Nevyriausybinių organizacijų vaidmuo visuomenės sveikatos stiprinime

KAUNO MEDICINOS UNIVERSITETAS VISUOMENĖS SVEIKATOS FAKULTETAS

Socialinės medicinos katedra

RASA MARCINKEVIČIENĖ

Nevyriausybinių organizacijų vaidmuo

visuomenės sveikatos stiprinime

MAGISTRO TEZĖS

Mokslinė vadovė Prof. habil. dr. I. Misevičienė

SANTRAUKA Visuomenės sveikatos vadyba

NEVYRIAUSYBINIŲ ORGANIZACIJŲ (NVO)VAIDMUO VISUOMENĖS SVEIKATOS STIPRINIME

Rasa Marcinkevičienė

Mokslinė vadovė prof. habil. dr. I. Misevičienė

Kauno medicinos universitetas, Visuomenės sveikatos fakultetas, Socialinės medicinos katedra. – Kaunas, 2005. -52 p.

Nevyriausybinės organizacijos (NVO) Lietuvoje – naujas teisinis subjektas nepriklausomoje visuomenėje, nauja pilietinės visuomenės išraiška. Kadangi iki šiol Lietuvoje nėra detalios ir suklasifikuotos duomenų bazės apie Lietuvoje veikiančias NVO, todėl kokios organizacijos užsiima sveikatinimo veikla ir kiek ši veikla įtakoja Lietuvos sveikatos priežiūros sektorių, kiek valstybinio sektoriaus veiklą papildo NVO vykdomos programos ir teikiamos paslaugos atsakyti būtų sunku

Darbo tikslas: Įvertinti šiuo metu Lietuvoje veikiančių nevyriausybinių organizacijų ( NVO ) struktūrą, funkcijas ir jų vaidmenį visuomenės sveikatos stiprinime.

Uždaviniai: 1. Išsiaiškinti sveikatinimo veikla užsiimančių NVO funkcijas, darbo apimtis ir finansavimo principus.

2. Įvertinti sveikatinimo veikla užsiimančių ir kitų NVO vadovų socialines- demografines charakteristikas ir jų žinias apie nacionalinę

sveikatos politiką, visuomenės sveikatos stiprinimo reikšmę regiono gyventojams. 3. Ištirti sveikatinimo veikla užsiimančių NVO dalyvavimą visuomenės

sveikatos politikos formavime.

4. Išnagrinėti sveikatinimo veikla užsiimančių NVO bendradarbiavimą su kitomis NVO, žinybomis, partneriais.

Tyrimo metodika. Lietuvoje veikiančių organizacijų ir jų vadovų anketinė apklausa. Paštu išsiųstos 409 anketos. Gauti 157 atsakymai. Stebėtas labai žemas respondentų aktyvumas. Apklausa paštu vykdyta per du kartus. Pirmą kartą atsitiktiniu būdu išrinkus apklausai organizacijas ir išsiuntus 200 anketų gauti tik 84 atsakymai (42% nuo visų siųstų anketų). Todėl nuspręsta išsiųsti anketas ir

likusioms 209 organizacijoms, kurios pirmą kartą apklausoje nedalyvavo. Po antrosios apklausos gauti dar 73 atsakymai (35% nuo visų siųstų anketų). Duomenys apie organizacijas tikslinti "Lintel"

duomenų bazėje . Jau tada pasirodė, kad dalis organizacijų nerasta -45 , veikla sustabdyta-2, veiklos nevykdo-4, išregistruota-2 ar apskritai neskelbia duomenų.Kontaktinius telefonus pateikia tik 155organizacijos. Surinktų duomenų matematinė statistinė analizė atlikta, taikant EpiInfo 6.04 programą. Skirtumas tarp grupių vertintas taikant tradicinį statistikos metodą χ². Skirtumas laikytinas statistiškai reikšmingu, kai p<=0,05.

Rezultatai. Tarp apklausoje dalyvavusių organizacijų dažniausia veiklos juridinė forma – visuomeninė organizacija, veikianti Vilniaus apskrityje(28,47% visų atsakiusiųjų), jungianti vidutiniškai 35 narius, neįdarbinanti nei vieno darbuotojo bei neįtraukianti į savo veiklą nei vieno savanorio, bei užsiimanti sveikatinimo ar socialine veikla. Daugumos respondentų teigimu jų organizacijos vizija ir misija yra suformuluotos ir žinomos visiems organizacijos nariams. Organizacijos turi veiklos tikslus. Organizacijos orientuotos į savo narius. Nemaža dalis NVO jau yra įgijusios patirties savo veiklos srityje ar net laiko save gana patyrusiomis. Dažniausiai organizacijos planuoja savo veiklą sudarydamos metinius(pusmetinius) veiklos planus. Valstybinio NVO finansavimo šaltinių yra mažiau nei nevalstybinio. Atvejų, kai finansavimas gaunamas iš Lietuvos yra daugiau nei užsienio finansavimo. NVO pajamose dominuoja nario mokestis. Respondentai dažniau nėra parengę vaizdinės medžiagos organizacijos pristatymui ar tai daro tik pasitaikius galimybei. Apklaustos NVO žino savo regiono ar net šalies bei kai kurias panašias užsienio organizacijas. Dažniausiai savo partneriais respondentai dažniausiai laiko panašias NVO. Su šiais partneriais bendradarbiaujama sveikatos programų planavimo procese. Dauguma (66,32%) respondentų tik dalinai žino savo regiono sveikatos politiką. Jie dažniau nedalyvauja ar dalyvauja regiono sveikatos politikos formavime tik esant

siūlymui. Vidutinis NVO vadovo amžius yra 45 (±13) metų (respondentų tarpe amžius svyravo nuo 29m. iki 81m.), lytis – moteriška, išsilavinimas – aukštasis (66,43%). Daugumai vadovų ši darbovietė nėra pagrindinė. Pagal profesiją - finansininkas, vadybininkas, mokytojas, gydytojas ir kt. Sąvokų „sveikatos politika“ ir „visuomenės sveikatos stiprinimas“ apibūdinimų pateikta pačių įvairiausių. Tačiau nei vienas vadovas neįvardino tikslaus šių sąvokų apibrėžimo. NVO vadovai dažniausiai nėra susipažinę su tarptautiniais sveikatos politikos dokumentais ( Otavos chartija, Džakartos deklaracija, Veronos deklaracija, Sveikata visiems XXI amžiuje). Iš žinomų Lietuvos sveikatos politikos dokumentų nurodė Nacionalinę sveikatos programą, Pacientų teisių įstatymą, pirminės sveikatos priežiūros įstatymą. Tarp nuomonių, ar yra suformuluota regiono sveikatos politika, patikimo skirtumo nebuvo. Tačiau patikimai vyravo nuomonė, kad nėra išleista dokumentų, reglamentuojančių regiono sveikatos politikos įgyvendinimą. NVO vadovai mano, kad visuomenė regiono sveikatos politikos formavime nedalyvauja.

Išvados.

1. Didžioji dalis tirtų nevyriausybinių organizacijų savo veiklą siejo su sveikatinimo (45,8%) ir socialine (42,6%) veikla. Dažniausia organizacijų veiklos juridinė forma – visuomeninė organizacija(61%), kurių daugiausiai veikia Vilniaus apskrityje(28,47%).Daugiau nei trečdalis organizacijų(30,8%) buvo suformulavusios savo misiją, viziją, žinojo veiklos tikslus, planavo savo finansinę veiklą ne ilgesniam kaip vienerių metų laikotarpiui. Dažniausiai organizacijos naudojosi dviem finansiniais šaltiniais, tarp jų dominavo nario mokestis bei valstybės ir savivaldybių tikslinis finansavimas. Verslo partnerių finansinė parama (11%) bei komercinė veikla (6%) sudarė nežymią dalį.

2. Nevyriausybinėms organizacijoms vadovauja vidutinio amžiaus ( 45±13 metų)vadovai, tarp kurių daugiau nei pusė moterys (65,1%), turintys aukštąjį išsilavinimą (66,4%) ir daugumai jų (64,3%) organizacija nėra pagrindinė darbovietė. Organizacijų vadovai sąvokas "sveikatos politika" ir "visuomenės sveikatos stiprinimas" nei karto neapibrėžė tiksliai, apibūdina tik savais žodžiais. NVO vadovai dažniausiai nėra susipažinę su tarptautiniais sveikatos politikos dokumentais ir gali įvardinti tik keletą Lietuvos. NVO vadovai mano, nėra išleista dokumentų, reglamentuojančių regiono sveikatos politikos įgyvendinimą.

3. Organizacijų vadovų apklausa parodė, kad organizacijos dažniau nedalyvauja regiono sveikatos politikos formavime ir jų žinios apie regiono sveikatos politiką yra ribotos. Organizacijų

vadovai patys aktyviai dažniau neįsijungia į regiono sveikatos politikos formavimą, tačiau esant pasiūlymui dalyvauja šiam procese. Vadovai mano, kad visuomenė regiono sveikatos politikos formavime nedalyvauja.

4. Dauguma organizacijų (75,6%) žino panašia veikla užsiimančias nevyriausybines

organizacijas ir jas laiko pagrindiniais savo partneriais. Tarp kitų partnerių dažniausiai yra nurodomos valstybinės visuomenės sveikatos priežiūros įstaigos(16%), žiniasklaida (14%) bei Sveikatos apsaugos ministerija (13%). Rečiausiais –valstybės valdymo įstaigas (3%)

Nacionalinę sveikatos tarybą(7%). Didesnė dalis organizacijų nėra parengusi vaizdinės medžiagos savo organizacijos pristatymui visuomenei ar dažniausiai(78,3%) šiai veiklai lėšos nėra skiriamos.

SUMMARY Management of Public Health

THE ROLE OF NON-GOVERNMENTAL ORGANIZATIONS IN HEALTH PROMOTION Rasa Marcinkevičienė

Supervisor I. Misevičienė, Dr. Sc. Prof., Department of Social Medicine, Faculty of Public Health, Kaunas University of Medicine. – Kaunas, 2005. - 52 p.

Non-governmental organizations (NGO) in Lithuania are new juridical subjects in its sovereign society, a new expression of the civic community. As there is no any detailed and classified data base made for the Lithuanian NGO yet, it is difficult to find out what organizations are engaged in health promotion, and to determine the effect of this activity on the Lithuanian health service sector and how NGO programmes and services complement the governmental sector’s activities.

Aim of the study: Evaluation of the structure, functions and the role in public health promotion of the existing Lithuanian NGO.

Objectives: 1. To determine the functions, work scope and finance principles of the health NGO. 2. To evaluate the sociodemographic characteristics of the managers of health and other NGO, their knowledge and awareness concerning the national health policy, the value of public health promotion for the region population.

3. To define the involvement of the health NGO in the formation of the public health policy.

4. To explore the cooperation of the health NGO with other NGO, offices, partners. Methods. Questionnaires filled by the existing Lithuanian organizations and their managers. 409 questionnaires were sent by post. 157 answers were received. It means a very low activity of the respondents. Inquiry by post was made twice. The first inquiry by random sampling of 200

organizations resulted in only 84 answers (42% of all questionnaires sent). Therefore it was decided to send questionnaires also to the rest 209 organizations that were not included in the first inquiry. Then the second inquiry resulted in 73 more answers (35% of all questionnaires sent). The data of the organizations were corrected in the Lintel data base. It showed that 45 organizations could not be found, the activities of 2 of them were stopped, 4 organizations had no any activities at all, the registration of 2 organizations was finished, or there were no any information. The contacts of only 155 organizations were available. The mathematical-statistical analysis of the accumulated data was made by applying the EpiInfo 6.04 programme. The difference between the groups was measured by using the traditional statistics method χ². The difference is considered to be statistically significant when p<=0.05.

Results. The major legal form of the acitvities of the organizations of the questionnaire was a public organization, acting in the Vilnius region (28.4% among all the respondents), having approximately 35 members, not employing any worker nor involving any volunteer in its activities, dealing with health and social matters. These organizations most often have their missions and visions formulated and they are known to all members. Organizations also have the aims of their ativities. Organizations are oriented to their members. Not a few NGO have already gained some experience in the sphere of their acivities or even think they are rather experienced. Mostly NGO plan their activities by making annual (half-yearly) plans. State NGO financing sources are less significant than non-governmental ones. NGO get more funds from Lithuania than foreign countries. Membership fees make up the major part of the NGO earnings. Most NGO have not any prepared visual material for their presentation, they prepare it only as opportunity offers. NGO know similar organizations of their region, country and some foreign ones. Generally respondents consider similar NGO their main partners. They cooperate with these partners in health programmes planning. Most NGO (66.32%) know their regional health policy only in part. Usually they are not involved in the formation of the regional health policy or are involved only on request. The average age of the NGO manager is 45 (±13) years (it ranges from 29 to 81), sex is female, education is higher (66.43%). The present workplace is not the main one for major managers. They are financiers, management specialists, teachers, doctors, etc. by profession.

The definitions of the concepts "health policy" and "public health promotion" vary greatly. None of the NGO managers has given a precise definition of these concepts. Most NGO managers have not read international documents concerning health policy (Ottawa Charter, Djakarta Declaration, Verona Declaration, Health for All in the XXIth century). They only know some Lithuanian health policy documents: National Health Programme, Patients’ Rights Law, Primary Health Care Law. There was no significant difference among opinions about the presence of the formed regional health policy. But the dominant point was that there are no published documents regulating the implementation of the regional health policy. The NGO managers think that the community is not involved in the formation of the regional health policy.

Conclusions.

1. Most inquired non-governmental organizations relate their activity with health care (45.8%) and social (42.6%) matters. The major legal form of the acitvity is a public organization (61%), mostly acting in the Vilnius region (28.47%). More than one third of these organizations (30.8%) has their missions, visions and aims formulated, and their finance activities are planned for not longer than 1 year’s period. Most often the organizations use two financing sources, among which membership fees and governmental and municipality support are predominant ones. The financial support of their business partners (11%) and commercial activity (6%) make up an insignificant part. 2. The managers of the NGO are of average age (45 _{±13 years), with higher education (66.4%),}

women make up more than a half (65.1%), and for the majority of them (64.3%) the NGO

organization is not the main workplace. None of the NGO managers has given a precise definition of the concepts "health policy" and "public health promotion" so these definitions vary greatly. Most NGO managers have not read international documents concerning health policy, they can name only some Lithuanian health policy documents. The NGO managers think that there are no published documents regulating the implementation of the regional health policy.

3. The inquiry of the NGO managers showed that usually their organizations are not involved in the formation of the regional health policy, and their knowledge concerning this policy is rather limited. Very often the managers themselves are not actively involved in the formation of the regional health policy, however, they are involved in this process on request. The NGO managers think that the community is not involved in the formation of the regional health policy.

4. Most organizations (75.6%) know similar existing non-governmental organizations and consider them their main partners. Other major partners are the following: public health care institutions (16%), mass media (14%) and the Ministry of Health Care (13%). Among minor partners, NGO organizations mention state administration institutions (3%) and The National Health Council (7%). Visual organization material for public presentation is not prepared most often or it is not budgeted (78.3%).

TURINYS

ĮŽANGA……….10

1. LITERATŪROS APŽVALGA 1.1.VISUOMENĖS SVEIKATA IR JOS STIPRINIMAS………..11

1.1.2. Sveikatos stiprinimo politikos plėtojimas Lietuvoje………...……14

1.2. NEVYRIAUSYBINIŲ ORGANIZACIJŲ SAMPRATA IR VEIKLA……...…...……19

1.2.1. Nevyriausybinių organizacijų samprata………....………...…………..19

1.2.2. Nevyriausybinių organizacijų veikla………...………...21

1.2.3. Nevyriausybinės organizacijos Lietuvoje………...………26

1.3. NEVYRIAUSYBINIŲ ORGANZACIJŲ BENDRADARBIAVIMAS SU KITAIS SEKTORIAIS...30

1.3.1. Tarpsektorinis bendradarbiavimas………...30

1.3.2.Lietuvos nevyriausybinių organizacijų bendradarbiavimas su kitais sektoriais…....31

1.3.3. Bendradarbiavimas su nevyriausybinėmis organizacijomis sveikatos visuomenės sveikatos stiprinimo srityje………...32

2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA... ………33

3.REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS... ………..36

IŠVADOS………49

PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS... 50

LITERATŪRA………51

SANTRUMPOS BVP - bendras vidaus produktas;

GMP - greitoji medicinos pagalba;

ICNPO -Tarptautinė ne pelno organizacijų klasifikacija;

ISIC - Tarptautinis standartinis visų veiklos rūšių klasifikatorius; LR – Lietuvos Respublika;

NISC - Nevyriausybinių organizacijų informacijos ir paramos centras; NST - Nacionalinė sveikatos taryba;

NVO – nevyriausybinės organizacijos; PSO – Pasaulinė sveikatos organizacija;

LENTELĖS

1 lentelė. Ne pelno sektoriaus struktūra pagal šalyje dominuojančių ne pelno organizacijų rūšis 2 lentelė. Bendros visam NVO sektoriui problemos

3 lentelė. NVO veiklos orientacija

PAVEIKSLAI 1pav. Sveikatos stiprinimo sritys

2pav.Sveikatos apsaugos sistemos valdymas 3pav. Trijų sektorių schema

4 pav. Pagrindinės ne pelno organizacijų rūšys Lietuvoje 5pav. Sektorių sąveika su visuomene

6pav. Respondentų pasiskirstymas pagal juridinį statusą 7pav. Atsakymų pasiskirstymas pagal veiklos regionus (%) 8pav. NVO veiklų struktūra(%)

9pav. Skirstinys pagal NVO veikloje dalyvaujančių narių, samdomų darbuotojų ir savanorių skaičius(%)

10pav.NVO veiklos orientacija(%)

11pav. Respondentų veiklos pasiskirstymas pagal tikslines veiklos grupes(%) 12pav. Respondentų skirstinys pagal patirtį dabartinėje veiklos srityje

13pav. Veiklos planavimas (%)

14pav. Planuojamų projektų įgyvendinimas (%)

15pav. Įgyvendintos programos/projekto poveikio klientams vertinimas (%) 16pav. Organizacijų finansavimo šaltiniai ir jų procentinė dalis pajamose 17pav. Organizacijų finansavimo šaltinių skaičius

18pav. Organizacijos finansinių pajamų planavimas (atsakymų pasiskirstymas%) 19pav. NVO vadovų skirstinys pagal amžiaus grupes

20pav. NVO vadovų skirstinys pagal išsilavinimą (%)

21pav. Tarptautinių sveikatos politikos dokumentų žinomumas tarpe NVO vadovų 22pav. NVO vadovų nuomonė apie vykdomą jų veiklos regiono sveikatos politiką 23pav. Respondentų savo regiono sveikatos politikos žinių skirstinys (%)

24pav. Respondentų dalyvavimo savo regiono sveikatos politikos formavime skirstinys (%)

25 pav. Skirstinys pagal dažniausiai pirmoje vietoje žymėtą prioritetinę sveikatos stiprinimo ir ligų profilaktikos kryptį respondentų veiklos regiono sveikatos politikoje

26 pav. Respondentų dalyvavimo savo regiono sveikatos politikos formavime skirstinys (%) 27pav.Respondentų atsakymų skirstinys pagal organizacijas, laikomas partneriais savo veikloje 28 pav. Bendradarbiavimo su partneriais sritys

ĮŽANGA

Pasaulinės sveikatos organizacijos (PSO) dokumente “Sveikata visiems XXI amžiuje” nurodyta viena iš prioritetinių krypčių yra užtikrinti lankstesnius mechanizmus dialogams su nevyriausybinėmis organizacijomis (NVO) bei skatinti ir palaikyti juos. Čia teigiama, kad šiuo metu NVO yra vienas iš reikšmingiausių partnerių sveikatos srityje. Partnerių sutelkimas sveikatos tikslams yra vienas iš svarbiausių tikslų, siekiant sveikatos visiems. Europos Komisija taip pat pabrėžia NVO socialinį vaidmenį.

NVO Lietuvoje – naujas teisinis subjektas nepriklausomoje visuomenėje, nauja pilietinės visuomenės išraiška. Nuo 1996m. nevyriausybinių organizacijų sąvoka pradėta vartoti Lietuvos Respublikos teisės aktuose, tačiau tikslus šios sąvokos niekur apibrėžimas nėra pateikiamas. Dažnai sinonimiškai naudojama visuomeninių organizacijų sąvoka, pažyminti teisinį organizacijos statusą ir ryškiai susiaurinanti NVO reikšmę. Sąvoka "ne pelno organizacija" dažniau vartojama mokesčių tvarką ir lengvatas apibrėžiančiuose teisės aktuose. Galbūt todėl Lietuvos gyventojai turi dar mažai žinių apie Lietuvos nevyriausybines organizacijas – taip teigiama viešosios nuomonės tyrimo, kurį koordinavo Nevyriausybinių organizacijų informacijos ir paramos centras (NISC) 1998m., išvadose. Čia teigiama, kad net 36 proc. Lietuvos gyventojų negali nurodyti nei vienos NVO, veikiančios Lietuvoje. Nevyriausybinių organizacijų plėtros įstatymo projektas jau kelinti metai yra svarstomas ir niekaip nėra galutinai priimtas.

Kadangi iki šiol Lietuvoje nėra detalios ir suklasifikuotos duomenų bazės apie Lietuvoje veikiančias NVO, todėl kokios organizacijos užsiima sveikatinimo veikla ir kiek ši veikla įtakoja Lietuvos sveikatos priežiūros sektorių, atsakyti būtų sunku. Nors dabar jau matyti, kad valstybinio sektoriaus veiklą papildo NVO vykdomos programos ir teikiamos paslaugos.

Todėl darbe pabandyta išsiaiškinti, kokios Lietuvos NVO veiklos kryptys ir kokį vaidmenį jos atlieka visuomenės sveikatos stiprinime.

Darbo tikslas: Įvertinti šiuo metu Lietuvoje veikiančių nevyriausybinių organizacijų ( NVO ) struktūrą, funkcijas ir jų vaidmenį visuomenės sveikatos stiprinime.

Uždaviniai: 1 Išsiaiškinti sveikatinimo veikla užsiimančių NVO funkcijas, darbo apimtis ir finansavimo principus.

2. Įvertinti sveikatinimo veikla užsiimančių ir kitų NVO vadovų socialines- demografines charakteristikas ir jų žinias apie nacionalinę

sveikatos politiką, visuomenės sveikatos stiprinimo reikšmę regiono gyventojams. 3. Ištirti sveikatinimo veikla užsiimančių NVO dalyvavimą visuomenės

sveikatos politikos formavime.

4. Išnagrinėti sveikatinimo veikla užsiimančių NVO bendradarbiavimą su kitomis NVO, žinybomis, partneriais.

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. VISUOMENĖS SVEIKATA IR JOS STIPRINIMAS 1.1.1. Visuomenės sveikatos ir jos stiprinimo samprata

Visuomenės sveikatos koncepcija yra įvairialypių diskusijų objektas. Tačiau vienas dažniausiai vartojamų apibrėžimų yra šis:

Visuomenės sveikata – tai mokslas ir menas organizuotomis visuomenės pastangomis išvengti

ligų, prailginti gyvenimą bei sustiprinti fizinę ir psichinę sveikatą, rūpinantis aplinkos sauga, kontroliuojat infekcines ligas, mokant individualios higienos, organizuojant medicinos bei slaugos tarnybas, anksti diagnozuojant ir gydant ligas, plečiant, tobulinant socialines tarnybas, garantuojančias, kad kiekvieno individo gyvenimo standartai sudarytų jam galimybes palaikyti sveikatą, taigi suteiktų jam teisę į sveikatą ir ilgą gyvenimą ( C.E.A.Wislow, 1951, 12, 26p.)

Sveikatos strategijų plėtojimas Europoje sudarė prielaidas atsirasti naujam šiuolaikinės sveikatos, kaip koncepcijos, supratimui. Šis supratimas akcentuoja socialinių sąlygų svarbą iškylant sveikatos problemų, susijusių su gyvenimo būdu, aplinkos ir individualios profilaktikos priemonės siejamos su adekvačiomis gydomosiomis intervencijomis. Taigi visuomenės sveikata gali būti apibrėžiama kaip daugelį visuomenės gyvenimo sričių apimanti sveikatos gerinimo veikla ( 12, 27p.)

Sveikatos stiprinimo, kaip koncepcijos, idėja apibrėžta 1986m. Otavos Chartijoje (Ottawa Charter for Health Promotion, 1986), priimtoje Pirmojoje tarptautinėje sveikatos stiprinimo konferencijoje. Ši konferencija vyko kaip atsakas į naują visuomenės sveikatos judėjimą visame pasaulyje. Čia sveikatos stiprinimas ( angl. Health Promotion) apibrėžtas kaip procesas, suteikiantis žmonėms daugiau galimybių rūpintis savo sveikata ir ją gerinti. Šioje chartijoje teigiama, kad sveikata turi būti kaip kasdieninio gyvenimo pagrindas, o ne kaip gyvenimo tikslas. Sveikata yra teigiama sąvoka, kuri vienodai pabrėžia socialines, asmenines išgales bei fizinį pajėgumą. Todėl sveikatos stiprinimas nėra vien tik sveikatos sistemos, o visų politikos sričių reikalas, siekiant ne tik sveikos gyvensenos, bet ir visapusiškos gerovės. Be svarbiausių sveikatos prielaidų ir šaltinių, kaip taika, pastogė, švietimas, maistas, pajamos, stabili ekosistema, tikslingas gamtos turtų panaudojimas, socialinis teisingumas ir teisumas, čia pabrėžiamos būtinos prielaidos sveikatos gerinimui:

- Sveikatos rėmimas. Sveikatos rėmimo tikslas padaryti politinius, ekonominius, socialinius, kultūrinius, aplinkos, elgesio ir biologinius faktorius palankius sveikatai stiprinti.

- Vienodos galimybės. Turi būti sudarytos vienodos galimybės sveikatai gerinti. Sveikatos stiprinimo tikslas – sumažinti esamus sveikatos būklės socialinius skirtumus, užtikrinti vienodas galimybes ir sąlygas, kad visi žmonės galėtų įgyvendinti savo aukščiausią sveikatos potencialą.

- Bendradarbiavimas. Viena sveikatos sistema negali užtikrinti būtinų sveikatai sąlygų ir perspektyvų. Todėl yra svarbus bendradarbiavimas ir koordinuota veikla tarp visų šiuo klausimu besirūpinančių vyriausybės, sveikatos, socialinio ir ekonomikos sektorių, nevyriausybinių ir savanoriškų organizacijų, vietinės valdžios organų, pramonės ir visuomenės informavimo priemonių.(31)

Otavos chartijoje (1986) pažymima, kad sveikatos stiprinimo veikla reiškia:

- Kurti sveikatą palaikančią politiką. Su sveikata susiję problemos turi būti sprendžiamos ne tik medicinos pagalbos srityje. Sveikatos stiprinimas turi būti visų politikos veikėjų pagrindine veiklos sritimi.

- Kurti sveikatą palaikančią aplinką. Sveikatos problemos turi būti sprendžiamos kompleksiškai. Bet kuri sveikatos stiprinimo strategija turi remtis natūralia ir žmonių sukurtos aplinkos apsauga ir gamtos resursų tausojimu.

- Stiprinti bendruomenės veiklą. Šio proceso svarbiausia dalis yra bendruomenių sugebėjimas pačioms apsispęsti. Tam jos turi gauti visą reikalingą informaciją, turėti galimybes vykdyti sveikatos mokymą bei gauti finansinę paramą.

- Ugdyti asmeninius įgūdžius. Gaunama informacija, sveikatos mokymas, gyvenimo įgūdžių ugdymas skatina asmeninį ir socialinį tobulėjimą. O tai padidina galimybes patiems žmonėms geriau valdyti savo sveikatą ir aplinką bei pasirinkti tai, kas naudinga jų sveikatai.

- Perorientuoti sveikatos priežiūros tarnybas. Sveikatos sistema vis labiau turi orientuotis į sveikatos stiprinimą, o ne vien teikti gydymo paslaugas.Be to, atsakomybę už sveikatos stiprinimą turi pasidalyti individai, visuomenės grupės, medicinos darbuotojai, vadovai ir vyriausybė.(31)

Sveikatos stiprinimo, kaip koncepcijos, ideologija išdėstyta tokiuose PSO dokumentuose, kaip ”Sveikata visiems 2000” ir dabar “Sveikata visiems XXI amžiuje”. (6)

Populiariai sveikatos stiprinimo veiklą iliustruoja A.Tanahill (1985) modelis, jungiantis tris susijusias veiklos sferas. Tai – sveikatos mokymas, ligų profilaktika ir sveikatos sauga. Šiose persidengiančiose veiklos sferose gali būti išskirtos 7 sveikatos stiprinimo veiklos sritys:

- Profilaktiniai veiksmai. Pavyzdžiui, profilaktiniai tikrinimai, visuotinė imunizacija ir pan.

- Profilaktinis sveikatos mokymas. Tai sveikos gyvensenos mokymas, skatinimas imtis profilaktikos priemonių.

- Profilaktinė sveikatos sauga. Ši sauga grindžiama įstatymais, įsakymais ir kitokiais teisės norminiais aktais bei kontrole, kuri didina galimybę išvengti ligų.

- Sveikatos mokymas, palaikantis profilaktinę sveikatos saugą.

- Pozityvios sveikatos mokymas. Skiriamos dvi mokymo kategorijos: vienos tikslas – paveikti žmonių elgesį, kitos – padėti žmonėms pasiekti gyvenimo pilnatvę ir pasitikėjimą savimi, nes tai laikoma gerovės pagrindu.

- Pozityvios sveikatos sauga. Tai kontrolės priemonėmis sumažintos nesveiko elgesio galimybės.

- Sveikatos mokymas, skatinantis sveikatos saugą. Tai nuolatinis informavimas apie sveikatos būklę ir su ja susijusias problemas, siekiant atkreipti visuomenės ir politikų dėmesį bei gauti jų paramą.( 44)

XXI amžiaus sveikatos stiprinimo vizija suformuluota Džakartos deklaracijoje (The Jacarta Declaration of Investment for Health, 1997). Joje iškelti šie XXI amžiaus sveikatos stiprinimo veiklos prioritetai:

- Stiprinti socialinę atsakomybę už sveikatą. Tiek visuomeniniame, tiek privačiame sektoriuose turi būti:

1. vengiama pakenkti žmonių sveikatai;

2. saugoma aplinka ir garantuojamas optimalus išteklių naudojimas; 3. ribojama sveikatai kenksmingų produktų gamyba ir reklama; 4. garantuojamos saugios gyvenimo ir darbo sąlygos;

5. formuojant politiką, sveikata vertinama lygybės požiūriu.

- Didinti investicijas į sveikatos stiprinimą. Daugelyje šalių investicijos į sveikatos sritį nėra adekvačios ir netinkamai paskirstytos.

- Plėsti bendradarbiavimą sveikatos srityje.

- Didinti bendruomenės ir individo galimybes. Savo sveikatą gali sąmoningai stiprinti tik pats žmogus ar bendruomenė. Todėl šiuos įgūdžiu reikia ugdyti.

- Garantuoti sveikatos stiprinimo infrastruktūrą. Tam reikia sukurti naujus finansavimo mechanizmus, mobilizuoti sveikatos stiprinimui reikiamus išteklius, organizuoti veiksmingą tarpsektorinį bendradarbiavimą. ( 46, 261-264 )

Skiriami keturi sveikatos stiprinimo lygiai: - Aplinkos;

- Socialinis; - Organizacinis; - Individualus.

Sveikatos stiprinimas apima šias kompetencijos sritis (angl. Competence in health promotion) : - vadyba, planavimas, vertinimas (managing, planing, evaluating);

- bendravimas (angl. communicating);

- rinkodara ir publikavimas (angl.marketing and publishing); - parama ir integravimas ( angl.facilitating and networking);

- įtaka politikai ir praktinei veiklai (angl. Influencing policy and practice).

Kompetencija (sugebėjimas, mokėjimas) sveikatos stiprinime suprantamas kaip specifinė žinių, nuostatų, įgūdžių kombinacija, reikalinga šiam darbui atlikti. (56)

Sveikatos stiprinimo veikloje išskiriamos sritys pavaizduotos 1paveiksle:

Negatyvios sveikatos stiprinimo sritys

(ligomis ir negalia besirūpinančios tarnybos) SVEIKATOS PRIEŽIŪRA

SOCIALINĖ RŪPYBA

GERESNĖ SVEIKATA

Pozityvios sveikatos veiklos sritys:

SVEIKATOS MOKYMAS

EKONOMINĖ IR REGULIUOJANTI VEIKLA APLINKOS SVEIKATINANTI VEIKLA

SVEIKATINANTI VIEŠOJI POLITIKA ORGANIZACINIS VYSTYMAS

DARBAS BENDRUOMENĖJE

PROFILAKTINĖS MEDICINOS TARNYBOS 1pav. Sveikatos stiprinimo sritys

(paskaitų kurso “Sveikatos stiprinimo politika ir strategija” medžiaga)

Visuomenės sveikatos priežiūra, kaip viena iš Europos Sąjungos politikos sričių buvo įtvirtinta palyginus neseniai. Pirmosios nuostatos, dėl Europos Sąjungos šalių narių bendradarbiavimo derinant sveikatos apsaugos ir darbo aplinkos taisykles, buvo įtrauktos į Suvestinį/Vieningą Europos aktą (Single European Act, SEA). Visuomenės sveikata, kaip savarankiška sritis Europos Sąjungos teisėje, buvo įtvirtinta tik Europos Sąjungos (Mastrichto) sutartimi 1992 metais vasario 7 d

Taigi, sveikatos apsauga tampa oficiali Europos Sąjungos veiklos sritis. Mastrichto sutartis taip pat papildė Europos ekonominės bendrijos steigimo sutartį X antraštine dalimi “Visuomenės sveikata”, t.y. 152 (129) str. numatydama, kad “Bendrija prisideda prie žmonių sveikatos aukšto lygio apsaugos užtikrinimo skatindama valstybių narių bendradarbiavimą ir prireikus paremdama jų veiklą”.

1997 metais 15 valstybių narių pasirašytoje Amsterdamo sutartyje buvę bendrojo pobūdžio normos buvo pakeistos, sukonkretintos. Europos ekonominės bendrijos steigimo sutarties 152 (129) straipsnis taip pat buvo pakeistas. Šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinama: “Žmonių sveikatos aukšto lygio apsauga užtikrinama nustatant ir įgyvendinant visas Bendrijos politikos ir veiklos kryptis. Bendrija, savo veikla papildydama valstybių narių politiką, siekia gerinti visuomenės sveikatą, užkirsti kelią

žmonių negalavimams ir ligoms bei pašalinti pavojaus žmonių sveikatai šaltinius. Tokia veikla apima kovą su labiausiai sveikatą pakertančiomis ligomis skatinant jų priežasčių, plitimo ir profilaktikos tyrimus, taip pat skleidžiant informaciją ir plėtojant švietimą sveikatos klausimais. Bendrija papildo valstybių narių veiklą mažinant su narkotikais siejamą žalą sveikatai, taip pat plėtojant informavimą ir prevenciją.”

Po sutarčių priėmimo Europos Komisija komunikate dėl veiklos plano visuomenės sveikatos srityje išdėstė aštuonias svarbiausias Europos bendrijų veiklos sritis, viena iš kurių apima sveikatos stiprinimas, ugdymas, švietimas ir mokymas. Europos ekonominės bendrijos steigimo sutarties 152 (129) straipsnio 1 dalyje numatyta: “Bendrija savo veikla siekia stiprinti ligų, ypač labiausiai pakertančių žmonių sveikatą, įskaitant narkomaniją, profilaktiką, skatindama tirti jų sukėlimo ir plitimo priežastis, taip pat skleisti sveikatos apsaugai reikalingą informaciją ir žinias.” Įtvirtinimas tokių nuostatų pirminiuose teisės aktuose (sutartyse, dažnai taip pat vadinamose Europos Sąjungos konstitucijose) parodo šių veiksmų svarbą siekiant juos įgyvendinti visos bendrijos mastu.

Veiksmai vykdomi vadovaujantis Europos Parlamento ir Tarybos 1996 m. kovo 29 d. priimtu sprendimu Nr. 645/96/EC patvirtinančiu bendrijos veiksmų programą sveikatos skatinimui, informavimui, ugdymui ir mokymui. (A programme of Community action on health promotion, information, education and training within the framework for action in the field of public health (1996 to 2000) O. J. L 095, 16/04/1996 P. 0001 – 0008). Programos tikslai yra užtikrinti aukštą sveikatos apsaugos lygį ir ji susideda iš veiksmų nukreiptų į: sveikos gyvensenos įpročių diegimą, sveikatos mokymą ir sveikos gyvensenos ugdymą mokyklose, darbo vietose, ligoninėse ir bendruomenėse, taip pat pabrėžiant sveikos mitybos principų propagavimą, tabako ir alkoholio žalą, psichikos sveikatos veiksnius, lėtinių, neinfekcinių ligų rizikos veiksnių mažinimą, tarpsektorinį bendradarbiavimą, mokslinių tyrimų plėtojimą.

Visuomenės sveikatos srityje parengtas svarbus Komisijos pasiūlymas dėl Europos Parlamento ir Tarybos sprendimo projekto, kuriuo tvirtinama Bendrijos veiksmų programa visuomenės sveikatos srityje 2001 – 2006 metais. Šios programos projektas numato pagrindinius visuomenės sveikatos prioritetus:

• Sveikatos informacijos ir žinių plėtojimas, sukuriant visapusišką sveikatos informacijos sistemą, kuri politikams, sveikatos priežiūros specialistams ir visuomenei teiktų reikiamus duomenis apie gyventojų sveikatą.

• Greitas reagavimas į grėsmę visuomenės sveikatai, suformuojant greito ir efektyvaus reagavimo potencialą visuomenės sveikatai gręsiantiems pavojams pašalinti.

Sveikatą lemiančių faktorių nustatymas ir valdymas, vystant strategijas ir priemones susijusias su gyvenimo būdo, socialinių ir ekonominių, aplinkos faktorių įtaka sveikatai (52, 1-2p.)

1.1.2. Sveikatos stiprinimo politikos plėtojimas Lietuvoje

Lietuvos nacionalinės sveikatos politikos formavimas prasidėjo, kai VI Lietuvos gydytojų sąjungos atkuriamasis suvažiavimas priėmė rezoliucijas ir medicinos visuomenę įpareigojo parengti naują Lietuvos nacionalinę sveikatos koncepciją. Po išsamių diskusijų VII Lietuvos gydytojų sąjungos suvažiavimas priėmė Lietuvos nacionalinę sveikatos koncepciją, kurią 1991 m. spalio 30 d. nutarimu Nr. I-1939 “Dėl Lietuvos nacionalinės koncepcijos ir jos įgyvendinimo” (Žin., 1991, Nr. 33-893) patvirtino Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba Atkuriamasis Seimas, ir ji tapo pagrindiniu dokumentu, atspindinčiu Lietuvos sveikatos sistemos ateitį. Koncepcijoje numatyti Lietuvos žmonių sveikatos tausojimo bei stiprinimo, ligų profilaktikos, pirminės sveikatos priežiūros plėtros bendroje sveikatos priežiūros sistemoje, sveikatos priežiūros specialistų rengimo pertvarkos pagal Europos Sąjungos standartus. (52,4p.) Šios koncepcijos patvirtinimas reiškė, kad “Lietuva įsipareigojo savo sveikatos sistemą vystyti harmoningai derindama sveikatos ugdymą, ligų profilaktiką bei kokybišką medicinos pagalbos teikimą sveikatai

sutrikus” (V.Grabauskas, 2000) (33, 78p.) Prioritetas sveikatos sistemos reformoje suteiktas sveikos gyvensenos ugdymui, aplinkos saugai, o sveikatos priežiūros srityje – pirminei sveikatos priežiūrai. Koncepcijoje aiškiai įvardinta individo atsakomybė už savo sveikatą bei valstybės prievolė sudaryti palankias sąlygas žmonėms sveikai gyventi, o esant būtinybei gauti prieinamas ir kokybiškas medicinos paslaugas (21).

Kuriant Lietuvos sveikatos sistemos teisinius pagrindus, didelės reikšmės turėjo 1994 m. liepos 19 d. priimtas Sveikatos sistemos įstatymas , 1996 m. birželio 6 d. priimtas Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymas.

1995 m. Seimo surengtoje diskusijoje buvo dar kartą akcentuota būtinybė parengti Lietuvos sveikatos programą ir šiuo klausimu priimta Seimo rezoliucija “Dėl nacionalinės sveikatos politikos įgyvendinimo”. 1996 m. birželio mėn. Lietuvos sveikatos programą aprobavo Sveikatos apsaugos ministerijos kolegija, 1996 m. spalio mėn. jai pritarė Vyriausybė. 1997 m. balandžio mėn. įvykusioje II Nacionalinėje sveikatos politikos konferencijoje ši programa aptarta dalyvaujant PSO bei kitiems Europos šalių ekspertams, po to ji pateikta svarstyti Seimui. Lietuvos Respublikos Seimo 1998 m. liepos 2 d. nutarimu Nr. VIII-833 “Dėl Lietuvos sveikatos programos patvirtinimo” buvo patvirtinta Lietuvos sveikatos programa(15), nusakanti pagrindines visuomenės sveikatos politikos gaires, plėtros kryptis ir prioritetus.

Įgyvendinant Europos sveikatos politiką “Sveikata visiems XXI amžiuje” bei Nacionalinėje sveikatos koncepcijoje išdėstytą ir Sveikatos sistemos įstatyme įteisintą aktyvios sveikatos politikos strategiją, keliami šie pagrindiniai Lietuvos sveikatos programos tikslai(15):

• gyventojų mirtingumo mažinimas ir vidutinės gyvenimo trukmės ilginimas; • sveikatos santykių teisumas;

• gyvenimo kokybės pagerinimas.

Lietuvos sveikatos programoje buvo numatyta įgyvendinti visuomenės sveikatos priežiūros sektoriaus sisteminę teisinę reformą, atitinkančią Europos Sąjungos reikalavimus, kurios tikslas iki 2001 m. parengti visuomenės sveikatos priežiūros teisinę bazę. Šiuo metu yra priimti šie visuomenės sveikatos sistemą reglamentuojantys įstatymai :

• Psichikos sveikatos priežiūros įstatymas ;

• Užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymas; • Profesinės sveikatos priežiūros įstatymas;

• Produktų saugos įstatymas;

• Cheminių medžiagų ir preparatų įstatymas; • Maisto įstatymas;

• Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymas; • Genetiškai modifikuotų organizmų įstatymas; • Geriamojo vandens įstatymas;

• Nuodingųjų medžiagų kontrolės įstatymas. • Ir kt.

Priėmus šiuos įstatymus buvo sukurta atskirų visuomenės sveikatos priežiūros sričių reguliavimo teisinė bazė, atitinkanti Europos Sąjungos teisės aktų reikalavimus.

Kitas svarbus Lietuvos Respublikos teisės aktas, parengtas įgyvendinant Lietuvos nacionalinės sveikatos koncepcijos ir Lietuvos sveikatos programos nuostatas ir nustatęs tolesnes visuomenės sveikatos priežiūros sistemos plėtojimo kryptis, yra Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. liepos 27 d. nutarimu Nr. 941 “Dėl Lietuvos nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros strategijos patvirtinimo” (Žin., 2001, Nr. 66-2418) patvirtinta Lietuvos nacionalinė visuomenės sveikatos priežiūros strategija, numatanti pagrindines valstybės nuostatas, jų įgyvendinimo būdus modernizuojant visuomenės sveikatos priežiūros sistemą, visapusiškai priderinant ją prie didėjančių valstybės poreikių ir naujausių tarptautinių reikalavimų.

Lietuvos nacionalinė visuomenės sveikatos priežiūros strategija visuomenės sveikatos priežiūros teisinės reformos prioritetais įvardija visuomenės sveikatos priežiūros paslaugų tinkamumo, prieinamumo, priimtinumo teisinės bazės tobulinimą; visuomenės sveikatos

monitoringo ir ekspertizės; visuomenės sveikatos politikos ir strategijų tarpžinybinio planavimo, visų ūkio sektorių atsakomybės už visuomenės sveikatos apsaugą ir sveikatos stiprinimą teisinės bazės tobulinimą; bendros veiklos sutartinių santykių tarp visuomenės sveikatos priežiūros viešojo administravimo subjektų, biudžetinių įstaigų, įmonių, organizacijų, asociacijų ir profesinių sąjungų, įgyvendinančių valstybės visuomenės sveikatos politiką ir strategiją, įteisinimą; visuomenės sveikatos priežiūros teisės aktų, reglamentuojančių karinę veiklą, suderinimą su NATO standartais; ekstremalių situacijų valdymo ir likvidavimo teisinės bazės tobulinimą; ekonominių ir socialinių skirtumų įtakos gyventojų sveikatai teisinis reguliavimą; teisinės bazės, skatinančios steigti visuomenines organizacijas, savanorių tarnybas, kurios rūpinasi lengvai pažeidžiamų socialinių sluoksnių (ypač skurdžiai gyvenančių žmonių) sveikata, tobulinimą; visuomenės sveikatos priežiūros teisės aktų derinimą su Europos Sąjungos teisės aktais. (18)

Lietuvos nacionalinei visuomenės sveikatos priežiūros strategijai įgyvendinti sveikatos apsaugos ministro 2001 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr.686 patvirtintas Lietuvos nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros strategijos įgyvendinimo 2002-2004 metų priemonių planas, kuriame numatytos Lietuvos nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros strategijos įgyvendinimo kryptys ir priemonės, jų vykdytojai ir įvykdymo terminai.

Siekiant įgyvendinti Lietuvos sveikatos programoje ir Lietuvos nacionalinėje visuomenės sveikatos priežiūros strategijoje iškeltą tikslą – suformuoti modernią Europos Sąjungos reikalavimus atitinkančią visuomenės sveikatos priežiūros sistemą 2002m. buvo parengti ir priimti Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo ir Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos stebėsenos (monitoringo) įstatymai.

Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatyme apibrėžiama visuomenės sveikatos priežiūros valdymo sistema, jos vadyba, nustatoma visuomenės sveikatos stiprinimo pagrindai, ligų ir traumų profilaktika, visuomenės sveikatos saugos ir kontrolės pagrindai, fizinių asmenų teisės verstis visuomenės sveikatos priežiūra įgijimo bei jų profesinio tobulinimo tvarka, juridinių ir fizinių asmenų teisės ir pareigos visuomenės sveikatos priežiūros srityje. (54)

Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos stebėsenos (monitoringo) įstatymas nustato visuomenės sveikatos stebėsenos (monitoringo) organizacinę struktūrą, vykdymo tvarką ir su tuo susijusią atsakomybę, reguliuoja santykius, atsirandančius renkant, kaupiant, apdorojant, saugant, analizuojant ir pateikiant duomenis, susijusius su visuomenės sveikata ir ją veikiančiais sveikatos rizikos veiksniais.(55)

Priėmus šiuos įstatymus buvo užbaigta visuomenės sveikatos priežiūros teisinės bazės pagrindų kūrimo stadija, kurios metu paruošti teisės aktai sudarys prielaidas sistemingai tobulinti atskiras visuomenės sveikatos priežiūros sritis reglamentuojančius teisės aktus, priderinant juos prie besikeičiančių visuomenės ir valstybės poreikių.

Įgyvendinant priimtų atskiras visuomenės sveikatos priežiūros sistemos sritis reglamentuojančių įstatymų nuostatas, rengiami atitinkami poįstatyminiai teisės aktai, suformuosiantys vientisą, išbaigtą visuomenės sveikatos priežiūros sistemos funkcionavimo mechanizmą.

(52, 6p)

Be to, sveikatos politikos įgyvendinimo koordinavimui nacionaliniu mastu buvo įkurta tarpžinybinė/ tarpsektorinė institucija –Lietuvos Respublikos Seimas 1998 m. birželio 16 d. nutarimu Nr. VIII-798 įsteigta Nacionalinę sveikatos tarybą (NST) ir patvirtino jos sudėtį. Pagal patvirtintus nuostatus Nacionalinė sveikatos taryba yra Seimui atsiskaitanti sveikatos politikos koordinavimo institucija.

NST sudaro 5 Lietuvos savivaldybių bendruomenių sveikatos tarybų nariai, 5 visuomeninių organizacijų, ginančių jos sveikatos interesus, atstovai, 3 visuomenės sveikatos priežiūros specialistai. Pagrindinės Nacionalinės sveikatos tarybos veiklos kryptys:

• skatinti visuomenės sveikatos plėtrą;

• užtikrinti visuomenės dalyvavimą, sprendžiant sveikatos problemas, • koordinuoti įvairių institucijų bendradarbiavimą šiais klausimais.

Pagrindinio tikslo įgyvendinimo NST siekia vertindama, analizuodama ir teikdama siūlymus visų lygių valdžios ir valdymo institucijoms apie gyventojų sveikatingumo raidos tendencijas, sveikatinimo

veiklos tikslus, privalomojo sveikatinimo veiklos mastus bei kitus sveikatos politikos formavimu bei visuomenės sveikata susijusius dalykus (52, 9p).

Pagrindinis Nacionalinės sveikatos tarybos tikslas - skatinti visuomenės sveikatos plėtrą, ligų profilaktiką, užtikrinti visuomenės dalyvavimą, sprendžiant sveikatos problemas, bei koordinuoti įvairių institucijų bendradarbiavimą šiais klausimais. Pagrindinio tikslo įgyvendinimo NST sieks vertindama, analizuodama ir teikdama siūlymus visų lygių valdžios ir valdymo institucijoms apie gyventojų sveikatingumo raidos tendencijas, sveikatinimo veiklos tikslus, privalomojo sveikatinimo veiklos mastus bei kitus su sveikatos politikos formavimu bei visuomenės sveikata susijusius dalykus (9).

Visuomenės sveikata koordinuojama visuose lygiuose (Visuomenės sveikatos priežiūros sistemos ilgalaikės raidos strategija (8p.)(žr. 2pav.).

2pav. SEIMAS Parlamenti nis lygmuo Nevyriausybini ų organizacijų lygmuo Vyriausybinis lygmuo SVEIKATOS REIKALŲ KOMITETAS NACIONALINĖ SVEIKATOS TARYBA SVEIKATOS APSAUGOS

MINISTERIJA Visuomenės sveikatos k i Radiacinė s saugos centras Higienos Institutas

V

1. Lietuvos AIDS centras;

2. Valstybinis psichikos sveikatos centras; 3. Lietuvos sveikatos informacijos centras; 4. Valstybinis Visuomenės sveikatos centras 5. Ekstremalių sveikatai situacijų centras; 6. Užkrečiamų ligų kontrolės centras;

7. Respublikinis mitybos centras; 8. Visuomenės sveikatos ugdymo centras; 9. Trakų visuomenės sveikatos priežiūros ir

Valstybinės visuomenės sveikatos priežiūros specializuotos biudžetinės įstaigos 1. Alytaus VSC 2. Kauno VSC 3. Klaipėdos VSC 4. Marijampolės VSC 5. Panevėžio VSC 6. Šiaulių VSC 7. Tauragės VSC 8. Telšių VSC 9. Utenos VSC 10. Vilniaus VSC Visuomenės sveikatos centrai apskrityse SVEIKATOS REIKALŲ KOMISIJA

Aktualioje Lietuvos sveikatos sistemos įstatymo redakcijoje visuomenės sveikatos stiprinimas apibrėžiamas kaip valstybės institucijų, savivaldos vykdomųjų institucijų, kitų juridinių ir fizinių asmenų įgyvendinamos organizacinės, teisinės, socialinės ir ekonominės priemonės, kurios padeda gausinti bei racionaliau naudoti sveikatos priežiūros išteklius, formuoti visuomenės sveikatos problemų sprendimo socialinės kontrolės sistemą, skatina visuomenės dalyvavimą formuojant valstybės ir savivaldybių sveikatos politiką , padeda kurti sveiką aplinką, skatina žmones gyventi sveikai ir didina sveikos gyvensenos motyvacijos efektyvumą, skatina sveikatos draudimo organizacijas ir asmens sveikatos priežiūros įstaigas orientuotis į ekonomiškai efektyvesnes sveikatinimo priemones, grindžiamas ligų profilaktika (Sveikatos sistemos įstatymas, aktuali redakcija 2005 04 28).

Be jos visuomenės sveikatos priežiūra šiuo metu dar rūpinasi šios valstybinės institucijos: Sveikatos apsaugos ministerija, kuriai priklauso Visuomenės sveikatos departamentas, jungiantis Sveikatos aplinkos, Sveikatos programų bei Užsienio ryšių ir Europos integracijos skyrius, Valstybinė tabako ir alkoholio kontrolės tarnyba prie LR vyriausybės, Valstybinis visuomenės sveikatos centras, Ekstremalių sveikatos situacijų centras, Radiacinės saugos centras, Respublikinis mitybos centras, Užkrečiamų ligų profilaktikos ir kontrolės centras, Visuomenės sveikatos ugdymo centras, Respublikinis AIDS centras, Valstybinis psichikos sveikatos centras, Valstybinė higienos inspekcija, Sveikatos teisės ir ekonomikos centras, veikiantys valstybės lygiu, bei apskrityse įkurti visuomenės sveikatos centrai su filialais savivaldybėse ( 33, 145p.).

1.2. NEVYRIAUSYBINIŲ ORGANIZACIJŲ SAMPRATA IR VEIKLA 1.2.1. Nevyriausybinių organizacijų samprata

Pastaraisiais metais visame pasaulyje ypač išaugo susidomėjimas organizacijomis, kurios nėra nei valstybinės, nei komercinės. Jos žinomos įvairiais pavadinimais tokiais, kaip “nevyriausybinės”, “ne pelno”, “visuomeninės”, “savanoriškos”, pilietinė visuomenė”, “trečias” ar “nepriklausomas” sektorius. Tačiau nežiūrint šių pavadinimų įvairovės visos jos turi bendrus bruožus. Šiuos kriterijus apibrėžė plačiai pasaulyje atliekamas J.Hopkins ne-pelno sektoriaus palyginamasis projektas ( The Johns Hopkins Comparative Nonprofit Sector Project). Bendri bruožai šioms organizacijoms yra:

1. Organizacija. Tai yra turi organizacijos statusą ir struktūrą, yra įregistruotos ir legalios. Joms nepriskiriami laikini žmonių susibūrimai, neturintys struktūros ir organizacijos statuso.

2. Ne-pelno. Tai reiškia, kad jos gali gauti pelną, tačiau jis neskirstomas tarp savininkų, akcininkų ar kitų darbuotojų, o skiriamas tolimesnei organizacijos misijai tęsti ir siekti organizacijos tikslų.

3. Privatumas. Tai yra organizacijos nepriklausomos nuo valstybės, įsteigtos ne valdžios institucijų. Tačiau tai nereiškia, kad jos negali gauti valstybės palaikymo ar valstybės tarnautojai būti jų nariais ar netgi joms vadovauti. Jos yra “nevyriausybinės” struktūros atskirumo prasme.

4. Savivalda. Šios organizacijos pilnai gali kontroliuoti savo veiksmus, turi vidines valdymo procedūras ir žymų autonomijos laipsnį.

5. Savanoriška narystė. Tai yra jos remiasi savanoriška naryste, savanorišku darbu ir savanoriškai duodama parama. Organizacijos, kuriose narystė yra privaloma ar kitaip sąlygojama įstatymų negali būti priskirtos “ne pelno” ar kitaip “nevyriausybinėms” organizacijoms. ( 37 , 5p.) Dažnai yra painiojami pelno neskirstymo ir pelno nesiekimo sąvokos, kurių esmė labai skiriasi. Todėl būtina paaiškinti šias sąvokas. Pelno siekimas tik parodo tikslo gauti pelną buvimą ar nebuvimą, o pelno neskirstymo principas - galimybę ar negalėjimą gautą pelną ir organizacijos turtą paskirstyti. Būtent ne pelno arba nevyriausybinės organizacijos šio pelno neskirsto. Be to, pelno skirstymas dažnai painiojamas su darbo užmokesčiu. Pelno neskirstymas sąlygoja tik tai, kad ne pelno organizacijoje negali būti skirstomas pelnas, kuris yra įdėtų lėšų, kapitalo grąža. Ir tai jokiu būdu nereiškia, kad ne pelno organizacija negali turėti samdomų darbuotojų, kuriems atlyginama už darbą (R.Šimašius, 1999) (27, 7p.). Žinoma, į veiklą įtraukiami ir savanoriai, kurių darbas neapmokamas.

Specifinėms NVO priskiriamos religinės bendruomenės, savitarpio pagalbos grupės (jei jos atitinka anksčiau minėtus kriterijus ir tarnauja ne siauros asmenų grupės, o visuomenės interesams( 37, 5p.). Nors dabar diskutuojama, ar dera nevyriausybinėmis organizacijomis vadinti kitas ne pelno organizacijas - profesines sąjungas, religines bendruomenes ir bendrijos, butų savininkų bendrijas ir pan. Tikrai NVO nėra laikomos politinės partijos ir organizacijos ( 17).

Todėl pasaulyje dabar susiformavo “trisektorinė” visuomenės ir ekonomikos koncepcija (23).

VALSTYBINIS (VIEŠASIS) SEKTORIUS

VERSLO (KOMERCINIS) NEVYRIAUSYBINĖS ORGANIZACIJOS SEKTORIUS

3pav. Trijų sektorių schema

(pagal seminaro “NVO valdymo įgūdžiai” medžiagą, 2000m. gruodžio 13-16d., Ryga)

Pirmajam – valstybiniam – sektoriui priklauso visos valstybinės valdžios ir valdymo institucijos, visos biudžetinės nuo valdžios priklausomos organizacijos: Ligoninės, muitinės, kariuomenė ir pan.; čia priskirtinos politinės partijos (nes politika savaime yra valdžios siekimas) bei valstybinėmis paskelbtos bažnyčios. Antrajam – verslo – sektoriui priklauso privačios komercinės struktūros: įvairių rūšių įmonės, bendrovės, kompanijos. Trečiasis sektorius yra NVO. Ne visai organizacijas galima priskirti vienam ar kitam sektoriui: yra tarpinių variantų. Kaip teigia Hudson (1999) , tarp trečiojo ir viešojo sektorių gali būti kvazivyriausybinės organizacijos, t.y. tokios, kurios daug finansuojamos valdžios, bet turi didelį savarankiškumo laipsnį. (51, 24p.)

Trečiojo sektoriaus organizacijas nuo kitų skiria:

1. Skirtingai negu verslo sektoriaus organizacijos, jos neskirsto pelno savininkams;

2. Skirtingai negu viešojo sektoriaus organizacijos, jos nėra tiesioginės politinės kontrolės subjektai.

(51, 25p.)

NVO sektorius vadinamas pilietinės visuomenės šerdimi ir svarbiu demokratinės valstybės sanklodos ramsčiu . (34, 3-4p.)

Pilietinė visuomenė- tai kartu veikiantys, panašių pilietinių tikslų siekiantys, savo teisių reikalaujantys, savanoriškai visuomenės gerovei dirbantys piliečiai (51, 27p.) Pilietinė visuomenė suprantama, kaip “ savanoriškų nevyriausybinių ir tiesiogiai nuo valdžios nepriklausomų formalių ir neformalių piliečių grupių, institucijų ir (jų) asociacijų visuma bei normatyvinis tokią visumą reglamentuojančių nuostatų karkasas” ( M.P.Šaulauskas, 1998) (41). Pilietinė visuomenė ne tik formaliai registruotos nevyriausybinės ir pelno nesiekiančios organizacijos, bet ir nepriklausoma žiniasklaida, bažnyčios, profesinės sąjungos, universitetai, mokyklos ir kitos akademinės institucijos, politinės partijos, laisvalaikio, sporto, kultūros ir panašių interesų grupės. Pilietinė visuomenė – demokratijos garantas ir indikatorius. Europos Komisija pranešime apie savanoriškų organizacijų bei fondų vaidmens stiprinimą Europoje pabrėžia, kad "gerai išsivystęs asociacijų ir fondų sektorius yra tarsi indikatorius, kad demokratinis procesas pasiekė brandą" (39). Piliečių įtraukimas į viešosios politikos formavimą, spendimų priėmimą ir įgyvendinimą:

• padeda nustatyti bendruomenės poreikius ir prioritetus;

• įgalina gauti geriausiam sprendimui priimti reikiamos informacijos ir suteikia galimybę paaiškinti žmonėms reikalo esmę, kai būtina priimti sudėtingą ar nepopuliarų sprendimą; • leidžia valstybės tarnautojams parodyti piliečiams, kad jie žino savo darbą, dirba atsakingai

ir tarnauja piliečiams;

• gali paskatinti bendruomenės kūrybingumą ir leidžia panaudoti piliečių išmintį ir gabumus; • ugdo abipusį pasitikėjimą;

• gali padėti valdininkams spęsti konfliktus, pasiekti konsensusą ir užsitikrinti piliečių paramą;

• leidžia įgyti visuomenės paramą, kadangi žmonėms patinka, kai klausiama jų nuomonės svarbiais klausimais, ypač tais, kurie tiesiogiai juos liečia ir kurie leidžia jiems jaustis reikšmingiems.

Piliečių dalyvavimo oponentai nurodo, kad tai daug kainuojantis ir daug laiko reikalingas procesas. (51, 8p.)

Paprastai ne pelno organizacijos skirstomos į dvi grupes:

1.Turtu paremtos organizacijos, apibendrintai vadinamos fondais (angl. Foundations). Jiems būdinga tai, kad jie neturi narių, bet turi steigėjus, savininkus, dalininkus, kurie yra kažkuo prisidėję prie organizacijos steigimo ar tolesnio gyvavimo. Steigėjai ir savininkai kontroliuoja organizacijos veiką.

2.Naryste paremtos organizacijos, apibendrintai vadinamos asociacijomis. Jose visuomet yra nariai, kurie gali įstoti ar išstoti iš organizacijos. Tokiose organizacijose sprendimų galia priklauso nariams, kurie arba tiesiogiai priima sprendimus, arba renka atstovaujamus organus. Be to , jei narystė ribojama gyvenamosios vietos ar ne, skiriamos regioninės ir nacionalinės organizacijos (43, 7-8p. ).

J.Hopkins tarptautinės filantropijos draugijos pareiškime (Statement of the Johns Hopkins International Philantropy Fellow,1996) pažymima, kad nevyriausybinės ne pelno organizacijos išsiskiria ypatingomis savybėmis:

1. Lankstumu (angl. Flexibility) – tai galimybė greitai reaguoti į naujas aplinkybes ir poreikius, prisiderinti prie jų bei ieškoti įvairių naujų galimybių;

2. Reliatyvia nepriklausomybė ( angl. Relative independence) – tai laisvė nuo valstybės ir verslo įtakos;

3. Patikimumu (angl. Trustworthiness) – tai nuomonė, kad jos veikia visuomenės labui ir tarnauja visuomenės poreikiams.

4. Prieinamumu ir atjauta ( angl. Accesibility and Responsiveness) – tai glaudūs ryšiai su pažeidžiamiausiomis bendruomenėmis ir grupėmis, kurias ignoruoja kitos institucijos, bei atstovavimas jų interesams. (30)

1.2.2. Nevyriausybinių organizacijų veikla

Nustačius nevyriausybinių organizacijų apibrėžimą reikėtų įvardinti kokias funkcijas atlieka šios organizacijos ir kokia veikla jos užsiima. J.Hopkins ne-pelno sektoriaus palyginamajame projekte teigiama(36, 5-7p.), kad nevyriausybinėms organizacijoms būdingi žemiau išvardyti vaidmenys:

1. Paslaugų teikimo vaidmuo. Teikiamos paslaugos skiriasi nuo kitų sektorių teikiamų paslaugų:

• aukštesne kokybe ( nesiekiant pelno galima naudoti daugiau resursų, personalo);

• didesne lygybe ( prieinamos visiems, kam jų reikia);

• mažesnėmis išlaidomis ( veikloje dalyvaujantys savanoriai dirba be atlygio); • specializuotesnės ( gali susikoncentruoti vienoje srityje).

2. Inovacinis vaidmuo. Šios organizacijos lankstesnės, greičiau adaptuojasi dėl mažesnės rizikos. Visi nariai gali išsakyti ir įgyvendinti savo idėjas nustatant visuomenės problemas. NVO būdingi visi trys inovacijų tipai ( pgl. Osborn, 1998): evoliucinis, plėtros, totalinis.

3. Tarpininkavimo vaidmuo. Atlieka tarpininko vaidmenį tarp visuomenės ir valstybės. 4. Saviraiškos ir lyderystės skatinimo vaidmuo.

5. Visuomenės vystymosi ir demokratizacijos skatinimo vaidmuo. Ypatingi vaidmenys, atliekami NVO, yra (30, 1-2p.):

• Įgalinimas (angl. Empowerment);

• Problemų nustatymas (angl. Issue Identification); • Išteklių mobilizacija (angl. Resources Mobilization);

• Tarpininkavimas (angl. Mediation);

• Pokyčių skatinimas (angl. Promoting Change); • Stebėsena (angl. Monitoring);

• Lyderystės plėtra (angl.Leadership Development); • Ginčų atstovavimas (angl.Ensuring Representation); • Teisėtumas (angl. Legitimization);

• Dalyvavimo skatinimas (angl. Promoting participation).

Iš šių vaidmenų išplaukia pagrindinės NVO atliekamos funkcijos(8):

• Paslaugų teikimas. Savo nariams arba klientams teikiamos tokios paslaugos, kaip socialinė

rūpyba, sveikatos apsauga, apmokymai, informacinės paslaugos, konsultacijos bei parama.

• Interesų atstovavimas arba aktyvus dalyvavimas visuomeniniuose reikaluose. Čia priklauso

organizacijos, kurios naudoja įvairias kampanijas, lobizmą ir kitus metodus, gindamos tam tikrą idėją ar kurios nors grupės interesus ir siekdamos pakeisti viešąją nuomonę ar politiką.

• Savitarpio pagalba ar pagalba sau. Organizacijos, dažniausiai suformuotos grupių asmenų,

kurie turi bendrų interesų arba poreikių, siekiant suteikti savitarpio pagalbą, informaciją, paramą ir bendradarbiavimo galimybę.

• Ištekliai ir koordinavimas. Tai vadinamosios "tarpininkaujančios organizacijos", kurios

koordinuoja viso sektoriaus arba konkrečioje srityje dirbančių organizacijų veiklą, teikia joms informaciją ir paramą. Tokios organizacijos atlieka svarbų vaidmenį, būdamos jungtimi tarp nevyriausybinio sektoriaus ir viešosios valdžios institucijų.

Visos NVO, pagal veiklos rūšį, taip pat galima suskirstyti į grupes. Tačiau pasaulyje labiausiai paplitusio Tarptautinis standartinis visų veiklos rūšių klasifikatoriaus (ISIC) pritaikymas klasifikuojant NVO yra gana ribotas, nes išskiria tik principines “ekonominės veiklos” ar darbo srities rūšis. Todėl J.Hopkins universitete, atliekant ne pelno sektoriaus tyrinėjimus sukurta labiau pritaikyta, aiškesnė klasifikacija – Tarptautinė ne pelno organizacijų klasifikacija ( ICNPO), kurioje pagal veiklos pobūdį išskiriama 12 grupių: kultūros ir poilsio, švietimo ir tyrimų, sveikatos, socialinių paslaugų, aplinkosaugos, plėtros ir būsto, teisės ir politikos, filantropijos ir savanoriškos veiklos plėtros, tarptautinės veiklos, religinių organizacijų, verslo ir profesinių organizacijų bei kitas, nepriskirtas nei vienai iš vienuolikos kvalifikacinių kategorijų,- bei 27 pogrupiai (48, 4-5p.).. Trečioji šios klasifikacijos grupė pavadinta SVEIKATA ir joje išskiriami keturi pogrupiai:

• Ligoninės ir reabilitacija. Ligoninės – fizinę negalią dėl susižalojimų, genetinių defektų ar ligos ir reikalaujantys ilgalaikės fizioterapijos ar panašių slaugos formų.

• Slaugos namai. Stacionarinė sveikimo priežiūra, priežiūra namuose, kaip ir pirminės sveikatos priežiūros įstaigų; čia įeina ir senelių namai bei slaugos namai, turintiems sunkią fizinę negalią.

• Psichinė sveikata ir krizių intervencija. Psichiatrinės ligoninės – stacionarinė, sergančių psichikos ligomis, priežiūra ir gydymas. Psichinės sveikatos priežiūra – ambulatorinis, sergančiųjų psichikos ligomis, gydymas; bendruomenės psichikos sveikatos centrai, dienos stacionarai. Krizių intervencija – Ambulatorinės įstaigos, konsultuojančios ūmių psichikos sveikatos sutrikimų atvejais; čia įeina savižudybių prevencija, pagalba užpuolimų aukoms bei sergantiems priklausomybių ligomis.

• Kitos sveikatos priežiūros įstaigos. Visuomenės sveikatos ir sveikos gyvensenos mokymas – tai visuomenės sveikatos žinių skleidimas ir sveikatos mokymas, potencialių sveikatai pavojų stebėsena, pirmos pagalbos mokymas, Šeimos planavimo mokymas. Gydymas,

pirmiausiai ambulatorinis – tai įstaigos teikiančios pirmines ambulatorines paslaugas, pvz.

šeimos sveikatos klinika, vakcinacijos centras. Greitosios medicinos pagalbos paslaugos – teikiamos asmenims, kuriems reikia skubios pagalbos; čia įeina ambulatorinės įstaigos, paramedicininė skubi pagalba, pagalba šoko/traumų atvejais, gelbėjimo programos ir greitosios medicinos pagalbos (GMP) įstaigos.(48, 5-7, 19p.).

Yra pasiūlyta ir kitokių NVO klasifikacijų, kurios iš esmės panašios, tačiau žymia siauresnės. D.Kortenas (1990) siūlė skirstyti NVO organizacijas pagal darbus, valdymo formas ir pajamų šaltinius. Jis išskyrė keturias NVO kategorijas:

• Savanoriškos organizacijos, kurios vykdo socialinę misiją, remdamosis visuomenės vertybėmis;

• Viešųjų paslaugų sutarčių dalyviai – organizacijos, funkcionuojančios kaip į rinką orientuotos ne pelno firmos tarnaujančios visuomenės tikslams;

• Piliečių organizacijos, reprezentuojančios savo narių interesus, pasitikinčios savimi; • Viešosios politikos įgyvendinimo NVO, kurios yra valdžios kūriniai.

Ši tipologija turi trūkumų : sunku būtų tą ar kitą organizaciją priskirti vienai ar kitai grupei. Pavyzdžiui, daugelis NVO nesiremia vien tik savanoriška veikla, todėl didesnė jų dalis patenka į viešųjų paslaugų sutarčių dalyvių kategoriją. Kita vertus ir viešosios politikos įgyvendinimo NVO veiklos rezultatyvumas labai priklauso nuo savanorių aukojamo laiko.

S.Osborne (1996) NVO apibrėžti siūlo terminą “savanoriškos ne pelno organizacijos” (SNPO). Šiuo norima pabrėžti organizuotos veiklos savanoriškumą. S.Osborne pateikia penkis SNPO būdingus bruožus:

1. Formali struktūra net ir tuo atveju, kai organizacija nėra labai formalizuota: formali struktūra turi būti aiški, lengvai atskiriama nuo neformalių susibūrimų.

2. Nepriklausomybė nuo valstybės kontrolės: valstybinės institucijos gali remti tokias organizacijas ar skatinti bendradarbiavimą, bet neturi būti tokių organizacijų veiklos iniciatorės ar steigėjos.

3. Kolegialus valdymas, kuris daro įtaką organizacijos valdymo struktūrai ir turi nepriklausomą sprendimų priėmimo galią.

4. Pelno nesiekiančios organizacijos finansų valdymo modelis, t.y. SNPO negali skirstyti pelno, bet turi investuoti į paslaugas; jos skiriasi nuo viešojo administravimo organizacijų tuo, kad pajamos gaunamos iš savanoriškos finansinės paramos, o ne surenkamos mokesčių pavidalu.

5. Veiklos motyvacija paremta savanoriškumo principu ir visuomenės vertybėmis, o ne finansiniais laimėjimais.

S.Osborne nuomone, toks apibrėžimas apima daug ir įvairių tikrai savanoriškų organizacijų ir neįtraukia tokių, kurioms atsirasti savanoriškumas nebuvo svarbiausias akstinas, nors jos ne pelno ar nevyriausybinės (pvz. ligoninės)(51, 26-27p.).

Iš esmės, NVO suteikia žmonėms galimybę užsiimti visuomenei reikšminga veikla.

Dažniausiai žmonės ateina dirbti į trečiąjį sektorių vedami altruistinių, filantropinių motyvų, be kurių šis sektorius negalėtų gyvuoti, tačiau yra ir savanaudiškesnių. Hudson (1999) (51, 28p.)nurodo ir tokius motyvus:

• Žmonės dalyvauja valdymo organuose, ypač didesnių ir prestižinių organizacijų, dėl pripažinimo, statuso, vertinimo. Tai dažnai padeda užmegzti kontaktus su aukštesnius postus užimančiais žmonėmis, įgauti didesnę įtaką ir padidinti savigarbą.

• Kai kurie donorai aukoja pinigus, kad įgautų pripažinimą.

• Savanoriai skiria savo laiką tai veiklai, todėl, kad draugystės ar socialinio aktyvumo arba kad gali įgyti naujų darbo įgūdžių ir padidinti galimybę įsidarbinti.

NVO į savo veiklą įtraukia pilietiškai aktyvius piliečius, kurie dirbdami ir kaip nuolatiniai darbuotojai, ir kaip savanoriai sukuria ir dalį bendro nacionalinio vidaus produkto (BVP). J.Hopkinso universiteto Pilietinės visuomenės studijų centro koordinuojamo ne pelno sektoriaus tyrimo metu buvo tirtos 22 Vakarų ir Vidurio Europos, Lotynų Amerikos, Šiaurės Amerikos, Azijos ir Artimųjų Rytų šalys ( deja, šis projektas neapėmė nei vienos iš Baltijos šalių). NVO padėčiai aprašyti buvo naudoti

keturi pagrindiniai kintamieji: išlaidos, įdarbinimas, savanoriai ir pajamos. Pastarųjų tarpe išskirti trys šaltiniai: mokesčiai ir pajamos už suteiktas paslaugas, viešojo sektoriaus kontribucijos, filantropija ir privatus finansavimas (4, p.51l). Šioje studijoje išryškėja NVO gausa atskirose veiklos srityse ir šalių skirtumai pagal viena vertus, NVO iniciatyvų, ir kita vertus, valstybės arba verslo remiamų iniciatyvų pasiskirstymą. Svarbiausi rodikliai – kokią įtaką NVO daro darbo rinkai (kuriose srityse ir kokiam skaičiui žmonių sukuria darbo vietas) bei NVO pajamų ir išlaidų struktūra ( iš kur, kiek pajamų gaunama ir kam išleidžiama). Vakarų Europos ne pelno sektoriuje įdarbinta 7,0% darbo jėgos, o skaičiuojant su savanoriais - net 10,3%. Tuo tarpu Centrinėje Europoje ne pelno sektoriuje darbo užmokestį gauna 1,3% visų gyventojų, o dar 1,1% dirba savanoriškai, be atpildo. Žinoma, kiekvienoje šalyje situacija vis kitokia - Nyderlandų ne pelno sektoriuje dirba 12,4% visų gyventojų, Belgijoje - 10,5%, Čekijoje - 2,2%, Rumunijoje 0,3%. Centrinės Europos šalyse pastebima, kad daugiausia darbo jėgos ne pelno sektorius telkia kultūros, poilsio ir socialinės rūpybos srityse. Paminėtina, kad Jungtinėje Karalystėje ne pelno sektorius sukuria 4,8%, Vokietijoje - 3,6%, Prancūzijoje - 3,3% bendro vidaus produkto (BVP). Sveikatos srityje įdarbinta 22 % visų dirbančiųjų NVO Vakarų Europoje, 8 % -Centrinėje Europoje, 10 % - Lotynų Amerikoje, 35 % - kitose išsivysčiusiose šalyse ( turima omenyje, JAV, Japonija). (37, 5-10p.)

Įdomu tai, kad sektorinė NVO priklausomybė atskirose šalyse ir regionuose labai skiriasi: pavyzdžiui, JAV didelė dalis veikiančių NVO yra susitelkusios sveikatos apsaugos srityje, Vakarų Europoje – švietimo ir socialinių paslaugų sferoje, vidurio Europoje didžiausią dalį pilietinių iniciatyvų pritraukia kultūra. Pastebima, kad Lotynų Amerikoje, Vidurio Europoje ir Japonijoje neproporcingai daug NVO yra profesinių sąjungų ir asociacijų grupė. Vidurio Europa stebina ir dideliu aplinkos apsaugos organizacijų tankiu. Pirmoje lentelėje pavaizduota, kokiose J.Hopkins universiteto tirtose šalyse, dominuoja koks NVO veiklos tipas (37, 11p.) .

1 lentelė Ne pelno sektoriaus veiklos struktūra pagal šalyje dominuojančių ne pelno organizacijų rūšis

( Šaltinis: The Johns Hopkins nonprofit Sector Project) Dominantė Šalis (pagal apmokamą darbą)

Argentina Belgija Brazilija Airija Švietimas Meksika Izraelis Peru Didžioji Britanija JAV

Sveikata Japonija

Olandija

Socialinės Austrija Prancūzija Paslaugos Vokietija Ispanija Kultūra/ Čekija Vengrija Rekreacija Rumunija Slovakija Subalansuotas modelis Australija Kolumbija Suomija