LIETUVOS VETERINARIJOS AKADEMIJA
GYVULININKYSTöS TECHNOLOGIJOS FAKULTETAS GYVULININKYSTöS KATEDRA
JOSIFO TACO MELŽIMO MOKYMO CENTRAS
Jurgita Lisauskien÷
D. ČEIČIENöS SURINKIMO ĮMONöS SUPERKAMO PIENO KOKYBö
IR ANALIZö
Magistro darbas
Darbo vadovas:
e. doc. p. dr. Saulius Tušas
Magistro darbas atliktas 2008-2010 metais Lietuvos Veterinarijos Akademijoje, Gyvulininkyst÷s technologijos fakultete, gyvulininkyst÷s katedroje. Tyrimų duomenys buvo renkami D. Čeičien÷s pieno surinkimo įmon÷je, Raseinių rajone.
Magistro darbą paraš÷: Jurgita Lisauskien÷ ____________
(parašas)
Magistro darbo vadovas: e. doc. p. dr. Saulius Tušas ____________ (LVA Gyvulininkyst÷s katedra) (parašas)
Recenzentas: ____________
TURINYS
1. ĮVADAS...4
2. LITERATŪROS APŽVALGA ...8
2.1.PIENO SUDöTIS...8
2.2. PIENO SAVYBöS...11
2.3. VEIKSNIAI, ĮTAKOJANTYS KOKYBIŠKO PIENO GAMYBĄ...14
2.3.1. Karvių laikymo sąlygos...15
2.3.2. Pašarų įtaka pieno sud÷čiai ir kokybei...18
2.3.3. Melžimo įtaka pieno kiekiui ir kokybei...20
2.4. PIENO KOKYBöS SAMPRATA...22
2.4.1. Pieno užteršimas bakterijomis...24
2.4.2. Somatin÷s ląstel÷s piene...25
2.4.3. Pašalin÷s medžiagos piene...27
2.4.4. Inhibitorin÷s medžiagos piene...29
2.4.5. Priemon÷s, taikomos d÷l inhibitorinių medžiagų piene...32
2.5. MELŽIAMŲ KARVIŲ LAIKYMO BŪDAI...33
2.5.1. Pririštų karvių laikymas...34
2.5.2. Palaidai laikomos karv÷s...35
3. DARBO ATLIKIMO VIETA IR METODIKA...37
4. TYRIMŲ REZULTATAI...38
5 . IŠVADOS...47
6. SUMMARY...48
1. ĮVADAS
Pastaruoju metu pienininkyst÷ Lietuvoje yra viena iš rentabiliausių ir perspektyviausių žem÷s ūkio šakų. Naujos gyvulių veisl÷s, modernios pašarų ruošimo technologijos lemia vis did÷jančius primilžius iš karv÷s. Dar ne taip seniai rekordinink÷mis vadintos 5000 kg pieno per metus duodančios karv÷s dabar jau tapo vidutiniok÷mis. Daugelyje bandų siekiama, kad gaunamos produkcijos vidurkis siektų 8000 kg per metus.
Tačiau su kiekvienu papildomu litru pieno daug÷ja karvių sveikatos problemų. Dar mūsų senoliai sakydavo: „pienas iš karv÷s perkamas”. Ši nuostata galioja ir dabartiniais laikais. Norint gauti daug pieno, nepakanka vien sočiai pašerti gyvulį. Reikia gerai išmanyti ir karvių fiziologinius poreikius. Iš gyvulių augintojų vis dar galima išgirsti teiginių , kuriais vadovaudamiesi jie stabdo savo ūkio pažangą , tuo pačiu prarasdami ir didelę dalį brangios produkcijos.
Pienas – vienas iš vertingiausių maisto produktų. Tai nepakeičiamas maisto produktas vaikams, seniems žmon÷ms ir ligoniams. Jis yra lengvai virškinamas ir pasisavinamas. Piene yra įvairių medžiagų, reikalingų žmogaus organizmui. Dar senov÷je pasteb÷ta, kad daugelį ligų galima pagydyti vartojant įvairių gyvulių pieną (Stankūnien÷, Tacas, 2004).
Pieną ir iš jo pagamintus pieno produktus žmon÷s vartojo nuo seno, kai prisijaukino žinduolius gyvulius. Pienas, kaip pirmasis ir maistingiausias produktas, daugelyje šalių yra vaisingumo, taip pat proto peno ir nemirtingumo simbolis. Enciklopediniuose leidiniuose, aprašančiuose žmonių gyvenimą Biblijos krašte, nurodoma, kad jau tada, t.y.prieš Kristų, „jie sviesto per daug nevartojo, nes karštame ore jį sunku išlaikyti, užtat sūrį ir rūgusį pieną visi m÷go”. Ten taip pat nurodyta, kad „patys neturtingiausi valgydavo varškę iš rauginto avių pieno” (Gudonis, 2006).
Enciklopedijose nurodoma, kad dabartin÷j Lietuvos teritorijoje pienas ir jo gaminiai buvo vartojami jau antrame tūkstantmetyje prieš Kristų.
Pieno ir pieno gaminių vartojimas Lietuvoje plačiai paplito yrant feodalinei santvarkai ir formuojantis kapitalistiniams santykiams, kuriantis pramonei ir augant miestams. Lietuvos stambieji ūkininkai ir dvarininkai ÷m÷ didinti karvių bandas, gaudavo daugiau pieno ir grietin÷l÷s, pagamindavo daugiau sviesto. Sviestas – pirmasis pieno gaminys Lietuvoje, paskatinęs pieno gamyba užsiimančius dvarininkus vienytis. 1899-1914 metais Lietuvoje veik÷ pieno ūkio bendrov÷ „Biruta”, ap÷musi 51 dvaro pieninę, bendrov÷ ÷m÷si organizuoti sviesto realizaciją vietos ir užsienio rinkose (Gudonis, 2009).
Daugumoje šalių pieno gamyba – viena svarbiausių žem÷s ūkio veiklos sričių. Europos Sąjungoje (ES) pieno sektorius sukuria 14,5 proc. bendrosios žem÷s ūkio produkcijos vert÷s. Be to du trečdaliai jautienos ES išauginama pienin÷se bandose. Tai sudaro papildomai apie 9 proc. bendrosios žem÷s ūkio produkcijos vert÷s. ES šalyse apie 24 proc. visų ūkių (6,7 mln.) sudaro galvijų ūkiai (pienininkyst÷ ir galvijininkyst÷ juose mišri). Atskirose šalyse melžiamų karvių skaičius ūkiuose skiriasi. Austrijoje vidutiniškai vienam ūkiui tenka 9 karv÷s, tik 1,6 proc.ūkių laiko daugiau kaip po 30 karvių. Panašaus dydžio karvių bandos Graikijoje ir Portugalijoje. Didžiausios karvių bandos laikomos Vokietijoje, Jungtin÷je Karalyst÷je, Danijoje ir kai kuriose Ispanijos bei Prancūzijos regionuose.
ES eksportuoja apie 2 mln. t pieno (tai sudaro daugiau kaip trečdalį pasaulinio pieno produktų eksporto). Antroji pagal eksporto apimtis – Naujoji Zelandija - 9,3 mln. t pieno, trečioji - Australija – 4,9 mln.t., JAV eksportavo 2,8 mln.t. pieno produktų (http://www.manoukis.lt/print_forms/print_st_z.php?s=1092&z=54 ).
Lietuva nuo seno yra pienininkyst÷s šalis. Iš geriausių Lietuvos juodmargių ir Lietuvos žalųjų veisl÷s karvių primelžiama 10-11 tūkst. kg pieno. Per 10 laktacijų iš karv÷s galima primelžti net 100 tūkst. kg pieno.
Pieno ūkis – viena svarbiausių žem÷s ūkio šakų, turinti ne tik ekonominę, bet ir socialinę reikšmę. Lietuvos bendrosios žem÷s ūkio struktūroje pieno gamyba sudaro apie 21 proc. (Stankūnien÷ ir kt., 2008).
1925 metais tur÷jome 2 tūkst. kontroliuojamų karvių, jų produktyvumas buvo 2296 kg. pieno. 1990-aisiais, paskutiniaisiais kolūkių metais, jau buvo 538600 karvių, kurios vidutiniškai dav÷ 3577 kg. pieno. Pra÷jus 10 metų po nepriklausomyb÷s atgavimo tur÷jome 97600 karvių, kurių produktyvumas buvo 4447 kg. pieno. Pasikeitus pieno supirkimo kainoms ir atsiv÷rus Europos Sąjungos struktūriniams fondams, 2008 m.jau buvo 183400 karvių, kurios dav÷ 5900 kg. pieno per laktaciją. Deja, mūsų fermos dar yra smulkios: 2004 metais buvo 25235 bandos, kuriose laikyta daugiausia 3-5 karv÷s (50,1 proc. ūkių); 2008 metais tokių ūkių buvo jau tik 5,2 proc., o didžiausios bandos – 6-10 karvių (39,2 proc. ūkių). Taip galima teigti, kad dar daug pieno melžiama rankomis, bet tendencija jau aiški – šalies pieno fermos stamb÷ja. Daugiau kaip 20 karvių laikoma jau 22,9 proc. bandose (2006 m. – tik 9,3 proc. ūkių). 2008 m. spalio 1 dieną šalyje buvo 386108 karv÷s, iš jų kontroliuojamų – 48,10 proc., jų produktyvumas - 5900 kg (Stankūnien÷ ir kt., 2008).
Stamb÷jant pieno ūkiams, did÷ja karvių pieningumas, kyla darbo našumas. Gyvulių skaičiaus augimas ir primilžio did÷jimas pasiekiamas gerinant gyvulių genetinį potencialą, š÷rimą ir laikymo sąlygas, garantuojančias gyvulių gerovę. Darbo sąnaudų maž÷jimą ir darbo organizacijos gerinimą lemia naši melžimo, pieno tvarkymo, š÷rimo bei m÷šlo tvarkymo
technika, tod÷l stambūs pieno ūkiai, galintys tur÷ti naujesnę ir galingesnę techniką, nukonkuruoja smulkiuosius, nes smulkiesiems ūkininkams, neturintiems tinkamos melžimo, pieno šaldymo įrangos, m÷šlo šalinimo technikos sunku įgyvendinti pieno kokyb÷s keliamus reikalavimus (Stankūnien÷ ir kt., 2008).
Kokybiškus pieno produktus galima pagaminti tik iš geros kokyb÷s pieno. Kokybišką pieną galima gauti tik iš sveikų, gerai prižiūrimų, šeriamų maistingais pašarais karvių ir laikantis higienos reikalavimų (Staniškien÷ ir kt. 2007 ).
Pieno produktų sunaudojimas ir toliau did÷ja visame pasaulyje (Ruegg, 2001). Pieno pramon÷ sparčiai vystosi pieno ūkiai stamb÷ja, pagaminama daugiau produkcijos. Vartotojai vis labiau reikalauja aukštesn÷s kokyb÷s ir saugių maisto produktų. Norint pasiekti gerų rezultatų ir užtikrinti gerą pieno produkcijos gavimą reikalingas kokybiškas pienas, tod÷l siekiama kuo didesnio techninio progreso melžimo metu, kad karv÷s būtų melžiamos kvalifikuotai, tinkamu būdu ir išsaugotas gyvulių sveikatingumas (Reid et al., 2001).
Pastaruoju metu ypač didelis d÷mesys yra skiriamas pieno produktų kokybei bei jų saugai. Pieno produktų kokyb÷s ir saugos reikalavimų užtikrinimas tiesiogiai susijęs su pieno produktų rinkos pl÷tra tiek mūsų šalyje, tiek ir užsienyje. Taigi s÷kminga konkurencija rinkoje priklauso nuo produktų kokyb÷s, kurios pagrindą sudaro žaliavos kokyb÷ – pirmiausia pieno sud÷tis (Tancin et al., 2001).
Norint išlaikyti pieno ūkių konkurencingumą, būtina didinti karvių produktyvumą, gerinti gyvulių laikymo ir priežiūros sąlygas, laikytis pieno gamybos technologijos reikalavimų. Ūkiai, parduodantys pieną, turi tinkamai prižiūr÷ti gyvulius, pagal veterinarinius higienos ir sanitarijos reikalavimus įrengti karvių laikymo, melžimo, pieno aušinimo, laikymo vietas, palaikyti mikroklimato parametrus.
Naujos pieno gamybos technologijos ir nauja automatizuota ir dažnai jau kompiuterizuota technika pieno fermose kelia didelius reikalavimus žem÷s ūkio specialistams. Efektyviai pieno gamybai šiuo metu reikalingi darbuotojai, gerai išmanantys gyvulio fiziologiją, melžimo techniką ir technologiją, pieno tvarkymą, gyvulių reprodukciją, tinkamą prieauglio auginimą ir bandos formavimą, pašarų ruošimą ir š÷rimo organizavimą. Karvių produktyvumo didinimas, pieno kokyb÷s gerinimas, veterinarinių higienos bei sanitarinių reikalavimų laikymasis, m÷šlo tvarkymas, atitinkantis gamtosaugos reikalavimus - svarbiausi veiksniai, pl÷tojant konkurencingą pieno ūkį.
Kuriant Lietuvoje modernų, efektyvų ir konkurencingą pieno ūkį, būtina atsižvelgti į mokslinių tyrimų rezultatus. Panaudodama ekonominius svertus, valstyb÷ turi skatinti gamintojus didinti pieno gamybos apimtis ir gerinti pieno kokybę, pad÷ti įgyvendinti ES veterinarijos, sanitarijos, aplinkos apsaugos, gyvūnų gerov÷s reikalavimus. Įrengti karvių
laikymo, melžimo, pieno aušinimo, laikymo vietas, palaikyti mikroklimato parametrus (http://www.manoukis.lt/print_forms/print_st_z.php?s=1092&z=54).
Šio darbo tikslas buvo išanalizuoti D. Čeičien÷s pieno surinkimo įmon÷s superkamo pieno sud÷tį ir kokybę.
Darbo tikslui įgyvendinti buvo iškelti šie uždaviniai:
1. Įvertinti pieno sud÷ties ir kokyb÷s rodiklius priklausomai nuo ūkio dydžio ir metų laiko.
2
.
LITERATŪROS APŽVALGA
2.1. PIENO SUDöTISPienas – tai daugiakomponent÷ nepastovios sud÷ties ir sud÷tinga sistema, kurios dispersin÷je terp÷je, t.y. vandenyje, yra ištirpusi ir vienodai pasiskirsčiusi dispersin÷ faz÷, t.y. sausosios pieno medžiagos. Pieno sausųjų medžiagų svarbiausieji komponentai yra: lipidai, baltymai, angliavandeniai, mineralin÷s medžiagos ir biologiškai aktyvios medžiagos (vitaminai, fermentai, hormonai, imunin÷s medžiagos ir kt.) (Gudonis, 2006).
Pieno sud÷čiai ir savyb÷ms turi įtakos tokie veiksniai kaip individualios gyvulio savyb÷s, veisl÷, sveikata, klimatin÷s sąlygos pašarai, laktacijos periodas bei kiti (Urbien÷, 2005).
Pieną sudarančios medžiagos skirstomos į pagrindines, piene sudarančias didžiąją dalį jo kiekio (baltymai, riebalai, angliavandeniai ir vanduo), gretutines, piene aptinkamas nedideliais kiekiais (fermentai, mineralin÷s medžiagos, vitaminai ir kt.) ir pašalines. Pašalin÷ms medžiagoms priklauso įvairiais kombinacijos būdais į pieną patekusios medžiagos (pvz., per orą, nuo pašarų, veterinarinių bei sanitarinių manipuliacijų ar pieno perdirbimo metu) (Šernien÷, Sekmokien÷, 2006).
1. Vanduo. Vanduo piene su kitomis sudedamosiomis dalimis esti įvairiai surištas. Skiriamas laisvas, surištas (adsorbcinis), brinkimo ir kristalizacinis vanduo. Tai natūralus pieno vanduo, kurio kiekis įvairiuose šaltiniuose nurodomas skirtingai ir gerokai svyruoja (83- 89 %) (Gudonis, 2007) .
Laisvasis pieno vanduo yra nesusijęs su pieno sudedamosiomis dalimis. Tai pieno organinių ir neorganinių junginių tirpiklis. Laisvasis vanduo dalyvauja visuose pieno produktų gamybos technologiniuose procesuose. Šis vanduo sudaro 95-97% piene esančio vandens.
Surištas (absorbcinis) vanduo yra susikaupęs koloidiniame būvyje esančių pieno sudedamųjų dalių (baltymų, fosfolipidų, polisacharidų) paviršiuje. Surištas vanduo sudaro 2,0-3,5 % bendrojo pieno vandens. Jo kiekis priklauso nuo koloidiniame būvyje esančių pieno sudedamųjų dalių kiekio.
Brinkimo vanduo – pieno koloidinių micelių vanduo. Didžiausią jo dalį sudaro pieno baltymų micel÷se esantis vanduo.
Kristalizacinis vanduo sujungtas su pieno sudedamųjų dalių kristalais. Didžiausią jo dalį sudaro laktoz÷s kristalizacinis vanduo. Jis pašalinamas kaitinant pieną 125-135ºC temperatūroje (Gudonis, 2007).
Pieno natūralumą tiksliausiai apibūdina jo užšalimo temperatūra. Ji priklauso nuo pieno osmosinio sl÷gio, kurį sudaro laktoz÷ (pieno cukrus). Pieno užšalimo temperatūrai įtakos neturi lipidai, o baltymų įtaka yra nedidel÷. Skylant pieno cukrui, susidaro pieno rūgštis, kuri labai keičia natūralaus pieno užšalimo temperatūrą (Gudonis, 2007).
2. Dujos. Viename litre pieno yra apie 60-80 ml dujų. Dujos į pieną patenka jo sekrecijos metu iš kraujo difuzijos būdu arba iš oro, pieną melžiant, transportuojant vamzdžiais, maišant, laikant ir kitaip apdorojant. Pagrindinę pieno dujų dalį sudaro anglies dioksidas CO2(50-70%), deguonies O2 (5-10 %) ir azotas N2 (20-30 %).
Pienas lengvai absorbuoja dujas iš aplinkos. Kai patalpose, kuriose laikomas pienas, yra šalutinį kvapą turinčių dujų (iš sugedusių pašarų, naftos produktų, kvapiųjų vaistinių ir kitų medžiagų), tai pienas įgyja savitą, dažniausiai nemalonų kvapą, pablog÷ja jo juslin÷s savyb÷s (Gudonis, 2006).
3. Riebalai. Pieno riebalai yra labiausiai kintanti pieno sud÷tin÷ dalis. Jos kiekis svyruoja tarp 3,2% ir 6,0%. Šie svyravimai priklauso nuo gyvulių veisl÷s, š÷rimo, laikymo, priežiūros ir sveikatos būkl÷s. Pieno riebalai – tai heterogeninis sud÷tingos struktūros lipidų kompleksas. Jie sudaryti iš šių komponentų:
• Paprasti lipidai – mono- , di- ir trigliceridai ( 98-99%); • Sud÷tiniai lipidai – fosfolipidai ( 0,1-0,2 % );
• Lipidų dariniai – cholesterolis (0,2-0,4%) , vitaminai A,E,D,K.
Pieno riebalų savyb÷s priklauso nuo riebalų rūgščių savybių. Nuo sočiųjų riebalų rūgščių kiekio priklauso pieno riebalų lydymosi temperatūra ir konsistencija. Veikiami įvairių veiksnių riebalai gali gesti – hidrolizuotis arba oksiduotis (Šernien÷, Sekmokien÷. 2006).
Pieno riebalus žmogaus organizmas gerai pasisavina (97 – 99 %). Tai sąlygoja žema jų lydimosi temperatūra (28 - 36 ºC), labai mažas riebalų rutul÷lių dydis (Liutkevičius, 2000).
4. Baltymai. Baltymais vadinami stambiamolekuliniai organiniai junginiai, sudaryti iš α- aminorūgščių, turinčias šarmines amino – NH2 ir rūgštines karboksilo – COOH
grupes. Pieno baltymai turi beveik visas baltymus sudarančias aminorūgštis (Gudonis.2007). Pieno baltymus sudaro kazeinai, išrūgų baltymai, protezo – peptonai. Yra ir nebaltyminių azotinių medžiagų ( Damodaran, 1996).
Pieno baltymų kiekis glaudžiai susijęs su gyvulio š÷rimu ir svyruoja tarp 3,0-3,6%. Baltymų kiekis piene labai svarbus sūrių gamybai. Pagrindinis pieno baltymas yra kazeinas, sudarantis apie 80% visų pieno baltymų (Šernien÷, Sekmokien÷ 2006).
5. Angliavandeniai. Angliavandeniais vadinami organiniai junginiai, turintys aldehido arba ketono grupę ir hidroksilo grupes. Pagal struktūrą angliavandeniai yra skirstomi į monosacharidus, oligosacharidus ir polisacharidus. Laktoz÷s piene yra nuo 4,5 iki 5,2 proc.
(vidutiniškai 4,7 proc.). Ji sudaro 90 % visų kitų piene esančių angliavandenių. Laktoz÷s fizikin÷s ir chemin÷s savyb÷s apibūdina jos pokyčius pieno produktų gamybos metu (Harding, 1999) .
Laktoz÷ turi itin didelę praktinę reikšmę. Ji dalyvauja visuose pieno produktų gamybos procesuose, formuoja šių produktų savybes bei kokybę (Svaisgoog, 1996).
6. Fermentai. Piene yra apie 100 įvairių fermentų (Bagnato, 2003). Fermentais vadinami saviti baltymai – biologiniai katalizatoriai, susidarantys bet kurioje gyvoje ląstel÷je ir kanalizuojantys įvairius cheminius procesus tiek ląstel÷je, tiek išskirti iš jos.
Karv÷s piene yra daugiau kaip 60 visų šešių klasių fermentų. Jų patenka į pieną su pašaru, gaminasi pieno liaukose arba juos išskiria piene esantys mikroorganizmai. Svarbiausieji karv÷s pieno fermentai yra šie: oksidoreduktaz÷s, hidroliz÷s, transferaz÷s, liaz÷s, izomeraz÷s, ligaz÷s arba sintetaz÷s.
Pieno fermentų optimali vystimosi temperatūra yra 30-40 ºC. Aukštesn÷je temperatūroje (70 – 80 ºC) didžioji dalis fermentų suardomi ir praranda akyvumą (Gudonis. 2009 ).
7. Vitaminai. Vitaminai tai biologiškai aktyvūs pieno komponentai, kurių maži kiekiai turi svarbią reikšmę žmogaus organizmui (Bagnato, 2003).Vitaminais vadinamos dažniausiai nedidel÷s molekulin÷s mas÷s organin÷s medžiagos, būtinos normaliai organizmų gyvybinei veiklai palaikyti. Pagal tirpumą vitaminai skirstomi į tirpstančius vandenyje ( B1,
B2,B3,B5 arba PP, B6,B12,C, H, P ir kt.) ir tirpstančius lipiduose ( A, D, E, F, K ). Vitaminų
gyvam organizmui reikia mažai , tačiau jie labai svarbūs medžiagų apykaitai ir gyvybin÷ms funkcijoms, jų pakeisti negali jokie kiti junginiai. Vitaminai savo specifines funkcijas gali atlikti tada, kai jų apykaita organizme yra normali, kai jie įsiurbiami į žarnyną ir, patekę į audinius ir organus, tampa aktyviais. Kai maiste vitaminų trūksta arba sutrinka jų apykaita organizme, atsiranda hipovitaminoz÷, vitaminų nepakankamumas - avitaminoz÷. Kai kurių vitaminų perteklius organizme sukelia liguistinę būklę – hipervitaminozę (Gudonis.2006).
8. Mineralin÷s medžiagos. Tai yra cheminiai rūgščių anijonų ir metalų ar kitų katijonų junginiai, tirpale suskylantys iki jų jonų. Teigiami jonai vadinami katijonais, neigiami – anijonais. Siauresne prasme mineralin÷s medžiagos suprantamos kaip metalų katijonai bei organiniai ir neorganiniai anijonai. Jei piene jų koncentracija didel÷, jie vadinami makroelementais, jei maža – mikroelementais. Makro ir mikro elementai labai svarbūs žmogaus ir gyvulio organizmui. Jie yra sud÷tin÷ fermentin÷s sistemos dalis, svarbūs dirginimo ir laidumo sistemai, energijos perdavimui, kaulų susidarymui, kraujo kreš÷jimui, stresinių situacijų slopinimui. Didel÷s technologin÷s reikšm÷s turi kalcis, dalyvaujantis baltymų sutraukinime. Citratai svarbūs sviesto aromatizacijai (Šernien÷, Sekmokien÷, 2006).
2.2. PIENO SAVYBöS
Šviežias, natūralus, iš sveikų gyvulių gautas pienas apibūdinamas juslin÷mis, fizin÷mis, chemin÷mis ir technologin÷mis savyb÷mis (Staniškien÷ ir kt., 2007).
Pieno savyb÷s skirstomos į penkias grupes:
1. juslines (išvaizda, spalva, kvapas, skonis, konsistencija );
2. fizines (pieno temperatūra, tankis, virimo temperatūra, osmosinis sl÷gis, užšalimo temperatūra, klampis, elektros laidumas, paviršiaus įtempimas, šviesos lūžio rodiklis, specifin÷ šilumin÷ talpa, redokso potencialas );
3. chemines (dispersiškumas, rūgštingumas, buferins talpumas); 4. technologines (termostabilumas, jautrumas šliužo fementui);
5. biologines (baktericidin÷s ir bakteriostatin÷s) (Staniškien÷ ir kt., 2007).
Pieno savyb÷s, kurias galima nustatyti jutimo organais (skonio, uosl÷s, reg÷jimo), vadinamos juslin÷mis.Tai pieno spalva, skonis, kvapas, konsistencija ir išvaizda. Šias savybes gali nustatyti kiekvienas žmogus .
Normalaus pieno (sveikų karvių) pieno spalva balta. Jos intensyvumas priklauso nuo pieno baltymų, ypač kazeino. Gelsvą atspalvį pienui suteikia karotinas. Jo intensyvumas priklauso ir nuo pieno riebalų kiekio.
Pienas yra specifinio, saldoko skonio, priklausančio nuo piene esančio angliavandenio laktoz÷s (pieno cukraus), riebalų, baltymų, mineralinių ir kitų medžiagų.
Pieno kvapas specifinis, nestiprus ir priklauso nuo kai kurių jame esančių medžiagų. Pienas yra imlus pašaliniams kvapams, tod÷l tvarte bei pieno laikymo patalpose neturi būti kvapniųjų medžiagų.
Pieno konsistencija yra vientisa, netąsi, be gleivių bei baltymų krešulių.
Pieno juslin÷s savyb÷s priklauso ne tik nuo min÷tų veiksnių, bet ir nuo karv÷s sveikatingumo, š÷rimo ir laikymo sąlygų. ( Greičiuvien÷ ir kt.2004)
Tiriant juslines pieno savybes laikomasi nuoseklumo. Pirmiausia nustatoma pieno išvaizda, spalva, kvapas, konsistencija ir skonis. Išvaizda, spalva ir konsistencija tiriama vizualiai, kvapas – uostant, skonis – ragaujant. Kilus įtarimui d÷l pieno skonio ir kvapo atliekamas specialus tyrimas. Metodas taikomas žalio pieno kvapui ir skoniui įvertinti.
Metodo esm÷ – aprašytu būdu paruošto pieno kvapo ir skonio vertinimas taškais (1 lentel÷) (http://www.zum.lt/min/failai/060725-3D-303p.pdf).
1 lentel÷. Kvapo ir skonio vertinimas taškais
Pieno švarumas. Pieno švarumas vertinamas pagal mechaninių priemaišų kiekį, nustatytą pieną filtruojant. Į pieną iš aplinkos gali patekti įvairios mechanin÷s priemaišos (pašaro, pakratų, fekalijų dalelių, žem÷s, sm÷lio, dulkių, plaukų ir kt.). Labiausiai pieną užteršia prieš melžiant blogai paruoštas karv÷s tešmuo. Taip pat pieno mechaninio užteršimo šaltinis gali būti nešvarūs pieno indai, melžimo įrenginiai, aparatai. Mechaninis užterštumas glaudžiai susijęs su bakteriniu užterštumu, nes kartu su mechanin÷mis priemaišomis patenka įvairių mikroorganizmų, kurie pablogina pieno kokybę. Sumažinti pieno mechaninį užterštumą galima laikantis veterinarin÷s sanitarijos reikalavimų melžimo, pirminio pieno apdorojimo, laikymo ir transportavimo metu.
Pieno švarumo tyrimas atliekamas kilus įtarimui d÷l pieno išvaizdos ir spalvos.
Pagal filtro užterštumą nustatoma pieno švarumo grup÷ (I ar II). Filtro spalva po filtravimo turi atitikti pieno spalvą. Superkamas tik švarus, t.y. pirmos švarumo grup÷s, pienas (Staniškien÷ ir kt. 2007).
Pieno švarumo vertinimas pateikiamas 2 lentel÷je.
Kvapo ir skonio apibūdinimas Įvertinimas Taškai
Malonaus skonio, švelniai salstel÷jęs, be specifinio pašarų, kitų medžiagų kvapo ir prieskonio
Labai geras 5
Skonis nepakankamai išreikštas, be specifinio pašarų, kitų medžiagų kvapo ir prieskonio
Geras 4
Silpnas pašarų prieskonis ,šiek tiek rūgštel÷jęs, ne visai grynas, truputį karstel÷jęs
Patenkinamas 3
Stiprus pašarų (tarp jų svogūnų, česnakų, pelynų ir kt. žolių, suteikiančių kartumo) prieskonis, sudusęs, rūgštel÷jęs, karstel÷jęs, surstel÷jęs
Blogas 2
Kartus , su pel÷sių ar puv÷sių prieskoniu, su naftos produktų, vaistų,plovimo ar dezinfekavimo medžiagų kvapu ir skoniu
2 lentel÷. Pieno švarumo grup÷s nustatymo palyginamieji etalonai Grup÷ Etalono išvaizda Etalono apibūdinimas
I M÷ginyje gali būti ne daugiau kaip dvi
mechanin÷s dalel÷s
II Ant filtro 3 ir daugiau mechaninių dalelių
Pieno tankis. Pieno tankis – tai atskirų jo sud÷tinių dalių (riebalų, baltymų, pieno cukraus, mineralinių medžiagų) tankių visuma. D÷l įvairių priežasčių kintant sud÷tinių dalių kiekiui, kinta ir pieno tankis. Pieno tankio pokyčiai priklauso nuo gyvulio rūšies, veisl÷s, š÷rimo, laikymo sąlygų, laktacijos periodo, sveikatos būkl÷s, metų laiko ir kitų priežasčių (Greičiuvien÷ ir kt.2004).
Tankis yra kūno mas÷s ir tūrio santykis (kg/m3, g/cm3, g/l, kg/l ir kt.), matuojamas
specialiu prietaisu – areometru (laktodensimetru). Pieno tankis gali būti išreikštas areometro laipsniais (ºA).
Pieno tankis svyruoja tarp 1,027 kg/l ir 1,035 kg/l. Did÷jant riebalų kiekiui pieno tankis maž÷ja, o daug÷jant baltymų, laktoz÷s ir druskų – did÷ja. Tankis priklauso nuo temperatūros.
Tankio technologin÷ reikšm÷ gana svarbi. Šis rodiklis reikalingas nustatyti pieno natūralumui, apskaičiuoti sausosioms, sausosioms neriebalin÷ms medžiagoms (Staniškien÷ ir kt. 2007).
Pieno temperatūra. Pamelžto pieno temperatūra yra 37 ºC. Šviežiai pamelžtame piene yra nedidelis kiekis bakterijų, tod÷l labai svarbu sustabdyti jų dauginimąsi. Tod÷l norint sustabdyti bakterijų dauginimąsi, pienas turi būti atšaldytas kuo greičiau ir iki perdirbant laikomas ne aukštesn÷je nei 8 ºC temperatūroje. Supirkimo metu stikliniais skysčio (ne gyvsidabrio) ar skaitmeniniais termometrais matuojama pieno temperatūra (Staniškien÷ ir kt. 2007).
Pieno rūgštingumas. Pieno rūgšties sukeltas rūgštingumas vadinamas pienarūgščiu rūgštingumu. Pirminis rūgštingumas ir pienarūgštis rūgštingumas sudaro bendrąjį pieno rūgštingumą , kuris vadinamas tiesiog pieno rūgštingumu.
. . .
Natūralaus šviežio pieno rūgštingumas būna 16-20 ºT (Ternerio laipsnių). Pieno rūgštingumas gali būti išreikštas ir pH rodikliu. Natūralaus šviežio pieno pH yra 6,55-6,75. Pienas yra silpnai rūgščios reakcijos (Greičiuvien÷ ir kt.2004).
Mūsų įmon÷je superkant žaliavinį pieną, laboratorijoje atliekami ir įvertinami pirminiai pieno kokyb÷s rodikliai (temperatūra, rūgštingumas, tankis, švarumas). Tai pat nustatomi sud÷ties rodikliai (pieno riebumas, baltymingumas, sausosios medžiagos, užšalimo taškas), atliekama aparatu LACTOSCOPE. Tiriama kiekviena pienvežio cisterna d÷l inhibitorinių medžiagų aparatu iROSA, kuriuo galima nustatyti tetraciklino ir penicilino grupes.Su aparatu DeLaval DCC nustatome somatines ląsteles.
2.3. VEIKSNIAI, ĮTAKOJANTYS KOKYBIŠKO PIENO GAMYBĄ
Geros kokyb÷s pienui gauti turi įtakos karvių laikymo patalpos, jų aplinka, karvių priežiūra š÷rimas, melžimas ir kiti veiksniai. Svarbiausieji jų: laktacijos periodas, gyvulių veisl÷, pašarai ir š÷rimo būdas, karvių priežiūros ir laikymo sąlygos, karvių individualios savyb÷s ir jų būkl÷ (Gudonis, 2007).
Karvių laktacija vidutiniškai trunka 300 dienų. Per tą laiką pieno savyb÷s pakinta tris kartus. Per pirmąsias 5-7 dienas po apsiveršiavimo išsiskiria krekenos, kurių chemin÷ sud÷tis ir išvaizda labai skiriasi nuo pieno. Pra÷jus septynioms dienoms veršiavimosi pieno liauka pradeda gaminti įprastą, tinkamą žmon÷ms vartoti pieną. Šiuo laikotarpiu keičiasi pieno kiekis ir sud÷tis. Pirmą laktacijos m÷nesį gausu riebalų, baltymų ir mineralinių medžiagų. Antrą ir trečią laktacijos m÷nesį pieno riebumas ir baltymingumas būna mažiausias, v÷liau šie rodikliai palaipsniui did÷ja (Staniškien÷ ir kt, 2007).
Įtakos turi ir amžius. Jaunos ir vidutinio amžiaus karv÷s (iki šeštos laktacijos) duoda geriausios chemin÷s sud÷ties ir technologinių savybių pieną. Jis turi daugiau biologiškai aktyvių medžiagų nei senų (dešimtos ir vyresnių laktacijų) karvių.
Geros kokyb÷s pieną duoda tik sveikos karv÷s. Sutrikus organizmo fiziologin÷ms funkcijoms sutrinka ir pieno sekrecija, tod÷l sumaž÷ja pieno kiekis, pakinta jo sud÷tis ir savyb÷s. Karvei sunkiai susirgus pieno sekrecija labai sumaž÷ja, gali net visiškai nutrūkti (Staniškien÷ ir kt., 2007).
Taip pat įtakos pieno sud÷čiai ir kiekiui turi ir gyvulio veisl÷. Daugiausiai pieno duoda pieniniai galvijai. Pieningumas išreiškiamas pieno kiekiu, gaunamu iš gyvulio per tam tikrą laiką. Daugiausia pieno primelžiama iš pieninių veislių karvių per 2-3 laktacijos m÷nesį, iki 5-6 veršiavimosi (Gudonis, 2007). Produktyviausios yra Holšteino veisl÷s karv÷s. Joms priklauso visi pieno produkcijos rekordai. Labai pieningos yra Olandijos, Danijos, Švedijos,
Vokietijos juodmarg÷s, Britų fryzų, Anglerų ir kitų pieninių veislių karv÷s. Tos pačios veisl÷s karvių pieno produkcijos kiekis nevienodas. Kiekvienos veisl÷s yra labai produktyvių ir neproduktyvių karvių. Tai priklauso ne tik nuo paveld÷jimo, bet ir nuo gyvulių š÷rimo, laikymo bei priežiūros (Sprengei et al., 2001).
Gyvulių savybių formavimasis, jų įvairavimas ir ryškumas priklauso nuo paveldimumo ir aplinkos sąlygų. Įvairių požymių formavimuisi abu šie veiksniai turi nevienodą įtaką. Vienus požymius lemia aplinkos sąlygos, kitus aplinkos sąlygos veikia silpnai arba jie yra tik paveldimi(Cassell et al., 2001).
Iš visų aplinkos veiksnių karvių pieningumą labiausiai nulemia š÷rimas. Per laktaciją su pienu karv÷s išskiria labai daug maisto medžiagų. Tod÷l, norint gauti iš karv÷s daug pieno, reikia ją visais laikotarpiais šerti pagal visaverčius racionus. Nepakankamai gausiai ir nesubalansuotais racionais šeriamos karv÷s pieningumas gali sumaž÷ti 25- 50 % (Matulionien÷, 2006).
Viena iš pagrindinių priežasčių, neigiamai veikiančių pieno kokybę, yra mikroorganizmai. Jų gausu patalpų ore, ant gyvulio odos, tešmens, blogai išplautuose pieno induose ir kt. Tod÷l norint gauti geros kokyb÷s pieną, reikia ne tik mok÷ti tinkamai ir švariai pamelžti karvę, bet ir sudaryti gyvuliui švarią, kuo mažiau mikroorganizmais užterštą aplinką (Greičiuvien÷ ir kt.2004).
2.3.1. Karvių laikymo sąlygos
Vienas pagrindinių elementų, turinčių įtakos gyvulių sveikatai ir pieno kokybei, yra tvartas ir jo aplinka. Tvartuose pastatytuose žemose, dr÷gnose vietose, gyvuliai žiemą šąla, maž÷ja jų organizmo atsparumas, dažniau serga, tvartų ore būna daugiau mikroorganizmų (Sederevičius ir kt., 2004).
Tod÷l pagal zoohigieninius reikalavimus karvid÷s turi būti statomos aukštesn÷se vietov÷se, arti ganyklų ir geriamojo vandens šaltinių. Tinkamiausias dirvožemis tur÷tų būti pralaidus vandeniui, orui. Tai geriausiai nuo taršos apsivalantis dirvožemis, o tuo pačiu mažinantis mikroorganizmų kiekį.
Jeigu karvid÷se atliekamus darbus numatoma mechanizuoti arba automatizuoti, tai prie karvidžių būtina pasistatyti atsarginę elektros stotelę, kuri užtikrintų nenutrūkstamą elektros energijos tiekimą. Vienkartinis elektros nutrūkimas duoda didelius nuostolius, nes sutrinka tvartuose atliekamų darbų ritmas: melžimas, š÷rimas ir kt. Ne laiku pamelžtos karv÷s sumažina išmilžius, pablog÷ja pieno kokyb÷, daugiau karvių suserga tešmens uždegimu, kurių išgydymas pareikalauja nemažų išlaidų.
Mikroorganizmų skaičių tvartų aplinkoje mažina tinkamai sutvarkyti keliai, apželdinimas, tinkamas m÷šlo tvarkymas ir kt.
Karvid÷s teritoriją apsodinus medžiais ir krūmais, sudaromas palankesnis tvartų aplinkos mikroklimatas. Medžiai iki 26 % sulaiko aplinkoje esantį triukšmą, vasaros metu apsaugo patalpas nuo karščio. Be to, augalai gerai sugeria anglies dvideginį, naikina eilę mikroorganizmų. Tvartų teritorijoje keliai tur÷tų būti asfaltuoti ir švarūs, nekelti dulkių, o laisvas teritorijos plotas apželdintas (Greičiuvien÷ ir kt., 2004).
Pieno fermos teritorija, kurioje yra vienas ar keli tvartai su pagalbiniais gamybiniais pastatais, skirstoma į zonas:
pagrindinių gamybinių pastatų, pašarų saugyklų,
m÷šlo kaupimo ir dorojimo.
Prie pagrindinių gamybinių pastatų priskiriamos melžiamų karvių ir veršiavimos patalpos, pieno surinkimo, pirminio pieno paruošimo ir laikymo patalpa, pieno kokyb÷s nustatymo laboratorija, melžimo įrenginių, vakuumin÷, šaldymo įrenginių patalpa, koncentruotų pašarų bunkeris arba patalpa.
Patalpos pienui laikyti, pieno indams plauti įrengiamos prie karvid÷s prišlietame vadinamajame pieno bloke arba atskiroje patalpoje. Nuo šios patalpos labai priklauso pieno kokyb÷. Pieno surinkimo patalpa turi būti atskirta nuo bendro tvarto. Joje turi būti pirminio pieno apdorojimo įrengimai ir karv÷ms melžti skirtas inventorius. Šių patalpų sienos tur÷tų būti dažytos šviesios spalvos aliejiniais dažais arba padengtos glazūruotomis bei polimerin÷mis plytel÷mis, gerai valomos ir du kartus per m÷nesį dezinfekuojamos, o grindys betonin÷s, lygios, su nuolydžiu į vandens surinkimo šulin÷lius (Stankūnien÷, Tacas, 2004). Patalpa turi būti gerai v÷dinama, su lengvai atidaromais langais, vasarą jie dengiami tinkleliu, kad neįskristų mus÷s. Pav÷jui nuo pieno bloko įrengiamos m÷šlid÷s, siloso tranš÷jos, iš kurių gali sklisti nemalonus kvapas.
Pieno fermoje sunaudojama daug šilto ir šalto vandens. Vanduo turi atitikti geriamojo vandens standarto reikalavimus. Geriausais vanduo gaunamas iš giluminių artezinių šulinių. Vandens kokyb÷ nustatoma pagal valstybinį standartą ( LST ISO 5667- 5:2002) bent kartą per metus ir pažymima artezinio šulinio pase.
Melžiamų karvių sveikata, produktyvumas ir geros kokyb÷s pienas labai priklauso nuo optimalaus mikroklimato sudarymo fermoje, nuo tinkamai įrengtų laikymo vietų galvijams, nuo taisyklingo melžimo.
Mikroklimatą sudaro patalpų oro temperatūra ºC, santykinis oro dr÷gnumas %, oro jud÷jimo greitis m/s, patalpų oro sud÷tis % ir kt. (Stankūnien÷, Tacas, 2004). Vieni
nenormalaus mikroklimato faktoriai gali silpninti organizmo atsparumą, kiti veikti į gyvulio šilumos bei medžiagų apykaitą, iššaukdami gyvulio fiziologinių procesų sutrikimą. Blogo pieno priežastimi dažnai esti patalpų ore esantys mikroorganizmai, dulk÷s, įvairios dujos, blogas apšvietimas melžimo metu.
Patalpų mikroklimatui reikšm÷s turi klimatin÷s sąlygos, tvartų konstrukcijos ir statybai panaudotos medžiagos, oro apykaita tvarte, gyvulių skaičius, m÷šlo ir srutų tvarkymas, dr÷gm÷, įvairios dujos. Blogas patalpų mikroklimatas būna tuomet, kai nepakankamai apšiltinamos sienos, lubos, grindys, langai. Žiemos metu tokiuose tvartuose esti šalta ir dr÷gna, o vasarą karšta ir dr÷gna. Esant nepakankamai ventiliacijai, blogai veikiant kanalizacijai, padid÷ja dr÷gm÷s kiekis tvartuose, padaug÷ja mikroorganizmų, kenksmingų dujų. Nesilaikant mikroklimato reikalavimų, pagaus÷ja įvairių gyvulių susirgimų, jų tarpe ir mastitų.
Pieningumui turi įtakos oro temperatūra ir tvartų mikroklimatas. Tinkamiausia temperatūra yra 6-8 ºC (Bakutis, 2003). Santykinis oro dr÷gnumas - 70% (50-80%), oro jud÷jimo greitis žiemą -0,3-0,4 m/s, vasarą -0,8-1,5 m/s. Leidžiama žalingų dujų koncentracija: anglies dioksido - 0,25%, amoniako - 0,02 mg/l, sieros vandenilio - 0,01mg/l. Vienam galvijui skiriama 1,7-2,3 m²stov÷jimo vietos ir bokso, o kai taikomas besaitis galvijų laikymo ant gilaus kraiko būdas -4-5 m². Patalpų tūris galvijui -24 m³, apšvietimo koeficiantas- 1:10-1:15. Geras apšvietimas padeda gauti geros kokyb÷s pieną: galima geriau apžiūr÷ti pirmąsias pieno čiurkšles (tiriant ar karv÷s neserga mastitu), įvertinti pieno švarumą, apšviestą patalpą lengviau švariai išvalyti.
Teigiama, kad aukšta temperatūra žalingesn÷ už žemą, o staigūs temperatūrin÷s aplinkos pokyčiai gali būti pavojingesni nei pastovi aukšta ar žema temperatūra. Esant žemai temperatūrai gyvulio organizme pagreit÷ja medžiagų apykaita, pasigamina daugiau šilumos, pienas būna riebesnis, tačiau produktyvumas gali sumaž÷ti iki 10 proc., o kai temperatūra aukštesn÷, šilumos išskyrimas maž÷ja, gyvulio organizmas gali perkaisti. Laikant gyvulius šiltai jų pienas liesesnis. Kai karv÷s laikomos tvartuose, optimalus produktyvumas yra patalpos temperatūrai esant 8-12ºC (Bakutis, 2003).
Gyvulininkyst÷s patalpose oras visą laiką nepertraukiamai juda, greitis ir kryptis priklauso nuo ventiliacijos įrengimų, statybinių konstrukcijų sandarumo, patalpoje esančių gyvulių išskiriamos šilumos kiekio. Mokslininkai nurodo, kad neapšiltintuose pastatuose būtina tinkamai įrengti apsaugą nuo v÷jo, naudojant atitveriančias konstrukcijas (Bakutis, 2003).
Tvartuose karv÷s gali būti laikomos perdaryn÷se pririštos saitais, palaidos, kombinuotuose boksuose arba palaidos ant retai keičiamo kraiko.
Tam, kad gyvuliai gerai jaustųsi tvarte ir būtų švarūs, labai svarbu gerai įrengti jų perdarynes, saitus, lovius. Įrengdami naujus ar perdarydami senus tvartus, ūkininkai pirmiausia turi nuspręsti, kaip laikyti karves: pririštas saitais ar palaidas. Laikant karves palaidas ant storo kraiko, reikia tur÷ti daug gerų pakratų. Vienai karvei parai skiriama po 6 kg šiaudų. Neturint pakankamai kraiko, karv÷s bus nešvarios, o pienas bus teršiamas mechanin÷mis dalel÷mis ir mikroorganizmais.
Palaidos karv÷s gali būti laikomos nenaudojant daug kraiko, tačiau kiekvienai jų įrengiamas atskiras guolis-boksas. Atskirai tvarte įrengiamos ÷džios, melžykla.
Dažniausiai karv÷s laikomos pririštos. Jos šeriamos ir melžiamos toje pat vietoje, kur guli ir stovi. Laikant karves pririštas , perdaryn÷s daromos taip, kad karv÷s jose laisvai ir patogiai jaustųsi ir būtų švarios, kad lengvai pasiektų pašarą, girdyklą ir mažiau terštų perdarynę.
Karvių oda esti gausiai užteršta įvairiais mikroorganizmais, pašarų, pakratų dalel÷mis, m÷šlu. Apskaičiuota, kad ant 1cm2 karv÷s odos būna nuo 100 tūkst. iki 1-2 mln. mikroorganizmų. Melžimo metu patekę į pieną, jie gadina jo kokybę ir gali lengvai pakliūti pro spenio kanalą į tešmenį.
Karvių oda ir tešmuo visada turi būti švarūs. Žiemos metu rekomenduojama karvių odą valyti šepečiais ir šukomis, o iš rudens, uždarius į tvartus - nukirpti šlaunų, tešmens ir ilguosius uodegos plaukus. Taip lengviau palaikyti karvių švarą, tešmens sveikatos būklę, kartu sumažinti mikroorganizmų patekimą į pieną.
Karv÷s ilsisi gul÷damos. Jų odos švara labai priklauso nuo to ar laiku pašalinamas m÷šlas ir nuo kraiko. Kraikui galima naudoti šiaudus, pjuvenas, medžių drožles, durpes, sm÷lį. Laikant ir melžiant karves perdaryn÷se, geriausiai tinka durpių kraikas su šiaudais. Durp÷s gerai sugeria dr÷gmę ir dujas (amoniaką, sieros vandenilį ir kt.), taip pat stabdo kai kurių mikroorganizmų dauginimąsi. Tačiau vien durp÷s netur÷tų būti naudojamos, nes melžimo metu jų dalel÷s patenka į pieną iš tvarto oro, nuo gyvulio odos arba įsiurbiamos dedant melžiklius bei jiems nukritus. Kreikiant karvių perdarynes durp÷mis, ant jų dedamas ne mažesnis kaip 10 cm storio smulkintų šiaudų sluoksnis. Pjuvenomis, durp÷mis gali būti kreikiamos karvių guoliaviet÷s (boksai) laikant jas palaidas ir melžiant specialiose melžimo aikštel÷se (Stankūnien÷, Tacas, 2004).
2.3.2. Pašarų įtaka pieno sud÷čiai ir kokybei
Karvių pieningumas ir pieno sud÷tis priklauso ne tik nuo individualios organizmo būkl÷s, paveld÷jimo, bet taip pat nuo įvairių aplinkos veiksnių. Iš visų aplinkos veiksnių
karvių pieningumą labiausiai nulemia š÷rimas, tod÷l siekiant gauti maksimalų produktyvumą, svarbu karves visais laktacijos tarpsniais šerti tik visaverčiais, subalansuotais racionais. Teisingas š÷rimas užtikrina ne tik reikiamą maisto medžiagų kiekį, bet netiesiogiai sąlygoja ir karvių sveikatingumą (Kabašinskien÷, 2009).
Šeriant karves visaverčiais ir įvairiais pašarais, galima ne tik gerokai padidinti karvių produktyvumą, bet ir pagerinti pieno sud÷tį. Tinkamai šeriamų karvių primilžiai bus dideli, blogai šeriamos karv÷s greitai susirgs. Norint tinkamai šerti ,reikia subalansuoti racioną. Pašaruose turi būti pakankamas kiekis baltymų, angliavandenių, riebalų, mineralinių medžiagų, vitaminų ir kt. Šeriant karves pilnaverčiais pašarais, pienas ir iš jo pagaminti produktai būna aukščiausios kokyb÷s, o šeriant nepilnaverčiais sumaž÷ja ne tik pieno kiekis, bet ir riebalų, baltymų ir kitų komponentų. Iš tokio pieno pagaminti produktai esti blogesn÷s kokyb÷s, blogai laikosi.
Jeigu š÷rimo racione yra per mažai mineralinių medžiagų, pienas pasižymi blogesn÷mis technologin÷mis savyb÷mis, jis blogiau sutraukinamas fermentais, d÷l to blog÷ja fermentinių sūrių kokyb÷. Jeigu pašaruose trūksta kalcio ir fosforo, piene šių mineralinių medžiagų kiekis nekinta, tačiau maž÷ja gaunamo pieno kiekis. Pagerinti pieno technologines savybes ir jo kiekį į racioną yra dedama mineralinių medžiagų mišinys (Laurinavičius, 2003).
Nesubalansavus racionų pagal angliavandenius ir baltymus, karv÷s dažnai suserga ketoze. Ją sukelia gausus š÷rimas koncentruotais ir rūgščiais baltymingais pašarais, prastu silosu, kuriame yra daug rūgščių, ypač sviesto rūgšties.
Ilgai ir vienpusiškai šeriant karves baltymingais pašarais, išsivysto liga, vadinama acidoze. Acidoze suserga badaujantys gyvuliai, kai organizme trūksta cukraus.
Negalima karvių šerti pernelyg dideliais pašarų kiekiais, turinčiais daug riebalų, t.y. s÷menų, saul÷grąžų išspaudomis. Nuo per didelio šių pašarų kiekio pieno riebalai pasidaro minkšti, pagamintas sviestas greitai genda.
Šeriant karves per dideliais pašarinių ir cukrinių runkelių, bulvių kiekiais, pagamintas sviestas esti kietas, trapus.
Teigiamą poveikį pieno sud÷čiai turi geri žali pašarai, geras šienas, pašariniai, puscukriniai ir cukriniai runkeliai, morkos, silosas, koncentratai. Žali pašarai visiškai patenkina organizmą vitaminais.
Ganant karves natūraliose ganyklose, dažnai žol÷je trūksta kai kurių maisto medžiagų, mikroelementų ir kt. Tod÷l ir vasaros metu karv÷ms reikia duoti papildomai premiksų ar kt. medžiagų. Jei ganyklos per gausiai tręšiamos azoto trąšomis, pakinta pieno chemin÷ sud÷tis, pienas ir iš jo pagaminti produktai blogai laikosi.
Geras pienas neturi tur÷ti pašalinių jam nebūdingų kvapų ir skonio. Didelę įtaką jam turi silosuoti pašarai, kurių kvapas piene juntamas po 15-30 s jį įkv÷pus. Tod÷l svarbu, kad prieš melžimą karvių loviuose nebūtų siloso ar jo likučių. Karv÷ms įkvepiant orą su siloso, kreolino ar benzino kvapu, pieno skonis pablog÷ja. Siloso skonio piene nebūna, kai karv÷s jį su÷da prieš 5 val. iki melžimo (Stankūnien÷, Tacas, 2004).
Jei racione yra daug koncentruotųjų pašarų (kai pridedama daug saul÷grąžų s÷menų, medviln÷s išspaudų), smarkiai pakinta pieno technologin÷s savyb÷s, pailg÷ja kazeino koaguliavimo trukm÷, sutraukai gauti reikia daugiau šliužo fermento, sutraukos kokyb÷ būna blogesn÷. Toks pienas netinka sūriams gaminti, iš jo pagamintame svieste yra daug jodo, sviesto konsistencija tepli, jaučiamas pašalinis prieskonis, sviestas greitai genda (Staniškien÷ ir kt., 2007)
Stambieji pašarai (šienas, šienainis ir kt.) – būtinas atrajotojų raciono komponentas. D÷l ląstelienos stokos pakinta prieskrandžių mikrofloros sud÷tis, sul÷t÷ja acto rūgšties sintez÷, d÷l to sumaž÷ja pieno riebumas. Pieno riebumas maž÷ja, kai karv÷s šeriamos prastu šienu, rūgščių pievų žole. Be to pablog÷ja pieno chemin÷ sud÷tis ir savyb÷s (Staniškien÷ ir kt., 2007).
Negalima karvių šerti sugedusiais, supelijusiais pašarais. Tokiuose pašaruose eančios toksin÷s medžiagos arba grybeliai sukelia karv÷ms įvairias virškinamojo trakto ir tešmens ligas. Tai daro įtaką pieno kiekiui ir kokybei .
2.3.3. Melžimo įtaka pieno kiekiui ir kokybei
Karv÷s sveikata, pieno kiekis ir kokyb÷ labai priklauso nuo to, kaip pasiruošiama melžti. Melžiant stov÷jimo vietose, ne mažiau kaip 1 val. iki melžimo karv÷s prikeliamos, išvalomas m÷šlas, pakreikiama, o patalpos išv÷dinamos, kad neliktų dulkių ir sumaž÷tų mikroorganizmų. Nerekomenduojama karves šerti prieš pat melžiant, juo labiau – melžiant. Prieš melžimą paš÷rus aštraus kvapo ar skonio pašarais, jų prieskonis piene jaučiamas jau po 20-40 minučių. Geriausia karves pašerti 2 val. prieš melžiant. Sočios melžiamos karv÷s esti ramios, tod÷l lengviau atleidžia pieną. Šeriant karves melžimo metu, dulkančių pašarų dalel÷s patenka į pieną, karv÷s yra neramios, nes visas jų d÷mesys sukauptas į ÷dimą, bet ne į pieno atleidimą, d÷lto primelžiama mažiau ir liesesnio pieno, daug sunkiau užtikrinti pieno kokybę.
Iki melžimo ir melžiant labai svarbu su gyvuliais elgtis švelniai. Grubus elgesys, mušimas, neįprastai didelis triukšmas ar kiti pašaliniai dirgikliai sukelia stresą. Tad ir pieno primelžiama mažiau.
Sveikos karv÷s tešmenyje mikroorganizmų bemaž n÷ra. Dažniausiai jų pasitaiko spenio kanale, o tešmens gilumoje retai. Pienas mikroorganizmais daugiausia užteršiamas melžimo
metu nuo nešvarios odos ar netinkamai nuplauto tešmens, nuo melž÷jos rankų ar nešvaraus kraiko. Bet dažniausiai mikroorganizmais pienas užteršiamas nuo pieno indų, surenkamųjų talpyklų (Staniškien÷ ir kt., 2007).
Patekus į pieną daug ligas sukeliančių arba nuodus gaminančių mikroorganizmų galima apsinuodyti. Net ir laikantis visų higienos reikalavimų, praktiškai neįmanomas išvengti, kad karves melžiant bei apdorojant pieną, į jį nepatektų mikroorganizmai. Daug mikroorganizmų aplinkoje, ant tešmens odos ir tešmenyje yra sergant karv÷ms mastitu, metritu, enteritu. Blogai nuplovus ir nuvalius karv÷s tešmenį pieš melžimą, daug bakterijų patenka į pieną. Tod÷l prieš melžimą ypač kruopščiai reikia ruošti tešmenį melžimui ir jį tinkamai prižiūr÷ti pamelžus (Aniulis ir kt., 2001).
Melžiant karves rankomis, sunku išvengti pieno užteršimo mechanin÷mis dalel÷mis ir mikroorganizmais. Tačiau, griežtai laikantis sanitarinių-higieninių reikalavimų, galima pamelžti pieną, kuris savo kokybe nenusileidžia pienui, melžtam melžtuvais. Geros kokyb÷s pieną galima pamelžti kai:
švari karv÷, gerai nuplautas, dezinfekuotas ir sausai nušluostytas tešmuo; melž÷jos švariai nuplautos rankos, švarūs drabužiai;
išplauti, dezinfekuoti melžimui skirti kibirai;
rankų, tešmens, pieno indų plovimui naudojamas švarus, geros kokyb÷s vanduo; melž÷ja melžia sausomis rankomis, nedr÷kindama pirštų pienu melžimo metu; kibire esantis pienas pernešant iki košimo vietos uždengiamas;
Svarbiausias mechanizuoto karvių melžimo tikslas - kuo pilniau išmelžti karves kiekvieno melžimo metu ir pastoviai didinti jų išmilžius.
Primelžiamo pieno kiekis priklauso nuo dienotvark÷s, nuo melžimų skaičiaus paroje, nuo įprastos melžimo metu aplinkos ir kt. (Greičiuvien÷ ir kt., 2004).
Visas paruošiamasis darbas melžimui turi trukti ne ilgiau kaip 1-ą minutę ir ne trumpiau kaip 30 s. Ruošiant karv÷s tešmenį ilgiau negu 2 - 5 min., pieno primelžiama iki 16 proc. mažiau. Jeigu tešmens paruošimas melžimui trunka 5 - 8 sekundes, tai pieno gali būti primelžiama iki 30 proc. mažiau. Automatizuotuose melžimo įrenginiuose, kuriuose po tešmens ir spenių nuvalymo melžikliai papildomai masažuoja apie 1 min. spenius, galutinai sužadindamas pieno atleidimas (Bruckmaier, 2001).
Karv÷s dažniausiai melžiamos 3- 6 minutes, tačiau melžimo trukm÷ ir pieno atidavimo greitis labai priklauso nuo tešmens paruošimo, primilžio, individualių karv÷s savybių, melžtuvų konstrukcijos ir technin÷s būkl÷s (Dzidic et al., 2004).
Jeigu karv÷s tinkamai laikomos ir jų tešmenys švarūs, tai tešmens ruošimą tikslinga prad÷ti numelžiant pirmąsias pieno čiurkšles, paskui tešmenį plauti ir šluostyti. (www.delaval.lt/.../Udder-hygiene-before-milking/).
Dabartiniu metu karvių tešmenų valymui pieš melžimą siūloma daugyb÷ priemonių: vienkartin÷s tvirtos struktūros popierin÷s servet÷l÷s, daugkartinio naudojimo servet÷l÷s, sausam tešmenų apšluostimui prieš melžimą yra vienkartin÷s dr÷gnos dezinfekuojančios servet÷l÷s. Nuplovus tešmenį, bakterijų kiekis tik sumažinamas, bet likusios lieka gyvybingos. Tod÷l, nuplovus tešmenį vandeniu, reikalinga jį, o ypač spenius, dezinfekuoti (Weiss et al., 2003).
Tyrimais patvirtinta, kad taikant gerą melžimo ir tešmens paruošimo praktiką, sumaž÷ja susirgimų mastitu skaičius ir pager÷ja pieno tek÷jimas.
Melžiant švarius, sausus spenius, kitoms karv÷ms neperduodamos užkrečiamos bakterijos, rečiau nukrenta melžikliai ir užtikrinama puiki spenių būkl÷ (www.delaval.lt/.../Udder-hygiene-before-milking/).
2.4. PIENO KOKYBöS SAMPRATA
Pieno kokyb÷ bei jo sud÷tis priklauso nuo daugyb÷s veiksnių: nuo gyvuliams skirtų pašarų kokyb÷s ir š÷rimo, melžimo, veisl÷s, gyvulio sveikatos būkl÷s ir kt. Geros kokyb÷s pieną galima gauti tik iš sveikų, gerai prižiūrimų ir gerais pašarais šeriamų karvių.
Tačiau pienas yra labai gera terp÷ mikroorganizmams daugintis. Sveikų karvių piene jų randama labai mažai: nuo 5 iki 20 tūkst. viename mililitre. Daug mikroorganizmų į pieną patenka melžimo ir pirminio paruošimo metu iš oro, nuo žmogaus rankų, karv÷s ir tešmens , odos, melžtuvų, pieno laikymo indų.
Nešvariai laikant karves, daug mikroorganizmų pro spenio kanalą patenka iš kraiko karvei atsigulus. Tod÷l spenio kanale jų esti 1000 kartų daugiau negu tešmenyje. Be to į pieną bakterijos patenka melžimo metu iš aplinkos. Neišvengiamai gausiai pienas užteršiamas mikroorganizmais tuomet, kai nesilaikoma gyvulių laikymo, priežiūros, melžimo reikalavimų. Nešvariai laikomų, sergančių karvių pienas arba pamelžtas nesilaikant melžimo taisyklių, net ir laiku atšaldytas gali netekti savo vert÷s (Stankūnien÷, Tacas. 2004).
Higienos reikalavimų tikslas - užtikrinti, kad žalias pienas, skirtas tiesiogiai žmon÷ms vartoti arba maisto produktams gaminti, būtų gaminamas, laikomas, transportuojamas, parduodamas ir perdirbamas laikantis nustatytų reikalavimų, užtikrinančių pieno saugą ir kokybę. Kokybiško žalio pieno ir pieno produktų gamybai yra taikomi reikalavimai: gera galvijų sveikata, tinkamos karvių laikymo patalpos, melžimas ir melžimo vieta, pieno
apdorojimo patalpos, įranga ir inventorius, reikiama asmens higiena ir kt. (Staniškien÷ ir kt. 2007).
Kokyb÷s samprata gali būti apibūdinama įvairiai. Gerai žinomas M.Juran apibr÷žimas: „Kokyb÷ yra tinkamumas vartoti”. Produktas yra tinkamas vartojimui, jei jis patenkina vartotojo lūkesčius (Šernien÷, Sekmokien÷, 2006).
Pieno supirkimo taisykl÷se nurodomi šie pieno kokyb÷s rodikliai: pieno spalva, kvapas, konsistencija, temperatūra, skonis, rūgštingumas, švarumas, tankis, neutralizuojančios ir inhibitorin÷s (slopinančios) medžiagos (Gudonis, 2007). Pieno kokyb÷ yra kompleksinis rodiklis. Kokyb÷s reikalavimus nustato pieno standartas.
Žaliu karvių pienu vadinamas natūralus karvių pienas, kuris nebuvo pašildytas iki aukštesn÷s kaip 40°C temperatūros ir neapdorotas kitu tos pat vert÷s efektyvumo metodu, be priedų, nepakeistos pirmin÷s sud÷ties (riebalų kiekis 2-7 %, baltymų-2-5 %, laktoz÷s 3-6 %) (Gudonis, 2007).
Žalio karvių pieno kokyb÷s rodikliai yra šie: bendras bakterinis užterštumas, somatinių ląstelių skaičius, inhibitorin÷s (slopinančios) medžiagos ir pieno užšalimo temperatūra.
Pieno bakterinis užterštumas įvertinamas pagal per du m÷nesius atliktų visų tyrimų geometrinį vidurkį. Somatinių ląstelių skaičius įvertinamas pagal per tris m÷nesius atliktų visų tyrimų geometrinį vidurkį.
Pieno kokyb÷s rodiklių vertinimui taikomos šios viršutin÷s ribos bendras bakterinis užterštumas-300 tūkst./cm³, somatinių ląstelių skaičius – 800 tūkst./cm³ (Pieno supirkimo taisykl÷s, 2009).
Pieno užšalimo temperatūra tiksliausiai apibūdina jo natūralumą. Pieno užšalimo temperatūra turi būti ne aukštesn÷ kaip minus 0,515ºC (Gudonis, 2007).
Piene yra medžiagų, turinčių profilaktinių, gydomųjų ir antitoksinių savybių. Nugriebtas pienas gali būti vartojamas širdies, plaučių, kepenų, skrandžio, žarnyno, tulžies takų, kasos, inkstų ligomis, podagrai bei nutukimui gydyti.
Pienas gali būti vartojamas kaip priešnuodis apsinuodijus sunkiųjų metalų druskomis, rūgštimis, šarmais, jodu, bromu. Piene yra nemažai vitaminų, tod÷l jį vartojant galima išvengti hipovitaminozių ar avitaminozių.
Taigi pienas yra visais atžvilgiais pilnavertis, jei atitinka galiojančio standarto reikalavimus. Kitokiu atveju jis gali tapti žalingas žmogui (Greičiuvien÷ ir kt.,2004).
2.4.1. Pieno užteršimas bakterijomis
Pienas yra labai gera terp÷ įvairiems mikroorganizmams daugintis ir išlikti. Praktiškai neįmanoma išvengti, kad melžiant, apdorojant ir laikant į pieną nepatektų mikroorganizmų. Jų yra daug ant karv÷s tešmens ir odos, spenio kanale, karvidžių ore, pieno induose, melžimo įrenginiuose, pašaruose, pakratuose ir kt. (Stankūnien÷, Tacas, 2004).
Pamelžtas pienas yra sąlyginai švarus, be bakterijų. Jei pienas po melžimo neužteršiamas, tai atv÷sinus 1-ame jo ml randama tik apie 10 000 bakterijų. Jei pienas užteršiamas ir jame nustatoma 3 milijonai bakterijų 1 ml - piene atsiranda ydos, sutrump÷ja pieno laikymo trukm÷ ir maž÷ja panaudojimo galimyb÷s. D÷l šių priežasčių labai svarbu žinoti ir kontroliuoti pieno bakterinio užteršimo šaltinius (Šernien÷, 2006).
Bakterijos į pieną dažniausiai patenka, jei nesilaikoma melžimo higienos reikalavimų: • nenumelžiamos pirmosios pieno čiurkšl÷s;
• tešmuo blogai paruošiamas melžimui;
• blogai išplautos pieno linijos ir kiti indai, kurie liečiasi su pienu; • netvarkinga melžimo vieta ir kt. ( Staniškien÷ ir kt. 2007)
Karvių oda yra vienas iš svarbiausių pieno užteršimo bakterijomis šaltinių, tod÷l labai svarbu naudoti tinkamą kraiką, užtikrinti tešmens ir visos karv÷s švarą. Tinkamai prižiūrint karvių odą ir tešmenį, galima smarkiai sumažinti bakterijų skaičių piene. Kad karv÷s tešmuo kuo mažiau užsiterštų ir jį būtų lengviau paruošti melžimui, rekomenduojama 3-4 kartus per metus apkirpti plaukus. Tokį tešmenį lengviau nuplauti ir nusausinti, ant jo mažiau nešvarumų. Prieš melžiant gerai nenusausintas tešmuo gali pabloginti pieno kokybę.
Mikroorganizmai į pieną patenka ir iš užteršto tvartų oro, ypač melžiant į melžtuves ir perpilant pieną tvarte. Ore jų padaug÷ja dalijant pašarą (šieną, silosą ir kt.), ypač supelijusį, taip pat šalinant m÷šlą.
Didelę įtaką bendram pieno bakteriniam užterštumui daro kokybiškas pieno košimas tuoj pamelžus ir greitas pieno atšaldymas. Košti pieną patariama per tankesnius filtrus, kad kuo daugiau pašalintume nešvarumų.
Iškoštas pienas atšaldomas. Jeigu greitai neatšaldomas iki +4-6 ºC, susidaro palankios sąlygos patekusioms bakterijoms daugintis. Bakterijos keičia šviežio pieno kvapą, skonį ir kokybę. Besidaugindamos jos ardo pieno baltymus ir riebalus. Nors dauguma bakterijų sunaikinama pieno pasterizavimo metu, nepageidautinas jų poveikis išlieka. D÷l to maž÷ja pieno produktų išeiga, trump÷ja jų laikymo periodas ir kt.
Šviežiai pamelžtame piene kurį laiką bakterijos nesidaugina, nes jame yra medžiagų, naikinančių bakterijas. Laikotarpis, kai pienas išlaiko šias savybes, vadinamas baktericidine faze.
Nor÷dami užtikrinti pieno kokybę, turime mažinti bendrą bakterinį užterštumą, tod÷l: • likus ne mažiau kaip valandai iki melžimo tvartą pakreikime ir išv÷dinkime; • pirmąsias pieno čiurkšles numelžkime į specialų indelį, įvertinkime tešmens būklę; • paruoštas pamelžti tešmuo turi būti švarus ir sausas;
• melždami laikykim÷s asmens higienos reikalavimų;
• sergančias karves melžti kitais melžimo aparatais ir jų pieno nesumaišyti su sveikų karvių pienu;
• pieną košti kuo mažesnio poringumo filtrais;
• pamelžtą pieną kuo greičiau atšaldyti iki 4ºC ar žemesn÷s temperatūros; • pamelžę švariai išplaukime ir dezinfekuokime visą naudotą melžimo įrangą; • pieną laikykime tinkamai įrengtose patalpose (Staniškien÷ ir kt., 2007).
2.4.2. Somatin÷s ląstel÷s piene
Somatin÷s ląstel÷s piene yra vienas iš svarbiausių karvių pieno kokyb÷s ir tešmens sveikatingumo rodiklių. Vienas iš pagrindinių veiksnių, turinčių įtakos somatinių ląstelių skaičiaus piene sumaž÷jimui, yra geras melžimo organizavimas, t.y. tinkama melžimo darbotvark÷, kuri apima skirtingas melžimo operacijas (tešmens ir spenio paruošimas melžimui, pirmųjų pieno čiurkšlių numelžimas, melžiklių užmovimas ant spenių, melžiklių numovimas pamelžus ir efektyvi spenių antiseptika po melžimo) ir nuo šių operacijų trukm÷s. Teisingai atliekamos melžimo operacijos yra svarbios mastito prevencijai ir užtikrina visišką pieno išmelžimą iš tešmens (Mišeikien÷, 2008 )
Melžiamos karv÷s dažnai serga tešmens uždegimu - mastitu. Tai labai nuostolinga liga, nes sumaž÷ja išmelžiamo pieno kiekis, pablog÷ja jo savyb÷s. Nemažą dalį sergančių mastitu karvių tenka brokuoti, nes jų pienas gali būti žmonių apsinuodijimo ir kai kurių infekcinių ligų priežastis (Staniškien÷ ir kt., 2007).
Tešmens uždegimas (mastitas) – tai pakitimai, d÷l kurių sumaž÷ja liaukos pieno sintez÷s aktyvumas, taip pat sergant šia ar bet kuria kita liga, pakinta pieno chemin÷ sud÷tis: sumaž÷ja riebalų, kalio, fosforo, magnio, kalcio, padaug÷ja natrio, chloro , pieno serumo baltymų. Ši liga pasireiškia keliomis formomis: latentine, subklinikine, klinikine ir chroniška (Schaefer, 2004). Pirmas požymis, parodantis tešmens uždegimą, yra padid÷jęs somatinių ląstelių skaičius. Somatinių ląstelių kiekis priklauso nuo susirgimo formos (Aniulis, 2000).
Sergant klinikine mastito forma pieno savyb÷s pasikeičia, jame gali būti baltymų dribsnių, pienas tampa vandeningas, melsvo atspalvio, o karvei sergant latentine ir subklinikine mastito forma pieno sud÷ties ir savybių pokyčiai yra nežymūs. Dažniausiai gyvuliai serga subklinikine forma (Špakauskas, 2000).
Vystantis mastitui, padid÷ja somatinių ląstelių skaičius (SLS). Normalus SLS piene yra 100 tūkst. ląstelių/ml pieno. Skaičiaus did÷jimas siejamas su mastito progresavimu. Pažeistame ketvirtyje netenkama nuo 3-50 proc. pieno. Pieno nuostoliai atvirkščiai proporcingi somatinių ląstelių kiekiui- kuo daugiau piene nustatoma somatinių ląstelių, tuo didesni pieno nuostoliai (Šernien÷, Sekmokien÷, 2006). SLS padid÷jimo priežasčių yra labai daug. Pagrindin÷s: melžimo technikos ir technologijos reikalavimų nesilaikymas (nesureguliota melžimo įranga, tešmuo blogai paruošiamas melžimui, tuščias melžimas ir kt.), blogos zoohigienin÷s sąlygos (šaltos grindys, šlapi pakratai ir kt.), š÷rimas prastais pašarais ir kt.
Norint sumažinti karvių sergamumą tešmens uždegimu, labai svarbu profilaktin÷s priemon÷s ne tik laktacijos, bet ir užtrūkimo metu.
Pagrindin÷s tešmens uždegimo profilaktikos priemon÷s:
• Optimalios karvių laikymo sąlygos. Geras tvartų v÷dinimas nesudarant skersv÷jų, dažnas m÷šlo šalinimas iš karvių stov÷jimo vietų, tinkamai įrengtos guoliaviet÷s ir kt.; • Pagal energinių ir mineralinių medžiagų poreikį subalansuoti ir visaverčiai pašarai; • Tinkamai paruošti tešmenį prieš melžiant. Ruošti ne ilgiau kaip vieną minutę, naudoti
individualias šluostes. Melžiklius mauti tik ant sausų ir švarių spenių; • Tinkamai ir gerai eksplotuojama melžimo įranga;
• Pamelžus atlikti spenių antiseptiką;
• Nuolatinis karvių tikrinimas mastito testais;
• Veiksmingas laktuojančių ir užtrūkusių karvių gydymas. Sergančias karves būtinai atskirkime nuo sveikų, jas melžkime paskiausiai ir kitais melžimo aparatais;
• L÷tiniu mastitu sergančias karves brokuokime, nes tešmens uždegimą sukeliančias bakterijas jos platina kitoms karv÷ms (Staniškien÷ ir kt.,2007).
Dažniausiai mastitu karv÷s suserga apsiveršiavusios, intensyvios laktacijos laikotarpiu ar užtrūkusios. Dažnai liga nepastebima ir negydoma, d÷l to sumaž÷ja pažeistų tešmenų ketvirčių sekrecija arba jie visai nustoja funkcionuoti. Mastitu sergančių karvių veršeliai dvigubai dažniau serga dispepsijomis bei kitomis virškinimo trakto ligomis, 4-5 kartus dažniau gaišta negu sveikų karvių veršeliai.
Karvių mastitų profilaktikai svarbiausia stiprinti viso gyvulio organizmo atsparumą, po to nustatyti kitas išorines priežastis ir jas šalinti.
Gyvulio organizmo atsparumas priklauso nuo paveld÷jimo, š÷rimo, laikymo ir eksplotavimo.
Pasteb÷ta, kad juodmarg÷s karv÷s daugiau linkusios sirgti mastitu negu simentalių veisl÷s, o žalmarg÷s Holšteinų fryzų karv÷s ir simentalių veisl÷s karv÷s vienodai jautrios susirgimui mastitu. Vadinasi, karv÷s rečiau sirgs mastitu, jei bus parenkamos atskiros veisl÷s arba atsparių karvių linijos.
Karvių mastito išsivystymui ir pieno kokyb÷s pablog÷jimui turi įtakos ir pašarai. Šeriant blogos kokyb÷s , apgedusiais, supelijusiais arba apšalusiais pašarais , sutrinka virškinimas ir karv÷ gali susirgti mastitu.
Mastitų galima išvengti karvid÷se palaikant švarą ir tvarką. Kreikti nesupuvusiais ir nesupelijusiais pakratais. Vienas iš mastitų profilaktikos elementų yra užtrūkusių karvių tešmens sveikatos būkl÷s tikrinimas ir nesveikų ketvirčių gydymas. Svarbi mastitų profilaktikos priemon÷ – taisyklingas karvių melžimas, tod÷l būtina laikytis melžimo operacijų eiliškumo ir jų trukm÷s (Stankūnien÷, Tacas, 2004).
2.4.3. Pašalin÷s medžiagos piene
Į pieną gali patekti įvairios chemin÷s medžiagos, medikamentai. Daugelis jų pavojingi žmonių sveikatai, sumažina pieno ir jų produktų maistinę ir biologinę vertę (Stankūnien÷, Tacas, 2004)
Prie pašalinių medžiagų priskiriama: pesticidai, melžimo įrenginių plovimo medžiagos, sunkieji metalai, radioaktyvūs izotopai, toksinai, nitritai ir nitratai bei kt.
Pesticidais naikinami augalų kenk÷jai ir ligų suk÷l÷jai, piktžol÷s, parazitai. Į pieną jie patenka per užterštus pašarus arba gyvulių odą, juos apdorojus nuo kraujasiurbių parazitų. Tai nuodingos medžiagos, kuriomis gali apsinuodyti gyvuliai ir žmon÷s.
Nepakankamai gerai išplovus vandeniu melžimo įrenginius ir pieno indus, į pieną melžimo metu patenka plovimo ar dezinfekavimo medžiagos (Stankūnien÷, Tacas, 2004). Pel÷siai į pieną patenka iš aplinkos su dulk÷mis nuo pašarų, pakratų. Pel÷siai gadina pieno produktus. Skaldydami riebalus, pel÷siai suteikia produktams sugedusių riebalų skonį ir kvapą. Kitų rūšių pel÷siai gali sudaryti ant produktų paviršiaus įvairias spalvotas d÷mes: juodas, raudonas ir kt. (Stankūnien÷, 2008).
Nitratai į gyvulio organizmą patenka su pašarais. Per gausiai tręšiant azotin÷mis medžiagomis ganyklas , šakniavaisius ir kt., dažnai gyvuliui sutrinka virškinimas , pasireiškia apsinuodijimo požymiai. Nitratai virsta nitritais sušutusioje, krūvoje suverstoje žolių mas÷je,
jai prad÷jus kaisti. Nitratai, o ypač nitritai, patekę į pieną, pavojingi žmogaus sveikatai (Stankūnien÷, Tacas, 2004).
Melžiamos karv÷s dažnai gydomos antibiotikais, kurie tam tikrą laiką išsiskiria su pienu. Ilgalaikis antibiotikų vartojimas nedideliais kiekiais su maisto produktais skatina šiai antibiotikų rūšiai atsparių mikroorganizmų vystymąsi, tod÷l gydymo tikslais turi būti vartojamos vis didesn÷s jų doz÷s bei kuriamos naujos antibiotikų grup÷s. Antibiotikų likučiai ne tik kenkia žmogui, bet ir slopina bakterijų, skirtų raugintų pieno produktų gamybai, vystymąsi (Šernien÷, Sekmokien÷, 2006).
Pieno falsifikavimas. Perdirb÷jai ir vartotojai, pirkdami žalią pieną, turi būti užtikrinti jo natūralumu. Žalias pienas, į kurį sąmoningai prid÷ta pašalinių medžiagų ar kitaip pakeista jo pirmin÷ sud÷tis ir savyb÷s, laikomas nenatūraliu (falsifikuotu). Jis dažniausiai falsifikuojamas norint padidinti jo kiekį ir/ arba pagerinti kokybę.
Yra daugyb÷ potencialių pieno falsifikavimo medžiagų:
• pašalinis vanduo, valgomoji druska ar cukrus šio vandens maskavimui, • plovimo ir dezinfekavimo medžiagos,
• neutralizuojančios medžiagos, • nugriebto pieno milteliai,
• konservuojančios medžiagos ir kt.
Pieno indai ir pieno linijos yra valomos dr÷gnu būdu , tod÷l dažniausiai piene yra nustatomas pašalinis vanduo. Vandens į pieną gali būti įpilama siekiant padidinti jo kiekį. Jis aptinkamas sumaž÷jus pieno tankiui ir pieno užšalimo taškui. Prid÷ta valgomoji druska gali būti nustatoma ragaujant arba nustatant chloridų kiekį piene. Natūraliame piene yra 0,09% chloridų – tai gana pastovus kiekis. Cukraus priedas nustatomas ragaujant, tikslinamas į pieną pridedant amonio molibdato ir HCI bei pieną pakaitinant iki 80 ºC 5 min. Esant cukraus priemaišai atsiranda m÷lyna spalva.
Pieno falsifikavimas pieno milteliais siekiant padidinti sausos medžiagos kiekį n÷ra labai plačiai paplitęs, nes jie yra gana brangūs ir jų nuos÷dos nesunkiai pastebimos.
Soda ir kitos neutralizuojančios medžiagos dedamos į pieną padid÷jusio rūgštingumo sumažinimui arba pašalinio vandens maskavimui. Jos yra lengvai nustatomos laboratoriniais metodais.
Pieno bakterinio užterštumo sumažinimui yra naudojama daug konservuojančių medžiagų (formalinas, vandenilio peroksidas, antibiotikai ir kt.), daugelyje šalių jų naudojimas yra draudžiamas.
Krekenų į pieną gali būti įmaišoma siekiant padidinti jo kiekį ir pagerinti sud÷tį. Krekenų priemaiša piene sukelia daug problemų pieno perdirbimo įmon÷se. Pienas su
krekenų priemaiša yra netermostabilus, pieno produktai, pagaminti iš tokio pieno yra nebūdingo skonio ir kvapo (Šernien÷, Sekmokien÷, 2006).
2.4.4. Inhibitorin÷s medžiagos piene
Inhibitoriai – tai medžiagos, stabdančios arba slopinančios mikroorganizmų aktyvumą bei vystymąsi. Į pieną dažniausiai patenka antibiotikai (penicilinas, tetraciklinas, neomicinas, monomicinas ir kt.), plovimo medžiagos (skalbimo milteliai, kalcinuota soda ir kt.), dezinfekavimo medžiagos (įvairūs chlorkalkių tirpalai ir kt.), plovimo – dezinfekavimo medžiagos (dezmolis, trosilinas, natrio hipochloritas ir kt.), konservuojančios medžiagos (formalinas, vandenilio peroksidas, kalio bichromatas ir kt.) ( Greičiuvien÷ ir kt., 2004).
Inhibitorin÷s medžiagos – valymo, dezinfekavimo bei gydymo priemonių likučiai, galintys tur÷ti toksinį arba alergizuojantį poveikį žmogaus organizmui. Praktikoje aptinkamos įvairios jų medžiagos, pavyzdžiui, chloramfenikolis, kuris veterinarijoje ES valstyb÷se uždraustas naudoti nuo 1997 metų. Tačiau jis gana plačiai naudojamas žmon÷ms gydyti. Vienas chloramfenikolio atsiradimo šaltinių yra Sintomicino tepalas, naudojamas sutrūkin÷jusiems speniams ir rankoms gydyti. Ne visi pieno gamintojai žino, kad šis tepalas yra chloramfenikolis. Šios chemin÷s medžiagos likučiai po panaudojimo gali būti aptinkami net 5-7 dienas. Tetraciklinas – taip pat naudojamas gydyti , tačiau netinkamai naudojant (per dideliais kiekiais, nesuderinus su veterinarijos gydytoju, neišlaukus tam tikro laiko po gydymo) piene nustatomi šių antibiotikų likučiai. Valstybin÷ maisto ir veterinarijos tarnyba vykdo sugriežtintas chloramfenikolio bei tetraciklino kontrol÷s programas. Jų tikslas – numatyti prevencijos priemones .
Laboratorijoje ištyrus m÷ginius, analizuojama, kurioje pieno gaminimo grandyje gal÷jo patekti chloramfenikolio ar tetraciklino, tikrinamas pieno gamintojo ūkis, savikontrol÷s sistema, kaip naudojami veterinariniai vaistai.
Inhibitorinių medžiagų patekimo į pieną keliai yra labai įvairūs. Gyvulių gydymas vaistais, įsigytais be naudojimo instrukcijos arba naudojant ne pagal instrukcijoje nurodytas rekomendacijas. Taip pat viena priežasčių gali būti gyvulių girdymas netinkamu vandeniu , netinkamų tepalų naudojimas rankoms ir speniams gydyti, plovimo priemonių, neskirtų naudoti pieno pramon÷je, naudojimas ar nepakankamas melžimo ir pieno laikymo įrangos praplovimas geriamuoju vandeniu. Inhibitorinių medžiagų gali patekti ir ganant karves šalia miškų, apdorotų chemin÷mis medžiagomis nuo kenk÷jų ir ligų ar neseniai tręštose ganyklose (Greičiuvien÷, 2010) .
