LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS MEDICINOS AKADEMIJA SLAUGOS FAKULTETAS SPORTO INSTITUTAS

MEDICINOS AKADEMIJA

SLAUGOS FAKULTETAS

SPORTO INSTITUTAS

MONIKA BRUŽIENĖ

5 – 6 KLASIŲ MOKSLEIVIŲ KŪNO LAIKYSENOS, LIEMENS RAUMENŲ

IŠTVERMĖS KAITA TAIKANT RAUMENŲ ELEKTROSTIMULIACIJĄ

PRATIMAIS” (valst. kodas 621B30003) baigiamasis darbas

Darbo vadovė

Dr. Vilma Mauricienė

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

MEDICINOS AKADEMIJA

SLAUGOS FAKULTETAS

SPORTO INSTITUTAS

TVIRTINU Slaugos fakulteto dekanė Prof. dr. Jūratė Macijauskienė

2016 m. sausio mėn. 6 d.

5 – 6 KLASIŲ MOKSLEIVIŲ KŪNO LAIKYSENOS, LIEMENS RAUMENŲ

IŠTVERMĖS KAITA TAIKANT RAUMENŲ ELEKTROSTIMULIACIJĄ

PRATIMAIS” (valst. kodas 621B30003) baigiamasis darbas

Darbo vadovė

Dr. Vilma Mauricienė 2016 m. sausio mėn. 6 d.

Recenzentė Darbą atliko

Doc. dr. Algė Daunoravičienė Magistrantė

2016 m. sausio mėn. 6 d. Monika Bružienė

2016 m. sausio mėn. 6 d.

TURINYS

SANTRAUKA ... 5

SUMMARY ... 7

SANTRUMPOS ... 10

ĮVADAS ... 11

DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI ... 13

1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 14

1.1. Taisyklingos kūno laikysenos apibrėžtys ... 14

1.2. Netaisyklinga kūno laikysena ir jos formos ... 15

1.3. Vaikų kūno laikysenos ypatumai ... 18

1.4. Moksleivių kūno laikysenos sutrikimų paplitimas ... 19

1.5. Pagrindinės moksleivių netaisyklingos laikysenos priežastys ir veiksniai ... 21

1.5.1. Neergonomiškos aplinkos poveikis moksleivių laikysenai ... 21

1.5.2. Nepakankamo fizinio aktyvumo poveikis kūno laikysenai ... 22

1.6. Laikysenos vertinimo metodai... 24

1.7. Laikysenos sutrikimų korekcija ... 25

1.7.1. Kineziterapija ... 25

1.7.2. Raumenų elektrostimuliacija ... 27

1.7.3. Raumenų elektrostimuliacijos taikymas kineziterapijos procedūros metu ... 28

2. TYRIMO METODAI IR ORGANIZAVIMAS... 30

2.1. Tyrimo organizavimas ... 30

2.2. Tiriamųjų kontingentas ... 32

2.3. Tyrimo metodai ... 32

2.3.1. Antropometrinių duomenų vertinimas ... 32

2.3.2. Anketinė tėvų apklausa ... 33

2.3.3. Kūno laikysenos vertinimas frontalioje ir sagitalioje plokštumose ... 33

2.4. Poveikio programa ... 37

2.5. Statistinė duomenų analizė ... 39

3. REZULTATAI ... 40

3.1. 5 – 6 klasių moksleivių kūno laikysenos ypatumai ... 40

3.1.1. Moksleivių kūno laikysenos vertinimas frontalioje plokštumoje ... 40

3.1.2. Moksleivių kūno laikysenos vertinimas sagitalioje plokštumoje ... 44

3.1.3. Moksleivių kūno laikysenos vertinimas horizontalioje plokštumoje ... 46

3.2. Tiriamųjų kūno laikysenos vertinimo rezultatų kaita trijose plokštumose taikant raumenų elektrostimuliaciją kineziterapijos metu ... 50

3.2.1. Pečių asimetrijos kaita vertinant laikyseną frontalioje plokštumoje ... 50

3.2.2. Tiriamųjų kūno laikysenos kaita sagitalioje plokštumoje ... 51

3.2.3. Tiriamųjų kūno laikysenos kaita horizontalioje plokštumoje ... 52

3.3. Tiriamųjų liemens raumenų statinės ištvermės rodiklių kaita taikant raumenų elektrostimuliaciją kineziterapijos metu ... 52

REZULTATŲ APTARIMAS ... 54

IŠVADOS ... 57

PRAKTINĖ REKOMENDACIJA ... 58

PARENGTŲ PUBLIKACIJŲ SĄRAŠAS ... 59

LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 60

SANTRAUKA

Bružienė M. 5 – 6 klasių moksleivių kūno laikysenos, liemens raumenų ištvermės kaita taikant raumenų elektrostimuliaciją, magistranto baigiamasis darbas / mokslinė vadovė dr. Vilma Mauricienė; Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Slaugos fakultetas, Sporto institutas. – Kaunas, 2016, – 67 p.

Darbo tikslas - įvertinti 5 – 6 klasių moksleivių kūno laikysenos ir liemens raumenų ištvermės ypatumus bei jų kaitą taikant raumenų elektrostimuliaciją kineziterapijos užsiėmimų metu.

Darbo uždaviniai:

1. Įvertinti moksleivių kūno laikysenos ypatumus frontalioje, sagitalioje ir horizontalioje

plokštumose.

2. Įvertinti moksleivių pečių asimetrijos kaitą frontalioje plokštumoje, taikant raumenų

elektrostimuliaciją kineziterapijos užsiėmimų metu.

3. Įvertinti moksleivių kūno laikysenos kaitą sagitalioje plokštumoje, taikant raumenų

elektrostimuliaciją kineziterapijos užsiėmimų metu.

4. Įvertinti moksleivių kūno laikysenos kaitą horizontalioje plokštumoje, taikant raumenų

elektrostimuliaciją kineziterapijos užsiėmimų metu.

5. Įvertinti moksleivių liemens raumenų ištvermės rodiklių kaitą taikant raumenų

elektrostimuliaciją kineziterapijos užsiėmimų metu.

Tyrimo metodika. 5 – 6 klasių moksleivių kūno laikysenos ištyrimas buvo atliktas Kėdainių miesto J. Paukštelio progimnazijoje. Tyrime dalyvavo 72 moksleiviai (36 berniukai ir 36 mergaitės). Laikysenai vertinti naudojome skoliometrą ir Contemplas vaizdo analizės sistemą. Iš 72 ištirtų 5 – 6 klasių moksleivių, atrinkome vaikus, kurie turėjo pečių asimetrinę laikyseną (n=30). Į atranką neįtraukėme vaikų, kurie turėjo dubens asimetriją frontalioje plokštumoje ir skoliozės požymių. Tėvams sutikus dalyvauti kineziterapijos programoje buvo surinkta tiriamoji grupė (n=13). Prieš ir po kineziterapijos programos buvo vertinama pečių asimetrijos kaita trijose plokštumose ir liemens raumenų statinės ištvermės kaita.

Išvados:

1. Frontalioje plokštumoje pečių padėties asimetriją turėjo keturi penktadaliai moksleivių, o dubens asimetriją vienas trečdalis moksleivių. Sagitalioje plokštumoje asimetrinė laikysena buvo būdinga dviems penktadaliams, o horizontalioje plokštumoje – vienam trečdaliui moksleivių. Nenustatyta statistiškai reikšmingo skirtumo tarp asimetrinės laikysenos dažnumo atsižvelgiant į moksleivių lytį. Nors trečdalio moksleivių tėvai mano, jog jų vaikų laikysena yra

gera, tačiau mūsų ištyrimo duomenys leidžia teigti, kad netaisyklinga laikysena būdinga ženkliai didesniam skaičiui vaikų.

2. Po kineziterapijos užsiėmimų, kurių metu buvo taikoma raumenų elektrostimuliacija, moksleivių laikysena frontalioje plokštumoje pagerėjo.

3. Po kineziterapijos užsiėmimų, kurių metu buvo taikoma raumenų elektrostimuliacija, moksleivių laikysena sagitalioje plokštumoje nepakito.

4. Po kineziterapijos užsiėmimų, kurių metu buvo taikoma raumenų elektrostimuliacija, moksleivių laikysena horizontalioje plokštumoje pagerėjo.

5. Po kineziterapijos užsiėmimų, kurių metu buvo taikoma raumenų elektrostimuliacija, moksleivių statinė liemens raumenų ištvermė pagerėjo.

SUMMARY

Bružienė M. 5 – 6th _{grade schoolchildrens‘ body posture, trunk muscle endurance changes}

applying neuromuscular electrical stimulation, master‘s thesis / supervisor dr. V. Mauricienė; Lithuanian University of Health Sciences, Faculty of Nursing, Institute of Sports. – Kaunas, 2016, s. 67.

The aim of the research – to evaluate the 5 – 6 th _{grade schoolchildrens‘ body posture, trunk}

muscle endurance peculiarities and their change applying neuromuscular electrical stimulation during physical therapy sessions.

The goals of the research:

1. To evaluate the schoolchildrens‘ postural peculiarities in the frontal, sagittal and horizontal planes.

2. To evaluate schoolchildrens‘ shoulders asymmetry alterations in frontal plane applying neuromuscular electrical stimulation during physical therapy sessions.

3. To evaluate schoolchildrens‘ postural alterations in sagittal plane applying neuromuscular electrical stimulation during physical therapy sessions.

4. To evaluate schoolchildrens‘ postural alterations in horizontal plane applying neuromuscular electrical stimulation during physical therapy sessions.

5. To evaluate schoolchildrens‘ trunk muscle endurance alterations applying neuromuscular electrical stimulation during physical therapy sessions.

The methods of the research. 5 – 6 th grade students postural examination was conducted in Kėdainiai J. Paukštelis progymnasium. The study included 72 students (36 boys and 36 girls). We used scoliometer and Contemplas image analysis system for postural assessment. After the posture assessment, we selected the children which had shoulder asymmetric posture (n=30). The sample did not include children which have had pelvic asymmetry in the frontal plane and signs of scoliosis. Parental consent to participate in physical therapy program was acquired for physical therapy application group (n=13). The shoulder asymmetry alteration in all three planes and also trunk muscle endurance alterations were evaluated before and after physical therapy program.

Conclusions:

1. The shoulder asymmetry in frontal plane had four – fifths of the schoolchildrens, and pelvic asymmetry – one-third of schoolchildrens. The asymmetry in sagittal plane was established in two-fifths, asymmetry in the horizontal plane – in one third of schoolchildrens. No statistically significant difference between the incidence of asymmetry with regard to schoolchildrens‘

gender was observed. One – third parents stated that their children's posture is good, but our testing showed the greater asymmetry prevalence.

2. After the physical therapy sessions with neuromuscular electrical stimulation application, schoolchildrens‘ in the frontal plane asymmetric posture decreased.

3. After the physical therapy sessions with neuromuscular electrical stimulation application, schoolchildrens‘ sagittal curve asymmetry in the sagittal plane remained unchanged.

4. After the physical therapy sessions with neuromuscular electrical stimulation application, schoolchildrens‘ asymmetric in the horizontal plane posture decreased.

5. After the physical therapy sessions with neuromuscular electrical stimulation, static endurance of schoolchildrens‘ body trunk muscle increased.

PADĖKA

Dėkoju magistro darbo vadovei dr. Vilmai Mauricienei už idėjas, nuoširdžią pagalbą, pastabas, puikų vadovavimą bei kantrybę ruošiant magistro baigiamąjį darbą. Dėkoju už pagalbą vykdant moksleivių ištyrimą.

Dėkoju doc. dr. Kristinai Berškienei už konsultacijas, nuoširdžią pagalbą ir korekcijas pateikiant tyrimo rezultatus.

Dėkoju Kėdainių miesto rajono visuomenės sveikatos biuro direktorei Danguolei Avižiuvienei už organizaciją atliekant mokslinį tyrimą. Dėkoju Kėdainių J. Paukštelio progimnazijos direktorei Danutei Vitauskienei už suteiktą galimybę atlikti mokslinį tyrimą.

SANTRUMPOS

KMI – kūno masės indeksas RES – raumenų elektrostimuliacija

ĮVADAS

Vaikų sveikatos profilaktinių patikrinimų duomenys rodo, kad kasmet vis daugiau nustatoma moksleivių turinčių laikysenos sutrikimų. Netaisyklinga laikysena – tai vienas iš neigiamų veiksnių lemiančių augančio ir bręstančio vaiko sveikatą bei vystymąsi (McEvoy & Grimmer, 2005). Dažniausiai ydinga laikysena formuojasi dėl nepakankamo raumenų išsivystymo, raumenys linkę greitai pavargti – ypač, kai ilgesnį laiką kūnui tenka išbūti vienoje padėtyje: ilgai sėdint mokykliniame suole, ruošiant pamokas namuose, ilgai žiūrint televizorių ir sėdint prie kompiuterio. Pasak kitų autorių netaisyklingos laikysenos sutrikimai atsiranda dėl silpnų raumenų, menkos liemens raumenų ištvermės, sumažėjusios judesių amplitudės ir sumažėjusio raumenų paslankumo (Arcinavičius ir kt., 2005). Kiti autoriai tyrinėję ikimokyklinio amžiaus vaikų fizinį aktyvumą ir kūno laikyseną, pastebėjo, kad viena iš pagrindinių priežasčių asimetrinei kūno laikysenos formavimuisi yra nepakankamas vaikų fizinis aktyvumas. Genetika, aplinka, socioekonominiai veiksniai, psichoemocinė būklė – vidiniai ir išoriniai veiksniai, lemia kūno laikysenos sutrikimų formavimąsi (Penha et al., 2008).

Ryškiausias vaikų laikysenos kitimas stebimas prieš lytinį brendimą ir jo metu. Autoriai teigia, kad mergaitėms laikysenos sutrikimai diagnozuojami 9 – 10 amžiaus metais, nes mergaitės anksčiau bręsta negu berniukai. Laikysenos sutrikimai berniukams nustatomi 11 – 13 metų amžiaus. Mokyklinis amžius yra svarbus laikysenos formavimuisi, nes šiuo laikotarpiu moksleiviai sparčiai auga ir intensyviai formuojasi griaučių – raumenų sistema (Dadelienė, 2006).

Būtina kuo anksčiau nustatyti netaisyklingos laikysenos pakitimus bei pritaikyti tinkamą korekcijos programą. Vertinant vaikų kūno laikysenos ypatumus siūloma daug įvairių laikysenos vertinimo metodų. Vaikų kūno laikysenos vertinimui dažniausiai naudojamas fotografinis metodas, analizuojamos fotografijos sagitalioje ir frontalioje plokštumose (McEvoy, 2005). Daug tyrimų atliekama vertinant laikyseną pagal W. W. K. Hoeger vizualinę laikysenos vertinimo metodiką. Mokslininkų teigimu, atliekant Adamo testą naudojant skoliometrą išmatuojama liemens rotacija, kuria galima objektyviai įvertinti stuburo linkių pakitimus ir netaisyklingos laikysenos progresavimą (Paukštys ir Vasiliauskienė, 2006).

Diagnozavus netaisyklingą laikyseną taikomos įvairios gydymo programos. Koreguojant laikysenos sutrikimus taikomos kineziterapijos procedūros su įvairiomis priemonėmis, atliekama kineziterapija vandenyje, masažai bei elektrostimuliacijos procedūros. Atliekama nemažai mokslinių tyrimų analizuojančių tinkamiausias gydymo priemones koreguojant netaisyklingą laikyseną. Nemažai mokslinių tyrimų nagrinėjančių stuburo stabilizavimo pratimų įtaką bei pratimų su terapiniais kamuoliais, kineziterapiją vandenyje taikymą laikysenos korekcijai stiprinant liemens raumenų ištvermę, stuburo paslankumą bei pusiausvyrą (Malatova et al., 2007; Fragala-Pinkham et al., 2010).

Darbo aktualumas. Mokslinių darbų analizuojančių raumenų elektrostimuliacijos taikymą kineziterapijos metu koreguojant laikysenos sutrikimus neradome, todėl buvo aktualu išanalizuoti kūno laikysenos ir raumenų statinės ištvermės rodiklių kaitą taikant raumenų elektrostimuliaciją atliekant laikyseną koreguojančius pratimus. Lietuvoje atliktų tyrimų, kuriuose RES procedūros taikomos kineziterapijos procedūros metu koreguojant laikyseną nebuvo rasta. Todėl nuspręsta atlikti tyrimą, remiantis hipoteze: taikant RES kartu su laikyseną koreguojančiais pratimais, pasiekiami geresni kūno laikysenos bei liemens raumenų ištvermės rezultatai.

DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI

Tyrimo tikslas – įvertinti 5 – 6 klasių moksleivių kūno laikysenos ir liemens raumenų ištvermės ypatumus bei jų kaitą taikant raumenų elektrostimuliaciją kineziterapijos užsiėmimų metu.

Uždaviniai:

1. Įvertinti moksleivių kūno laikysenos ypatumus frontalioje, sagitalioje ir horizontalioje

plokštumose.

2. Įvertinti moksleivių pečių asimetrijos kaitą frontalioje plokštumoje, taikant raumenų elektrostimuliaciją kineziterapijos užsiėmimų metu.

3. Įvertinti moksleivių kūno laikysenos kaitą sagitalioje plokštumoje, taikant raumenų elektrostimuliaciją kineziterapijos užsiėmimų metu.

4. Įvertinti moksleivių kūno laikysenos kaitą horizontalioje plokštumoje, taikant raumenų elektrostimuliaciją kineziterapijos užsiėmimų metu.

5. Įvertinti moksleivių liemens raumenų ištvermės rodiklių kaitą taikant raumenų elektrostimuliaciją kineziterapijos užsiėmimų metu.

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. Taisyklingos kūno laikysenos apibrėžtys

Daugelis mokslininkų, atliekantys mokslinius tyrimus, laikyseną apibūdina skirtingais apibrėžimais. Laikysena pradeda formuotis nuo gimimo ir keičiasi per visą gyvenimą. Didžiausias kūno laikysenos kitimas stebimas per spartų augimo laikotarpį, kai vienos struktūros sparčiai auga ir formuojasi, o kitos nespėja, todėl atsiranda laikysenos sutrikimų (Latalski et al., 2013). Tarp 7 – 12 metų amžiaus organizmas pasiekia augimo piką, kai sparčiai keičiasi vaiko fiziologija (Penha et al., 2005). Kiti autoriai teigia, kad laikysena priklauso nuo įpročio. Žmogaus kūnas atlieka kompensacinę funkciją, kuri dažnai tampa netaisyklingos laikysenos priežastimi (Latalski et al., 2013). Pasak Ningthoujam (2014), laikysena atspindi individo gerovę, jo veiklą ir atitinkamą asmenybę.

Statinė laikysena apibūdinama kaip laikina pozicija (anlg. a temporary position). Statinę laikyseną žmogus išlaiko labai retai, nes yra daug veiksnių ir faktorių lemiančių laikysenos pokyčius (Solberg et al., 2007). Autoriai teigia, kad fizinį išsivystymą ir laikysenos modelį lemia paveldimumas, amžius, lytis, aplinkos sąlygos, socialinis ir ekonominis lygis, emocinė būsena, fizinis aktyvumas ir fiziologiniai pokyčiai dėl žmogaus augimo ir vystymosi (Solberg et al., 2007, Penha et al., 2005).

Esant taisyklingai laikysenai, nereikalingos papildomos pastangos išlaikyti kūną tam tikroje padėtyje, ji nevargina ir nesukelia skausmo. Kūno laikysena apibūdinama kaip individuali kūno padėtis, kai žmogus neįtempdamas raumenų stovėdamas tiesiai pečius atlošia atgal, priartina mentes arčiau stuburo, įtraukia pilvą ir laiko liemenį bei tiesiai išlaiko galvą (Cameron & Monroe, 2007).

Gera laikysena – pusiausvyra tarp griaučių ir raumenų sistemos. Tokia laikysena apsaugo svorį laikančias struktūras nuo traumų ir deformacijų nepriklausomai nuo kūno padėties t.y. stovint, sėdint ar gulint. Bloga laikysena – netaisyklinga atskirų dalių sąveika. Kai mažėja raumenų aktyvumas, o tai didina raumenų apkrovimą svorį laikančioms struktūroms, mažėja kūno pusiausvyros ekonomiškumas virš atramos pagrindo (Penha et al., 2005).

Literatūroje autoriai pateikia optimalios laikysenos apibrėžimą: nuolatinė sveikatos gerovė, kurią sudaro sveika skeleto struktūra, minkštųjų audinių vientisumas (Solberg et al., 2007).

Taisyklinga kūno laikysena laikoma svarbiu rodikliu kaulų – raumenų sistemai. Iš taisyklingos vertikalios laikysenos galima spręsti, jog raumenų – skeleto sistema yra sveika (Furian et al., 2013). Taisyklinga laikysena turi svarbią reikšmę ne tik išorinei sveikatai, bet ir vidaus organų būklei. Raumenų veiklos ekonomiškumas užtikrina vidaus organų veiklą, o sąnariai optimaliai yra apkraunami (Paknys, 2011). Raumenų ir griaučių pusiausvyra apsaugo kūną ir sąnarius nuo perkrovos, traumų, užtikrina optimalią raumenų veiklą ir maksimalų komfortą krūtinės ląstos ir pilvo ertmės

organams. Dėl taisyklingos laikysenos stuburo segmentai apkraunami optimaliai, saugiai, taip tausojama energija (Claus et al., 2009; Mac Thiong et al., 2011).

1.2.

Netaisyklinga kūno laikysena ir jos formos

Netaisyklinga kūno laikysena – vienas iš rizikos veiksnių, turintis įtakos augančio individo esamai ir būsimai sveikatai (McEvoy & Grimmer, 2005). Griaučių – raumenų sistemos funkcionavimo sutrikimai, pasireiškiantys netaisyklinga stuburo padėtimi, išryškėja vaiko augimo periodu, dažniausiai brendimo laikotarpiu. Dėl įvairių įgimtų skeleto defektų, nepakankamo fizinio aktyvumo, mitybos, žalingų įpročių, ergonomiškai nepritaikytų mokymosi ir poilsio vietų nukenčia griaučių – raumenų sistemos funkcinis pajėgumas (Johnson, 2008). Socialinis tėvų statusas turi įtakos vaikų kūno laikysenos sutrikimams. Tai gali būti viena iš priežasčių, kad tėvai mažai skiria dėmesio vaikų laisvalaikiui (Protić et. al., 2011).

Kaulų – raumenų sistemοs vystymąsi neigiamai veikia išοrinės aplinkos sąlygοs:

 netaisyklingas sėdėjimas (susikūprinus, šοnu prie pernelyg aukštο ar žemo stalο, nepritaikytų vaikο ūgiui, vieną koją užkėlus ant kitos);

 darbο vietοs blogas apšvietimas;

 netaisyklingas stοvėjimas (ant vienοs kojοs, perkreipus dubenį);

 sunkių daiktų (krepšių, rankinių) nešiojimas ant vienο peties ar viena ranka;

 netaisyklingas gulėjimas (ant šonο, susirietus, ankštoje, pernelyg minkštoje bei įdubusiοje lovοje, ant didelės pagalvės);

 judėjimo stoka.

Laikysenos sutrikimai galimi sagitalinėje, frontalinėje plokštumose. Sagitalinėje plokštumoje laikysenos sutrikimai susiję su stuburo fiziologinių linkių padidėjimu arba sumažėjimu.

Išskiriamos trys netaisyklingos laikysenos formos sagitalinėje plokštumoje (Solberg et al., 2007):

 Kifozinė laikysena. Stebima ryški juosmens ir kaklo lordozė, nugaros kifozė ir ypač išryškėjusi pakumpusi nugara, pečiai ir galva palinkę į priekį. Krūtinės raumenys sutrumpėję, silpni viršutiniai nugaros raumenys bei mentės pritraukėjai. Padidėjęs krūtininės stuburo dalies fiziologinis linkis. Dubens pasvirimo kampas padidėjęs, mentės atsikišusios.

 Lordozinė laikysena. Ryškus juosmens linkis, kai liemens – dubens kampas yra daugiau kaip 60 laipsnių moterims ir 55 laipsniai vyrams, atsikišę pilvas ir sėdmenys, atlošta viršutinė liemens dalis, būdinga kelio sąnario hiperekstenzija. Ši laikysena susiformuoja, kai padidėja

krūtininės stuburo dalies kifozė ir juosmens bei kaklo lordozė. Apvaliai įgaubtos nugaros forma susijusi su dubens pasvirimo kampo padidėjimu, kuri padidina juosmens išlinkimą į priekį bei krūtininį išlinkimą. Stuburo tiesieji raumenys įsitempę ir silpni, priekiniai krūtinės ląstos raumenys ir raiščiai sutrumpėję, pečiai palinkę į priekį.

 Plokščia nugara. Ši laikysenos forma susiformuoja sumažėjus fiziologiniams stuburo linkiams. Sumažėjus dubens pasvirimo kampui, beveik visiškai išnyksta juosmens lordozė. Nugaros raumenys silpni, mentės atsikišusios, krūtinės ląsta suplokštėjusi.

1 2 3

1 pav. Laikysenos formos sagitalioje plokštumoje (1 – kifozinė laikysena, 2 – lordozinė laikysena, 3 – plokščia nugara) (Solberg et al., 2007)

Laikysenos sutrikimai frontalinėje plokštumoje dažniausiai vadinami asimetrine laikysena. Mokslininkai nurodo deformacijos požymius: asimetrinė menčių, klubų padėtis, nevienodi trikampiai tarp nuleistų rankų ir liemens linijos, stuburo krypimas frontalinėje plokštumoje, stuburo slankstelių rotacija ir šonkaulinė kuprelė, kuri matoma pasilenkus į priekį (Adaškevičienė, 2008). Manoma, kad ryškiau išreikšta laikysenos asimetrija dažnai yra susijusi su didesniu griaučių – raumenų sistemos sutrikimu – skolioze (Parent, et. al., 2005).

Skoliozė – stuburo iškrypimas į šoną frontalioje plokštumoje. Sergant skolioze matomi morfologiniai stuburo slankstelių, raiščių ir raumenų pakitimai. Stuburo iškrypimas būdingas 5 – 15 metų vaikams ir dažniausiai nustatomas mergaitėms negu berniukams, dėl mergaičių mažesnio fizinio aktyvumo. Mokyklinės skoliozės atsiranda dėl silpnų, menkai išsivysčiusių raumenų ir dėl netaisyklingos laikysenos sėdint mokykliniame suole, nešant kuprinę ant vieno peties (Balčiūnienė, 2009).

1. „C“ formos skoliozė – yra būdingas stuburo krypimas į vieną pusę. Krypimas gali būti tam tikroje stuburo srityje, pvz. krūtinės ląstos dalyje krypimas į kairę pusę (pav. 2.1) (Solberg et al., 2007).

Yra keletas bendrų būdingų „C“ formos skoliozei simptomų, kuriuos galima nustatyti apžiūros metu (Lewis, 2012, Solberg et al., 2007):

 Nevienodas pečių aukštis: vienas petis yra aukščiau už kitą.  Nevienodas menčių atstumas nuo stuburo vertikalios linijos.  Viena iš menčių yra atsikišusi labiau nei kita.

 Krūtinės ląstos iškrypimas į kurią nors vieną pusę.

 Nevienodas atstumas tarp nuleistų rankų ir liemens: ranka nukrypimo pusėje yra arčiau liemens.

 Vienos pusės dubens klubakaulio skiauterė yra aukščiau negu kita.  Viena koja gali būti trumpesnė už kitą.

2. „S“ formos skoliozei būdingas stuburo nukrypimas nuo vidurio linijos dvejose stuburo srityse, pvz. viršutinis stuburo krypimas krūtinės ląstos dalyje į dešinę ir žemiau stuburo nukrypimas į kairę pusę juosmens srityje (pav. 2.2.) (Solberg et al., 2007).

2.1. pav. „C“ formos skoliozė (Solberg et al., 2007) 2.2. „S“ formos skoliozė (Solberg et al., 2007) Pagal stuburo iškrypimo pobūdį ir morfologinius pakitimus skoliozė būna trijų laipsnių (Kratenοva et al., 2007):

 I laipsnio skoliozė – stuburο iškrypimas su nežymiu stuburo slankstelių rotacija aplink savο išilginę ašį, talijοs trikampių (kurie susidarο tarp liemens šono ir nuleistοs rankοs) asimetrija, nevienοda mentės kampų padėtis, keterinių ataugų nukrypimas į šonus. Nustatant Cοbbo kampą siekia iki 20 laipsnių.

 II laipsnio skoliozė – būdinga krūtinės ląstοs defοrmacija, asimetrinė dubens padėtis. Cobbο kampas išmatuojamas iki 40 laipsnių.

 III laipsnio skoliozėm – stuburo iškrypimas su ryškiu tοrsiu. Ryški nugaros ilgųjų raumenų vοlelių asimetrija, slankstelių rotacija. Cοbbo kampas nustatomas didesnis kaip 40 laipsnių.

1.3.

Vaikų kūno laikysenos ypatumai

Pastaraisiais metais vaikų kūno laikysena vis labiau kelia susirūpinimą tėvams, mokytojams bei medicinos specialistams. Medicinos specialistai pastebi, kad šių dienų vaikų laikysena yra labiau sutrikusi negu lyginant vertinimo rezultatus su ankstesniais metais (Poussa et al.,2005).

Atlikti tyrimai įrodo, kad augimo amžius tarp lyčių turi įtakos kūno laikysenai. M. Poussa (2005) atliko tyrimą, kurio metu ištyrė vaikus tarp vienuolikos ir keturiolikos metų ir Widhe (2001) ištyrė vaikus nuo penkerių iki šešerių metų ir dar kartą penkiolikos metų. Šie atlikti tyrimai parodė, kad augimo greitis mergaičių yra dviem metams anksčiau negu berniukams (Poussa et al.,2005; Widhe et al., 2001). Ryškiausias vaikų laikysenos kitimas stebimas prieš lytinį brendimą ir jo metu. Autoriai teigia, kad mergaitėms laikysenos sutrikimai diagnozuojami 9 – 10 amžiaus metais, nes mergaitės anksčiau bręsta negu berniukai. Laikysenos sutrikimai berniukams nustatomi 11 – 13 metų amžiaus, kadangi šiais augimo metais berniukams prasideda brendimo laikotarpis (Protić, G. B. et. al., 2013).

Svarbu įvertinti laikyseną 7 – 14 vaiko augimo metais, nes šiuo laikotarpiu yra lengviausia atrasti laikysenos pakitimų priežastis bei veiksnius ir koreguoti netaisyklingą laikyseną (Kandratavičiūtė ir kt., 2007, Protić et. al., 2011).

Laikysena priklauso nuo raumenų fiziologinio išsivystymo. Laikysenos sutrikimų atsiranda, jeigu raumenys nepakankamai išsivystę, silpni ar nusilpę. Tačiau laikysenos sutrikimai gali atsirasti ir tada, kai tam tikros raumenų grupės yra pernelyg įtemptos ar įsitempusios ir dėl to griaučių – raumenų sistema priversta išsidėstyti netaisyklingai. Vaikams, turintiems gerai išsivysčiusius raumenis ir nestorą riebalinio audinio sluoksnį, rečiau susiformuoja ydinga laikysena. O tiems vaikams, kurių kūno sandaroje vyrauja silpni konstrukciniai elementai tokie kaip menkas raumenų audinys ir storas riebalinio audinio sluoksnis, yra labiau linkę į laikysenos sutrikimus (Owczarek, 2005).

Raumenų svoris sudaro 25 proc. viso vaiko svorio, todėl jeigu raumenys yra silpni, greitai pavargstama. Dėl šios priežasties negalėdamas išbūti vienoje padėtyje ilgai, vaikas pakeičia ją į kitą padėtį, kuri dažniausiai tampa netaisyklinga (Balčiūnienė, 2009). Taisyklingos laikysenos įpročiai yra svarbūs siekiant išvengti augančių kaulinių struktūrų apkrovos ir pokyčių raumenyse bei minkštuosiuose audiniuose (Arcinavičius ir kt., 2005).

1.4. Moksleivių kūno laikysenos sutrikimų paplitimas

Daugelis mokslininkų (Jele, 2011; Craggs, 2011; Furian, 2013; Mitova, 2014; Quka, 2015) teigia, kad moksleivių turinčių laikysenos sutrikimų skaičius didėja ir kelia vis didesnį sveikatos priežiūros institucijų susirūpinimą. L. Kandratavičiūtė (2007) taip pat pastebėjo, kad kasmet nustatoma vis daugiau moksleivių laikysenos sutrikimų ir amžiaus mažėjimo tendencija.

Pasak C. Jehlel (2011) net trečdalis pradinukų skundžiasi nugaros skausmu, tą patvirtino ir Wirth (2013) atliktas tyrimas apie laikysenos sutrikimų sukeltus nugaros skausmus. Pasak autoriaus (Kratenova, 2007) vaikai turintys blogą laikyseną skundžiasi galvos, kaklo ir juosmens skausmu. E. Niparavičienė (2006) nurodo vieną iš blogos laikysenos priežasčių – skausmą. Pasak autorės (Niparavičienė, 2006) nervų šaknelės užspaudimas juosmeninėje stuburo dalyje sukelia skausmą ir žmogus nesąmoningai pakeičia kūno padėtį, kad sumažintų skausmą. Z. Paseckienės (2012) teigimu 57,8 proc. mokyklinio amžiaus vaikų skundžiasi nugaros skausmu, o 33,7 proc. vaikų ir paauglių nugarą skauda vieną arba kelis kartus per savaitę. Skausmo pasireiškimas didėja su amžiumi ir būdingas daugiau mergaitėms nei berniukams (Paseckienė, 2012). K. Bačiulienė (2006), D. Minoo (2013), K. Salehzadeh (2015) taip pat pabrėžė, kad netaisyklinga laikysena yra daugybės nugaros negalavimų priežastis.

Lietuvos statistikos departamento pateiktuose statistiniuose duomenyse matyti, kad situacija keičiasi: nuo 2005 m. iki 2014 m. skoliozės atveju sumažėjo – nuo 17 080 iki 10 237, deformuojančios dorsopatijos atvejų – nuo 20 791 iki 12 122, tačiau nenormalios laikysenos atvejų padaugėjo – nuo 15 947 iki 18 509 (Lietuvos statistikos departamentas).

Skeleto – raumenų sistemos sutrikimus lemia spartus vaikų augimas tam tikrais periodais, ypač brendimo metu. Kauno miesto savivaldybės visuomenės sveikatos biuro duomenimis visose Kauno miesto mokyklinio ugdymo įstaigose užregistruota moksleivių, turinčių skeleto-raumenų sistemos sutrikimų. Kauno miesto bendrojo lavinimo mokyklų moksleivių profilaktinių sveikatos patikrinimo 2014 – 2015 metų duomenys parodė, kad skeleto – raumenų sistemos sutrikimų turinčių moksleivių skaičius 2014 metais nežymiai sumažėjo. Lyginant pagal metus 2012 metais sutrikimų užregistruota 39,3 proc. moksleivių, o 2014 metais 34,6 proc. moksleivių. Vertinant skeleto-raumenų sistemos sutrikimus pagal klases (amžių) nustatyta, kad daugiausia sutrikimų užregistruota tarp 6-8 klasių moksleivių (45 proc. turi sutrikimų šių klasių moksleiviai).

Atliktas tyrimas Kauno pradinėje mokykloje (n=123) tarp 7 – 8 metų amžiaus(69 mergaičių ir 54 berniukų) vaikų vertinant laikyseną vizualiai parodė, kad 13 proc. mergaičių ir 22 proc. berniukų laikysena buvo įvertinta labai gerai, 44 proc. mergaičių ir 46 proc. berniukų – gerai, 43 proc. mergaičių ir 32 proc. berniukų patenkinamai (Simonaitytė, 2015).

D. Stankutės atlikto tyrimo (n=1501, 765 (51 proc.) berniukai, 736 (49 proc.) mergaitės) Kauno raj. pradinio ugdymo mokyklose metu naudojant skoliometrą, vizualinį laikysenos vertinimo modelį, duomenis iš fotografijų, bei inklinometrą, metu nustatyta, kad daugiausiai buvo „patenkinamą“ ir „blogą“ laikyseną turinčių moksleivių. Taip pat buvo nustatyta, kad daugėja stuburo nukrypimų juosmeninėje ir krūtininėje stuburo dalyse.

Vilniuje atlikto moksleivių laikysenos įvertinimo tyrimo pagal Hoeger metodiką rezultatai parodė, kad moksleivių laikysena svyravo nuo 22 iki 48 balų (vidurkis 39,79±5,22 balo), o tai rodo, kad maksimalaus įvertinimo (50 balų) negavo nei vienas vaikas dalyvavęs tyrime. Blogą laikyseną (20-29 balai) turėjo tik 3 (2,9 proc.) vaikai, patenkinamą – 39 (37,9 proc.), gerą – 45 (43,7 proc.), puikią – tik 16 (15,5 proc.) vaikų (Raistenskis, 2012). Amžius įtakos laikysenai neturėjo, tačiau mergaičių laikysenos vidutinis įvertinimas skyrėsi nuo berniukų (atitinkamai: 38,96±5,54 balo – 40,69±4,74 balo).

Kauno miesto „Nemuno“ vidurinėje mokykloje atlikto tyrimo (n=109, 5 – 6 klasių moksleiviai, 57 (52,3 proc.) mergaitės ir 52 (47,7 proc.) berniukai), duomenimis nustatyta, kad 40,4 proc. visų tiriamųjų buvo nustatyta I laipsnio asimetrinė laikysena, 8 proc. skoliozės atvejų ir tik 20,2 proc. turėjo taisyklingą laikyseną, padidėjusią ir sumažėjusią stuburo krūtinės srities kifozę turėjo 31,3 proc. tiriamųjų vaikų (28,8 proc. berniukų ir 31,6 proc. mergaičių), juosmens srityje – 33 proc. (34,6 proc. berniukų ir 31,5 proc. mergaičių.). Sumažintą krūtinės kifozę turėjo 14,7 proc. vaikų ir 17,4 proc. – sumažintą juosmens lordozę. Padidėjusi krūtinės kifozė ir padidėjusi juosmens lordozė stebima atitinkamai 15,8 proc. ir 15,6 proc. vaikų (Kandratavičiūtė, 2007).

M. Poussa (2005) atlikto tyrimo duomenimis (n=430) krūtinės srities kifozė buvo ryškesnė tarp berniukų nei mergaičių. Atsižvelgiant į amžiaus tarpsnį reikšmingo skirtumo nenustatyta vertinant juosmens lordozę, tačiau lyginant mergaites ir berniukus, visose amžiaus grupėse tarp mergaičių buvo ryškesnė lordozė.

Brazilijoje atlikto tyrimo rezultatai (n=865) 8 – 15 metų amžiaus grupėse parodė, kad 16,6 proc. turėjo krūtinės kifozę, 27,9 proc. padidėjusią juosmens lordozę ir 33,2 proc. skoliozę (Quka, 2015).

Lichtenšteine atlikto tyrimo rezultatai (n=67) 6 – 11 metų amžiaus grupėse parodė, jog 2008 m. 55 proc., o 2010 m. 66,5 proc. vaikų turėjo laikysenos sutrikimų (Jehle1, 2011).

J. Kratenovo (2007) atlikto tyrimo duomenimis tarp 7, 11 ir 15 m. vaikų (N=3520) taip pat buvo nustatyta 38,3 proc. vaikų turinčių laikysenos sutrikimų. Dažniausiai tarp pasitaikančių sutrikimų – 50 proc. atsikišusių menčių, 32 proc. – padidėjusi juosmens lordozė, 31 proc. – apvalios nugaros laikysena. Stambule atlikto tyrimo tarp 11 – 15 metų amžiaus vaikų (n= 2 2070) rezultatai parodė, kad 304 vaikai turėjo skoliozės požymių (Colak, 2015).

Pagal atliktus tyrimus Lietuvoje ir užsienyje stebima, kad vaikų laikysenos sutrikimų skaičius išlieka gana didelis ir tai kelia vis didesnį susirūpinimą. Siekiant sumažinti šių problemų skaičių pirmiausia daugiau dėmesio skatinama atkreipti tėvams jų vaikų laikysenos vertinimui ir pastebėjus pakitimus kreiptis į specialistus.

1.5. Pagrindinės moksleivių netaisyklingos laikysenos priežastys ir veiksniai

1.5.1. Neergonomiškos aplinkos poveikis moksleivių laikysenai

Pagrindiniai veiksniai, turintys įtakos moksleivių netaisyklingos laikysenos formavimuisi: netinkamas mokyklinio suolo aukštis, kuprinės svoris, miegojimas ant minkšto pagrindo, nepakankamas fizinis aktyvumas (Adaškevičienė, 2008). R. Zumeras (2012), D. Minoo (2013) pabrėžė, kad kaulų ir raumenų pakenkimų formavimąsi įtakoja darbo kompiuteriu trukmė ir netinkamai įrengta darbo vieta, kuri ergonomiškai nepritaikyta vaikams bei paaugliams.

Nustatyta, kad vaikų ir paauglių laikysenai, nugaros skausmui, pečių skausmui turi įtakos kuprinių svoris. Netinkamas svorio paskirstymas nešant mokyklines kuprines, krepšius, sudaro sąlygas susiformuoti asimetrinei kūno laikysenai (Pereira et al., 2013). Laikysenos sutrikimai gali atsirasti dėl rankinių, kuprinių ir kitų krepšių svorio bei jų nešiojimo ant vieno peties. Net ir tuščios rankinės, kuprinės ant vieno peties ar per petį nešiojimas sukelia laikysenos sutrikimus, nes tuo metu yra spaudžiami ir įsitempę pečių juostos raumenys (Muscolino, 2011). Sunkios kuprinės didina krūtininės kifozės stuburo linkį, galvos poslinkį žemyn, mažina pečių ir krūtinės ląstos paslankumą. Nešdamas per sunkią kuprinę moksleivis pasilenkia daugiau į priekį, nugaros raumenys persitempia ir negali išlaikyti taisyklingos laikysenos, todėl atsiranda laikysenos sutrikimų (Vainoras, 2008).

Ištyrus 3 – 6 klasių moksleivių (n=140) kuprinių svorio įtaką kūno laikysenai, nustatyta, kad raumenų – skeleto sistemos sutrikimai buvo diagnozuoti 77,1 proc. ištirtų moksleivių. Šiems moksleiviams buvo nustatyti laikysenos sutrikimai kaklo, pečių, viršutinėje nugaros srityje. Nustatyta, kad vidutinis mokyklinių kuprinių svoris buvo 13,2 proc. moksleivių kūno masės. Šis svoris viršija moksleiviams nešiojamos kuprinės svorio rekomendacijas (Whittfield et al., 2005).

Moksleiviams rekomenduojama nešioti kuprinę dviem diržais ant nugaros, kurios svoris yra ne daugiau kaip 10 proc. kūno masės svorio, siekiant sumažinti stuburo deformacijos tikimybę (Mitova et al., 2014). Nešiojant sunkesnę kaip 15 proc. kūno masės kuprinę, pradeda skaudėti nugarą, atsiranda stuburo pakitimų, formuojasi skoliozė – stuburo iškrypimas į šoną (Gaudinskaitė, 2010).

3 pav. Kuprinės nešiojimas (Mitova et al., 2014)

Ištyrus 9 – 15 metų (n=3441) moksleivių, nustatyta, kad didėjant kuprinės svoriui, moksleiviai dažniau jaučia skausmą juosmens srityje: mergaitės 11 metų (71 proc.) ir berniukai 15 metų (21 proc.). Buvo nustatyta, kad nešiojant sunkią mokyklinę kuprinę yra tikimybė atsirasti stuburo deformacijoms bei juosmeninės stuburo dalies skausmui (Korovessis et al., 2004).

Laikysena ypač pakinta nuo netaisyklingo sėdėjimo prie aukšto ar per žemo stalo, nuo blogo darbo vietos apšvietimo. Vaikas negalėdamas išbūti vienoje padėtyje, ją keičiama kita, dažniausiai netaisyklinga. Laiku nepastebėjus netaisyklinga laikysena tampa įprasta: krūtinės ląsta susiaurėja, suplokštėja, įdumba, menčių kampai atsikiša ir atitolsta nuo vertikalios stuburo linijos, arba menčių aukštis abiejose pusėse tampa nevienodas (Balčiūnienė, 2009). Šie laikysenos pakitimai gali sutrikdyti kvėpavimo, širdies ir kraujagyslių bei nervų sistemos veiklą (Mitova et al., 2014).

Apibendrinant, galima teigti, kad aplinkos poveikis turi neigiamą įtaką moksleivių kūno laikysenai bei augančio individo sveikatai. Vertėtų atsižvelgti į veiksnius, kurie sukelia laikysenos sutrikimus moksleiviams. Lietuvoje kasmet atliekamos kuprinių svėrimo akcijos dauguma miestų ir rajonų, taip pat analizuojami veiksniai darantys poveikį netaisyklinga laikysenai formuotis ir kuriamos prevencinės programos siekiant sustabdyti moksleivių laikysenos pokyčius.

1.5.2. Nepakankamo fizinio aktyvumo poveikis kūno laikysenai

Pakankamas fizinis aktyvumas suteikia galimybę augti ir vystytis vaiko organizmui, padeda formuotis taisyklingai laikysenai, stimuliuoja subalansuotą visų organizmo sistemų veiklą. Sumažėjęs fizinis aktyvumas, dideli statiniai krūviai ir dėl to atsirandanti netaisyklinga laikysena gali įtakoti struktūrinius ir funkcinius pokyčius augančiame organizme (Bačiulienė, 2006). Fizinis aktyvumas yra svarbus žmogaus gyvensenos, sveikatos skatinimo ir stiprinimo komponentas (Strukčinskienė, 2011).

Šiuolaikinėse fizinio aktyvumo rekomendacijose akcentuojamas sveikatą stiprinantis ir ligų riziką mažinantis fizinis aktyvumas. Pagal PSO rekomendacijas vaikai ir paaugliai turėtų būti fiziškai aktyvūs kiekvieną dieną ne mažiau kaip vieną valandą. Apklausos duomenys parodė, kad tik 15,5 proc. Lietuvos moksleivių fizinis aktyvumas atitiko rekomendacijas (Seimo Sveikatos reikalų komiteto

pirmininkės D. Mikutienės pranešimas: „Vaikų sveikatai 2014 metais – ypatingas dėmesys“). Pagal Kanados fizinio aktyvumo direktyvų rekomendacijas 5 – 11 metų vaikai kasdien turėtų užsiimti vidutiniškai 60 minučių vidutinio ir stipraus intensyvumo fiziniu krūviu. Kuo daugiau vaikas judės, tuo geresnė bus vaiko sveikata (Davison et al., 2011).

2014 metais atliktas Tarptautinis mokyklinio amžiaus vaikų gyvensenos ir sveikatos tyrimas (angl. Health Behaviour in School-Aged Children – HBSC) parodė, kad Kauno mieste nepakankamai fiziškai aktyvių moksleivių buvo 37 proc. (30,5 berniukų ir 43,4 proc. mergaičių). Lyginant su praėjusių metų tyrimų duomenimis matoma tendencija, kad nepakankamai fiziškai aktyvių moksleivių tarp mergaičių yra daugiau, tačiau nepakankamas fizinis aktyvumas išlieka didelė problema tarp abiejų lyčių (Kaumo miesto savivaldybės Visuomenės sveikatos biuras).

Klaipėdos rajone atlikto 2012 – 2013 metais tyrimo rezultatai (n=762, 378 (49,6 proc.) berniukai ir 384 (50,4 proc.) mergaitės.) parodė, kad dauguma ikimokyklinio amžiaus vaikų (73,8 proc.) būna judrūs, fiziškai aktyvūs daugiau kaip 3 valandas per dieną, penktadalis vaikų (20,2 proc.) užsiima aktyvia fizine veikla 1 – 3 val. per dieną. Tačiau tik 40 proc. vaikų nebūna prie kompiuterio, nors namuose jį turi. Berniukai prie kompiuterio praleidžia statistiškai reikšmingai daugiau laiko, nei mergaitės (Strukčinskienė, 2013).

Atliktų mokslinių tyrimų duomenys rodo, kad vaikų, kurie fiziškai aktyviai leidžia laiką, mažėja, o būtent hipokinezija (judėjimo aktyvumo sumažėjimas) yra viena pagrindinių asimetrinės laikysenos ir kitų sveikatos sutrikimų priežasčių (Craggs et al., 2011). Per mažas judėjimo aktyvumas neigiamai veikia kaulų ir raumenų sistemą: sumažėja raumenų jėga, statinė ir dinaminė ištvermė, tonusas (Wojna et al., 2010).

L. Nery (2010) atlikto tyrimo Brazilijoje (n=1340), kurio tikslas buvo atskleisti skoliozės paplitimą tarp 5-8 klasių moksleivių turinčių antsvorį, rezultatai parodė, kad 1,4 proc. mokinių turėjo skoliozę, 6,6 proc. pečių ir menčių asimetriją, 4,4 proc. liemens asimetriją, 1,9 proc. stuburo poslinkį. Tačiau reikšmingo skirtumo tarp antsvorio ir skoliozės atvejų nebuvo nustatytą.

M. Latalski (2013) pabrėžė, kad reikšmingo skirtumo tarp antsvorio ir kūno laikysenos sutrikimų nebuvo, tačiau fizinis aktyvumas turi reikšmės kūno laikysenos sutrikimų vystymuisi. Pastarojo tyrimo autoriai (Quka, 2015) pabrėžia, kad antsvoris yra reikšmingas veiksnys įtakojantis laikyseną. Kiti autoriai (Silva, 2011) nurodo priešingai, kad antsvoris neturi įtakos netaisyklingai laikysenai, tačiau turi įtakos skausmo atsiradimui. L. Silva (2011) pabrėžia, kad antsvoris yra veiksnys darantis įtaką netaisyklingai laikysenai, tačiau nėra pagrindinis veiksnys.

Apibendrintai galima teigti, kad kūno laikyseną įtakoja daugelis veiksnių. Svarbu vaikams nuo mažens ugdyti taisyklingos laikysenos įgūdžius, sudaryti tinkamas darbo ir poilsio vietas bei skatinti būti fiziškai aktyviems.

1.6. Laikysenos vertinimo metodai

Vertinant vaikų kūno laikysenos ypatumus siūloma daug įvairių laikysenos vertinimo metodų. Lietuvos praktikoje dažniausiai atliekamas vizualinis laikysenos vertinimas, kai tiriantysis asmuo laikyseną vertina apžiūrint ir palapuojant kūno segmentus tiriamajam stovint atsipalaidavus iš priekio, nugaros, šono ir pasilenkus į priekį. (Adaškevičienė, 2008, Balčiūnienė, 2009, Krutulytė, 2008):

 Iš priekio nustatoma galvos padėtis, pečių padėtis – ar vienas petys nėra aukštesnis už kitą, krūtinės ląstos forma. Apžiūrimas dubuo, stebima ar viena iš klubakaulio skiauterių nėra aukščiau už kitą ir ar nėra rotacijos, vertinama kojų forma – normali, O formos, X formos ir pėdų padėtis, ar nėra plokščiapėdystės požymių.

 Apžiūrint iš nugaros, dėmesys kreipiamas į galvos padėtį, pečių lygį, menčių kampų aukštį, atstumą nuo stuburo, dubens padėtį. Apžiūrint iš šono, nustatoma galvos, pečių, rankų padėtis, krūtinės ir pilvo forma, nugaros ir liemens padėtis, stuburo linkiai.

 Apžiūrint laikyseną pasilenkusį į priekį, nustatoma, ar nesiformuoja šonkaulinė kuprelė (išgaubimas vienoje nugaros pusėje, o kitoje suplokštėjimas), ar nėra nugaros asimetrijos.

Daug tyrimų atliekama vertinant laikyseną pagal W. W. K. Hoeger vizualinę laikysenos vertinimo metodiką. Šiuo metodu atskirų kūno dalių padėtys vertinamos frontalioje plokštumoje: galva, pečiai, stuburas, dubuo, keliai, čiurnos ir sagitalioje plokštumoje: kaklo, viršutinės stuburo dalies, liemens, pilvo, apatinės stuburo dalies padėtys (Krutulytė, 2010).

Mokslininkai siekdami nustatyti laikysenos sutrikimus didžiausią dėmesį skiria statinei kūno padėčiai, kurioje įvairiais metodais nustatomi nukrypimai nuo normalios laikysenos. C. Jehle ir Kühnis (2011), statinę vaikų kūno laikyseną vertino 5 kūno srityse: kaklo, krūtinės ir juosmens stuburo asimetriją ir krypimą nuo stuburo vertikalios linijos, menčių padėtį, dubens pasvirimą, kelių padėtį ir kojų formą, pėdų skliautą.

Pastaruoju metu vaikų kūno laikysenos vertinimui dažniausiai naudojamas fotografinis metodas (McEvoy, 2005). Kūno laikysenos ypatumai analizuojami iš nuotraukos sagitalioje ir frontalioje plokštumose. Šie duomenys vėliau vertinami ekspertiniu būdu arba interpretuojami panaudojant įvairaus tipo kompiuterines analizės programas.

Mokslininkų teigimu, atliekant Adamo FBT (angl. Forward bend test) testą ir skoliometru išmatuojant liemens rotaciją galima objektyviai įvertinti stuburo linkių pakitimus ir netaisyklingos laikysenos progresavimo galimybę (Paukštys ir Vasiliauskienė, 2006). J. Horne (2014) akcentuoja, kad vieni iš pagrindinių skoliozės diagnozavimo metodų yra Adamo testas, skoliometras ir Coob metodas.

D. Fong (2010) taip pat nurodo, kad pirmiausia siekiant diagnozuoti skoliozę naudojamas FBT testas, Moire fotografija ar rentgenograma.

A. Rumšienė (2015) savo darbe mini vieną moderniausių diagnostikos metodų, laikysenai įvertinti nenaudojant rentgeno spindulių – DIERS Formetric 3D/4D. S. Dh (2015) teigimu tai prietaisas gebantis parodyti didelę raišką.

Apibendrintai galime teigti, kad netaisyklingos laikysenos ištyrimo metodų yra daug. Kiekvienas metodas yra specifinis ir unikalus. Vaikų laikysenai vertinti naudojami metodai dažniausiai yra paprastesni, nes modernios diagnostikos priemonės yra brangios ir ne kiekviena įstaiga turi galimybę išsamiai ištirti vaikų laikyseną.

1.7. Laikysenos sutrikimų korekcija

1.7.1. Kineziterapija

Viena iš pagrindinių reabilitacijos ir sveikatos grąžinimo priemonių padedanti gerinti ir atstatyti viso organizmo sistemų funkcinę būklę bei atkurti kaulų – raumenų sistemos pusiausvyrą – kineziterapija (Berneckė, 2009; Butkienė, 2009). Kineziterapijos priemonės gerina minkštųjų audinių efektyvų darbą, panaikina ar sumažina faktorius, trukdančius norimai funkcijai pasiekti (Niparavičienė, 2006). M. Latalski (2013) pabrėžia, kad tik laiku pastebėjus esamus ir galimus netaisyklingos laikysenos požymius taikomos prevencinės priemonės gali būti veiksmingos laikysenos korekcijai ir gydymui. Siekiant geresnių rezultatų reikia nuolat stebėti būklę ir taikyti atitinkamas priemones (Vaitkevičius, 2008).

Efektyviausias būdas formuoti taisyklingą laikyseną bei vystyti ir stiprinti raumenis – kineziterapijos priemonių taikymas (Girdzijauskaitė, 2005). A. Beglecova (1999- cit. iš Aušiūnienė, Petrikonis, 2011) nurodo, kad kineziterapijos programa susideda iš trijų dalių: įvadinė dalis sudaro 10 – 20 proc. viso užsiėmimo laiko, kurio metu atliekami nesudėtingi fiziniai pratimai, daugiau distalinėms galūnėms ir smulkiosioms raumenų grupėms, o fizinis krūvis didinamas palaipsniui. Pagrindiniai daliai skiriama 60 – 80 proc. užsiėmimo laiko, kurio metu keliami konkretūs uždaviniai pagal sutrikimo pobūdį, pasiekiamas maksimalus fizinis krūvis. Baigiamojoje dalyje fizinis krūvis palaipsniui sumažinamas ir užbaigiamas atsipalaidavimo pratimais.

Viena iš kineziterapijos priemonių – koreguojamoji gimnastika: fiziniai pratimai įgimtoms arba dėl ligos atsiradusioms kūno deformacijoms šalinti ir netinkamai laikysenai taisyti. Dažniausiai koreguojamaja gimnastika gydomi vaikai ir paaugliai (Girdzijauskaitė, 2005), ja siekiama sustiprinti raumenis, stabilizuoti stuburo iškrypimą, pakoreguoti deformacijas, gerinti krūtinės ląstos funkcines

galimybes, ugdyti taisyklingą laikyseną ir sustiprinti viso organizmo veiklą. S. Mitova (2014) teigia, kad Rusijoje vaikai turintys ydingą laikyseną privalo užsiimti koreguojamaja gimnastika. Su aktyviomis kineziterapijos priemonėmis gali būti taikomi ir pasyvūs metodai, tokie kaip kinezioteipavimas ir sąnarių mobilizacija (Muntianaitė, 2014). Autoriai teigia, kad taikant kineziterapijos programą, paremtą koreguojamaisiais žaidybiniais pratimais, moksleivių laikysena gerėja (Laucienė, 2012; Sipavičienė, 2013).

R. Girdzijauskaitė (2005), R. Butkienė (2009) savo tiriamuosiuose darbuose nurodo, kad netaisyklingai laikysenai koreguoti taikomas gydomasis plaukimas. Racionaliausias gydomojo plaukimo būdas – krūtine, kuriam būdingi simetriški ir vienalaikiai rankų ir kojų judesiai. S. Mitova (2014) akcentavo, kad plaukimas yra puiki priemonė siekiant išvengti netaisyklingos laikysenos. Plaukiant intensyviai dirba viršutinių ir apatinių galūnių, krūtinės, kvėpuojamieji raumenys, todėl jie stiprėja ir auga.

V. Berneckė (2014), R. Ražanauskaitė (2008) atliktuose tyrimuose teigia, kad viena naujausių kineziterapijoje taikomų metodų – laisvasis kybojimas, kuris naudojamas griaučių raumenų sistemos sutrikimų gydyme ir profilaktikoje, reabilitacijoje po traumų, sužeidimų, raumenų stiprinimui, koordinacijos, pusiausvyros lavinimui, nes vienu metu galima lavinti daug raumenų grupių, didinama ne tik jėga, bet gerėja ir judesių koordinacija, pusiausvyra. Pasak R. Ražanauskaitės (2008) ši koncepcija apjungia įprastines kineziterapines metodikas – raumenų funkcinės asimetrijos įvertinimo, raumenų stiprinimo ir tempimo, sąnarių mobilizacijos, kūno ar segmento atpalaidavimo ir kt.

Išskiriami du skoliozės gydymo metodai – konservatyvus ir chirurginis. Konservatyviuoju gydymo būdu galima sumažinti ligos progresavimą, pagerinti gyvenimo kokybę bei fizinį pajėgumą (Czaprowski, 2014). E. Niparavičienė (2006) savo tiriamajame darbe nurodė, kad koreguojant skoliozę, labai svarbu atsižvelgti į pakitusią stuburo biomechaniką ir kai kurių segmentų apkrovimą įvairiose padėtyse atliekant pratimus. Kineziterapijos priemonės skiriamos pagal skoliozės sunkumo laipsnį. Kineziterapijos priemonės I0 skoliozei yra skiriamos įvairios, tokios kaip koreguojanti gimnastika, plaukimas, masažas, gulėjimas atitinkamose padėtyse, II0 _{skoliozei gydyti taikoma ne tik}

kineziterapija, bet ir ortopedinės priemonės, III0 – taikomas chirurginis, ortopedinis gydymas, prieš ir po operacijos skiriamos kineziterapijos priemonės (Niparavičienė,2006; Butkienė, 2009; Laucienė, 2012).

Kiti autoriai nurodo, kad taikant kineziterapiją, elektrostimuliaciją ir manualinę terapiją kai stuburo deformacijos dydis 25° ir daugiau turi nedidelį poveikį skoliozės gydyme (Lenssinck, 2005; Mehta, 2005). Atliktas asmenų, sergančių idiopatine skolioze, tyrimas parodė, kad taikant kineziterapijos priemones 10 savaičių reikšmingo skirtumo tarp kontrolinės grupės ir tiriamosios grupės nebuvo, tačiau taikant 3 mėnesių kineziterapijos kursą buvo pastebėti reikšmingi skirtumai

(Diab, 2012). Dar vienas atliktas tyrimas su 40 skolioze sergančių pacientų, parodė, kad taikant intensyvius kineziterapijos metodus, kaip Schroth metodą, šoninio poslinkio mankštas (side-shift therapy), po 6 mėn. pastebėtas teigiamas poveikis (Negrini, 2008).

Apibendrintai galima teigti, kad netaisyklingai kūno laikysenai koreguoti yra daug priemonių ir metodų padedančių pasiekti norimų rezultatų.

1.7.2. Raumenų elektrostimuliacija

Elektrostimuliacija rekomenduojama kaip papildoma priemonė raumenų jėgos ir funkcinio mobilumo didinimui. Elektrostimuliacija yra plačiai naudojama reabilitacijoje.

Raumenų elektrinė stimuliacija labiau aktyvuoja II tipo raumenines skaidulas. II tipo raumeninės skaidulos didesnės, geba išvystyti didelę raumenų jėgą, jų aktyvacija yra efektyvesnė funkcinio judesio atlikimui (Paillard et al. 2005). Elektrostimuliacijos procedūros metu pirmiausia susitraukia stambiosios – jėgos skaidulos, vėliau smulkiosios – ne jėgos skaidulos, todėl jėgos didinimui elektrostimuliacija yra ypač efektyvi reabilitacijoje (Kriščiūnas, 2008).

RES procedūros efektyvumas priklauso nuo tinkamai parenkamų parametrų. Pagrindiniai RES parametrai (Kriščiūnas, 2008; Douceta et al., 2012):

 Impulso poliariškumas.

 Impulso pasikartojimo dažnis – tai impulsų pasikartojimų dažnis per sekundę ir yra matuojamas Hz. Siekiant optimalaus rezultato naudojama 20-50 Hz stimuliacija.

 Impulso trukmė (matuojama mikrosekundėmis (μs) arba milisekundėmis (ms)).  Impulso amplitudė (kintanti nuo 1 iki 100 mA).

 Stimuliacinės bangos pakilimo ir nusileidimo laikas (s) – tai laikas per kurį impulsas pasiekia užprogramuotą impulso stiprumą.

 Elektrostimuliacinės bangos ir pauzės santykis, nuo kurio priklauso raumens nuovargis. Fiziologiškiausias santykis yra 1:3.

 Procedūros trukmė. Trunka nuo 10 iki 60 minučių.

Elektrostimuliacijos impulso stiprumas yra vienas iš svarbiausių parametrų atliekant elektrostimuliacijos procedūras. Impulso stiprumas parenkamas ne pagal skaitmeninę impulso stiprumo išraišką, o pagal raumens atsaką į impulsą, t.y. pagal motorinę slenksčio vertę. Mažas impulsinės srovės intensyvumas nesukelia raumens susitraukimo esant žemiau motoriniam slenksčiui. Ties motoriniu slenksčiu, didesnis srovės stiprumas sukelia pavienius miofibrilių susitraukimus, stebimi neryškūs raumens susitraukimai. Virš motorinio slenksčio, didesnis srovės stiprumas sukelia

raumens susitraukimą, stebimas ryškus raumens susitraukimas. Impulso stiprumas apsprendžia įtraukiamų miofibrilių kiekį į susitraukimą. Didėjant impulso stiprumui daugiau įtraukiama miofibrilių į raumens susitraukimą. Autoriai rekomenduoja impulso stiprumą didinti palengva, nesukeliant pacientams diskomforto (Paillard, 2008).

Atliekant RES procedūras yra svarbus teisingas elektrodų išdėstymas. RES procedūros metu elektrodai dedami ant tą pačią funkciją atliekančių raumenų. Elektrodai dedami statmenai raumeninėms skaiduloms, o impulsas teka lygiagrečiai raumenų skaiduloms. Tinkamas elektrodų dydžio parinkimas yra labai svarbus komfortabiliai stimuliacijai. Jautresnėje vietoje tvirtinami didesni elektrodai, o ant mažiau jautrios vietos – mažesnis elektrodas. Mažesni elektrodai pasižymi didesniu srovės tankiu, todėl pacientai procedūros metu gali jausti diskomfortą.

Kovalskio (2004) atliktas tyrimas (n=180) taikant 2 val. per dieną elektrostimuliaciją vaikams (4 – 15 metų) parodė, kad 2 val. elektrostimuliacijos taikymas prilygo panašiems rezultatams kaip ir tradiciniam skoliozės gydymui. Pastarojo tyrimo autorius (Kovalski, 2004) nurodo, kad taikant trumpesnio laiko elektrostimuliaciją skoliozės pakrypimo kampas vidutiniškai sumažėjo 2 laipsniais po dviejų metų gydymo. Ypač geri rezultatai pastebėti pacientams, kurių skoliozės pakrypimo kampas ne daugiau kaip 25 laipsnių, net 76 proc. pacientų buvo pasiektas 4 laipsnių pagerėjimas ištyrus Cobb metodu. Elektrostimuliacija paskatina skoliozės gydymą (Dehal, 2008).

Apibendrinant, galima teigti, kad raumenų elektrostimuliacija naudojama kaip papildoma priemonė stiprinant raumenų grupes po traumų, atliktų operacijų raumenų atrofijos profilaktikai. Raumenų elektrostimuliacija taikoma silpniems nugaros raumenims stiprinti, laikysenos korekcijai bei skoliozės deformacijos profilaktikai.

1.7.3. Raumenų elektrostimuliacijos taikymas kineziterapijos procedūros metu

Raumenų elektrostimuliacijos taikymas atliekant kartu su valingu raumens susitraukimu yra taikoma sporte ir reabilitacijoje (Pantović et al., 2015). Elektrostimuliacijos sukeliamas raumens susitraukimas savo struktūra skiriasi nuo natūralaus raumens susitraukimo. Elektrostimuliacijos metu į raumens susitraukimą yra įtraukiamas didesnis motorinių vienetų skaičius, todėl didėja raumens susitraukimo jėga (Paillard, 2008).

Taikant raumenų elektrostimuliaciją kartu su valingu raumens susitraukimu tiriamasis pats kontroliuoja stimuliuojamo ir aktyvaus raumens susitraukimą. Treniravimo metu gali būti taikomos dvi metodikos:

1. Izometriniai susitraukimai. Impulsinės srovės metu yra sukeliamas pasyvus raumens susitraukimas. Elektrostimuliacinės pauzės metu išlaikomas valingas izometrinis raumenų susitraukimas, kurį kontroliuoja tiriamasis.

2. Aktyvūs judesiai:

 Elektrostimuliacinės pauzės metu atliekami aktyvūs judesiai įvairiomis kryptimis, naudojant kineziterapijos priemones ar pasipriešinimą.

 Impulsinės srovės metu atliekami aktyvūs judesiai įvairiomis kryptimis, naudojant kineziterapijos priemones ar pasipriešinimą.

Remiantis mokslinių tyrimų įrodymais, RES procedūra yra efektyvi taikant kineziterapijos procedūros metu, derinant valingus raumenų susitraukimus su impulsinių srovių sukeltais raumens susitraukimais.

Apibendrinant, RES procedūrų taikymas kineziterapijos metu yra nauja reabilitacijos gydymo metodika. Daugėja mokslinių tyrimų, kuriuose įrodomas teigiamas RES ir kineziterapijos procedūrų taikymas vienu metu. Procedūros metu atliekami valingi raumens susitraukimai kartu su elektrostimuliacijos impulsų sukeltais raumens susitraukimais. Šios procedūros metu pasiekiama didesnė raumens susitraukimo jėga nei taikant RES ir kineziterapijos procedūras atskirai.

2. TYRIMO METODAI IR ORGANIZAVIMAS

2.1.

Tyrimo organizavimas

Tyrimui atlikti buvo gautas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Bioetikos centro leidimas atlikti mokslinį tyrimą (Protokolo Nr. BEC – SRFP(M) – 228), (1 priedas).

Tyrimas organizuotas bendradarbiaujant LSMU Sporto institutui, Kėdainių rajono visuomenės sveikatos biurui ir Kėdainių J. Paukštelio progimnazijai.

Tyrimas buvo suskirstytas į šešis tyrimo etapus. Tyrimo organizavimo eiga pateikta 4 paveiksle.

4 pav. Tyrimo organizavimo eiga.

I ETAPAS: PATEIKTOS ANKETOS IR SUTIKIMO FORMOS TĖVAMS

II ETAPAS: 72 MOKSLEIVIŲ KŪNO LAIKYSENOS IŠTYRIMAS

III ETAPAS: ATRINKTI VAIKAI TURINTYS PEČIŲ ASIMETRIJĄ (n=30)

IV ETAPAS: TIRIAMOSIOS GRUPĖS KŪNO LAIKYSENOS VERTINIMAS IR RAUMENŲ IŠTVERMĖS TESTAVIMAS I

(n=13)

V ETAPAS: INDIVIDUALI KINEZITERAPIJOS PROGRAMA (10 procedūrų)

)

VI ETAPAS: TIRIAMOSIOS GRUPĖS KŪNO LAIKYSENOS VERTINIMAS IR RAUMENŲ IŠTVERMĖS TESTAVIMAS II

I etapas. Anketinė tėvų apklausa ir sutikimas dalyvauti vaikams tyrime.

5 - 6 klasių moksleivių tėveliams (n=140) buvo išdalintos anketos bei tyrimo sutikimo formos, leidžiančios ištirti vaikų kūno laikyseną bei pateikiama tiriamųjų informavimo forma, kurioje buvo nurodyta informacija apie atliekamą tyrimą, jo organizavimą bei eigą.

II etapas. 5 – 6 klasių moksleivių kūno laikysenos ištyrimas.

Sutikimai dėl kūno laikysenos ištyrimo buvo gauti iš 72 moksleivių tėvų. Kūno laikysenos ištyrimas vyko J. Paukštelio progimnazijos medicinos kabinete 2015 metų kovo 17 ir balandžio 14 dienomis. Šiame etape bus nagrinėjama 72 ištirtų moksleivių kūno laikysenos vertinimo ypatumai trijose plokštumose: horizontalioje, frontalioje ir sagitalioje.

Tyrimo tikslo įgyvendinimui buvo pasirinkti sekantys metodai ir priemonės:  Ūgio ir svorio matavimas (toliau žr. Tyrimo metodai).

 Skoliometras – kūno laikysenai horizontalioje plokštumoje vertinti (toliau žr. Tyrimo metodai).

 Contemplas vaizdo analizės sistema – kūno laikysenai frontalioje ir sagitalioje plokštumose vertinti(toliau žr. Tyrimo metodai).

III etapas. Atranka.

Iš 72 ištirtų 5 – 6 klasių moksleivių mokykloje, atrinkome vaikus, kurie turėjo pečių padėties asimetriją frontalioje plokštumoje (n=30). Į atranką neįtraukėme vaikų, kurie turėjo dubens padėties asimetriją frontalioje plokštumoje ir skoliozės požymių horizontalioje plokštumoje. Tada buvo asmeniškai kreiptasi į tėvus, kurių vaikams buvo nustatyta netaisyklinga pečių padėties laikysena, ir jie buvo kviečiami kartu su vaikais atvykti į individualią konsultaciją, kurios metu tėvams buvo suteikiama detalesnė informacija apie jų vaikų kūno laikysenos ypatumus.

IV etapas. Tiriamosios grupės kūno laikysenos vertinimas ir raumenų ištvermės I testavimas. Tėvams sutikus dalyvauti kineziterapijos programoje buvo surinkta tiriamoji grupė (n=13). Prieš kineziterapijos užsiėmimus buvo atliekamas I testavimas, kurio metu buvo vertinama kūno laikysena trijose plokštumose ir liemens raumenų statinė ištvermė.

V etapas. Kineziterapijos užsiėmimai taikant raumenų elektrostimuliaciją.

Tėvams sutikus dalyvauti individualioje kineziterapijos programoje, vaikai ir jų tėvai buvo supažindinti su tyrimo tikslu bei uždaviniais, ištyrimu bei kineziterapijos užsiėmimų eiga. Kineziterapijos individualūs užsiėmimai buvo pradėti iš karto pasirašius tėvams sutikimo formas. Tiriamiesiems buvo taikoma 10 individualių procedūrų taikant raumenų elektrostimuliaciją kineziterapijos užsiėmimų metu.

VI etapas. Po kineziterapijos užsiėmimų buvo atliekamas II testavimas, kurio metu buvo pakartojamas išsamus kūno laikysenos ištyrimas trijose plokštumose ir liemens raumenų statinės ištvermės testavimas.

2.2. Tiriamųjų kontingentas

II tyrimo etape atliekant kūno laikysenos ištyrimą trijose plokštumose dalyvavo 72 moksleiviai. Kūno laikysenos ištyrime dalyvavusių moksleivių amžius buvo 12,3±0,4 mergaičių ir 12,5±0,5 berniukų.

Kineziterapijos programoje, kurios metu buvo taikoma raumenų elektrostimuliacija, dalyvavo 13 moksleivių (7 mergaitės ir 6 berniukai) turinčių asimetrinę pečių laikyseną. Kineziterapijos programoje dalyvavusių moksleivių amžius buvo 12,2±0,3 mergaičių ir 12,4±0,3 berniukų

2.3. Tyrimo metodai

2.3.1. Antropometrinių duomenų vertinimas

Tiriamųjų svoris buvo matuojamas skaitmeninėmis svarstyklėmis, esančomis mokyklos medicinos kabinete. Svorio matavimo paklaida 0,1 kg. Ūgis matuotas tiriamajam stovint basomis, tiesiai, atrėmus kulnus, sėdmenis, nugarą ir pakaušį į vertikalią medicininės ūgio matuoklės dalį. Ūgio matavimo paklaida – 1 cm. Vėliau iš ūgio ir svorio matmenų buvo skaičiuojamas kūno masės indeksas (KMI): KMI= svoris (kg)/ūgis (m2). Moksleivių antropometriniai duomneys pateikiami 1 lenetelėje.

1 lentelė. Moksleivių ūgio, svorio ir kūno masės indekso duomenys Lytis Tiriamųjų skaičius (n) Ūgis (±SD) Svoris (±SD) KMI (±SD) 5 – 6 klasių moksleiviai (n=72) Mergaitės 36 155,8±10,9 45,8±10,8 18,8±3,5 Berniukai 36 154,8±8,7 48,4±10,3 20,1±3,7

2.3.2. Anketinė tėvų apklausa

Tėvų apklausai buvo sukurta anketa, kurioje buvo pateikiami klausimai apie vaikų kūno laikyseną. Galimi atsakymo variantai buvo, kad vaikų kūno laikysena yra gera, laikysena yra bloga ir reikalinga laikysenos korekcija, trečias atsakymo variantas – neturiu nuomonės. Taip pat tėvų buvo klausiama apie jų vaikų sportinę veiklą, kiek laiko užsiima sportu ir kokia sportine veikla užsiima. Sportuojančiais vaikais laikėme tuos moksleivius, kurių tėvai pažymėjo, kad jų vaikai užsiima sportine veikla ne rečiau kaip 2 kartus per savaitę. Remiantis tėvų atsakymais, berniukai dažniausiai lanko karate, dziudo, futbolo treniruotes, o mergaitės užsiima lengvąja atletika, žaidžia tenisą, lanko baseiną.

2.3.3. Kūno laikysenos vertinimas frontalioje ir sagitalioje plokštumose

Kūno laikysenos vertinimas frontalioje ir sagitalioje plokštumose buvo atliekamas naudojant Contemplas vaizdo analizės sistemą. Tiriamasis buvo fotografuojamas dėvėdamas maudymosi kostiumėlį.

Tyrimo metu moksleiviai buvo fotografuojami stovimoje padėtyje iš šono (siekiant garantuoti vaizdo anonimiškumą, fotografavimo metu tiriamojo veidas buvo uždengiamas). Tyrimo metu buvo naudojamas vertikalus Contemplas stendas (CONTEMPLAS Gmbh) prie kurio buvo prašoma atsistoti tiriamojo. Tyrimo metu naudotas OLYMPUS PEN Lite E-PL3 fotoaparatas, kuris buvo tvirtinamas ant stovo 80 centimetrų aukštyje. Fotoaparato atstumas nuo vertikalaus Contemplas stendo, prie kurio stovėjo tiriamasis – 3 metrai.

Tiriamojo buvo prašoma stovėti jam įpastoje padėtyje, nuleistomis prie šonų rankomis, atsipalaidavus.

Laikysenos analizei sagitalioje plokštumoje buvo naudojama kompiuterizuota vaizdo analizės sistema Templo. Jos pagalba pagal fotografijoje matomus tiriamojo kūno orientyrus buvo apskaičiuojamas laikysenos indeksas pagal Frohner. Šis metodas gali būti naudojamas vertinti laikysenos pokyčius sagitalinėje plokštumoje. Indekso apskaičiavimui buvo naudojami keturi kūno taškai (a-d): a - labiausiai išreikšta krūtininės kifozės vieta, b - krūtinkaulis, c - labiausiai įdubusi juosmeninės lordozės vieta, d- labiausiai atsikišusi pilvo vieta. Apskaičiavus atstumus nuo jų iki gravitacijos linijos, buvo apskaičiuojamas laikysenos indeksas (žr. 5 pav.).

4 pav. Frohner laikysenos indekso vertinimas (Ludwig O., ir kt., 2003)

Laikysenos frontalinėje plokštumoje matavimams taip pat buvo naudojamas fotografavimo metodas, o fotografijų analizė atlikta naudojant Templo kompiuterinę analizės programą. Tiriamieji buvo fotografuojami iš nugaros, stovimoje padėtyje. Tiriamasis turėjo stovėti jam įpastoje padėtyje, atsipalaidavus bei nuleidus rankas prie šonų. Vertinant laikysenos ypatumus frontalinėje plokštumoje Templo kompiuterine analizės programa matavome du rodiklius:

1. Pečių padėtį (laipsniais). Atskaitos taškais buvo laikomi kairysis ir dešinysis petiniai raktikauliniai sąnariai. Matavimo tikslumas – 0,1 laipsnio. Norma yra laikomi svyravimai nuo 0 iki ±2,5 laipsnio (žr. 6 pav.).

5 pav. Pečių padėties vertinimas (TEMPLO programinės įrangos naudotojo vadovas)

2. Dubens padėtį (laipsniais). Atskaitos taškais buvo laikomi kairiojo ir dešiniojo klubakaulio sparnai. Matavimo tikslumas – 0,1 laipsnio. Norma yra laikomi svyravimai nuo 0 iki ±2,5 laipsnio (žr.7 pav.).

6 pav. Dubens padėties vertinimas (TEMPLO programinės įrangos naudotojo vadovas)

2.3.4. Kūno laikysenos vertinimas horizontalioje plokštumoje

Siekiant įvertinti laikyseną horizontalioje plokštumoje tiriamieji atliko Adam‘o testą (angl. Forward bending test), kurio metu pedi – skoliometru buvo vertinama stuburo ašinis pasisukimas – skoliozė. Tiriamasis atsistoja ant lygios atramos, nugara į tyrėją ir palengva lenkiasi į priekį, stengdamasis atpalaiduoti nugarą ir rankas taip kad šios su atrama sudarytų statų kampą, keliai ištiesti. Tiriamojo stuburas vertinamas ties horizontaliu tyrėjo akių lygiu. Skoliometras buvo naudojamas dvejose stuburo srityse: tiriamajam pasilenkus 45 laipsnių kampu, vertinama viršutinė krūtinės stuburo dalis (Th3 – Th4), o pasilenkus 90 laipsnių kampu – juosmeninė stuburo dalis (T12 - L1 arba L2- L3). Stebima, ar lenkiantis į priekį kūnas nepasvyra į tam tikrą pusę, nes šiuo metu galima įtarti stuburo iškrypimą (Horne et al., 2014). Normali liemens rotacija 0 – 3 laipsniai, vidutinė liemens rotacija, kuri vertinama kaip asimetrija yra 4 – 6 laipsniai, o padidėjusi liemens rotacija, vertinama mokslininkų kaip skoliozės požymis yra ≥7 laipsniai (Chowanska et al., 2012) (žr.8 pav.).