LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA

(1)

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

VETERINARIJOS AKADEMIJA

Veterinarijos fakultetas

Reda Urbaitė

Melžiamų karvių sveikatos, produktyvumo ir produkcijos kokybės kitimas

šeriant skirtingais racionais

Changes in dairy cows health, productivity and quality of production when

different food ration is given

Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS

Darbo vadovas: doc. dr. Rolandas Stankevičius

(2)

2

DARBAS ATLIKTAS GYVŪNŲ VEISIMO IR MITYBOS KATEDROJE PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ

Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Skirtingų racionų įtaka melžiamų

karvių sveikatai, produktyvumui ir produkcijos kokybei“.

1. Yra atliktas mano pačios.

2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje.

3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą naudotos literatūros sąrašą.

Reda Urbaitė

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE

Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.

Vardas pavardė

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO

Vardenis pavardenis

(data) (darbo vadovo vardas,

pavardė)

(parašas)

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE (KLINIKOJE)

Vardenis Pavardenis (aprobacijos data) (katedros (klinikos) vedėjo

(-os) vardas, pavardė)

(parašas)

Magistro baigiamojo darbo recenzentai

1)vardas pavardė 2)

(vardas, pavardė) (parašai)

Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:

(data) (gynimo komisijos sekretorės (-iaus) vardas, pavardė)

(3)

3

TURINYS

SANTRAUKA ... 5 SUMMARY ... 6 SANTRUPOS ... 7 ĮVADAS ... 8 1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 10

1.1. Su energijos trūkumu racionuose susijusios ligos ... 10

1.1.1 Ketozė ... 10

1.1.2. Nuovalų susilaikymas ... 12

1.1.3. Nevaisingumas ... 13

1.2. Dėl ląstelienos trūkumo pasireiškiančios ligos ... 14

1.2.1. Acidozė ... 14

1.2.2. Laminitas ... 16

1.2.3. Išputimas ... 17

1.2.4. Šliužo padėties pasikeitimas ... 18

1.3. Kalcio metabolizmo sutrikimas ... 19

1.3.1. Parezė po apsiveršiavimo ... 19

2. Tyrimo metodai ir medžiaga ... 22

2.1. Darbo metodika ... 22

2.2. Tiriamų karvių šėrimas ... 23

2.2.1. Ūkio A racionas ... 23

2.2.2. Ūkio B racionas ... 24

3. TYRIMŲ REZULTATAI ... 25

(4)

4

3.2. Ūkių A ir B biocheminių kraujo rodiklių palyginimas ... 26

3.3. Ūkio „A“ pieno rodiklių analizė ... 28

3.4. Ūkio „B“ pieno rodiklių analizė ... 30

3.5. Ūkių „A“ ir „B“ pieno rodiklių palyginimas ... 32

4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 36

5. IŠVADOS... 38

(5)

5

SANTRAUKA

Tyrimo tikslas - nustatyti, kaip skirtingi racionai veikia karvių sveikatą, produktyvumą ir produkcijos kokybę, analizuoti pieno, kraujo rodiklius, susieti juos su klinikiniais susirgimais ir šeriamu racionu.

Tyrimui buvo atrinkta po 20 karvių iš dviejų ūkių („A“ ir „B“), atsižvelgiant į karvių amžių, laktacijos periodą, veislę, produktyvumą. Remiantis pieno rodikliais (batymai, riebalai, urėja, somatinių ląstelių skaičius) (pgl. VĮ „Pieno tyrimai“ duomenis), kraujo biocheminiais rodikliais (UREA; AST; ALT; ALP; Fe; Ca; Mg; P; bendri baltymai; K; Na; Cu), bei registruotais susirgimais tiriamuoju laikotarpiu buvo analizuojamas karvių sveikatingumas, produktyvumas ir produkcijos kokybė.

Išanalizavus turimus duomenis, ūkyje „A“ užfiksuota net 52 proc. daugiau susirgimų nei ūkyje „B“. Ūkyje „A“ 43 proc. visų susirgimų sudaro pogimdyvinė parezė. Tai rodo jog racionas šiame ūkyje subalansuotas netinkamai. Abu ūkiai susiduria su pašaro teikiamos energijos trūkumu pašare, kuris atsispindi pieno laktozės rodikliuose. Ūkyje „B“ didelis pieno rodiklių svyravimas.

Nustatyta, kad didelio produktyvumo karvėms labai svarbu tinkamai subalansuotas racionas, kadangi pieno išeiga aukšta, tai ir pašaras turi būti aukštos kokybė. Kitu atveju prasideda įvairios medžiagų apykaitos ligos, krinta produktyvumas, blogėja pieno kokybė, patiriama nuostolių.

Raktažodžiai: skirtingi racionai, melžiamos karvės, produktyvumas, parezė, riebalų baltymų santykis, subalansuota mityba, kraujo rodikliai, pieno rodikliai, pienas.

(6)

6

SUMMARY

The aim of research was to identify the difference in cows health, productivity and quality of production depending on different food ration. Also, to analyze milk, blood ratio, relate them with clinical illness and food allowance.

To carry out the research, 20 cows have been chosen from two different farms (farm A and farm B) considering their age, lactation period, breed and productivity. On the basis of VĮ „Pieno tyrimai“ data, blood biochemical ratio (UREA; AST; ALT; ALP; Fe; Ca; Mg; P; proteins; K; Na; Cu) and registered illnesses on investigation period had been analyzing health of cows, productivity and quality of production considering the influence on different food allowance.

The analysis of the research showed that in farm A was found 52 % more diseases than in a farm B. In farm A, 43 percent of all diseases was milk fever after calving. It is clear indication of unbalanced food ration. The indicator of milk lactose showed the lack of nutritious energy A big milk ratio variety was noticed which also depends on food allowance.

In conclusion, the balanced food ration has to be chosen in case to have productivity in farms, because in order to have high milk output, high quality food have to be chosen. Inappropriate food ration balance ussualy causes, it can cause various metabolism diseases, also the low productivity or worse quality of milk.

Keywords:different rations, dairy cows, productivity, paresis, fat - protein ratio, a balanced diet,

(7)

7

SANTRUPOS

TP – bendri baltymai; P – fosforas; UREA – šlapalas; Ca – kalcis; Fe – geležis; Mg – magnis; K – kalis; Na – natris; Cu – varis; CREA – kreatininas;

AST – aspartato aminotransferazė; ALT – alanino amino transferazė; ALP (ŠF) – šarminė fosfatazė; ALB – albuminai;

PTH – parathormonas;

CNS – centrinė nervų sistema;

NEFA - neesterifikuotos riebiosios rūgštys; BHB - beta-hidroksibutiratai;

HB - hidroksisviesto rūgštis;

NEB – neigiamas energijos balansas; LH – liuteinizuojantis hormonas;

FSH – folikulus stimuliuojantis hormonas; IGF – 1 – augimo faktoriaus I;

ŠDK – šliužo dislokacija į kairią pusę; DHKF - dihidroksikalciferolis

ŽB – žali baltymai; ŽL – žalia ląsteliena;

nŽB – naudingieji žali baltymai; RNB – ruminalinis azoto balansas; NEL – neto energija laktacijai; SM – sausosios medžiagos;

(8)

8

ĮVADAS

Medžiagų apykaitos ligų ekonominis poveikis turi didelę reikšmę pieno ūkiams. Dažniausiai paveikia galvijus, kurie yra beveik pasiekę savo maksimalų gamybinį potencialą. Racionas turi būti pilnavertis, ypač prieš pat veršiavimąsi ir ankstyvosios laktacijos laikotarpiu, kadangi tai yra esminis laikotarpis karvių mityboje (1). Apytiksliai 80 proc. ligų ar sutrikimų pasireiškia per pirmąsias 100 laktacijos dienų (2). Ankstyvosios laktacijos metu, pieninių karvių didelės produkcijos davimas yra paveikiamas įvairių medžiagų apykaitos pakitimų, atsirandančių dėl energijos stygiaus, dėl prasto sausosios medžiagos įsisavinimo ir didelės pieno gamybos (3).

Karvių energijos poreikis ir apsirūpinimas ja priklauso nuo pašaro sudėtinių dalių pilnavertiškumo, raciono sudėties, pateikimo būdo, pateikimo laiko ir nuo karvės fiziologinės būklės. Karvės fiziologiniai ypatumai lemia kiek ir kokių maisto medžiagų karvė gali sunaudoti. Laktacijos pradžioje maisto medžiagų poreikis yra žymiai didesnis, nei laktacijos pabaigoje. Mažėjant pieno produkcijai ar keičiantis laikymo sąlygoms (jei apribojamas mocionas), būtina mažinti energetinį lygmenį pašare. Pakankamai išsamiai apie tinkamą karvės mitybą galima spręsti iš eksterjero, vertinant įmitimą. Laikoma, kad adekvačiai mintanti karvė pagal įmitimą apibūdinama kaip 3-4 balų. Per daug įmitusios ar liesos karvės turi polinkį sirgti metabolinėmis ligomis. Išliesėjusios karvės turi polinkį lėtinėms ligoms (ketozės, hipokalcemijos, uždegiminio proceso). Optimalu, kai karvių mityba, pagal energetinius poreikius, organizuojama sudarant 4 technologines grupes. Pirma grupė - tai šviežiapienės karvės iki laktacijos piko, antra grupė - laktuojančios karvės ir trečia grupė - užtrūkinamos karvės. Privalo būti organizuota ketvirta, pereinamojo laikotarpio karvių grupė, kurioje būtų karvės 21 para iki apsiveršiavimo ir 15 parų po atvedimo. Teoriškai pereinamasis (tranzitinis) periodas tęsiasi nuo 3 savaičių prieš atvedimą ir baigiasi po 3 savaičių po atvedimo. Tranzitiniu laikotarpiu vykstantys medžiagų apykaitos pokyčiai nepalyginami su pokyčiais laktacijos eigoje (4). Vienas pagrindinių galvijų augintojų uždavinių turėtų būti taisyklingų racionų, bei melžiamų karvių teisingos kondicijos užtikrinimas kiekvieno laktacijos bei užtrūkimo periodo metu (5).

Pagal medžiagų apykaitos ligas sukeliančias priežastis skiriamos trys jų grupės:

 su energijos trūkumu racionuose susijusios ligos – ketozė, nutukimo sindromas, nuovalų užsilaikymas, nevaisingumas;

 dėl ląstelienos trūkumo pasireiškiančios ligos – acidozė, laminitai (nagų ligos), išputimas, šliužo užsisukimas, kepenų pūliniai;

(9)

9

Darbo tikslas: išanalizuoti skirtingų racionų įtaką melžiamų karvių sveikatai, medžiagų

apykaitos ligų dažnumui, produktyvumui ir produkcijos kokybei.

Darbo uždaviniai:

1. Atlikti, išanalizuoti ir palyginti biocheminius kraujo tyrimus; 2. Išanalizuoti ir palyginti pieno rodiklių pakitimus;

3. Palyginti klinikinius susirgimus;

(10)

10

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. Su energijos trūkumu racionuose susijusios ligos

1.1.1 Ketozė

Ketozė sukelia ekonominius nuostolius dėl sumažėjusios pieno gamybos, sutrikdyto vaisingumo ir padidėjusios šliužo vietos pasikeitimo rizikos. Nustatyta, kad subklinikinė ketozė kainuoja kur kas brangiau nei klinikinė ketozė. Dėl šios priežasties naudingiau stebėti karvių subklinikinę ketozę. Daugiau nei 90 proc. subklinikinės ketozės atvejų įvyksta per pirmąjį arba antrąjį mėnesį po veršiavimosi. Šiuo laikotarpiu, apie 40 proc. visų karvių suserga subklinikine ketoze nors vieną kartą, tačiau dažniausiai susergama pirmąją, antrąją savaitę po veršiavimosi (7). Ketoze serga tos karvės, kurių racione yra per daug baltymų, riebalų ir per mažai angliavandenių, tokiu atveju prieskrandžiuose pasigamina daug acto, sviesto rūgšties. Kai racione per daug baltymų, prieskrandžių mikrobai nespėja sunaudoti visų aminorūgščių, amoniako ir kitų baltymų skilimo produktų (8).

Klinikiniai simptomai apima: sumažėjusį apetitą, susilpnėjusią pieno gamybą, svorio praradimą, hipoglikemiją ir hiperketonemiją (9). Sumažėjęs apetitas paprastai yra pirmasis ketozės požymis, ypač karvės pradeda neėsti koncentruotų pašarų (6, 10). Grupėmis šeriamose bandose anksčiausiai pastebimi simptomai yra susilpnėjusi pieno gamyba, letargas ir „tuščio“ pilvo požymis (10). Kartais susilpnėja didžiojo prieskrandžio judesiai; sergančių karvių mėšlas būna sausesnės konsistencijos. Dažniausiai karvės atrodo truputį apsnūdusios, stovi išlinkusiomis nugaromis, įtrauktais pilvais ir pakišusios užpakalines kojas po pilvu. Tai liesėjimo ketozės forma (6).

Klinikinės apžiūros metu karvės yra nefibrilios ir gali būti truputį dehidratavusios. Didžiojo prieskrandžio darbas gali kisti, vienais atvejais gali būti hiperaktyvus, kitais hipoaktyvus. Daugeliu atveju, kitų fizinių nukrypimų nėra. CNS sutrikimų pastebima nedaug. Jie apima nenormalų laižymąsi ir kramtymą, kartais karvėms be pertraukos kramtant vamzdžius ir kitus jas supančius objektus. Taip pat yra matomi koordinacijos sutrikimai ir žingsnio pakitimai dažnai, kaip ir agresija bei bliovimas. Šie simptomai pasireiškia mažumai. Kadangi liga yra tokia paplitusi, surasti galvijų su šiais simptomais nėra neįprasta. Tokia ketozės forma vadinama nervine (9).

Dar viena ketozės forma – pašarinė. Ji gali pasitaikyti ūkiuose, kuriuose karvių racione per daug baltymų ir riebalų, per mažai angliavandenių, pavyzdžiui, jos gauna pernelyg daug rapsų išspaudų arba ganosi jaunoje žolėje. Taip pat ketozę gali sukelti ir pernelyg didelis cukringų pašarų

(11)

11 (melasa, cukriniai runkeliai) kiekis racione. Pašarinės ketozės priežastis taip pat gali būti per didelis kiekis (>30 kg) blogos kokybės siloso, ypač jeigu jame sviesto rūgšties yra daugiau negu 2 procentai.

Susirgusios ketoze veršingos karvės veda silpnus ir mažus veršelius, kurie būna neatsparūs ligoms, o apsiveršiavusios karvės dažnai suserga nuovalų užsilaikymu, metritu, kiaušidžių cistomis (6).

Iš esmės, ketozė yra energijos poreikio, padidėjusios riebalų mobilizacijos ir padidėjusios kepenų ketogenezės disbalansas. Ketozė pieniniuose galvijuose dažnai pasireiškia tarp 2 ir 7 savaičių po veršiavimosi ir galvijai gali pasveikti tiek gydant, tiek ir negydant, tačiau tai nulemia kiekvieno galvijo gamybinio potencialo praradimą (11). Energijos stygius gali pasireikšti neesterifikuotų riebiųjų rūgščių (NEFA) ir beta-hidroksibutirato (BHB) koncentracijų kraujyje padidėjimu (12). Klinikinę ketozę sukelia perteklinė ketoninių junginių (BHB ≥ 3 mM) gamyba, ji yra būdinga anoreksijai ir depresijai (12). Subklinikinė ketozė yra ketoninių junginių koncentracijos padidėjimas (BHB ≥ 1,2 mM) be klinikinių simptomų (13, 14). Komplikuota karvės po atsivedimo būklė medžiagų apykaitos disbalanso fone dažniausiai siejama su reprodukcinės fiziologijos sutrikimu, traktuojama kaip subklinikinė ketozė. Liga gali būti diagnozuojama pagal specifinius kraujo serumo pokyčius – padidėjusią neesterifikuotų riebalų rūgščių, hidroksisviesto rūgšties (HB) ar acetono koncentraciją (14, 15). Pertekliniai ketoniniai kūnai kraujyje atsiranda intensyviai skylant riebalams, t. y. organizmui naudojant rezervines energines atsargas. Karvių įmitimas (riebalinių atsargų kiekis) – labai svarbus ketozę predisponuojantis veiksnys (16). Subklinikinė ketozė yra apibrėžiama didelėmis ketoninių junginių koncentracijomis serume, nesant klinikinių simptomų. Subklinikinę ligos formą turinčių karvių klinikinės ketozės bei šliužo padėties pasikeitimo rizika yra padidėjusi, jos taip pat yra ne tokios vaisingos kaip tos, kurių ketoninių junginių koncentracijos yra normalios. Be to, panašu, kad jų pieno gamyba yra kritusi. β-hidroksibutirato (BHB) serumo koncentracijų nustatymas yra laikomas geriausiu būdu nustatyti ir stebėti subklinikinę ketozę (10).

Yra hipotezė, kad ketozės atvejai, kurie pasireiškia iškart po veršiavimosi, patogenezės trukmė kiek skiriasi nuo tų atvejų, kurie pasireiškia pieno maksimalaus davimo metu. Kartais ketozė, pasireiškianti iškart po veršiavimosi yra vadinama II tipo ketoze. Tokie ketozės atvejai ankstyvios laktozės laikotarpiu dažniausiai yra siejami su suriebėjusiomis kepenimis. Tiek suriebėjusios kepenys, tiek ir ketozė priklauso spektrui ligų, kurios yra susijusios su intensyvia galvijų riebalų mobilizacija. Ketozės atvejai, pasireiškiantys pieno maksimalaus davimo metu, kuris dažniausiai būna praėjus 4–6 savaitėms po veršiavimosi, labiau gali būti siejami su nepakankamai maitinamais galvijais, patiriančiais gliukoneogeninių medžiagų metabolitinį stygių, o ne su pertekliniu riebalų mobilizavimu. Šio laikotarpio ketozė kartais yra vadinama I tipo ketoze (10).

(12)

12 Ketoze sergančios karvės duoda per dieną nuo 1 iki 10 L pieno mažiau nei neketotinės karvės. Didesnės acetono konsentracijos piene taip pat buvo siejamos su ilgesniais laikotarpiais nuo pirmojo apsėklinimo iki veršiavimosi, nuo pirmojo apsėklinimo iki apvaisinimo ir nuo veršiavimosi iki apvaisinimo. Aukštesnės pieno acetone koncentracijos taip pat buvo siejamos su žemesniu apvaisinimo po pirmojo apsėklinimo procentu, padidėjusiu genitalijų infekcijų ir kiaušidžių cistų dažniu. Neseniai atliktoje studijoje, 60 proc. – 80 proc. karvių sirgo subklinikine ketoze iki joms buvo diagnozuotas šliužo padėties pasikeitimas (7).

1.1.2. Nuovalų susilaikymas

Vaisiaus dangalų (placentos, nuovalų) susilaikymas - tai baigiamosios veršiavimosi stadijos patologija. Būdingiausias šio sutrikimo požymis – neatsiskyrę nuo gimdos sienelės vaisiaus apvalkalai (17). Nuovalos – tai vaisiaus placentos dalis, kuri, dėl po veršiavimosi susilpnėjusių gimdos judesių, per 5 valandas neatsidalina. Iš lytinių takų driekiasi gleivėtos plėvės, kurios, nesuteikus karvei pagalbos, gali tapti sunkesnių komplikacijų priežastimi. Nuovalas galima atidalinti ranka – chirurginiu būdu arba konservatyviais metodais (18). Yra gerai žinoma, kad esant stipriai neigiamai energijos pusiausvyrai (NEB) veršiavimosi laikotarpiu padaugėja ligų, kurios būna laikotarpiu po veršiavimosi riziką, pvz. susilaikiusi placenta (19, 20, 21). Nors egzistuoja skirtingos nuomonės tarp mokslininkų apie vaisiaus dangalų susilaikymo etiologiją, pripažįstama, kad vaisiaus placentos susilaikymas yra uždegiminis procesas (22, 23). Dėl placentos susilaikymo išsivysto gimdos uždegiminės reakcijos, dėl ko paburksta choriono gaureliai, kurie užspaudžiami gimdos kriptose. Todėl, gimdos kaklelis negali atlikti infekcijos barjero funkcijos, ir po kelių valandų nuo apsiveršiavimo mikroorganizmai esantys ant išorinių placentos dalių (nuovalų) patenka į gimdą, ten pradeda daugintis ir sukelia infekcinį uždegimą (24, 25).

Placenta užsilaiko po daugelio gimdymo komplikacijų atvejų, tokių kaip parezė ar dvynių atsivedimo. Daugelyje gerai valdomų bandų šios priežastys sudaro 15 proc. tikimybę užsilaikyti vaisiaus dangalams. Daugeliu atvejų raciono valdymas, karvėms tinkama kūno masė ir minimalūs parezės atvejai sumažina placentos susilaikymą (26). Trūkstant tokių mikroelementų kaip jodas, kobaltas ir varis, taip pat išauga rizika, kad placenta užsilaikys.

Dar vienas svarbus veiksnys, turintis didelę įtaką organizmo atsistatymui po apsiveršiavimo – šėrimas. Jeigu gyvuliui duodami subalansuoti pašarai, jam energijos pakanka aprūpinti visam organizmui ir jame vykstantiems procesams. Tokiu atveju, karvėms neigiamas energijos balansas (NEB) prieš apsiveršiavimą pasireiškia retai. Dėl atsiradusios pieno gamybos, išauga energijos poreikiai. Jeigu šėrimas yra blogas ir gyvūnai gauna mažai arba netinkamos kokybės pašarų, jiems

(13)

13 vystosi NEB. Dėl to karvės savo mitybinius resursus nukreipia palaikyti gyvybiniams procesams ir todėl nukenčia reprodukcinė sistema (27).

Placentos užsilaikymas sukelia ne vien reprodukcines problemas. Nustatyta, kad tokioms karvėms per laktaciją sumažėja pieno produkcija (28).

Vyresnėms, nei 7 metų karvėms, placenta užsilaiko dažniau (4,5 proc.), nei 3–5 metų amžiaus karvėms (29).

Jei apsiveršiavusi karvė susirgo pareze, tai keturis kartus padidėja nuovalų užsilaikymo ir gimdos iškritimo tikimybė. Parezė predisponuoja šliužo slinkimąsi į kairę, o negyvo veršelio atsivedimas ir susirgimas pareze po veršiavimosi susieti su placentos užsilaikymu ir ketoze. Nuovalų užsilaikymas net šešiolika kartų didina pavojų susirgti ketoze. Dėl pablogėjusios sveikatos, sumažėjusio produktyvumo, nepataisomai sutrikusios reprodukcinės veiklos buvusios produktyvios karvės eliminuojamos iš bandos (30, 31, 32).

1.1.3. Nevaisingumas

Per kelis pastaruosius dešimtmečius, didelis pieno gamybos iš pieninių karvių pajėgumų augimas buvo siejamas su mažėjančiu vaisingumu visame pasaulyje (33). Genetiškai itin produktyviose karvėse pašaro suvartojimas ir energijos pusiausvyra pradeda silpnėti prieš veršiavimąsi, tai nulemia kūno riebalų mobilizavimą (34). Laktacijos pradžia po veršiavimosi yra siejama su užsitęsusiu neigiamos energijos pusiausvyros (NEB) laikotarpiu, kurio metu energijos įsisavinimas nespėja patenkinti greitai didėjančios pieno gamybos energetinių poreikių ir dėl to kiaušidžių ciklas sutrinka. (35, 36).

Pereinamasis laikotarpis tęsiasi nuo 3 savaičių iki veršiavimosi, ir per pirmąsias 3 laktacijos savaites. Vėlyvojo nėštumo metu padidėję plazmos steroidinių hormonų (estradiolio ir progesterono) kiekiai slopina hipofizės gonadotropinų (LH ir FSH) išskyrimą ir kiaušidžių folikulinę veiklą. Po veršiavimosi, steroidai yra redukuojami ir vėl atkuriami padidintos FSH ir LH sekrecijos signalai tam, kad stimuliuotų didžiuosius kiaušidžių folikulus bei kiaušidžių ovuliacinius ciklus. Prasidedant laktacijai, kepenys turi išlaikyti didelę ir greitai augančią, gliukozės gamybą, bei riebiųjų rūgščių oksidavimui ir perdirbimui skirtą, medžiagų apykaitos apkrovą. Kepenys taip pat yra svarbios, kadangi jos yra pirminis į insuliną panašaus augimo faktoriaus I (IGF-I), skatinančio kiaušidžių folikulų vystymąsi, šaltinis. NEB neigiamai veikia funkcinę kiaušidžių ir kepenų veiklą (33, 37). Neigiamas energijos balansas, veikiantis per kompleksinį medžiagų apykaitos signalų perdavimą, atliekamą mažų gliukozės, insulino ir IGF-I koncentracijų kraujyje kartu su padidintomis neesterifikuotų riebiųjų rūgščių ir β-hydroksibutirato koncentracijomis, bei trigliceridų kaupimu kepenyse lėtina LH ir FSH, būtinų kiaušidžių folikulų

(14)

14 stimuliavimui, estradiolio gamybai ir ovuliacijai, koncentracijos didėjimą. Mažos insulino koncentracijos kraujyje lemia silpną IGF-I gamybą kepenyse (33), tai bendrai susilpnina kiaušidžių folikulų reakciją į gonadotropinus. Fiziologiškai medžiagų apykaitos ir gonadotropino signalai, valdantys ankstyvąjį folikulų vystymąsi, yra susiję: FSH stimuliuoja granuliuotąsias ląsteles folikuluose, kad susidarytų insulino, augimo hormono ir IGF-I receptoriai. Insulinas ir IGF-I hormonų pagalba stimuliuoja pilną priešovuliacinių kiaušidžių folikulų vystymąsi (38, 39, 40, 41, 42). 6-8 dieną po veršiavimosi visoms pieninėms karvėms ant kiaušidžių susidaro bent vienas didelis folikulas. Karvės skiriasi tuo, kad šis pirmasis didelis folikulas turi 3 galimus variantus, kurie yra susiję su karvių pirmosios ovuliacijos dienų variacijomis: a) ovuliacija sėkmingai prasideda 45 proc. karvių apie 20 laktacijos dieną; b) įvyksta folikulo atrezija (mirtis); arba c) folikulas tampa cistišku. B arba c atveju, pirmoji ovuliacija yra atidedama dar bent 3-4 savaitėms (34, 38).

1.2. Dėl ląstelienos trūkumo pasireiškiančios ligos

1.2.1. Acidozė

Acidozė – dažna galvijų liga. Acidoze gyvuliai suserga tada, kai gauna per daug lengvai virškinamų, prastos kokybės angliavandeningų pašarų tokių, kaip cukriniai runkeliai, bulvės, grūdai ar miltai. Nuo didelio kiekio angliavandenių kiekio, sutrinka pH reguliavimas didžiajame prieskrandyje. Didžiajame prieskrandyje savo veiklą pradeda vykdyti pieno rūgšties bakterijos, kurios skaldo cukrų ir krakmolą į pieno rūgštį. Pieno rūgštis osmoso būdu traukia iš audinių skysčius į prieskrandžius ir jų turinys suskystėja, o gyvulio kraujas sutirštėja, pasidaro klampus. Pieno rūgštis dirgina prieskrandžio sienelę, sukelia jos uždegimą ar net nekrozę. Jei ši rūgštis patenka į šliužą ir žarnas, prasideda bendra organizmo acidozė, enteritas ir viduriavimas, išmatos būna putotos gelsvos, su kraujo priemaiša, pastebima dehidratacija (43).

Ūmi acidozė - jei diagnozuojama sunki klinikinė acidozė, sergantiems gyvuliams į veną leidžiama 5 proc. natrio hidrokarbonato arba duodama geriamosios sodos (300–500 g) (44).

Poūminė skrandžio acidozė, kitaip dar vadinama lėtinė arba subklinikinė acidozė. Tai liga pasireiškianti virškinimo sutrikimais, kuri kelia didelių problemų pieningoms karvėms. Acidoze dažniausiai susergama ankstyvos laktacijos pradžioje, kai keičiasi šėrimo tipas. Laktacijos pradžioje norint patenkinti karvių fiziologinius poreikius, jos šeriamos greitai fermentuojamais angliavandeniais ir nepakankamu kiekiu ląstelienos. Todėl mažėja prieskrandžių pH, bei suvartojamo pašaro kiekis (45).

(15)

15 Subklinikinė acidozė – sunkiai pastebima, pasireiškia lengva diarėja, apatija, sumažėja apetitas, padidėjęs ir minkštas prieskrandis (46). Sumažėjęs atrajojimas, putotos išmatos, turinčios dujų burbuliukų, išmatose matomi nesuvirškintų grudų likučiai (>6 mm) (47).

Dažniausiai pasireiškia antriniai požymiai tokie kaip laminitai, suliesėjimas, nepaisant to, kad su pašaru gaunama daug maisto medžiagų. Atsiranda absesai be jokios aiškios priežasties. Kraujavimas iš nosies ir hemoptizė yra užpakalinės tusčiosios venos trombozės simptomo pasireiškimas ir tai dažniausiai yra acidozės pasekmė. Pastebėta, kad gyvuliai sergantys poūmia acidoze, blogai reaguoja į mastitų ir endometritų gydymą. Visi antriniai požymiai atsiranda po kelių savaičių ar mėnesių. Pasireiškus keliems antriniams požymiams didelė tikimybė, kad poūmės acidozės diagnozė pasitvirtins, o pavieniai požymiai gali būti ir kitų ligų priežastis. Vien raciono analize pasikliauti negalima, reikia stebėti kliniką. Tačiau vien ja taip pat negalima pasikliauti, nes karvės po atsivedimo yra jautresnės acidozei, tačiau tai neatsispindi pieno riebumo tyrimuose, o pieno riebumo sumažėjimas yra dar vienas požymis.

Kitas diagnozės metodas naudojant zondą ir imant prieskrandžio turinį, tačiau tai taip pat nėra tikslinga, nes susimaišo sktrandžio turinys su seilėmis.

Dar vienas būdas ruminocentezė ( didžiojo prieskrandžio pradūrimas). Ph tiriamas iš karto. Ph matuoklis yra tikslingenis už ph juosteles. Rūgštingmo ribos yra 5,6 - 5,8, o normalus prieskrandžio pH yra 5,8 (48). Jei 30 proc. tiriamų karvių prieskrandžio ph yra žemesnis nei norma, šioje bandoje yra poūmė acidozės forma (46).

(16)

16

1.2.2. Laminitas

Laminitas vystosi dėl per didelio koncentratų kiekio racione, nepakankamos stovėjimo vietos, drėgnos ir kietos grindų dangos, higienos stokos stovėjimo vietose, guoliavietėse, jei nereguliariai šalinamas mėšlas (49). Laminitas yra liga, kuri paveikia kanopinių tikrąją odą (gyvuonį) (50). Tai pagrindinė priežastis sukelianti šlubumą. Laminitai gali būti ūmūs, poūmiai, lėtiniai arba slapti. Ūmus laminitas galvijams nėra dažnas. Jis pasireiškia tiems gyvuliams, kurie šeriami dideliais koncentratų kiekiais (51). Atsiranda audinių patinimas ir kraujavimas. Ištinęs gyvuonis apribotas nagos sienos, būna labai skausmingas, todėl atsiranda šlubavimas, kuris nesimato per nagos sieną ar pade. Naga būna dažniausiai šilta, ir jaučiama arterijų pulsacija (52).

Poūmė ligos forma dažniau pasireiškia mėsiniams galvijams, kurių racione gausu angliavandenių (51). Simptomai tokie patys kaip ūmaus laminito, tačiau užsitęsia keleta dienų. Tiek ūminis, tiek poūminis laminitas atsiranda pasireiškus prieskrandžio acidozei.

Lėtinis laminitas – žymi nagų deformacija pasireiškianti be šlubavimo, atsirandanti po kelių mėnesių nuo ūminio ar poūmio laminito pasireiškimo.

Slaptasis laminitas- šis laminitas taip pat nesukelia šlubavimo ir jį galima pamatyti profilaktišai tikrinant nagas. Jis bus matomas 2 - 3 mėnesiai po ligos pasireiškimo. Pade matomos hemoragijos (52).

Dideli krakmolo ir cukraus kiekiai karvių racionuose – pagrindiniai veiksniai, dėl kurių padidėja didžiojo prieskrandžio rūgštingumas ir išsivysto acidozė. Būtent ji labiausiai lemia galimybę susirgti laminitu (53). Tyrimai parodė, kad yra ryšys tarp krakmolo kiekio ir laminito atsiradimo (54). Virškinant pašarus, laktatus produkuojančios bakterijos staigiai skaido didelius krakmolo ir cukraus kiekius, pagamina daug propiono ir pieno rūgščių, tad prieskrandžio turinys pasidaro per daug rūgštus. Tai sumažina mikrobų aktyvumą ir jų skaičių. Susidariusios rūgštys iš prieskrandžio patenka į kraują, aktyvėja endotoksinų ir histamino išskyrimas. Audinių hormonas histaminas plečia kraujagysles ir didina jų pralaidumą. Per kraujagyslių sieneles pradeda sunktis plazma, nagų audiniai išbrinksta, tinsta, blogai aprūpinami krauju ir vystosi audinių uždegimas. Prieskrandžio acidozė siejama su per daug susmulkintomis šeriamų žolinių ir koncentruotų pašarų dalelėmis, dideliu kiekiu smulkiai maltų grūdų (53).

Nežiūrint į svarbą, laminito fiziologija lieka neaiški (54, 55). Taigi, laminitai šiuo metu laikoma medžiagų apykaitos liga, nes ji yra susijusi su gyvūnų nesugebėjimu susidoroti su medžiagų poreikiu esant aukštai gamybai (56). Verta paminėti, kad be mitybos faktorių, aplinkos sąlygos vaidina esminį vaidmenį laminito sukėlimui (57).

Daugiausia laminitu karvės suserga per pirmąsias 100 dienų po apsiveršiavimo. Susirgimą laminitu gali lemti ir tvartų grindys. Norint patirti kuo mažiau nuostolių, reikia laiku pastebėti

(17)

17 karvių laminitą, jį gydyti ir būtinai pašalinti priežastis, sukėlusias šią ligą. Iš nagų ligomis sergančios karvės per laktaciją primelžiama 350–400 kg pieno mažiau. Dažnai nagų ligos diagnozuojamos karvėms, sergančioms medžiagų apykaitos ligomis (53).

1.2.3. Išputimas

Išputimo rizika yra, kai gyvūnai ganomi jaunoje ganykloje, ypač jei ganyklos turi didelius ankštinių kiekius (dobilai, liucernos). Atrajotojai per savo normalų virškinąjį procesą pradeda gaminti didelius kiekius dujų. Šios dujos yra arba atsirūgstamos arba pasišalina per virškinąmąjį traktą. Jei kažkas sutrukdo dujoms pasišalinti, gali atsirasti putimas.

Galvijų išsiputimą gali rodyti šie ženklai: • išsipūtusi kairė pilvo pusė;

• nenoras judėti;

• depresija, akys išsprogusios; • dažnas šlapinimasis ir tuštinimasis;

• greitas kvėpavimas - burna gali būti atverta, liežuvis išsikišęs.

Išputusiam gyvuliui gleivinės būna cianotiškos, pulsas ir kvėpavimas padažnėjęs. Atliekant perkusiją girdimas timpaniškas garsas. Negydant šio sutrikimo gyvulys gali nugaišti per 2-3 valandas. Išputimo gydymui galima naudoti medikamentinį arba taikyti chirurginį gydymą (58). Mirtis gali ištikti greitai šios ligos atžvilgiu, tai yra dėl to, kad išsipūtęs prieskrandis spaudžia plaučius, trikdo kvėpavimą, kraujotaką ir prasideda audinių oksigenacija (59).

Išputimas gali būti pirminės ir antrinės kilmės. Pirminis išputimas gyvulius ištinka, kai jie prisiėda daug greitai rūgstančių, sukaitusių, apšalusių pašarų ir putų gamybą skatinančių pašarų. Antrinis išputimas įvyksta dėl virškinamojo trakto organų paralyžiaus, užsikimšimo, bei dėl persiėdimo augalais, kurie slopina prieskrandžių motoriką (60).

Putotas išputimas daugiau pasitaiko mėsinių galvijų bandose nei pieninėse, kurių racione daug grūdų. Šio išputimo priežastis nėra visiškai aiški, tačiau manoma, kad didžiajame prieskrandyje esančios bakterijos sudaro netirpias gleives arba dėl smulkiai sumalto pašaro dalelės neleidžia pasišalinti susikaupusiom dujom. Smulkios kietosios dalelės, pavyzdžiui, smulkiai sumalti grūdai, gali ženkliai paveikti putų stabilumą. Pastebėta, kad putotas išputimas pasitaiko tiems galvijams, kurie šeriami daug grūdų turinčiame racionu 1-2 mėnesius. Manoma, kad tai yra dėl to, kad per tokį laiką prieskrandyje pasigamina bakterijos, gaminančios netirpias gleives.

Antrinis skrandžio išputimas, laisvų dujų susilaikymas atsiranda dėl fizinio atsirūgimo sulaikymo, kurį sukelia stemplės obstrukcijos svetimkūniu (pavyzdžiui, bulvės, obuoliai, ropės), stenozės arba spaudimo iš padidėjusių aplink stemplę esančių organų. Išputimą gali sukelti ir

(18)

18 stabligė. Taip pat gali būti nervų dalyvaujančių atsirūgime pažeidimas. Tinklainio sienos pažeidimas gali sutrigdyti normalius refleksus, būtinus dujų pasišalinimui iš prieskrandžio. Neįprastos pozos, ypač gulėjimas ant šono, dažniausiai susijęs su antrine timpanija (61).

1.2.4. Šliužo padėties pasikeitimas

Galvijų šliužo padėties pasikeitimas yra pasaulinė liga, dažniausiai šis susirgimas yra stebimas po veršiavimosi (62). Didesnis ŠDK pasireiškimo dažnumas buvo stebimas karvių antrosios - ketvirtosios laktacijų metu. ŠDK paplitimas labai aukštas tarp karvių, kurios buvo maitinamos racionais, kurie buvo praturtinti koncentratais. ŠDK sergančių karvių kūno temperatūra, širdies susitraukimų dažnis ir kvėpavimo dažnumas buvo padidėję (63).

Šliužo poslinkis į kairę (ŠDK) yra dažna besiveršiuojančių pieninių karvių liga (64). Kontrolines ribas viršijantys plazmos β-hidroksibutirato (BHB) lygiai yra laikomi rizikos faktoriais ŠDK pasireiškimui (64). Karvės, kurioms pasireiškė šliužo padėties pasikeitimas (ŠDK) turi padidėjusią komplikuotos ketozės ir metrito riziką (62).

Šliužo padėties pasikeitimai buvo pateikiami kaip vienas svarbiausių galvijų medžiagų apykaitos sutrikimų. Šliužo padėties pasikeitimai dažniausiai pasireiškia daug pieno duodančioms karvėms ankstyvosios laktacijos metu (65).

Galvijams su ŠDK buvo stebimas sumažėjęs apetitas, selektyvus apetitas (noras ėsti šieną bet nenoras ėsti grūdus), balkšvos išmatos, charakteringas aukštas tono aidas perkutuojant nuo kairiojo vidurinio iki viršutiniojo pilvo trečdalio, tarp 9 ir 11 šonkaulių, bei timpaniškas garsas. (63).

Chirurginė kairėn pasislinkusio šliužo (ŠDK) korekcija yra įprasta laktuojantiems pieniniams galvijams (66). Šliužo poslinkis į kairę (ŠDK) pastebimas dažniau nei poslinkis į dešinę (67).

Šliužo poslinkio išsivystymas yra stipriai veikiamas kalcio trūkumo: visose sergančiose karvėse buvo nustatytas padidėjęs fermento AST aktyvumas. Buvo nustatyta, kad daug duodančių pieninių karvių profilaktika bandoje nuo šliužo padėties pasikeitimo gali būti sudaryta iš pastovaus kraujo serumo biocheminių rodiklių vertinimo, pieno tyrimo duomenų analizės ir kiekybinės bei kokybinės mitybos režimų analizės (68).

(19)

19

1.3. Kalcio metabolizmo sutrikimas

1.3.1. Parezė po apsiveršiavimo

Galvijų organizmo audinių metabolizme ir gyvybinėse funkcijose svarbų vaidmenį atlieka kalcio, fosforo, magnio jonai. Nors jie yra antagonistai, jų apykaitos procesai glaudžiai susiję. Šios mineralinės medžiagos sudaro skeleto pagrindą ir kartu su kai kuriais hormonais bei vitaminais dalyvauja medžiagų apykaitos procesuose. Dėl šių medžiagų stokos ar netinkamo santykio pakinta biocheminiai procesai audiniuose, išsivysto sunkūs medžiagų apykaitos susirgimai. Galvijų mineralinių medžiagų apykaitos sutrikimai susiję su organizmo fiziologine būkle – veršingumu, laktacija, pašarais ir kt. Labai dažnai mineralinių medžiagų apykaita karvėms sutrinka veršiavimosi metu ir apsiveršiavus. Kelios dienos iki veršiavimosi, jo metu ir po apsiveršiavimo yra kritiškiausias laikotarpis melžiamoms karvėms (69). Likus dienai iki veršiavimosi karvės kraujyje staiga padidėja kiekis prolaktino, kuris skatina laktogenezės pradžią ir krekenų gamybą, taip pat padidėja estrogenų koncentracija. Manoma, kad veršiavimosi metu padidėjęs estrogenų kiekis mažina apetitą ir slopina mineralinių medžiagų rezorbciją iš virškinamojo trakto (70). Sausųjų medžiagų įsiurbimas tuo laikotarpiu sumažėja apie 30 proc. (69). Staiga sumažėjus mineralinių medžiagų rezorbcijai, organizmas nesugeba patenkinti padidėjusio kalcio, fosforo ir energijos poreikio. Prasidėjus laktacijai daug mineralinių medžiagų išskiriama su krekenomis, pienu (71). Karvėms apsiveršiavus, hipokalcemija atsiranda dėl padidėjusio kalcio išsiskyrimo su krekenomis, nes karvė, duodanti 10 litrų pieno vieno melžimo metu, su pienu netenka apie 23 g kalcio. Šis kiekis yra 9 kartus didesnis už bendrą kalcio kiekį kraujyje (72, 73, 74). Pagrindiniais faktoriais apsunkinančiais organizmo homeostazės palaikymą yra mitybos fiziologiniai ypatumai, raciono paklaidos ir didelė šiuolaikinių karvių veislių produkcija. Kad normaliai funkcionuotų organizmas, kraujyje turi būti tinkamas kalcio (Ca) ir fosforo (P) jonų koncentracijų santykis. Jį palaiko homeostazės kontrolės mechanizmas. Ca gali būti adsorbuojamas ir išskiriamas iš kaulų. Svarbią reikšmę Ca apykaitoje turi inkstai. Ca perkėlimą iš kaulų ar į juos, rezorbciją žarnose, užtikrina prieskydinės liaukos hormonas PTH, dihidroksikalciferolis (DHKF arba vitaminas D3) ir calcitoninas. Kai ląstelėse Ca++ jonų koncentracijos gradientas yra žemesnis nei žarnose, Ca absorbuojamas pasyviu difuzijos būdu. Taip absorbuojama didžiausia, gaunama su pašaru Ca dalis. Kitas kalcio jonų patekimo į organizmą būdas yra aktyvus Ca transportavimas per pačias ląsteles. Aktyviai absorbcijai reikalingas vitaminas D ir šis būdas nesąlygojamas koncentracijos gradiento. Transportą per ląstelę palengvina Ca surišantis proteinas ( jo aktyvumas priklauso nuo vitamino D3 ir Ca-Mg-ATF pompos). Vitamino D aktyvavimas jo hidroksilinimu prasideda

(20)

20 kepenyse, o galutinai jis aktyvinamas inkstuose. Aktyvavimo fermento hidroksilazės koncentraciją reguliuoja PTH, kuriam turi įtakos Ca koncentracija kraujyje. Žema Ca koncentracija kraujyje, veikiant PTH ir hidroksilazę aktyvuoja vitaminą. D. Veršingumas skatina Ca poreikį, kraujyje padidėja PTH ir dihidrokalciferolio koncentracijos. Kai pašaruose stinga Ca, paraskydinė liauka daugiau išskiria PTH, iš audinių demobilizuojamas DHKF. Padidėjęs PTH ir DHKF mobilizuoja osteoklastus. Tokiu būdu organizmas operatyviai aprūpinamas Ca. Daugelis karvių turi neigiamą Ca balansą (poreikis didesnis už pasiūlą). Užtrukinimo laikotarpiu aktyvus Ca homeostazės mechanizmas dalinai neaktyvus. Tai reiškia, kad dauguma karvių negali operatyviai reaguoti į kalcio poreikį. Kad vyktų absorbcija iš žarnų, prieš 24 valandas, o iš kaulų prieš 48 valandas turi padidėti PTH ir DHKF koncentracija kraujo serume. Karvės, kurioms šis atsakas į Ca poreikį pavėluotas, vystosi pieno karštinė. Ca homeostazei turi įtakos ir kraujo ph . Jei kraujo ph aukštesnis – nežymi alkalozė – PTH aktyvumas mažėja, jei žemesnis - vidutinė acidozė – aktyvumas didėja (74).

Parezė po apsiveršiavimo − viena labiausiai paplitusių medžiagų apykaitos ligų, kurią sukelia kalcio, fosforo kiekio sumažėjimas karvių kraujo serume. Hipokalcemija ir hipomagnemija pažeidžia organus ir sistemas (75).

Esant hipokalcemijai, apie 30 proc. daugiau karvių serga subklinikiniu mastitu. Sunkiausia hipokalcemijos forma - ūmi pogimdyminė parezė. Paprastai šia liga susergama per 72 valandas po veršiavimosi. Šalia mažėjančios kalcio koncentracijos kraujyje, galima išskirti kelias ligos stadijas. Pirmojoje stadijoje būdingas padidėjęs karvių jautrumas ir ataksijos požymiai. Trūkčioja karvės šonų raumenys, ji gali mosuoti galva, karpyti ausimis, kartais nemotyvuotai baubia, nenustygsta vietoje, jai gali pintis kojos. Ši stadija dažniausiai nepastebima, nes trunka apie 1 valandą. Negydant liga pereina į antrąją stadiją, kuri trunka iki 12 valandų. Karvė atsigula ant krūtinkaulio, galvą padeda ant šono, žvilgsnis tampa „bukas", nosies veidrodėlis - sausas, visos galūnės - šaltos. Išilginės kūno ašies atžvilgiu stuburas sudaro S formos išlinkimą. Kūno temperatūra būna nenormali, širdies tonai prislopinti, stebima tachikardija. Dėl lygiųjų raumenų paralyžiaus vystosi prieskrandžių išpūtimas, atsiveria anuso sfinkteris. Rektiškai galima apčiuopti išsipūtusią šlapimo pūslę, karvė negeba šlapintis. Trečiojoje stadijoje būdingi komos požymiai. Karvė negeba gulėti ant krūtinkaulio, suglemba visi raumenys, nereaguoja į dirgiklius, progresuoja išputimas. Vystosi širdies veiklos nepakankamumas, greitėja pulsas (100-120 k/min), periferinis pulsas neapčiuopiamas. Negydant, gyvulio gyvybė užgęsta po kelių valandų. Lietuvoje šia liga serga 6 proc. bendrovių ir 9,1 proc. ūkininkų karvių. Klinikine pareze po atvedimo dažniausiai serga didelio produktyvumo, vyresnės nei 5 metų (nuo trečios laktacijos) karvės. Pagal ligos klinikinę formą parezė po atvedimo sąlyginai gali būti skirstoma į tris formas: ūmi tipinė, atipinė arba atspari, poūmė arba drebulys. Tipine forma dažniausiai karvės serga praėjus kelioms dienoms po

(21)

21 veršiavimosi, kartais - per vėlyvąją laktaciją arba užtrūkinimo periodu. Ši ligos forma lengviausiai gydoma. Atipinė parezė nepalanki gydymo atžvilgiu. Karvė išlieka sąmoninga, ėda, duoda pieno, bet negali atsikelti. Ji gali šliaužioti ant sulenktų čiurnų, užpakalinės kojos dažniausiai būna paralyžiuotos. Ligą gali komplikuoti raumenų arba raumenų grupių plyšimai, kaulų lūžiai arba klubo sąnario išnirimas. Tai įvyksta, kai nekoordinuotais judesiais karvė bando šliaužti ar atsikelti. Ši ligos forma išgydoma itin sunkiai. Poūme ligos forma serganti karvė tampa nerami, sudirgusi, dreba, trūkčioja raumenys. Sergant tokia ligos forma, tris kartus padidėja rizika susirgti placentos susilaikymu, šliužo dislokacija, mastitu (76).

(22)

22

2. Tyrimo metodai ir medžiaga

2.1. Darbo metodika

Tyrimui atlikti buvo pasirinkti du ūkiai Skuodo rajone, ūkis „A“ ir ūkis „B“, kurių kryptis yra pieninė galvijininkystė. Kiekviename ūkyje atsižvelgiant į karvių amžių, sveikatingumą, laktacijos periodą, buvo atrinkta po 20 karvių. Karvių sveikatingumui įvertinti buvo atlikti biocheminiai kraujo tyrimai, surinkti pieno rodiklių duomenys ir registruojami susirgimai. Pieno mėginiai ištirti 2016 birželio – lapkričio mėn. valstybinėje įmonėje „Pieno tyrimai”. Nustatyta pieno riebalų, baltymų, laktozės, urėjos ir somatinių ląstelių kiekiai piene.

Kraujo mėginiai ištirti 2016 spalio mėn. 08-09 dienomis, LSMU Veterinarijos akademijoje Gyvūnų reprodukcijos laboratorijoje. Atlikus kraujo biocheminius tyrimus ištirta UREA, AST, ALT, ALP, geležis, kalcis, magnis, fosforas, bendri baltymai, kalis, natris, varis. Bandymai atlikti nepažeidžiant Lietuvos Respublikos gerovės ir apsaugos įstatymo (Žin. 1997, Nr. 108-2728, Nr. VIII-500) ir Lietuvos Respublikos veterinarijos įstatymo (Žin., 1992, Nr. 2-15; 1999, Nr. 90-2639; 2000, Nr. 61-1804).

Karvių pašarų cheminė sudėtis tirta „LIETUVOS AGRARINIŲ IR MIŠKŲ MOKSLŲ MOKSLŲ CENTRO Filiale Žemdirbystės institute“ .Pašarų kokybę apibūdina EUROPOS PARLAMENTO IR TARYBOS REGLAMENTAS (EB) Nr. 183/2005. Žaliam pienui ir pieno mėginiams yra taikomi EUROPOS PARLAMENTO IR TARYBOS REGLAMENTAI (EB) Nr. 852/2004, 853/2004.

Gautų rezultatų apdorojimui taikyta „Microsoft Excel” programa. Apskaičiuoti gautų duomenų aritmetiniai vidurkiai, standartiniai nuokrypiai. Patikimumo kriterijui (p) nustatyti taikytas Stjudento metodas. Rezultatai laikomi statistiškai patikimais, kai p<0,05.

(23)

23

2.2. Tiriamų karvių šėrimas

2.2.1. Ūkio A racionas

Pašarai Kiekis, kg

Kukurūzų silosas 23,8

Kviečių šiaudai 2,0

Melasa 1,5

Melžiamų karvių koncentruotas pašaras 5,0

Mineralų mišinys 0,1

Kiekviename kilograme raciono sausųjų medžiagų yra:

NEL 6,25 MJ

Žalių baltymų 17,1 proc.

Žalios ląstelienos 21,7 proc

Ruminalinio azoto 41,7 proc.

Ca : P balansas 2,18 : 1

1 lentelė. A ūkyje naudoto raciono struktūra ir maistingumas

Kultūrinių ganyklų žolė 30,0

Kukurūzų silosas 15,0

Melasa 1,5

Melžiamų karvių koncentruotas pašaras 4,0

Mineralų mišinys 0,1

Kiekviename kilograme raciono sausųjų mežiagų yra:

(24)

24

Žalių baltymų 19,4 proc.

Žalios ląstelienos 20,7 proc.

Ruminalinio azoto 61,2 proc

2 lentelė. A ūkyje naudoto raciono struktūra ir maistingumas

2.2.2. Ūkio B racionas

Kultūrinių ganyklų žolė 50,0

Šienainis 10,0

Rapsų išspaudos 1,75

Laižalai 1,5

Kiekviename kilograme raciono sausųjų mežiagų yra:

NEL 6,4 mJ

Žalių baltymų 16 proc.

Žalios ląstelienos 25 proc.

Ruminalinio azoto 52 proc.,

(25)

25

3. TYRIMŲ REZULTATAI

3.1. Tiriamųjų ūkių karvių klinikinių susirgimų palyginimas

1 pav. Klinikinių susirgimų palyginimas ūkiuose A ir B

Ūkyje „A“ karvių, kaip nurodyta 1 pav. susirgimų užregistruota 23 atvejai, tai yra 52 proc. daugiau nei ūkyje B. Parezių atvejai ūkyje „A“ sudarė 43 proc. visų susirgimų. Lyginant su ūkiu „B“ parezė ūkyje „A“ pasireiškė 80 proc. daugiau tyriamųjų karvių. Kitų medžiagų apykaitos susirgimų, atvejų skaičius panašus.

5 4 10 1 2 1 0 4 2 2 1 2 0 0 0 2 4 6 8 10 12 Ketozė Nuovalų

užsilaikymas Parezė dislokacijaŠliužo

Laminitas Išpūtimas Acidozė

K AR V IŲ S K AI ČI US Ūkis A Ūkis B

(26)

26

3.2. Ūkių A ir B biocheminių kraujo rodiklių palyginimas

2 pav. Biocheminiai kraujo rodikliai

Natris (Na) - abiejuose ūkiuose visoms 40 tirtų karvių kraujyje buvo nustatytas per didelis natrio kiekis kraujyje. Ūkyje „A“ karvių kraujyje natris svyravo nuo 146,0 mmol/l iki 154,4 mmol/l. Ūkyje „B“ buvo pakilę natrio rodikliai, kurie svyravo nuo 148,0 mmol/l iki 156,5 mmol/l. Norma ( 136-144mmol/l). Perteklius sukelia tešmens edemas (po apsiveršiavimo), retai galvijams – viduriavimą, troškulį ir seilėtekį (4). Ūkyje „A“ laižalai atskirai neduodami, Na karvės gauna su visu raciono pašaro mišiniu, ūkyje „B“ ganykliniu laikotarpiu laižalai duodami papildomai. Abiejuose ūkiuose Na kiekis kraujyje buvo nežymiai pakitęs, todėl karvių sveikatingumui ir produktyvumui tai įtakos nepadarė. Rodikliai statistiškai patikimi (p< 0,01).

Vario (Cu) ir šarminės fosfatazės (ALP) rodikliai abiejų ūkių karvių kraujyje buvo normos ribose. Rodikliai statistiškai nepatikimi (p> 0,05).

Alanino amino transferazės (ALT) rodiklis „A“ ūkio karvėms buvo didesnis 37,5 % lyginant su ūkio „B“ karvėmis. Ūkyje „A“ ALT pakitę rodikliai svyravo nuo 41,0 iki 58,3 U/l, ūkye „B“ nuo 35,4iki 48,4 U/l. Norma 6,9-35 U/l. Rodikliai statistiškai patikimi (p< 0,01).

Aspartato aminotransferazė (AST) – ūkio „A“ karvių kraujyje beveik dvigubai viršija normą, rodikliai siekia 269,0 U/l. Ūkyje „B“ pakilę rodikliai virš normos iki 166,0 U/l ( 60-125 U/l), AST ūkio „B“ rodiklis karvių kraujyje nukritęs nežymiai iki 59,5 U/l. Norma 60-125 U/l. (p>0,05).

1 4 16 0 10 7 2 3 9 4 10 20 0 3 2 2 6 0 13 5 1 4 11 15 1 5 20 0 0 5 10 15 20 25 UREA ↑ UREA ↓ (AST )↑ (AST )↓ (AL T )↑ AL P (F e) ↑ (F e) ↓ (Ca )↓ (M g) ↑ (P)↓ B endri ba lt ym ai↑ B endri ba lt ym ai↓ _(K)↑ (Na )↑ (Cu) K arv ių sk aičius Ūkis A Ūkis B

(27)

27 Šlapalas (UREA) – ūkyje „A“ šlapalo kiekis kraujyje viršijantis normos ribas nustaytas vienai karvei, padidėjimas nežymus (9,1 mmol/l). Ūkyje „B“ šlapalo rodikliai tiriamajame kraujyje sumažėję nuo 1,7 – 2,9 mmol/l. Norma 3,6 – 8,9 mmol/l. Šlapalo konc. kraujyje, parodo mitybos lygį baltymais ir žaliaisiais proteinais. Padidėjusi šlapalo konentracija piene ir kraujyje, turi įtakos gimdos atsistatymui ir ovuliacijai. Maža šlapalo koncentracija gali rodyti raciono baltymų trūkumą, o tai siesis su nepilnaverčiu lytiniu ciklu (4). Rodikliai statistiškai nepatikimi (p< 0,05).

Geležis (Fe) – ūkyje „A“ 10 tirtų karvių kraujyje nustatytas dadidėjęs geležies geležies kiekis kraujyje, o sumažėjęs geležies kiekis kraujyje fiksuotas 7 karvėms. Geležies rodikliai svyravo nuo 88 iki 174 µg/dl. Ūkyje „B“ pakilusius geležies rodiklius kraujyje turėjo 13 tiriamųjų, o sumažėjusius 5 karvės. Geležies rodikliai svyravo nuo 86 iki 185 µg/dl. Norma (130-140 µg/dl). Rodikliai statistiškai nepatikimi (p> 0,05). Geležis yra gyvybiškai svarbus mikroelementas, reikalingas raudonųjų kraujo ląstelių, hemoglobino gamybai, deguonies transportui kraujyje, jungiamųjų audinių susidarymui organizme, taip pat imuninės sistemos veiklai (77, 78). Jos kiekis organizme priklauso nuo gyvūno amžiaus ir lyties. Atrajotojai su vandeniu, dirvožemiu arba pašarais gauna daug geležies. Suaugusiems galvijams šio mikroelemento trūkumas pasireiškia retai, mat jo gausu aplinkoje ir žemėmis užterštuose pašaruose (78). Veršingoms karvėms anemijos nenustatė daugelis mokslininkų (79). Šis mikroelementas sąveikauja su kalciu, fosforu, variu ir kobaltu. Daug geležies randama kepenyse ir blužnyje. Piene geležies yra labai mažai. Jos trūkstant, sutrinka eritrocitų gamyba. Karvėms geležies trūksta retai. Geležies trūkumą gali sukelti ekstremalios sąlygos - ligos, parazitai, traumos (80).

Magnis (Mg) – ūkiuose „A“ ir „B“ nežymiai padidėję magnio rodikliai karvių kraujyje. Ūkyje „A“ 2 karvių kraujyje pakilę Mg rodikliai iki 1,25 mmol/l, ūkyje „B“ 4 karvių kraujyje, aukčiausias rodiklis pakilęs iki 1,43 mmol/l. Norma 0,6 – 1,2mmol/l. Rodikliai statistiškai nepatikimi (p>0,05). Fosforas (P) – ūkyje „B“ kalio rodiklis karvių kraujyje žemiau normos sudaro 55 proc. tirtų karvių, ūkyje „A“ su sumažejusiais kalio rodikliais kraujyje 15 %. Ūkyje „A“ pakitę nežymiai trijų karvių kraujyje 1,75 mmol/l ir 1,78 mmol/l, ūkyje „B“ sumažėjęs 11 karvių, žemiausias rodiklis 0,87mmol/l. Norma ( 1,8 – 2,6 mmol/l).

Kalcis (Ca) – sumažėjusio kalcio kiekis kraujyje nustatytas tik vienai tiriamųjų karvių ūkyje „B“ (1,93 mmol/l). Norma 2,0 – 2,8 mmol/l. Rodikliai statistiškai nepatikimi (p>0,05).

Bendri baltymai - bendrų batymų kiekio padidėjimas kraujyje ūkyje „A“ pastebėtas 9 iš 20 tirtų karvių ( 45 proc. ), ūkyje „B“ 15 iš 20 karvių ( 75 proc.). Ūkyje „A“ didžiausias bendrų baltymų rodiklis pakilęs iki 79,2 g/l. Mažesnis bendrų baltymų kiekis nei norma nustatytas 4 karvėms, mažiausias jų 59,6 g/l. Ūkyje „B“ aukščiausias rodiklis siekia iki 81,0 g/l. Bendrų baltymų sumažėjimas kraujyje vienos karvės, kuris nežymiai sumažėjęs iki 64,4 g/l. Norma 66 – 75 g/l.Bendrieji kraujo baltymai netiesiogiai parodo organizmo rezistentiškumą. Yra ryšys tarp

(28)

28 organizmo atsparumo susirgimams, mitybos bei sveikatos būklės. Kraujo serumo bendrieji baltymai koreliuoja su Ig G koncentracija kraujo serume (81, 82). Rodikliai statistiškai patikimi (p<0,05).

Kalis (K) - karvių su padidėjusiu kalio rodikliu ūkyje „A“ 50 proc. daugiau nei ūkyje „B“. Didžiausias ūkyje „A“ kalio rodiklis 6,04 mmol/l, ūkyje „B“ – 5,74 mmol/l. Norma 3,6 – 4,9 mmol/l. Rodikliai statistiškai patikimi (p<0,01).

3.3. Ūkio „A“ pieno rodiklių analizė

3pav. Pieno rodiklių kitimas

Kaip matome iš 3 pav. pateiktų duomenų, pieno riebalų, baltymų ir laktozės rodikliai per 5 mėnesius keitėsi nežymiai. Birželio mėnesį riebalų – baltymų santykis buvo 1,32, rugpjūtį – 1,33, rugsėjį – 1,31, spalį – 1,24, lapkritį – 1,34. Laktozė ūkyje „A“ yra neženkliai sumažėjusi, kadangi natūraliame sveikų karvių piene randama 4,6 - 5,2 proc., o tirtų karvių piene, kaip matome grafike, laktozės vidurkis svyruoja nuo 4,40 iki 4,47 procentų. Duomenys statistiškai patikimi (p<0,05).

4,47 _4,40 4,41 _4,40 4,44 3,19 3,23 3,38 3,31 3,36 4,20 _4,32 4,43 4,12 4,50 0,00 0,50 1,00 1,50 2,00 2,50 3,00 3,50 4,00 4,50 5,00

Birželis Rugpjūtis Rugsėjis Spalis Lapkritis

(29)

29 4 pav. Pieno rodiklių kitimas ūkyje „A“

Ūkyje „A“ per penkis mėnesius, kaip matome 4 pav., urėjos kiekis svyravo nuo 10 iki 22 mg. Lapkričio mėnesį urėja siekė tik 10 mg, kai urėjos norma piene 15-30 mg. Somatinių ląstelių skaičius normos ribas viršijo taip pat lapkričio mėnesį ( 507 tūkst/ml.). Somatinių ląstelių skaičius piene turi būti iki 400 tūkst/ml. Duomenys statistiškai patikimi (p<0,05).

5 pav. Pieno kiekio kitimas ūkyje „A“

Kaip matome 5 pav., didžiausias karvių produktyvumas užfiksuotas rugsėjo mėnesį – 14,8 l vieno melžimo metu, t.y. 29,6 l per parą. Nuo birželio iki rugsėjo vidutinis gaunamo pieno iš vienos karvės kiekis padidėjo 6,7 proc., kai tuo tarpu nuo rugsėjo iki lapkričio vienos karvės primelžto pieno kiekis sumažėjo 12,8 proc. Duomenys statistiškai patikimi (p<0,01).

27,4 28,0 29,6 26,4 25,8 23,0 24,0 25,0 26,0 27,0 28,0 29,0 30,0

0,00 5,00 10,00 15,00 20,00 25,00 0,00 100,00 200,00 300,00 400,00 500,00 600,00

Birželis Rugpjūtis Rugsėjis Spalis Lapkritis

Urė ja So m at ini ų lą st .s k. Somatinių ląst. sk., tūkst./ml Urėja, mg

(30)

30

3.4. Ūkio „B“ pieno rodiklių analizė

6 pav. Pieno rodiklių kitimas ūkyje „B“

Pieno baltymų ir laktozės rodikliai per 5 mėnesius keitėsi nežymiai. Iš 6 pav. duomenų matome, kad labiausiai svyravo pieno riebalų kiekis. Birželio mėnesį riebalų – baltymų santykis buvo 1,10, rugpjūtį – 1,33, rugsėjį – 1,1, spalį – 1,4, lapkritį – 1,1. Riebalų ir baltymų santykis atitinka normos ribas ( 1 – 1,5 ). Laktozė ūkyje „A“ yra neženkliai sumažėjusi, kadangi natūraliame sveikų karvių piene randama 4,6-5,2 proc., o tirtų karvių piene, kaip matome grafike, laktozės vidurkis svyruoja nuo 4,34 iki 4,46 procentų. Duomenys statistiškai patikimi (p<0,05). 4,46 4,45 4,44 _4,34 4,45 3,61 3,18 3,00 3,26 3,10 3,98 4,26 3,30 4,54 3,37 0,00 0,50 1,00 1,50 2,00 2,50 3,00 3,50 4,00 4,50 5,00

(31)

31 7 pav. Pieno rodiklių kitimas ūkyje „B“

7 pav. matome, jog ūkyje „B“ somatinių ląstelių skaičius per 5 mėnesius neviršijo normos ribų ir nesiekė daugiau kaip 400 tūkst/ml.

Šiame ūkyje pastebimi ryškūs šlapalo (urėjos) svyravimai visais mėnesius. Birželio mėnesį šlapalo kiekis piene siekia beveik 13 mg, o tai yra žemiau normos ribos ( norma 15 – 30 mg). Rugpjūčio – spalio mėnesiais šlapalo kiekis piene svyruoja nuo 27 – 29 mg, ir staigus šlapalo kritimas nuo spalio mėnesio net 82,7 proc. (nuo 29 mg iki 5mg). Duomenys statistiškai nepatikimi (p>0,05).

8 pav. Pieno kiekio kitimas ūkyje „B“

0,00 5,00 10,00 15,00 20,00 25,00 30,00 35,00 0,00 50,00 100,00 150,00 200,00 250,00 300,00 350,00

Birželis Rugpjūtis Rugsėjis Spalis Lapkritis

Urė ja So m at ini ų lą st . s k. Somatinių ląst. sk., tūkst./ml Urėja, mg 14,87 14,9 34 31,2 26,7 0 5 10 15 20 25 30 35 40

(32)

32 Iš 8 pav. duomenų matome, kad birželio – rugpjūčio mėnesiais pieno kiekis ūkyje buvo mažas, jo paros vidurkis nesiekė 15 l. Rugsėjį užfiksuotas pieno kiekio šuolis 56 proc. lyginant su rugpjūčio mėnesiu. Nuo rugsėjo pieno kiekis nežymiai krenta, tačiau didelių svyravimų nepastebima. Duomenys statistiškai patikimi (p<0,01).

3.5. Ūkių „A“ ir „B“ pieno rodiklių palyginimas

9, 10 pav. Pieno rodiklių palyginimas

Analizuojant ūkių „A“ ir „B“ tirtus duomenis, kurie pateikti 9, 10 pav., iš pieno tyrimų rezultatų matome, jog visais penkių mėnesių duomenimis, riebalų ir baltymų santykis atitiko normų ribas. Jeigu santykis yra 1,5 ir daugiau tada galime įtarti ketozę (83). Jeigu gautas santykis

3,19 3,23 3,38 3,31 3,36 3,61 3,18 3,00 3,26 3,10 0,00 0,50 1,00 1,50 2,00 2,50 3,00 3,50 4,00

Baltymų kiekis, % ūkis A Baltymų kiekis, % ūkis A

4,20 4,32 4,43 _4,12 4,50 3,98 4,26 3,30 4,54 3,37 0,00 0,50 1,00 1,50 2,00 2,50 3,00 3,50 4,00 4,50 5,00

(33)

33 yra mažesnis už 1, tai galima įtarti, kad karvės serga acidoze. Pagal gautus riebalų ir baltymų santykius galima teigti, jog ūkio „A“ ir ūkio „B“ racionai yra tinkamai subalansuoti.

11 pav. Pieno rodiklių palyginimas

Pažvelgus į laktozės gautus rezultatus 11 pav., matome, jog vidutinis laktozės kiekis piene ūkyje „A“ per penkis mėnesius svyravo tarp 4,40 – 4,47 % , ūkyje „B“ – tarp 4,34 – 4,46 %, o tai parodo, kad karvių racione netinkamai subalansuotas baltymų ir angliavandenių santykis. Sveikos karvės piene laktozės turi būti vidutiniškai 4,7 %.

4,47 4,40 4,41 _4,40 4,44 4,46 4,45 _4,44 4,34 4,45 4,25 4,30 4,35 4,40 4,45 4,50

Laktozės kiekis, % ūkis A Laktozės kiekis, % ūkis B

187,73 298,64 186,33 194,93 507,05 269,64 329,38 182,90 164,72 164,30 0,00 100,00 200,00 300,00 400,00 500,00 600,00

(34)

34 12 pav. matome, kad somatinių ląstelių skaičiaus rodikliai lapkričio mėnesį ūkyje „A“ viršyjo normos ribas (507,05 tūkst/ml). Ūkyje „B“ somatinių ląstelių skaičius per tiriamuosius mėnesius atitiko normos ribas ir didelių rodiklių svyravimų nebvo.

4 lentelė Urėjos kiekio karvių piene sąsajos su jų šėrimu (Legath et al., 2001)

Matome 13 pav., kad ūkyje „B“ šlapalo kiekis piene didesnis nei ūkyje „A“, iš šių duomenų galime spręsti, kad ūkyje „B“ geriau subalansuotas baltymų ir energijos balansas racione. Urėjos staigus smukimas abiejuose ūkiuose pastebimas lapkričio mėnesį. Ūkyje „B“ urėja krito iki 5mg. Lyginant su spalio mėnesiu, urėja smuko 83 proc., tuo tarpu ūkyje „A“ 42 proc, lyginant su spalio mėnesiu.

14,82 17,18 22,33 18,43 10,72 12,69 26,88 24,70 29,11 5 0,00 5,00 10,00 15,00 20,00 25,00 30,00 35,00

Urėja, mg ūkis A Urėja, mg ūkis B

Baltymų kiekis piene, proc.

Urėjos kiekis piene, mg %

<15 15-30 >30 >3,6 Baltymų trūkumas ir energijos perteklius racione Energijos perteklius racione Baltymų ir energijos perteklius racione 3,2-3,6 Baltymų trūkumas ir nežymus energijos perteklius racione Racione tinkamas baltymų ir energijos balansas Baltymų perteklius ir nežymus energijos trūkumas racione <3,2 Energijos ir baltymų trūkumas racione Energijos trūkumas racione Baltymų perteklius ir energijos trūkumas racione

(35)

35 14 pav. Pieno produktyvumo palyginimas

Iš 14 pav. duomenų matome, kad ūkyje „A“, nežymus vidutinio pieno kiekio svyravimas per parą, tiriamaisiais mėnesiais, o ūkyje B pastebimas staigus rodiklių kilimas. Ūkyje „A“ birželio ir rugpjūčio mėnesiais produktyvumas didesnis 46 proc., lyginant su ūkio „B“ produktyvumu. Nuo rugsėjo mėnesio ūkio „A“ produktyvumas nežymiai mažesnis. Abiejų ūkių didžiausi produktyvumai užfiksuoti rugsėjo mėnesį.

14,87 14,9 34 31,2 26,7 27,4 28,0 29,6 _26,4 25,8 0 5 10 15 20 25 30 35 40

(36)

36

4. REZULTATŲ APTARIMAS

Analizuojant ūkius „A“ ir „B“ pagal turimus duomenis, palyginta dviejų skirtingų racionų (ganyklinio ir pusiau ganyklinio) įtaka karvių sveikatingumui, produktyvumui ir produkcijos kokybei. Pagal kraujo biocheminius tyrimus, pieno tyrimų rodiklius buvo išanalizuoti ūkiuose pasitaikančios medžiagų apykaitos ligos.

Ūkyje „A“ užfiksuotas beveik dvigubai didesnis klinikinių susirgimų skaičius, o parezių čia pasireiškia 80 proc. daugiau nei ūkyje „B“. Kraujo rodikliuose ūkyje „A“ matomas kelių karvių ypač padidėję AST, ALT rodikliai. Vienu metu ALT ir AST fermentų padidėjęs aktyvumas kraujo serume parodo ūmų kepenų pažeidimą (84), produktyvioms šviežiapienėms karvėms daug dažniau pasireiškia medžiagų apykaitos ligos, kurių metu pažeidžiamos kepenys. Ketozė – labai dažnas neseniai apsiveršiavusių karvių susirgimas, kurios atsiradimą sukelia energinių medžiagų trūkumas racione bei kepenų riebalinė infiltracija (85).

Literatūros šaltiniuose sutinkame teiginių, kad skersaruožių raumenų pažeidimui būdingas padidėjęs AST aktyvumas išlieka gana ilgai ir ženkliai padidėja tik esant ląstelių nekrozei. Be to, magnio trūkumas kraujo serume veikia taip pat nepalankiai. Tyrėjai nurodo, kad parezę po veršiavimosi paprastai lydi nesikėlimo arba gulinčios karvės sindromas. Gulinčioms karvėms nustačius AST daugiau kaip 200 TV/l, susirgimą prognozuoti reikia atsargiai, o daugiau kaip 500 TV/l – išsivysto smarkūs raumenų pakenkimai (86).

Nors kraujo tyrimuose kalcio kiekis normos ribose, tačiau apskaičiavus kalcio ir fosforo santykį, vidutiniškai gauta, kad Ca ir P santykis ūkyje A 1,13, ūkyje B 1,44. Esant fiziologiniam poreikiui, organizmas kalcį ir fosforą gali pasisavinti iš kaulų, tačiau fosforas pasisavinamas sunkiau negu kalcis. Karvių racione rekomenduojamas kalcio ir fosforo santykis yra 1,5:1. Priklausomai nuo jų fiziologinės būklės (veršingumo, sveikatos, produktyvumo), kalcio ir fosforo santykis gali būti kitoks (pvz., 2:1). Kai šis santykis yra 1:1 arba 2,5:1, padidėja pogimdyminės parezės rizika. Kalcio ir fosforo santykį racione sureguliuoti nėra paprasta.

Parezių susirgimus taip pat ūkyje A didino per mažai duodamų mineralų kiekis užtūkusioms karvėms. Parezė po apsiveršiavimo yra trumpa liga, bet lemia pieno kiekį per laktaciją (87). Liga taip pat lemia placentos užsilaikymą (88). Parezė predisponuoja šliužo slinkimąsi į kairę, o negyvo veršelio atsivedimas ir susirgimas pareze po veršiavimosi susieti su placentos užsilaikymu ir ketoze. Nuovalų užsilaikymas net šešiolika kartų didina pavojų susirgti ketoze. Dėl pablogėjusios sveikatos, sumažėjusio produktyvumo, nepataisomai sutrikusios reprodukcinės veiklos buvę produktyvios karvės eliminuojamos iš bandos (30, 31, 32). Kalcio ir fosforo pasisavinimas iš pašarų yra skirtingas (Ca pasisavinama mažiau kaip 50 proc., o fosforo - daugiau kaip 55 proc.) (80).

(37)

37 Esant karvių racionuose per dideliam kalio kiekiui, padidėja kraujo šarmingumas, sumažėja kalcio absorbcija iš žarnų ir kaulų, todėl susergama pogimdymine pareze. Ūkyje „A“ pakilęs kalio rodiklis net 10 karvių, tai dar vienas rodiklis parodantis, kodėl ūkyje „A“ tokie dažni parezės susirgimai. Bandymais nustatyta, kad padidinus karvių racionuose kalio kiekį nuo 1,1 iki 2,1 proc. raciono SM, pogimdyminės parezės atvejų padaugėjo penkis kartus (89). Fosforo reikšmė organizmui siejasi su ląstelės biologija ir proteidų bei proteinų apykaita (90).

Ūkyje „B“ net 11 karvių fiksuotas mažas fosforo kiekis kraujyje. Fosforo reikšmė organizmui siejasi su ląstelės biologija ir proteidų bei proteinų apykaita (90). Sumažėjus kraujyje fosforo koncentracijai, gyvulys netenka apetito, sumažėja pieno produkcija, sutrinka apsivaisinimas (91). Tai galėjo lemti, pieno rodiklių svyravimus, dėl blogos kokybės ganyklos, kai karvės nebeturi pakankamai žolės ėsti ir yra nelaiku perkialiamos į kitą ganyklą.

Vertinant pieno rodiklius pagal riebalų ir baltymų santykį galime spręsti, kad abiejuose ūkiuose tinkamai subalansuotas racionas. Laktozės kiekio piene rodiklis kartu su kitais gali būti taikomas karvių energijos balansui įvertinti (92). Karvės, kurios intensyviau mobilizuoja energijos atsargas, dažniau suserga tešmens uždegimu. Jų piene sumažėja laktozės, baltymų ir urėjos koncentracija, ženkliai padidėja somatinių ląstelių kiekis (93, 94). Karvės piene laktozės yra vidutiniškai 4,7 %, ji sudaro apie 30 % visos pieno energetinės vertės. Yra manoma, kad pieno laktozė atspindi gliukozės (cukraus) kiekį kraujyje. Todėl mažesnis laktozės kiekis piene rodo, kad karvei trūksta energijos. o tai parodo, kad karvių racione netinkamai subalansuotas baltymų ir angliavandenių santykis, kurį galėjo lemti prastos kokybės pašarai, kurio pasekmė gali būti virškinimo problemos, tokios kaip ketozė, ypač tai įtakos gali turėti kepenų ligų atsiradimams.

Somatinių ląstelių atsiradimą ūkyje „A“ galėjo lemtinetinkamas angliavandenių bei baltymų santykis racione, baltymų, amino rūgščių, makro ir mikroelementų trūkumas, estrogeninių medžiagų žoliniuose pašaruose perteklius. Gerai žinoma, kad medžiagų apykaita turi įtakos organizmo imuninės sistemos apsaugai. Kai kurios produktyvios karvės dėl intensyvios medžiagų apykaitos ypač jautriai reaguoja į mitybinius veiksnius, todėl piene gali padidėti somatinių ląstelių skaičius. Tuo tarpu ūkyje „B“ somatinių ląstelių skaičius normos neviršyjo.

Teisingai interpretuojamas pieno šlapalo azoto kiekis gali suteikti vertingos informacijos apie karvių bandos mitybos būklę, apie reprodukcinius (95, 96), medžiagų apykaitos sutrikimus (97, 98) ir turi ekonominę naudą. Pieno šlapalo azotas yra šalutinis produktas pieninių galvijų baltymų medžiagų apykaitos ir šlapiminio azoto išskyrimo atspindys (99, 100). Urėja yra glaudžiai susijusi su pieno baltymais. Ūkyje „A“ ir ūkyje „B“ lapkričio mėnesio duomenimis užfiksuotas mažesnis nei norma urėjos kiekis piene. Galima daryti išvadą, jog pašare trūksta baltymingų pašarų, arba duodamas per daug energijos turintis pašaras. Taip pat, kaip sumažėjęs baltymų ir urėjos kiekis piene parodo, kad pašare mažai baltymų ir energijos.