KAUNO MEDICINOS UNIVERSITETAS
JURGITA ŽIČKUTĖ
SKRANDŽIO VĖŽIO RIZIKOS VEIKSNIŲ
ĮVERTINIMAS LIETUVOS SĄLYGOMIS
Daktaro disertacija
Biomedicinos mokslai, visuomenės sveikata (10B)
Darbas atliktas 2001-2005 metais Kauno medicinos universiteto Biomedicininių tyrimų institute.
Mokslinis vadovas:
Prof. habil. dr. Jadvyga Petrauskienė (Kauno medicinos universitetas, biomedicinos mokslai, visuomenės sveikata, 10B).
Moksliniai konsultantai:
Prof. habil. dr. Laima Griciūtė (Vilniaus Universitetas, Onkologijos institutas, biomedicinos mokslai, medicina, 07B);
Dr. Loreta Strumylaitė (Kauno medicinos universitetas, biomedicinos mokslai, visuomenės sveikata, 10B);
Dr. Liudmila Dregval (Kauno medicinos universitetas, biomedicinos mokslai, visuomenės sveikata, 10B).
TURINYS
1. ĮVADAS... 5
Darbo tikslas ir uždaviniai... 6
2. LITERATŪROS APŽVALGA Skrandžio vėžio epidemiologija... 8
Skrandžio vėžio rizikos veiksniai... 11
2.2.1. Mityba... 12 2.2.1.1. Mitybos įpročiai...13 2.2.1.2. Maisto produktai... 16 2.2.2. Alkoholis... 20 2.2.3. Rūkymas ... 24 2.2.4. Fizinis aktyvumas... 29
2.2.5. Darbo aplinkos veiksniai ... 30
2.2.6. Kūno masės indeksas ... 31
2.2.7. Socialiniai veiksniai ... 31
2.2.8. Paveldimumas ... 32
2.2.9. Helicobacter pylori ... 33
3. TYRIMO MEDŽIAGA IR METODAI 3.1. Tyrimo imtis ... 35
Atvejo ir kontrolės grupių sudarymas ... 36
Tiriamojo kontingento charakteristika ... 37
Klausimynas... 38
Statistinė analizė ... 38
3.5.1. Statistinės analizės metodai ... 38
3.5.2. Kintamųjų grupavimas ... 39 3.6. Etikos aspektai ... 43 4. REZULTATAI Mityba... 44 4.1.1. Mitybos įpročiai ...44 4.1.2. Maisto produktai ...50 4.2. Alkoholis ...71 4.3. Rūkymas... 76 4.4. Fizinis aktyvumas...81
4.5. Darbinė veikla ir darbo aplinkos veiksniai ...82
4.5.1. Darbo pobūdis ...82
4.5.2. Darbo aplinkos veiksniai ... 83
4.6. Kūno masės indeksas...86
Paveldimumas... 88 4.8. Socialiniai veiksniai...88 5. REZULTATŲ APTARIMAS...92 6. IŠVADOS...104 7. SUMMARY...106 8. LITERATŪROS SĄRAŠAS ...108
9. ATSPAUSDINTŲ DARBŲ SĄRAŠAS ...129
SANTRUMPOS IR SIMBOLIAI
χ2 - chi kvadrato kriterijus
BMTI – Biomedicininių Tyrimų Institutas DNR – dezoksiribonukleininė rūgštis Hp - Helicobacter pylori
KL – Klaipėdos ligoninė KMI - kūno masės indeksas
KMUK – Kauno medicinos universiteto klinikos KOL – Kauno onkologijos ligoninė
LOC – Lietuvos Onkologijos Centras PI - pasikliautinasis intervalas
SAV - standartinius alkoholio vienetus
SEM – Sveikatos ekologinio monitoringo laboratorija SR - santykinė rizika
1. ĮVADAS
Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, kasmet nuo vėžio miršta daugiau kaip 6 mln. žmonių ir išaiškinama apie 10 mln. naujų vėžio atvejų. Prognozuojama, kad 2020 m. nuo onkologinių ligų gali mirti apie 10 mln. planetos gyventojų, o naujų vėžio atvejų skaičius gali viršyti net 15 mln. (WHO, 2003).
Pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje naujai nustatytų susirgimų vėžiu skaičius didėjo 500-600 atvejų kasmet. 2002 m. sergamumas onkologinėmis ligomis, palyginus su 1990 m., padidėjo apie 55% (Kurtinaitis J. ir kt., 2002). Paskutiniaisiais metais sergamumo ir ligotumo piktybiniais navikais didėjimas šiek tiek sulėtėjo (Lietuvos sveikatos statistika, 2002).
Šiuo metu Lietuvoje vėžiu serga apie 1,8% šalies gyventojų. Vyrams dažniausiai diagnozuojamas plaučių, priešinės liaukos, odos ir skrandžio, o moterims – krūties, odos, gimdos kūno bei kaklelio ir skrandžio vėžys. 2002 m. vyrų sergamumas skrandžio vėžiu sudarė 7,8%, o moterų – 6,0% tarp visų piktybinių navikų. Sergančiųjų skrandžio vėžiu vyrų ir moterų mirtingumas užima antrą vietą tarp mirčių nuo visų onkologinių ligų (Lietuvos sveikatos statistika, 2002).
Vėžio sergamumo ir mirtingumo mažinimas neįmanomas be mokslinių tyrimų. Europos šalyse patvirtinta kovos su vėžiu strategija, kurios pagrindinis uždavinys koordinuoti nacionalines mokslinių tyrimų programas ir siekti, kad vadovaujantis moksliniais įrodymais, būtų diegiami nauji ir efektyvūs vėžio profilaktikos, diagnostikos bei gydymo metodai (Valuckas K.P. ir kt., 2004).
Lietuvoje taip pat patvirtinta Valstybinė vėžio profilaktikos ir kontrolės programa 2003-2010 metams. Programa apima pirminę, antrinę ir tretinę vėžio profilaktiką, bendrosios praktikos gydytojų onkologinių žinių gilinimą, visuomenės švietimą, efektyvų onkologinių ligonių gydymą bei jų gyvenimo kokybės užtikrinimą (Valstybės žinios, 2003).
Respublikoje atliekami moksliniai tyrimai, padedantys nustatyti vėžio priežastis ir rizikos veiksnius (Acutė G ir kt., 2003; Kuzmickienė I. ir kt., 2004; Smailytė G., ir kt., 2004; Tamosiunas M. et al., 2004). Kauno medicinos universiteto Gastroenterologijos klinikos mokslininkai tyrinėja ryšius tarp Helicobacter pylori (Hp) infekcijos ir rizikos susirgti skrandžio ligomis. Atliekami klinikiniai tyrimai, kuriais siekiama nustatyti Hp bakterijų patogeniškumo veiksnius, galimai susijusius
su skrandžio vėžio išsivystymu (Janulaityte-Gunther D. et al., 2005). Tačiau iki šiol nebuvo atlikti skrandžio vėžio epidemiologiniai tyrimai, kurie išaiškintų gyvensenos ir aplinkos veiksnių sąsajas su rizika susirgti skrandžio vėžiu. Nenustatyti ryšiai tarp skrandžio vėžio ir galimų šios ligos rizikos veiksnių. Todėl svarbu atlikti tyrimus, kuriais būtų galima nustatyti skrandžio vėžio riziką didinančius ir mažinančius veiksnius, o tyrimų duomenis panaudoti kuriant ir įgyvendinat vėžio kontrolės programas bei ugdant sveiką visuomenę.
Darbo tikslas
Nustatyti rizikos susirgti skrandžio vėžiu priklausomybę nuo gyvensenos ypatumų, darbo aplinkos ir socialinių veiksnių.
Darbo uždaviniai
1. Įvertinti rizikos susirgti skrandžio vėžiu priklausomybę nuo mitybos įpročių ir įvairių maisto produktų vartojimo.
2. Įvertinti rizikos sirgti skrandžio vėžiu sąsajas su kitais gyvensenos veiksniais: rūkymu, alkoholinių gėrimų vartojimu bei fiziniu aktyvumu.
3. Įvertinti rizikos sirgti skrandžio vėžiu priklausomybę nuo darbo pobūdžio ir darbinėje aplinkoje esančių veiksnių.
4. Įvertinti ryšį tarp paveldimumo ir skrandžio vėžio rizikos.
5. Įvertinti rizikos susirgti skrandžio vėžiu sąsajas su socialiniais veiksniais. Darbo mokslinis naujumas
Pirmą kartą Lietuvoje atliktas epidemiologinis atvejo ir kontrolės tyrimas ligoninėse, kuriuo siekta išaiškinti skrandžio vėžio rizikos veiksnius. Kadangi skrandžio vėžio rizikos veiksniai vertinami nevienareikšmiškai ir gali priklausyti nuo nacionalinių ypatumų, tyrimo metu išsamiai išnagrinėta priklausomybė tarp rizikos susirgti skrandžio vėžiu ir gyvensenos ypatumų (mitybos, alkoholio vartojimo, tabako rūkymo ir fizinio aktyvumo įpročių), paveldimumo, darbo aplinkos bei socialinių veiksnių. Nustatyti riziką susirgti skrandžio vėžiu didinantys ir mažinantys veiksniai.
Praktinė darbo reikšmė
Šiame darbe kiekybiškai įvertinta pagrindinių rizikos veiksnių reikšmė skrandžio vėžio atsiradimui.
Nustatyti skrandžio vėžio riziką didinantys ir mažinantys veiksniai, kurie yra reikšmingi planuojant ir populiacijoje įgyvendinant skrandžio vėžio kontrolės priemones, įtakojančias teigiamus skrandžio vėžio epidemiologinius pokyčius.
Gauti rezultatai gali būti panaudoti studentų mokymui, gydytojų bei kitų sveikatos priežiūros specialistų kvalifikacijos kėlimui.
2. LITERATŪROS APŽVALGA 2.1. Skrandžio vėžio epidemiologija
Kasmet didėjantis sergamumas onkologinėmis ligomis ir mirtingumas nuo jų išlieka rimta sveikatos problema visame pasaulyje. Mokslininkai prognozuoja, kad per 2000–2020 metus besivystančiose šalyse onkologinių ligonių skaičius gali padidėti iki 73%, o išsivysčiusiose šalyse – iki 29% (Parkin D.M., 2000).
Pasaulyje mirtingumas nuo skrandžio vėžio užima antrą vietą (po plaučių vėžio), o sergamumas – ketvirtą. Kasmet diagnozuojama apie 800 000 naujų šios ligos atvejų ir sudaro 10% visų onkologinių susirgimų. Apie 60% naujų šios ligos atvejų tenka besivystančioms šalims. Nustatyta, kad sergančiųjų skrandžio vėžiu letalumas siekia iki 70 – 90%, išskyrus Japoniją, kur minėtas rodiklis sudaro 40% (Parkin D.M., 2000).
2002 m. Pasaulio vėžio tyrimų centro duomenys, standartizuoti pagal amžių, rodo, kad skrandžio vėžio sergamumo rodikliai 100 000 gyv. tarp vyrų svyravo nuo 3,4 Vakarų Afrikoje iki 46,1 Rytų Azijoje, o tarp moterų – nuo 2,5 Šiaurės Afrikoje iki 20,6 Rytų Azijoje (1-2 pav.) (GLOBOCAN, 2002). Didžiausias sergamumas pasaulyje nustatytas Rytų Azijos šalyse, ypač Korėjoje (vyrų – 69,7/100 000 gyv., moterų – 26,8/100 000 gyv.) ir Japonijoje (vyrų – 62,0/100 000 gyv., moterų – 26,1/100 000 gyv.). Dideli sergamumo skrandžio vėžiu rodikliai stebimi ir Centrinėje bei Rytų Europoje (vyrų - 29,6/100 000 gyv., moterų – 12,8/100 000 gyv.), ypač Baltarusijoje (vyrų – 41,9/100 000 gyv., moterų – 16,9/100 000 gyv.) ir Rusijos Federacinėje Respublikoje (vyrų – 36,7/100 000 gyv., moterų – 15,8/100 000 gyv.). Gana aukštas sergamumas skrandžio vėžiu yra ir Pietų Europoje (vyrų – 18,0/100 000 gyv., moterų – 8,7/100 000 gyv.), kur didžiausi rodikliai rasti Makedonijoje (vyrų – 28,5/100 000 gyv., moterų – 12,2/100 000 gyv.) ir Portugalijoje (vyrų – 27,6/100 000 gyv., moterų – 13,6/100 000 gyv.). Dideli šios ligos sergamumo rodikliai nustatyti ir kai kuriose Pietų Amerikos šalyse: Čilėje (vyrų – 46,1/100 000 gyv.), Peru (moterų – 30,6/100 000 gyv.), Ekvadore (vyrų – 37,8/100 000 gyv., moterų – 27,0/100 000 gyv.). Mažiausias sergamumas skrandžio vėžiu pastebėtas daugumoje Afrikos regionų, kur minėti rodikliai tarp vyrų svyruoja nuo 3,4/100 000 gyv. iki 13,4/100 000 gyv., o tarp moterų – nuo 2,5/100 000 gyv. iki 12,7/100 000 gyv., Šiaurės Amerikoje
(vyrų – 7,4/100 000 gyv., moterų – 3,4/100 000 gyv.), Australijoje (vyrų – 9,9/100 000 gyv., moterų – 4,2/100 000 gyv.) bei kai kuriose Pietų ir Centrinės Azijos šalyse (Šri Lankoje, Pakistane, Bangladeše). Šiaurinėje Europos dalyje, kuriai priklauso ir Lietuva, daugiausia naujų skrandžio vėžio atvejų užregistruota Estijoje (vyrų – 30,5/100 000 gyv., moterų – 15,2/100 000 gyv.), mažiausia – Danijoje (vyrų –7,9/100 000 gyv., moterų – 3,9/100 000 gyv.). Tiek Latvijoje (vyrų – 24,6/100 000 gyv., moterų – 11,1/100 000 gyv.), tiek Lietuvoje (vyrų – 25,8/100 000 gyv., moterų – 13,0/100 000 gyv.) šios ligos sergamumo rodikliai skyrėsi nežymiai.
Analizuojant skrandžio vėžio paplitimą įvairiose pasaulio šalyse, nustatyti lyties, etniniai bei amžiaus netolygumai (Corley D., Buffer P., 2001; Devesa S.S. et al., 1998; Armstrong R.W. et al., 1996; Botterweck A.A. et al., 2000). Manoma, kad šia liga dažniau serga vyrai ir geltonosios rasės atstovai (Ries L. et al., 2000; Kubo A. et al., 2004). Tikimybė susirgti skrandžio vėžiu šiek tiek sumažėja gyventojams, emigravusiems iš šalių, kur rizika susirgti skrandžio vėžiu yra didelė, į regionus, kur ši rizika yra maža (El-Serag H.B. et al., 2002, Cho N.H. et al., 1996; WHO, 1995). Skrandžio vėžys yra lėtinė liga, kuria dažniausiai susergama vyresniame amžiuje (3 pav.). Apie 80% šios ligos yra diagnozuojama sulaukus 60–80 metų (Keighley M.R.B., 2003; Engel L.S. et al., 2003).
1 pav. Vyrų sergamumo skrandžio vėžiu rodikliai įvairiose pasaulio šalyse
2 pav. Moterų sergamumo skrandžio vėžiu rodikliai įvairiose pasaulio šalyse
Šaltinis: GLOBOCAN 2002, IARC. http://www.dep.iarc.fr/
3 pav. Vyrų ir moterų sergamumo skrandžio vėžiu priklausomybė nuo amžiaus
Pastebėta, kad skrandžio vėžys net tik užsienio šalyse, bet ir Lietuvoje yra paplitęs nevienodai. Reliatyvi rizika numirti nuo skrandžio vėžio didžiausia vakarų zonoje, o mažiausia – vidurio (Petrauskienė J. ir kt., 1999). Tačiau regioninių skirtumų priežastys nebuvo tirtos.
Taigi, išanalizavus Pasaulio vėžio tyrimų centro sergamumo skrandžio vėžiu duomenis, galima teigti, kad ši liga yra labai įvairiai paplitusi pasaulio regionuose bei šalyse. Iki šiol nėra vieningos mokslininkų nuomonės dėl skrandžio vėžio atsiradimo priežasčių.
2.2. Skrandžio vėžio rizikos veiksniai
Skrandžio vėžio atsiradimo priežastys iki šiol nėra pakankamai išaiškintos. Manoma, kad vėžio atsiradimą skrandyje lemia ne vienas, bet keletas veiksnių, kurie veikia kompleksiškai. Tyrėjai nurodo, kad yra ryšys tarp skrandžio vėžio ir gyvensenos bei aplinkos veiksnių sąveikoje su Hp infekcija (Zhang Z.F. et al., 1999; Zaridze D.ab et al., 2000; Serafini M. et al., 2002; Brenner H. et al., 2002).
Dar 1975 m. Correa P. paskelbė skrandžio vėžio vystymosi schemą, kuri vėliau buvo šiek tiek pakoreguota paties autoriaus ir adaptuota kitų mokslininkų (Correa P., 1992; O’Connor F. et al., 1996; Watanabe S. et al., 1997). Ši liga prasideda nuo lėtinio atrofinio gastrito, iš kurio plėtojasi žarninė metaplazija, displazija ir skrandžio vėžys (Correa P., 1975).
Skrandžio vėžio atsiradimo priežastys yra nagrinėjamos atliekant epidemiologines studijas (WCRF/AICR, 1997; Kelley J.R. et al., 2003) ir eksperimentinius tyrimus (Tatematsu M. et al., 2003; Takahashi M. et al., 1996; Ohgaki H. et al., 1997). Manoma, kad, pagrindiniai skrandžio vėžio rizikos veiksniai yra per didelis/nesaikingas druskos, druska apdorotų maisto produktų vartojimas, N-nitrozojunginiai, esantys maiste, bei retas šviežių daržovių ir vaisių vartojimas (Jossens J.V. et al., 1996; Szponar L. et al., 2001; Kaaks R. et al., 1998; Ward M.H. et al., 1999), tabako rūkymas ir alkoholinių gėrimų vartojimas (Chow W.H. et al., 1999; De Stefani E.a et al., 1998; Inoue M. et al., 1999), paveldimumas (Morita M. et al., 1998; Inoue M. et al., 1998), Hp infekcija (Huang J.Q. et al., 1998; Danesh J., 1999; Eslick G.D. et al., 1999) bei trofinė ir žarninė skrandžio metaplazija (Sasaki I. et al., 1999; Boussioutas A. et al., 2001; Stadtlander T.K.H. et al., 1999).
2.2.1. Mityba
Apie 20-30% visų vėžio atvejų lemia gyventojų mityba, kuri įvairiose pasaulio šalyse yra skirtinga. R. Doll ir R. Peto (1996) nurodo, kad išsivysčiusiose šalyse mityba įtakoja apie 30% onkologinių ligų ir tarp vėžio rizikos veiksnių užima antrąją vietą po rūkymo. Besivystančiose šalyse mityba lemia apie 20% šių susirgimų (Willet M.C., 1995). Pasaulio vėžio tyrimų fondas ir Amerikos vėžio tyrimų institutas apibendrino ir paskelbė mokslinių tyrimų duomenis apie mitybos įtaką skrandžio vėžio išsivystymui (WCRF/AICR, 1997). Atvejo ir kontrolės bei kohortinių tyrimų, atliktų Europos šalyse, Pietų ir Šiaurės Amerikoje, Japonijoje bei Kinijoje, išvados pateiktos 1 lentelėje.
1 lentelė. Mitybos reikšmė skrandžio vėžio išsivystymui
Įrodymas Mažina riziką Nėra ryšio Didina riziką Patvirtintas
Vaisiai ir daržovėsa, maisto produktų šaldymasb
– –
Tikėtinas Vitaminas C Alkoholis,c kava, juoda arbata, nitrataid
Druska, sūdyti produktai Galimas Karotinoidai, rūpaus
malimo produktai, žalia arbata Cukrus, vitaminas E, vitaminas A Krakmolas, mėsa/žuvis kepta ant grotelių/iešmų Nepakankamas Skaidulinės medžiagos,
selenas, česnakas – Rūkyta mėsa, N-nitrozaminai Šaltinis: WCRF/AICR, 1997.
a-ypač gausiai vartojant šviežias, svogūnines daržoves ir citrusinius vaisius; b-veikia netiesiogiai, nes, šaldant produktus, nereikia naudoti druskos;
c-tikėtina, kad alkoholio vartojimas bendrai nėra susijęs su skrandžio vėžiu, tačiau galimas jo specifinis, riziką didinantis poveikis skrandžio kardialinei daliai;
d-nitratai, esantys daržovėse.
Taigi, dažnas šviežių daržovių ir vaisių, šaldytų maisto produktų, o taip pat maisto, turinčio skaidulinių medžiagų vartojimas mažina riziką susirgti skrandžio vėžiu. Tačiau gausus druskos, sūdytų, rūkytų ir krakmolingų produktų vartojimas bei dažnas ant atviros ugnies pagaminto maisto valgymas turi reikšmės skrandžio vėžio atsiradimui.
2.2.1.1. Mitybos įpročiai
Analizuojant skrandžio vėžio sąsajas su mityba, dėmesys atkreipiamas į maitinimosi įpročius, maisto produktų apdorojimo ir valgio gaminimo būdus.
Kai kurių mokslininkų duomenimis, šios ligos rizika didėja dažnai valgant sūdytą, rūkytą, riebaluose skrudintą bei ant atviros ugnies pagamintą maistą (Tsugane S. et al., 2004; Ngoan L.T. et al., 2003; Ramon J.M. et al., 1993; Ji B.T. et al., 1998; Takezaki T. et al., 2001). Ligos atsiradimui taip pat reikšmės turi nereguliari mityba bei valgymo sparta (Gao C.M. et al., 1999; Cai L. et al., 2003).
Druska ir sūdytas maistas. Daugelis pasaulio mokslininkų pritaria hipotezei,
kad druska yra vienas iš pagrindinių skrandžio vėžio rizikos veiksnių. Rizikos susirgti skrandžio vėžiu priklausomybė nuo sūdyto maisto vartojimo pagrįsta kohortinėmis (Ngoan L.T.et al., 2002), atvejo ir kontrolės (De Stefani E. et al., 2004; Ward M.H. et al., 1999), ekologinėmis (Jossens J.V. et al., 1996) ir eksperimentinėmis (Fox J. et al., 1999; Honda S., et al., 1998; Watanabe T. et al., 1998; Watanabe H. et al., 1992) studijomis.
Dažnas sūdyto maisto vartojimas didina riziką susirgti skrandžio vėžiu. Japonijoje atliktu atvejo ir kontrolės tyrimu nustatyta padidėjusi skrandžio vėžio rizika mėgstantiems valgyti sūrų maistą, lyginant su jo nevartojančiais (šansų santykis (ŠS)=2,08, 95% pasikliautinis intervalas (PI)=1,32-3,28) (Gao C.M. et al., 1999).
Panaši studija, atlikta Korėjoje, parodė, kad papildomas maisto sūdymas ir dažnas sūrių produktų vartojimas patikimai didino riziką susirgti skrandžio vėžiu. Autoriai nurodo, kad ligos rizika padidėja net 10 kartų vartojantiems sūdytą maistą ir turintiems Hp infekciją (Lee S.A. et al., 2003). Reikšmingus ryšius tarp minėtos ligos ir papildomo maisto sūdymo nustatė ir kitų šalių tyrėjai (Ngoan L.T.et al., 2003).
Ispanijoje atlikto atvejo ir kontrolės tyrimo duomenys rodo, kad sūdyto maisto vartojimas patikimai didino skrandžio vėžio riziką (ŠS=2,11) (Ramon J.M., 1993). Japonų mokslininkai, atlikę atvejo ir kontrolės tyrimą, nustatė, kad sūdytos žuvies vartojimas buvo patikimai susijęs su rizika susirgti skrandžio vėžiu (Tsugane S. et al., 2004). L. Cai ir bendraautorių duomenimis (2003), taip pat nustatyta patikima priklausomybė tarp skrandžio vėžio rizikos ir sūdytos žuvies vartojimo 3 kartus per savaitę ir dažniau (ŠS=5,51, 95% PI=1,36-19,46). Tačiau kohortiniai tyrimai atlikti tiek Japonijoje (Huang X.E.a et al., 2000), tiek Havajuose (Galanis D.J. et al., 1998),
nenustatė patikimo ryšio tarp rizikos susirgti skrandžio vėžiu ir sūdytos žuvies vartojimo.
Atvejo ir kontrolės tyrimas Meksikoje parodė, kad sūdytų užkandžių vartojimas 2 kartus per mėnesį ir dažniau, lyginant su nevartojančiais, patikimai didina skrandžio vėžio riziką (ŠS=1,8, 95% PI=1,2-2,8) (Ward M.H. et al., 1999). Tačiau atvejo ir kontrolės tyrimas, atliktas JAV, nenustatė rizikos sirgti skrandžio vėžiu priklausomybės nuo sūdytų užkandžių vartojimo (Chen H. et al., 2002).
Manoma, kad dažnas apdorotos (sūdytos, rūkytos, vytintos) mėsos vartojimas yra reikšmingas skrandžio vėžio etiologijoje. Atvejo ir kontrolės tyrimas, atliktas Kinijoje, parodė didesnę riziką susirgti skrandžio vėžiu dažniau vartojantiems sūdytą mėsą (ŠS=2,36, 95% PI=1,08-5,14) ir žuvį (ŠS=3,44, 95% PI=1,94-6,08), lyginant su rečiau vartojančiais (Takezaki T. et al., 2001). Urugvajuje atlikto atvejo ir kontrolės tyrimo duomenimis, sūdytos mėsos vartojimas patikimai didino skrandžio vėžio riziką (ŠS=1,98, 95% PI=1,35-2,90) (De Stefani E. et al., 2004).
Kohortinis tyrimas Japonijoje parodė, kad dažnas apdorotos mėsos vartojimas, lyginant su retu tokios mėsos valgymu, patikimai didino santykinę riziką (SR) susirgti skrandžio vėžiu (SR=3,4, 95% PI=1,4-8,1) (Ngoan L.T. et al., 2002). Atvejo ir kontrolės tyrimas, atliktas Meksikoje, parodė, kad perdirbtos mėsos vartojimas 6 kartus per savaitę ir dažniau patikimai didino riziką susirgti minėta liga (ŠS=3,2, 95% PI=1,5-6,6), lyginant su valgančiais kartą per savaitę (Ward M.H. et al., 1999). J.M. Ramon ir bendraautorių (1993) atlikto atvejo ir kontrolės tyrimo duomenimis, rūkyto ir sūdyto maisto vartojimas buvo patikimai susijęs su skrandžio vėžio rizikos didėjimu. Rusų mokslininkai, atlikę atvejo ir kontrolės tyrimą, taip pat nustatė, kad dešros vartojimas 1,8 karto didino minėtos ligos riziką (Zaridze D.a et al., 2000).
Druska ir nitritai – tai konservantai, naudojami perdirbant mėsą ar žuvį, siekiant pagerinti šių produktų skonį ir prailginti galiojimo laiką. Tyrimai rodo, kad druska didina riziką susirgti skrandžio vėžiu, tiesiogiai pažeisdama skrandžio gleivinę, sukeldama gastritą, suaktyvindama dezoksiribonukleininės rūgšties (DNR) sintezę ir ląstelių proliferaciją (WCRF/AICR, 1997). Paviršinis gastritas gali pereiti į lėtinį atrofinį gastritą, iš kurio ilgainiui gali išsivystyti skrandžio vėžys (Nomura A. et al., 1996). Nitritai reaguoja su mėsoje esančiais aminais, amidais ir kitais proteinais, sudarydami N-nitrozojunginius, kurių kancerogeninis poveikis gyvūnams įrodytas ir kurie galėtų būti kancerogeniški žmogui (Correa P., 1992; Griciūtė L., Adomaitienė
Yra tyrimų, kurie reikšmingų ryšių tarp rizikos susirgti skrandžio vėžiu ir apdorotų maisto produktų, savo sudėtyje turinčių daug nitratų, nenustatė. Tai kohortinės studijos atliktos Havajuose (Galanis D.J. et al., 1998), JAV (McCullough M.L. et al., 2001), Nyderlanduose (Loon A.J. et al., 1998) ir Suomijoje (Knekt P. et al., 1999) bei atvejo ir kontrolės tyrimas JAV (Chen H. et al., 2002). Tačiau, nepaisant skrandžio vėžio rodiklių mažėjimo Vakarų šalyse, didelis šios ligos paplitimas nustatytas tose vietovėse, kur dažniau vartojamas apdorotas ar ant atviros ugnies pagamintas maistas (Palli D., 2002).
Aliejuje virtas maistas. Manoma, kad aliejuje virtas ar skrudintas maistas gali
turėti reikšmės skrandžio vėžio rizikos didėjimui. Įkaitintame aliejuje skrudinant maistą, susidaro kancerogeniniai junginiai, heterocikliniai aromatiniai aminai, kurių kancerogeniškumas žmogui yra pagrįstas moksliniais įrodymais (Li S. et al., 1994; Sinha R. et al., 1994; Skog K. et al., 1995).
Kinijoje atlikto atvejo ir kontrolės tyrimo duomenimis, dažnas minėtu būdu pagaminto maisto vartojimas, lyginant su jo nevartojančiais, du kartus didino riziką susirgti skrandžio vėžiu (ŠS=2,3, 95% PI=1,6-3,2) (Ji B.T. et al., 1998). Japonijoje atlikta atvejo ir kontrolės studija taip pat parodė, kad dažnas skrudinto maisto vartojimas patikimai didino riziką susirgti minėta liga (ŠS=2,11, 95% PI=1,32-3,37) (Takezaki T. et al., 2001). O perspektyvusis kohortinis tyrimas Japonijoje parodė, kad dažnas skrudinto maisto vartojimas, lyginant su jo nevartojančiais, skrandžio vėžio riziką didina nepatikimai (SR=1,71, 95% PI=0,67-4,34) (Kato I. et al., 1992).
Ant atviros ugnies pagamintas maistas. Kai kurie autoriai nurodo, kad ant
atviros ugnies pagaminto maisto vartojimas turi reikšmės skrandžio vėžio rizikai (Pence B.C. et al., 1998; Ward M.H. et al., 1997).Tokiu būdu ruošiant valgį, susidaro įvairios kancerogeninės medžiagos, kurios gali paskatinti šios ligos atsiradimą. E. De Stefaniab ir bendraautorių (1998) duomenimis, dažnai valgantiems ant atviros ugnies pagamintą maistą skrandžio vėžio rizika padidėja net keturis kartus. Tačiau kiti tyrėjai patikimų ryšių tarp skrandžio vėžio rizikos ir minėtu būdu pagaminto maisto vartojimo nenustatė (Terry P. et al., 2003).
Karštas ir aštrus maistas. Prieštaringi rezultatai pateikiami, vertinant karšto
maisto vartojimo poveikį skrandžio vėžio rizikai. Kohortiniu tyrimu Japonijoje nustatyta, kad karšto maisto vartojimas nepatikimai mažina santykinę skrandžio vėžio riziką (SR=0,6, 95% PI=0,2-2,2) (Ngoan L.T. et al., 2002). Atvejo ir kontrolės
nustatyta patikima priklausomybė tarp rizikos susirgti skrandžio vėžiu ir dažno karšto maisto vartojimo.
Padidinta skrandžio vėžio rizika nustatyta ir mėgstantiems aštrų maistą (ŠS=2,3, 95% PI=1,1-5,0). Šios ligos riziką ypač didino dažnas aštriųjų (čili) pipirų vartojimas (ŠS=7,4, 95% PI=4,0-13,5) (Mathew A. et al., 2000).
Nereguliari mityba ir valgymo sparta. Kai kurie autoriai nurodo, kad
skrandžio vėžio atsiradimui reikšmės turi nereguliari mityba ir greitas valgymas. Kinijoje atliktos studijos parodė, kad tiek nereguliarus maisto valgymas bendrai (ŠS=2,60, PI=1,49-4,52), tiek kartais (ŠS=2,3, 95% PI=1,3-3,8), tiek dažnai (ŠS=3,6, 95% PI=1,9-6,7), lyginant su valgančiais reguliariai, didino skrandžio vėžio riziką (Cai L. et al., 2003; Gao C.M. et al., 1999).
Greita valgymo sparta taip pat buvo patikimai susijusi su skrandžio vėžio rizikos didėjimu, šansų santykiams svyruojant nuo 1,3 iki 2,6, lyginant juos su valgančiais lėtai (Gao C.M. et al., 1999; Cai L. et al., 2003).
2.2.1.2. Maisto produktai
Daržovės ir vaisiai. Ieškant ryšių tarp skrandžio vėžio ir maisto produktų
vartojimo, keliamos hipotezės, kurios padėtų išaiškinti galimas skrandžio vėžio atsiradimo priežastis. Viena iš jų teigia, kad daržovių ir vaisių vartojimas mažina skrandžio vėžio riziką (Kelley J.R. et al., 2003). Šią hipotezę patvirtina dauguma atvejo ir kontrolės bei šiek tiek mažesnis skaičius kohortinių tyrimų (Riboli E., Norat T., 2003; Gonzalez C.A., 2002). Epidemiologinių studijų duomenimis, dažnas daržovių ir vaisių vartojimas gali sumažinti santykinę virškinamojo trakto bei kvėpavimo sistemos onkologinių ligų riziką iki 50%, nepriklausomai nuo alkoholio, rūkymo, nutukimo ir fizinio aktyvumo stokos poveikio (Riboli E., Norat T., 2001).
Daržovės. Šviežių daržovių vartojimas yra siejamas su skrandžio vėžio rizikos
mažėjimu. Dauguma patikimų sąsajų rasta atliekant tiek atvejo ir kontrolės (Gao C.M. et al., 1999; Ramon J.M. et al., 1993; De Stefani E.et al., 2004), tiek kohortinius tyrimus (Takezaki T. et al., 2001; Cai L. et al., 2003; Huang X.E.a et al., 2000; Kobayashi M. et al., 2002). Tačiau yra studijų, kurių duomenimis minėti ryšiai nėra reikšmingi (McCullough M.L. et al., 2001; Ward M.H. et al., 1999; Ngoan L.T.et al., 2002; Nishimoto I.N. et al., 2002; Hamada G.S. et al., 2002).
Tiriant šviežių daržovių ryšį su skrandžio vėžiu, ypatingas dėmesys skiriamas svogūninės kilmės daržovėms (svogūnams, česnakams, porams). Manoma, kad česnakuose esantys organiniai sieros junginiai gali surišti laisvuosius radikalus, moduliuoti imuninę sistemą, slopinti kancerogeno sukeltą DNR surišimą, moduliuoti detoksikacinės sistemos enzimus ir slopinti kancerogenezės proceso pradžią ir vystymąsi (Dorant E. et al., 1993).
Atvejo ir kontrolės tyrimas Urugvajuje parodė, kad svogūninių daržovių vartojimas buvo patikimai susijęs su skrandžio vėžio rizikos mažėjimu (ŠS=0,56, 95% PI=0,34-0,92) (De Stefani E.a et al., 2001). Minėtų daržovių sukeltas skrandžio vėžio riziką mažinantis poveikis taip pat nustatytas atliekant studijas Rusijoje ir Kinijoje (Zaridze D.a et al., 2000; Gao C.M. et al., 1999). Tačiau kai kurie tyrėjai gavo priešingus rezultatus, nustatydami, kad svogūnų vartojimas reikšmingai didino riziką susirgti skrandžio vėžiu (Takezaki T. et al., 2001; Chen H. et al., 2002).
Mokslininkus domina net tik šviežių, bet ir raugintų daržovių vartojimo sąsajos su skrandžio vėžio rizika. Kinijoje atliktos atvejo ir kontrolės studijos parodė, kad dažnas raugintų daržovių valgymas šios ligos riziką didino nuo 1,8 iki 2,4 karto (Cai L. et al., 2003; Gao C.M. et al., 1999; Huang X.E.ab et al., 2000; Hoshigama Y. & Sasaba T., 1992; Lee J.K. et al.,1995). Tačiau kiti tyrėjai reikšmingų rezultatų tarp rizikos susirgti skrandžio vėžiu ir raugintų daržovių vartojimo nenustatė (Hamada G.S. et al., 2002; Galanis D.J. et al., 1998).
Vaisiai. Analizuojant vaisių vartojimo reikšmę skrandžio vėžio rizikai
dažniausiai jie skirstomi į dvi kategorijas: citrusiniai ir kiti vaisiai. Vieni autoriai nurodo, kad citrusinių vaisių vartojimas patikimai mažina skrandžio vėžio riziką (De Stefani E. et al., 2004; Munoz S.E., 1997; Ramon J.M. et al., 1993), o kiti - reikšmingų ryšių tarp rizikos susirgti minėta liga ir vaisių vartojimo - nenustato (McCullough M.L. et al., 2001; Chen H. et al., 2002 Ward M.H. et al., 1999).
Analizuojant kitų vaisių vartojimo poveikį skrandžio vėžio rizikai, taip pat pateikiami skirtingi rezultatai. Pavyzdžiui, Meksikoje atvejo ir kontrolės tyrimu nustatyta, kad kitų vaisių vartojimas 9 kartus per savaitę ir dažniau nepatikimai didino skrandžio vėžio riziką (ŠS=1,3, 95% PI=0,7-2,3) (Ward M.H. et al., 1999). Kohortinis tyrimas Japonijoje parodė, kad vaisių vartojimas buvo nereikšmingai susijęs su skrandžio vėžio rizikos mažėjimu (Huang X.E.a et al., 2000). Rusijoje atlikto atvejo ir kontrolės tyrimo duomenimis, patikimų rezultatų tarp skrandžio vėžio rizikos
mažėjimo ir necitrusinių vaisių vartojimo taip pat nenustatyta (Zaridze D.a et al., 2000).
Taip pat nėra vieningos mokslininkų nuomonės dėl vaisių vartojimo dažnio apsauginio poveikio. Vieni autoriai teigia, kad tiek retesnis (1-3 kartus per mėnesį) (Gao C.M. et al., 1999), tiek dažnesnis (1 kartą per savaitę) (Kobayashi M. et al., 2002) vaisių vartojimas patikimai mažina skrandžio vėžio riziką, o kiti tyrėjai, analizuodami ryšius tarp vaisių vartojimo dažnio ir minėtos ligos rizikos mažėjimo, reikšmingų rezultatų nenustatė (Nishimoto I.N. et al., 2002; Ngoan L.T.et al., 2002; Takezaki T. et al., 2001; Hamada G.S. et al., 2002). Tačiau, didesnė dalis studijų, atliktų įvairiose pasaulio šalyse, parodo, kad, dažnesnis vaisių vartojimas yra reikšmingai susijęs su ligos rizikos mažėjimu (Cai L. et al., 2003; De Stefani E., et al., 2004; Galanis D.J. et al., 1998).
Taigi mokslininkai, ieškodami ryšių tarp skrandžio vėžio rizikos ir daržovių bei vaisių vartojimo, atlieka įvairias epidemiologines (atvejo ir kontrolės, kohortines, ekologines) ir in vivo studijas, kurių rezultatai nėra vienareikšmiai. Tačiau remiantis atvejo ir kontrolės bei kohortinių tyrimų meta-analizės duomenimis, daržovės ir vaisiai patikimai mažina riziką susirgti skrandžio vėžiu (Terry P. et al., 2001).
Mėsa. Italijoje atliktas atvejo ir kontrolės tyrimas parodė, kad ypač didelė
rizika susirgti skrandžio vėžiu yra tiems, kurie turėjo teigiamą vėžio anamnezę giminėje ir vartojo raudonos spalvos (avieną, jautieną, kiaulieną) mėsą, lyginant su nevartojančiais (ŠS=25,7, 95% PI=6,4-102,8) (Palli D. et al., 2001). Patikimus ryšius tarp tokios rūšies mėsos vartojimo ir skrandžio vėžio rizikos nustatė ir kiti mokslininkai (Munoz S.E. et al., 1997; Hamada G.S. et al., 2002). Tačiau studijų duomenys nėra vienareikšmiai. Kai kurie tyrėjai nerado reikšmingų sąsajų tarp rizikos susirgti skrandžio vėžiu ir raudonos spalvos mėsos vartojimo (De Stefani E. et al., 2004; Chen H. et al., 2002; Ward M.H. et al., 1999; Huang X.E.a et al., 2000).
Skirtingi tyrimų rezultatai pateikiami ieškant ryšių tarp skrandžio vėžio rizikos ir paukštienos vartojimo. Japonijoje atlikta atvejo ir kontrolės studija parodė, kad vartojantiems paukštieną rizika susirgti skrandžio vėžiu patikimai padidėja tris kartus (Takezaki T. et al., 2001). Kiti autoriai nurodo, kad paukštienos vartojimas neturėjo reikšmės šios ligos rizikai (De Stefani E. et al., 2004; Ward M.H. et al., 1999), o treti teigia, kad vištienos vartojimas 3-4 kartus per savaitę patikimai mažino riziką susirgti skrandžio vėžiu (SR=0,61, 95% PI=0,39-0,94) (Huang X.E.a et al., 2000).
Vis dėlto, manoma, kad mėsa pati savaime nekelia rizikos susirgti skrandžio vėžiu, tačiau šią riziką didina druska apdorotos ir rūkytos mėsos vartojimas (WCRF/AICR, 1997).
Žuvis. Analizuojant skrandžio vėžio rizikos sąsajas su žuvies vartojimu
dažniausiai gaunami nepatikimi rezultatai (Ngoan L.T.et al., 2002; De Stefani E. et al., 2004; Chen H. et al., 2002; Nishimoto I.N. et al., 2002). Kai kurie atvejo ir kontrolės tyrimai parodė, kad žuvies vartojimas, lyginant su jos nevalgančiais, patikimai didino skrandžio vėžio riziką (Takezaki T. et al., 2001; Ward M.H. et al., 1999).
Pienas ir jo produktai. Pieno produktų vartojimo įtaka skrandžio vėžiui
atsirasti taip pat nėra vienareikšmė. Rusijoje (Zaridze D.a et al., 2000) bei Meksikoje (Ward M.H. et al., 1999) atlikti atvejo ir kontrolės tyrimai parodė, kad pieno vartojimas buvo patikimai susijęs su padidinta rizika susirgti skrandžio vėžiu, o studijos atliktos Japonijoje - reikšmingų sąsajų nenustatė (Ngoan L.T.et al., 2002; Huang X.E.a et al., 2000; Huang X.E.ab et al., 2000). Atvejo ir kontrolės tyrimais nustatytas ryšys tarp rizikos susirgti skrandžio vėžiu ir sūrio bei sviesto vartojimo. Valgantiems sūrį 3 kartus per savaitę ir dažniau skrandžio vėžio rizika reikšmingai didėjo 3,8 karto (ŠS=3,8, 95% PI=1,7-8,2) (Ward M.H. et al., 1999), o sviestą – 2 kartus (ŠS=2,02, 95% PI=1,42-2,94) (Zaridze D.a et al., 2000).
Kiaušiniai. Mokslininkai, analizuodami kiaušinių vartojimo poveikį skrandžio
vėžio rizikai, pateikia prieštaringus tyrimų rezultatus. Kai kurie autoriai nurodo, kad dažnesnis kiaušinių valgymas patikimai didina skrandžio vėžio riziką (Gao C.M. et al., 1999; Nishimoto I.N. et al., 2002), o kiti - nustatė atvirkštinę priklausomybę (De Stefani E. et al., 2004). Yra duomenų kai, reikšmingų sąsajų tarp minėtos ligos rizikos ir kiaušinių valgymo nenustatyta (Ngoan L.T.et al., 2002; Takezaki T. et al., 2001; Huang X.E.a et al., 2000).
Krakmolingi maisto produktai. Manoma, kad skrandžio vėžiui atsirasti
reikšmės turi dažnas krakmolingų maisto produktų vartojimas. Atvejo ir kontrolės tyrimas Urugvajuje parodė, kad dažnai vartojant ryžius, duoną, makaronus, bulves rizika susirgti skrandžio vėžiu padidėja beveik du kartus (De Stefani E. et al., 2004). JAV perspektyviojo kohortinio tyrimo duomenimis, krakmolingo maisto vartojimas (rudų ryžių, kvietinių ir miežinių maisto produktų) patikimai didino skrandžio vėžio santykinę riziką moterims (SR=1,41, 95% PI=1,04-1,91) (McCullough M.L. et al.,
produktų vartojimas buvo patikimai susijęs su padidėjusia skrandžio vėžio rizika (ŠS=1,5, 95% PI=1,02-2,0) (Chatenoud L. et al., 1999). Pietų Indijoje atlikto atvejo ir kontrolės tyrimo duomenimis, dažnesnis ryžių vartojimas patikimai didina riziką susirgti skrandžio vėžiu (ŠS=3,9, 95% PI=1,6-10,0) (Mathew A. et al., 2000). Įdomūs rezultatai gauti tiriant skirtingų rūšių duonos vartojimo reikšmę minėtos ligos rizikai. Nustatyta, kad rizika susirgti skrandžio vėžiu beveik du kartus padidėja vartojantiems baltą duoną ar jos gaminius (De Stefani E. et al., 2004; Zaridze D.a et al., 2000), o sumažėja - valgantiems juodą duoną (Zaridze D.a et al., 2000). Tačiau kiti autoriai teigia, kad ryžių (Nishimoto I.N. et al., 2002), juodos ir baltos duonos vartojimas nėra susijęs su skrandžio vėžio rizika (Chen H. et al., 2002).
Daug krakmolo turinčių produktų veikimo mechanizmas skrandžio kancerogenezėje šiuo metu dar nėra aiškus. Manoma, kad krakmolingi produktai savo sudėtyje turi mažai baltymų. Dėl jų menkų buferinių savybių susidaro palanki terpė rūgštiniam katalitiniam nitrinimui skrandyje. Taip pat galvojama, kad minėti produktai gali tiesiogiai mechaniškai paveikti skrandžio gleivinę, kas gali paskatinti ligos atsiradimo pradžią (Kono S. et al., 1996).
2.2.2. Alkoholio vartojimas
Skrandžio vėžio rizikos priklausomybė nuo alkoholio vartojimo yra tyrinėjama įvairiose pasaulio šalyse. Mokslininkai kelia hipotezes, kurios padėtų išaiškinti sąsajas tarp ligos rizikos ir alkoholinių gėrimų vartojimo poveikio. Pateiktos prieštaringos išvados skatina tyrėjus ieškoti ryšių įvairiais aspektais, t.y. analizuoti alkoholio vartojimo reikšmę skrandžio vėžio atsiradimui, atsižvelgiant į vartojimo įpročius, trukmę, gėrimų rūšis ir kiekį bei sąsajas su kitais ligos rizikos veiksniais.
Alkoholio vartojimo įpročiai. Kai kurie autoriai nurodo, kad vyrai, vartojantys
alkoholį, turi didesnę riziką susirgti skrandžio vėžiu (ŠS=2,4, 95% PI=1,5-3,9), lyginant su nevartojančiais (De Stefani E.a et al., 1998). Rusijos mokslininkų tyrimo duomenimis, skrandžio vėžio rizika taip pat patikimai didėjo alkoholinius gėrimus vartojantiems vyrams (ŠS=1,9, 95% PI=1,1-3,4), lyginant su negeriančiais, o moterims - nustatyta priklausomybė buvo nereikšminga: ŠS=1,2, 95% PI=0,8-1,8 (Zaridze D.ab et al., 2000).
Kitos atvejo ir kontrolės studijos, atliktos Kinijoje (Chen M.J. et al., 2000), Italijoje (D‘Avanzo B. et al., 1994) bei JAV (Gammon M.D. et al., 1997; Wu A.H. et al., 2001) patikimų ryšių tarp skrandžio vėžio rizikos ir alkoholio vartojimo nenustatė. Analizuojant alkoholio vartojimo įpročių reikšmę skrandžio vėžio rizikai yra atliekami ir kohortiniai tyrimai. Deja, patikimų sąsajų tarp rizikos susirgti skrandžio vėžiu ir alkoholinių gėrimų vartojimo taip pat negauta (Huang X.E.a et al., 2000; Nomura A.M. et al., 1995).
Pasaulio vėžio tyrimų fondas ir Amerikos vėžio tyrimų institutas apibendrino bei paskelbė mokslinių studijų rezultatus apie alkoholio vartojimo reikšmę skrandžio vėžio išsivystymui. Manoma, kad alkoholinių gėrimų vartojimas gal būt nėra susijęs su vėžio atsiradimu skrandyje, nes daugumos atliktų atvejo ir kontrolės bei kohortinių tyrimų rezultatai nėra patikimi (WCRF/AICR, 1997).
Tiriant alkoholinių gėrimų vartojimo reikšmę skrandžio vėžio atsiradimui, atkreiptas dėmesys į skirtingus įvairių alkoholio rūšių veikimo mechanizmus. Todėl skrandžio vėžio rizika yra analizuojama, skirstant alkoholinius gėrimus į tris grupes: stiprius gėrimus, vyną ir alų.
Stiprūs alkoholiniai gėrimai. Lenkijoje atvejo ir kontrolės tyrimu ligoninėse
nustatytas ryšys tarp skrandžio vėžio rizikos ir degtinės vartojimo (Jedrychowski W. et al., 1993). Tyrėjų duomenimis, skrandžio vėžio rizika didėjo 3 kartus vyrams, vartojantiems degtinę bent kartą per savaitę, lyginant juos su nevartojančiais (ŠS=3,06, 95% PI=1,90-4,95). Padėjusi šios ligos rizika nustatyta vyrams, geriantiems degtinę prieš pusryčius (ŠS=2,98, 95% PI=1,60-5,53). D. Zaridzeab su bendraautoriais (2000) atlikę atvejo ir kontrolės studiją nustatė, kad degtinės vartojimas taip pat buvo reikšmingai susijęs su padidinta riziką susirgti skrandžio vėžiu (vyrams - ŠS=2,0, 95% PI=1,2-3,4, moterims - ŠS=1,4, 95% PI=1,0-2,1).
Yra tyrimų, kuriais reikšmingų sąsajų tarp minėtos ligos rizikos ir stiprių gėrimų (brendžio, romo ir tekilos ir kt.) vartojimo nenustatyta. Tai studijos atliktos Italijoje (D’Avanzo B. et al., 1994), Meksikoje (Lopez-Carilo L. et al., 1998) bei JAV (Gammon M.D. et al., 1997)
Kai kuriai tyrėjai teigia, kad skrandžio vėžio rizikai reikšmės gali turėti ne tik alkoholinių gėrimų vartojimo įpročiai, bet ir suvartoto alkoholio kiekis. Atvejo ir kontrolės tyrimu Meksikoje nustatyta, kad vartojantiems 5 g etanolio per dieną, lyginant su abstinentais, rizika susirgti skrandžio vėžiu padidėja beveik 2 kartus
degtinės iki 2,6 litrų per metus turi 2 kartus (ŠS=2,0, 95% PI=1,1-3,7), o išgeriantys 2,6-10,4 litrų per metus – 2,3 karto (ŠS=2,3, 95% PI=1,3-4,2) didesnę riziką susirgti skrandžio vėžiu. Moterims, vartojančioms degtinę iki 0,6 litro per metus, rizika susirgti minėta liga padidėja 2 kartus (ŠS=2,0, 95% PI=1,1-3,7) (Zaridze D.ab et al., 2000). Tačiau Japonijoje atlikto kohortinio tyrimo duomenimis, patikima santykinė rizika susirgti skrandžio vėžiu nenustatyta nei vartojusiems etilo alkoholį 2,7-161 gramų per savaitę, nei 162,0-322,0 gramų per savaitę etilo alkoholio, nei išgėrusiems daugiau kaip 322,0 gramų per savaitę (Sasazuki S. et al., 2002). JAV atlikta studija, taip pat neparodė reikšmingos priklausomybės tarp skrandžio vėžio rizikos ir stipraus alkoholio vartojimo kiekio (Gammon M.D. et al., 1997). Tuo tarpu A.H. Wu ir bendraautoriai (2001) nustatė, kad stiprių alkoholinių gėrimų vartojimas iki 7 SAV per savaitę turėjo reikšmės skrandžio vėžio rizikos mažėjimui (ŠS=0,63, 95% PI=0,5-0,9).
Vynas. Tirdami vyno reikšmę skrandžio vėžio rizikai, mokslininkai pateikia
įvairius rezultatus ir skirtingai interpretuoja šio alkoholinio gėrimo poveikį. Šiaurės Italijoje atliktas atvejo ir kontrolės tyrimas, kurio tikslas buvo nustatyti ryšius tarp rizikos susirgti skrandžio vėžiu ir skirtingų alkoholinių gėrimų rūšių vartojimo, ypač didelį dėmesį skiriant vynui (D‘Avanzo B. et al., 1994). Vynas - Italijoje dažniausiai vartojama alkoholio rūšis, kuriai tenka apie 90% vartotojų. Pradžioje, ši studija parodė, kad, didėjant išgerto vyno kiekiui, skrandžio vėžio rizika patikimai didėjo: vartojant 4-6 standartinius alkoholio vienetus (SAV) per dieną, ŠS=1,3, 95% PI=1,0-1,7, vartojant 6-8 SAV per dieną - ŠS=1,6, 95% PI=1,1-2,4, o vartojantiems daugiau nei 8 SAV per dieną - ŠS=1,4, 95% PI=1,0-2,0, lyginant su vyno nevartojančiais. Tačiau po iškraipančiųjų veiksnių (rūkymo, išsimokslinimo, vėžio šeimos istorijos, mitybos ir kt.) įvertinimo, patikima priklausomybė tarp rizikos susirgti skrandžio vėžiu ir vyno vartojimo išnyko. T.L. Vaughan su bendraautoriais (1995) taip pat nenustatė reikšmingų sąsajų tarp minėtos ligos rizikos ir vyno vartojimo.
Rusijoje atlikta studija parodė, kad vyrai, vartojantys saldų vyną turi didesnę riziką susirgti skrandžio vėžiu (ŠS=1,6, 95% PI=1,0-2,6), lyginant su jo nevartojančiais (Zaridze D.ab et al., 2000). Meksikoje atlikto atvejo ir kontrolės tyrimo duomenimis, rasta patikima priklausomybė tarp minėtos ligos ir vyno vartojimo (Lopez-Carilo L. et al., 1998). Portugalų mokslininkai nustatė, kad raudonojo vyno vartojimas, lyginant su jo nevartojančiais, patikimai didina skrandžio vėžio riziką
atlikta Šiaurės Ispanijoje (Abente G.L. et al., 2001). Jos tikslas buvo nustatyti ryšį tarp skrandžio vėžio rizikos ir vyno, kuris yra laikomas odiniuose buteliuose, vartojimo. Ši tara yra gaminama rankiniu būdu. Sandarus kamštis gaunamas impregnuojant odą į smalą/dervas panašia medžiaga, kuri gaunama verdant ir distiliuojant pušies ar kadagio medieną. Tokiu būdu gaminant kamštį, susidaro policikliniai aromatiniai angliavandeniliai, kurie yra kancerogeniški žmonėms ir gyvūnams (Boffeta P. et al., 1997; IARC, 1998). Minėtos cheminės medžiagos, susidariusios gamybos proceso metu, gali prasiskverbti į vyną, kuris yra laikomas tokiuose buteliuose, ir turėti reikšmės skrandžio vėžio atsiradimui. Atliktas tyrimas parodė, kad vyno, laikomo minėtu būdu pagamintoje taroje, vartojimas daugiau nei 2 litrus per savaitę, didino riziką susirgti skrandžio vėžiu (ŠS=6,69, 95% PI=1,49-30,11).
Tuo tarpu M.D. Gammon su bendraautoriais (1997) atlikę atvejo ir kontrolės tyrimą JAV nustatė, kad vyno vartojimas patikimai mažina skrandžio vėžio riziką (ŠS=0,6, 95% PI=0,5-0,9), lyginant su jo nevartojančiais. Tyrėjų nuomone, tokį vyno poveikį gal būt galima būtų sieti su jame esančiais apsauginiais junginiais, tokiais kaip resveratrolis (Jang M. et al., 1997).
Mokslinių tyrimų duomenys apie sąsajas tarp rizikos susirgti skrandžio vėžiu ir išgeriamo vyno kiekio nėra vienareikšmiai. L. Lopez-Carilo ir bendraautorių duomenimis (1998), padidėjusi rizika susirgti skrandžio vėžiu nustatyta išgeriantiems daugiau kaip 10 taurių vyno per mėnesį, lyginant su jo nevartojančiais (ŠS=2,93, 95% PI=1,27-6,75). Tačiau kiti mokslininkai nustatė, kad vartojantiems vyną nuo 4 iki 7 SAV per savaitę, lyginant su jo nevartojančiais, rizika susirgti skrandžio vėžiu patikimai mažėja (ŠS=0,6, 95% PI=0,5-0,9) (Gammon M.D. et al., 1997).
Alus. Įvairūs rezultatai pateikiami ieškant ryšių tarp skrandžio vėžio rizikos ir
alaus vartojimo. Patikimos priklausomybės tarp ligos rizikos ir alaus vartojimo, lyginant su nevartojančiais, atvejo ir kontrolės studijose, atliktose Meksikoje (ŠS=1,06, 95% PI=0,64-1,73) (Lopez-Carilo L. et al., 1998), JAV (ŠS=0,8, 95% PI=0,5-1,3) (Gammon M.D. et al., 1997) bei Italijoje (D’Avanzo B. et al., 1994) negauta.
Tačiau, analizuojant sąsajas tarp skrandžio vėžio rizikos ir išgeriamo alaus kiekio, pastebėta, kad šio gėrimo vartojimas nuo 7 iki 14 SAV per savaitę mažina skrandžio vėžio riziką (ŠS=0,48, 95% PI=0,3-0,8), o 15 ir daugiau SAV per savaitę - minėtos ligos rizika didina (ŠS=1,67, 95% PI=1,1-2,6), lyginant juos su
ryšių tarp skrandžio vėžio rizikos ir alaus vartojimo kiekio nenustatė (Gammon M.D. et al., 1997).
Alkoholio vartojimas ir Helicobacter pylori infekcija. D. Zaridzeab su bendraautoriais (2000) tyrinėdami ryšį tarp rizikos susirgti skrandžio vėžiu ir alkoholinių gėrimų vartojimo, atsižvelgė ir į Hp infekcijos poveikį. Atvejo ir kontrolės tyrimo duomenimis, minėtos ligos rizika patikimai didėjo neturėjusiems Hp infekcijos, bet vartojusiems alkoholį, lyginant su jo nevartojusiais (ŠS=2,0, 95% PI=1,2-3,1). Infekuotieji minėta bakterija ir vartoję alkoholį tiriamieji turėjo šiek tiek didesnę riziką susirgti skrandžio vėžiu, lyginant su nevartojančiais (ŠS=2,3, 95% PI=1,4-3,7). Šis tyrimas patvirtina mokslininkų hipotezę, teigiančią, kad egzistuoja kompleksinis skrandžio vėžio rizikos veiksnių poveikis.
Apibendrinant mokslinėje literatūroje pateiktus duomenis, galima daryti prielaidą, kad alkoholio vartojimas gali būti reikšmingas skrandžio kancerogenezėje. Tačiau kol kas dar nėra svarių duomenų, visiškai įrodančių ryšį tarp rizikos susirgti skrandžio vėžiu ir alkoholio vartojimo.
2.2.3. Rūkymas
Tabako rūkymas yra viena iš pagrindinių vėžį sukeliančių priežasčių (Kuper H. et al., 2002). Įrodyta, kad rūkymas sukelia plaučių, viršutinių kvėpavimo takų, šlapimo pūslės, kasos ir inkstų piktybinius navikus (IARCa, 1986; Petrauskaitė R. ir kt., 1999).
Rūkymo poveikis skrandžio vėžio atsiradimui nėra galutinai įrodytas. Vieni tyrėjai pateikia reikšmingus rezultatus, o kiti - nenustato patikimo ryšio tarp tabako rūkymo ir rizikos susirgti skrandžio vėžiu (IARC, 2002). Mokslininkai teigia, kad yra keletas mechanizmų, kurie gali padidinti skrandžio vėžio riziką rūkantiems. Manoma, kad tabako dūmuose esantys azoto oksidai gali paskatinti endogeninių N-nitrozojunginių formavimąsi (Hoffman D. et al., 1985). Rūkaluose taip pat yra daug laisvųjų radikalų. Jie sukelia oksidacinį stresą, kuris skatina vėžio ir kitų degeneracinių ligų progresavimą (IARCab, 1986).
Ieškant sąsajų tarp skrandžio vėžio rizikos ir tabako rūkymo, atsižvelgiama į rūkymo įpročius, trukmę, intensyvumą (surūkytų cigarečių skaičių per dieną), suminį rūkymo intensyvumą (pakelinius metus), amžių, nuo kada pradedama rūkyti ir
Rūkymo įpročiai. Daugelis atliktų atvejo ir kontrolės studijų rodo, kad
rūkymas turi reikšmės skrandžio vėžio atsiradimui. Rūkantiems, lyginant su nerūkančiais, skrandžio vėžio rizika didėja, ŠS svyruojant nuo 1,4 iki 4,5 (Gajalakshmi C.K. et al., 1996; Gammon M.D. et al., 1997; Lagergren J.a et al., 2000; Chen M.J. et al., 2000; Wu A.H. et al., 2001). Analizuojant rūkymo poveikį atsižvelgiant į lytį nustatyta, kad vyrams rizika didėja, ŠS svyruojant nuo 1,4 iki 2,6, o moterims - nuo 1,2 iki 2,0, lyginant su niekada nerūkiusiais ir nerūkiusiomis (Inoue M. et al., 1999; Chow W.H. et al., 1999; De Stefani E.a et al., 1998; Liu B.Q. et al., 1998; Ji B.T. et al., 1996).
Japonų mokslininkai tyrinėjo rūkymo ryšį su skrandžio vėžio rizika tarp asmenų, turinčių teigiamą ir neigiamą skrandžio vėžio šeimos istorijas. Daugiaveiksnė analizė parodė, kad rūkantiems ir turintiems teigiamą minėtos ligos šeimos istoriją, skrandžio vėžio rizika patikimai didėjo 2,78 karto lyginant su nerūkančiais. Reikšmingos sąsajos taip pat nustatytos tarp minėtos ligos rizikos ir rūkančiųjų bei turinčių neigiamą skrandžio vėžio šeimos istoriją asmenų (ŠS=2,74) (Huang X.E.ab et al., 2000).
Tačiau kiti moksliniai tyrimai rodo, kad rūkymo įpročiai nėra patikimai susiję su rizika sirgti skrandžio vėžiu (Zaridze D.ab et al., 2002; Hamada G.S. et al., 2002).
Norint išsiaiškinti rūkymo įtaką skrandžio vėžio rizikai, yra atliekami ir kohortiniai tyrimai. Vieni autoriai nustatė reikšmingus ryšius ir teigia, kad rūkymas yra susijęs su skrandžio vėžio rizika (McLaughlin J.K. et al., 1995; Nomura A.M. et al., 1995; Huang X.E.a et al., 2000; Chao A. et al., 2002), o kiti – patikimų rezultatų negavo (Engeland A. et al., 1996; Nordlund L.A. et al., 1997; Liaw K.M. et al., 1998; Mizoue T. et al., 2000; Terry P. et al., 1998).
Rūkymo intensyvumas. Ieškant sąsajų tarp skrandžio vėžio rizikos ir tabako
rūkymo, atsižvelgiama ir į rūkymo intensyvumą.
Atvejo ir kontrolės tyrimų duomenimis, rūkantiems po 16-20 cigarečių per dieną minėtos ligos rizika patikimai didėja (Lagergren J.a et al., 2000; Wu A.H. et al., 2001; De Stefani E.a et al., 1998; Ye W. et al., 1999). Kitų autorių tyrimai rodo, kad rizika susirgti skrandžio vėžiu atsiranda tik tiems, kurie surūko po 20 ir daugiau cigarečių per dieną (Ji B.T. et al., 1996; Zhang Z.F. et al., 1996; Gammon M.D. et al., 1997; Zaridze D.ab et al., 2000).
20 ir daugiau cigarečių per dieną (McLaughlin J.K. et al., 1995; Tulinius H. et al., 1997; Liaw K.M. et al., 1998; Chao A. et al., 2002).
Tačiau, kiti mokslininkai patikimų ryšių tarp minėtos ligos rizikos ir surūkytų cigarečių skaičiaus per dieną nenustatė (Guo W. et al., 1994; Nordlund L.A. et al., 1997; Chen Z.M. et al., 1997; Mizoue T. et al., 2000; You W. et al., 2000).
Rūkymo trukmė. Analizuojant rizikos susirgti skrandžio vėžiu priklausomybę
nuo rūkymo, pastarasis vertinamas pagal rūkymo trukmę.
Atvejo ir kontrolės tyrimai rodo, kad skrandžio vėžio rizika patikimai didėja rūkantiems 20 metų ir daugiau, lyginant su nerūkančiais (Zhang Z.F. et al., 1996; Gammon M.D. et al., 1997; Liu B.Q. et al., 1998; Lagergren J.a et al., 2000; Wu A.H. et al., 2001). Kiti autoriai teigia, kad didesnė tikimybė susirgti skrandžio vėžiu yra rūkantiems 30 metų, 40 ir daugiau metų (Cai L. et al., 2003; De Stefani E.a et al., 1998; Chow W.H. et al., 1999).
Kohortinių studijų duomenimis, padidinta rizika susirgti skrandžio vėžiu nustatyta rūkantiems 30 metų ir daugiau, lyginant su niekada nerūkiusiais (Liaw K.M. et al., 1998; Chao A. et al., 2002). Tuo tarpu W. Guo su bendraautoriais (1994) reikšmingų sąsajų tarp skrandžio vėžio rizikos ir rūkymo trukmės nerado.
Amžius, kuriame pradedama rūkyti. Tyrinėjant amžiaus, kuriame pradedama
rūkyti, reikšmę skrandžio vėžio atsiradimui, pateikiami įvairūs duomenys.
Atvejo ir kontrolės studija, atlikta Urugvajuje parodė, kad skrandžio vėžio rizika patikimai didėja tiek pradėjusiems rūkyti iki 10 metų (ŠS=2,3, 95% PI=1,2-4,3), tiek nuo 20 metų (ŠS=1,8, 95% PI=1,1-3,0) amžiaus (De Stefani E.a et al., 1998). JAV tyrėjų duomenimis, minėtos ligos rizika padidėja 1,7 karto asmenims pradėjusiems rūkyti iki 16 metų (Wu A.H. et al., 2001). Kiti autoriai nurodo, kad tikimybė susirgti skrandžio vėžiu atsiranda pradėjusiems rūkyti nuo 17-20 metų (Zhang Z.F. et al., 1996) ar 18-19 metų amžiaus (Chow W.H. et al., 1999). Rusijoje ir Indijoje atliktų tyrimų duomenimis, patikimo ryšio tarp skrandžio vėžio rizikos ir amžiaus, kuriame pradedama rūkyti, nenustatyta (Zaridze D.ab et al., 2000; Gajalakshmi C.K. et al., 1996).
Kohortiniai tyrimai rodo, kad padidėjusi rizika susirgti skrandžio vėžiu yra tiek pradėjusiems rūkyti iki 17 metų (SR=2,6, 95% PI=1,7-3,9), tiek nuo 21 metų ir vyresniame amžiuje (SR=1,9, 95% PI=1,3-2,9) (Nomura A.M. et al., 1995). Remiantis atliktų studijų Taivane (Liaw K.M. et al., 1998) ir JAV (Chao A. et al.,
metų amžiaus, lyginant juos su nerūkančiais Tačiau kiti tyrėjai patikimo ryšio tarp skrandžio vėžio rizikos ir amžiaus, kuriame pradedama rūkyti, nenustatė (Nordlund L.A. et al., 1997).
Metimo rūkyti trukmė. Mokslininkai ieškodami sąsajų tarp rūkymo ir
skrandžio vėžio atsiradimo, atsižvelgia ir į metimo rūkyti trukmę.
Kai kurių atvejo ir kontrolės tyrimų duomenimis, padidėjusi šios ligos rizika išlieka net ir metusiems rūkyti. B.T. Ji ir bendraautoriai (1996) nurodo, kad metusiems rūkyti prieš 5 metus padidinta rizika susirgti skrandžio vėžiu (SR=2,7, 95% PI=1,4-5,4) išlieka. Kitų mokslininkų duomenimis, vyrams, metusiems rūkyti prieš 1-4 metus, šios ligos rizika yra 2,4 karto didesnė nei nerūkantiems (SR=2,4, 95% PI=1,3-4,3) (De Stefani E.a et al., 1998). M.D. Gamon su bendraautoriais (1997) nustatė, kad rizika susirgti skrandžio vėžiu padidėja 2,9 karto metusiems rūkyti prieš 11 metų, o J. Lagergrena ir kt. (2000) teigia, kad metusiems rūkyti prieš 25 metus ligos rizika didėja 1,9 karto, lyginant su nerūkančiais.
Patikimų ryšių, įrodančių, kad metimas rūkyti sumažina skrandžio vėžio riziką, nenustatyta (Chow W.H. et al., 1999; Wu A.H. et al., 2000).
Kai kurie autoriai atlikę kohortinius tyrimus taip pat nustatė, kad padidinta rizika susirgti skrandžio vėžiu išlieka net ir metusiems rūkyti prieš 11-19 metų (vyrams: SR=1,6, 95% PI=1,3-2,1 ir moterims: SR=1,5, 95% PI=1,0-2,1) (Chao A. et al., 2002). Tuo tarpu kiti mokslininkai patikimų rezultatų tarp skrandžio vėžio rizikos ir metimo rūkyti trukmės negavo (Guo W. et al., 1994).
Suminis rūkymo intensyvumas (pakeliniai metai). Daugelio tyrimų
duomenimis, suminis rūkymo intensyvumas turi reikšmės skrandžio vėžio atsiradimui. Tyrėjai, atlikę atvejo ir kontrolės studijas, nurodo skirtingus suminio rūkymo intensyvumo poveikio intervalus, t.y. vieni teigia, kad ligos rizika patikimai didėja rūkantiems 14 pakelinių metų (Gamon M.D. et al., 1997; De Stefani E.a et al., 1998), kiti – 20 (Ji B.T. et al., 1996), treti - 26 (Siemiatycki J. et al., 1995), o ketvirti - 30 pakelinių metų (Zhang Z.F. et al., 1996, Chow W.H. et al., 1999; Zaridze D.ab et al., 2000).
Kohortinių studijų duomenimis, suminis rūkymo intensyvumas skrandžio vėžio riziką didina nuo 20 (Chao A. et al., 2002) arba nuo 41 pakelinių metų (Liaw K.M. et al., 1998).
Tuo tarpu G.S. Hamada, ir bendraautorių (2002) duomeninis, suminis rūkymo intensyvumas nėra patikimai susijęs su rizika susirgti skrandžio vėžiu. Panašius duomenis pateikia ir kiti tyrėjai (Guo W. et al., 1994).
Taigi, vieningos tyrėjų nuomonės dėl rūkymo poveikio skrandžio vėžio rizikai nėra. Literatūroje nurodoma, kad mityba gali keisti rūkymo vaidmenį skrandžio kancerogenezėje. Pavyzdžiui, dažnas vaisių ir daržovių vartojimas mažina žalingą rūkymo poveikį ir apsaugo nuo plaučių (Boffetta P. et al., 1993) bei skrandžio vėžio (Hanson L.E. et al., 1994) rizikos. Alkoholio vartojimas taip pat gali iškreipti ryšį tarp rūkymo ir ligos atsiradimo. Nustatyta, kad jo vartojimas patikimai susijęs su rūkymu ir turi reikšmės stemplės (Kinjo Y. et al., 1998; Castellsague X. et al., 1999), burnos ertmės (Baron J.A. et al., 1998), skrandžio (Zaridze D.ab et al., 2000) bei kepenų (Kuper H.E. et al., 2000) vėžiui atsirasti.
Rūkymas ir Helicobacter pylori infekcija. Švedijoje atliktas atvejo ir
kontrolės tyrimas, kurio tikslas buvo nustatyti rūkymo poveikį skrandžio adenokarcinomos išsivystymui, atsižvelgiant į Hp infekciją. Logistinė regresijos analizė atskleidė patikimą ryšį tarp rūkymo, Hp infekcijos ir skrandžio vėžio rizikos. Teigiamas Hp serologinis testas buvo patvirtintas 82% sergančiųjų ir 49% sveikų asmenų. Daugiaveiksnė analizė parodė, kad reguliariai rūkantieji turėjo 2 kartus didesnę riziką sirgti skrandžio vėžiu negu nerūkantieji. Rizika didėjo priklausomai nuo surūkyto tabako kiekio. Hp infekcija didino riziką susirgti skrandžio vėžiu 5 kartus. Kompleksinis Hp ir rūkymo poveikis buvo dar stipresnis: tarp reguliariai rūkančiųjų ir infekuotųjų Hp rizika sirgti minėta liga buvo net 11 kartų didesnė negu tarp nerūkančių ir neinfekuotų tiriamųjų (Siman J.H. et al., 2001). Panaši atvejo ir kontrolės studija buvo atlikta Vokietijoje. Tirta skrandžio vėžio rizika tarp rūkančiųjų ir infekuotųjų Hp infekcija. Po iškraipančiųjų veiksnių įvertinimo, nustatyta, kad santykinė skrandžio vėžio rizika buvo 2,6 karto didesnė nerūkantiems, bet turintiems Hp infekciją. Minėtos ligos santykinė rizika reikšmingai padidėjo iki 7,2 karto rūkantiems ir turintiems Hp infekciją lyginant su tais, kurie nerūkė ir nebuvo infekuoti (Brenner H. et al., 2002). Rusijos mokslininkų duomenimis, rūkantiems ir turintiems Hp infekciją skrandžio vėžio rizika buvo 1,6 karto didesnė nei nerūkantiems, bet infekuotiems. Analizuojant rezultatus pagal lytį, nustatyta, kad rūkantiems ir turintiems Hp infekciją vyrams, rizika susirgti minėta liga patikimai didėjo iki 2,3 karto (Zaridze D.ab et al., 2000). Šie duomenys patvirtina egzistuojančią hipotezę apie
Rūkymas ir daržovių, vaisių bei maisto papildų vartojimas. Daugelis
pasaulyje atliktų tyrimų rodo, kad šviežių daržovių, vaisių ar papildomas antioksidantų vartojimas gali sumažinti sergamumą onkologinėmis ligomis ir mirtingumą nuo jų (Riboli E. & Norat T., 2003; Borek C., 2004).
Švedijoje atliktas atvejo ir kontrolės tyrimas nustatė apsauginį biologiškai aktyvių medžiagų poveikį, kuris ypač naudingas rūkantiems ir turintiems Hp infekciją (Ekstrom A.M. et al., 2000). Suomijoje atlikta kohortinė studija, kurios tikslas buvo ištirti α - tokoferolio ir β-karotino vartojimo poveikį rūkantiems ir skrandžio vėžiu sergantiems vyrams. Deja, tyrėjai patikimų sąsajų tarp rizikos susirgti minėta liga ir šių antioksidantų vartojimo nenustatė (Malila N. et al., 2002).
Taigi, iki šiol nėra vieningos mokslininkų nuomonės dėl tabako rūkymo reikšmės skrandžio vėžiui atsirasti. Tačiau, didžioji dalis tyrėjų pateikia duomenis, įrodančius ryšį tarp rizikos susirgti skrandžio vėžiu ir rūkymo.
2.2.4. Fizinis aktyvumas
Epidemiologinių tyrimų duomenimis, fizinis aktyvumas mažina riziką susirgti širdies kraujagyslių ligomis (U.S. Department of Health and Human Servines, 1996), o taip pat storųjų žarnų ir krūties vėžiu, kurie priskiriami nuo riebalų priklausomų vėžių grupei (Friedenreich C.M. & Orenstein M.R., 2002; Hirose K. et al., 1999; Sesso H.D. et al., 1998). Manoma, kad fizinis aktyvumas taip pat gali mažinti prostatos, gimdos bei plaučių vėžio riziką. Nepakanka duomenų, patvirtinančių sąsajas tarp fizinio aktyvumo ir rizikos susirgti sėklidžių, kiaušidžių, inkstų, kasos, skydliaukės vėžiu bei melanoma (Friedenreich C.M. & Orenstein M.R., 2002). Nedaug tyrimų atlikta siekiant įvertinti ryšius tarp skrandžio vėžio rizikos ir fizinio aktyvumo. Šių tyrimų duomenys yra prieštaringi. Vieno tyrimo autoriai nustatė, kad fizinis aktyvumas didina riziką susirgti skrandžio vėžiu (Severson R.K. et al., 1989), o kitų - nerado jokio ryšio (Peters H.P.F. et al., 2001; Lee I.M., 1994; Browson R.C. et al., 1991).
2.2.5. Darbo aplinkos veiksniai
Mokslininkai teigia, kad egzistuoja profesiniai skrandžio vėžio rizikos veiksniai, kurių išorinis poveikis gali turėti reikšmės skrandžio kancerogenezei (Cocco P. et al., 1996; Ray A. et al., 2003). Manoma, kad pesticiduose esantys N-nitrozojunginiai, gali veikti tiesiogiai arba skatinti laisvųjų radikalų formavimąsi per branduolinius tarpininkus, taip pažeisdami skrandžio gleivinės ląstelių DNR, ir inicijuoti kancerogenezės procesą (Reh B.D. et al., 2000). Kai kurie fiziniai veiksniai, tokie kaip asbestas ir kitos neorganinės dulkės, dirgina skrandžio gleivinę ir veikia kaip kokancerogenai, kurių mechanizmas panašus į druskos ir aspirino poveikį (Correa P., 1992). Pastarieji gali sukelti paviršinį gastritą, didinti ląstelių proliferaciją, kas gali inicijuoti klonų vystymąsi. Dulkės taip pat gali veikti kaip kancerogenų pernešėjai skrandžio gleivinėje. Šio mechanizmo veikimo efektyvumas plaučių kancerogenezei įrodytas eksperimentiniu būdu (Saffiotti U. et al., 1968). Yra duomenų ir apie jonizuojančios radiacijos poveikį skrandžio vėžio atsiradimui. Autoriai teigia, kad geriausias šio veiksnio poveikio įrodymas skrandžio vėžio etiologijoje – tai išlikusiųjų po atominių bombų sprogimo Japonijoje, Hirosimos ir Nagasakio miestuose, ištyrimas. Atlikus kohortinę studiją, skrandžio vėžys nustatytas 2 600 iš 80 000 tiriamųjų (Thompson D.E. et al., 1994). Gautas tiesinis dozės ir atsako ryšys tarp skrandžio vėžio rizikos ir radiacijos poveikio.
Patikimi ryšiai rasti tarp skrandžio vėžio atsiradimo ir pacientų, kuriems buvo taikoma spindulinė terapija gydant skrandžio opas bei sėklidžių vėžį (Griem M.L. et al., 1994; Moller H. ir et al., 1993; van Leewen F.E. et al., 1993). Tačiau daugumoje tyrimų, kuriais siekta įvertinti aplinkos veiksnių keliamą riziką susirgti skrandžio vėžiu, nepakankamas šių veiksnių ekspozicijos išmatavimas. Dažniausiai ekspozicija apibūdinama profesijos pavadinimu, iš kurio galima nuspėti aplinkos veiksnio poveikį skrandžio kancerogenezei. Netiesioginis ekspozicijos matavimas, pavyzdžiui, darbo trukmė, yra retai naudojamas skaičiuojant dozės ir atsako ryšius. Be to, maža studijų apimtis riboja duomenų interpretaciją.
2.2.6. Kūno masės indeksas
Manoma, kad kūno masės indeksas (KMI) gali būti reikšmingas skrandžio vėžio etiologijoje. Atlikti tyrimai rodo, kad tikimybė susirgti skrandžio vėžiu nutukusiems yra vidutiniškai apie du kartus didesnė, lyginant juos su mažesnį svorį turinčiais asmenimis (Lagergren J.a et al., 1999; Chow et al., 1998; Ji B.T. et al., 1997). Tačiau kai kurių studijų duomenimis, sąsajų tarp skrandžio vėžio rizikos ir nutukimo nerasta (Zhang Z.F. et al., 1996). Analizuojant rizikos susirgti skrandžio vėžiu ryšius su KMI, dėmesys kreipiamas į šį rodiklį 20 metų amžiuje. Tyrimai rodo, kad tiriamieji turėję antsvorį 20 metų amžiuje turi didesnę riziką susirgti skrandžio vėžiu (Wu A.H. et al., 2001; Lagergren J.a et al., 1999). Nutukimo poveikio mechanizmas ligos etiologijai kol kas nėra aiškus. Manoma, kad nutukimas skatina gastroezofaginį refliuksą. Švedijoje atliktu tyrimu nustatytas ryšys tarp stemplės bei skrandžio adenokarcinomų atsiradimo ir refliukso (Lagergren J.ab et al., 1999).
Mokslininkai pažymi, kad, tyrinėjant skrandžio vėžio atsiradimo priežastis, būtina atkreipti dėmesį į kompleksinį mitybos, nutukimo ir gastroezofaginio refliukso veikimo mechanizmą (Mayne S.T. et al., 2002).
2.2.7. Socialiniai veiksniai
Analizuojant skrandžio vėžio rizikos veiksnius, dėmesys kreipiamas ir į socialinius veiksnius. Manoma, kad gyvenamoji vieta, išsimokslinimas, šeiminė padėtis ir pajamos gali būti susiję su onkologinių ligų atsiradimu (Nishimoto I.N. et al., 2002; Hemminki K. et al., 2003). Kai kurie autoriai teigia, kad didesnė tikimybė susirgti skrandžio vėžiu yra asmenims, turintiems žemesnį išsilavinimą (Cai L. et al., 2003) ir gaunantiems mažesnes pajamas (Gao C.M. et al., 1999). Kiti mokslininkai patikimų ryšių tarp šios ligos ir minėtų socialinių veiksnių nenustatė (De Stefani E. et al., 2004; Takezaki T. et al., 2001). Šeiminė padėtis dažniausiai nebuvo susijusi su skrandžio vėžio rizika (Nishimoto I.N. et al., 2002; Hamada G.S. et al., 2002). Gyvenamoji vieta buvo reikšminga emigrantams ir jų palikuonims, kurie išvyko iš šalių, kur skrandžio vėžio rizika yra didelė, į regionus, kur rizika yra mažesnė. Emigravusiems asmenims tikimybė susirgti skrandžio vėžiu mažėjo (WHO, 1995). Tiriant skrandžio vėžio rizikos ryšius tarp gyvenančių mieste ir kaime, dažniausiai patikimų sąsajų nenustatyta (De Stefani E. et al., 2004).
2.2.8. Paveldimumas
Mokslininkai teigia, kad polinkis sirgti piktybiniais navikais slypi genuose ir yra paveldimas. Vienas iš labiausiai tyrinėjamų genų yra p53 genas. Studijų duomenimis, daugiau kaip 30-50% žmogaus piktybinių navikų galima aptikti p53 mutacijas (Greenblatt M.C. et al., 1994). Šio geno mutacijų dažnai randama įvairių lokalizacijų navikuose: plaučių, storžarnės (>50%), stemplės (45%), kiaušidžių, kasos, odos (44%), skrandžio (41%), galvos ir kaklo (37%), prostatos (30%), smegenų (25%), krūties (22%), skydliaukės (13%) ir kitų (Baker S.J. et al., 1989). Ieškodami skrandžio vėžio priežasčių, tyrėjai analizuoja genų (Savage S.A. et al. World News, 2001), genotipų (Lan Q. et al., 2001) bei fenotipų (Ottini L. et al., 1997) ryšius su šios ligos atsiradimu skrandyje.
Kai kurie tyrimai rodo, kad sergamumas skrandžio vėžiu gali būti paveldimas ir pereiti iš kartos į kartą (Caldas C. et al., 1999; Kusano M. et al., 2001; Stone J. et al., 1999). T. Bakir ir bendraautoriai (2003) atlikę tyrimą Turkijoje nustatė, kad skrandžio vėžiu sergančiųjų tėvai patikimai dažniau sirgo skrandžio vėžiu nei kontrolinės grupės tiriamųjų tėvai. Skirtumas, tarp kitos lokalizacijos vėžio buvimo šeimos istorijoje tarp atvejo ir kontrolės grupės tėvų, nebuvo patikimas. Rizika susirgti skrandžio vėžiu pirmos kartos giminaičiams buvo didesnė nei trečios kartos giminaičiams.
P.K. Dhilon ir kiti (2001) tyrė ryšius tarp rizikos susirgti skrandžio bei stemplės vėžiu ir paveldimumo. Nustatyta, kad rizika susirgti skrandžio vėžiu buvo 2,5 karto didesnė tiems asmenims, kurių artimieji sirgo virškinamojo trakto vėžiu, lyginant su nesirgusiais onkologinėmis ligomis.
Japonai atliko kohortinį tyrimą, norėdami nustatyti skrandžio vėžio paveldimumo ryšius tarp artimų giminaičių ir išsiaiškinti, kokią įtaką rizikai susirgti turi lytis ir amžius (Yatsuya H. et al., 2002). Tyrėjai pastebėjo, kad didesnę riziką numirti nuo skrandžio vėžio turi tie žmonės, kurių artimi giminaičiai mirė nuo tos pačios ligos. Šis ryšys pastebėtas vyrams (SR=1,6, 95% PI=1,1-2,3) ir moterims (SR=2,5, 95% PI=1,5-4,1). Didžiausia rizika susirgti skrandžio vėžiu buvo 40-59 m. amžiaus grupėse. Vyrai, kurių tėvas, ir moterys, kurių motina ir seserys sirgo minėta liga, turėjo patikimai didesnę skrandžio vėžio riziką. Jeigu šeimoje adenokarcinoma sirgo du ir daugiau asmenų, rizika didėjo proporcingai jų skaičiui ir didžiausia buvo
paveldėjimas sirgti skrandžio vėžiu yra susijęs su lytimi ir perduodamas dažniau moterims iš kartos į kartą.
Islandijoje buvo ieškoma sąsajų tarp skrandžio vėžiu sergančių šeimų genealoginio medžio ir santykinės rizikos susirgti šia onkologine liga palikuonims. Nustatyta, kad rizika susirgti skrandžio vėžiu didėjo 2,2 karto pirmos kartos ir 1,3 karto antros kartos vyrams bei 1,6 karto pirmos kartos moterims (Imsland A.K. et al., 2002). Švedijos mokslininkai taip pat rado patikimą priklausomybę tarp rizikos susirgti skrandžio vėžiu ir teigiamos tėvų skrandžio vėžio anamnezės (Lagergren J.ab et al., 2000).
2.2.9. Helicobacter pylori infekcija
Hp bakterija atrasta 1983 metais. Manoma, kad ji yra svarbi skrandžio vėžio etiologijoje (Marshall B.J., 1983). 1994 m. Tarptautinis vėžio tyrimų centras pripažino, kad Hp bakterija yra kancerogeniška žmogui (IARC, 1994). Priežastiniai ryšiai tarp Hp bakterijos ir skrandžio vėžio nustatinėjami atliekant eksperimentinius (Salama N.R. et al., 2001; Nakamura Y. et al., 2002; Shomer N.H. et al., 1998), atvejo ir kontrolės bei kohortinius perspektyviuosius tyrimus (Inoue M. et al., 2000; Wang R.T. et al., 2002; Suerbraum S. et al., 2002).
Tarptautinės „Eurogast“ studijos duomenimis, didelis Hp infekcijos paplitimas nustatytas šalyse, kuriose aukšti skrandžio vėžio sergamumo ir mirtingumo rodikliai (The Eurogast Study Group, 1993). Per paskutinį dešimtmetį išsivysčiusiose šalyse pastebėtas tiek Hp infekcijos, tiek naujų skrandžio vėžio atvejų mažėjimas. Aukštesni minėti ligos rodikliai ir lygiagrečiai dažnesnis Hp paplitimas buvo nustatytas tarp asmenų, priklausančių žemesniam socialiniam sluoksniui (Banatvala N. et al., 1993; Webb P.M. et al., 1995). Kai kurie mokslininkai, atlikę atvejo ir kontrolės tyrimus, nustatė reikšmingą ryšį tarp Hp infekcijos ir rizikos susirgti skrandžio vėžiu (Kikuchi S. et al., 1995; Asaka M. et al., 1994), o kiti - patikimų rezultatų negavo (Lin J.T. et al., 1993; Kuipers E.J. et al., 1993). Perspektyviniai tyrimai rodo, kad infekuotiems Hp infekcija rizika susirgti skrandžio vėžiu padidėja 2-3 kartus (Danesh J. et al., 1999; Eslick G.D. et al., 1999; Siman J.H. et al., 1997).
Hp sukelia lėtinį persistuojantį gastritą, iš kurio plėtojasi atrofinis gastritas, žarninė metaplazija, po to – displazija ir skrandžio vėžys (Uemura N. et al., 2001;
vėžio atvejų išsivysčiusiose šalyse ir apie 50% - besivystančiose šalyse, kur infekcija labiau paplitusi (Forman D., 1996). Hp infekcija 8 kartus didina riziką susirgti atrofiniu gastritu ir skrandžio vėžiu. Rizika ypač didelė, jei individas infekuotas ankstyvoje vaikystėje, jei bakterijos su citotoksinu susijęs genas A pozityvaus tipo ir jei sumažėjęs skrandžio rūgštingumas (Kuipers E.J. et al., 1996). Tačiau yra duomenų, prieštaraujančių nuomonei, kad Hp gali būti vėžio priežastis. Japonijoje naujų ligos atvejų skaičius didžiausias pasaulyje. Žmonių, apsikrėtusių Hp infekcija, yra apie 60 mln., bet tik 0,4% iš jų serga skrandžio vėžiu (Asaka M. et al., 1998).
Hp kancerogeninio poveikio mechanizmas nėra aiškus. Šios bakterijos, kaip ir bet kurios infekcijos, sukeltas uždegimas skatina ląstelių proliferaciją, o tai didina negrįžtamusgenetinius pakitimus ir DNR mutacijų galimybę (Forman D., 1996). Gali būti, kad bakterijų gyvybinės veiklos metu išsiskyrę laisvieji radikalai genotoksiškai pažeidžia skrandžio gleivinės ląsteles (Forman D., 1996). Manoma, kad vėžio patogenezėje reikšmingas yra ir bakterijų sintezuojamas azoto oksidas (Majno G. et al., 1995; Shapiro K.B. et al., 1996).
Kauno medicinos universiteto Gastroenterologijos klinikos mokslininkų atlikti tyrimai nagrinėja ryšius tarp Hp infekcijos ir rizikos susirgti skrandžio ligomis. Atlikti klinikiniai tyrimai, įvertinant Hp bakterijų patogeniškumo veiksnius, galimai susijusius su skrandžio vėžio atsiradimu (Kupčinskas L., 2000; Janulaitytė D. ir kt., 1999).
Apibendrinant įvairių pasaulio šalių mokslinių tyrimų duomenis, galima teigti, kad dažnas šviežių daržovių ir vaisių vartojimas mažina riziką susirgti skrandžio vėžiu. Tačiau gausus druskos, sūdytų, rūkytų ir krakmolingų produktų vartojimas bei dažnas ant atviros ugnies pagaminto maisto valgymas turi reikšmės skrandžio vėžio atsiradimui. Ligos etiologijoje taip pat svarbus yra rūkymo poveikis, tačiau jo ryšys su skrandžio vėžio rizika nėra galutinai įrodytas. Manoma, kad alkoholinių gėrimų vartojimas gal būt nėra susijęs su vėžio atsiradimu skrandyje, nes daugumos atliktų atvejo ir kontrolės bei kohortinių tyrimų duomenys nėra patikimi. Tyrėjai teigia, kad ligos atsiradimui turi reikšmės Hp infekcija, paveldimumas, etniniai ypatumai, amžius ir kai kurie socialiniai veiksniai. Nevienareikšmiai tyrimų duomenys skatina mokslininkus ir toliau tyrinėti skrandžio vėžio rizikos priklausomybę nuo įvairių veiksnių, kas padėtų išaiškinti ligos atsiradimo priežastis, poveikio mechanizmus ir apsaugos būdus.
