ŠUNŲ OPINIS GASTRITAS GASTRIC ULCERATION IN DOG

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETO VETERINARIJOS AKADEMIJA

VETERINARIJOS FAKULTETAS

JUSTINA GARLEVIČIŪTĖ

ŠUNŲ OPINIS GASTRITAS

GASTRIC ULCERATION IN DOG

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS

Darbo vadovas: doc. Dr. Gintaras Zamokas

2 PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ

Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas:

,, Šunų opinis gastritas“

1. Yra atliktas mano paties:

2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje:

3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą panaudotos literatūros sąrašą.

(data) (autoriaus vardas ir pavardė) (parašas)

PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE

Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.

(data) (autoriaus vardas ir pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO TEIKIMO GYNIMUI

(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)

Magistro baigiamojo darbo recenzentas

(vardas, pavardė) (parašas)

Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:

(data) (gynimo komisijos sekretorės (-riaus) vardas, pavardė) (parašas)

Magistro baigiamasis darbas yra įdėtas į ETD IS

3 TURINYS Santrauka ... 5 Summary ... 6 Santrumpos ... 7 ĮVADAS ... 8 1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 9

1.1 SKRANDŽIO MORFOLOGIJA, FIZIOLOGIJA ... 9

1.1.1 Skrandžio anatomija... 9

1.1.2 Skrandžio histologinė struktūra ... 10

1.1.3 Skrandžio fiziologija ... 11

1.1.4 Skrandžio mikroflora ... 13

1.1.5 Skrandžio gleivinės barjeras ... 13

1.2 OPINIS GASTRITAS ... 14 1.2.1 Klasifikacija ... 14 1.2.2 Etiologija ... 14 1.2.3 Patofiziologija ... 16 1.2.4 Diagnostika ... 17 1.2.5 Gydymas ... 19

2. TYRIMŲ OBJEKTAS IR METODIKOS... 23

2.1 Anamnesis vitae et morbi duomeų rinkimas ... 23

2.2 Klinikinis tyrimas ... 23

2.3 Specialieji tyrimai ... 23

2.3.1 Kraujo tyrimai ... 24

2.3.2 Ultragarsinis tyrimas ... 24

2.3.3 Endoskopinis tyrimas ... 25

2.3.4 Duomenų statistinė analizė ... 25

3. TYRIMO REZULTATAI ... 26

3.1 Šunų sergamumas 2011 – 2013 metais ... 26

3.2 Šuns lyties, amžiaus, veislės įtaka opinio gastrito pasireiškimui ... 27

3.3 Sergamumo skrandžio opalige pasiskirstymas pagal etiologiją ... 28

4

3.5 Šunų sergančių opiniu gastritu kraujo morfologiniai rodikliai... 31

3.6 Šunų sergančių opiniu gastritu kraujo biocheminiai rodikliai ... 33

3.7 Ultragarso tyrimas šunų opiniam gastritui diagnozuoti ... 34

3.8 Endoskopinis tyrimas šunų opiniam gastritui diagnozuoti ... 34

3.9 Taikytos gydymo priemonės ... 36

4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 37

5. IŠVADOS ... 40

6. PADĖKA ... 41

5 Santrauka

Darbo tema – šunų opinis gastritas. Darbo autorė – Justina Garlevičiūtė, vadovas – Doc. Dr. Gintaras Zamokas.

Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Veterinarijos akademija, Veterinarijos fakultetas, Neužkrečiamųjų ligų katedra.

Darbo apimtis - 44 puslapiai, jame 3 lentelės, 16 paveikslų. Magistro baigiamąjį darbą sudaro įvadas, literatūros apžvalga, kurioje aprašoma skrandžio anatomija, morfologija ir fiziologija, bei šunų opinio gastrito klasifikacija, etiologija, patofiziologija, diagnostika bei gydymas, tyrimo objektas ir metodikos, tyrimų rezultatai ir jų apibendrinimas, išvados ir literatūros sąrašas. Magistro baigiamasis darbas parašytas remiantis 29 literatūros šaltiniais.

Šiame darbe analizavome šunų sergamumo opiniu gastritu dažnumą, priežastis, klinikinių simptomų pasireiškimą, efektyviausias ir dažniausiai naudojamas diagnozavimo bei gydymo priemones. Tyrimai atlikti Kauno klinikoje ,,X“ 2011 – 2013 metais.

6 Summary

The topic – ,,Gastric ulcer in dog”. The author of the work - Justina Garlevičiūtė, supervisor of the project - Doc. Dr. Gintaras Zamokas. Lithuanian University of Health Sciences, Veterinary Academy, Veterinary Faculty, Department of non - infectious diseases.

Work volume - 44 pages, there are 3 tables and 16 pictures. Master's thesis consists of an introduction, literature review, which describes the dog stomach anatomy, morphology and physiology, as well as dog's stomach ulcer classification, etiology, pathophysiology, diagnosis and treatment, methology of research and the organization, result of the research and discussion conclusions and references. Master's thesis written on the basis of 29 literature sources.

In this work were analyzed the incidence of dogs' ulcer frequency, causes, clinical manifestation of symptoms, the most effective and commonly used in the diagnosis and treatment measures. The research was carried out in Kauna’s clinic ,,X“ 2011 - 2013.

7 Santrumpos

NVNU (angl. NSAID) – nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo SVNU (angl. SAIDs) – steroidiniai vaistai nuo uždegimo PGE2 - prostaglandinai E2;

Cox – 1 – ciklooksigenazė 1 Cox – 2 – ciklooksigenazė 2 WBC – leukocitai

GRAN – granuliocitai Gran % - granuliocitai, proc. LYM – limfocitai

Lymph % - limfocitai, proc. MONO – monocitai

Mono % - monocitai, proc. RBC – eritrocitai

HGB – hemoglobinas HCT – hematokritas

HCT % - hematokritas, proc. PLT – trombocitai

AST / GOT – asparagintransaminazė ALT / GPT – alanintransaminazė UREA – šlapalas

CREA – kreatininas GLU – gliukozė BIL - bilirubinas

EDTA – etilendiamino tetraacetatas %, proc, - procentai

n – imties dydis

P – vidurkių skirtumo patikimumas s.c. – leisti po oda

8 ĮVADAS

Šunims virškinamojo trakto sutrikimai pasitaiko dažnai, vieni iš šių sutrikimų - skrandžio erozijos ir opos. Erozija – skrandžio gleivinės pažeidimas, opa – defektas gleivinėje, kuris pažeidžia ir raumeninį skrandžio sienos sluoksnį. Dėl šio defekto gali atsirasti kraujavimas į skrandžio spindį (Ettinger et al., 2006, Dogra et al., 2013). Skrandžio opos dar yra vadinamos pepsinėmis, nes yra sukeliamos pepsino rūgšties (Shaer, 2003).

Skrandžio opa tai klinikinė diagnozė, kurią įtakojusios priežastys gali būti skirtingos. Jos gali atsirasti nepriklausomai, kaip daugelio sisteminių ligų komplikacija arba kaip gydymo įvairiais medikamentais pasekmė, ar būti predisponuota neoplazinių susirgimų (Shaer, 2003; Dogra et al., 2013).

Taigi bet kuriam gydytojui, tam, kad laiku diagnozuotų ir paskirtų efektyvų gydymą, svarbu suprasti ir išmanyti opinio gastrito etiologiją ir patofiziologiją ( Parrah et al., 2013).

Darbo tikslas – išanalizuoti ir įvertinti šunų sergamumo opiniu gastritu dažnumą,

priežastis, pasireiškiančius klinikinius simptomus, nustatyti ir įvertinti dažniausiai taikomus ir efektyviausius šunų opinio gastrito diagnozavimo bei gydymo metodus.

Darbo uždaviniai:

1. išanalizuoti virškinamojo trakto ligų pasireiškimo dažnumą; 2. išanalizuoti opinio gastrito pasireiškimo dažnumą;

3. nustatyti ir įvertinti šuns lyties, veislės ir amžiaus įtaką opinio gastrito pasireiškimui; 4. nustatyti ir įvertinti sergamumo skrandžio opalige pasiskirstymą pagal etiologiją; 5. nustatyti ir įvertinti dažniausiai pasitaikančius klinikinius simptomus;

6. išanalizuoti ir įvertinti šunų sergančių opiniu gastritu kraujo morfologinius rodiklius; 7. išanalizuoti ir įvertinti šunų sergančių opiniu gastritu kraujo biocheminius rodiklius; 8. nustatyti ir įvertinti dažniausiai taikomus ir efektyviausius diagnostinius metodus; 9. nustatyti ir įvertinti dažniausiai taikomus gydymo metodus.

9

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1 SKRANDŽIO MORFOLOGIJA, FIZIOLOGIJA

1.1.1 Skrandžio anatomija

Šuns skrandis yra paprastasis vienakamerinis, guli pilvo ertmės kranialinėje dalyje, kaudaliai kepenų, arčiau kairės pilvo sienos, ties 9 – 12 tarpšonkauliniais tarpais. Didžioji skrandžio kreivė yra kaudoventraliai, o mažoji kraniodorsaliai.

Anatomiškai skrandis skirstomas į keturis funkcinius regionus (žr. 1pav.):

 įskrandis (pars cardia);

 dugnas (fundus);

 kūnas (corpus);

 prievartinė dalis (pars pylorica), kuri sudaryta iš prievarčio urvo (antrum pyloricum) ir prievarčio (pylorus) (Pabijanskas, 1959; Simpson, 2010; Herdt and Sayegh, 2013).

10 1.1.2 Skrandžio histologinė struktūra

Skrandžio sieną (paries ventriculi) sudaro keturi sluoksniai:

 gleivinė;

 pogleivinė,

 raumeninis sluoksnis,

 seroza.

Gleivinė – vidinis skrandžio sienos sluoksnis, kuris sudarydamas daugelį klosčių padidina jos paviršių. Gleivinės liaukinė dalis sudaryta iš paviršinio epitelio, savosios gleivinės plokštelės ir raumeninės gleivinės plokštelės. Paviršinis epitelis yra vienasluoksnis stulpiškasis, jis tolygiai įlinkdamas į savają gleivinės plokštelę formuoja skrandžio duobutes. Giliausios duobutės yra prievartinėje dalyje. Įskrandinėje ir prievartinėje dalyje gleivinė yra plonesnė ir joje mažiau liaukų nei skrandžio kūne bei dugne (Padaiga ir kit., 2006; Brown et al., 2007; Simpson, 2010).

Pagal vietą ir sandarą liaukos skirstomos į įskrandžio, savąsias skrandžio liaukas ir prievarčio liaukas. Įskrandžio liaukos šunų skrandžio gleivinėje užima siaurą liaukinės gleivinės juostą ties jos jungtimi su neliaukne dalimi. Šios liaukos gamina gleives, kurios apsaugo skrandžio gleivinę nuo skrandžio sulčių poveikio. Savosios skrandžio liaukos atsiveria po viena arba po dvi į kiekvienos skrandžio duobutės dugną. Šios liaukos užima pusę skrandžio liaukinės dalies gleivinės. Kiekvieną savają skrandžio liauką sudaro žiotys, kaklelis ir pagrindinė dalis (žr. 2pav.).

11

Šias liaukas sudaro keturios ląstelių rūšys: nediferencijuoti epiteliocitai, kurie nuolat dauginasi ir pakeičia žuvusias paviršinio epitelio ar liaukų ląsteles, mukocitai, kurie saugo gleivinę nuo neigiamo HCl bei fermentų poveikio bei pagrindinės ląstelės egzokrinocitai, kurie, druskos rugšties poveikyje, yra atsakingi už profermento pepsinogeno grūdelių virtimą pepsinu. Taip pat pasieniniai egzokrinocitai, kurie sintetina vandenilio ir chloro jonus, kuriems trasportavusis į skrandžio spindį susidaro druskos rugštis (Padaiga ir kit., 2006; Herdt and Sayegh, 2013).

Prievarčio liaukos užima pusę skrandžio liaukinės gleivinės. Skrandžio rugščių sekrecijoje dalyvaujančios įvairios neuroendokrininės ląstelės yra įsiterpusios tarp liaukų. Pagrindinės ląstelės, gaminančios histaminą ir somatostatiną, išsidėsčiusios liaukos dugne. Liaukos apipintos turtingu kraujagyslių, limfagyslių ir nervų tinklu (Brown et al., 2007; Simpson, 2010).

Raumeninė gleivinės plokštelė sudaryta iš išorinio išilginio ir vidinio žiedinio neruožuotuojų raumenų sluoksnių. Mėsedžių skrandį nuo mechaninio aštrių svetimkūnių poveikio saugo 8-15µm storio tankusis sluoksnis. Jis yra tarp savojoje gleivinės plokštelėje esančių liaukų galinių dalių ir raumeninės gleivinės plokštelės. Toliau seka pogleivinė, kuri sudaryta iš puraus kolageninio jungiamojo audinio išraizgyto gausiu kraujagyslių, limfagyslių ir nervinių rezginių tinklu (Padaiga ir kit., 2006).

Raumeninį sluoksnį sudaro trys neruožuotuojų raumenų sluoksniai, tai vidinis įstrižinis, statmeną kampą sudarantys vidurinis žiedinis ir išorinis išilginis sluoksniai. Serozinė plėvė dengia išorinį raumeninį sluoksnį ir formuoja tolimiausią skrandžio sienos sluoksnį, kuris jungiasi su taukine (Simpson, 2010).

1.1.3 Skrandžio fiziologija

Skrandžio fiziologinės funkcijos yra maisto rezervuaro vaidmuo, sekrecinė, rezorbcinė bei endokrininė funkcijos. Jis gamina skrandžio sultis, kuriose yra virškinimui būtina drusko rugštis (HCl) ir pepsinas. Skrandis inicijuoja proteinų ir riebalų virškinimą, bei vandens, vitaminų ir mineralų absorbciją. Skrandyje pašaras mechaniškai suminkomas ir sumaišomas su skrandžio sultimis ir porcijomis išstumiamas į plonajį žarnyną (Simpson, 2010; Herdt and Sayegh, 2013).

1.1.3.1 Skrandžio užsipildymas, motorika ir evakuacija

12

leidžia maistui patekti į skrandį. Skrandžio kūno ir dugno lygiųjų raumenų pagalba skrandis išsiplečia tam, kad tilptų pašaras (Herdt and Sayegh, 2013).

Maistas skrandyje laikomas, o po to susmulkinamas ir maišomas su skrandžio sultimis dviejų motorinių vienetų pagalba: proksimalinio ir distalinio. Proksimalinį sudaro skrandžio kūnas ir dugnas, čia pradedami skrandžio lygiųjų raumenų susitraukimai. Distalinę dalį sudaro prievarčio urvas. Prievartinė dalis yra sudaryta iš storiausio raumeninio audinio, joje maistas mechaniškai susmulkinamas iki mažų dalių ir sumaišytas su skrandžio sultimis yra stumiamas link dvylikapirštės žarnos. Prievarčio sfinkteris kontroliuoja maisto ištekėjimą į dvylikapirštę žarną (Simpson, 2010; Herdt and Sayegh, 2013).

Skrandžio turinio evakuacija į dvylikapirštę žarną yra vadinama enterogastriniu refleksu. Šis refleksas yra kontroliuojamas plonajame žarnyne esančių receptorių pagalba. Peristaltinių susitraukimų dėka, pašarui priartėjus prie prievarčio jis atsipalaiduodamas praleidžia smulkesnes nei 2 mm diametro daleles. Stambesnės dalelės yra blokuojamos prievarčiui susitraukiant ir prievarčio urvo susitraukimų dėka yra gražinamos atgal į skrandžio kūną (Herdt and Sayegh, 2013).

1.1.3.2 Skrandžio sekrecija

Apie 25 kg sveriančio šuns skrandis išskiria apie 0,5 – 1 l skrandžio sulčių. Daugiausia jų išskiriama per pirmas 2 – 3 valandas po ėdimo, kol maistas dar yra skrandyje. Skrandžio sulčių sudėtis ir išskiriamas kiekis priklauso nuo maisto savybių ir maitinimosi intervalų (Sjaastad et al., 2010)

Pagrindinis skrandžio sulčių komponentas – druskos rūgštis. HCl gaminama skrandžio dengiamosiose gleivinės ląstelėse ir yra susijusi su apykaitos procesais, vykstančiais skrandžio gleivinėje. Medžiagų apykaitai skrandžio liaukose intensyvėjant dengiamosiose ląstelėse gaminasi CO2, kuris jungdamasis su vandeniliu ir veikiamas fermento karboanhidrazės, sudaro anglies rūgštį

(H2CO3), kuri greitai disocijuojama į H+ ir HCO3- jonus. H+ jonai ATFazės pernešami į ląstelės

kanalėlius. Cl-

jonai taip pat patenka į dengiamąją ląstelę ir jungiasi su H+ jonais. Iš šakotojų ląstelės kanalėlių susidariusi HCl išskiriama į skrandžio spindį. HCO3

jonai dufunduoja į kraują ir, reguodam su Na+ , sudaro bikarbonatus, kurie naudojami sulčių gamybai. (Sjaastad et al., 2010; Herdt and Sayegh, 2013)

13

netiesiogiai G ląsteles – sekretuoja gastriną, to pasėkoje didėja HCl sekrecija. Gastrinas taip pat stimuliuoja histamino sekreciją (Brown et al., 2007; Shubert and Peura, 2008; Simpson, 2010)

Skrandžio pagrindinės ląstelės išskiria fermentus, kurie skaido baltymus.Vienas svarbiausių - proteolitinis fermentas – pepsinas. Jo sekreciją stimuliuoja acetilcholinas ir histaminas. Skrandyje HCl, atskeldama jį nuo profermento (pepsinogeno) inhibitorių, paverčia aktyviu fermentu – pepsinu. Pepsinas, esant optimaliai pH (1 – 2), baltymus skaido į įvairaus dydžio peptidus (Shubert and Peura, 2008; Simpson, 2010; Sjaastad et al., 2010).

Skrandžio sulčių sekrecija slopinama jei skrandžio turinio pH tampa mažesnis nei 2,0, todėl gastrino sekrecija beveik sustabdoma. Vis dėlto, šioje stadijoje H+ jonų koncentracija yra didelė ir to pasėkoje slopinamas gastrino išsiskyrimas ir tolimesnė rūgščių sekrecija (Sjaastad, 2010).

1.1.4 Skrandžio mikroflora

Šunų skrandis yra tinkama aplinka įvairioms didelėms, spiralinėms, rugštims atsparioms

Helicobacter bakterijų rūšims bei kitoms aerobinėms bei anaerobinėms bakterijoms. Jau po gimimo

šuniukų skrandyje yra aptinkama įvairi aerobų bei anaerobų mikroflora (maždaug 106

- 107 KSV/ml). Šešių savaičių amžiaus šuniukams jau yra aptinkama Helicobacter spp. Helicobacter

spp. yra prisitaikiusios gyventi rūgštinėje terpėje ir gamina ureazę, kuri katalizuoja amoniako

susidarymą iš šlapalo. Kitų šūnų skrandyje randamų bakterijų - tokių kaip Proteus, Streptococcus, ir

Lactobacillus - gali laikinai padaugėti po ėdimo arba po kaprofagijos. Tikėtina, kad rūgščių

sekrecija bei skrandžio ištuštinimas įtakoja daugelį iš šios laikinos mikrofloros ir bakterijos gali daugintis jei yra skrandžio hipersekrecija. Diagnostikos tikslais reikia atsižvelgti į tai, kad bakterijos, tokios kaip Proteus spp. ir Escherichia coli gamina ureazę. Tai gali lemti klaidingą teigiamą testą dėl Helicobacter spp. (Jergens, 2010; Simpson, 2010).

1.1.5 Skrandžio gleivinės barjeras

Skrandį nuo savęs pačio susivirškinimo saugo skrandžio gleivinės barjeras, kurį sudaro gleivėtas sluoksnis, sandariai susijungusios epitelinės ląstelės bei bazinis sluoksnis. Skrandžio gleivinė yra gerai aprūpinta krauju, kuris aprūpina deguonimi, bikarbonatais bei maisto medžiagomis (Simpson, 2010). Pasak Barkun ir Leontiadis (2010), gleivinė gauna ≥ 70 % skrandį aprūpinančio kraujo.

Vietinė prostaglandinų (PGE2) produkcija yra svarbi nuosekliam gleivinės aprūpinimui

14

ląstelėse. Gleivės yra didelio klampumo bei lipnios , jos sudaro plėvelę epiteliui padengti , jose esantis mucinas jungdamasis su HCl, bei absorbuoja pepsiną. Ši plėvelė apsaugo gleivinę ir sulaiko šarminį skystį bei veikia pralaidumą selektyviai, sukurdama buferinę zoną , saugančią nuo rugščių ir kitų kenksmingų medžiagų. Bikarbonatų jonai, gaminami parientalinių ląstelių, aktyviai sekretuojami į gleivinės paviršių taip pat veikia kaip cheminis buferis (Duan et al., 2006; Brown et al., 2007; Simpson, 2010).

Bazinis sluoksnis atlieka regeneracinė funkciją. Esant skrandžio gleivinės pažeidimams epitelinės ląstelės juos likviduoja greitai migruodamos per paviršinius gleivinės defektus dėl vietinių epitelinių augimo faktorių. Skrandžio epitelinis sluoksnis nuolat atsinaujina, gleivinės paviršinės ląstelės atnaujinamos per tris dienas, o giliau esančios gleivinės ląstelės per septynias dienas. Paviršinės gleivinės ląstelės padidėja ir, jei nepažeistas bazinis sluoksnis, per 30-60 minučių uždengia mažus skrandžio gleivinės pažeidimus (Parrah et al., 2013).

1.2 OPINIS GASTRITAS

1.2.1 Klasifikacija

Veterinarijos gydytojui labai svarbu žinoti skrandžio opų klasifikaciją norint parinkti tinkamą gydymo schemą. Skrandžio opos klasifikuojamos atsižvelgiant į jų gylį skrandžio gleivinėje, anatominę lokalizacijos vietą skrandžio ertmėje, bei klinikinių simptomų sunkumą.

Viršutinės virškinamojo trako dalies opos, pagal lokalizaciją, gali būti klasifikuojamos į skrandžio gleivinės - liaukinės dalies opas, dvylikapirštės židinines opas, dvylikapirštės erozijas bei duodenitą ir generalizuotą opinį gastritą.

Atsižvelgiant į opos gylį, skrandžio opos gali būti paviršinės bei giliosios, pagal zoną gali būti nuo paprastųjų epitelinių opų iki pilnasluoksnių kraujuojančių opų. Pagal klinikinius simptomus gali būti ūminis arba lėtinis opinis gastritas (Bao, 2010) ir nuo vidutinio sunkumo iki pavojingų gyvybei (Simpson, 2010).

1.2.2 Etiologija

15

uždelsimas. Opos atsiradimas labiau tikėtinas kai pateikiami du ar daugiau rizikos faktoriai (Johnson et al. 2006). Pasak Gelberg (2012) skrandžio opos šunims dažnai yra idiopatinės kilmės.

Šunims opaligė dažnai diagnozuojama dėl įvairių NVNU preparatų vartojimo skausmui mažinti ( aspirinas, ibuprofenas, naproksenas, indometacinas). NVNU tiesiogiai neigiamai veikia gleivinę ir gali trigdyti prostaglandinų sintezę, ko įtakoje mažėja skrandžio gleivinės aprūpinimas krauju ir sutrikusi gleivių produkcija predisponuoja opėjimą. Pastebėta būdinga prievartinės dalies lokalizacija. Steroidinių priešuždegiminių vaistų naudojimas taip pat gali būti traktuojamas kaip etiologinis šunų skrandžio opaligės faktorius. Tai gali būti nesteroidinių vaistų nuo uždegimo (NVNU) ar steroidinių priešuždegiminių preparatų vartojimo įvairioms ligoms gydyti įtaka (Johnson et al., 2006; Barkun, 2008; Lanza et al., 2009). Pasak Simpson (2010) NVNU ir gliukokortikoidų vartojimas kartu ar atskirai gali būti labiausiai tikėtinas skrandžio opų atsiradimo faktorius

Navikiniai bei sisteminiai susirgimai taip pat gali sąlygoti skrandžio opų atsiradimą. Neoplazinė būklė, tokia kaip skrandžio karcinoma, žarnyno limfoma, gastrinoma ir išplitusi putliųjų ląstelių liga paskutiniu metu itin dažnai siejama su skrandžio opalige. Pasak Gelberg (2012) putliųjų ląstelių navikai stimuliuoja skrandžio HCl sekreciją per histamino išskyrimą, kuris įtakoja skrandžio sienos plonėjimą. Opa - sunki putliųjų ląstelių naviko komplikacija. Manoma, kad putliųjų ląstelių navikai sukelia vėmimą dėl histamino tiesioginio poveikio chemoreceptorių trigerio zonoje ir periferinio veikimo skrandžio rūgšties sekrecijai, ko pasekoje padidėja rūgštingumas ir prasideda išopėjimas. Taip pat pastebėtas skrandžio opų atsiradimas šunims sirgusiems sisteminėmis ligomis, tokiomis kaip kepenų, inkstų nepakankamumas, Addison‘o liga, ištiktiems šoko. Visų tipų kepenų sutrikimus galima sieti su opalige. Šių sutrikimų mechanizmas predisponuoja sumažėjusį skrandžio gleivinės aprūpinimą krauju. Sumažėjęs skrandžio epitelio ląstelių skaičius yra atvirkščiai susijęs su neigiamu azoto balansu, albuminemija ir padidėjusia skrandžio rūgščių sekrecija. Inkstų sutrikimai siejami su skrandžio opalige dėl daugelio faktorių, įskaitant tiesioginę urėjos žalą gleivinės barjerui, ureminį vaskulitą, taip pat augančią gastrino koncentraciją su skrandžio rūgščių hipersekrecija. Remiantis paskutiniais tyrimais tik 1 iš 28 inkstų nepakankamu sergančių šunų, pasireiškė opaligė. Tyrimo duomenimis šiems šunims dominavo gleivinės edema, vaskulopatija ir mineralizacija. Šunys kurie yra kinkinami į roges ir dalyvauja lenktynese yra linkę sirgti skrandžio opalige, tačiau to patogenezė nera aiški (Johnson et al., 2006; Simpson, 2010; Parrah et al., 2013).

16

sužaloti skrandžio gleivinę. Trims šunims, kurie buvo gydyti fenolio preparatais (dozė 2430 mg fenolio) pasireiškė sunkaus laipsnio skrandžio ir burnos opos. Devyniems šunims, skirtingomis dozėmis (nuo 5-60 mg/kg kūno svoriui per dieną, 14- 152 dienas), buvo duodamas švino druskos mišinys. Toks preparato vartojimas taip pat sukėlė skrandžio išopėjimą (Parrah et al., 2013). Davis ir kt. teigimu (2003), skrandžio opaligė buvo nustatyta kaip komplikacija sterilizuotoms kalėms, kurioms, norint išvengti nutukimo, buvo atlikta kiaušidės autotransplantacija Pasak Shaheen ir kit. (2010) šunų, kurie buvo užsikrėtę Helicobacter spp., skrandžio gleivinė gali būti visa nusėta mažais opų židiniais.

1.2.3 Patofiziologija

Patofiziologiniai opų mechanizmai yra skirtingi ir priklauso nuo sutrikimo. Kaip bebūtų, visas opas įtakojantis bendras patomorfologinis mechanizmas yra skrandžio rugščių sekrecijos stimuliacija ir skrandžio gleivinės barjero atsparumo slopinimas. Naminiams gyvūnams rūgščių sekrecijos funkcijos sutrikimai yra reti, tačiau gleivinės apsauginio barjero sutrikimai pasitaiko dažnai (Parrah et al. 2013).

Šunims patomorfologinis mechanizmas priklauso nuo skrandžio opaligę įtakojusio veiksnio, bei jos formavimosi proceso. Tai gali būti fizinė žala skrandžio gleivinei, cheminiai jos pokyčiai, sutrikusi gleivinės apsauga bei atsistatymo procesai. Fiziniai gleivinės pažeidimai, kurie atsiranda pašalinus kietąsias nuolaužų daleles, greitai atsistato. Opos, įtakotos fizinių pažeidimų, atsiranda tik esant ilgalaikiam arba ženkliam skrandžio gleivinės traumavimui (svetimkūniai, chirurginiai implantai). Kortikosteroidai gali daryti neigiamą įtaka gleivinės aprūpinimui krauju (Herdt and Sayegh, 2013).

Gleivinės apsauginį mechanizmą gali sumažintį įvairios priežastys. NVNU paprastai slopina ciklooksigenazės kelią (cox–1 ir cox–2), kurio metu iš arachidino rugšties susidaro prostaglandinai. Skrandžiui naudingi prostaglandinai susidaro ciklooksigenazės (cox–1) keliu. Be šių itin svarbių prostaglandinų sutrinka skrandžio gleivinės aprūpinimas krauju, bei skrandžio gleivių ir bikarbonatų gamyba. Kortikosteroidai skatina skrandžio rugščių sekreciją ir mažina prostaglandinų formavimąsi, taip įtakodami skrandžio opų atsiradimą bei vystymąsi (Rohrer et al., 1999).

17

Skrandžio gleivinę gali pažeisti endogeniniai cheminiai junginiai (druskos rūgštis, tulžies rūgštis, kasos fermentai) bei egzogeninė druskos rūgštis. Šunims, eksperimento metu užkrėstiems

Helycobacter pylorus , stimuliuojamos endokrininės G latelės, padidėja gastrino gamyba, ko

pasėkoje padidėja ir druskos rugšties gamyba. Histaminas, kaip ir gastrinas yra faktorius stimuliuojantis druskos rūgšties gamybą (Chan, 2010; McColl, 2010).

Gyvūnams sergantiems putliųjų ląstelių navikais bei mastocitoze padidėja histamino cirkuliacija kraujyje, ko pasekoje taip pat formuojasi skrandžio opos. Histamino ir gastrino cirkuliaciją kraujyje mažina tokiu ligų kaip inkstų, kepenų nepakankmumas procesai, o gastrinoma didina druskos rūgšties kiekį. HCl absorbuojama per gleivinę, kai epitelio barjeras pažeidžiamas dėl kokių nors priežasčių (atgalinė rūgšties difuzija). Taip stimuliuojama nervų sistema ir išskiriama daugiau HCl ir pepsino. Druskos rūgštis tiesiogiai stimuliuoja putliąsias ląsteles išskirti histaminą, kuris lemia dar didesnę HCl sekreciją. Dvylikapirštės turinys ( tulžies rugštys, kasos fermentai ) gali dirginti skrandžio gleivinę, nors duomenys rodo, kad šie junginiai negali sukelti skrandžio opų, jei nėra medžiagų apykaitos sutrikimų įtakotų gleivinės pakitimų. Egzogeniniai toksinai, tokie kaip švinas gali tiesiogiai pažeisti skrandžio gleivinę (Herdt and Sayegh, 2013; Parrah et al., 2013).

1.2.4 Diagnostika

Opinio gastrito diagnostika paremta eile klinikinių bei laboratorinių tyrimų, ligos istorija bei anamneze. Klinikinių simptomų gali išvis nebūti arba jie gali būti labai sunkūs. Pacientams, sergantiems skranžio opalige, gali pasireikšti apetito nebuvimas, liesėjimas bei vėmimas. Išvemtas skrandžio turinys gali būti su šviežio kraujo ir krešulių priemaiša arba kavos tirščių spalvos dėl skrandžio sulčių paveikto kraujo, tačiau ne visi gyvūnai sergantys opiniu gastritu vemia ir ne visi vemiantys krauju serga opiniu gastritu. Dėl dažno ar ilgalaikio vėmimo sukeltos dehidratacijos gali būti sumažėjęs odos turgoras. Taip pat gali pasireikšti hematemesija, melena. Gali pasireikšti kraujavimo įtakota anemija, išblyškusios gleivinės, silpnumas. Jeigu opa perforavusi ir pilvaplėvė užterša, pilvo sritis palpuojant gali būti itin skausminga. Skrandžio perforacija gali sukelti staigų silpnumą, sunkų pilvo skausmą, karščiavimą, bei pilvo tempimą ir mirtį dėl peritonito. Pasak Cortese ir kt. (2010), perforavusią opą turintiems pacientams retai kada pasireiškia lengvi klinikiniai simptomai. Galimas padidėjęs seilėtekis, susijęs su skrandžio rugščių hipersekrecijos sukeltu ezofagitu (Otto et al., 1991; Johnson et al., 2006; Simpson, 2010; Gelberg, 2012).

18

galimai susijusios gretutinės ar pirminės ligos, susijusios su opiniu gastritu. Kraujo morfologinis tyrimas gali atskleisti anemiją, kuri iš pradžių gali būti regeneracinė, tačiau pereiti į mikrocitinę ar hipochrominę. Kai sumažėja trombocitų ir geležies kiekis kraujyje ar feritino plazmoje - šie parodymai traktuojami kaip lėtinio kraujavimo ir geležies deficito požymiai. Eozinofiliją įtakoja hipoadrenokorticizmas, taip pat gali įtakoti alergija pašarui, eozinofilinis gastroenteritas, mastocitozė arba hipereozinofilinis sindromas. Neutrofilinė leukocitozė atskleidžia esant uždegimui arba galimai perforacijai (Simpson, 2010; Gelberg, 2012).

Kraujo biocheminis ir šlapimo tyrimai gali atskleisti dehidrataciją (azotemija, hipersthenurija), inkstų nepakankamumą (azotemija, isosstenurija), kepenų funkcijos sutrikimus (padidėjęs kepenų fermentų ar bilirubino kiekis, sumažėjęs cholesterolio, albuminų kiekis) ar hiperadrenokorticizmą (Na : K santykis < 27:1). Taip pat labarotorinių tyrimų metu galime nustatyti elektrolitų ir šarmų-rūgščių disbalansą, kuris asocijuojamas su vėmimu ir gastrointestinalinėmis opomis. Metabolinės alkalozės, chloro ir kalio trūkumas siejamas su skrandžio funkcine ar fizine obstrukcija arba hipersekrecine būsena. Taip pat reikėtų atlikti tyrimus ir nustatyti ar nėra pirminės ar antrinės hemostazės sutrikimų, kurios gali būti susijusios su kraujavimu viškinamajame trakte. Gastrino ir histamino koncentracija serume gali būti vertinama, kai opos priežastimi yra įtariama skrandžio rūgščių hipersekrecija. Galimas testas (Merck) skrandžio sultims ištirti, tai pentagastrino preparatas, kurio suleidžiama 6µg/kg i.m. kūno svorio. Šunims, sergantiem skrandžio opalige padidėja skrandžio rūgštingumas. Radus mažesnį nei 3 skrandžio pH ir aukštą gastrino kiekį serume reikėtų tęsti gastrinomos identifikavimo tyrima, atlikti sekretino stimuliacijos testą, taip pat atlikti kepenų bei kasos echoskopinį tyrimą (Simpson, 2010; Parrah et al., 2013).

Rentgeno tyrimas gali būti paprastas arba kontrastinis ir yra naudingas norint nustatyti galimą pilvo skausmo priežastį. Paprastas rentgeno tyrimas nevisada yra naudingas opinio gastrito diagnostikoje, tačiau gali būti naudingas ir padėti atmesti kitas vėmimo priežastis. Rentgeno tyrimu galima nustatyti opos perforaciją, su opomis susijusius abscesus. Taip pat galime matyti dėl perforacijos prasidėjusį peritonitą. Kontrastinis rentgeno tyrimas gali būti naudingas padedant atskleisti kai kuriuos ryškius gleivinės defektus, tačiau negali padėti identifikuoti pažeidimų ir išsamiai įvertinti gleivinę. Kontrastavimui gali būti naudojamas bario sulfatas, jis už jodo kontrastinę medžiagą pranašesnis,nes nereikia tiek daug nuotraukos pozicijų norint identifikuoti pažeidimą. Mažos arba didelės, krauju ar nuolaužomis pripildytos, opos gali ir nesimatyti (Simpson, 2010; Parrah et al., 2013).

19

Galima matyti skysčių kaupimasi, laisvas dujas pilvo ermėje ir įtarti perforaciją. Lokalizuoti skrandžio sienelės sustorėjimai paprastai būna 9-16 mm storio. Opos ertmė paprastai būna sustorėjimo centre ir atrodo kaip gleivinės defektas. Vis dėl to ultragarsu nustatyti opos sunkumo negalime. Taip pat tyrimą apsunkina dujų kaupimasis skrandžio spindyje (Boysen et al., 2003; Parrah et al., 2013).

Endoskopinis tyrimas leidžia tiesiogiai įvertinti skrandžio ir jo gleivinės pažeidimus (žr. 3 pav.). NVNU sukelti pažeidimai dažniausiai aptinkami prievartinėje dalyje, tačiau jie nevisada pasižymi ryškiu gleivinės sienos sustorėjimu ir nelygiais kraštais. Navikinės opos yra apsuptos gleivinės, pasižymi kraštų sustorėjimais. Endoskopinio tyrimo metu, jei nėra perforacijos rizikos, galima atlikti biopsiją. Negalima tyrimams atlikti biopsijos opos centre, nes opa gali būti lengvai perforuota biopsijos įrankiais taip pat gali būti kraujavimo recidyvas. Norint atmesti neoplaziją biopsijos mėginiai imami iš opos krašto. Kadangi paviršiniai uždegimai yra dažnai lydimi neoplazijos, imami keli mėginiai iš tos pačios vietos. Jei skrandis lieka išsipūtęs po to kai iš jo buvo išleistas oras arba jei po procedūros rengenologiškai pilvo ertmėje matomos laisvos dujos galima įtarti perforaciją. Endoskopija draudžiama jei yra įtariama ar jau patvirtinta skrandžio opos perforacija, nes padidins pilvo ertmės užteršimą skrandžio turiniu. Endoskopinės biopsijos metu aspiratui paimti naudojama plona adata, norint paimti mėginį iš gilesnių sluoksnių, biopsijos kanale gali būti naudojamas vamzdelis. Naudojant šią techniką diagnozuoti ligos priežastį gali ir nepavykti, tokiu atveju atliekama diagnostinė laparatomija (Banerje et al., 2010; Shaheen, 2010; Simpson, 2010).

1.2.5 Gydymas

Gydomoji terapija nukreipta į pirminių bei antrinių susirgimų pašalinimą arba jų sukeltos būklės palengvinimą. Taip pat gydymas turi būti koncentruotas į opų gijimą:

 Pašalinti antrinius simptomus (anoreksija, anemija, dehidracija)

 Palaikyti gleivinės kraujotaką

 Mažinti skrandžio rūgštingumą

 Apsaugoti opą nuo tolimesnio žalojimo (Guandalini, 2011).

20

normą, kuri stabilizuoja būklę ir atstato organizmo nuostolius patirtus per 24 h. Esant užsitęsusiam vėmimui ir anoreksijai į parenterinių skysčių terapiją įtraukiamas KCl . Pacientams, kuriems pasireiškė šokas reikalinga agresyvesnė terapija. Deficitas gali būti atstatomas kristaloidų tirpalų infuzojomis (pradinė norma 60-90ml/kg/h), tada taikoma palaikomoji audinių perfuzijos ir hidracijos terapiją. Koloidiniai tirpalai taip pat gali būti vartojami, jie mažina kristaloidų poreikį. (Hetastarch, Heamaccel 10-20 ml/kg i.v. per 4 – 6 valandas). Kraujo, kraujo plazmos ar kraujo kūnelių perpylimas, koloidų infuzijos kartais taikomos pacientams, kuriems pasireiškusi sunkaus laipsnio anemija ar hipoproteinemija. Vėmimo padarytą įtaką šarmų – rūgščių balansui sunku nuspėti, todėl parenkant terapeutinę intervenciją išsibalansavimui atstatyti reikėtų remtis kraujo dujų analize. Natrio bikarbonatas (1 mmol / kg) naudojamas kai yra sunki metabolitinė acidozė (pH 7.1, HCO -10 <10 mmol/L) . Tolesnis bikarbonatų skyrimas turėtų būti paremtas kraujo dujų analize. Metabolinė alkalozė paprastai atsistato atstačius chlorido ir kalio deficitą (i.v. 9% NaCl + KCl).

Vaistai nuo vėmimo gali būti vartojami, kai yra sunkus , keliantis diskomfortą arba galintis sutrikdyti skysčių ir elektrolitų balansą vėmimas. Paprastai šunims naudojamas metoklopramidas, kuris yra D2 - dopaminerginių ir 5TH3 – serotonino receptorių antagonistas, bei pasižymi

cholinerginiu poveikiu lygiesiems raumenims. Taip pat fenotiazino dariniai, tokie kaip chlorpromazinas ir prochlorperezinas, kurie veikia vėmimo centrą ir chemoreceptorinę trigerio zoną ir yra α1- ir α2- adrenerginių, H1 ir H2 histaminerginių , D2 - dopaminerginių receptorių

antagonistai. Taip pat ondansetronas, kuris yra periferinių 5TH3 receptorių antagonistas, bei

21

Gleivinės kraujotaką skatina prostaglandinų E analogai (pvz. mezopristolis). Šie preparatai gali pasiteisinti opų gydyme ar prevencijoje nes taip pat skatina ir kraujagyslių pralaidumą, gleivinės ląstelių atsinaujinimą ir migraciją. Šie vaistai slopina adenilatciklazę, sumažina ciklinio AMP gamybą ir tokiu būdu sumažina baltymų kinazės aktyvumą, būtiną vandenilio jonų generavimu. Misopristolis yra analogas prostaglandino E1, jis vartojamas tokiomis dozėmis: 0,5 –

2,3 μg/lb du ar tris kartus į dieną. Tai tinkamas vaistas gydyti NVNU sukeltoms opoms ir yra efektyvesnis nei sukralfatas ar H2 receptorių blokatoriai norint apsaugoti gleivinę nuo NVNU galimo šalutinio poveikio. Kai kuriems pacientams pasireiškia viduriavimas, kuris paprastai praeina savaime. Prostaglandinai E2 nėra naudojami hipotenziniams gyvūnams, nes gali paūmėti skrandžio pažeidimai (Guandalini, 2011).

Farmakoterapinis rūgšties sekrecijos slopinimas gali būti vykdomas blokuojant H2

receptorius (cimetidinas, ranitidinas, famotidinas), gastrino (proglumidas) ir acetilcholino (atropinas, pirenzipinas) receptorius, bei slopinant adenilo ciklazę (PGEN analogai) ir vandenilio ir kalio jonų –ATPazę (omeprazolis). Ilgai veikiantys somatostatino analogai (oktreotidas) tiesiogiai sumažina gastrino ir skrandžio rūgšties sekreciją. Mažėjanti skrandžio rūgšties sekrecija ir skatinamas gleivinės gijimas naudojant H2 receptorių antagonistus buvo įrodytas šunims su

eksperimentiškai sukeltomis opomis. Famotidinas yra indikuotinas pasirinkimas, nes jis neslopina P450 fermentų ir gali būti vartojamas kartą dienoje. Papildoma ranitidino ar nizatidino prokinetinė veikla gali juos priskirti prie tinkamo pasirinkimo variantų, kai yra uždelstas skrandžio ištuštinimas, dėl sutrikusio maisto turinio išstūmimo. Pacientams, sergantiems sunkia chronine opaligės forma, kuriems H2 receptorių blokatorių veikimas yra nepakankamas, skrandžio rūgščių sekrecija gali būti

nuslopinta su vandenilio ir kalio jonų –ATPezės inhibitoriais, pvz. omeprazolu (1 mg / kg 2xd.). Omeprazolas yra pirminio pasirinkimo preparatas pacientams, kuriems pasireiškusi padidėjusi rūgščių sekrecija ir sergantiems putliųjų ląstelių navikais ir gastrinoma (Zollinger-Ellison sindromas). Buvo įrodyta, kad omeprazolas šunims, naudojant ilgą laiką, turi šalutinių poveikių, taigi turi būti naudojami atsargiai šunims sergantiems kepenų ligomis, taip pat naudojant su kitais vaistais turi būti išanalizuota jų sąveika. Autoriai rekomenduoja atlikti išsamesni omeprazolo tyrimą dėl padažnėjusio viduriavimo, prieš skiriant kasdienini profilaktinį šio preparato vartojimą. (Parrah et al., 2013; Symphson, 2010)

Gleivinės apsauga yra nemažiau svarbi opų gydymo schemos dalis. PGE2 analogas

22

artrito. Pargrindinis šalutinis misoprostolio efektas yra viduriavimas. Preparatas kontraindikuotinas vaikingoms kalėms (Simpson, 2010).

Sukralfatas, nepriklausomai nuo pažeidimo etiologijos, saugo sveiką gleivinę nuo tolimesnio žalojimo ir skatina gleivinės epitelizaciją jungdamasis prie sričių, kur nebėra gleivinės epitelio. Sukralfatas - sulfidinis polisacharidas, dažniausiai naudojamas papildomai su H2 antagonistais.

Rekomenduojama sukralfatą skirti dviem valandomis prieš H2 receptorių antagonistus, nes jis

geriausiai veikia rūgštinėje terpėje, tačiau veikia ir naudojant kartu, nes jis veikia ir artimoje neutraliai ph terpėje. Tai pat H2 receptorių antagonistų absorbcija gali būti sumažinta 10-30% dėl

sukralfatų naudojimo, taigi sukralfatai duodami 30-60 minučių vėliau po H2 receptorių antagonistų

vartojimo. Paprastai dozė yra 0,5-1mg 2xd ar 4xd. per os. Ilgalaikis vartojimas gali sukelti vidurių užkietėjimą. Sukralfatas gali būti skiriamas pacientams, vartojantiems injekcinius antacidinius preparatus, tačiau gali pakenkti kitų oraliai vartojamų preparatų veikimui, dėl jo ir kitų vaistų galimo poveikio, vartojimas turi būti su dviejų valandų skirtumu.

Operacinis opaligės ar erozijų gydymas taikomas retai. Operacinė intervencija taikoma, kaip gydymas kai yra įtariama perforacija arba kai yra sunkus kraujavimas. Svarbu įvertinti hematokritą bei kraujotakos sistemos būklę, norint nustatyti ar kraujo netekta tiek, jog reikalinga chirurginė intervencija. Taip pat chirurginė intervencija reikalinga jei pacientui buvo skirtas tinkamas medikamentinis gydymas mažiausiai 5-7 dienas ir jis neturėjo jokios naudos. Pažeidimai rezekuojami diagnostinės laparotomijos metu (Fosium and Hedlung, 2003).

23

2. TYRIMŲ OBJEKTAS IR METODIKOS

Šunų sergamumo opiniu gastritu duomenys buvo renkami 2011 – 2013 metais Kauno klinikoje ,,X”. Visi klinikos vidaus ligų skyriuje gydyti pacientai buvo registruojami, buvo renkami jų anamnesis vitae et morbi duomenys, tiriami pagal klinikinio tyrimo metodikas, bei atliekami specialieji tyrimai. Tyrimas buvo atliekamas laikantis 1997 11 06 Lietuvos Respublikos gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymo Nr. 8-500 („Valstybės žinios“, 1997 11 28, Nr. 108) bei poįstatyminių aktų – LR valstybinės tarnybos įsakymų „Dėl laboratorinių gyvūnų veisimo, dauginimo, priežiūros ir transportavimo veterinarinių reikalavimų“ (1998 12 31, Nr. 4-361) ir „Dėl laboratorinių gyvūnų naudojimo moksliniams bandymams“ (1999 01 18, Nr. 4-16); taip pat atitinka ES Direktyvą 86/609/EEC ir EK rekomendacijas 2007/526 EC „Gyvūnų naudojimas ir laikymas eksperimentiniais ir kitais tikslais“.

2.1 Anamnesis vitae et morbi duomeų rinkimas

Prieš atliekant klinikinę apžiūrą atliekama išsami gyvūno šeimininko apklausa, surenkama anamnezė. Savininko prašoma pateikti informaciją apie šuns amžių, veislę, kokius klinikinius simtomus jis pastebėjo. Duodama užpildyti pasireiškusių klinikinių simtomų lentelė, kurioje jie išanalizuoti ir išskirstyti detaliau. Taip pat šeimininko prašoma pateikti informaciją apie anksčiau buvusius šuns sveikatos sutrikimus, naudotus medikamentus, gyvenimo salygas bei kuo maitinamas gyvūnas.

2.2 Klinikinis tyrimas

Išanalizavus anamnezės duomenis buvo atliekamas klinikinis tyrimas. Klinikinio tyrimo metu buvo vertinama gyvūno elgsena, bendra išvaizda, įmitimas, gleivinių spalva, kapiliarų prisipildymo greitis, kvėpavimo bei pulso dažnis, pamatuojama kūno temperatūra, atliekama pilvo srities palpacija ir kt.

2.3 Specialieji tyrimai

24 2.3.1 Kraujo tyrimai

Kraujas buvo imamas iš priekinės kojos paviršinės venos (v. cephalica). Kraujui paimti buvo naudojamos vakuminės kraujo ėmimo sistemos. Sistemą sudaro dvigalė adata su apsauginiu vožtuvu, vienkartinis laikiklis ir sterilus vakuminis mėgintuvėlis. Prieš procedūrą pašalinami plaukai adatos dūrio vietoje ir timpa ušspaudžiama aukščiau alkūnės sąnario kojos vena bei laukiama kol vena prisipildys kraujo. Dūrio vieta apdorojama antiseptiniu tirpalu ir nusausinama. Vožtuvu padengtas adatos galas įstatomas į laikiklį, o kitu galu punktuojama vena ir prijungiamas vakuminis mėgintuvėlis. Morfologiniam kraujo tyrimui naudojami vakuminiai mėgintuvėliai su EDTA. Surinkus į mėgintuvėlį 1 – 2 ml kraujo, timpa atlaisvinama ir adata ištraukiama. Dūrio vieta prispaudžiama antiseptiniu tirpalu sudrėkintu vatos tamponėliu ir laikoma kol nustoja kraujuoti.

Atliekamas kraujo morfologinis ir biocheminis tyrimai. Kraujo morfologiniai rodikliai

nuskaitomi Mindray BC – 2800 Vet kraujo analizatoriumi. Buvo analizuojami tokie morfologiniai kraujo rodikliai: leukocitai (WBC), granuliocitai (GRAN), limfocitai (LYM), monocitai (MONO), eritrocitai (RBC), hemoglobinas (HGB), hematokritas (HCT), trombocitų skaičius (PLT). Kraujo biocheminiai rodiklai nuskaitomi Mindray Reflotron® Plus aparatu. Tai in vitro diagnostikos aparatas, skirtas kiekybiniams 17 – kos klinikinės chemijos parametrų tyrimams su Reflotron tyrimų juostelėmis. Mėginiams tinkamas visas kraujas, plazma ar serumas. Buvo analizuojami šie kraujo biocheminiai rodikliai: AST / GOT (asparagintransaminazė), ALT / GPT (alanintransaminazė), UREA (šlapalas), CREA (kreatininas), GLU (gliukozė), BIL (bilirubinas).

2.3.2 Ultragarsinis tyrimas

25 2.3.3 Endoskopinis tyrimas

Atliekant endoskopinį tyrimą paciento skrandis turi būti tuščias. Prieš tyrimą pacientas nešeriamas mažiausiai 12 valandų. Įvertinus bendrą organizmo būklę gyvūnas seduojamas. Anestezijai sukelti buvo naudojamas ketaminas su ksilazinu arba deksdomitoras su ketaminu, dozę parenkant pagal paciento kūno svorį. Seduotas šuo guldomas ant kairio šono. Prieš įvedant endoskopą, gyvūnui į burnos ermę įstatomas žiodiklis, kuris apsaugo nuo galimo endoskopo sukandimo ir pažeidimo. Endoskopas vedamas pro burnos ertmę į stemplę ir galiausiai į skrandį. Antgalio kameros pagalba galime vertinti ekrane matomą skrandžio gleivinės vaizdą. Tyrimui buvo naudojamas VET 9215 lankstus endoskopas.

2.3.4 Duomenų statistinė analizė

26

3. TYRIMO REZULTATAI

3.1 Šunų sergamumas 2011 – 2013 metais

Analizuodami duomenis pateiktus 4 paveiksle pastebime, jog 2013 metais vidaus ligomis sirgusių pacientų skaičius buvo didžiausias - 348 atvejai. Bendras vidaus ligomis 2011 – 2013 metais sirgusių šunų skaičius buvo 918 atvejai.

4 pav. Šunų sergamumas klinikoje ,,X” 2011 – 2013 metais

Nepaisant sumažėjusio pacientų skaičiaus 2012 metais (276 atvejai), susirgimų virškinamojo trakto ligomis ir opiniu gastritu proporcingai didėjo nuo 2011 iki 2013 metų. 2011 metais registruoti 112 virškinamojo trakto susirgimų atvejai (38.1% visų susirgimų skaičiaus), iš kurių - 4 opinio gastrito atvejai (3.6% visų virškinamojo trakto susirgimų skaičiaus). 2012 metais registruoti 134 virškinamojo trakto susirgimai (48.6% visų susirgimų skaičiaus), iš kurių - 6 opinio gastrito atvejai (4.5% visų virškinamojo trakto susirgimų skaičiaus). 2013 metais registruoti 164 virškinamojo trakto susirgimų atvejai (47.1% visų susirgimų skaičiaus), iš kurių - 10 opinio gastrito atvejai (6.1% visų virškinamojo trakto susirgimų skaičiaus).

Virškinamojo trakto ligomis 2011 – 2013 metais sirgo 410 šunų (tai sudarė 44.7% visų vidaus ligomis sirgusių pacientų skaičiaus), iš kurių buvo 20 opinio gastrito atvejų (tai sudarė 4.9% visų virškinamojo trakto ligomis sirgusių pacientų skaičiaus ir 2,18% visų vidaus ligomis sirgusių pacientų skaičiaus). 0 50 100 150 200 250 300 350 2011 2012 2013 Sirgusių opiniu gastritu šunų skaičius Sirgusių virškinamo trakto ligomis šunų skaičius

27 3.2 Šuns lyties, amžiaus, veislės įtaka opinio gastrito pasireiškimui

Analizuojant lyties įtaką šunų sergamumui opiniu gastritu (žr. 5 pav.), pastebime, kad sirgo panašus skaičius patelių (9 atvejai – tai sudarė 45% sirgusių šunų) ir patinų (11 atvejų – tai sudarė 55% sirgusių šunų).

5 pav. Lyties įtaka opinio gastrito pasireiškimui

Tiriami pacientai (n = 20) buvo suskirstyti pagal amžių į tris grupes: iki 5 metų, nuo 5 (imtinai) iki 10 ir virš 10 metų (imtinai) (žr. 6 pav.).

6 pav. Sergamumas opiniu gastritu pagal amžių 2011 – 2013 metais

Tiriamojoje grupėje (n = 20) opinis gastritas dažniausiai pasireiškė 5 – 10 metų amžiaus šunims (9 pacientams – tai sudarė 45% visų opiniu gastritu sirgusių šunų). Rečiau opinis gastritas diagnozuojamas šunims iki penkių metų amžiaus grupėje (6 pacientai – tai sudarė 30% visų opiniu

45% 55%

Lyties įtaka opinio gastrito

pasireiškimui

2011 - 2013 metais

Sergamumas opiniu gastritų pagal

amžių išreikštas procentais

28

gastritu sirgusių šunų). Mažiausias sergamumas pastebėtas vyresniems nei 10 metų šunims (5 pacientai – tai sudarė 25% visų opiniu gastritu sirgusių šunų).

7 pav. Veislės įtaka sergamumui opiniu gastritu

Iš 7 pav. pateiktų duomenų matome, kad per trejus metus opiniu gatritu dažniausia sirgo mišrūnai (7 pacientai - tai sudarė 35 % visų opiniu gastritu sirgusių šunų). Antra pagal sergamumą grupė yra ,, kitos veislės” (6 pacientai – 30% visų opiniu gastritu sirgusių šunų). Dažniau opiniu gastritu sirgo prancūzų buldogų ir rotveilerių veislės šunys. Opinis gastritis pasireiškė trims prancūzų buldogams – tai sudarė 15% visų opiniu gastritu sirgusių šunų, rotveilerių - 2 atvejai, tai sudarė 10% visų sirgusių šunų.

3.3 Sergamumo skrandžio opalige pasiskirstymas pagal etiologiją

Iš pateiktų duomenų matome, kad dažniausia opinio gastrito pasireiškimo priežastis 2011 – 2013 metais – nesteroidinių vaistų nuo uždegimo ar / ir steroidinių vaistų nuo uždegimo vartojimas ortopedinėms ligoms gydyti. 7 pacientai iš 20, kuriems pasireiškė opinis gastritas (sudarė 35% visų opiniu gastritu sirgusių šunų) buvo gydyti šiais preparatais. Idiopatinės kilmės opinis gastritas pasireiškė 6 šunims (30% visų sirgusių opiniu gastritu šunų). Šešiems šunims (30% visų opiniu gastritu sirgusių šunų) opinis gastritas pasireiškė dėl metabolinės kilmės priežasčių. 20% šios grupės atvejų pasireiškė kartu su inkstų funkcijos sutrikimais, likusi dalis (10%) pasireiškė kartu su kepenų funkcijos sutrikimais. Vienam pacientui (5% visų opiniu gastritu sirgusių šunų) opinis

0 1 2 3 4 5 6 7 Mišrūnai Prancūzų buldogai

Rotveileriai Kitos veislės

29

gastritas galimai pasireiškė dėl egzotoksinų, esančių cheminėse valymo priemonėse, kurių šuo galėjo prisilaižyti gyvenamoje aplinkoje.

8 pav. Sergamumo opiniu gastritu pasiskirstymas pagal etiologiją

3.4 Dažniausiai pasitaikantys klinikiniai simptomai

Analizuojant duomenis, surinktus tiriant opiniu gastritu sergančius šunis (n = 20), nustatyti dažniausiai pasireiškiantys klinikiniai simptomai ( žr. 9 pav.).

9 pav. Dažniausiai pasitaikantys opinio gastrito klinikiniai simptomai

35% 30%

5%

20% 10% 30%

Sergamumo opiniu gastritu

pasiskirstymas pagal etiologiją

išreikštas procentais

Gydyti NVNU ir /ar SVNU Idiopatinės kilmės Egzotoksinai

Inkstų funkcijos sutrikimai

0% 20% 40% 60% 80% 100%

Dažniausiai pasitaikantys klinikiniai

simptomai išreikšti procentais

30

Vėmimas pasireiškė 19 šunų (tai sudarė 95% visų tirtų pacientų), apatija ir anoreksija buvo pastebėta 16 pacientų (tai sudarė 80% visų tyrime dalyvavusių šunų) ir 12 šunų pasireiškė viduriavimas (tai sudarė 60% visų tyrime dalyvavusių šunų).

10 pav. Vėmimo pasireiškimas šunims sergantiems opiniu gastritu

Analizuojant 10 pav. matome, kad dažniausiai pasireiškė vėmimas su krauju – 9 atvejai (47.4% visų vėmusių pacientų), rečiau opiniu gastritu sergantys šunys vėmė pašaro mase, iš kart po ėdimo – 3 atvejai (15.8% visų vėmusių pacientų). Keturiems pacientams buvo pastebėtas vėmimas skrandžio sulčių paveiktu krauju - ,,kavos tirščiais“ (21.1% visų vėmusių pacientų). Vėmimas putomis pasireiškė dviems pacientams (10.5% visų vėmusių pacientų) ir vienam pasireiškė vėmimas su tulžies priemaiša (5.3% visų vėmusių pacientų).

11pav. Viduriavimo pasireiškimas opiniu gastritu sergantiems šunims

47.40%

21.10% 15.80%

5.30% 10.40%

Vėmimo pasireiškimas išreikštas procentais

Vėmimas krauju

Vėmimas ,,kavos tirščiais" Vėmimas pašaro mase iš kart po ėdimo

Vėmimas su tulžies priemaiša Vėmimas putomis

Viduriavimo pasireiškimas

Neviduriavo

31

11 paveiksle pateikti duomenys, kurie rodo, kad iš 12 (60%) viduriavusių šunų, 10 viduriavo su krauju (melena) (50% visų tirtų šunų) ir tik 2 (10%) tirtiems gyvūnams kraujas išmatose nebuvo pastebėtas. Aštuoniems pacientams viduriavimas nepasireiškė (40%).

3.5 Šunų sergančių opiniu gastritu kraujo morfologiniai rodikliai

1 lent. Šunų sergančių opiniu gastritu kraujo morfologiniai rodikliai 2011 – 2013 metais klinikoje ,,X“

P < 0,05*

Analizuojant 1 lentelę matome, kad visiems tirtiems šunims morfologinių kraujo rodiklių aritmetiniai vidurkiai buvo fiziologinėse normos ribose, išskyrus leukocitų (WBC) kiekį (P<0,05). WBC aritmetinis vidurkis buvo didesnis už maksimalias fiziologines normos ribas 1,18 *109 /L. Leukocitozė nustatyta 7 pacientams (tai sudarė 35 % visų opiniu gastritu sirgusių šunų), kurių kiekis svyravo nuo 17,6 iki 47,1*109 /L. Šešiems šunims (tai sudarė 30% visų tirtų šunų) nustatyta limfocitopenija (svyravo nuo 8 iki 11 %). Vienam šuniui nustatyta limfocitozė (buvo 1% daugiau nei fiziologinės normos ribos) ir vienam pacientui nustatyta granuliocitozė (granuliocitai fiziologines normos ribas viršijo 4%). Monocitozė nustatyta trims šunims (tai sudarė 15% visų tirtų šunų: rodikliai svyravo nuo 10 iki 12%).

32 2 lent. Šunų sergančių opiniu gastritu kraujo morfologiniai rodikliai 2011 – 2013 metais klinikoje ,,X“

Analizuojant 2 lentelę matome, kad visiems tirtiems šunims morfologinių kraujo rodiklių aritmetiniai vidurkiai buvo fiziologinės normos ribose. Šešiems šunims (tai sudarė 30% visų tirtų šunų) buvo nustatytas žemesnis eritrocitų (RBC) kiekis (svyravo nuo 3,64 iki 5,15 *1012

/L). Hemoglobino (HGB) kiekio sumažėjimas nustatytas šešiems pacientams (tai sudarė 30% visų tirtų šunų), jo kiekis svyravo nuo 62 iki 119 g/L, o padidėjimas buvo nustatytas dviems pacientams, tai sudarė 10% visų tirtų šunų (185 iki 187 g/L atitinkamai). Hematokrito kiekio sumažėjimas nustatytas 6 pacientams (tai sudarė 30% visų tirtų šunų), kuris svyravo nuo 12 iki 36,5 %. Dviems šunims buvo nustatyta trombocitozė (tai sudarė 10% visų tirtų šunų).

33 3.6 Šunų sergančių opiniu gastritu kraujo biocheminiai rodikliai

3 lent. Šunų sergančių opiniu gastritu kraujo biocheminiai rodikliai 2011 – 2013 metais klinikoje ,,X“

P < 0,05*

Analizuojant 3 lentelę matome, kad visiems tirtiems šunims biocheminių kraujo rodiklių aritmetiniai vidurkiai buvo fiziologinės normos ribose, išskyrus šlapalo kiekį (UREA) (P< 0,05). Šlapalo kiekio kraujyje padidėjimas buvo nustatytas keturiems šunims (tai sudarė 20% visų tirtų šunų) ir svyravo nuo 12,3 iki 27,4 mmol/L bei dviems iš šių pacientų kreatinino (CREA) kiekis kraujyje taip pat viršijo fiziologines normos ribas (162 iki 174 µmol/L atitinkamai). Dviems gyvūnams alanintransaminazė (ALT) ir aspartattransaminazė (AST) viršijo fiziologines normos ribas. Šešiems šunims (tai sudarė 30% visų tirtų šunų) gliukozės (GLU) kiekis kraujyje buvo aukštesnis nei fiziologinės normos (kiekis svyravo nuo 6,1 iki 8,62 mmol/L). Dviems (tai sudarė 10% visų tirtų šunų) šunims nustatytas sumažėjęs gliukozės kiekis kraujyje. Vienam pacientui nustatytas 2,4 µmol/L didesnis bilirubino (BIL) nei fiziologinė norma.

34 3.7 Ultragarso tyrimas šunų opiniam gastritui diagnozuoti

Opinio gastrito diagnozei patvirtinti 12 šunų (60% visų opiniu gastritu sirgusių šunų) buvo atliekamas ultragarsinis tyrimas. Penkiems pacientams (41.7% visų ultragarsu tirtų šunų) skrandžio sienelėje matėsi lokalizuoti sustorėjimai. Vienam iš dvylikos opiniu gastritu sirgusių ir ultragarsu tirtų pacientų matėsi skysčių kaupimasis bei laisvos dujos pilvo ertmėje, dėl to buvo įtariama opos perforacija. 50% ultragarsu tirtų pacientų pakitimų skrandžio sienelėje nesimatė arba juos pamatyti trukdė skrandžio spindyje besikaupiančios dujos.

3.8 Endoskopinis tyrimas šunų opiniam gastritui diagnozuoti

Opinio gastrito diagnozei patvirtinti 11 šunų (55% visų opiniu gastritu sirgusių šunų) buvo atliekamas endoskopinis tyrimas. Analizuojant 13 paveikslą matome, kad opiniu gastritu sirgusiems šunims, kuriems buvo atliekamas endoskopinis tyrimas, dažniausiai opos buvo lokalizuotos liaukinėje dalyje (7 atvejai - tai sudarė 63,7% visų endoskopu tirtų šunų), kur kas rečiau opos buvo aptinkamos skrandžio prievartinėje dalyje (žr. 14pav.) (4 atvejai – tai sudarė 36.3% visų endoskopu tirtų šunų).

13 pav. Opų lokalizacija skrandyje

Opų lokalizacija skrandyje

35 14 pav. Išopėjusi šuns skrandžio piliorinė dalis (Nuotrauka iš asmeninio klinikos archyvo)

Išanalizavus šunų, kuriems opos buvo lokalizuotos piliorinėje dalyje, ligos istorijas pastebėjau, kad trys iš jų buvo gydyti NVNU dėl ortopedinių ligų.

15 paveiksle pavaizduotas penkerių metų mišrūno išopėjusios skrandzio gleivinės vaizdas užfiksuotas endoskopo antgalio kameros pagalba.

36 3.9 Taikytos gydymo priemonės

Iš 16 paveiksle pateiktų duomenų matome, kad dažniausiai taikytas terapinis gydymas antriniams simptomams pašalinti ar palengvinti (skysčių terapija, nuskausminamieji, vėmimo kontrolė, vitaminų, mineralų terapija) (19 pacientų – tai sudarė 95% visų dėl opinio gastrito gydytų šunų). Mažesnei grupei pacientų (18 šunų – tai sudarė 90% visų dėl opinio gastrito gydytų šunų) buvo paskirtas gydymas saugantis skrandžio gleivinę nuo tolimesnio žalojimo (sukralfatas). Dar mažesnei grupei pacientų buvo skiriami skrandžio rūgštingumą mažinantys preparatai (omeprazolis). Omeprazolis buvo skiriamas 17 skrandžio opalige sirgusių šunų - tai sudarė 85% visų dėl opinio gastrito gydytų šunų. Dvylikai pacientų (60% ) buvo paskirti skrandžio gleivinės kraujotaką gerinantys medikamenai (mezopristolis). Pusei tyrime dalyvavusių (viduriavusiems su krauju) šunų buvo paskirtas antibiotikų kursas (10 pacientų – tai sudarė 50% visų opiniu gastritu sirgusių šunų). Vienam šuniui (tai sudarė 5% visų opiniu gastritu sirgusių šunų) gydymas nebuvo skirtas. Šuo į kliniką buvo atvežtas itin prastos būklės, po ultragarsinio ir kraujo tyrimų prognozė buvo bloga – gyvūnas eutanazuotas.

16 pav. Opiniam gastritui gydyti taikytos priemonės 0% 20% 40% 60% 80% 100% Simptominis gydymas Gleivinės kraujotakos palaikymas Skrandžio rūgštingumo mažinimas Prevencija nuo tolimesnio žalojimo Antibioikų terapija

Opiniam gastritui gydyti taikytos

priemonės

37

4. REZULTATŲ APTARIMAS

Tyrimo metu buvo nustatyta, kad 2011 – 2013 metais klinikoje ,,X” bendras vidaus ligomis sirgusių šunų skaičius buvo 918, iš kurių 410 sirgo virškinamojo trakto sutrikimais (tai sudarė 44,7% visų vidaus ligomis sirgusių pacientų skaičiaus). Didžiausias pacientų skaičius buvo registruotas 2013 metais – 348 atvejai, mažiausias vidaus ligomis sirgusiųjų šunų skaičius buvo 2012 metais – 276 atvejai. Nepaisant sumažėjusio pacientų skaičiaus 2012 metais, susirgimų skaičius virškinamojo trakto ligomis ir opiniu gastritu proporcingai didėjo nuo 2011 iki 2013 metų. Tyrimo laikotarpiu klinikoje buvo užregistruota 20 opinio gastrito atvejų (sudarė 4,9% visų virškinamojo trakto susirgimų). Didžiausias šunų sergamumas opiniu gastritu užregistruotas 2013 metais – 10 atvejų (tai sudaro 50% visų tyrimo laikotarpiu registruotų opinio gastrito atvejų).

Otto ir kt. (1991) teigia, kad šunų lytis, amžius ir veislė neturi įtakos sergamumui opiniu gastritu. Vertinant tyrimo rezultatus šiam teiginiui iš dalies galime pritarti. Atlikto tyrimo metu opiniu gastritu pastebėjome, kad sirgo panašus skaičius patelių (9 atvejai – tai sudarė 45% sirgusių šunų) ir patinų (11 atvejų – tai sudarė 55% sirgusių šunų). Tiriamojoje grupėje (n = 20) opinis gastritas dažniausiai buvo diagnozuojamas mišrūnams (7 pacientams - tai sudarė 35 % visų opiniu gastritu sirgusių šunų). Antra pagal sergamumą šunų grupė buvo ,, kitos veislės” (6 pacientai – 30% visų opiniu gastritu sirgusių šunų). Remiantis tyrimo rezultatais, negalime išskirti jokios šunų veislės, kaip turinčios polinkį sirgti opiniu gastritu. Vertinant tyrimo metu išanalizuotą amžiaus įtaką šunų sergamumui opiniu gastritu, galima pritarti Bao (2010) teiginiui, kad liga diagnozuojama tiek jauniems tiek suaugusiems šunims, tačiau dažniau šis sutrikimas nustatomas suaugusiems šunims. Tirimojoje grupėje (n = 20) opinis gastritas dažniausiai pasireiškė 5 – 10 metų amžiaus šunims (9 pacientams – tai sudarė 45% visų opiniu gastritu sirgusių šunų). Mažiausias sergamumas pastebėtas vyresniems nei 10 metų šunims (5 pacientai – tai sudarė 25% visų opiniu gastritu sirgusių šunų).

Dažniausia opinio gastrito pasireiškimo priežastis 2011 – 2013 metais – nesteroidinių vaistų nuo uždegimo ar/ir steroidinių vaistų nuo uždegimo vartojimas. 7 pacientai iš 20, kuriems pasireiškė opinis gastritas (sudarė 35% visų opiniu gastritu sirgusių šunų) buvo gydyti šiais preparatais. Tačiau galima pritarti ir Gelberg (2012) nuomonei, kad skrandžio opos šunims dažnai yra idiopatinės kilmės. Idiopatinės kilmės opinis gastritas pasireiškė 6 šunims (30% visų sirgusių opiniu gastritu šunų).

38

anoreksija bei viduriavimas krauju (melena). Tiriamojoje grupėje (n = 20) vėmimas pasireiškė 19 šunų (tai sudarė 95% visų tirtų pacientų), apatija ir anoreksija buvo pastebėta 16 pacientų (tai sudarė 80% visų tyrime dalyvavusių šunų) ir 12 šunų pasireiškė viduriavimas (tai sudarė 60% visų tyrime dalyvavusių šunų) iš kurių 10 viduriavo su krauju (melena) (tai sudarė 50% visų tirtų šunų). 47.4% visų vėmusių pacientų vėmė su kraujo priemaiša. Vertinant tyrimo rezultatus galime pritarti Otto ir kt. (1991) teiginiui, kad ne visi opiniu gastritu sergantys gyvūnai vemia ir ne visi vemiantys krauju - serga opiniu gastritu.

Analizuojant tyrime dalyvavusių pacientų kraujo morfologinius rodiklius buvo nustatyta, kad visiems tirtiems šunims morfologinių kraujo rodiklių aritmetiniai vidurkiai buvo fiziologinėse normos ribose, išskyrus leukocitų (WBC) kiekį (P<0,05). WBC aritmetinis vidurkis buvo didesnis už maksimalias fiziologines normos ribas 1,18 *109

/L. Leukocitozė nustatyta 7 pacientams (tai sudarė 35 % visų opiniu gastritu sirgusių šunų), kurių kiekis svyravo nuo 17,6 iki 47,1*109

/L. Kaip ir Simpson (2010) teigia, leukocitozė gali nurodyti uždegimą arba galimą perforaciją. Vienam iš 7 pacientų, kuriems pasireiškė leukocitozė, remiantis ultragarsiniu tyrimu, buvo patvirtinta skrandžio opos perforacija. Šešiems šunims (tai sudarė 30% visų tirtų šunų) nustatyta limfocitopenija (svyravo nuo 8 iki 11 %).

Kaip ir Simpson (2010) teigia - opinio gastrito įtakotą anemiją gali atskleisti kraujo morfologinis tyrimas. Tyrimo metu anemija diagnozuota šešiems šunims (tai sudarė 30% visų tirtų šunų). Jiems buvo nustatytas žemesnis eritrocitų (RBC) kiekis (svyravo nuo 4,22 iki 5,32 *1012

/L), sumažėjęs hemoglobino (HGB) kiekis (jo kiekis svyravo nuo 62 iki 119 g/L) ir sumažėjęs hematokrito kiekis (kuris svyravo nuo 12 iki 36,5 %).

Analizuojant tyrime dalyvavusių pacientų kraujo biocheminius rodiklius buvo nustatyta, kad visiems tirtiems šunims morfologinių kraujo rodiklių aritmetiniai vidurkiai buvo fiziologinėse normos ribose, išskyrus šlapalo kiekį (UREA). Galima pritarti Parrah ir kt. (2013) pastebėjimui, kad opinis gastritas diagnzuojamas šunims sergantiems sisteminėmis ligomis, tokiomis kaip inkstų, kepenų nepakankamumas. Tyrimo metu keturiems šunims buvo nustatytas šlapalo kiekio kraujyje padidėjimas (tai sudarė 20% visų tirtų šunų) ir svyravo nuo 12,3 iki 48,7 mmol/L bei dviems iš šių pacientų nustatytas kreatinino (CREA) kiekio kraujyje padidėjimas (162 iki 476 µmol/L atitinkamai). Dviems gyvūnams alanintransaminazė (ALT) ir aspartattransaminazė (AST) viršijo fiziologines normos ribas..

39

(41.7% visų ultragarsu tirtų šunų) skrandžio sienelėje matėsi lokalizuoti sustorėjimai. Vienam iš dvylikos ultragarsu tirtų pacientų matėsi skysčių kaupimasis bei laisvos dujos pilvo ertmėje, dėl ko buvo įtariama opos perforacija. 50% ultragarsu tirtų pacientų pakitimų skrandžio sienelėje nesimatė arba juos pamatyti trukdė skrandžio spindyje besikaupiančios dujos, dėl to, 11 šunų (55% visų opiniu gastritu sirgusių šunų) opinio gastrito diagnozei patvirtinti buvo atliekamas endoskopinis tyrimas. Šunims, kuriems buvo atliekamas endoskopinis tyrimas, dažniausiai opos buvo lokalizuotos liaukinėje dalyje (7 atvejai - tai sudarė 63,7% visų endoskopu tirtų šunų). Išanalizavus šių pacientų ligos istorijas buvo pastebėta, kad trys iš jų buvo gydyti NVNU dėl ortopedinių ligų. Taigi galima pritarti Johnson (2006) teiginiui, kad NVNU sukeltos opos dažniau lokalizuotos skrandžio prievartinėje dalyje.

40

5. IŠVADOS

1. 2011 – 2013 m. klinikoje ,,X” proporcingai augo sergamumas virškinamojo trakto ligomis , taip pat didėjo ir sergamumas opiniu gastritu.

2. Šuns lytis bei veislė neturi įtakos sergamumui opiniu gastritu.

3. Opinis gastritis dažniau buvo diagnozuojamas 5 – 10 metų amžiaus šunims (45%).

4. Dažniausia opinio gastrito pasireiškimo priežastis – nesteroidinių vaistų nuo uždegimo ar/ir

steroidinių vaistų nuo uždegimo vartojimas (35%).

5. Dažniausiai pasireiškiantys opinio gastrito klinikiniai simptomai: vėmimas (95%), apatija ir

anoreksija (80%) bei viduriavimas (60%) kuris dažniausiai pasireiškė su krauju (melena) (50%).

6. Atlikus kraujo morfologinį tyrimą dažniausiai buvo nustatyta leukocitozė (p <0,05) bei anemija.

7. Atlikus kraujo biocheminį tyrimą inkstų funkcijos nepakankamumas buvo nustatytas 20%

opiniu gastritu sirgusių šunų, kepenų funkcijos nepakankamumas buvo nustatytas 10% opiniu gastritu sirgusių šunų.

8. Dažniausiai naudotas diagnostikos metodas buvo ultragarsinis tyrimas, efektyviausias

metodas – endoskopinis tyrimas.

9. Dažniausiai buvo taikomas simptominis gydymas; skiriami gleivinę nuo tolimesnio žalojimo

41

6. PADĖKA

42

8. LITERATŪROS SARAŠAS

1. Banerjee S., Cash B. D., Dominitz J. A., Baron T. H., Anderson M. A., Ben-Menachem T., Fisher L., Fukami N. & Harrison M. ASGE Standards of Practice Committee. The role of endoscopy in the management of patients with peptic ulcer disease. Gastrointest Endosc. Volume 71, issue 4. 2010. P. 663-668.

2. Bao Y. History of peptic ulcer disease and pancreatic cancer risk in man,

Gastroenterology. Volume 138, issue 2. 2010. P. 541 – 549.

3. Barkun A. & Leontiadis G. Systemic review of the symptom burden, guality of life impairment and costs associated with peptic ulcer disease. Am. J. Med. Volume 123, issue 4. 2010. P. 358 – 366.

4. Boysen S. R., Tidwell A. S. & Penninck D. G. Ultrasonographic findings in dogs and cats with gastrointestinal perforation. Veterinary Radiology & Ultrasound. Volume 44, issue 5. 2003. P. 556 – 564.

5. Chan F. K. Celecoxib versus omeprazle and diclofenac in patients with osteoarthritis and rheumatoid arthritis (CONDOR): a randomized trial. Lancet. Volume 376. 2010. P. 173 – 179.

6. Cortese M. M., Tate J. E., Simonsen L., Eldelman L. & Parashar U.D. Reduction in gastroenteritis in United States children and corelation with early rotavirus vaccine uptake from national madical claims databases. Pediatr, Infect. Dis. J. Volume 29, issue 6. 2010. P. 489 – 494.

7. Davis M. S., Willard M. D., Nelson S. L., Mandsagar R. E., Mekiernan B. S., Mansett J. K., & Lehenbaur T. W. Prevelence of gastric lesions in racing Alaskan sled dogs.

Journal of Veterinary Internal Medicine. Volume 17, issue 3. 2003. P. 311 – 314.

8. Dogra R., Tyagi S. P. & Kumar A. Efficacy of Seabuckthorn (Hippophae

rhamnoides) Oil vis-a-vis Other Standard Drugs for Management of Gastric Ulceration and

Erosions in Dogs. Veterinary medicine international. 2013. P. 1-12.

9. Duan S. Y., Zhang D. T., Lin Q. C. & Wu Y. H. Clinical value of CT three – dimensional imaging in diagnosing gastrointestinal tract diseases. World J Gastroenterol. Volume12, issue 18. 2006. P. 2945 – 2948.

10. Fossum T. W & Hedlund C. S. Gastric and intestinal surgery. Veterinary Clinics of

North America, Small Animal Practice.Volume 33, issue 5. 2003. P. 1117-1145.