LIETUVOS VETERINARIJOS AKADEMIJA
GYVULININKYSTĖS TECHNOLOGIJOS FAKULTETAS
ANATOMIJOS IR FIZIOLOGIJOS KATEDRA
Birutė Kusaitė
TRIUŠIŲ AUGINIMAS, LAIKYMAS, KLINIKINIŲ TYRIMŲ
ĮVERTINIMAS IR HEMATOLOGINIŲ TYRIMŲ ANALIZĖ
Magistro darbas
Magistro darbas atliktas 2004 – 2006 metais Lietuvos veterinarijos akademijos vivariume bei Anatomijos ir fiziologijos katedroje.
Magistro darbą paruošė: Birutė Kusaitė
(parašas)
Magistro darbo vadovė: Doc., dr. Judita Žymantienė
LVA Anatomijos ir fiziologijos katedra
(parašas)
Recenzentas: Prof., dr. Jūratė Šiugždaitė
TURINYS
1. ĮVADAS 4
2. LITERATŪROS APŽVALGA 2.1 TRIUŠININKYSTĖS VYSTYMASIS LIETUVOJE IR EUROPOS
SĄJUNGOJE 6
2.2 REKOMENDACIJOS TRIUŠININKYSTĖS ŪKIUI 8
2.2.1 Triušių veislės 8
2.2.2 Triušių produkcija 11 2.2.3 Triušių laikymas ir priežiūra 12 2.2.4 Triušių šėrimas. Pašarai 17 2.2.5 Triušių virškinimo sistemos ypatumai 19 2.2.6 Triušių mitybiniai ir genetiniai pakitimai 22 3. DARBO ATLIKIMO VIETA IR METODIKA 25
4. TYRIMŲ REZULTATAI 29
4.1 Triušienos produkcija Lietuvoje ir ES 29 4.2 Triušių svorio statistinis įvertinimas 33 4.3 Triušių kraujo biocheminių ir morfologinių rodiklių analizė 35 4.4 Triušių sveikatingumas ir elgesys 39
5. IŠVADOS 41
6. PASIŪLYMAI 42
7. SUMMARY 43
8. LITERATŪROS SĄRAŠAS 46
1 ĮVADAS
Triušiai buvo prijaukinti daugiau kaip prieš 500 metų. Tai – žolėdžiai gyvūnai ne graužikai, bet priskiriami kiškiažvėrių būriui (lagomorfai). Jų amžius 5 – 8, rečiau siekia iki 10 ir daugiau metų. Jie vertinami dėl mėsos ir kailio. Tik XIX a. Pabaigoje, triušius pradėta auginti kaip naminius gyvūnus.
Triušių kailiukai turi didelę paklausą ne tik Lietuvoje. Iš jų siuvami kailiniai paltai, kepurės, apykaklės. Iš brokuotų kailiukų gaminamos pirštinės, piniginės, rankinės, bei lengva odinė avalynė. Triušienos atliekos naudojamos klijų gamyboje. Iš triušių pūkų audžiami aukščiausios kokybės brangūs audiniai, mezgami įvairūs mezginiai.
Triušiai naudojami ir moksliniams tikslams, toksiškumo ir pirogeniškumo testams, gaminant antikūnus, nustatant biologinį produktų aktyvumą, akies ir odos dirginimo testams bei tiriant aterosklerozę. Maitinant juos cholesteroliu sukeliama cholesterolemija. Cholesterolis kaupiasi arterijų viduje ir todėl triušis gali būti žmogaus ligų diagnostikos modelis eksperimentuose. Tačiau jiems nesivysto tokie pažeidimai kaip fibrozė, hemoragija, trombozė, kas būdinga žmogui (Šimkevičienė, Rukšėnas 2001; Ling ir kt., 2001; Ruehm ir kt., 2001).
Lietuvoje ūkininkai augina įvairių veislių triušius: Naujosios Zelandijos baltuosius, Flandrus, Prancūzų avinus, Reksus kastor, Vienos mėlynuosius, Vokiečių drugelius, Šinšilus bei dekoratyvinius triušiukus. Šiaulių, Panevėžio ir kituose rajonuose įkurtos ir veislinių triušių bandos. Triušiai Lietuvoje auginami beveik kiekviename rajone, triušių augintojai jau dabar būdami Europos Sąjungos sudėtyje laukia, kad triušių veislininkystė ir jų auginimo verslas būtų geriau pripažintas ir remiamas.
Temos aktualumas – triušiena – vertingas dietinis produktas. Tačiau norint imtis šio verslo, būtina susipažinti su triušių biologija, fiziologijos ypatumais, veislių savitumais, šėrimu, priežiūros bei laikymo sąlygomis, gerovės užtikrinimo reikalavimais bei apskaičiuoti, išanalizuoti mėsos gamybos išlaidas, pasirinkti verslo kryptį bei numatyti būsimą pelną.
Šio darbo tikslas – nustatyti įvairių veislių įtaką triušių augimui ir fiziologiniams
rodikliams.
Darbo uždaviniai :
¾ Išanalizuoti triušininkystės vystymo perspektyvas Europos Sąjungos šalyse iirr L
Liieettuuvvoojjee;;
¾ Įvertinti Naujosios Zelandijos baltųjų ir Prancūzijos avinų triušių veislių klinikinę būklę;
¾ Nustatyti jų kraujo morfologinių ir biocheminių rodiklių kitimą priklausomai nuo veislės;
2 LITERATŪROS APŽVALGA
2.1 TRIUŠININKYSTĖS VYSTYMASIS LIETUVOJE IR EUROPOS SĄJUNGOJE
Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad auginti šiuos gyvulėlius nėra itin sudėtinga, nes dažnoje kaimo sodyboje regime juos straksint, rupšnojant žolę, ir šeimininkai nesiskundžia dideliais auginimo sudėtingumais. Bet, norint išauginti daugiau ir vertingesnių veislių triušių, kaip kiekviename darbe, taip ir triušininkystėje, reikia nemažai pastangų, triūso, žinių apie biologinius ir fiziologinius ypatumus. Norint imtis šio verslo, pirmiausia reikia daug žinių
(http.//www.xxiamzius.lt/archyvas/xxiamzius/20030509/rink-02.html Prieiga per internetą 2004m. Spalio11d.).
Tiesa, tik apytikriai galima pasakyti, kiek triušių yra Lietuvoje – gal apie 100 tūkst., gal kiek daugiau. Mat triušiai neskaičiuojami kaip, tarkime, galvijai, avys, kiti gyvuliai, o žiūrima, kiek yra veislinių patelių. Vienos jų atsiveda jauniklių keturiskart per metus, kitos – tris ar dar mažiau. Šią tvarką prižiūri šeimininkai. Visiems svarbu turėti sveikų, įmitusių, puraus kailiuko gyvulėlių.
Lietuvos kailinių žvėrelių draugija įkurta 1992 metais spalio 15 dieną. Šios draugijos svarbiausieji uždaviniai: rūpintis veislių išsaugojimu ir gerinimu, veislinių triušių bandų priežiūra, veislinių žvėrelių vertinimas, kilmės knygų vedimas, rengti seminarus, paskaitas, muges, parodas ir kitus renginius, bendradarbiauti pašarų gamyboje, auginime, ligų profilaktikoje ir gydyme, realizacijoje, propaguoti draugijos narių ūkinę ir mokslinę veiklą.
Perspektyvą turi ir ekologinė triušininkystė. Ekologinio ūkininkavimo augimą per keletą pastarųjų metų visoje Europoje paspartino didėjantis vartotojų rūpinimasis savo sveikata ir noras valgyti sveiką maistą (Maskoliūnaitė, 2004).
Laikymo sąlygos turi atitikti triušių auginimo keliamus reikalavimus. Reikia sudaryti galimybes triušiams laisvai tenkinti dar išlikusius laukinių protėvių instinktus, būti atvirame ore, atsižvelgiant į sezoną, amžių, fiziologinę būklę.
Labai svarbus dėmesys turi būti skiriamas triušių sveikatingumui. Gera sveikatos būklė rodo, kad jų laikymas atitinka zoohigieninius reikalavimus. Jei triušis susirgo ar susižeidė, jam nedelsiant turi būti suteikta veterinarinė pagalba ir gydymas. Pirmenybė teikiama alternatyviems gydymo būdams (fitoterapiniams, hemoterapiniams preparatams). Jei toks gydymas efekto neduoda, galima panaudoti sintetinius (cheminius), veterinarinius vaistus. Visa tai reikia griežtai registruoti apskaitos žurnale. Taip pat reikia numatyti produkcijos vartojimo būdą po gydymo (Bakutis, 2004).
2.2 REKOMENDACIJOS TRIUŠININKYSTĖS ŪKIUI 2.2.1 Triušių veislės
Įvairūs autoriai triušių veisles skirsto nevienodai: vieni – į mėsinius, mėsinius-kailinius, kailinius ir pūkinius, kiti – į mėsinius, kailinius ir pūkinius. Pagal plaukų ilgį triušių veislės skirstomos į normaliaplaukius, trumpaplaukius ir ilgaplaukius.
Normaliaplaukiams priskiriamos tos triušių veislės, kurių dengiamieji plaukai yra nuo 2,5 iki 4 cm ilgio, o pūkas – 2 – 2,5 cm ilgio. Tai gerai žinomos mėsinių-kailinių, mėsinių triušių veislės (šinšilai, pilkieji ir baltieji milžinai, Vienos mėlynieji, sidabriniai ir kt.).
Trumpaplaukių dengiantieji ir pūkiniai plaukai vienodi, trumpi: nuo 1,5 iki 2,0 cm ilgio (reksai, šermuoniniai).
Ilgaplaukiams priskiriami pūkiniai triušiai, kurių plaukų ilgis – 5 cm ir daugiau (baltieji pūkiniai, angoriniai ir kt.).
Triušiai dar skirstomi ir pagal svorį: stambūs, vidutiniai ir smulkūs. Stambių triušių vidutinis svoris ne mažesnis kaip 5-6 kg (pilkieji ir baltieji milžinai, flandrai, Prancūzijos, Olandijos, Ispanijos avinai, sidabriniai ir kt.). Vidutiniai sveria ne mažiau kaip 4,0 kg (Vienos mėlynieji, marderiai), smulkieji – mažiau kaip 4,0 kg. Jiems priskiriami voverės, šampanės ir kt. (Gaidžūnienė, 2002).
Didžiausias ekonominis mėsinės triušininkystės efektas pasiekiamas auginant triušius hibridus: Hyplus, Kunistarus, Zika, Hyla, Gemia ir kt. Prancūzijoje, Čekijoje bene didžiausią paklausą turi hibridai Hyplus, Vokietijoje – Lika. Šie pramoniniai hibridai buvo išvesti taikant kuriamąjį kryžminimą, kruopščiai atrenkant ir parenkant poras. Minėti pramoniniai triušių hibridai buvo išvesti maždaug per 25 metus (Gaidžiūnienė ir kt., 2005).
Lietuvos augintojus labiausiai domina mėsinės veislės: Belgijos milžinai, Prancūzijos avinai, Naujosios Zelandijos baltieji ir raudonieji, Vienos mėlynieji. Kailinių triušių veislių populiarumas menkas, nors paklausa pastebima.
kg, 3 – 2,7-3 kg, 1 kg svorio priaugti sunaudodami vidutiniškai 3-4 pašarinius vienetus. Šių triušių liemens ilgis – 45-55 cm, krūtinės apimtis – 37 cm, konstitucija tvirta, kūnas trumpas, platus, kompaktiškas, krūtinė plati, raumenys gerai išsivystę. Jų galva nedidelė, ausys trumpos, stačios, akys raudonos. Kojų padai apaugę tankiais plaukais, todėl šiuos triušius, kaip ir Kalifornijos, galima laikyti ant vielos tinklo grindų. Naujosios Zelandijos baltųjų veislės patelės yra vislios, veda po 8 – 10 triušiukų.
Šios veislės triušiai labai paplitę Amerikoje ir Europoje, ypač Anglijoje, nes šių šalių rinkoje Naujosios Zelandijos triušių mėsos paklausa yra didžiausia.
2.1 pav. Naujosios Zelandijos baltieji
Flandrai – ši veislė išvesta Prancūzijoje maždaug prieš 500 metų. Patekę į Belgijos provinciją (Flandriją), jie buvo pavadinti jos vardu. Tai viena stambiausių mėsinių – kailinių triušių veislė. Suaugusių flandrų vidutinis svoris 6,5-7 kg, kai kurie sveria 9-10, o rekordinis svoris – 15 kg. Jų liemens ilgis – 67-70 cm ir daugiau, krūtinės apimtis – 37 cm. Galva didelė, apvali, ausys ilgos, plačios, padėtis panaši į V raidę. Kaulai stambūs, gerai išsivystę, strėnos plačios, nugara plati, kai kurių truputį įlinkusi. Flandrų kailio spalva panaši į rusvojo kiškio, tamsiai pilka arba su metalo atspalviu. Patelės pieningos ir vislios: veda po 8-12 jauniklių ir dažniausiai visus užaugina. Flandrai lėtai bręsta, juos kergti geriausiai 10-11 mėn. Amžiaus, be to yra lepūs, jiems reikia gerų pašarų ir priežiūros.
Reksai – tai didžiausią paklausą pasaulio rinkoje turinti trumpaplaukių triušių veislė, išvesta 1919 metais Prancūzijoje. Šių triušių kailiukas skiriasi nuo kitų veislių, turinčių labai trumpus aksominius plaukus (iki 2 cm ilgio). Kailiuko spalva labai įvairi: balta, juoda, ruda su įvairiais atspalviais, melsva. Iš viso yra apie 13 įvairių atspalvių. Kailis ne tik labai tankus, bet ir daug tvirtesnis nei kitų triušių. Reksų galva nedidelė, lengva, pailga, ausys stačios, vidutinio ilgumo, liemuo trumpas – 47 cm. Krūtinė gili, tačiau siaura (apimtis 30-32 cm), nugara siaura, ilga, kartais truputį kuprota. Kojos plonos, tiesios, kaulai ploni. Šios veislės triušių vidutinis svoris – 3,5 kg, patelės veda vidutiniškai po 6-7 triušiukus (http://www.burkesbackyard.com. Prieiga per internetą 2006m. Susio11d.).
2.2 pav. Reksų veislės triušis (Rex Rabbit Club )
Pasirenkant veisles arba rūšis, būtina atsižvelgti į triušių gebėjimą prisitaikyti prie vietinių sąlygų, į jų gyvybingumą bei atsparumą ligoms, kad būtų išvengta specifinių susirgimų bei sveikatos sutrikimų. Pirmenybė teikiama vietinėms veislėms ir rūšims (Bakutis, 2003).
Lietuviškos triušių veislės kol kas nėra ir niekas nesiruošia jos sukurti. Triušiai su kilmės dokumentais į mūsų šalį įvežami iš užsienio. Tai apsprendžia ir veislių pavadinimai (http://www.info.lt/index.php?page=naujienos&view=naujiena_arch&id=32685. Prieiga per internetą 2005 gruodžio 15 d.).
2.2.2 Triušių produkcija
Lietuvoje auginamų triušių pagrindinė produkcija – mėsa ir kailis, jei triušiai pūkiniai – pūkai. Triušiena – labai vertingas maisto produktas. Joje yra daug baltymų, labai reikalingų žmogui. Palyginti su kitų gyvulių mėsa, triušienoje yra mažai kaulų, skerdienos išeiga – apie 12 procentų. Pagal cheminę sudėtį, virškinamumą, skonį bei mėsos sultingumą geriausia yra triušių broilerių mėsa, kai jie sveria apie 2 kg. Auginant triušius mėsai, ekonominiu požiūriu naudingiausia juos mušti sulaukusius 4 mėnesių, nes tada kailiukas jau būna neblogos kokybės. Triušis turi sverti ne mažiau kaip 2 kg ir nesišerti. Prieš mušimą reikia patikrinti, ar triušis nesišeria. Jeigu lengvai pabraukus per nugarą plaukų tarp pirštų nelieka, o papūtus plaukus spalvotų triušių nugaroje ir šonuose odos spalva būna šviesi, o baltųjų – nematyti naujai ataugančių plaukų, vadinasi, triušis baigė šertis ir yra tinkamas mušti. Priešingu atveju jis dar auginamas, kol baigia šertis.
Pirmiausia pradeda šertis triušio nugara arčiau kaklo. Vėliau slenka visos nugaros plaukai, po to – užpakalinė dalis ir šonai. Šėrimosi pabaiga ties uodega, šlaunimis, kaklo apačioje, papilvėje, ties užpakalinėmis kojomis. Norint gauti geros kokybės kailiukus, svarbu žinoti šėrimosi eigą.
Kaip vertinga organinė trąša naudojamas ir triušių mėšlas, kuris savo sudėtimi panašus į paukščių mėšlą. Palyginti su karvių mėšlu, jame yra apie 2 kartus daugiau fosforo, 1,5 karto – kalio. Jį galima kompostuoti, gaminti humusą. Triušių mėšlo komposte gerai veisiasi vietiniai ir Kalifornijos sliekai (Gaidžiūnienė, 2001).
2.2.3 Triušių laikymas ir priežiūra
Gamtoje triušiai yra naktiniai arba prieblandos gyvūnai, gyvena urvuose ir maitinasi naktį. Laboratorijoje jie yra aktyvūs ir dieną, ir naktį. Pagal savo prigimtį triušiai bandos gyvūnai, bet gali gerai gyventi ir atskirti. Jiems labai svarbu draugiški santykiai su žmogumi, triušius reikia įpratinti bendrauti, tada jiems nebūna streso ir lengviau su jais dirbti. Elgiantis su jais netinkamai, gali įdrėksti, įkąsti arba įspirti. Netinkamai laikant, pavyzdžiui, negalint normaliai judėti, atsiranda skeleto deformacijų, kaulų audinio hipoplazija, dėl kurios dažnai lūžta kaulai, o kai gyvūnai neramūs, gali būti užspausti ir stuburo nervai.
Triušiai laikomi triušidėse, pašiūrėse ir lauko narveliuose. Geriausia juos laikyti specialiose uždarose triušidėse. Čia jie apsaugoti nuo vėjo, lietaus, šalčių, karščių ir triukšmo, patogu mechanizuoti pašarų bei vandens tiekimą, mėšlo šalinimą. Triušiai laikomi narveliuose: suaugę – po vieną, prieauglis – grupelėmis. Kai triušių laikoma daug, narveliai triušidėje statomi dviem ar trimis aukštais. Vasarą į triušidės langus įstatomi tinkleliai, kad nepatektų užkrečiamųjų ligų platintojų – musių ar kitokių vabzdžių. Triušidėje turi būti įrengta patalpa šakniavaisiams, grūdams ir kitiems pašarams bei inventoriui laikyti. Be to, turi būti patalpa įsigytiems bei izoliatorius sergantiems triušiams. Optimali oro temperatūra triušidėje – 14-15°C, santykinis oro drėgnumas – ne didesnis kaip 70 procentų. Triušidė turi būti švari, sausa, gerai vėdinama, amoniako – ne daugiau kaip 10 mg/m3.
Tačiau šiuo metu Lietuvoje yra daug efektyvesnių ir mažiau kenksmingų dezinfekuojančių medžiagų importuotų iš įvairių kitų šalių tinkamų triušių patalpų dezinfekcijai. ES šalyse plačiai naudojamas preparatas Clidox (Marai, Rashwan 2004).
Dezinfekuotos patalpos gerai išvėdinamos. Teritorija apie triušidę turi būti švari. Mėšlidė paprastai dezinfekuojama sausomis chlorkalkėmis.
Pramoninė triušininkystė sukurta naudojant progresyvias technologijas, įskaitant triušių laikymą uždarose patalpose (triušidėse) su reguliuojamu mikroklimatu, mechanizuotu darbu aptarnaujant ir maitinant triušius pilnaverčiu granuliuotu maistu. Triušių laikymas tokiose patalpose suteikia galimybę gaminti mėsą ištisus metus, pastovų narvelių užimtumą, didina darbo ir gamybos našumą, didina ūkio rentabilumą (Act-Сtaлкер, 2003).
2.1 lentelė. Rekomenduojami narvelių matmenys laikant ir bandant triušius (Lukauskas, 2000) Minimalus narvelio plotas, cm² Minimalus narvelio aukštis*, cm Triušis (1 kg) 1400 30 Triušis (2 kg) 2000 30 Triušis (3 kg) 2500 35 Triušis (4 kg) 3000 40 Triušis (5 kg) 3600 40
*Čia „narvelio aukštis“ reiškia atstumą tarp narvelio grindų ir viršutinės horizontalios narvelio grotų plokštumos. Atliekant bandymus reikia atsižvelgti į galimą gyvūnų augimą, kad pagal šią lentelę būtų užtikrinta pakankamai erdvės visose bandymo stadijose (Lukauskas, 2000).
2.3 pav. Mediniai triušių narveliai
Populiariausi tarp triušių augintojų paprasti mediniai vienviečiai arba dviejų aukštų, sujungti po du, su bendra stambiųjų pašarų šėrykla. Triušiai narveliuose apsaugomi nuo šalčio, drėgmės, kaitrų ir daugybės jų mirtinų priešų: žiurkių, šeškų, žebenkščių, kačių, šunų. Be to, narvelius patogu valyti, laiku pastebimi, izoliuojami ir gydomi susirgę triušiai. Palankios sąlygos individualiai triušių priežiūrai, kruopščiai veislininkystės apskaitai. Narvelių dydis priklauso nuo triušių veislės (3.2 lentelė).
2.2 lentelė. Narvelių dydžiai, cm (Gaidžiūnienė ir kt. 2005) Matmenys Stambūs triušiai Vidutinio stambumo triušiai Smulkūs triušiai Ilgis 150 120 100 Plotis 80 70 60
Priekinės sienelės aukštis 75-90 70-85 70-80
Užpakalinės sienelės aukštis 55-60 50-60 50-55
Geriausia tinka triušių auginimui kombinuotų narvų sistema ant ratukų, naudojama ES kai kuriose šalyse, tačiau tai brangi įranga, bet atitinkanti gyvūnų gerovės reikalavimus, o mikroklimatiniai rodikliai kontroliuojami automatizuotai (Prieiga per internetą:www.scanbur – bk.com 2005 gruodžio 19d.).
2.4 pav. Triušių laikymas narveliuose
2.5 pav. Specialūs plastmasiniai narvelio dugnai
Veislinių patelių narveliai dalijami į du skyrius: lizdo ir šėrimo. Lizdo grindys išklojamos lentomis, o šėrimo skyrių galima iškloti vielos tinklu (su ne platesnėmis kaip 12-13 mm akutėmis). Grindys turi būti su 2-3 cm nuolydžiu. Anga triušei patekti į lizdo skyrių daroma 10 cm atstumu nuo grindų. Ji turi būti ne mažesnė kaip 20 cm aukščio ir 18 cm pločio. Narvelyje įrengiamos dvejos durelės: šėrimo skyriuje 30x60 cm dydžio iš vielos tinklo, o lizdo – (35 – 40 cm) iš lentų.
Veislei skirtos patelės laikomos po 2-3 viename narve, patinai po vieną. Veislei atrinktos patelės sukergtos suleidžiamos į “motininius” narvelius po vieną. Čia jos ir triušiuojasi. Mėsai skirtas prieauglis laikomas narvuose ar voljeruose iki pardavimo (paprastai iki 3-4 mėnesių).
Jei vasarą triušiai laikomi lauke, narvus reikia statyti pavėsyje, kad jie būtų apsaugoti nuo tiesioginių saulės spindulių. Kai labai karšta, perkaitusius triušius reikia perkelti į vėsią, gerai vėdinamą patalpą. Jei triušiai visus metus laikomi lauke, jų narveliai turi būti sandaresni ir statomi nuo lietaus, vėjo ir sniego gerai apsaugotoje vietoje. Rudenį narveliai gerai apžiūrimi, užkamšomi plyšiai.
Lietuvoje pastaraisiais metais daugiausia triušių auginama ūkininko E.Kubiliaus fermoje, Panevėžio rajone. Čia kasmet išauginama apie 10000 triušių. Apsitriušiavusios veislinės patelės laikomos dviejų aukštų keturių narvelių sekcijose (Stanišauskienė, 2004).
Svarbu pastatuose palaikyti pastovų santykinį oro drėgnumą, temperatūrą, užtikrinti gerą oro apykaitą, ypač vasaros metu. Tai galima kontroliuoti taikant įvairias ventiliacijos sistemas ar laikant lengvų konstrukcijų tvartuose.
Šalčio poveikį galima sumažinti kreikiant šiaudais. Skersvėjai yra nepageidaujami bet kokiu metų sezonu (Bakutis, 2003). Zoohigieniniai reikalavimai triušių fermai (žr. 3 priedą).
2.2.4 Triušių šėrimas. Pašarai
Sudarant pašarų racionus bei gaminant pašarų mišinius triušiams visų pirma reikia atsižvelgti į:
• pašarų paėmimo ir virškinimo specifiką; • reikalavimus pašarinėms žaliavoms;
• energijos ir maisto medžiagų poreikį ir nuo to priklausančias jų koncentracijos normas pašarų racionuose bei mišiniuose;
• virškinimo fiziologijai ir sveikatai svarbią ląstelienos dalį pašaruose; • specifinį pašarų priedų efektą (Gaidžiūnienė ir kt., 2005).
Triušis – žolėdis gyvūnas, turintis graužikams būdingą dantų sistemą. Suaugę triušiai turi 28 nuolatinius dantis. Viršutiniame ir apatiniame žandikaulyje yra po 2 didelius kaplius ir po vieną porą mažų.
Visi triušių dantys auga nuolat. Apatinio žandikaulio dantys auga greičiau nei viršutinio. Pakankamą dantų dilinimą garantuoja žaliąja ląsteliena turtingas pašaras, kuris krūminiais dantimis yra sutrinamas. Šienas ir žolė yra žaliasis pašaras. Tokį pašarą būtina paįvairinti lapais, žole, mažais kiekiais papildyti vaisiais ir daržovėmis ( Maertens ir kt., 2002).
Pagrindiniai triušių raciono komponentai yra šienas ir vanduo. Ne be reikalo šienas vadinamas triušių duona. Jo reikia duoti pakankamai ir geriausia dėti į ėdžias, o ne kreikti ant grindų, kur pašaras greitai sutrypiamas ir netinka mitybai.
Šienas turi būti geros kokybės, bet nebūtinai labai baltymingas. Iš antros ir trečios pjūties žolės pagamintas pašaras kartais turi daug baltymų, dėl kurių pertekliaus gali sutrikti virškinimas. Tokį šieną geriau maišyti su mažiau baltymingu arba juo kreikti narvelius, tuomet triušiai baltymingo šieno suėda mažiau.
Bulves ir kitus gumbavaisius bei šakniavaisius (morkas, salierus, topinambus ir kt.) triušiai irgi ėda. Žalios morkos ar bulvės yra sveikas pašaras, tačiau pastarųjų po nedaug patartina duoti tik žindymo periodu. Krūmų, lapuočių medžių ir eglių šakas jie graužia žiema. Triušiams tinka aviečių, gervuogių, liepų, klevų, uosių, tuopų, guobų, beržų, gluosnių, eglių, pušų, šeivamedžių, kadagių ir kitų medžių šakos. Gyvūnams labai sveika duoti džiovintų dilgėlių, nes jose esančios veikliosios medžiagos gerina kailio struktūrą (Michelkevičienė, 1997).
Triušių šėrimo tipas priklauso nuo laikomų gyvūnų skaičiaus. Mažuose ūkiuose naudojamas kombinuotas šėrimas (sultingaisiais, žaliaisiais, stambiaisiais pašarais, koncentratų daugiau duodama penimiems gyvūnams).
Dideliuose ūkiuose geriausia triušius šerti visaverčiais kombinuotais granuliuotais pašarais, skirtais veisliniams, penimiems ir augantiems triušiams. Sėkmingai auginti veislinius triušius be koncentruotų pašarų neįmanoma, tačiau jų negalima duoti per daug: geriau kai jų triušiai suėda per mažai negu per daug.
Mėsai intensyviai auginami triušiai turi atitikti tokius auginimo reikalavimus: penėjimo trukmė – nuo nujunkymo (3-5 sav.) iki 8-11 sav. Amžiaus; svoris skerdimo metu – pvz., Naujosios Zelandijos Baltieji turi sverti apie 2,5 kg; priesvoris per parą – 40-50 g; pašarų sąnaudos per penėjimo laikotarpį – apie 6 kg visaverčių koncentratų, pašarų sąnaudos 1 kg priesvorio – apie 2,8 kg (Kulpys ir kt., 2004; Ribikauskienė, 2003).
Pašarų kokybė, visavertiškumas lemia triušių vislumą, patelių pieningumą, penėjimosi savybes, kailio tankį ir blizgesį. Norint triušius taisyklingai šerti, reikia žinoti net tik atskirų pašarų maistinę sudėtį ir kaip juos pasisavina organizmas, bet ir jų vaidmenį bei reikšmę triušio organizmo augimui, vystymuisi ir produktyvumui (Maertens., ir kt 2002).
Dėl triušių virškinimo sistemos ypatumų negalima staigiai keisti mitybos, tai reikia atlikti per 4-5 dienas, kad adaptuotųsi žarnyno flora.
Vandens triušiai turi turėti visada ad libitum (Morisse, Maurice, 1994). Vanduo turi būti švarus ir šviežias. Tinka automatinė girdymo sistema. Triušiams reikia 100 ml/100 g kūno svorio vandens, maitinančios triušės gali išgerti iki 90 ml/100g (Šimkevičienė; Rukšėnas 2001).
Darant ilgas pertraukas tarp šėrimų triušiai gali persiėsti, prigerti daug vandens. Išsipūtęs skrandis padidina riziką plyšti skrandžio sienai. Tada besivystantis pilvaplėvės uždegimas gali sukelti įvairias komplikacijas ir triušių žuvimą.
2.2.5 Triušių virškinimo sistemos ypatumai
Triušių labai gerai išsivysčiusi virškinimo sistema, nors jie ir neatrajoja, bet maistą naudoja racionaliai. Skrandis padalytas į dvi dalis, vienkameris, jo talpa – 180-200 ml. Dėl silpnai išlavintų skrandžio sienos raumenų triušiams nebūdingas vėmimas. Skrandžio pH žemas (1-2), todėl nužudo mikrobus. Tačiau mikrobai atlieka fermentaciją žarnyne. Triušiai turi tulžies pūslę. Jie skiriasi nuo kitų žinduolių tulžies pigmentų gamyba. Dauguma žinduolių sekretuoja bilirubiną, tuo tarpu ne žinduoliai (pvz., paukščiai) biliverdiną. Triušiai unikalūs – jie išskiria daugiau biliverdino negu bilirubino (Šimkevičienė; Rukšėnas 2001).
Skrandžio išskiriamos sultys turi ypač daug virškinamųjų savybių. Sultis skrandis išskiria visą parą. Triušio žarnos yra labai ilgos – 8-10 kartų ilgesnės už kūną. Maistas skrandyje išbūna 5-10 valandų (http://www.dmsl.de/faq/haltung/fuetterung.shtml. Prieiga per internetą 2004m spalio11d.)
maksimumas pasiekiamas 6.00 val. Antroji fazė baigiasi 8.00 val. Dieninės išmatos išskiriamos (nuo 18.00 iki 8.00 val.) pagal tą patį modelį su dviem maksimumais 24.00 ir 6.00 val. (Marounek ir kt., 1995; Carabano ir kt., 1997).
2.6 pav. Naktinių ir dieninių išmatų išskyrimo ir pašaro sausos medžiagos suvartojimo
kitimas paros metu (Carabano ir kt., 1997).
Triušio akloji žarna – didelė fermentacinė kamera, užimanti apie trečdalį pilvo ertmės. Bakterinė žarnos flora susideda iš dominuojančių anaerobų (bakterijų, kurios gali gyventi be deguonies) ir gramteigiamų bakterijų (laktobacilos), taip pat gramneigiamų (Escherihia coli), kurių nežymūs kiekiai pasitaiko ne visuose žarnos segmentuose. Triušių žarnos bakterinė flora padeda lengvai virškinti laisvąsias riebalų rūgštis, kurios vėliau rezorbuojasi. Kad žarnos flora funkcionuotų, reikia tam tikrų sąlygų. Šeriant triušius ląsteliena turtingais pašarais (turinčiais daug celiuliozės) nuolat palaikoma normali žarnos flora. Trūkstant racionuose cukrumi ir krakmolu turtingų pašarų, krakmolas virsta cukrumi, kuris keičia pH vertę nuo 8 – 9 iki 5 – 6. Tai skatina žarnos floros išnykimą. Reikalingos bakterijos stelbiamos nepageidaujamomis kultūromis, tokiomis kaip Escherihia coli, kurios nesugeba suskaidyti celiuliozės (Matusevičius, 2004).
druskos rūgštis. Tuo pačiu metu skrandyje ir plonosiose žarnose ištirpinama gleivėta danga, vyksta minėtos grupės išmatų ir atskirų komponentų cheminis skaldymas ir rezorbcija. Šiuo būdu gyvūnai sugeba iš celiulioze turtingų pašarinių žaliavų sintetinti jiems patiems reikalingas maisto medžiagas (http://www.dmsl.de/faq/haltung/fuetterung.shtml. Prieiga per internetą 2005m spalio18d.).
Naktinių ir dieninių išmatų atskyrimas prasideda virškinamajam turiniui judant akląja žarna ir proksimaline gaubtine žarna. Dieninės išmatos susidaro ne rezorbuojant kai kuriuos aklosios žarnos turinio komponentus gaubtinėje žarnoje, bet mechaniškai atskiriant skirtingus virškinamo turinio komponentus. Vykstant dieninių išmatų išskyrimui, vandenyje tirpios medžiagos ir smulkiosios dalelės (mažesnio už 0,3 mm skersmens, įskaitant ir mikroorganizmus) antiperistaltiniais judesiais ir atgaliniu srautu grąžinamos į akląją žarną. Rupesnės dalelės (kurių skersmuo didesnis už 0,3 mm) patenka į distalinę gaubtinės žarnos dalį. Motorinėse funkcijose, formuojančiose naktines išmatas, svarbų vaidmenį vaidina endogeniniai prostaglandinai. PGE2, ir
PGF2α infuzijos slopina proksimalinės gaubtinės žarnos judesius, stimuliuoja distalinę gaubtinę
žarną ir po jų susidaro naktinės išmatos (Merino ir kt., 1992).
Naktinių išmatų išskyrimo metu aklosios žarnos turinys yra padengtas gleivių apvalkalu. Todėl naktines išmatas sudaro nedideli 5 mm skersmens gumulėliai, kuriuos triušiai gali atpažinti. Naktinės išmatos paimamos tiesiog nuo išangės, nurijamos nekramtant ir 3-6 val. Būna nepakitusios skrandžio apatinėje dalyje (Gidenne ir Bellier, 1992).
Naktinių išmatų cheminė sudėtis panaši į aklosios žarnos turinio cheminę sudėtį, bet visiškai skiriasi nuo dieninių išmatų sudėties (žr. 5 priede). Naktinėse išmatose yra daugiau, palyginus su dieninėmis, proteinų, mineralinių medžiagų ir B grupės vitaminų. Dieninėse išmatose daugiau ląstelienos komponentų nei naktinėse išmatose. Su naktinėmis išmatomis gaunamuose proteinuose gausu nepakeičiamų aminorūgščių, kaip lizinas, sieros turinčios aminorūgštys arba treoninas (Proto, 1976).
kt., 1987). Be to, kaprofagijos intensyvumas kinta priklausomai nuo raciono maistinių savybių (Carabano ir kt., 1997).
2.2.6 Triušių mitybiniai ir genetiniai pakitimai
Triušiams, susižeidusiems ar susirgusiems dėl neteisingo šėrimo, nedelsiant turi būti suteikta reikalinga veterinarinė pagalba ar gydymas (Bakutis, 2003). Stresas gali slopinti žarnyno judėjimą, pakeisti temperatūrą. Pervežus triušius į naują vietą, 24 val. nereikia jų šerti, bet skiriamas tik geriamasis vanduo. Jie turi adaptuotis naujoje aplinkoje, kad nebūtų streso. Be to, triušių žarnyno mikroflora yra labai jautri aplinkos pasikeitimui. Triušių inkstai yra primityvūs, palyginti su kitų žinduolių. Jų šlapimo spalva – nuo geltonos iki raudonos, ir tai priklauso nuo maisto sudėties. Triušių kraujo neutrofiliniai leukocitai turi daug eozinofilinių granulių citoplazmoje (pseudoeozinofiliniai leukocitai).
Maždaug 30 proc. Triušių nereaguoja į atropiną, kadangi šis vaistas yra inaktyvinamas kraujyje atropinoesterazės.
Triušiai yra labai jautrūs intraveninėms barbitūratų ir ketamino injekcijoms, netgi, kai duodamos tinkamos dozės, svarbu neperdozuoti (Šimkevičienė, Rukšėnas 2001 ).Veiksniai turintys įtakos triušių sveikatingumui yra ne tik laikymo ir šėrimo sąlygos, bet ir genetinės ligos. Vykdant genetinės kontrolės programą sergantys paveldimomis ligomis gyvuliai yra atrenkami, ir eliminuojami iš veisimo programų, kad nebūtų platinamas nepageidaujamas genas.
Glaukoma atsiranda tiek laboratorinėse, tiek komercinėse triušių kolonijose. Oftalmologai domisi ja, nes tai turi panašumo su žmogaus įgimta glaukoma. Glaukoma pirmiausia pasireiškia kaip šviesiai melsvas šešėlis ant akies ragenos. Pažeista gali būti viena akis arba abi. Atsiranda progresuojanti tamsuma ir akies obuolio išsikišimas pasidaro pastebimas. Progresuojanti tamsuma gali privesti prie aklumo. Glaukoma yra pasekmė anomalaus drenavimo mechanizmo ir nesugebėjimo išlaikyti normalaus skysčio santykio akyje. Tai yra pusiau letalinis defektas, kuris yra perduodamas kaip recesyvinė savybė.
reikiamam ilgiui ir dydžiui. Kada apatinis žandikaulis yra trumpesnis arba ilgesnis negu viršutinis žandikaulis, netaisyklingas priekinių dantų sukandimas baigiasi nenormaliai greitu augimu. Skruosto dantys (prieškrūminiai ir krūminiai) ribojasi ir brūžinasi net normaliems gyvuliams. Šitie dantys tęsia augimą ir jiems įtakos turi pastovus trynimasis su priešingais dantimis, kad palaikytų formą. Dėl netaisyklingos žandikaulio padėties gali atsirasti sulaužyti dantys, netaisyklingi arba peraugę panašiai kaip atsitinka su priekiniais dantimis.
Netaisyklingo sukandimo požymis yra laipsniškas apetito ir svorio netekimas. Abi burnos pusės gali būti suteptos seilėmis. Palaipsniui gyvūnai tampa vangūs, netenka daug skysčių ir nesugeba tinkamai kramtyti. Komplikacijas sukelia dantų pūliniai, dantų įaugimas į apatinį žandikaulį ir mirtis dėl badavimo. Netaisyklingas priekinių dantų sukandimas gali būti laikinai koreguojamas apkarpant dantis, kad gyvulys galėtų ėsti ir įgyti gerą formą skerdimui.
Nežiūrint į tai niekada nenaudokite šių gyvūnų veisimui, todėl kad dauguma netaisyklingų dantų sukandimų yra paveldimi. Jaunikliai dažnai kandžioja narvo vielas arba šėryklas tuo sukeldami sukandimo nesutapimą, kurio pasekmėje išsivysto netaisyklingas dantų sukandimas. Tai nėra paveldima, bet sunku atskirti nuo paveldėto dantų sukandimo. Tokiu būdu geriausiai manyti, kad visi netaisyklingi dantų sukandimai yra paveldėti. Recesyvinis netaisyklingo dantų sukandimo genas gali būti pašalintas tik atrinktu veisimu (Quesenberry ir kt., 2004).
Kartais triušiams išsivysto krūminių dantų anomalijos ir priekinių dantų antriniai pakitimai. Jų dantų šaknys pro kaulus perauga net į raumenis. Triušiai pradeda blogai ėsti, ašaroti. Burnos ertmėje atsiranda žaizdų, nes nenormalūs dantys sužaloja gleivinę, kramtymo raumenis, kraujagysles ir nervus, šiam procesui gali turėti įtakos ir mikrobų infekcija. Dantys praranda savo geltoną spalvą ir tampa porceliano baltumo.
charakterizuojama nesugebėjimu išlaikyti lygsvaros ant vienos ar abiejų užpakalinių kojų, kartais pasitaiko visų keturių galūnių. Galūnės yra susuktos ir gyvūnas turi dvigubo sujungimo pozą. Šios ligos paveiktas gyvūnas nėra paralyžiuotas. Jie ėda normaliai, atrodo viskas gerai, tik juda ilgai ir vingiuotai ant pilvo ir krūtinės. Patologinė pasekmė klubo ir peties nejudrumas.
Ataksija yra panaši kai kuriais požymiais į iškreiptas kojas. Kaip bebūtų tai yra nulemta letalinio recesyvinio genetinio faktoriaus. Ši liga dažniausiai pasireiškia kai gyvūnas yra 2 –3 mėnesių amžiaus, ji trunka 30 dienų. Dažniausia pažeidžiama ir nervų sistema, kadangi gyvūnas negali efektyviai valdyti užpakalinių kojų. Vėliau gyvūnas negali judėti, krenta triušių temperatūra, po to seka mirtis (Patton ir kt.,2000).
Hemolizinė mažakraujystė tai liga, kuria sergantiems sumažėja eritrocitų, nes jie suardomi kraujagyslėse ar MMS (mononuklearinės-makrofaginės sistemos) ląstelėse taip pat išsivysto hemolizinė gelta, o intensyvaus eritrocitų irimo atveju – hemoglobinurija. Gali būti įgimta ir įgyta. Serga visų rūšių gyvuliai (Žymantienė ir kt., 1995).
Genetinė hemolizinė anemija susijusi su eritrocitų membranos lipoproteidų ir fermentų sistemų, taip pat su hemoglobino sintezės ir struktūros sutrikimais. Įgyta hemolizinė anemija pasitaiko apsinuodijus hemoliziniais nuodais (pvz., gyvsidabrio, švino, arseno preparatais, chloroformu, organinėmis rūgštimis, sieros vandeniliu, kai kuriais nuodingais augalais, gyvačių ir vabzdžių nuodais, pelėsių toksinais, medikamentais). Ją taip pat skatina vitamino E trūkumas. Hemolizinė anemija pasitaiko sergant infekcinėmis, kraujo parazitinėmis ligomis, pvz., virusiniu infekciniu hepatitu, piroplazmoze, toksoplazmoze, babezioze.
Daug hemolizinės anemijos rūšių išsivysto atsiradus antieritrocitiniams antikūnams. Šie antikūnai gali patekti iš išorės (atvestų jauniklių hemolizinis susirgimas, nesuderinamo kraujo perpylimo atvejais) ar pasigaminti organizmo autoimunizacijos būdu sutrikus ar pakitus imuninei sistemai veikiant vaistams, toksinams, virusams, parazitams (Veterinarijos gydytojo vadovas, 1998).
3 DARBO ATLIKIMO VIETA IR METODIKA
Tyrimai atlikti 2004 – 2006 m. Lietuvos veterinarijos akademijos vivariume bei Anatomijos ir fiziologijos katedroje su Naujosios Zelandijos baltųjų (NZB) ir Prancūzijos avinų (PA) veislės triušiais. Buvo suformuotos grupės: kontrolinė – triušiai šerti tradiciniais pašarais ir tiriamoji – šerti pramoniniais pašarais (žr. 3.1 lentelė).
Triušininkystės vystymasis
Kontrolinė grupė
Kontrolinė grupė Triušių veislių tyrimai
Fiziologiniai ir biocheminiai tyrimai Naujosios Zelandijos baltieji
(NZB) Prancūzijos avinai (PA) Tiriamoji grupė Tiriamoji grupė
Moksliniai tyrimai atlikti laikantis 1997 11 06 Lietuvos Respublikos gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymo Nr. 8-500 („Valstybės žinios“, 1997 11 28, Nr. 108) bei poįstatyminių aktų – LR valstybinės veterinarinės tarnybos įsakymų „Dėl laboratorinių gyvūnų veisimo, dauginimo, priežiūros ir transportavimo veterinarinių reikalavimų“ (1998 12 31, Nr. 4-361) ir „Dėl laboratorinių gyvūnų naudojimo moksliniams bandymams“ (1999 01 18, Nr. 4-16).
3.1 lentelė. Pramoninio raciono sudėtis
Tiriamosios grupės triušiai šerti UAB “Krekenava” gaminamais visaverčiais pašarais, kurių sudėtis pateikta 3.1 lentelėje. Kontrolinė triušių grupė buvo šerta nepramoniniais (morkos, runkeliai, šienas, mineraliniai priedai ir grūdinės kultūros) pašarais.
Triušių klinikinės būklės įvertinimas atliktas pagal Kause metodiką. Kūno temperatūra nustatyta, naudojant infraraudonųjų spindulių termometrą Microlife IR 1DA1 (2001). Hemoglobinas tirtas kolorimetriniu metodu, eritrocitų kiekis Goriajevo kameroje, o deguoninė kraujo talpa (DKT) pagal Hufnerį. Deguonies suvartojimas pagal kūno masę organizme nustatytas pagal Nielsen metodika (1999). Kraujas imtas iš ausies pasirinktinai minimalaus triušių kiekio, nepažeidžiant gyvūnų gerovės reikalavimų ir taikant 3Rs koncepciją.
Gliukozės, trigliceridu ir cholesterolio kiekis triušių kraujyje nustatytas refleksiniu fotometru Accutrend GCT (2001).
GL kiekiui nustatyti triušių kraujyje naudotos testavimo juostelės, kurių 1cm2 buvo šių reagentų: 12,4 mg gliukozidazės, 35 mg bis-2(hidroksi-eti)-(4-hidroksiamino-cikloheksan-2,5-dienyliden)-amonio chlorido: 191,4 mg 2,18-fosfomolibdato, 8,1 mg neaktyvių ingredientų ir buferio.
TG nustatyti naudotos juostelės, kuriose esterazė kraujo TG skaidė į gliceriną ir laisvąsias riebalų rūgštis. Glicerinas testavimo juostelėje buvo verčiamas hidroksiacetono fosfatu ir susidarė vandenilio peroksidas. Veikiamas peroksidazės, vandenilio peroksidas oksidavo indikatorių į dažus, kurių koncentracija ir buvo nustatoma minėtu aparatu.
CH kiekiui triušių kraujyje nustatyti naudotos specialios testavimo juostelės, kuriose kraujo lašas, prasiskverbdamas pro apsauginį tinklelį ir fibrilių rezginį, palikdavo eritrocitus, todėl į tyrimo zoną patekdavo tik kraujo plazma. Veikiant fermentui cholinesteroloksidazei, susidarydavo CH ir riebalų rūgštys. Cholesterolis buvo verčiamas cholesteronu ir susidarydavo vandenilio peroksidas. Veikiamas peroksidazės, vandenilio peroksidas oksiduodavo indikatorių 3,3-5,5-tetrametilbenzidiną. Susidariusi katijono koncentracija matuota refleksiniu fotometru (Girnius ir kt.,2000; Žymantienė ir kt., 2001).
3.2 pav. Triušių laikymas vivariume
Šio bandymo metu triušius laikėme atskiruose vielos tinklo narveliuose. Triušiai buvo sverti individualiai.
Duomenys statistiškai buvo išanalizuoti skaičiuokle EXCEL. Apskaičiuoti požymių aritmetiniai vidurkiai (x), įvairavimo koeficientai(Cv), vidutinis kvadratinis nuokrypis(σ) ir paklaidos (±Mx ).
4
TYRIMŲ REZULTATAI
4.1 Triušienos produkcija Lietuvoje ir ES
Triušienos produkcija užima tik 1,2 % visos mėsos produkcijos kiekio Europos Sąjungos šalyse t.y. 42 milijonai tonų skerdenos. 2004 m. Triušienos produkcija Europoje pateikta 4.1 lentelėje.
4.1 lentelė. 2004m triušienos produkcija Europoje (FAOSTAT, 2005)
Europos Sąjungos šalyse triušienos produkcija yra apie 95%. Produkcijos gausa sukoncentruota pirmiausia Italijoje, antrą vietą užima Ispanija, ir trečią Prancūzija. Šalys, kurios nėra ES sudėtyje daugiausia pagaminama minėtos produkcijos Ukrainoje, Rusijoje, Bulgarijoje ir Rumunijoje (EFSA, 2005).
Triušininkystės vystymui skiriama ypač daug dėmesio Vokietijoje. Veikia ne vienas tūkstantis smulkių įvairios krypties fermų, realizuojama daug mėsos, kailiukų, veikia triušienos produktų gamybos cechai, atliekamas platus veislinis, kiti darbai. Vokietijoje triušininkystė yra ne vien verslas, profesinis užsiėmimas, bet ir pomėgis. Ne vieno triušių auginimo entuziasto noras – dalyvauti parodose, jose laimėti diplomus, medalius ir jais džiaugtis bei didžiuotis.
ES šalyse triušienos eksportas sudaro 24236 tonų skerdenos, o importas 27403 tonų skerdenos. Skirtingų šalių duomenys pateikti 4.1 pav.
Daugiausiai triušienos eksportuoja Vengrija ir Prancūzija, tai sudaro net 22,5 – 20,9% nuo visos triušienos eksporto ES šalyse kiekio. Vokietija importuoja 27,7% triušienos kiekio.
Austrija eksportuoja 196 tonų, Didžioji Britanija 138 tonų, Slovakija 58 tonų skerdenos. Importuoja Austrija 410 tonų, Liuksemburgas 274 tonų, Didžioji Britanija 266 tonų, Portugalija 198 tonų skerdenos (EFSA, 2005; European Food Safety Authority – AHAW Panel).
1998 metais Žemės ūkio ministro įsakymu buvo patvirtintos keturios triušių veislinės bandos. Nuo tada ir prasidėjo veislinės triušininkystės propagavimas ir plėtra Lietuvoje. Analizuojant literatūroje skelbtus 1992-2005 metų statistinius duomenis, galime teigti, kad 1992 metais buvo tik triušininkystės vystymo pradžia, o 1998 metais jau atsiranda 4 triušių veislinės bandos, o 2005 metais jau 11 triušių veislinių bandų. Iš šių duomenų matome, kad per septynis metus Lietuvoje triušininkystės vystymas padidėjo daugiau nei du kartus.
Išanalizavus triušininkystės vystymo perspektyvas šalyje bei remiantis statistikos suvestine, nustatyta, kad Lietuvoje yra ir stambių veislinių fermų, kuriose triušių skaičius siekia 6–7 tūkstančius, bet yra ir ūkininkų, kurie turi 30-70-100 švelniakailių gyvūnėlių.
2002 metais triušių skaičius sumažėjo 12,4%. Triušių daugiausia auginama Šiaulių (14,1tūkst.) ir Vilniaus (13,7tūkst.) apskrityse, mažiausiai Tauragės ir Telšių (po 2,7tūkst.). Pagal 2003m. Žemės ūkio surašymą Lietuvoje 39072 ūkiai augina triušius. 2005 metais triušių skaičius padidėjo 22,8%. 85200 74600 96620 0 20000 40000 60000 80000 100000 2000 2002 2005
4.2 pav. Triušių skaičiaus kitimas Lietuvoje
Pagrindinis triušių veislinių bandų laikytojų tikslas – auginti ir parduoti labai geros kokybės triušių veislinį prieauglį bei dirbti kryptingą veislininkystės darbą, gerinant mėsinių bei kailinių triušių savybes. Tokia veikla respublikoje turėtų būti skatinama. Išplėtojus veislininkystę ir sukūrus modernias fermas, Lietuvos gyventojai būtų aprūpinti dietine mėsa – triušiena, o esant palankioms sąlygoms, mėsą būtų galima eksportuoti.
bandos: E Gudavičiaus, E Kubiliaus, A Mitrikevičiaus, P Končiaus, E Reimerio, A Lanavičiaus, A Laucevičienės, S Vasiliausko, Ž Steponavičiaus, P Matusevičiaus.
Triušininkystės vystymui respublikoje turėtų būti skiriamas didesnis dėmesys, kuriamos rėmimo programos ar skiriama ES parama. Jeigu Italijoje ir Ispanijoje triušienos pagaminama 20,3-40,7%, o Čekijoje ir Vokietijoje 6,1-7,1%, Rusijoje, Ukrainoje 1,6-2,3% tai Lietuvoje, turint tinkamas klimatines sąlygas šio verslo plėtojimui ir vystymui triušienos reikėtų gaminti tiek, kad pakaktų ne tik vidaus rinkai, bet ir eksportui.
4.2 Triušių svorio statistinis įvertinimas
4.2 lentelė. Triušių svoris
Triušių veislė Svoris, kg
4,1 3,7 4,0 Naujosios Zelandijos baltieji
(NZB – įvairiais pašarais) n=4 4,0 3,0 3,9 Prancūzijos avinai
(PA – įvairiais pašarais)
n=3 4,2
3,8 4,1 Naujosios Zelandijos baltieji
(NZB – pramoniniais pašarais)
n=3 3.9
4.0 4.1 Prancūzijos avinai
(PA – pramoniniais pašarais)
n=3 4.0
4.3 lentele. Triušių svorio statistiniai rodikliai
Statistiniai rodikliai
NZB PA NZB PA
Šerti įvairiais pašarais Šerti pramoniniais pašarais
X 3,95 3,7 3,95 4,05
δ 0,17 0,62 0,21 0,07
±mx 0,10 0,44 0,21 0,07
Kaip matome iš rezultatų pateiktų 4.3 lentelėje triušių svoris šertų pramoniniais pašarais didesnis 1,3 procentais.
4.4 lentelė. Metabolizmo greitis pagal deguonies suvartojimą organizme, priklausomai
nuo kūno masės
Rodikliai NZB PA NZB PA
Įvairūs pašarai Pramoniniai pašarai
Kg 3,95 3,7 3,95 4,10
VO2 (lO2h-1) 2,69 2,52 2,69 2,79
Iš pateiktų 4.4 lentelėje duomenų matome, kad triušius šeriant įvairiais pašarais metabolizmo greitis vidutiniškai yra 2,60VO2(lO2h-1), o šertų pramoniniais pašarais greitis 2,74
VO2 (lO2h-1). Metabolizmo greitis 5,4% intensyviau vyko triušių organizme, kurie buvo šerti
4.3 Triušių kraujo biocheminių ir morfologinių rodiklių analizė
Analizuojant triušių kraujo morfologinius ir biocheminius rodiklius, nustatėme, kad didžiausią įtaką turi triušių genetiniai veiksniai, t. y. veislė.
Ryškių kraujo hematologinių pakitimų šeriant juos pramoniniais ir tradiciniais pašarais nepastebėta, svarbiausia, kad triušiai būtų šeriami taip, kad pašaruose netrūktų maistinių medžiagų. Daugelio autorių literatūroje pateikiami tik triušių kraujo rodiklių normatyvai nepriklausomai nuo veislės, todėl atlikę tyrimus su dviejų skirtingų veislių triušiais galime pateikti kai kuriuos atskirų rodiklių svyravimus.
4.5 lentelė. Triušių kraujo rodiklių tyrimai pagal veisles, kai triušiai buvo šeriami
įvairiais pašarais Statistiniai rodikliai Veislės Kraujo rodikliai X δ Cv ±mx GL mmol/l 4,58 0,71 15,43 0,41 CH mmol/l 4,43 0,18 4,13 0,11 TG mmol/l 0,8 0,00 0,00 0,00 Hb g/l 115,5 7,68 6,65 4,43 Er X*1012/l 4,04 0,05 1,29 0,03 Naujosios Zelandijos baltieji DKT ml 154,77 10,29 6,65 5,94 GL mmol/l 3,95 0,13 3,22 0,09 CH mmol/l 3,55 0,46 12,93 0,32 TG mmol/l 0,81 0,01 1,42 0,01 Hb g/l 100 0,00 0,00 0,00 Er X*1012/l 4,03 0,06 1,43 0,04 Prancūzijos avinai DKT ml 134 0,00 0,00 0,00
Iš 5.5 lentelės duomenų matome, kad NZB gliukozės kiekis buvo 4,58±0,41 mmol/l, o PA – 3,95±0,09 mmol/l (p<0,05). Cholesterolio kiekis NZB triušių veislėje 4,43 mmol/l, o PA veislėje 3,55 mmol/l (p<0,001). Matome, kad NZB triušių veislėje labiausiai įvairuoja gliukozės kiekis – 15,43%, o PA veislėje labiausiai įvairuoja cholesterolio kiekis 12,93%.
4.6 lentelė. Triušių kraujo rodiklių tyrimai pagal veisles, kai triušiai buvo šeriami pramoniniais pašarais statistiniai rodikliai Veislės Kraujo rodikliai X δ Cv ±mx GL mmol/l 4,84 0,96 19,87 0,96 CH mmol/l 4,44 0,03 0,64 0,03 TG mmol/l 0,92 0,17 18,45 0,17 Hb g/l 112,5 2,12 1,89 2,12 Er X*1012/l 4,55 0,35 7,77 0,35 Naujosios Zelandijos baltieji DKT ml 150,75 2,90 1,92 2,90 GL mmol/l 3,91 0,16 3,98 0,16 CH mmol/l 3,42 0,57 16,54 0,57 TG mmol/l 0,8 0,00 0,00 0,00 Hb g/l 100 0,00 0,00 0,00 Er X*1012/l 4,05 0,07 1,75 0,07 Prancūzijos avinai DKT ml 134 0,00 0,00 0,00
NZB triušių kraujyje šertų pramoniniais pašarais vidutiniai kraujo rodikliai buvo didesni. Gliukozės (GL) 19,2%, cholesterolio (CH) buvo 22,9%, hemoglobino (Hb) 11,1%, trigliceridų (TG) 13,0%, eritrocitų kiekis (Er) 10,9% daugiau, negu PA kraujyje. NZB triušių veislėje labiausiai įvairuoja gliukozės kiekis – 19,87% ir trigliceridų kiekis 18,45%, o PA veislėje labiausiai įvairuoja cholesterolio kiekis 16,54%.
4.7 lentelė. NZB triušių kraujo rodiklių tyrimai
Cholesterolio kiekis yra toks pat abejose grupėse, gliukozės kiekis 0,26 mmol/l, trigliceridų 0,12 mmol/l, eritrocitų 0,51mmol/l daugiau triušių kraujyje šertų pramoniniais pašarais. Deguoninė kraujo talpa didžiausia nustatyta NZB triušių organizme šertų įvairiais pašarais.
4.7 lentelėje pateikti duomenys, kuriuose apžvelgiama kaip keitėsi NZB triušių kraujo rodikliai priklausomai nuo šėrimo.
NZB triušių kraujo rodikliai labiau įvairuoja šertų pramoniniais pašarais. Manome, kad minėtų kraujo rodiklių įvairavimui galėjo turėti įtakos ir tai, kad naudoti vietinės reikšmės pramoniniai pašarai, bet ne užsienyje gaminti, be to triušiai buvo laikomi ne ES atitinkančiuose reikalavimus ir standartus narveliuose, nebuvo ir automatinės mikroklimato reguliacinės sistemos.
4.8 lentelė. PA triušių kraujo rodikliai
PA – pramoniniai pašarai PA – įvairūs pašarai Rodikliai X ±Mx δ Cv X ±Mx δ Cv GL mmol/l 3,91 0,16 3,98 0,16 3,95 0,13 3,22 0,09 CH mmol/l 3,42 0,57 16,54 0,57 3,55 0,46 12,93 0,32 TG mmol/l 0,8 0,00 0,00 0,00 0,81 0,01 1,42 0,01 Hb g/l 100 0,00 0,00 0,00 100 0,00 0,00 0,00 Er X*1012/l 4,05 0,07 1,75 0,07 4,03 0,06 1,43 0,04 DKT ml 134 0,00 0,00 0,00 134 0,00 0,00 0,00
4.9 lentelė. Šėrimo įtaka Naujosios Zelandijos baltųjų ir Prancūzijos avinų triušių
masei, kraujo morfologiniams ir biocheminiams ir rodikliams X Rodikliai Tiriamoji grupė Kontrolinė grupė ± Masė,kg 4 3,83 0,17 Kraujo rodikliai: GL mmol/l 4,38 4,27 0,11 CH mmol/l 3,93 3,99 0,06 TG mmol/l 0,86 0,81 0,05 Hb g/l 106,25 107,75 1,5 Er X*1012/l 4,3 4,04 0,26 DKT ml 142,38 144,39 2,01
Žvelgiant į šėrimo įtaką triušių masei ir kraujo rodikliams duomenys pastebime, kad šeriant triušius pramoniniais pašarais jų svoris buvo didesnis. Gliukozės, trigliceridų, eritrocitų kiekiai taipogi buvo didesni. Triušius šeriant įvairiais pašarais vidutiniškai 1,4% didesni hemoglobino ir deguoninės kraujo talpos kiekiai.
Remiantis daugelio Lietuvos ir užsienio autorių literatūriniais duomenimis nėra nustatyta, hematologinių rodiklių normų priklausomai nuo veislių. Dažniausia nurodyta, kad nepriklausomai nuo veislės triušių kraujyje cholesterolio yra 0,14-1,86 mmol/l, gliukozės 2,78-5,18 mmol/l, trigliceridų iki 1,38 mmol/l (Ruehm, 2001; Corino, 2002).
Nustatyta, kad gliukozės, hemoglobino, eritrocitų kiekiai skirtingų veislių kraujyje buvo panašūs su literatūroje minimais duomenimis. Tačiau trigliceridų kiekis tirtų triušių kraujyje buvo beveik du kartus mažesnis, o cholesterolio 2-2,5 kartus didesnis lyginant su literatūra, nepriklausomai nuo veislės.
4.4 Triušių sveikatingumas ir elgesys
Triušiai priklauso endoterminiams gyvūnams ir turi termo neutralią zoną, gerai prisitaiko prie aplinkos sąlygų, išskyrus skersvėjus. Tačiau aplinkos temperatūros kitimas labai įtakoja fizinę organizmo termoreguliaciją: konvekciją, laidumą, kiek silpniau garinimą ir radiaciją. Normali įvairių veislių triušių temperatūra svyruoja 38,5-40,0 oC. Ne visų veislių suaugusių triušių termoreguliacijos centras labai gerai prisitaiko prie aplinkos temperatūros svyravimų (Marai, Rashvan, 2004).
Visų veislių triušių, nepriklausomai nuo to, ar jie buvo šeriami pramoniniu būdu pagamintais specialiais pašarais, ar tradiciniais pašarais kūno temperatūra svyravo 37,6-38,8 0C
ribose esant 18 0C aplinkos temperatūrai. Kliniškai apžiūrint 2 % tirtų suaugusių triušių nustatyta, kad jų visų ausų landos buvo švarios, akys skaidrios, be išskyrų, tačiau 0,2 % triušių buvo pastebėta vandeningos išskyros iš nosies ir sušlapusi jų kaklo dalis, bet jų kūno temperatūra buvo normoje. Apžiūrint galūnes, nagus, pakitimų ar augimo sutrikimų nenustatyta. Triušių buvo gera dantų būklė bei taisyklingas sukandimas, o tai užtikrina gyvūno sveikatingumą ir gerą pašarų maistinių medžiagų įsisavinimą jų organizme. Visų veislių triušių kailis buvo švarus, blizgantis, nesusivėlęs.
20 12 22 6 18 42 0 10 20 30 40 50 60 Minutės Ėdimas ir gėrimas Judėjimas Poilsis Triušių etograma PA NZB
4.3 pav. Etograma valandos bėgyje
5 IŠVADOS
1. Triušių skaičius Lietuvoje per tris metus padidėjo 22,8%, o veislinių bandų skaičius padidėjo 13,7%. ES šalyse daugiausia triušių pateikia 40,7% Italija ir 20,3% Ispanija tarptautinei rinkai.
2. Naujosios Zelandijos baltieji ir Prancūzijos avinai triušiai šerti pramoniniais ir įvairiais pašarais buvo sveiki ir kraujo rodikliai buvo fiziologinės normos ribose.
3. Gliukozės, cholesterolio, hemoglobino, eritrocitų kiekio įvairavimas kraujyje priklausė nuo triušio veislės. NZB triušių kraujyje buvo didžiausias gliukozės, cholesterolio, trigliceridų kiekis. Cholesterolio kiekis buvo du kartus didesnis visų veislių triušių kraujyje lyginant su literatūriniais duomenimis. Hemopoezė vyko intensyviausiai Naujosios Zelandijos baltųjų triušių organizme lyginant su kitos veislės triušių kraujo gamyba.
6 PASIŪLYMAI
1. Triušininkystės verslo plėtojimui Lietuvoje rekomenduotume auginti Naujosios Zelandijos baltuosius triušius, nes jie geriau panaudoja pašaruose esančias maistines medžiagas ir eritrocitų kiekis padidėja 13 procentų, hemoglobino 11,1 procentų lyginant su Prancūzijos avinų trišių veisle.
2. Triušių gerovei, augimo intensyvumui ir sveikatos būklei užtikrinti, reikėtų naudoti modernių narvelių konstrukcijų sistemą su mikroklimatinių parametrų fiksatoriumi bei oro filtrų įranga.
3. Rekomenduočiau augintojams, mokslinių įstaigų vivariumams ieškoti resursų, ruošiant projektus pagal ES struktūrinius fondus, ar taikant kitus metodus, siekti įsigyti nors ir labai brangiai kainuojančią, bet modernią triušių auginimo sistemą Lietuvoje.
7 SUMMARY
Subject. GROWING AND KEEPING OF RABBITS, ANALYSES OF CLINICAL AND
HEMATOLOGICAL INVESTIGATIONS
Birutė Kusaitė – Master student, Faculty of Animal husbandry Technology. Advisor – Assoc. dr. Žymantienė Judita
Volume and structure of the final study. This final study is written in the Lithuanian
language, containing 54 pages and includes: an introduction, literature review, materials and methods, results, conclusions, a list of used literature including 51 references, and 12 tables.
Introduction. Rabbits are valued for their meat and fur. Lithuanian farmers grow different
breeds of Rabbits: White New Zealand, Flanders, French Giant, Rex Kastor, Viennese blue, German Butterfly, Chinchillas, and pet rabbits. Rabbit stock farms were established in Siauliai, Panevezys and some other regions. Furthermore, they are raised in almost every Lithuanian region and after joining European Union the farmers look forward to being supported and accepted.
Purpose. The aim of this paper is to estimate the influence on growing and haematological
index according to the breeds of rabbits.
Method of research. Investigations and observations were done in the year 2004-2006
analyzing New Zealand and French Giant rabbit breed. The research has been carried out at the vivariums of Lithuanian Veterinary Academy. Rabbits were kept in cages. Clinical evaluation was done by Kause method. Body temperature was tested using Microlipe (2001) infrared rays thermometer. Pancreatic endocrine activity was estimated according to the glucose content in the blood with reflex photometer Accutrend GCT (2001) and the same instrument was used to measure the amount of cholesterol and triglyceride. Erythrocytes in the blood were checked in Goriajev chamber and the oxygen capacity was tested according to Hufner method. In accordance to Lithuanian animal welfare requirement law, blood samples for examinations were taken from rabbit\s ear vein. Their behaviour was observed using Solar method (2001).
Review of research data. The temperature of our investigated rabbits varied from 37.6 ºC
Usually it is said that the quantity of cholesterol is 0.14-1.86 mmol/l, glucose – 2.78-5.18 mmol/, triglycerides – 1.38 mmol/. The state of health can be evaluated according to rabbits’ behavior. The author (Solar, 2001) makes out the main behaviour observation stages. With reference to these guidelines we have estimated that New Zealand rabbits’ eating and drinking in 1-hour period during the day made 20%, moving – 10%, rest – 70 %, no cecotrophy was observed. If to compare French Giant rabbits the periods were 33%, 37 % and 30 %.
Conclusions.
1. The rabbit growing has increased 22.8% during the last three years and the number of a herd of breeding rabbit has increased 13.7%. Italy provides about 40.7% and Spain 20.3% of rabbit meat for world market.
2. The White New Zealand and French Giant rabbits that were fed on industrial crops were healthy and blood index was within the mark.
3. The quantity of glucose, cholesterol, hemoglobin and erythrocytes in blood depended on the breed of rabbits. The White New Zealand rabbits had the biggest quantity of glucose, cholesterol and triglycerides. The quantity of cholesterol was twice bigger in comparison with different sources of information. Hemopoesis was the most active in the organisms of the white New Zealand rabbits in comparison with blood production of other rabbit breeds.
Padėka
Nuoširdžiai dėkoju magistrinio darbo vadovei, doc. dr. Juditai Žymantienei, kuri skatino, rėmė, padėjo rašant baigiamąjį magistro studijų darbą.
Dėkoju LVA vivariumo vedėjui V. Kazakevičiui ir GTF dekanui e. doc. p. dr. P. Matusevičiui už konsultacijas ir sudarytas sąlygas atlikti tiriamąjį darbą.
8 LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Bakutis B. Reikalavimai triušininkystės produkcijai. Kaunas, 2004. P. 23.
2. Bakutis B. Ekologinio ūkio gyvulininkystė. Kaunas. Terra Publika. 2003. P. 87.
3. Carabano R., Motta W., Blas J.C., Fraga M.J. Substitution of sugarbeet pulp for alfalfa hay in diets for growing rabbits. Animal Feed Science and Technology. 1997. P. 249-256.
4. Carabano R., Piquer J. The Digestive system of the Rabbit. CAB International. The Nutrition of the Rabbit. 1998. P.16.
5. Corino C., Mourot J., Magni S., Pastorelli G., and Rosi F. Influence of dietary conjugated linoleic acid on growth, meat quality, lipogenesis, plasma leptin and physiological variables of lipid metabolism in rabbits. J. Anim. Sci. 2002.Vol. 80. P.1020-1028.
6. Drescher B. Snacks für Kaninchen und Meerschweinchen. Prieiga per internetą: http://www.dmsl.de/faq/haltung/fuetterung.shtml
7. Eksponatai - ir mėsos pramonei, ir sodo puošmenai. Panevėžio balsas. Prieiga per internetą: http://www.info.lt/index.php?page=naujienos&view=naujiena_arch&id=32685
8. European Food Safety Authority – AHAW Panel. The Impact of the current housing and husbandry systems on the health and welfare of farmed domestic rabbits. Annex to the EFSA Journal, 2005. P. 28.
9. Gaidžiūnienė N. Triušių auginimas. Kaunas. Akademija, 2001. P.5-68.
10. Gaidžiūnienė N. Triušių auginimas. Kaunas. Akademija, 2002. P.60-68.
11. Gaidžiūnienė N., Jeroch H., Šeškevičienė J. Mėsinė triušininkystė. Vilnius, 2005. P.27-30.
13. Gidenne T., Jehl N., Perez J.M., Arveux P., Bourdillon A., Mousett J.L., Duperray J., Stphan S., Lamboley B. Effect of cereal sources and processing in diets for the growing rabbit. ANIM. Res. 2005. vol.54. P. 65-72.
14. Girnius B., Žymantienė J. Ferolito rezorbcija triušio virškinimo trakte ir įtaka hemopoezei. Veterinarija ir zootechnika. T. 10(32). 2000. P. 9-12.
15. Griesel H. F., Ohlberger J. Es gibt keine absoliute Sicherheit. Prieiga per internetą: http://www.greenpeace-magazin.de/magazin/reportage.php?repid=932
16. Januškevičius A., Kulpys J. Triušių šėrimas. Kaunas, 2000. P.21.
17. Juozaitienė V., Kerzienė S. Biometrija ir kompiuterinė duomenų analizė. Kaunas, 2001. P. 115.
18. Judex S., Wohl G.R., Wolf R.B., Leng W., Gillis A.M., Zernicke R.F. Dietary fish oil supplementation adversely affets cortical bone morphology and biomechanics in growing rabbits. Springer-Verlag. 2000. Vol. 66. N.6. P. 443-448.
19. Kause G. Rabbit Health and Nutrition. Project Pilot 9/15. 2004. P. 22-27.
20. Kulpys J., Stankevičius R. Visaverčiai pašarai augantiems triušiams. Mano ūkis, 2004. N. 9. P. 44-45.
21. Ling W.H., Cheng Q.X., Ma J., Wang T. Red and black rice deacrease atherosclerotic plaque formation and increase antioxidant status in rabbits. Journal of nutrition. 2001. Vol. 131. P. 1421-1426.
22. Lukauskas K. Lietuvos Respublikos Veterinarijos Normatyvinių aktų rinkinys II Tomas. Kaunas, 2000. P.102.
25. Marounek M., Vovk S.J., Skrivanova V. Distribution of activity of hydrolytic enzymes in the digestive tracts of rabbits. British Journal of Nutrition. 1995. Vol. 73. N. 3. P. 463-469.
26. Matusevičius P.Triušių mityba. Kaunas.2004. P. 8-16.
27. Matusevičius P., Šliaudarytė R., Autoszkiewich Z., Bednarska A. Natural way to improve production of rabbits using probiotic Yeasture. Veterinarija ir zootechnika. 2004. T. 26(48). P. 61-64.
28. Maskoliūnaitė D. Ekologinio ūkininkavimo ypatumai Europoje ir Lietuvoje. Mano ūkis, 2004 N. 5. P. 64-65.
29. Meredith A., Jepson L. The rabbit. Rabbits. 2004. P.27.
30. Michelkevičienė N. Triušiai. Kaunas, 1997. P.8-34.
31. Morisse J. P., Maurice R. Welfare and intensive production of rabbits. Rev. Sci. Tech. 1994. Vol. 13. N. 1. P. 131-152.
32. Nielsen K. S. Metabolic rate and body size. Animal physiology. Adaptation and environment. Cambridge, University press. 1999. P. 192-195.
33. Nuaras. Dekoratyvinių triušių priežiūra. Viskas apie gyvūnus. 2004. P.2.
34. Paci G., Bagliacca M., Rossi G. Performance and digestibility of a complete feed with or without akfalafa hay in growing rabbits. 7 th Worl rabbit Congress. 2000. P. 349-356.
35. Patton N. M., Hagen K. W., Gorgam J. R., Flatt R. E. Domestic rabbits: disease and parasites. 2000. 310p.
36. Piles M., Blasco A., Pla H. The effect osf selection for growth rate on carcass composition and meat characteristics of rabbits. Spain. Valencia. 2000. P.35.
37. Rex rabbit. 2000. Prieiga per internetą: http://www.burkesbackyard.com.
39. Ruehm S.G., Carot C., Volgt P., Kolb S., Debatin J. Magnetic resonance imaging of atherosclerotic plaque with ultrasmall superparamagnetic particles of iron oxide in hiperlipidemic rabbits. Circulation. 2001. Vol. 103. P. 415-422.
40. Scanbur-Bk Equipment. A safe environment for people and animals. 2005. P.3 - 4.
41. Solar A., Fernandez-Carmona J., Cervera C., Pascual J J. The behaviour of farm rabbits in the day of parturition. Project AGL 2000-0595-C03-03. 2001. P. 1271-1276.
42. Stanišauskienė D. Ūkininkų vizijose – triušininkystės verslo plėtra. Mano ūkis, 2004. N. 8. P. 56-57.
43. Šimkevičienė V., Rukšėnas O. Triušis. Laboratorinių gyvūnų mokslo pagrindai. 2001. P.56-64.
44. Veterinarijos gydytojo vadovas. Vilnius. 1998. P. 92-93.
45. Zapasnikienė B., Ribikauskienė D. Avių, ožkų ir triušių šėrimas. LVA gyvulininkystės institutas. Baisiogala. 2005. P. 32-37.
46. Žymantienė J., Beresnevičius Z. Fiziologiškai aktyvaus junginio 1 fenil-2 pirolidin-4karboksi-1 geležies, vario, kobalto sulfatų ir cinko acetato natrio druskos poveikis geležies ir varuio koncentracijų kitimui triušių kraujo serume. Veterinarija ir zootechnika. T.14(36). 2001. P. 61-64.
47. Žymantienė J., Šimkus. BS-1(A) poveikis triušių hematologiniams rodikliams eksperimentinės anemijos atveju. Mokslo darbai gyvulininkystė. Vilnius, Akademija. 1995. P.149-153.
48. Žulys B. Mažo triušio didelė nauda. XXI amžius. 2003. Prieiga per internetą:http://www.xxiamzius.lt/archyvas/xxiamzius/20030509/rink_02.html
1 priedas. Energijos bei maisto medžiagų normos visaverčiuose pašaruose intensyviai
augantiems triušiams (Lebas ir kt.,1997)
Pašaro sudėtis (SM89%) Jauniems triušiukams (4-12 sav.) Laktuojančioms triušių patelėms Ramybės būklėje ir kergimo periodu Universalus pašaras (laktuojančioms triušių patelėms ir penimiems triušiams) Apykaitos energija kcal/kg 2380 2520 2280 2420
Apykaitos energija MJ/kg 10,0 10,5 9,5 10,1 Virškinamoji energija kcal/kg 2500 2650 2400 2550 Virškinamoji energija MJ/kg 10,5 11,1 10,0 10,7
Riebalai% 3-5 4-5 3 3-4
Virškinamųjų
baltymų/virškinamosios energijos santykis g/1000 kcal
2 priedas. Triušių produktyvumo priklausomybė nuo baltymų ir kai kurių
nepakeičiamų amino rūgščių kiekio( Zapasnikienė ir kt., 2005)
Prieaugio sumažėjimas Pašarų sąnaudų padidėjimas Sumažėjimas racione Gramais per para % Gramais per para % Minimalus priimtinas kiekis % Baltymai (1%) -3 -8,5 +0,1 +3 12 Metioninas(0,1%) -2 -6 +0,1 +3 0,40 Lizinas (0,1%) -5 -14 +0,1 +3 0,40 Argininas (0,1%) -1,5 -4,5 +0,1 +3 0,50
3 priedas. Zoohigieniniai reikalavimai triušių fermai (uždaros patalpos) (Bakutis, 2004)
Rodiklis Individualūs narvai patelės/patinai
Patelė su vada iki atjunkymo
Atjunkyti triušiukai
Temperatūra, oC 5-20 5-20 5-20
Drėgmė, % 65-75 65-75 65-75
Oro judėjimo greitis, m/s 0,2 0,2 0,2 Šviesos rėžimas, val(lx) 12-16(30) 12-16(30) 12-16(30)
4. priedas. Mineralinių medžiagų ir vitaminų normos visaverčiuose pašaruose
intensyviai augantiems triušiams (Lebas ir kt.,1997)
5 priedas. Vidutinė aklosios žarnos turinio, naktinių ir dieninių išmatų cheminė
sudėtis (Carabano ir kt., 1997)
Akloji žarna Naktinės išmatos Dieninės išmatos
