LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
MEDICINOS AKADEMIJA
SLAUGOS FAKULTETAS
SPORTO MEDICINOS KLINIKA
VYTAUTAS GUSTAITIS
SKIRTINGAIS STILIAIS IRKLUOJANČIŲ JAUNO AMŽIAUS
SPORTININKŲ LIEMENS STABILUMO, RAUMENŲ
IŠTVERMĖS, NUGAROS SKAUSMO IR JŲ SĄSAJŲ TYRIMAS
Magistro studijų programos „SVEIKATINIMAS IR REABILITACIJA“ (valst.
Kodas 6211GX010) baigiamasis darbas
Darbo vadovas
Doc. Dr. Algė Daunoravičienė
TURINYS
SANTRAUKA ... 4 SUMMARY ... 5 SANTRUMPOS ... 7 ĮVADAS ... 8 1.LITERATŪROS APŽVALGA ... 101.1. Nugaros skausmo paplitimas, klasifikacija, priežastys ir gydymas ... 11
1.2. Nugaros skausmo paplitimas tarp irkluotojų ... 13
1.3. Stuburo anatomija ir biomechanika ... 14
1.4. Baidarių, kanojų ir akademinio irklavimo judesių stereotipai ... 15
1.5. Liemens stabilumas ... 18
1.5.1. Sumažėjęs liemens stabilumas ... 20
1.6. Liemens raumenų ištvermė ... 20
1.7. Liemens stabilumo, raumenų ištvermės ir nugaros skausmo sąsajos ... 22
2. TYRIMO METODIKA IR ORGANIZAVIMAS ... 24
2.1. Tyrimo organizavimas ir tiriamųjų kontingentas ... 24
2.2. Tyrimo metodai ... 26
2.2.1. Anketinė apklausa ... 26
2.2.2. Liemens raumenų statinės ištvermės vertinimas ... 26
2.2.3. Liemens stabilumo vertinimas ... 29
2.2.4. Duomenų statistinė matematinė analizė ... 31
3.TYRIMO REZULTATAI ... 32
3.1. Nugaros skausmo intensyvumo vertinimas tarp jauno amžiaus irkluotojų ... 32
3.2. Liemens raumenų statinės ištvermės vertinimas tarp jauno amžiaus irkluotojų ... 33
3.2.1. Liemens raumenų statinės ištvermės rezultatai ... 33
3.2.2. Liemens raumenų statinės ištvermės santykis tarp raumenų grupių ... 36
3.3. Liemens stabilumo vertinimas tarp jauno amžiaus irkluotojų ... 40
3.4. Sąsajos tarp nugaros skausmo, liemens raumenų ištvermės ir liemens stabilumo ... 45
3.4.1. Sąsajos tarp nugaros skausmo, liemens raumenų ištvermės ir liemens stabilumo akademinio irklavimo grupėje ... 45
3.4.2. Sąsajos tarp nugaros skausmo, liemens raumenų ištvermės ir liemens stabilumo baidarių irklavimo grupėje ... 47
3.4.3. Sąsajos tarp nugaros skausmo, liemens raumenų ištvermės ir liemens stabilumo kanojų
irklavimo grupėje ... 49
4.REZULTATŲ APTARIMAS ... 51
5.IŠVADOS ... 53
6.PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 54
MOKSLO PRANEŠIMŲ, PUBLIKACIJŲ SĄRAŠAS ... 55
SANTRAUKA
Vytautas Gustaitis.Skirtingais stiliais irkluojančių jauno amžiaus sportininkų liemens
stabilumo, raumenų ištvermės, nugaros skausmo ir jų sąsajų tyrimas. Magistro baigiamasis darbas. Darbo vadovė – Doc. Dr. Algė Daunoravičienė. Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos akademija, Slaugos fakultetas, Sporto medicinos klinika. Kaunas, 2019; 60p.
Tikslas – Nustatyti skirtingais stiliais irkluojančių jauno amžiaus sportininkų liemens
stabilumo, raumenų ištvermės ir nugaros skausmo sąsajas.
Uždaviniai: 1. Nustatyti skirtingais stiliais irkluojančių jauno amžiaus sportininkų liemens
stabilumą. 2. Įvertinti skirtingais stiliais irkluojančių jauno amžiaus sportininkų liemens raumenų ištvermę. 3. Įvertinti skirtingais stiliais irkluojančių jauno amžiaus sportininkųnugaros skausmo intensyvumą bei dažnumą. 4. Nustatyti sąsajas tarp skirtingais stiliais irkluojančių jauno amžiaus sportininkų liemens stabilumo, raumenų ištvermės ir skausmo intensyvumo.
Tiriamieji: tyrimui atrinkti jaunių kategorijoje besivaržantys (16-18 metų) sporto
mokyklos ,,Bangpūtys“ irkluotojai jaučiantys nugaros skausmą. Jie skirstomi į tris grupes pagal stilių – akademinis, kanojų bei baidarių irklavimas.
Tyrimo metodai: 1. Funkcinio įvertinimo indekso (Functional Rating Index) apklausa
liemens skausmui įvertinti. 2. McGill liemens testas (McGill torso test) – testai pilvo, nugaros raumenų ištvermei ir jėgai. 3. Pratimai su ,,Stabilizer” prietaisu.
Darbo išvados:1. Liemens stabilumas tarp skirtingais stiliais irkluojančių jauno amžiaus
sportininkų nesiskiria.2. Jauno amžiaus baidarių irklavimo sportininkai pasižymi geresniu pilvo bei nugaros tiesiamųjų raumenų statinės ištvermės balansu nei akademinio irklavimo sportininkai. Jauno amžiaus kanojų irklavimo sportininkai pasižymi geresniu kairės pusės šoninių liemens bei nugaros tiesiamųjų raumenų statinės ištvermės balansu nei akademinio irklavimo sportininkai.3. Jauno amžiaus akademinio irklavimo sportininkai patiria intensyvesnį skausmą nei jauno amžiaus baidarių irklavimo sportininkai. 4. Jauno amžiaus akademinio ir kanojų irklavimo sportininkų patiriamas skausmo intensyvumas yra tiesiogiai susijęs su liemens raumenų ištverme. Jauno amžiaus baidarių irklavimo sportininkų liemens stabilumas yra tiesiogiai susijęs su liemens raumenų ištverme.
SUMMARY
Vytautas Gustaitis. Trunk stability, muscle endurance and back pain correlation of young
athletes performing different styles of rowing.Master‘s thesis. Supervisor– Doc. Dr. Algė Daunoravičienė.Lithuanian University of Health Sciences, Medical Academy, Faculty of Nursing, Clinic of Sports medicine. Kaunas, 2019; 60p.
Aim – To determine trunk stability, muscle endurance and back pain correlation of young
rowers.
Tasks: 1. To determine trunk stability of young athletes performing different styles of
rowing.2.To determine trunk muscles endurance of young athletes performing different styles of rowing.3. To determine back pain intensity and frequency of young athletes performing different styles of rowing.4. To determine trunk stability, muscle endurance and back pain intensity correlation between young athletes performing different styles of rowing.
Participants: study involved ,,Bangpūtys” sports school young rowers (16 – 18 years old)
with back pain. Rowers are categorizedby different rowing styles into three groups – canoeing, kayaking and academic rowing.
Methodology: 1. Functional Rating Index for back pain intensity and frequency. 2.
McGill’s torso muscular endurance test battery. 3. Exercises with ,,Stabilizer”.
Conclusions:1. There is no differences in trunk stability between youg athletes performing
different styles of rowing. 2. Young kayaking rowers have better static muscle endurance ratio of trunk flexors and extensors compared to young academic rowers. Young kayaking rowers have better static muscle endurance ratio of left side lateral torso muscles and trunk extensors compared to young academic rowers 3. The intensity of pain is higher between young academic rowing athletes compared to young kayaking rowing athletes. 4. The intensity of pain of young academic and canoeing rowers is directly linked with the endurance of the trunk muscles. Trunk stability of young age kayaking rowers is directly linked with the endurance of the trunk muscles.
PADĖKA
Dėkoju LSMU Sporto instituto dėstytojai Doc. Dr. Algei Daunoravičienei už patarimus ir pagalbą ruošiant magistro baigiamąjį darbą. Taip pat dėkoju SM ,,Bangpūtys” treneriui Valdui Vilkeliui už priėmimą bei pagalbą testuojant sportininkus ir visiem sportininkam už dalyvavimą, atsidavimą ir sąžiningumą atliekamų testų metu.
SANTRUMPOS
FRI – Functional rating index klausimynas CNS – centrinė nervų sistema
ĮVADAS
Nugaros skausmas išlieka viena aktualiausių temų sveikatos pasaulyje. Tai yra viena dažniausių priežasčių, dėl kurių kreipiamasi į sveikatos specialistus. Per gyvenimą bent kartą nugaros skausmą jautė apie 40% visos populiacijos (1). Nugaros skausmas aktualus ir dėl ankstyvo pasireiškimo. Skausmas dažniausiai pradeda varginti dar darbingo amžiaus žmones – dažniausiai pradedama jausti skausmą sulaukus 30-ies metų bei su laiku skausmas intensyvėja. 40 – ies metų skausmas tampa nespecifinis, iradijuojantis (2). Europos sveikatos ir saugos darbe agentūros pateiktuose duomenyse nurodoma, jog dažniausia nedarbingumo priežastis yra juntamas nugaros skausmas ir vidutiniškai praleidžiama 13 darbo dienų per metus dėl juntamo skausmo (3).
Nugaros skausmas dažniausiai kyla dėl minkštųjų audinių perkrovos. Įvairios netaisyklingos padėtys, netaisyklingai atliekami pratimai bei atliekami darbai padidina raumenų tonusą, atsiranda įtampos zonos, kas sukelia skausmą. Taip pat skausmas gali kilti dėl patirtų traumų arba degeneracinių stuburo ligų (4).
Gydant nugaros skausmą dažniausiai renkamasi konservatyvi gydymo strategija, kurios viena svarbiausių dalių – kineziterapija (5). Labai svarbu išlaikyti bendrą fizinį aktyvumą. Ūmiu skausmo jutimo metu stengiantis palaikyti tinkamą aktyvumą galima sumažinti skausmo intensyvuma 3-12 savaitės metu po skausmo pasireiškimo pradžios (6).
Sportininkų tarpe nugaros skausmas yra itin aktuali tema. Degeneracinių pakitimų sukelti skausmai dažniau vargina profesionalius sportininkus ir pakitimai yra daugiau pažengę lyginant su nesportuojančiais žmonėmis (7). Tarp nugaros skausmu dažniausiai besiskundžiančių sportininkų irkluotojai užima aukštą vietą – skausmo paplitimas yra vienas didžiausių (8). Net 32 proc. profesionalių irkluotojų jaučia apatinės nugaros dalies skausmą (9).
Liemens nestabilumas yra viena viena dažniausių priežasčių, dėl ko gali atsirasti lėtinis nugaros skausmas. Nestabilumas atsiranda dėl sutrikusio judesių valdymo, mechaninio audinių pažeidimo, nepakankamos raumenų jėgos bei ištvermės arba dėl šių sutrikimų komplekso(10). Liemens raumenų ištvermės testais galima nustatyti bendrą liemens būklę bei įvertinti galimą nugaros skausmo atsirandimą. Gebėjimas išlaikyti reikiamą liemens raumenų aktyvumą fizinio krūvio metu sumažina stuburo pažeidimų tikimybę bei skausmo pasireiškimo tikimybę (11).
Atliekant liemens raumenų ištvermės bei stabilumo testavimus galima prognozuoti arba nustatyti apatinės nugaros dalies skausmą. Dėl atliktų daugybės tyrimų liemens stabilumo bei skausmo temomis ir rastų sąsajų tarp stabilumo, ištvermės ir skausmo taikomi testai liemens stabilumui vertinti norint įvertinti skausmo atsiradimo galimybę bei sudaryti gydymo planą jau
esant skausmui(12). Išskiriama nugaros tiesiamųjų raumenų ištvermė – sumažėjusi šių raumenų ištvermė dažnai nusako nugaros skausmo apraiškas Labiausiai išskiriama nugaros tiesiamųjų raumenų būklė. Jų sumažėjusi ištvermė praktiškai visad sąlygoja skausmo apraiškas (12,13). Geras juosmeninės dalies stabilumas gerina apatinių galūnių mobilumą bei kūno pusiausvyrą (14).
Temos aktualumas ir naujumas – didelis nugaros skausmo paplitimas populiacijoje
nurodo šios temos aktualumą. Nors daroma daug tyrimų šioje srityje, paplitimas tik didėja. Irkluotojų tarpe paplitimas yra ypatingai didelis. Trūksta tyrimų, kurie tirtų irkluotojų liemens stabilumą bei raumenų ištvermę bei susietu tai su patiriamu skausmu. Taip pat, atliekami tyrimai dažniausiai apsiriboja su elitinės klasės sportininkais, jauno amžiaus sportininkai taip pat susiduria su skausmo sukeltais sunkumais, todėl aktualu sužinoti skausmo priežastis.
Tikslas – nustatyti skirtingais stiliais irkluojančių jauno amžiaus sportininkų liemens
stabilumo, raumenų ištvermės ir nugaros skausmo sąsajas.
Uždaviniai:
1. Nustatyti skirtingais stiliais irkluojančių jauno amžiaus sportininkų liemens stabilumą. 2. Įvertinti skirtingais stiliais irkluojančių jauno amžiaus sportininkų liemens raumenų ištvermę.
3. Įvertinti skirtingais stiliais irkluojančių jauno amžiaus sportininkųnugaros skausmo intensyvumą bei dažnumą.
4. Nustatyti sąsajas tarp skirtingais stiliais irkluojančių jauno amžiaus sportininkų liemens stabilumo, raumenų ištvermės ir skausmo intensyvumo.
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Nugaros skausmo paplitimas, klasifikacija, priežastys ir gydymas
Apatinės nugaros dalies skausmas viena dažniausių problemų, dėl kurios kreipiamasi į sveikatos specialistus. Šiuo metu nugaros skausmą jaučia apie 12% žmonių, mėnesio laikotarpiu jaučia apie 23proc., o per gyvenimą bent kartą skausmą jaučia apie 40% žmonijos (1). Europoje apatinės nugaros dalies skausmas yra aktualesnis – paplitimas siekia nuo 25 iki 40%, o Jungtinėse Amerikos valstijose skausmą jaučia nuo 15 iki 20% nugaros skausmas pirmą kartą pasireiškia darbingo amžiaus žmonėms (15). Nustatyta, jog skausmas pradeda varginti dažniausiai sulaukus 30-ies metų bei stiprėja didėjant amžiui, sulaukus 40-ies juntamas iradijuojantis, nespecifinis skausmas (2). Darbo atlikimo technika ir specifika dažniausiai yra vienas iš rizikos veiksnių – net trečdalis dirbančiųjų pažymi, jog jaučia skausmą darbo metu (16).
Lietuvoje apatinės nugaros dalies skausmo paplitimas yra panašus į užfiksuotą Europoje. 2003 m. atlikto tyrimo metu paaiškėjo, jog 259/10000 šalies gyventojų besikreipiančių į gydymo įstaigą nustatomas nespecifinis nugaros skausmas, 37,6% atvejų registruoti pirmą kartą, tačiau šios problemos atsinaujinimas yra itin dažnas - 62,4%. nustatyta pakartotina apatinės nugaros dalies skausmo diagnozė. Tais pačiais metais dėl nugaros problemų nustatytas neįgalumas net 2064 asmenims (17).
Su laiku tai tampa vis aktualesne problema – 2007 m. skausmą jautė 26,4% Lietuvos gyventojų, o 2008 m. paplitimas padidėjo dar 4% (16). 2009 m. atliktoje apklausoje ,,Skausmo patirties tyrimas” nustatyta, jog lėtinį skausmą Lietuvoje patiria 20,98% gyventojų, skausmo vidutinė trukmė – 7,9 metų. 37% apklausoje dalyvavusių žmonių dėl nugaros skausmo neteko arba patys atsisakė darbo, 63 proc. apklaustųjų pakito kasdienė veikla. Apie 400 000 suaugusių šalies gyventojų jaučia lėtinį nugaros skausmą, kurių didesnė dalis – darbingo amžiaus žmonės (18).
Europos sveikatos ir saugos darbe agentūros pateiktuose duomenyse pabrėžiama, jog dažniausia nedarbingumo priežastis – nugaros skausmas. Vidutiniškai darbingo amžiaus žmogus praleidžia 13 darbo dienų per metus dėl nugaros skausmo (3).
Pagal skausmo kilmę apatinės nugaros dalies skausmas skirstomas į specifinį ir nespecifinį. Speficinis apatinės nugaros dalies skausmas apibrėžiamas kaip skausmas kilęs dėl patologijos.
Apatinės nugaros dalies skausmas dažniausiai kyla dėl minkštųjų audinių perkrovos. Dėl netaisyklingų padėčių atsirandanti perkrova nugaros raumenims padidina jų tonusą, atsiranda įtampa ir skausmas, kas dar stipriau padidina raumenų tonusą.
Dažniausios priežastys sąlygojančios nugaros skausmą: • Infekcijos;
• Onkologinės ligos; • Osteoartritas;
• Reumatoidinis artritas;
• Tarpslankstelinio disko degeneracija; • Jungiamojo audino ligos;
• Inkstų akmenligė;
• Tarpslankstelinio disko išvarža; • Minkštųju audinių uždegimai; • Netaisyklinga laikysena; • Lūžiai;
• Stuburo nestabilumas;
• Per didelė mechaninė apkrova (sunkūs svoriai); • Prasta pratimų atlikimo technika;
• Slankstelių listezės; • Stuburo iškrypimai;
• Nugaros raumenų refleksinis pertempimas ir kt.(4,15)
Jeigu skausmo kilmė neaiški arba skausmas stipriai iradijuojantis, jis įvardijamas kaip nespecifinis apatinės nugaros dalies skausmas. Jis diagnozuojamas atsižvelgiant į požymius, apibūdinančius skausmą ir jo pasireiškimą:
• Skausmo intensyvumas nuolat kinta, atliekant kai kuriuos judesius gali būti išprovokuojamas;
• Galima rasti padėtis, kada skausmas sumažėja;
• Skausmas pasireiškia nugaros apačioje, sėdmenyse ar plinta į kojas; • Nėra kitų nusiskundimų bei simptomų, bendra būklė paciento gera.(19)
Dažniausiai skausmas skirstomas ir pagal kitas jį nusakančias savybes: • Trukmę (lėtinis ir ūmus skausmas);
• Intensyvumą (silpnas, vidutinis, stiprus);
• Fiziologiją ir sistemas (somatinis, visceralinis, vaskulogeninis, neuropatinis); • Etiologiją (idiopatinis, medicininis, psichogeninis);
• Lokalizaciją (nusako skausmo jutimo vietą).
Somatinis skausmas – jo kilmė yra kaulų, raumenų, odos patologijos. Visceralinis – skausmas susijęs su vidaus organų sutrikimais, jis gali atsispindėti įvairiose kūno vietose. Vaskulogeninis – skausmas, kuris dažniausiai atsispindi nugaroje dėl kraujagyslėse esančių nociceptorių. Neuropatinio skausmo priežastys – nervų sistemos pažeidimai. Dažnai viena iš skausmo priežasčių yra ir psichologija, t.y. patiriamas stresas, įtampa. Tačiau dažniausiai skausmą sukelia stuburo segmentų pakitimai(20).
Gydant apatinės nugaros dalies skausmą dažniausiai taikomas konservatyvus kompleksinis gydymas, apimantis medikamentinį gydymą, fizikines procedūras bei kineziterapiją. Kineziterapijos taikymas yra viena efektyviausių priemonių mažinant apatinės nugaros dalies skausmą (5). Tyrimais įrodyta, jog patiriantys apatinės dalies nugaros skausmą žmonės prasčiau jaučiasi atliekant kasdienią veiklą, jų judesiai yra gerokai lėtesni ir ne tokie taisyklingi, jiem sunkiau atlikti net paprastas užduotis dienos eigoje (21). Patiriant skausmą svarbu išlaikyti fizinį aktyvumą. Ūmiu skausmo jutimo periodu išlaikant bendrą fizinį aktyvumą sumažinamas skausmo intensyvumas 3-12 savaitę po skausmo pasireiškimo pradžios (6).
Pacientai, jaučiantys ūmų nugaros skausmą, sunkiau geba stabilizuoti savo kūną. Atliekant pratimus, kurių esminis tikslas išlaikyti laikyseną, nustatyta, jog ūmaus skausmo metu sumažėja liemens giliųjų raumenų aktyvacija, kurie atsakingi už stuburo stabilumą. Sumažėjusi stabilizuojančių raumenų aktyvacija gali nulemti dar didesnio skausmo pasireiškimą Taip pat jaučiant nugaros skausmą stebima sulėtėjusi judesio pradžia (22).
Chon ir jo bendraautorių pateiktame tyrime pastebima, jog taikant stabilizacijos pratimus, kuriuose dominuoja taisyklingos padėties išlaikymas, sustiprėja skersinis pilvo raumuo bei kitų liemens giliųjų raumenų aktyvumas bei sumažėja skausmo intensyvumas po 2 savaičių stabilizavimo pratimų programos (23).
Gydant apatinės nugaros dalies skausmą dažnai taikomi fizioterapijos metodai skausmui bei uždegiminiams procesams sumažinti. Dažniausiai naudojamos paloterapijos, elektro stimuliacijos, krioterapijos bei ultragarso procedūros (24).
Lentelėje pateiktos įvairios procedūros ir jų efektyvumas (25):
1pav. Apatinės nugaros dalies lėtinio skausmo korekcijos nemedikamentinėmis priemonėmis efektyvumo įvertinimas (25)
1.2. Nugaros skausmo paplitimas tarp irkluotojų
Nugaros skausmas yra itin aktuali tema tarp profesionalių sportininkų. Tyrimų duomenimis degeneracinių pakitimų sukelti nugaros skausmai gerokai dažniau vargina profesionalius sportininkus nei nesportuojančius žmones ir šie pakitimai yra gerokai labiau pažengę (7). Dažniausiai nugaros skausmai vargina sportininkus, kurių veikloje dominuoja liemens judesiai ir apkraunamas stuburas juosmeninėje dalyje (26).
Tarp irkluotojų apatinės nugaros dalies skausmo paplitimas yra vienas didžiausių palyginus su kitais sportininkais (8). Su laiku besiskundžiančių apatinės nugaros dalies skausmu irkluotojų didėja dėl besikeičiančio geros irklavimo technikos suvokimo. Senąjį požiūrį, kuriame yra akcentuojamastiesios nugaros išlaikymas yrio metu, keičia naujasis, kuriame dominuoja liemens lenkimas ir rotacija pavienio irklo irklavimo rungtyse norint padidinti yrį (9). Irklavimo rungtyse dominuoja liemens judesiai yrio pradžioje, kai stengiamasi pasilenkti kuo labiau pirmyn maksimaliai prailginant yrį. Pabaigoje stengiamasi staigiu ir stipriu judesiu liemens mostu atgal užbaigti yrio ciklą. Juosmeninės dalies ir kojų raumenys patiria didelias apkrovas tiek irklavimo tiek fizinio pasirengimo sporto salėje metu, atsiranda perkrovos požymiai raumenyse ir kituose
audiniuose. Esant techninėms spragoms gali išsivystyti raumenų disbalansas, kuris gali paveikti stuburo stabilumą bei mobilumą ir sukelti skausmą (27).
Teitz ir bendraautoriai (2002) atliko tyrimą, kuriame apklausti 1632 irkluotojai ir nustatė, jog 32% profesionalių irkluotojų patiria apatinės nugaros dalies skausmą (9). Nemažai tyrimų atlikta siekiant įvertinti skausmo paplitimą tarp moterų irkluotojų. Perich ir bendraautorių 2006 m. atliktame tyrime nustatyta, jog 47,5% irkluotojų moterų jaučia skausmus apatinėje nugaros dalyje (28). Tarp moterų,besivaržančių lengvasvorių rungtyje (iki 59kg), skausmo paplitimas dar didesnis – 82% sportininkių patiria nugaros skausmo simptomus. Palyginimui pateikta, jog tokie patys nusiskundimai vargina 20 – 30% nesportuojančių tokio pačio amžiaus moterų (8). O’Kane ir bendraautoriai išsamiame tyrime nustatė, jog 36.6% irkluotojų nėra jutę nugaros skausmo, 51.7% visų tirtų irkluotojų pajuto skausmus po tam tikro laiko nuo sporto pradžios ir net 55% irkluotojų yra tekę praleisti treniruotes dėl nugaros skausmo, o 8% metė sportininko karjerą dėl nuolatos patiriamų skausmų (29).
1.3. Stuburo anatomija ir biomechanika
Stuburas – tai spyruoklės formos kūno ašis jungianti kaukolę su dubeniu. Jis apsaugo nugaros smegenis sudarydamas stuburo kanalą. Jį sudaro 33-34 slanksteliai suskirstyti į 5 segmentus: kakle 5, krūtininėje dalyje 12, juosmeninėje 5, kryžmens 5 ir stuburgalyje 4-5 slanksteliai, kurie sudaro uodegikaulį. Be kaulų stuburą palaiko kaip ir kitus sąnarius kremzlės, raiščiai, nervai bei raumenys.
Kiekvienos dalies slanksteliai skiriasi dydžiu, gali skirtis ir struktūra. Kaklo pirmieji slanksteliai – ašis ir atlantas - savo struktūra skiriasi nuo likusių slankstelių. Krūtininės dalies slanksteliai turi jungtį su šonkauliais. Juosmeninės dalies slanksteliai yra didžiausi dėl jiem tenkamos apkrovos. Kryžmens slanksteliai suauga į kryžkaulį, o žemiau jo esantys slanksteliai į uodegikaulį (30).
Tarp slankstelių yra įsiterpęs tarpslankstelinis diskas, kuris skirtas sumažinti apkrovas tenkančias slanksteliam. Jie yra elastingi. Jie sudaro maždaug 25% viso stuburo ilgio. Diskas sudarytas iš skaidulinio žiedo ir branduolio. Dienos eigoje tarpslankstelinis diskas netenka dalies savo elastinių savybių dėl prarandamo vandens. Diskas savo formą keičia ir senstant – jis plokštėja. Elastinės savybes atgaunamos po miego bei tempimo pratimų (31).
Pagrindinės stuburo funkcijos – apsauginė bei atraminė. Stuburas turi išlaikyti didelį kūno svorį ir kuo segmentas yra arčiau dubens, tuo tenkanti jam apkrova yra didesnė. Tai rodo ir
didėjantis slankstelio kūno dydis lyginant kaklinę dalį su juosmenine. Išlaikydamas svorį stuburas taip pat turi atlikti įvairius judesius per tris plokštumas. Pagrindiniai stuburo judesiai (32):
2 pav. Stuburo slankstelių kinematika (32)
1.4. Baidarių, kanojų ir akademinio irklavimo judesių stereotipai
Sporto šakai būdingas vienas judesio stereotipas, tačiau kiekvienas sportininkas judesį atlieka skirtingai. Atlikimo techniką nulemia įvairios individualios sportininko savybės, kad sportininkas ekonomiškiau ir rezultatyviau galėtų atlikti jo sportui keliamas užduotis (33).
Visos irklavimo rūšys – ciklinės sporto šakos, tačiau jų technika stipriai skiriasi. Dažniausiai skirstoma į 4 yrio dalis – yrio pradžia, yris, yrio pabaiga bei atsigavimo arba slydimo fazė. Timothy ir bendraautoriai aprašė akademiniam irklavimui būdingą yrio struktūrą (8):
1. Yrio pradžia – irklo patekimas į vandenį ir judesio pradžia.
2. Yris – pagrindinė dalis, kurios metu sportininko pastangomis ir perduodama energija irklu valtis stumiama pirmyn.
3. Yrio pabaiga – irklo ištraukimas iš vandens.
4. Slydimo arba atsistatymo fazė – irklo vedimas oru virš vandens bei sportininko pozicijos keitimas besiruošiant pradėti yrį.
3 pav. a) yrio pradžia; b) yris c) yrio pabaiga; d) slydimo arba atsistatymo fazė (8)
Valtyje sėdima stengiantis svorio centrą išlaikyti tolygiai valties pločio atžvilgiu. Atsistatymo ir yrio fazėje sėdėsena išlieka panaši, atsistatymo fazėje stengiamasi kuo labiau atpalaiduoti rankų, liemens ir kojų raumenis, dėl to nugara yra šiek tiek apvalesnė nei yrio metu. Esant geram valties balansui irklai keliauja atkelti virš vandens. Akademiniame irklavime išskiriamos dvi skirtingos irklavimo valčių rūšys – pavienės ir porinės valtys. Porinėse valtyse yra du atskiri irklai, pritvirtinti valties šone, delnais laikant už rankenų ir nykščiais spaudžiant irklą prie sukučių. Pavienėse valtyse abi rankos laikomos ant vieno irklo, kuris yra ilgesnis ir jo mentis yra didesnė. Rankos laikomos per 1-1,5 delno plotį viena nuo kitos, išorine ranka spaudžiant irklą prie sukučio, irklą vartant vidine ranka (34).
Baidarių ir kanojų irklavime dominuoja liemens judesiai ir stipriai apkraunami liemens raumenys bei stuburas. Baidarių irklavime yriai atliekami abipus valties pakaitomis sėdint valtyje, o kanojų irklavime atliekamas yris vienoje valties pusėje priklausomai nuo sportininko, viena koja priklaupus, kita sulenkta pastatyta priekyje. Abejose rungtyse reikalaujama didelės liemens rotacijos, kuomet generuojama didelė jėga. Netaisyklinga ir nefiziologiška stuburo padėtis, kuomet stuburui perduodama didelė apkrova, nulemia didelį skausmo paplitimą irkluotojų tarpe (35).
Kanojų irklavime išskiriamos panašios yrio fazės kaip ir akademiniame irklavime, tik pridedama dar viena, paskutinė fazė – kanojos valdymas. Bazinė pozicija atsigavimo fazėje – sportininkas priklaupęs vienu keliu, kita koja pastatyta ant pėdos priekyje sulenkta per kelį 80° - 120° kampu, viršutinės galūnės, kuri irklą laiko arčiau mentės, petis keliauja pirmyn, kita ranka laikoma už irklo rankenos ir šia pilnai ištiesta ranka stengiamasi sukurti tinkamą irklo ir vandens kampą yrio pradžiai. Ruošiantis yrio pradžiai apatinės galūnės kartu su dubeniu keliauja pirmyn, atliekant yrį keliauja atgal, taip sukuriant nenutrūkstamą judesį viso irklavimo metu, palaikant valties slydimą. Nugarą stengiamasi išlaikyti tiesią yrio pradžioje, atliekant yrį stuburas atlieka nedidelę fleksiją (35).
Vienas svarbiausių atradimų siekiant pagerinti sportininkų techniką ir jų yrio efektyvumą siejamas su dubens stabilizavimu yrio metu. Dubens stabiliziavimas ir jo rotacijos sustabdymas padidina liemens rotaciją ir leidžia sugeneruoti stipresnius sekančius yrius (36).
Baidarių irklavime taip pat iš išskiriamos tos pačios irklavimo ciklo dalys, tačiau sėdėsena skiriasi. Sėdima šiek tiek pasilenkus į priekį, pečiai ir kaklas yra neutralioje pozicijoje. Mentys viso yrio ciklo metu suvestos. Yris vyksta šiek tiek priekyje sportininko. Liemuo rotuojamas siekiant yrio, grįžtama į neutralią poziciją, stengiamasi traukiančio peties nenuvesti stipriai atgal. Viršutinė ranka keliauja galvos aukštyje, tačiau negali būti aukščiau galvos lygio pasirengimo fazėje. Traukiančioji ranka keliauja plačiai, tačiau viršutinė ranka negali kirsti priešingo borto – visas yrio ciklas turi vykti sportininko matymo plote. Dubuo – liemuo – pečiai juda vienu metu vientisas segmentas (37).
5 pav. a) yrio pradžia; b) yris c) yrio pabaiga; d) slydimo arba atsistatymo fazė (38)
1.5. Liemens stabilumas
Liemens stabilumas įvardijamas kaip gebėjimas išlaikyti stabilų stuburą įvairių judesių metu. Stabilumas priklauso nuo stuburą palaikančių raumenų stiprumo. Yra nustatyta, jog yra sąsajos tarp silpnų liemens raumenų bei sumažėjusio liemens stabilumo (39).
Raumenys atsakingi už liemens stabilumą skirstomi į paviršinius bei giliuosius raumenis (6 pav) (40).
6 pav. Raumenys atsakingi už liemens stabilumą (40).
Arčiausiai stuburo esantys gilieji raumenys yra prisitvirtinę prie įvairių stuburo dalių priklausomai nuo raumens ir susitraukdami stabilizuoja. Paviršiniai raumenys yra toliau nutolę nuo stuburo, tačiau tyrimais įrodyta, jog jie taip pat yra labai svarbūs užtikrinant stabilumą (41). Nusilpę gilieji raumenys negali užtikrinti stuburo stabilumo kūną veikiant įvairioms jėgoms ir teisingai paskirstyti visai ašiai, todėl stuburas gali būti lengviau pažeidžiamas. Nustatyta, jog liemens stabilumo bei raumenų ištvermės didinimas mažina pacientų patiriamą nugaros skausmą (42).
Vieni pirmųjų tyrimų apie liemens stabilumą atlikti Panjabi ir Bergmark. Panjabi pateikė modelį iš trijų dedamūjų, kurios sąveikaudamos nulemia stuburo stabilumą (7 pav.): pasyvios (kaulų – raiščių), aktyvios (raumeninės) bei nervų sistemos dalių (43).
7 pav. Stuburo stabilumo subsistemos (37)
Kaulų – raiščių, arba kitaip vadinama pasyvioji, subsistema yra palaikančioji. Ji negeneruoja jėgų apkraunančių stuburą, tačiau yra pagrindinė dalis sudaranti stuburo ašį bei atlieka svarbią funkciją – apsaugo nugaros smegenis. Ji sudaryta iš tarpslankstelinių diskų, raiščių, slankstelių, kuriuose gausu mechanoreceptorių, kurie perduoda į galvos smegenis informaciją apie patiriamas apkrovas bei apie kūno padėtį (43).
Raumeninė, arba kitaip vadinama aktyvioji, subsistema yra generuojanti jėgas, kurias perduodant pasyviai subsistemai atliekamas judesys arba stabilizuojamas stuburas. Raumeninė subsistema sudaryta iš raumenų ir sausgyslių. Juose esantys proprioreceptoriai perduoda informaciją centrinei nervų sistemai apie generuojamas jėgas. Tokiu būdu perduodant informaciją iš pasyvios ir aktyvios subsistemų į centrinę nervų sistemą bei gaunant atsaką gaunamas bendras stuburo stabilumo modelis (43).
McGill ir bendraautoriai savo tyrimuose teigia, jog norint tinkamai stabilizuoti stuburą turi aktyvuotis visi liemens raumenys tam tikru judesio metu. Esant problemai viename iš stuburo segmentų, kitas segmentas turi jį kompensuoti – vienam segmentui būnant hipomobiliam dažnai rasime gretimus segmentus hipermobilius bei diagnozavus tarpslankstelinio disko išvaržą arba
raiščių silpnumą raumenys turi gebėti kompensuoti problemą norint išlaikyti mobilumą tuo pačiu stabilizuojant probleminę vietą (44).
1.5.1. Sumažėjęs liemens stabilumas
Liemens nestabilumas laikomas viena svarbiausių priežasčių lėtiniam apatinės nugaros dalies skausmo atsiradimui. Nestabilumas gali atsirasti dėl sutrikusio judesių valdymo, mechaninio audinių pažeidimo, nepakankamos liemens ar apatinių galūnių raumenų jėgos bei ištvermės bei dažnai nustatomos bent kelios priežastys vienu metu (10).
Nepaskirstant tolygiai kūnui tenkamų jėgų kai kurios liemens dalys bandant kompensuoti gali viršyti maksimalią jiem atlaikomą apkrovą, kas sąlygoja traumas, disfunkciją bei skausmą. Nestabilumo atsiradimui yra nustatytas būdingas eiliškumas (45):
1. Netinkamas judesio modelis arba parinktas fizinis krūvis, kuris lemia netinkamą jėgų pasiskirstymą tarp stuburą stabilizuojančių ir kitų judesyje dalyvaujančių raumenų;
2. Dirginant aplink stuburą esančias struktūras dėl netinkamai pasiskirstančių jėgų gali prasidėti įvairūs patologiniai procesai, kurių pasekoje atsiranda skausmo pojūtis;
3. Prastėja giliųjų raumenų įnervacija bei funkcija, kompensuojant tai padidėja paviršinių raumenų aktyvumas;
4. Formuojasi degeneraciniai pokyčiai stubure.
1.6. Liemens raumenų ištvermė
Ištvermę galima skirstyti į bendrąją ir raumeninę. Bendroji – širdies ir kraujagyslių bei kvėpavimo sistemų gebėjimas įvairaus fizinio darbo metu aprūpinti organizmą deguonimi bei palaikyti organizmą darbingu ilgesnį laiką. Raumeninė – raumenų galėjimas atlikti įvairų jiem duodamą darbą kuo ilgesnį laiką nepavargstant (46). Raumenų funkcija labai svarbi norint gebėti išlaikyti stuburą mobilų bei stabilų, tačiau raumenys turi būti ištvermingi, jog galėtų palaikyti stabilumą ilgą laiką ir gebėti išlaikyti liemenį bei kūną vertikalų ilgą laiką.
Mbada ir bendraautoriai ištvermę skaido į dvi dalis – dinaminę bei statinę (47):
• Dinaminė ištvermė – raumenų gebėjimas susitraukti bei atsipalaiduoti kiek įmanoma daugiau kartų per tam tikrą laiką arba kuo ilgiau.
• Statinė ištvermė – raumenų gebėjimas išlikti įtampoje kiek galima ilgiau.
Liemens raumenų ištvermė nusako bendrą liemens būklę ir siejama su įvairiais liemens sutrikimais, ypatingai kalbant apie nugaros skausmą. Tyrimais įrodyta, jog gebėjimas išlaikyti ilgą laiką reikiamą liemens raumenų aktyvumą fizinio krūvio metu gerokai sumažinga nugaros pažeidimų bei skausmo apraiškų tikimybę (11).
Statinė giliųjų raumenų ištvermė, išskirtinai dauginio (lot. Multifidus), susijusi su stuburo apsaugine funkcija, su stuburo stabilumu bei apsaugo nuo galimų netaisyklingu bei žalingu judesių tarp stuburo segmentų, o grupėje su visais liemens raumenimis yra susiję su laikysena. Netaisyklingai atliekami judesiai, ypač kartojami dažnai arba ilgai užsitęsus judesiui jo pradžioje arba pabaigoje, esant silpniem ir neištvermingiem raumenim susiję su patiriamu skausmu bei traumom (48).
Netaisyklinga atlikimo technika labiausiai pasireiškia atliekant kartotines užduotis bei ciklinėse sporto šakose, kaip irklavimas, kur nuovargio fone atsiradę pašaliniai judesiai gali traumuoti stuburo struktūras bei judesiuose, kur ilgiau užlaikoma galutinė judesio amplitudė ir struktūros yra ištempiamos arba gniuždomos (49). Dėl šių priežasčių gali atsirasti per didelis raumens aktyvumas bei įtampa, ko pasekoje atsiranda skausmas. Atlikti tyrimai patvirtina, jog sumažėjusi izometrinė nugaros tiesiamųjų raumenų ištvermė yra susijusi su patiriamu apatinės nugaros dalies skausmu (40). Tiriamieji, kurie pasižymėjo didele izometrine nugaros tiesiamųjų raumenų ištverme rečiau skundėsi nugaros skausmais bei jie rečiau patirdavo įvairias traumas dėl didesnio nugaros stabilumo (50).
Išmatuoti liemens raumenų statinę ištvermę paprasta, taip pat tai yra informatyvūs, nereikalaujantys papildomos įrangos testai. Dėl šių priežasčių tai dažnai praktikoje naudojami testai norint nustatyti bendrą liemens raumenų būklę. Atlikus testus skaičiuojamas pilvo bei nugaros ir liemens šoninių raumenų lyginant abi puses ištvermės rodmenų santykis. Šis santykis turi būti kuo artimesnis vienetui norint turėti gerą liemens raumenų ištvermės balansą (51).
1. 7. Liemens stabilumo, raumenų ištvermės ir nugaros skausmo sąsajos
Atliekant liemens raumenų ištvermės bei stabilumo testavimus galima prognozuoti arba nustatyti apatinės nugaros dalies skausmą. Dėl atliktų daugybės tyrimų liemens stabilumo bei nugaros skausmo temomis ir rastų sąsajų tarp stabilumo, ištvermės ir skausmo vis dažniau taikomi testai liemens stabilumui vertinti norint įvertinti skausmo atsiradimo galimybę bei sudaryti gydymo planą jau esant skausmui (12).
Atlikti tyrimai rodo, jog tiriamieji, kurie pažymėjo, jog jaučia apatinės nugaros dalies skausmą dažniausiai turi sumažėjusią liemens raumenų statinę ištvermę bei atvirkščiai, dar nepasireiškus skausmui, bet nustačius sumažėjusią nugaros raumenų ištvermę galima prognozuoti nugaros skausmo atsiradimą ateityje (52). Labiausiai išskiriama nugaros tiesiamųjų raumenų būklė. Jų sumažėjusi statinė ištvermė praktiškai visad sąlygoja skausmo apraiškas (12,13). Gebėjimas tinkamai stabilizuoti juosmeninę dalį gerina apatinių galūnių mobilumą bei viso kūno pusiausvyrą (14).
Stuburo nestabilumas taip pat gali būti sukeltas neurologinių sutrikimų. Tuomet gali sumažėti fiziologinis atsakas į apkrovą ir dėl perkrovos gali didėti raumenų spastiškumas bei skausmas, arba nejaučiant skausmo galimi stuburo pažeidimai, kurie vėliau sąlygoja skausmus nugaros srityje. Taip pat neurologiniai simptomai bei skausmai atsiranda dėl liemens raumenų disfunkcijos bei suprastėjus giliųjų raumenų kontrolei, kai nustatomas nestabilumas tarp stuburo segmentų (53).
Ilgą laiko tarpą patiriamas lėtinis nugaros skausmas blogina juosmens judesių kontrolę, keičia CNS (centrinės nervų sistemos) funkciją ir struktūrą. Dėl skausmo suprastėja jutimai bei blogėja laikysena, sumažėja stuburo mobilumas bei stabilumas. Lėtinis nugaros skausmas gali sukelti struktūrinius pokyčius dauginiuose raumenyse. Dauginiai raumenys yra itin svarbūs stabilizuojant stuburą ir yra vieni pagrindinių už stabilumą atsakingų liemens raumenų, kurie būdami svarbūs stabilizatoriai tuo pačiu metu didina juosmens lordozę sukantis bei palaiko stuburą lenkimosi metu (54).
Tiriamiesiems, kurie jaučia nugaros skausmą, užfiksuota prasta kūno padėties kontrolė, laikysenos ir pusiausvyros sutrikimai atliekant užduotis ant vienos kojos (55). Gera liemens giliųjų raumenų ištvermė yra itin svarbi ir ženkliai pagerina liemens stabilumą, pusiausvyrą, koordinaciją ir pagerina sportinius rezultatus atliekant įvairias užduotis (56). Jaučiant nugaros skausmą reikšmingai sumažėja bendra dinaminė kūno pusiausvyra ir stabilumas (57).
Pusiausvyros ir stabilumo sutrikimai atsiranda dėl raumenų slopinimo, kuris yra skausmo pasekmė (58). Taip pat teigiama, jog nugaros skausmas sąlygoja ne tik liemens, tačiau ir apatinių galūnių raumenų aktyvumo sutrikimus, dėl ko blogėja pusiausvyra ir liemens stabilumas (59).
2.TYRIMO METODIKA IR ORGANIZAVIMAS
2.1. Tyrimo organizavimas ir tiriamųjų kontingentas
Tyrimui atlikti buvo gautas LSMU Bioetikos centro leidimas Nr. BEC-SR(M)-168. Tyrimas atliktas 2019 m. gegužės – spalio mėnesį. Tyrimas atliktas sporto mokyklos,,Bangpūtys” sporto bazėje. Prieš tyrimą tiriamiesiems duota asmens informavimo forma bei asmens sutikimo dalyvauti tyrime forma, jeigu sportininkas nepilnametis – tėvų informavimo bei sutikimo forma.
Tyrime dalyvavo 37 tiriamieji (17,12±0,94 m.), iš jų 13 merginos ir 24 vaikinai. Jie varžėsi vienoje iš irklavimo disciplinų jaunių (16 – 18m.) amžiaus kategorijoje. Atrankos į tyrimą kriterijai:
1. Tiriamieji turi atitikti jaunių amžiaus kategorijoje nustatytą amžių (16 – 18 m.)
2. Tiriamieji turėjo dalyvauti bent vienose varžybose.
3. Tiriamųjų irklavimo stažas turėjo būti bent vieneri metai.
4. Jaučiantys apatinės nugaros dalies skasumą - tiriamieji anketinėje apklausoje
nurodę, jog jautė skausmą bent viename iš pateiktų klausimų per paskutinį mėnesį. Tiriamieji buvo suskirstyti į grupes pagal irklavimo stilių:
• Akademinis irklavimas (9 vaikinai, 5 merginos) • Baidarių irklavimas (8 vaikinai, 4 merginos) • Kanojų irklavimas (7 vaikinai, 4 merginos) Grupės pagal amžių ir lytį buvo homogeniškos.
Tyrimo metu tiriamieji ištestuoti ir įvertinama jų liemens raumenų išvermė, liemens stabilumas bei nugaros skausmo pasireiškimo dažnumas bei intensyvumas bei ieškoma sąsajų tarp jų.
48 jauno (16 – 18 m) amžiaus irkluotojai per paskutinius metus
dalyvave varžybose
Pirmas etapas
FRI (Functional rating index) apklausa nugaros skausmui vertinti (atrinkti 37 irkluotojai jaučiantys
nugaros skausmą) 12 jauno amžiaus baidarių irklavimo sportininkų 14 jauno amžiaus akademinio irklavimo sportininkų
11 jauno amžiaus kanojų irklavimo sportininkų
Antras etapas
• Liemens stabilumo vertinimas (naudojant „Stabilizer“ prietaisą); • Pilvo, nugaros tiesiamųjų ir šoninių liemens raumenų statinės ištvermės
vertinimas (pagal McGill);
Rezultatų analizė
2.2. Tyrimo metodai
Pradedant tyrimą tiriamiesiems buvo pateikiama FRI (ang. Functional rating index) anketa apie skausmo pasireiškimą ir intensyvumą. Vėliau vertinamas statinis liemens stabilumas, statinė liemens raumenų ištvermė ir apskaičiuojamas santykis tarp liemens lenkiamųju ir tiesiamųju raumenų, tarp šoninių liemens raumenų tarpusavyje bei tarp abiejų pusių liemens šoninių bei nugaros tiesiamųjų raumenų.
2.2.1. Anketinė apklausa
FRI anketinėje apklausoje pateikti 10 klausimų susijusių su nugaros skausmu (60). Klausiama, ar jaučiamas skausmas įvairių veiklų metu (miegas, savęs aprūpinimas, keliavimas, namų ūkis, laisvalaikis, ėjimas, stovėjimas) bei koks skausmo pasireiškimo dažnumas dienoje bei kokio intensyvumo skausmas jaučiamas (2 priedas). Atsakymai pažymimi eilutėje kuri sugrupuota pagal skausmo pasireiškimą nuo 0 (nejaučiama skausmo atliekant įvairias veiklas) iki 4 (stiprus skausmas atliekant įvairias veiklas) ir skaičiuojama bendra surinkta balų suma. 0 balų skaitomas kaip 0%, 40 balų kaip 100% ir pagal rezultatus skirstoma:
• 0 - 20% - nėra arba lengva negalia. • 21 - 40% - vidutinė negalia.
• 41 - 60% - stipri negalia. • 61 - 100% - labai stipri negalia.
2.2.2. Liemens raumenų statinės ištvermės vertinimas
Liemens raumenų statinė ištvermė vertinta McGill pasiūlytu metodu testuojant liemens raumenų ištvermę ir apskaičiuojant santykį tarp raumenų grupių (51).
1. Pilvo raumenų statinės ištvermės testas. Vertinant pilvo raumenų ištvermę
tiriamieji pasodinami taip, jog tarp liemens ir šlaunų bei šlaunų ir blauzdų būtų gautas 90° kampas. Prie nugaros priglaudžiama pagalbinė priemonė, kuria padedama tiriamajam nustatyti tinkamą kampą su pagrindu (55-60° tarp nugaros bei grindinio). Pėdos fiksuotos arba prilaikomos viso testo metu. Šiek tiek atitraukus pagalbinę priemonę prašoma kuo ilgiau išlaikyti padėtį, laikas matuojamas chronometru ir užrašomas sekundėmis. Testas nutraukiamas, kai tiriamasis nebegali išlaikyti pozicijos, atsiranda pašaliniai judesiai arba paliečiama atitraukta pagalbinė priemonė.
9 pav. Pilvo raumenų ištvermės testavimas (61)
2. Nugaros tiesiamųjų raumenų statinės ištvermės testas. Tiriamasis guldomas ant
kušetės ant pilvo taip, kad kojos liktų ant kušetės ir viršutinė kūno dalis nuo klubakaulio skiauterių liktu ore. Kojos fiksuotos arba laikomos už distalinės blauzdos dalies, rankos sukryžiuotos laikomos ant krūtinės. Laikas matuojamas chronometru ir užrašomas sekundėmis. Testas nutraukiamas, kai tiriamasis nebegali išlaikyti kūno horizontalioje padėtyje ir svyra žemyn arba atsiradus pašaliniams judesiams.
3. Šoninių liemens raumenų statinės ištvermės testas. Tiriamasis atsigula šonu ant
kušetės ar žemės. Viršutinė koja priekyje (žingsnio padėtis), apatinė šiek tiek atgal, kojos pilnai ištiestos per kelių sąnarius. Apatinė ranka per alkūnės sąnarė sulenkta 90° kampu ir atremta į žemę, viršutinės rankos plaštaka padėta ant priešingo peties. Prašoma pakelti dubenį į viršų ir išlaikyti kūną tiesioje linijoje (11 pav.). Laikas matuojamas chronometru ir užrašomas sekundėmis. Testas nutraukiamas, kai nebeišlaikomas kūnas vienoje linijoje.
11 pav. Šoninių liemens raumenų ištvermės testavimas (61)
Liemens raumenų statinės ištvermės įvertinimas skaičiuojant santykį. Išmatavus
pilvo, nugaros tiesiamųjų bei liemens šoninių raumenų ištvermę sekundėmis apskaičiuojamas dviejų raumenų grupių ištvermės santykis, parodantis raumenų balansą. Buvo apskaičiuojami šių grupių santykiai (51):
Pilvo ir nugaros tiesiamųjų raumenų ištvermės santykis. Rekomendojama, jog santykis
tarp pilvo ir nugaros tiesiamųjų raumenų ištvermės būtų kuo artimesnis vienetui (≤ 1,0) siekiant palaikyti stabilų bei neskausmingą liemenį. Priimtinos reikšmės yra iki 1, tai reiškia, jog nugaros raumenų ištvermė yra didesnė. Visos reikšmės didesnės už 1 yra nepriimtinos. Tai reikštų, jog pilvo raumenų ištvermė yra didesnė nei nugaros tiesiamųjų raumenų ir dėl to atsiranda padidinta rizika nugaros skausmui atsirasti.
Liemens šoninių raumenų ištvermės santykis tarp abiejų pusių. Rekomenduojama, jog
santykis taip pat būtų kuo artimesnis vienetui ir negali būt didesnis arba mažesnis nei 0,05. Priimtinas santykis yra nuo 0,95 iki 1,05. Jei rezultatas nepatenka į šį diapazoną, testo rezultatas skaitomas kaip blogas ir liemens raumenų balansas yra netinkamas. Tačiau viena pusė dažnai išsiskiria kaip stipresnė ir tai priklauso nuo dominuojančios rankos.
Dešinės ir kairės liemens šoninių bei nugaros tiesiamųjų raumenų ištvermės santykis.
Rekomenduojama, jog santykis būtų kuo artimesnis 0,75 arba mažesnis. Jei santykis didesnis testo rezultatas skaitomas kaip blogas ir liemens raumenų balansas yra netinkamas.. Tai rodo, jog nugaros raumenys yra per mažai ištvermingi.
2.2.3. Liemens stabilumo vertinimas
Liemens stabilumo vertinimas atliktas su stabilizavimo prietaisu ,,Stabilizer“.Šis prietaisas skirtas išmatuoti gebėjimą išlaikyti stabilų liemenį gulint arba atliekant įvairius judesius.
12 pav. Stabilizatorius
Tiriamojo prašoma atsigulti, kojos sulenktos per klubų bei kelių sąnarius, per kelio sąnarį 60° lenkimas, rankos padėtos šalia ir jomis remiamasi į žemę, po juosmenine lordoze pakišamas stabilizatorius, prašoma susirasti patogią nugaros padėtį, kurią reiks išlaikyti bei manžetė pripučiama iki 40 mmHg. Atliekant visus judesius prašoma išlaikyti vienodą spaudimą į stabilizatorių bei išlaikyti kuo stabilesnį liemenį. Pasirinkti penki judesiai kojomis, kurie labiausiai dominuoja irklavimo rungtyse. Stabilumo testas laikomas teigiamu, kai spaudimas pakyla daugiausiai 10 mm Hg, testas neigiamas, kai spaudimas pakyla daugiau 10mm Hg arba krenta žemiau pradinės padėties.
Gulint ant nugaros sulenktom kojom tiesti vieną koją kuo arčiau žemės jos neliečiant. Stabilizavus juosmenį lėtai atkelti koją (testas atliekamas pradžioje viena koja, poto
patikrinamas stabilizatoriaus slėgis, nustatoma padėtis iš naujo ir pakartojama kita koja) ir ją tiesti kuo arčiau žemės jos neliečiant, užfiksuoti padėtį ir lenkiant grįžti į pradinę testo padėtį. Stebimi slėgio svyravimai ir užrašomas lentelėje pokytis tarp pradinės testo reikšmės ir pasiektos didžiausios judesio atlikimo metu.
13 pav. Gulint ant nugaros sulenktom kojom tiesti vieną koją kuo arčiau žemės jos neliečiant
Gulint ant nugaros sulenktom kojom rotuoti vieną koją į išorę. Stabilizavus juosmenį
lėtai rotuoti šlaunį į išorę neatkeliant pėdos išorinio skliauto nuo žemės (testas atliekamas pradžioje viena koja, poto patikrinamas stabilizatoriaus slėgis, nustatoma padėtis iš naujo ir pakartojama kita koja) iki amplitudės pabaigos, užfiksuoti padėtį ir grįžti į pradinę testo padėtį. Stebimi slėgio svyravimai ir užrašomas lentelėje pokytis tarp pradinės testo reikšmės ir pasiektos didžiausios judesio atlikimo metu.
14 pav. Gulint ant nugaros sulenktom kojom rotuoti vieną koją į išorę
Gulint ant nugaros sulenktom kojom atkelti abi kojas nuo žemės iki 90° lenkimo per klubo bei kelio sąnarius. Stabilizavus juosmenį lėtai lenkti šlaunis bei kelius iki 90° lenkimo per
klubo bei kelio sąnarius (testas atliekamas abiem kojomis iškart), užfiksuoti padėtį ir grįžti į pradinę testo padėtį. Stebimi slėgio svyravimai ir užrašomas lentelėje pokytis tarp pradinės testo reikšmės ir pasiektos didžiausios judesio atlikimo metu.
15 pav. Gulint ant nugaros sulenktom kojom atkelti abi kojas nuo žemės iki 90° lenkimo per klubo bei kelio sąnarius
2.2.4. Duomenų statistinė matematinė analizė
Statistinė duomenų analizė atlikta naudojant Microsoft Excel 2007 programą ir IBM SPSS Statistics 22 statistinį programų paketą. Rezultatai pateikiami mediana (min - max). Skirtumams tarp trijų nepriklausomų imčių nustatyti taikytas Kruskalo – Voliso kriterijus dėl mažo tiriamųjų skaičiaus grupėse. Koreliacijoms apskaičiuoti buvo naudojamas Spirmeno korealiacijos koeficientas. Tikrinant statistines hipotezes buvo pasirinktas p<0,05 reikšmingumo lygmuo.
3. REZULTATAI
3.1. Nugaros skausmo intensyvumo vertinimas tarp jauno amžiaus
irkluotojų
Įvertinus skausmo intensyvumą FRI anketinės apklausos metodu nustatyta, jog skausmo intensyvumas priklauso nuo irklavimo stiliaus (H=6,3; p=0,044).
Akademinio irklavimo grupėje skausmo klausimyno balų suma buvo lygi 8 (3 - 13) balo. Tai reiškia mažą arba jokios negalios pagal anketos rezultatų vertinimą.
Skausmo intensyvumo balų suma baidarių irklavimo grupėje buvo 5,8 (3 - 10), kas reiškia mažą arba jokios negalios
Skausmo intensyvumo balų suma kanojų irklavimo grupėje buvo 5,8 (5 - 12), kas reiškia mažą arba jokios negalios.
Palyginus skausmo intensyvumą grupėse gautas statistiškai reikšmingas skirtumas tarp akademinio bei baidarių irklavimo grupių (H=9,786; p=0,02). Tarp akademinio ir kanojų irklavimo bei kanojų ir baidarių irklavimo statistiškai reikšmingo skirtumo nėra (p>0,05).
16 pav. Skausmo intensyvumo anketos rezultatų pasiskirstymas tarp grupių. * - statistiškai reikšmingas skirtumas tarp grupių (p<0,05)
3.2 . Liemens raumenų statinės ištvermės vertinimas tarp jauno
amžiaus irkluotojų
3.2.1. Liemens raumenų statinės ištvermės rezultatai
Nugaros tiesiamųjų raumenų statinės ištvermės tyrimas.
Įvertinus nugaros tiesiamųjų raumenų statinę ištvermę, stengiantis išlaikyti tiesų kūną fiksavus kojas prie kušetės, gauti rezultatai rodo, jog nugaros tiesiamųjų raumenų statinė ištvermė priklauso nuo irklavimo stiliaus (H=8; p=0,018).
Akademinio irklavimo grupėje nugaros tiesiamųjų raumenų ištvermė lygi 171,5 (101 - 211) s., baidarių irklavimo grupėje ištvermė lygi 179 (145 - 228) sekundėms, kanojų irklavimo grupėje lygi 149 (87 - 194).
Lyginant nugaros tiesiamųjų raumenų statinęištvermę tarp grupių gautas statistiškai reikšmingas skirtumas tarp kanojų ir baidarių irklavimo grupių (H=12,8; p=0,005). Tarp akademinio ir baidarių irklavimo bei kanojų ir akademinio irklavimo statistiškai reikšmingo skirtumo nebuvo (p>0,05).
17 pav. Statinės nugaros tiesiamųjų raumenų ištvermės rezultatai tarp grupių. * - statistiškai reikšmingas skirtumas tarp grupių (p<0,05)
Pilvo raumenų statinės ištvermės tyrimas.
Įvertinus pilvo raumenų statinę ištvermę, stengiantis išlaikyti tiesų liemenį sulenktomis šlaunimis ir atkeltomis kojomis nuo žemės, gauti rezultatai rodo, jog pilvo raumenų statinė ištvermė priklauso nuo irklavimo stiliaus (H=7,2; p=0,027).
Akademinio irklavimo grupėje pilvo raumenų statinė ištvermė lygi 209 (128 - 301) s., baidarių irklavimo grupėje ištvermė lygi 188 (124 - 271) s., kanojų irklavimo grupėje lygi 162 (107 - 245) s.
Lyginant pilvo raumenų statinęištvermę tarp grupių gautas statistiškai reikšmingas skirtumas tarp kanojų ir akademinio irklavimo grupių (H=11,7; p=0,008). Tarp akademinio ir baidarių irklavimo bei kanojų ir baidarių irklavimo statistiškai reikšmingo skirtumo nebuvo (p>0,05).
18 pav. Statinės pilvo raumenų ištvermės rezultatai tarp grupių. * - statistiškai reikšmingas skirtumas tarp grupių (p<0,05)
Šoninių liemens raumenų statinės ištvermės tyrimas.
Įvertinus abiejų pusių šoninių liemens raumenų statinę ištvermę, stengiantis išlaikyti tiesų kūną su atremtimi nuo pėdos ir alkūnių, gauti rezultatai rodo, jog šoninių liemens raumenų statinė ištvermė nepriklauso nuo irklavimo stiliaus ir tarp grupių nesiskiria (p>0,05).
Akademinio irklavimo grupėje kairės pusės šoninių liemens raumenų statinė ištvermė lygi 80,5 (61 – 121) s., baidarių irklavimo grupėje ištvermė lygi 87,5 (74 - 101) s., kanojų irklavimo grupėje lygi 85 (67 - 98) s.
19 pav. Kairės pusės liemens raumenų statinės ištvermės rezultatai tarp grupių
Dešinės pusės liemens šoninių raumenų statinė ištvermė akademinio irklavimo grupėjelygi 82 (67 - 120) s., baidarių irklavimo grupėje ištvermė lygi 90,3 (72 - 110) s., kanojų irklavimo grupėje lygi 84 (63 - 101) s.
20 pav. Dešinės pusės liemens raumenų statinės ištvermės rezultatai tarp grupių
3.2.2. Liemens raumenų statinės ištvermės santykis tarp raumenų
grupių
Pilvo ir nugaros tiesiamųjų raumenų statinės ištvermės rezultatų palyginimas.
Norint įvertinti pilvo ir nugaros tiesiamųjų raumenų statinės ištvermės balansą reikia nustatyti, ar testų atlikimo rezultatų santykis yra priimamas kaip geras. Balansas laikomas geru, kai santykis yra 1 arba mažesnis – nugaros tiesiamųjų raumenų ištvermė turi būti didesnė arba lygi pilvo raumenų ištvermei.
Nustačiuspilvo ir nugaros tiesiamųjų raumenų statinės ištvermės santykį gauti rezultatai rodo, jog santykis priklauso nuo irklavimo stiliaus (H=8,6; p=0,013).
Akademinio irklavimo grupėje santykis lygus 1,22 (0,76 – 2,18), kas nurodo blogą balansą liemens lenkiamųjų ir tiesiamųjų raumenų.
Baidarių irklavimo grupėje santykis lygus 1,02 (0,86 – 1,61), kas nurodo blogą balansą pagal vertinimo sistemą, tačiau santykis yra labai artimas 1.
Kanojų irklavimo grupėje santykis lygus 1,1 (0,88 – 1,64), kas nurodo blogą balansą tarp pilvo bei nugaros tiesiamųjų raumenų ištvermės
Lyginant pilvo ir nugaros tiesiamųjų raumenų statinėsištvermės santykį tarp grupių gautas statistiškai reikšmingas skirtumas tarp akademinio ir baidarių irklavimo grupių (H=12,5; p=0,003).
Tarp akademinio ir kanojų irklavimo bei kanojų ir baidarių irklavimo statistiškai reikšmingo skirtumo nębuvo (p>0,05).
21 pav. Pilvo ir nugaros tiesiamųjų raumenų statinės ištvermės santykių rezultatai tarp grupių. * - statistiškai reikšmingas skirtumas tarp grupių (p<0,05)
Kairės ir dešinės pusių liemens raumenų statinės ištvermės rezultatų palyginimas.
Norint įvertinti šoninių liemens raumenų balansą tarp abiejų pusių reikia nustatyti, ar testų atlikimo rezultatų santykis yra priimamas kaip geras. Balansas laikomas geru, kai santykis yra 1 arba nutolęs nuo jo per 0,05 padalą į didesnę ar mažesnę pusę.
Nustačius liemensšoninių raumenų statinės ištvermės santykį gauti rezultatai rodo, jog santykis nepriklauso nuo irklavimo stiliaus ir tarp grupių nesiskiria (p>0,05).
Akademinio irklavimo grupėje santykis lygus 0,93 (0,83 – 1,26), kas nurodo gerą balansą tarp kairės ir dešinės pusių šoninių liemens raumenų ištvermės.
Baidarių irklavimo grupėje santykis lygus 0,95 (0,91 – 1,13), kas nurodo gerą balansą tarp kairės ir dešinės pusių šoninių liemens raumenų ištvermės.
Kanojų irklavimo grupėje santykis lygus 1,04 (0,91 – 1,09), kas nurodo gerą balansą tarp kairės ir dešinės pusių šoninių liemens raumenų ištvermės.
22 pav. Kairės ir dešinės pusių liemens raumenų statinės ištvermės santykių rezultatai tarp grupių
Kairės ir dešinės pusių (atskirai) šoninių liemens ir nugaros tiesiamųjų statinės raumenų ištvermės rezultatų palyginimas.
Norint įvertinti šoninių liemensir nugaros raumenų statinės ištvermės balansą tarpusavyje reikia nustatyti, ar testų atlikimo rezultatų santykis yra priimamas kaip geras. Balansas laikomas geru, kai santykis mažesnis už 0,75 – nugara turi būti 25 proc. ištvermingesnė už kiekvieną liemens pusę atskirai.
Nustačius kairės pusės šoninių liemens ir nugaros raumenų statinės ištvermės santykį gauti rezultatai rodo, jog santykis priklauso nuo irklavimo stiliaus (H=6,7; p=0,036).
Akademinioirklavimo grupėje santykis lygus 0,44 (0,31 – 0,81), kas nurodo gerą balansą tarp kairės pusės šoninių liemens ir nugaros raumenų statinėsištvermės.
Baidarių irklavimo grupėje santykis lygus 0,5 (0,47 – 0,65), kas nurodo gerą balansą tarp kairės pusės šoninių liemens ir nugaros raumenų statinėsištvermės.
Kanojų irklavimo grupėje santykis lygus 0,59 (0,39 – 0,93), kas nurodo gerą balansą tarp kairės pusės šoninių liemens ir nugaros raumenų statinėsištvermės.
Lyginant kairės pusės šoninių liemens ir nugaros raumenų statinės ištvermėssantykį tarp grupių gautas statistiškai reikšmingas skirtumas tarp akademinio ir kanojų irklavimo grupių (H=-11,24; p=0,01). Tarp akademinio ir baidarių irklavimo bei kanojų ir baidarių irklavimo statistiškai reikšmingo skirtumo nebuvo (p>0,05).
23 pav. Kairės pusės šoninių liemens ir nugaros raumenų statinės ištvermės santykių rezultatai tarp grupių. * - statistiškai reikšmingas skirtumas tarp grupių (p<0,05)
Nustačius dešinės pusės šoninių liemens ir nugaros raumenų statinės ištvermės santykį gauti rezultatai rodo, jog santykis nepriklauso nuo irklavimo stiliaus (p>0,05).
Dešinės pusės šoninių liemens ir nugaros raumenų statinės ištvermės santykis akademinio irklavimo grupėjelygus 0,47 (0,28 – 0,94), kas nurodo gerą balansą tarp kairės pusės šoninių liemens ir nugaros raumenų statinės ištvermės.
Baidarių irklavimo grupėje santykis lygus 0.53 (0,47 – 0,60), kas nurodo gerą balansą tarp dešinės pusės šoninių liemens ir nugaros raumenų statinės ištvermės.
Kanojų irklavimo grupėje santykis lygus 0,56 (0,4 – 0,85), kas nurodo gerą balansą tarp dešinės pusės šoninių liemens ir nugaros raumenų statinės ištvermės.
24 pav. Dešinės pusės šoninių liemens ir nugaros raumenų statinės ištvermės santykių rezultatai tarp grupių
3.3. Liemens stabilumo vertinimas jauno amžiaus irkluotojų tarpe
Liemens stabilumo vertinimas gulint ant nugaros atliekant vienos šlaunies tiesimą.
Norint įvertinti liemens stabilumą tiriamojo, gulinčio ant nugaros su manžete pakišta po juosmeniu, prašoma atlikti judesius su kuo mažiau liemens svyravimų. Stabilumo testas laikomas teigiamu, kai spaudimas pakyla daugiausiai 10 mm Hg, testas neigiamas, kai spaudimas pakyla daugiau 10mm Hg arba krenta žemiau pradinės padėties
Įvertinus liemens stabilumą atliekant kairės šlaunies tiesimągauti rezultatai rodo, jog stabilumas nepriklauso nuo irklavimo stiliaus ir tarp grupių nesiskiria (p>0,05).
Akademinio irklavimo grupėjestabilumo testo metu spaudimas į manžetę vidutiniškai kito 11 (2 - 32) mm Hg, kas nurodo blogą liemens stabilumą atliekant kairės šlaunies tiesimą.
Baidarių irklavimo grupėje spaudimas į manžetę vidutiniškai kito 10 (4 - 20) mm Hg, kas nurodo blogą liemens stabilumą atliekant kairės šlaunies tiesimą.
Kanojų irklavimo grupėje vidutinis spaudimo pokytis lygus 10,25 (7 - 18) mm Hg, kas nurodo blogą liemens stabilumą atliekant kairės šlaunies tiesimą.
25 pav. Spaudimo į manžetę pokytis atliekant kairės šlaunies tiesimą gulint tarp grupių Įvertinus liemens stabilumą atliekant dešinės šlaunies tiesimą gauti rezultatai rodo, jog stabilumas nepriklauso nuo irklavimo stiliaus ir tarp grupių nesiskiria (p>0,05).
Atliekant dešinės šlaunies tiesimąakademinio irklavimo grupėje stabilumo testo metu spaudimas į manžetę vidutiniškai kito 11,5 (1 – 22) mm Hg, kas nurodo blogą liemens stabilumą atliekant dešinės šlaunies tiesimą.
Baidarių irklavimo grupėje spaudimas į manžetę vidutiniškai kito 11,33 (4 - 21) mm Hg, kas nurodo blogą liemens stabilumą atliekant dešinės šlaunies tiesimą.
Kanojų irklavimo grupėje vidutinis spaudimo pokytis lygus 10,8 (7 - 17) mm Hg, kas nurodo blogą liemens stabilumą atliekant dešinės šlaunies tiesimą.
26 pav. Spaudimo į manžetę pokytis atliekant dešinės šlaunies tiesimą gulint tarp grupių
Liemens stabilumo gulint ant nugaros atliekant vienos šlaunies rotaciją.
Įvertinus liemens stabilumą atliekant kairės šlaunies rotacijągauti rezultatai rodo, jog stabilumas nepriklauso nuo irklavimo stiliaus ir tarp grupių nesiskiria (p>0,05).
Akademinio irklavimo grupėje stabilumo testo metu spaudimas į manžetę vidutiniškai kito 6 (4 - 22) mm Hg, kas nurodo gerą liemens stabilumą atliekant kairės šlaunies rotaciją.
Baidarių irklavimo grupėje spaudimas į manžetę vidutiniškai kito 10 (3 - 14) mm Hg, kas nurodo blogą liemens stabilumą atliekant kairės šlaunies rotaciją.
Kanojų irklavimo grupėje vidutinis spaudimo pokytis lygus 10,75 (7 - 19) mm Hg, kas nurodo blogą liemens stabilumą atliekant kairės šlaunies rotaciją.
27 pav. Spaudimo į manžetę pokytis atliekant kairės šlaunies rotaciją gulint tarp grupių Įvertinus liemens stabilumą atliekant dešinės šlaunies rotaciją gauti rezultatai rodo, jog stabilumas nepriklauso nuo irklavimo stiliaus ir tarp grupių nesiskiria (p>0,05).
Akademinio irklavimo grupėje stabilumo testo metu spaudimas į manžetę vidutiniškai kito 7,8 (2 - 26) mm Hg, kas nurodo gerą liemens stabilumą atliekant dešinės šlaunies rotaciją.
Baidarių irklavimo grupėje spaudimas į manžetę vidutiniškai kito 10,2 (5 - 18) mm Hg, kas nurodo blogą liemens stabilumą atliekant dešinės šlaunies rotaciją.
Kanojų irklavimo vidutinis spaudimo pokytis lygus 9 (4 - 21) mm Hg, kas nurodo gerą liemens stabilumą atliekant dešinės šlaunies rotaciją.
28 pav. Spaudimo į manžetę pokytis atliekant dešinės šlaunies rotaciją gulint tarp grupių
Liemens stabilumo vertinimas gulint ant nugaros atliekant abiejų šlaunų lenkimą vienu metu.
Įvertinus liemens stabilumą atliekant abiejų šlaunų lenkimą vienu metu gauti rezultatai rodo, jog stabilumas nepriklauso nuo irklavimo stiliaus ir tarp grupių nesiskiria (p>0,05).
Akademinio irklavimo grupėje stabilumo testo metu spaudimas į manžetę vidutiniškai kito 12,7 (2 - 28) mm Hg, kas nurodo blogą liemens stabilumą atliekant abiejų šlaunų lenkimą vienu metu.
Baidarių irklavimo grupėje spaudimas į manžetę vidutiniškai kito 9,33 (2 - 18) mm Hg, kas nurodo gerą liemens stabilumą atliekant abiejų šlaunų lenkimą vienu metu.
Kanojų irklavimo grupėje vidutinis spaudimo pokytis lygus 10,25 (5 - 17) mm Hg, kas nurodo blogą liemens stabilumą atliekant abiejų šlaunų lenkimą vienu metu.
29 pav. Spaudimo į manžetę pokytis atliekant abiejų šlaunų lenkimą gulint tarp grupių
3.4. Sąsajos tarp nugaros skausmo, liemens raumenų ištvermės ir liemens
stabilumo
3.4.1. Sąsajos tarp nugaros skausmo, liemens raumenų ištvermės ir liemens
stabilumo akademinio irklavimo grupėje
Analizuojant rodiklių sąsajas akademinio irklavimo grupėje nustatyta statistiškai reikšmingų koreliacijų (p<0,05).
Tarp pilvo ir nugaros tiesiamųjų raumenų statinės ištvermės santykio ir skausmo intensyvumo nustatytas statistiškai reikšmingas tiesioginis vidutinio stiprumo ryšys (r=0,601;p=0,023).
Tarp kairės pusės šoninų liemens raumenų ir nugaros tiesiamųjų raumenų statinės ištvermės santykio ir skausmo intensyvumo nustatytas statistiškai reikšmingas tiesioginis vidutinio stiprumo ryšys (r=0,673;p=0,008), tarp dešinės pusės liemens bei nugaros raumenų statinės ištvermės santykio ir skausmo intensyvumo taip pat nustatytas statistiškai reikšmingas tiesioginis stiprus ryšys (r=0,731;p=0,008).
Tarp pilvo ir nugaros tiesiamųjų raumenų statinės ištvermės santykio bei dešinės pusės šoninių liemens ir nugaros tiesiamųjų raumenų ištvermės santykio nustatytas statistiškai
reikšmingas tiesioginis vidutinio stiprumo ryšys (r=0,670;p=0,009). Tarp pilvo ir nugaros tiesiamųjų raumenų statinės ištvermės santykio bei dešinės ir kairės pusių šoninių liemens raumenų ištvermės santykio nustatytas statistiškai reikšmingas atvirkštinis stiprus ryšys (r=-0,752;p=0,002). Tarp kairės pusės šoninių liemens ir nugaros tiesiamųjų raumenų statinės ištvermės santykio bei dešinės pusės šoninių liemens ir nugaros tiesiamųjų raumenų statinės ištvermės santykio nustatytas statistiškai reikšmingas tiesioginis stiprus ryšys (r=0,921;p=0,000).
Tarp dešinės ir kairės pusės šoninių liemens raumenų statinės ištvermės ir liemens stabilumo atliekant abiejų šlaunų lenkimą vienu metu nustatytas statistiškai reikšmingas atvirkštinis vidutinio stiprumo ryšys (r=-0,587;p=0,027). Tarp liemens stabilumo atliekant kairės ir dešinės šlaunies tiesimą nustatytas statistiškai reikšmingas tiesioginis stiprus ryšys (r=0,799;p=0,001). Tarp liemens stabilumo atliekant kairės ir dešinės šlaunies rotaciją nustatytas statistiškai reikšmingas tiesioginis vidutinio stiprumo ryšys (r=0,586;p=0,028).
1 lentelė. Sąsajos tarp rodiklių akademinio irklavimo grupėje (paryškintos statistiškai reikšmingos koreliacijos (p<0,05)) Skausmo intensyv umas (FRI) Pilvo – nugaros r. ištvermė s santykis Kairės p. šoninių – nugaros r. ištvermės santykis Dešinės p. šoninių – nugaros r. ištvermė s santykis Dešinės ir kairės p. šoninių r. ištvermės santykis Stabiluma s atliekant kairės šlaunies tiesimą Stabilumas atliekant dešinės šlaunies tiesimą Stabilumas atliekant dešinės šlaunies tiesimą Stabilumas atliekant dešinės šlaunies rotaciją Stabilumas atliekant abiejų šlaunų lenkimą S k au sm o in te n sy v u mas (F R I) 1,000 r= 0,601 p=0,023 r= 0,673 p=0,008 r= 0,731 p=0,008 r= -0,349 p=0,221 r= -0,019 p=0,948 r= -0,033 p=0,912 r= 0,284 p=0,325 r=0,270 p=0,350 r=0,209 p=0,472 P il v o – n u g ar o s r. išt ve rmės san ty k is 1,000 r= 0,486 p=0,078 r= 0,670 p=0,009 r= -0,752 p=0,002 r= 0,341 p=0,232 r= 0,355 p=0,212 r= 0,194 p=0,505 r= 0,335 p=0,541 r= 0,661 p=0,010 K ai rė s p. šo ni ni ų – n u g ar o s r. išt ve rmės san ty k is 1,000 r=0,921 p=0,000 r= -0,240 p=0,409 r= 0,280 p=0,333 r= 0,249 p=0,390 r= 0,145 p=0,622 r=0,194 p=0,507 r= 0,317 p=0,269 D eši nė s p. šo ni ni ų – n u g ar o s r. išt ve rmės san ty k is 1,000 r= -0,521 p=0,056 r= 0,282 p=0,329 r= 0,300 p=0,297 r= 0,165 p=0,573 r= 0,261 p=0,367 r=0,491 p=0,074 D eši nė s ir k ai rė s p. š on in ių r . išt ve rmės san ty k is 1,000 r= -0,117 p=0,691 r= -0,326 p=0,255 r= -0,349 p= 0,222 r= -0,340 p=0,234 r= -0,587 p= 0,027 S ta b il u m as at lie ka nt k ai rė s šl au ni es ti esi mą 1,000 r= 0,799 p=0,001 r= -0,253 p=0,384 r= -0,106 p=0,718 r= 0,411 p=0,145
