LIETUVOS VETERINARIJOS AKADEMIJA
GYVULININKYSTĖS TECHNOLOGIJOS
FAKULTETAS
FIZIOLOGIJOS IR ANATOMIJOS KATEDRA
Inga Baušienė
BIČIŲ KŪNO MASĖS PRIKLAUSOMYBĖ NUO KORIO
Magistro darbas
Darbo vadovas: lekt.Žilvinas Šolys
Kaunas, 2007 m.
Magistro darbas atliktas 2005 – 2007 metais Lietuvos veterinarijos akademijos
Anatomijos ir fiziologijos katedroje
Magistro darbą paruošė: Inga Baušienė parašas
Magistro darbo vadovas: lekt. Žilvinas Šolys
(LVA Anatomijos ir fiziologijos katedra) parašas
TURINYS
ĮVADAS ... 3 psl. 1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 6 psl. 1.1 Bitės darbininkės vystymosi ciklas ... 6 psl 1.2 Vaškas ... 8 psl 1.3 Korių keitimas įvairių tipų aviliuose ... 12 psl. 1.4 Dirbtiniai koriai ... 13 psl. 1.5 Aviliai ... 14 psl. 1.6 Bičių korių paruošimas ir įvertinimas darbui ………... 14 psl. 1.7 Pirmasis lizdo plėtimas ... 16 psl. 1.8 Antrasis lizdo plėtimas ... 17 psl. 1.9Trečiasis lizdo plėtimas ... 18 psl. 2. DARBO ATLIKIMO VIETA IR METODIKA ... 20 psl. 3. TYRIMO REZULTATAI ... 22 psl. 4. IŠVADOS IR PASIŪLYMAI ... 26 psl. 5. LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 27 psl.
ĮVADAS
Plėvesparniai vabzdžiai, prie kurių priskiriama ir bitė atsirado maždaug prieš 300 milijonų metų, o bitė - prieš 35 milijonus metų, naminė bitė - prieš 15 milijonų metų, kai žmogaus dar nebuvo. Iš pradžių buvo atsiradusios dabar Indijoje gyvenančios bitės, kurios siuvo tiktai vieną korį ir gali gyventi tik šiltuose kraštuose. Vėliau pasirodė ir naminės bitės. Lizde jos siuva kelis korius ( Черевко, 2003 ).
Bitės dėl medaus ir vaško žmonėms rūpėjo nuo senų laikų. Jos buvo vadinamos Dievo vabalėliais, Dievo darbininkėmis. Bičių produktai vartojami maistui ir gydymui. Per metus žmogui patartina suvalgyti apie 1,8 kg medaus ( Содержание пчёл и производство продукции пчеловодтва на промышленной основе, 1982 ).
Bitininkyste Lietuvoje užsiimama labai seniai. Tačiau pirmosios žinios apie bites ir medų randamos tik XIII a. Kronikose ir metraščiuose. To laikotarpio Livonijos kronikininkas Henrikas Latvis rašo apie „.bičių medžius ir nuolatinius ginčus dėl jų Livonijoje“. Kryžiuočių kronikininkas Duisburgas XIV a. mini iš medaus pagamintą gėrimą – midų. Vėliau 1387m. Lenkijos karaliaus Jogailos sutartyje su kunigaikščiu Skirgaila minima medaus duoklė. XIV-XVI a. Aktuose dažnai kalbama apie bitynus ir medaus bei vaško duoklę. Prasideda bitininkystės produktų eksportas. Vien per Lucko muitinę 1500m. Išvežta 1000 pūdų vaško, o tokios muitinės buvo 6. Per Klaipėdą 1605 – 1611m. Išvežta 14 190 l medaus ir 6 610 kg vaško ( Учебник пчеловода, 1984 ).
Bitininkystės plėtotės Lietuvoje išskiriami 4 ryškūs etapai: medžioklinė bitininkystė, drevinė, kelminė arba sodinė ir rėminė bitininkystė ( Таранов, 1968 ).
Seniausia – medžioklinė bitininkystė, kai žmonės ieškodavo miškuose bičių ir radę drevę su bitėmis, korius su medumi išsipjaudavo, o bites sunaikindavo arba palikdavo be maisto. Drevinės bitininkystės etape žmogus, radęs drevę su bitėmis, dalį korių su
medumi paimdavo, o dalį palikdavo, kad bitės peržiemotų ir pavasarį vėl neštų medų (Veselý, 1985 ).
Lietuvos bitininkystę, kaip ir kitus verslus, veikė kultūriniai kontaktai su gretimais kraštais. Kontaktus stimuliavo ir XIXa. Lietuvoje sparčiai besiplėtojantys nauji gamybiniai santykiai. Buvo ieškoma būdų ir priemonių Lietuvos bitininkystei intensyvinti ( Учебник пчеловода, 1984 ).
Bitininkystės pažanga prasidėjo pasirodžius surenkamam rėminiam aviliui. Tokį avilį 1814 metais pagamino įžymus ukrainiečių bitininkas P. Prokopovičius. Nuo to laiko atradimai sekė vienas kitą, tobulėjo aviliai, buvo perprasta bičių tarpusavio santykiai, šeimoje,diegiamos techninės priemonės, vis tobulėjo bičių priežiūros darbai ( Черевко, 2003).
Lietuvoje XVI a. Žinoma atskira gyventojų grupė, vadinama bitininkais, drevininkais, bartininkais. Jie tvarkė drevinių bičių ūkį ir mokėjo medaus duoklę. Nuo XVI a. Sodybose pradėjo kurtis pirmieji bitynai – taip atsirado kelminė arba sodybinė bitininkystė. Nuo XIX a. Pradžios, atsiradus rėminiam aviliui, pradėjo plisti rėminė bitininkystė, kuri tebėra iki šių dienų. Bitininkystė Lietuvoje keitėsi kintant ekonominėms, kultūrinėms, socialinėms ir gamtinėms sąlygoms ( Черевко, 2003 ).
Skiriami du Lietuvos bitininkystės kultūros atgimimo laikotarpiai:
1. pirmuoju laikotarpiu (XXa. 3-4 dešimtmečiai) Lietuvoje plito Vakarų Europos bitininkystės mokslo pasiekimai. Bitynuose sparčiai plito rėminiai aviliai.1927m.duomenimis iš 150 tūkst. rėminiuose aviliuose buvo 63,4%, šiaudiniuose –1,6%, o kelminiuose –35.3% bičių šeimų. 1939m. rėminiai aviliai jau sudarė 78,3% bičių šeimų.
2. Per antrajį etapą (XXa. antroji pusė) išryškėja bitininkystės materialinės kultūros artėjimas prie pasaulinių standartų ( Черевко, 2003 ).
Nors per praėjusį šimtmetį Lietuvos bitininkystė buvo ne kartą niokojama, tačiau pažengta labai toli: įdiegtos pažangios bitininkavimo technologijos, parengta nemažai kvalifikuotų bitininkų, šalyje yra gausus būrys bitininkystės mokslo darbuotojų, daktarų, profesorių, agronomų, gydytojų. Paskutinis XX-ojo amžiaus dešimtmetis dovanojo Lietuvai nepriklausomybę. Atkurta Lietuvos bitininkų sąjunga. Šalyje formuojasi pajėgūs bitininkai - profesionalai, kuriems bitės yra pragyvenimo šaltinis. Kartu gausėja ir bitininkų mėgėjų gretos. Labai pasikeitė bitininkų bendravimo kultūra. Tai matyti tradicija tapusiose Lietuvos bitininkų šventėse ( Semkiw, 2006 ).
Pastaruoju metu bičių ūkis po truputį stiprėja. Kai kurių bitynų savininkai didina ir modernizuoja savo ūkį ( Semkiw, 2006 ).
LITERATŪROS APŽVALGA
Bitės darbininkės vystymosi ciklas
Bitės dauginasi lytiniu būdu, kai motinėlės padėtame kiaušinėlyje prisijungia trano sėklelės branduolio antroji chromosomų pusė. Susijungus chromosomoms, prasideda gemalo vystymasis ir formavimasis. Bičių šeimoje pagrindinis vaidmuo tenka motinėlei, nes tik jos lytiniai organai yra normaliai išsivystę ( Lipiski, 2002 ).
Motinėlės vaisos organai yra pilvelyje. Jie sudaryti iš dviejų kiaušinėlių, porinio ir neporinio kiaušinėlių latakų, sėklidės ( spermotekos ) ir makšties ( Lipiski, 2002 ). Motinėlės kiaušidė yra kriaušės formos: ilgis: - 8-9 mm, plotis – 5-6 mm. Kiekviena kiaušidė sudaryta vidutiniškai iš 150 – 180 vamzdelių su kiaušinėliais. Vamzdeliai suskirstyti į vienutes, kuriose subręsta kiaušinėliai. Kuo daugiau vamzdelių yra kiaušidėse, tuo daugiau motina gali sudėti kiaušinėlių. Spermoteka – apvali pūslelė spermatozoidams, kuriuos motinėlė gauna susitikusi su tranais, laikyti ( Straigis, 2002 ). Kiaušinėliai bręsta viršutiniame vamzdelių gale: bręsdami jie didėja, slenka vamzdeliais žemyn. Subrendęs kiaušinėlis pereina į porinį, po to į neporinį kiaušinėlių lataką. Čia jie gali būti apvaisinti išskiriant iš spermotekos sėkleles. Sėklelė pro kiaušinėlio mikropilę, esančią kiaušinėlio viršūnėje, patenka į kiaušinėlį, pasiekia branduolį ir susilieja ( Lipiski, 2002 ).
Jaunos motinėlės kiaušinėlius pradeda dėti 2 – 3 dienos po susiporavimo su tranais. Prieš dėdama kiaušinėlį, motinėlė apžiūri narvelį: jeigu jis išvalytas ir paruoštas, įleidžia į jį pilvelį ir, laikydamasi užpakalinėmis kojelėmis už narvelio viršaus kraštų, padeda ant dugnelio kiaušinėlį. Jis prilimpa prie narvelio dugnelio. Kiaušinėlius motinėlė paprastai deda į narvelius iš abiejų korio pusių, retai praleisdama tuščius. Iš apvaisintų kiaušinėlių, sudėtų į narvelius, išsivysto bitės darbininkės, o iš tokių pat kiaušinėlių, sudėtų į
motinėlių narvelius išsivysto motinėlės. Jeigu pereinant neporinį kiaušinėlių lataką, ant kiaušinėlio nebus išleistas spermatozoidų lašelis ir jis liks neapvaisintas – iš jo užaugs tranas. Neapvaisintus kiaušinėlius motinėlė deda į tranų narvelius. Susiporavusi ji vadinama vaisinga, nesusiporavusi – nevaisinga ( Straigis, 2002 ).
Motinėlė, bitės darbininkės ir tranai besivystydami pereina kiaušinėlio, lervutės ir lėliukės stadijas. Motinėlės padėtas kiaušinėlis pirmą parą stovi stačiai, antrą – nuožulniai, o trečią guli narvelio dugne. Trečios paros pabaigoje į narvelio dugną, šalia kiaušinėlio, bitės maitintojos deda lervutėms maisto – bičių pienelio, kuris suminkština kiaušinėlio lukštelį, pastarasis sprogsta ir išeina trylikasegmentė lervutė, panaši į baltą kirminėlį su perlamutriniu atspalviu ( Straigis, 2002 ).
Pirmąsias tris paras bitės maitina lervutes pieneliu – pripila jo šalia jau esančio maisto lašelio. Trijų dienų lervutėms duoda medaus ir duonos mišinio. Šeštos paros pabaigoje gerai maitinamos lervutės masė padidėja daugiau kaip 1300 kartų. Korys, kuriame yra daug bičių darbininkių ar tranų lervučių, vadinamas atidengtų perų koriu. Šeštos dienos pabaigoje lervutę akelėje bitės pradeda dengti vaško ir žiedadulkių priemaišų dangteliu. Jis yra poringas ir laisvai praleidžia orą, reikalingą dujų apykaitai. Tranų perai narveliuose uždengiami išgaubtesniais dangteliais ( Lipiski, 2002 ).
Dengtame narvelyje lervutė vystosi toliau. Kai išsitiesia ir į narvelio dugnelio kampelį pašalina nesuvirškinto maisto atliekas, siuva marškinėlius ( kokoną ). Taip izoliuojasi nuo ekskrementų ir narvelio sienelių. Vėliau virsta lėliuke. Bitės lervutės virtimą lėliuke veikia hormonai. Lervutės fazėje vyrauja juvenilinis, lėliukės – ekdyzoninis hormonai ( Lipiski, 2002 ).
Lėliukė 20 – tą dieną pasidaro tamsi ( rusva ). 21 – ąją išsirita jauna, minkštu chitininiu skeletu plaukuota bitė. Jai senstant, chitinas stiprėja, o plaukeliai retėja. Tik ką
išsiritusios bitės kūne būna apie 53 mg, lauko ir žiemojančios – 42 – 48 mg vandens. ( Straigis, 2002 )
1 lentelė. Bičių vystymasis ( paromis )
Vystymosi stadija Motinėlė Bitė darbininkė Tranas
Kiaušinėlis 3 3 3
Lervutė (atidengti perai) 5 6 7 Lėliukė ( uždengti perai ) 7 12 14
Iš viso perų 16 21 24
Laikas, per kurį išsivysto motinėlė, bitė darbininkė ir tranas, gali keistis priklausomai nuo temperatūros avilyje, šeimos stiprumo, maisto kiekio ir kokybės. Esant nepalankioms sąlygoms, vystymasis ( metamorfozė ) pailgėja iki dviejų dienų ( Straigis
,
2002
).Vaškas
Vašką gamina bičių darbininkių vaškinės liaukos, išsidėsčiusios apatinėje pilvelio dalyje (papilvėje). Bičių motina ir tranai vaško liaukų neturi ( Alan, 1984 ).
Pagrindinis vaško naudotojas yra pati bitininkystė, reikalaujanti apie 80% visos bendros išeigos į vaško plokšteles, be kurių neįmanomas kiekinis bičių šeimų augimas ir gerų rezultatų iš bitininkystės gavimas ( Энциклопедия пчеловодтва, 2002 ).
1 paveikslas. Vaško pleiskanėlių gamyba ant pilvelio tengitų.
Vaškas – bičių vaško liaukų produktas. Jį išskiria 12 – 18 dienų amžiaus bitės darbininkės po 0,18 – 0,25 mg. Iš vienos šeimos gaunama 0,5 – 1,2 kg vaško. Vaškui gauti bitėms reikia žiedadulkių, duonelės ir medaus. Tik ką išskirtas vaškas yra baltos spalvos, vėliau, veikiamas avilio oro ir plono pikio sluoksnio jis įgauna geltoną spalvą, o daugelį metų naudojant korius jis dar labiau patamsėja. Iš vaško pleiskanėlių bitės siuva korius ( Gisela, 1984 ).
Vaškas išskiriamas iš 8 žemiau pilvo esančių vaško liaukų. Minkštas vaškas suteka į 8 kišenėles, esančias po liaukomis, kur ir sukietėja. Tada jis iškrapštomas ir burna perdirbamas į šešiakampius elementus, iš kurių formuojami koriai ( Jørgensen, 1998 ).
Bičių vaškas yra sudėtinga medžiaga. Jame randama apie 300 įvairių cheminių junginių. Sudėtingų eterių ( tai pastovūs riebiųjų rūgščių ir alkoholių junginiai ) vaške rasta 24 ( 70 – 75 proc. visos vaško masės ), angliavandenių – apie 250 ( 12 – 16 proc. ), laisvųjų rūgščių – 12 ( 12 – 15 proc). Riebiosios rūgštys – aktyviausia vaško dalis. Lydant vašką, jos
lengvai jungiasi su metalais bei šarmais ir sudaro druskas, blogina vaško kokybę ir dažniausiai pakeičia jo spalvą ( Veselý, 1985 ).
Vaško fizinės ir cheminės savybės priklauso nuo bičių rasės, augalijos ypatybių ir kitų veiksnių. Azijos rasių bitės išskiria minkštesnį vašką. Indijos ir Kinijos bičių vaške mažiau laisvųjų riebalų rūgščių ir daugiau sudėtingų eterių. Vaškas stepių rajonuose yra kietesnis negu miškinguose. Spygliuočių miškų vietovėse vaškas yra blogesnės kokybės ( Tarakanovas, 1999 ).
Vašką gamina bičių vaškinės liaukos, iš kurių jis išsiskiria kaip prakaitas ir sustingsta plokštelėmis arba žvyneliais. 1 kg vaško yra maždaug 4 mln. tokių plokštelių. Bičių motinos ir tranai vaškinių liaukų neturi ( Черевко,
2003
).Daugiausia vaško pagamina bitės darbininkės per medūnešį. Vaško plokšteles jos nusiima kojytėmis ir vikriai perduoda kitoms bitėms koriams lipdyti ( Учебник пчеловода
, 1984
).Vašką geltonai nudažo ištirpusi pikio derva – chrizinas, iš duonos ir žiedadulkių patekusios dažančiosios medžiagos ( pektinas ). Iš šviesesnės vaško žaliavos gaunamas šviesesnis, geresnės kokybės vaškas. Tamsesnių atspalvių ir blogesnės kokybės vaškas gaunamas perdirbant labai senus kandžių sugadintus korius arba jei žaliavoje būna daug bičių duonos, medaus likučių ar daug pikio. Ilgai ir intensyviai virinamas vaškas tamsėja. Natūrali vaško spalva gali būti balta, šviesiai geltona, geltona, šviesiai ruda ir šviesiai pilka. Tamsios spalvos ( juodas, užterštas, perdegintas ) vaškas laikomas nekondiciniu ( Таранов, 1968 ).
Vaškas netirpsta vandenyje, glicerine ir rūgštyse, mažai tirpsta etilo spirite, visai ištirpsta žibale, benzine, terpentine, eteryje, acetone, chloroforme, etile ir gyvuliniuose riebaluose. Vaškas nepraleidžia vandens ir elektros, atsparus aplinkos poveikiui ( Veselý, 1985 ).
Labai didelę praktinę reikšmę turi vaško tvirtumas, standumas, klampumas ir plastiškumas. Išlydytas ir tik ataušęs vaškas tvirtumą ir standumą atgauna pamažu. Pagaminti dirbtiniai koriai per 24 valandas įgauna tik 50 proc. savo tvirtumo, o galutinai sutvirtėja tik po 10 – 30 ir daugiau parų. Naujai pasiūti koriai turi 97 – 99 proc. gryno vaško. Didžiausia dalis vaško ( apie 80 proc. ) sunaudojama bitininkystės reikalams – dirbtinių korių gamybai. Pramonei tenka apie 20 proc. gaunamo iš bičių vaško ( Черевко, 2003 ).
Šiuo metu seni koriai nesuperkami. Todėl vaško žaliavą reikia perdirbti bitynuose. Gautas vaškas ir korių atliekos pristatomos į bitininkystės reikmenų parduotuves pakeisti į dirbtinius korius ( Энциклопедия пчеловодтва, 2002).
Rudenį, baigus tvarkyti lizdus žiemai, ir pavasarį, patikrinus bičių būklę, visus išbrokuotus ir suterštus išmatomis ar supelijusius korius ir kitokią susikaupusią žaliavą reikia perdirbti į vašką. Daugiau ir geresnio vaško gaunama, jei, prieš perdirbant žaliavą, nuo rėmų nurenkamas pikis, o iš korių išimama bičių duona. Pjaustant korius iš rėmų, jie suskirstomi į šviesius ( dar nebuvo auginti perai ) ir tamsius ( juose augo perai ) ir atskirai perdirbami. Tamsi ir meduota vaško žaliava 1 – 2 paroms pamerkiama 30 – 40 laipsnių temperatūros minkštame vandenyje ir plaunama, kol vanduo pasidaro švarus. Išsiplauna vandenyje tirpstančios nevaškinės medžiagos. Vaškui perdirbti naudotinas tik minkštas vanduo. Tinka lietaus, sniego, ežero, nešaltiniuoto tvenkinio ir upės, kūdros ar balos švarus vanduo. Kieto vandens mineralinės medžiagos jungiasi su vaško laisvosiomis rūgštimis ir sudaro emulsiją – korėtą vandeningą vaško masę. Vaško žaliavai plauti, virinti ir perlydyti tinka švarūs aliumininiai nerūdijančio metalo, emaliuoti ir mediniai indai, kurių neveikia korozija ir rūgštys. Mediniai indai naudotini vaško žaliavai šutinti garu bei jai surinkti ir nusistovėti (Veselý, 1985 ).
Kadangi vaškas plastiškas, iš jo galima gaminti įvairius muliažus, vaško plokšteles, tikrinti liejinių formas. Klampumas- vaško dalelių tarpusavio ryšys. Juo
karštesnis vaškas, juo geriau jis atsiskiria nuo nevaškinių dalių, geriau išteka iš slėgtuvų, nusistovi, išsivalo. Būdamas 90ºC temperatūroje dvigubai greičiau filtruojasi nei 70ºC. Palaikius išlydytą vašką aukštesnėje temperatūroje (daugiau kaip 20-80º C), į paviršių išplaukia lengvesnės, o į apačią nusėda sunkesnės nevaškinės žaliavos dalys. Vaško gabalas pasidaro švarus ( Черевко, 2003 ).
Kai kurioms pramonės šakoms (pvz.: kremų, dažų gamyba) reikia visai balto vaško. Vaškas baltinamas cheminiu būdu arba saulės spinduliais. Baltintas vaškas būna kietas, trapus ir neturi kvapo ( Jørgensen, 1998 ).
Dėl vertingų savybių, bičių vaškas yra labai branginamas ir naudojamas apie 40 pramonės šakų. Vaškas plačiai naudojamas odų, tekstilės, popieriaus, poligrafijos, chemijos, konditerijos, lakų – dažų, medžio apdirbimo, farmacijos, kosmetikos, radžio, televizijos, telefonizacijos, elektros galvanoplastikos ir kitose pramonės šakose. Taipogi buitiniams žmonių poreikiams tenkinti (sodų, grindų, batų ir slidžių tepalai, musgaudžiai ir kt.) ( Veselý, 1985 ).
Korių keitimas įvairių tipų aviliuose
Naminių bičių šeima gyvena, augina perus ir laiko maisto atsargas pačių pagamintuose vaško koriuose. Korius siuva uždaroje buveinėje, natūraliomis sąlygomis vieną šalia kito, vidutiniškai 8 – 12 mm atstumu tarp korių. Drevėje bitės korius pritvirtina prie lubų ir šonų, palikdamos šonuose nedideles angas pralįsti. Viršuje koriai turi ilgesnius negu 12 – 13 mm narvelius. Šiose vietose bitės sandėliuoja medų. Žemiau - koriai bičių narveliams ir dar žemiau – tranų narveliams. Tokios tvarkos bitės laikosi ir siūdamos korius
pagamintuose rėmuose, tik bitininkas privalo padaryti reikiamą atstumą tarp rėmų ( Kučinskas, 1988 )
Dirbtiniai koriai
Dirbtinis korys – tai vaško lapas, kuriame išgraviruoti bičių ar tranų narvelių pradai. Dirbtiniams koriams gaminti vaškas ištirpinamas ( Kučinskas, 1988 ).
Šiandieninė bitininkystė neįmanoma be dirbtinių korių. Jie gaunami iš geros kokybės sterilaus vaško, turi būti stiprūs, kad 35 – 37 laipsnių ( avilio ) temperatūroje neištįstų. Korių akelės turi būti vienodo ( 5,45 – 5,65 mm ) dydžio, neištįsusios, taisyklingo šešiakampio formos, visos sienelės vienodo storumo. Žiūrint į šviesą per korį visi rombai turi būti vienodo šviesumo. Iš kilogramo gryno vaško padaroma 14 – 15 lapų lizdo korių. Dirbtiniai koriai turi būti lygūs, neraukšlėti, be skylių, malonaus kvapo, blizgančiu paviršiumi, sausi ( Черевко, 2003).
Dirbtiniai koriai įtvirtinami rėmuose, prilydant juos prie įtemptų vielučių pentinėliu arba elektros srove. Greičiau, tvirčiau ir geriau prilydoma elektra. Per valandą galima įlydyti iki 300 korių ( Учебник пчеловода, 1984 ).
Aviliai
Aviliai gali būti kelminiai ir rėminiai. Pagal sienų storį aviliai gali būti šiltieji, pusšilčiai ir šaltieji. Pagal rėmų skaičių: šešiolikos rėmų aviliai, dvylikos rėmų aviliai. Šešiolikos aukštų aviliuose iš anksto sustiprėjusių šeimų imama po 2 korius su dengtais perais ir 1 su medumi. Visi koriai turi būti gerai aptūpti bitėmis. Tai pat yra daugiaaukščiai aviliai. Kai bitininkaujama daugiaaukščiuose aviliuose, nereikia koriams laikyti dėžių ir spintų. Pakeitus lizdo korius, bitės nebežiemoja ant senų korių ( Piškinaitė, 1995 ).
Labai daug laiko užima korių tvarkymas ( pusę žiemos ). Ir šių darbų atidėlioti negalima. Reikia pirmiausia nuo rėmų nuskusti pikį ir surūšiuoti korius. Seni, tamsūs, netaisyklingomis akelėmis ar kiti netinkami naudoti koriai skiriami sulydyti. Tinkami perams auginti koriai suskirstomi i dvi grupes: 1. šviesiai rudus ir 2. šviesius korius, kuriuose dar nebuvo auginti perai ( Puišys, 2004 ).
Pavasarį, kai bitės pasiuva dirbtinius korius ir motina prideda kiaušinėlių, jie perkeliami į lizdo vidurį, o į jų vietą dedami kiti ( Piškinaitė, 1995 ).
Bičių korių paruošimas ir įvertinimas darbui
Bitės gyvena, augina perus ir maisto atsargas laiko pačių pagamintuose vaško
koriuose. Korys sudarytas iš vidinės sienelės ir 12 – 17 mm į šalis ištęstų šešiakampių ( heksagoninių prizmių ) akelių ( narvelių ). Korio akelės pagal jų formą ir paskirtį
skirstomos į penkias grupes: bičių, tranų, motinėlių, medaus ir įvairiaformės akelės (Puišys, 2003 ).
Bičių akelės – korių pagrindas. Rėme ( 435 x 300 mm ) iš abiejų korio pusių jų būna iki 9000. Normali lizdo korio akelės forma – dviem kraštais ( sienelėmis ) vertikali ir pakilusi 4 – 5 °. Vidutinis akelių skersmuo – 5,38 mm, gylis – 10 – 12 mm. Tokios akelės talpa – apie 0,23 cm3 ( Билаш, 1981 ).
Tranų akelės labai panašios į bičių akeles, tik didesnės ( erdvesnės ). Jų skersmuo - 6,6 – 6,7 mm. Normaliose šeimose bitės jų pasiuva apie 100 cm2. Noriau siuva besiruošiančios spiesti ar kaukaziečių bičių šeimos ( Билаш, 1981 ).
Motinėlių akelės lipinamos tuomet, kai bitės ruošiasi spiesti ar keisti seną motinėlę. Akelės primena ąžuolo gilę, kurios viršutinė dalis nusvirusi žemyn. Akelės, lipinamos korių pakraščiuose arba plyšiuose, vadinamos spietinėmis, o ištęstos korių šonuose iš bičių akelių – gelbėjimosi ( Билаш, 1981 ).
Pradžioje korių pakraščiuose ar plyšiuose bitės prisiuva motininės akelės pradą lopšelį su 5,5 mm arba artimo bičių akelei skersmens viršaus anga. Į lopšelį motinėlei padėjus kiaušinėlį, bitės angą platina iki 9 mm, o akelę ištęsia iki 25 – 30 mm ilgio. Motinėlėms išsiritus, bitės akeles nugraužia, lieka tik jų rudimentai, ir antrą kartą jose perų neaugina ( Билаш, 1981 ).
Medaus akelės yra kiekvieno lizdinio korio viršuje arba magazininiuose rėmeliuose ( jeigu jie laikomi platesniais tarpais ). Jos gerokai ilgesnės ir pakilusios 15 – 17 °. Į jas motinėlė kiaušinėlių nededa, o bitės čia sandėliuoja medų.
Įvairiaformių ( deformuotų ) akelių būna korių pakraščiuose arba bičių ir tranų akelių riboje. Gabenant avilius su bitėmis, ypač karštu oru, nuo vibracijos po vielutėmis dalis akelių ištįsta, tampa netinkamos perams auginti. Tokie koriai brokuojami.
Bičių akelių forma ir skersmuo iš akies atrodo idealūs. Tai buvo pastebėta seniai, kol nebuvo tikslių optinių matavimo prietaisų. Vėliau paaiškėjo, kad akelės viena į kitą nepanašios, o pietinių bičių rasių – siauresnės ( Билаш, 1981 )
Po apsiskraidymo bitės apžiūrimos sužydus blindėms, nes tuomet oro temperatūra dienomis pakyla. Apžiūrima, kai oro temperatūra apie 14 - 15 C šilumos. Pagrindinis pavasarinio apžiūrėjimo tikslas - nustatyti peržiemojusių bičių būklę:
1. ar yra motinėlė; 2. kiek ir koks maistas; 3. prireikus išplėsti lizdą.
Avilys apžiūrimas taip: išėmus šoninį apšiltinimą, iškeliama lizdo skiriamoji (diafragma). Matomas dengiamasis korys. Jame iš vidinės pusės atidengiami medaus dangteliai. Taip skatinamas bičių vystymasis ir medus nesukietėja, jeigu jis ilgiau užsiliktų ( Билаш, 1981 ).
Pirmasis lizdo plėtimas
Šeštame koryje iš vidinės pusės pasirodę perai. Su perais taip pat 3 - 5 koriai. Atidengiami iš vidinės pusės ir antrojo dengiamojo (7) korio medaus dangteliai. Pagrindinai išvalomas avilio dugnas, koriai sustatomi atgal, įdedamas praėjusių metų pasiūtas korys (8). Dabar bičių motinėlei atsiranda vietos kiaušinėliams dėti dviejuose (2 ir 8) koriuose. Dengiamuosiuose koriuose perų neturi pasirodyti - tokios šeimos dažniausiai ruošiasi spiesti. Lizdą praplėtus, šeimai tikslinga duoti (vakare) 0,5 l skysto
cukraus sirupo. Jį galima supilti ir į duodamą pasiūtą korį, nes pavasarį iš maitintuvės bitės sirupą ima nenoriai ( http:/ www.bitininkas.tinklapis.lt/bitės/. Prieiga per internetą 2006 m. Gruodžio3 d. ).
3 paveikslas. Pirmas lizdo plitimas
1, 7 Dengimieji koriai; 2, 8 Koriai; 3, 4, 5 Koriai su perais
Antrasis lizdo plėtimas
Įdėto vieno korio (8) motinėlei, dedančiai apie 1000 kiaušinėlių per parą, užteks savaitei, o jei antrajame (2) koryje yra vietos - 10 dienų. Todėl sužydus agrastams, lizdą reikia plėsti antrą kartą. Dabar šeimoje perų bus jau šešiuose koriuose. Reikalingi du koriai - vienas pasiūtas, kitas dirbtinis. Jie dedami tarp dengiamųjų ir perų. Šį kartą dengiamieji atidengiami iš lauko pusės. Neturint pasiūto, dedami abu dirbtiniai. Duodamus korius tikslinga supurkšti cukraus sirupu ( http:// www.bitininkas.tinklapis.lt/bitės. Prieiga per internetą 2006 m. Gruodžio3 d. ).
4 paveikslas. Antras lizdo plitimas
1. 7 Dengimieji koriai; 2, 3, 4, 5, 8 Koriai su perais; 9. Pasiūtas korys; 10. Dirbtinis korys
Trečiasis lizdo plėtimas
Po agrastų sužysta kiti vaiskrūmiai ir kiaulpienės. Palankiu oru bitės įneša šviežio nektaro ir žiedadulkių, motinėlė didina perų kiekį. Įdėtų dviejų korių pakanka dešimčiai dienų. Per šį laikotarpį dirbtinis korys (10) atsiuvamas. Pradėjus žydėti obelims, t.y. apie gegužės vidurį, lizdas plečiamas trečią kartą dirbtiniais koriais. Prieš plėtimą pasiūtas dirbtinis korys su nedengtais perais (10) perkeliamas į lizdo vidų - laipsniškam lizdo atnaujinimui. Įnešus į dengtų perų tarpą nedengtų, lizdas geriau vėdinamas. Kai aštuoni koriai su perais, lizdą galima išplėsti trimis dirbtiniais koriais (11, 12, 13). Ketvirtą kartą lizdas plečiamas dirbtiniais koriais kaip ir trečią kartą. Kraštiniai rėmai su nedengtais perais perkeliami į lizdo vidurį, o vietoj jų dedami nauji. Išimamas lakos kamštis. Taip paruošta šeima turi sulaukti pagrindinio medunešio pradžios. Patyrę bitininkai paskutinio plėtimo metu uždeda ir magazinus (meduves) bet jei orai prasti, reik mokėt neįleist motinėlės į magazininius rėmus ( http:// www.bitininkas.tinklapis.lt/bitės. Prieiga per internetą 2006 m. Gruodžio3 d. ).
5 paveikslas. Trečias lizdo plitimas
1, 7 Dengimieji koriai; 2, 3, 4, 5, 8, 9, 10 Koriai su perais; 11, 12, 13 Dirbtinis arba pasiūtas korys
DARBO ATLIKIMO VIETA IR METODIKA
Tyrimo duomenys surinkti vasara 2006 metais ( liepos mėnesį) Kaune, Lietuvos veterinarijos akademijos teritorijoje. Patogiausia vienodo amžiaus bites gauti izoliatoriuje. Jis įstatomas į bičių šeimos lizdą, o į jį įdedamas rėmas su geru koriu ir įleidžiama motina. Izoliatorių sudaro aliuminio karkasas ir du šoniniai rėmai iš bitinių tvorelių. Į izoliatorių laisvai telpa standartinis avilio rėmas. Juos suskirsčius į atskirus variantus, viename izoliatoriuje lizdai buvo plečiami natūraliomis, kitame - plastmasinėmis vaško korio pradmenų plokštelėmis. Po užakavimo praėjus 8 paroms įstatomos į gerai apšiltintus atskirus avilius arba termostatą. Po bičių išsiritimo praėjus 24-36 valandoms jos susveriamos.
Bitės sveriamos atskirai po vieną analitinėmis svarstyklėmis, kurių paklaida: ±0,01. Iš viso buvo pasverta po 50 bičių iš kiekvienos bičių šeimos, o duomenys suvesti ir apskaičiuoti lentelėse, pateiktose tyrimų rezultatų skyriuje. Bičių kūno svoriai fiksuoti keturi skaičiai po kablelio.
Korių matavimai:
Buvo matuojami natūralūs ir dirbtiniai koriai. Matuota trijų partijų vaško plokštelės ( atsitiktinės 30 akučių), atskirai po vieną. Akutės matuojamos binokuliarine lūpa su optine mikrometrine skale.
Matuoti tokie atstumai:
a- atstumas nuo viršutinio iki apatinio akutės kampo vaškinio ir plastmasinio korio pradmenyse,
b- atstumas nuo kairės iki dešinės sienelės vaškinio ir plastmasinio korio pradmenyse, c- atstumas nuo viršutinio kampo iki centro vidinės akutės įspaudimo linijos,
e- atstumas nuo kairiojo kampo iki centro vidinės akutės įspaudimo linijos. 5 paveikslas. Korių akučių atstumai.
Gauti duomenys statistiškai apdorojami naudojantis P. Tarakanovas
statistinių duomenų apdorojimo programų paketą “Selekcija” (
Tarakanovas, 1999).
c d e a bTYRIMO REZULTATAI
2006 metų atlikto darbo duomenys pateikti 3 -6 lentelėse ir 7 paveiksle. Išmatavę korių akutes nustatėme, kad dirbtinio korio akelės idealiai tikslios visose plokštelės vietose. Tai rodo duomenys, kurie pateikti 3 lentelėje.
3 lentelė. Dirbtinio ( plastmasinio ) korio pradmenų matmenys:
Matmuo a* b* c* d* e*
V 4,5 4 2 2 2
S 0 0 0 0 0
Sx 0 0 0 0 0
*- matavimo kryptys ir atstumai nurodyti „darbo atlikimo vieta ir metodika“ skyriuje V – vidurkis;
S – vidutinis kvadratinis nukrypimas; Sx – vidurkio vidutinė kvadratinė paklaida.
Natūralaus vaško korių pradmenys atskirose partijose skiriasi. Kraštinių c, d, e matmenys nekito, nors c matmuo vaško plokštelėje buvo ilgesnis nei d ir e atstumai. Dar ilgesni kraštinės a matmenys, nors jie tai pat nekito. Tai siejama su vaško plokštelių technologijomis bei akelių kontūrais, kurie įspaudžiami į vaško juostą valcais sukimo metu. Plokštelių akelių pradmenų matmenys matomi 4, 5, 6 lentelėse. Labiausiai kito atskirų vaško partijų b (atstumas nuo kairės iki dešinės sienelės vaškinio) matmuo. Akivaizdūs skirtumai užfiksuoti tarp vaško ir plastmasinio korio pradmenų, a atstumuose. Tačiau tai atitiko patikimumo kriterijus ir dirbtinių plokštelių standartą.
4 lentelė .Pirmosios partijos natūralaus vaško korio pradmenų matmenys:
Matmuo a* b* c* d* e*
V 5,0 4,3 2,5 2 2
S 0 0,258 0 0 0
Sx 0 0,0816 0 0 0
Skirtumai tarp atskirų vaško korių pradmenų partijų atsiranda nuo: vaško kokybės ir likutinių medžiagų (angliavandenių, žiedadulkių, mineralinių medžiagų ir kt.) juose.
5 lentelė.Antrosios partijos natūralaus vaško korio pradmenų matmenys:
Matmuo a* b* c* d* e*
V 5,0 4,1 2,5 2 2
S 0 0,211 0 0 0
Sx 0 0,0667 0 0 0
6 lentelė.Trečiosios partijos natūralaus vaško korio pradmenų matmenys:
Matmuo a* b* c* d* e*
V 5,0 4,2 2,5 2 2
S 0 0,258 0 0 0
Sx 0 0,0816 0 0 0
Iš 7 paveikslo matome, kad bičių šeimose, kurių koriai plastikiniais rėmais Nr. 17, 15, 11 ir natūralaus vaško Nr 12, 14, 16 bičių masės didelio skirtumo tarp atskirų variantų nenustatyta (p < 0,05). Bičių masė, tiek viename, tiek kitame variante variavo
panašiai ir patikimų skirtumų nebuvo (p < 0,01). Todėl galime teigti, kad naudojant plastikinius korių pradmenis bičių masė nesumažės. Tai labai aktualu šios dienos bitininkystėje, plečiant bičių šeimas naujai įkurtuose bitynuose. Naujiems bitininkams įsikūrimo pradžioje ir po nederlingų metų, kai pagamina mažai vaško, jaučiamas vaško stygius, kurio reikia perdirbant į vaškines korių pradmenis. Neturint pakankamai vaško plokštelių, negalima plėsti bičių šeimų lizdų ir dauginti naujų šeimų.
Koriai pasiūti ant dirbtinių korio pradmenų buvo stabilesni ir tvirtesni, palyginus su pasiūtais ant vaško pradmenų. Šis dirbtinių pradmenų korių požymis aktualus pervežant bičių šeimas su šviežiai pasiūtais koriais. Bitininkai nepatirtų nuostolių, kurie atsiranda pervežimo metu, susmukus šviežiai pasiūtiems koriams su medumi avilyje ir imant medų. Daugumai bitininkų šviežiai pasiūti koriai su medumi transportavimo ar medaus sukimo medsukyje metu, neatlaiko perkrovų ir susmunka. Tokie koriai būna netinkami naudoti toliau bičių šeimose.
7 paveikslas. Bičių masė išsivysčius bitėms tiriamuose koriuose po 24 - 36 valandų laiko nuo išsiritimo.
bičių masė 0 0,02 0,04 0,06 0,08 0,1 0,12 0,14 12 14 16 17 15 11 šeimos numeris g
Šiuo bandymu paneigėme paplitusius, nepagrįstus teiginius – kad dirbtinės korių pradmenys įtakoja bičių masę. Bitininkai gali nebijodami naudoti dirbtines vaško
plokšteles bičių korių siuvimui šeimose, nepatirdami nuostolių dėl bičių masės sumažėjimo. Tik vienas nepatogumas atsiranda prasto sezono metu, kadangi bitės pasyviau siuva korius ant dirbtinių korių pradmenų. Siuvant vaško pradmenų plokštelę akelės prasitempia, o ant dirbtinių pradmenų bitės nuo pat pradžių turi klijuoti savo pagamintas vaško pleiskanėles. Naudojant dirbtinius korių pradmenis galima išvengti ligų peravimo. Ligų peravimas pasitaiko su vaško korių pradmenimis, kurie būna pagaminti iš ligotų bitynų vaško, nesilaikant technologinių vaško perdirbimo reikalavimų. Vaško perdirbimo metu į kitus bitynus tai pat plinta įvairios cheminės medžiagos, naudotos bitynuose ( Semkiw, 2006). Priežastis gali būti: įvairių ligų sukėlėjų ir kenkėjų pripratimas prie cheminių medžiagų. Vėliau naudojant jas, negaunamas norimas rezultatas, nes su vašku persiduoda minimalūs kiekiai, kurie negali paveikti įvairių ligų sukėlėjų ir kenkėjų. Palaipsniui prie jų priprantama ir įgyjamas atsparumas prieš dažniausiai pasitaikančias sintetines chemines medžiagas.
IŠVADOS IR PASIŪLYMAI
1. Dirbtinės plokštelės yra tikslesnės nei natūralaus vaško plokštelės visomis korio akelės kryptimis.
2. Vaško ir dirbtinės korio plokštelės neįtakoja bičių masės, nes bandymo metu išaugintos bitės ant vaško ir dirbtinių plokštelių pasiūtuose koriuose patikimai nesiskyrė.
LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Alan Campion. Bees at the bottom of the garden. –London.: Adam§Charles Black.- 1984. 18 p.
1. Gisela Droege. Das Imkerbuch. Veb Deutscher Landwirtschaftsverlag Berlin, 1984. P. 30-68.
2. Kučinskas S, Jaruševičius A. Bitidė ir pramoninė bičių priežiūros technologija. Vilnius, 1988. P. 49 – 50.
3. Lipiski Zbigniew. Istota oraz mechanizm porzucania gniazd przez roje pszczÓł miodnych (rójka,uciezka, migracja i zjawiska im tovarzyszace ).2002. P.86-128. 4. Piškinaitė – Kazlauskienė J. Bitininkystė Lietuvoje( XVI a – XX pirmoji pusė ).
Vilnius,mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1995. P..35-57. 5. Puišys J.Bičių ūkis. Vilnius, 2003. P. 11 – 21.
6. Puišys J. Bičių ūkis. Vilnius, 2004. P. 19- 24.
7. Semkiw P., Skowronek W., Skubida P., Teper D. European Conference of Apidology. Influence of ripening honeys in codition on their physocochemical property. Prague ( Czech Republik ), 2006. P. 123.
8. Straigis J.Mėgėjiškoji bitininkystė. Vilnius, 2002. P. 57 – 60, 68 – 69.
9. Særnummer af Tidsskrift for Biavl.Bivoks. Redaktion:Asger Søgaard Jørgensen. Tidsskrift for Biavl,1998. P.31.
10. Tarakanovas P. Statistinių duomenų apdorojimo programų paketas “Selekcija”. Akademija, 1999. 57p.
12. Билаш Г. Д. и др. Технология и организация пчеловодческого хозяйства. Рыбное, 1981. 94c 13. Черевко Ю.А, Аветисян. Пчеловодтво. Москва, 2003. 35c. 14. Содержание пчёл и производство продукции пчеловодтва на промышленной основе (извлечение).1982. 94 c 15. Таранов Г.Ф. Анатомия и физиология медоносных пчёл. Москва, 1968. C. 60-94.. 16. Учебник пчеловода” Москва, 1984. C. 346 – 355. 17. Энциклопедия пчеловодтва.Учебное пособие для пчеловодов. Москва – Санк – Петербург,2002. C 56, 273, 283, 311, 324, 408, 430, 443, 458. 19. www.bitininkas.lt 20. www.bitininkas.tinklapis.lt/bitės
SANTRAUKA
INGA BAUŠIENĖ
BIČIŲ KŪNO MASĖS PRIKLAUSOMYBĖ NUO KORIO Lietuvos veterinarijos akademija
2007 m. Kaunas
Bitės dėl medaus ir vaško žmonėms rūpėjo nuo senų laikų. Jos buvo vadinamos Dievo vabalėliais, Dievo darbininkėmis. Bičių produktai vartojami maistui ir gydymui. Per metus žmogui patartina suvalgyti apie 1,8 kg medaus. Pastaruoju metu bičių ūkis po truputį stiprėja. Kai kurių bitynų savininkai didina ir modernizuoja savo ūkį. Šiuo metu Lietuvoje auginama 83 tūkst. šeimų.
TYRIMO TIKSLAS. Nustatyti bičių masės priklausomybę nuo korio pradmenų, lyginant panaudojamą bičių šeimose natūralaus vaško korio ir dirbtinę korio pradmenų plokštelę.
TYRIMO METODAI IR SĄLYGOS. Tyrimo duomenys surinkti 2006 metų vasaros metu Kaune laikytų bičių šeimų. Atskiruose variantuose lizdai buvo plečiami natūraliomis ir plastmasinėmis vaško korio pradmenų plokštelėmis. Išsiritimui po užakavimo praėjus 8 paroms įstatomos į gerai apšiltintus atskirus avilius arba termostatą. Po bičių išsiritimo praėjus 24-36 valandoms jos susveriamos.
Šiuo bandymu paneigėme paplitusius, nepagrįstus teiginius – kad plastmasiniai koriai įtakoja bičių masę. Bitininkai gali nebijodami naudoti ir dirbtines vaško plokšteles bičių korių siuvimui šeimose.
IŠVADOS:
1. Dirbtinės plokštelės yra tikslesnės nei natūralaus vaško plokštelės visomis korio akelės kryptimis.
2. Vaško plokštelės ir dirbtinės korio plokštelės neįtakoja bičių masės, nes bandymo metu išaugintos bitės ant tų plokštelių pasiūtuose koriuose patikimai nesiskyrė.
SUMMARY INGA BAUŠIENĖ
DEPENDENCE OF BEE MASS ON THE SIZE OF COMB LITHUANIA
Lithuanian veterinary academy. 2007
Kaunas
Bees interested people because of honey and wax from ancient times. They were called God’s beetles, God’s workers. Bee products were used for food and medicine. It is advisable for people to eat about 1,8 kg of honey a year. Lately bee farms have been growing stronger. The owners of some apiaries are increasing and modernizing their farms. At the moment 83 thousand families are bred in Lithuania.
AIM OF RESEARCH. To establish the dependence of bee mass on the springs of comb, comparing the used discs of the springs of the bee family natural wax combs an artificial combs.
METHODS AND CONDITIONS OF RESEARCH. The data for research were collected during the summer of 2006 from bee families bred in Kaunas. In individual variants hives were expanded by discs of springs of natural wax comb and plastic discs of springs of combs. After 8 days after making of cells they were put into well warmed hives or a thermostat for breeding. After 24-36 hours after breeding of bees they were weighed.
This experiment will negate the widely spread groundless statements that plastic combs influence the mass of bees. Apirians may safely use plastic wax discs for making combs for bee families.
CONCLUSIONS:
1.Artificial discs are more accurate that natural wax discs in all directions of the cells of the comb.
2.Wax discs and artificial comb discs do not influence the mass of bees, as bees bred on such discs during the research showed no significant differences.
