LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS MEDICINOS AKADEMIJA SLAUGOS FAKULTETAS SPORTO INSTITUTAS

MEDICINOS AKADEMIJA

SLAUGOS FAKULTETAS

SPORTO INSTITUTAS

ERIKA BIEČIŪTĖ

ČIURNOS MOBILUMO ĮTAKA VIDUTINIO IR VYRESNIO

AMŽIAUS ŽMONIŲ PUSIAUSVYRAI

Magistrantūros studijų programos ,,Fizinė medicina ir reabilitacija“ baigiamasis

darbas

Darbo vadovas

Dr. Brigita Zachovajevienė

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

MEDICINOS AKADEMIJA

SLAUGOS FAKULTETAS

SPORTO INSTITUTAS

TVIRTINU:

Slaugos fakulteto dekanė Prof. Jūratė Macijauskienė

_____________________ 2015,______,______

ČIURNOS MOBILUMO ĮTAKA VIDUTINIO IR VYRESNIO

AMŽIAUS ŽMONIŲ PUSIAUSVYRAI

Magistrantūros studijų programos ,,Fizinė medicina ir reabilitacija“ baigiamasis

darbas

____________________ Magistrantė

____________________ Erika Biečiūtė_____ 2015,______,______ 2015,______,______

TURINYS

1.1. Funkciniai pėdos ir čiurnos aspektai ... 12

1.1.1. Blauzdinis pėdos sąnarys ... 12

1.1.2. Pošokikaulinis sąnarys ... 14

1.2. Čiurnos raiščių patomechanika ir susiję pažeidimai ... 15

1.3. Čiurnos sąnario propriocepcija ... 16

1.3.1. Čiurnos sąnarį supančių raumenų ir sausgyslių receptoriai ... 17

1.4. Pusiausvyra ... 17

1.4.1. Kūno padėties kontrolė bei judesių strategijos ... 18

1.5. Griaučių – raumenų sistemos pokyčiai senėjant... 19

1.5.1. Griaučiai, skeleto raumenys ir raiščiai ... 20

1.6. Fizinis pajėgumo pokyčiai senstant ... 21

1.6.1. Lankstumas ... 22 1.6.2. Pusiausvyra ir koordinacija ... 23 1.6.3. Jėga ... 24 1.6.4. Ištvermė ... 24 1.6.5. Kūno kompozicija ... 25 1.7. Mobilizacinės technikos ... 25 1.7.1. Mobilizacija ir manipuliacija ... 25 1.7.2. Mobilizacijos poveikis ... 26

1.7.3. Sąnarių mobilizacijos ir manipuliacijos indikacijos ir kontraindikacijos ... 27

2. TYRIMO METODAI IR ORGANIZAVIMAS... 28

2.1. Tiriamųjų atranka ir kontingentas ... 28

2.2. Tyrimo organizavimas ... 30

2.3. Tyrimo objektas ... 30

2.4. Tyrimo metodai ... 31

2.4.1. Goniometrija ... 31

2.4.2. Pusiausvyros platforma ,,Sigma balance pad“ ... 31

2.4.3. Funkcinis siekimo testas ... 33

2.4.4. ,,Stotis ir eiti“ testas ... 33

2.4.5. Statistinė analizė ... 34

3. TYRIMO REZULTATAI ... 35

3.1. Čiurnos sąnarių judesių amplitudės vertinimas ... 35

3.2. Pusiausvyros platformos ,,Sigma balance pad“ rezultatų analizė ... 40

3.3. Funkcinio siekimo testo rezultatai ... 50

3.4. ,,Stotis ir eiti“ testo rezultatai ... 51

4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 53

5. IŠVADOS ... 59

6. PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 60

LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 61

SANTRAUKA

Biečiūtė E., Čiurnos mobilumo įtaka vidutinio ir vyresnio amžiaus žmonių pusiausvyrai, magistro baigiamasis darbas / mokslinė vadovė dr. B. Zachovajevienė. Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos akademija, Slaugos fakultetas, Sporto institutas – Kaunas, 2015, - 65 p.

Darbo tikslas: Įvertinti čiurnos mobilumo įtaką vidutinio ir vyresnio amžiaus žmonių pusiausvyrai.

Tyrimo uždaviniai: 1. Įvertini čiurnos sąnarių judesių amplitudę vidutinio ir vyresnio amžiaus žmonių grupėse prieš ir po čiurnos sąnarių mobilizacijos bei blauzdos raumenų tempimo procedūros. 2. Įvertinti statinę ir dinaminę pusiausvyrą vidutinio ir vyresnio amžiaus žmonių grupėse prieš ir po čiurnos sąnarių mobilizacijos bei blauzdos raumenų tempimo procedūros. 3. Palyginti gautus duomenis prieš ir po čiurnos sąnarių mobilizacijos bei blauzdos raumenų tempimo procedūros tarp vidutinio ir vyresnio amžiaus žmonių grupių.

Tiriamųjų kontingentas: tiriamųjų kontingentą sudarė 61 tiriamasis. Tiriamieji pagal amžių buvo suskirstyti į dvi grupes: vidutinio ir vyresnio amžiaus. Vidutinio amžiaus grupę sudarė 30 asmenų, kurių amžiaus vidurkis buvo 54,63±2,61 metai. Vyresnio amžiaus grupę sudarė 31 asmuo, kurių amžius vidurkis 65,39±3,8 metai. Tiriamieji turėjo atitikti tyrimo atrankos kriterijus.

Tyrimo metodai: Pasyviai čiurnos sąnarių judesių amplitudei vertinti – goniometrija. Statinei pusiausvyrai vertinti – pusiausvyros platforma ,,Sigma balance pad“ bei funkcinis siekimo testas. Dinaminei pusiausvyrai vertinti - ,,Stotis ir eiti“ testas. Tyrimo duomenys apdoroti kompiuterine programa SPSS 21.0.

Rezultatai ir išvados: Įvertinus čiurnos sąnarių judesių amplitudę prieš čiurnos sąnarių mobilizacijos bei blauzdos raumenų tempimo procedūrą nustatytas statistiškai reikšmingas skirtumas lyginant grupes tarpusavyje (p<0,05). Vidutinio amžiaus grupės čiurnos sąnarių judesių amplitudė buvo didesnė lyginant su vyresnio amžiaus grupe. Įvertinus dinaminę pusiausvyrą prieš čiurnos sąnarių mobilizacijos bei blauzdos raumenų tempimo procedūrą nustatytas statistiškai reikšmingas skirtumas lyginant grupes tarpusavyje (p<0,05). Vidutinio amžiaus grupės dinaminė pusiausvyra buvo geresnė lyginant su vyresnio amžiaus grupe. Po čiurnos sąnarių mobilizacijos bei blauzdos raumenų tempimo procedūros čiurnos sąnarių judesių amplitudė vidutinio ir vyresnio amžiaus grupėse reikšmingai padidėjo (p<0,05). Po čiurnos sąnarių mobilizacijos bei blauzdos raumenų tempimo procedūros statinė ir dinaminė pusiausvyra vidutinio ir vyresnio amžiaus grupėse reikšmingai pagerėjo (p<0,05). Čiurnos sąnarių ir blauzdos minkštųjų audinių mobilizacija daro vienodą įtaką tiek vidutinio tiek vyresnio amžiaus žmonių čiurnos sąnarių judesių amplitudei, statinei ir dinaminei pusiausvyrai.

SUMMARY

Biečiūtė E., Impact of ankle joint mobility for middle – aged and elder people balance performance, master`s thesis / supervisor Ph. d. B. Zachovajevienė. Lithuanian University of Health Sciences, Medical Academy, Faculty of Nursing, Institute of Sport – Kaunas, 2015, - s. 65.

Aim of study: To assess the ankle joint mobility impact for middle – aged and elder people balance performance.

Objectives: 1. To assess ankle joint range of motion of middle-aged and elder people before and after ankle joints mobilization and calf muscle stretching. 2. To assess static and dynamic balance of middle-aged and elder people before and after ankle joints mobilization and calf muscle stretching. 3. To compare the results of middle-aged and elder people before and after ankle joints mobilization and calf muscle stretching.

Research participants: 61 patricipants were included into the experiment, they were divided into two groups: middle – aged and elder. 30 participants were in middle – aged group (54,63±2,61 age mean) and 31 participants were in elder group (65,39±3,8 age mean). Research participants had to meet the inclusion criterions.

Methods: Goniometry – to evaluate passive ankle joints range of motion. Balance platform ,,Simga balance pad“ and functional reach test to evaluate static balance. ,,Timed up and go“ test to evaluate dynamic balance.

Results and conclusions: When comparing middle-aged and elder groups before ankle joints mobilization and calf muscle stretching procedure the results of ankle joints range of motion differ statistically significant (p<0,05). The results of ankle joints range of motion in middle-aged group was better than in elder. Comparing middle-aged and elder groups before ankle joints mobilization and calf muscle stretching the results of dynamic balance differ statistically significant (p<0,05). The results of dynamic balance in middle-aged group was better than in elder. Ankle joint range of motion improved statistically significant in both groups: middle-aged and elder, after ankle joints mobilization and calf muscle stretching procedure (p<0,05). Static and dynamic balance improved statistically significant in both groups: middle-aged and elder, after ankle joints mobilization and calf muscle stretching procedure (p<0,05). Ankle joints and calf soft tissue mobilization has the same effect on middle-aged and elder people ankle range of motion, static and dynamic balance.

PADĖKA

Noriu padėkoti asociacijos ,,Senjorų iniciatyvų centras“ pirmininkei Editai Šatienei už pagalbą ieškant tiriamųjų.

SANTRUMPOS

CNS – centrinė nervų sistema COM – kūno masės centras

ĮVADAS

Gera pusiausvyra ir mobilumas yra pagrindiniai gyvenimo kokybę lemiantys veiksniai. Pusiausvyra yra apibūdinama gebėjimu išlikti stabiliam stovint bei judant. Techninis pusiausvyros apibūdinimas susijęs su gebėjimu išlaikyti bendrą kūno masės centrą atramos ploto ribose sėdint, stovint, einant. Pusiausvyra yra būtinas komponentas kasdieninėje funkcinėje veikloje, o pusiausvyros kontrolė yra sudėtinis daugiafunkcinis veiksnys (Rutkauskienė ir kt., 2012).

Fiziologiniai senėjimo pokyčiai, tokie kaip raumenų jėgos sumažėjimas, suvokimo, propriocepcijos, sąnarių judesių amplitudės sutrikimai, reakcijos laiko sulėtėjimas, pokyčiai sensorinėje sistemoje daro įtaką pusiausvyrai ir jos kontrolės sutrikimams. Senėjant žmogaus organizmui pusiausvyros mechanizmo elementų veikla silpsta, o tai mažina stabilumą ir trikdo eiseną. Pusiausvyros kontrolės sutrikimai susiję su padidėjusia griuvimų rizika (Rutkauskienė ir kt., 2012).

Pasaulyje atlikti tyrimai rodo, kad 1/3 asmenų, turinčių 65 ir daugiau metų, griūna ne mažiau kaip kartą per metus. Skirtingų studijų rezultatai rodo, kad jų pasekmės yra įvairios – galvos traumos, kaulų lūžiai, kas sąlygoja ilgalaikę pacientų imobilizaciją ar net mirtį (Piščalkienė ir kt., 2014).

Pusiausvyros išlaikymas reguliuoja santykį tarp kūno masės centro ir atramos ploto. Kūno masės centro judėjimas sumažinamas greitai generuojant raumenų svertus čiurnų, kelių ar kituose sąnariuose – pasireiškiant pusiausvyros reakcijomis išlaikyti kūną vertikalioje padėtyje. Tačiau senstant trinka odos paviršiniai bei gilieji jutimai, kurie turi įtakos pusiausvyros reakcijų pasireiškimui (Rutkauskienė ir kt., 2012).

Čiurnos sąnarys yra labiausiai susijęs su eisena bei pusiausvyra ir atlieka pirminį vaidmenį kontroliuojant pusiausvyrą ir kūno stabilumą. Pakitimai sąnaryje, tokie kaip padidėjęs sąnario sąstingis, su amžiumi didėja ir sukelia sensorinės integracijos sutrikimus (Pertille et al., 2012). Čiurnos bei pirmo padikaulinio piršto sąnario tiesimo judesio amplitudė su amžiumi mažėja, ko pasekoje sumažėja čiurnos sąnario judesių amplitudė sagitalioje bei frontalioje plokštumoje ir daro neigiamą įtaką pusiausvyrai. Sumažėjusi čiurnos sąnario tiesimo judesio amplitudė yra susijusi su padidėjusia griuvimų rizika (Spink et al., 2011).

Įrodyta, kad didėjant sąnarių lankstumui, didėja sąnarių judesių amplitudė bei gerėja funkcinių užduočių atlikimas, ko pasekoje sumažinama traumų rizika (Radford et al., 2006).

Vyresnio amžiaus asmenims yra rekomenduojamos įvairios terapinės intervencijos, tokios kaip raumenų stiprinimas bei lankstumo lavinimas, kurios gerina pusiausvyrą bei sumažina griuvimų riziką. Naujausi tyrimai atskleidė metodus, kuriais jauno ir vyresnio amžiaus asmenims didinamas čiurnos sąnario mobilumas ir tuo pačiu gerinama statinė bei dinaminė pusiausvyra ir kūno padėties kontrolė (Pertille et al., 2012).

Manualinė terapija yra plačiai taikomas metodas. Šiuo metodu gydomi pacientai, turintys apatinių galūnių disfunkcijas, raumenų silpnumą, kaklo ir nugaros skausmus bei kitus sutrikimus, kurie gali daryti neigiamą įtaką pusiausvyrai ir padidinti griuvimų riziką (Holt et al., 2012).

Atlikti tyrimai parodė, kad čiurnos sąnario mobilizacija susijusi su pokyčiais sensomotorinėje sistemoje ir daro teigiamą poveikį pusiausvyros kontrolei (Paes et al., 2012).

Sąnarių mobilizacija padidina kapsulės ir raiščių ištęsiamumą, ko pasekoje padidėja fiziologiniai ir papildomi judesiai sąnaryje, taip pat mobilizacijos metu stimuliuojami sąnarių mechanoreceptoriai, todėl pagerėja nervinio impulso (aferentinės informacijos) perdavimas (Pertille et al., 2012).

Atsižvelgiant į tai, kad sąnarių mobilizacija bei raumenų tempimas gali padidinti judesių amplitudę, prisidėti prie kūno padėties kontrolės bei pagerinti pusiausvyrą, išsikėlėme darbo tikslą -įvertinti tiesioginį čiurnos sąnarių mobilizacijos bei blauzdos raumenų tempimo poveikį vidutinio ir vyresnio amžiaus žmonių pusiausvyrai.

DARBO TIKSLAS

Įvertinti čiurnos mobilumo įtaką vidutinio ir vyresnio amžiaus žmonių pusiausvyrai.

DARBO UŽDAVINIAI

1. Įvertini čiurnos sąnarių judesių amplitudę vidutinio ir vyresnio amžiaus žmonių grupėse prieš ir po čiurnos sąnarių mobilizacijos bei blauzdos raumenų tempimo procedūros.

2. Įvertinti statinę ir dinaminę pusiausvyrą vidutinio ir vyresnio amžiaus žmonių grupėse prieš ir po čiurnos sąnarių mobilizacijos bei blauzdos raumenų tempimo procedūros.

3. Palyginti gautus duomenis prieš ir po čiurnos sąnarių mobilizacijos bei blauzdos raumenų tempimo procedūros tarp vidutinio ir vyresnio amžiaus žmonių grupių.

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. Funkciniai pėdos ir čiurnos aspektai

Pėda yra dalijama į tris dalis. Užpakalinę pėdos dalį sudaro kulnakaulis ir šokikaulis. Eisenos cikle užpakalinė pėdos dalis yra pirmoji kontakto su žeme dalis, todėl ji daro įtaką kitų dviejų pėdos dalių funkcijai ir judesiams. Vidurinę pėdos dalį sudaro laivakaulis, kubakaulis ir trys pleištukai. Šios pėdos dalies funkcija yra užtikrinti stabilumą ir mobilumą perduodant judesį iš užpakalinės pėdos dalies priekinei pėdos daliai. Priekinę pėdos dalį sudaro penki padikauliai ir visi pirštakauliai. Ši pėdos dalis prisitaiko prie atramos į žemę lygio. Tai pat priekinė pėdos dalis sudaro kontaktą su žeme stovėjimo fazės metu. Čiurnos sąnarys ir pėda atlieka tris pagrindines funkcijas: veikia kaip amortizatorius, kai kulnas atsimuša į žemę stovėjimo fazės pradžioje, padeda prisitaikyti prie žemės atramos lygio arba nelygumų, suteikia stabilaus paviršiaus atramą, kurios dėka perneša kūną pirmyn (Lippert, 2011).

Pėda yra vienintelis ir tiesioginis kontakto su žeme šaltinis atliekant svorio pernešimą. Ji padeda palaikyti stabilumą dviem būdais: a) teikiant kūnui mechaninę atramą per kaulų – raiščių struktūrą bei koordinuotą apatinių galūnių raumenų funkciją; b) tiekiant sensorinę informaciją apie kūno padėtį per plantarinius taktilinius mechanoreceptorius. Todėl pėdos padėties, lankstumo, jėgos ar jutimų stoka sumažina šią palaikymo funkciją ir pablogina pusiausvyrą (Menz et al., 2005).

Apie 30 proc. vyresnio amžiaus žmonių susiduria su apatinių galūnių problemomis, dėl ko sumažėja ėjimo greitis, iškyla sunkumai atliekant kasdienius darbus bei padidėja griuvimų rizika (Menz et al., 2005).

1.1.1. Blauzdinis pėdos sąnarys

Blauzdinis pėdos sąnarys - jungtis tarp šokikaulio ir blauzdikaulio bei šeivikaulio. Uždara blauzdinio pėdos sąnario forma yra pagrindinis čiurnos sąnario stabilumą lemiantis veiksnys (Neumann, 2010).

Apie 90 – 95 proc. kompresinių jėgų praeina šokikauliu ir blauzdikauliu, likę 5 – 10 proc. praeina lateraliniu šokikaulio kraštu ir šeivikauliu (Neumann, 2010). Blauzdinis pėdos sąnarys turi 3 mm storio sąnarinę kremzlę, kuri gali atlaikyti 30 – 40 proc. veikiamos jėgos (Wan et al., 2008).

Blauzdinį pėdos sąnarį supa plona kapsulė. Iš išorės kapsulę supa šalutiniai raiščiai (lot. lig. collaterale), kurie padeda palaikyti sąnario stabilumą (Neumann, 2010).

Medialinis šalutinis (lot. lig. collaterale mediale) raištis vadinamas deltiniu raiščiu yra trikampio formos. Jo viršūnė yra prisitvirtinusi prie medialinės kulkšnies, nuo jos eina žemyn išsiskleidžiančios vėduoklės forma, ir baigiasi trimis pluoštais. Tibionavicular pluoštas tvirtinasi prie laivakaulio, šalia gumburėlio, tibiocalcaneal pluoštas tvirtinasi prie šokikaulio, tibiotalar pluoštas tvirtinasi prie šokikaulio medialinio gumburėlio (Neumann, 2010).

Lateralinis šalutinis raištis (lot. lig. collaterale laterale) susideda iš priekinio ir užpakalino šokikaulinį šeivikaulio ir kulnakaulinio šokikaulio raiščio. Priekinis šokikaulinis šeivikaulio raištis (lot. lig. anterior talofibular) tvirtinasi prie lateralinės kulkšnies priekinės dalies, tęsiasi pirmyn bei tvirtinasi prie šokikaulio kaklo (Neumann, 2010).

Dėl anatominės čiurnos struktūros priekinis šokikaulinis šeivikaulio raištis yra labiausiai ir dažniausiai pažeidžiamas raištis, labiausiai pasiduodantis traumai pėdos lenkimo bei inversijos metu. Kombinuotas pėdos lenkimo ir inversijos judesys yra dažniausias priekinių šalutinių raiščių pažeidimo mechanizmas ir kaip įprasta leidžia diagnozuoti lateralinių čiurnos raiščių patempimą (Mau & Baker, 2014).

Užpakalinis šokikaulinis šeivikaulio raištis (lig. posterior talofibular) prasideda nuo užpakalinės vidinės lateralinės kulkšnies pusės ir tvirtinasi prie lateralinio šokikaulio gumburėlio. Pirminė užpakalinio šokikaulinio šeivikaulio raiščio funkcija yra stabilizuoti šokikaulį. Taip pat jis riboja pernelyg didelę šokikaulio abdukciją, ypač kai pėda yra pilnoje tiesimo amplitudėje (Neumann, 2010).

Šokikaulinis kulnakaulio raištis (lot. lig. talocalcaneal) tęsiasi nuo lateralinės kulkšnies iki lateralinio kulnakaulio paviršiaus. Šis raištis riboja inversiją blauzdiniame pėdos sąnaryje (ypač sąnariui esant pilnoje tiesimo amplitudėje) ir pošokikauliniame sąnaryje (Neumann, 2010).

Kaip pora, kulnakaulinis šokikaulio ir šokikaulinis šeivikaulio raiščiai riboja inversiją per visą čiurnos sąnario tiesimo ir lenkimo amplitudę. Apie 2/3 lateralinių čiurnos raiščių traumų įtraukia abu šiuos raiščius (Neumann, 2010).

Apibendrinant medialiniai ir lateraliniai šalutiniai čiurnos raiščiai riboja pernelyg didelę inversiją ir eversiją, atitinkamai, kiekviename sąnaryje, kurio pluoštus kerta (Neumann, 2010).

Rotacijos ašis blauzdiniame pėdos sąnaryje yra nukrypusi nuo medio - lateralinės ašies apie 10 laipsnių frontalioje plokštumoje. Dėl rotacijos ašies nuolydžio pėdos tiesimas yra susijęs su nežymia abdukcija ir eversija, o pėdos lenkimas - su nežymia adukcija ir inversija. Blauzdiniame pėdos sąnaryje gali būti atliekamas pronacijos ir supinacijos judesys. Rotacijos ašis yra minimaliai nukrypusi nuo medio - lateralinės ašies. Pagrindiniai pronacijos ir supinacijos judesių komponentai blauzdiniame pėdos sąnaryje daugiausiai yra pėdos tiesimas ir lenkimas (Neumann, 2010) (1 pav.)

A B C

1 pav. Blauzdinio pėdos sąnario artrokinematika. A – neutrali sąnario padėtis; B – pėdos tiesimas; C – pėdos lenkimas (Neumann, 2010)

Neutrali blauzdinio pėdos sąnario padėtis (0 laipsnių) yra apibūdinama kaip pėdos padėtis 90 laipsnių kojai. Iš šios padėties blauzdinis pėdos sąnarys leidžia atlikti 15 – 25 laipsnių pėdos tiesimo judesį ir 40 – 55 laipsnių pėdos lenkimo judesį. Reikšmės gali skirtis priklausomai nuo matavimo būdo. Pėdos tiesimo metu šokikaulis rieda į priekį atitinkamai su blauzdikauliu, kuris tuo pačiu metu slysta atgal. Pėdos lenkimo metu šokikaulis rieda atgal, o kaulas slysta į priekį (Neumann, 2010).

Pilna čiurnos sąnario tiesimo amplitudė dažniausiai yra apribojama po lateralinių čiurnos raiščių patempimų. Vienas iš gydomųjų metodų norint padidinti čiurnos sąnario tiesimo judesio amplitudę yra pasyvi blauzdinio pėdos sąnario mobilizacija (Neumann, 2010).

1.1.2. Pošokikaulinis sąnarys

Pošokikaulinis sąnarys susideda iš trijų sąnarių suformuotų tarp užpakalinės, vidinės ir priekinės kulnakaulio briaunų ir šokikaulio. Įgaubtas užpakalinis šokikaulio facetas guli ant išgaubto užpakalinio kulnakaulio faceto. Jungtis yra laikoma tvirtai dėl susikabinusios formos, raiščių, kūno svorio, ir aktyvuotų raumenų. Visos trys jungtys dalyvauja pošokikaulinio sąnario judesiuose. Terapeutai atlikdami mobilizacines technikas lankstumui didinti labiau susitelkia prie gerai matomo užpakalinio paviršiaus (Neumann, 2010).

Užpakalinė ir priekinė - vidurinė jungtis pošokikauliniame sąnaryje yra apsupta atskiros kapsulės. Kapsulė yra sutvirtinama vidinio, užpakalinio ir lateralinio šokikaulinio kulnakaulio raiščio. Šie raiščiai tarnauja kaip antrinis sąnario stabilizatorius (Neumann, 2010).

Šokikaulinis kulnakaulio raištis (lot. lig. talocalcaneal) ir kaklinis raištis tvirtinasi tiesiogiai prie šokikaulio ir kulnakaulio. Šie raiščiai užtikrina pošokikaulinio sąnario stabilumą, riboja pernelyg didelius judesius, ypač inversiją (Neumann, 2010).

Pošokikaulinio sąnario artrokinematika sudaro slydimo judesys tarp trijų fasečių. Rotacijos ašis yra išsidėsčiusi 42 laipsniai nuo horizontalios ašies ir 16 laipsnių nuo sagitalios ašies. Pronacija ir

supinacija pošokikauliniame sąnaryje vyksta, kai kulnakaulis juda atitinkamai su šokikauliu skliaute, kuris yra statmenas rotacijos ašiai. Pronacijos komponentai yra eversija ir abdukcija, o supinacijos komponentai yra inversija ir adukcija (Neumann, 2010) (2 pav.).

A B C

2 pav. Pošokikaulinio sąnario artrokinematika. A –neutrali padėtis; B – pronacija (pagrindiniai komponentai eversija ir abdukcija); C – supinacija (pagrindiniai komponentai inversija ir adukcija)

(Neumann, 2010)

1.2. Čiurnos raiščių patomechanika ir susiję pažeidimai

Inversijos judesys yra vienas dažniausių sausgyslių patempimų mechanizmų. Šio pažeidimo mechanizmas įvyksta užkliūvaus lateraliniam priekinės pėdos dalies kraštui arba nugriuvus ant priekinės pėdos dalies lateralinio krašto. Pažeidimo mechanizmo metu pirmiausia yra pažeidžiamas lateralinis kunakaulinis šokikaulio raištis ir lateralinis šokikaulinis šeivikaulio raištis (Bonnela et al., 2010).

Kitas susijęs pažeidimas yra čiurnos nestabilumas. Skiriamas dviejų tipų čiurnos sąnario nestabilumas: mechaninis ir funkcinis. Mechaninis nestabilumas susijęs su anatominiais čiurnos pakitimais (raiščių laisvumas, funkcinis nestabilumas dėl ydingos laikysenos) (Bonnela et al., 2010). Mechaninis nestabilumas pasireiškia sąnario netvirtumu ir pernelyg dideliais judesiais blauzdiniame pėdos ir pošokikauliniame sąnaryje. Nestabilumas atsiranda dėl struktūrinių raiščių pažeidimų (Hughes & Rochester, 2008).

Funkcinis nestabilumas - sausgyslių ir raumenų pakitimai, kurie paprastai susiję su propriocepcijos trūkumu (Bonnela et al., 2010).

Funkcinis stabilumas priklauso nuo raumenų struktūros ir propriocepcijos. Propriocepcija yra sistema susidedanti iš receptorių, refleksinių kelių ir nervinių centrų, kurie dalyvauja, sąmoningame arba nesąmoningame, susijusių kūno dalių padėties suvokime ryšiumi vienas su kitu (Bonnela et al., 2010).

Apibendrinant, raiščių pažeidimai dažniausiai įvyksta inversinių patempimų metu. Priekinis šeivikaulinis šokikaulio raištis yra vienas iš labiausiai pažeidžiamų struktūrų visame žmogaus kūne (Lindner et al., 2011).

1.3. Čiurnos sąnario propriocepcija

Propriocepcija - judesio ir padėties suvokimas, kuris yra perduodamas per sąnariuose esančius mechanoreceptorius. Propriocepcija yra svarbi kontroliuojant atliekamų judesių tikslumą. Kaip galimas kompensacinis sensorinis organas, propriocepcija yra labai svarbi vyresnio amžiaus asmenims, kurie turi regėjimo ir vestibiuliarinio aparato funkcijos sutrikimų. Čiurna atlieka svarbų vaidmenį kontroliuojant kūno padėtį ir pusiausvyrą (Ko et al., 2015).

Čiurnos sąnario propriocepcija teikia informaciją apie kūno svyravimus stovint. Stovint sutrikdyta propriocepcija padidina kūno svyravimus, kurie yra pagrindiniai kūno padėties stabilumo rodikliai (Ko et al., 2015).

Normaliai funkcionuojant, propriocepcinė informacija, kaip kinestezija arba sąnario padėties suvokimas, atliekant judesius sąnaryje, yra gaunama iš mechanoreceptorių. Tai sukelia sudėtingą atsakomąjį refleksinį raumens aktyvinimą, kurio tikslas padidinti raumens sąstingį ir pasipriešinimą šiems poslinkiams, kad būtų išlaikomas kūno padėties stabilumas ir sąnarių funkcinis stabilumas (Hughes & Rochester, 2008).

Senėjant nervų sistemoje vyksta pokyčiai. Kintant propriocepciniams keliams tiesiogiai veikiama pusiausvyros kontrolė (Ko et al., 2015).

Čiurnos sąnaryje vykstant judesiams sausgyslės, sąnario kapsulė, raumenys, raiščiai ir oda deformuojasi, tokiu būdu aktyvinant receptorius esančius šiuose audiniuose. Vienas po kito einanti sensorinė ar propriocepcinė informacija yra priimama ir apdorojama. Ši informacija padeda suvokti koks judesys atliekamas čiurnos sąnaryje ir kokia sąnario padėtis bei daro įtaką sąnario funkcijai. Čiurnos sąnario proprioreceptorių suaktyvinimas sukelia refleksinius atsakus smegenų kamiene ir stuburo smegenų lygiuose, ko pasekoje sąnarys apsaugomas (Stefanini & Marks, 2003).

Atlikti tyrimai rodo, kad čiurnos sąnario kapsulės pažeidimai, kurie įvyksta priekinio šokikaulinio šeivikaulio raiščio patempimo metu, gali turėti neigiamą poveikį propriocepcinei informacijai ir susilpninti apsauginius sąnario refleksus (Stefanini & Marks, 2003).

1.3.1. Čiurnos sąnarį supančių raumenų ir sausgyslių receptoriai

Čiurnos sąnaryje yra keturių rūšių receptoriai: neuroraumeninės verpstės, Goldžio sausgysliniai organai, Ruffini sąnario mechanoreceptoriai ir plantariniai odos mechanoreceptoriai.

Goldžio sausgysliniai organai, esantys sausgyslės – raumens susijungimo vietoje apsaugo sausgyslę nuo per didelio įtempimo. Sąnarių mechanoreceptoriai yra jautrūs judesių greičio, krypties bei amplitudės pokyčiams ir aktyvinami ekstremalių judesių metu. Odos mechanoreceptoriai pasižymi dviem funkcijomis: vieni labiau jautrūs odos tempimui (Merkelio, Ruffini), o kiti labiau jautrūs vibracijai (Pacini) (Bonnela et al., 2010).

Raumeninės verpstės ir Goldžio sausgysliniai organai, išsidėstę raumenyse, sausgyslėse ir sausgyslės – raumens susijungimo vietoje dalyvauja sąnario padėties ir judesio pojūčio suvokime. Raumeninės verpstės, kurios yra jautrios tempimui ir raumens ilgio pokyčiams gali sukelti laipsniškus raumeninius atsakus, ko pasekoje padidinama sąnario apsauga ir pusiausvyra (Stefanini & Marks, 2003).

Sumažėjęs pėdos padėties jausmas, dėl čiurnos raumenų sensorinių receptorių funkcijos susilpnėjimo, gali turėti įtakos žmogaus kūno padėties nestabilumui. Kūno padėties nestabilumas destabilizuoja čiurnos sąnarį ir padidina čiurnos sąnario traumų atsiradimo riziką (Stefanini & Marks, 2003).

1.4. Pusiausvyra

Pusiausvyra - tai kompleksinė sistema integruojanti įvairius sensorinius ir motorinius elementus. Tai regos analizatorių, vestibuliarinio aparato, propriocepcijos ir CNS veiklos rezultatas (Chevutschi et al., 2014, Spink et al., 2011).

Pusiausvyros kontrolę lemia informacijos apie kūno ir jo segmentų orientaciją iš regos analizatoriaus, vidinės ausies vestibiuliarinio aparato ir propriocepcinių jutimų, kylančių dėl kontakto su atrama, dermė, taip pat motorinės reakcijos, kontroliuojančios galūnių ir liemens raumenų veiklą bei CNS funkciją. Pusiausvyros kontrolė reikalauja koordinuoto raumenų veikimo. Palaikant kūno pusiausvyrą, ypač svarbus čiurnos, kelio ir klubo sąnarius valdančiųjų raumenų aktyvumas (Škikas ir kt., 2011).

Funkcinė užduotis ir aplinka, kurioje ta užduotis vykdoma, yra lemiama pusiausvyros kontrolės. Pusiausvyra gali būti vertinama stovint (statinė pusiausvyra) bei judant (dinaminė pusiausvyra) (Rutkauskienė ir kt., 2012).

Griaučių – raumenų bei centrinė nervų sistema yra pagrindinės pusiausvyrą reguliuojančios sistemos (Rogers et al., 2013).

Senėjant griaučių - raumenų bei sensorinė sistema silpnėja ir daro neigiamą įtaką pusiausvyrai bei kūno padėties kontrolei. Senėjimas yra susijęs su apatinių galūnių jėgos ir lankstumo sumažėjimu bei padidėjusiais kūno padėties svyravimais (Weirich et al., 2010). Kūno padėties svyravimai padidėja priklausomai nuo užduoties sudėtingumo, dėl senėjimo ir tam tikrų patologijų, ypač tada, kai propriocepsinė informacija sumažėja dėl aplinkos suvaržymų (Bisson et al., 2011).

Nustatyta, kad čiurnų ir padikauliniai pirštų sąnariai bei pėdos pamatas atlieka svarbų vaidmenį kontroliuojant pusiausvyrą stovint bei einant (Meyer et al. 2004). Taip pat pusiausvyrai poveikį daro informacija ateinanti iš odos, sausgyslių, raumenų bei sąnarių mechanoreceptorių (Chevutschi et al., 2014). Čiurnos sąnario propriocepcija yra vienas iš svarbiausių reguliacinių mechanizmų stabilizuojančių kūną (Bisson et al., 2011; Giulio et al., 2009; Wikstrom et al., 2007).

Pusiausvyros kontrolės sutrikimai nuolat stebimi asmenims turintiems lėtinį čiurnos sąnario nestabilumą, po čiurnos raiščių patempimų. Atlikti tyrimai parodė, kad čiurnos sąnario mobilizacija susijusi su pokyčiais sensomotorinėje sistemoje ir daro teigiamą poveikį pusiausvyrai (Paes et al., 2012).

1.4.1. Kūno padėties kontrolė bei judesių strategijos

Skiriami du pagrindiniai kūno padėties kontrolės uždaviniai: kūno padėties orientacija ir kūno padėties pusiausvyra. Kūno padėties orientacija - tai aktyvus kūno dalių išsidėstymas vienoje linijoje, centruotai gravitacijos, atramos paviršiaus, regimosios aplinkos ir vidinės informacijos atžvilgiu. Kūno padėties pusiausvyra - tai sensomotorinių strategijų koordinacija/suderinimas, siekiant stabilizuoti kūno masės centrą (CoM) dėl vidinių ir išorinių kūno padėties stabilumo sutrikdymų (Horak, 2006).

Svarbiausi biomechaniniai pusiausvyrą ribojantys veiksniai yra pagrindo, ant kurio stovima, dydis ir palaikančio pagrindo, t.y. kojų, ypatybės. Bet kokie atramos pagrindo dydžio bei kojų jėgos, amplitudės, skausmo ar veiklos apribojimai turi įtakos pusiausvyrai (Horak, 2006).

Norint sugrąžinti kūną į pusiausvyrą, esant stovimoje padėtyje, yra skiriamos trys judesių strategijos: dviejų strategijų metu išlaikomas tas pats atramos paviršius, o trečiosios strategijos metu individui žengiant ar siekiant kinta atramos paviršius (Horak, 2006). Skirtingos kūno padėties kontrolės strategijos adaptyviai reguliuoja kūno masės centro padėtį atsakant į impulsyvius išorinius trikdžius (Suzuki et al., 2012).

Čiurnos strategijos metu kūnas juda per čiurnas. Ši strategija tikslinga stovint ant tvirto paviršiaus ir norint išlaikyti pusiausvyrą mažų svyravimų pagalba (Horak, 2006). Jos metu kūno masės

centro perkėlimas vyksta judinant visą kūną kaip vieną atvirkščią švytuoklę naudojant aktyvų čiurnos sukimo momentą (Suzuki et al., 2012).

Čiurnų strategija yra dažniausia pusiausvyros atkūrimo priemonė, kai pusiausvyros sutrikdymai yra maži. Pusiausvyros sutrikdymų metu, kai kūno masės centras juda i priekį, aktyvuojasi blauzdos plantariniai lenkėjai ir sukelia sukimo momentą, kuris reikalingas norint atkurti vertikalią kūno padėtį (Mixco et al., 2012).

Pusiausvyros išlaikymas stovint reikalauja greitos ir tikslios sudėtinių nervinių pastangų integracijos iš raumenų ir sąnarių proprioceptorių bei vestibuliarinės sistemos (Mixco et al., 2012).

Senėjant vyksta neurologiniai pokyčiai. Morfologiškai kinta nerviniai keliai. Motorinių vienetų pokyčiai tiesiogiai veikia nervinio signalo perdavimo savybes, pvz., laidumo greitį. Dėl pokyčių nervų sistemoje atsiranda pokyčiai periferijoje t.y., mažėja raumenų jėga, taip pat padidėja sausgyslių nuolaidumas. Dėl viso to sutrinka pusiausvyros atkūrimo strategijos (Mixco et al., 2012).

Klubų strategijos metu sukimo momentas vyksta per klubų sąnarius, siekiant greitai perkelti kūno masės centrą. Ši kūno padėties kontrolės strategija naudojama kai asmenys stovi ant siauro ar nuolaidaus paviršiaus, kuris neleidžia atlikti adekvataus sukimo momento per čiurnos sąnarius arba, kai norima greitai kontroliuoti kūno masės centrą (Horak, 2006). Suzuki et al. (2012) šią strategiją apibūdina kaip kūno masės centro perkėlimą judinant kūną kaip dvigubą apverstą švytuoklę per čiurnos ir klubų sąnarius.

Ramiai stovint daugiasegmentinis kūno dalių išsidėstymas yra minimaliai išreiškiamas per kūno padėties svyravimus: judesiai visuose sąnariuose yra minimalūs, tačiau bendro kūno masės centro (CoM) judesiai yra labiausiai susiję su judesiais per čiurnos sąnarius (Giulio et al., 2013).

Taigi skirtingos kūno padėties kontrolės strategijos adaptyviai reguliuoja kūno masės centro padėtį atsakant į impulsyvius išorinius trikdžius (Suzuki et al., 2012).

1.5. Griaučių – raumenų sistemos pokyčiai senėjant

Pagrindinės griaučių – raumenų sistemos sudedamosios dalys yra: kaulai, chondroitinis audinys (sąnarinė kremzlė, meniskas, tarpslankstelinis diskas), pluoštinis audinys (raiščiai, sausgyslės, sąnario kapsulė), riebalai ir skeleto raumenys. Pagrindinė jungiamųjų audinių funkcija yra sudaryti sąlygas efektyviam judėjimui, užtikrinti endoskeleto funkciją – apsaugoti ir palaikyti minkštuosius audinius, dalyvauti homeostazėje. Su amžiumi kaulų – raumenų sistemos audiniai tampa mažiau pritaikyti savo funkcijoms, todėl kaulai tampa trapūs, kremzlė praranda tamprumą, skeleto raumenys silpnėja, sumažėja raiščių elastingumas. Senėjant pradeda silpnėti ne tik jungiamasis audinys, tačiau

pasitaiko audinių pokyčių su skiriamaisiais patologiniai požymiais, kurie yra laikomi ligomis (pvz., osteoporozė, osteoartritas) (Freemont & Hoyland, 2007).

1.5.1. Griaučiai, skeleto raumenys ir raiščiai

Griaučiai aprūpina ne tik struktūrine viso kūno parama, tačiau taip pat tarnauja kaip mineralų ir riebalų rezervuaras, raudonųjų kraujo kūnelių gamybos vieta, gležnų audinių ir organų atrama bei raumenų svertas, kuris leidžia judėti (Spirduso et al., 2005).

Didžiausiai kaulų tankis moterims yra stebima tarp vėlyvosios paauglystės ir trečiojo dešimtmečio. Osteoporozės rizika išauga po menopauzės laikotarpio, kas met netenkama 2 – 3 proc. kaulų masės. Be genetinių ir hormoninių veiksnių osteoporozės riziką didina kalcio pusiausvyros pokyčiai organizme bei nepakankamas fizinis aktyvumas (Singh et al., 2008; Spirduso et al., 2005).

Didėjant amžiui kaulai tampa silpnesni, sumažėjusio kaulinio audinio pasekmė – padidėjusi kaulų lūžių rizika (Freemont & Hoyland, 2007).

Pagrindinis skeleto raumenų kontraktilinis vienetas yra raumeninė skaidula. Raumeninių skaidulių kiekis skirtinguose žmonių skeleto raumenyse varijuoja nuo kelių šimtų iki kelių šimtų tūkstančių. Raumeninės skaidulos dėl nuolatinio fizinio aktyvumo bei senėjimo yra labai prisitaikiusios kisti tiek funkciniu, tiek struktūriniu atžvilgiu bei geba keisti savo susitraukimo dažnį bei tipą. Raumeninių skaidulų ir motorinių vienetų mažėjimas dėl senėjimo vyksta visuose raumenyse (Faulkner et al., 2008).

Motorinių vienetų kaita yra negrįžtamas senėjimo rezultatas. Seniems žmonėms raumeninis audinys yra pakeičiamas jungiamuoju audiniu (Jaščaninas ir kt., 2006 ).

Senėjant mažėja II tipo greitųjų raumeninių skaidulų pasiskirstymas, o I tipo lėtųjų raumeninių skaidulų procentinis pasiskirstymo koeficientas turi tendenciją didėti (Faulkner et al., 2008; Jaščaninas ir kt. 2006).

Sumažėjus II tipo raumeninių skaidulų skaičiui mažėja raumenų jėga (Faulkner et al., 2008). Dėl mažiau rekrutuojamų greitųjų motorinių vienetų judesiai tampa lėtesni ir ne tokie stiprūs (Faulkner et al., 2008).

Raiščiai pasižymi elastine funkcija, kuri leidžia jiems absorbuoti smūgio apkrovą ir grįžti į savo anatominę formą. Senėjant pakinta kolageno sintezė, taip pat vyksta kolageno bei elastino struktūros pokyčiai, tai sumažina raiščių elastingumą (Freemont & Hoyland, 2007).

1.6. Fizinis pajėgumo pokyčiai senstant

Fizinis pajėgumas – tai fiziologinė būklė susijusi su gera savijauta, kuri leidžia tenkinti kasdienio gyvenimo poreikius bei užsiimti sportine veikla. Fizinio pajėgumo, susijusio su sveikata, komponentai yra širdies ir kraujagyslių sistemos pajėgumas, griaučių – raumenų sistemos pajėgumas, kūno kompozicija ir medžiagų apykaita (Warburton et al., 2006).

Castilo – Garzon et al. (2006) teigia, kad fizinis pajėgumas priklauso nuo fizinių savybių: aerobinio pajėgumo, jėgos, greitumo, koordinacijos, lankstumo. Fizinis pajėgumas yra integruotas visų organizmo funkcijų ir struktūrų, kurios dalyvauja atliekant fizinę veiklą ar pratimą, vertinimas.

Senėjimo procesas yra linkęs sumažinti fizinio pajėgumo (jėgos, ištvermės, judrumo bei lankstumo) rodiklius. Dėl sumažėjusio fizinio pajėgumo rodiklių vyresnio amžiaus žmonėms atsiranda kasdienės veiklos ir normalaus funkcionavimo apribojimai (Milanovic et al., 2013). Norint išsaugoti gerą savijautą bei apsisaugoti nuo ligų labai svarbu lavinti fizinio pajėgumo komponentus: širdies ir kraujagyslių pajėgumą, jėgą, lankstumą, kūno kompoziciją (3 pav.).

3 pav. Fizinio pajėgumo, susijusio su gera savijauta bei ligų prevencija, komponentai (Castilo – Garzon et al., 2006).

Kasdienės veiklos lygis su amžiumi mažėja, fizinis aktyvumas yra labai svarbus siekiant išsaugoti savarankiškumą bei norint išvengti lėtinių sveikatos problemų ir pagerinti gyvenimo kokybę (Milanovic et al., 2013).

Daugelis vyresnio amžiaus žmonių gyvena šalia funkcinės ribos, kuri skiria nepriklausomą gyvenimą ir neįgalumą (4 pav.). Fizinio pajėgumo gerinimas padeda atitolinti negalios pradžią bei lėtinių ligų pasireiškimą (Warburton et al., 2006).

4 pav. Fizinio pajėgumo kaita žmogaus gyvenime (Warburton et al., 2006)

1.6.1. Lankstumas

Lankstumas – tai gebėjimas atlikti judesį sąnaryje per visą judesio amplitudę. Lankstumas labiausia priklauso nuo: a) kaulų, raumenų bei jungiamojo audinio būklės ir vientisumo; b) skausmo atsiradimo bei raumenų gebėjimo gaminti pakankamą jėgos kiekį (Fatouros et al., 2006).

Lankstumas yra svarbus fizinio pajėgumo faktorius. Judesio amplitudė yra svarbiausia normalios griaučių – raumenų sistemos funkcijos dalis (Ylinen, 2008).

Faktoriai darantys įtaką sąnarių judrumui gali būti suskirstyti į vidinius ir išorinius. Pasyvus ištęsiamumas priklauso nuo vidinių faktorių, tokių kaip: jungiamojo audinio elastingumo, jo kiekio ir storio, raumenų, fascijų, sausgyslių, sinovijinių klosčių, aponeurozių, sąnario kapsulės ir raiščių. Lankstumas gali būti ribojamas bet kurios iš šių struktūrų. Normalus sąnario judrumo apribojimas priklauso nuo sąnario tipo ir jį supančių audinių. 47 proc. sąnario apribojimo gali įtakoti kapsulė, 41 proc. supantys raumenys ir tarpraumeninė fascija, 10 proc. sausgyslės ir 2 proc. oda. Faktoriai, ribojantys sąnario mobilumą, priklausomai nuo anatomijos, kiekviename sąnaryje gali labai skirtis (Ylinen, 2008).

Sumažėjęs sąnario lankstumas arba aplinkinių minkštųjų audinių sukeliamas pasipriešinimas, sukelia sąstingį, dėl kurio sumažėja aktyvi ir pasyvi sąnarių judesių amplitudė (Ylinen, 2008).

Daugelio mokslininkų atlikti tyrimai parodė, kad normali apatinių galūnių judesių amplitudė gali varijuoti priklausomai nuo lyties ir amžiaus. Sumažėjusi judesių amplitudė yra priimtina, kaip normalus senėjimo rezultatas. Žmonių lankstumas 30 – 70 metų amžiaus laikotarpiu, priklausomai nuo sąnarių, sumažėja apie 20 – 50 proc. (Fatouros et al., 2006).

Lankstumo sumažėjimas yra susijęs su raumenų nenaudojimu ir minkštųjų audinių apribojimais (kolageno pakitimais, mechaniniu stresu, nevartojimu, degeneracinėmis ligomis). Visa tai pablogina vyresnio amžiaus asmenų funkcinius gebėjimus bei sveikatos būklę (Fatouros et al., 2006).

Senėjant labiausiai mažėja stuburo lankstumas, ypač liemens tiesimo. Su amžiumi prarandamas čiurnos sąnario lankstumas. 55 – 85 metų amžiaus laikotarpiu moterų čiurnos sąnario lankstumas sumažėja apie 50 proc., o vyrų 35 proc. (Spirduso, 2005).

Lankstumas su amžiumi mažėja ir turi potencialą paveikti normalų kasdieninį funkcionavimą. Viršutinės kūno dalies lankstumas yra svarbus veikloms, tokioms kaip rengimasis ir daiktų siekimas, griebimas, o apatinės kūno dalies lankstumas yra svarbus siekiant išlaikyti gerą mobilumą bei veikloms, tokioms kaip lenkimasis, siekimas, kėlimasis, pasilenkimas, ėjimas, lipimas laiptais (Stathokostas et al., 2013; Spirduso et al., 2005).

Sąnarių bei raumenų proprioceptorių pagrindinis uždavinys yra kontroliuoti pusiausvyrą ir reaguoti į kūno padėties pokyčius erdvėje. Dėl raumenų – sausgyslių jungčių ilgio pokyčių, sąstingio, jėgų perdavimo bei raumenų aktyvacijos pokyčių kinta gebėjimas aptikti (aferentinė informacija) ir atsakyti į staigius aplinkos pokyčius (eferentinis raumens aktyvinimas). Visa tai daro neigiamą įtaką pusiausvyrai ir kūno stabilumui, todėl labai svarbūs raumenų tempimo pratimai, kurie didina sąnarių judesių amplitudę (Ylinen, 2008). Esant ribotam sąnarių judrumui tempimas yra labai svarbus reabilitacinis metodas, kuris dažniausiai padeda atstatyti normalią funkciją (Stathokostas et al., 2013).

1.6.2. Pusiausvyra ir koordinacija

Pusiausvyra gali būti apibūdinama kaip procesas, kurio metu priklausomai nuo atramos paviršiaus, judančio ar stabilaus, kontroliuojamas kūno masės centras (Spirduso et al., 2005).

Pusiausvyra su amžiumi prastėja. Didžiausias pusiausvyros nuosmukis stebimas 60 – 70 metų amžiaus moterims, atliekant stovėjimo ant vienos kojos užsimerkus testą. Atliktų tyrimų metu įrodyta, kad vyresni žmonės yra mažiau stabilūs bei labiau naudoja klubų strategiją atliekant dinaminius pusiausvyros testus lyginant su vidutinio amžiaus ir jaunais žmonėmis (Bouillon and Baker, 2011).

Su amžiumi susiję pusiausvyros pokyčiai atsiranda apie 40 gyvenimo metus. Didžiausias nuosmukis moterims kūno masės centro suvokime frontalioje plokštumoje įvyksta 40 - 60 metų amžiaus laikotarpyje. Apie 50 gyvenimo metus, moterims sumažėja keturgalvio raumens ir klubo sąnarį supančių jėga bei susilpnėja somatosensorinė funkcija (Bouillon and Baker., 2011).

Nustatyta, kad klubų sąnario lenkėjų, tiesėjų bei atitraukėjų silpnumas, sumažėjęs kelio lenkėjų bei tiesėjų ir čiurnos lenkėjų bei tiesėjų sukimo momentas bei galingumas yra pagrindiniai kūno padėties nestabilumą, atliekant dinamines veiklas, lemiantys veiksniai (Joshua et al., 2014).

Atlikti tyrimai rodo, kad nuo 60 metų amžiaus griuvimų rizika padidėja 35 – 40 proc., kaip sumažėjusios raumenų jėgos, pusiausvyros ir lankstumo rezultatas (Milevic et al., 2013).

Neaktyvus gyvenimo būdas bei fiziologiniai pokyčiai vykstantys senstant - progresuojantis skeleto raumenų jėgos mažėjimas, judesių amplitudės, reakcijos laiko, sensorinės sistemos pokyčiai yra sumažėjusio fizinio pajėgumo ir padidėjusios griuvimų rizikos pasekmė (Joshua et al., 2014; Borah et al., 2007).

Vyresnio amžiaus asmenims svarbu išlaikyti atitinkamą sąnarių lankstumą norint išsaugoti funkcinį nepriklausomumą kasdienėje veikloje. Sąnarių lankstumą galima palaikyti ir padidinti atliekant kūno branduolio stiprinimo pratimus, raumenų tempimo bei sąnarių mobilumą lavinančius pratimus (Battaglia et al., 2014).

1.6.3. Jėga

Raumenų jėga – tai raumens ar raumenų grupės jėgos kiekis, kuris sukeliamas vienkartinio maksimalaus susitraukimo metu. Senėjimo įtaka jėgai priklauso nuo matuojamos jėgos tipo (izometrinė, koncentrinė, ekscentrinė), raumenų vietos (viršutinė ar apatinė kūno dalis), fizinio aktyvumo lygio, ligų (Spirduso et al., 2005).

Apie 40 gyvenimo metus čiurnos, kelio bei klubo sąnarių raumenų jėga sumažėja po 3 proc. kas metus. Vyresnio amžiaus moterims apatinių galūnių jėga gali sumažėti dėl judėjimo stokos (Weirich et al., 2010).

Raumenų masė ir jėga 30 – 80 metų amžiaus laikotarpyje sumažėja 30 – 50 proc. Pagrindinė to priežastis raumeninių skaidulų skaičiaus mažėjimas ir II tipo raumeninių skaidulų atrofija. Raumenų jėga nuo 50 metų amžiaus kas dešimtmetį sumažėja 12 – 14 proc. Pagrindinė raumenų funkcijos ir struktūros pokyčių, atsiradusių dėl senėjimo, prevencijos priemonė yra pasipriešinimo treniruotės (Milevic et al., 2013).

1.6.4. Ištvermė

Senėjant taip pat kinta širdies ir kraujagyslių sistemos rodikliai. Apie 40 gyvenimo metus stebimi reikšmingi aerobinio pajėgumo pokyčiai. 65 metų amžiuje aerobinis pajėgumas yra sumažėjęs apie 30 proc. (Milevic et al., 2013).

Vyresnio amžiaus asmenų gebėjimas užsiimti aerobine veikla (vaikščiojimu, bėgimu) yra neigiamai paveikiamas amžiaus, todėl, kad maksimalus deguonies suvartojimas kas met sumažėja 0,5 – 1,00 proc. (Milevic et al., 2013).

1.6.5. Kūno kompozicija

Kūno kompozicija – tai viena iš fizinės būklės komponentų, nurodantis kūną sudarančių audinių tipą, ir paprastai naudojamas pažymėti santykinį procentą tarp riebiosios ir liesosios kūno masės audinio (Čokorilo et al., 2012; Spiriduso et al., 2005).

Didėjantis riebalinio audinio kiekis bei mažėjantis raumenų masės kiekis yra skiriamasis senėjimo proceso požymis (Spiriduso et al., 2005).

Sarkopenija – skeleto raumenų masės praradimas dėl ko sumažėja fizinė jėga bei gebėjimas atlikti kasdienės veiklos darbus. Dėl raumenų masės bei raumenų jėgos praradimo senėjant atsiranda silpnumas, dėl kurio padidėja griuvimų rizika, sunkiau atsigaunama po įvairių ligų, atsiranda ilgalaikė negalia ir reikalinga pagalba kasdienėje veikloje (Thompson, 2007).

Nustatyta, kad fizinis neaktyvumas yra vienas iš pagrindinių padidėjusios riebalinės kūno masės kiekio organizme priežastis. Vyresnio amžiaus žmonių atveju riebalinio audinio kiekis padidėja dėl lėtesnio vaikščiojimo ir funkcinių apribojimų (Čokorilo et al., 2012).

1.7. Mobilizacinės technikos

Mulligan, Maitland, McKenzie, Kaltenborn, Paris, Jull and Elevey – tai keletas svarbiausių praktikų, kurių patirtis, įžvalgumas ir talentas atvėrė naujus kelius manualinėje terapijoje (Edmond, 2006).

1.7.1. Mobilizacija ir manipuliacija

Mobilizacija ir manipuliacija - tai pasyvios technikos, taikomos sąnariams ir minkštiesiems audiniams. Jos atliekamos terapiniais tikslais, naudojant fiziologinius ar pridėtinius sąnario judesius, keičiant atliekamų judesių greitį ir amplitudę. Sąnario judesių greičiai ir amplitudės gali svyruoti nuo

mažos amplitudės judesio, atliekamo dideliu greičiu, iki didelės amplitudės judesio, atliekamo nedideliu greičiu (Kisner & Colby, 2012).

Pridėtiniai judesiai yra judesiai sąnaryje ir aplinkiniuose audiniuose, kurie būtini normaliai judesio amplitudei, tačiau kurių pats pacientas aktyviai atlikti negali. Su sąvoka pridėtinis sąnario judesys susijusi sąvoka papildomas sąnario judesys ir sąnario laisvumas. Papildomi sąnario judesiai – tai normalūs artrokinematiniai judesiai, kurie vyksta atliekant fiziologinius valingus aktyvius ir pasyvius judesius. Sąnario laisvumas – tai sąnarinių paviršių judesių (slydimo, distrakcijos, riedėjimo) laisvumo amplitudė, kai sąnarį veikia išorinės jėgos (Kisner & Colby, 2012).

Mobilizacija su judesiu susideda iš nepertraukiamo papildomo sąnario judesio, kurį atlieka terapeutas, derinamo su aktyviais ar funkciniais judesiais, kuriuos atlieka pacientas (Kisner & Colby, 2012; Rivett et al., 2010). Ši technika atliekama be skausmo ir apibūdinama kaip sąnario pozicinius poslinkius koreguojanti technika (Kisner & Colby, 2012).

Mulligan`o mobilizacija su judesiu, yra plačiai taikomos esant periferinių sąnarių skausmui. Mulligan`o mobilizacinių technikų klinikinis poveikis įvertintas atliktų mokslinių tyrimų metu. Ši koncepcija yra susijusi su nedideliais poziciniais poslinkiais, kurie atsiranda po įvairiausių pažeidimų ir sukelia skausmo, sąstingio, raumenų silpnumo simptomus. Pozicinių pokyčių priežastys gali būti sąnarinių paviršių formos, kremzlės storio, kapsulės ir raiščių pluoštų orientacijos ar krypties bei raumenų ir sausgyslių įtampos jėgų pokyčiai (Hing et al., 2009).

Mobilizacijos su judesiu padeda atstatyti normalų judesį sąnaryje. Atlikti tyrimų metu, nustatyta, kad mobilizacija su judesiu padidina sąnarių judesių amplitudę, sustiprina raumens funkciją, ir gydo tam tikras patologijas (Hing et al., 2009).

1.7.2. Mobilizacijos poveikis

Sąnarių bei minkštųjų audinių mobilizacijos pasižymi nerviniu – fiziologiniu ir mechaniniu poveikiu (Kisner & Colby, 2012). Nervinis – fiziologinis poveikis - mažos amplitudės osciliaciniai judesiai ir distrakcija stimuliuoja sąnario ir odos bei raumenų mechanoreceptorius, sumažina raumenų apsauginį įtempimą, skausmą bei uždegimą. Mechaninis poveikis - nedidelės amplitudės distrakciniai ir slydimo judesiai sąnaryje sukelia sąnarinio skysčio judesius ir taip paskatina maisto medžiagų pernešimą į sąnario kremzlę. Didėja sinovijinio audinio pralaidumas, sąnario mityba, atgaunami sąnario judesiai ir padėtis (Kisner & Colby, 2012).

1.7.3. Sąnarių mobilizacijos ir manipuliacijos indikacijos ir kontraindikacijos

Indikacijos sąnarių mobilizacijai ir manipuliacijai yra sąnarių skausmas, apsauginė raumens būklė arba spazmas, hipomobilumas, poziciniai poslinkiai ir subliuksacijos (Kisner & Colby, 2012).

Kontraindikacijos sąnarių mobilizacijai: bet kokia nuodugniai neištirta būklė, sąnario ankilozė, sąnario hipermobilumas, bet kokia infekcija gydomoje srityje, piktybinis procesas gydomoje srityje, gydomoje srityje nesugijęs kaulo lūžis, uždegiminis artritas, osteoporozė, ilgalaikis kortikosteroidų vartojimas, sąnario patinimas, didelio laipsnio sąnario judrumas ir kt. (Edmond, 2006).

2. TYRIMO METODAI IR ORGANIZAVIMAS

2.1. Tiriamųjų atranka ir kontingentas

Tyrimas buvo atliktas 2014 metų birželio – rugsėjo mėnesiais ,,VŠĮ Kauno klinikinėje ligoninėje“. Tyrimui atlikti buvo gautas bioetikos leidimas Nr. BEC – FMR (M) – 129. Taip pat gauti raštiški tyrime dalyvavusių asmenų sutikimai.

Tiriamųjų atrankos kriterijai:

 50 - 72 metų amžiaus asmenys;

 gyvenimo istorijoje neturėję čiurnos ir blauzdos kaulų lūžių, čiurnos raiščių nutrūkimų;

 neturintys galvos smegenų kraujotakos sutrikimų (kraujotakos nepakankamumo, insulto, klausos sutrikimų ir vidinės ausies patologijų);

 neturintys kontraindikacijų mobilizacijai.

Tiriamųjų kontingentą sudarė 61 tiriamasis, 56 moterys ir 5 vyrai. Tiriamieji pagal amžių buvo suskirstyti į dvi grupes: vidutinio (50 – 59 metai) ir vyresnio (60 – 72 metai). Tiriamųjų antropometriniai duomenys vidutinio ir vyresnio amžiaus grupėse pavaizduoti 1 lentelėje.

1 lentelė. Tiriamųjų antropometriniai duomenys

Tiriamiesiems buvo taikyta vienkartinė čiurnos sąnarių mobilizacijos ir blauzdos raumenų tempimo procedūra. Čiurnos sąnarių mobilizacijos procedūrą sudarė kairės ir dešinės čiurnos blauzdinio pėdos sąnario mobilizacija su judesiu tiesimo ir lenkimo kryptimis (5,6 pav.), pošokikaulinio sąnario mobilizacija medio – lateraline ir latero – medialine kryptimis, kulnakaulio trakcija.

Blauzdos raumenų tempimą sudarė kairės ir dešinės blauzdos pasyvus dvilypio raumens tempimas ir aktyvi – postizometrinė relaksacija.

Buvo atliekama vienkartinė intervencija ir vertinamas staigus poveikis. Antropometriniai

duomenys

Vidutinio amžiaus grupė (n=30)

Vyresnio amžiaus grupė (n=31)

Amžius (m) 54,63±2,61 65,39±3,80

Ūgis (cm) 165,30±4,79 163,71±5,66

5 pav. Blauzdinio pėdos sąnario mobilizacija lenkimui (Mulligan, 2010)

2.2. Tyrimo organizavimas

Tyrimo metu tiriamieji buvo testuojami du kartus. Pirmasis testavimas buvo atliktas prieš čiurnos sąnario mobilizaciją bei blauzdos raumenų tempimo procedūrą, o antrasis iškart po procedūros.

7 pav. Tyrimo organizavimo schema

2.3. Tyrimo objektas

Vidutinio ir vyresnio amžiaus žmonių čiurnos sąnarių judesių amplitudė bei statinė ir dinaminė pusiausvyra. Gautas bioetikos leidimas 50 – 72 metų amžiaus tiriamieji atitinkantys atrankos kriterijus (N=61) N=30

Vidutinio amžiaus asmenys

N=31

Vyresnio amžiaus asmenys

Čiurnos sąnarių judesių amplitudės bei statinės ir dinaminės pusiausvyros vertinimas

Čiurnos sąnarių mobilizacijos bei blauzdos raumenų tempimo procedūra

Pakartotinis čiurnos sąnarių judesių amplitudės bei statinės ir dinaminės

2.4. Tyrimo metodai

 Goniometrija – čiurnos sąnario judesių amplitudei vertinti;

 ,,Sigma balance pad“ pusiausvyros platforma – statinei pusiausvyrai vertinti;

 Funkcinis siekimo testas – statinei pusiausvyrai vertinti;

 ,,Stotis ir eiti testas“ – dinaminei pusiausvyrai vertinti;

 Statistinė duomenų analizė (Microsoft Excel 2010, SPSS 21.0).

2.4.1. Goniometrija

Čiurnos sąnarių judesių amplitudė buvo vertinama naudojant universalų plastikinį goniometrą.

Pėdos tiesimo ir lenkimo judesių amplitudė buvo vertinama sėdint, sulenkus kelio sąnarį 90°. Goniometro ašis buvo dedama ties lateraline kulkšnimi, stabili ašis – lygiagrečiai išilginiai šeivikaulio ašiai, lygiuojantis į šeivikaulio galvą, mobili ašis – paraleliai penktojo padikaulio išilginiai ašiai (Fong et al., 2011). Siekiant užfiksuoti kuo tikslesnius rezultatus kauliniai orientyrai buvo pažymimi žymekliu, o judesio amplitudė vertinama tris kartus.

Pėdos inversijos judesio amplitudė buvo vertinama tiriamajam sėdint. Goniometro ašis buvo dedama ties vidurio tašku tarp vidinės ir šoninės kulkšnies, stabili ašis – blauzdos priekinio paviršiaus vidurio linija, blauzdikaulio skiauterė, mobili – priekinio pėdos paviršiaus, antrojo padikaulio vidurio linija (Menadue et al., 2006). Siekiant užfiksuoti kuo tikslesnius rezultatus kauliniai orientyrai buvo pažymimi žymekliu, o judesio amplitudė vertinama tris kartus.

2.4.2. Pusiausvyros platforma ,,Sigma balance pad“

Pusiausvyros platforma ,,Sigma balance pad“ skirta pusiausvyros ir propriocepcijos treniravimui bei statinės pusiausvyros vertinimui (8 pav.).

8 pav. Sigma pusiausvyros platforma

Tyrimas buvo atliekamas pagal griežtus tyrimo atlikimo etapus: a) platformos sukalibravimas; b) tiriamojo informavimas apie procedūrą bei perspėjimas, kaip elgtis jei staiga prarastų pusiausvyrą; c) bandomasis pusiausvyros testavimas neregistruojant duomenų (buvo leidžiama pastovėti ant platformos); d) pusiausvyros testavimas kompiuterio pagalba registruojant duomenis (60 s). Tyrimo metu buvo padeda saugiau užlipti ir nulipti nuo platformos.

Pusiausvyra buvo vertinama pagal 10 objektyvių rodiklių: maksimalų nuokrypį į kairę ir dešinę (cm), maksimalų nuokrypį pirmyn ir atgal (cm), vidutinį nuokrypį nuo X ir Y ašių (cm), vidutinį vaizdinio judėjimo greitį X ir Y ašyje (cm/s), vaizdinio ilgį (cm) ir vaizdinio plotą (cm2

) (Rutkauskienė ir kt., 2012). Žemiau esančiuose paveikslėliuose galima matyti gerą pusiausvyrą (9 pav.) ir sutrikusią pusiausvyrą (10 pav.).

9 pav. Gera pusiausvyra (Rutkauskienė ir kt., 2012) 10 pav. Bloga pusiausvyra (Rutkauskienė ir kt., 2012)

2.4.3. Funkcinis siekimo testas

Funkcinis siekimo testas – tai greitas, paprastas, vienos užduoties dinaminis testas. Jo metu vertinama maksimalus atstumas, kurį galima pasiekti ranka, išlaikant tą patį atramos plotą stovint. Pagal Duncan et al. (1990) šis testas labiau dinaminis nei statinis, jo metu įvertinamos stabilumo ribos, panašiai kaip gebėjimas išlaikyti pusiausvyrą funkcinių užduočių metu. Kiti autoriai teigia, kad funkciniu siekimo testu vertinama statinė pusiausvyra (Pertille et al., 2012)

Funkcinio siekimo testo metu tiriamasis stovėjo pasisukęs šonu į sieną, tačiau jos neliesdamas. Kojos paraleliai, pečių plotyje. Ranka, esanti arčiau sienos, sulenkta 90° per peties sąnarį, alkūnė tiesi, kumštis sugniaužtas. Ant sienos, tiriamojo peties aukštyje, užklijuota matavimo juostelė (Pertille et al., 2012).

Tiriamojo buvo prašoma siekti pirmyn, kaip galima toliau, išlaikant tą patį atramos plotą. Rezultatas nebuvo fiksuojamas, jeigu tiriamasis prarado pusiausvyrą ir žengė žingsnį. Pradinis siekimo taškas fiksuojamas nuo tiriamojo sugniaužto kumščio trečio delnakaulio distalinės dalies. Galutinis tiriamojo siekimo taškas fiksuojamas, jeigu išlaikomas bent 3 sekundes. Skirtumas tarp pradinio ir galutinio taško buvo fiksuojamas kaip funkcinio siekimo testo rezultatas (Pertille et al., 2012).

Testo metu buvo atliekami trys bandymai. Bandymų vidurkis buvo registruojamas kaip galutinis rezultatas.

2.4.4. ,,Stotis ir eiti“ testas

,,Stotis ir eiti testas“ – paprastas, greitas ir plačiai naudojamas testas, atspindintis mobilumą, apatinių galūnių funkciją ir griuvimų riziką (Herman et al., 2011).

Tyrimo metu tiriamieji buvo supažindinami su testo atlikimo instrukcijomis. Testas susidėjo iš pakilimo nuo kėdės (kėdės aukštis 44 – 47 cm), 3 metrų distancijos nuėjimo, apsisukimo aplink žymeklį, sugrįžimo prie kėdės ir atsisėdimo, kaip galima greičiau. Testo atlikimo laikas buvo vertinamas sekundėmis. Testo atlikimo laiką apėmė atsistojimas nuo kėdės, tikslo pasiekimas ir atsisėdimas. Testas buvo atliekamas du kartus. Bandymų laiko vidurkis buvo fiksuojamas į tyrimo protokolą.

Ilgesnis testo atlikimo laikas susijęs su prastesne pusiausvyra ir mobilumu. ,,Stotis ir eiti“ testas patikimai parodo skirtumus amžiaus ir lyties aspektu. Testą rekomenduojama atlikti du kartus (Herman et al., 2011).

2.4.5. Statistinė analizė

Statistinė duomenų analizė atlikta naudojant duomenų kaupimo ir analizės SPSS 21.0 (Statistical Package for Social Science 21 for Windows) programų paketą. Tolydaus kintamojo normalumo prielaida tikrinta naudojant Shapiro-Wilk’o testą. Kintamiesiems tenkinus normalumo sąlygą vidurkių palyginimui buvo naudojamas Porinis T ir Stjudento T testai, kintamiesiems netenkinus normalumo sąlygos, statistinis reikšmingumas vertintas naudojant neparametrinius Wilkoksono ir Mann - Whithey U kriterijus. Skirtumas tarp grupių duomenų laikytas statistiškai reikšmingu, kai reikšmingumo lygmuo p<0,05 (Kasiulevičius ir Denapienė, 2008).

3. TYRIMO REZULTATAI

3.1. Čiurnos sąnarių judesių amplitudės vertinimas

Įvertinus dešinės pėdos tiesimą prieš čiurnos sąnario bei blauzdos minkštųjų audinių mobilizaciją rezultatai parodė, kad vyresnio amžiaus grupės vidurkis buvo lygus 15,81±3,93 laipsnių. Vidutinio amžiaus grupės dešinės pėdos tiesimo judesio amplitudės vidurkis prieš mobilizaciją buvo 18,10±3,67 laipsnių.

Tiriamuosius įvertinus pakartotinai po mobilizacijos vyresnio amžiaus grupės dešinės pėdos tiesimo vidurkis statistiškai reikšmingai padidėjo iki 19,19±3,94 laipsnių (p<0,05). Vidutinio amžiaus grupės dešinės pėdos tiesimo vidurkis po mobilizacijos buvo 21,30±3,81 laipsnių. Abiejų grupių rezultatų skirtumai grupėse statistiškai reikšmingas skyrėsi (p<0,05). Vidutinio ir vyresnio amžiaus grupių dešinės pėdos tiesimo judesio amplitudės rezultatai prieš ir po mobilizacijos pateikti 12 paveiksle.

Lyginant vidutinio ir vyresnio amžiaus grupes tarpusavyje prieš mobilizaciją gauti statistiškai reikšmingi skirtumai (p<0,05). Vidutinio amžiaus grupės dešinės pėdos tiesimo judesio amplituė buvo didesnė lyginant su vyresnio amžiaus grupe.

Įvertinus dešinės pėdos tiesimo judesio amplitudės pokytį tarp vidutinio ir vyresnio amžiaus grupių statistiškai reikšmingų skirtumų negauta (p>0,05).

12 pav. Dešinės pėdos tiesimas prieš ir po mobilizacijos vidutinio ir vyresnio amžiaus grupėse (*- p<0,05)

Įvertinus kairės pėdos tiesimo judesio amplitudę prieš čiurnos sąnario bei blauzdos minkštųjų audinių mobilizaciją rezultatai parodė, kad vyresnio amžiaus grupės vidurkis buvo 16,10±3,71 laipsnių. Vidutinio amžiaus grupės kairės pėdos tiesimo amplitudės vidurkis prieš mobilizaciją buvo 18,57±3,47 laipsnių.

Tiriamuosius įvertinus pakartotinai po mobilizacijos vyresnio amžiaus grupės kairės pėdos tiesimo amplitudė statistiškai reikšmingai padidėjo iki 19,55±3,20 laipsnių. Vidutinio amžiaus grupės kairės pėdos tiesimo amplitudės vidurkis po mobilizacijos buvo lygus 21,30±3,31 laipsnių. Tiek vidutinio tiek vyresnio amžiaus grupės kairės pėdos tiesimo judesio amplitudės rezultatai grupėse statistiškai reikšmingas skyrėsi (p<0,05). Vidutinio ir vyresnio amžiaus grupių kairės pėdos tiesimo judesio amplitudės rezultatai prieš ir po mobilizacijos pateikti 13 paveiksle.

Lyginant vidutinio ir vyresnio amžiaus grupes tarpusavyje prieš mobilizaciją gauti statistiškai reikšmingi skirtumai (p<0,05). Vidutinio amžiaus grupės kairės pėdos tiesimo judesio amplitudė buvo didesnė lyginant su vyresnio amžiaus grupe.

Įvertinus kairės pėdos tiesimo amplitudės pokytį tarp vidutinio ir vyresnio amžiaus grupių statistiškai reikšmingų skirtumų negauta (p>0,05).

13 pav. Kairės pėdos tiesimas prieš ir po mobilizacijos vidutinio ir vyresnio amžiaus grupėse (*- p<0,05)

Įvertinus dešinės pėdos lenkimo judesio amplitudę prieš čiurnos sąnario bei blauzdos minkštųjų audinių mobilizaciją rezultatai parodė, kad vyresnio amžiaus grupės vidurkis buvo 38,84±5,37 laipsniai. Vidutinio amžiaus grupės dešinės pėdos lenkimo amplitudės vidurkis prieš mobilizaciją buvo 43,80±4,79 laipsnių.

Įvertinus dešinės pėdos lenkimo judesio amplitudę pakartotinai po mobilizacijos vyresnio amžiaus grupės vidurkis padidėjo iki 41,03±5,66 laipsnių, o vidutinio amžiaus grupės iki 45,93±4,55 laipsnių (p<0,05). Tiek vidutinio tiek vyresnio amžiaus grupių rezultatai prieš ir po mobilizacijos grupėse statistiškai reikšmingas skyrėsi (p<0,05). Vidutinio ir vyresnio amžiaus grupės dešinės pėdos lenkimo judesio amplitudės rezultatai prieš ir po mobilizacijos pateikti 14 paveiksle.

Lyginant vidutinio ir vyresnio amžiaus grupes tarpusavyje prieš mobilizaciją gauti statistiškai reikšmingi skirtumai (p<0,05). Vidutinio amžiaus grupės dešinės pėdos lenkimo amplitudė buvo didesnė lyginant su vyresnio amžiaus grupe.

Įvertinus dešinės pėdos lenkimo judesio amplitudės pokytį tarp vidutinio ir vyresnio amžiaus grupių statistiškai reikšmingų skirtumų negauta (p>0,05).

14 pav. Dešinės pėdos lenkimas prieš ir po mobilizacijos vidutinio ir vyresnio amžiaus grupėse (*- p<0,05)

Įvertinus kairės pėdos lenkimo judesio amplitudę prieš čiurnos sąnario bei blauzdos minkštųjų audinių mobilizaciją rezultatai parodė, kad vyresnio amžiaus grupės vidurkis buvo lygus 39,68±5,12 laipsniai, o vidutinio amžiaus grupės - 42,80±5,85 laipsniai.

Įvertinus kairės pėdos lenkimo judesio amplitudę po mobilizacijos pakartotinai kairės pėdos lenkimo judesio amplitudė statistiškai reikšmingai padidėjo iki 42,03±5,06 laipsnių (p<0,05). Vidutinio amžiaus grupės kairės pėdos lenkimo judesio amplitudės vidurkis po mobilizacijos buvo 44,97±5,38 laipsniai. Tiek vidutinio tiek vyresnio amžiaus grupės rezultatai grupėse statistiškai reikšmingas skyrėsi (p<0,05). Vidutinio ir vyresnio amžiaus grupių kairės pėdos lenkimo judesio amplitudės įvertinimai prieš ir po mobilizacijos pateikti 15 paveiksle.

Lyginant vidutinio ir vyresnio amžiaus grupes tarpusavyje prieš mobilizaciją gauti statistiškai reikšmingi skirtumai (p<0,05). Vidutinio amžiaus grupės kairės pėdos lenkimo judesio amplitudė buvo didesnė lyginant su vyresnio amžiaus grupe.

Įvertinus kairės pėdos lenkimo judesio amplitudės pokytį tarp vidutinio ir vyresnio amžiaus grupių statistiškai reikšmingų skirtumų negauta (p>0,05).

15 pav. Kairės pėdos lenkimas prieš ir po mobilizacijos vidutinio ir vyresnio amžiaus grupėse (*- p<0,05)

Įvertinus dešinės pėdos inversiją prieš čiurnos sąnario mobilizaciją rezultatai parodė, kad vyresnio amžiaus grupės vidurkis buvo lygus 29,90±6,02 laipsnių. Vidutinio amžiaus grupės dešinės pėdos inversijos vidurkis prieš mobilizaciją buvo 31,90±6,26 laipsnių.

Įvertinus dešinės pėdos inversijos judesio amplitudę pakartotinai po mobilizacijos vyresnio amžiaus grupės vidurkis padidėjo iki 32,16±5,45 laipsnių. Vidutinio amžiaus grupės dešinės pėdos inversijos amplitudės vidurkis po mobilizacijos buvo lygus 34,10±5,74 laipsnių. Tiek vidutinio tiek vyresnio amžiaus grupės rezultatai grupėse statistiškai reikšmingas skyrėsi (p<0,05). Vidutinio ir vyresnio amžiaus grupių dešinės pėdos inversijos rezultatai prieš ir po mobilizacijos pateikti 16 paveiksle.

Lyginant vidutinio ir vyresnio amžiaus grupes tarpusavyje prieš ir po mobilizacijos, statistiškai reikšmingų skirtumų negauta (p>0,05).

Įvertinus dešinės pėdos inversijos pokytį tarp vidutinio ir vyresnio amžiaus grupių statistiškai reikšmingų skirtumų negauta (p>0,05).

16 pav. Dešinės pėdos inversija prieš ir po mobilizacijos vidutinio ir vyresnio amžiaus grupėse (*- p<0,05)

Įvertinus kairės pėdos inversijos judesio amplitudę prieš čiurnos sąnario mobilizaciją rezultatai parodė, kad vyresnio amžiaus grupės vidurkis buvo lygus 30,00±3,80 laipsnių. Vidutinio amžiaus grupės kairės pėdos inversijos vidurkis prieš mobilizaciją buvo 31,10±5,68 laipsnių

Įvertinus pakartotinai po mobilizacijos vyresnio amžiaus grupės kairės pėdos inversijos vidurkis padidėjo iki 32,55±3,45 laipsnių, o vidutinio amžiaus iki 33,73±5,18 laipsnių. Tiek vidutinio tiek vyresnio amžiaus grupės rezultatai grupėse statistiškai reikšmingas skyrėsi (p<0,05). Vidutinio ir vyresnio amžiaus grupės kairės pėdos inversijos judesio amplitudės rezultatai pateikti 17 paveiksle.

Lyginant vidutinio ir vyresnio amžiaus grupes tarpusavyje prieš ir po mobilizacijos, statistiškai reikšmingų skirtumų negauta (p>0,05).

Įvertinus kairės pėdos inversijos pokytį tarp vidutinio ir vyresnio amžiaus grupių statistiškai reikšmingų skirtumų negauta (p>0,05).