therapy and usual occupational therapy with differential learning.

Conclusion:

1. In primary school studens with autism, fine motor, visual – motor integration and writing have increased after conventional occupational therapy.

2. In primary school students with autism, fine motor, visual – motor integration and writing have increased after conventional occupational therapy based on differential learning.

3. The fine motor, visual – motor integration and writing in primary school students with autism improved after both methods. Children undergoing conventional occupational therapy based on differential learning were better at performing the majority of the tasks for the improvement of fine motor, visual – integration motor integration skills and writing.

PADĖKA

Dėkoju darbo vadovei lekt. dr. Viktorijai Kaktienei už vadovavimą magistro baigiamajam darbui, nuolatinį palaikymą ir padrąsinimą, naudingas pastabas ir visokeriopą pagalbą rašant šį darbą. Taip pat, noriu padėkoti visiems tyrime dalyvavusių vaikų tėvams ir Kauno Prano Daunio ugdymo centro darbuotojams už glaudų bendradarbiavimą siekiant įgyvendinti šį darbą.

SANTRUMPOS

DSM – 5 – Psichikos sutrikimų diagnostikos ir statistikos vadovas, penktasis leidimas VMI – vizualinė motorinė integracija

Berry VMI - Vizualinės motorinės integracijos vystymosi testas TLK - 10 – Tarptautinė ligų klasifikacija

CDC – ligų kontrolės ir prevencijos centras IQ – intelekto koeficientas

ĮVADAS

Autizmas – neurologinė būklė, apibūdinama kaip pasikartojančių judesių, socialinio atsitraukimo ir komunikacijos trūkumas. Šie simptomai pasireiškia ankstyvajame amžiuje, bet visiškai išryškėti gali tuomet, kada socialiniai poreikiai viršija vaiko galimybes [1]. Šiam sutrikimui būdingas platus spektras simptomų. Vaikų elgesys ir gebėjimai gali būti vertinimai nuo aukštesnių nei vidutiniai iki sunkios negalios laipsnio. Būtent kokie simptomai ir kiek jų pasireikš priklauso nuo kiekvieno vaiko, tačiau jie visi patenka į neurologinius raidos sutrikimus, vadinamus autizmo spektro sutrikimais [2].

Anksčiau autizmas buvo apibūdinamas kaip retas sutrikimas, tačiau per pastaruosius dešimtmečius atliktos studijos nurodo, kad tai sparčiai plintantis ir didelį susirūpinimą keliantis sutrikimas. Amerikos ligų kontrolės ir prevencijos centro duomenimis, autizmas diagnozuojamas daug dažniau nei vėžys ar cukrinis diabetas [3].

Be kitų lydinčių sutrikimų, autizmo sutrikimą turintiems vaikams būdingi įvairūs motoriniai sutrikimai. Green su bendraautoriais (2009), nurodo, kad net 79 proc. vaikų, turinčių ASS pasireiškia smulkiosios ir stambiosios motorikos sutrikimai. Dažniausiai šiems vaikams stebima sutrikusi koordinacija, sunku imituoti motorines užduotis, jie lėčiau mokosi imituoti gestus ar tinkamai naudotis objektais (pvz. rašikliu) [4]. Taip pat turi sumažėjusią motyvaciją ir gebėjimą išmokti naujų įgūdžių, kurie prisideda prie nevienodo motorinių įgūdžių vystymosi [5]. Tinkamai išlavinti smulkiosios motorikos įgūdžiai leidžia sėkmingai vystytis akademiniams gebėjimas. Dėl nenormalaus motorinio mokymosi modelio, šiems vaikams būdinga sutrikusi vizualinė – motorinė integracija. Mažesnis jautrumas vizualiniams stimulams prisideda prie blogesnių klinikinių rezultatų vertinant vizualinę – motorinę integraciją ir sunkumais įtraukiant gautus vizualinius stimulus į motorinį planavimą. Smulkiosios motorikos ir vizualinės – motorinės integracijos įgūdžiai yra svarbūs komponentai formuotis tinkamam rašymui.

Rašymas – viena svarbiausių funkcinių veiklų atliekamų pradinėse klasėse, tai yra svarbus faktorius tolimesniems akademiniams rezultatams. Vis dėl to, laikas per kurį vaikai bando rašyti yra skirtingas, dėl nervų sistemos brandos, aplinkos patirties ir domėjimosi raidėmis. Labai svarbu kuo

anksčiau nustatyti ar vaikas turi problemų atliekant užduotis reikalaujančias rašymo įgūdžių [6]. Kaip

teigiama moksliniuose tyrimuose, rašymas tai pažinimo, fizinės ir jutiminės sistemų sąveikavimas, o autizmo spektrą turintiems asmenins, šių sistemų sąveika būna sutrikusi, todėl tai paveikia rašymo reikalaujančių užduočių atlikimą. Autizmą turintys vaikai formuoja per dideles raides, jiems sunku laikytis linijų ribose, palieka didesnius tarpus tarp žodžių ir apskritai, jų rašysena yra sunkiai įskaitoma. Šie patiriami sunkumai aiškinami, kaip smulkiosios motorikos, vizualinės – motorinės

energijos norint pasiekti sklandžius judesius, nes jų atliekamo judesio trajektorijos kintamumas yra žymiai didesnis, negu įprastos raidos vaikų [8].

Viena iš ergoterapeuto darbo sričių yra rašymo įgūdžių tobulinimas. Specialistas vertina visą mokymosi procesą, tačiau dažniausiai atkreipia dėmesį į sutrikusius rašymo veiklos komponentus [9, 10]. Autizmą turintiems vaikams rašymas dažnai tampa iššūkiu, dėl sutrikusių smulkiosios motorikos ar vizualinės motorinės integracijos įgūdžių. Ergoterapeutas gerindamas šiuos sutrikusius komponentus ir akcentuodamas rašymo veiklą pasiekia teigiamų rezultatų [8].

Aktualumas ir naujumas: diferencinis mokymas – nauja ir mažai tyrinėta sritis Lietuvoje.

Šio metodo efektyvumas gerinant viršutinių galūnių funkcijas buvo įrodytas keletoje atliktų tyrimų [11, 12]. Taip pat yra atlikta užsienio specialistų studijų apie sportininkų rengimą ar reabilitaciją naudojant įprastus metodus ir diferencinį mokymą. Mūsų turimais duomenimis, mes pirmieji nusprendėme patikrinti, ar ergoterapeutas lavindamas smulkiąją motoriką, vizualinę – motorinę integraciją ir rašymą vaikams, turintiems autizmą, gali pasiekti geresnių rezultatų įtraukdamas diferencinį mokymą, nei vien įprastos ergoterapijos metu.

Darbo tikslas: įvertinti diferencinio mokymo poveikį pradinių klasių moksleivių, turinčių autizmą,

smulkiajai motorikai, vizualinei – motorinei integracijai ir rašymui.

Tyrimo uždaviniai:

1. Įvertinti pradinių klasių moksleivių, turinčių autizmą, smulkiosios motorikos, vizualinės – motorinės integracijos ir rašymo kaitą po įprastos ergoterapijos.

2. Įvertinti pradinių klasių moksleivių, turinčių autizmą, smulkiosios motorikos, vizualinės – motorinės integracijos ir rašymo kaitą po ergoterapijos, grįstos diferenciniu mokymu.

3. Palyginti pradinių klasių moksleivių, turinčių autizmą, smulkiosios motorikos, vizualinės – motorinės integracijos ir rašymo kaitą taikant vien įprastą ergoterapiją ir ergoterapiją, grįstą diferenciniu mokymu.

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. Autizmo sutrikimas: samprata, etiologija, epidemiologija

Pirmasis „autizmo“ terminą paminėjo Eugen Bleuler 1908 m. Jis kildino šį žodį iš graikiško žodžio „autos“ (reiškiantis „pats“), apibūdinantį aktyvų paciento pasitraukimą į jo pačio susikurtą fantazijų pasaulį, tam, kad nereiktų dėti pastangų įveikiant netoleruotinus išorinius stimulus ar patirtis. Tačiau pats terminas autizmas pagal dabartinę prasmę buvo pradėtas naudoti maždaug prieš 30 metų austrų pediatro Hans Asperger, kuris savo paskaitų metu, Vienos universitete, panaudojo E. Bleuler terminą „autistas“. H. Asperger publikavo savo darbą 1943 m., kur apibūdino grupę vaikų ir paauglių su normaliais, o kartais ir aukštesniais intelektiniais gebėjimais, kurie turi sunkumų komunikuodami (nepakankama garsinė ar verbalinė kalbos išraiška), reikšdami empatiją, nesuprasdami kūno kalbos [1]. Tuo pat metu Amerikoje psichiatras Leo Kanner savo staipsnyje, 11 – kos vaikų būklę apibūdino tais pačiais elgsenos sutrikimais kaip ir H. Asperger [13].

Autizmas - neurologinis vystymosi sutrikimas, apibūdinamas kaip pasikartojančių judesių, socialinio atsitraukimo ir komunikacijos trūkumas. Šie simptomai pasireiškia ankstyvajame amžiuje, bet visiškai išryškėti gali tuomet, kada socialiniai poreikiai viršija vaiko galimybes [1]. Autizmas gali pasireikšti skirtingais pažinimo lygmenimis, pvz.: nuo nekalbančio vaiko su protine negalia iki

studento turinčio neadekvačius socialinius įgūdžius bei vidutinį IQ. Ligų kontrolės ir prevencijos

centro duomenimis (angl. Centers for Disease Control and prevention, CDC), tai antras dažniausias vaikų vystymosi sutrikimas po protinio atsilikimo [2].

Amerikos psichiatrų asociacija 1980 metais pristatė terminą „įvairiapusis raidos sutrikimas (angl. PDD)“. Šis terminas apėmė autizmą ir įvairaus laipsnio į autizmą panašius sutrikimus bei buvo naudojamas Tarptautinėje ligų klasifikacijoje (TLK – 10) ir Psichikos sutrikimų diagnostikos ir statistikos vadove – III (angl. Diagnostic and Statistical Manual of Mental disorders- III (DSM-III) [14]. Kitoje DSM - IV versijoje įvairiapusis raidos sutrikimas apibūdinamas, kaip triada šių simptomų: sumažėjusi socialinė sąveika, kokybiškai sutrikusi komunikacija, ribotas ir pasikartojantis elgesys. Į šį apibrėžimą buvo įtrauktos penkios sutrikimų subkategorijos: vaikystės autizmas; nepatikslintas įvairiapusis raidos sutrikimas; Aspergerio sindromas; Rett sindromas ir kiti dezintegraciniai vaikystės sutrikimai. Pačioje naujausioje DSM – V išleistoje 2013 metais versijoje, šios subkategorijos sujungtos į vieną skėtinį apibrėžimą: autizmo spektro sutrikimą. Taip pat DSM – V vadove nebelieka prieš tai buvusios simptomų triados, sutrikusi socialinė sąveiką ir apribota socialinė komunikacija integruota į vieną kategoriją, o ribotas ir pasikartojantis elgesys yra išlikęs kaip antrasis požymis diagnozuoti autizmo spektro sutrikimą [2].

Per pastaruosius 65 metus etiologinė paradigma psichiatrijoje reikšmingai pasikeitė į paraleliai su vystymusi susijusį sutrikimą, kurio esmė pažinimo ir elgesio sutrikimai siejami su smegenų pokyčiais. Iš pradžių autizmas buvo siejamas su tuo kaip tėvai augino vaiką, tačiau vėliau šios prielaidos atsisakyta [15]. Iki šiol nėra nustatyta tiksli autizmo pasireiškimo priežastis. Tačiau daugelyje sričių atliekami tyrimai, padeda vis geriau pažinti šį sutrikimą. Yra atlikta nemažai tyrimų, kuriuose nagrinėjama genetinių faktorių įtaka. Pavyzdžiui, autizmą turinčio vaiko brolis ar sesuo patirs apie 50 kartų didesnę riziką atsirasti autizmo spektro sutrikimui lyginant su bendrąja populiacija [16], monozigotinių dvynių konkordiškumas 60 – 90 proc., o dizigotinių dvynių siekia iki 27 proc. [17]. Kai kurių šaltinių duomenimis autizmo paveldimumas gali būti didesnis nei 90 proc. Genetiniai faktoriai yra heterogeniški, kompleksiniai ir daugeliu atveju mažai ištyrinėti. Keliolikoje studijų autizmas siejamas su vieno geno pakitimais šiose chromosomose: 2, 3, 4, 6, 7, 10, 15, 17 ir 22 [18]. Daugiausiai sutampančių citogenetinių tyrimų išvadų, kuriose randama sutrikimų yra šiose chromosomose 2q, 7q ir 15q [19]. Autizmas siejamas ir su kai kuriais genetiniais sutrikimais: Rett‘o, trapiosios X chromosomos, Angelman‘o, Prader – Willi‘o, Landau – Klefnerio, Wiliams‘o sindromai ir kt. [18, 20]. Kai kurių autorių nuomone, aplinkos faktoriai turėtų būti vertinami kaip pirminė autizmo priežastis [16]. Daugėja įrodymų, kuomet nėštumo metu moteriai susirgus infekcija, sukeliama ankstyva vaisiaus imuninės sistemos disreguliacija, kuri gali lemti autizmo išsivystymą. Taip pat vienas iš cheminių faktorių galinčių daryti įtaką autizmo atsiradimui yra valproino rūgštis, kuri dažnai skiriama nuo epilepsijos, bipolinio sutrikimo ar nuotaikos svyravimų. Dėl savo teratogeninio poveikio, ankstyvoje stadijoje esančio nėštumo metu, valproino rūgšties siekiama išvengti [21, 23].

Autizmas buvo apibūdinamas kaip retas sutrikimas, tačiau neseniai atlikti epidemiologiniai duomenys radikaliai pakeičia šią nuomonę. Remiantis Amerikos Ligų ir kontrolės ir prevencijos centro duomenimis, apskaičiuotas ASS sutrikimo paplitimas yra 1 iš 68 vaikų. Autizmas nustatomas visoms rasinėms, etnininėms ir socioekonominėms grupėms. Penkis kartus dažniau autizmas nustatomas berniukams (1 iš 42), negu mergaitėms (1 iš 189). Ligų kontrolės ir prevencijos centro svetainėje, taip pat pateikiami įvairių studijų duomenys iš Azijos, Europos ir Šiaurės Amerikos, kurie rodo, kad ASS paplitimas mokyklose siekia 2,6 proc. (3,7 proc. tarp berniukų ir 1,5 proc. tarp mergaičių) [24]. Kita Anglijoje atlikta studija teigia, kad autizmo paplitimas tarp suaugusiųjų siekia beveik 1 proc. [25, 26]. Lietuvos higienos instituto duomenimis, įvairiapusių raidos sutrikimų pasiskirstymas Lietuvoje 2011–2015 sparčiai išaugo nuo 833 iki 1423 atvejų [22].

Be komunikacijos ir socialinio elgesio sutrikimų, būdingų autizmui, egzistuoja ir kiti ne ką mažiau žymūs sutrikimai ar gretutinės ligos. Įvairios atliktos studijos nurodo didelį komorbidiškumą su dėmesio ir aktyvumo sutrikimu. Yra teigiančių, kad šie simptomai pasireiškia daugiau nei 50 proc. autizmą turinčių asmenų, kiti, tuo tarpu, nurodo dar didesnį dėmesio ir aktyvumo pasireiškimą, kuris

svyruoja nuo 20 proc. iki 80 proc. [27]. Atliekama vis daugiau tyrimų, kuriuose nagrinėjami sensorinės integracijos sutrikimai. Šiems vaikams būdingi įvairūs lietimo, garso, šviesos intensyvumo, propriorecepcijos sutrikimai [28]. Braun su bendraautoriais vertino autizmą turinčių vaikų intelektą ir nustatė, kad per pastaruosius keletą dešimtmečių įvairaus laipsnio intelekto sutrikimai šiems vaikams nustatomi vis rečiau. Autoriai teigia, kad nepaisant tokios tendencijos, net 40 proc. vaikų, turinčių autizmą nustatomi ir intelekto sutrikimai [29]. Ilgą laiką nebuvo manoma, kad autizmas būtų siejamas su motoriniais sutrikimai, tačiau pastaruoju metu daugėja tyrimų, teigiančių, kad šiems vaikams kyla sunkumų atliekant stambiosios ir smulkiosios motorikos užduotis. Motoriniai sutrikimai gali turėti neigiamos įtakos atliekant kasdienes veiklas, mokantis bei sąveikaujant su aplinkiniais, o tai pablogina gyvenimo kokybę [30, 31].

Didėjant šio sutrikimo paplitimui, daroma įtaka šeimos emocinei būsenai, kyla finansinių iššūkių susijusių su gydymu, dėl ko autizmas tampa svarbia būkle mokslo, klinikinės praktikos ir visuomenės sveikatos lygiuose. Siekiant užtikrinti kuo efektyvesnę pagalbą autizmas vaikams bei jų šeimoms labai svarbi tampa ankstyva diagnostika [14]. Amerikoje ir Europoje nustatant autizmo diagnozę vidutinis amžius yra 4 metai ir daugiau. Dabartiniai diagnostiniai kriterijai yra priklausomi nuo elgesio sutrikimų, tokių kaip socialinė sąveika ir socialinė komunikacija, stereotipijos bei riboti interesai, kurie nėra lengvai įvertinami per pirmuosius dvejus gyvenimo metus [1].

Dabartiniu metu suteikiamos įvairios terapijos ir gydymas gali žymiai pagerinti gyvenimo kokybę vaikams, turintiems autizmą, ir jų tėvams, bet taip pat reikėtų pažymėti, kad autizmas nėra išgydomas ir dauguma autizmą turinčių žmonių, ypač besivystančiose šalyse, išskyrus keletą sėkmingų pavyzdžių, negauna specialaus ar jokio gydymo [1].

Apibendrinant, galima teigti, kad autizmas yra įvairialypis t. y. apimantis daugelį gyvenimo sričių ir taip paveikiantis gyvenimo kokybę. Tai sutrikimas, kuris nagrinėjamas daugelio sričių mokslininkų, tačiau jo atsiradimo priežastis vis dar sukelia daug klausimų. Kaip teigia, naujausi moksliniai tyrimai, tai sutrikimas, kuris vis dažniau diagnozuojamas įvairiose užsienio šalyse, taip pat ir Lietuvoje.

1.2. Smulkiosios motorikos sutrikimas esant autizmui

Smulkioji motorika, tai judesiai, kurie reikalauja smulkiųjų kūno raumenų (riešo, delno, pirštų) darbo, jie taip pat susiję su rankų veikla ir akies – rankos koordinacija [32]. Motorikos vystymasis vyksta vystymasis vyksta cefalokaudaliniu principu (nuo galvos iki kojų) ir pirmiau proksimaliai, vėliau distaliai, taip pat nuo generalizuotų iki specifinių veiklų. Smulkiosios motorikos tobulėjimas vyksta vėliausiai lyginant su peties, rankos ir plaštakos kompleksu. Rankos aktyvumas yra siejamas su žievinės srities centrine vaga, o smegenėlės atsakingos už koordinuotus veiksmus

įtraukiant įvairius raumenis [42]. Smulkioji motorika aktyviai pradeda vystytis dar kūdikystės periodu. Naujagimystės periodu (3 – 6 mėn.) dominuojančius naujagimystės refleksus apie pirmuosius gyvenimo metus pakeičia atsirandantys automatiniai judesio mechanizmai, kurie vaikui padeda pradėti judėti (pvz. gulėjimas ant pilvo, sėdėjimas, liemens ir/ar pusiausvyros kontrolė). Tik susiformavus stambiajai motorikai, gali pradėti formuotis smulkioji motorika. Vaikas mokosi pagriebti, išlaikyti, manipuliuoti ir paleisti daiktą, taip formuojasi ir akies – rankos koordinacija [33]. Kaip teigia, A. Eitmantytė (2011) smulkiosios motorikos judesiai yra vieni iš pagrindinių padedančių vaikui pažinti, suprasti ir tyrinėti aplinką, apsitarnauti bei sąveikauti su aplinkiniais žmonėmis. Todėl smulkioji motorika yra svarbi pažintinei, socialinei vaiko raidai bei savarankiškumo įgūdžių formavimuisi [34]. Taip pat, autizmą turintys, vaikai patiria sunkumų imituodami motorines užduotis, jie lėčiau mokosi imituoti gestus ar naudoti objektus bei turi sumažėjusią motyvaciją ir gebėjimą išmokti naujų įgūdžių, kurie prisideda prie nevienodo motorinių įgūdžių vystymosi [5].

Pradėjus lankyti mokyklą vaikui tenka išmokti įskaitomai ir taisyklingai rašyti, sklandžiai skaityti ar ugdyti kitus meninius, technologinius gebėjimus. Norint tinkamai atlikti šias veiklas reikia gerai išlavinti visos rankos judesius bei šių judesių kontrolę su akimis. Vizualinis – suvokimas ir smulkiosios motorikos koordinacija yra reikalinga rašymo ir skaitymo veiklų metu, todėl vaikams reikia lavinti rankos judesius, judesio krypties suvokimą ir jutiminių sistemų integraciją. Moksliniuose tyrimuose teigiama, kad smulkiąją motoriką galima išlavinti specialia fizine veikla [93].

Autizmas yra neurologinis vystymosi sutrikimas, kuris kliniškai apibūdinamas požymių triada: sutrikimai socialinėje sąveikoje, komunikuojant ir interesų ar veiklų sumažėjimas, dėl pasikartojančio, trikdančio stereotipinio elgesio. Dėl šių dalykų deficito, autizmą turintys vaikai patiria smulkiosios motorikos ir vykdomosios funkcijos sutrikimus, kurie prisideda prie motorinių įgūdžių reikalaujančių užduočių išmokimo ir atlikimo. Todėl nenuostabu, kad rašymo sunkumai yra dažnai minimi vaikams turintiems autizmą. Smulkiosios motorikos įgūdžių sutrikimas yra paplitęs tarp šių asmenų. Pavyzdžiui, Green ir kt. (2009), tyrė 101 10 – 14 metų amžiaus vaikų turinčių autizmą, 79 proc. buvo rasta smulkiosios motorikos sutrikimų. Autizmas taip pat siejamas su dispraksijos paplitimu ir / ar sunkumais organizuojant, planuojant ir vykdant judesius, kurie paveikia koordinaciją, sklandumą ir greitį motorinių veiklų metu. Rankų miklumo sutrikimai gali kliudyti laikyti ir manipuliuoti smulkiais objektais, laikyti rašymo priemonę, kirpti žirklėmis ar savarankiškai apsirengti [46]. Ming ir kt. (2007) teigė, kad iš visų 83 tirtųjų vaikų turinčių autizmą, net 41 proc. stebima motorinė apraksija laikant rašymo priemonę.

Gerai įvaldyti smulkiosios motorikos įgūdžiai suteikia galimybę vystytis akademiniams gebėjimams, kita vertus, smulkiosios motorikos įgūdžių sunkumai sukelia įvairaus laipsnio negatyvias fizines, socialines ir psichologines pasekmes. Yra teigiančių, kad su motorikos sutrikimais

susiję neigiami padariniai, turi galimybę būti sumažinti, jeigu bus nustatyti kiek galima anksčiau ir taikomas kryptingas šių motorinių įgūdžių lavinimas. Verta paminėti, kad nėra nustatyta efektyviausio būdo, kaip lavinti motorines funkcijas [47]. Amerikoje atliktame tyrime, kuriame dalyvavo 4 – 10 metų vaikų, turinčių autizmą, tėvai buvo analizuota ar nuo plaštakos ir pirštų raumenų jėgos priklauso šių vaikų, akademinių veiklų atlikimas. Buvo pateikiamos užduotys reikalaujančias smulkiosios motorikos įgūdžių. Mokslininkai nustatė, ryšį tarp plaštakos bei pirštų jėgos ir vaikų, kuriems diagnozuotas autizmas, gebėjimo atlikti akademines veiklas t. y. kuo didesnė smulkiųjų rankos raumenų jėga, tuo vaikas geriau išlaiko rašymo priemonę, rašo linijų ribose, nustato tinkamą raidžių dydį [36]. Kiti mokslininkai teigia, kad vaikams, kuriems diagnozuotas autizmo sutrikimas, nustatoma mažesnė plaštakos raumenų jėga nei normaliai besivystantiems jų bendraamžiams, todėl ir rašymo veiklos metu šiems vaikams kyla sunkumų [37, 38].

Smulkiosios motorikos įgūdžiai, tai judesiai, kuriems naudojamos nedidelės raumenų grupės, kitaip tariant, tai raumenys atsakingi už pirštų judesius. Produktyviam smulkiosios motorikos veiksmui atlikti reikalingas vizualinis suvokimas, motoriniai gebėjimai bei šių gebėjimų tarpusavio

sąveika [39, 40]. Aplinkos pažinimui ir tyrinėjimui, savarankiškumui ir bendravimui su kitais padeda

tinkami smukiosios motorikos judesiai [34]. Remiantis atliktais tyrimais, vaikams turintiems autizmą, stambiosios ir smulkiosios motorikos įgūdžiai yra žemesni, formuojasi lėčiau ir būna ne tokie kokybiški [35], lyginant su kitų grupių vaikais (pvz. normalios raidos, kalbos sutrikimų ar motorinių sutrikimų turinčiais vaikais). Taip pat, tyrėjai teigia, kad, autizmą turintys, vaikai patiria sunkumų pasiekiant motorinius vystymosi etapus. Dažnai stebimas nerangumas ir koordinacijos problemos, motorinės kontrolės ir planavimo, motorinio imitavimo ir smulkiosios motorikos judesių sutrikimai. Vaikai, turintys autizmą, taip pat gali turėti rankų miklumo sutrikimų, kurie matomi atliekant rašymo ar popieriaus kirpimo užduotis [41].

Tam, kad parašytume reikiamos formos ir dydžio raides ant popieriaus lapo, reikalingi smulkiosios motorikos įgūdžiai, kurie leistų skandžiai ir tiksliai manipuliuoti rašymo įrankiu. Tai yra pagrindiniai įgūdžiai, kurie leidžia tinkamai atlikti visos plaštakos ir pirštų judesius atsižvelgiant į laiko ir jėgos kontrolę formuojant raides. Sutrikimai šioje srityje gali lemti neįskaitomą ir lėtą rašyseną. Rašymo kokybė koreliuoja su smulkiosios motorikos įgūdžiais įvairiais aspektais, tokiais kaip: miklumas, rašiklio suėmimas, manipuliavimas delne, raumenų tonusas, judesių planavimas, raumenų izoliavimas ir gradacija. Volman ir kt. (2006) savo atliktame tyrime pateikė, kad yra du skirtingi mechanizmai, kurie sukelia sunkumus rašant, tai yra smulkiosios motorikos koordinacija ir vizualinė - motorinė integracija [43]. Tarp motorinių sutrikimų ir rašymo įgūdžių nustatytas ryšys, todėl galima vertinti rašymo įgūdžių trūkumą nepakankamai atliekant smulkiosios motorikos užduotis [44]. Moksleiviai turintys autizmo diagnozę gali susidurti su prastesniais akademiniais įvertinimais, nes smulkiosios motorikos sutrikimai paveikia rašymą [45].

Apibendrinant, galima teigti, kad smulkiosios motorikos įgūdžių sutrikimai dažnai stebimi vaikams, turintiems autizmą. Šie įgūdžiai svarbūs akademinių gebėjimų vystymuisi, savarankiškumui bei bendravimui su kitais asmenimis, todėl tampa svarbu ieškoti efektyviausių būdų, kaip lavinti šiuos įgūdžius.

1.3. Vizualinės – motorinės integracijos sutrikimas esant autizmui

Vizualinė – motorinė integracija (VMI) yra akių ir rankų gebėjimas sklandžiai bei efektyviai dirbti kartu. Ji susideda iš vizualinio suvokimo ir akies – rankos koordinacijos. Vizualinis suvokimas yra vystymosi procesas paremtas patirtimi, praktika ir aplinkos stimuliacija [48]. VMI įgūdžiai reikalauja gebėjimo interpretuoti gaunamą vaizdinę informaciją į motorinį veiksmą, ir taip įtraukti motorinę kontrolę, tikslumą, koordinaciją ir psichomotorinį greitį. Vizualinė – motorinė integracija yra svarbi vaiko rašymo įgūdžiams, tuomet kai reikia kopijuoti ar perkelti atspausdintą tekstą rašytiniu ar spausdintiniu raštu. Yra daugelis įvairių faktorių, tokių kaip vizualinis suvokimas, motorinis planavimas, motorinė atmintis, sekos laikymasis, kurie svarbūs rašymo atlikimui, bet Sovik (2005) teigė, kad VMI yra labiausiai su rašymo atlikimu susijęs įgūdis. Mokymosi sunkumų turintiems vaikams sutrikusi vizualinė – motorinė integracija gali paveikti tam tikrų užduočių atlikimą, tokių kaip geometrinių figūrų piešimas, kirpimas žirklėmis, kopijavimas, klijavimas, spalvinimas ir kt. [48].

Motorikos sutrikimai reikšmingai neigiamai paveikia atliekamas veiklas klasėje ar darbo vietoje ir galimybę adaptuotis socialinėje erdvėje. Wolynski ir kt. (2009) teigė, kad vizualinė informacija yra svarbi motorinių veiksmų pasiruošimui, prasidėjimui ir vykdymui. VMI procesas atliekamas žieviniame smegenų tinkle įtraukiant užpakalinę momeninę sritį ir frontalinės žievės premotorinę sritį, dar kitaip, tai sensorinė – motorinė sistema smegenyse. Integruojant gaunamą sensorinę informaciją (pvz. vizualinę) gaunamas atitinkamas atsakas – elgesys. Visa tai yra sudėtingas ir kompleksinis neurologinis procesas [49]. Vaikams turintiems autizmą yra sumažėjęs smegenų aktyvumas tuose regionuose, kurie atsakingi už vizualinės – motorinės sekos mokymąsi: priekinėje smilkininėje vagoje ir užpakalinėje juostinėje smegenų žievėje. Šie smegenų regionai yra reikalingi pradinei mokymosi sekai, o jų sumažėjęs aktyvumas gali paaiškinti autizmą turinčių vaikų elgesį, susijusį su tam tikrų įgūdžių vystymosi sutrikimais (motoriniais, socialiniais, komunikacijos) priklausomais nuo VMI [50].

Vaikai, kurie turi gerai išvystytus vizualinius – motorinius įgūdžius, nebūtinai gali juos sugebėti integruoti. Norint kopijuoti formas naudojant pieštuką, vaikas pirmiausia turi vizualiai suprasti vietą ir kryptį. Šis supratimas yra įmanomas valingais akių judesiais sekant kryptį [42]. Vizualinė – motorinė integracija vaikams, turintiems autizmą, yra sutrikusi, dėl nenormalaus

motorinio mokymosi modelio. Sumažėjęs jautrumas vizualiniams stimulams prisideda prie blogesnių klinikinių rezultatų vertinant vizualinę – motorinę integraciją ir sunkumais įtraukiant gautus vizualinius stimulus į motorinį planavimą.

Vizualinės – motorinės integracijos įgūdžiai koreliuoja su rašymu, todėl šio komponento

įvertinimas tampa vienu iš svarbiausiu [51]. Vertinant vizualinę motorinę integraciją, dažniausiai

naudojamas standartizuotas „Beery – Buktenica Vizualinės motorinės integracijos vystymosi testas“, sutrumpintai – Beery VMI. Šis testas naudojamas vertinti vaikus ir suaugusius turinčius įvairius vystymosi sutrikimus ar patyrusius smegenų pažeidimus. Suomijoje atliktas tyrimas parodė, kad vaikai turintys Aspergerio sindromą patiria vizualinio – motorinio tikslumo ir gebėjimo kopijuoti sunkumus [52]. Mayes ir Calhoun (2007) lygino 6 – 16 metų normalios raidos, autizmą ir dėmesio ir aktyvumo sutrikimą (angl. ADHD) turinčių vaikų grafomotorines galimybes (vizualinę – motorinę integraciją), dėmesį ir informacijos apdorojimo procesą bei jų įtaką akademiniams pasiekimams ir nustatė, kad autizmą turintys vaikai patiria daugiau sunkumų šiose srityse lyginant su normalios raidos ir ADHD vaikais [53]. Volker ir kt. (2010) įvertino 6 – 14 metų autizmo spektro sutrikimą turinčių vaikų vizualinė motorinę integraciją ir palygino su normalios raidos vaikais. Tyrėjai nustatė, kad moksleivių, turinčių autizmą, VMI testo rezultatai buvo statistiškai reikšmingai mažesni lyginant su normalios raidos vaikais [54].

Apibendrinant, vizualinės – motorinės integracijos įgūdžiai yra svarbūs mokantis interpretuoti gaunamą informaciją ir perkelti ją, kopijuojant rašymo metu. Autizmą turintys vaikai, dėl pakitusio smegenų gebėjimo integruoti gaunamus vaizdinius stimulus, susiduria su vizualinės – motorinės integracijos sunkumais.

1.4. Rašymo sunkumai esant autizmo sutrikimui

Rašymas – viena iš svarbiausių funkcinių veiklų atliekamų pradinėse klasėse, tai yra svarbus faktorius tolimesniems akademiniams rezultatams. Vis dėl to, laikas per kurį vaikai bando rašyti yra skirtingas, dėl nervų sistemos brandos, aplinkos patirties ir domėjimosi raidėmis. Labai svarbu kuo anksčiau nustatyti ar vaikas turi problemų atliekant užduotis reikalaujančias rašymo įgūdžių [54]. Veiklos komponentų įvertinimas yra vienas iš išsamiausių rašymo vertinimų. Amundson (2001) nustatė smulkiosios motorikos koordinaciją, vizualinę - motorinę integraciją, vizualinė suvokimą ir vizualinius įgūdžius kaip sensomotorinius rašymo veiklos komponentus [55]. Rašymo išmokimas susideda iš dviejų svarbių įgūdžių: mokymasis vizualiai pavaizduoti raidę išlaikant jos konstrukciją (vizualinio suvokimo įgūdžiai); ir specifiniai motoriniai modeliai priskiriami kiekvienai raidei (motoriniai įgūdžiai) [57].

Pradinių klasių moksleiviams rašymo įgūdžiai gyvenime yra kritiniai. Tai kompleksinis įgūdis, kuris reikalauja žemesnio lygio integracijos percepcinių – motorinių įgūdžių (vizualiniai – motoriniai bei koordinacija) ir aukštesnio lygio pažintiniai įgūdžiai (pvz.: kalba, vykdomoji funkcija). Tarptautinė funkcionavimo, negalumo ir sveikatos klasifikacija vaikams ir jaunimui (ICF – CY, World Health Organization 2007) konkrečiai apibrėžia rašymo veiklą daugiau kaip keliasdešimt kartų Veiklos ir Dalyvumo komponente, vertinant sveikatą. Mokyklinio amžiaus vaikams rašymas yra pagrindinė veikla reikalinga kokybiškam dalyvavimui mokyklos veiklose, pvz. atliekant užduotis ar rašant atsiskaitymus, kurie dažnai yra atliekami per tam tikrą nustatytą laiką [7].

Atliktų studijų duomenys nurodo, kad šiai vaikų grupei būdinga netipiška rašysena, tačiau įvairios atliktos studijos apie tai kiek rašymo veikla yra nukrypusi nuo normos, šiek tiek skiriasi. Kanados mokslininkų atlikta tyrimų analizė teigia, kad rašymas tai pažinimo, jutiminės ir fizinės sistemų sąveikavimas, o autizmą turintiems vaikams, šios sistemos ar jų tarpusavio integracija dažnai būna sutrikusi, todėl ir pati rašymo užduotis tampa ne menku iššūkiu. Autizmą turinčių vaikų rašysena yra sunkiau įskaitoma, jie prasčiau formuoja raides, palieka didesnius tarpus tarp žodžių. Šie patiriami sunkumai aiškinami, kaip smulkiosios motorikos, vizualinės – motorinės integracijos ir manipuliacinių plaštakos judesių sutrikimai [7]. Johnson ir kt. (2013), teigė, kad autizmą turintiems vaikams būdinga didelė rašysena (makrografija), tai siejama su netipiškomis judesio kinematinėmis savybėmis. Rašymo metu judesiai buvo žymiai didesni (platesnis rankos mostas), didesnis greitis ir judesio trajektorijos variabilumas (kintamumas) lyginant su neurotipinės raidos vaikais [8]. Šie faktoriai, kurie turi įtakos netipiškai rašysenai, yra siejami su smulkiosios motorikos įgūdžių, rankų miklumo, judėjimo planavimo sutrikimais. Įvairūs atlikti tyrimai teigia, kad judesio greitis, autizmą turinčių vaikų grupėje, reikalauja daugiau energijos norint pasiekti tuos pačius sklandžius judesius lyginant su normalios raidos tiriamaisiais [58]. Literatūros duomenimis, mokytojai dažnai nurodo, kad vaikai turintys autizmą, patiria smulkiosiso motorikos problemas stebint rašymo veiklas ar naudojantis žirklėmis [32].

Autizmas yra siejamas su įvairaus laipsnio judesio sutrikimais, įskaitant netipinę koordinaciją, laikyseną ir valingą atliekamo judesio greitį. Mechanizmai, kurie atsiranda dėl šių sunkumų gali turėti įtakos judesio planavimui, įsivaizdavimui, pasiruošimui, įvykdymui bei gebėjimui pataisyti tą judesį. Neįprastas suvokimo (angl. perception) apdorojimas yra dažnai siejamas su autizmu, nes tai gali paveikti suvokimo metu gaunamą patirtį (angl. perceptual input) ir vizualinę motorinę integraciją. Behere su kolegomis (2012) teigia, kad motorinės problemos tarp vaikų, turinčių autizmą įtraukia suvokimo metu gaunamą patirtį ir su tuo susijusią prastą sensorimotorinę integraciją, kuri sukelia lėtesnį motorinį planavimą [59].

Apibendrinant, autizmą turintys vaikai patiria sunkumus formuojant raides, išlaikant reikiamus tarpus tarp raidžių ir žodžių, jiems būdingas neįprastai didelis raštas bei didesnė judesio trajektorija, todėl tai iš jų pareikalauja daugiau energijos.

1.5. Ergoterapija vaikams turintiems autizmą

Amerikos Ergoterapeutų Asociacija (AOTA, 2014) teigia visų asmenų teisę „turėti tokias pačias galimybes dalyvauti natūraliai iškylančioje sąveikoje su visuomenės nariais“. Ergoterapeutas dirba bendradarbiaudamas su pačiu vaiku, jo šeima, kitais specialistais, organizacijomis ar bendruomenės nariais daugialypiame kontekste, atstovaujant ir suteikiant išteklius ar paslaugas, kurios padėtų visapusiškam dalyvumui [60]. Vaikai, turintys autizmą, patiria įvairių veiklos atlikimo problemų, kurios daro įtaką dalyvumui mokykloje, namuose ar bendruomenėje [61].

Ergoterapeutams svarbu, kad vaikas gebėtų aktyviai dalyvauti kasdienėje, akademinėje, žaidimų veiklose ir socialinėje aplinkoje. Vaiko mokymosi sritis sudaro daugelis akademinių užduočių, tai skaitymas, skaičiavimas, rašymas, iškilusių problemų sprendimas, taip pat ir kitokios funkcinės užduotys. Funkcinės užduotys apibūdinamos kaip: orientavimasis klasės aplinkoje, gebėjimas dalintis su kitais mokykliniais reikmenimis, knygų ar sąsiuvinių dėjimas į stalčių – visa tai skatina vaiką papildomai dalyvauti klasės veikloje. Amerikoje ergoterapeuto vaidmuo yra nukreiptas į tai, kaip vaikas atlieka veiklas, kurios susijusios su rašymu, kaip komunikuojama su kitais vaikais, kokie keliami reikalavimai ir kokia jo mokymosi aplinka [62, 63].

Rašymo įgūdžių tobulinimas ergoterapeutams yra viena iš darbo sričių, dėl motorinių ir pažintinių komponentų reikalingų mokantis rašyti. Rašymo sunkumai dažnai susiję su motorikos, suvokimo ar pažinimo sutrikimais. Ergoterapeutas kreipia dėmesį į visą mokymosi procesą, tačiau dažniausiai vertinami būtent rašymo įgūdžiai, tam kad nustatytų kokios pagalbos reikės [9, 10]. Fuentes ir kt. (2009) vertino kaip skirtingi rašymo elementai prisideda prie, vaikų turinčių autizmą, sutrikimų stebėjimo. Jie nustatė, kad mokymas nukreiptas į raidžių formavimą kartu atliekant ir smulkiosios motorikos užduotis, gali būti efektyviausia intervencija norint pagerinti rašymą vaikams turintiems autizmą [64].

Pasak Mažeikaitės (2012) mokytojai teigia, kad ergoterapeutas įvairiomis rašymo užduotimis ir į sutrikusias funkcijas orientuotais žaidimais, pagerina mokinio rašymą. Į ergoterapeutą dažniausiai kreipiamasi, vaikams susidūrus su smulkiosios motorikos problemomis. Veiklos metu specialistas stebėdamas vaiką nustato, kurios kūno struktūros ir/ar funkcijos (pvz. manipuliavimas delne, vizualinė – motorinė integracija, akies – rankos koordinacija) ar netinkamas aplinkos

pritaikymas (pvz. sėdėjimas) trukdo tinkamai dalyvauti atliekant smulkiosios motorikos užduotis [65].

Tam, kad vaikai galėtų tinkamai suimti rašymo priemonę ir įskaitomai parašyti, reikia smulkiosios motorikos įgūdžių (jėgos ir miklumo) [93]. Smulkiosios motorikos koordinacija yra tyrimais nustatytas rašymo veiklai svarbus atlikimo komponentas. Įvairios rašymo priemonės (teptukai, flomasteriai, pieštukai, kreidelės) gali būti naudojamos gerinant smulkiosios motorikos įgūdžius ir siekiant efektyvesnio rašymo. Šių rašymo įrankių formų skirtumai rankoje ir jų kontroliavimas bei manipuliavimas yra svarbūs gauti kopijavimo, piešimo ir rašymo įgūdžius [93]. Vienoje studijoje, mokslinikai naudojo kelių skirtingų rūšių reikmenis ir tyrė jų efektyvumą rašto įskaitomumui. Išanalizavus rezultatus buvo nustatyta, kad rašymo priemonės tipas neturi įtakos įskaitomumui, tačiau vaikų motyvacija buvo daug didesnė, kuomet vaikai galėjo naudotis įvairiomis rašymo priemonėmis [94]. Vadinasi, naudojant neįprastus pieštukus ar flomasterius į rašymo užduotis vaikus galima įtraukti labiau. Todėl savo darbe naudojome įvairias rašymo priemones, kurios skyrėsi savo rūšimi, spalva ir dydžiu.

Keletas atliktų Case – Smith (1995, 1996, 1998, 2000) studijų pateikė, kad ergoterapija gerinant vaikų smulkiąją motoriką suteikia teigiamą efektą. Po ergoterapijos taikymo reikšmingi rezultatai gaunami vertinant įgūdžių sritis, kurios buvo susijusios su smulkiosios motorikos funkcija (pvz. pieštuko ir žirklių paėmimas, manipuliavimas delne) [65, 66, 91]. Vertinant 6 – 11 metų berniukų, turinčių Aspergerio sindromą, akademines veiklas, net 58 proc. buvo nukreipti ergoterapijai, dėl smulkiosios motorikos sutrikimų, tokių kaip prasta rašysena ir manipuliavimas žirklėmis. Cartmill, Rodger, ir Ziviani (2009), kad 40 proc. ergoterapeutui tenkamų atvejų yra susiję su autizmą turinčiais vaikais ir 86 proc. iš šių atvejų buvo susiję su smulkiosios motorikos ir rašymo įgūdžių sutrikimais [8].

Donica ir bendraautoriai (2013), apžvelgė straipsnius kuriuose ergoterapeutas taiko įvairias intervencijas ir nustatė, kad tuose tyrimuose, kuriuose buvo praktikuojamos rašymo užduotys buvo gauti geresni rezultatai lyginant su tomis, kuriose buvo gerinami tik su rašymu susiję veiklos komponentai. Būtent toks požiūris, kuomet susikoncentruojama ties rašymo praktikavimu yra paremtas motorinio mokymosi teorija, kuri yra vis labiau naudojama ergoterapijos užsiėmimo metu. Zwicker and Haris (2009) motorinį mokymąsi apibūdino kaip „ eilę procesų susijusių su praktika ar patirtimi, kurie sukelia ilgalaikius pokyčius gebėjimui judėti“. Kaip ir buvo minėta anksčiau, rašymo užsiėmimų metu, kuriuose nebuvo akcentuojamos rašymo užduotys nebuvo pasiekta jokių pokyčių rašymo atlikime. Taip pat norint pagerinti rašymą minimalus kiekis praktika paremtų užsiėmimų ar užsiėmimai namuose yra būtini. Šie rezultatai atitinka judesių mokymosi apibūdinimą ir supratimą [9, 67]. Anot Venckutės (2008), nėra nustatyta metodo, kuris tiktų visiems autizmą turintiems vaikams, todėl geriausius rezultatus galime pasiekti tada, kai taikome įvairius lavinimo metodus ar jų

kombinacijas. Literatūroje teigiama, kad taikant tinkamas lavinimo programas autizmo požymiai gali sumažėti t. y. vaikas gali pasiekti savo amžiaus raidos stadiją [68]. Remiantis išanalizuotais moksliniais tyrimais, savo darbe užsiėmimų metu 15 min skirdavome smulkiosios motorikos ir vizualinės – motorikos įgūdžių lavinimui įvairiomis užduotimis, likusias 15 min – rašymo užduotims.

Apibendrinant galima teigti, kad ergoterapeutas yra tas specialistas, kuris įvertina rašymo sutrikimus, sudaro ir taiko poveikio programą, teikia rekomendacijas tėvams ar mokytojams siekdamas pagerinti rašymo veiklą.

1.6. Judesių variabilumas

Judėjimo sistemos kompleksiškumą atspindi judesio kintamumas (variabilumas), nes sistemos savybės ir įgūdžiai nuolat kinta priklausomai nuo aplinkos [69]. Kaip apibūdino Bernstein, tam, kad sukurtume nesuskaičiuojamus judesio modelius, formas ar strategijas mūsų kūne yra daug laisvės laipsnių (sąnariuose, raumenyse ir nervų sistemoje), kurie derinasi su išorinėmis jėgomis judesio metu. Būtent tokia motorinės sistemos elgsenos įvairovė leidžia kurti įvairias strategijas norint užbaigti bet kokią gautą užduotį [70]. Manoma, kad toks sistemos dinamiškumas, tai judesių stabilumo garantas. Sistemos variabilumas nėra problema centrinei nervų sistemai, kaip buvo manyta seniau, tai veikia rodo, kad centrinė nervų sistema turi begales galimybių rinktis kaip atlikti užduotį [71].

Variabilumas yra būdingas visoms biologinėms sistemoms ir atspindi variacijas erdvėje ir laike, kurios lengvai pastebimos žmogaus judėjime [69]. Nėra žmogaus, kuris galėtų atlikti užduotį tokiu pat būdu. Tą tiksliau apibūdina šluotos fenomenas. Kiekvieną kartą nešdami ant delno pastatytą šluotą, mes pasiekiame tikslą (išlaikome šluotą), tačiau kiekvieną kartą judėjimo trajektorija yra skirtinga. Tikslas yra pasiekiamas, tačiau skirtingomis judesio trajektorijomis [71].

Judesio variabilumas, tai būtina ir neišvengiama judesių atlikimo savybė. Jeigu judesiai nebūtų kintantys, tai jie netektų tokių svarbių savybių kaip: stabilumas ir adaptyvumas [71, 72]. Kita vertus, variabilumas turi būti nei per didelis, nei per mažas. Kuomet judesio dinamiškumas yra per didelis, nukenčia judėjimo tikslumas, o judesiui esant per mažai dinamiškam nelieka kūrybos laisvės. Taip pat sumažėjęs judesio variabilumas skatina nenormalų sensorinės žievės „žemėlapį“, kuris vėliau trukdo motorinei funkcijai. Šie „neuronų žemėlapiai“ (sensoriniai ir motoriniai) yra labiau kompleksiniai, kuomet judesys yra variabilus ir mažiau kompleksiniai, kuomet variabilumas sumažėjęs. Optimaliai variabilūs judesiai vengia nenormalių smegenų žievės „žemėlapių“ ir iš esmės prisideda prie neuroplastiškumo reikalingo išlaikyti ar pasiekti funkcinio įgūdžio [73]. Autizmą turintiems vaikams stebimas kitoks sensomotorinės informacijos transformavimas. Šie vaikai turi

sumažėjusią galimybę paversti gaunamą vizualinę informaciją į motorinį judesį (pvz. sklandų ir precizišką griebimą).

Vaikų turinčių autizmą motorinis fenotipas kliniškai pastebimas aiškiai ir lengvai (pvz. žemas raumenų tonusas). Tokiais atvejai būdingas motorinis variabilumas netrukdo to identifikuoti. Tačiau literatūroje vis dažniau kalbama, kad yra daug subtilių motorinių savybių, kuriems įtaką daro vidiniai ir tarpusavio variabilumo sąveikavimai, kurie „plika akimi“ nėra pastebimi. Neseniai atliktas tyrimas, kuriame buvo nagrinėjamas autizmą turinčių vaikų preciziško griebimo jėgos kontroliavimas. Tyrime buvo nustatyta, kad šiems vaikams būdingas sumažėjusi sensomotorinio elgesio integracija (silpnesnė sugriebimo jėga). Buvo stebimas didesnis griebimo jėgos kontroliavimo variabilumas. Pradedant judesį, vaikai turintys autizmą, panaudoja daugiau jėgos, todėl jiems reikia atlikti antrą judesį, tam, kad sėkmingai užbaigtų užduotį. Taip sukuriamas nedarnus judesys [95].

Optimalus motorinis elgesys reikalauja nenutrūkstamos sąveikos su įcentriniais (aferetiniais) ir išcentriniais (eferentiniais) procesais, kurie integruojami iš visų jutimų, tam, kad nuolat atnaujintų tebevykstančius ir ateityje vykstančius motorinius planus. Jeigu vaikams, turintiems autizmą, yra sunku interpretuoti šiuos sensorinius stimulus, tuomet ir motorinis planavimas bus sutrikęs. Tą patvirtina ir Brincker ir Torres (2013) atlikta studija, kuri teigia, kad prasta sensorinės informacijos integracija su motoriniu atsaku yra rezultatas padidėjusio motorinio vykdymo variabilumo, netgi paprastose kartojimo reikalaujančiose užduotyse [96, 97].

Padidėjęs variabilumas ir triukšmas apdorojant sensorinę informaciją ir perteikiant motoriniam atsakui (judesiui), gali būti aiškinamas judesių mokymosi teorija. Palyginus su gaunama sensorine patirtimi atliekamą judesį, smegenys gali labai detaliai identifikuoti klaidas, susijusias su konkrečia motorinės užduoties dalimi, ypač, kai manoma, kad daugelis judesių atliekami triukšmingoje dinamiškoje aplinkoje. Tai reiškia, kad sistema gauna sensorinę informaciją ir paverčia ją judesiu ir jeigu sistema nustato neatitikimus (pvz. parašyta per didelė raidė), tuomet smegenys tai užfiksuoja ir taiso klaidas. Čia labai svarbią funkciją atlieka smegenėlės, kurios priima sensorinę informaciją iš sensorinės žievės ir sugeba apdoroti laiką ir numatyti sensorines judesio pasekmes. Jeigu ši smegenėlių funkcija sutrinka, tuomet stebimas sutrikęs motorinis tikslumas ir koordinacija. Smegenėlių funkcijos sutrikimas stebimas vaikams, turintiems autizmą, ir prisimenant aukščiau pateiktas išvadas, kuomet vaikai naudojo daugiau jėgos norėdami kontroliuoti precizišką griebimą, galime paaiškinti kaip kompensacinių mechanizmų „įsijungimą“, tam, kad vaikai stabilizuotų suėmimą ir motorinė sistema dirbtų optimaliai [98].

Taigi, apibendrinant, galima teigti, kad judesio variabilumas yra svarbus judesio atlikimo garantas. Vaikams, turintiems autizmą, motorinės sistemos variabilumas yra padidėjęs, todėl reikia ieškoti būdų kaip efektyviai juos mokyti stabiliai variabilaus judesio.

1.7. Neuroplastiškumas

Žmogus gimęs nuo pirmųjų savo žingsnių kūdikystėje iki naudojimosi lazdelę senatvėje mokosi naujų judesio sekų, kurios sąveikauja su aplinka [74]. Būtent toks sistemos poreikis mokytis naujų motorinių judesių yra galimas, dėl smegenų neuroplastiškumo, kuris dar kitaip apibūdinamas kaip centrinės nervų sistemos gebėjimas keisti savo struktūrą ir funkciškai reaguoti į naujas gaunamas patirtis [11, 75]. Kiti autoriai neuroplastiškumą apibrėžia kaip smegenų gebėjimą pakeisti

savo struktūrą ir funkciją remiantis vidiniais ir išoriniais poreikiais [11, 74, 76, 77].

Nors autizmo etiologija vis dar netiksli, bet teigiama, kad tai genetikos ir aplinkos faktorių derinys, kuris kritinių vystymosi periodu prisideda prie šio sutrikimo atsiradimo ir tikriausiai paveikiantis smegenų struktūrą ankstyvame amžiuje ar net prenataliniame laikotarpyje [91]. Magnetiniu rezonansu atliktos studijos, rodo, kad šie vaikai, turi netipišką baltosios medžiagos jungčių augimą, pakitusį nuo užduoties priklausantį smegenų atsaką ir nenormalų neuronų aktyvumą juos stimuliuojant. Autizmą turinčių vaikų smegenų tūris ankstyvuoju vaikystės laikotarpiu yra didesnis lyginant su normalios raidos vaikais. Nenormalus smegenų augimas gali lemti struktūrinius ir funkcinius smegenų jungčių pakitimus. Nepaisant visų šių tyrimų, vaikų, turinčių autizmą, smegenų plastiškumas, kaip ir normalios raidos vaikų, gali vykti ir vyresniame amžiaus laikotarpyje ar net suaugus, tiesiog reikia parinkti tinkamus terapijos metodus [78]. Tą įrodo ir vienas tyrimas, kurio metu, aiškinamasi ar vaikų turinčių autizmą smegenys pasižymi ,,lankstumu‘‘. Tyrėjai nustatė, jog intensyvi smegenų veikla (vaikams 10 savaičių, 5 dienas per savaitę ir keturias valandas per dieną buvo duodama skaityti) pagerino šių vaikų būklę. Kaip ir tikėtasi, matuojant smegenų aktyvumą, pagerėjo tos zonos, kurios atsakingos už skaitymą, tačiau tyrėjus nustebimo tai, jog smegenų aktyvumas pakito ir kitose srityse (kalbėjimo ir vizualinio apdorojimo). Tai yra aiškus įrodymas, jog tokio kompleksinio sutrikimo kaip autizmas simptomus ir smegenyse vykstančius procesus įmanoma išlavinti intensyvia veikla [79].

1.8. Diferencinio mokymo metodas

Dažniausiai kompleksinių judesių įgijimo ir pagerinimo yra mokoma atliekant pakartojimus, kurie sumažina galimybę išmokti kažko naujo mokymosi proceso metu [80]. Tuo tarpu diferencinis mokymas remiasi judesio nekartotinumo principu, tai mokymas paremtas tuo, kad pats subjektas suranda tik jam vienam optimalius atlikimo modelius mokantis kompleksinių motorinių įgūdžių [81]. Diferencinio mokymo (DL) šūkis – niekada nemokyti eiti „teisingu keliu“, kad įgiję patirties, galėtų tapti geriausiais [11, 12, 82].

Diferencinio mokymo teorija atsirado stebint būdingus adaptyvių sistemų svyravimus. Šiuos svyravimus ir jų įtaką galima stebėti vaikų ankstyvo motorinio vystymosi metu. Vaikai šiuo periodu mokosi daug greičiau nei per visą likusį gyvenimą, todėl galima pabrėžti pirmųjų dviejų – penkių metų mokymosi svarbumą. Dar ankstyvoje vaikų motorinėje vystymosi stadijoje galime pastebėti šių svyravymų įtaką. Antrieji – penktieji augimo metai yra svarbūs, nes vaikai šiuo laikotarpiu, lyginant su visu gyvenimu, mokosi daug greičiau. Fundamentalios mokymosi savybės šiuo amžiumi apibūdinamos kaip didelės įvairovės judesiai, mažas kiekis pakartojimų ir nedidelis noras klausytis instrukcijų. Jeigu detaliai analizuotume judesį, kiekvienas pakartojimas skiriasi nuo ankstesnio judesio, netgi po didelio skaičiaus pakartojimų. Tokios judesių variacijos yra būtina sąlyga mokymuisi, nors suaugusiųjų dažnai suprantamos, kaip triukšmas, kuris kliudo ar ne sugebėjimas pakartoti to pačio judesio [83, 92].

Diferenciniame mokyme svyravimai yra vertinami kaip esminiai judesio sistemoje ir būtini adaptacijai. Svyravimai suprantami kaip įrodymas nestabilioms sritims sistemoje ir užuot sistema pabandžiusi eliminuoti tai, išnaudoja šiuos svyravimus atrandant galimus atlikimo sprendimus, kurie paruošia asmenis ateities įvykiams. Toks žmogus, kuris atlieka užduotis, grįstas diferenciniu mokymu, išplečia savo užduoties atlikimo ribas, todėl svarbu motorinius įgūdžius treniruoti skirtingais būdais ir atrasti individualų ir optimalų atlikimo būdus. Kadangi CNS judesio stereotipas formuojasi po trijų pakartojimų, diferencinio mokymo metu judesiai kartojami ne daugiau nei du ar tris kartus. Būtent tada vaiko organizmas intensyviai ieško, kaip prisitaikyti prie pakitusių sąlygų [82, 84].

Socialiai aktyvios asmenybės pamatas vaikui vystantis yra rašymo įgūdžių įgijimas. Tradiciškai, nuo pat pradžių vaikai yra mokomi kaip taisyklingai formuoti raides (tam tikra brūkšnelių seka). Vėliau seka instrukcijos kaip pasirinkti rašiklį, kaip jį laikyti, kokie turėtų būti rankos judesiai ar kūno poza. DL šalininkai siūlo pakeisti tradicinį mokymą, kuris paremtas judesių kartojimu, į atsitiktinius trikdžius ir skirtingus judesių mokymosi modelius kaip efektyvaus mokymosi pagrindą. Schöllhorn ir kt. (2009) šio metodo efektyvumą išbandė atlikdami tyrimą, kuriame dalyvavo 22 pirmos klasės, normalios raidos vaikai, suskirstyti į dvi grupes po 11 vaikų, kurie mokėsi pirmoje klasėje. Tiriamųjų vertinimas buvo atliekamas prieš, po ir praėjus dviem savaitėms po tyrimo. Tyrimas truko 5 savaites po 25 min du kartus per savaitę. Testo užduotys buvo sudarytos iš simbolių, šablonų, žodžių, sakinių ir buvo atliekamos ant grafinės planšetės naudojamos kartu su spaudimo sensoriumi. Kiekvieno testavimo metu aštuonis kartus kintant sąlygoms buvo matuojamas rašiklio suspaudimas, rašymo greitis ir rašymo sklandumas. Įprasto poveikio grupėje buvo duodami nurodymai, pataisymai ir daug kartų kartojama tas pats. Tiriamajai grupei variacijos buvo atliekamos keičiant popierių, rašymo paviršių, rašiklį, suėmimą, kūno padėtį ir pačių vaikų sugalvotos kombinacijos. Duomenų analizė parodė, kad abiejuose grupėse pagerėjo rašymo greitis, tačiau visais

kitais rodikliais diferencinio mokymo grupės tiriamieji buvo geresni už įprasto poveikio grupę. Po gausių teigiamų rezultatų taikant diferencinį mokymą sporte, bei šio tyrimo teigiamų rezultatų, galima sėkmingai perkelti diferencinį metodą lavinant smulkiąją motoriką [83].

Teigiamas diferencinio mokymo poveikis, lavinant asmenų viršutinių galūnių funkciją, moksliniais tyrimais plačiai įrodytas neurologinių ligonių reabilitacijoje [11, 12]. Taip pat, teigiamas diferencinio mokymo poveikis smulkiajai motorikai ir rašymo greičiui buvo nustatytas ir mūsų ankstesniame darbe, kuriame tyrėme normalios raidos priešmokyklinio amžiaus vaikus [93]. Mokslinių tyrimų, kuriuose būtų naudojamas DL autizmą turintiems asmenims rasti nepavyko, tačiau galima aptikti keletą studijų, kurios taikė į DL panašius metodus, o studijų, kuriuose būtų taikomos metodikos siekiant pagerinti rašymo veiklą pradinių klasių moksleiviams, turintiems autizmą, neradome iš vis.

2017 m. atliktame tyrime buvo siekiama ištirti ar klausantis muzikos ir kartu įprastai lavinant motorinius įgūdžius pagerės viršutinių galūnių koordinacija. Ergoterapijos metu vaikai vaikščiojo ant pirštų galų, kulnų, šokinėjo, mėtė kamuoliuką, turėjo pataikyti į taikinį ir visų užsiėmimų metu skambėjo muzika. Palyginus rezultatus su kontroline grupe, kuri neklausė muzikos, buvo nustatytas didesnis teigiamas poveikis vaikų motoriniams įgūdžiams. Tai įrodo, kad papildoma sąlyga – muzika veikia smegenų jungtis ir skatina struktūrinius ir funkcinius pokyčius smegenyse [94]. Lietuvoje taip pat buvo taikyti muzikos terapijos metodai kasdienių veiklų metu. Kaip teigia tyrimo autorė, vaikai turintys autizmą, tampa dėmesingesni ir ramiau reaguoja į pasikeitimus, lengviau išmoksta buitinių ir higienos įgūdžių, taip pat greičiau įsisavina naują įgūdį. Vaikams, kuriems užsiėmimų metu taikyta muzika stebima didesnė motyvacija bendrauti ar mokytis naujų įgūdžių [68].

Kito tyrimo metu, vaikams turintiems autizmą buvo taikoma lauko programa siekiant lavinti problemų sprendimo ir motorinius įgūdžius. Vaikai turėjo lipti kopėčiomis padarytomis iš virvių, suptis hamake perduodant objektą kitam ir t.t. ir visa tai jie darė dinamiškoje miško ar miesto parko aplinkoje. Autoriai teigia, kad vaikai susiduria su iššūkiais ir prašo suaugusiųjų ar bendraamžių pagalbos, taip pagerindami savo bendravimo gebėjimus. Būtent naujų motorinių įgūdžių mokymasis sudėtingesnėje aplinkoje skatina pačius vaikus ieškoti būdų, kaip pasiekti tikslą. Be viso to, tai dar sumažina ir stereotipinio elgesio apraiškas [87].

Bagatell su bendraautoriais (2012), atliko tyrimą, kurio metu vaikais, turintys autizmą, sėdėjo ant terapinio kamuolio, kuris buvo įtvirtintas stabilioje konstrukcijoje. Įdomu tai, kad vaikai galėjo patys pasirinkti kiek dienų sėdėti ant kamuolio. Vėliau po tyrimo, mokytojos pildė klausimyną ir nustatė, jog tie vaikai, kurie rinkosi sėdėti ant kamuolio labiau susidomėjo mokymosi medžiaga, tai, kad jie galėjo pasirinkti skirtingas veiklos atlikimo sąlygas teikė jiems daugiau džiaugsmo. Šie rezultatai rodo, kad svarbu, pačiam vaikui pasirinkti jam vienam priimtinas sąlygas kaip tinkamai atlikti užduotį [86].

Apibendrinant galima teigti, kad skirtingų ir sudėtingų sąlygų pridėjimas mokymosi metu gali pagerinti vaikų, turinčių autizmą, galimybes efektyviau išmokti naujų sudėtingesnių motorinių įgūdžių. Remiantis aprašytų tyrimų teigiamais rezultatais, mes nusprendėme patikrinti, ar diferencinio mokymo metodas galėtų būti efektyvus ir pritaikomas ergoterapeuto praktikoje gerinant autizmą turinčių vaikų smulkiąją motoriką, vizualinę – motorinę integraciją ir rašymą.

2. TYRIMO ORGANIZAVIMAS IR METODIKA

2.1. Tyrimo planavimas (organizavimas)

Tyrimui atlikti gautas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto bioetikos centro pritarimas (protokolo Nr. BEC – SR(M) – 147) (priedas Nr. 1). Tyrimas buvo vykdomas 2018 m. vasario – gegužės mėnesiais.

Tyrimas atliktas Kauno Prano Daunio ugdymo centre. Tyrimo metu buvo atliktas pradinis ir pakartotinis pradinių klasių moksleivių, turinčių autizmo spektro sutrikimą, smulkiosios motorikos, vizualinės – motorinės integracijos ir rašymo vertinimas. Vertinimai bei ergoterapijos užsiėmimai ir diferencinio mokymo programa buvo atliekami šviesioje, šiltoje ir patogioje ugdymo centro patalpoje. Įstaigų vadovai bei vaikų tėveliai buvo supažindinti su tyrimo eiga ir tikslais, gauti raštiški jų sutikimai.

2.2. Tiriamųjų charakteristikos

Tyrime dalyvavo 30 autizmo spektro sutrikimą turinčių vaikų. Tiriamųjų pasiskirstymas pagal lytį: 6 mergaitės, kurios sudarė 20 proc., 24 berniukai – 80 proc.

Vaikai atsitiktine tvarka buvo suskirstyti į dvi grupes: tiriamąją ir įprasto poveikio. Tiriamąją grupę sudarė 15 (50 proc.) vaikų, įprasto poveikio – 15 (50 proc.) vaikų. Po keturių savaičių taikytų intervencijų, tyrimą baigė 27 autizmo spektro sutrikimą turintys vaikai, iš kurių tiriamąją grupę sudarė 13 (48,1 proc.; mergaitės – 23,11 proc., berniukai – 76,92 proc.), kuriems buvo taikyta įprasta ergoterapija kartu grįsta diferenciniu mokymu, įprasto poveikio – 14 (51,9 proc.; mergaitės – 14,28 proc., berniukai – 85,71 proc.), kuriems buvo taikyta įprasta ergoterapija. Vaikų amžius buvo 8,26 ±1,06 metai, iš jų mergaičių vidutinis amžius – 8,6 ± 0,56, berniukų – 8,18 ± 1,13 (žr. 1 pav). Amžiaus skirtumo tarp grupių nenustatėme (U = 40; p = 0,310). Berniukai ir mergaitės į tiriamąją ir įprasto poveikio grupes pasiskirstė vienodai (p = 0,114).

Įtraukimo į tyrimą kriterijai:

1. vaikai, turintys autizmo sutrikimą 2. vaikai lankantys 1 – 4 klases

3. vaikai, kurių intelektas nėra sutrikęs arba vaikai, kuriems diagnozuotas nežymus arba vidurinis intelekto sutrikimas

Neįtraukimo į tyrimą kriterijai:

2. turintys klausos sutrikimus 3. turintys regos sutrikimus 4. kontraindikacijos fizinei veiklai

1.

2.

3.

1pav. Tyrimo vykdymo schema n = 30

Įprasto poveikio grupė n = 15

Tiriamoji grupė n = 15

Smulkiosios motorikos vertinimas Vizualinės – motorinės integracijos vertinimas

Rašymo vertinimas

Po keturių savaičių tyrimą baigė n = 27 mergaičių n = 5 (18,51 proc.) berniukų n = 22 (81,48 proc.) Tiriamoji grupė n = 13 (48,1 proc.) mergaičių n = 3 (23,11 proc.) berniukų n = 10 (76,92)

Įprasto poveikio grupė n = 14 (51,9 proc.) mergaičių n = 2 (14,28 proc.) berniukų n = 12 (85,71 proc.)

Smulkiosios motorikos vertinimas Vizualinės – motorinės integracijos

vertinimas Rašymo vertinimas

2.3. Tyrimo metodai ir priemonės

2.3.1. Smulkiosios motorikos vertinimas

Smulkiajai motorikai vertinti buvo naudojamas „Kaištukų lentos“ testas (Purdue Pegboard, Tiffin, 1948). Šis testas standartizuotas ir skirtas 5 – 89 metų amžiaus žmonėms. Testą sudarytas iš lentos ir 3 rūšių kaištukų: pailgų, trumpų vamzdelių ir apvalių – plokščių su skylute viduryje. Ties lentos viduriu yra 50 skylučių, kurios išdėstytos dvejomis eilėmis po 25 skylutes. Įvertinant vaikų smulkiąją motoriką buvo atliktos keturios užduotys. Prieš kiekvieną užduotį vaikams buvo duodamos žodinės instrukcijos kartu su pavyzdžiu bei leidžiama vieną kartą patiems pabandyti. Užduotys buvo tokios:

• Kaištukų dėjimas dešine ranka. • Kaištukų dėjimas kaire ranka.

• Kaištukų dėjimas abejomis rankomis. • Bokštelio statymas.

Pirmosios užduoties metu pailgus kaištukus reikėjo sudėti dešine ranka į arčiau šios rankos esančias 25 skylutes, reikėjo pradėti nuo viršutinės skylutės. Antrosios užduoties metu pailgi kaištukai buvo dedami kaire ranka į arčiau jos esančias 25 skylutes, reikėjo pradėti nuo viršaus. Trečiosios užduoties metu kaištukus reikėjo sudėti abejomis rankomis nuo viršaus iki apačios. Šias tris išvardintas užduotis reikėjo atlikti per 30 s kuo greičiau. Ketvirtosios užduoties metu iš kaištukų reikėjo pastatyti bokštelį naudojant abi rankas. Pirmiausia, dešine ranka reikėjo įdėti pailgą kaištuką į skylutę, kaire ranka, ant jau įdėto pailgo kaištuko, uždėti apvalų plokščią kaištuką su skylute, tuomet dešine paimti vamzdelį ir uždėti ant sudėtų kaištukų ir pabaigai su kaire ranka uždėti apvalų plokščią kaištuką su skylute. Bokštelių reikėjo pastatyti kiek įmanoma daugiau ir kuo greičiau per 60 s.

2.3.2. Vizualinės – motorinės integracijos vertinimas

Vizualinei motorinei integracijai vertinti naudojamas „Vizualinės motorinės integracijos vystymosi testas“ (Beery – Buktenica Developmental Test of Visual – Motor Integration, Sixth Edition, The (BEERY™ VMI)). Tai standartizuotas, skirtas 2 – 100 metų amžiaus žmonėms, neverbalinis vertinimo įrankis, kuris įvertina, kaip asmuo integruoja vizualinius ir motorinius įgūdžius (akies – rankos koordinaciją). Vertinimui naudojome vieną iš trijų testo dalių, kuri yra pagrindinė: vizualinės motorinės integracijos (VMI) pilną formą.

VMI pilnos formos vertinimą sudaro 30 elementų: • 24 Beery VMI formos,

• trys formos (–, |, O), kurios yra nupiešiamos tyrėjo ir asmenys turi nukopijuoti jas, • trys laukeliai skirti keverzojimui ar kitoms žymėms.

Imituoti ar kopijuoti figūras reikia pieštuku į šalia esančius tuščius laukelius. Prieš šią užduotį vaikams buvo duodamos žodinės instrukcijos ir pirštu parodoma, kur jie turės nukopijuoti figūrą. Kadangi visi tiriamieji buvo vyresni nei 5 metų, remiantis testo vertinimo vadovu, vertinimas būdavo pradedamas nuo 7 užduoties (vertikalios linijos nukopijavimas). Vienas taškas duodamas už teisingai nukopijuotą figūrą. Atlikimo laikas yra 10 – 15 min., tačiau po trijų neteisingai nukopijuotų figūrų vertinimas nutraukiamas. Suskaičiuojama kiek iš viso teisingai imituotų ar nukopijuotų figūrų ir parašomas suminis balas. Iš viso buvo galima surinkti 24 balus.

2.3.3. Rašymo vertinimas

Vaikų rašymui vertinti naudojome Funkcionavimo mokykloje įvertinimas (angl. School Functional Assessment (SFA)). Šis standartizuotas vertinimo instrumentas skirtas stebėti moksleivių

funkcinių užduočių ir veiklų atlikimą iki 6 klasės. Iš viso moksleivių vertinimą sudaro: dalyvavimas,

pagalba atliekant užduotis, veiklos atlikimas. Savo darbe naudojome veiklos atlikimo dalies subskalę,

kuri skirta rašymo užduotims vertinti. Rašymo užduočių subskalę sudarė 12 klausimų, kurių

kiekvienas buvo vertinamas balais nuo 1 iki 4. Balų reikšmės: 1 – neatlieka, 2 – atlieka iš dalies, 3 – atlieka nenuosekliai, 4 – atlieka nuosekliai. Vertinimas buvo atliekamas stebint vaikus pamoku metu, bendraujant su klasės mokytojais.

Rašymo užduotys

1. Užduotis atlieka iš kairės į dešinę. 1 2 3 4

2. Nustato tinkamą pradžios ir pabaigos vietą pateiktame užduočių lape. 1 2 3 4

3. Atliekant rašymo užduotis, rašo linijų ribose ar specialiai tam skirtoje vietoje.

1 2 3 4

4. Rašo tinkamo dydžio skaičius ir raides. 1 2 3 4

5. Įskaitomai rašo žodžius ir skaičius. 1 2 3 4

6. Užduoties lape palieka vietos keliems elementams; nepraleidžia elementų.

1 2 3 4

7. Kopijuoja kruopščiai/įskaitomai nuo netoli esančio šaltinio (pvz.: nuo knygos).

1 2 3 4