LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA
Veterinarijos fakultetas
Gitana Latvėnaitė
Šunų mažakraujysčių diferenciacija ir gydymas
Differentiation and treatment of canine anaemia
Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS
Darbo vadovas: Doc. dr. Aidas Grigonis
2
DARBAS ATLIKTAS NEUŽKREČIAMŲJŲ LIGŲ KATEDROJE
PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ
Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Šunų mažakraujysčių diferenciacija ir gydymas“
1. Yra atliktas mano pačios;
2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje;
3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą panaudotos literatūros sąrašą.
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE
Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADOS DĖL DARBO GYNIMO
(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE/KLINIKOJE
(aprobacijos data) (katedros/klinikos vedėjo/jos vardas, pavardė)
(parašas)
Magistro baigiamojo darbo recenzentas
(vardas, pavardė) (parašas)
Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:
(data) (gynimo komisijos sekretorės (-riaus) vardas, pavardė) (parašas)
Magistro baigiamasis darbas yra įdėtas į ETD IS
3
TURINYS
SANTRUMPOS ... 4 SANTRAUKA ... 5 SUMMARY ... 7 ĮVADAS ... 9 1. LITERATŪROS APŽVALGA... 11 1.1. Mažakraujysčių klasifikacija ... 11 1.2. Pohemoraginė mažakraujystė ... 111.2.1. Mažakraujystė dėl geležies stokos ... 12
1.3. Hemolizinė mažakraujystė ... 14
1.3.1. Autoimuninė hemolizinė mažakraujystė ... 16
1.4. Hipoplastinė mažakraujystė ... 20
2. TYRIMŲ METODIKA ... 23
3. TYRIMŲ REZULTATAI ... 25
3.1. Šunų, sirgusių hemolizine mažakraujyste, kraujo tyrimų analizė ... 27
3.2. Šunų, sirgusių pohemoragine mažakraujyste, kraujo tyrimų analizė ... 29
3.3. Šunų, sirgusių hipoplastine mažakraujyste, kraujo tyrimų analizė ... 31
3.4. Sergančių šunų gydymui naudoti vaistai ... 33
4. TYRIMŲ REZULTATŲ APTARIMAS ... 34
IŠVADOS ... 39
LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 40
Priedas Nr. 1 ... 45
Priedas Nr. 2 ... 46
4
SANTRUMPOS
PM – pohemoraginė mažakraujystė HM – hemolizinė mažakraujystė
AHM – autoimuninė hemolizinė mažakraujystė ELISA – imunofermentinė analizė
Dot – ELISA – taškinis imunoblotingas PGR – polimerazinė grandininė reakcija IM – į raumenis
SC – po oda PO – per burną IV – į veną
GEA – grynoji eritrocitų aplazija n – imties dydis RBC – eritrocitų kiekis WBC – leukocitai RBC – eritrocitai HGB – hemoglobinas HCT – hematokritas
MCV – vidutinis eritrocitų tūris
MCH – vidutinis hemoglobino kiekis eritrocite MCHC – hemoglobino vidutinė koncentracija PLT – trombocitai
CREA – kreatininas
BUN – kraujo azotinės medžiagos AST – aspartataminotransferazė ALT – alaninaminotransferazė fL – uncija
5
SANTRAUKA
Šunų mažakraujysčių diferenciacija ir gydymas Gitana Latvėnaitė
Magistro baigiamasis darbas
Tyrimai: atlikti Lietuvos Sveikatos Mokslų Universiteto, Veterinarijos Akademijos, Dr. L. Kriaučeliūno smulkiųjų gyvūnų klinikoje. Darbo apimtis 47 puslapiai, jame yra 9 lentelės, 10 paveikslų, 3 priedai, panaudoti 67 literatūros šaltiniai.
Tyrimų tikslas – išanalizuoti šunų mažakraujysčių simptomatiką, diagnostiką, diferenciaciją ir gydymo schemas.
Tyrimų uždaviniai:
1. Išsiaiškinti, pagal kokius kriterijus ir parametrus nustatomos ir diferencijuojamos mažakraujystės.
2. Nustatyti, ar šuns lytis turi įtakos mažakraujystės išsivystymui. 3. Nustatyti dažniausiai pasitaikančias mažakraujystes šunų tarpe.
4. Nustatyti, pagal kokius kraujo morfologinius ir biocheminius tyrimų rezultatus galima atskirti mažakraujystės rūšis.
5. Išanalizuoti vaistus ir kitus metodus, naudojamus gydymui nuo šunų mažakraujystės. Tyrimų metodika:
Į veterinarijos kliniką atvestų šunų, kuriems įtariama mažakraujystė, savininkų prašyta pateikti išsamią anamnezę apie augintinį (amžių, lytį, veislę, pastebėtus pirmuosius ligos požymius, kada jie pasireiškė, kiek laiko tęsiasi ir kt.). Visiems šunims atlikti klinikiniai, kraujo morfologiniai ir biocheminiai tyrimai, o tiems šunims, kuriems, remiantis klinikiniais požymiais, buvo galima įtarti babeziozę, atliktas periferinio kraujo tyrimas. Statistinė duomenų analizė sudaryta naudojant Microsoft Office Excel 2010.
Rezultatai ir išvados:
1. Mažakraujystės nustatytos ir diferencijuotos remiantis savininkų pateikta anamneze, klinikiniu tyrimu, kraujo morfologinių ir biocheminių tyrimų duomenimis ir pagal nustatytą pagrindinę diagnozę, kuri įtakojo mažakraujystės atsiradimą.
2. Nustatyta, jog šunų lytis turi nežymią įtaką mažakraujystės išsivystymui: patelės sudarė 44 proc. atvejų, o patinai – 56 proc. atvejų. Patinų sirgo 1,3 kartais daugiau nei patelių.
6 4. Sergant hemolizine mažakraujyste, pasireiškia: eritrocitopenija, hematokrito kiekio sumažėjimas, hemoglobino kiekio sumažėjimas, nežymi leukopenija ir trombocitopenija. Pastebimas šlapalo ir kreatinino kiekio kraujo plazmoje padidėjimas.
5. Sergant pohemoragine mažakraujyste, pasireiškia: eritrocitopenija, hematokrito kiekio sumažėjimas, hemoglobino kiekio sumažėjimas, nežymi retikuliocitozė, nežymi leukocitozė, trombocitozė. Kraujo biocheminių rodiklių rezultatai išlieka fiziologinės normos ribose.
6. Sergant hipoplastine mažakraujyste, pasireiškia: eritrocitopenija, hematokrito kiekio sumažėjimas, hemoglobino kiekio sumažėjimas, nežymi retikuliocitopenija, leukopenija, nežymi trombocitopenija.
7. Gydymas nuo mažakraujystės susideda iš mažakraujystę sukėlusių priežasčių šalinimo. Dažniausiai naudojami vaistai: antiparazitinis vaistas imidokarbo dipropionatas, B grupės vitaminų kompleksas, homeopatinis preparatas inkstų funkcijai gerinti - Solidago compositum, gliukokortikoidai ir karščiavimą mažinantys vaistai (metamizolio natrio druska). Rečiausias gydymo metodas buvo kraujo perpylimas.
7
SUMMARY
Differentiation and treatment of canine anaemia Gitana Latvėnaitė
Master’s thesis
Research: was carried out at Lithuanian University of Health Sciences, Veterinary Academy, Dr. L. Kriaučeliūno veterinary clinic for small animals. The paper volume is 47 pages, it contains 9 tables, 10 images, 3 annexes; 67 references were used.
The research objective – to analyse the symptoms, diagnostics, differentiation of canine anaemia and treatment schemes for anaemia.
Research tasks:
1. To determine the criteria and parameters according to which anaemia can be identified and differentiated.
2. To determine whether the gender of the dog has any impact on the development of anaemia.
3. To determine which types of anaemia are the most prevalent among dogs.
4. To determine which blood morphology and biochemistry parameters the differentiation of anaemia can be based on.
5. To analyse the drugs and other methods used for treating canine anaemia. Research methodology:
The owners of the dogs brought in to the veterinary clinic were asked to provide detailed anamnesis of their pet (age, gender, breed, initial symptoms, when they were first noticed, how long the symptoms have been present etc.). Clinical exams, blood morphology and blood biochemistry tests were performed on all dogs and a peripherial blood smear test was performed on the dogs who could be suspected of having babesiosis based on clinical signs. The statistical analysis of data was performed using Microsoft Office Excel 2010.
Results and conclusions:
1. Anaemia was diagnosed and differentiated based on the anamnesis provided by the owner, clinical exam, blood morphological and biochemical tests results and primary diagnosis affecting the development of anaemia.
8 3. The most commonly diagnosed were: haemolytic anaemia (68 percent of the cases), posthaemorrhagic anaemia (16 percent of the cases) and hypoplastic anaemia (16 percent of the cases).
4. Haemolytic anaemia presents with: erythrocytopenia, decreased hematocrit levels, decreased haemoglobin levels, mild leukopenia and thrombocytopenia. Higher levels of urea and creatinin in blood plasma are noticed.
5. Posthaemorrhagic anaemia presents with: erythrocytopenia, decreased hematocrit levels, decreased haemoglobin levels, mild reticulocytosis, mild leukocytosis, thrombocytosis. Blood biochemistry test results remain within normal physiological limits.
6. Hypoplastic anaemia presents with: erythrocytopenia, decreased hematocrit levels, decreased haemoglobin levels, mild reticulocytopenia, leukopenia, mild thrombocytopenia.
7. Anaemia treatment consists of eliminating the factors causing anaemia. The most commonly used drugs are: antiparasitic drug imidocarb dipropionate, vitamin B complex, homeopathic product for renal function support – Solidago compositum, glucocorticoids and antipyretics (metamizole sodium salt). The least used treatment method was blood transfusion.
9
ĮVADAS
Terminas mažakraujystė reiškia tokią organizmo būklę, kuri yra susijusi su patologiniu hemoglobino koncentracijos ir eritrocitų kiekio sumažėjimu [1]. Kliniškai – tai bendro eritrocitų skaičiaus, tūrio ir hemoglobino koncentracijos kraujyje sumažėjimas, kuris tiesiogiai nulemia silpnėjančią hemoglobino transportinę funkciją – išnešioti deguonį po visą organizmą. Tačiau mažakraujystė nėra savarankiška liga [2]. Tai pagrindinės ligos, kuri ir sukelia eritrocitų irimą ar eritropoezės sumažėjimą, simptomas [3].
Mažakraujystė nustatoma šunims, kurių hematokritas mažesnis nei 37 proc. (sveiko šuns hematokrito vertė nuo 37 iki 55 proc.). Teigiama, kad šunų lytis ir amžius neturi įtakos mažakraujystės atsiradimui ir vystymuisi, tačiau išskiriamos dažniausiai mažakraujyste sergančių veislių šunys (rotveileriai, Sibiro haskiai, Akita Inu, anglų buldogai, amerikiečių pitbulterjerai, bokseriai, auksaspalviai retriveriai, mopsai, šarpėjai) ir priežastys (užsikrėtimas blusomis ir endoparazitais, širdies ligos, lėtinis inkstų funkcijos nepakankamumas) [4].
Mažakraujystė priklauso nuo eritrocitų gyvenimo trukmės. Normaliomis sąlygomis (kai gyvūnas kliniškai sveikas) eritocitų gamyba yra pastovi. Sveikų šunų eritrocitai gyvuoja vidutiniškai 110–120 dienų, todėl bet kokie kokybiniai ar kiekybiniai pakitimai, kurie turi įtakos eritrocitų gamybai ar gyvenimo trukmei, gali sukelti mažakraujystę [5].
Mažakraujystė sutrikdo deguonies pristatymą į audinius, todėl šuns organizme išsivysto audinių hipoksija. Išryškėja tokie simptomai kaip nuovargis, gleivinių blyškumas, dusulys, alpulys, organų disfunkcijos. Jei kiekvieno širdies susitraukimo metu išstumiamo kraujo tūris sumažėja, vystosi ortostatinė hipotenzija, o jei padidėja – palpitacija, širdies ūžesiai ir/arba stazinis širdies nepakankamumas [6].
Norint teisingai diagnozuoti ir diferencijuoti mažakraujystę, svarbu kruopščiai surinkti anamnezę, nuosekliai apžiūrėti pacientą ir atlikti laboratorinius tyrimus (kraujo tepinėlių mikroskopavimas, kraujo morfologinis, biocheminiai tyrimai). Didžiausias dėmesys skiriamas morfologiniam kraujo tyrimui, kuris parodo mažakraujystei nustatyti ir diferencijuoti reikiamą eritrocitų, retikuliocitų, hemoglobino ir hematokrito kiekį kraujyje [7].
10 Tačiau tiksliai atpažinti, diferencijuoti ir gydyti mažakraujystę yra sunku dėl klinikinių požymių ir individualių paciento savybių įvairovės [9]. Kai klinikiniai mažakraujystės požymiai būna ne tokie ryškūs, dažnai neatliekamas kraujo morfologinis tyrimas, o blogėjanti gyvūno savijauta pateisinama dėl aukštos aplinkos temperatūros ar didelio fizinio krūvio. Dėl šių priežasčių, dažnai į progresuojančią mažakraujystę tarsi numojama ranka, neatliekama tiksli diagnostika ir diferenciacija.
Darbo tikslas: išanalizuoti šunų mažakraujysčių simptomatiką, diagnostiką, diferenciaciją ir gydymo schemas.
Darbo uždaviniai:
1. Išsiaiškinti, pagal kokius kriterijus ir rodiklius nustatomos ir diferencijuojamos mažakraujystės.
2. Nustatyti, ar šuns lytis turi įtakos mažakraujystės išsivystymui. 3. Nustatyti dažniausiai pasitaikančias mažakraujystes šunų tarpe.
4. Nustatyti, pagal kokius kraujo morfologinius ir biocheminius tyrimų rezultatus galima atskirti mažakraujystės rūšis.
11
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Mažakraujysčių klasifikacija
Mažakraujysčių suskirstymas į kategorijas padeda lengviau ir greičiau nustatyti ligos etiologiją, patogenezę, leidžia tinkamai diferencijuoti ir paskirti gydymą. Dažniausiai naudojami du klasifikacijos tipai, pagrįsti eritrocitų morfologijos (1 priedas) ir kaulų čiulpų funkcijos pakitimais (2 priedas) [2].
1.2. Pohemoraginė mažakraujystė
Pohemoraginė mažakraujystė (PM) išsivysto tada, kai kraujuojant netenkama eritrocitų. Kraujavimas gali būti vidinis, išorinis, ūmus ir lėtinis (mažakraujystė dėl geležies stokos). Dažniausios kraujavimo priežastys yra traumos, virškinamojo trakto pažeidimai, navikai (pvz., hemangiosarkomos, dažniausiai pasitaikančios vokiečių aviganiamas, auksaspalviams retriveriams), chirurginės intervencijos, invazinės ligos, koaguliopatijos (apsinuodijimas varfarinu, diseminuota intravaskulinė koaguliopatija).
Išorinio kraujavimo metu, įskaitant kraujavimą į virškinamąjį traktą, organizmas netenka kraujo ir jo komponentų (baltymų, geležies), o esant vidiniam kraujavimui, kraujo plazmos baltymai ir eritrocitai per keletą valandų rezorbuojami, o likusios ląstelės lizuojamos arba fagocituojamos [3,10].
Simptomai. Netekus daug kraujo, vystosi organizmo hipoksija, padažnėja kvėpavimas, širdies darbas, gali ištikti kolapsas ar hipovoleminis šokas. Šuo apatiškas, silpnas, gleivinės šviesiai rausvos spalvos ar išbalusios. Esant vidiniam lėtiniam kraujavimui, ypač kraujuojant navikui, šuo gali tik retkarčiais jaustis silpnai, nors kitų mažakraujystės klinikinių požymių dar nebūna [3,10].
Diagnostika. PM diagnozuojama surinkus tikslią anamnezę, atidžiai apžiūrėjus gyvūną, atlikus kraujo morfologinį tyrimą ir ištyrus kraujo tepinėlį mikroskopu.
Ūmiam kraujavimui būdingas hematokrito kiekio sumažėjimas, retikuliocitų kiekio padidėjimas, neutrofilija, trombocitopenija ir hipoproteinemija. Tiriant kraujo tepinėlį mikroskopu, nenustatoma eritrocitų morfologinių pakitimų, išskyrus matomus akantocitus ir šistocitus, jei kraujavimo priežastis hemangiosarkoma [8,10,11].
Gydymas. Pirmiausia turi būti šalinama mažakraujystės priežastis [12]. Gydymas susideda iš trijų etapų: kraujavimo stabdymo (chirurgiškai, naudojant antihemoraginius preparatus: vit. K sintetiniai dariniai, etamzilatas), netekto kraujo kiekio atstatymo ir kraujodaros stimuliacijos.
12 Norint atstatyti kraujotaką, naudojami koloidiniai tirpalai (pvz., Dextran) [15].
Diferenciacija. PM reikia diferencijuoti nuo hemolizinės mažakraujystės (HM). Diferencijuojama atidžiai atlikus klinikinę apžiūrą (dėmesys sutelkiamas į gleivinių, šlapimo spalvą), įvertinus laboratorinius tyrimus. Ištyrus kraujo plazmą, HM atveju plazma yra tamsiai geltonos – oranžinės spalvos, o sergant PM – nepakitusi (gelsva). Norint atskirti šias mažakraujystes, svarbus rodiklis yra plazmos baltymai, kurių kiekis sergant HM išlieka nepakitęs ar šiek tiek padidėjęs, o sergant PM – sumažėjęs. Hematokrito kiekis PM atveju taip pat sumažėja [2].
1.2.1. Mažakraujystė dėl geležies stokos
Geležis – mikroelementas, būtinas organizmui daugeliui biologinių funkcijų atlikti, ypač svarbus pernešant deguonį [16]. Funkcinės geležies yra hemoglobino (Hb), mioglobino sudėtyje, o geležies perteklius absorbuojamas ir kaupiamas blužnyje, kepenyse ir kaulų čiulpuose feritino ar hemosiderino pavidalu [17]. Didžiausias geležies kiekis randamas eritrocitų Hb, todėl eritrocitų skaičius ir hemoglobino kiekis koreliuoja su geležies kiekiu organizme [16].
Kadangi nėra efektyvaus geležies išskyrimo iš organizmo, mikroelemento apykaita reguliuojama žarnyno absorbcijos, eritropoezės metu arba, esant geležies stygiui, pasisavinant iš senstančių eritrocitų ar ankščiau minėtų geležies depų [18].
Patogenezė. Pirmiausia, esant lėtiniam kraujavimui ar alimentinei geležies stokai, geležis eikvojama iš organizmo depų. Netenkant kraujo ir geležies atsargų, organizmas greitina eritropoezę ir savo sudėtyje geležies turinčių baltymų (pvz., mioglobino) produkciją. Blogėja eritroidinių ląstelių proliferacija ir diferenciacija. Pastebėti eritrocitų morfologiniai pokyčiai dėl geležies trūkumo atspindi smarkiai apsunkintą hemoglobino sintezę, tokie eritrocitai apibūdinami kaip hipochrominiai ir mikrocitiniai [19].
Priežastys. Dauguma šunims gaminamų pašarų yra subalansuoti, juose geležies kiekis yra pakankamas, todėl alimentinė geležies stoka šunims pasitaiko retai [20]. Tačiau šeriant šunis namuose gamintu arba dietiniu pašaru, kuriuose nėra užtektinai geležies (suaugusiam šuniui per parą minimaliai reikalinga 80 mg/kg geležies), organizmas mikroelementą pradeda naudoti iš atsargų.
Mažakraujystė dėl geležies stokos šunims dažniausiai išsivysto, kai organizmo audiniai išeikvoja visas geležies atsargas esant lėtiniam kraujavimui [19]. Lėtinio kraujo netekimo priežastys gali būti susijusios su virškinimo trakto pažeidimais, kraujasiurbiais parazitais, kraujuojančiomis opomis ir navikais, uždegiminės kilmės žarnyno ligomis, retais atvejais siejasi su trombocitopenija ar paveldėtais hemostazės defektais [3].
13 hemoglobinu (tiriamas hemoglobino kiekis, transferino prisotinimas) arba su geležimi susijusių baltymų kiekį ir geležies panaudojimą iš senų eritrocitų (tiriama feritino, transferino tirpaus receptoriaus kiekiai).
Reikšmingiausias rodiklis, norint diagnozuoti mažakraujystę dėl geležies stygiaus, yra feritino kiekis kraujo serume. Feritino kiekis tiesiogiai proporcingas organizme esančios geležies kiekiui. Tačiau šis baltymas – ūmios fazės baltymas. Jo kiekis uždegimo metu didėja, todėl lėtinių ligų atvejušis tyrimas negali būti naudojamas šio tipo mažakraujystės diagnozei patvirtinti arba atmesti.
Tiksliam diagnozavimui reikia įrodymų, kad geležies atsargos organizme yra visiškai išeikvotos. Daug hematologų vis dar remiasi kaulų čiulpų tepinėlio citocheminiu tyrimu, siekiant nustatyti geležies stygių [21].
Gydymas. Svarbiausia gydyti nuo pagrindinės ligos, kuri predisponavo mažakraujystės išsivystymą. Tai labai svarbu, kai mažakraujystės priežastys yra neoplastinės ligos, kraujavimas iš virškinimo trakto. Dauguma pacientų greitai ir teigiamai reaguoja į oralinius geležies preparatus [12], tačiau neonatalinio periodo (0–14 d. po gimimo) šuniukams šie preparatai gali būti toksiški [3,22]. Toksinės dozės priklauso nuo individualių šuns savybių. Galimi apsinuodijimo požymiai: vėmimas, viduriavimas, mieguistumas, rečiau – kepenų ir inkstų funkcijos nepakankamumas, tamsus šlapimas.
Nors rinkoje yra nemažai oraliniu būdu naudojamų preparatų, kurių sudėtyje yra geležies junginių, deja, jie ne visi organizme tinkamai skaidomi (dvivalentės geležies druskų įsisavinimas organizme yra geresnis nei trivalentės). Dėl santykinai nedidelės kainos ir tinkamo biologinio prieinamumo, geležies sulfatas dažnai naudojamas peroralinei geležies terapijai. Teigiamas gydymo efektas pasireiškia po 4–8 savaičių Pasireiškus šalutiniams simptomams, tokiems kaip vidurių užkietėjimas arba viduriavimas, vėmimas, dujų kaupimasis, apetito praradimas, nedelsiant reikia geležies sulfatą pakeisti kitu geležies junginiu [12].
Geležies biglicinato chelatas 2012 metais atliktais tyrimais pripažintas naujausia forma gydyti nuo mažakraujystės dėl geležies stokos. Pasisavinant šis junginys nesuyra ir pro skrandžio gleivinę prasiskverbia jos nedirgindamas, todėl nesukelia nepalankių reiškinių. Tyrimais įrodyta, kad elementinės geležies pasisavinimas iš geležies biglicinato chelato yra tris kartus geresnis nei iš kitų geležies druskų [22].
Lietuvoje registruoti šie peroraliniai geležies preparatai: Tardyferon, Ferro-Folgamma, Ferrum Lek, Fofenar.
14 tipas yra analogiškas feritinui (fiziologinei organizme esančiai geležies formai). Jei pasireiškia šalutinės reakcijos (mialgija, artralgija, karščiavimas), gydoma įprastais analgetikais [23].
Lietuvoje registruoti šie parenteraliai naudojami geležies preparatai: BELA-FER-DEXTRAN, FERRIBION, BELFER.
Diferenciacija. Norint diferencijuoti mažakraujystes, susijusias su geležies kiekiu organizme, reikia ištirti ir palyginti kraujo serumo duomenis, kurie pateikti 1 lentelėje [24].
1 lentelė. Kraujo serumo duomenų kaita.
Rodiklis Mažakraujystė dėl geležies stokos Mažakraujystė dėl lėtinių ligų Mišri mažakraujystė Geležies kiekis kraujo serume Sumažėjęs Sumažėjęs Sumažėjęs
Transferinas Padidėjęs Sumažėjęs arba
norma Sumažėjęs
Transferino prisotinimas geležimi Sumažėjęs Sumažėjęs Sumažėjęs
Feritinas Sumažėjęs Padidėjęs Norma
Transferino tirpus receptorius Padidėjęs Norma Padidėjęs arba norma
C – reaktyvus baltymas Norma Padidėjęs Padidėjęs
Eritropoetinas Padidėjęs Norma arba
padidėjęs
Padidėjęs arba norma
1.3. Hemolizinė mažakraujystė
Hemolizinė mažakraujystė yra viena iš mažakraujystės rūšių, kada eritrocitai organizme žūva dar nepasenę ir daug greičiau, nei yra pagaminami [8]. Išskiriami du HM vystymosi mechanizmai: intravaskulinis ir ekstravaskulinis. Intravaskuliariai eritrocitai žūva cirkuliuodami kraujagyslėse, o žuvusių ląstelių turinys patenka į kraujo plazmą. Taip gali nutikti pažeidus kraujagyslių endotelį, aktyvavus komplemento fiksaciją ant eritrocitų paviršiaus arba sergant infekcinėmis ligomis.
Jei dėl kokių nors priežasčių pakinta eritrocitų membranos struktūra, tokius eritrocitus fagocituoja makrofagai. Fagocitozė dažniausiai vyksta blužnyje, kai eritrocitai dėl membranos pokyčių nesugeba pereiti pro makrofagų tinklą blužnyje. Toks procesas vadinamas ekstravaskuline hemolize [25].
15 medžiagos ir intoksikacija svogūnais (Allium cepa), sunkiaisiais metalais (pvz., cinku), fermentų trūkumas (piruvato kinazės, fosfofruktokinazės), autoimuniniai mechanizmai (autoimuninė hemolizinė mažakraujystė) [8,26,27,28, 29].
Simptomai. Pastebimi tokie klinikiniai požymiai, kaip gleivinių ir nepigmentuotos odos blyškumas, gelta, hemoglobinurija, greitas nuovargis, apatiškumas, karščiavimas, tachikardija, dusulys [2,25].
Diagnostika. Atlikus kraujo morfologinį tyrimą, galimi tokie rezultatai, kaip hemoglobino koncentracijos ir eritrocitų kiekio sumažėjimas, retikuliocitozė, padidėję eritrocitai. Tiriant kraujo tepinėlį mikroskopu, nustatoma polichromazija, suaktyvėjusi eritropoezė, o svarbiausia – matomi šistocitai (1 pav.) [30].
Atlikus kraujo biocheminius tyrimus, nustatoma:
padidėjęs nesurišto bilirubino kiekis;
padidėjęs laktato dehidrogenazės kiekis;
sumažėjęs haptoglobino kiekis.
Esant intravaskulinei hemolizei, šlapime randamas hemoglobinas arba hemosiderinas [25]. Diagnozuojant babeziozę, periferinio kraujo tepinėlis dažomas Romanovskio – Gimzos, Papenheimo metodais ir jeigu tiriant mėginį mikroskopu eritrocituose randama babezijų, diagnozė patvirtinama (2 pav.) [31,32].
Babeziozės diagnostikoje gali būti naudojami ir serologiniai tyrimai, tokie kaip netiesioginis fluorescencinis antikūnų testas, imunofermentinė analizė (ELISA), taškinis imunoblotingas (dot – ELISA), polimerazinės grandininė reakcija (PGR) [27].
Gydymas. Visų pirma, reikia pašalinti priežastį, sukėlusią HM, pvz., išgydyti nuo infekcinės ligos, pašalinti iš organizmo toksiškai veikiančias medžiagas. Jei reikia, perpilamas kraujas, naudojama skysčių terapija, atliekama splenektomija [3,10].
1 pav. Rodyklėmis parodyti šistocitai [33] 2 pav. Rodykle parodyti B. canis
16 Babeziozės gydymui naudojamas imidokarbo dipropionatas 6,6 mg/kg IM, antrą dozę švirkščiant po 2 savaičių [3]. Taip pat gali būti naudojami: diminazeno aceturatas, fenamidino izetionatas, pentamidino izetionatas ir kiti preparatai (2 lentelė) [27].
Kadangi HM dažniausiai sukelia imuninės sistemos sutrikimai (60–75 proc. sergančių šunų), tai ir gydymas skiriamas nuo autoimuninės mažakraujystės [34].
2 lentelė. Vaistiniai preparatai šunų babeziozės gydymui [27].
Veiklioji
medžiaga mg/kg Dozė,
Aplikacijos
būdas Kaip naudojamas
B. canis B. gibsoni Imidokarbo dipropionatas 5–6,6 IM
Pirmą dozę švirkšti iš karto
diagnozavus babeziozę, antrą dozę švirkšti po 14 dienų
+++ +
Diminazeno
acetarutas 3,5–5 IM Dozę švirkšti tik vieną kartą +++ ++ Fenamidino
izetionatas 15–20 SC Švirkšti du kartus kas 24 val. +++ ++ Pentamidino
izetionatas 16,5 IM Švirkšti du kartus kas 24 val. ++ ++ Tripano mėlis 10 IV Dozę švirkšti tik vieną kartą ++ -
Doksiciklinas 10 PO Girdyti du kartus per dieną 7–10 d.
iš eilės + ?
Azitromicinas 10 PO Girdyti kartą per dieną 10 d. iš eilės ? +++ Atovakvonas 13,3 PO Girdyti kas 8 val. 10 d. iš eilės ? +++ +++ veikia labai gerai, ++ gerai, + menkai, – neveikia, ? nežinomas veikimas
1.3.1. Autoimuninė hemolizinė mažakraujystė
Autoimuninė hemolizinė mažakraujystė (AHM) yra dažniausias šunims pasitaikantis imunohematogeninis sutrikimas [35]. AHM apibrėžiama kaip cirkuliuojančių eritrocitų skaičiaus sumažėjimas dėl imunoglobulinų ar komplemento indukuotos intravaskulinės ląstelių lizės arba ląstelių sunaikinimo mononukleininėje fagocitų sistemoje. AHM gali būti pirminė (idiopatinė) ir antrinė [36]. Dažniausiai šunims pasitaiko idiopatinės kilmės AHM [37].
17 Simptomai. Tipiški klinikiniai simptomai, sergant AHM, yra letargija, silpnumas, pabalusios gleivinės, funkciniaišrdies ūžesiai, gelta [38,39]. Kaip kompensacinis reiškinys atsiranda audinių hipoksija, o simpatinės nervų sistemos stimuliacija sukelia tachipnėją, tachikardiją. Kai kuriems šunims pasireiškia pireksija, anoreksija, rečiau limfadenopatija.
Šunims, kurie gydomi didelėmis gliukokortikoidų dozėmis, dažnai pasireiškia plaučių tromboembolija (šuo staigiai pradeda dusti). Venų trombozė ir plaučių tromboembolija yra pagrindinės šunų, kuriems buvo nustatyta pirminė AHM, gaišimo priežastys (nustatoma daugiau kaip 80 proc. atvejų) [37,39].
Diagnostika. Diagnozuojant atsižvelgiama į šiuos punktus:
ar hematokritas siekia 25–30 proc.;
ar diagnozuota hemolizė (nustatyta hemoglobinemija ar hemoglobinurija);
ar eritrocitai agliutinuoja, diagnozuota sferocitozė ar teigiama Kumbso reakcija;
kitų mažakraujystę sukėlusių priežasčių atmetimas;
teigiamas organizmo atsakas į imunosupresinę terapiją.
Pats paprasčiausias diagnostinis būdas yra kraujo morfologinis tyrimas. Šunims, sergantiems AHM, būdinga nesunki – vidutinė regeneracinė mažakraujystė, trombocitopenija, hypoalbuminemija [38,40].
Netenkant kraujo, esant hemolizei ar kitos rūšies mažakraujystei, retikuliocitai kaupiasi periferiniame kraujyje. Norint nustatyti jų kiekį, imamas periferinio kraujo mėginys, daromas tepinėlis ir dažomas supravitalinio dažymo metodu, naudojant metileno mėlį. Metileno mėlis skatina ribosomas ir kitas organėles susijungti į matomas granules. Skaičiuojami retikuliocitai, sužinomas absoliutus retikuliocitų skaičius – jei reikšmė didesnė nei 60000/µl, diagnozuojama eritrocitų regeneracija [30,41].
Vienas iš svarbesnių požymių, kuris galėtų būti patognostinis diagnozuojant AHM, yra sferocitozė. Sferocitai – maži, apvalūs ir intensyvesnės spalvos etitrocitai, kurių centre nėra šviesenės zonos, kaip įprasta eritrocitams (3 pav.) [42]. 89–95 proc. šunų, kurie serga AHM, nustatyta sferocitozė [40].
Teigiamas fiziologinis agliutinacijos tyrimo rezultatas nustatomas 40–89 proc. šunų, sergančių AHM. Testas atliekamas ant objektinio stiklelio sumaišius lašą 0,9 proc. NaCl fiziologinio tirpalo su lašu konservuoto kraujo. Jei ant eritrocitų paviršiaus yra pakankamai antikūnų molekulių, agliutinacija vyksta tarp keleto ląstelių, bet gausiai ir išplitusiai.
18 buvo aukštesnis nei 89 proc. Neigiamas Kumbso testo rezultatas gaunamas daugiau nei 1/3 šunų, sergančių AHM, todėl tai nėra tikslus diagnostinis rodiklis [3,40].
3 pav. Kraujo mėginyje matomi sferocitai yra mažesni, apvalūs ir be centrinės šviesesnės zonos [41].
4 pav. Kumbso testas šunims (teigiama reakcija A eilutėje 1–7 langeliuose, B eilutėje 1–7 langeliuose ir C eilutėje 4–9 langeliuose) [43].
Gydymas. Šunų, sergančių AHM, gydymas yra sudėtingas, o pacientų mirtingumas siekia 50–70 proc. Parenkant gydymo schemas, svarbi gydytojo kompetencija ir patirtis, gyvūno individualios savybės. Dažniausiai gydant naudojami imunosupresiniai preparatai ir antikoaguliantai.
Iš imunosupresinių preparatų naudojami kortikosteroidai:
prednizolonas (dozė 1–8 mg/kg);
deksametazonas (dozė 0,2–1 mg/kg);
azatioprinas (dozė 1–2,7 mg/kg);
ciklosporinas (dozė 3–8 mg/kg);
ciklofosfamidas (dozė 1,1–3,3 mg/kg arba 50 mg/m2).
19 Gydymo schemos: prednizoloną 2 mg/kg suduoti per os kas 12 valandų arba deksametazoną 0,28 mg/kg švirkšti į veną kas 12 valandų. Azatiopriną 2 mg/kg suduoti per os kas 24 valandas arba ciklofosfamidą 50 mg/m2 švirkšti į veną kas 24 valandas 4 dienas iš eilės, tada daryti 3 dienų
pertrauką. Jei per 14 dienų nuo gydymo pradžios hematokrito rodiklis nepakyla, reikalingas kraujo perpylimas. Šviežia kraujo plazma 10 ml/kg lėtai švirkščiama į veną.
Trombocitų agregacijos inhibitoriai naudojami 58 proc. sergančių šunų. Heparinas 300 TV/kg švirkščiamas po oda kas 6 valandas. Po 40 valandų nuo gydymo pradžios stebima paciento būklė ir gydymas gali būti koreguojamas. Klopidogrelis 10 mg/kg duodamas per os (pradinė dozė 2–3 mg/kg) kas 24 valandas. Acetilsalicilo rūgštis 0,5 mg/kg duodama per os kas 24 valandas 35–90 d. iš eilės [44,45].
Į gydymo schemas galima įtraukti leflunomidą, mikofenolato mofetilį, daltepariną, enoksapariną, bet nerekuomenduoja naudoti chlorambucilo (3 lentelė) [41].
3 lentelė. AHM gydymo schema [41].
Medikamentų
klasė Veiklioji medžiaga Dozė ir naudojimo būdas
Imunosupresoriai
Azatioprinas 2 mg/kg PO kas 24 val. Chlorambucilas Nerekuomenduojama Ciklosporinas 5–10 mg/kg PO kas 12 val. Deksametazonas 0,3–0,5 mg/kg IV kas 24 val. Leflunomidas 2–4 mg/kg PO kas 24 val. Mikofenolato mofetilas 10 mg/kg PO kas 12 val.
Prednizolonas veislių šunims galima naudoti 30 mg/m1–2 mg/kg PO kas 12 val. Didelių 2
Antikoaguliantai
Dalteparinas 150 TV/kg SC kas 8 val. Enoksaparinas 0,8 mg/kg SC kas 6 val. Nefrakcionuotas
heparinas 200–500 TV/kg SC kas 8 val. Trombocitų
agregacijos inhibitoriai
Klopidogrelis
Įsotinimo dozė 10 mg/kg PO;
vienkartinė dozė 2–3 mg/kg PO kas 24 val.
Acetilsalicilo rūgštis 0,5–1 mg/kg PO kas 24 val.
20 genetiškai įtakoti pokyčiai: piruvato kinazės trūkumas (būna basendžiams), fosfofruktokinazės trūkumas (pasitaiko anglų springerspanieliams, amerikiečių kokerspanieliams) ir paveldimas osmosinis eritrocitų trapumas (pasitaiko Aliaskos malamutams, nykštukiniams šnauceriams). HM susijusi su daugybės toksinų poveikiu, įskaitant cinką, acetaminofeną, svogūnus, česnakus ir kitus oksidacinį poveikį turinčius faktorius, kurie gali sukelti Heinco kūnelių HM. [44,45].
Intoksikacija cinku atsiranda prarijus tepalus ar kremus, kurių sudėtyje yra cinko oksido. Sunki hipofosfatemija, išsivysčiusi netinkamai gydant diabetinę ketoacidozę ar taikant agresyvų šėrimą itin nusilpusiems pacientams, sukelia ūmią HM. Mikroangiopatinė HM – tai viena iš HM formų, kai pažeidžiami cirkuliuojantys eritrocitai. Šios ląstelės fragmentuotos, persmaugtos ar kitaip pažeistos, tarsi būtų cirkuliavę pro navikus, fibrino sankaupas ar ką tik „ištrauktos“ iš retikulioendotelionės sistemos. Dažnesnės mikroangiopatinės HM priežastys yra parazitinės ligos, kraujagyslių ar virškinamojo trakto navikiniai procesai, vaskulitas, širdies vožtuvų ligos, kardiovaskuliniai implantai, intraveniniai kateteriai, blužnies užsisukimas, kepenų ligos, diseminuota intravaskulinė koaguliopatija (DIK) [40,44].
Dažniausiai sunku nustatyti, ar HM yra imuninio atsako ar ne, ypač jei hemolizė yra sukelta toksinų ar parazitinių ligų (hemobartoneliozės, babeziozės). Tuomet išskirti hemolizinai ir parazitų antikūnai paveikia eritrocitus taip, kaip ir AHM atveju [40,44,45].
Ypatingas dėmesys skiriamas norint atskirti Evanso sindromą, grynąją eritrocitų aplaziją (GEA) nuo pirminės AHM. Sergant Evanso sindromu, šuniui pasireiškia hematemezė, atsiranda ekchimozės ar petechijos, melena, išorinis kraujavimas. GEA būdinga visiška eritroidinė aplazija, kuomet neregeneracinės AHM atveju pasireiškia nesubrendusių eritocitų hiperplazija arba jų brendimo sustojimas [46].
1.4.
Hipoplastinė mažakraujystė
Hipoplastinė mažakraujystė yra tokia patologinė organizmo būklė, kai dėl tam tikrų priežasčių vystosi pancitopenija: sumažėja visų kaulų čiulpų gaminamų kamieninių ląstelių kiekis, o hemopoetines ląsteles pakeičia riebalinis audinys.
Veiksniai, galintys sukelti hipoplastinę mažakraujystę:
infekcinės ligos (Parvo virusų sukelta infekcija, erlichiozė);
vaistiniai preparatai: estrogenai, fenilbutazonas, meklofenamo rūgštis, cefalosporinai, sulfadiazino/trimetoprimo junginys, albendazolas, kaptoprilis, grizeofulvinas, kvinidinas, busulfanas, chloramfenikolis);
organiniai tirpikliai (pvz., benzenas), pesticidai;
21
idiopatinės kilmės ligos [47,48];
navikiniai procesai, pvz., Sertoli ląstelių navikas [8].
Simptomai. Sergant hipoplastine mažakraujyste pasireiškia tokie simptomai, kaip apetito stoka, apatija, išbalusios gleivinės, petechijos, epistaksis, dispnėja, karščiavimas, hematurija, melena. Retesni klinikiniai požymiai yra patinimai snukio srityje, alopecija, abipusis nistagmas. Jeigu hipoplastinę mažakraujystę sukėlė estrogenai, išryškėja lytinių organų edema, pastebimas kraujavimas iš makšties, patinams feminizacijos sindromas, o patelėms – nevaisingumas [49].
Diagnostika. Atliekamas kraujo morfologinis tyrimas, galimi tokie rezultatai:
pancitopenija, limfocitų skaičius nepakitęs;
hemoglobino koncentracija, neutrofilų ir trombocitų kiekis tolygiai sumažėję;
tik trombocitopenija (ankstyvvoje ligos stadijoje);
retikuliocitopenija ir makrocitozė.
Įvertinus periferinio kraujo tepinėlį, dažnai nustatoma anizopoikilocitozė, matomas neutrofilų toksinis grūdėtumas ir žymiai mažesni trombocitai nei įprasta [50].
Diagnozė patvirtinama atlikus kaulų čiulpų tyrimus: trepanobiopsiją ir aspiraciją [51]. Tiriant mėginius mikroskopu, pastebimas megakariocitų ir granuliocitų kiekio sumažėjimas arba visiškas šių ląstelių nebuvimas. Esant hipoplastinei mažakraujystei, displastinės ląstelės nepastebimos. Ryškiai matosi limfocitai, makrofagai, plazminės ir putliosios ląstelės. Galima pamatyti eritrocitų ir granuliocitų židininę hiperplaziją ir limfoidinius agregatus (esant ūmiai ligos eigai arba kitai autoimuninei ligai) [50].
Gydymas. Gydoma naudojant imunosupresinius vaistus ir/arba atliekant kaulų čiulpų transplantaciją. Imunosupresinė terapija gali būti taikoma visiems pacientams, tačiau atliekant kaulų čiulpų transplantaciją, teigiamas gydymo efektas pasiekiamas greičiau ir remisija trunka ilgesnį laiką [52].
Alogeninė kamieninių kraujo ląstelių transplantacija atliekama pacientui prieš tai sušvirkštus didelę dozę imunosupresinių vaistų. Tai užtikrina hemopoezės normalizavimą [53]. Kaulų čiulpai 1,9–4,4 × 108 ląstelės/kg šuniui sušvirkščiami į veną praėjus 4 val. po radioterapijos. Po procedūros recipientams galima du kartus per dieną per os suduoti antibiotikų [54].
Iš imunosupresinių preparatų gali būti naudojamas ciklosporinas A 5–10 mg/kg per os, nuolat stebint jo koncentraciją kraujo plazmoje. Atliekant monitoringą, individualiai kiekvienam pacientui ciklosporino A dozė svyruoja nuo 200 iki 600 ng/ml [55]. Taip pat naudojama: prednizonas, mikofenolatas, azatioprinas.
22 Diferenciacija. Kaulų čiulpų funkcijos nepakankamumą ir biopsijos tyrimu patvirtintą kraujo ląstelių aplaziją gali sukelti ne tik hipoplastinė mažakraujystė, bet ir kitos kraujodarą veikiančios ligos. Viena iš tokių ligų yra Fankoni sindromas, kuris dažniausiai nustatomas basendži veislės šunims. Dažniausi klinikiniai požymiai, kuriuos sukelia minėtas sindromas, yra svorio netekimas, silpnumas, dehidracija, poliurija, polidipsija ir inkstų funkcijos nepakankamumas. Šunų, sergančių Fankoni sindromu, kraujo morfologiniais tyrimais nustatoma mažakraujystė, leukocitozė, neutrofilija, limfopenija, šlapime randamas stipriai padidėjęs gliukozės kiekis (gliukozurija) [57,58].
Ypač sudėtinga diferencijuoti hipoplastinę mažakraujystę nuo mielodisplastinio sindromo (MS) [59]. MS apima grupę ligų, kurioms būdingi kaulų čiulpų funkcijos ir kamieninių ląstelių pokyčiai, įskaitant neregeneruojančią mažakraujystę, leukopeniją, trombocitopeniją. Gausu putliųjų ląstelių. Kamieninėse ląstelėse pakinta branduolys ir citoplazma: branduolys fragmentuotas, hipo– arba hipersegmentuotas ir pakitusios formos, o citoplazma asinchroniška palyginus su branduoliu, jos kiekis žymiai padidėjęs, todėl ląstelė gigantiška [60,61].
23
2. TYRIMŲ METODIKA
Tiriamajam darbui duomenys buvo renkami LSMU VA Dr. L. Kriaučeliūno smulkiųjų gyvūnų klinikoje. Išanalizuotos penkiasdešimties šunų ligos istorijos, kuriems nuo 2015 m. vasario mėn. iki 2015 rugsėjo mėn. buvo diagnozuota mažakraujystė ir ją sukėlusios pagrindinės ligos.
Šunys tyrimui pasirinkti pagal juos atvedusių savininkų pateiktą anamnezę, kurioje buvo nurodyti gyvūno duomenys (amžius, lytis, veislė, pastebėti pirmieji ligos požymiai, kada jie pasireiškė, kiek laiko tęsiasi ir kt.). Visiems šunims atlikti klinikinis, kraujo morfologinis ir biocheminis tyrimai, o tiems šunims, kuriems remiantis klinikiniais požymiais buvo galima įtarti babeziozę, atliktas periferinio kraujo tyrimas.
Šunims kraujas morfologiniams ir biocheminiams tyrimams imtas iš priekinės kojos paviršinės venos (lot. vena cephalica). Norint paimti kraujo mėginį, svarbu tinkamai paruošti vietą, iš kurios bus imamas kraujas (pašalinami plaukai, laikomąsi aseptikos ir antiseptikos taisyklių) ir fiksuoti priekinę koją. Ant priekinės kojos, aukščiau alkūnės sąnario, uždedama timpa, užveržiama, tada palaukiama, kol vena prisipildys kraujo. Naudojant vienkartinį sterilų švirkštą į kiekvieną sterilų mėgintuvėlį (vienas mėgintuvėlis su EDTA kraujo morfologiniam tyrimui, kitas – su ličio heparinu kraujo biocheminiams tyrimams) pritraukiama po 1,0 ml kraujo.
Jei įtariama babeziozė, periferinio kraujo tepinėlis daromas ant nuriebalinto ir sauso objektinio stiklelio. Aplink kraujo ėmimo vietą (ausies galiukas, nagas) turi būti pašalinti plaukai, oda nuvalyta spiritiniu tirpalu suvilgyta vata. Objektinis stiklelis fiksuojamas tarp nykščio ir rodomojo bei didžiojo pirštų, apytiksliai 1 cm nuo stiklelio galo užlašinami 1–3 kraujo lašai. Kita ranka suimamas kitas objektinis stiklelis ir 30–40° kampu jo kraštinė glaudžiama į kraują prie pirmojo stiklelio – kraujas pasiskleidžia po visą stiklelio kraštinę. Atsargiai ir tolygiai braukiant stiklelius, kraujas paskleidžiamas ant pirmojo objektinio stiklelio. Tepinėlis turi būti ne per storas. Tinkamas tepinėlis džiovinamas ore.
Išdžiovintas kraujo tepinėlis merkiamas į fiksatorių, po to paeiliui merkiamas į specialius dažus (dažomas Romanovskio – Gimzos metodu). Nudažytas objektinis stiklelis su kraujo tepinėliu dedamas ant stiklinio rėmelio kiuvetėje, laukiama, kol nudžius. Tinkamai nusidažęs tepinėlis būna rožiniai violetinis. Tiriant imersiniu mikroskopu, eritrocitai matomi rožinės spalvos, o juose esančios babezijos – mėlynos [8,27,28,29,37,39].
24 kiekis, vidutinis eritrocitų tūris (MCV), vidutinis hemoglobino kiekis eritrocite (MCH), hemoglobino vidutinė koncentracija (MCHC).
Kraujo biocheminiai tyrimai atlikti analizatoriais Abaxis VetScan VS2 (JAV) bei Arkray Spotchem E2 sp 4430 (Japonija), kuriais nustatytos kreatinino (CREA), kraujo azotinių medžiagų (BUN), aspartataminotransferazės (AST) ir alaninaminotransferazės (ALT) koncentracijos kraujo plazmoje.
25
3. TYRIMŲ REZULTATAI
LSMU VA Dr. L. Kriaučeliūno smulkiųjų gyvūnų klinikoje buvo ištirta 50 mažakraujyste sirgusių šunų. Iš jų, 22 buvo kalės ir 28 patinai. Patinų sirgo 1,3 kartais daugiau nei patelių (5 pav.).
5 pav. Skirtingos lyties šunų sergamumas mažakraujystėmis.
Sirgo 17 skirtingų veislių šunys, iš kurių dažniausiai pasitaikė mišrūnai. Iš 50 šunų, mišrūnų buvo 23, 7 šunys buvo vokiečių aviganiai, 3 šunys buvo pekinesai ir po 2 šunis buvo šių veislių: Jorkšyro terjerai, Labradoro retriveriai, Sibiro haskiai. Iš kitų veislių (amerikiečių Stafordšyro terjeras, auksaspalvis retriveris, belgų aviganis, bokseris, prancūzų buldogas, Maltos bišonas, cvergšnauceris, Dobermano pinčeris, Džeko Raselo terjeras, kernterjeras) buvo po 1 šunį, t.y. 11 šunų, kurie sudarė daugiau nei 1/5 visų atvejų (6 pav.).
6 pav. Skirtingų veislių šunų sergamumas mažakraujystėmis.
26 Mažakraujystės priežastys buvo tokios: 34 šunys sirgo babezioze, 14 šunų sirgo lėtiniu inkstų funkcijos nepakankamumu, 9 šunims buvo įtarta navikinis procesas, 5 šunims diagnozuotas kepenų funkcijos nepakankamumas, o 8 šunys kraujavo (vidinis, išorinis kraujavimas) (7 pav.).
7 pav. Šunų mažakraujysčių priežastys.
Iš visų tirtų šunų, 37 buvo nustatyta neregeneruojanti mažakraujystė, kai retikuliocitų skaičius buvo ≤60 K/µL, o likusiems 13 nustatyta regeneruojanti mažakraujystė, kai retikuliocitų skaičius buvo >60 K/µL (p<0,05) (8 pav.).
8 pav. Mažakraujystės pagal retikuliocitų skaičių.
34 šunims, kurie sirgo babezioze, nustatyta hemolizinė mažakraujystė, 8 šunims, kurie kraujavo, nustatyta pohemoraginė mažakraujystė (p<0,05) ir 8 šunims, kuriems buvo įtariamas navikas – hipoplastinė mažakraujystė (9 pav.).
74% 26% Neregeneruojanti mažakraujystė Regeneruojanti mažakraujystė 100 68 28 10 18 16 0 10 20 30 40 50 60 70 80 90 100 Mažakraujystė Babeziozė Inkstų f-cijos nepakankamumas Kepenų f-cijos nepakankamumas Įt. navikas Kraujavimas (išorinis, vidinis)
27
9 pav. Šunų mažakraujysčių tipas.
3.1. Šunų, sirgusių hemolizine mažakraujyste, kraujo tyrimų analizė
4 lentelėje pateikta hemolizine mažakraujyste sirgusių šunų (n=34) kraujo morfologinių tyrimų suvestinė.
4 lentelė. Šunų, sirgusių hemolizine mažakraujyste, morfologinių kraujo tyrimų rezultatų lentelė. Kraujo rodiklis Fiziologinė norma Nesiekė normos Normos ribose Virš normos Minima-li reikšmė Maksima-li reikšmė Vidurkis RBC, ×1012/L 5,50–8,50 32 2 0 1,55 5,74 4,43±0,9 HCT, % 37,0–55,0 34 0 0 10 36,6 29,87±5,98 HGB, g/L 120–180 27 7 0 38 131 105,6±19,2 MCV, fL 60,0–77,0 3 29 2 51,3 86,1 67,9±6,8 MCH, pg 18,5–30,0 0 33 1 19,3 30,6 24,1±2,2 MCHC, g/L 300–375 1 26 7 265 391 343±27 RETIC, K/µL 10,0–110,0 0 30 4 15,2 177 50,2±38,6 WBC, ×109/L 5,50–16,9 12 18 4 4,1 18,1 8,59±4,67 PLT, K/µL 175–500 29 5 0 112 422 158,2± 64,66
94,1 proc. hemolizine mažakraujyste sirgusių šunų eritrocitų (RBC) kiekis kraujyje nesiekė fiziologinės normos (4 lentelė), 5,9 proc. šunų atitiko fiziologinę normą (p<0,05) ir nė vienu atveju neviršijo normos. Vidutinė hemolizine mažakraujyste sirgusių šunų eritrocitų vertė buvo 4,43±0,9×1012/L. Mažiausia nustatyta eritrocitų vertė 1,55×1012/L, didžiausia – 5,74×1012/L.
28 Nei vienam gydytam šuniui hematokrito (HCT) kiekis kraujyje nesiekė fiziologinės normos (4 lentelė) (p<0,05). Vidutinė hemolizine mažakraujyste sirgusių šunų hematokrito vertė buvo 29,87±5,98 proc. Mažiausia nustatyta HM sirgusių šunų hematokrito vertė buvo 10 proc., didžiausia – 36,6 proc.
79,4 proc. šunų hemoglobino (HGB) kiekis kraujyje nesiekė fiziologinės normos (4 lentelė), o 20,6 proc. atvejų hemoglobino rodikliai atitiko fiziologinę normą (p<0,05). Vidutinė HM sirgusių šunų hemoglobino vertė buvo 105,6±19,2 g/L. Mažiausia nustatyta hemoglobino vertė 38 g/L, didžiausia – 131 g/L.
Šunų, sirgusių hemolizine mažakraujyste, leukocitų skaičius kraujyje (WBC) 35,3 proc. atvejų nesiekė fiziologinės normos (4 lentelė), 52,9 proc. atvejų atitiko fiziologinės normos ribas, o 11,8 proc. atvejų nustatyta leukocitozė. Vidutinė leukocitų kiekio reikšmė buvo 8,59±4,67×109/L.
Mažiausia nustatyta leukocitų kiekio reikšmė buvo 4,1×109/L, didžiausia – 18,1×109/L.
Hemolizine mažakraujyste sirgusių šunų trombocitų skaičius kraujyje (PLT) 85,3 proc. atvejų nesiekė fiziologinės normos (4 lentelė), 5 šunims (14,7 proc. atvejų) trombocitų skaičius atitiko fiziologinės normos ribas (p<0,001). Vidutinis HM sirgusių šunų trombocitų kiekis buvo 158,21±64,66 K/µL. Mažiausias nustatytas trombocitų kiekis buvo 112 K/µL, didžiausias 422 K/µL.
5 lentelėje pateikta hemolizine mažakraujyste sirgusių šunų (n=34) kraujo biocheminių tyrimų suvestinė.
5 lentelė. Šunų, sirgusių hemolizine mažakraujyste, biocheminių kraujo tyrimų rezultatų lentelė. Kraujo rodiklis Fiziologinė norma Normos
ribose Virš normos
Minimali reikšmė Maksimali reikšmė Vidurkis CREA, µmol/l ≤159 24 10 90 225 142,24±47,48 BUN, mmol/l ≤9,6 21 13 5,6 29,2 13,22±8,6 AST, U/l 5–55 29 5 45 99 69,41±15,52 ALT, U/l 5–107 32 2 55 125 77±16,12
Visiems 34 šunims, sirgusiems HM, kraujo biocheminių tyrimų rezultatai siekė fiziologinės normos ribas arba jas viršijo (5 lentelė).
29 Kraujo azotinių medžiagų (BUN) kiekis kraujo plazmoje 38,2 proc. atvejų viršijo fiziologinės normos ribas, o 61,8 proc. atvejų atitiko fiziologinę normą (p<0,05). Vidutinė BUN vertė kraujo plazmoje buvo 13,22±8,6 mmol/l. Mažiausia nustatyta BUN vertė kraujo plazmoje buvo 5,6 mmol/l, didžiausia – 29,2 mmol/l.
Aspartataminotransferazės (AST) kiekis kraujo plazmoje 14,7 proc. atvejų viršijo fiziologinę normą, o likusiais 85,3 proc. atvejų atitiko fiziologinės normos ribas (p<0,05). Vidutinis AST kiekis kraujo plazmoje buvo 69,41±15,52 U/l. Mažiausias nustatytas aspartataminotransferazės kiekis kraujo plazmoje buvo45 U/l, didžiausias – 99 U/l.
Alaninaminotransferazės (ALT) kiekis kraujo plazmoje 5,9 proc. atvejų viršijo fiziologinės normos ribas, o 94,1 proc. atvejų – atitiko fiziologinės normos ribas (p<0,05). Vidutinis ALT kiekis kraujo plazmoje buvo 77±16,12 U/l. Mažiausias nustatytas alaninaminotransferazės kiekis kraujo plazmoje buvo55 U/l, didžiausias – 125 U/l.
3.2. Šunų, sirgusių pohemoragine mažakraujyste, kraujo tyrimų analizė
6 lentelėje pateikta pohemoragine mažakraujyste sirgusių šunų (n=8) kraujo morfologinių tyrimų suvestinė.
6 lentelė. Šunų, sirgusių pohemoragine mažakraujyste, morfologinių kraujo tyrimų rezultatų lentelė. Kraujo rodiklis Fiziologinė norma Nesie-kė normos Norm-os ribose Virš normos Minima-li reikšmė Maksima-li reikšmė Vidurkis RBC, ×1012/L 5,50–8,50 8 0 0 4,05 4,85 4,38±0,32 HCT, % 37,0–55,0 8 0 0 27,6 35,7 31,58±3,05 HGB, g/L 120–180 7 1 0 98 124 110±88 MCV, fL 60,0–77,0 0 6 2 61 88 72,3±8,4 MCH, pg 18,5–30,0 0 8 0 24,1 26,4 25,1±0,8 MCHC, g/L 300–375 1 7 0 290 370 342±27 RETIC, K/µL 10,0–110,0 0 5 3 48 124 84,06±35,7 WBC, ×109/L 5,50–16,9 0 4 4 6,65 31,5 16,62±8,66 PLT, K/µL 175–500 1 2 5 170 532 433,38±134,74
30 Nei vienam pohemoragine mažakraujyste sirgusiam šuniui hematokrito (HCT) kiekis kraujyje nesiekė fiziologinės normos (6 lentelė) (p<0,05). Vidutinė PM sirgusių šunų hematokrito vertė buvo 31,58±3,05 proc. Mažiausia nustatyta PM sirgusiems šunims hematokrito vertė buvo 27,6 proc., didžiausia – 35,7 proc.
Hemoglobino (HGB) kiekis kraujyje 87,5 proc. PM sirgusių šunų nesiekė fiziologinės normos (6 lentelė), o 12,5 proc. atvejų hemoglobino rodikliai atitiko fiziologinę normą (p<0,05). Vidutinė PM sirgusių šunų hemoglobino vertė buvo 110±8,8 g/L. Mažiausia nustatyta hemoglobino vertė buvo 98 g/L, didžiausia – 124 g/L.
Retikuliocitų (RETIC) skaičius PM sirgusiems šunims 62,5 proc. atvejų atitiko fiziologinės normos ribas, o 37,5 proc. atvejų – viršijo (6 lentelė). Vidutiniškai retikuliocitų nustatyta 84,06±35,7×109/L. Mažiausia nustatyta retikuliocitų vertė buvo 48×109/L, didžiausia – 124×109/L.
Šunų, sirgusių PM, leukocitų skaičius kraujyje (WBC) 50 proc. atvejų atitiko fiziologinės normos ribas (6 lentelė) ir likusiais 50 proc. atvejų viršijo fiziologinę normą. Vidutinis nustatytas leukocitų kiekis buvo 16,62±8,66×109/L. Mažiausia nustatyta leukocitų vertė buvo 6,65×109/L,
didžiausia – 31,5×109/L.
PM sirgusių šunų trombocitų skaičius kraujyje (PLT) 12,5 proc. atvejų nesiekė fiziologinės normos (6 lentelė), 25 proc. atvejų trombocitų skaičius atitiko fiziologinės normos ribas, o 62,5 proc. atvejų – viršijo fiziologinę normą. Vidutinis PM sirgusių šunų trombocitų kiekis buvo 433,38±134,74 K/µL.Mažiausia nustatyta trombocitų vertė buvo170 K/µL, didžiausia – 532 K/µL.
Visų 8 šunų, sirgusių pohemoragine mažakraujyste, kraujo biocheminiai rodikliai buvo fiziologinės normos ribose (7 lentelė) (p<0,05).
7 lentelė. Šunų, sirgusių pohemoragine mažakraujyste, biocheminių kraujo tyrimų rezultatų lentelė. Kraujo rodiklis Fiziologinė norma Normos
ribose Virš normos
31 3.3. Šunų, sirgusių hipoplastine mažakraujyste, kraujo tyrimų analizė
8 lentelėje pateikta hipoplastine mažakraujyste sirgusių šunų (n=8) kraujo morfologinių tyrimų suvestinė.
8 lentelė. Šunų, sirgusių hipoplastine mažakraujyste, morfologinių kraujo tyrimų rezultatų lentelė. Kraujo rodiklis Fiziologinė norma Nesie-kė normos Nor-mos ribose Virš normos Minima-li reikšmė Maksimali reikšmė Vidurkis RBC, ×1012/L 5,50–8,50 8 0 0 3,03 5,43 4,52±0,93 HCT, % 37,0–55,0 7 1 0 22 40,7 31,71±6,0 HGB, g/L 120–180 6 2 0 78 124 110±1,7 MCV, fL 60,0–77,0 1 5 2 59,9 83,5 71,33±8,1 MCH, pg 18,5–30,0 0 8 0 22,8 28 24,54±1,8 MCHC, g/L 300–375 0 6 2 304 389 345,6±36,5 RETIC, K/µL 10,0–110,0 3 5 0 9,1 32,1 14,9±7,76 WBC, ×109/L 5,50–16,9 6 2 0 4,8 5,7 5,18±0,34 PLT, K/µL 175–500 4 4 0 156 193 172,38± 14,3
Hipoplastine mažakraujyste sirgusių šunų eritrocitų (RBC) kiekis kraujyje visiems 8 šunims nesiekė fiziologinės normos (8 lentelė) (p<0,05). Vidutinis nustatytas eritrocitų kiekis kraujyje buvo 4,52±0,93×1012/L. Mažiausia nustatyta eritrocitų vertė buvo 3,03×1012/L, didžiausia – 5,43×1012/L.
Hematokrito (HCT) kiekis kraujyje 87,5 proc. atvejų nesiekė fiziologinės normos (8 lentelė) (p<0,05). Vidutinis nustatytas hematokrito kiekis hipoplastine mažakraujyste sirgusiems šunims buvo 31,71±6,0 proc. Mažiausia nustatyta hematokrito vertė buvo 22 proc., didžiausia – 40,7 proc.
Hemoglobino (HGB) kiekis kraujyje 75 proc. šunų nesiekė fiziologinės normos (8 lentelė), o 25 proc. atvejų hemoglobino rodikliai buvo fiziologinės normos ribose (p<0,05). Vidutinė nustatyta hemoglobino vertė buvo 110±17,7 g/L. Mažiausia nustatyta hemoglobino vertė buvo 78 g/L, didžiausia – 124 g/L.
32 Šunų, sirgusių hipoplastine mažakraujyste, leukocitų skaičius kraujyje (WBC) 75 proc. atvejų nesiekė fiziologinės normos ribų (8 lentelė), o likusiais 25 proc. atvejų atitiko fiziologinę normą (p<0,05). Vidutinė nustatyta leukocitų vertė buvo 5,18±0,34×109/L. Mažiausia nustatyta leukocitų vertė buvo 4,8×109/L, didžiausia – 5,7×109/L.
Hipoplastine mažakraujyste sirgusių šunų trombocitų skaičius kraujyje (PLT) 50 proc. atvejų nesiekė fiziologinės normos ribų, o likusiais 50 proc. atvejų – atitiko fiziologinę normą. Vidutinė nustatyta trombocitų vertė kraujyje buvo 172,38±14,3 K/µL. Mažiausia nustatyta trombocitų vertė buvo156 K/µL, didžiausia – 193 K/µL.
Visiems šunims, kuriems nustatyta hipoplastinė mažakraujystė (n=8), kraujo biocheminių tyrimų rodikliai atitiko fiziologinės normos ribas arba jas viršijo (9 lentelė).
Kreatinino (CREA) kiekis kraujyje 87,5 proc. atvejų atitiko fiziologinę normą, o 12,5 proc. atvejų viršijo fiziologinės normos ribas (p<0,05). Vidutinė kreatinino reikšmė kraujo plazmoje buvo 137,13±22,3 µmol/l. Mažiausias nustatytas kreatinino kiekis buvo 100 µmol/l, didžiausias – 170 µmol/l.
Kraujo azotinių medžiagų (BUN) koncentracija kraujo plazmoje 87,5 proc. atvejų atitiko fiziologinę normą, o 12,5 proc. atvejų – viršijo fiziologinės normos ribas (p<0,05). Vidutinė BUN koncentracija kraujo plazmoje buvo 7,39±3,05 mmol/l. Mažiausia nustatyta BUN vertė kraujo plazmoje buvo3,3 mmol/l, didžiausia – 13 mmol/l.
Aspartataminotransferazės (AST) kiekis kraujo plazmoje visiems šunims atitiko fiziologinę normą. Vidutinė AST koncentracija kraujo plazmoje buvo 48,9±5,2 U/l. Mažiausia nustatyta aspartataminotransferazės vertė kraujo plazmoje buvo44 U/l, didžiausia – 55 U/l.
Alaninaminotransferazės (ALT) kiekis kraujo plazmoje visiems šunims atitiko fiziologinę normą. Vidutinė ALT koncentracija kraujo plazmoje buvo 94,6±9,5 U/l. Mažiausia nustatyta alaninaminotransferazės vertė kraujo plazmoje buvo79 U/l, didžiausia – 105 U/l.
9 lentelė. Šunų, sirgusių hipoplastine mažakraujyste, biocheminių kraujo tyrimų rezultatų lentelė. Kraujo rodiklis Fiziologinė norma Normos
ribose Virš normos
33 3.4.
Sergančių šunų gydymui naudoti vaistai
LSMU VA Dr. L. Kriaučeliūno smulkiųjų gyvūnų klinikoje gydytiems 50 šunų buvo atlikti diagnostiniai tyrimai, nustatytos diagnozės ir paskirtas gydymas. Dažniausiai naudoti vaistai pateikti 10 paveiksle.
10 pav. Šunų gydymui naudoti preparatai.
33 šunims (66 proc. atvejų) naudotas antiparazitinis vaistas imidokarbo dipropionatas, 21 šuniui (42 proc. atvejų) naudotas B grupės vitaminų kompleksas, 13 (26 proc. atvejų) šunų naudotas homeopatinis preparatas inkstų funkcijai gerinti Solidago compositum, 15 šunų (30 proc. atvejų) buvo gydyti gliukokortikoidais, 11 šunų (22 proc. atvejų) gydyti karščiavimą mažinančiu vaistu metamizolio natrio druska, 5 šunims (10 proc. atvejų) naudotas kepenų veiklą gerinantis vaistas fenoksi-2-metil-2-propiono rūgštis (natrio druska), 8 šunys (16 proc. atvejų) buvo gydyti naudojant kraujo krešėjimą skatinančius vaistus (sintetiniai vit. K analogai, etamzilatas), 5 šunims (10 proc. atvejų) atliktas kraujo perpylimas, 7 šunys (14 proc. atvejų) gydyti antibiotikais bei sintetinėmis antimikrobinėmis medžiagomis (amoksicilinu, tilozinu, enrofloksacinu) ir 7 šunys (14 proc. atvejų) eutanazuoti panaudojus fenobarbitalį, 2 šunys (4 proc. atvejų) negydyti.
66 22 30 42 10 10 14 14 16 16 4 26 0 20 40 60 80 Imidokarbo dipropionatas Metamizolio natrio druska Gliukokortikoidai B grupės vitaminų kompleksas Kraujo perpylimas Fenoksi-2-metil-2-propiono rūgštis Fenobarbitalis Amoksicilinas, tilozinas, enrofloksacinas Etamzilatas Sintetiniai vit. K analogai Negydyta Solidago compositum
34
4. TYRIMŲ REZULTATŲ APTARIMAS
LSMU VA Dr. L. Kriaučeliūno smulkiųjų gyvūnų klinikoje buvo tiriama 50 šunų, kuriems buvo nustatyta mažakraujystė. Mažakraujystė nustatyta remiantis savininkų pateikta anamneze, kraujo morfologinių, biocheminių tyrimų rezultatais, o mažakraujysčių diferenciacija atlikta nustatant pagrindinę ligą, kuri sukėlė mažakraujsytę. Visiems 50 šunų (100 proc. atvejų) buvo nustatyta mažakraujystė. 34 šunims diagnozuota babeziozė (68 proc. atvejų), 14 šunų diagnozuotas lėtinis inkstų funkcijos nepakankamumas (28 proc. atvejų), 9 šunims įtarta navikinis procesas (18 proc. atvejų), 5 šunims diagnozuotas kepenų funkcijos nepakankamumas (10 proc. atvejų), 8 šunys kraujavo (vidinis, išorinis kraujavimas).
Dažniausios nustatytos priežastys, sukėlusios mažakraujystes, buvo babeziozė (hemolizinė mažakraujystė), vidinis/išorinis kraujavimas (pohemoraginė mažakraujystė) ir navikiniai procesai (hipoplastinė mažakraujystė).
34 šunims nustatyta hemolizinė mažakraujystė (68 proc. atvejų), 8 šunims nustatyta pohemoraginė mažakraujystė (16 proc. atvejų) (p<0,05) ir 8 šunims – hipoplastinė mažakraujystė (16 proc. atvejų).
Taip pat mažakraujystės pagal retikuliocitų kiekį kraujyje buvo skirstomos į regeneruojančią ir neregeneruojančią mažakraujystes. Iš visų tirtų šunų, 31 buvo nustatyta neregeneruojanti mažakraujystė (62 proc. atvejų), o likusiems 19 – nustatyta regeneruojanti mažakraujystė (38 proc.atvejų) (p<0,05).
Literatūroje pateikiami duomenys, kad šunų lytis ir amžius neturi įtakos mažakraujystės atsiradimui ir vystymuisi [4]. Tyrimo metu pastebėtas nedidelis skirtumas tarp sergančių patinų ir patelių: iš 50 tirtų šunų, 22 buvo patelės (44 proc. atvejų) ir 28 patinai (56 proc. atvejų) (p<0,05). Patinų sirgo 1,3 kartais daugiau nei patelių.
Literatūros duomenimis, dažniausiai mažakraujyste serga rotveilerių, Sibiro haskių, Akita Inu, anglų buldogų, amerikiečių pitbulterjerų, bokserių, auksaspalvių retriverių, mopsų, šarpėjų veislių šunys [4]. Tyrimo metu nustatyta, kad iš 50 sirgusių šunų, dažniausiai sirgo mišrūnai 23 (46 proc. atvejų), 7 šunys buvo vokiečių aviganiai (14 proc. atvejų), 3 šunys buvo pekinesai (6 proc. atvejų) ir po 2 šunis (po 4 proc. atvejų) buvo šių veislių šunų: Jorkšyro terjeai, Labradoro retriveriai, Sibiro haskiai. Iš kitų veislių buvo po 1 šunį, t.y. 11 šunų, kurie sudarė 22 proc. visų atvejų.
35 hemoglobino koncentracijos ir eritrocitų kiekio sumažėjimas, retikuliocitozė, padidėjusi vidutinio eritrocito tūrio (MCV) reikšmė [30]. Hemolizine mažakraujyste sirgusių šunų eritrocitų (RBC) kiekis kraujyje 94,1 proc. šunų nesiekė fiziologinės normos (4 lentelė), 5,9 proc. šunų atitiko fiziologinę normą (p<0,05) ir nė vienu atveju neviršijo normos. Vidutinė hemolizine mažakraujyste sirgusių šunų eritrocitų vertė buvo 4,43±0,9×1012/L. Mažiausia nustatyta eritrocitų vertė
1,55×1012/L, didžiausia – 5,74×1012/L.
Hematokrito (HCT) kiekis kraujyje nesiekė fiziologinės normos nei vienam gydytam šuniui (4 lentelė) (p<0,05). Vidutinė hemolizine mažakraujyste sirgusių šunų hematokrito vertė buvo 29,87±5,98 proc. Mažiausia nustatyta HM sirgusių šunų hematokrito vertė buvo 10 proc., didžiausia – 36,6 proc.
Hemoglobino (HGB) kiekis kraujyje 79,4 proc. šunų nesiekė fiziologinės normos (4 lentelė), o 20,6 proc. atvejų hemoglobino rodikliai atitiko fiziologinę normą (p<0,05). Vidutinė HM sirgusių šunų hemoglobino vertė buvo 105,6±19,2 g/L. Mažiausia nustatyta hemoglobino vertė 38 g/L, didžiausia – 131 g/L.
Šunų, sirgusių hemolizine mažakraujyste, leukocitų skaičius kraujyje (WBC) 35,3 proc. atvejų nesiekė fiziologinės normos (4 lentelė), 52,9 proc. atvejų atitiko fiziologinės normos ribas, o 11,8 proc. atvejų – nustatyta leukocitozė. Vidutinė leukocitų kiekio vertė buvo 8,59±4,67×109/L.
Mažiausia nustatyta leukocitų kiekio vertė buvo 4,1×109/L, didžiausia – 18,1×109/L.
Hemolizine mažakraujyste sirgusių šunų trombocitų skaičius kraujyje (PLT) 85,3 proc. atvejų nesiekė fiziologinės normos (4 lentelė), 5 šunims (14,7 proc. atvejų) trombocitų skaičius atitiko fiziologinės normos ribas (p<0,001). Vidutinė HM sirgusių šunų trombocitų vertė buvo 158,21±64,66 K/µL.Mažiausia nustatyta trombocitų vertė buvo112 K/µL, didžiausia - 422 K/µL.
Literatūroje teigiama, kad eritrocitų ardymas gali būti inkstų ir kepenų funkcijos nepakankamumo priežastimi, kraujo plazmoje padaugėja azotinių medžiagų, kreatinino, kartais pakyla AST ir ALT rodikliai [65,66,67]. Kreatinino (CREA) kiekis kraujyje 29,4 proc. atvejų viršijo fiziologinės normos ribas, o 70,6 proc. atvejų – atitiko fiziologinę normą (p<0,05). Vidutinė kreatinino koncentracija kraujo plazmoje buvo 142,24±47,48 µmol/l. Mažiausia nustatyta kreatinino vertė buvo90 µmol/l, didžiausia – 212 µmol/l.
Kraujo azotnių medžiagų (BUN) kiekis kraujo plazmoje 38,2 proc. atvejų viršijo fiziologinės normos ribas, o 61,8 proc. atvejų atitiko fiziologinę normą (p<0,05). Vidutinė BUN vertė kraujo plazmoje buvo 13,22±8,6 mmol/l. Mažiausia nustatyta BUN vertė kraujo plazmoje buvo 5,6 mmol/l, didžiausia – 29,2 mmol/l.
36 koncentracija kraujo plazmoje buvo 69,41±15,52 U/l. Mažiausia nustatyta aspartataminotransferazės vertė kraujo plazmoje buvo45 U/l, didžiausia – 99 U/l.
Alaninaminotransferazės (ALT) kiekis kraujo plazmoje 5,9 proc. atvejų viršijo fiziologinės normos ribas, o 94,1 proc. atvejų – atitiko fiziologinės normos ribas (p<0,05). Vidutinė ALT koncentracija kraujo plazmoje buvo 77±16,12 U/l. Mažiausia nustatyta alaninaminotransferazės vertė kraujo plazmoje buvo55 U/l, didžiausia – 125 U/l.
Sergant pohemoragine mažakraujyste, būdingas hematokrito kiekio sumažėjimas, retikuliocitų kiekio padidėjimas, neutrofilija, trombocitopenija ir hipoproteinemija. Reti inkstų ir kepenų funkcijų pakitimai [8, 11].
Nei vienam pohemoragine mažakraujyste sirgusiam šuniui eritrocitų (RBC) kiekis kraujyje nesiekė fiziologinės normos (6 lentelė) (p<0,05). Vidutinė PM sirgusių šunų eritrocitų vertė buvo 4,38±0,32×1012/L. Mažiausia nustatyta eritrocitų vertė buvo 4,05×1012/L, didžiausia – 4,85×1012/L.
Nei vienam pohemoragine mažakraujyste sirgusiam šuniui hematokrito (HCT) kiekis kraujyje nesiekė fiziologinės normos (6 lentelė) (p<0,05). Vidutinė PM sirgusių šunų hematokrito vertė buvo 31,58±3,05 proc. Mažiausia nustatyta PM sirgusiems šunims hematokrito vertė buvo 27,6 proc., didžiausia – 35,7 proc.
Hemoglobino (HGB) kiekis kraujyje 87,5 proc. PM sirgusių šunų nesiekė fiziologinės normos (6 lentelė), o 12,5 proc. atvejų hemoglobino rodikliai atitiko fiziologinę normą (p<0,05). Vidutinė PM sirgusių šunų hemoglobino vertė buvo 110±8,8 g/L. Mažiausia nustatyta hemoglobino vertė buvo 98 g/L, didžiausia – 124 g/L.
Retikuliocitų (RETIC) skaičius PM sirgusiems šunims 62,5 proc. atvejų atitiko fiziologinės normos ribas, o 37,5 proc. atvejų – viršijo (6 lentelė). Vidutiniškai retikuliocitų nustatyta 84,06±35,7×109/L. Mažiausia nustatyta retikuliocitų vertė buvo 48×109/L, didžiausia – 124×109/L.
Šunų, sirgusių PM, leukocitų skaičius kraujyje (WBC) 50 proc. atvejų atitiko fiziologinės normos ribas (6 lentelė) ir likusiais 50 proc. atvejų viršijo fiziologinę normą. Vidutinė nustatyta leukocitų vertė buvo 16,62±8,66×109/L. Mažiausia nustatyta leukocitų vertė buvo 6,65×109/L,
didžiausia – 31,5×109/L.
