LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS MEDICINOS AKADEMIJA
VISUOMENĖS SVEIKATOS FAKULTETAS Sveikatos vadybos katedra
Gabrielė Ugintaitė
NEVYRIAUSYBINIŲ ORGANIZACIJŲ, VYKDANČIŲ SVEIKATINIMO VEIKLAS, VADOVŲ LYDERYSTĖS RAIŠKOS VERTINIMAS
Antrosios pakopos studijų baigiamasis darbas (Visuomenės sveikatos vadyba)
Studentė Mokslinis vadovas
Gabrielė Ugintaitė prof.dr. Mindaugas Stankūnas _________________ _______________
KAUNAS, 2018
Santrauka
Visuomenės sveikatos vadyba
NEVYRIAUSYBINIŲ ORGANIZACIJŲ, VYKDANČIŲ SVEIKATINIMO VEIKLAS, VADOVŲ LYDERYSTĖS RAIŠKOS VERTINIMAS
Mokslinis vadovas prof. dr. Mindaugas Stankūnas
Lietuvos sveikatos mokslų universitetas visuomenės sveikatos fakultetas. Kaunas; 2018. (57 psl.)
Darbo tikslas. Išanalizuoti nevyriausybinių organizacijų, vykdančių sveikatinimo veiklas, vadovų lyderystės raišką.
Darbo uždaviniai.
1. Ištirti nevyriausybinių organizacijų, vykdančių sveikatinimo veiklas, vadovų nuomonę apie lyderystės svarbą šioje srityje.
2. Identifikuoti dominuojančias lyderystės praktikas tarp nevyriausybinių organizacijų, vykdančių sveikatinimo veiklas, vadovų.
3. Įvertinti nevyriausybinių organizacijų, vykdančių sveikatinimo veiklas, vadovų ketinimus tobulinti savo lyderystės įgūdžius.
Metodika. Tyrimo objektas- NVO vadovų lyderystės raiška. Tyrimo metu buvo apklausiami visi tyrime sutikę dalyvauti NVO vadovai, kurių organizacijos vykdo sveikatinimo veiklas. Iš visų NVO bazėje rastų organizacijų (N 271) anketos išsiųstos 133 organizacijoms, pilnai anketas atsakė 68 respondentai (atsako dažnis 51,12 proc.). Tyrimo metu respondentams elektroniniu paštu buvo išsiųstos anoniminės anketinės apklausos. Gauti duomenys užkoduoti ir statistinė duomenų analizė buvo atlikta naudojant SPSS statistinės analizės programos paketą (SPSS 21. versija).
Rezultatai. Atlikus tyrimą nustatyta, jog tik 38,2 proc. respondentų yra visiškai įsitikinę, jog vadovavimas ir lyderystės yra skirtingos sąvokos, tai leidžia daryti prielaidą, kad visi likusieji šias sąvokas laiko tapačiomis, arba labai panašiomis. . Rezultatai rodo, kad tyrime dalyvavę NVO atstovai savo lyderystės įgūdžius vertina gana gerai, dešimtbalėje skalėje jų vidutinis vertinimas siekė 7,18. Atlikus respondentų lyderystės vertinimą, pasitelkus LPI, gauti rezultatai rodo, kad geriausiai tyrimo metu įvertintas gebėjimas drąsinti, bei galimybių sudarymas veikti kitiems.
Tyrimo rezultatai parodė, kad dauguma respondentų tobulina savo lyderystės įgūdžius, o tolimesniam tobulinimuisi jie dažniausiai rinktusi seminarus ir patirties dalijimąsi su kolegomis.
Tirtųjų NVO veiklos tapatumas su visuomenės sveikatos problemomis yra teigiamas, taip nurodė daugiau kaip 60 proc. respondentų, taip pat beveik 70 proc. ,teigia, jog jų vykdomos sveikatinimo veiklos teikia teigiamų rezultatų, o tai gali lemti NVO bendradarbiavimas su kitais sektoriais. Atlikus rezultatų analizę pastebėta, kad apie 75 proc. respondentų teigia bendradarbiaujantys su kitais sektoriais, tokiais kaip savivaldybė, socialinis sektorius ir švietimo sektorius.
Išvados. Tyrimas parodė, jog respondentai teigiamai vertina lyderystę, ir yra įsitikinę lyderio savybių svarba NVO vadovams, taip pat teigia, jog organizacijų vadovams būtinas lyderystės įgūdžių tobulinimas. Tyrimo metu paaiškėjo, jog organizacijų vadovai, kaip vadovavimo praktiką, dažniausiai renkasi darbuotojų drąsinimą ir įgalinimą veikti.Taip pat nustatyta, jog respondentai yra linkę tobulinti savo lyderystės įgūdžius, ir tai daro pasitelkiant seminarus bei patirties dalijimąsi su kolegomis. 97,1 proc. respondentų sutiktų tobulinti savo lyderystės įgūdžius, ir priimtiniausi būdai tai daryti jiems būtų seminarai, o aktualiausios temos būtų lyderystės pagrindai, bei lyderystės ir vadovavimo psichologija.
Raktiniai žodžiai. Lyderystė, nevyriausybinės organizacijos, sveikatinimo veiklos.
SUMMARY
Public Health Management
ASSESSMENT OF PATTERNS OF LEADERSHIP AMONG EXECUTIVES OF NON- GOVERNMENTAL HEALTH CARE INSTITUTIONS
Lithuanian University of Health Sciences, Academy of the Medicine, Faculty of Public Health, Department of Health Management, Kaunas; 2018 (57 pages)
Aim of the study: To analyze manifestations of leadership among executives of non-governmental health care institutions
Objectives:
1. To research position and opinion of executives of non-governmental health care institutions about the importance of leadership in this sector.
2. To identify the dominant leadership practices among executives of non-governmental health care institutions.
3. To assess the intentions of executives of non-governmental health care institutions to improve their leadership skills.
Methodology: Research object - manifestations of leadership among NGO executives.
During the research there was performed a survey of NGO executives in health care sector, who agreed to participate in this study. From all the organizations found in the NGO data base (N 271) 68 respondents fully completed the survey (response rate 25,09%). During the research there were anonymous questionnaire surveys sent by email to the respondents. Received data was coded and statistical data analysis was performed using packet of SPSS statistic analysis program(SPSS version 21.)
Results: The research revealed that only 38,2% of respondents are completely sure that management and leadership are distinct terms so this allows presumption that all the rest consider the terms to be the same or very similar. The results have shown that NGO executives, who participated in the research, evaluate their leadership skills as rather good, as average evaluation
measured 7.18 out of 10. After performing respondent leadership assessment according to LPI , the results have shown that ability to encourage and create positive conditions for others to act has gotten the best evaluation. The research results revealed that majority of the respondents keeps on improving their leadership skills, and as for further improvement would choose seminars, workshops and sharing the experience with their colleagues.
It is positive identifying with public health problems among the researched NGO, as it was indicated by more than 60% of respondents during the research. Also, almost 70% claims that their health promoting activities produces positive outcomes, which can be conditioned by NGO collaboration with other sectors. After performing analysis of the results it was found that around 75 % of respondents claims to be collaborating with other sectors such as municipality, social sector and sector of education.
Conclusions: The research has shown that respondents evaluate leadership positively and are convinced of the importance of leadership qualities for NGO executives, also they claim that constant improvement of leadership skills is essential for executives of organizations. The research revealed that, organizations executives chooses employee encouragement and enabling to act as the most common leadership practices. Also it was found that respondents are willing to improve their leadership skills and do it, mostly, by participating in seminars and workshops as well as sharing their experience with colleagues. 97,1 % of the respondents would be willing to improve their leadership skills furthermore and the most acceptable way of doing that would be seminars with the most relevant topics being the basics of leadership as well as leadership and management psychology.
Keywords: Leadership, Non-governmental organizations, NGO, public health, health care, health promoting activities.
TURINYS
Santrauka ... 2
ĮVADAS ... 2
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI ... 3
1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 4
1.1 Lyderystės samprata ... 4
1.2 Lyderio ir vadovo skirtumai ... 6
1.3 Lyderystė sveikos priežiūroje ... 7
1.4 Nevyriausybinės organizacijos (NVO) ... 8
1.5 Nevyriausybinių organizacijų bendradarbiavimas su viešuoju sektoriumi. ... 13
1.6 Nevyriausybinių organizacijų bendradarbiavimas su privačiu sektoriumi. ... 17
1.7 Nevyriausybinių organizacijų vaidmuo visuomenės sveikatos sektoriuje ... 19
2. METODIKA ... 22
3. REZULTATAI ... 24
3.1 Respondentų duomenys ... 24
3.2 Požiūris į lyderystę. ... 25
3.3 Respondentų lyderystės raiškos vertinimas ... 27
3.4 Respondentų asmeninės lyderystės įgūdžių vertinimas ... 29
4. Rezultatų aptarimas ... 37
Išvados ... 40
Praktinės rekomendacijos ... 41
LITERATŪRA ... 42
Priedai ... 45
SANTRUMPOS IR SĄVOKOS
NVO- nevyriausybinė organizacija PSO- Pasaulinė sveikatos organizacija
LPI- Lyderystės praktikos įvertinimas (angl. Leadership Practice Inventory)
NEVYRIAUSYBINĖ ORGANIZACIJA- nuo valstybės ar savivaldybių institucijų ir įstaigų nepriklausomas savanoriškumo pagrindais visuomenės ar jos grupės naudai veikiantis viešasis juridinis asmuo, kurio tikslas nėra politinės valdžios siekimas arba vien tik religijos tikslų įgyvendinimas.
LYDERYSTĖ–procesas, kurio metu vienas asmuo daro įtaką žmonių grupei, kad būtų pasiektas bendras tikslas.
ĮVADAS
Šiandieniniame pasaulyje nevyriausybinės organizacijos (NVO) yra vis svarbesnės visuomenės narės ir vienas iš veiksnių, skatinančių plėtrą ir vystymąsi (1). Nors jos labiau paplitusios Vakarų pasaulyje, NVO Lietuvoje taip pat sudaro svarbų pilietinės visuomenės pagrindą. Jos stengiasi didinti visuomenės sąmoningumą ir neabejingumą svarbioms problemoms, taip pat mažina visuomenės susipriešinimą ir didina socialinę integraciją (2).
Viena iš pagrindinių sričių, kurioje veikia NVO yra sveikatos apsauga (2). Taip yra todėl, kad norint užtikrinti tinkamai veikiančią sveikatos sistemą, būtina įtraukti į sveikatinimo veiklą visus sektorius bei turėti aukštos kvalifikacijos specialistų. NVO indėlis ir vaidmuo sveikatos ugdyme akcentuojamas visuose Europos regiono skirtinguose strateginiuose sveikatos saugojimą ir stiprinimą reglamentuojančiuose dokumentuose bei Lietuvos naujojoje 2014-2025 metų programoje(3). Atliktų tyrimų duomenys rodo, jog sveikatinimo veiklas organizuojančių ir vykdančių organizacijų vadovai, turi imtis lyderiaujančio vaidmens sveikatos sistemoje (4).
Pasaulinė sveikatos organizacija (PSO) lyderystę iškelia kaip prioritetinį veiksnį sveikatos sistemoje, kuris lemia naujų iššūkių sprendimą bei gerai funkcionuojančią sistemą. Nes vien tik vadybinių žinių organizacijos vadovams nepakanka, norint siekti užsibrėžtų tikslų. Lyderystės kompetencijos NVO daro teigiamą įtaką veiklų efektyvumui, specialistai be kitų svarbių profesinių įgūdžių, turi gebėti bendradarbiauti ir skatinti partnerystę (4). Lyderiavimas NVO yra poveikio priemonė, organizacijai. Būtina atkreipti dėmesį, jog organizacijų vadovai turėtų lyderio savybių, kurios leistų jiems pasižymėti nauju požiūriu, sugebėtų daryti įtaką žmonėms ir užtikrintų efektyvų, išmintingą vadovavimą (5).
Nors NVO veikla Lietuvoje yra nagrinėjama ne viename tyrime(6),(7), (8), (9),(10), tačiau kalbant apie NVO, vykdančias sveikatinomo veiklas, pastebima, jog jų nėra daug(11),(12), (13). Šis tyrimas padės labiau suprasti ir įsigilinti į NVO vadovų patirtis, išsiaiškinti jų kompetencijas lyderystės klausimais.
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI
Tikslas – Išanalizuoti nevyriausybinių organizacijų, vykdančių sveikatinimo veiklas, vadovų lyderystės raišką.
Uždaviniai:
1. Ištirti nevyriausybinių organizacijų, vykdančių sveikatinimo veiklas, vadovų nuomonę apie lyderystės svarbą šioje srityje.
2. Identifikuoti dominuojančias lyderystės praktikas tarp nevyriausybinių organizacijų, vykdančių sveikatinimo veiklas, vadovų.
3. Įvertinti nevyriausybinių organizacijų, vykdančių sveikatinimo veiklas, vadovų ketinimus tobulinti savo lyderystės įgūdžius.
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1 Lyderystės samprata
Lyderystė yra gana sudėtingas reiškinys. Daug ir įvairių autorių tyrinėjo lyderystės reiškinį, veiksnius, kurie lemia, kad žmonės tampa lyderiais. Užsienio autoriai atliko eilę tyrimų, kuriuose nagrinėjo visas lyderystės ištakas ir bandė jas identifikuoti.
Lyderystę galima pradėti nagrinėti nuo angliško žodžio “leadership”, kuris lietuvių kalboje verčiamas į lyderiavimas ir vadovavimas. Organizacijos vadovavimą galima priskirti prie formaliojo vadovo statuso, o lyderystė atspindi žmogaus kaip lyderio veiklą, kuri padeda sutelkti žmones užsibrėžtam bendram veiklos tikslui pasiekti (14).
Lyderystės reiškinys, jau nuo seno rėmėsi fizine jėga ir dominavimu. Buvo manoma, jog lyderis yra stipriausias asmuo organizacijoje (15). Nors lyderystė nagrinėjama jau daugelį metų, tačiau vieno ir tikslaus lyderystės apibrėžimo nėra.
Įvairūs autoriai lyderystę apibūdina skirtingai, tačiau dauguma pripažįsta, kad jai būtinos sąlygos. Vienas užsienio autorius N. Chmiel išskiria tris pagrindinius komponentus, be kurių lyderystė neįsivaizduojama: grupė, tikslas, įtaka. Anot autoriaus lyderiui pirmiausia reikalinga grupė, kurioje yra žmonės, siekiantys bendro tikslo. Ir žinoma lyderiui būtina įtaka, kurios dėka jis daro poveikį žmonių grupei.
Visuomenėje galima stebėti reiškinį, jog vieni yra aktyvesni, o kiti pasyvesni nariai.
Vieni savo noru labiau lieka stebėtojais, tiksliau pasyviais visuomenės nariais, o kiti aktyviai siekia ir užsitarnauja pripažinimą, jų pradedama klausytis. Iš šio teiginio galima matyti, jog lyderis išsiskiria savo įtakos stiprumu ir gebėjimu reikšti savo nuomonę (16).
Lyderystę daugelis supranta kaip lyderį ir jo pasekėjus. Autoriai R. Kreitner ir P.
G. Northause, lyderystę apibūdina kaip procesą, kurio metu eiti link bendro tikslo lyderis suvienija kitus organizacijos narius (4).
R. M. Stogdill aptarė lyderio bruožų ir asmenybės teorijas. Taip pat ir kiti autoriai teigia, jog būtina išskirti lyderio bruožus, taip daug lengviau iš organizacijos galima išskirti lyderį nuo kitų narių (4). C. C. Krulak viename savo mokslinių tyrimų išskyrė 14 esminių lyderystės bruožų, kuriais privalo pasižymėti tikras lyderis:
1. Laikysena. Tvirta laikysena puikus savęs pristatymas, matomas pasitikėjimas savimi, aiški, tiesi ir užtikrinta kalba.
2. Drąsa. Tai pagrindinė lyderio savybė, ji sietina su įsipareigojimu.
3. Ryžtas. Vienas iš kritinių efektyvaus lyderio bruožų. Tai gebėjimas įveikti ir veikti.
4. Patikimumas. Organizacijos pasekėjai yra užtikrinti, jog lyderis siekia jiems gerovės, bei laikosi savo žodžio.
5. Ištvermė. Šis bruožas apima individo gebėjimą atsilaikyti įvairiose situacijose.
6. Entuziazmas. Gebėjimas įkvėpti kitiems energijos.
7. Iniciatyvumas. Vadovai, kurie imasi iniciatyvos dažnai priskiriami lyderiams.
8. Sąžiningumas. Moralinis nusistatymas elgtis teisingai.
9. Nuovokumas. Tai vidinis balsas.
10. Teisingumas. Svarbu nustatyti taisykles, kurios galioja visiems be išimčių.
11. Žinojimas. Kompetencijų reikmė.
12. Lojalumo įgijimas. Tai bruožų kompleksas, kurio rezultatas yra pasekėjų lojalumas.
13. Taktiškumas. Gebėjimas savo elgesiu nemenkinti ir neįžeisti savo pasekėjų.
14. Nesavanaudiškumas. Šis bruožas pasireiškia lyderio elgesyje (14).
Gebėjimas daryti tam tikrą poveikį kartais įvardijamas kaip dinaminė jėga, kuri motyvuoja ir koordinuoja organizacijos narius. Dar vienas autorius B. L. Montgomeris lyderį apibūdina kaip asmenį į kurį žiūrima su pagarba, kuriuo pasitikima, kuris savo siekiais įkvepia ir įžiebia pasitikėjimą.
Apibendrinant autorių įžvalgas, galima teigti, jog lyderystė yra svarbus šiuolaikinės organizacijos, siekiančios veiklos efektyvumo, veiksnys (16). Lyderystė- tai procesas, kurio metu vienas asmuo daro įtaką žmonių grupei, kad būtų pasiektas bendras tikslas (17).
1.2 Lyderio ir vadovo skirtumai
Kuo skiriasi vadovas ir lyderis organizacijoje? Į šį klausimą, bando atsakyti daugelis Lietuvos ir užsienio autorių savo moksliniuose darbuose. Vadovavimas atspindi vadovo formaliąją pusę, o lyderystė jo gebėjimą pasiekti bendrų tikslų sutelkiant visą žmonių grupę (14). Vienas esminių skirtumų tarp vadovo ir lyderio yra, jog vadovas rūpinasi šių dienų klausimais, problemomis, ir panašiai, o lyderis orientuojasi į rytojų, į rytojaus plėtrą, vizijas ir naujoves (17).
Lyderystė labai siejasi su vadovavimu. Lyderystė kaip ir vadovavimas yra darbas su grupe žmonių, taip pat tiek lyderystei, tiek vadovavimui svarbu pasiekti užsibrėžtų tikslų. Tačiau autoriaus Koterio teigimu, šios funkcijos yra skirtingos ( 1 lentelė). Esminė vadovavimo funkcija yra užtikrinti organizacijos tvarką ir nuoseklumą, o lyderystės esminė funkcija yra sukelti pokyčius bei judėjimą. Vadovavimas turi tikslą- tvarkos ir stabilumo, o lyderystė- ieškoti adaptyvių pokyčių (17).
1 lentelė. Vadovavimo ir lyderystės funkcijos (17).
VADOVAVIMAS Užtikrina tvarką ir nuoseklumą
LYDERYSTĖ
Užtikrina pokyčius ir judėjimą Planavimas ir biudžeto sudarymas
• Sudaryti darbotvarkes
• Nustatyti grafikus
• Paskirstyti išteklius
Krypties nustatymas
• Sukurti viziją
• Paaiškinti platesnį vaizdą
• Nustatyti strategiją Organizavimas ir personalo pasirinkimas
• Paskirstyti darbą
• Pateikti struktūrą
• Įdiegti taisykles ir procedūras
Žmonių suvienijimas
• Supažindinti su tikslais
• Siekti atsidavimo
• Suburti komandas ir koalicijas Kontrolė ir problemų sprendimas
• Sukurti skatinimo būdus
• Pateikti kūrybiškus sprendimus
• Imtis koreguojamą veiksmu
Motyvavimas ir įkvėpimas
• Įkvėpti ir uždegti
• Suteikti pavaldiniams galią
• Patenkinti poreikius
Apibendrinant, autorių teigimu būti vadovu- reiškia siekti, kad būtų atliktas darbas, ir gerai žinoti nusistovėjusią tvarką, o būti lyderiu- reiškia daryti įtaką kitiems ir kurti ateities viziją.
Vadovai- žmonės, dirbantys, taip kaip reikia, o lyderiai- darantys tai ką reikia (17).
1.3 Lyderystė sveikatos priežiūroje
Šiame darbe dėmesys sutelkiamas būtent į sveikatinimo veiklas vykdančių vadovų lyderystės raišką, todėl būtina išskirti kodėl lyderystė yra svarbi šiame sektoriuje.
PSO teigia, jog sveikatos priežiūros sistemos funkcija yra suteikti sveikatos priežiūros paslaugas, kurios palaikytų, atstatytų, asmens ar visuomenės sveikatą. Tam, kad šios funkcijos būtų vykdomos tinkamai, būtinas kruopštus valdymas ir jo priežiūra (17). Mokslininkai išskyrė kelis punktus kodėl lyderystė sveikatos priežiūros sektoriuje yra itin svarbus aspektas:
• Nauji iššūkiai sveikatos priežiūroje;
• Nauji sveikatos priežiūros tikslai;
• Išaugę pacientų lūkesčiai;
• Naujos sveikatos technologijos ir gydymo metodai;
• Keičiasi pačios sveikatos organizacijos struktūros, kultūra, darbo metodai (17).
Taigi, sveikatos priežiūros sektoriuje būtini lyderiai, kurie sugebėtų susidoroti su šiais iššūkiais ir juos valdyti (17). Lyderystė yra vienas iš pagrindinių veiksnių sveikatos priežiūros sektoriuje. Ji svarbi tam, kad būtų vykdomos naujovės, užtikrinama pacientų priežiūra ir sauga, tobulinamas medicinos personalo darbas, atpažįstamos pagrindinės problemos, kad sveikatos priežiūros organizacija veiktų nenuostolingai (18). Sveikatos priežiūros lyderystė skiriasi nuo kitų sektorių lyderystės. Viename Kanadoje atliktame tyrime buvo nustatyta, kad pagrindinis aspektas išskiriantis šią lyderystę iš kitų yra- sudėtinga aplinka ir atsidavimas sveikatos priežiūros išsaugojimui. Šiame tyrime – projekte mokslininkams pavyko išskirti struktūrą, kuri atskleidžia pagrindinius sveikatos priežiūros sektoriaus lyderio bruožus(19).
Sveikatos lyderio sugebėjimai 5C struktūra:
1. Aukščiausios klasės rūpestis:
• Įkvėpia ir skatina
• Rodo pagarbą visų įmonių orumui
• Užjaučia
• Yra nešališkas ir teisingas 2. Ugdyti savo ir kitų sugebėjimus:
• Demonstruoja savarankiškumą
• Rodo charakterį: sąžiningas, optimistiškas, pasitikintis
• Suteikia galimybes tobulintis
3. Palaiko ryšį su kitomis organizacijomis :
• Efektyviai bendrauja su tarpininkais
• Kuria įvairias disciplinines grupes
• Plečia partnerystės tinklus 4. Pasiekia rezultatą
• Sukuria bendrą viziją ir ją paverčia veiksmu
•Laiko save ir kitus atsakingus už rezultatą
• Į sprendimų priėmimo procesą integruoja kokybės gerinimą ir įrodymus
• Atsakingai ir kūrybingai valdo išteklius 5. Keičia valdymo sistemą:
• Sukuria asmeninį ir organizacijos supratimą apie sveikatos priežiūros sistemų sudėtingumą
• Žinias paverčia iššūkiais orientuoja juos į pokyčius
• Pokyčius vykdo atsižvelgiant į viziją
• Pokyčius vykdo, kad pagerinti paslaugų kokybę.
Apibendrinus galima teigti, jog lyderystė sveikatos priežiūroje, yra vienas svarbiausių veiksnių. Nuo sėkmingo sveikatos organizacijos valdymo, kuris yra neatsiejamas nuo lyderystės, priklauso organizacijos sėkmė, pacientų ir darbuotojų pasitenkinimas (17).
1.4 Nevyriausybinės organizacijos (NVO)
NVO samprata taip pat yra gana plati, ir įvairių autorių nusakoma skirtingai. Pagal Lietuvos Respublikos įstatymus NVO- nuo valstybės ar savivaldybių institucijų ir įstaigų nepriklausomas savanoriškumo pagrindais visuomenės ar jos grupės naudai veikiantis viešasis juridinis asmuo, kurio tikslas nėra politinės valdžios siekimas arba vien tik religijos tikslų įgyvendinimas (20).
Visuomenės aktyvumas šiandieniniame valstybės valdyme apima daug krypčių. Autorių teigimu, pilietinis dalyvavimas valstybės valdyme ir organizavime yra pagrindinis bruožas išskiriantis ir išryškinantis valstybės demokratiškumą. Pilietinės visuomenės plėtra, aiškinama pagal tai, kokią įtaką valstybėje veikia NVO ir kokio mąsto jų veikla. Remiantis šiuo požiūriu, galima teigti, jog NVO yra laisva piliečių valia įkurta organizacija, kuri tarnauja visuomenės ar jos grupių labui, nesiekia pelno ar tiesioginio dalyvavimo valstybės valdyme.
Pirmą kartą NVO sąvoka buvo paminėta 1950 m., ši sąvoka siejama su žodžiais: nepelno, savanoriškos, pilietinės, savanoriškos, trečiojo sektoriaus – organizacijos. Autoriai skirtingai
apibūdina NVO terminą. Paprastai šis terminas apibūdinamas išskiriant savanoriškumą, savivaldą, vertybes ir ideologiją (21).
Remiantis literatūra, lietuvių autoriai išskiria kelis pagrindinius NVO bruožus:
• Tai tarpinė grandis tarp individų ir valdžios institucijų;
• Ugdo savo narių organizacinius sugebėjimus, naujus darbo įgūdžius ir suteikia galimybę jų saviraiškai;
• Padeda atstumtos grupėms, dalyvauti visuomenės gyvenime;
• Padeda valdžios institucijoms teikti paslaugas įvairioms visuomenės grupėms (22).
•
NVO laikomos visuomenės politinio ir socialinio gyvenimo indikatoriumi, atspindinčiu visuomenės raidos ypatumus ir problemas tam tikru laikotarpiu (23). NVO sektorius tampa vis įtakingesne jėga ne tik atstovaujant nuo visuomenės, atskirtų jos socialinių grupių interesams, bet ir galinga ekonomine jėga, turinčia akivaizdžią įtaką darbo vietų kūrimui, bei inovacijų plėtrai (23).
Dar NVO paprastai vadinamos trečiuoju visuomenės sektoriumi, jų veikla suprantama kaip rinkos paliktų spragų užpildymas. Kitaip tariant, galima daryti prielaidą, jog NVO veiklos plėtra naujos aktyvumo formos rodo, visuomenėje egzistuojančius specifinius poreikius, kurių netenkina nei valdžia, nei rinka. NVO svarbą ir reikmę pripažįsta ir rinkos sektorius, remdamas jų veiklą, bei ieškodamas bendradarbiavimo formų, taip pat ir valdžia, perleisdama nevyriausybinėms organizacijoms dalį teikiamų viešųjų paslaugų, įtraukdama jų atstovus į daugelio viešosios politikos klausimų svarstymą (23).
Nevyriausybinių organizacijų veikla orientuota į visuomenės gerovės didinimą, taip sudaro galimybes visiems visuomenės nariams patiems įsitraukti į jų veiklą. NVO vis labiau tapdamos svarbesne visuomenės dalimi, ne tik plečia savo veiklų spektrą, bet kartu pritraukia bendradarbiauti ir kitus sektorius, siekiant bendrų visuomenės gerovės didinimo tikslų. NVO atlieka svarbų vaidmenį pritraukiant lėšas įvairioms visuomenės problemoms spręsti, kurios iki tol nebuvo sprendžiamos ar tai buvo daroma neefektyviai. Nevyriausybinių organizacijų vadovai turi nuolatos atlikti išsamų veiklų rezultatų aptarimą, stebėti savo organizacijoje vykstančius procesus ir pasiektus rezultatus, jog ateityje galėtų ieškoti dar geresnių ar naujų galimybių užsibrėžtiems tikslams pasiekti (1).
Nagrinėjant nevyriausybinių organizacijų veiklą, sunku tiksliai apibrėžti jų veiklos sritis.
Todėl egzistuoja skirtingi NVO veiklos vertinimo ir grupavimo metodai, išskiriami du pagrindiniai NVO veiklos tipai:
• Pasiūlos NVO;
• Paklausos NVO.
Pasiūlos NVO kitaip dar galima vadinti paslaugas teikiančiomis NVO, o paklausos NVO- siekiančios daryti įtaką viešąjai politikai nevyriausybinėse organizacijose (24). Šis NVO veiklų suskirstymas leidžia į organizacijas pažvelgti ir jas vertinti kaip paslaugas visuomenei teikiančias ir jos poreikiais besirūpinančias organizacijas bei kaip į organizacinį darinį turintį galią veikti bendruomenę ir visą visuomenę.
Dėl skirtingų NVO sąvokų apibrėžimų ir jų gausos taip pat sunku ir tiksliai įvardinti pagrindines NVO funkcijas ir veiklas. Pačių pirmųjų NVO veiklos sritys buvo:
1. Tradicinės paslaugos (socialinės, medicinos ir kt.);
2. Ekonomikos vystymas;
3. Žmogaus teisių skatinimas (25).
Dabartinės organizacijų veiklos apima daug platesnes sritis. Tarptautinėje organizacijų klasifikacijoje pagal veiklos kryptis skiriamos net į 12 grupių: kultūra ir poilsis, švietimas ir tyrimai, sveikatos apsauga, socialinės paslaugos, aplinkosauga, plėtra ir būstas, teisė, atstovavimas interesams ir politika, filantropijos ir savanorių veiklos plėtra, tarptautinė teisė, religija, verslas ir profesinės organizacijos (1).
Europos tarybos rekomendacijose nevyriausybinėms organizacijoms buvo priskirtos šios organizacijų funkcijos: skirtingų visuomenės segmentų ir valstybės valdžios jungiamosios informacijos vaidmuo, galimybės realizuoti save suteikimas, techninių ir profesinių standartų rengimas, bendrų interesų plėtra ir gilinimas, įstatymų pokyčių inicijavimas ir paramos teikimas.
(26).
Toks tikrai platus nevyriausybinių organizacijų veiklos apibrėžimas tikrai apsunkina NVO veiklų analizę. Tačiau nepaisant to, kokią veiklą vykdo organizacija, jos funkcijos priklauso nuo šių bruožų:
• Telkti visuomenės narius į asociacijas, skatinti juos prisiimti atsakomybę už savo, savo artimosios aplinkos bei visuomenės reikalus;
• Efektyviai ir kokybiškai bei su mažesnėmis sąnaudomis spręsti visuomenės problemas ir teikti kvalifikuotas paslaugas;
• Atstovauti narių ir visuomenės grupių interesams bei daryti įtaką valdžios sprendimams (1).
Taip pat nevyriausybinių organizacijų funkcijos turi skirtingų tikslų ir siekių, išskiriami pagrindiniai NVO siekiai
• Motyvuoti asmenis būti pilietiškai aktyvius visose visuomenės gyvenimo srityse;
• Sudaryti galimybes reikšti nuomonę ir aktyviai atkreipti dėmesį į įvairius visuomenės poreikius;
• Skatinti visuomenėje įvairovę;
• Kurti alternatyvas valstybinėms įstaigoms;
• Sukurti mechanizmus, kad valdžia ir rinka būtų labiau atsakingos visuomenei (23).
NVO raida Lietuvoje prasidėjo XVIII a. pab., kuomet pradėjo steigtis įvairios draugijos, ložės, klubai ir asociacijos(24). Jau tarpukario Lietuvoje veikė daugybė, įvairių organizacijų su skirtingomis veiklomis. Dauguma šių organizacijų vykdė socialinės globos ir paramos funkcijas.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, suaktyvėjo daugelis jau tarpukaryje sukurtų organizacijų, taip pat suaktyvėjo ir naujų organizacijų kūrimo procesas. Po Nepriklausomybės atkūrimo, išryškėjo NVO veiklos, didėjo atsakomybės ir įsipareigojimai visuomenei. Pirmosios lėšos gautos savo veikloms plėtoti buvo iš užsienio paramos fondų, tačiau daugelis NVO stengėsi paramą gauti iš vietinės ar centrinės valdžios.
NVO plėtrai įtakos turėjo ir parengti ir patvirtinti asociacijų, labdaros ir paramos fondų, viešųjų įstaigų įstatymai. Šių teisinių aktų atsiradimą galima laikyti ir esminiu Lietuvos NVO reglamentavimo lūžio tašku (21).
Lietuvoje dažniausiai steigiamos socialinės srities NVO, tačiau Lietuvos NVO plėtros koncepcijoje apibrėžiama daug platesnė nevyriausybinių organizacijų veikla- tai visuomenės naudai Lietuvoje veikiantis savarankiškas, nuo valdžios ir verslo nepriklausomas, pelno ir valdžios rinkimuose nesiekiantis, savanoriškumo pagrindu įsteigtas viešasis juridinis asmuo (25). L. M.
Salamon ir S. W. Sokolowski, siekdami apibendrinti skirtingus NVO apibrėžimus, skiria šiuos joms būdingus bruožus:
• Organizacijos forma - jos turi patvirtintą struktūrą ir yra įregistruotos kaip juridinis asmuo;
• Privatumas – jos turi laisvę;
• Pelno neskirstymas – tai nereiškia, kad veikla negali siekti pelno, tačiau pelnas paskirstomas tolesnei organizacijos veiklai;
• Savivalda – organizacijos pačios kontroliuoja savo veiklą;
• Savanoriškas dalyvavimas – organizacijų veikla grindžiama savanorišku darbu.
Taip pat būtina paminėti, jog daugelyje mokslinių darbų autoriai NVO mini kaip nepolitines ir ne pelno siekiančias organizacijas vienu metu (1).
NVO pagal savo pobūdį skirstomos į dvi grupes: turtu paremtos organizacijos ir naryste paremtos organizacijos (1 pav.). Turtu paremtoms NVO būdingas realių narių nebuvimas, bet turi steigėjus. Visa šių organizacijų veikla ir valdymas yra priklausomas nuo steigėjų ir akcininkų valios. Dažniausiai šiai grupei priskiriami labdaros ir paramos fondai bei viešosios įstaigos. Jos
įkuriamos, siekiant kaupti ir teikti žmogiškuosius ir finansinius išteklius, kad pagelbėtų asmenims.
Naryste paremtos organizacijos, yra tos, kurios turi daug narių, kurie gali įstoti ir išstoti laisva valia.
Šių organizacijų valdymas ir veikla tiesiogiai priklauso jos nariams. (26).
1 pav. Pagrindinės ne pelno organizacijų rūšys Lietuvoje (26)
NVO taip pat klasifikuojamos ir pagal veiklos teritoriją. Jos gali būti vietinio lygmens (veikiančios mažoje teritorijoje), regionines (savo veiklą vykdo artimose teritorijose), nacionalines (veikia tik vienoje šalyje), ir tarptautines (veikla visame pasaulyje). Pačią aktyviausią veiklą vykdo vietinio lygmens NVO, nes jos dažniausiai būna nedideles ir gali patenkinti savo narių interesus.
Kitas NVO klasifikavimo tipas yra pagal NVO įsikūrimo tikslus. NVO tikslai dažniausiai apima platų veiklų spektrą (27).
Apibendrinant, galime teigti, jog NVO sudaro svarbų pilietinės visuomenės pagrindą. Jų dėka visuomenėje didėja sąmoningumas, mažėja visuomenės abejingumas svarbioms problemoms, mažėja visuomenės susipriešinimas, bei didėja socialinė integracija (28). NVO dažniausiai suvokiamos kaip organizacijos, atliekančios daugybę funkcijų, siūlančios paslaugas visuomenės gerinimui, padedančios palaikyti ryšį tarp politinio sektoriaus ir visuomenės (27).
NEVYRIAUSYBINĖ S ORGANIZACIJOS
NARYSTE PAREMTOS ORGANIZACIJOS
VISUOMENINĖ ORGANIZACIJOS
S
ASOCIACIJO S
TURTU PAREMTOS ORGANIZACIJOS
LABDAROS IR PARAMOS
FONDAI
VIEŠOSIOS ĮSTAIGOS
1.5 Nevyriausybinių organizacijų bendradarbiavimas su viešuoju sektoriumi.
Nevyriausybinės organizacijos šiomis dienomis dar kitaip vadinamos trečiuoju sektoriumi, bendradarbiauja tiek su privačiu, tiek su viešuoju arba valstybiniu sektoriais (29). Išnagrinėjus įvairius atliktus tyrimus, matomas stipriai suaktyvėjęs trečiojo sektoriaus dalyvavimas visuomeninėje veikloje. Nevyriausybinės organizacijos tampa vis svarbesniu veikėju, siekiant visuomenės gerovės, aktyvėja organizacijų veiklos kokybine ir kiekybine prasmėmis (30). NVO turi vis didesnį ryšį su visuomene, tai leidžia ir kitiems sektoriams lengviau pasiekti visuomenės narius. NVO savo tikslus siekia įgyvendinti turint artimą kontaktą su visuomene, siekiant visapusiško pasitikėjimo. Bučaitė, Ambotaitė – Mazeliauskienė suformavo bendrąją pasitikėjimo instituciniuose tinkluose kūrimo schemą (2 pav.).
2 pav. Loginė pasitikėjimo instituciniuose tinkluose kūrimo schema.
Išnagrinėjus 2 paveiksle pateiktą schemą galima teigti, kad NVO ir viešosios valdžios sąveikos rezultatas yra institucinių tinklų susiformavimas, sudarantis prielaidas pasitikėjimui, bendradarbiavimui kurti bei skatintis įvairių išteklių mainus (31).
Bendradarbiavimas tarp NVO ir valstybinio sektoriaus yra grindžiamas rezultatų pasiekiamumu būtent toms visuomenės dalims, kurioms yra skirtas tam tikras paslaugų paketas. Nagrinėjant skirtingų šalių patirtis, galima pastebėti, jog daugelyje Vidurio ir Rytų Europos šalių NVO bendradarbiavimas su valstybinėmis įstaigomis turi gilias savanoriškas tradicijas. Visiškai priešinga situacija įžvelgiama Vidurio ir Rytų Europos šalyse (32). Autorių teigimu, trečiojo sektoriaus ir vietos valdžios bendradarbiavimo galimybės nėra pilnai ir kokybiškai išplėtotos, nors ir yra daug tyrimų, kurie įrodo, itin gerus rezultatus šioje bendradarbiavimo sferoje (33).
• Pasitikėjimo kūrimas
• Bendradarbiavimas siekiant bendrų tikslų
• Politinių, ekonominių, finansinių ar socialinių išteklių mainai
• Abipusiškumo santykiai.
Instituciniai tinklai
NVO Viešoji valdžia
Bendradarbiavimas tarp NVO ir viešojo sektoriaus turi vieną svarbų aspektą- tikslų ir priemonių tiems tikslams pasiekti sutapimas arba nesutapimas. A. Najamas pateikia „Keturių C” NVO ir viešojo sektoriaus santykių modelį, kuriame išskiriamos keturios bendradarbiavimo formos:
• Kooperacija- kai organizacijos taiko panašias priemones, siekdamos panašių tikslų;
• Konfrontacija- kai organizacijos siekia skirtingų tikslų skirtingomis priemonėmis;
• Papildomumas- kai organizacijos siekia panašių tikslų skirtingomis priemonėmis;
• Kooptacija- kai organizacijos siekia skirtingų tikslų panašiomis priemonėmis.
Taip pat autorius įvardija ir penktąją- neįsitraukimas, tačiau taip pat teigia, jog ši forma neturi jokių pasekmių ar rezultato, todėl ir nėra įtraukiama į pagrindinių formų sąrašą (34).
Išnagrinėjus dar vieną šaltinį, autorius- Young, analizuodamas valstybinio ir nevyriausybinio sektorių bendradarbiavimą, turi išskyręs paslaugų teikimo ir finansavimo tipologiją, kurioje skiriami trys valdžios ir NVO santykių tipai: pridėtinis santykių modelis, papildomumo ir
konkurencinis modeliai (žr.2 lentelė) (35).
2 lentelė. Youngʼo paslaugų teikimo ir finansavimo tipologija Valstybinis sektorius\ finansavimas
Nevyriausybinis sektorius\ paslaugų
teikimas
Pridėtinis santykių modelis
Papildomumo santykių modelis
Konkurencinis santykių modelis
Pridėtinis modelis atspinti paslaugas, kurias teikia nevyriausybinės organizacijos, tačiau valdžia skiria labai mažai dėmesio. Antrasis papildomumo modelis tarsi užpildo partnerytę, o trečiasis- konkurencinis modelis, reiškiasi NVO darant įtaką ir skatinant valdžią keisti viešąją politiką (36).
Literatūroje ir teisės aktuose NVO ir valstybės sektorių bendradarbiavimas turi skirtingus lygmenis:
1. Informacijos teikimas;
2. Konsultavimas;
3. Aktyvus įsitraukimas.
Informacijos teikimas yra vienas pagrindinių aspektų bendradarbiavime. Šis procesas yra vienos krypties, valstybė skelbia visapusišką informaciją visuomenei. Taip valstybė siekia tinkamo piliečių teisės į informaciją įgyvendinimo. Skelbdami visus dokumentus susijusius su atitinkama informacija visuomenei, valstybė suteikia visas galimybes piliečiams gauti jiems reikalingą informaciją. Autorių teigimu, informacijos teikimas yra būtina sąlyga kitų bendradarbiavimo formų veikimui.
Kitas lygmuo konsultavimas, jis suprantamas kaip kvietimas visuomenės atstovams pateikti klausimus, komentarus ar savo nuomonę dėl atitinkamų klausimų. Šiame lygmenyje įtraukiamos abi puses. Valstybės institucijos atsiklausia visuomenės (NVO) nuomonės, o visuomenė (NVO) ją teikia atsakydama arba pati imdamasi iniciatyvos ir teikdama pasiūlymus. Šis lygmuo laikomas antruoju, nes valstybei norint gauti visuomenės atsaką dėl atitinkamų klausimų, pirmiausia turi būti suteikta pakankamai informacijos (informacijos teikimas). Kitose valstybėse konsultavimasis priimamas įvairiai. Lenkijoje ar Norvegijoje į konsultavimosi procedūras pirmiausias įtraukiami tie visuomenės atstovai, kuriems priimami sprendimai gali turėti įtakos.
Aktyvus įsitraukimas- šis lygmuo paremtas bendru valstybės sektoriaus ir NVO darbu, siekiant bendro tikslo. Verta pastebėti, jog tai gana nauja bendradarbiavimo forma kai kuriose valstybėse.
Skirtingai nuo kitų ši forma (lygmuo) skiriasi tuo, jog čia aktyviai veikia abi pusės, susitardamos dėl rezultatų, priemonių jam pasiekti, bei pačio proceso. Aktyvus įsitraukimas yra aukščiausias lygmuo nes, jo esmė yra išnaudoti visuomenės potencialą sprendžiant valstybei aktualias problemas. Tam tikrose valstybėse NVO sektorius turi didelę įtaką kuriant visuomenės dalyvavimą valstybės kūrimo strategijose (37).
Viešasis sektorius, kitaip savivaldybės lygmuo yra arčiausiai piliečių esanti demokratijos grandis. Kaip ir buvo minėta tiek NVO, tiek viešojo sektoriaus tikslas yra- patenkinti piliečių poreikius ir padėti jiems išspręsti kylančias problemas. Jų bendros pajėgos turi užtikrinti pagrindinių paslaugų teikimą, informacijos sklaidą ir siekti visiško paslaugų teikimo sistemos patikimumo. Pagrindinės sritys, kuriose pastebimas NVO ir viešojo savivaldybių sektoriaus bendradarbiavimas yra:
• Socialinės paslaugos;
• Sveikatos apsauga;
• Socialinių problemų sprendimas;
• Mokymas ir švietimas;
• Kultūra ir menas;
• Ekologija ir gamtos apsauga;
• Sportas ir turizmas (38).
NVO ir viešojo sektoriaus bendradarbiavimas yra sukonkretintas į kelis aspektus:
• Parama- valstybė NVO teikia finansinę paramą. Parama teikiama per kitas institucijas, tokias kaip kultūros ar socialinės. Paramos teikimo principai nėra nusistovėję.
• Viešųjų paslaugų pirkimai- už suteiktas lėšas NVO turi įgyvendinti numatytus tikslus ir uždavinius. Šios paslaugos turi būti perkamos viešai;
• Politinės konsultacijos- tai NVO įtraukimas į valstybės ir savivaldybių valdymą.
Autorių teigimu dažniausiai pasitaikanti ir labiausiai naudojama viešojo ir NVO bendradarbiavimo forma yra finansinė parama, visiems trečiojo sektoriaus vykdomiems projektams.
Verta paminėti, jog viešasis sektorius taip pat stipriai prisideda prie NVO veiklos, suteikdamas organizacijoms patalpas, ir atleisdamas organizacijas nuo tam tikrų mokesčių.
Nagrinėjant literatūrą, pastebima, jog nemažai autorių tokių kaip Boulding, Gibsom teigia, kad tam, kokie santykiai vyrauja NVO ir viešojo sektoriaus, didelę įtaką daro pačios savivaldybės dydis. Tiksliau kiek savivaldybėje yra gyventojų, nuo to anot autorių ir priklauso ar NVO ir viešasis sektorius bendradarbiauja, ar atitinka jų vykdoma veikla. Mažuose rajonuose, turinčiuose nedideles bendruomenes NVO veikla yr paprastesnė. Tokiose bendruomenėse NVO nariai lengviau pasiekia savo užsibrėžtų tikslų. Visiškai priešingai yra dideliuose rajonuose. Ten NVO sunkiau pasiekia visuomenės narius ir tai sąlygoja mažesnį NVO veiklos tikslo įgyvendinimą (39). Taip pat NVO turi nuolat kurti naujus planus ir strategijas kaip pasiekti užsibrėžtus tikslus
Norint išsiaiškinti NVO ir viešojo sektoriaus bendradarbiavimo padėtį Lietuvoje, 2005 metais buvo atliktas tyrimas. Tyrimą atliko Nevyriausybinių organizacijų ir paramos centras, tyrimo duomenimis iš 105 apklaustų Lietuvos NVO, su vietos valdžios institucijomis bendradarbiauja 74 proc. šių organizacijų. Didžiausią dalį (34,2 proc.) sudarė dalyvavimas savivaldybių darbinėse grupėse, NVO finansavimo nuostatų bei prioritetų svarstyme (31,6 proc.), NVO atstovų rinkimuose (19 proc.) verta pastebėti, jog NVO rečiau dalyvauja svarstant savivaldybių strateginės plėtros planus (10,1 proc.) (40). Nagrinėjant Lietuvos savivaldybių ir nevyriausybinių organizacijų bendradarbiavimą ir interesų atstovavimą, Nevyriausybinių organizacijų informacijos ir paramos
centras vykusiame IX Lietuvos nevyriausybinių organizacijų forume pristatė atlikto tyrimo rezultatus, kuriuose išskyrė šiuos pagrindinius bendradarbiavimo kriterijus:
1. nevyriausybinių organizacijų ir savivaldybės bendradarbiavimas;
2. savivaldybių pozicija dėl bendradarbiavimo su NVO plėtojimo;
3. nevyriausybinių organizacijų interesų atstovavimo sistemos buvimas;
4. nevyriausybinių organizacijų susivienijimai savivaldybėje;
5. nevyriausybinių organizacijų reikalų koordinavimas iš savivaldybės pusės (41).
Taip pat buvo atlikta struktūrinė NVO ir savivaldybių bendradarbiavimo apžvalga.
Rezultatuose matoma, jog savivaldybių teigimu labai trūksta NVO iniciatyvos siekiant bendradarbiavimo. Dažnai bendradarbiavimas su NVO yra pavienis renginys ar kita organizuojama visuomenės iniciatyva. Savivaldybės teigimu šiai problemai spręsti reiktų reglamentuoto NVO ir verslo arba kitaip privataus sektoriaus bendradarbiavimo (1).
Apibendrinant galima pastebėti, jog siekiant sukurti tikslingą bendradarbiavimą tarp NVO ir viešojo sektoriaus reikia daug pastangų . Esant abipusiam pasitikėjimui, galima sukurti kryptingą veiklą, kurios rezultatai tenkintų abi puses ir siekiami tikslai bei rezultatai būtų maksimaliai pasiekti.
1.6 Nevyriausybinių organizacijų bendradarbiavimas su privačiu sektoriumi.
NVO bendradarbiavimas nesibaigia ties viešuoju sektoriumi. Siekiant maksimalių rezultatų NVO kryptingai siekia bendradarbiauti ir su privačiu, arba kitaip verslo sektoriumi. Privatus sektorius taip pat savo tikslais siekia gerinti visuomenės gyvenimą, spręsti įvairias problemas ir gebėti jas matyti. Deja, privačiam sektoriui tai pavyksta ne visada.
Privačių įmonių atstovai teigia, kad ne visi turi pakankamai žinių ir kompetencijų pasiekti visuomenę. Pasaulyje vis labiau populiarėja NVO ir privataus sektoriaus bendradarbiavimas, padedantis privačioms įmonėms keistis ir judėti link didesnio visuomenės pasiekiamumo. E.Korf žinoma kaip viena garsiausių verslo lyderių forumo atstovė, savo interviu apie NVO ir verslo bendradarbiavimą išsakė savo nuomonę, jog privačiam verslui būtina bendradarbiauti su NVO norint pasiekti užsibrėžtų tikslų. E. Korf šiuo metu yra NVO ir privataus verslo bendradarbiavimo skatinimo iniciatorė. Jos teigimu vis dažniau kalbama apie NVO ir verslo bendradarbiavimo poreikį ir svarbą (42).
Bendradarbiavimas tarp NVO ir privataus sektoriaus yra viena iš tarpsektorinio bendradarbiavimo rūšių. Šią bendrystę reiktų suvokti kaip gana savanorišką, abiems pusėms naudingą ryšį tarp skirtingų sektorių, skirtą įvairioms visuomenės ir verslo problemoms spręsti, sujungiant abiejų sektorių resursus, kompetencijas, siekiant bendrų tikslų (42).
Privataus sektoriaus ir NVO bendradarbiavimas turi teigiamų ir neigiamų aspektų. Ellen J.
Johnson atliko tyrimą, kurio tikslas buvo išsiaiškinti privataus verslo ir NVO bendradarbiavimo naudą ir žalą. Tyrimo rezultatuose pateikti šio bendradarbiavimo neigiami ir teigiami aspektai:
Neigiami NVO ir privataus verslo bendradarbiavimo aspektai:
• Privataus sektoriaus dalyviai gali pasinaudoti sąveika, norėdami įgyti politinę įtaką ir (arba) konkurencinį pranašumą įgyti politinės ir rinkos žinių ar pranašumų;
• Privataus sektoriaus dalyviai gali pasiūlyti mokslinius tyrimus ir plėtrą bei prieigą prie informacijos, kuri orientuota į rinkos veiksmingumą ir pelną, o ne visuomenės problemų sprendimą;
• Privataus sektoriaus dalyviai gali suabejoti NVO reputacija ir patikimumu;
• Privataus sektoriaus dalyviai gali būti netinkamas pasirinkimas, kai įmonės įvaizdis susiduria su NVO tikslais ir motyvais;
• Dalyvavimas privačiojo sektoriaus veikloje gali pakenkti NVO kontrolei ir principams partnerystės programose;
• Privataus sektoriaus bendradarbiavimas gali pareikalauti išskirtinių arba ribotų santykių.
Teigiami NVO ir privataus verslo bendradarbiavimo aspektai:
• Privataus sektoriaus dalyviai gali suteikti kritinę finansinės paramos sumą;
• Privataus sektoriaus sąveika padidina prieinamumą ir galimybes susipažinti su įvairiais ryšiais, politinėmis įtakomis ir technine patirtimi;
• Privataus sektoriaus dalyviai gali inicijuoti ir plėtoti politikos formavimo galimybes NVO (43).
Dažnai verslo ir NVO bendradarbiavimas siejamas su finansine nauda tikslo siekimui. Ieškant ir analizuojant literatūros šaltinius, randama gana mažai informacijos apie verslo arba kitaip privataus ir NVO bendradarbiavimą. Pagrindinė randama informacija tai įvairių NVO iniciatyvų, renginių finansavimo ataskaitos. Jose kaip pagrindinis rėmėjas įvardijamas privatus verslas, tam tikros įmonės. Atlikto tyrimo duomenimis 2004 metais, trečiojo sektoriaus finansavime privatus verslas užėmė nedidelę dalį. Dažniausiai paramos iš verslo sektoriaus sulaukia sporto, ekologinės ar
gamtosauginės organizacijos (44).
1.7 Nevyriausybinių organizacijų vaidmuo visuomenės sveikatos sektoriuje
Visuomenės sveikata – tai mokslas ir menas organizuotomis visuomenės pastangomis išvengti ligų, prailginti gyvenimą bei sustiprinti fizinę ir psichinę sveikatą, rūpinantis aplinkos sauga, kontroliuojat infekcines ligas, mokant individualios higienos, organizuojant medicinos bei slaugos tarnybas, anksti diagnozuojant ir gydant ligas, plečiant, tobulinant socialines tarnybas, garantuojančias, kad kiekvieno individo gyvenimo standartai sudarytų jam galimybes palaikyti sveikatą, taigi suteiktų jam teisę į sveikatą ir ilgą gyvenimą(45). Visa tai yra neatsiejama visos visuomenės dalis. Įvairiuose PSO dokumentuose yra pabrėžiamas sveikatos prieinamumo skatinimas, plėtojimas, sveikatos rėmimas ir kiti aspektai.
Trečiasis sektorius kaip ir minėta ankstesniuose skyriuose yra vienas arčiausiai visuomenės esančių sektorių. PSO teigia, kad viena iš prioritetinių krypčių leidžiančių užtikrinti lakstesnį prieinamumą yra bendradarbiavimas su NVO. NVO ir visuomenės sveikatos sektoriaus partnerių susitelkimas bendram tikslui pasiekti yra vienas svarbiausių norint vykdyti PSO užsibrėžtą sveikatos siekimą visai visuomenei.
Visuomenės nariai savo norą siekti geresnės ir kokybiškesnės sveikatos ar sveikatos sistemos gali lengviau išreikšti, pasitelkiant NVO. Jau 1993 metais vykusioje PSO ir NVO konsultacijoje buvo aptariama NVO ir visuomenės sveikatos sektoriaus nauda (46).
Pagrindinė NVO funkcija visuomenės sveikatos sektoriuje yra ne tik padėti žmonėms siekti būti išgirstiems sveikatos klausimais, bet ir siekti valstybės mastu bendros sveikatos gerovės.
Visuomenės sveikatos sektorius kartu su NVO gali siekti jau suformuotos sveikatos stiprinimo vizijos Džakardo deklaracijoje(47), (48). Joje yra iškelti XXI amžiaus sveikatos stiprinimo veiklos prioritetai, kuriais ir remiasi NVO:
• Stiprinti socialinę atsakomybę už sveikatą. Tiek visuomeniniame, tiek privačiame sektoriuose turi būti:
1. vengiama pakenkti žmonių sveikatai;
2. saugoma aplinka ir garantuojamas optimalus išteklių naudojimas;
3. ribojama sveikatai kenksmingų produktų gamyba ir reklama;
4. garantuojamos saugios gyvenimo ir darbo sąlygos;
5. formuojant politiką, sveikata vertinama lygybės požiūriu.
• Didinti investicijas į sveikatos stiprinimą. Daugelyje šalių investicijos į sveikatos sritį nėra adekvačios ir netinkamai paskirstytos.
• Plėsti bendradarbiavimą sveikatos srityje.
• Didinti bendruomenės ir individo galimybes. Savo sveikatą gali sąmoningai stiprinti tik pats žmogus ar bendruomenė. Todėl šiuos įgūdžiu reikia ugdyti.
• Garantuoti sveikatos stiprinimo infrastruktūrą. Tam reikia sukurti naujus finansavimo mechanizmus, mobilizuoti sveikatos stiprinimui reikiamus išteklius, organizuoti veiksmingą tarpsektorinį bendradarbiavimą.
Skiriami keturi sveikatos stiprinimo lygiai:
• Aplinkos;
• Socialinis;
• Organizacinis;
• Individualus.
Sveikatos stiprinimas apima šias kompetencijos sritis :
• vadyba, planavimas, vertinimas;
• bendravimas;
• rinkodara ir publikavimas;
• parama ir integravimas;
• įtaka politikai ir praktinei veiklai.
Kompetencija (sugebėjimas, mokėjimas) sveikatos stiprinime suprantamas kaip specifinė žinių, nuostatų, įgūdžių kombinacija, reikalinga šiam darbui atlikti.
NVO visuomenės sveikatos srityje kaip ir kitose, tokiose kaip socialinės paslaugos, gali nuveikti daug, pasitelkiant jau ankščiau aptartą tarpsektorinį bendradarbiavimą.
1.8 Nevyriausybinės organizacijos vykdančios sveikatinimo veiklas
Sveikatinimas Lietuvos Respublikos įstatyme apibrėžiamas kaip asmens sveikatos priežiūra, visuomenės sveikatos priežiūra, farmacinė ir kita sveikatinimo veikla, kurios rūšis ir reikalavimus ją vykdantiems subjektams nustato Sveikatos apsaugos ministerija (52). LR Sveikatos sistemos įstatymo pagrindu laikomasi nuostatos, jog sveikatinimas yra sveikatos priežiūra. Tačiau nagrinėjant kitus šaltinius, rasta, jog sveikatinimo veiklos apima daug platesnes reikšmes. Autorių teigimu sveikatinimą galima prilyginti asmens laisvalaikio praleidimo formai, grįstai sveikos gyvensenos principais(53).
Remiantis LR Sveikatos įstatymu, sveikatinimo veikla yra:
• asmens sveikatos priežiūra;
• visuomenės sveikatos priežiūra;
• farmacinė veikla;
• tradicinė medicina, liaudies medicina bei nemedicininiai sveikatos atgavimo būdai.
Taip pat įstatyme išskirti ir sveikatinimo veiklų tikslai:
1. mažinti atskirų visuomenės socialinių ir profesinių grupių atsilikimą nuo kitų visuomenės grupių pagal sveikatos būklės rodiklius, nepabloginant bendrojo gyventojų sveikatos lygio;
2. saugoti gyventojus nuo ligų, išvengiamos mirties ir invalidumo;
3. ilginti gyvenimo be ligų ir traumų laiką bei gerinti jo kokybę;
4. didinti gyvenimo ekonominį ir socialinį našumą (52).
Sveikatinimo veiklos yra reguliuojamos tam tikrais principais. Išnagrinėjus visas galimas nevyriausybinių organizacijų veiklas, galima matyti, jog daugelis sveikatinimo veiklų reguliavimo principų yra tapatūs arba labai artimi nevyriausybinių organizacijų veiklų principams. Visų nevyriausybinių organizacijų, vykdančių sveikatinimo veiklas tiksluose arba veiklos principuose galima rasti ir LR įstatyme nurodytų sveikatinimo reguliavimo principų, tokių kaip:
• asmens teisė turėti geresnę sveikata, nesvarbu kokios jis lyties ar rasės, tautybės, pilietybės ar socialinės padėties;
• asmens laisvė pasirinkti kuo geresnės sveikatos sąlygas;
• visapusiškas, teisingas ir nepavėluotas visuomenės informavimas apie kuo geresnes sveikatos ugdymo sąlygas ir šių sąlygų reklama;
• visuomeninių organizacijų dalyvavimas sveikatinimo veiklos valdyme tiek tiesiogiai, tiek per demokratiškai išrinktus savo atstovus;
• valstybės parama asmenims saugant, atgaunant ir stiprinant jų sveikatą;
• visų sveikatinimo veiklos subjektų vykdoma visapusiška pavojaus ir žalos asmens ir visuomenės sveikatai prevencija (52).
Nevyriausybinės organizacijos, kurių tikslai yra susiję su sveikatos stiprinimu, sveikatos būklės palaikymu ar jos atsatymu, yra priskiriamos sveikatinimo veiklas vykdnačioms nevyriausybinėms organizacijoms. Lietuvos nevyriausybinių organizacijų informacijos ir paramos centro duomenimis, tokių organizacijų Lietuvoje registruota apie 270.
2. METODIKA
Epidemiologinis momentinis tyrimas atliktas 2018 metų vasario mėnesį, atlikus anoniminę anketinę apklausą. Dalyvauti tyrime buvo kviečiami visi Lietuvoje, vykdančių sveikatinimo veiklas NVO vadovai, bei jų pavaduotojai. Tyrimui atlikti pasirinkta patogioji atranka, anketą užpildė visi tyrime sutikę dalyvauti respondentai. NVO registracijos bazėje pavyko rasti 271 NVO Lietuvoje, vykdančias sveikatinimo veiklas. Atlikus analizę dėl organizacijų veiklos vykdymo, taip pat išskyrus kriterijų neatitinkančias organizacijas, kaip sporto klubai, ir neaktyvios organizacijos, elektroniniu paštu buvo išsiųstos 133 anketos, su prašymu dalyvauti tyrime. Pilnai užpildytos grįžo 68 anketos, atsako dažnis- 51,1 proc.
Tyrimui vykdyti buvo naudojama anoniminė anketa (1 priedas), kurią sudarė šios dalys:
1. Bendroji informacija apie pagrindines socialines– demografines tiriamųjų charakteristikas, kurios bus naudojamos gautų duomenų palyginimui (lytis, amžius, išsilavinimas, užimamos pareigos, darbo stažas).
2. Požiūris į lyderystę, jos svarbą, vykdant sveikatinimo veiklas organizacijoje. Šia dalimi siekiama atskleisti vieną iš išsikeltų uždavinių. Taip pat šioje dalyje bus išsiaiškinta ar respondentai skiria vadovo ir lyderio sąvokas. Prie šios dalies yra vienas atviras klausimas, siekiant sužinoti jų objektyvią nuomonę apie lyderystę.
3. Lyderiavimo praktikos įvertinimui pasirinktas klausimynas (angl. Leadership Practice Inventory) (toliau- LPI) J. M. Kouzes ir B. Z. Posner sudarytas lyderystės praktikos įrankis, kuris ne kartą buvo įvertintas kaip veiksmingiausias ir geriausiai tinkantis lyderystės vertinimui (49), (50). LPĮ leidžia išskirti penkis lyderiams būdingus elgesio bruožus: pavyzdžio rodymą kitiems, bendros vizijos įteigimą, iššūkių metimą procesui, galimybės sudarymą veikti kitiems ir drąsinimą. Šio klausimyno pagalba nustatoma respondentų lyderystės raiška, vertinant jų elgesį bei veiksmus.
Klausimyną sudaro 30 teiginių, apibūdinančių vieną iš penkių James Kouzes ir Barry Posner apibrėžtų lyderystės praktikų: mesti iššūkį procesui, įkvėpti dalintis vizija, įgalinti kitus veikti, rodyti pavyzdį, drąsinti. Respondentas turi įvertinti kiekvieną teiginį pagal vertinimo skalėje pateiktus balus nuo 1 iki 10-ties.
4. Poreikis tobulinti lyderystės įgūdžius. Šioje srityje siekiama išsiaiškinti vadovų ir pavaduotojų lyderystės kompetencijas, ar jas tobulina, ar planuoja tai daryti ir kaip.
Kiekybinė duomenų analizė atliekama 2018 metais, kovo mėnesį su SPSS 21 versijos statistiniu paketu. Duomenų analizei ir palyginimui naudoti atsakymų pasikartojimų dažniai, vidurkiai, skaičiuojamas Chi kriterijus. Pasirinktas patikimumo lygmuo p< 0,05.
3. REZULTATAI
3.1 Respondentų duomenys
Tyrime dalyvavo 68 respondentai iš skirtingų Lietuvos miestų ir rajonų. 3 lentelėje pateikti visi tyrime dalyvavusių respondentų demografiniai duomenys. Atlikus duomenų analizę pastabėta, jog tyrime dalyvavo net 90 proc. moterų, o amžiaus vidurkis pasiskirstė ties 48-riais metais.
Respondentai buvo prašomi nurodyti įgytą išsilavinimą, rezultatai rodo, jog daugiau kaip 89 proc.
respondentų turi aukštajį universitetinį išsilavinimą ir dabartinėje organizacijoje užimamose pareigose yra vidutiniškai 7,87 metus (3 lentelė).
3 lentelė. Respondentų demografiniai duomenys.
Demografiniai rodikliai Rezultatai
Lytis 61 (90 proc.)moteris
7 (10 proc.) vyrai Amžiaus vidurkis 48-eri metai.
Išsilavinimas Aukštasis universitetinis 89,7 proc.
Aukštasis neuniversitetinis 5,9 proc.
Auštesnysis 4,4 proc.
Užimamos pareigos Vadovo (-ės) 75 proc.
Pavaduotojo (-ės) 11,8 proc.
Kita 13,2 proc.
Metai organizacijoje Vidurkis 8,9 metų Metai užimamose
pareigose
Vidurkis 7,87 metai
