LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS Visuomenės sveikatos fakultetas
Sveikatos vadybos katedra
Aurelija Saudargienė
LYTINĖS IR REPRODUKCINĖS SVEIKATOS UGDYMO STRATEGIJOS ĮGYVENDINIMO GALIMYBĖS BENDROJO LAVINIMO MOKYKLOJE
Magistro diplominis darbas (Visuomenės sveikatos vadyba)
Mokslinis vadovas: prof. hab. dr. Apolinaras Zaborskis
SANTRAUKA
Visuomenės sveikatos vadyba
LYTINĖS IR REPRODUKCINĖS SVEIKATOS UGDYMO STRATEGIJOS
ĮGYVENDINIMO GALIMYBĖS BENDROJO LAVINIMO MOKYKLOJE Aurelija Saudargienė
Mokslinis vadovas prof. hab. dr. Apolinaras Zaborskis
Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Visuomenės sveikatos fakultetas, Sveikatos vadybos katedra. Kaunas, 2013. 97 p.
Darbo tikslas. Išanalizuotilytinės ir reprodukcinės sveikatos ugdymo strategijos
įgyvendinimo galimybes bendrojo lavinimo mokykloje.
Uždaviniai:
1. Ištirti moksleivių lūkesčius lytinės ir reprodukcinės sveikatos ugdymo vykdymui mokykloje.
2. Išanalizuoti mokyklų patyrimą stiprinant moksleivių lytinę ir reprodukcinę sveikatą. 3. Įvertinti pedagogų galimybes dalyvauti moksleivių lytinės ir reprodukcinės sveikatos
veikloje.
Tyrimo metodika.Tyrime dalyvavo dviejų Plungės rajono bendrojo lavinimo mokyklų 9-11
klasių moksleiviai ir pedagogai. Tyrime naudotos autorės parengtos anketos.Išdalinta 340 anketų moksleiviams, gauti 307 atsakymai (90,3 proc.); ir 115 anketų pedagogams, gauti106 atsakymai (92,2 proc.).
Rezultatai.Daugiau nei pusei (73,95 proc.) apklaustųjų moksleivių buvo reikalingos žinios
apie lytiškumą ir reprodukciją. Svarbiausi šaltiniai, iš kurių moksleiviai gauna informacijos lytiškumo klausimais, buvo internetas (7,38) bei draugai (6,28). Moksleiviai abejoja, ar pedagogai turi žinių apie lytiškumą ir reprodukciją, ir mano, kad jų žinios nėra tikslios.Beveik trečdalis (27,36 proc.) apklaustų pedagogų teigia, kad jie nenorėtų organizuoti lytinio ugdymo renginių. Vyresnio amžiaus pedagogai patenkinti mokyklų skiriamu dėmesiu lytiniam ugdymui.Daugiau nei pusė (51 proc.) mokytojų yra kompetentingi vykdant lytinį ugdymą. Tik pusė(50 proc.) pedagogų yra susipažinę su „Rengimo šeimai ir lytiškumo ugdymo programa“.
Išvados.Moksleiviams yra reikalingos žinios apie lytinę ir reprodukcinę sveikatą, tačiau jiems
aktualios informacijos mokykloje negauna.Pedagogams reikalingos kompetencijos bei mokyklų vadovybių skatinimas, kuris padėtų aktyviau vykdyti lytinį ugdymą.Mokykloje turėtų būti atskiros lytinio ugdymo pamokos.
Raktiniai žodžiai: moksleiviai, mokytojai, mokykla, lytinė ir reprodukcinė sveikata,
SUMMARY
Public Health Management
THE POSSIBILITIES OF IMPLEMENTING THE STRATEGY OF SEXUAL AND REPRODUCTION EDUCATION AT A SECONDARY SCHOOL
Aurelija Saudargienė
Scientific supervisor: Prof. Habil. Dr. Apolinaras Zaborskis
LithuanianUniversity of Health Sciences, Faculty of Public Health, Department of Health Management. Kaunas, 2013. 97 p.
The aim of the paper. To analyze the possibilities of implementing sexual and
reproductional health education at a secondary school.
Specific objectives:
4. To explore students’ expectations towards sexual and reproduction health education at school.
5. To analyze the experience of schools in strengthening students’ sexual and reproduction health.
6. To evaluate teachers’ possibilities to participate in students’ sexual and reproduction health education.
The research methodology. Teachers and students of 9 – 11 grades from two secondary
schools in Plunge region took part in the research. The author prepared questionnaires which were used in the research. There were 340 questionnaires used and 307 answers got (90,3 pc.); 115 questionnaires were given to the teachers and 106 answers were got (92,2 pc.).
The results. Almost half of the questioned students (73,95 pc.) needed the knowledge of
sexuality and reproduction. The main sources from which students get the information about sexuality was the internet (7,38 pc.) and friends (6,28 pc.). Students doubt if teachers have the necessary knowledge of sexuality and reproduction, and they think that teachers’ knowledge is not accurate. Almost a third (27,36 pc.) of teachers questioned say that they would not like to organize events connected with sexual education. Older teachers are happy with the present attention schools give to students’ sexual education. More than a half (51 pc.) of teachers is qualified in organizing students’ sexual education. Only a half (50 pc.) of teachers are acquainted with „The Program of Preparing for the Family and Sexuality Education“ pc.).
Conclusions.Students need the knowledge of sexual and reproduction health but they do not
get that knowledge at school. Teachers need competences and the incentive given by the directorate which would help them to perform sexual education more actively. There should be special lessons for sexual education at school.
SĄVOKOS IR SANTRUMPOS
AIDS – įgytas žmogaus imunodeficito sindromas.
Lytinė sveikata –fizinė, emocinė, dvasinė bei socialinė žmonių gerovė, susijusi su lytiškumu, o
ne tik ligų, funkcijos sutrikimų ar fizinių defektų nebuvimas (44).
LPI – lytiniu keliu plintančios infekcijos.
NCAE - nacionalinė abstinencinio švietimo koalicija. P – statistinis patikimumas.
PSO –Pasaulio Sveikatos Organizacija.
RŠLU programa – Rengimo šeimai ir lytiškumo ugdymo programa.
Reprodukcinė sveikata –galimybė žmonėms atsakingai, saugiai ir su pasitenkinimu gyventi
lytinį gyvenimą, turėti reprodukcijos galimybę ir galimybę laisvai apsispręsti kada ir kaip dažnai turėti palikuonių (43).
Visuomenės sveikatos priežiūra - organizacinių, teisinių, ekonominių, techninių, socialinių bei
medicinos priemonių, kurios padeda įgyvendinti ligų bei traumų profilaktiką, išsaugoti visuomenės sveikatą ir ją stiprinti, visuma (17).
Visuomenės sveikatos ugdymas –valstybės, savivaldybių ir pilietinės iniciatyvos priemonių,
formuojančių sveiką gyvenseną, visuma (17).
TURINYS
ĮVADAS...6
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI...8
1. LITERATŪROS APŽVALGA...9
1.1. Lytinio ugdymo sampratos problematika...9
1.1.1. Pasaulio sveikatos organizacijos pateikiama lytinio mokymo samprata...9
1.1.2. Lytinio mokymo samprata užsienio šalyse: į abstinenciją orientuotas lytinis mokymas ir visapusiško lytinio mokymo (comprehensive sex education) skirtumai...12
1.1.3. Lytinio ugdymo samprata Lietuvoje: lytinio ugdymo, lytiškumo ugdymo, lytinio auklėjimo, lytinio švietimo skirtumai...20
1.2. Rengimo šeimai ir lytiškumo ugdymo programos analizė...25
1.2.1. Rengimo šeimai ir lytiškumo ugdymo programos paskirtis, struktūra, turinys...26
1.2.2. Rengimo šeimai ir lytiškumo ugdymo programos įgyvendinimo galimybės...31
1.2.3. Mokyklos vaidmuo vykdant rengimo šeimai ir lytiškumo ugdymo programą...37
2. TYRIMO METODAI IR TIRTŲJŲ KONTINGENTAS...41
2.1. Tyrimo etapai ir eiga...41
2.2. Statistinė duomenų analizė...42
3. REZULTATAI IR REZULTATŲ APTARIMAS...43
3.1. Respondentų charakteristika...43
3.2. Moksleivių lūkesčiai lytinės ir reprodukcinės sveikatos ugdyme mokykloje...44
3.3. Mokyklų patyrimas stiprinant moksleivių lytinę ir reprodukcinę sveikatą...51
3.4. Pedagogų galimybės dalyvauti moksleivių lytinės ir reprodukcinės sveikatos veikloje...69
IŠVADOS...78
PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS...80
LITERATŪRA...81
ĮVADAS
Visame pasaulyje vis dar išliekanti viena aktualiausių paauglių sveikatos problemų yra ankstyvi, nesaugūs paauglių lytiniai santykiai ir jų pasekmės – neplanuoti nėštumai, lytiškai plintančios ligos. PSO dokumento „Sveikata 21”ketvirtajame uždavinyje „Jaunų žmonių sveikata“ numatyta, kad iki 2020 metų Europos regione paauglių nėštumų skaičius turėtų būti sumažintas bent trečdaliu (43).
Lietuvoje vis dar išsiskiria nuomonės, kai kalbama apie lytiškumo ugdymo programą mokyklose. Mūsų šalyje lytinis ugdymas yra integruotas į kitų dalykų dėstymą.
Dauguma tėvų, pedagogų, politikų ir paauglių nori neigti , kad individo raida iš vaikystės amžiaus į suaugusiojo yra neišvengiamai susijusi su seksualumu (33). Dažnai kyla klausima, ar lytinis ugdymas neskatina lytinio aktyvumo. Kaip parodė tarptautiniai tyrimų rezultatai, lytinis ugdymas mokyklose neturi įtakos lytiniam aktyvumui (5).
Pasaulio sveikatos organizacija pasisako už seksualinę ir reprodukcinę paauglių apsaugą, teises bei sveiką ir pilnavertį perėjimą į pilnametystę. Sparčiai stiprėjantis sveikatos sektorius sudaro galimybes paauglius aprūpinti tikslia informacija, kompetentingais patarimais, užtikrinant visavertę seksualinės ir reprodukcinės paauglių sveikatos priežiūrą (45).
Parengtos tarptautinės gairės rekomenduoja, kad lytinio ugdymo programos turi būti plačiai taikomos ir kurios apimtų tokias temas kaip: LPI/ŽIV, neplanuotas paauglių nėštumas, brendimas, reprodukcinė sistema ir žmonių santykiai. Lytinio ugdymo programos turėtų būti pradedamos vykdyti anksčiau nei paaugliai tampa lytiškai aktyvūs ir turi tęstis per visą ugdymo procesą mokykloje ir už jos ribų. Rekomenduojama skatinti paauglių atsakingų sprendimų priėmimo įgūdžius už savo bei kitų žmonių sveikatą, lyčių lygybę ir tarpusavio pagarbą(28).
Vienas iš svarbiausių uždavinių planuojant bei diegiant jaunų žmonių lytinės ir reprodukcinės sveikatos stiprinimo programas yra ne tik garantuoti veiksmingą švietimo ir sveikatos priežiūros institucijų veiklą, tačiau ir ugdyti nesmerkiantį, tolerantišką požiūrį į jaunų žmonių lytinę elgseną bei jų lytinės ir reprodukcinės sveikatos priežiūros poreikius (13).
Lytinio ugdymo organizavime labai svarbus ir reikšmingas mokyklos vaidmuo rengiant jaunus žmonespilnaverčiam ir sveikam gyvenimui. Paauglių lytiniame ugdyme turėtų dalyvauti ne tik tėvai, pedagogai, bet ir medikai. Nors jų nuomone, paaugliai nelabai vertina jų patarimus,
tačiau atlikto tyrimo duomenys prieštarauja tokiai nuostatai ir moksleiviai laiko labai naudingus pokalbius su gydytojais lytinėmis temomis, o jų gautą informaciją laiko patikimiausia (11).
Kaip rodo Vakarų šalių patirtis, jog integruotos, bendradarbiavimu tarp institucijų pagrįstos profilaktinės programos gali būti veiksmingos mažinant ankstyvosios ir nesaugios lytinės elgsenos pasekmių paplitimą (13).
Nors nuo 2007 m. Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklose turėtų būto privalomai vykdoma Rengimo šeimai ir lytiškumo ugdymo programa, tačiau galima daryti prielaidą, kad valdžios sukurtos strategijos bei numatytos ugdymo kryptys nepasiekia didžiosios daugumos mokytojų, ne visos mokyklos vykdo valdžios diegiamas naujoves (18).
Dideles Rengimo šeimai ir lytiškumo ugdymo programos įgyvendinimo problemas mokymo procese rodo ir tyrimų rezultatai, kurie rodo, kad lytinis ugdymas Lietuvoje nepasiekia mokinių. 2012 m. atlikto Vilniaus visuomenės sveikatos biuro tyrimo duomenimis, trečdalis 9 -12 klasių mokinių teigė jau turėję lytinių santykių. Vidutinis amžius, kada paaugliai Vilniuje pradeda lytinį gyvenimą, yra 15,3 metų, taigi dalis paauglių lytinių santykių turėjo dar net nesulaukę 15-kos (27).
Remiantis tyrimo „Paauglių žinios apie nėštumo prevenciją bei poreikį lytiam ugdymui“ duomenimis, dabartinį lytinio ugdymo lygį mokyklose jaunuoliai vertina 44 proc. iš maksimalių 100 proc.(39).
Lietuvoje jaunų žmonių lytinės ir reprodukcinės sveikatos poreikiai nėra vertinami kaip prioritetiniai. Valstybė neskiria pakankamai dėmesio lytinės ir reprodukcinės sveikatos gerinimui (38). Tyrimo duomenys rodo, kad nors formalios prielaidos Programos įgyvendinimui bendrojo lavinimo mokykloje yra, tačiau kokybiškam ir efektyviam programos įgyvendinimui egzistuoja visa eilė kliūčių. Norint, jog Lietuvoje Rengimo šeimai ir lytiškumo ugdymo programa būtų sėkmingai realizuojama, svarbu didinti specialistų kompetencijas, sudarant jiems galimybę įgyti žinių ir tobulinti kvalifikaciją (34).
Visapusiškas lytinis ugdymas mokyklose, suteikiantis jauniems žmonėms reikiamų žinių bei lavinantis jų sprendimo priėmimo įgūdžius, yra viena svarbiausių jaunimo lytinės ir reprodukcinės sveikatos stiprinimo veiksnys.
DARBO
TIKSLAS
IR UŽDAVINIAIDarbo tikslas - išanalizuoti lytinės ir reprodukcinės sveikatos priežiūros strategijos
įgyvendinimo galimybes bendrojo lavinimo mokykloje.
Uždaviniai:
1. Ištirti moksleivių lūkesčius lytinės ir reprodukcinės sveikatos ugdymovykdymui mokykloje.
2. Išanalizuoti mokyklų patyrimą stiprinant moksleivių lytinę ir reprodukcinę sveikatą. 3. Įvertinti pedagogų galimybes dalyvauti moksleivių lytinės ir reprodukcinės sveikatos
1.
LITERATŪROS
APŽVALGA 1.1. Lytinio ugdymo sampratos problematika1.1.1. Pasaulio sveikatos organizacijos pateikiama lytinio mokymo samprata
Pasaulio sveikatos organizacija, pasisakydama apie lytinį mokymą pažymi, kad nėra jokių abejonių, jog paaugliams būtina suteikti informacijos apie jų kūnus, lytinį vystymąsi ir būdus, kaip išvengti nėštumo. Taip pat jie turi būti informuoti apie lytiniu būdu plintančias ligas, tokias kaip ŽIV, AIDS ir turi būti informuoti apie metodus kaip jų išvengti. Tai teigdama, Pasaulio sveikatos organizacija pateikia tyrimus, kurių rezultatai rodo, kad tėvai apie tokius dalykus su vaikais nebendrauja, nes jaučiasi pasimetę, blogai informuoti arba per daug drovisi tokių temų (cit. pagal 41).
Pasaulio sveikatos organizacija akcentuoja ankstyvo lytinio mokymo svarbą: “labai svarbu, kad berniukai ir mergaitės būtų įsisavinę tokią informaciją, kol nepradėjo lytinio gyvenimo” (cit. pagal 41). Teigiama, kad lytinis mokymas ypatingai svarbus besivystančiose šalyse, “nes čia merginos iš pirmųjų vidurinės mokyklos klasių susiduria su didžiausiais pavojais dėl netikėtų lytinės veiklos pasekmių, tad tinkamiausias laikas pasiūlyti lytinio švietimo kursus yra paskutiniosiose pradinės mokyklos klasėse” (cit. pagal 41). Žmogaus teisių stebėjimo institutas, analizuodamas Pasaulio sveikatos organizacijos nuostatas pritaria ankstyvam lytiniui švietimui: “pradedant vykdyti lytinį švietimą pradinėse klasėse, suteikiama galimybė pasiekti mokinius, kurie vėliau galbūt dėl įvairių priežasčių nebetęs mokslo vidurinėse ar gimnazinėse klasėse” (46).
Pasaulio sveikatos organizacija yra pateikusi detalesnes rekomendacijas kaip lytinis švietimas turėtų būti įtrauktas į mokyklų mokymosi programas. Pateikiami trys šiuo metu įvairiose šalyse vykdomi lytinio švietimo mokymo modeliai ir jų apibūdinimai (44):
1. “Atskiras dalykas”: šeimos gyvenimas, reprodukcinės sveikatos, ir gyventojų švietimas yra mokoma kaip dalis konkrečios pamokos ugdymo švietimo sveikatos klausimais;
2. „Atskira „tam tikro dalyko“ mokomoji dalis“: šeimos gyvenimas, reprodukcinės
sveikatos, ir gyventojų ugdymas yra įtrauktas į tuos mokomus dalykus, kurie yra susijusi su šiais klausimais, pavyzdžiui, biologijos, pilietinio ugdymo/socialinių mokslų ar religijos;
3. „Žinių išsklaidymas per daugelį mokomųjų dalykų“: šeimos gyvenimas, reprodukcinės sveikatos ir gyventojų mokymas yra įtrauktas į daugelio esamų dalykų per reguliariai dėstomas pamokas.
Pagal Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijas, nepaisant informacijos apie reprodukciją ir kontracepciją, lytinio švietimo mokymo planas turėtų būti išplėstas taip, kad apimtų diskusiją apie socialinius standartus ir įsitikinimus. Diskusijos turėtų įtraukti tokius dalykus kaip partnerio pasirinkimas, partnerių atsakomybė, emocijų reikšmė ir materialinių interesų vaidmuo lytiniuose santykiuose. Kontraceptikai turėtų būti aprašyti ir jų veikimo principai paaiškinti, o jų privalumai ir trūkumai atvirai aptarti, taip pat atsižvelgiant į lytiniu keliu plintančių ligų prevenciją. Kadangi vystymosi stadijos tarp lyčių skiriasi, siekiant atvirumo keičiantis idėjomis, lytinį švietimą yra paprasčiau siūlyti skirtingoms lytims atskirai (41).
Pasaulio sveikatos organizacija pateikdama efektyvaus lytinio mokymo programos charakteristikas, remiasi ekspertų grupės atliktų tyrimų rezultatais (cit. pagal 44):
1. Tikslingas dėmesys skiriamas specifinėms elgesio normoms;
2. Tinkamas amžiaus, lytinės ir kultūrinės patirties įvertinimas atkreipiant dėmesį į elgesio tikslus, mokymo metodus ir medžiagą;
3. Remtis socialinio mokymosi teorijomis, kaip antai socialinio pažinimo teorija, kognityvinė elgesio teorija, pagrįsta veiksmų teorija ir t. t.;
4. Užsiėmimai turi trukti pakankamą laiko tarpą, tai yra 14 ar daugiau valandų arba, jei jie trunka keletą valandų - jie vyktų mažose grupėse ir kiekviena grupė turėtų užsiėmimų vadovą;
5. Turi būti naudojami įvairūs aktyvaus mokymosi metodai;
6. Pateikti pagrindinę, tikslią informaciją, pavyzdžiui, apie aktualiausius pavojus dėl nesaugių lytinių santykių, informacija apie kontracepcijos metodus ir t. t.;
7. Apimti užduotis, leisiančias įvertinti socialinius veiksnius dėl spaudimo dėl seksualinio elgesio;
8. Pateikti bendravimo (santykių) kūrimo ir praktikos pavyzdžių;
9. Parinkti mokytojus ar bendraamžius, kurie tiki programos efektyvumu ir suteikti tiems asmenims būtinus mokymus.
Kokį indėlį į švietimo programą turėtų įnešti abstinencija? Pasaulio sveikatos organizacija pažymi, kad „tai turėtų būti pasiūlyta kaip reali galimybė, ypač labai jauniems paaugliams. Kita
vertus, reikėtų vengti vaizduoti abstinenciją, kaip vienintelį morališkai teisingą kelią paaugliams, o ypač merginoms. Priešingu atveju, joms bus sunkiau prašyti kontraceptikų, kai joms jų tikrai reikės, nes jos jausis kaltos, nesugebėjusios gyventi pagal joms primestus standartus” (41).
Pasaulio sveikatos organizacija pateikia sąlygas mokytojams. Viena išankstinė sąlyga yra ta, kad mokytojams, nepriklausomai nuo to, ar jie yra profesionalai, ar priklauso sveikatos priežiūros sferai, turi dalyvauti atitinkamo mokymo programose, kad galėtų būti tinkamai informuoti apie seksą ir gimstamumo kontrolę ir gebėti bendrauti su paaugliais konfidencialiai, be moralizuojančio požiūrio. Paaugliams turėtų būti padedama suprasti savo jausmus apie nėštumą ir sugebėti suprasti bei priimti merginų poreikius (41). Šeimos gyvenimo, reprodukcinės sveikatos, ir gyventojų švietimo ir kitų mokymo programos su sveikata susijusios problemos gali būti prieinamos per vyriausybinių ir nevyriausybinių agentūras, universitetus, studentų grupes, ar mokytojų sąjungas. Papildoma medžiaga taip pat gali būti suteikiama dėstytojų bei pačių studentų. Jei reikia naujos mokymo programos, tai gali būti įmanoma bendradarbiaujant su sveikatos priežiūros darbuotojais ir specialistais iš universitetų. Mokytojai turėtų būti įtraukti į mokymo programų tobulinimą, kad jie galėtų suteikti reikiamą informaciją (cit. pagal 44).
Būtina akcentuoti tai, kad Pasaulio sveikatos organizacija pirmenybę suteikia ir išskiria lytinio švietimo mokymą kaip atskiro mokomojo dalyko, kaip efektyviausią būdą leidžiantį šalims apsaugoti sveikatą efektyviai per vykdomą įvairiapusį, tęstinį ir privalomą lytinį ir reprodukcinių sveikatos švietimą. Pasaulio sveikatos organizacija pabrėžia, kad tokio modelio pasirinkimas užtikrina, kad: „mokytojai bus specialiai apmokyti ir sutelks dėmesį į sveikatą, dėstant kaip atskirą dalyką labai tikėtina, kad turinys ir mokymo būdai sutaps, kas negali būti pasakyta apie „lytinio švietimo išsklaidymo“ modelį per visus mokomus dalykus” (41).
Idealiu atveju mokymai turi būti vykdomi nuosekliai ir planingai nuo pirmos iki paskutinės klasės, suteikiant informaciją apie protinius, emocinius ir socialinius sveikatos klausimus. Mokymai gali būti vykdomi kartu berniukams ir mergaitėms, suteikiant galimybę pažinti vyro-moters santykius. Taip pat mokymai gali būti rengiami vienos lyties grupėms (berniukams arba mergaitėms atskirai; tyrimai parodė, kad tokie mokymai taip pat yra naudingi (40).
Aplinka, kurioje vyksta mokymai turi būti saugi, patikima, paremta pagarba vienas kitam. Siekiant padėti užkirsti kelią reprodukcinės sveikatos problemoms ir nenumatytiems nėštumams sveikatos priežiūros darbuotojai galėtų (cit. pagal 43):
1. Teikti informaciją ir konsultacijas studentams ir mokyklos personalui;
2. Sudaryti galimybes mokyklų darbuotojams, studentams ir tėvams, užduoti klausimus ir paaiškinti apie problemas kylančias brendimo metu, menstruacijų, nėštumo, mėnesinių priežiūros ir nėštumo prevencijos metodus;
3. Sudaryti galimybę moksleiviams ir mokyklos personalui išreikšti baimę ir nerimą dėl fizinių ir emocinių pokyčių brendimo ar nėštumo metu;
4. Teikti sveikatos produktų (pavyzdžiui, kontraceptinių ar prezervatyvų);
5. Bendradarbiauti su organizacijomis, kurios gali suteikti tinkamą informaciją ne tik apie sveikatos paslaugas, bet ir teikti teisinę ar socialinę paramą vaikams ir paaugliams.
Pagal Pasaulio sveikatos organizaciją, žiniasklaida gali labai įtakoti skatinant ir kenkiant jaunų žmonių sveikatai: „daugelyje pasaulio vietų, jauni suaugusieji susiduria su žiniasklaida, kuri transliuodama žinutes sekso ir romantikos tematika, mažai dėmesio skiria atsakingo seksualinio elgesio propagavimui. Atsitiktinis seksas yra vaizduojamas atvirai, bet be informacijos apie seksualiai plintančias ligas ar neplanuoto nėštumo riziką. Nepaisant to, televizijos, radijo,muzikos, žurnalų ir kt. medijos, gali būti galingi įrankiai, suteikiantys jauniems žmonėms informaciją apie seksualinės veiklos pasekmes" (cit. pagal 40).
Matome, kad vadovaujantis Pasaulio sveikatos organizacijos pateikiama lytinio mokymo samprata, lytinis švietimas turi būti dėstomas mokyklose pagal pirmą modelį, t. y. kaip atskiras ir privalomas dalykas. Jis turėtų būti pradėtas dėstyti dar neprasidėjus lytiniam gyvenimui ir dėstomas per visą mokymosi mokykloje laikotarpį – nuo pradinių iki baigiamųjų klasių galimai skirtingoms lytims atskirai. Abstinencija turėtų būti pasiūlyta kaip reali galimybė, tačiau neturi būti vienintelė propaguojama seksualinio elgesio alternatyva. Plačiau apie į abstinenciją orientuotą lytinį mokymą ir jo taikymo patirtį įvairiose užsienio šalyse kalbama sekančiame darbo poskyryje.
1.1.2. Lytinio mokymo samprata užsienio šalyse: į abstinenciją orientuotas lytinis mokymas ir visapusiško lytinio mokymo (comprehensive sex education) skirtumai
Europos šalyse lytinis švietimas vadinamas skirtingai: „jaunimo rengimu šeimai“, „gyvenimo įgūdžių ugdymu“ arba „lyčių ir santykių ugdymu“ (19, 29). Anglų kalba sąvoka sex
education apima ugdymą arba tik auklėjimą, lavinimą, švietimą. Rusų kalboje lytiškumo ugdymas ir auklėjimas vadinamas tuo pačiu terminu (34).
Užsienyje į lytiškumo ugdymo problemą dėmesys atkreiptas anksčiau negu Lietuvoje. Ginčai dėl šios problemos įsiliepsnojo vadinamosios „seksualinės revoliucijos" metu. Apibendrinus įvairius informacijos šaltinius, išryškintos šios lytiškumo ugdymo kryptys ir jų charakteristikos (34):
1. Bendražmogiškų santykių ir bendravimo įgūdžių ugdymas (Angl. Education for Interhuman Relationship and Communication). Pagrindinis dėmesys kreipiamas į bendravimo įgūdžių tarp skirtingų lyčių lavinimą, gebėjimą pasakyti „NE" nenorimiems lytiniams santykiams (Suomija, Danija, Didžioji Britanija);
2. Lytinis (seksualinis) švietimas (Angl. Sexual Education). Seksualinis gyvenimas nesiejamas su santuoka ir šeima. Pagrindinis tikslas - išmokyti „saugiai" mėgautis lytinio gyvenimo malonumais, todėl svarbiausia supažindinti su veiksmingomis kontracepcijos priemonėmis, padedančiomis išvengti nepageidaujamo nėštumo ir su juo susijusių problemų (Švedija, JAV);
3. Rengimas šeimai ir lytiškumo ugdymas. Ugdymas suprantamas plačiąja prasme. Šeima iškeliama kaip kiekvieno žmogaus didžiausia vertybė ir tikslas. Lytiniai santykiai saugūs tiek fiziškai, tiek emociškai ir moraliai priimtini tik santuokoje (Lietuva, Lenkija, Italija, Prancūzija, Portugalija).
Įvairiose pasaulio šalyse atlikti tyrimai skirtingai vertina šias lytiškumo ugdymo kryptis. Viena vertus, lytinio švietimo šalininkai kritikuoja lytinio ugdymo programas, teigdami, kad jos yra neveiksmingos, kita vertus, lytinio ugdymo (skaistumo) programų šalininkai teigia, jog lytinio švietimo programos paskatina paauglius lytiškai santykiauti. Šios skirtingos nuomonės dažniausiai argumentuojamos remiantis JAV atliktais tyrimais, nes šioje šalyje įteisinti Federalinės valdžios finansuojami visiškai skirtingo turinio procesai: privalomas visa apimantis lytinis švietimas, lytinės abstinencijos iki santuokos ugdymas ir tarpinis variantas: mėginimas derinti abu procesus vadinamosiose “abstinencija plius" programose (19).
Mūsų nuomone, ieškant į abstinenciją orientuoto lytinio mokymo ir visapusiško lytinio mokymo skirtumų, aktualu plačiau išanalizuoti lytinio mokymo raidą JAV ir lytinio mokymo procesus.
JAV valstybinėse mokyklose paplitusi seksualinio švietimo sistema (17 JAV valstijų programos yra finansuojamos ir privalomos nuo vaikų darželių iki 12 klasės, o dar 20 JAV valstijų jos yra valdžios remiamos) (38).
Pirmosios lytinio mokymo užuomazgos JAV atsirado 1992 m, o 1914 m. Valstybinė švietimo asociacija (Angl. the National Education Association) lytinį švietimą įvardijo kaip būtiną Valstybinio švietimo mokymo plano dalį ir pasiūlė jį įtraukti į viešųjų mokyklų mokymo programas. 1970 m. seksualinio švietimo priešininkai ėmėsi veiksmų, siekdami sustabdyti seksualinį švietimą. 1980 m. jų veikla davė rezultatų, ir seksualinis švietimas buvo apribotas, o daugelyje valstijų panaikintas. 1990 m. pabaigoje dėl AIDS epidemijos pavojaus JAV visuomeninės sveikatos taryba (Angl. the US Public Health Servise) pabrėžė lytinio švietimo būtinybę mokyklose (34).
JAV mokslininkai įžvelgia kai kurių autorių pseudomokslinių tyrimų įteisinimo įtaką visaapimančio seksualinio švietimo programoms. Kinsey sukurtos seksologijos ištakas geriausiai atspindi šis jo teiginys: “atsižvelgiant į seksualinio atsako psichologiją ir į žinduolinį žmogaus elgsenos pagrindą, nėra labai sunku paaiškinti, kodėl žmogiškas gyvulys (Angl. human animal) seksualinėje srityje dalyvauja įvairiausiuose aktuose. Žymiai sunkiau paaiškinti, kodėl kiekvienas individas neįsitraukia į visų tipų seksualinę veiklą”. Siekdami išsiaiškinti visaapimančio seksualinio švietimo ideologiją autoriai (38)iš konkrečių vaikams skirtų programų išrinko ir išanalizavo šiuos pagrindinius teiginius:
1. „Visiškai normalu tokio amžiaus vaikams (4 - 7 metų) įsitraukti į seksualinius žaidimus su tos pačios ar priešingos lyties asmenimis";
2. „Labai geras amžius (9 - 12 metų) vaikams pateikti atvirą informaciją apie žmogaus seksualinį aktyvumą";
3. „Oralinis seksas yra galima alternatyva neapsaugotam seksui"’; 4. „Priešvestuvinės seksualinės sueitys turi didelę vertę";
5. „Biseksualumas - tai jūsų tikra prigimtis ir atvirumas seksualiniams meilės ryšiams su abiejų lyčių atstovais. Homoseksualistai taip pat turi daug būdų mylėtis".
6. „Sado-mazochizmas gali būti labai priimtinas ir saugus partneriams, kurie žino vienas kito reikmes";
7. „Seksualiniai kontaktai su gyvūnais nėra žalingi, išskyrus akivaizdų pavojų dėl prastos
Mes pritariame J. V. Uzdilos ir E. Danilevičiaus (2000) nuomonei, kad šių teiginių visiškai pakanka, kad jų santykyje su vaiku būtų galima įžvelgti agresyvumą ir, suprantama, kenksmingumą.Autorių nuomone, visaapimančio seksualinės švietimo programų nuostatos yra pavojingos, nes visuomenėje visa tai didina destrukcijas. Šį teiginį nesunku pagrįsti statistikos duomenimis (38). Mūsų nuomone, Lietuvos Respublikos švietimo sistemai šios programos yra netinkamos ir netaikytinos.
Visiškai skirtingą požiūrį į žmogaus lytiškumą pateikia JAV nacionalinė abstinencinio švietimo koalicija (NCAE), propaguojanti seksualinę abstinenciją (susilaikymą nuo lytinių santykių iki santuokos ir ištikimybę santuokoje) bei maksimaliai mažinanti seksualinį švietimą (anatomijos ir fiziologijos žinių teikimą). NCAE sukurtos programos grindžiamos esminiu principu, teigiančiu, kad susilaikymas (abstinencija) - vienintelis tikras būdas, norint išvengti nesantuokinių nėštumų, lytiškai plintančių infekcijų ir su tuo susijusių problemų(34).
Visapusiškas lytinis mokymas, kaip alternatyva į abstinenciją orientuotam lytiniam mokymui, yra gana nauja koncepcija. 1960 -1970 m. mokytojai pradėjo pasisakyti dėl atviresnės lytinio švietimo mokymo programos, kuri pabrėžtų apsaugos sekso metu, emocinius ir psichologinius spąstus ir informuotų apie lytiniu keliu plintančių ligų prevenciją (3).
John E.Taylor (2010) teigimu, į abstinenciją orientuotas lytinis mokymas yra lytinio švietimo forma, kuri pabrėžia abstinenciją, tačiau neskatina kontracepcijos, vadindamas tai kaip „tik susilaikymą", skatina abstinenciją iki santuokos ir tiesiog tikina paauglius laukti, kol jie taps vyresnio amžiaus (pvz., po vidurinės mokyklos), prieš pradedant seksualinį gyvenimą (32). Į abstinenciją orientuotas lytinis mokymas daro prielaidą, jog jauni žmonės turi daryti pasirinkimus, nes yra apsupti daugybės įvairių kultūrinių spaudimų, vedančių juos link lytinių santykių, todėl jiems yra reikalinga stipri priešpriešinė žinutė iš mokyklų ir bendruomenės grupių, sakančių jiems pasirinkti tinkamą kelią gundymo akivaizdoje (cit. pagal 32).
1996 m. JAV Kongresas priėmė įstatymu numatyta tvarka valstybinę „Poskyris 510 abstinencijos ugdymo programas”. Šioms ugdymo programoms yra taikomi pagrindiniai 8 kriterijai (19):
1. Jos privalo suteikti socialinių, psichologinių ir sveikatos išsaugojimo įgūdžių, pagrįstų lytiniu susivaldymu;
2. Laukiamas programų standartas visiems mokyklinio amžiaus vaikams - abstinencija nuo lytinių santykių iki santuokos;
3. Abstinencija - vienintelis ir tikras būdas norint išvengti paauglių nėštumų, lytiškai plintančių ligų ir visų kitų su šiais faktoriais susijusių sveikatos problemų;
4. Tik abipusė ištikimybė ir monogaminiai ryšiai santuokoje yra priimtiniausias žmogaus lytinio aktyvumo standartas;
5. Lytiniai santykiai už santuokos ribų turi labai sunkių psichologinių ir fizinių pasekmių;
6. Vaikų gimdymas ne santuokoje palieka labai sunkiais pasekmes vaikams, tėvams ir visai visuomenei;
7. Programose privaloma diegti paaugliams įgūdžius, kaip atsisakyti lytinių santykių, taip pat, kokią įtaką alkoholis ir narkotikai daro lytinei elgsenai;
8. Įtvirtina savivertės ir savigarbos reikšmę paauglių abstinencijos ugdymui.
1996 m. JAV federalinė valdžia skyrė 250 milijonų JAV dolerių paramą tokioms lytinio auklėjimo programoms, kurios siekia ugdyti seksualinę abstinenciją iki santuokos ir diegti vedybinę ištikimybę (38).
2000 m. JAV buvo priimti „Abstinencijos ugdymas bendruomenėse" projektai (Angl. Community - Based Abstinence Education Projects), finansuojami iš regioninės ir nacionalinės svarbos specialiųjų projektų programos, kurių tikslas - ugdyti paauglių lytinį susivaldymą ir nepropaguoti kontracepcijos. Šios programos yra laikomos griežtesnėmis nei „Poskyrio 510 abstinencijos ugdymo" programos. Visose Valstijose priskaičiuojama daugiau nei tūkstantis „lytinės abstinencijos iki santuokos" programų (19). Programoms vykdyti 1998-2002 m. Kongresas skyrė po 250 mln. JAV dolerių( 34).
Lytinės abstinencijos iki santuokos ugdymo šalininkai teigia, jog lytinio susivaldymo iki santuokos ugdymas yra labai veiksmingas (19).Teisingas lytinis švietimas ir auklėjimas visų pirma yra pačių tėvų teisė ir pareiga, o kitos ugdymo įstaigos turi atlikti svarbią, bet tiktai papildančią funkciją. Informacija apie žmogaus seksualinę sferą visada turi būti perduodama tarpusavio meilės, šeimos ir laukiamos gyvybės atsiradimo kontekste, o mokymas apie šią intymią ir subtilią asmens sritį privalo būti pozityvus, saikingas ir skaidrus (38). Tačiau lytinės abstinencijos iki santuokos oponentai (32), teigia, kad į abstinenciją orientuotas lytinis mokymas siekia panaikinti seksualinį pasirinkimą nieko nesakant apie kontraceptikų naudą, kas yra labiausiai konstituciškai problematiška į abstinenciją orientuoto lytinio mokymo savybė. Taip pat John E.Taylor (2010) teigimu, abstinencijos švietimo programa dažnai supriešina tvarkingą
laisvę, kuri ateina su tradicinių normų laikymosi kontrole su kontrolės nebuvimu, kuri gali lydėti lytinį aktyvumą: normos prieš chaosą.Būtent šis bet kokių kitų seksualinių normų egzistavimo neigimas, daro abstinencinį švietimą „fundamentaliu projektu“.
Aiškinant lytiškumo klausimus, egzistuoja ir trečias požiūris. Siūloma pateikti informaciją ne tik apie susilaikymo naudą, bet ir kontracepciją, kartu lavinti paauglių bendravimo įgūdžius, jų gebėjimą atsispirti spaudimui turėti lytinius santykius ir pasakyti „ne". Pabrėžiama, kad reikia stengtis įtikinti paauglius atidėti lytinius santykius ir pateikti informaciją apie kontracepciją tiems, kurie vis tiek juos turi. Svarbu įgyvendinti tas programas, kurios įtikintų paauglius laukti -mažiausiai iki tol, kol jie subręs ir galės atsakyti už savo seksualinius veiksmus, taip pat suteikti informaciją, kaip elgtis, jei jie nenori laukti, nedarant šių dviejų nuostatų prieštaraujančiomis(34).
Nors „seksualinės revoliucijos" tėvynė yra JAV, jos įtaka gana greitai pasklido Europoje, kadangi tam buvo palankios sąlygos: informacijos plitimas, turizmas, kultūros mainai gali būti laikomi palankia vadinamosios revoliucijos įsitvirtinimo Europoje kultūros prielaida. Tad mi-nėtos problemos aktualumas ir sprendimo būdai pernelyg nesiskiria JAV ir Europoje (Ustilaitė, 2008). Šalių socialinė bei kultūrinė aplinka neretai tampa kliūtimi norint įdiegti jaunų žmonių lytinės ir reprodukcinės sveikatos priežiūros stiprinimo strategijas (2).
Didžiojoje Britanijoje kiekvienoje mokykloje yra nustatytas privalomas valandų skaičius aptarti paauglių lytinius santykius ir bendravimą tarp skirtingų lyčių. Pagrindinis dėmesys kreipiamas į savęs pažinimą, gebėjimą atsispirti draugų spaudimui, ugdoma bendravimo kultūra, tarpusavio bendravimo įgūdžiai, suteikiama žinių apie skirtingų lyčių panašumus ir skirtumus. Lytinis švietimas pradedamas nuo 8-9 metų amžiaus (19).
Didžiojoje Britanijoje, mokyklos sukūrė darbo grupes, kurias sudarė mokiniai, mokytojai, mokyklų direktoriai, mokyklos seselės, socialinio darbuotojo, policijos ryšių palaikymo pareigūno ir sveikatos skatinimo pareigūno, kurios peržiūrėjo lytinio švietimo programą. Mokiniai suteikė vertingų įžvalgų ir patarė dėl programoms tobulinimo. Lytinio švietimo programos plėtojimo strategijos sėkmė paskatino mokyklą taikyti tokį patį požiūrį plėtojant narkotikų vartojimo prevencijos programą (cit. pagal 40).
Danijoje lytinis švietimas į mokyklų privalomas mokymo programas įtrauktas nuo 1970 m. Lytiškumo klausimai nagrinėjami per sveikatos mokymo pamokas. Vyrauja nuostata, kad sveikatos mokymą ir lytinį švietimą privaloma grįsti kiekvieno mokinio supratimu bei patirtimi. Per sveikatos mokymo ir lytinio švietimo pamokas mokiniams yra suteikiamos žinios apie
socialinių, ekonominių, kultūrinių veiksnių įtaką sveikatai, šeimai ir lytiškumui; aptariamas gyvenimo būdo poveikis sveikatai ir lytiškumui, sveikatos, elgsenos bei aplinkos tarpusavio sąveika; akcentuojamas šeimos ir kitų socialinių institucijų vaidmuo formuojant asmens vertybių sistemą bei atsakingą elgseną; nagrinėjama šeimos teisė, vaikų teisės ir pareigos mokykloje bei šeimoje(19).
Suomijoje lytinis švietimas į mokyklų mokymo programas buvo įtrauktas 1970 m. Jo būtinumą lėmė ypač didelis paauglių nėštumų ir abortų skaičius. Nuo 1976 m. lytinio švietimo pamokos yra privalomos ir pradedamas nuo 11 metų amžiaus, iki 16 metų visi paaugliai supažindinami su reprodukcine žmogaus funkcija bei kontracepcija. Šešioliktojo gimtadienio proga valstybinės sveikatos įstaigos kiekvienam paaugliui išsiunčia Socialinių reikalų ir Sveikatos apsaugos ministerijų parengtą iliustruotą žurnalą, kuriame pateikiama išsami in-formacija, kaip apsisaugoti nuo ŽIV ir kitų LPI. Kaip priedą visi paaugliai gauna prezervatyvą. Prie informacijos yra pridedamas laiškas tėvams apie paauglių lytinę sveikatą (18). 1986, 1988 ir 1992 m. Suomijoje grupės KISS atlikti 13-15 metų amžiaus paauglių lytinės elgsenos tyrimai parodė, kad respondentų žinios apie seksą ir kontracepciją buvo pakankamai geros. Be to, nustatyta, kad 50 proc. sumažėjo legalių abortų, o nelegalūs visiškai išnyko (19).
Švedijoje privalomas lytinis švietimas įteisintas nuo 1957 m. (cit. pagal 19). Per lytinio švietimo pamokas suteikiama žinių apie lyčių anatominius ir psichologinius skirtumus, kontra-cepciją, LPI, masturbaciją, taip pat nurodoma, kur teikiamos reprodukcinės sveikatos priežiūros paslaugos.
Lenkijoje jaunimo rengimo šeimai programos standartas - abstinencija iki santuokos (cit. pagal 19).
Buvusioje Vokietijos Demokratinėje Respublikoje mokslinės diskusijos lytiškumo klausimais išsiplėtojo 1968 m. Išryškėjo du priešingų pozicijų poliai. Nors ir buvo paskelbta, kad lytinis švietimas yra reikalingas, tačiau iki 1980 m. jis buvo formalus ir praktiškai nevyko, nebuvo įtrauktas į mokyklinius vadovėlius ir kitas mokymo priemones. Atskirais atvejais apsiribota tik aptariant biologinius lytiškumo aspektus. 1990 m. Vokietijoje buvo įkurtas tinklas jaunimo darbui - JNW „Lambda", kuri didžiausią dėmesį skiria homoseksualumo problemai ir formuoja nuostatą, kad tai yra kitoks gyvenimo būdas. Šiuo metu Vokietijoje lytinis švietimas įtrauktas į mokymo programas. Mokiniams dėstomos ir nagrinėjamos tokios temos: berniukų ir mergaičių tarpusavio santykiai, bendravimo problemos, masturbacija, homoseksualumas,
kontracepcijos priemonių naudojimas, LPI ir nėštumo prevencija. Didelis dėmesys kreipiamas seksualinio išnaudojimo problemoms, formuojami bendravimo įgūdžiai pasakyti „ne". Lytiniam švietimui yra sukurtos mokymo programos ir parengta speciali mokomoji medžiaga. Pamokos integruojamos į biologiją, socialinius mokslus, tikybą ir etiką (19).
Rusijoje lytinis švietimas sunkiai skinasi kelią į mokyklas. Nepaisant to, kad labai greitai plinta AIDS, abortai yra pagrindinė gimstamumo reguliavimo priemonė. Gatvėse klesti prostitucija, apstu grubios pornografijos leidinių. Lytinio švietimo priešininkai teigia, kad lytinio švietimo programos padidina susidomėjimą lytiniais santykiais, todėl didėja lytinis palaidumas ir nesaikingumas. Prognozuojama, kad nuo to padaugės psichikos sutrikimų ir tai paskatins narkomanijos bei alkoholizmo paplitimą. Dėl 1996 m. žymiai išaugusio ŽIV infekuotų asmenų skaičiaus, padaugėjusių paauglių nėštumų ir abortų, Rusijoje buvo pradėta Jungtinių Tautų remiama eksperimentinė lytinio švietimo programa 12-14 metų amžiaus mokiniams. Joje buvo pateikta tiksli biologinė informacija, pabrėžiama paauglių nėštumų ir abortų žala, aptariama kon-traceptinių priemonių nauda, taip pat raginama toleruoti seksualines mažumas. Kaip atsakas į tai pasipylė daugybė psichologų protestų, ir ši programa buvo sustabdyta. Rusija yra neigiamai nusiteikusi Vakarų atžvilgiu dėl pornografijos invazijos, kuri socializmo laikais buvo laikoma tabu. (34).
Europos šalyse, skirtingai nei JAV, vyrauja arba lytinis švietimas, arba abstinencijos ugdymo programos (cit. pagal 19). Europos šalyse lytinis švietimas dažniausiai Europos mokyklose yra integruojamas į biologijos dalyką (19, 29) Belgijoje, biologiniai aspektai yra įtraukti į biologijos pamokas, o moraliniai ir etiniai aspektai religiniu ir doroviniu filosofijos pamokas. Nyderlanduose, papildomas mokymo programos objektas yra draugija, Danijoje, Danijos pamokas ir Estijoje, Žmogaus tyrimai. Prancūzijoje, lytinio švietimo daugiausia įtraukta per sveikatos ugdymo, bet kartais pilietybės, atspindi platesnę viziją lytinį švietimą.Įsišakniję lytiškumo ugdymo biologijos pamokų tvarkaraščio atspindi gana visur dėmesio sveikatos aspektų, susijusių su šiuo klausimu, ir silpnesnę sutelkti dėmesį į asmeninių santykių (29). Tačiau pagal Pasaulio sveikatos organizaciją (2004), daugelyje išsivysčiusių šalių, lytinis švietimas yra dalis pagrindinės ir/arba vidurinės mokyklos programų (41).
Apibendrinant galima teigti, kad į abstinenciją orientuotas lytinis mokymas ir visapusiškas lytinis mokymas yra kardinaliai skirtingi ir mažai ką bendro turintys lytinio ugdymo būdai. Į abstinenciją orientuotas lytinis mokymas skatina abstinenciją iki santuokos ir neskatina
kontracepcijos. Tuo tarpu visapusiškas lytinis mokymas nukreiptas į informacijos sutekimą apie žmogaus anatomiją, kontraceptiką, abortus, tačiau nepropaguoja lytinio susilaikymo ir skaistus,o iki santuokos. Mūsų nuomone, efektyvus lytinis ugdymas galimas naudojant į abstinenciją orientuoto lytinio mokymo ir visapusiško lytinio mokymo derinį.
1.1.3. Lytinio ugdymo samprata Lietuvoje: lytinio ugdymo, lytiškumo ugdymo, lytinio auklėjimo, lytinio švietimo skirtumai
Dažnai Lietuvoje įvairiuose informacijos šaltiniuose lytinio ugdymo, lytiškumo ugdymo, lytinio auklėjimo, lytinio mokymo, lytinio švietimo sąvokos nėra išskiriamos, joms suteikiamas toks pat turinys ir prasmė. Daugelis autorių, nagrinėjančių lytinio mokymo Lietuvoje problematiką, pabrėžia lytinio mokymo sąvokų teisingo interpretavimo svarbą. Pavyzdžiui, A. Narbekovo, B. Obelenienės, K. Pukelio (2008) teigimu, “gana dažnai diskutuojantys lytiškumo klausimais painioja lytiškumo ugdymo lytinio ugdymo, lytinio auklėjimo ir lytinio švietimo sąvokas ar vartoja kaip sinonimus. <…> Sąvokų problema nėra nereikšminga, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio, kaip nėra nesvarbu, ar veiklą mokykloje laikome švietimu, ar ugdymu. <…> Klaidingas sąvokų aiškinimas gali rodyti netinkamos mokytojų, mokyklos, pedagogikos mokslininkų veiklos priežastis.” (19). Lytinis švietimas ir lytinis ugdymas – ne tas pats. Pirmojo pagrindas – žinios. Antrojo – valia (26,19). Šiai nuomonei pritaria B. Obelenienė ir K. Pukelis, (2009), teigdami, kad procesai (viena vertus, lytinis ir lytiškumo ugdymas, kita vertus, lytinis švietimas), grindžiami skirtingais principais, pagal kuriuos juos galima ir būtina identifikuoti, nes norint pasiekti geresnių rezultatų rengiant jaunąją kartą šeimai kiekvienas iš jų privalo užimti atitinkamą vietą atsižvelgiant į jų prioritetus ir paskirtį (23).
Kaip teigia B. Ustinaitė (2008), pedagoginėje ir populiariojoje literatūroje sąvokos lytinis švietimas, lytinis auklėjimas ir lytiškumo lipdymas neretai vartojamos kaip sinonimai, tačiau lietuvių kalboje sąvokos švietimas ir ugdymas nusako skirtingus pedagoginius reiškinius (34). Todėl svarbu apibrėžti ir atskleisti įvairių lytinio mokymo sąvokų esmę ir nustatyti skirtumus.
Ugdymas – pagrindinė pedagogikos sąvoka, suprantama kaip naujos dar nesubrendusios kartos pilnutinis brandinimas, t. y. darymas, kad ji subręstų visais gyvenimo atžvilgiais ir visomis savo žmogiškosios prigimties išgalėmis (7). Ugdymo sąvokų apibrėžtis jungia ugdymo, kaip
kryptingos veiklos suvokimas („asmenybės kūrimas", „rengimas gyvenimui ir darbui", „jaunos kartos brandinimas") (19).
V. Daudaravičienės (2003) teigimu, lytinis ugdymas yra tikslingas ir kryptingas pedagoginės veiklos procesas, realizuojantis bendražmogiškųjų vertybių bei konkrečių žinių lytiniais klausimais perteikimo ir adekvataus jų pritaikymo savarankiškame gyvenime tikslą. To negali deramai pasiekti atskirai funkcionuojantys lytinio auklėjimo ir lytinio švietimo reiškiniai.
Lytinio ugdymo pagrindas - jaunosios kartos brandinimas ir įgalinimas valdyti lytinį potraukį. <…> Skaistumas yra pagrindinis lytinio ugdymo uždavinys. <…> Lytinio ugdymo, skirtingai nei lytinio švietimo, svarbiausias tikslas yra ugdyti kūno paklusnumo sielai tradicija, kuri be atitinkamos valios negalima (19).
Tačiau G. Skujienė A. Steponienė (2008) lytinio ugdymo tikslu laiko - įrodyti, kad už sprendimus turime atsakyti patys. Todėl, anot autorių, šiuolaikiniam žmogui reikia konkrečių žinių apie lytinį potraukį ir būdus, kaip jį tenkinti šeimoje, apie jausmus, požiūrį, padarinius, istoriją, tendencijas, statistiką, teises, fiziologiją, normą, jos ribas ir kt. (30).1952 m. vokiečių gydytojai, psichologai ir pedagogai M. B. Minsel ir H. Vimer išskyrė šiuos svarbiausius lytinio ugdymo tikslus (cit. pagal 30):
1. Padėti vaikui suvokti, kad kiekviena jo fizinės ir psichinės raidos fazė ir atitinkami pokyčiai yra būtini bei neišvengiami. Žmogus turi pažinti savo kūną, jo funkcijas ir neturi varžytis apie tai kalbėti;
2. Padėti tinkamai suprasti dauginimosi procesą. Paaiškinti vaikui, kaip keisis jo kūnas bręstant;
3. Suprantamai paaiškinti, kad lytinių santykių pamatas yra meilė, pagarba bei rūpinimasis partnerio sveikata ir apskritai juo kaip žmogumi;
4. Ne tik išugdyti pasididžiavimą savo lytimi, bet ir išmokyti vertinti kitos lyties atstovo savybes;
5. Įtikinti, kad lytinis gyvenimas (ir seksualumas bei erotiškumas) yra viena atsakingiausių ir svarbiausių mūsų gyvenimo sričių.
Ugdymas yra vykdomas dabartyje, kuri yra visada nukreipta į ateitį kryptinga mokytojo ir mokinių bendra veikla. Tai specifiškai apibendrintos žmonijos istorinės patirties perteikimas, kuriuo siekiama perkeisti ir išskleisti vaiko prigimtį bei parengti jį savarankiškam ir prasmingam
gyvenimui (cit. pagal 19). Lytinis ugdymas yra bendras abiejų lyčių ugdytiniams, nes remiasi tuo pačiu principu - dorinės valios ugdymu (19).
Lytiškumo ugdymas - specializuotas procesas, kuriuo siekiama padėti ugdytiniui suvokti, priimti kaip asmeninį gėrį ne tik savo lytį, bet ir kitų kaip lygiavertį sau ir išreikšti savo specializuotą lytiškumą kūryba ir darnia skirtinų lyčių asmenų bendryste (22). Lytiškumo ugdymo tikslas – stiprinti savarankišką, gyvybingą, narių savitarpio globa ir atsakomybe pagrįstą, kartų kaitą užtikrinančią šeimą bei mažinti ankstyvų lytinių santykių debiutą, didinti atsakomybę už savo seksualinę elgseną (26).
Lytinis ugdymas gali būti savarankiškas procesas, tačiau lytiškumo ugdymas ne, nes jis grindžiamas lytiniu ugdymu. Lytiškumo ugdymas papildo lytinį ugdymą, tačiau lytinis ugdymas yra lytiškumo ugdymo šerdis (žr. 1 pav.). (19).
1 pav. Lytiškumo ugdymo ir lytinio ugdymo santykis (cit. pagal 19)
Lytinio potraukio valdymu lytiškumo raiškos aspektu lytiškumo ugdymą būtų galima priimti kaip lytinio ugdymo tęsinį.Taigi, „lytinio ugdymo" ar „lytiškumo ugdymo" sąvokos teisingai vartojamos tik tuomet, kai žinoma, apie kokį siekiamą tikslą (lytinio potraukio suvaldymą ir skaistumo ugdymą ar lytinio tapatumo ir darnių santykių tarp skirtingų lyčių asmenų ugdymą) kalbama. Anot A. Narbekovo, B. Obelenienės, K. Pukelio (2008), lytinis ugdymas ir lytiškumo ugdymas paauglystės laikotarpiu yra glaudžiai susiję, tačiau netapatūs
D R Ą S Ū S S A N T Y K IA I T A R P L Y Č IŲ L Y T IN IS T A P A T U M A S A ts ak in ga ly ti nė el gs en a LYTIŠKUMO UGDYMAS LYTIŠKUMO UGDYMAS LYTINIS UGDYMAS: Lytinis mokymas Lytinis auklėjimas Lytinis lavinimas
procesai. Lytinis ugdymas siekia ugdytiniui padėti suvaldyti lytinį potraukį ir išsiugdyti skaistumą, lytiškumo ugdymas - sėkmingai pasiekti lytinio tapatumo ir darnių santykių tarp skirtingų lyčių asmenų (19).
Lytinis švietimas autorių darbuose apibūdinamas panašiai. Daugelis autorių šį procesą apibūdina kaip pedagoginį. Anot V. Daudaravičienės (2003). Lytinis švietimas– tai pedagoginės veiklos procesas, kurio metu siekiama supažindinti su žmogaus anatominėmis - fiziologinėmis lyties problemomis, lyties higiena, lytinio gyvenimo psichohigiena, lytiškai plintančių ligų ir AIDS profilaktika (7). S. Ustilaitė (2008)lytinis švietimas - tai pedagoginės veiklos procesas, kurio metu siekiama perteikti specialias anatomijos - fiziologijos, higienos, seksologijos žinias, susijusias su lytimis, lytine ir reprodukcine sveikata, lyčių santykiais (34).
Tačiau anot K. Pukelio (2007), švietimas yra edukologinė samprata, o ugdymas -pedagoginė. Lytinis švietimas, akcentuodamas „apsisaugojimo technikas“, netiesiogiai stumia jaunus žmones į sekso glėbį, traktuodamas juos kaip robotus (25).Mūsų nuomone, lytinį švietimą reikėtų laikyti pedagoginės veiklos procesu.Lytinis švietimas lytiniame ugdyme vaidina antraeilį, griežtai kontroliuojamą vaidmenį (18).
Nepriklausomai nuo pavadinimo pagrindiniai požymiai, pagal kuriuos galima identifikuoti lytinį švietimą, tai – dualistinė žmogaus samprata, socialinė lyčių teorija, reprodukcinės sveikatos samprata, neigiama nuostata nėštumo atžvilgiu bei jo sugretinimas su lytiškai plintančiomis ligomis ir kontracepcijos/prezervatyvų socialinė rinkodara (23). Šiuolaikinis lytinis švietimas turi du tikslus: užtikrinti veiksmingą lytiškai plintančių ligų ir AIDS prevenciją ir padidinti kontraceptinių priemonių vartojimą (19).
Anot Daudaravičienės (2003) galima teigti, kad vien tik lytinis švietimas negali laiduoti dorovinius santykius tarp lyčių. Tačiau B. Obelenienės ir K. Pukelio (2004) teigimu lytinis švietimas nenukreiptas į lytinių galių suvaldymą, perkeitimą ir įasmeninimą gali padėti išvengti ankstyvų lytinių santykių padarinių: lytiškai plintančiu ligų, AIDS/ŽIV ir paauglių nėštumų (19).
Pritariame šiai nuomonei ir manome, kad lytinis švietimas, kaip viena iš lytinio ugdymo funkcijų, turi papildyti lytinio ugdymo procesą. Tačiau jis yra veiksmingas tik tuomet, kai yra tik papildoma lytinio ugdymo dalis, nėra tiesmukas ir suderintas su dvasine kultūra.
Ugdymo ir švietimo procesus skiria trys pagrindiniai požymiai (cit. pagal 19):
1. Ugdymas vaiką ugdo, tačiau švietimas pats savaime neugdo. Jis tėra ugdymo sąlyga. Netinkamai taikomas švietimas gali netgi pakenkti ugdymui;
2. Švietimo procese vyrauja informacijos perteikimas, tuo tarpu ugdyme ne tik informacijos perteikimas, bet ir būtina grįžtamoji informacija;
3. Šviesti gali bet kuris intelektualas ar eruditas, ugdyti - tik asmenybė giliausia pedagogine prasme.
Lytinis auklėjimas – pedagoginės veiklos procesas, kuriuo būtu siekiama kelti dorovines asmenybės savybes, lemiančias kitos lyties ,,asmens vertės teigimą“, pajuntant jam seksualines vertes (34). Anot Jovaišos, (cit. pagal 19), lytinis ugdymas turi devynias funkcijas: švietimą, mokymą, auklėjimą, lavinimą, veikdinimą, aprūpinimą, globojimą, prusinimą, formavimą. Švietimas apibūdinamas kaip ,,pagrindinė“ ugdymo funkcija, tenkinant individo ir visuomenės informacinius poreikius, todėl lytinio švietimo pagrindinės funkcijos – mokymas ir lavinimas. Tuo tarpu S. Ustilaitė (2008) teigia, jog ugdymas apima auginimą, švietimą, mokymą, lavinimą, auklėjimą ir formavimą. Anot A. Narbekovo, B. Obelenienės, K. Pukelio (2008), lytinį ugdymą sudaro lytinis auklėjimas, lytinis lavinimas, lytinis mokymas (19). Tačiau A. Narbekovo, B. Obelenienės, K. Pukelio (2008) teigimu, nėra vieningos nuomonės dėl ugdymo ir švietimo santykio. Kai kurie mokslininkai laikosi nuomonės, jog švietimas (bendrąja prasme) yra pagrindinė ugdymo funkcija, realizuojama lavinimu ir mokymu, kiti teigia kad švietimas yra labiau visuomenės lygmeniui taikoma kategorija, o ugdymas – asmens lygmenį apibūdinanti samprata. B. Obelenienė ir K. Pukelis (2004) teigia, kad lytinis auklėjimas ir lytinis švietimas yra vienos iš pagrindinių lytinio ugdymo funkcijų, o pagrindinė sąlyga šių dviejų procesų darniam funkcionavimui ugdyme, - lytinio auklėjimo būdu išsiugdyta valia turi būti pajėgi valdyti lytinio švietimo metu įgyjamų žinių kurstomus geidulius ir fantazijas. Šiai nuomonei pritaria S. Ustinaitė ir teigia, kad pedagogiškai tikslingas lytinio auklėjimo ir lytinio švietimo derinimas laiduoja visavertį lytinį ugdymą (34).
Apibendrinant galima teigti, kad lytinis ugdymas yra pagrindinis lytinio mokymo procesas, o kiti lytinio mokymo procesai (lytiškumo ugdymas, lytinio auklėjimas, lytinis švietimas) yra pagalbiniai, užtikrinantys visavertį lytinį mokymą. Šiame darbe bus remiamasi lytinis ugdymo samprata: lytinis ugdymas -tikslingas ir kryptingas pedagoginės veiklos procesas, kuriuo siekiama derinti konkrečių žinių apie lytiškumą perteikimą, siekia ugdytiniui padėti suvaldyti lytinį potraukį ir išsiugdyti skaistumą, ruošia jauną žmogų šeimos gyvenimui ir remiasi dorinės valios ugdymo principu. Mūsų nuomone, lytinis ugdymas grindžiamas lytiškumo ugdymu ir yra jo pagrindas, o lytinis švietimas, kaip viena iš lytinio ugdymo funkcijų, turi papildyti
lytinio ugdymo procesą. Tačiau jis yra veiksmingas tik tuomet, kai yra tik papildoma lytinio ugdymo dalis, nėra tiesmukas ir suderintas su dvasine kultūra.
1.2. Rengimo šeimai ir lytiškumo ugdymo programos analizė
Iki Nepriklausomybės atkūrimo Lietuvos švietimo sistemoje buvo įsigalėjęs jaunimo lytinio ugdymo problemos neregimumas. 1985 m. Lietuvos mokyklose įvesta 34 valandų „Šeimos gyvenimo etika ir psichologija“, kuri apėmė anatomijos, fiziologijos ir higienos temas. Šios programos vertinimas atskleidė, kad ji nebuvo efektyvi.
Lytinio švietimo eros pradžią Lietuvoje galima laikyti 1991 m. lapkričio 21 d., kai buvo surengta pirmoji „Sargio šventė", kurią inicijavo Lietuvos AIDS centras. 1993 metais Atviros Lietuvos fondas (ALF), pritariant Kultūros ir švietimo ministerijai, surengė savaitės sveikos gyvensenos mokymus Pabaltijo mokytojams Druskininkuose(19). Nereglamentuotas ir pedagogiškai nepagrįstas lytinis švietimas, anot B. Obelenienė ir K. Pukelio (2009), plito gana sparčiai nuo 1991 m. Jo elementai buvo integruoti į mokyklos ugdymo turinį bei mokytojų rengimą (23).
Atkūrus Lietuvoje Nepriklausomybę, rengimas šeimai bendrojo lavinimo mokyklose buvo suprantamas gana siaurai – kaip mokymas tvarkyti šeimos buitį ir lytinis švietimas mokant sveikos gyvensenos. 2000 m. Švietimo ir mokslo ministerija po ilgų diskusijų Lietuvos mokykloms pasiūlė Universaliąsias sveikatos ugdymo bei rengimo šeimai ir lytiškumo ugdymo programas, kurių tikslas – asmenybės vidinė branda, rengimas santuokai, tėvystei ir motinystei. Tačiau ši programa taip ir netapo integralia ugdymo sistemos dalimi, nes „nulėmė nepakankamas specialusis pasirengimas dirbti su vaikais ir paaugliais, metodinės medžiagos bei vaizdinių priemonių trūkumas“ (21).
A. Narbekovo ir kt. (2009) teigimu, nuo Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo iki šiandien, Lietuvoje dominavo nekontroliuojamas lytinis švietimas, kuriame (19):
1. Atsitiktiniai ugdymo veikėjai - nevyriausybinių organizacijų ir sveikatos įstaigose rengiami lytiniai švietėjai;
2. Lytinio švietimo turinys ir taikomos priemonės prieštarauja lytinio ir lytiškumo ugdymo principams;
3. Dominuoja reprodukcinės sveikatos samprata, nederanti su visumine sveikatos samprata;
4. Dominuoja neigiama nuostata nėštumo atžvilgiu, nepagarba gyvybei; 5. Dominuoja kontraceptikų, ir ypač prezervatyvų idealizavimas.
Rengimo šeimai ir lytiškumo ugdymo programos įgyvendinimo galimybių tyrimo ataskaitoje pažymima, kad iškilo uždavinys tobulinti lytinį ugdymą remiantis Lietuvos poreikiais ir atsižvelgiant į Vakarų šalių švietimo idėjas bei patirtį. Buvo pradėta diskutuoti dėl lytiškumo ugdymo konceptualių pagrindų: ar reikėtų jį uždrausti, nes už tai tradiciškai atsakinga šeima, ar sekti daugelio Vakarų šalių pavyzdžiu pasirenkant konkrečią kryptį. Lietuvoje dėl skirtingų vertybinių nuostatų lytiškumo klausimu susiformavo du požiūriai/dvi kryptys: rengimo šeimai ir lytiškumo ugdymo bei lytinio (seksualinio) švietimo (35).
Šiame darbo skyriuje analizuojama 2007 m. vasario mėn. LR Švietimo ir mokslo ministerijos patvirtinta nauja Rengimo šeimai ir lytiškumo ugdymo programa (Žin., 2007 02 13, Nr. 19–740) (toliau darbe Programa) ir jos įgyvendinimo Lietuvos mokyklose galimybės (9).
1.2.1. Programos paskirtis, struktūra, turinys
Programos rengėjas – Švietimo ir mokslo ministerija. Dokumentas parengtas įgyvendinant Nacionalinės (gyventojų) politikos strategijos įgyvendinimo 2005–2007 m. priemonių plano (patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 05 23 nutarimu) 1.10.2 priemonę.
Programa turi dvi glaudžiai susijusias ir viena kitą papildančias paskirtis – ugdomąją ir prevencinę. Ugdomoji paskirtis – rengti jaunus žmones gyvenimui, santuokai, suteikti žinių apie šeimą, pateikti visuminę lytiškumo sampratą, ugdyti brandžią ir dorovingą asmenybę, gerbiančią žmogaus gyvybę nuo pradėjimo momento, gebančią kurti brandžius tarpasmeninius santykius, puoselėti lytinę sveikatą ir pasipriešinti neigiamai aplinkos įtakai. Prevencinė paskirtis – vykdyti ankstyvų lytinių santykių ir su jais susijusių problemų, lytinio išnaudojimo ir priekabiavimo, diskriminacijos dėl lyties prevenciją (9).
Rengimo šeimai ir lytiškumo ugdymo programos pagrindiniai tikslai turėtų būti asmenybės branda, pasirengimas santuokai, tėvystei ir motinystei. PagrindinisProgramos tikslas –
ugdyti brandžią asmenybę ir rengti mokinius šeimos gyvenimui, realizuojamas sprendžiant iškeltus uždavinius (9):
1. Ugdyti savarankiškos ir gyvybingos, kartų kaitą užtikrinančios šeimos, pagrįstos narių savitarpio pagarba, įsipareigojimu ir atsakomybe, pagrindus;
2. Stiprinti atsakomybę ir pagarbą žmogaus gyvybei nuo jos pradėjimo iki natūralios mirties;
3. Įtvirtinti lyčių lygybės ir lygiavertiškumo nuostatas;
4. Ugdyti dorovingą, brandžią, savarankišką, masinės kultūros įtakas kritiškai vertinančią asmenybę;
5. Pateikti visuminę lytiškumo sampratą, apimančią biologinius, socialinius, psichologinius, kultūrinius ir dvasinius aspektus;
6. Ugdyti pagarbą ir pakantumą (toleranciją) žmogui nepriklausomai nuo lyties, amžiaus, rasės, religinių pažiūrų, etniškumo, įsitikinimų, neįgalumo, seksualinės orientacijos;
7. Ugdyti atsakomybę už savo elgseną ir jos pasekmes, gebėjimą pasipriešinti neigiamai įtakai;
8. Stiprinti bendražmogiškumo, bendruomeniškumo ir pilietiškumo nuostatas, užuojautą ir pasirengimą padėti aplinkiniams;
9. Spręsti vaiko problemas skatinant mokykloje pagalbą teikiantį dialogą;
10. Laiduoti pasirengimą brandiems tarpasmeniniams santykiams, santuokai, pasitikėjimą ir pagarbą savo ir kito asmenybei;
11. Suteikti tėvams (įtėviams), globėjams ar rūpintojams žinių ir įgūdžių, reikalingų visaverčiam bendravimui su vaikais.
Mūsų nuomone, Programos uždaviniai atitinka Lietuvos švietimo plėtotės strategines nuostatas (2003-2012), kuriose pabrėžiama, kad mokykla turi padėti asmeniui atsiskleisti socialinėje ir kultūrinėje erdvėje, brandinti savimonę, kūrybiškumą, atsakomybę (18).
Programa yra pozityvi, nes lyties fenomeną ji pateikia ne kaip pavojaus dorovinėms normoms šaltinį, tačiau pirmiausia kaip asmens potencialą patirti laimę bei kūrybišką išsiskleidimą. Programoje rašoma, kad pedagogo uždavinys yra paskatinti moksleivį susimąstyti ir išugdyti jo pajėgumą įgyvendinti tokias nuostatas, kurios padės jo lytiškumo grožiui ir galiai tapti ne nusivylimo, bet gyvenimo pilnatvės šaltiniu.
Ugdomos yra šios nuostatos (35):
1. Pagarba savo ir kito lytiškumui; lyties grožio suvokimas fizinio ir dvasinio vaisingumo, pašaukimo tėvystei ir motinystei kontekste;
2. Požiūris į meilę ne vien kaip į jausmą, bet ir valingą apsisprendimą, susijusį su įsipareigojimu ir sąmoninga pastanga;
3. Suvokimas, kad intymus ryšys tarp vyro ir moters gali pilnavertiškai išsiskleisti tik santuokoje, kur sutuoktiniai drauge siekia psichologinio bei dvasinio tobulėjimo ir perduoda gyvybę, išreiškia savo asmenybės unikalumą ir brandą;
4. Atsparumas vartotojiškos sekso „kultūros“, fiziologinio kūno kulto reklamos šūkiams, jų dehumanizuojančio poveikio asmenybei suvokimas;
5. Pagarba žmogaus gyvybei nuo jos prasidėjimo momento iki natūralios mirties kaip nuostata, ginanti kiekvienos žmogiškos būtybės nepažeidžiamumą ir teigianti besąlygišką, pragmatiniams kriterijams nepavaldžią individo vertę.
Programos nuostatos rodo, kad lytiškumo ugdymas suvokiamas kaip neatskiriama dorinio ugdymo dalis. Ja siekiama ugdyti vientisą, nesuskaidytą asmenybę. Deklaruojama, kad asmens lytiškumas yra neatsiejama jo dorinės saviraiškos dalis.
Laiduojama pagarba ir pakantumas žmogui neatsižvelgdama į jo lytį, amžių, rasę, etniškumą, religines pažiūras ir įsitikinimus, seksualinę orientaciją, neįgalumą. Ji saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę, todėl Programa perteikia vaikams žinių ir padeda išsiugdyti dorovingos, brandžios, savarankiškos, kritiškai mąstančios ir masinės kultūros įtakoms atsparios asmenybės bruožus, kurie svarbūs žmogaus saviraiškai, brandžių tarpasmeninių santykių plėtojimui, funkcionalios šeimos kūrimui, atsakingos tėvystės ir motinystės įgūdžių įgijimui (9).
Programa taikoma įvairių poreikių vaikams, ji integruojama į atskirus mokomuosius dalykus, nedidinant Bendruosiuose ugdymo planuose nustatytų dalykui skirtų pamokų skaičiaus (18). Programa sudaryta spiralės principu: visų keturių temų, siūlomų ikimokyklinio ir priešmokyklinio amžiaus vaikams. Kiekviename mokyklinio amžiaus dalyje Programa suskirstyta į kelias temas – šeima, lytis, kultūra, visuomenė, lytinė sveikata, rizikinga elgsena. Viduriniame mokykliniame amžiuje pardedama kalbėti apie šeimos planavimo metodus, ankstyvų nėštumų galimybes ir pasekmes, lytiškai plintančias ligas.
Pradiniame mokykliniame amžiuje lytiškumo ugdymas yra integruojamas į kitus dalykus, daugiausia į etikos ir tikybos dėstymą. Programoje teigiama, kad šitas temas galima aptarti ir per
aplinkos pažinimo pamokas, tačiau būtina neužmiršti lytiškumo ryšio su doriniu asmenybės ugdymu ir nepateikti tokios informacijos, kuri šio amžiaus vaikų psichoseksualinio brendimo stadijoje būtų nereikalinga. Paauglystės ir jaunystės tarpsniuose, kaip rašoma programoje, reikia nuosekliai išdėstyti brandaus lytiškumo ugdymo kursą spiralės principu, pagal kurį pagrindinės temos kartojamos tam tikrais intervalais per visą mokymosi laiką, laipsniškai jas gilinant. Kadangi programa yra universali, ją dėstyti gali įvairių dalykų, susijusių su asmenybės harmoningulavinimu, mokytojai (sveikos gyvensenos, biologijos, etikos, tikybos, buities kultūros, psichologijos ir kitų dalykų mokytojai).
Programa remiasi visuminiu (holistiniu) asmenybės supratimu, pabrėžiančiu žmogaus fizinių, psichologinių ir dvasinių galių vienovę. Vietoj lytinio švietimo programoje vartojamas lytiškumo ugdymo terminas. Žodis lytiškumas aprašo vaikino vyriškumą arba merginos moteriškumą kaip fenomeną, nes žmogiškumas reiškiasi per lytinį tapatumą, kuris yra didelis asmens turtas; lytiškumo ugdymas turėtų brandinti vaikino kaip vyro ir būsimo tėvo, o merginos -kaip moters ir būsimos motinos savivoką. Tuo tarpu terminas lytinis labiau priimtinas vartoti siauresne prasme, kalbant apie lyties fiziologiją ir anatomiją. Vietoj termino švietimas vartotinas žodis ugdymas, kaip tiksliau atspindintis autentiško vyriškumo ir moteriškumo brandos prasme.
Programa yra pozityvi: lyties fenomeną ji pateikia ne kaip pavojaus dorovinėms normoms šaltinį, tačiau pirmiausia kaip asmens potencialą patirti laimę bei kūrybišką išsiskleidimą. Pedagogo uždavinys yra paskatinti moksleivį susimąstyti ir išugdyti jo pajėgumą įgyvendinti tokias nuostatas, kurios padės jo lytiškumo grožiui ir galiai tapti ne nusivylimo, bet gyvenimo pilnatvės šaltiniu.
Tačiau pagal B. Obelenienę (2009) pagal programoje pateiktą lyties sampratą nederaprogramos principiniai nuostatai, tikslai ir turinys. Programos nuostatuose pabrėžta, kad „Lytis yra vienas iš pamatinių žmogaus tapatybę sudarančių veiksnių. Lyties samprata apima biologines, psichines, sociokultūrines ir dvasines aiškinimo perspektyvas...“, programos turinyje lyties samprata atskleidžiama nesilaikant šios principinės nuostatos ir pateikiama kaip „biologinės ir socialinės lyties samprata kultūriniame ir istoriniame kontekste“. Dėl šios nedermės nesutampa požymiai ir lygiavertiškumo bei pagarbos principo aspektu(21).
Rengimo šeimai ir lytiškumo ugdymo programos įgyvendinimo galimybių tyrimo ataskaitoje nurodoma, kad rengimas šeimai ir lytiškumo ugdymas bei lytinis švietimas, viena vertus, gali būti vertinami kaip ir kiti mokomieji dalykai, kurių metu perteikiamos tam tikros
žinios, ugdomi gebėjimai bei vertybinės nuostatos. Kita vertus, lytiškumo ugdymas neprilygsta jokiai kitai disciplinai, nes lytiškumas nėra kokia nors atskira žmogaus veikla, bet esminis asmenybės bruožas, jos būties, raiškos ir bendravimo su kitais pagrindinė sąlyga. Rengimas šeimai ir lytiškumo ugdymas negali apsiriboti vien biologinių faktų pateikimu, nesudarant galimybės aptarti savo jausmų, neugdant brandžios asmenybės, gebančios užmegzti artimus tarpusavio santykius. Jis yra susijęs su žmonių tarpusavio santykiais, asmens intymiu ir asmeniniu gyvenimu, jausmais, todėl turi ryškų vertybinį aspektą. Vertybių formavimosi procesas prasideda ankstyvojoje vaikystėje ir tęsiasi visą gyvenimą. Šeimos ir mokyklos vaidmenys čia ypatingai svarbūs. Todėl ugdytojams tenka pareiga rimtai apsvarstyti aiškias ir numanomas vertybes, kuriomis grindžiamas jų darbas, ir užtikrinti, kad jos būtų pagrįstos, pateisinamos ir geriausiai atitiktų jų mokomų jaunų žmonių interesus (35).
Programoje akcentuojama, jog labai svarbu išlaikyti aiškią vertybinę nuostatą: darnia santuoka grindžiama šeima yra vertybė. Pateikiant teiginius, kuriems bus pritarta arba ne, bus išreiškiama mokytojų vertybinė nuostata šeimos, harmoninės kontracepcijos ir užsimezgusios gyvybės atžvilgiais.
Mūsų nuomone, Programoje ugdymas suprantamas plačiąja prasme. Programos turinys rodo, kad Programa atitinka lytiškumo ugdymo kryptį Rengimas šeimai ir lytiškumo ugdymas. Tačiau nežiūrint to, kad daug dėmesio skiriama supažindinimui su šeimos institutu ir jo vertybėmis, Programos turinys apima ir lytiniam švietimui būdingus mokymo aspektus -supažindinimą su kontracepcijos priemonėmis, nepageidaujamu nėštumu ir su juo susijusių problemomis.
Todėl galima teigti, kad Programoje lytinis švietimas, kaip viena iš lytinio ugdymo funkcijų, papildo lytinio ugdymo turinį. Tai atitinka pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijas, kada abstinencija turėtų būti pasiūlyta kaip reali alternatyva. Programoje naudojamas lytiškumo ugdymo terminas nėra tinkamas, nes kaip parodė lytinio ugdymo samprata Lietuvoje analizė, lytiškumo ugdymas, kartu su lytiniu švietimu ir kitomis lytinio ugdymo funkcijomis yra lytinio ugdymo funkcija. Tuo tarpu programos turinys apima ne vien lytiškumo ugdymo temas, bet ir lytinio švietimo, todėl geriausiai būtų vartoti lytinio ugdymo terminu.
Programa suskirstyta į temų grupes mokiniams ir tėvams (įtėviams), globėjams ar rūpintojams. Programoje akcentuojamas didelis tėvų (globėjų) vaidmuo vaiko lydiniui ugdymui. Teigiama, kad tėvų (įtėvių), globėjų ar rūpintojų vaidmuo šioje srityje yra pagrindinis, mokykla
