LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS MEDICINOS AKADEMIJA
Visuomenės sveikatos fakultetas Sveikatos vadybos katedra
Ringailė Karvelienė
AKUŠERIJOS GINEKOLOGIJOS SKYRIAUS DARBUOTOJŲ
BENDRAVIMO SU GIMDYVĖMIS SANTYKIŲ YPATUMAI „X“
SVEIKATOS PRIEŽIŪROS ĮSTAIGOJE
Magistro diplominis darbas (Visuomenės sveikatos vadyba)
Mokslinis vadovas Doc. dr. Lina Marcinkevičiūtė
SANTRAUKA
Visuomenės sveikatos vadyba
AKUŠERIJOS GINEKOLOGIJOS SKYRIAUS DARBUOTOJŲ BENDRAVIMO SU
GIMDYVĖMIS SANTYKIŲ YPATUMAI „X“ SVEIKATOS PRIEŽIŪROS
ĮSTAIGOJE
Ringailė Karvelienė
Mokslinė vadovė doc. dr. Lina Marcinkevičiūtė
Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos akademija, Visuomenės sveikatos fakultetas, Sveikatos vadybos katedra. Kaunas; 2015. 97p.
Darbo tikslas. Įvertinti gimdyvių ir akušerijos ginekologijos skyriaus darbuotojų požiūrį į
bendravimą ir ryšius su pacientų pasitenkinimu „X“ sveikatos priežiūros įstaigoje.
Uždaviniai. 1. Ištirti gimdyvių pasitenkinimą bendravimo santykiais su akušerijos
ginekologijos skyriaus darbuotojais „X“ sveikatos priežiūros įstaigoje. 2. Įvertinti akušerijos ginekologijos skyriaus darbuotojų požiūrį į bendravimą su gimdyvėmis „X“ sveikatos priežiūros įstaigoje. 3. Palyginti įvairių socialinių-demografinių pacientų grupių požiūrį į bendravimą.
Tyrimo metodika. Atlikta moterų, gimdžiusių „X“ sveikatos priežiūros įstaigoje anoniminė
anketinė apklausa. Išdalinta 190 anketų, grįžo 150 tyrimui tinkamų anketų (atsako dažnis 78,94 proc.). Statistinė duomenų analizė atlikta naudojant statistinį duomenų analizės paketą SPSS 13.0 versiją ir duomenų kaupimo Excel 2010 programą. Įvertinti ,,X“ akušerijos ginekologijos skyriaus darbuotojų požiūrį į bendravimą su gimdyvėmis buvo naudotas kokybinio tyrimo metodas - struktūrizuotas interviu. Atlikta 19 interviu: su 10 akušerių, 6 gydytojais ir 3 vaikų slaugytojomis.
Rezultatai. Tyrimo rezultatai parodė, kad gimdyvių esminiai poreikiai buvo: konsultacijos
biomedicininiais klausimais (54 proc.), poreikiai susiję su sveikatos įvertinimu bei išsamiu jo paaiškinimu (23 proc.); tarpasmeniniai pacientės ir medicinos darbuotojų santykiai (12 proc.). Pagrindiniai gimdyvių bendravimo lūkesčiai gydytojo, akušerės ir vaikų slaugytojų atžvilgiu buvo: profesionalumas, suprantamas paaiškinimas apie procedūras ir galimybė susisiekti su medicinos darbuotojais nedarbo dienomis. Skirtingose vietovėse (kaime, mieste) gyvenančių, skirtingą išsilavinimą įgijusių (nuo nebaigto pradinio iki aukštojo) ir skirtingo amžiaus (nuo 18-43m.) gimdyvių bendravimo su gydytojais, akušerėmis ir vaikų slaugytojomis esminių skirtumų (kurie ženkliai įtakotų bendravimą) nepastebėta.
Akušerijos ginekologijos skyriaus darbuotojų požiūriu bendravimas su gimdyvėmis yra sudėtingas patologijos (apsigimimų) atveju, esant konfliktinei pacientei, tuomet reikia mokėti bendrauti ir žinoti, kaip geriausia elgtis.
Raktažodžiai. Bendravimas, bendravimo santykiai, pacientas, gimdyvė, gydytojas akušeris -
SUMMARY
Management of Public Health
RELATIONSHIP AND COMMUNICATION BETWEEN OBSTETRICS
GYNECOLOGY DEPARTMENT EMPLOYEES AND MOTHERS IN „X“ HEALTH CARE FACILITY
Ringailė Karvelienė
Research supervisor doc. dr. Lina Marcinkevičiūtė
Lithuanian University of Health Sciences, Medical Academy, Faculty of Public Health, Department of Health Management. Kaunas; 2015. 97 p.
Aims. To evaluate the attitude of employees in obstetrics gynecology department and treated
mothers towards their communication and relationship in „X“ health care institution.
Objectives. 1. Investigate mothers’ satisfaction with communication to employees of
obstetrics gynecology department in „X“ health care institution. 2. Evaluate attitude of obstetrics gynecology department employees towards communication with mothers in „X“ health care facility. 3. Compare attitude of patients from various socio-demographic backgrounds towards communication with health care employees.
Methods. Anonymous poll was carried out for women who had given birth in X health care
institution. 190 questionnaires were distributed, 150 were returned and suitable for analysis (response rate 78,94%). Statistical data analysis was performed using statistical data package SPSS 13.0 version and data storage MS Excel 2010 program. To evaluate ,,X“ obstetrics gynecology department employees attitude towards communication with treated mothers qualitative method - structuralized interview – was adopted. 19 interviews were carried out: with 10 obstetricians, 6 doctors and 3 baby nurses.
Results. The results of the study showed that essential needs of mothers were: consultations
regarding biomedical questions (54%), needs related to health assessment comprehensive explanation of it (23%); interpersonal relationship of mothers and staff (12%). According to the opinion of doctors, obstetricians and baby nurses the main expectations of mothers regarding communication were: professionalism, understandable explanation about procedures and opportunity to reach medical workers on non-working days. There were no notable differences in communication with doctors, obstetricians and baby nurses among mothers from different locations (country, city), with different education (from unfinished primary to higher education) and different age (18 – 43 years old). According to the opinion of obstetrics gynecology department employees communication with mothers is mainly difficult in the case of pathology (birth defects) when a mother is opposing.
Keywords. Communication, relationship, patient, mother, doctor obstetrician - gynecologist,
midwife, baby nurse.
SANTRUMPOS
I – informantas. Lent. – lentelė.
MN – medicinos norma.
N – atvejų, respondentų skaičius. Pav. – paveikslėlis.
Proc. – procentai. VšĮ - Viešoji įstaiga. Žr. - žiūrėti.
PAGRINDINIŲ SĄVOKŲ ŽODYNĖLIS
Akušeris - asmuo, teisės aktų nustatyta tvarka įgijęs akušerio profesinę kvalifikaciją (Lietuvos medicinos normos MN 40. Akušeris. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė 2014).
Anketa – klausimų lapas tam tikroms žinioms surinkti. Jį pagal nurodytas taisykles užpildo respondentas (Tidikis, 2003).
Bendravimas – procesas, suprantamas kaip tolydumas, pradedant pirmuoju ir baigiant paskutiniuoju susitikimu. Tai, kas vyksta tarp susitikimų, paciento fizinė, emocinė ir psichologinė savijauta, kiti veikiantys faktoriai taip pat suvokiami kaip bendravimo proceso dalis.
Gimdyvė – naujagimio motina, gimdytoja (http://www.zodynas.lt/).
Gydytojas akušeris ginekologas – medicinos gydytojas, teisės aktų nustatyta tvarka įgijęs gydytojo akušerio ginekologo profesinę kvalifikaciją (Lietuvos medicinos normos MN 64. Gydytojas akušeris ginekologas. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė 2008).
Interviu – tyrimo metodas, gauti žodinei informacijai, numatytai tyrimo programoje. Metodika (gr. methodikė) – visuma būdų kuriam nors darbui tikslingai atlikti arba būdų visumos panaudojimo praktika; techninių operacijų ir veiksmų visuma, jų seka ir tarpusavio ryšys.
Pacientas – gydytojo gydomas ligonis (http://www.zodynas.lt/).
Pacientų lūkesčiai – tai lygiateisis bendravimas su mediku jiems prieinama forma (Petrik K. J., 2002); laukimas, viltis, išankstinės nuostatos (www.zodynas.lt).
Struktūrizuotas interviu – klausimai ir visa procedūra numatomi iš anksto, ir interviu eigoje mažai kas keičiama; šiuo atveju situacija esti apibrėžta (Kardelis 2002).
Tyrimo metodai – instrumentai, kurių pagalba pažįstama tiesa, atskleidžiami dėsningi objektyviojo pasaulio reiškinių ryšiai.
Vaikų slaugytoja – asmuo, įgijęs slaugos studijų baigimo diplomą bei vaikų slaugytojo profesinę kvalifikaciją (Lietuvos medicinos normos MN 91. Vaikų slaugytojas. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė 2001).
TURINYS
ĮVADAS ... 7
1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 10
1.1. Bendravimo santykių tarp medicinos darbuotojų ir pacientų raida ... 10
1.2. Bendravimo santykių tarp medicinos darbuotojų ir pacientų analizė ... 14
1.2.1. Gydytojo ir paciento bendravimo santykių analizė ... 14
1.2.2. Akušerės ir paciento (gimdyvės) bendravimo santykių analizė ... 19
1. 3. Medicinos darbuotojų ir pacientų bendravimo santykius įtakojantys socialiniai-demografiniai veiksniai ... 26
2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA ... 30
2.1. Kiekybinio tyrimo metodas ... 30
2.2. Kokybinio tyrimo metodas ... 33
3. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS ... 37
3.1. VšĮ „X” apskrities ligoninės gimdyvių anketinės apklausos duomenų analizė ... 37
3.2. VšĮ „X” apskrities ligoninės akušerijos ginekologijos skyriaus darbuotojų struktūrinio interviu duomenų analizė ... 45
3.3. VšĮ „X” apskrities ligoninės akušerijos ginekologijos skyriaus darbuotojų ir gimdyvių bendravimo funkcijos ... 56
IŠVADOS ... 60
PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 61
LITERATŪRA ... 62
ĮVADAS
Žmogaus atėjimas į pasaulį nuo senų senovės buvo nepaprastas įvykis. Ilgus šimtmečius jį supo įvairūs burtai ir magija, turintys padėti moteriai pagimdyti, apsaugoti naujagimį ir užtikrinti jam laimingą gyvenimą. Tai, kad gimdymas yra labai svarbus įvykis, o nėščios ir gimdančios moterys reikalauja globos, buvo suprantama jau labai seniai.
Gydytojų, akušerių ir kitų medicinos darbuotojų profesija – ypatinga. Jai nepakanka puikaus profesinio pasirengimo, būtina tai, kas skambiai vadinama talentu, pašaukimu ir meile. Bendravimas su pacientėmis, o ypač tokiais jautriais kaip būsimieji tėvai, - ne pati lengviausioji darbo pusė. Pastaraisiais metais visuomenėje esama daug įvairių nuomonių, nusiteikimų, madų ir pakraipų: vienos šeimos nori gimdyti vandenyje, kitos – namuose, trečios įsitikinusios, jog nėštumą geriausia baigti cezario pjūviu. Informuotas pacientės sutikimas yra įmanomas tik tada, kai pacientė gauna jai ir jos artimiesiems suprantamą, išsamią ir objektyvią informaciją. Tam reikalingas laikas, abipusiu pasitikėjimu ir pagarba paremtas ryšys su paciente bei geri bendravimo įgūdžiai.
Medicinos darbuotojams ir pacientėms yra svarbu suprasti vienas kito poziciją, atliekamą vaidmenį bendravimo procese, žinoti pokalbio ir tarpusavio bendravimo taisykles. Nepaisant turimų žinių ir bendravimo su pacientėmis patirties, medikams nėra lengva į situaciją pažvelgti iš pacientės perspektyvos, suprasti jos rūpesčius, jausmus, norus, įsitikinimus ir vertybes. Kuo geriau medicinos darbuotojai geba suprasti pacientės požiūrį, tuo labiau pacientės poreikius atitinkantį gydymą gali pasiūlyti. Bendraujant būtina prisitaikyti prie pacientės žinių lygmens ir aiškiau perteikti informaciją, atpažinti ir gebėti reaguoti į emocijas.
Lietuvoje tik XX amžiaus paskutinį dešimtmetį I. Misevičienės, Ž. Milašauskienės (2002), V. Leonavičiaus, M. Plieskio, J. Petrauskienės (2003), Z. Liubarskienės, L. Šoliūnienės, V. Kiliaus, E. Peičiaus (2004), R. Kaminsko, E. Peičiaus (2005) pradėti tyrimai išsamiau nagrinėjantys gydytojo ir paciento santykius. E. Žėbienės, J. Kairio ir I. Zoko (2004), atliktuose tyrimuose analizuojami tarpasmeninių gydytojo ir paciento santykių lūkesčiai. Įvardijamos pagrindinės lūkesčių sritys: paciento lūkesčiai, susiję su biomedicininiais konsultacijos aspektais (ištyrimu, tyrimų paskyrimu, diagnozės nustatymu, gydymu); paciento lūkesčiai, susiję su paciento sveikatos įvertinimu bei išsamiu jo paaiškinimu pacientui; psichologinės paramos lūkesčiai; paciento medicininės informacijos, prevencinės bei švietimo veiklos poreikiai; tarpasmeninių paciento ir gydytojo santykių lūkesčiai (Žėbienė ir kt., 2004).
Sėkmingas bendravimas yra svarbi visaverčio gyvenimo dalis, teigiamų emocijų šaltinis. Gebėjimas bendrauti žymia dalimi lemia sėkmę daugelyje profesinės veiklos sričių. Dažnai jis vertinamas ne mažiau nei dalykinės žinios ir profesiniai įgūdžiai. Pedagogams, prekybininkams, gydytojams bendravimas yra tarsi „darbo įrankis", kurį naudodami jie daro poveikį auklėtiniams, įgyja klientų ar pacientų pasitikėjimą (Bendravimo psichologija, 2005).
Pacientai neserga vien tiktai fiziškai ar vien tik emociškai, dažniausiai jiems būdingi abeji negalavimai. Konsultavimo pradžioje net neįmanoma atskirti, kas vyrauja. Gydytojo užduotis – aktyviai klausytis paciento pasakojimo, ieškant ir pastebint tiek vidaus ligos, tiek emocinio streso simptomus.
Labai reikšminga, kad paskutinį dešimtmetį į konsultavimo procesą sveikatos sistemoje aktyviai pradėta įtraukti ir pacientus – tai stipriai pakeitė žmonių lūkesčius ir gydytojų požiūrį. Dauguma pacientų iš gydytojų laukia daugiau informacijos nei gauna ir norėtų dalyvauti savo gydymo procese, nors, žinoma, ne visi. Todėl su kiekvienu pacientu būtina dirbti individualiai.
Temos aktualumas. Medikų ir paciento bendravimas tarptautinę mokslinę
bendruomenę domina ir akademiniu, ir medicininiu - teisiniu aspektu. Komunikacijos kursų įtraukimas į studijų programą laikoma nauja medicinos mokslų renovacija. JAV, Didžiojoje Britanijoje, Portugalijoje ir kitose į pacientą orientuotose sveikatos priežiūros sistemose skiriamas didelis dėmesys būsimų medikų komunikacijos mokymams, kurių metu ugdomi bendravimo įgūdžiai.
Optimali motinystės priežiūra galima tik tuo atveju, jei kartu su medicinine pagalba yra atsižvelgiama ir į gimdyvės poreikius bei savijautą. Šiandien motinystės priežiūros sistemos bendrai juda „į moterį orientuotų praktikų” kryptimi. Motinos vis labiau įtraukiamos į sprendimų priėmimą, joms suteikiamos galimybės pasirinkti labiausiai jos ir vaiko poreikius atitinkančias gimdymo aplinkybes. Kartu pastebima, kad „į moterį nukreipta priežiūra“, suteikianti moteriai galimybes pačiai būti aktyvia tos priežiūros dalyve ir priimti sprendimus, prisideda prie didesnių normalaus gimdymo galimybių, rečiau prireikia įvairių medicininių intervencijų.
Problema. Gimdyvių ir akušerijos ginekologijos skyriaus darbuotojų abipusis
pasitikėjimas formuojamas bendraujant. Pasitikėjimo mažėjimas blogina medicinos darbuotojų ir gimdyvių santykius.
Temos naujumas. Gimdyvių informaciniai, emociniai, psichologiniai ir net dvasiniai
poreikiai medicinos darbuotojams tampa dideliu psichoemociniu krūviu. Gimdyvės nėra ligonės, kurios iš medikų tikisi vien tik vaistų išrašymo, bet ir nori būti išklausytos, išgirstos ir
suprastos. Mokslinėje literatūroje dažniausiai galima pastebėti bendravimo santykių nagrinėjimą tarp medicinos darbuotojų ir onkologine liga sergančių pacientų arba tarp medicinos darbuotojų ir slaugos-palaikomojo gydymo pacientų ar jų šeimos narių.
Tyrimų nagrinėjančių gimdyvių ir akušerijos ginekologijos skyriaus darbuotojų bendravimą praktiškai nėra. Būtina akcentuoti, kad sveikatos išsaugojimas gimdyvei ir jos vaikeliui tampa ne tik medicinos darbuotojų pareiga, bet ir teisiškai įformintu pacientės interesu.
Darbe grįžtamojo ryšio pagalba (anketinė gimdyvių apklausa ir struktūrizuotas interviu akušerijos ginekologijos skyriaus darbuotojams) siekiama išaiškinti bendravimo santykių specifiką tarp gimdyvių ir medicinos darbuotojų.
Darbo objektas – akušerijos ginekologijos skyriaus darbuotojų su gimdyvėmis
bendravimas.
Darbo tikslas - įvertinti gimdyvių ir akušerijos ginekologijos skyriaus darbuotojų
požiūrį į bendravimą ir ryšius su pacientų pasitenkinimu „X“ sveikatos priežiūros įstaigoje.
Uždaviniai:
1. Ištirti gimdyvių pasitenkinimą bendravimo santykiais su akušerijos ginekologijos skyriaus darbuotojais „X“ sveikatos priežiūros įstaigoje.
2. Įvertinti akušerijos ginekologijos skyriaus darbuotojų požiūrį į bendravimą su gimdyvėmis „X“ sveikatos priežiūros įstaigoje.
1.
LITERATŪROS
APŽVALGA
1.1. Bendravimo santykių tarp medicinos darbuotojų ir pacientų raida
Senovės Egipte gydytojais buvo magai ir dvasininkai, kurie remdamiesi mistika, teologija ir racionalumu bandė paaiškinti pacientui ligų priežastis (Edelstein, 1937). Graikams Hipokratas buvo asmuo, sukūręs patyrimu ir racionaliais apmąstymais pagrįstą mediciną. Gydytojo uždavinys – stimuliuoti organizmo gyvybines jėgas ir padėti pacientui įveikti ligą. Hipokrato medicinos ypatybė buvo ta, kad jis suformavo pirmą medicinos etikos kodeksą, griežtai reglamentuojantį gydytojo ir paciento santykius. Vienas iš svarbiausių principų buvo „pirmiausia nepakenk“(Primum non nocere)(Kaba, Sooriakumaran, 2007).
Renesanse požiūris į paciento ir gydytojo santykius keitėsi. R. Kaba ir P.Sooriakumaran (2007) akcentavo, kad šiuo laikotarpiu suaktyvėjo liberalizmo ir žmogaus orumo gerbimo idėjos. Tai buvo geros prielaidos gydytojo vadovavimo ir paciento bendradarbiavimo (guidance-cooperation) modelio ištakoms susiformuoti. XVIII amžiuje dominavo ligos supratimas, besiremiantis paciento individualiais simptomais.
Gydytojai gydydami pacientą stengėsi išgydyti ligos simptomus, bet ne tirti patį pacientą. Toks supratimas iškėlė dominuojantį gydytojo ir paciento santykių vaidmenį. Tačiau XVIII amžiaus pabaigoje ligoninės tapo ta vieta, kur buvo gydomi neprivilegijuoti pacientai. Gydytojai teikė gydymą tiems, kurie tradiciškai laikomi pasyvesniais. Ligoninėse formuota medicina, buvo orientuota ne tiek į patiriamų simptomų gydymą, kiek į žmogaus kūno patologijos tyrimą, kuris buvo pagrindas diagnozei nustatyti. Gydytojas pradėjo dominuoti paciento atžvilgiu (Hellın, 2002).
Tolesnę gydytojų ir pacientų santykių raidą lėmė psichoanalitinių ir psichosocialinių teorijų atsiradimas (Breuer, Freud, 1955). Į pacientą pradėta žiūrėti kaip į asmenį, o ne tik kaip į patologinį kūną, todėl darėsi svarbu išklausyti pacientą. M. Balint (1964) iškėlė socialinę ir psichologinę ligos reikšmę ir pabrėžė, kad liga kartais būna daugiau psichosocialinis fenomenas negu biologinis, todėl gydytojas turi stengtis suprasti psichoemocinę paciento būseną ir jo socialinę padėtį. Pats geriausias ir galingiausias terapinis įrankis gydytojui yra pats pacientas.Buvo pradėta vartoti terminas „tarpusavio investavimas“. Taip buvo sudaromos prielaidos komunikaciniams santykiams, ir pacientas tapo aktyvus medicininės konsultacijos dalyvis (Balint 1964).
Mokslinės literatūros analizės duomenimis R. Kaba, P. Sooriakumaran (2007), pateikiama fragmentiška įvairių šalių ir laikotarpių istorinė bendravimo santykių tarp medicinos darbuotojų ir pacientų raida 1 lentelėje.
1 lentelė. Bendravimo santykių tarp medicinos darbuotojų ir pacientų istorinė raida Istorinis laikotarpis Bendravimo
modelis Modelio charakteristika
Senovės Egiptas 4000-1000m.pr.kr.
Aktyvaus gydytojo ir pasyvaus paciento modelis
Žyniai, magai ir kunigai atliko gydytojų vaidmenį. Mistika, teologija ir racionalumu bandė paaiškinti pacientui ligų priežastis
Graikija 600-100 m.pr.kr.
Bendradarbiavimo modelis
Gydyme buvo akcentuojama empiriniai racionalūs metodai, praktiniai eksperimentai ir natūralistiniai stebėjimai. Gydytojo uždavinys – stimuliuoti organizmo gyvybines jėgas ir padėti pacientui įveikti ligą. Svarbiausias principas buvo „pirmiausia nepakenk“. Pradininkas Hipokratas. Europa
1200- 1600 m.
Aktyvaus gydytojo ir pasyvaus paciento modelis
Krikščioniška ligos samprata. Grįžimas prie magiškų ir religinių tikėjimų. Svarbiausia buvo ne fizinis ligos aspektas, o jos egzistencinis vertinimas. Liga primindavo žmogui jo egzistencijos trapumą ir vertė permąstyti gyvenimo būdą.
1700 m. Paciento
dominavimo modelis
Buvo orientuojamasi į paciento poreikius ir potyrius. Remtasi individualiais paciento ligos simptomais.
XVIII Aktyvaus gydytojo ir
pasyvaus paciento modelis
Formavosi mikrobiologinės žinios ir operavimo įgūdžiai, buvo orientuojamasi į patologinio sutrikimo diagnozę. Vėlyvas XVIII a Prancūzijos revoliucija Vadovavimo – bendradarbiavimo modelis
Suaktyvėjo liberalizmo ir žmogaus orumo gerbimo idėjos.
XX a Abipusio dalyvavimo
modelis
Psichoanalitinės ir psichosocialinės teorijos įtakojo požiūrį į pacientą kaip į žmogų.
XX a pabaiga-XXI a pradžia
Abipusio dalyvavimo –bendradarbiavimo modelis
Formavosi į pacientą orientuota medicina. Gydytojas privalėjo suprasti pacientą kaip unikalų asmenį. Gydytojo vaidmuo buvo tarpininkauti tarp medicinos pasaulio ir asmeninių paciento patirčių ir poreikių.
Šaltinis: sudaryta autorės pagal R. Kaba, P. Sooriakumaran (2007)
Atlikus skirtingų istorinių laikotarpių ir asmenų, teikusių pagalbą gimdyvėms Lietuvoje analizę, parengta 2 lentelė, įvardijanti atskiro laikmečio socialinės ir kultūrinės akušerinės medicinos prigimtis ir paskirtis.
XV a. pabaigoje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, Vilniuje, jau nuolat gyveno gydytojų, baigusių mokslus Vakarų Europos universitetuose. Pradžioje tai buvo tik užsieniečiai, vėliau atsirado ir lietuvių. Gimdymo pagalba buvo tik moterų (bobučių-pribuvėjų) reikalas, o mokytiems gydytojams ja užsiimti buvo net nepadoru. Pirmąsias akušeres LDK pradėjo rengti Gardino karališkoji medicinos mokykla, įkurta 1775 m. Ž. E. Žilibero.Vilniaus universitete, kurio pradžia buvo 1579 m. įkurta jėzuitų akademija, medicinos fakultetas buvo įsteigtas tik 1781 m., nors jau 1775 m. prancūzui N. Renjė, kilusiam iš Lotaringijos ir dirbusiam Vilniaus vyskupo Igno Masalskio dvaro gydytoju, buvo
pavesta organizuoti anatomijos ir chirurgijos katedrą. N. Renjė, įvardijamas kvalifikuotos gimdymo pagalbos Lietuvoje pradininku, buvo vadinamas „ praktinės cirulninkystės ir akušerijos profesorium“. Iki jo gimdyvėms padėdavo tik moterys – bobutės-pribuvėjos, o vyrui, dvasininkų nuomone, užsiimti tokiu darbu buvo nuodėmė. Vilniaus universiteto profesoriaus J. Franko ir Vilniaus medicinos draugijos iniciatyva 1809 m. lapkričio 7 d. Vilniuje buvo įsteigtas Motinystės institutas, pirmoji tokio pobūdžio įstaiga Europoje.
2 lentelė. Akušerinės pagalbos raida Lietuvoje Istorinis
laikotarpis Asmenys, teikę pagalbą gimdyvėms Lietuvoje, įvairiais istoriniais laikotarpiais
XV-XVII a.
LDK
Barzdaskučiai. Špitolių pribuvėjos.
Kvalifikuota pagalba naudojosi tik karaliai ir didikai (akušeres ir gydytojus kvietėsi iš kitų šalių)
XVIII a. Vilniaus Universitete įsteigta 10 lovų gimdymo skyrius ir įkurta pirmoji akušerių mokykla.
XIX a. Įsteigtas motinystės institutas (I-oji tokio pobūdžio įstaiga Europoje). Rūpintasi neturtingomis gimdyvėmis ir naujagimiais. Užtikrinta akušerės, esant reikalui ir gydytojo pagalba, naujagimiui duodamas kraitelis, gimdyvė aprūpinama maistu, samdoma žindyvė.
XX a. pradžia Raudonojo kryžiaus draugijos ligoninė. Moterų klinika. Privatūs gimdymo namai ir akušerių-ginekologų kabinetai. Apskrities gydytojas, apskrities pribuvėja, privatūs gydytojai akušeriai-ginekologai, privačios akušerės
XX a. pabaiga - Gimdymo stacionarai kiekvienoje rajoninėje ligoninėje, miestuose po kelis stacionarus, viso 54 gimdymo stacionarai, 2 perinataliniai centrai
Šaltinis: sudaryta autorės pagal D. K. Baliutavičienę (2013)
Institutas rūpinosi neturtingomis gimdyvėmis ir naujagimiais. Jo globojamoms nėščioms moterims buvo užtikrinama nemokama akušerės, o reikalui esant ir gydytojo pagalba gimdymo metu. Po gimdymo moteris buvo aprūpinama maistu, kūdikiui duodamas kraitelis, prireikus samdoma žindyvė. 1920 m. Sveikatos departamentas paskelbė laikinąsias taisykles „Apie apskričių pribuvėjas (akušeres)“. Taisyklėse buvo nurodyta, kad kiekvienoje apskrityje prie apskrities gydytojo turi būti apskrities pribuvėja. Jos darbas apskrityje veltui teikti pagalbą gimdyvėms ir vykdyti apskrities gydytojo įsakymus. Ji turėjo padėti apskrities gydytojui rinkti žinias apie teisėtai ar neteisėtai dirbančias pribuvėjas, taip pat parengti ataskaitą apie gimdančiųjų su pribuvėjomis skaičių, apie nenormalius gimdymus, gimdyvių mirtis, susirgimus ir jų priežastis.
Kursuose parengtos akušerės turėjo pakeisti kaime vyravusius gimtuvių papročius ir gimdyvėms padedančias pribuvėjas-bobutes. Nors kaime buvo pradėti steigti apylinkių sveikatos punktai ir juose dirbo akušerės, už kurių patarnavimus buvo nustatytas labai nedidelis atlyginimas, vis dėlto pagrindinė gimdymo pagalbos teikėja buvo bobutė-pribuvėja. Bobutės pavadinimas „pribuvėja“ reiškė, kad ji yra ta, kuri priima „pribuvėlius“.
Kiekviename kaime buvo viena ar kelios pagyvenusios, prityrusios, savo vaikus jau išauginusios, visų gerbiamos moterys, kurios padėdavo gimdyvėms. Kartais tai galėjo būti ir gimdyvės ar jos vyro motina. Šios moterys neretai išsiskirdavo savo religingumu ir tokiomis dvasios ar būdo ypatybėmis, kurios nulemdavo ypatingą pasitikėjimą jomis. Šios priežastys lėmė, kad Lietuvos kaime iki XX a. vidurio buvo labiau pasitikima vietine pribuvėja negu profesionaliomis akušerėmis.
Atlyginimui pribuvėjai visada buvo duodamas drobės gabalas – stuomuo. Pribuvėjos buvo labiau mėgstamos negu akušerės dar ir dėl to, kad nebrangiai imdavo už patarnavimą, be to, atlikdavo visus namų ūkio darbus gimdyvei sergant. Net miestuose paprasta pribuvėja už 10-20 litų suteikdavo akušerinę pagalbą, prižiūrėdavo kūdikį, skalbdavo ir virdavo. Ligoninėje pigiausias gimdymas kainavo 80-100 litų.
Raudonojo Kryžiaus ligoninė buvo pagrindinė ligoninė, teikusi akušerinę ir ginekologinę pagalbą ne tik Kauno miesto, bet ir aplinkinių rajonų moterims. Be to, čia būdavo atsiunčiamos ir moterys su sunkiausia patologija iš visos Lietuvos.
1931 m. spalio 17 d. Raudonojo Kryžiaus ligoninės patalpose buvo atidarytas Moterų sveikatos centras, kuriame kasdien vieną valandą gimdymo skyriaus gydytojai nemokamai konsultuodavo pagimdžiusias moteris ir jų kūdikius, o akušerė kiekvieną ligoninėje pagimdžiusią moterį lankė namuose, teikė patarimus ir pagalbą. Esant reikalui, neturtingas moteris sušelpdavo vystyklais ar pinigais. Tam buvo renkamos aukos iš pasiturinčių žmonių. Centras rūpinosi ir vienišomis motinomis bei jų kūdikiais, stengėsi apgyvendinti juos Motinos ir vaiko globos namuose (Baliutavičienė, 2013).
Galima teigti, kad gimdymas iš esmės keičia moters ir visos šeimos gyvenimą, neišvengiamai palieka daugelį ilgalaikių pasekmių. Gimdymo priežiūra taip pat nėra tik momentinė ir be pėdsakų pasibaigianti pagalba. Ji neišvengiamai palieka fizines ir emocines pasekmes trumpesniam ar ilgesniam laikui. Tačiau tai, kokia gimdymo priežiūra yra, buvo ir bus, neišvengiamai siejasi su gimdymo prasmės samprata ir tuo, ar gimdymas laikomas natūraliu procesu.
Savaime suprantama, kad šiandienos gimdymų ir motinystės priežiūra nebegali būti tokia pati kaip prieš keletą dešimtmečių ir remtis tomis pačiomis nuostatomis. Per istorinį laikotarpį pasikeitė tai, kas buvo žinoma ir suprantama apie vaiko raidą ir gimdymo psichologiją. Moteris, o ne ligoninės personalas yra centrinė gimdymo ašis ir pagrindinė dalyvė. Ji gimdymą patiria ne kaip mechaninį veiksmą. Jai reikia autonomijos ir pasirinkimo. Kad ja besirūpinantys asmenys būtų ne tik savo srities specialistai, bet ir ją suprastų, rūpintųsi, išklausytų. Gimdymo patirtis giliai paliečia kiekvienos moters asmenybę, todėl
moters perėjimo į motinystę patirtis turėtų būti pozityvi. Neatsižvelgiant į jos poreikius ji tokia negali būti. Pozityvi gimdymo patirtis keičia ir brandina moterį, motiną, padeda mylėti savo vaikus ir džiaugtis gyvenimu. Tai iliustruoja ir vieno tyrimo moterų pasisakymai: „...po pirmojo vaiko gimdymo patirties negalėjau pasakyti, kad kada nors turėsiu dar vieną vaiką, bet dabar, po šio gimdymo, dalis manęs tikrai nori dar vieno vaiko, ir tai yra neįtikėtinai nuostabu“, „jei nebūčiau turėjusi šios gimdymo patirties, tikrai nebūčiau vėl atradusi įkvėpimo, esu tikra, kad nesijausčiau taip gerai, kaip dabar, ir nebūčiau tokia pozityvi ir pasitikinti savimi, kokia esu dabar“ (Thomson, Downe, 2010).
Galima pastebėti, kad visais laikais geri medicinos darbuotojų ir pacientų santykiai buvo dėmesio centre. Jie priklausė nuo pačios medicinos plėtros bei sociokultūrinių to laikotarpio ypatumų. Keičiantis ligos ir sveikatos sampratai keitėsi ir medicinos darbuotojų bei pacientų santykių modeliai.
1.2. Bendravimo santykių tarp medicinos darbuotojų ir pacientų analizė
1.2.1. Gydytojo ir paciento bendravimo santykių analizė
Mokslinėje literatūroje teigiama, kad gydytojo ir paciento santykius galima analizuoti įvairiais aspektais: sociologiniu, psichologiniu, teisiniu ir kt., kurie tarpusavyje susiję. 3 lentelėje pateikiami įvairių autorių rekomenduojami modeliai iliustruojantys skirtingus gydytojo ir paciento bendravimo pavyzdžius.
Galima pastebėti, kad gydytojas su pacientais bendrauja įvairiais lygmenimis, kurie reikalauja didelių pastangų ir visiško atsidavimo, todėl vyraujančias taisykles ir direktyvas nėra lengva formalizuoti, bet jos suteikia santykiams ypatingą reikšmę. Šios ypatybės nuolatos kinta dėl visuomenės pokyčių įtakos. Todėl dabartinėje sveikatos priežiūros sistemoje susiformuoja naujas požiūris į gydytojo ir paciento bendravimo santykius: siekiant įtraukti pačius pacientus į sprendimo priėmimo procesą, leidžiant jiems būti tiesioginiais gydymo ar sveikatos išsaugojimo dalyviais.
Vyrauja nuomonė, kad veiksmingas bendravimas naudingas ne tik gydytojui, bet ir pacientui, nes jis padeda: priimti ir geras, ir blogas žinias; geriau valdyti emocijas; suprasti ir prisiminti sudėtingą informaciją; bendrauti su skirtingais sveikatos specialistais; suprasti statistinę informaciją, susijusią su prognozėmis; susitaikyti su nežinomybės ir netikrumo jausmu (patologijos atvejais), kartu išsaugojant viltį; vystyti pasitikėjimu paremtus santykius
su medicinos personalu; gebėti priimti sprendimus dėl gydymo; įgyti sveikos gyvensenos įpročių.
3 lentelė. Gydytojo ir paciento bendravimo modeliai
Autorius, metai Modelio rūšis Charakteristika
Szasz ir
Hollender, (1956)
Aktyvaus gydytojo ir pasyvaus paciento
Gydytojas nusprendžia ir gydo, pacientas tai priima (negali reaguoti ar įsiterpti)
Vadovaujančio gydytojo ir bendradarbiaujančio paciento
Gydytojas pasako pacientui ką reikia daryti, pacientas paklūsta (bendradarbiauja)
Abipusio dalyvavimo Gydytojas pataria pacientui kaip gali sau padėti, pacientas pasinaudoja eksperto pagalba
Veatch R. (1991) Sakralinis Gydytojas nusprendžia, pacientas pasitiki
Techninis Gydytojas atlieka techninę funkciją, informuoja pacientą, ką reikia daryti
Kolegialus Gydytojas ir pacientas bendradarbiauja siekdami tikslo- pasveikti
Kontraktinis Tai fiksuoti įsipareigojimai tarp gydytojo ir paciento Mead N. ir Bower
P. (2000)
Į pacientą orientuotas gydytojo ir paciento santykių modelis
Partneriški, lygiaverčiai gydytojo ir paciento santykiai.
Emanuel E.J. Emanuel L.L. (1992)
Informacinis Gydytojo pareiga suteikti informaciją ir atlikti
intervenciją
Interpretacinis Patarti arba konsultuoti pacientą
Konsultacinis Įtikinti pacientą dėl jam svarbių vertybių
Paternalistinis Gerinti paciento būklę, nepaisant jo pageidavimo (vadovauti pacientui)
Kaminskas R. Peičius E. (2005)
Paternalistinis Pacientas nepajėgus dalyvauti priimant sprendimus (dėl žinių stokos, ligos, socialinio statuso)
Informuoto sutikimo ir konsiumerizmo
Aiškus vaidmenų pasiskirstymas. Gydytojas- patarėjas, konsultantas ar informacijos teikėjas, pacientas-sąmoningas informacijos interpretatorius
Partnerystės (abipusio dalyvavimo)
Svarbu aktyvyus paciento dalyvavimas. Paciento požiūrio ir jo supratimo įvertinimas.
Šaltinis: sudaryta autorės pagal Szasz ir Hollender, (1956); Veatch R. (1991) ir kt. lentelėje nurodytus šaltinius
Į pacientą orientuotam gydytojo ir paciento bendravimui būdinga: dėmesys paciento poreikiams, įsitikinimams ir asmeninei patirčiai; galimybių pacientui aktyviai dalyvauti gydymo procese suteikimas; paciento ir gydytojo santykių stiprinimas.
Veiksminga komunikacija remiasi tarpusavio pasitikėjimu, pagarba ir įsipareigojimu. Bendravimui su pacientu būtina: išsiaiškinti, suprasti ir pripažinti paciento situaciją (pvz., jausmus, lūkesčius, rūpesčius); suprasti pacientą, atsižvelgiant į jo psichologinį ir socialinį kontekstą; pasiekti bendrą susitarimą dėl paciento ligos ir jos gydymo; suteikti pacientui galimybę pasidalinti atsakomybe ir pasiūlyti jam aktyviai dalyvauti priimant sprendimus dėl jo sveikatos (Epstein et al., 2005).
Į gimdyvę orientuota sveikatos priežiūra priklauso nuo medicinos personalo, gimdyvių, jų artimųjų tarpusavio santykių ir sveikatos priežiūros sistemos (žr. 1 pav.).
1 pav. Medicinos darbuotojų ir gimdyvių bendravimo santykiai
(modifikuota pagal Beach, Roter, 2000; Zoppi, Epstein, 2002)
Darbo autorė savo darbe bendravimo procesą tapatina su tolydumu, pradedant pirmuoju (gimdyvės atvykimas) ir baigiant paskutiniuoju (gimdyvės išvykimas su vaikeliu namo) susitikimu. Tyrimai rodo (Krupat et al., 2000), kad medicinos darbuotojai, vertinantys abipusį pacientės ir specialistų bendravimą, yra labiau linkę į pacientę orientuotą komunikaciją, bendravimą suvokia kaip santykių formavimą, o ne vien tik kaip informacijos perdavimą (Beach, Roter, 2000; Zoppi, Epstein, 2002). Žinoma, kad komunikacija būtų veiksminga, pacientės taip pat turėtų būti motyvuotos su gydytoju kalbėtis atvirai ir nuoširdžiai. Kai kurios pacientės vengia „nepatogių“ temų (pvz., žalingi įpročiai), nutyli tam tikrą informaciją (pvz., kai nesilaikė gydytojo nurodymų) arba tiesiog nekalba apie tai, kas, jų manymu, nesusiję su mediko pareigomis (pvz., aptarti šeimos problemas susijusias su vaiko gimimu).
Gydytojui ir pacientei yra svarbu suprasti vienas kito poziciją, atliekamą vaidmenį komunikacijos procese, žinoti pokalbio ir tarpusavio bendravimo taisykles. Nepaisant turimų
Informuotos, aktyvios, norinčios dalyvauti gimdymo procese gimdyvės ir jų artimieji Gerai organizuota, gimdyvių poreikius atitinkanti sveikatos priežiūros sistema Į gimdyvę orien-tuotas, bendrau-jantis medicinos personalas Geresnė komunikacija Geresnė gimdy-vės sveikata
žinių ir bendravimo su pacientais patirties, gydytojui vis dėlto nėra lengva į situaciją pažvelgti iš paciento perspektyvos, suprasti jo rūpesčius, jausmus, norus, įsitikinimus ir vertybes. Kuo geriau gydytojas geba suprasti pacientės požiūrį, tuo labiau pacientės poreikius atitinkantį gydymą gali pasiūlyti, tuo labiau kalbėdamas gali prisitaikyti prie pacientės žinių lygmens ir aiškiau pateikti informaciją, tuo tiksliau atpažins ir gebės reaguoti į pacientės emocijas (Roter, Hall 1993; Marvel et al., 1999). Tyrimai parodė, kad neretai gydytojai neteisingai įvertina pacienčių požiūrį: jų norus (Bruera et al., 2002), tikimybę, jog laikysis gydytojo nurodymų (Merkel, 1984), pacientės žinias ir sveikatos vertinimą (Leventhal, Carr, 2001) bei emocinę būseną (Levinson et al., 2000). Todėl komunikacijos įgūdžių ugdymas suteikia galimybę geriau pažinti ir suprasti pacientę, veiksmingiau valdyti pokalbį ir pasiekti geresnių rezultatų.
Kaip pastebi WF Baile, J. Aaron (2005), bendravimo procese esminį vaidmenį atlieka elgesys ir suvokimas. Tyrimai atskleidė tarpusavio ryšį tarp į pacientą orientuoto gydytojo elgesio ir paciento teigiamo sveikatos priežiūros įvertinimo, nurodymų laikymosi ir geresnės sveikatos (Baile, Aaron 2005; Mead, Bower, 2002; Bredart et al., 2005) (žr. 4 lentelę).
4 lentelė. Į pacientą orientuoto gydytojo elgesio pavyzdžiai Gydytojo neverbalinis elgesys Gydytojo verbalinis elgesys Palaiko akių kontaktą.
Pasilenkęs į pacientą – taip parodomas dėmesys.
Linksi – taip parodomas supratimas.
Vengia dėmesį blaškančių judesių, tokių kaip kojos ar rankos judinimas
Nepertraukia kalbančio paciento. Išsiaiškina vizito tikslą.
Skatina pacientą aktyviai bendrauti. Stengiasi suprasti paciento įsitikinimus, lūkesčius ir norus.
Skatina ir priima paciento emocijas. Pasiteirauja apie šeimą ir socialinę aplinką. Aiškiai suteikia informaciją.
Įsitikina, ar pacientas suprato pateiktą informaciją.
Suteikia garantijų.
Palaiko ir padrąsina pacientą Šaltinis: sudaryta pagal Baile, Aaron 2005; Mead, Bower, 2002; Bredart, et al., 2005
Neverbalinis elgesys yra tiesioginis gydytojo motyvacijos bendrauti atspindys. Gydytojas, kuriam iš tiesų rūpi pacientas ir tai, ką jis nori pasakyti, natūraliai palaikys akių kontaktą, bus dėmesingas ir tęs paciento pradėtą temą.
Tyrimai parodė, jog gydytojai, kurie konsultacijų metu naudoja į pacientą orientuotą komunikacijos stilių, jam suteikia daugiau informacijos, yra linkę užmegzti santykius su pacientu, daugiau palaiko pacientą (užtikrina ir padrąsina) ir yra labiau linkę aptarti psichosocialinius klausimus (Roter et al., 1997; Street 1991). Gydytojams labai svarbu geras savęs pažinimas, kad gebėtų atskirti savo emocijas nuo paciento emocijų (Balint, Norell
1973). Ne mažiau reikalingi stebėjimo įgūdžiai, kad bendravimo metu paciento verbaliniu būdu siunčiamą informaciją galėtų papildyti jo neverbalinis elgesys. Tyrimai parodė, kad gydytojo neatidumas ir pasitikėjimas vien žodine informacija, kurią pateikia pacientas, tampa klaidų ir neišsiaiškintų ligos simptomų priežastimi (Borrell-Carrio, Epstein 2004; Dimsdale 1984).
Vienas iš svarbiausių į pacientą orientuoto bendravimo veiksnių yra gydytojo gebėjimas stebėti aplinką ir sąmoningai prisitaikyti prie situacijos ir paciento poreikių. Į pacientą orientuotas bendravimas turi tiesiogines ir netiesiogines pasekmes tiek komunikacijos procesui, tiek paciento sveikatai ir gydymui (žr. 5 lentelę). Pavyzdžiui, veiksmingas bendravimas konsultacijos metu turi tiesiogines pasekmes (aktyvus paciento dalyvavimas priimant sprendimus), kurios daro įtaką netiesioginėms pasekmėms (tiksliai laikomasi gydytojo nurodymų), o tai sąlygoja paciento sveikatos būklę (didesnė tikimybė, kad gydymas bus veiksmingas) ir turi įtakos sveikatos priežiūros sistemai (sutaupoma lėšų).
5 lentelė. Veiksmingo bendravimo pasekmės
Tiesioginės pasekmės Netiesioginės pasekmės
Geri paciento ir gydytojo santykiai (pasitikėjimas, pagarba, ryšys, aktyvus paciento
dalyvavimas pokalbyje, pacientas jaučiasi išklausytas ir suprastas).
Veiksmingas apsikeitimas informacija (pvz., pacientas nebijo užduoti klausimų).
Išreiškiamos emocijos ir jausmai (pvz., gydytojas rodo empatiją).
Pripažįstamas, priimamas ir toleruojamas paciento netikrumo jausmas.
Aktyvus paciento dalyvavimas priimant sprendimus. Sveikatos priežiūros sistemos išmanymas ir gydymo koordinavimas.
Geresnė informacijos sklaida tarp specialistų. Turima daugiau informacijos apie paciento sveikatos būklę.
Geresnė emocijų kontrolė.
Tinkamesni gydymo sprendimai (atitinkantys paciento lūkesčius).
Šeimos (socialinė) parama ir atstovavimas. Aktyvus paciento dalyvavimas gydymo procese. Tikslesnis gydytojo nurodymų laikymasis, sveikatai naudingi įpročiai ir didesnis rūpinimasis savo sveikata.
Sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumas ir veiksmingas naudojimasis teikiamomis paslaugomis.
Šatinis: sudaryta pagal L. Bratikaitę (2013)
Paciento ir gydytojo bendravimas yra veiksmingas tuomet, kai jo metu kuriamas ir palaikomas tarpusavio pasitikėjimas bei supratimas tarp dviejų ar daugiau žmonių. Pagrindinė tokio bendravimo sąlyga – pagarba kitam žmogui ir jo pasaulio suvokimo bei supratimo pripažinimas. Taip pat svarbu, kad abi pusės vienodai suprastų savo vaidmenis ir pareigas. Paciento ir gydytojo santykiai yra daug tvirtesni, jei gydytojas skatina pacientą aktyviai dalyvauti konsultacijose. Santykiai su gydytoju pacientams yra daugiau nei informacijos ir patirties šaltinis, jie tikisi gauti palaikymą ir būti suprasti (Rose 1990; McWilliam et al., 2000). Pacientams suteiktas psichologinis palaikymas, anksti pastebėti ligos simptomai (nesivystantis nėštumas, priešlaikinis gimdymas ir kt.) ir reakcija į paciento emocijas mažina jo nerimą ir abejones. Interviu metu pacientai sakė, kad jie labai vertina tokias gydytojų
asmens savybes kaip rūpestingumas, pasitikėjimas, nuoseklumas, kad jiems svarbu, jog gydytojai atsimintų pacientus, žinotų jų situaciją ir palaikytų ryšį (Salkeld et al., 2004; Wright et al., 2004). Pacientai linkę pasitikėti gydytoju, kuris prireikus bus pasiekiamas, kuriam rūpi paciento interesai ir kuris išmano savo darbą.
Tyrimai parodė, jog pacientai labiau pasitiki tais gydytojais, kurie konsultacijos metu suteikė daugiau informacijos, skatino pacientus aktyviai dalyvauti priimant sprendimus ir buvo atidūs (Salkeld et al., 2004). Pasitikėjimas komunikacijos procese gali būti ir teigiamas, ir neigiamas veiksnys. Viena vertus, pasitikėdamas mediku, pacientas bus atviresnis ir labiau linkęs dalintis informacija. Kita vertus, visiškai pasitikintis gydytoju pacientas gali tapti pasyvus, mažiau domėtis savo sveikata ir gydymu ir visą atsakomybę už pasekmes sveikatai perkelti vien gydytojui. Todėl bendraujant labai svarbu, kad gydytojas laiku pastebėtų, kada pasitikėjimas pradeda mažinti paciento aktyvumą.
Apibendrinat galima pastebėti, kad akušerijoje į teikiamų paslaugų struktūrą įeina ir subtilus bendravimas su gimdyve, išgyvenančia naujas emocijas, susijusia su naujai į pasaulį atėjusia gyvybe. Nėra vienodų pacienčių ir nėra vienodų gimdymų, kiekvienas - skirtingas, neretai – pateikiantis staigmenų, kurioms gydytojai, turi būti pasirengę. Spręsti reikia greitai, nedelsiant, numatant keletą veiksmų į priekį, nes jaučiama begalinė atsakomybė ne už vieną, o už du žmones: mamą ir kūdikį.
Šiandien žmonės turi daugiau informacijos apie šeimos planavimą negu prieš keletą dešimtmečių. Tai labai gerai, nes galima išvengti daugelio netikėtumų. Kaip pastebi gydytojai, labai svarbu, kad moterys nėštumo pradžioje, o geriausia – šeimos, dar tik planuojančios nėštumą, kreiptųsi į medikus ir pasitikrintų sveikatą, o paskui vykdytų gydytojų rekomendacijas, kad susilauktų sveiko kūdikio. Perinatalinė diagnostika Lietuvoje – aukšto lygio, jau nuo 12 – tos nėštumo savaitės specialistai gali daug ką pasakyti apie nėštumo eigą ir vaisiaus sveikatą.
1.2.2. Akušerės ir paciento (gimdyvės) bendravimo santykių analizė
Vaikų slaugytojos ir akušerės iš visų medicinos darbuotojų yra arčiausiai gimdyvės. Jų asmenybė, darbo metodai ir stilius, mokėjimas elgtis su gimdyve, jos psichologijos išmanymas gali būti veiksmingi vaistai.
Vyrauja nuomonė, kad svarbiausias vaidmuo, kurį akušerė privalo atlikti, yra kaip šios srities profesionalės, vaidmuo. Tarp gimdyvės ir akušerės niekada nebus tarpusavio pasitikėjimu grindžiamo ryšio, jei pacientė nepasitikės akušerės profesionalumu ir nebus
užtikrinta jos kompetencija šioje srityje. Akušerės žinios, gimdymo priėmimo technikos ir medicinos mokslo teorinių pagrindų išmanymas yra neišvengiamai svarbūs, kad gimdyvė galėtų pasitikėti specialistu. Kada šis reikalavimas yra patenkintas, galima pereiti prie kitų akušerės vaidmenų ir jų poveikio bendravimui su paciente analizės. Kaip pastebi H. Have (2003), akušerė privalo ne tik puikiai atlikti gimdymo priėmimo techniką, bet ir palaikyti tinkamus santykius su gimdyve. Pacienčių priėmimas, duomenų rinkimas, informavimas, nėščiųjų ir gimdyvių mokymas, parengimas visoms gimdymo procedūroms – akušerė turi gebėti imtis iniciatyvos, padrąsinti ir palaikyti tinkamą bendravimą su pacientėm. Bendravimas reikalingas tiek akušerei, tiek gimdyvei, tai yra priemonė tikslui pasiekti (Have ir kt., 2003).
Pripažįstama, kad akušerėms sunku suprasti pacienčių emocinę būseną, nes jų reakcijos skirtingos, pavyzdžiui, kai kurios pacientės emocijas išreiškia atvirai („Man baisu dėl...“), kitos labiau linkę aptarti fizinius simptomus ir nutylėti psichologines problemas (Heaven, Maguire, 1997), dar kitos baimes ir nerimą išreiškia netiesiogiai (Howie, et al., 1997) arba visai jų neparodo, nebent paklaustos. Tokiu būdu tiesiogiai ir netiesiogiai išreikštos emocijos gali būti ignoruojamos, kartais stengiamasi jas nuneigti arba pakeisti kitomis, pozityvesnėmis. Paradoksalu, bet papildoma garantija turi trumpalaikį efektą: iš pradžių nerimas sumažėja, bet vėliau vėl pradeda didėti, ypač jei pacientė jaučia, jog akušerė į jos nerimą reagavo paviršutiniškai ir nesuteikė racionalaus paaiškinimo (McDonald et al., 1996). Rekomenduotinos veiksmingos reakcijos į pacientės emocijas: pripažinimas: „Natūralu taip jaustis...“; patvirtinimas: „Taip, tyrimų rezultatų laukimas iš tiesų kelia nerimą.“; empatija: „Tai Jums kelia nerimą ir liūdesį, taip?“; reali pagalba: „Aš manau, kad galėčiau Jums padėti (tuo ir tuo).“
Svarbu akcentuoti, kad akušerės ir vaikų slaugytojos taip pat išgyvena skirtingas emocijas dirbant su įvairiomis pacientėmis (Shanafelt et al., 2005), ypač emociškai intensyvus darbas yra su nesėkmingą gimdymą patyrusiomis pacientėmis. Akušerės turėtų labai gerai pažinti savo emocines reakcijas ir mokėti jas veiksmingai valdyti, išlaikyti įsitraukimo ir atsiribojimo pusiausvyrą, kuri būtina siekiant užtikrinti kokybišką sveikatos priežiūrą.
Tyrimai parodė, kad edukaciniai mokymai galėtų padėti vaikų slaugytojoms ir akušerėms tinkamiau reaguoti į pacienčių emocinius poreikius ir geriau juos valdyti (Razavi et al., 2002), taip pat jie patvirtino, kad mokymų nauda yra ilgalaikė (Fallowfield et al., 2003). Akušerių teikiamos paslaugos turi būti orientuotos į motinos ir naujagimio optimalios sveikatos būklės siekimą. Remiantis B. Chalmers ir kt. (2001), atkreiptinas dėmesys į tai, kad:
2. Patobulinta pačios sistemos struktūra (efektyvus paslaugų teikimas, pradedant pirminiu ir baigiant tretiniu ASPĮ lygiu);
3. Į veiklą įtraukiama koordinuoto komandinio darbo principai (komandoje – akušeriai, gydytojai akušeriai ginekologai, neonatologai, vaikų slaugytojai, socialiniai darbuotojai);
4. Priežiūra turi būti holistinė, apimanti ne tik biologinius, bet ir intelektinį, emocinį, socialinį bei kultūrinį motinų poreikius;
5. Teikiamos paslaugos orientuotos į šeimą, atkreipiant dėmesį ir į moters partnerį bei artimus šeimos narius;
6. Turėtų būti apsvarstomi su gimdymu ir gimimu susiję lūkesčiai, atsižvelgiant į kultūros skirtumus;
7. Motinos turi būti pačios įtraukiamos, priimant svarbius sprendimus, susijusius su jų pačių ar jų naujagimio sveikatos būkle;
8. Privatumas, orumas ir konfidencialumas – tai labiausiai vertintinos teikiamų akušerinės priežiūros paslaugų lydinčiosios savybės.
Remiantis S. Kildea ir kt. (2010) tyrimo rezultatais, didelis vaidmuo, teikiant nėščiosioms ir gimdyvėms paslaugas, tenka būtent akušerėms, kurios dažnai koordinuoja akušerinę veiklą vykdančios komandos darbą. Akušerių teiktinas paslaugas charakterizuoja ir daug subjektyvių parametrų, kuriuos sunkiau vertinti (Birhanu et al., 2010). Paminėtina, jog su visomis gimdyvėmis gimdymo proceso metu turi būti elgiamasi pagarbiai, akušeriui stengiantis adekvačiai kontroliuoti situaciją, pasiteiraujant apie gimdyvės pageidavimus dėl gimdymo būdo, kontroliuojant sakomus žodžius bei kalbėjimo toną (Midwifery 2020 Programme).
Galima pastebėti, kad akušerės informacijos pateikimas nėra vien tik supažindinimas su faktais. Gimdyvės ir jų artimieji gautą informaciją gali interpretuoti klaidingai. Todėl perduodant informaciją pacientėms, svarbu: vartoti kasdieninę kalbą; pakartoti ir apibendrinti informaciją; prašyti pacientės pakartoti išgirstą informaciją, kad būtų įsitikinama, jog pacientė ją suprato; skatinti pacientę užduoti klausimus; aktyviai klausytis; pokalbiui skirti pakankamai laiko; būti nuoširdžiai.
Gimdyvės rūpinimosi savimi ir naujagimiu skatinimas yra suprantamas daug plačiau nei vien tik informacijos suteikimas, nes pacientėms suteikiamos rekomendacijos („ką turėtų daryti“), instrukcija („kaip tai padaryti“) ir palaikymas („tu gali tai padaryti“). Komunikacijos tikslas – pasiekti, kad pacientė gebėtų susirasti informaciją apie vaiko auginimą, susidoroti su gimdymo sukeltu poveikiu bei prireikus ieškoti tinkamos pagalbos. Akušerės tikslas –
pašalinti įmanomas kliūtis, kurios galėtų trukdyti gimdyvei rūpintis savimi ir vaiku, suteikti informaciją apie patikimus informacijos šaltinius (specialisto konsultacija, internetinis puslapis, metodinis leidinys ir pan.). Pacientė gali būti savarankiška, jei yra motyvuota tokia būti ir kuriai būdingas veiklumas. Pacientės savarankiškumą palaikantis akušerės ir vaikų slaugytojos elgesys didina pacientės motyvaciją būti savarankiškai (Deci, Ryan, 1985). Tuo tarpu linkę nurodinėti ir kontroliuoti akušerės bei vaikų slaugytojos mažina pacientės motyvaciją. Vaikų slaugytojos ir akušerės gimdyvės savarankiškumą gali skatinti išsiaiškindamos jos prieštaringus jausmus (baimes) dėl galimų sprendimų, pateikdamos keletą tikslo siekimo variantų ir duodamos pacientei pakankamai laiko apsvarstyti įvairias galimybes.
Be motyvacijos ir pasitikėjimo, gimdyvei reikia žinių, įgūdžių ir pagalbos viso nėštumo ir gimdymo metu. Rekomendacijos (apie vaikų auginimą: maitinimas, maudymas ir kt.) turėtų būti aiškios, dėstomos paprastais sakiniais, vengiant techninės kalbos. Pateikus rekomendacijas, svarbu įsitikinti, ar pacientė jas prisimena, pavyzdžiui, paprašyti jos pakartoti, apibendrinti, suskirstyti į kategorijas ir pan.
Analizuojant kontaktą tarp akušerės ar vaikų slaugytojos ir gimdyvės, be pacientės asmenybės ir emocinių saitų su medicinos personalu, reikia atkreipti ypatingą dėmesį į akušerės ir vaikų slaugytojos asmenybę. Kiekvienai jų būtina gerai pažinti save, savo charakterio bruožus, žinoti savo darbo stilių.
I. Hardis įvardijo šiuos slaugytojų tipus:
1. Rutiniška - užduotis vykdo nepaprastai tiksliai, kartais nepaprastai greitai ir sumaniai. Nesijaudina dėl paciento, neužjaučia jo. Šio tipo slaugytojos daro viską tik išleidžia pacientą iš akių. Komunikacinio proceso grandis – pacientas, tarsi neegzistuoja.
2. Slaugytoja - dirba sąmoningai atlikdama tam tikrą vaidmenį, siekdama tam tikro idealo. Jeigu tik toks elgesys peržengia leistinas ribas, tai tuomet išnyksta betarpiškumas, atsiranda nenuoširdumas. Visa tai gali sutrukdyti formuotis kontaktui tarp slaugytojos ir paciento.
3. Nervinga - emocinis asmenybės labilumas, polinkis į neurozines reakcijas gali rimtai trukdyti sėkmingam darbui su pacientais. Vidinė įtampa gali skatinti grubumą, per didelį jautrumą, ūmumą, o tai labai kenkia pacientams.
4. Vyriško būdo - pacientai tokias slaugytojas atpažįsta iš tolo pagal jų eiseną. Dažnai apie tokias slaugytojas sakoma „griežta, bet teisinga...“. Tačiau jai trūksta kultūros ir išsilavinimo.
5. Motiniška - atlieka savo darbą ypatingai rūpindamasi ir užjausdama pacientus. Darbas joms yra neatsiejama gyvenimo dalis. Užtikrina komunikacinio proceso grandinę: gydytojas – slaugytoja – pacientas (Hardis, 1989).
Akušerės pagalba svarbi ir tada, kai reikia padėti pacientei geriau suvaldyti situaciją. Šiuo atveju medicinos darbuotojai turėtų pasitelkti tokius bendravimo su paciente metodus kaip mokymas ir vadovavimas. Išsamius tyrimus apie pacientų mokymą, vadovavimą yra atlikę šie autoriai: P. C. Kendall (1979), S. A. Mazzuca (1982), D. E. Morisky (1990), N. A. Ridgeway (1999), J. Wilson-Barnett (2001), W. R. Redman (2002), J. Mathews (2008) ir kt. Mokymas ir vadovavimas pasižymi tuo, kad tokį bendravimą valdo slaugytojas ar akušerė, turintis konkretų tikslą – perduoti informaciją pacientei.
Analizuojant akušerių ir gimdyvių bendravimo santykius svarbu atkreipti dėmesį į vaidmenis, kuriuos atlieka akušerės.
Apibendrinant galima pasakyti, jog akušerės kaip mokytojos ir vadovės vaidmuo pasireiškia informacijos teikimu pacientei, o tai daro įtaką jos emocinei būsenai ir aplinkos suvokimui. Wilson – Barnett (2001) pastebi, kad nuo mokymo palaipsniui pereinama prie pačios pacientės įtraukimo į tą procesą. O kadangi pačios pacientės vis daugiau dalyvauja sprendžiant klausimus, ko mokytis ir kokių elgesio pokyčių siekti, tai mokymas virsta konsultavimu, tuo pačiu akušerės kaip mokytojos vaidmuo – konsultantės vaidmeniu (Young et al., 2001).
Gimdyvė gali jaustis sutrikusi ir susirūpinusi, taip pat gali jausti, kad nekontroliuoja to, kas vyksta. Svarbiausia, kad akušerė iš pat pradžių stengtųsi sukurti gerą bendravimą su paciente. Užsienio šalių autoriai Bradley, Edinberg, Orlando, Travelbee, Hein, nuodugniai tyrę bendravimą slaugoje, akcentuoja, kokiu būdu akušerė, bendraudama, kalbėdama, mokydama ar vadovaudama, gali pacientei padėti ir ją paremti (Almas H,1999).
Kitas vaidmuo, kuris turi ypatingai svarbią reikšmę gimdyvių emocinei būklei, yra akušerės kaip psichologės vaidmuo. Medicinos darbuotoja privalo išmanyti bendravimo ir asmenybės raidos psichologijos principus, gebėti suvokti pacientę konkrečiame sociokultūriniame kontekste tam, kad galėtų pilnavertiškai komunikuoti, diagnozuoti ir spręsti iškilusias problemas bei priimti teisingus sprendimus.
Akušerės socialinis vaidmuo literatūroje apibrėžiamas kaip rinkinys savybių, požiūrių, vertybių, leidžiančių atlikti profesines užduotis, remiantis konkrečiais veiklos standartais. Gebėjimas kompetentingai atlikti savo darbą pagal savo išsilavinimą, gabumus ir remiantis įstatymais atlikti daug procedūrų, bet svarbiausia funkcija – bendravimas su paciente (Jasmontienė, Istomina, 2005).
Apibendrinant galima teigti, kad akušerė savo darbe atlieka ne tik medicinos darbuotojo kaip profesionalo vaidmenį, bet ir daugelį kitų. Tais atvejais, kai reikia kontroliuoti situaciją, informuoti ar pamokyti gimdyvę, akušerė atlieka mokytojo ir vadovo vaidmenis. Reikšmingas komunikaciniame procese yra akušerės kaip pašnekovės vaidmuo. Abiejų grupių respondentams yra svarbus tarpusavio pokalbis. Jo metu yra sumažinama pacientės vidinė įtampa ir baimė. Darbo metu akušerė bendrauja ne tik su gimdyvėmis, bet ir su kolegomis. Nagrinėjant akušerės kaip kolegos vaidmenį nustatyta, kad didžioji dalis akušerių (82,0 proc.) geba sukurti pasitikėjimu grindžiamą ryšį su gydytojais, dirba kaip lygiaverčiai komandos nariai.
M. C. M. Wilma ir kt. (1998) savo tyrimuose įvardija ir akušerių bendravimo komponentus: asimetrija, pasitikėjmas, galia, įgaliojimai ir kt.
Galima išskirti tam tikrus pagalbos prašytojo ir jos teikėjo santykiams būdingus bruožus. Viena ypatybė ta, kad teikiant pagalbą santykiai iš esmės visada yra asimetriški – pagalbos teikėjas turi informacijos ir galimybių, nuo kurių pagalbos prašytojas priklausomas. Asimetrija lengvai gali tapti problemų priežastimi. Santykių nelygybė gali pavirsti, pavyzdžiui, kova dėl to, kas teisus. Tada reikalaujama, kad viskas būtų kuo nuodugniausiai ištirta ar patikrinta. Gimdyvei tampa neaišku, ar yra paisoma jos nuomonės, ji jaučiasi emociškai apvilta. Paslaugos teikėjas įsivaizduoja pacientą nieko nežinantį ir visada paklūstantį. Pacientei gali likti įspūdis, kad ji pati bendraujant visai nedalyvavo. Tokiais atvejais gali sumažėti pasitikėjimas, nepaisant gerų paslaugos teikėjo ketinimų ir būdo bruožų ar informacijos patikimumo (Wilma et al., 1998; Blaževičienė, Jakušovaitė, 2008).
Kitas galimas bendravimo komponentas - pasitikėjimas. Pasitikėjimas, kai santykiai asimetriški, reikalauja, kad bendraujantieji papildytų vienas kitą, t.y. kiekvienas jų drįstų pripažinti, kad kitas daugiau išmano tam tikroje srityje. Tokį pripažinimą galima pasiekti rimtai atsižvelgiant į paciento pasakojimą ir laikant jį pokalbio atramos tašku ar nuolat domintis, kaip kitas, remdamasis savo moraline savivoka, tvarko ir grupuoja informaciją. Papildymas yra abipusio pripažinimo procesas, kurio metu nustatoma skirtingų išmanymo aspektų pusiausvyra. Taip įgyjamas pasitikėjimas.
Užsienio autorių (Wilma et al.,1998) tyrimai rodo, kad pasitaiko atvejų, kai akušerės, per daug rodydamos savo „viršenybę“, sukelia įtampą bendravime su gimdyve. Tuomet pacientė tampa pasyvia, nesugebančia savimi pasirūpinti.
Galia ir įgaliojimai taip pat priskiriami prie bendravimo komponentų. Pagalbos prašytojas ateina pas priežiūros teikėją, nes šis turėtų galios kaip nors pagerinti jo padėtį. Juk priežiūros teikėjo pasirinktas darbas yra padėti kitam ar jį paremti. Galią galima apibūdinti
kaip gebėjimą ką nors įvykdyti ar įgyvendinti. Įgaliojimai reiškia, kad turima pakankamai išmanymo ir patirties atlikti tam tikrus veiksmus ar priimti sprendimus. Kai pacientas sutrikęs ar abejoja, priežiūros teikėjui gali būti labai gera išeitis pasinaudoti savo įgaliojimais. Taigi abi sąvokos yra neatsiejamos nuo pasitikėjimo, kuris turi būti sukurtas bendraujant. Sumažėjęs pasitikėjimas tarp medicinos darbuotojų ir pacientų gali turėti įtakos pacientų sveikatos būklei (Fukuyama, 1995).
Bendras supratimas, formuojantis bendravimo pagrindą ir kuriantis santykius gali būti: dėmesys, išklausymas, rūpinimasis, atsiskleidimas, šališkumas, įsijautimas, nuoširdumas ir pagarba. Kyla klausimas, kuris iš šių veiksnių svarbiausias. Tačiau visi išvardinti bendravimo komponentai yra glaudžiai susiję. Kiekvienas asmuo bendrauja labai skirtingai, tačiau visada naudoja būtinuosius komponentus (Slauga, 1998). Detaliau apie kiekvieną iš būtinųjų komponentų.
Dėmesingumas – jei parodomas tam tikras susidomėjimas verbaliniu ir neverbaliniu būdu, žmogus gali patirti dėmesį bei rūpestį, vadinasi, ir jausmą, kad jis nėra vienas su savo problemomis. Taip sukuriama galimybė atsiverti. Tikroji dėmesio reikšmė yra ne užbėgimas už akių, o pritarimas ir susidomėjimas. Tačiau dėmesingumo negalima pasiekti akimirksniu: tam reikia laiko.
Išklausymas – tai įsiklausymas į kito asmens žodžius, mintis ir jausmus, ar jie būtų išreikšti, ar numanomi. Išklausymas reikalauja jautrumo, supratimo ir santūrumo kito žmogaus atžvilgiu; tai nėra atsakomybė už kitą asmenį ar kito žmogaus formavimas. Išklausymas – aktyvios pastangos išgirsti, ne vien paprastas pasyvus klausymas. Tai reikalauja didelio susikaupimo, blaivaus proto, susidomėjimo tuo, kas sakoma, susikoncentravimo į kitą žmogų, ne vien paprasto išsakytų žodžių supratimo. Aktyviai klausantis padidėja galimybė suteikti visapusę pagalbą ir paramą.
Rūpinimasis – tai pagalba kitam žmogui, kad jis vystytųsi, ir galimybė atskleisti save patį. Kad atsirastų rūpinimosi santykiai, M. Mayeroff (1971) pataria perduoti žinias, būti kantriam, sąžiningam, nuoširdžiam, tikėti, turėti viltį ir būti drąsiam. Akušerėms rūpinimasis yra daugiau nei kito žmogaus priežiūra, tai taip pat ir domėjimasis, ir globa.
Atsiskleidimas – tai procesas, kurio metu savo asmenybę atskleidžiame kitam; tai abipusis, porinis procesas, būtinas sveikai asmenybei vystyti, būtinas saviraiškai.
Šališkumas – C. R. Rogers (1957) nuolat pabrėždavo, kad jei asmuo pasiūlo kitam asmeniui santykius, pagrįstus pagarba, suderinamumu ir šališkumu kito jausmams, žmogus gana natūraliai sieks geros sveikatos, taps brandesnis ir atsakingesnis. Būti šališkam kito atžvilgiu – tai padėti jam ar jai tobulėti. Būti šališkam kito atžvilgiu tolygu būti atlaidžiam: jūs
pasveriate kito žmogaus elgesį, pripažįstate nepageidautinus ar negatyvius jo elgesio aspektus, bet sąmoningai nepabrėžiate jų, šitaip labiau išryškindami tuos bruožus, kurie yra patraukliausi ir labiausiai nuramina kitus.
Įsijautimas – C. B. Truax ir J. Wittmer (1971) apibrėžė gebėjimą tiksliai pajusti kreipimosi į kitą asmenį vidinį pagrindą kaip įsijautimą. Įsijautimas – būsena, kai žmogus mėgina įsivaizduoti save kito vietoje taip, kaip jis pats save mato. Jautrus slaugytojas tarsi atspindi pacientą ir gali jam atstovauti. Toks medikas persiima paciento jausmais bei mintimis ir perteikia šį savo supratimą žodžiais arba ne žodžiais. Mintys ir jausmai suvokiami ne tik dėmesingai klausantis kiekvieno ištarto žodžio ir jautriai reaguojant į žodinę minčių raišką, bet ir nuolat vertinant ir aiškinantis reikšmes, slypinčias po tokiu bendravimu.
Nuoširdumas – reiškia, kad asmuo yra sąžiningas dalydamasis su kitu savo mintimis, jausmais bei patirtimi. Nėra jokio dirbtinumo; kai asmuo yra toks, koks yra, sakoma, kad bendravimas yra kongruentinis. Nuoširdus arba kongruentus asmuo yra žmogus, kuris supranta vidinius jausmus bei mintis ir kuris tą supratimą teisingai perteikia tiek žodžiu, tiek ir ne žodžiu. Toks nuoširdumas yra labai svarbus prasmingam bendravimui.
Pagarba – C. R. Rogers (1957) aprašė pagarbą arba teigiamą dėmesį, kuris reiškia suvokimą, jog būsite teigiamai vertinami. Pagarba rodo šilumą, simpatiją, šališkumą. Pagal C. H. Patterson, pagarba rodo, kad žiūrima į žmogų kaip į vertybę; o toks požiūris reikalauja didžiulės globos kitam asmeniui, nepaisant jo silpnumo. Pastangos padėti kitam asmeniui ir tikėjimas to žmogaus gebėjimu spręsti problemas bei pasirinkti teisingus veiksmus – tai dvi pagarbos dalys. Teigiama pagarba kitam gali būti dar stipresnė nei asmeninė pagarba, o žinojimas, kad esi gerbiamas kaip žmogus – būtina sąlyga sveikatai ir vystymuisi (Slauga, 1998).
Visi šie bendravimo komponentai sukuria atmosferą bei dirvą supratimui. Jie yra klausymo ir atliepimo pagrindas. Vienais atvejais reikalingas asmuo, kuris padėtų dalykiškai išanalizuoti problemą, kitais atvejais norima ne išmintingo patarimo, bet emocinės paramos (Slauga, 1998; Valius, 2003).
1.3. Medicinos darbuotojų ir pacientų bendravimo santykius įtakojantys socialiniai-demografiniai veiksniai
Anksčiau gydytojo vaidmuo buvo suteikti su liga susijusią informaciją ir išdėstyti atitinkamas rekomendacijas, o paciento vaidmuo – įvardyti ligos simptomus ir su tuo susijusias problemas.
Pamažu keičiantis bendravimo proceso sampratai, vis daugiau dėmesio skiriama paciento nuomonei, poreikiams, įsitikinimams, vertybėms ir pasirinkimams. Šių dienų pacientai į konsultaciją su medicinos darbuotojais ateina su tam tikru informacijos „bagažu“, kurį gauna iš pokalbių su kitais sveikatos priežiūros specialistais ar iš pažįstamų, kurią sužino iš žiniasklaidos ar socialinių tinklų. Todėl darbuotojams būtina išsiaiškinti paciento žinių lygį, kad galėtų „ištaisyti“ klaidas ir padėtų suformuoti teisingą ligos ir gydymo vaizdą.
Demografija – tai mokslas tiriantis gyventojų sudėtį, kiekybinius ir kokybinius jos kitimus, gyventojų judėjimą (Tarptautinių žodžių žodynas - tzz.lt). J. Myers (1997) mokslinėje literatūroje išskiriami tokie socialiniai-demografiniai veiksniai – amžius, lytis, tautybė, religija, pajamos, išsilavinimas, profesija, užsiėmimas, socialinė klasė, šeimos dydis bei gyvenimo ciklas. Šis skirstymas reikšmingas tuo, kad leidžia išskirti pacientus pagal tam tikras charakteristikas, kurių dėka galima analizuoti bendravimo santykius įtakojančius veiksnius.
Nemažai atliktų tyrimų nagrinėjo, kokią įtaką medicinos darbuotojo ir paciento santykiams bei gydymo rezultatams turi paciento ir gydytojo lytis. Rezultatai parodė, kad gydytojos ir pacientės atviriau ir daugiau kalba apie psichosocialines problemas nei gydytojai su pacientais (Roter et al., 1991; Roter, Hall, 1998). Norėtųsi daryti išvadą, kad atviras paciento ir gydytojo bendravimas apie emocinę savijautą ir socialinį gyvenimą nulemia geresnius gydymo rezultatus moterims, o ne vyrams. Tačiau kiti veiksniai gali būti tokie pat svarbūs, o gal net ir svarbesni, pavyzdžiui, paciento amžius, paciento turima socialinė parama, ar pacientas gerai pažįsta gydytoją, koks sveikatos specialistas (slaugytoja, šeimos gydytojas), sveikatos specialisto amžius, paciento asmeninės savybės (Gordon et al., 2006; Berkman, Glass, 2000). 6 lentelėje pateikti vidiniai veiksniai atskleidžiantys žmonių ir jų tarpusavio santykių savybes, kurios tiesiogiai arba netiesiogiai daro įtaką afektams ir pažintiniams procesams.
Vidiniai veiksniai yra: paciento ir gydytojo emocinė būsena, žinios apie sveikatą, suvokiama grėsmė, žinios apie ligą, tikslai, motyvacija ir pasitikėjimas savimi.
Išoriniai veiksniai yra: ligos faktoriai, (prognozė), šeimyninė ir socialinė aplinka, kultūrinės vertybės ir nuostatos, sveikatos priežiūros sistema. Žinoti, kurie veiksniai gali keistis, o kurie – ne, be galo svarbu bendraujant su pacientais. Tikslingai keičiant veiksnius, padidinama tikimybė, jog komunikacija bus naudinga siekiant norimų rezultatų. Svarbu atsižvelgti į tai, kad nekintantys arba mažiau kintantys veiksniai apriboja galimybes.
