Sveikatos vadybos katedra
Eglė Ţemaitienė
KINEZITERAPIJOS STUDENTŲ KARJEROS GALIMYBIŲ
ĮVERTINIMAS
Magistro Diplominis Darbas
(Visuomenės sveikatos vadyba)
Mokslinis vadovas
lekt. dr. Mindaugas Stankūnas
SANTRAUKA
Visuomenės sveikatos vadyba
KINEZITERAPIJOS STUDENTŲ KARJEROS GALIMYBIŲ ĮVERTINIMAS Eglė Ţemaitienė
Mokslinis vadovas lekt. dr. Mindaugas Stankūnas
Kauno medicinos universitetas, Visuomenės sveikatos fakultetas, Sveikatos vadybos katedra. Kaunas 2010. 56 p.
Darbo tikslas: Įvertinti Lietuvos kineziterapijos studentų nuomonę apie jų karjeros
galimybes.
Tyrimo metodika: Tyrimas atliktas 2010 m. sausio – vasario mėnesiais. Naudotas
vienmomentis anoniminės apklausos metodas. Buvo apklausti visi aukštosiose Lietuvos mokyklose kineziterapijos specialybę studijuojantys trečio ir ketvirto kurso studentai.
Viso išdalintos 173 anketos tolimesniam tyrimui atgal gautos ir statistinėje analizėje buvo naudotos 154 teisingai uţpildytos anketos. Atsako daţnis 89,02 proc. Statistinė duomenų analizė atlikta naudojant SPSS 13.0 ir MS Excel programą.
Rezultatai: Didţioji dalis (78,6 proc.) studentų teigė, kad jiems karjera yra svarbi, tačiau ji
nėra svarbesnė uţ jų asmeninį gyvenimą. Tik kas dešimtas respondentas manė, kad karjera ir asmeninis gyvenimas yra neatsiejami dalykai. Be karjeros savo gyvenimo neįsivaizduoja daugiau vyrų nei moterų. Daugiau nei 64 proc. apklausos dalyvių mano, kad šiuo metu kineziterapeuto specialybė yra perspektyvi, 6,5 proc. respondentų nuomone – prestiţinė, ir kas dešimtas teigia, kad kineziterapeuto specialybė šiuo metu yra neprestiţinė arba neaiškios paskirties. Net 86,4 proc. studentų progai pasitaikius sutiktų savo specialybę keisti. Tuo tarpu, 87,7 proc. apklausos dalyvių baigę kineziterapeuto studijas planuoja dirbti pagal savo specialybę. 63,6 proc. apklausos dalyvių baigę studijas ketina dirbti Lietuvoje, o 36,4 proc. - ketina darbo ieškotis uţsienio šalyse. Daugiau moterų nei vyrų ketina darbo ieškoti Lietuvoje. Pagrindinės prieţastys paskatinusios darbo ieškoti uţsienio šalyse, tai nepakankamas kineziterapijos specialistų vertinimas Lietuvoje, didesnis atlyginimas uţsienio šalyse bei geresnės darbo sąlygos.
Išvados: Rezultatai parodė, jog kineziterapiją studijuojantiems studentams karjera yra svarbi,
bet ji nėra svarbesnė uţ jų asmeninį gyvenimą. Du trečdaliai apklausos dalyvių mano, kad šiuo metu kineziterapeuto specialybė yra perspektyvi. Devyni iš dešimties apklausos dalyviai baigę kineziterapeuto studijas planuoja dirbti pagal savo specialybę. Daugiau nei pusė kineziterapijos studentų baigę studijas ketina dirbti Lietuvoje, o likusieji - ketina darbo ieškotis uţsienio šalyse.
SUMMARY
Management of public health
EVALUATION OF CAREER POSSIBILITIES OF PHYSICAL THERAPY STUDENTS Eglė Ţemaitienė
Supervisor lect. dr. Mindaugas Stankūnas
Kaunas University of Medicine, Faculty of Public Health, Department of Health Management.
Kaunas 2010. 56 p.
Aim: To evaluate the opinion of Lithuanian physical therapy students about their career
possibilities.
Methods: The cross-sectional study was carried out in January / February, 2010. The
questionnaires were distributed to all (N=173) third and fourth year physical therapy students, who studied at university degree programs . The response rate was 89%.
Results: The majority of students (78.6%.) indicated career as important factor in their lives,
but not as important as private life. Only every tenth respondent considered career and private life being inseparable and relevant matters. More men than women could not imagine their lives without career. Moreover, career was important for women but not as important as their private life. More than 64% of respondents, considered their specialty as perspective, 6.5% tended to think that it is a prestigious one, and only every tenth respondent stated it not prestigious or with destination in nowadays context. It should be stressed, that 86.4% of students would change their specialty, if they would have a chance. After the graduation of studies, 87.7% of respondents were planning to work in the field of physical therapy. 63.6% participants of the survey were planning to stay and work in Lithuania. Meanwhile, 36.4% of respondents were planning to work abroad. More women than men were planning to find a job in Lithuania. The main reasons for emigration were indentified, as insufficient appreciation of physical therapy specialists, the higher salaries and better work conditions..
Conclusions: The results have shown, that 78.6% of interviewed students, considered career
as important, but not as important as their private life. Two thirds of respondents thought that specialty of physical therapy is perspective. Nine out of ten resident having a degree in physical therapy were planning to work in the field of physical therapy. More than half (63.6%) students having a degree in physical therapy were planning to work in Lithuania, while the rest (36.4%) were planning to find a job abroad.
TURINYS
TURINYS...4
SANTRUMPOS...5
ĮVADAS...6
1. DARBO TIKSLAS IR UŢDAVINIAI...8
2. LITERATŪROS APŢVALGA...9
2. 1. Karjera ir jos pagrindiniai aspektai...9
2. 1. 1. Karjeros sampratų analizė...9
2. 1. 2. Karjeros modeliai ir jų ypatumai...11
2. 2. Kineziterapeuto profesijos ypatumai...15
2. 2. 1. Kineziterapijos sąvokų ir mokslo raidos apţvalga...15
2. 2. 2. Kineziterapeuto profesijos pagrindiniai aspektai...18
2. 2. 3. Kineziterapijos specialistų ruošimas Lietuvoje...19
2. 2. 4. Kineziterapijos darbo sąlygos Lietuvoje ir uţsienio šalyse...23
3. TYRIMO METODAI IR MEDŢIAGA...27
3. 1. Tyrimo eiga ir imtis...27
3. 2. Statistinės analizės metodai...28
3. 3. Tiriamųjų charakteristikos...28
4. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS...30
4. 1. Kineziterapijos studentų nuomonė apie karjerą ir jos vaidmenį gyvenime...30
4. 2. Kineziterapijos studentų nuomonė apie kineziterapijos specialybę...34
4. 3. Kineziterapijos studentų nuomonė apie jų įsidarbinimo galimybes...39
IŠVADOS...50
PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS...51
LITERATŪRA...53
SANTRUMPOS
AIKOS – atvira informavimo ir konsultavimo orientavimosi sistema ASPĮ – asmens sveikatos prieţiūros įstaigos
JAV – Jungtinės Amerikos Valstijos KMU – Kauno medicinos universitetas LKKA – Lietuvos kūno kultūros akademija LR – Lietuvos Respublika p – pasikliovimo lygmuo proc. – procentai SN – standartinis nuokrypis VU – Vilniaus universitetas χ² - Chi-kvadrato kriterijus
ĮVADAS
Kineziterapija (graik. kinesis – judesys + therapeia – gydymas) – gydymas judesiu [20, 21, 51]. Kineziterapija apima ir sveikatos, ir asmens fizinės būklės grąţinimą, palaikymą, negalios kompensavimą gydant judesiu ir fiziniais veiksmais [46].
Kineziterapija uţima svarbią vietą reabilitacijos procese, tai viena ekonomiškai efektyviausių sričių. Ekonominė šios specialybės nauda pasireiškia tuo, kad yra išvengiama sunkių ligos komplikacijų, maţėja būtinos slaugos apimtis, didesnė dalis ligonių toliau sėkmingai tęsia savo profesinę veiklą [22].
Lietuvoje kineziterapija, palyginti jauna specialybė. Nuo 1992-1994 m. Lietuvos kūno kultūros institutas pradėjo rengti kineziterapijos specialistus, o nuo 2001-2002 m. kineziterapijos bakalauro studijų programą pradėjo vykdyti Kauno medicinos universitetas (KMU), ir Vilniaus universiteto Medicinos fakultetas (VU) [22].
Pagal atviros informavimo ir konsutavimo orientavimosi sistemos pateiktais duomenimis iš viso 2008 - 2009 mokslo metais kineziterapiją studijavo viso 1081 studentas: 366 aukštosiose universitetinėse mokyklose ir 626 kolegijose. Tais metais 89 studentai studijavo magistrantūroje. Šiuo metu šalyje yra apie 400 kineziterapijos specialybę įgijusių aukštąjį universitetinį ir neuniversitetinį išsilavinimą, per 200 kineziterapeutų profesinį išsilavinimą įgijo kolegijose [3, 4].
Nepaisant to, kad Lietuvos aukštojo mokslo sistemos 2002-2006 m. plėtros plane buvo numatytas ir padidintas šios specialybės studentų skaičių, tačiau A. Juocevičiaus atlikto tyrimo duomenys rodo, kad Lietuvai vis dar reikia 5-7 kartus daugiau kineziterapeutų nei turime šiandien [22, 49]. Kineziterapeutų poreikio apskaičiavimai pagal Europos Sąjungos standartus rodo, kad tokių specialistų Lietuvoje reikėtų apie 5000. Šį specialistų skaičių aukštosiose mokyklose galima būtų pasiekti Lietuvoje per 15-20 metų, jei jie įgiję išsilavinimą šalyje neišvyktų svetur [19].
Yra studijų, kurios parodė, kad nemaţai sveikatos prieţiūros specialistų išvyksta dirbti į uţsienio šalis. M. Stankūno ir kitų jo bendraautorių atlikto tyrimo duomenys parodė, kad gydytojai ir rezitentai ketino darbo ieškoti Vokietijoje, D. Britanijoje, taip pat daţnai buvo paminėtos Danija, Norvegija ar Švedija, kur jie norėjo įsidarbinti. Sveikatos prieţiūros specialistų norą dirbti šiose šalyse lėmė didesnis atlyginimas, geresnės darbo sąlygos ar platesnės profesinės galimybės [42]. Todėl labai svarbu išsiaiškinti šių specialistų ar net bestudijuojančių karjeros planus. Bet šia tema darbų nėra daug. Mums pavyko rasti vieną
darbą, kuriame buvo vertinama artimos kineziterapijai srities (ergoterapijos) studentų poţiūris į karjerą [32].
Kadangi ergoterapijos studentų poţiūris į jų karjeros galimybes buvo ištirtas, o apie kitų reabilitacijos komandos narių kineziterapeutų karjeros galimybes mokslinių darbų rasti nepavyko. Todėl šiuo darbu siekiama nustatyti Lietuvos kineziterapijos studentų poţiūrį į jų karjeros galimybes.
1. DARBO TIKSLAS IR UŢDAVINIAI
Tyrimo tikslas:
Įvertinti Lietuvos kineziterapijos studentų nuomonę apie jų karjeros galimybes.
Tyrimo uţdaviniai:
1. Įvertinti kineziterapijos studentų poţiūrį į karjerą.
2. Nustatyti kineziterapijos studentų nuomonę apie jų pasirinktą specialybę. 3. Ištirti kineziterapijos studentų nuomonę apie jų įsidarbinimo galimybes.
2. LITERATŪROS APŢVALGA
2.1. Karjera ir jos pagrindiniai aspektai2.1.1. Karjeros sampratų analizė
Darbo rinka nuolatos sparčiai kinta, todėl sąvoka „karjera“ mokslinėje literatūroje nėra vienareikšmė. Enciklopedijoje karjeros samprata pateikiama dvejopai. Prancūziškai „carriere“ - lenktynių kelias, kuris reiškia greitą ir sėkmingą kilimą tarnyboje, visuomenėje, mokslo veikloje arba tai – veiklos rūšis: artisto, sportininko, verslininko karjera [25]. Taip pat karjeros samprata kildinama iš lotyniško ţodţio „carraria“ – ţmogaus gyvenimo kelias, bėgimas [17].
Šiuo metu naujausi tyrimai rodo, kad karjeros tema JAV knygynuose yra maţdaug 3100 knygų, todėl karjeros reiškinio sampratos ir apibrėţimai aiškinami skirtingai [11]. Neretai karjera gali būti suprantama kaip profesija (policininkas, gydytojas) ar lyderio buvimas organizacijoje, tačiau uţsienio šalių mokslininkai savo darbuose naudoja platesnius karjeros apibrėţimus:
Manoma, kad pirmasis karjeros terminą paminėjo amerikietis D. Super. Karjerą jis apibrėţė, kaip ţmogaus gyvenime atliekamų įvairų vaidmenų, uţimamų pareigų, pakopų, lygmenų visumą. D. Super nuomone, ţmogus mokykloje, darbe, šeimoje, bendruomenėje ir laisvalaikio metu turėtų prisiimti penkis pagrindinius socialinius vaidmenis: besimokantysis, darbuotojas, šeimos narys, bendruomenės narys, pramogautojas [45].
Pagal S. D. Beach karjera yra per gyvenimą besitęsianti darbų seka, susijusi su asmenybės paţiūromis ir motyvais, kai jis ar ji veikia tuose darbuose [6].
R. Schuler teigia, kad karjera yra nuostatų ir elgsenų seka, susijusi su darbine patirtimi per visą ţmogaus gyvenimą. Todėl jis išskiria tokius karjeros bruoţus:
Karjera gali būti planuojama ir valdoma;
Galima numatyti karjeros sėkmės ir nesėkmės tikimybę bei galimybę išvengti realių pavojų;
Karjeros procesą galima suskirstyti į etapus, šį skirtymą pagrindţiant asmenybės raidos psichologijos teorijomis, nes ţmogaus karjera prasideda nuo rengimosi jai ir iki išėjimo į pensiją. Karjera – ilgai trunkantis procesas;
Karjera ne tik individo veikla, bet ir kintantys poţiūriai, nuostatos, mokėjimai. Todėl joje dera subjektyvūs (sėkmės jausmas, pasididţiavimas) ir objektyvūs (nauda, darbo uţmokestis) aspektai;
Kai kurios individo nuostatos ir veiklos tęsiasi nuolatos, per visą karjeros procesą (pvz.: savęs ugdymas, komunikacinė veikla) [41].
Rūsų mokslininkai L. G. Počebut ir V. A. Čiker savo darbuose karjerą apibūdina, kaip pasiekimą norėto profesinio statuso ir jį atitinkančio gyvenimo lygio bei kokybės. Karjera, tai tik vienas iš ţmogaus individualaus profesinio gyvenimo rodiklių [35].
W. Patton ir M. McMahon karjeros sampratą mokslinėje literatūroje pateikia keturiomis pagrindinėmis prasmėmis:
Karjera kaip laimėjimai darbinėje aplinkoje;
Karjera kaip profesija, kuri gali būti daugiau ar maţiau prestiţinė;
Karjera kaip nuosekli nuolatinio darbo tąsa: kiekvienas ţmogus turi savo darbo istoriją;
Karjera kaip patirties, sukauptos visą gyvenimą atliekant įvairius vaidmenis, visuma [33].
Taigi karjera ne tik darbas, profesinė veikla ar asmeniniai laimėjimai darbinėje aplinkoje. Karjera, tai prestiţiškumas, tęstinumas, nuolatinis kilimas pareigų, darbo ir kitų vaidmenų atţvilgiu.
Lietuvos mokslininkai karjeros sampratos analizei skiria vis didesnį dėmesį savo darbuose. Tačiau, kaip ir uţsienio mokslininkai karjeros sąvoką aiškina skirtingai.
R. Kučinskienės nuomone, karjera – tai sėkminga veikla ir pasiekimai gyvenime, tai ţmogaus tobulėjimas ir tos veiklos teigiamas įvertinimas aplinkinių rate, visuomenėje [4]. Panašiai karjeros sąvoką apibūdina A. Gumulauskienė, D. Augienė ir kt. jie teigia, kad karjera yra individualus tobulėjimas sėkmingai pasirinktos veiklos kryptimi ir tos veiklos pripaţinimas ir vertinimas tiek asmeniniu, tiek visuomeniniu poţiūriu [10].
Tuo tarpu A. Sakalas ir A. Šalčius karjerą supranta, kaip pasisekimą gyvenime – greitą ir sėkmingą kilimą tarnyboje, mokslinėje veikloje, visuomenėje [40].
Išsamiausiai ir plačiausiai karjeros sampratą apibūdina V. Stanišauskienė ir N. Večkienė, jos teigia, kad karjera ne tik darbų visuma per ţmogaus gyvenimą, bet ir tikslų pasiekimas, ambicijų patenkinimas, mokėjimas veikti individualiai. Jos mano, kad karjera - ne vien mokamas darbas, kad tai gali būti ir nemokama savanoriška veikla visuomenėje,
bendruomenėje. Ne gana to karjera – tai ţmogaus veikla, darbų seka, kuri siejama su asmenybės paţiūromis ir motyvais [43, 44].
Apţvelgus Lietuvos ir uţsienio šalių mokslininkų darbus karjeros sampratos tema, galime teigti, kad karjera ne vien prestiţinės pareigos ar didėjantis atlyginimas, karjera – ne vien profesija, nes profesija tik viena iš karjeros vystymosi sąlygų. Karjera – tai procesas trunkantis per visą ţmogaus gyvenimą, tai nuolatinis ţmogaus tobulėjimas ir saviraiškos būdas, tai darbų, elgsenų seka susijusi su asmenybės paţiūromis, motyvais, darbine viso gyvenimo patirtimi. Svarbu ir tai, kad kiekvienas ţmogus karjerą vertina subjektyviai, kas vienam gali būti sėkmė – kitam tai gali reikšti pačią didţiausią nesėmę.
2.1.2. Karjeros modeliai ir jų ypatumai
Mokslininkai savo darbuose išskiria du pagrindinius karjeros modelius: 1. Biurokratinis karjeros modelis.
2. Šiuolaikinis karjeros modelis.
Taip atskirdami senosios karjeros sampratą nuo naujosios. Senoji karjera – biurokratinė (organizacinė, tradinė), o naujoji – šiuolaikinė (asmeninė, kintama) karjera.
Biurokratinei (organizacinei, tradinei) karjerai budingas: „Hierarchinis karjeros pobūdis, dominuojantis organizacijos vaidmuo vystant individo karjerą bei vertinant jos sėkmę, ţemas asmens iniciatyvumas ir mobilumas, nuosekli ir lengvai prognozuojama karjeros ateitis (karjeros kelias, karjeros laiptai), stabilumas ir socialinis saugumas“ [17].
Šiuolaikinei (asmeninei, kintamai) karjerai būdingas: „Ne vien vertikalus bet ir horizontalus judėjimas darant karjerą, aktyvi asmenybės pozicija ir poţiūrio į karjeros sėkmę subjektyvumas, nuolatinio tobulėjimos strategija ir jos laiduojamas profesinis lankstumas bei mobilumas, maţesnis organizacijos vaidmuo, stabilumo ir socialinio saugumo reliatyvumas“ [17].
Biurokratinės karjeros modelį tiksliai apibūdina posakis „karjeros laiptai“. A. Gumulauskienė ir kt. autorių nuomone, šio karjeros modelio sėkmė yra pareigų paaukštinimas darbe, prestiţinės pareigos, kylantis atlyginimas. Darbuotojas turi atlikti eilę darbų, išrykiuotų hierarchiškai pagal prestiţą, kad galėtų kilti tvarkingai numatyta seka, laiptelis po laiptelio. Ţmogus dirbdamas tokioje organizacijoje turi apgalvoti kiekvieną ţingsnį, kad pasiektų tai ko nori. Toks poţiūris į karjerą skatina konkurenciją tarp organizacijoje dirbančių ţmonių. V.
Stanišauskinė teigia, kad hierarchinėje struktūroje geriausia kilti toje pačioje organizacijoje, tadėl ţmogus siekiantis karjeros pagal šį modelį pirmiausia turi isitvirtinti savo organizacijoje, kad galėtų siekti uţsibrėţto tikslo [10, 43].
Tuo tarpu šiuolaikinė karjera netapatinama su „karjeros laiptais“, tai ne vien pareigų paaukštinimas darbe, tai ne vien didėjantis atlyginimas ar prestiţinės pareigos. Šiuolaikinė karjera R. Kučinskienės nuomone, yra ne tik vertikalus, bet ir horizantalus judėjimas. Šiame karjeros modelyje akcentuojama ne organizacija, o pats individas. Toks darbuotojas neleidţia organizacijai valdyti jo karjeros galimybių. Jis būdamas aktyvus, organizuotas, savo darbo vietą susikuria pats, taip kontroliuodamas savo karjerą ir jos plėtojimo galimybes. Darant asmeninę karjerą svarbi asmenybės pozicija, karjeros sėkmės subjektyvumas, nuolatinio tobulėjimo strategija ir jos laiduojantis lankstumas bei mobilumas. Tačiau, vien šių sąvybių nepakanka karjerai pasiekti, šiuolaikinės globalizacijos sąlygomis būtinas individo strateginis mąstymas, sugebėjimas greitai ir kokybiškai kontroliuoti organizacijos augimo procesus. Taip pat svarbu greitas persiorientavimas ir prisitaikyas prie pakitusių aplinkybių [17].
Pagal V. Stanišauskienę ţmonių asmeninės karjeros modelis šiais laikais vis lankstesnis, tai nulemia darbo nepastovumas ir įsidarbinimo patirčių įvairovė. Šis karjeros modelis neturi stabilios struktūros ir nesusijąs su įsitvirtinimu organizacijoje, kadangi ţmogus patiria nedarbo periodus. Kartais pats ţmogus susikuria savo darbo vietą, ar turi rizikuoti ir pradėti rizikingą verslo starto etapą.
Biurokratinės karjeros ateitis numatoma aiški, susijusi su organizacija. V. Stanišauskinės nuomone, ţmogaus ateitis tokioje organizacijoje labiausiai priklauso nuo pačios organizacijos ateities. Jei ateitis prognozuojama gera ir sėkminga, tai atsiţvelgiant į ţmogaus asmenines savybes galima numatyti kokį „karjeros laiptelį“ jis pasieks po tam tikro laiko. Tuo tarpu šiuolaikinės karjeros ateitis nuspėjama sunkiai ir planuoti ją sudėtinga, dėl nuolat kintančios darbo, pasaulio dinamikos, organizacijų kaitos. Ji susijusi su ţmogaus asmeninėmis savybėmis ir kompetencija. Pagrindinė šiuolaikinės karjeros dalis - ţmogaus rizika ir lankstumas, nes suplanuota ateitis neleistų atsiskleisti šioms individo savybėms.
Autorės teigimu, biurokratinės karjeros sėkmė matuojama atsiţvelgiant į individualius pasiekimus (statusą, atlyginimą ir kt.) tam tikrame amţiuje ir juos palyginus su kitų tokio pat amţiaus ţmonių pasiekimais. O šiuolaikinės karjeros sėkmės matas individualus, priklauso nuo individualaus poţiūrio į sėkmę. Vieni sėkmę tapatina su pinigais, prestiţinėmis pareigomis, o kiti sieja su savigarba, savirealizacija, draugystės ryšiais, jie jaučiasi patenkinti tai kuo uţsiima [43, 44].
Lyginant biurokratinę ir šiuolaikinę karjeras, taip pat atsiţvelgiama dar į dvejus jų sampratos bruoţus, kurie rodo esminius karjeros modelių skirtumus. V. Stanišauskienės ir N. Večkienės nuomone, kiekvienam ţmogui siekiančiam karjeros labai svarbus jo socialinis (materialinis) saugumas, kuris biuriokratinės ir šiuolaikinės karjeros sampratos kontekste skirtingas. Biurokratinės karjeros modelyje ţmogui teikiamas saugumas buvo aiškus ir leidţiantis planuoti savo asmeninį gyvenimą. Tai nulėmė hierarchinė karjeros struktūra, kuri leido planuoti atskirus kiekvienam ţmogui svarbius savo gyvenimo etapus. Darbuotojas jausdamasis saugus ir ţinodamas savo karjeros ateities galimybes organizacijoje galėjo planuoti kada ir kiek vaikų jis gali turėti, galėjo sudaryti finansines sutartis, kaip namo pirkimas išsimokėtinai, ar galvoti, kaip galės panaudoti planuojamus uţdirbti pinigus.
Autorės teigia, kad šiuolaikinės karjeros modelio ţmogaus socialinis (materialinis) saugumas priešingai nei biurokratinės karjeros - nestabilus, jis priklauso nuo ţmogaus karjeros sėkmės supratimo, darbo vietų kaitos, nuo asmeninių ir socialinių poreikių. Tačiau labiausiai saugumas priklauso nuo pačio ţmogaus, jei jis siekia sėkmingos karjeros ir socialinės (materialinės) gerovės turi vykdyti jam keliamus reikalavimus organizacije [44].
Skirtumai tarp karjeros modelių sampratos pareikalauja iš ţmogaus skirtingai jam keliamų reikalavimų. Biurokratinės karjeros sampratos modelis iš ţmogaus reikalauja, kad jis būtų paklusnus, gerai atliekantis įprastą uţduotį, tokios karjeros siekiantis ţmogus turi turėti specifinius profesinius įgūdţius. Tačiau organizacijos pradėjo ignoruoti tokių darbuotojų poreikį, jos pradėjo teikti pirmenybę novatoriškiems, iniacitiviems, kūrybiškiems, savarankiškiems darbuotojams. Šie reikalavimai keliami šiuolaikinės karjeros modelio sampratos darbuotojams. Kaip teigia Ph. Brown ir R. Scase, kad toks „darbuotojas turi mokėti prisitaikyti nuolat besikeičiančioje darbo rinkoje. Iš ţmogaus reikalaujama ne tik darbinių įgūdţių, kurie dabar apibūdinami tik kaip dalis kompetencijos, tokioje organizacijoje didţiausias dėmesys skiriamas socialiniams ir asmeniniams įgūdţiams. Šiuolaikinės karjeros pagrindinis reikalavimas ţmogaus kompetencija, karjeros “portfelis”: ţmogus turi mokėti pritaikyti savo ţinias, įgudţius ir patirtį, bet kokioje situacijoje, ar tai būtų stambaus, ar smulkaus verslo sritis, o gal didelė ar maţa organizacija” [7, 44].
XX amţiuje išryškėja organizacinės ir asmeninės karjeros modelių kaita. Vis daţniau ţmogaus veikloje įsigali šiuolaikinės karjeros modelis. Pagal A. Sakalą ir A. Šalčių šie karjeros modeliai iš esmės skiriasi, pagrindiniai modelių skirtumai pavaizduoti 1 lentelėje [40].
1 lentelė. Organizacinės ir asmeninės karjeros palyginimas KRITERIJAI BIUROKRATINĖ (organizacinė, tradicinė) KARJERA ŠIUOLAIKINĖ (asmeninė, kintama) KARJERA
Atsakingas Organizacija Individas
Vertybės Valdţios galia
paaukštinimas tarnyboje Veiklos laisvė, galimybė augti
Karjeros mobilumo laipsnis
Ţemas, daugiau priklausomas nuo
organizacijos
Aukštas, daugiau priklausomas nuo asmenybės
Uţduoties atlikimo kriterijus
Atlyginimas, pareigos,
padėtis visuomenėje Psichologinė sėkmė
Asmeniniai kriterijai
Pripaţinimas organizacijoje, kitų
pagarba
Savigarba, savęs suvokimas
Prisitaikymas Prisitaikymas prie
organizacijos
Lankstus prisitaikymas prie darbinės veiklos, didelė kompetencija (tinkamumas
rinkai) [40]
Pagal A. Sakalą ir A. Šalčių biurokratinės ir šiuolaikinės karjeros svarbiausias skiriamasis bruoţas yra organizacijos arba individo dominavimas siekiant karjeros [40]. V. Stanišauskienė ir N. Večkienė nagrinėdamos skirtumus tarp biurokratinės ir šiuolaikinės karjeros modelių dėmesį skiria ne vien organizacijai ar individui, bet ir jaunam ţmogui, kuris siekdamas karjeros turi atitikti jam keliamus reikalavimus. Todėl jos prie šių modelių skirtumų dar priskiria šiuos ţmogui keliamus reikalavimus:
Biurokratinės karjeros modelio atstovas turi būti paklusnus, gerai atlikti įprastą uţduotį ir turi turėti būtinų specifinių profesinių įgūdţių.
Šiuolaikinės karjeros modelio atstovui keliami reikalavimai yra kitokie. Jis turi būti novatoriškas, iniciatyvus, kūrybiškas neapibrėţtoje darbo aplinkoje bei turėti tinkamą karjerai kompetenciją, kai derinami specifiniai ir universalūs įgūdţiai [44].
Šiame skyrelyje apţvelgėme ir pateikėme tik pagrindinių autorių nuomonę apie karjeros modelius ir jiems būdingus bruoţus. Siekiant išsiaiškinti, kaip jaunimas vertina karjeros sampratą ir nustatyti, kuris karjeros modelio apibūdinimas jiems yra priimtinesnis buvo atliktas tyrimas Lietuvoje, kurio metu buvo apklausiami aukštesnių kursų mokiniai.
Rezultatai parodė, kad beveik pusė mokinių kerjerą supranta, kaip „kopimą laiptais“ aukštyn į profesines ir vadybines pergales, t.y. pirmenybę atiduoda aukštesnių postų ir pareigų siekimui. Trečdalis mokinių, kaip svarbią karjeros ypatybę paminėjo asmeninį tobulėjimą, asmenybės augimą, o likusieji manė, kad karjera tęsiasi visą ţmogus gyvenimą, kaip vaidmenų ir profesinės veiklos integracija. Galima teigti, kad pritardami šiuolaikinės karjeros modelio sampratai, jaunimas nėra linkęs nuvertinti materialinės gerovės bei labiau pritarė biurokrtinės karjeros modeliui, kur karjera individualūs laimėjimai (atlyginimas, pareigos, padėtis visuomenėje). Atsiţvelgiant į atlikto tyrimo rezultatus negalima teigti, kad tokia nuomonė apie karjerą būdinga visam Lietuvos jaunimui, nes ţmonių poţiūris į karjerą yra skirtngas ir priklauso nuo daugelio veiksnių [12].
Koks kineziterapijos studentų poţiūris į karjeros sampratą ir koks karjeros siekimas jiems yra svarbus, bus siekiama išsiaiškinti atliekant kineziterapijos studentų apklausą.
2. 2. Kineziterapeuto profesijos ypatumai
2.2.1. Kineziterapijos sąvokų ir mokslo raidos apţvalga
Kineziterapijos sąvokų apžvalga
Dauguma autorių rašančių apie reabilitaciją pabrėţia, kad viena iš pagrindinių
reabilitacijos ir sveikatos grąţinimo priemonių yra kineziterapija [21, 23].
Kineziterapija (graik. kinesis – judesys + therapeia – gydymas) – gydymas judesiu [20, 21, 51]. Kineziterapija apima ir sveikatos, ir asmens fizinės būklės grąţinimą, palaikymą, negalios kompensavimą gydant judesiu ir fiziniais veiksmais [46].
Kineziterapija uţima svarbią vietą reabilitacijos procese, tai sveikatos prieţiūros dalis susijusi su pagalba ţmonėms, kai reikia pagalbos ţmonėms judėti ir dalyvauti bendruomenės gyvenime. Kineziterapija - ypač svarbi ţmogui ankstyvosios negalios ar ligos periodu, kai judėjimas ir jo funkcija gali kelti grėsmę kasdieniai veiklai, darbui ar sportui [38].
Lietuvos medicinos norma MN 124:2004 „Kineziterapeutas. Teisės, pareigos, kompetencijos ir atsakomybė“ specialistą kineziterapeutą apibūdina kaip asmenį, įgijusį kvalifikaciją baigus kineziterapijos studijas Lietuvos Respublikos teisės aktais valstybės pripaţintoje mokymo įstaigoje, turinčioje teisę vykdyti kineziterapijos studijų programą [26]. Pasaulinė kineziterapeutų konfederacija kineziterapeutus apibrėţia kaip „specialistus, ugdančius ir palaikančius ţmogaus gebėjimą judėti ir savarankiškai funkcionuoti. Suprasdami ir ţinodami judėjimo biomechaniką ir jos prieţastis, uţtikrinančias tinkamą ir kokybišką judesį, kineziterapeutai uţtikrina asmenims sveikatingumą, mobilumą ir nepriklausomumą, gydydami ir uţkirsdami kelią daugeliui judėjimo problemų, sukeltų skausmo ligos, neįgalumo, sporto ar darbo metu atsiradusių paţeidimų, senstant bei esant ilgiems nejudrumo periodams” [54].
Amerikos kineziterapeutų asociacija apibūdindama specialistą - kineziterapeutą teigia, kad kineziterapeutas, tai „sveikatos prieţiūros specialistas, kuris įvertina ir gydo asmenis, turinčius sveikatos problemų po suţeidimo ar ligos” [2, 9].
Kineziterapijos mokslo raidos apžvalga
Jau nuo neatmenamų laikų ligoniams yra taikoma fiziniai pratimai ir gydomoji gimnastika. Kvėpavimo pratimus ir masaţą jau prieš 3000 metų pradėjo taikyti tolimųjų rytų šalyse. Japonai ir kinai jau tais laikais suprato apie judėjimo reikšmę organizmui.
Graikai (V a. pr. Kr.) įvairias ligas gydė gydomąja mankšta. Dar prieš mūsų erą Hiprokratas (460-377 m. pr. Kr.) savo darbuose aprašo gydomosios mankštos metodiką įvairioms vidaus organų ligoms gydyti.
Romėnai fizinės kultūros dėka siekė kūno groţio ir harmoningų judesių. Garsūs romos gydytojai Celsas (I a. pr. Kr.) ir Galenas (131-201m.) jau tais laikais siūlė taikyti įvairius gydymosios mankštos metodus: masaţus, aktyvius ir pasyvius pratimus, vaikščiojimus ir darbo terapiją organizmui stiprinti. Tačiau viduramţiais, kai medicinos mokslas netobulėjo, gydomąja kūno kultūra taip pat nustota domėtis.
Tik XV-XVII amţiuje pradėta domėtis apie nemedikamentinių priemonių naudojimą. Šiuo laikotarpiu pasirodo pirmieji specialūs leidiniai apie gydomąją mankštą jos taikymą gydymo metu [21, 34].
Lietuvoje gydomosios mankštos svarba gydant ligas suprantama seniai. XX a. ligoninėse pradėti taikyti gydomosios gimnastikos pratimai, tada pradėti steigti ir pirmieji
fizinės kultūros kabinetai. Pirmasis Gydomosios kūno kultūros kabinetas buvo atidarytas 1951 m. Respublikinėje Kauno klinikinėje ligoninėje. Tačiau fizinės kultūros metodinio taikymo Lietuvoje pradţia siejama su K. Dineikos (1898-1980 m.) vardu. Nuo tada gydomoji kūno kultūra vis plačiau pradėta taikyti ligų profilaktikoje, gydyme, reabilitacijoje.
Lietuvoje kūno kultūros institutas 1962 m. pradėjo rengti gydomosios kūno kultūros specialistus. Nuo 1995 m. šioje aukštojoje mokykloje įvedama ketverių metų magistro programa. Kauno medicinos universitete ir Vilniaus universiteto Medicinos fakultete kineziterapeutai pradėti rengti 2001 metais [22, 27].
Siekiant suţinoti, kaip kineziterapiją ir pačių kineziterapeutų darbą vertina tiek sveikatos prieţiūros įstaigų vadovai, tiek pacientai 2007 metais Kauno mieste buvo atliktas tyrimas. Šio tyrimo tikslas - ištirti Kauno gydymo įstaigose teikiamų kineziterapijos paslaugų kokybę ir kineziterapijos specialistų reikalingumą reabilitacijos procese. Tyrimo dalyvių, Kauno asmens sveikatos prieţiūros įstaigų vadovų ir pacientų buvo klausiama įvairių klausimų apie kineziterapiją, jos poreikį ir naudingumą sveikatos įstaigose. Atliktas tyrimas parodė, kad daugiau nei pusė visų asmens sveikatos prieţiūros vadovų neţino kas yra kineziterapija. Taip pat beveik kas antras pacientas paklaustas apie kineziterapiją nieko neţinojo ir kreipėsi į kineziterapeutą todėl, kad paskyrė gydytojas. Įstaigų vadovų ir pacientų nuomonė apie kineziterapijos poreikį taip pat sutapo, apklausos dalyviai panašiai manė, kad kineziterapijos paslaugų yra per maţai, jai trūksta finansavimo. O pacientai teigė, kad norint gauti kineziterapeuto paslaugą reikia prašyti gydytojo, nes tokių paslaugų daţniausiai net nerekomenduoja [47].
Atsiţvelgiant į šio tyrimo rezultatus galime teigti, kad kineziterapija sveikatos prieţiūros sistemoje vykdoma vangiai, patys sveikatos prieţiūros vadovai per maţai ţino apie tokius specialistus, pacientai taip pat negauna informacijos iš sveikatinimo įstaigų. Šaliai trūksta tokių kineziterapijos specialistų finansavimo, naujų darbo vietų, o pacientams šių specialistų paslaugų. Šio tyrimo išvados tik nedidelės dalies apklaustųjų nuomonė apie kineziterapijos supratimą ir poreikį sveikatos prieţiūros sistemoje, bet atsiţvelgiant į tai galime teigti, kad šalyje apie šiuos specialistus vis dar yra ţinoma per maţai.
2.2.2. Kineziterapeuto profesijos pagrindiniai aspektai
Darbo rinkos kaitą sąlygoja sparti mokslo ir technologijų paţanga. Ţmogui tampa svarbu ne tik rasti darbą, kad galėtų pragyventi, bet ir būti konkurencingam bei sėkmingam darbo rinkoje. Todėl labai svarbu jau jaunystėje pasirinkti tokią profesiją, kuri labiausiai atitiktų prigimtinį, profesinį pašaukimą. Tam taip pat reikia pasirinkti ir atitinkamą įstaigą studijoms. Nes profesijos pasirinkimas įprastai įtakoja visą tolimesnį gyvenimą ir tuo pačiu daţniausiai lemia būsimą darbą, kuris turėtų suteikti pasitenkinimą savimi, apspręsti gyvenimo stilių ir laisvalaikį, draugų ratą, padėtį visuomenėje. Toki turėtų būti jauno ţmogaus karjeros plano pirmieji ţingsniai [14].
Ţodis “profesija” išvertus iš lotynų kalbos, reiškia „viešai kalbėti”, t.y. pranešti kitiems apie savo veiklą, uţsiėmimą, specialybę [18]. L. Jovaiša teigia, kad ţmogus dirba pagal profesiją tada, kai jis yra įgijąs tai profesijai reikalingą specialybę. Nes tik specialybę turinčio ir dirbančio pagal ją ţmogaus darbas tampa jo profesija. Todėl kvalifikuotam ir specializuotam darbui atlikti reikia tai specialybei įgytų ţinių bei įgūdţių [13].
Pagal R. Lauţacką „profesija – atitinkamomis ţiniomis, mokėjimais, gebėjimais ir įgūdţiais pagrįstos ţmonių veiklos kombinacijos, teikiančios jiems pasitenkinimą, materialinį apsirūpinimą ir aktyvų visuomeninį gyvenimą. Profesionalas - toks ţmogus, kuris tvirtai įvaldęs kokios nors profesijos reikalavimus“. Todėl jo nuomone, nebūtina įgyti tam tikrą specialybę, kad galėtum dirbti pagal profesiją [24].
Todėl negalime teigti, kad tik tam tikra specialybė suteikia ţmogui galią dirbti pagal profesiją, bet kai kuriais atvejais klalifikuotas ir profesionalias paslaugas gali atlikti tik tam tikrą specialybę turintis ir pagal profesiją dirbantis ţmogus. Kai kurių profesijų atstovams keliami tam tikri reikalavimai, be kurių jie negali dirbti įgiją, bet kokią specialybę.
Kineziterapeuto profesinę kompetenciją sudaro ţinios, gebėjimai ir įgūdţiai, kuriuos jis įgyja baigęs kineziterapeuto profesinę kvalifikaciją suteikusias studijas. Toks specialistas turi nuolat tobulinti įgytą profesinę kvalifikaciją, atsiţvelgdamas į mokslo ir praktikos paţangą [26].
Savo profesinėje praktikoje kineziterapeutai turi ne tik savo teises, pareigas, kompetenciją ir atsakomybę, kuri privaloma visiems kineziterapeutams ir jų darbdaviams, taip pat institucijoms, rengiančioms ir tobulinančioms šiuos specialistus bei kontroliuojančioms jų veiklą, bet ir kiekvienas iš jų įgijąs kineziterapeuto profesinę kvalifikasiją privalo betarpiškai laikytis profesinės etikos principų, gerbti pacientų teises ir jų nepaţeisti.
Lietuvoje nėra priimto atskiro kineziterapeutų etikos kodekso. Esminis dokumentas, kuris buvo patvirtinatas 2004 m. gruodţio 14 d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro pasirašytas įsakymas, reglamentuojantis šios profesijos atstovų veiklą Lietuvoje, yra galiojanti „Lietuvos medicinos norma MN 124:2004 „Kineziterapeutas. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“[26].
Pagal Lietuvos medicinos normą kineziterapeutui priskiriamos pareigos: Teikti kvalifikuotas kineziterapijos paslaugas;
Bendradarbiauti su kitais asmens ir visuomenės sveikatos prieţiūros, slaugos ir socialinės rūpybos specialistais;
Propoguoti sveiką gyvenseną, sveikatos tausojimo priemones;
Laikytis profesinės etikos principų, gerbti pacientų teises ir jų nepaţeisti;
Tobulinti profesinę kvalifikaciją bei tvarkyti darbo dokumentus teisės aktų nustatyta tvarka;
Paaiškinti kineziterapeuto praktikos aplinkybes Sveikatos apsaugos ministerijos, teisėsaugos institucijų prašymu;
Taikyti tik įteisintus Lietuvoje fizioterapijos, kineziterapijos metodus; Atlikti kitas Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas pareigas.
Lietuvos medicinos normoje teigiama, kad kineziterapeutas uţ padarytas klaidas, aplaidumą, netinkamą jam priskirtų funkcijų vykdymą ar bioetikos reikalavimų paţeidimą, taip pat uţ pareigų viršijimą atsako Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka [26].
Todėl kiekvienas pofesionalus kineziterapeutas turėtų ţinoti savo teises, pareigas, būti kompetetingas ir atsakyti uţ savo sperndimus bei veiksmus. Tik šių visų normų laikymasis ir vykdymas gali duoti maksimalų rezultatą pagalbos laukiančiam ligoniui, o specialistas savo nuoširdţiu profesionaliu darbu tampa specilybės autoritetu.
2.2.3. Kineziterapijos specialistų ruošimas Lietuvoje
1995 m. susikūręs Europos aukštojo mokslo kineziterapijos tinklas (ENPHE- European Network of Physiotherapy in Higher Edukation) teikia šias kineziterapiautų rengimo rekomendacijas:
1. Ketverių metų universitetinį išsilavinimą;
3. Darbu pagrįstą mokymą;
4. Nuolatinį profesinį tobulėjimą [27].
Lietuvoje kineziterapeutas profesinę kvalifikaciją įgyja baigęs kineziterapijos studijas Lietuvos Respublikos teisės aktais valstybės pripaţintoje mokymo įstaigoje, turinčioje teisę vykdyti kineziterapijos studijų programą. Pagrindinis dokumentas reglamentuojantis aukštųjų mokyklų studijų programos rengimą yra Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo bei socialinės apsaugos ir darbo ministrų 2004 m. gruodţio 31 d. išleistas įstatymas Nr. ISAK-2093/11-301 „Kineziterapeuto rengimo standartas“ [4, 31].
Kineziterapeuto rengimo standartas parengtas, atsiţvelgiant į Europos Sąjungos direktyvas, ENPHE (European Network of Physiotherapy in Higher Education) rekomendacijas, WCPT (World Confederation of Physical Therapy) dokumentus (European Physiotherapy Service Standards, European Physiotherapy Benchmark Statement), Lietuvos Respublikos švietimo įstatymą, Nacionalinę sveikatos koncepciją, asmens sveikatos prieţiūrą reglamentuojančius teisės aktus, nuosekliųjų studijų programų rengimo nuostatus ir kitus teisės aktus.
Asmenys baigę studijų programą pagal kineziterapeuto rengimo standartą, įgyja profesines komepetencijas teikti asmens sveikatos prieţiūros paslaugas, savarankiškai atlikti asmeninės atsakomybės reikalaujantį darbą. Toks specialistas organizuoja ir ištiria asmens funkcinę būklę ir fizinį pajėgumą, analizuoja ir apibendrina tyrimo rezultatus, rengia individualias kineziterapijos programas, savarankiškai atlieka kineziterapijos procedūras bei pratybas, uţtikrina teikiamų paslaugų kokybę bei saugumą, dirba komandoje, konsultuoja medicinos ir kitų sričių specialistus, mokina pacientus bei jų artimuosius vykdyti prevencinę veiklą, tobulina profesinę kvalifikaciją. Kineziterapeuto rengimo standartas garantuoja kvalifikuotą kineziterapeuto darbą visų sveikatos prieţiūros lygių asmens sveikatos prieţiūros įstaigose, socialinės reabilitacijos ir abilitacijos, ugdymo, globos, sveikatingumo ir sporto centruose bei klubuose ir kitose įstaigose [4, 31].
Šiuo metu kineziterapeutus Lietuvoje ruošia trys universitetinės aukštosios mokyklos. Nuo 1992-1994 m. Lietuvos kūno kultūros institutas pradėjo rengti kineziterapijos specialistus, o nuo 2001-2002 m. kineziterapijos bakalauro studijų programą pradėjo vykdyti Kauno medicinos universitetas (KMU) ir Vilniaus universiteto Medicinos fakultetas (VU) (Plačiau apie kineziterapijos bakalauro studijų programas ţr. 2 lentelė).
2 lentelė. Aukštojo mokslo kineziterapijos universitetinių studijų programų palyginimas (Bakalauro studijų programa)
Informacija apie programas Institucija Kauno medicinos universitetas Lietuvos kūno kultūros akademija Vilniaus universitetas Studijų programos
pavadinimas Kineziterapija Kineziterapija Kineziterapija
Suteikiama kvalifikacija Kineziterapijos bakalauras, Kineziterapeutas, Reabilitacijos bakalauras Kineziterapijos bakalauras, Kineziterapeutas, Reabilitacijos bakalauras Kineziterapijos bakalauras, Kineziterapeutas, Reabilitacijos bakalauras Studijų programos
trukmė (metais) 4 metai 4 metai 4 metai
Studijų mokymosi
forma Dieninės Dieninės Dieninės
Studijų programos apimtis (kreditais) 160 160 160 Šiuo metu studijuojančių studentų skaičius 82 264 116 [3, 16, 29, 53]
Sėkmingai baigę pirmosios pakopos (bakalauro) kineziterapijos studijų programą visi norintys studijuoti toliau turi galimybę mokytis antrosios studijų pakopos magistrantūros programoje. Antrosios pakopos (magistro) kineziterapijos studijų programa suteikia kineziterapeutams galimybes sustiprinti savo profesines klinikines kompetencijas, tampant aukštos kvalifikacijos savarankišku specialistu.
Kineziterapijos kvalifikaciją kelti galima Kauno medicinos universitete. Šiame universitete kineziterapijos magistrantūros programa vykdoma nuo 2005 m. [15, 16]. LKKA magistrinė programa orientuota į sporto kineziterapiją, taigi yra unikali galimybė tapti sporto kineziterapeutais, kurių iki šiol Lietuvoje nerengia nė viena aukštoji mokykla. Šiuo metu akademijoje galima rinktis dienines arba neakivaizdines studijas, kurie nori įgyti reabilitacijos magistro kvalifikacinį laipsnį ir tapti kineziterapeutu [28, 29].
Vilniaus universitete nėra kineziterapijos magistrantūros (antrosios pakopos) studijų programos, tačiau čia po kineziterapijos bakalauro studijų studijuoti galima, įgyjant reabilitacijos magistro kvalifikaciją. Vilniaus universitete reabilitacijos magistrantūros
programa dėstoma nuo 2007 m. (Plačiau apie kineziterapijos magistrantūros studijų programas ţr. 3 lentelė).
3 lentelė. Aukštojo mokslo kineziterapijos universitetinių studijų programų palyginimas (Magistrantūros studijų programa)
Informacija apie programas Institucija Kauno medicinos universitetas Lietuvos kūno kultūros akademija Vilniaus universitetas Studijų programos
pavadinimas Kineziterapija Kineziterapija Reabilitacija
Suteikiama kvalifikacija Kineziterapijos magistras, Kineziterapeutas, Reabilitacijos magistras Kineziterapijos magistras, Kineziterapeutas, Reabilitacijos magistras Kineziterapeutas arba ergoterapeutas, Reabilitacijos magistras Studijų programos
trukmė (metais) 2 metai 2 metai 2 metai
Studijų mokymosi forma Dieninės Dieninės / Neakivaizdinės Dieninės Studijų programos apimtis (kreditais) 80 80 80 Šiuo metu studijuojančių studentų skaičius 25 80 38 [3, 16, 29, 53]
Pagal atviros informavimo ir konsutavimo orientavimosi sistemos (AIKOS) pateiktais duomenimis iš viso 2008 - 2009 mokslo metais kineziterapiją studijavo viso 1081 studentas: 366 aukštosiose universitetinėse mokyklose ir 626 kolegijose. Tais metais 89 studentai studijavo magistrantūroje. Šiuo metu šalyje yra apie 400 kineziterapijos specialybę įgijusių aukštąjį universitetinį ir neuniversitetinį išsilavinimą, per 200 kineziterapeutų profesinį išsilavinimą įgijo kolegijose [3, 4].
Nors 2002 - 2006 m. Lietuvoje aukštojo mokslo plėtros plane buvo padidintas kineziterapijos specialybės studentų skaičius, tačiau kineziterapeutų poreikio apskaičiavimai pagal Europos Sąjungos standartus rodo, kad tokių specialistų Lietuvoje reikėtų apie 5000. Šį specialistų skaičių aukštosiose mokyklose Lietuvoje galima būtų pasiekti per du dešimtmečius, jei studentai įgiję išsilavinimą šalyje neišvyktų dirbti kitur. Taip pat A.
Juocevičiaus atlikto tyrimo duomenys rodo, kad Lietuvai per maţai šios speciaybės atstovų ir vis dar reikia 5-7 kartus daugiau kineziterapeutų nei turime šiandien [19, 22, 49].
Analogiška išvada pateikiama palyginus kineziterapijos specialybę turinčių asmenų skaičių 10 000 gyventojų Lietuvoje su šiais rodikliais kitose šalyse galima teigti, kad jis Lietuvoje kelis kartus maţesnis (4 lentelė) [19].
4 lentelė. Kineziterapeutų skaičius Lietuvoje ir kitose šalyse Šalis Kineziterapeutų skaičius (tūkst.)
Santykis sugyventojų skaičiumi Didţioji Britanija 20 1 : 2850 Olandija 10,5 1 : 1250 Danija 3,9 1 :1280 Švedija 6 1 : 1516 Norvegija 5 1 : 800 Lietuva 0,6 1 : 6333 [19]
Nors ir sukurta įstatyminė bazė kineziterapeutų rengimui, tačiau dėl nepakankamo finansavimo baigusiems kineziterapijos studijas jauniesiems specialistams sudėtinga susirasti darbą sveikatos prieţiūros sektoriuje [22].
2.2.4. Kineziterapeutų darbo sąlygos Lietuvoje ir uţsienio šalyse
Beveik iki 2005 metų kineziterapeutai dirbo tik sveikatos prieţiūros įstaigose reabilitacijos komandoje. 2005 metais Vilniuje susikūrė pirmasis privatus Kineziterapijos centras [48].
Šiuo metu pagal sveikatinimo veiklą kineziteapijos praktika apima pirmines ambulatorines paslaugas, stacionarines paslaugas, reabilitacijos paslaugas, slaugos paslaugas [30]. Kineziterapeuto praktikos vietos yra sveikatos prieţiūros įstaigose, turinčiose licenziją teikti medicinines reabilitacijos paslaugas, vaikų su negalia ugdymo įstaigose, sveikatinimo ir atsigavimo paslaugas teikiančiose įstaigose, savarankiško gyvenimo namuose, protezinių,
ortopedijos gaminių ir techninių priemonių pritaikymo įstaigose, globos įstaigose, pensionatuose [26].
Kineziterapija gydymo ir reabilitacijos tikslais gali būti atliekama ligoninėse, slaugos ligoninėse, slaugos namuose, reabilitacijos centruose, psichiatrinėse ligoninėse, privačiose kineziterapijos kabinetuose ar centruose. Įvairiuose uţimtumo ar dienos centruose, mokyklose ar darţeliuose, senjorų namuose, darbo vietose įvairiose kompanijose ar biuruose [26].
Lietuvoje kineziterapijos paslaugos dar nėra pakankamai išplėtotos, kineziterapeutai nedirba švietimo bei mokslo įstaigose, mokyklose. Tai pat apie praktiką darbo vietose įvairiose kompanijose bei biuruose dar tik pradedama domėtis.
Todėl vis daţniau sveikatos sistemoje Lietuvoje ir uţsienio šalyse atkreipiamas dėmesys šios specialybės atstovams, vis daţniau atliekami tyrimai analizuojantys kineziterapijos specialistų paklausą ir poreikį reabilitacijos procese. Taip pat analizuojamas šių paslaugų prieinamumas ir paslaugų kokybė. Bet pastaruoju metu vis daţniau tyrimo dalyviais tampa patys šios srities specialistai tam, kad išsiaiškinti koks jų pasitenkinimas darbu, su kokiomis problemomis susiduria dirbant ir koks jų pačių poţiūris į šią specialybę, koki jos privalumai, trūkumai, kokios ateities perspektyvos. Šiais tyrimais siekiama parodyti ko trūksta šiai sveikatinimo sistemos daliai ir ką reikia tobulinti, kad būtų abipusis pasitenkinimas - specialistų dirbant, o pacientų gaunant paslaugą.
Lietuvoje 2007 m. KMU magistrantė S. Štombergienės atliko tyrimą siekdama išsiaiškinti Lietuvos kinezterapeutų pasitenkinimą darbu. Buvo apklausti kineziterapeutai Lietuvos kineziterapeutų draugijos rengto suvaţiavimo metu. Gauti rezultatai parodė, kad didţioji dalis (77,6 proc.) Lietuvos kineziterapeutų buvo patenkinti darbu. Aukštąjį universitetinį išsilavinimą turintys asmenys buvo labiau patenkinti darbu. Tarp apklaustųjų buvo ir tokių, kurie nenorėjo dirbti šio darbo, todėl jei turėtų galimybę iš naujo pasirinkti specialybę - nesirinktų šios specialybės, taip manė 16,8 proc. apklaustųjų. Labiausiai apklaustuosius darbe tenkino santykiai su bendradarbiais ir darbo įdomumas, o maţiausiai uţmokestis bei jo didėjimo galimybės. Taip pat nemaţą dalį respondentų netenkino gydytojų poţiūris į jų specialybę [48].
Panašus tyrimas buvo atliktas 2009 m. taip pat KMU magistrantės D. Plečkaitienės. Šio tyrimo dalyviai kineziterapeutai vėl gi buvo apklausti Lietuvos kineziterapeutų draugijos rengto suvaţiavimo metu. Apklausa buvo siekiama išsiaiškinti, kaip kineziterapeutai vertina savo profesinį pasirengimą, darbo sąlygas ir specialybės perspektyvas. Gauti rezultatai, kaip ir prieš porą metų S. Štombergienės atlikto tyrimo metu gauti panašūs. Vertinant kineziterapeutų pasitenkinimą darbu dauguma apklausos dalyvių buvo patenkinti savo darbu,
o pagrindinės prieţastys, kurios netenkino specialistų dirbant, tai maţas atlyginimas ir didelis fizinis darbo krūvis. Tyrimo metu paiškėjo, kad dauguma darbuotojų dirba valstybinėse sveikatos prieţiūros įstaigose: ligoninėse, poliklinikose. Šiose įstaigose buvo nustatytas didţiausias darbo krūvis bei labiausiai reikalingas gydytojo poţiūrio keitimas į kineziterapeutą [36].
Uţsienio šalyse siekiant nustatyti kineziterapeutų pasitenkinimą darbu buvo apklausti 1906 kineziterapeutai. Nustatyta, kad ir vyrams, ir moterims svarbiausi veiksniai, kaip ir daugumos Lietuvos kineziterapeutų nuomone, jų pasitenkinimą karjera ir darbu lėmė teisingas atlygis uţ darbą, statusas [39]. Tačiau ne visų uţsienio šalių kineziterapeutams didesnį pasitenkinimą darbu lemė atlyginimo dydis, kitus specialistus labiau tenkino profesinio tobulėjimo galimybė bei pripaţinimo galimybė. Ši išvada buvo priimta, kai 2003 m. buvo apklausti 463 kineziterapeutai JAV. Tyrimu siekta išsiaiškinti į kokius veiksnius reikėtų atkreipti dėmesį, siekiant šiuos specialistus išlaikyti darbo vietose. Šio tyrimo rezultatai parodė, kad medicinos įstaigų administratoriai turi atkreipti dėmesį į profesinį specialistų tobulėjimą, galbūt jiems rengti įvairias tobulinimo programas dirbant arba naudoti kitus būdus jų savirealizacijai [37].
Atsiţvelgiant į darbo krūvį D. Akroy su bendraautoriais ištyrė 413 kineziterapeutų bei ergoterapeutų JAV vidinius bei išorinius veiksnius, kurie lemia šios srities specialistų pasitenkinimą darbu. JAV kineziterapeutų nuomonė sutapo su Lietuvos kineziterapeutų nuomone. Apibendrinus rezultatus paaiškėjo, kad dirbančiųjų kineziterapeutų ambulatorinėje sveikatos prieţiūroje pasitenkinimas darbu buvo didesnis nei dirbančiųjų ligoninėse ar poliklinikose [1].
Lietuvoje taip pat buvo atliktas tyrimas, kurio metu buvo aplausti ergoterpijos studentai. Šio tyrimo rezultatai turėtų būti įdomūs ir kineziterapeutams, kadangi reabilitacijos komandoje kineziterapeutai ir ergoterapeutai dirba kartu. Tyrimu buvo siekiama suţinoti kaip ergoterapeutai vertina savo karjeros galimybes. KMU magistrantės L. Liškauskienės gautos apklausos išvados apie darbo vietos pasirinkimą baigus studijas paaiškėjo, kad dauguma apklaustųjų, kaip ir kitų prieš tai apţvelgtų tyrimų respondentai labiau vertina ir pirmenybę teikia reabilitacijos ir sanatorinio gydymo įstaigoms. Todėl baigę studijas norėtų dirbti šiose sveikatos stiprinimo įstaigose. Tyrimo rezutatai parodė, kad Lietuvoje baigę studijas pagal specialybę tikisi įsidarbinti 75,3 proc. ergoterapijos studentų. Kur dirbs baigę studijas, ţino tik nedidelė dalis respondentų (6,3 proc.). Dirbti į uţsienio šalis galvoja išvykti 29,4 proc. respondentų, kurie nesitikėjo baigę studijas įsidarbinti Lietuvoje. Norą dirbti uţsienio šalyse lemė – didesnis atlyginimas bei geresnės darbo sąlygos [32].
Nors aplinka keičiasi nesustodama ir mokslas sparčiai ţengia į priekį, tačiau problemų sveikatos prieţiūros sistemoje nemaţėja. Atlikti tyrimai rodo, kad šioje srityje visada buvo ir bus trūkumų, kurie kinta kartu su besikeičiančia aplinka. Todėl nuolatos reikalinga tirti šią sistemą ir joje dalyvaujančius ţmones, kad atsiradusios problemos kuo anksčiau būtų identifikuotos ir ieškant tinkamų būdų sprendţiamos.
Kadangi apie kineziterapeutų karjeros galimybes mokslinių darbų nepavyko rasti, bet siekdami išsiaiškinti, kaip šią profesiją pasirinkę studentai sieja savo ateitį su šia nesena specialybe, atlikome kineziterapijos studentų poţiūrio į jų karjeros galimybes analizę.
3. TYRIMO METODAI IR MEDŢIAGA
3.1. Tyrimo eiga ir imtis
Bandomasis tyrimas buvo atliktas 2009 metų spalio mėnesį apklausiant 14 kineziterapijos specialybę studijuojančius studentus. Bandomuoju tyrimu buvo siekiama išsiaiškinti, ar respondentams klausimai suprantami. Po apklausos anketa buvo koreguota.
Tyrimas atliktas 2010 m. sausio – vasario mėnesiais. Tyrimo metu naudotas vienmomentis anoniminės apklausos metodas. Buvo apklausti visi aukštosiose Lietuvos mokyklose kineziterapijos specialybę studijuojantys trečio ir ketvirto kurso studentai. Į tyrimą nebuvo įtraukti kolegijose studijuojantys studentai, kadangi kolegijose yra ruošiami kineziterapeutų padėjėjai, o ne kineziterapeutai. Apklausos metu buvo siekiama įvertinti Lietuvos kineziterapijos studentų poţiūrį į karjerą ir jų karjeros galimybes bei nustatyti nuomonę apie jų pasirinktą specialybę.
Universitetuose iš viso tyrimo metu trečiame ir ketvirtame kurse studijavo 179 kineziterapijos studentai. Imtis buvo skaičiuojama naudojantis statistinio paketo EpilInfo 6 imties skaičiavimo programa STATCALC [8]. Tyrimo imtis buvo sudaroma remiantis 95 proc. pasikliovimo lygmeniu ir 5 proc. paklaidos tikimybe (p).
Skaičiavimai parodė, kad norint gauti statistiškai reikšmingus rezultatus, reikia maţiausiai apklausti 123 kineziterapijos studentus. Todėl buvo nuspręsta anketas dalinti visiems – t.y. 179 kineziterapijos studentams.
Tyrimo metu iš viso buvo išdalintos 173 anketos trečio ir ketvirto kurso kineziterapijos specialybės studentams. Tolimesniam tyrimui atgal gautos ir statistinėje analizėje buvo naudotos 154 teisingai uţpildytos anketos (kitos 19 – buvo blogai ar / ir nepilnai uţpildytos). Atsako daţnis 89,02 proc. visų išdalintų anketų (plačiau ţr. 5 lentelė).
5 lentelė. Respondentų dalyvavimo tyrime aktyvumas
Mokymosi įstaiga Išdalintos anketos Sugrįţusios anketos anketų Iš viso 3 kursas 4 kursas 3 kursas 4 kursas
Vilniaus universitetas (VU) 19 18 17 14 31
Kauno medicinos
universitetas (KMU) 18 15 14 13 27
Lietuvos kūno kultūros
akademija 57 52 52 44 96
Dėl apklausos vykdymo buvo gauti leidimai iš fakultetų dekanų. Anketos studentams buvo dalinamos tiesiogiai, kurias dalinau aš pati, paskaitų metu, t.y. kiekvienam atėjusiam į paskaitą studentui. Studentų buvo paprašyta anketą grąţinti iš karto ją uţpildţius.
Anketą sudarė 25 klausimai. Klausimuose atsispindėjo respondentų demografinės ir socialinės charakteristikos (lytis, amţius, gyvenamoji vieta, mokymosi įstaiga bei kursas), studentų poţiūris į karjerą, studentų nuomonė apie kineziterapijos specialybę bei įsidarbinimo galimybes.
3.2. Statistinės analizės metodai
Statistinė duomenų analizė atlikta naudojant SPSS 13.0 ir MS Excel programą. Ryšiai tarp poţymių buvo vertinami Chi-kvadrato (χ)² kriterijumi bei laisvės laipsnių skaičiumi (lls). Skirtumai tarp atitinkamų duomenų (dominančių grupių, pavyzdţiui, vyrų ir moterų ar mokymosi įstaigos) laikomi reikšmingi (arba poţymiai yra priklausomi), kai klaidos tikimybė p<0,05 (p<0,05 – statistiškai reikšminga, p<0,01 – labai reikšminga, p<0,001 - ypač reikšminga). Lyginant du santykinius dydţius ir norint nustatyti ar jų skirtumas esminis buvo apskaičiuojamas z-koeficientas. Statistinės duomenų analizės rezultatai pateikiami lentelėse ir grafikuose. Vidutinis kvadratinis standartinis nuokrypis skaičiuotas (SN) norint įvertinti reikšmių išsibarstymą apie vidurkį.
3.3. Tiriamųjų charakteristikos
Tyrimo dalyviai – trečio ir ketvirto kurso kineziterapijos studijų studentai. Tiriamųjų amţiaus vidurkis buvo 22 m. Jauniausias tyrime dalyvavęs respondentas - 20 m, vyriausias – 35 m. Viso tyrime dalyvavo 154 asmenys. Respondentų pasiskirstymas pagal lytį: vyrų - 32 (20,8 proc.), moterų buvo 122 (79,2 proc.). Moterų vidutinis amţius 21,8 m. ±1,59, vyrų - 22,4 m. ±2,95.
Tyrimo imtį sudarė Lietuvos universitetuose kineziterapijos specialybę trečiame ir ketvirtame kurse studijuojantys respondentai: LKKA (62,3 proc.), VU – (20,2 proc.) ir 17,5 proc. respondentų iš KMU (plačiau ţr. 6 lentelė).
6 lentelė. Respondentų pasiskirstymas pagal mokymosi įstaigą bei kursą
Mokymosi įstaiga 3 kursas 4 kursas respondentų Iš viso
Vilniaus universitetas (VU) 17 14 31
Kauno medicinos universitetas (KMU) 14 13 27
Lietuvos kūno kultūros akademija (LKKA)
52 44 96
Iš viso respondentų 83 71 154
Kas ketvirtas (39,6 proc.) respondentas gyveno didmiestyje (Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir t.t.), 31,8 proc. - mieste ir 28,6 proc. - gyveno miestelyje arba rajone.
Statistiškai reikšmingų sąsajų tarp respondentų sociodemografinių rodiklių ir mokymosi įstaigos bei kurso nenustatyta.
4. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS
4.1. Kineziterapijos studentų nuomonė apie karjerą ir jos vaidmenį gyvenime
Beveik pusės (46,1 proc.) tyrimo dalyvių nuomone labiausiai sėkmingą karjerą atspindintis teiginys yra „individualus tobulėjimas pasirinktoje veikloje“, kas ketvirtas apklausos dalyvis teigė, kad sėkminga karjera yra sėkminga veikla bei pasisekimas gyvenime. Aukštesnį statusą ir prestiţines pareigas nurodė 14,1 proc. tiriamųjų, o kas dešimtas sėkmingą karjerą siejo su greitu, sėkmingu kilimu tarnyboje ir tik 3,9 proc. apklausoje dalyvavusių respondentų sėkmingos karjeros sampratą įvardijo, kaip didėjantį atlyginimą (ţr. 1 pav.).
1 pav. Respondentų nuomonę atspindintis sėkmingos karjeros sampratos skirstinys
Atlikus statistinę analizę statistiškai reikšmingos priklausomybės tarp sėkmingos karjeros sampratos ir sociodemografinių rodiklių (amţiaus, lyties, gyvenamosios vietos bei mokymosi įstaigos ir kurso) nenustatyta (p>0,05).
Nustatyta, kad didţioji dauguma (78,6 proc.) respondentų nurodė, jog jiems karjera yra svarbi, tačiau ji nėra svarbesnė uţ jų asmeninį gyvenimą. Ir tik maţoji tiriamųjų dalis (1,3 proc.) nurodė, kad karjera jiems absoliučiai nerūpi (ţr. 2 pav.).
2 pav. Respondentų poţiūrį apie karjeros vaidmenį „asmeniniame“ gyvenime atspindintis skirstinys
Nors statistiškai reikšmingų skirtumų nebuvo nustatyta, tačiau matome tendenciją, kad moterys labiau buvo linkusios teigti, kad karjera yra svarbi, bet ne svarbesnė nei asmeninis gyvenimas (atitinkamai 82,0 proc. ir 65,6 proc.) (p>0,05) (ţr. 7 lentelė).
7 lentelė. Respondentų poţiūrio, į karjeros vaidmenį „asmeniniame“ gyvenime, pasiskirstymas pagal lytį
Karjeros vaidmuo „asmeniniame“ gyvenime Respondentai (proc. / n) Iš viso (proc. / n) N＝154 z (p) Vyras N＝32 Moteris N＝122 Be karjeros neįsivaizduoju savo gyvenimo 18,8 / 6 9,8 / 12 11,7 / 18 1,20 (p>0,05) Karjera svarbi, bet ne
svarbesnė uţ „asmeninį gyvenimą”
65,6 / 21 82,0 / 100 78,6 / 121 1,79 (p>0,05)
Karjera yra antraeilis
dalykas, ne itin svarbi 12,5 / 4 7,4 / 9 8,4 / 13 0,81 (p>0,05) Karjera man yra absoliučiai
nesvarbi 3,1 / 1 0,8 / 1 1,3 / 2 0,72 (p>0,05)
Taip pat reikšmingų ryšių tarp respondentų gyvenime karjeros uţimamo vaidmens ir kitų sociodemografinių rodiklių nenustatyta (p>0,05).
Devynių iš dešimties (92,2 proc.) apklausos dalyvių nuomone karjera ir asmeninis gyvenimas yra tarpusavyje suderinami dalykai, ir tik maţoji dalis (7,8 proc.) respondentų teigė, kad karjera ir asmeninis gyvenimas nėra suderinami dalykai (ţr. 3 pav.).
Nuomonės pasiskirstymui respondentų lytis, amţius, gyvenamoji vieta, mokymosi įstaiga bei kursas, statistiškai reikšmingos įtakos neturėjo (p>0,05).
3 pav. Respondentų poţiūrio, apie karjeros ir „asmeninio gyvenimo“ suderinamumą, skirstinys
Kad sėkminga karjera yra būtinas „laimingo gyvenimo“ komponentas manė daugiau nei pusė (62,3 proc.) tiriamųjų, o 37,7 proc. – sėkmingos karjeros nelaikė būtinu „laimingo gyvenimo“ komponentu.
Kad karjeros siekimas trunka visą gyvenimą (beveik visą gyvenimą) manė du trečdaliai (66,9 proc.) respondentų, o trečdalis (33,1 proc.) – su šia nuomone nesutiko.
Nors statistiškai reikšmingų skirtumų nebuvo nustatyta, tačiau stebime tendenciją, kad moterys ir vyrai pritarė nuomonei, kad karjeros siekimas tai visą (beveik visą) gyvenimą trunkantis procesas (p>0,05) (ţr. 8 lentelė).
8 lentelė. Respondentų pasiskirtymas (proc.) atsiţvelgiant į karjeros siekimo laikotarpį ir lytį
Karjeros siekimo laikotarpis
Respondentai (proc. / n) Iš viso (proc. / n) N＝154 z (p) Vyras N＝32 Moteris N＝122 Karjeros siekimas - visą
gyvenimą trunkantis procesas 53,1 / 17 70,5 / 86 66,9 / 103 1,78 (p>0,05) Karjeros siekimas - ne visą
gyvenimą trunkantis procesas 46,9 / 15 29,5 / 36 33,1 / 51 1,78 (p>0,05)
p - reikšmingumo lygmuo respondentų lyčių atţvilgiu
Laikotarpiui, per kurį padaroma sėkminga karjera, nuomonės pasiskirstymui kiti sociodemografiniai rodikliai statistiškai reikšmingos įtakos neturėjo (p>0,05).
Daugumos respondentų nuomone svarbiausias veiksnys sėkmingoje karjeroje yra asmeniniai profesiniai gebėjimai (79,2 proc.) bei darbštumas (53,9 proc.), nelabai svarbus – asmeninės charakterio savybės bei palankiai susiklosčiusios aplinkybės, o maţiausiai svarbus veiksnys sėkmingoje karjeroje - konformizmas, t.y. mokėjimas prisitaikyti prie kitų ţmonių (ţr. 9 lentelė).
9 lentelė. Respondentų nuomonės skirstinys (proc.) atsiţvelgiant į sėkmingą karjerą lemiančius veiksnius
Sėkmingą karjerą lemiantys veiksniai Labai svarbu (proc. / n) Nelabai svarbu (proc. / n) Visiškai nesvarbu (proc. / n) Iš viso (proc. / n) Asmeniniai profesiniai gebėjimai 79,2 / 122 15,6 / 24 5,2 / 8 100 / 154
Darbštumas 53,9 / 83 37,0 / 57 9,1 / 14 100 / 154
Konformizmas (prisitaikymas prie
kitų ţmonių) 5,9 / 9 30,5 / 47 63,6 / 98 100 / 154
Asmeniniai ryšiai 14,3 / 22 31,2 / 48 54,5 / 84 100 / 154
Palankiai susiklosčiusios aplinkybės 17,5 / 27 41,6 / 63 40,9 / 64 100 / 154
Pagrindiniai motyvai, kurie labiausiai skatina (ar skatintų) siekti karjeros, tai sudaryta galimybė realizuoti savo ambicijas, sulaukti pagarbos ir įvertinimo bei galimybė išreikšti savo individualumą ir sugebėjimus (atitinkamai 41,6 proc. ir 42,9 proc.). Maţiausiai reikšmingas apklausos dalyvių nuomone motyvas, kuris labiausiai skatina (ar skatintų) siekti karjeros tai materialinės gerovės pakilimas (pinigai) (ţr. 10 lentelė).
10 lentelė. Respondentų nuomonės atspindinčios pagrindinius motyvus, skatinančius siekti karjeros, skirstinys
Pagrindiniai motyvai, skatinantys siekti karjeros Labai svarbu (proc. / n) Nelabai svarbu (proc. / n) Visiškai nesvarbu (proc. / n) Iš viso (proc. / n) Galimybė realizuoti savo ambicijas,
sulaukti pagarbos ir įvertinimo 41,6 / 64
34,4 / 53 24,0 / 37 100 / 154
Galimybė išreikšti savo individualumą
ir sugebėjimus 42,9 / 66 33,1 / 51 24,0 / 37 100 / 154 Materealinės gerovės pakilimas
(pinigai) 14,3 / 22 31,8 / 49 53,9 / 83 100 / 154
4.2. Kineziterapijos studentų nuomonė apie kineziterapijos specialybę
Nustatyta, kad kas antro (49,7 proc.) respondento svarbiausias motyvas renkantis kineziterapijos specialybę buvo noras padėti ţmonėms, kas penktas (19,6 proc.) apklausos dalyvis teigė, kad tai vienintelė specialybė, kuri jį tuo metu domino. Dešimtadalis (9,8 proc.) respondentų šią specialybę pasirinko paskatinti artimųjų ar draugų, o 7,2 proc. – rinkosi manydami, kad bus lengva susirasti darbą ir siekti karjeros. Buvo ir tokių studentų, kurie į kineziterapeuto specialybę stojo, vien todėl, kad nepavyko įstoti kitur (ţr. 4 pav.).
4 pav. Pagrindiniai kriterijai, paskatinę respondentus, pasirinkti kineziterapeuto specialybę
Du trečdaliai (64,3 proc.) apklausos dalyvių mano, kad šiuo metu kineziterapeuto specialybė yra perspektyvi, 6,5 proc. respondentų nuomone – prestiţinė, ir kas dešimtas (9,1 proc.) teigia, kad kineziterapeuto specialybė šiuo metu yra neprestiţinė, neperspektyvi arba neaiškios paskirties (atitinkamai 10,4 proc. ir 9,7 proc.) (ţr. 5 pav.).
Dauguma (86,4 proc.) šiuo metu studijuojančių kineziterapijos studijose studentų progai pasitaikius sutiktų keisti specialybę. Tik maţa dalis (13,6 proc.) apklaustųjų studentų teigė vis dar norintys tapti kineziterapeutais ir progai pasitaikius - specialybės nesutikų keisti. Reikšmingai daugiau specialybę keisti sutiktų respondentų iš trečiojo kurso nei iš ketvirto kurso (atitinkamai 91,6 proc. ir 80,3 proc.) (p<0,05). Tuo tarpu daugiau ketvirto kurso studentų nei trečio kurso studentų teigė, kad progai pasitaikius jie savo specialybės nesutiktų keisti (atitinkamai 19,7 proc. ir 8,4 proc.) (p<0,05) (ţr. 11 lentelė).
11 lentelė. Respondentų pasiskirstymas atsiţvelgiant į savo specialybės keitimą ir kursą Ar keistumėte
specialybę?
Kursas (proc. / n) Iš viso
(proc. / n) N = 154 z (p) Trečias N = 83 Ketvirtas N = 71 Keistų 91,6 / 76 80,3 / 57 86,4 / 133 2,00 (p<0,05) Nekeistų 8,4 / 7 19,7 / 14 13,6 / 21 2,00 (p<0,05)
p - reikšmingumo lygmuo studijuojamo kurso atţvilgiu
Taip pat pasitaikius progai specialybę norėtų pakeisti daugiau respondentų tų, kurie baigę studijas planuoja darbo ieškoti Lietuvoje (atitinkamai 90,8 proc. ir 78,6 proc.) (p<0,05) nei respondentai, kurie baigę studijas planuoja išvykti iš Lietuvos (atitinkamai 21,4 proc. ir 9,2 proc.) (p<0,05) (ţr. 12 lentelė).
12 lentelė. Respondentų pasiskirstymas atsiţvelgiant į savo specialybės keitimą ir planuojamą darbo vietovę
Ar keistumėte specialybę?
Planuojama darbo vietovė
(proc. / n) Iš viso
(proc. / n) N = 154 z (p) Lietuvoje N = 98 Uţsienio šalyse N = 56 Keistų 90,8 / 89 78,6 / 44 86,4 / 133 1,97 (p<0,05) Nekeistų 9,2 / 9 21,4 / 12 13,6 / 21 1,97 (p<0,05)
