LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
VETERINARIJOS AKADEMIJA
VETERINARIJOS FAKULTETAS
TAUTVYDAS ŠVEDAS
PAREZE PO APSIVERŠIAVIMO SIRGUSIŲ PIENINIŲ KARVIŲ GYDYMO
EFEKTYVUMAS
EFFICIENCY TREATMENT OF HYPOCALCEMIA IN DAIRY COWS
Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS
Darbo vadovas: Prof.dr. Vytuolis Žilaitis
2
DARBAS ATLIKTAS STAMBIŲ GYVŪNŲ KLINIKOJE PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ
Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „PAREZE PO APSIVERŠIAVIMO
SIRGUSIŲ PIENINIŲ KARVIŲ GYDYMO EFEKTYVUMAS“. 1. Yra atliktas mano paties.
2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje.
3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą naudotos literatūros sąrašą.
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE
Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO
(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE (KLINIKOJE)
(aprobacijos data) (katedros (klinikos) vedėjo (-os)
vardas, pavardė)
(parašas)
Magistro baigiamojo darbo recenzentai
1) 2)
(vardas, pavardė) (parašai)
Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:
3
TURINYS
SANTRAUKA ... 4 SUMMARY ... 5 ĮVADAS ... 6 1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 81.1. Kalcio biologinė reikšmė ir apykaita veršiavimosi metu bei laktacijos pradžioje... 8
1.1.1. Kalcio pasišalinimas iš organizmo ... 10
1.2. Melžiamų karvių fosforo biologinė reikšme ir apykaita veršiavimosi metu ir po veršelio atvedimo ... 10
1.3. Kraujo baltymų funkcijos ir reikšmė laktuojančioms ir veršingoms karvėms ... 13
1.4. Hipokalcemijos etiologija ir simptomai ... 14
1.5. Hipokalcemijos gydymas ir prevencija ... 16
2. TYRIMO METODIKA ... 21
2.1. Tyrimo objektas ir vieta ... 21
2.2. Parezės po apsiveršiavimo klinikinė diagnozė ... 21
2.3. Vaistų aplikacija ... 22
2.4. Mėginių ėmimas ... 22
2.5. Temperatūros matavimas ... 22
2.6. Biocheminiai kraujo rodikliai ... 22
2.7. Mėginių ėmimo dažnumas ... 22
2.8. Tyrimo duomenų suvedimas ir statistinis apskaičiavimas ... 22
3. TYRIMŲ REZULTATAI ... 23 4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 28 IŠVADOS ... 30 REKOMENDACIJOS ... 31 LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 32 PRIEDAI ... 36
4
SANTRAUKA
PAREZE PO APSIVERŠIAVIMO SIRGUSIŲ PIENINIŲ KARVIŲ GYDYMO EFEKTYVUMAS
Tautvydas Švedas Magistro baigiamasis darbas
Darbo tyrimai atlikti 2014-2016 laikotarpyje, Prienų rajone. Pagrindinis darbo tikslas buvo išanalizuoti karvių parezės po apsiveršiavimo klinikinius simptomus, kraujo biocheminius rodiklius. Klinikiniai atvejai rinkti X ūkyje. Per tyrimo laikotarpį nustatyta 20 atsitiktinių parezės po apsiveršiavimo atvejų. Karvės buvo suskirstytos į tris grupes. 1) Kliniškai sveikos (kontrolė), 2) Susirgusios pareze (1gr.), 3) Susirgusios pareze (2gr.). 1gr. gydymui naudota Calcio Ph, o 2gr.
Calcium-Borogluconat. Pagal kūno temperatūros, kraujo biocheminius rodiklius bei klinikinius
simptomas buvo nustatinėjimas vaistų efektyvumas.
Tyrimo metu nustatyta, kad kliniškai sveikų karvių temperatūra trečią parą 1,3 proc. aukštesnė už sirgusių ir gydytų Calcio Ph (p<0,008). Karves gydant Calcio Ph nustatyta, kad jų kraujyje kalcio yra mažiau 25,36 proc. lyginant su sveikų karvių (p<0,001). Sveikų karvių kalcio koncentracija. kraujo serume yra daugiau 28,26 proc. negu gydytų Calcium-Borogluconat (p<0,001). Pirmą parą po apsiveršiavimo neorganinio fosforo koncentracija kliniškai sveikų karvių yra didesnė už susirgusių (1gr.) 22,48proc. (p<0,001), taip pat sveikų karvių yra didesnė ir už susirgusių pareze (2gr.) karvių 25.97 proc. (p<0,001). Antrą parą neorganinio fosforo koncentracija didesnė sveikų karvių 17,73 proc. didesnė nei pareze po apsiveršiavimo susirgusių ir gydytų Calcium-Borogluconat (p<0,03). Taip pat sveikų karvių neorganinio fosforo koncentracija yra 14,1 proc. didesnė už sirgusių pareze bei gydytų intaveniniais vaistais Calcio Ph (p<0,015). Bendrų baltymų koncentraija po veršiavimosi sveikų karvių yra 10,28 proc. daugiau už susirgusių pareze iš 2gr. (p<0,05).
5
SUMMARY
EFFICIENCY TREATMENT OF HYPOCALCEMIA IN DAIRY COWS
Tautvydas ŠvedasMaster Thesis
Work studies were carried out in the period 2014-2016 years in Lithuania. The main objective was to analyze the hypocalcemia clinical symptoms, blood biochemical indicators. Clinical cases were collection in X farm. We founded 20 random cases of hypocalcemia after calving during the study period. Cows were divided into three groups. 1) clinically healthy (control), 2) Hypocalcemia (1g.), 3) Hypocalcemia (2gr.). Cows from first goup were treated by Calcio Ph. Cows from second group were treated by Calcium-Borogluconat. Injecting drug’s efficacy was determined by body temperature, blood biochemical indicators and hypocalcemia clinical symptoms.
Healthy cows body temperature third day after calvig was 1,3% higher than hypocalcemia treated cows by Calcio Ph (p<0.008). Cows in the treatment of Calcio Ph found that calcium is less 25.36% compared to healthy cows (p <0.001). Healthy cows calcium in blood serum are 28,26% higer than cows treated by Calcium-Borogluconat (p<0.001). Healthy cows inorganic phosphorus concentration the first day after calving is 22.48% higher than cows of hypocalcemia from first group (p<0.001). Healthy cows inorganic phosphorus concentration is higher 25.97% than cows of hypocalcemia from second group.too (p<0.001). Healthy cows inorganic phosphorus concentration in blood serum second day after calving is higher 17.73 % than cows treated by Calcium-Borogluconat (p<0.03). Also, healthy cows inorganic phosphorus concentration is 14.1%. higher than hypocalcemia treated Calcio
Ph (p <0.015). Healthy cows total protein concentration in blood serum after calving first day is
10.28% higher than dairy cows of hypocalcemia from second group.
6
ĮVADAS
Pieno ūkis Lietuvoje yra viena iš svarbiausių žemės ūkio šakų. Pieno gamyba 2013m. sudarė apie penktadalį visos žemės ūkio produkcijos (1). Tačiau žvelgiant į šių dienų situaciją Lietuvos ūkiuose ir sumažėjusias kainas už pieną, susidaro tendencija, kad mažųjų ūkių, kur laikoma iki 3-4 karvių stipriai mažėja. Tai sudaro palankias sąlygas stambiems ūkiams bei bendrovėms išsiderėti didesnes kainas už pieną iš supirkėjų. Norit turėti didesnius pieno primilžius ūkininkai investuoja į produktyvias, sveikas karvęs, skiriamas didesnis dėmesys genetikos gerinimui, siekiant išvesti aukšo produktyvumo karves, sėklinama atrinktų bulių reproduktorių sperma. Tačiau auginant aukšo produktyvumo karves, nesudarius tinkamo mitybos raciono, bei laikymo sąlygų išeikvojamos karvės organizmo energetinių, mineralinių medžiagų sąnaudos, nes pirmiausiai galvijai, karvės ir visi kiti gyvi organizmai pagrindinius savo resursus skiria kūno kondicijos palaikymui, produkcijai ir palikuonių atvedimui. Nekontroliuojant bandos sveikatingumo visi šie resursai išeikvojami ir prasideda reprodukciniai sutrikimai, medžiagų apykaitos ligos ir kitos problemos.
Karvės fiziologijoje veršelio atvedimas yra pagrindinis aspektas gyvulio tolimesniam egzistavimui. Mikroelementai ir makroelementai šiame procese pilnai išeikvojami ir jų atsistatymas turi įvykti kaip įmanoma greičiau. Atvedimo metu ir po jo stipriai keičiasi karvės neuroendokrininė sistema ir medžiagų apykaitos pobūdis.
Parezė po veršelio atvedimo yra viena iš dažniausiai pasitaikančių medžiagų apykaitos ligų mažesniuose ūkiuose, lyginant bendroves ir stambius ūkininkus, nes mažieji ūkininkai mažiau skiria dėmesio į šėrimo racioną ir profilaktikos priemones. Ši liga sukelia didžiausius ekonominius nuostolius ir dažniausiai būna sukelta dėl neteisingo šėrimo, kai pašaruose trūksta kalcio ir magnio, arba jų karvė negali pasisavinti dėl virškinamojo trakto sutrikimų. Dėl šios priežasties peroralinių preparatų naudojimas ne visada buna efektyvus, kurių veikimas paremtas kalcio pasisavinimo iš virškinamojo trakto. Efektyviausias gydymas ir profilaktikos užtikrinimas yra pasiekiamas naudojant intraveninius kalcio preparatus, tačiau kiekvieno preparato efektyvumas yra skirtingas dėl skirtingos kalcio ir magnio koncentracijos.
Savo tyrimui atlikti naudojau skirtingos koncentracijos intraveninius kalcio preparatus, kurie naudojami parezės gydymui bei profilaktikai. Vaistų pasiūla gydant šią ligą yra plati. Pasirinkti preparai skiriasi savo sudėtinių medžiagų koncentracija ir tai pagrindinas aspektas kodėl pasirinkta gydyti parezę po apsiveršiavimo šiais vaistais. Temperatūra ligos metu nukrenta žemiau normos ribos
7
(2). Stebint ligos eigą, sekami temperatūros pokyčiai po vaistų naudojimo. Po veršiavimosi sveikų karvių temperatūros rodikliai matuojami ir analizuojami, stebimi jos pokyčiai.
Darbo tikslas: Įvertinti kūno temperatūros ir kraujo biocheminių rodiklių kaitą diagnozuojant ir
gydant parezę po veršiavimosi.
Darbo uždaviniai:
1. Įvertinti sveikų karvių temperatūros kaitą po veršiavimosi.
2. Sveikų karvių kraujo biocheminių rodiklių kalcio, neorganinio fosforo bei bendrų baltymų
koncentracijos pokyčius pirmą, antrą, parą po apsiveršiavimo.
3. Įvertinti ir palyginti intraveninio preparato Nr.1 (mažiau turinčio kalcio: Žiūrėti 1 priedą) bei
pretarato Nr.2 (daugiau turinčio kalcio: Žiūrėti 1 priedą) gydomąjį efektyvumą pagal klinikinius požymius ir kraujo biocheminių rodiklių kalcio, neorganinio fosforo ir bendrų baltymų koncentracijas bei temperatūros raidą.
8
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Kalcio biologinė reikšmė ir apykaita veršiavimosi metu bei laktacijos pradžioje
Kalcis žinduolių organizme dalyvauja daugelyje biologinių procesų-krešant kraujui, aktyvinant fermentus, vykstant raumenų susitraukimo reakcijai, nervų sistemos veikloje perduodant nervinį impulsą (2). Kalcis įeina į kaulų sudėtį. Organizme esančio kalcio nustatoma net 98 proc. kauluose, o likusi dalis-ląstelėse ir tarpląsteliniame skystyje. Šio mikroelemento ląstelėse yra tik 0,0001 mmol/l. Karvės sveriančios 600kg organizme yra apie 7kg kalcio. Iš visų 7kg tik 3g kalcio nustatoma kraujyje, o tarpląsteliniame skystyje 8-9g.Kaulų kanalėliuose esančiame skystyje dar būna 6-15 g kalcio. Nuo rūgščių ir šarmų balanso priklauso organizmo skysčiuose esantis kalcio kiekis. Apie pusė kraujyje esančio kalcio yra jonizuota-biologiškai aktyvi forma. Kita kraujyje esanti kalcio dalis yra chemiškai susijungusi su kraujo baltymais netirpia forma. Kompleksus su anijonais sudaro labai maži kalcio kiekiai-fosfatais, bikarbonatais, citratais. Ląstelių pralaidumą kalio ir natrio jonams reguliuoja kalcio jonai (3). Organizme vystosi traukuliai kuomet kalcio koncentracija tarpląsteliniame skystyje pakyla,o ląstelių dirglumo slenkstis mažėja. Raumenų skaidulų ląstelėse kalcis jungiasi su troponinu ir aktyvina aktino sąveiką su miozinu. Kalcio koncentracijai stipriai sumažėjus kraujyje, pranyksta raumenų tonusas. Didelio produktyvumo melžiamoms karvėms kalcio kiekio sumažėjimas kraujyje neigiamai veikia virškinamojo trakto, pieno liaukos bei spenio sfinkterių lygiųjų raumenų susitraukimą. Nustatyta, kad kalcio jonai svarbūs imuninių ląstelių funkcijoms. Sutrinka periferinių kraujo mononuklearinių ląstelių (PMBC) aktyvinimas hipokalcemija sergančioms karvėms. Taip pat, kalcio kiekio svyravimai turi įtakos kasos Langerhanso salelių veiklai: esant hipokalcemijai, nustatomi mažesni insulino ir didesni gliukozės kiekiai kraujyje (4). Autoriai nurodo skirtingus kalcio kiekius karvių kraujo serume esant įvairioms veršingumo ir laktacijos stadijoms: užtrūkusioms - 2,2–2,8 mmol/l, šviežiapienėms - 2,0–2,8 mmol/l, viduryje laktacijos - 2,2–2,9 mmol/l (5,6). Visų žinduolių organizmuose kalcio homeostazę reguliuoja trys hormonai ( parathormonas – PTH, 1,25 dihidroksikalciferolis – 1,25-(OH)2D ir kalcitoninas ), reaguojantis į kalcio koncentraciją kraujo serume. Esant hipokalcemijai suintensyvėja PTH ir 1,25-(OH)2D sekrecija, todėl padidėja kalcio patekimas į ekstraceliulinį skystį. Hiperkalcemijos metu iš skydliaukės išskiriamas kalcitoninas, jis lėtina kalcio patekimą į skysčius ir didina kalcio atsargas kauluose. Plazmoje sumažėjęs kalcio kiekis skatina prieskydinę liauką išskirti PTH. PTH kelių minučių intervale padidina kalcio rezorbciją iš glomerulių filtrato inkstuose. Esant nežymiam sutrikimui plazmoje, kalcio kiekiui susinormalizavus, PTH sekrecija sugrįžta prie normalios koncentracijos. Jei organizmo skysčiuose yra dideli kalcio9
nuostoliai, PTH sekrecija stimuliuoja kalcio atsargų rezorbciją iš kaulų. Kauluose kalcis yra dviejų būsenų: didžioji dalis kalcio yra kalcio hidrofosfato (CaHPO4) pavidalu ir įeina į kaulų kolageno sudėtį. Tirpus kalcis kaulų skystyje nuo tarpląstelinio skysčio yra atskiras antkaulio ląstelėms – vienos jų yra osteoklastai ir jų prekursoriai. Iš hemopoetinių ląstelių kamieno kilę osteoklastai pasižymi kraujyje cirkuliuojančių monocitų bei audinių makrofagų charakteristikomis. Osteoklastai susiformuoja iš kraujyje cirkuliuojančių mononuklearinių ląstelių, kurios susikaupia ant kaulinio paviršiaus, čia diferencijuojasi ir virsta kelių formų ląstelėmis (7) .Paprastai karvės kalcį įsisavima dviem būdais: aktyvaus transportavimo metu per žarnyno epitelį ir pasyviuoju būdu tarp žarnyno epitelinių ląstelių. Pasyvusis transportavimas vyksta difuzijos būdu pagal koncentracijos gradientą. Pasyvioji difuzija prasideda kuomet žarnų spindyje jonizuoto kalcio koncentracija viršija 1mM Nemsto ekvivalentus (8). Duodant kalcio preparatus oraliniu būdu padidinama kalcio koncentraciją žarnyno spindyje ir palaiko kalcio transportavimą pasyviuoju būdu tarpląsteliniame skystyje (8). Kalcį įsisavinant pasyviuoju būdu jis yra laisvas ir nestimuliuoja 1,25-dihidroksivitamino D. Adsorbuojamojo laisvo kalcio kiekis didėja procorcingai didėjant kalcio koncentracijai žarnyno spindyje (9). Pasyviuoju būdu adsorbuojama didžioji kalcio dalis gaunama su pašaru (10). Kitas kalcio jonų patekimo į organizmą būdas yra
aktyvus kalcio transportavimas per pačias ląsteles. Aktyviai adsorbcijai reikalingas vitaminas D ir šis būdas nesąlygojamas koncentracijos gradiento. Transportą per ląstelę palengvina kalcį surišantis proteinas. Jo aktyvumas priklauso nuo vitamino D ir kalcio-magnio- ATF pompos (10). Vitamino D aktyvavimas jo hidroksilinimu prasideda kepenyse, o galutinai jis aktyvinamas inkstuose. Aktyvavimo fermento hidroksilazės koncentraciją reguliuoja PTH, kuriam turi įtakos kalcio koncentracija kraujyje. Žema kalcio koncentracija kraujyje, per PTH ir hidroksilazę aktyvuoja vitaminą D. Veršingumas skatina kalcio poreikį, todėl kraujyje padidėja PTH ir dihidrokalciferolio koncentracijos (11). Kai pašaruose stinga kalcio, paraskydinė liauka daugiau išskiria PTH, iš audinių demobilizuojamas DHKF. Padidėjęs PTH ir DHKF mobilizuoja osteoklastus. Tokiu būdu organizmas operatyviai aprūpinamas kalciu (12). Daugelis karvių turi neigiamą kalcio balansą, kadangi jo poreikis didesnis už pasiūlą (13). Užtrūkinimo periodu aktyvus kalcio homeostazės mechanizmas dalinai neaktyvus, todėl dauguma karvių negali operatyviai reaguoti į kalcio poreikį (14). Norint, kad vyktų absorbcija iš žarnų, prieš 24 valandas, o iš kaulų prieš 48 valandas turi padidėti PTH ir DHKF koncentracija kraujo serume (14).
10
1.1.1. Kalcio pasišalinimas iš organizmo
Kalcis iš organizmo pasišalina keliais būdais ir etapais. Dalis kalcio pasišalina su išmatomis. Net ir minimalius kalcio kiekius su pašaru gaunantys gyvuliai dalį jo pašalina, nes šio makroelemento yra virškinimo sulčių, tulžies sudėtyje (3).Inkstų glomerulose perfiltruoto kalcio su šlapimu išsiskiria tik iki 1 proc., o 99proc. kalcio reabsorbuojama atgal į kraujo plazmą inkstų distaliniuose ir proksimaliniuose kanalėliuose. Reabsorbcija, proksimaliniuose inkstų kanalėliuose, vyksta su natrio jonais, o distaliniuose - aktyvaus transporto būdu.Kalcio reabsobciją inkstų distaliniuose kanalėliuose skatina PTH. Esant lėtinei hiperkalcemijai gali susidaryti inkstų akmenys, nes šalinami dideli kalcio kiekiai. Helne kilpoje ir proksimaliniuose inkstų kanalėliuose absorbuojama apie 90 proc kalcio. Distaliniuose vingiuotose kanalėliuose vyksta galutinė kalcio absorbcija. 1,25-(OH)2D ir PTH yra pagrindiniai hormonai dalyvaujantys kalcio reabsorbcijoje inkstuose (15). Reikiamo kalcio kiekio rezorbcija tiesiogiai priklauso nuo to, kiek kalcio yra pašare ir nuo žarnų pajėgumo jį rezorbuoti. Augaluose yra 1/3-1/5 kalcio,kurie susijungę su oksalatais, o tokių junginių atrajotojai pasisavinti negali. Iš liucernos siloso galvijai gali pasisavinti tik apie 30 proc. Ca, o iš pašarinių mineralinių priedų absorbuoti iki 70 proc.(3).
1.2. Melžiamų karvių fosforo biologinė reikšme ir apykaita veršiavimosi metu ir po
veršelio atvedimo
Fosforas - makroelementas, kurio ypač daug yra kauluose ir dantyse. Fosforas įeina į fosfolipidų, fosfoproteinų, nukleino rūgščių ir energiją kumuliuojančių molekulių, tokių kaip ATP, sudėtį. Fosfolipidai yra ląstelių membranų sudedamoji dalis. Fosforo, kaip ir kalcio, iš visų organizmo mineralų, yra sukaupiami didžiausi kiekiai. Fosfatai, įeinantys į buferinės sistemos komponentų sudėtį, palaiko šarmų ir rūgščių balansą organizme. Apie 85% fosforo yra kauluose ir dantyse, apie 10 % cirkuliuoja kraujyje (16). Ląstelėse fosforas įeina į organinių junginių sudėtį, o organizmo skysčiuose cirkuliuoja neorganiniai fosforo junginiai. Anabolinėse ir katabolinėse reakcijose dalyvauja neorganinis fosforas. Jis įeidamas į biologinių membranų sudėtį užtikrina jų selektyvinį pralaidumą. Ląstelėse fosfatai būna nukleino rūgščių, proteinų sudėtyje. Neorganinio fosforo normos užsienio literatūroje svyruoja tarp 1.81-2.1 mmol/L ir 1.4-2.5 mmol/L (16). Lietuvių autoriai nurodo kitokius skaičius 1,55±0,53 mmol/l (6). Neorganinių fosfatų kiekis kraujo serume per dieną gali keistis iki 50 proc. (17). 500 kg sveriančios karvės kraujo serume yra 1-2 g neorganinio fosforo, dar 4-7 g jo yra tarpląsteliniame skystyje. Ląstelinio fosforo koncentracija siekia 25 mmol/1, bendras ląstelinio fosforo kiekis yra apie 155 g, o iš jų eritrocituose yra 5-6 g. Organizme, vykstant apykaitai, cirkuliuojantis
11
fosforas patenka ir kaupiasi kauluose. Daug jo sunaudojama augant raumenų masei. Fosforas iš organizmo pašalinamas per pieną, šlapimą ir išmatas. Patekimo į organizmą būdai yra du – su pašaru arba yra rezorbuojamas iš kaulų (18). Iš poausinių seilių liaukų atrajotojai išskiria neorganinį fosforą (Pn) kartu su seilėmis, kuris vėliau yra rezorbuojamas iš plonųjų žarnų. Tokiu būdu dalis neorganinio fosforo dalyvauja tame pačiame cikle. Didžiajame prieskrandyje Pn mažina mikroorganizmų gaminamų lakiųjų riebiųjų rūgščių dirginantį poveikį, taip pat tiems patiems mikrobams yra labai svarbus maisto šaltinis. Galvijai per parą vidutiniškai gali išskirti 30-50 litrų seilių, kurių sudėtyje nustatoma 16-40 mmol/l ortofosfato. Atrajotojų poausinės seilių liaukos ląstelės sugeba koncentruoti iš kraujo plazmos gaunamą Pn (16). Fosforas yra antroje vietoje kaip svarbiausias kaulų mineralinis komponentas. Pirmas pagal kiekį ir sudėtį kaulo struktūroje užima kalcis. Vaisius, vėlyvojo veršingumo stadijoje, iš karvės rezervų per dieną gali pasiimti iki 10g fosforo skeleto vystymuisi. Salivacijai karvė sunaudoja 30-90 g fosforo, kuris paimamas iš tarpląstelinio skysčio. Fosfatų sekrecijai per seiles įtakos turi atrajojimo laikas ir parathormono kiekis. Seilių sekreciją ir fosfatų išsiskyrimą stimuliuoja PTH, kurio dėka fosfatų koncentracija seilėse gali padidėti 2-3 kartus. Didžiojo prieskrandžio pastovų ph palaiko seilėse esantys fosfatai, kurie taip pat aprūpina prieskrandžio mikroorganizmus legvai pasisavinamu fosforu, kuris yra būtinas celiuliozei skaidyti. Didžioji dalis su seilėmis išsiskyrusio fosforo reabsorbuojama žarnose, tačiau net ir suėdus mažai fosforo turinčio pašaro su išmatomis fosforo pasišalins apie 5 g per dieną, o su šlapimu 2-12 g per dieną. 500 kg sveriančios karvės kauluose yra 4 kg fosforo. Ardydami kaulinį audinį, osteoklastai, dalį jo gali grąžinti atgal į kraują (3). Neorganinio fosforo kiekis atrajotojų kraujyje nepriklauso vien tik nuo inkstų funkcijos. Visiškai skirtingai nei monogastrinių gyvūnų tarpe. Atrajotojų seilių liaukos ir plonosios žarnos taip pat dalyvauja neorganinio fosforo apykaitoje (19). Prieskrandyje esantys mikrobai fosforo rūgštį gali suvirškinti taip, kad didžioji dalis (35-40 proc.) augaluose esančio fosforo rezorbuojama. Pasyviojo transporto būdu dalis Pn rezorbuojama prieskrandžiuose. Plonosiuose žarnuose aktyvaus transporto būdu Pn rezorbuojamas, kur dalyvauja 1,25-dihidroksivitaminas D (16). Fosforo rezorbcija žarnose gali būti reguliuojama. Trūkstant kraujyje fosforo, inkstai pradeda gaminti 1,25-dihidroksivitaminą D. Fosforo trūkumas tiesiogiai stimuliuoja vitamino D sekreciją. Plazmoje esančio fosforo koncentracija dažniausiai gerai koreliuoja su jo rezorbcija iš pašaro. Per didelis rezorbuojamo fosforo kiekis išskiriamas su seilėmis ir šlapimu (3). Įrodyta, kad nepriklausomai nuo kalcio kiekio kraujo serume, vitaminas D skatina Pn rezorbciją. Kraujyje sumažėjus kalciui, padidėja PTH sekrecija, kuri priverčia šalintis fosforą su sielėmis ir šlapimu ir tai gali būti kenksminga fosforo apykaitai. Esant hipokalcemijai dėl išvardintų priežasčių dažniausiai pasireiškia ir hipofosfatemija. Fosforo kiekį PTH
12
gali padidinti tik tada, kai iš kaulų rezorbuojami fosfatai, o inkstuose aktyvuojamas 1,25- dihidroksivitaminas D, kuris grąžina fosforą iš pirminio šlapimo į kraujotaką, bet PTH išskiriamas esant hipokalcemijai, o ne hipofosfatemijai (3). Fosforo rezorbciją slopina hiperkalcemija. Norint galvijo organizmą papildyti neorganiniu fosforu rekomenduojama racioną papildyti įvairiomis mineralinėmis druskomis : natrio tripolifosfatą diamonio fosfatą, mononatrio fosfatą, amonio fosfatą ir diamonio fosfatą. Šių mineralinių medžiagų įsisavinamumas virškinamajame trakte siekia 95-100 proc. (19). Neorganinis fosforas gerai įsisavinamas iš kaulų miltų, žuvų taukų, sojos pupelių. 50- 70 proc. pašaruose esančio fosforo yra fitatų pavidalu. Dėl žarnose esančio mažo fitazės kiekio monogastriniai gyvūnai tokį fosforo junginį sunkiai virškina, o galvijų prieskrandžių mikroorganizmai hidrolizuoja fitatus, todėl tokie augalų junginiai įsisavinami 95 proc. (19). Lėtine hipofosfatemija suserga galvijai, kurių racione yra labai mažai fosforo. Sergančio galvijo kraujo serume nustatoma 0,6-1,1 mmol/1 neorganinio fosforo koncentracija. Fosfatų daug sunaudojama augant vaisiui, todėl veršingumo pabaigoje fosforo koncentracija karvės kraujo plazmoje labai sumažėja. Sergančioms karvėms kraujo plazmoje nustatoma mažiau nei 0,3 mmol/1 fosforo, kliniškai pasireiškia laižligė, nustatoma hipokalcemija, hipomagnemija ir kai kuriais atvejais net hipoglikemija, gyvuliai guli, nebeatsikelia (3). Karvės po apsiveršiavimo krekenų sintezei sunaudoja didelį fosforo kiekį iš kraujo ir tarpląstelinio skysčio. Fosfatų kiekis kraujo plazmoje staigiai sumažėja, dėl padidėjusio neorganinio fosforo kiekio pieno liaukoje. Gyvulio organizmas pradeda reaguoti ir į sumažėjusį kalcio kiekį kraujyje (20). Prieskydinė liauka išskiria didesnį PTH kiekį hipokalcemijos metu. Dėl padidėjusio PTH išsiskyrimo su šlapimu ir seilėmis pasišalina fosfatai. Neorganinio fosforo homeostazę apsunkina padidėjęs kortizolio kiekis kraujyje. Laikotarpyje po apsiveršiavimo visoms melžiamoms karvėms nustatomas nežymus Pn sumažėjimas, o pareze po apsiveršiavimo sergančių karvių kraujo plazmoje neorganinio fosforo randama tik 0,3-0,6 mmol/1. Greitai fosforo kiekis kraujyje atstatomas gydant intraveniniais kalcio preparatais. Suleidus vaistus,greitai pakeliamas kalcio kiekis kraujyje, o pakėlus kalcio koncentracija, sumažėja PTH ir fosforo mažiau pasišalina per seiles ir šlapimą. Taip pat hipokalcemijos atveju, skatinant intensyvesnę fosfatų rezorbciją iš virškinimo trakto, padidėja 1,25-dihidroksikalciferolio koncentracija. . Ne visiems gyvuliams, net ir po intraveninių kalcio preparatų injekcijų, fosforo koncentracija pasiekia normos ribas, nors kalcio kiekis normalizuojasi. Liga prasideda tipiškais parezės po veršelio atvedimo simptomais, bet po gydymo kurso gyvulys nesikelia, nors apetitas ir sąmonė atsistato. Ši liga vadinama gulinčios karvės sindromu (angl. - downer cow
sindrom) (19). Toks sindromas yra skirstomas į tris kategorijas: (1) Suleidžiant kalcio druskų į
13
trauminių skeleto raumenų ir nervų problemų ir (3) gyvuliai, kurie nesikelia dėl sisteminių ligų, susijusių su toksiniais, metaboliniais, neurologiniais ar virškinimo sutrikimais. Gulinčios karvės sindromo etiologija nėra tiksliai nustatyta, tačiau tai glaudžiai susiją su pareze po veršelio atvedimo pasireiškimu,kurios metu pasireiškia skeleto raumenų nekrozė ir raumenų paralyžius. Net 3,8-28 proc. karvių, suserga gulinčios karvės sindromu, kurios prieš tai sirgo pogimdyvine pareze. 20-67 proc. liga baigiasi gyvulio gaišimu arba priverstiniu skerdimu. Jei fosforo kiekis kraujo serume,karvių sirgusių pogimdyvine pareze, yra mažesnis nei 0,9 mmol/l, rizika susirgti gulinčios karvės sindromu padidėja 12 kartų, palyginti su karvėmis, kurių fosforo kiekis kraujyje didesnis nei 0,9 mmol/1. Įrodyta, kad jei karvės, sergančios pogimdyvine pareze, kraujo serume kalcio yra daugiau nei 1,7 mmol/l, rizika, kad karvė susirgs gulinčios karvės sindromu, bus 14 kartų didesnė nei tų, kurių kalcio kiekis kraujo serume yra mažesnis nei 1,7 mmol/1. Biocheminiai rodikliai ir amžius statistiškai neturi didelės įtakos. Gulinčios karvės sindromas nepasireikš (21).
1.3. Kraujo baltymų funkcijos ir reikšmė laktuojančioms ir veršingoms karvėms
Kraujo plazmą sudaro 90-92 proc. vandens ir 8-10 proc. sausų medžiagų.Sausų medžiagų didžiausią dalį sudaro baltymai (6-8 proc.) ir nedidelę dalį mineralinės druskos,gliukozė. Baltymų kiekis ir sudėtis kraujo plazmoje yra mažai kintanti. Plazmos baltymai padeda palaikyti pastovų cirkuliuojančio kraujo tūrį ir reguliuoja skysčių migraciją per kraujagyslių sieneles. Santykinai sumažėjus kraujo plazmos tūriui, sumažėja inkstų kraujotaka, tai skatina renino-angiotenzino-aldosterono sistemą, atkuriančią kraujo tūrį. Tačiau, trūkstant albumino, kuris turi sulaikyti natrį, kitus katijonus ir vandenį, vanduo plinta tarpląsteliniu tarpu, didindamas pabrinkimą. Taip pat plazmos baltymai sudaro nedidelę organizmo baltymų atsargą, bei padeda palaikyti pastovų kraujo pH, kaip amfoteriniai junginiai. Kraujo plazmoje yra kelios dešimtys baltymų, kurie skirstomi į dvi pagrindines grupes: albuminus ir globulinus (22). Šių baltymų kiekio santykis vadinamas baltymų koeficientu. Nuo šio santykio priklauso eritrocitų nusėdimo greitis. Kraujo plazmos atskiri komponentai vadinami baltymų frakcijomis. Atskiros baltymų frakcijos nustatomos elektroforezės metodu. Baltymų frakcijos pakinta veršingumo, laktacijos metu bei karvėms sergant pogimdyvine pareze. Albuminai sintezuojami kepenyse. Jie yra mažos molekulinės masės ir atlieka plastinę funkciją, transportuoja riebiąsias rūgšis, tulžies pigmentus, reguliuoja kalcio jonų koncentraciją. Būdami hidrogeniški, reguliuoja kraujo plazmos tūrį ir skysčių pusiausvyrą tarp audinių, nes nuo jų priklauso apie 80 proc. plazmos osmosinio slėgio. (23). Globulinus gamina taip pat kepenys, kaulų čiulpai, blužnis ir limfiniai mazgai. Fibrinogenas, dalyvaujantis kraujo krešėjime, taip pat priskiriamas globulinams. Bendrų baltymų14
(albumino ir globulino) normos karvių organizme užsienio autorių žymimos 6,7-7,5 g/DL (24). Bendrieji kraujo baltymai netiesiogiai parodo organizmo rezistentiškumą. Yra ryšys tarp organizmo atsparumo, mitybos bei sveikatos būklės. Kraujo serumo bendrieji baltymai koreliuoja su Ig G koncentracija kraujo serume (25) .Palyginus bendrųjų baltymų kiekį kraujo serume tarp laktuojančių ir užtrūkusių karvių, nustatyta, kad 0,28 proc. bendrųjų baltymų yra mažiau užtrūkusiuose karvėse (26) Tai paaiškinama, kad laktacijos metu sunaudojama didesni mineralinių medžiagų ir baltymų kiekis pieno sintezei. Nustatyta, kad likus trims savaitėms iki apsiveršiavimo ir trys savaitės po atvedimo gyvuliui yra pavojingiausios dėl infekcinių ligų,medžiagų apykaitos sutrikimų: pogimdyvinės parezės, ketozės, šliužo dislokacijos, nuovalų neatsidalinimo (27). Dažniausiai tai pasireiškia, dėl neigiamo energijos, baltymų bei mineralinių medžiagų balanso (28).Bendrieji baltymai parodo visą suma kraujo serume esančių baltymų. Bendrų baltymų nustatymas kraujo serume, gali pagelbėti diagnozuojant inkstų, kepenų ligas, mitybos trūkumus. Įrodyta, kad bendrųjų baltymų kiekis yra mažesnis apsiveršiavusių karvių kraujyje (29).
1.4. Hipokalcemijos etiologija ir simptomai
Karvių laktacijos pradžioje iš organizmo kasdien paimama apie 20-30 g kalcio pieno gamybai, nes krekenų litre yra 1,7-2,3 g kalcio, piene - 1,1 g (3). Prasidėjus krekenų sintezei išauga kitų maisto medžiagų ir energijos poreikis. Veršingumo pabaigoje karvė vaisiaus vystymuisi kasdieną sunaudoja apie 0,82 Mcal energijos, 117 g baltymų, 10,3 g kalcio, 5,4 g fosforo ir 0,2 g magnio. Kad būtų pagaminta 10 kg krekenų pagaminti,išvardintų maisto medžiagų kiekis, šių maisto medžiagų poreikis išauga iki 11 Mcal energijos, 140 g baltymų, 23 g kalcio, 9 g fosforo ir 1 g magnio (3). Likus 1-2 paroms iki veršiavimosi kraujotaka pieno liaukoje stipriai suintensyvėja. Dėl šios priežasties sunaudojama žymiai daugiau deguonies, pradeda kauptis acetatas ir gliukozė, kurie reikalingi laktozės ir pieno riebalų sintezei. Visą parą po veršelio atvedimo šie pokyčiai tešmenyje nuolat intensyvėja. Suintensyvėjusi kraujotaka turi įtakos ir dideliam mineralinių medžiagų kiekiui patekti į krekenas. Kad išvengtų kalcio sumažėjimo kraujyje, kur jis atlieka daugybę gyvybiškai svarbių funkcijų, organizmas turi kompensuoti kalcio netekimą su pienu, pasisavindamas jį iš kaulų arba absorbuodamas iš virškinamojo trakto. Šiuo laikotarpiu, palaikant normalų kalcio kiekį, pažeidžiami kaulai (laktacinės osteoporozės metu iš kaulų paimama 9-13 proc. viso kalcio, kuris vėliau atsinaujina) . Sumažėjus kalcio
kiekiui kraujyje PTH pradedamas gaminti, kadangi jis reguliuoja kaulų kalcio mobilizaciją. Inkstų kanalėliuose kalcio reabzorbciją padidina PTH. Hormonas 1,25-(OH)2D stimuliuoja žarnas, kad šios efektyviau rezorbuotų pašaro kalcį. 1,25-(OH)2D gaminamas inkstuose iš vitamino D veikiant PTH.
15
Gyvuliui nesugebant pakankamai pasisavinti kalcio iš kaulų ir pašaro bent tiek, kiek išskiria su pienu, susergama subklinikinė hipokalcemija ir pareze po veršelio atvedimo. Įrodyta, kad mažesnį PTH prisijungimą prie osteoblastuose esančių receptorių nulemia kalis (2). Metabolinę alkalozę sukelia pašare padidėjęs kalio kiekis. Parezės atvejų gerokai sumažėja, kada į pašarus prieš veršiavimąsi pridedama anijoninių druskų. Tyrimai in vitro parodė, kad stimuliuojant metabolinę alkalozę kauliniame audinyje mažėja kalcio rezorbcijos atsakas į PTH poveikį.Osteoblastinę kaulų sintezę stabdo metabolinė acidozė ir yra stimuliuojama osteoklastinė rezorbcija. Acidozės metu stipriai padidėja RNR, sintezuojančios nuo ciklooksigenazės priklausančio RANKL (RANKL - faktorius lemiantis osteoklastų diferenciaciją ir funkciją), kiekio (30). aktyvių osteoklastų kiekis kauluose mažėja gyvuliui senstant.Klinikine hipokalcemija po veršelio atvedimo pirmaveršės karvės suserga retai. Esant mažesniam kiekiui aktyvių osteoklastų vyksta mažesnis atsakas į PTH, ir mažiau mobilizuojama kalcio (31). PTH receptorių audiniuose senstant mažėja, todėl organizmas lėčiau sureaguoja į kalcio kiekio sumažėjimą kraujyje. Trečios ir vėlesnių laktacijų karvių žarnose mažėja kalcio pasisavinimo pajėgumai iš virškinimo trakto,nes mažėja 1,25- dihidroksivitaminui D jautrių ląstelių skaičius. Nustatomi didesni vitamino D ir PTH kiekiai pareze po veršelio atvedimo sergančių karvių kraujyje (15,32). Taip pat nustatyta, kad vyresnėms nei pirmos ir antros laktacijos karvėms veršiavimosi metu
išsiskiria daugiau estradiolio, kuris slopina kalcio rezorbciją kauluose. Įrodyta, kad estrogenai blokuoja osteoklastų pradinės diferencijacijos faktorius (RANKL) (33). Veršiavimosi metu kalcio
nepakankamumas gali išsivystyti ir todėl, kad besiveršiuojančios karvės organizmas absorbuoja mažiau maisto medžiagų, įskaitant ir mineralų iš virškinamojo trakto. Tai lemia pasikeitusi hormonų koncentracija: padidėja kortizolio koncentracija, progesterono kiekis sumažėja, o estrogenų kiekis išlieka aukštas. Produktyvios karvės negali suėsti pakankamai pašaro dėl blogai veikiančio virškinamojo trakto, kad patenkintų energijos, baltymų ir mineralinių medžiagų poreikius, reikalingus pieno sintezei (20). Sudėtingiausias pereinamasis periodas produktyvioms karvėms, kai jos padėtis
keičiasi iš veršingos nelaktuojančios karvės į neveršingą laktuojančią. Parezė po veršelio atvedimo, arba „pieno karštinė“ (angl. milk fever)- dažniausiai pasitaikanti ir geriausiai žinoma melžiamoms karvėms pasireiškianti liga dėl kalcio sumažėjmo (17). ). Šia liga dažniausiai karvės suserga
besiveršiuodamos arba tuojau po veršelio atvedimo. Klinikine pareze po veršelio atvedimo serga 6 proc. melžiamų karvių (34). Lietuvoje šios ligos sergamumas siekia 6 proc. ŽŪB ir 9,1 proc. ūkininkų karvių. Klinikine pogimdyvine pareze dažniausiai serga didelio produktyvumo, vyresnės nei 5 metų (nuo trečios laktacijos) karvės. Tai ūmi liga, pasireiškianti apatija, skeleto raumenų, liežuvio ir ryklės paralyžiumi, ragų, ausų ir galūnių atšalimu, seilėtekio padidėjimu bei subnormalia temperatūra
(36,2-16
37,4 °C) (35). Pagal klinikinius simptomus parezė po veršiavimosi skirstoma į tris stadijas. Pirmoji stadija dažiausiai praeina nepastebėta, nes trunka tik apie vieną valandą. Požymiai, pasireiškiantys šioje stadijoje, yra silpnumas, anoreksija, nervingumas, padidėjęs jautrumas, sutrikęs užpakalinės kūno dalies valdymas, svorio netekimas ir kalcio kiekis kraujo serume - 1,6- l,87mmol/l. Antroji stadija trunka nuo 1 iki 12 valandų. Sergantis gyvulys ištiesia kaklą arba suka galvą į šoną. Karvės tampa apsnūdusios, ausys šaltos, nosis sausa, sutrinka orientacija,jei dar gali judėti - pastebima sutrikusi koordinacija, ryškus raumenų virpėjimas ir traukuliai. Kūno temperatūra subnormali, širdies darbas padažnėjęs (100k/min), kalcio kiekis kraujo serume 1,02-1,65 mmol/l. Trečioji stadija laikoma, kai gyvulys nebegali stovėti, praranda sąmonę, pasireiškia koma. Širdies darbas sunkiai girdimas, tachikardija 120 k/min. kalcio kiekis kraujo serume - 0,87-1,42 mmol/l. Negydomi gyvuliai per kelias valandas nugaišta. Parezė po apsiveršiavimo pagal ligos eigą skirstoma į tris formas: ūmi, poūmė arba drebulys atipinė arba atspari. Ūmi ligos forma dažniausiai pasireiškia karvėms praėjus kelioms dienoms po veršelio atvedimo, kartais gali būti vėlyvoje laktacijoje arba užtrūkinimo periodu. Tipinė pogimdyvinė parezė lengvai pagydoma. Atipinės formos eiga taip pat ūmi, tačiau nėra arba yra labai mažas atsakas į gydymą. Karvė išlieka sąmoninga, ėda, duoda pieno, bet negali atsikelti. Ji šliaužioja ant sulenktų čiurnų, pasireiškia užpakalinių kojų paralyžius. Ligą gali komplikuoti didžiųjų raumenų arba raumenų grupių plyšimai, kaulų lūžiai, klubo sąnario išnirimas. Karvei šliaužiojant arba bandant atsikelti plyšta raumenys,o sąnariai gali išnyrti. Poūmės ligos arba drebulio eiga: gyvulys neramus, susijaudinęs, trūkčioja ir dreba raumenys (17). Pasireiškus parezei po veršelio atvedimo tris kartus padidėja rizika susirgti šliužo dislokacija, nuovalų neatsidalinimu ir beveik 9 kartus klinikine ketoze bei mastitu (34). Subklinikinė hipokalcemija, kuri pasireiškia, kai 48 vai. po veršelio atvedimo kraujo
serume būna 1,37—2,00 mmol/1 Ca, preliminariai nustatoma 25,3 proc. pirmos laktacijos, 43,9 proc. antros laktacijos ir 57,8 proc. trečios laktacijos karvėms. Parezei po veršiavimosi būdingas staigus kalcio kiekio kraujo serume mažėjimas, kai prasideda intensyvi krekenų sintezė.
1.5. Hipokalcemijos gydymas ir prevencija
Naudojamos keturios parezės po veršelio atvedimo profilaktikos strategijos: Peroralinių kalcio tirpalų sudavimas prieš pat veršelio atvedimą ir po jo.
Užtrūkusių karvių šėrimas racionu, turinčiu mažiau nei 20 g/d kalcio
Vitamino D metabolitų ir jų analogų taikymas prieš veršiavimąsi.
Profilaktinės injekcijos prieš veršiavimasi ir po veršiavimosi.
17 Magnio kiekio stebėjimas užtrukimo metu.
BCS (angl. — body condition score, liet. - kūno būklės balas) kontrolė.
Angliavandenių įsisavinimo monitoringas užtrukimo metu.
Užtrūkimo periodo trumpinimas.
Melžimas prieš veršiavimąsi.
Ne visas išmelžimas esant ankstyvai laktacijai.
Šiai dienai labiausiai naudojamos trys hipokalcemijos prevencijos strategijos. Nustatyta, kad kalcio kiekis pašare neturi įtakos klinikinei hipokalcemijai, kai užtrūkusių karvių racione šio makroelemento kiekis būna didesnis nei 30 g/d. Praktinės reikšmės parezės po veršelio atvedimo prevencijai turi racionai, kuriuose kalcio kiekis prieš veršiavimąsi yra <20 g/d (31). Šis metodas paremtas tuo, kad tokį kiekį kalcio su pašaru gaunančios užtrūkusios karvės homeostazinis mechanizmas yra nuolat dirginamos ir aktyvinamos. Tvirtinama, kad užtrukusios 500 kg sveriančios karvės, gaunančios >33 g/d kalcio, visiškai apsirūpina šiuo mineralu pasyviojo transporto būdu iš virškinamojo trakto, o kalcio kiekį kraujyje atkuriantys mechanizmai lieka inaktyvinti, todėl, prasidėjus pieno sintezei, jie nesuspėja adaptuotis prie išaugusio šio makroelemento poreikio. Kalcio rezorbcija iš kaulų prasideda per 48 valandas dėl padidėjusio PTH kiekio kraujyje, kuris reaguoja į ilgalaikę hipokalcemija. Inkstuose PTH aktyvuoja 1,25(OH)2 vitaminą D, kuris per 24 val. paskatina kalcio rezorbcija iš virškinamojo trakto. Sergant pareze po veršiavimosi šie procesai vystosi žymiai lėčiau. Mokslininkai pripažįstą, kad teigiamą prevencinį poveikį parezei po veršelio atvedimo turi racionai, kuriuose yra 20 g kalcio per dieną. Tačiau sudaryti 20 g kalcio per dieną racioną labai sudėtinga. Rekomenduojama naudoti medžiagas, surišančias kalcį pašare į nevirškinamus junginius (8).
JAV plačiai naudojama hipokalcemijos profilaktikos strategija DCAB (angl.- decreased cation-anion balanc). Jos esmė - neutralizuoti kalio jonų poveikį ir mažinti organizmo skysčių pH užtrūkusios karvės organizme. Sudarinėjant užtrūkusių karvių racionus pagrindinis dėmesys kreipiamas į K kiekį pašare. Taip pat skaičiuojamas pašaro ((Na + K) ~ (C1 - S)) balansas. Įrodyta,kad prevencinės priemonės prieš parezę po veršelio atvedimo daug geriau veikia homeostatinius mechanizmus, kai katiojonų ir anijonų skirtumas būna neigiamas (anijonų daugiau nei katijonų). Anijoninių druskų pridėjimas į pašarus padeda tai pasiekti. Neigiamo DCAB sudarymas pašare leidžia nekreipti dėmesio į kalcio kiekį pašare (2). Anijoninėms druskoms naudojami magnio, kalcio ir amonio sulfatai bei magnio, kalcio ir amonio chloridai (4). Vykdant tokią hipokalcemijos profilaktikos priemonę, stebimas šlapimo pH. Užtrūkusių karvių šlapimo pH turėtų būti silpnai rūgštinis - 6,0-6,8. Kompensuota acidozė ir dar geresnis hipokalcemijos profilaktinis efektas pasiekiamas, kai šlapimo pH sumažinama iki 5,5—
18
6,2, ir tai rodo anijoninių druskų teigiamą poveikį (2). Pagrįsta nuomonė, kad norint sumažinti hipokalcemijos lygį, netaikant DCAB, reikia sumažinti K+
racione. Kalis blokuoja Mg rezorbciją virškinamajame trakte ir didina organizmo skysčių pH. Karvės ėda nenoriai anijonines druskas, todėl jos yra įmaišomos į pašarų mišinius — TMR (angl. - total mixed ration). Sulfatus ėda geriau, tačiau jie pasižymi silpnesniu rūgštiniu poveikiu, o chloridai stipriai rūgština organizmo skysčius, bet karvės juos labai nenoriai ėda. Veršingumo pabaigoje ir laktacijos pradžioje yra svarbu užtikrinti gerą gyvulio apetitą, o anijoninės druskos padaro pašarą dar mažiau patrauklų ir tai lemia sumažėjusį sausųjų medžiagų įsisavinimą (20).
Pradžioje peroraliniai kalcio preparatai buvo naudojami kaip gydymo priemonė vietoj intraveninių kalcio injekcijų. Vandenyje būdavo ištirpinama 50g grynos kalcio chlorido drusko ir sugirdoma per zondą. Vėliau pastebėta profilaktinis peroralinių kalcio tirpalų poveikis, duodant juos, kai kalcio koncentracija karvių kraujyje yra kritinė. Virškinamajame trakte vandeniniai kalcio chlorido tirpalai lengvai disocijuoja, todėl Ca2+ pasyviojo transporto keliu lengvai patenka į kraujo plazmą (36). Hipokalcemijos profilaktikai peroralinius kalcio tirpalus buvo pasiūlyta sugirdyti prieš pat apsiveršiavimą ir iš karto po veršiavimosi. Buvo naudojami vandeniniai CaCl2 tirpalai ir gelio pavidalu. Siekiant sumažinti aitrų kalcio chlorido skonį, buvo naudojami sojos aliejaus ir druskos ir sojos aliejaus. Tikėta, kad tokie mišiniai beveik tokie pat efektyvūs, kaip ir gelio pavidalo tirpalai. Tačiau buvo nustatyta, kad sojos aliejaus ir CaCl2 mišinys sunkiai absorbuojamas (37). Duodant CaCl2 kapsulėmis išvengiama nemalonaus skonio, išnyksta aspiracinės pneumonijos rizika. Tyrimai parodė, kad šis metodas efektyvus, kaip ir gelio naudojimas. Kalcio chlorido tirpalas gelio pavidalu sukelia šliužo ir didžiojo prieskrandžio gleivinės uždegimą, prieskrandžių ir stemplės gleivinių nekrozę, o aliejinis tirpalas sukelia tik lengvą gleivinių reakciją. Kadangi didžiajame prieskrandyje vykstant angliavandenių apykaitai pagaminama daug propiono rūgšties, kuri nedaro jokio neigiamo poveikio gleivinėms, nustatyta, kad kalcio propionatas yra geriausia peroralinė priemonė, galinti padidinti kalcio kiekį kraujyje, nesukeldama jokio ryškaus neigiamo poveikio. Nustatyta, kad vandeninis kalcio propionato druskos tirpalas ne mažiau veiksmingas didinant kalcio kiekį kraujyje, kaip ir kalcio chlorido gelis, tačiau ne toks veiksmingas, kaip vandeninis CaCl2 tirpalas (36). Hipokalcemija sergančių karvių gydymas intraveniniais kalcio tirpalais atstato ir palaiko kalcio kiekį kraujo serume, kol suveikia kalcio kiekį reguliuojantys mechanizmai.Tačiau galima naudoti ir peroralinius kalcio tirpalus, kurių sudėtyje yra 50g gryno Ca, vietoje intraveniniu tirpalų, jei kalcio trūkumas karvėms yra minimalus (<4g nuo bendro organizmo skysčiuose esančio kalcio kiekio). Tokio kiekio sudavimas (50 g Ca) 4 g padidina kalcio kiekį organizmo skysčiuose. Bet kada gyvulio organizmui trūksta nuo 10 g
19
iki 20 g kalcio, peroraliniai kalcio preparatai mažai veiksmingi ir tada būtina taikyti intraveninį gydymą kalcio preparatais. Taip pat yra didelė tikimybė, kad parezė po veršelio atvedimo atsinaujins, todėl naivu tikėtis, kad peroraliniai kalcio preparatai leistų visai išvengti parezės atvejų, bet nuo pasikartojimo gydymas kalciu per os gali būti efektyvus. Siekiant išvengti sunkios metabolinės acidozės, kalcio chlorido kiekis per parą neturėtų perkopti 288g (120g grynojo kalcio). Atliekant eksperimentus, nustatyta, kad CaCl2 gelis yra mažiau veiksmingesnis nei CaCl2 tirpalas , tačiau dėl aspiracinės pneumonijos rizikos yra komplikuojamas jų naudojimas. Duodant didesnius kalcio kiekius stengiantis išvengti metabolinės acidozės, reikia tirti kalcio propionato gelio arba kalcio propionato ir CaCl2 mišinio profilaktinį terapinį efektą (36). Norint apsaugoti melžiamas karves nuo klinikinės ir subklinikinės hipokalcemijos pradžioje reikia tinkamai šerti užtrūkusias karves ir tada užteks peroraliniai suduoti CaCl2. Nustatyta, kad tirpalo pavidalo CaCl2 rezorbuojasi geriau nei pastos bei didesnės koncentracijos tirpalai rezorbuojami efektyviau, nei labiau praskiesti. Kalcio propionatas, veikia ilgiau už CaCl2, bet lėčiau padidina kalcio koncentraciją kraujyje, nei CaCl2 . Kalcio karbonato tirpalai visai neefektyvūs. Tiesiai į šliužą sudavus CaCl2, kalcio koncentracija padidėja labiau ir greičiau, nei preparatus pilant į prieskrandį (3).
Likusios hipokalcemijos prevencinės priemonės šiuo metu rečiau taikomos. Įvairiose valstybėse naudojamas vitaminas D ir jo metabolitai parezės po veršelio atvedimo profilaktikai, nes tai lengviausia pritaikyti ūkio sąlygomis. Vitamino D preparatai parenteraliai suleidžiami 2-8 d. iki veršiavimosi. Norint gauti profilaktinį efektą taikant šį metodą reikia didelių, beveik toksinių šio vitamino dozių. Apsinuodijimo atveju pasireiškia stipri tachikardija, šlubavimas, anoreksija, dispnėja ir stipri kardiovaskuliarinė kalcifikacija. Taip pat, panaudojus vitamino D preparatų nesigamina endogeninės jo formos, o dėl to karvėms padidėja rizika susirgti klinikine hipokalcemija 10-14 d. po apsiveršiavimo. Kai kuriose bandose nustatyta stipri teigiama korealiacija tarp pogimdyvinės parezės ir lėtinės hipomagnemijos. Tokiose bandose po apsiveršiavimo sergamumas pareze po veršelio atvedimo siekė 80-90 proc. Subklinikine hipomagnemija sergančių karvių organizme blogiau mobilizuojamas kalcis, o lėtinės hipomagnemijos atveju pastebimas stiprus neigiamas poveikis kalcio homeostazei. Dėl šių priežasčių užtrūkusių karvių racionus rekomenduojama sudaryti taip, kad juose būtų 0,16 proc. magnio nuo bendro sausųjų medžiagų kiekio. Padidinus magnio koncentraciją tokiuose racionuose ryškaus teigiamo efekto hipokalcemijai nepastebėta (10). Mg rezorbciją galvijų virškinamajame trakte blokuoja padidintas K+ kiekis pašare . parezės po veršelio atvedimo prevencijai, bet ir padeda sumažinti kitų su veršiavimusi susijusių ligų pasireiškimą. Nustatyta, kad nutukusios karvės dažniau serga pareze po veršelio atvedimo ir kitomis ligomis po veršiavimosi (38). Karvės, kurių būklės balas (KKB) (BCS -
20
angl. body condition score) > 4, laikomos nutukusiomis ir tokių karvių po veršiavimosi rizika sirgti pareze 3,3 kartus didesnė nei žemesnį balą turinčių karvių . Daroma išvada, kad nutukusios karvės suserga dažniau, nes tokie gyvuliai kritiniu momentu praranda apetitą dėl per didelės endogeninės riebalų mobilizacijos ir kepenų riebalinės infiltracijos (39). Viską apibendrinus,galima teigti,kad pagrindinės šios profilaktinės priemonės tikslas būtų neperšerti karvių vėlyvosios laktacijos ir užtrukimo periodu. Dar viena parezės po apsiveršiavimosi profilaktikos strategija, glaudžiai susijusi su anksčiau minėta BCS kontrole - tai angliavandenių kiekio pašare kontrolė. Per didelis angliavandenių kiekis pašare skatina nutukimą, tai didina medžiagų apykaitos ligų riziką (31). Trumpinant užtrukinimo periodą iki 4 savaičių galima sumažinti hipokalcemijos lygį veršiavimosi metu , tačiau stipriai sumažės primilžiai sekančioje laktacijoje. Vadovaujantis šios literatūros duomenimis, veršiavimosi laikotarpis yra svarbiausias medžiagų apykaitos sutrikimų atžvilgiu. Tinkamai laikant, šeriant ir taikant profilaktines priemones minėtu periodu galima labai pagerinti, reprodukciją, bandos produktyvumą padidinti pieno primilžį, išvengti nuostolių, susijusių su medžiagų apykaitos ir infekcinėmis ligomis, sumažinti darbuotojų krūvius. Šiuo laikotarpiu mineralinių medžiagų apykaitos sutrikimai glaudžiai susiję su energijos apykaitos ligomis, o pastarosios smarkiai veikia lytinį ciklą.
21
2. TYRIMO METODIKA
Moksliniai tyrimai atlikti laikantis 2012 m. spalio 3 d. Nr. XI-2271 “Lietuvos Respublikos gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymo pakeitimo įstatymas” Nr. 8-500 („Valstybės žinios, 2012-10-20, Nr. 122-6126) ir Lietuvos Respublikos Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus įsakymu „Dėl Gyvūnų, skirtų eksperimentiniams ir kitiems mokslo tikslams, laikymo, priežiūros ir naudojimo reikalavimų patvirtinimo” 2008 m. gruodžio 18 d. Nr. B1-639 ( paskelbta Valstybės žinios, 2009-01-22, Nr. 8-287)
2.1. Tyrimo objektas ir vieta
Tyrimas atliktas Prienų rajone, 2014-2016 metų laikotarpyje. Kraujo tyrimo mėginiai buvo imami iš X ūkio. Gyvulių grupės buvo suskirstytos į tris grupes po 10 karvių: 1) Kontrolinė grupė, 2) Karvės su klinikiniais parezės požymiais (1gr.) ( gydymui naudojant CALCIO PH. Žr.1 priedą), 3) Karvės su klinikiniais parezės požymiais po apsiveršiavimo (2gr.) ( gydymui naudojant
CALCIUM-BOROGLUCONAT Žr.1 priedą).
2.2. Parezės po apsiveršiavimo klinikinė diagnozė
Diagnozuojama pagal šiuos klinikinius simptomus: Nukritusi kūno temperatūra,
Negali atsistoti, guli, S formos kaklo išlinkimas,
Sunkiai išsilaiko ant kojų, sternalinė (krūtinės ) stovėjimo padėtis,
Apatiškumas,
Anoreksija,
Virškinamojo trakto stazė,
Nesituština,
Sausas snukis,
Šaltos galūnės
Susilpnėjęs širdies tonas,
22
2.3. Vaistų aplikacija
Vaistai suleidžiami į jungo veną naudojant specialias vienkartines intravenines sistemas. Suleidžiami diagnozavus klinikinę parezę po apsiveršiavimo pašildanat vaistus šiltame vandenyje iki kūno temperatūros. Esant ligos pasikartojimui vaistai leidžiami antrą kartą.
2.4. Mėginių ėmimas
Kraujas biocheminiams tyrimams imtas iš jungo venos naudojant vienkartinius vakuuminius mėgintuvėlius be antikoagulianto. Atskirai kiekvienam atvejui buvo naudojami naujos adatos ir mėgintuvėliai. Nusistovėjęs kraujo serumas buvo šaldomas ir saugojamas šaldytuve ir gabenamas į UAB „Jurgaveta“ kliniką Prienuose.
2.5. Temperatūros matavimas
Kūno temperatūra matuojama termometrą įvedus į tiesiają žarną ir laikoma kol užfiksuos. Matuojama elektiriniu „Josera“ termometru.
2.6. Biocheminiai kraujo rodikliai
Biocheminiai tyrimai atlikti UAB “Jurgaveta” klinikoje naudojant SPOTCHEM-EZ – biocheminių tyrimų analizatorių. Buvo nustatyta kalcio, neorganinio fosforo ir bendrų baltymų kiekis kraujo serume.
2.7. Mėginių ėmimo dažnumas
Kraujo tyrimai imami du kartus. Pirmą kartą mėginiai imti diagnozavus ligą. Kontroliniai grupei po apsiveršiavimo. Antrą kartą kraujas paimamas praėjus 20-24 h po pirminio vaistų suleidimo (atvejams) arba po apsiveršiavimo (kontrolė). Temperatūra matuojama po apsiveršiavimo (kontrolinė grupė), bei pasireiškus pogimdyvinės parezės požymiams (1 gr., 2gr.) 3 kartus kas 24 h skaičiuojant nuo pirminio matavimo.
2.8. Tyrimo duomenų suvedimas ir statistinis apskaičiavimas
Duomenų rezultatai suvesti ir apskaičiuojami pasitelkiant “Microsoft Exel 2010” bei apdoroti SPSS statistiniu paketu programa. Duomenis laikėme statistiškai patikimais, kai p<0,05. Buvo taikomos standartinės duomenų analizės procedūros,
23
3. TYRIMŲ REZULTATAI
Pateiktame 1 paveikslėlyje lyginami temperatūrų pokyčiai sveikų karvių, sirgusių klinikine
pareze ir gydytų skirtigais vaistais.
1 pav. Temperatūros kaita 1, 2, 3 parą sveikų ir klinikine pareze po apsiveršiavimo sirgusių karvių.
Pirmą parą po apsiveršiavimo sveikų karvių temperatūra buvo 0,33 proc. aukštesnė už sirgusių karvių pirmos paros temperatūrą. Sirgusių karvių iš 1 gr. temperatūra pirmą parą buvo lygi su karvių iš 2 gr. Antrą parą po apsiveršiavimo sveikų karvių temperatūra buvo aukštesnė už sirgusių ir gydytų iš 1 gr. 1,04 proc, bei 0,8 proc. aukšesnė už gydytų iš 2 gr.. Sirgusių pareze po apsiveršiavimo iš 1 gr. karvių temperatūra buvo 0,26 proc. žemesnė už karvių iš 2 gr.. Trečią parą po veršelio atvedimo sveikų karvių temperatūra buvo 1,3 proc. aukšesnė už sirgusių ir gydytų iš 1 gr. (p<0,05) bei 0,51 proc. aukštesnė už sirgusių ir gydytų iš 2 gr.. Trečią parą karvių iš 2 gr. temperatūra buvo 0,8 proc. aukštesnė už 2 gr. Visas tris dienas aukščiausią temperatūrą turėjo sveikos karvės (100 proc.), kurios nesirgo pareze po veršelio atvedimo. Kliniškai sveikų karvių temperatūra per 3 paras pakilo 2,18 proc, 1 gr. karvių temperatūra pakilo 1,3 proc., o 2 gr. karvių pakilo 2,06 proc. Sveikų karvių temperatūrą paros
38,1 38,6 39 38,0 38,2 38,5 38,0 38,3 38,8 37,4 37,6 37,8 38,0 38,2 38,4 38,6 38,8 39,0 39,2
1 kartas 2 kartas 3 kartas
T em p er at ū ra, °C Kontrolinė gr. 1 gr. 2 gr.
24
veikė teigiamai. Sirgusių pareze po apsiveršiavimo karvių iš 2 gr., temperatūra buvo aukštenė 0,77 proc. nei karvių iš 1 gr..
2 pav. Kalcio koncentracijos pirmą kartą po apsiveršiavimo sveikų ir susirgusių pareze karvių
kraujo serume.
Pirmą para po apsiveršiavimo didžiausią kalcio koncentraciją turėjo kliniškai sveikos karvės (kontrolinė gr.)w/ (8,77 mg/dL). Jų kalcio koncentracija buvo 28,16 proc. aukšesnės už karvių, kurios susirgo pareze po apsiveršiavimo iš 1gr. ir 32,72 proc. daugiau nei susirgusios iš 2gr. (p<0,001).
3 pav. Kalcio koncentracija sveikų ir sirgusių karvių kraujo serume antrą kartą ( po gydymo )
Trečioje diagramoje pateikiama antrą parą po apsiveršiavimo kalcio koncentracija kraujo serume. Pareze po apsiveršiavimo susirgusių karvių iš 1 gr. kalcio yra mažiau 25,36 proc. lyginant su sveikų karvių (p<0,001), tačiau didesnė kalcio koncentracija kraujo serume už karvių iš 2 gr. 3.89 proc.
0,00 1,00 2,00 3,00 4,00 5,00 6,00 7,00 8,00 9,00 10,00 Kontrolinė gr. 1 gr. 2 gr. K alc io kon c., m g/d L Karvių grupės 0,00 1,00 2,00 3,00 4,00 5,00 6,00 7,00 8,00 9,00 10,00 Kontrolinė gr. 1 gr. 2 gr. K alcio k on c., m g/d L Karvių grupės
25
Sveikų karvių kalcio konc. kraujo serume yra daugiau 28,26 proc. Negu karvių iš 2 gr. (p<0,001). Ilgėjant laikotarpiui po apsiveršiavimo, kalcio koncentracija sveikų karvių kraujo serume pakilo per 2,04 proc.. 2 gr. karvių kalcio koncentracija padidėjo 2,58 proc. daugiau, nei 1 gr.
4 pav. Neorganinio fosforo koncentracija pirmą kartą sveikų bei pareze po apsiveršiavimo
sirgusių karvių kraujo serume
Ketvirtame paveiksle matyti, kad sveikų karvių neorganinio fosforo koncentracija yra didesnė už susirgusių (1gr.) 22,48proc, taip pat sveikų karvių yra didesnė ir už susirgusių pareze (2gr.) karvių 25.97 proc. Abu šie apskaičiavimai yra statistiškai reikšmingi (p<0,001). Pirmą parą po apsiveršiavimo didžiausią kalcio koncentraciją turėjo kliniškai sveikos karvės (5,16 mg/dL). Karvių susirgusių pareze po apsiveršiavimo iš 1gr. neorganinio fosforo koncentracija kraujo serume buvo didesnė 4,5 proc. lyginant su susirgusių pareze iš 2gr.
0,00 1,00 2,00 3,00 4,00 5,00 6,00 Kontrolinė gr. 1 gr. 2 gr. Ne or g.f osf or o k on c., m g/d L Karvių grupės
26
5 pav. Neorganinio fosforo koncentracija antrą kartą sveikų bei pareze po apsiveršiavimo
sirgusių karvių kraujo serume. ( po gydymo )
5 paveikslėlyje pateikiami duomenės praėjus parai po vaistų suleidimo kliniškai susirgisioms karvėms pareze po apsiveršiavimo. Didžiausią fosforo koncentraciją vėl turėjo kliniškai sveikos karvės (5,47 mg/dL). Tai yra 17,73 proc. daugiau nei pareze po apsiveršiavimo susirgusios ir gydytos karvės iš 2 gr. Šis rodiklis yra statistiškai reikšmingas (p<0,03). Taip pat sveikų karvių neorganinio fosforo koncentracija yra 14,1 proc. didesnė už sirgusių pareze bei gydytų karvių iš 2 gr. (p<0,015). Paros po apsiveršiavimo teigiamai veikė sveikų karvių neorganinio fosforo kiekį ir šis rodiklis pakilo per 5,62 proc. 2 gr. karvių neorganinio fosforo koncentracija po po gydymo buvo 2,85 proc. žemesnė lyginant su karvių iš 1 gr.
6 pav. Bendrų baltymų koncentracija pirmą kartą po apsiveršiavimo sveikų bei kliniškai
susirgusių pareze karvių kraujo serume.
Aptariant bendrų baltymų koncentraiją po veršelio atvedimo pastebime, kad didžiausią kiekį turėjo kliniškai sveikos karvės (7,92 g/dL). Tai yra 8,83 proc., lyginant su 1gr., bei 10,28 proc. daugiau
0,00 1,00 2,00 3,00 4,00 5,00 6,00 Kontrolinė gr. 1 gr. 2 gr. Ne or g.f osf or o k on c.,m g/d L Karvių grupės 6,60 6,80 7,00 7,20 7,40 7,60 7,80 8,00 Kontrolinė gr. 1 gr. 2 gr. B en d rų b altym ų k on c., g/d L Karvių grupės
27
už 2gr.. Šis rodiklis yra statistiškai patikimas (p<0,05). 1gr. karvių bendrų baltymų koncentracija yra 2,2 proc. aukštesnė už 2gr. karvių.
7 pav. Bendrų baltymų koncentracija antra kartą po apsiveršiavimo sveikų bei kliniškai
susirgusių pareze karvių kraujo serume. ( po gydymo )
Praėjus dviems paroms po veršelio atvedimo didžiausią koncentraciją turėjo kliniškai sveikos karvės (8g/dL). Jų bendrų baltymų koncentracija buvo 8,75 proc. didesnė lyginant su 1 gr. bei 2 gr. . Lyginant su pirmu kartu, kliniškai sveikų karvių bendrų baltymų kiekis nežymiai paaugo (1 proc.). Lyginant 1 gr. ir 2 gr. karvių bendrų baltymų koncentraciją, nustatyta, kad po gydymo didesnė koncentracija buvo karvių iš 2 gr. 1,65 proc.
6,80 7,00 7,20 7,40 7,60 7,80 8,00 8,20 Kontrolinė gr. 1 gr. 2 gr. B endrų balt ym ų kon c., g/ dL Karvių grupės
28
4. REZULTATŲ APTARIMAS
Tyrimo duomenys parodė, kad aukščiausią temperatūrą, visas dienas turėjo kliniškai sveikos karvės. Sveikų karvių temperatūra po apsiveršiavimo siekė normos ribas, bet buvo nežymiai nukritusi (38°C), bet po trijų parų buvo 2,18 proc. aukštesnė (p<0,05). Karves susirgusias pareze po apsiveršiavimo gydant Calcium-Borogluconat pasiekta aukštesnė kūno temperatūra 0,77 proc. nei gydant Calcio Ph. Sirgusių karvių temperatūra nukrenta žemiau normos ribos, todėl reikalingas skubus gydymas. Šį dėsningumą nurodo ir kiti autoriai (17)
Kalcio norma galvijų kraujyje 9,7-14,4 mg/dL. Po apsiveršiavimo, kliniškai sveikų karvių kalcis buvo žemiau normos ribos- 8,77 mg/dL, ir po paros normos ribų nepasiekė (8,95 mg/dL) (p<0,001). Pareze po apsiveršiavimo susirgusioms karvėms nustatyta hipokalcemija (5,17). Hipokalcemija atsiranda dėl didesnio kalcio kiekio išskirimo su krekenomis pirmo melžimo metu, nes karvė duodanti 10 litrų pieno, vieno melžimo metu su pienu netenka 23 gramų kalcio. Šis kiekis yra 9 kartus didesnis už bendrą kalcio kiekį kraujyje (13). Gydant pareze po apsiveršiavimo sirgusias karves skirtingais intraveniniais preparatais pasiektas efektyvesnis gydymas Calcium-Borogluconat, nes kalcio koncentracija padidėjo 2,58 proc. daugiau, nei gydytų Calcio Ph, tačiau po gydymo praėjus parai kalcio kiekis kraujyje ribų nepasiekė abejais gydymo atvejais. Po gydymo Calcio Ph kalcio kiekis siekė 6,68 mg/dL, o gydant Calcio-Borogluconat - 6,42 mg/dL. Parezės po apsiveršiavimo pasikartojimų atvejų nustatyta dažniau naudojant Calcio Ph.
Neorganinio fosforo koncentracijos norma galvijų kraujyje yra 5,6-6,5 mg/dL. Sveikų karvių šis rodiklis nežymiai svyravo, nuo 5,16 mg/dL iki 5,46 mg/dL. Lyginant su karvėmis kurios sirgo pareze po apsiveršiavimo šis rodiklis buvo statistiškai patikimas (p<0,05).
Pasireiškus pogimdyvinei parezei, neorganinio fosforo koncentracija nukrenta žemiau normos (6,17). Tiriamiems atvejams daugeliui nustatyas sumažėjęs neorganinio fosforo kiekis. Gydant susirgusias karves abiems atvejais neorganinio fosforo kiekis kilo, tačiau geresnis efektyvumas pasiektas naudojant Calcio Ph, nei Calcium-Borogluconat. Neorganinio fosforo koncentracija po suleidimo ir praėjus 24h buvo 2,85 proc. aukštesnė lyginant su karvių, gydytų Calcium-Borogluconat.
Kraujo serumo bendrų baltymų kiekis kliniškai sveikose karvėse po apsiveršiavimo ir praėjus parai po jo mažai kito. Padidėjo 1 proc. Gydant parezę po apsiveršiavimo Calcium-Borogluconat užfiksuotas 1,65 proc. aukštesnis bendrų baltymų kiekis, nei gydant Calcio Ph.
Apibendrinus tyrimo duomenis, kalcio kiekio atsistatymo greitis karvių organizme greičiau pakyla nuo Calcium-Borogluconat ( 2,58 proc. ), taip pat kūno temperatūros grįžimas į normos ribas
29
per pirmąsias dvi paras po apsiveršiavimo yra greitesnis naudojant Calcium-Borogluconat preparatą (0.77 proc.). Stebint klinikinių tyrimų rezultatus, naudojant Calcium-Borogluconat preparatą pastebėta, kad karvė po vaistų suleidimo praėjus, 5-10 min pražvalėja, po 40-60min atsistoja, tuštinasi, tačiau dar svyruoja, dreba raumenys. Naudojant Calcio Ph karvės pražvalėja po 10-15 min, sunkiau keliasi, atsistoja po 1-2h. Todėl galime, teigti, kad gydymas Calcium-Borogluconat yra efektyvesnis. Kadangi gydymo laikas ir gydomasis efektas turi būti pasiektas per kuo trumpesnį laiko tarpą, nes pavėluotas ar netinkamas gydymas gali pasibaigti gyvulio gaišimu.
30
IŠVADOS
1. Kliniškai sveikų karvių kūno temperatūra buvo normos ribose, tačiau nukritusi, ir po veršiavimosi ji kilo. Temperatūra per 3 paras pakilo 2,18 proc.
2. Laikotarpis po veršiavimosi turėjo įtakos kalcio, neorganinio fosforo, bei bendrų baltymų koncentracijai sveikų karvių kraujo serume. Po apsiveršiavimo kraujo mėginius imant antrą kartą nustatyta, kad bendrų baltymų koncentracija sveikų karvių kraujo serume kilo ir pasiekdavo fiziologines normos. Kalcio irneorganinio fosforo koncentracija kilo.
3. Karvės, gydytos Calcium-borogluconat . turėjo 0,77 proc. aukštesnę temperatūrą, buvo nustatoma didesnė kalcio koncentracija kraujo serume 2,58 proc., ir daugiau 2,85 proc. neorganinio fosforo ir bendrų baltymų kiekis buvo didesnis 1,65 proc. nei gydant Calcio Ph. Karvės, gydytos
Calcium-borogluconat, greičiau atsistodavo, pradėdavo tuštintis, pasidarydavo žvalesnės. Ligos
31
REKOMENDACIJOS
1. Diagnozavus parezę po apsiveršiavimo pagalbą reikia sutelkti nedelsiant, nes kuo ankščiau diagnozuojama ir pradedama gydyti, tuo karvė greičiau atsikelia ir pasveiksta.
2. Vaistai, kurių sudėtyje yra didesnė koncentracija kalcio gliukonato bei kitų į vaisto sudėtį įeinančių medžiagų, veikia efektyviau ir geresnis rezultatas pasiekiamas greičiau, tačiau leidžiant tokius vaistus svarbu tiksliau nustatyti dozę, bei leidimo metu nuolat stebėti kraujotaka ir širdies darbą.
3. Siekiant išvengti parezės po apsiveršiavimo, reikia skirti didesnį dėmesį profilaktikos veiksniams šios ligos atžvilgiu. Subalansuoti užtrūkusių karvių šėrimą, peroralinių kalcio tirpalų sudavimas prieš veršelio atvedimą ir po jo ir kt.
32
LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Žemės ūkio ministerija. [Online].; 2015 [cited 2015 August 17. Available from: HYPERLINK "https://zum.lrv.lt/lt/veiklos-sritys/zemes-ir-maisto-ukis/zemes-ukis/pienininkyste"
https://zum.lrv.lt/lt/veiklos-sritys/zemes-ir-maisto-ukis/zemes-ukis/pienininkyste .
2. Horst R.L, Goff J.P, McCluskey B.J. Prevalence of subclinical hypocalcemia. Dairy Anim Sci. 2003; 86.
3. Goff J.P, Sanchez J.M, Horst R. Hypocalcemia: biological effects and strategies for prevention. In Nutrition Conference The University of Tennessee; 2005; Tennessee. p. 6.
4. Goff J.P, Horst R.L. dairy animal science. Effects of the addition of potassium or sodium, but not calcium, to prepartum ratios on milk fever in dairy cows. 1997.
5. Goff J.P. The monitoring, prevention, and treatment of milk fever and subclinical hypocalcemia in dairy cows. The Veterinary Journal. 2008 April; 176(1).
6. Starevičius D, Matusevičius A, Špakauskas V. Kalcio, fosforo magnio ir gliukozės kaita veršingų ir apsiverševusių karvių kraujyje. Vet. Med. Zoot. 2007; 38(30).
7. Thilsing-Hansen T, Jorgensen R, Enemark J, Larsen T. The effect of zeolite A supplementation in the dry period on periparturient calcium, phosphorus and magnesium homeostasis. Dairy science. 2002;(85).
8. Thilsing-Hansen T, Jorgensen R, Ostergaard S. Milk Fever Control Principles: A Review. Acta Vet Scand. 2002 March; 1(43).
9. Reinhardt T, Lippolis J, McCluskey B, Goff J.R, Horst R. Prevalence of subclinical hypocalcemia in dairy herds. Veterinary journal. 2011; 188.
10. Kronqvist C. Minerals to Dairy Cows with Focus on Calcium and Magnesium Balance. Uppsala: Swedish University of Agricultural Sciences; 2011.
11. Schroder B, Breves G. Mechanisms and regulation of calcium absorption from the gastrointestinal tract in pigs and ruminants: comparative aspects with special emphasis on hypocalcemia in dairy cows. Animal Health Research Reviews. 2006 June; 7(1-2).
12. Goff J.P. Role of Acid-Base Physiology on the Pathogenesis of Parturient Hypocalcaemia (Milk Fever) - the DCAD Theory in Principal and Practice. Acta Veterinaria Scandinavica Supplementum. 2003.
33
13. Goff J, Liesegang A, Horst R.L. Diet-induced pseudohypoparathyroidism: A hypocalcemia and milk fever risk factor. Journal of Dairy Science. 2014 March; 97(3).
14. Roche J.R, Dalley D, O'Mara F. Effect of a metabolically created systemic acidosis on calcium homeostasis and the diurnal variation in urine pH in the non-lactating pregnant dairy cow. Journal of dairy research. 2007 Septemper; 74.
15. Bandzaitė V, Klimienė I, Špakauskas V, Snarskytė A. Parathormono ir kalcitonino kiekio kaita sveikų ir sergančių pareze apsiveršiavusių karvių kraujo serume. Veterinarija ir zootechnika. 2005; 29(51).
16. Hadzimusic N, Krnic J. Values of Calcium, Phosphorus and Magnesium Concentrations in Blood Plasma of Cows in Dependence on the Reproductive Cycle and Season. Istambul Univ Vet Fak Derg. 2011.
17. Adams R, Ishler V, Moore D. Trouble-shooting milk fever and downer cow problems. Dairy and animal science. 1996; 97(27).
18. Fatman M. Calcium, phosphorus and other macroelements. 8th ed. Ames: Adams H.R. cd. Blackwell company; 2001.
19. Wilson. Development of a novel concept (Calcigard) for activation of calcium absorption capacity and prevention of milk fever. Acta veterinaria Scandinavica.Supplementum. 2003;(97).
20. Goff J, Horst R.L. Use of Hydrochloric Acid as a Source of Anions for Prevention of Milk Fever. Dairy science. 1998 June;(81).
21. Menard L, Thompson A. Milk fever and alert downer cows: Does hypophosphatemia affect the treatment response? The Canadian veterinary. 2007 May; 48(5).
22. Finbar M, O'Grady L, Rice D, Doherty M. Production diseases of the transition cow: Milk fever and subclinical hypocalcaemia. Irish Veterinary Journal. 2006 December; 59(12).
23. Petersen H.H, Nielsena J.P, Heegaardc P.M.H. Application of acute phase protein measurements in veterinary clinical chemistry. Vet. Res. 2004 November; 35.
24. Kaneko J.J, Harvey J.W, Bruss M.L. Clinical Biochemistry of Domestic Animals. 6th ed.: Academic Press; 2008.
25. Santos J.E, Cerri R.L, Ballou M.A, Higginbotham G.E. Effect mof timing of first clinical mastitis occurrence on lactational and reproductive performance of Holstein dairy cows. Anim.Repro.Sci. 2004; 80.
