KAUNO MEDICINOS UNIVERSITETAS
Visuomenės sveikatos fakultetas
Socialinės medicinos katedra
Lina Hitaitė
Pagyvenusių žmonių ambulatorinės slaugos bei socialinių paslaugų poreikis
bendruomenėje
MAGISTRO DIPLOMINIS DARBAS
(Visuomenės sveikatos vadyba)
Mokslinis vadovas:
Prof. Dr. A. Šeškevičius Konsultantė:
Prof. Habil. Dr. J. Petrauskienė
SANTRAUKA
Visuomenės sveikatos vadyba
Pagyvenusių žmonių slaugos ir socialinių paslaugų poreikio vertinimas bendruomenėje
Lina Hitaitė
Mokslinis vadovas Prof. Dr. A. Šeškevičius Konsultantė Prof. Habil. Dr. J. Petrauskienė
Kauno medicinos universitetas, Visuomenės sveikatos fakultetas, Socialinės medicinos katedra. Kaunas 2006. 82 p.
Darbo tikslas – įvertinti pagyvenusių žmonių ambulatorinės slaugos bei socialinių paslaugų
poreikį Kauno rajone
Tyrimo metodika. Tyrimo objektas - Kauno rajono pagyvenusio (65 metų ir vyresnio)
amžiaus žmonės. Tyrimo metodai – anketinė, atsitiktinės atrankos būdu iš PSPC (Garliavos, Vilkijos, Pakaunės) registruotų asmenų sąrašų (įskaitant ambulatorijas ir medicinos punktus) atrinktų tiriamųjų apklausa. Ištirta 390 žmonių, kurie reprezentuoja visus pagyvenusius Kauno rajono žmones. Pagyvenusių žmonių slaugos bei socialinių paslaugų poreikio ryšiui su demografiniais ir socialiniais veiksniais nustatyti naudota mūsų sudaryta anoniminė anketa. Respondentų savarankiškumas vertintas standartiniais fizinio savarankiškumo (Barthel indekso) ir protinės būsenos (MMSE) testais.
Anketų, bei testų duomenys apdoroti naudojant statistinės duomenų analizės programinį paketą SPSS for Windows v.10.0. Statistinių ryšių stiprumas įvertintas naudojant chi (χ2) kriterijų.
Ryšiai tarp požymių laikyti statistiškai patikimais, kai p<0,05
Rezultatai: 31,5% respondentų kyla tiek socialinės/ekonominės, tiek slaugos problemos,
14,6% – socialinės/ekonominės, 6,4% - tik slaugos problemos. Respondentų nuomone, 71,3% reikalingos slaugos paslaugos ir 58,2% - socialinės paslaugos. Pagrindinis veiksnys, įtakojantis tiek slaugos, tiek socialinių paslaugų poreikį - žmogaus amžius. Kuo tiriamasis vyresnis, tuo jam labiau šios paslaugos reikalingos. Skirtingai nei slaugos paslaugų poreikis, socialinių paslaugų poreikis priklauso nuo gyvenamosios vietos. Kaime gyvenantiems šių paslaugų reikia labiau (64,3%), nei gyvenantiems mieste (49,6%).
Visiškai nesavarankiškiems respondentams, labiausiai reikalingos asmens higienos palaikymo, vaistų sugirdymo, įvairių injekcijų atlikimo slaugos paslaugos, o vidutiniškai nesavarankiškiems - AKS matavimo ir įvairių injekcijų atlikimo. Tiek visiškai, tiek vidutiniškai nesavarankiškiems respondentams iš socialinių paslaugų labiausiai reikalingos ūkio darbų ir bendravimo paslaugos.
Nesvarbu kokio fizinio ar protinio savarankiškumo respondentai bebūtų, absoliuti dauguma norėtų būti slaugomi savo namuose
Išvados. Daugiau nei pusei (57,8%) tyrime dalyvavusių Kauno rajono gyventojų, reikalingos
slaugos ir/ar socialinės paslaugos, iš kurių 19,7% yra visiškai ar beveik visiškai ir 38,1% vidutiniškai priklausomi pagal Barthel indeksą ir/ar protinės būsenos mini testą.
Raktiniai žodžiai. Slaugos paslaugų poreikis, socialinių paslaugų poreikis
Management of Public Health
Elderly people nursing and social service need: community estimation
Lina Hitaitė
Scientific Supervisor: Prof. Dr. A. Šeškevičius Scientific Adviser: Prof. Hab. Dr. J. Petrauskienė
Department of Social Medicine, Faculty of Public Health, Kaunas University of Medicine. Kaunas 2006. 82 pg.
Aim of the study. The aim of the present study is to analyze and estimate the need of
ambulatory nursing and social service for elderly people in Kaunas region.
Methods. Elderly people (65 and older) from Kaunas region were interrogated. Special forms
were filled in by 390 casually chosen respondents from the list of people registered in PSPC (including dispensaries and medical stations) representing the whole elderly people Kaunas region. The sufficiency of the respondents was estimated by standard physical self-sufficiency (Barthel index) and mental status (MMSE) tests. To estimate the relation of the elderly people nursing and need of social service to the demographic and social factors, an anonymous questionnaire was used. The data of the structured questions was processed applying programmable batch of statistical data-processing SPSS for Windows v. 10.0. Quantitative data-processing analysis was applied for the responses. Pearson Chi-Square (χ2) was employed in trying to estimate the intensity of statistical cohesion. The research helped to fix the significance of the latter, Linear-by-Linear Association (df) and statistical credibility (p). The conclusions are considered to be plausible , when p<0,05.
Results. 31,5% of respondents face both, social/economical and nursing problems; 14,6% -
social/economical; 6,4% - nursing problems. 71,3% of the respondents consider nursing essential, while 58,2% believe they need social service much more. The main factor operating in both, nursing and social service sphere is the age of the respondent. The age determines and regulates needs and demands of different kinds of service. Age and needs are interdependent. Need of social service is fixed by the location of the respondents. Those who live in the countryside need this kind of service much more than those who live in towns (compare 64,3% villagers and 49,6% - citizens). The greatest demands of fully dependent respondents are that of keeping hygiene as well as giving medicine and different injections, whereas almost fully dependent respondents face the greatest need of blood pressure measurement and injection-giving. With regard to social service, both fully and almost fully dependent respondents face urgent need of housework and communication service. Regardless of their physical and mental dependency, an absolute majority of the respondents prefer to be nursed at home.
Conclusions. 57,8% of the respondents need either nursing or social service. 19,7% of the
latter group are fully or almost fully dependent and 38,1% on the average dependent according to Barthel index or/and mental status mini test.
Key words. The demand of nursing service, the need of social service.
SANTRAUKA ... 2
SANTRUMPOS... 5
ĮVADAS ... 6
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI... 8
1. LITERATŪROS APŽVALGA... 9
1.1. NAMŲ PRIEŽIŪRA IR SLAUGA EUROPOJE ... 9
1.1.1. PRIEŽASTYS, LEMIANČIOS NAMŲ SLAUGOS ATSIRADIMĄ... 9
1.1.2. KRITERIJAI, PAGAL KURIUOS PACIENTUI TEIKIAMA NAMŲ SLAUGA... 11
1.1.3. NAMŲ SLAUGOS FINANSAVIMAS ... 12
1.1.4. SLAUGYTOJAS IR NAMŲ SLAUGA ... 13
1.2. PAGALBOS NAMUOSE TARNYBOS IR PASLAUGOS ... 16
1.3. TRADICINIS SUPRATIMAS APIE SENŲ ŽMONIŲ PRIEŽIŪRĄ ... 18
1.4. PAGYVENUSIŲ ŽMONIŲ PROBLEMOS SVEIKATOS PRIEŽIŪROS ĮSTAIGOSE ... 21
1.5. AMBULATORINĖ SLAUGA LIETUVOJE... 24
2. DARBO METODIKA... 28
3. TYRIMO REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS... 37
3.1 DAŽNIAUSIAI PAGYVENUSIEMS ŽMONĖMS KYLANČIOS SLAUGOS, SOCIALINĖS IR/AR EKONOMINĖS PROBLEMOS ... 37
3.2. PAGYVENUSIŲ ŽMONIŲ AMBULATORINĖS SLAUGOS IR SOCIALINIŲ PASLAUGŲ POREIKIS RESPONDENTŲ POŽIŪRIU... 44
3.2.1. SLAUGOS IR SOCIALINIŲ PASLAUGŲ POREIKIO RYŠIAI SU DEMOGRAFINIAIS BEI SOCIALINIAIS VEIKSNIAIS... 44
3.2.2. PAGYVENUSIŲ ŽMONIŲ SVEIKATOS BŪKLĖ IR SLAUGOS PASLAUGŲ PRIEINAMUMAS ... 53
3.3. PAGYVENUSIŲ ŽMONIŲ SLAUGOS IR SOCIALINIŲ PASLAUGŲ POREIKIS BENDRUOMENĖJE VERTINANT JŲ SAVARANKIŠKUMĄ... 66
3.3.1. RESPONDENTŲ NUOMONĖS APIE SLAUGOS IR SOCIALINIŲ PASLAUGŲ POREIKĮ VERTINIMAS, PAGAL RESPONDENTŲ FIZINĮ IR/AR PROTINĮ SAVARANKIŠKUMĄ... 66
3.3.2. SLAUGOS IR SOCIALINIŲ PASLAUGŲ POREIKIS PAGAL STANDARTINIUS FIZINIO IR PROTINIO SAVARANKIŠKUMO VERTINIMO TESTUS ... 69
IŠVADOS... 78
PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS... 79
LITERATŪRA... 80
SANTRUMPOS
1. ES – Europos Sąjunga
2. LR SAM - Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija 3. PSPC – pirminis sveikatos priežiūros centras
4. PSO – Pasaulio sveikatos organizacija 5. TLK - teritorinė ligonių kasa
6. AKS – arterinis kraujo spaudimas
ĮVADAS
Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, didėja vyresnio amžiaus žmonių. Įprasta pagyvenusiais žmonėmis laikyti 60m. (Pasaulio sveikatos organizacija pagyvenusiais laiko 65 metų ir vyresnius asmenis) (11). Senstančia populiacija yra laikoma tokia, kai senyvų gyventojų (vyresnių kaip 65m) skaičius yra lygus ar didesnis už 7% (8). Lietuvos populiacija sensta. 65 metų amžiaus ir vyresnių gyventojų 2005 m. pradžioje buvo 517,1 tūkst. Tai sudarė 15,1 %. visų gyventojų, tuo tarpu 1997 m. pradžioje šioje amžiaus grupėje buvo tik 12,4 proc. žmonių (8,28).
Pagal Lietuvos Statistikos departamento prognozes gyventojų amžiaus struktūra iki 2030m. žymiai pasikeis. Mažės 0–14 metų amžiaus vaikų ir 15–59 metų amžiaus žmonių skaičius. 2030 m., palyginti su 2001 m., 0–14 metų vaikų sumažės nuo 42,0% iki 16,4%, o 15– 59 metų gyventojų nuo 73,8% iki 56,3%. Gausės senyvo amžiaus (60 metų ir vyresnių) žmonių ir 2030 m. ji pasieks 27,3 proc. (28).
Visuomenei senstant, integruotos globos ir slaugos poreikis didėja, ilgalaikė globa ir slauga tampa vis didesne šiuolaikinių valstybių socialinės politikos dalimi.
Lietuvos sveikatos informacijos centro duomenimis, 2004 m. stacionariose gydymo įstaigose gydėsi 219 tūkst. 65 metų amžiaus ir vyresnių asmenų, arba kas antras senyvo amžiaus žmogus (iki 65 metų amžiaus – kas šeštas). Dažniausiai pagyvenusius žmones vargino kraujotakos sistemos ligos (39%), kvėpavimo sistemos ligos (9%), piktybiniai navikai (8%). Pablogėjus sveikatai ypač aktuali tampa slaugos problema. 2004 m. slaugos ligoninėse gydėsi 14 tūkst. (71% visų besigydžiusių) 65 metų amžiaus ir vyresnių žmonių.
Daugėjant senų žmonių ypač aktualu teikti ne tik sveikatos priežiūros, bet ir socialines paslaugas jų pačių namuose. 2004 m. pagalba ir slauga namuose buvo suteikta 7,4 tūkst. pensinio amžiaus žmonių, tai 512 žmonių daugiau nei 2003 m. Dar 806 (2003 m. – 821) šio amžiaus žmonės, dėl objektyvių priežasčių patys organizavę aptarnavimą, gavo globos pinigus. (27).
Kaip rodo Europos Sąjungos valstybių narių patirtis, norint užtikrinti sąlygas vyresnio amžiaus žmonėms kuo ilgiau gyventi savo namuose, pagalbos namuose tarnybos turi teikti kompleksinę pagalbą – pagalbos namuose, slaugos namuose, karšto maisto pristatymo į namus, medicinos paslaugas. Turi būti paslaugų koordinavimo tarnyba.Tačiau praktika rodo, jog mūsų šalyje slaugos paslaugų tinklas bendruomenėje neišplėtotas, šių paslaugų teikiama aiškiai per mažai.
Vienas svarbiausių sveikatos apsaugos reformos bruožų yra pirminės sveikatos priežiūros sistemos plėtra ir plėtojimas. Ši sistema bus panaši į kitų Vakarų Europos šalių sistemas, kur yra sukurtos gydytojų, slaugytojų ir kitų darbuotojų komandos darbui bendruomenėje. Slauga namuose yra integruojama į pirminės sveikatos priežiūros sistemą. Ji turi būti prieinama ne tik pagyvenusiems žmonėms, bet ir visai bendruomenei. Užsienio ekonomistai tai grindžia ir mažesnėmis materialinėmis sąnaudomis (20).
Pastaraisiais metais vis daugiau sveikatos apsaugos ministerija (SAM) dėmesio skiria namų slaugos vystymui, šeimos gydytojo bei slaugytojo institucijoms stiprinti. Siekis kuo ilgiau žmogų išlaikyti jo įprastoje aplinkoje ir šeimos apsuptyje teikiant kokybiškas sveikatos priežiūros paslaugas yra teisingas, tačiau, reikia pripažinti, kad namų slaugos plėtrą itin lemia socialiniai veiksniai. Esant nepritekliams, prastoms buitinėms sąlygoms, vis daugiau pagyvenusių žmonių, netekę sveikatos ir bent dalies savarankiškumo, priversti kreiptis pagalbos į stacionarias gydymo ir slaugos įstaigas.
Rūpinantis bendruomenės sveikata, be pirminės sveikatos priežiūros paslaugų, būtina teikti ir socialines paslaugas. Socialinės paslaugos skirtos įvairiems žmonių socialiniams poreikiams tenkinti skirtingais amžiaus tarpsniais. Socialinės paslaugos sudaro žmogaus orumo nežeminančias sąlygas, jei žmogus pats to daryti nepajėgia. Galutinis socialinių paslaugų tikslas – grąžinti asmens gebėjimą rūpintis savimi ir integruotis į visuomenę.
Žmonių socialiniai ir slaugos poreikiai gali būti visiškai patenkinti tik kartu dirbant įvairių sričių specialistams: medikams, pedagogams, psichologams, socialiniams darbuotojams ir kit. Todėl bendruomenės socialinėje veikloje neįmanoma nubrėžti griežtos ribos tarp sveikatos priežiūros, švietimo, socialinės apsaugos ir darbo rinkos.
Tik sukūrus vientisą sveikatos priežiūros ir socialinių paslaugų tinklo struktūrą, galima efektyviai kurti integruotą pagalbą bendruomenės žmonėms.
Lietuvoje slaugos ir socialinių paslaugų poreikis netirtas. Tik žinant šių paslaugų poreikį, galima planuoti struktūras ir išteklius joms teikti.
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI
Darbo tikslas – įvertinti pagyvenusių žmonių ambulatorinės slaugos bei socialinių
paslaugų poreikį Kauno rajone
Darbo uždaviniai:
I. Išsiaiškinti pagyvenusiems žmonėms dažniausiai kylančias slaugos, socialines/ekonomines problemas.
II. Įvertinti pagyvenusių žmonių ambulatorinės slaugos, socialinių paslaugų poreikį respondentų nuomone ir poreikio ryšį su demografiniais bei socialiniais veiksniais III. Nustatyti pagyvenusių žmonių slaugos bei socialinių paslaugų poreikį
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. NAMŲ PRIEŽIŪRA IR SLAUGA EUROPOJE
1.1.1. PRIEŽASTYS, LEMIANČIOS NAMŲ SLAUGOS ATSIRADIMĄ
Nėra nauja, kad ligonius stengiamasi perkelti iš ligoninės atgal į bendruomenę. Tai buvo ir yra praktikuojama daugelyje šalių. Namų slauga kaip sektorius buvo įkurta 19 amžiuje Danijoje ir kiek vėliau kitose šalyse. Ją įkūrė savanorių organizacijos. Deja, tik pastaraisiais metais specialistai, vyriausybinės organizacijos ir įstatymų leidėjai pripažino, kad medicininės slaugos paslaugos galėtų ir turėtų būti teikiamos pacientams jų namuose. Viso to priežastys:
1. Geresnės gyvenimo sąlygos, kvalifikuota medicininė pagalba. Visa tai lemia didesnį vyresnio amžiaus gyventojų skaičių. Tai visuotinis reiškinys. Gyventojų amžiaus pailgėjimas leidžia manyti, kad ligoniams sergantiems lėtinėmis ligomis reikės ilgesnės medicininės slaugos nei kada nors anksčiau.
2. Būtinybė kontroliuoti žaibiškai didėjančias medicinines išlaidas (nors kai kurie teigia, kad namų slauga nesutaupo tiek kiek teigiama, arba jos išlaidos apskritai nei kiek nemažesnės). Skaičiai vienoje ar kitoje šalyje skiriasi priklausomai nuo to, kaip yra finansuojamas medicinos sektorius.
3. Naujesnės technologijos suteikia galimybę išrašyti pacientus iš ligoninės anksčiau nei prieš tai ir įgalina suteikti aukštesnės kokybės medicininį aptarnavimą, net, pavyzdžiui, chirurginį aptarnavimą, už ligoninės ribų. Technologiniai pasiekimai leidžia eilę procedūrų suteikti ne ligoninėje.
4. Įsitikinimas, jog slauga namuose yra geriau nei slauga ligoninėje (ar atitinkamose įstaigose) atsižvelgiant į paties ligonio interesus. Paciento buvimas namuose ir bendruomenėje padeda išlaikyti gerą savijautą ir orumą, ko negalima pasakyti apie ligonines ar panašias įstaigas. Šiuo atžvilgiu danų moto buvo: ”Pasilik savo namuose kuo ilgiau."
Šios pagrindinės priežastys yra laikomos svarbiomis daugelyje šalių. Nepaisant to, vienoje ar kitoje visuomenėje jų sąlyginis svarbumas skiriasi.
Tuo tarpu kai lėšų skirstymas medicinos srityje yra pagrindinė varomoji jėga įtakojanti atsinaujinusį susidomėjimą namų slauga, požiūris į finansinius klausimus įvairiose šalyse skiriasi.
ES šalyse, namų slauga traktuojama kaip išlaidų atžvilgiu efektyvi alternatyva modernėjančiai sveikatos infrastruktūrai. Tokios Vakarų šalys kaip Didžioji Britanija, Airija,
Vokietija ar Izraelis ribotas lėšas ir ‘išlaidų efektyvumą’ traktuoja kaip dabartinės medicininės filosofijos ir, galbūt, netgi profesinės etikos sudedamąją dalį. Skandinavijoje, kuri turi ilgas ir gilias namų slaugos tradicijas, ekonominis faktorius yra išstumtas į antrą vietą. Pirmoje vietoje jie akcentuoja etinį klausimą ir paciento norą pasilikti namuose, kaip akstiną vystyti namų slaugos sektorių (35).
Daugelyje šalių, namų slaugos vystymąsi įtakoja valdžios įstatymų leidėjai ir tam tikros priežastys bei normos, kurias sukėlė aukščiau aptarti punktai. Rytų bloko šalyse vyksta perėjimas nuo valstybinės prie privačios ir visuomeninės medicininės sistemos valdymo, valdžiai išlaikant reguliavimo ir priežiūros poziciją. Šiose šalyse finansinis aspektas yra esminis akstinas įdiegti namų slaugą.
Naujų įstatymų pasirašymas bei žmogaus teisių, ypač sergančių, deklaravimas taip pat įtakoja poslinkius įdiegiant namų slaugą. Jie akcentuoja individų teisę gauti tinkamą slaugą, ginti jų orumą ir atsižvelgti į jų norus taikant gydymą.
Pagrindinės ir svarbiausios Danijos viešosios sveikatos politikos sistemos gairės pagyvenusių žmonių atžvilgiu yra :
1. Pagyvenusių žmonių gyvenimo nuoseklumas, t.y., vengimas nepageidaujamų, drastiškų gyvenimo pokyčių;
2. Apsisprendimo teisė, t.y., suteikti pagyvenusiems žmonėms galimybę patiems tvarkyti savo gyvenimą;
3. Pagyvenusių žmonių potencialo panaudojimas, t.y., atsižvelgti į pagyvenusio žmogaus resursus ir galimybę pasirūpinti savimi pačiam.
Esminiai principai yra tie, kad sveikatos sistema turi būti valdoma atsižvelgiant į vertybes, - tiek profesines, tiek žmogiškąsias, kurios, savo ruožtu, turi būti orientuotos į žmogų ir nukreiptos sveikatos gerinimo kryptimi. Visa tai skatina nuo ligoninės slaugos pereiti prie namų ir bendruomenės slaugos.
Mastrichto Sutartis (129 straipsnis) peržiūrėjo visuomeninės sveikatos modelį ir to išdavoje penkiolika Europos Sąjungos šalių turi namų slaugos organizacijas.
Atsakomybė dėl šių reikalavimų vykdymo tenka įvairioms institucijoms, priklausomai nuo šalies. Daugumoje jų valstybė yra atsakinga už finansavimą ir kontrolę, o visą šią eilę užbaigia gerovės draudimo sistemos. Skandinavijoje už namų slaugos valdymą politiškai ir finansiškai atsakingos yra rajono apygardos tarybos ir savivaldybės.
Mechanizmas, pagal kurį veikia namų slaugos sistema taip pat skiriasi įvairiose šalyse. Ligonių kasos ir įvairios religinės, savanoriškosios organizacijos teikia namų slaugą Vokietijoje, Estijoje ir Izraelyje. Didžiojoje Britanijoje nacionalinė sveikatos tarnyba yra
tarpinė grandis tarp privataus bendrosios praktikos sektoriaus ir ligoninės priežiūros. Rytų Europos šalyse namų slauga yra dalis valstybinės sveikatos sistemos. Nevalstybinės namų slaugos organizacijos dar tik formuojasi.
Analizuojant literatūroje pateiktus duomenis, galime teigti, kad daugelyje Europos šalių prioritetas teikiamas slaugai ir priežiūrai namuose: Danijoje slaugos ir priežiūros namuose paslaugas gauna 20 proc. vyresnio amžiaus žmonių, tuo tarpu sveikatos priežiūros institucijose šios paslaugos teikiamos 6 proc. gyventojų; Prancūzijoje atitinkamai slaugomi namuose ir sveikatos priežiūros įstaigose yra 10 proc. ir 5 proc.; Olandijoje 5-10 proc. ir 6.5 proc.; Vokietijoje – 5 proc. ir 5 proc.; Didžiojoje Britanijoje – 10 proc. ir 5 proc. vyresnio amžiaus žmonių (39).
1.1.2. KRITERIJAI, PAGAL KURIUOS PACIENTUI TEIKIAMA NAMŲ SLAUGA
Egzistuoja keletas kriterijų, pagal kuriuos galima pacientui teikti namų slaugą. Oficialios nuorodos teigia, kad Danijoje namų slauga turi būti prieinama įvairaus amžiaus, nuo įvairių ūmių ar lėtinių ligų kenčiantiems žmonėms, kuriems reikia profesionalios slaugos. Išleisti įstatymai numato, kad prevenciniai namų slaugos vizitai į pagyvenusių žmonių namus yra privalomi bent du kartus per metus tam, kad būtų suteikta informacija apie prieinamas egzistuojančias tarnybas bei tam, kad užkirstų kelią potencialioms problemoms (36). Už slaugos ir pagalbos organizavimą, planavimą, teikimą ir finansavimą vyresnio amžiaus žmonių namuose, dienos centruose, slaugos namuose yra atsakingos savivaldybės. Siekiant užtikrinti poreikio slaugai patenkinimą, vietoj institucinių slaugos įstaigų kuriama įvairiomis paslaugomis praturtintos prieglaudos, kurias aktyviai remia ir savivaldybės, ir vyriausybė. Tikslas – sukurti palaikančią gyvenimo aplinką pagyvenusiems, skirtingo funkcionalumo žmonėms. Tokios gyvenamosios patalpos dažnai yra netoliese ir turi ryšį su jau egzistuojančiais slaugos namais, prieglaudomis, dienos centrais tam, kad maksimaliai būtų panaudotas personalas bei užtikrintas slaugos ir kitų paslaugų teikimas tiek namuose, tiek slaugos įstaigose (37).
Izraelyje žmonių, reikalaujančių namų slaugos, atrankai buvo pasiūlyti keturi punktai: 1. Aiški diagnozė, užtikrinanti gydymo plano sudarymą.
2. Pacientas turi būti stabilios būklės, nereikalaujantis nuolatinės priežiūros. 3. Privaloma turėti namus: kambarį, lovą, vonią, komunalines paslaugas. 4. Asmens, norinčio prisiimti atsakomybę už pacientą buvimas (35).
Vokietijos „Slaugos namuose nuostatuose“ nurodoma, jog namų slaugos paslaugos teikiamos tik tuo atveju, kai pacientas negali savimi pasirūpinti pats ir kai slaugos paslaugų negali suteikti kartu su juo gyvenantis asmuo (44). Namų slaugą/priežiūrą paskiria gydytojas esant medicininiam būtinumui, t.y., tik tuomet, jei apdraustajam dėl ligos reikia gydymo ir jei namų slauga yra gydymo plano dalis. Namų slauga taip pat gali būti skiriama tuo atveju, kai pacientas atsisako gydytis ligoninėje (namų slauga šiuo atveju papildo ambulatorinį gydymą) arba pageidauja iš jos išvykti nebaigus pilno gydymo kurso. Tam, kad būtų užtikrinta namų slauga gydytojas glaudžiai bendradarbiauja su apdraustojo slaugos įstaiga ir ligonine.
Namų slauga kaip profilaktinė priežiūra gali būti paskirta, jeigu ambulatorinis gydymas yra įmanomas tik kartu teikiant ir slaugos paslaugas namuose.
1.1.3. NAMŲ SLAUGOS FINANSAVIMAS
Pasaulinė Sveikatos Organizacija savo dokumentuose apie pirminę sveikatos priežiūrą didelį dėmesį skiria slaugai, išskirdama ligotų senyvo amžiaus žmonių globą ir slaugą. Visose šalyse susiduriama su įvairiomis problemomis ilgalaikės slaugos sektoriaus srityje. Įvairios strategijos taikomos slaugos ir palaikomojo gydymo finansavimo, administravimo, organizavimo, paslaugų teikimo ir klinikiniame lygmenyse. Tačiau prioritetai sprendžiant šias problemas, sprendimo būdai daug priklauso nuo šalies sveikatos ir gerbūvio politikos, finansavimo ir teikimo sistemų, administravimo suderinimo, fondų ir resursų bei visuomenės lūkesčių ir poreikių.
Nustatant palaikomojo gydymo ir slaugos poreikį atsižvelgiama į konkrečios šalies demografinę-socialinę charakteristiką – gyventojų skaičių, senėjimo rodiklį (vyresni nei 65 metų amžiaus), pajamas, socialinę priklausomybę ir t.t.
Už sveikatos apsaugą Danijoje atsakinga visuomenė, taigi visos paslaugos (įskaitant pirminę ir specializuotą slaugą, ligoninės slaugą ir medikamentus) finansuojama, planuojama ir tvarkoma savivaldybių, apskričių ir nacionalinės vyriausybės lygmenyse koordinuojant Sveikatos ministerijai. Sveikatos priežiūra pirmiausia finansuojama iš bendrų mokesčių (85%) ir visi gyventojai, nepriklausomai nuo amžiaus, užimtumo ir socialinio ekonominio statuso gali laisvai gauti beveik visas su sveikata susijusias paslaugas pagal Visuomenės Sveikatos Saugumo Aktą. Nepaisant riboto sveikatos priežiūros portfelio savivaldybės yra pilnai atsakingos už vietinę socialinių paslaugų sistemą. Tai apima ilgalaikę slaugą ir apgyvendinimo (prieglaudos) paslaugas vyresnio amžiaus ir kitų amžiaus grupių žmonėms (39, 42).
Vokietijoje iki 1994m. valstybinės paramos ilgalaikei slaugai sistema buvo pagrįsta institucine veikla, patikrinta ir administruojama provincijų lygmenyje. 1994m. išleisti įstatymai sukūrė universalią socialinio draudimo programą ilgalaikei slaugai parengti. Socialinio Priklausomumo Draudimo programa finansuojama per paskiriamas nuo pajamų priklausomas įmokas. Pirmenybė teikiama slaugai namuose. Slauga namuose remiama paslaugomis natūra, grynais pinigais arba jų deriniu. Ilgalaikė slauga finansuojama iš privataus ar valstybinio draudimo (39).
Švedijoje 87% sveikatos finansavimo lėšų gaunama iš pajamų mokesčių renkamų šalies mastu. Kiti šaltiniai – nacionalinė draudimo sistema ir įvairūs pačių pacientų bendri mokėjimai, kurie užtikrina ne vien tik socialinį gerbūvį senatvėje, bet ir specializuotos slaugos paslaugų suteikimą (38).
Jungtinėje Karalystėje sveikatos priežiūros paslaugos didžiąja dalimi finansuojamos iš centrinių mokesčių. Socialinės paslaugos finansuojamos iš centrinių ir vietinių mokesčių bei paslaugų vartotojų pinigų (39).
1.1.4. SLAUGYTOJAS IR NAMŲ SLAUGA
Visose šalyse slaugytojai yra namų slaugos klausimo centre. Daugelyje šalių, už profesionalios veiklos vykdymą ir koordinavimą, atsakinga rajono slaugytojas. Tačiau kai kuriose šalyse valdymo atsakomybė nėra slaugytojų kompetencijoje.
Slaugytojų autonomija, tiek profesionaliai, tiek teisiškai, yra pripažįstama daugelyje šalių. Kai kur, pavyzdžiui, Lenkijoje, tam, kad būtų nustatytas slaugytojo statusas buvo išleisti atitinkami įstatymai. Deja, praktiškai daugumoje vietų autonomija yra apribota iki grynai slaugymo klausimų. Sprendimai, lemiantys paciento terapiją ar jo patalpinimą į ligoninę ar namus, yra priimami gydytojų, dažnai formaliai nesikonsultuojant su slaugytoju. Didžiojoje Britanijoje aukštesnį geriatrinės medicinos pasirengimą turintys terapeutai konsultuoja dėl stacionarinės ar ambulatorinės slaugos taikymo. Tose šalyse kur yra specializuotos praktikos slaugytojai, tokios kaip geriatrijos slaugytojai, joms leidžiama dirbti pusiau savarankiškai prižiūrint terapeutui, jos gali atlikti daugelį gydytojo funkcijų, įskaitant ir medikamentų paskyrimą. Sveikatos būklės pakitimų kontrolė yra ypatingai svarbūs ilgalaikėje slaugoje. Slaugytojai ir terapeutai gali tai atlikti tiesiogiai arba išmokyti pacientus, jų šeimos narius ar neprofesionalius slaugytojus, kaip pastebėti atitinkamus pakitimus ir taip padėti kontroliuoti pacientų sveikatą, kuriems reikalinga ilgalaikė slauga bei palaikomasis gydymas.
Slaugant pacientus jų namuose, labai svarbus medikamentinis gydymas, jo kontrolė ir pacientų priežiūra. Kai kuriose šalyse yra darbuotojai, kurie yra atsakingi už medikamentų išrašymą, išdavimą bei medikamentų derinimą. Jei vyresnio amžiaus žmogus pats negali išgerti vaistų (pamiršta juos išgeri ar juos geria ne savo laiku ir pan.), juo pasirūpinti yra slaugytojo pareiga, ypač tais atvejais, kai vaistai yra leidžiami ar turi būti atidžiai kontroliuojami (pvz. insulinas) (38). Nepaisant sudėtingo jų vartojimo režimo, medikamentų vartojimą dažniausiai tvarko šeimos nariai arba patys pacientai, kurie dažnai turi ir kognityvinį sutrikimą. Jų būklė būna tokia, kad jie praranda atmintį ir nesugeba priimti tinkamo sprendimo.
Palaikomojo gydymo ir slaugos poreikių vertinimą, slaugos planų sudarymą, dažniausiai atlieka slaugytojai ar socialiniai darbuotojai. Kartais pasitelkiama įvairių specialistų komanda. Nėra aišku, ar kiekviena slaugos paslaugas teikianti organizacija turi atlikti vertinimo ir slaugos planavimo užduotį, ar didesnį tęstinumą pasiektų nepriklausoma vertinimo ir slaugos planavimo įstaiga, kuri atsižvelgia į visas slaugos paslaugas teikiančias organizacijas. Sprendimas, kaip atlikti šią funkciją labai priklauso nuo to, kaip paslaugos organizuojamos ir finansuojamos konkrečioje šalyje (37; 38).
Daugelyje išsivysčiusių šalių, įsteigti geriatrinio vertinimo ir valdymo padaliniai, kurie vertina stacionarinės ar ambulatorinės slaugos poreikį. Tokie įvertinimai dažnai skiriami tiems pagyvenusiems žmonėms, kurie gauna didžiausią naudą iš intensyvios slaugos hospitalizacijos, tačiau turi funkcinių problemų, serga lėtinėmis ligomis, apsunkinančiomis ambulatorinį palaikomojo gydymo ir slaugos planavimą. Dirbančios įvairių specialistų komandos naudoja įvairias priemones: interviu, funkcinės veiklos testus (Bartelio indeksas ir pan.), protinės būklės vertinimo testus (MMSE ir pan.). Tokios komandos pasitvirtina tada, kai sprendžiamos problemos susiję su kompensacinių priemonių naudojimu ar kuriems reikalinga saugesnė aplinka. Tokį savarankišką, dažnai vienkartinį vertinimą ir slaugos valdymą, reikia skirti nuo nuolat vykstančio poreikių vertinimo ir paslaugų planavimo palaikomojo gydymo ir slaugos paslaugas gaunantiems pacientams.
Šiuo metu daugelyje šalių kyla diskusijos dėl ambulatorinės ir stacionarinės slaugos. Šiuo atveju koordinavimo ir paskirstymo funkcijas dažnai atlieka žmonės, vadinami „atvejo valdytojais“ ar „slaugos koordinatoriais“. Kartais jie dirba karti su specialistais, vertinančiais palaikomojo gydymo ir slaugos poreikį ir planuojančiais slaugą. Dažniausiai akademinis pasirengimas tokiam vaidmeniui yra socialinis darbas ar slaugymas, nors dažnai šiam darbui nekeliami jokie mokslinio ar profesinio laipsnio reikalavimai. Jei slaugą derinantis personalas nepriklauso slaugą teikiančiai organizacijai, jis gali atlikti ir kokybės užtikrinimo funkciją. T.y. gali vertinti, užtikrinti bei pagerinti pacientui suteikiamos pagalbos kokybę (38).
Svarbus yra bendruomenės slaugytojų ir jų kolegų, dirbančių ligoninėje bendradarbiavimas. Slaugytojai yra įsipareigoję remti ir užtikrinti paciento slaugos tęstinumą, t.y. jo slaugą namuose. Tai reiškia, kad negali būti „spragų“ informacijos perdavime, kai pacientas perkeliamas iš ligoninės į namus. Atlikti tyrimai rodo, kad slaugytojų supratimas apie būtinos perduoti informacijos kiekį ir turinį skiriasi, priklausomai nuo to, kokiame sveikatos lygmenyje ji dirba (40).
Ispanijoje buvo atliktas tyrimas, norint nustatyti skirtumus tarp stacionarinės slaugos ir slaugos atliekamos paciento namuose. Nustatyta, kad stacionare pacientai gauna daugiau priežiūros susijusios su klinikine slauga ir diagnostika. Slauga paciento namuose yra pagrįsta slaugytojo ir paciento bendravimu, paciento ir jo artimųjų mokymu (43).
Slaugytojų santykis, tenkantis gyventojų skaičiui yra apytiksliai 440-900 - 100,000 (šimtui tūkstančių) gyventojų; Vokietijoje 442, Estijoje 489, Lenkijoje 530, Izraelyje 800 ir Danijoje 900. Šie skaičiai neapima pagalbinio personalo. Yra duomenų, kad apytiksliai 20-30% slaugytojų dirba pirminės priežiūros sektoriuje, tačiau šie skaičiai nebuvo patikrinti. Slaugytojų ir slaugytojų padėjėjų santykis Danijoje buvo 1:3, o Vokietijoje 1:2,7. Taigi, bet kas gali apskaičiuoti namų slaugos efektyvumą (35).
Tik nedaugelis slaugytojų yra įgavę universitetinį išsilavinimą. Yra pastebėta, kad bendruomenės slaugytojoms gali reikėti Universitetinio išsilavinimo net daugiau nei ligoninės slaugytojoms, kadangi bendruomenės slaugytoja turi sugebėti dirbti nepriklausomai ir valdyti namų slaugos skyrius. Kadangi paciento namuose atliekama vis daugiau labiau pažengusių ir sudėtingesnių procedūrų, slaugytojų su atitinkamais išsilavinimo laipsniais pareikalavimas vis didėja.
Iš tikrųjų didelė dalis mokymo planų apima slaugytojų, dirbančių bendruomenėje, specializaciją, kur akcentuojamas žmogiškasis požiūris į suteikiamas paslaugas ir prevencinę mediciną. Yra argumentuojančių, jog geriatrinių pacientų slauga turėtų būti privaloma slaugytojų slaugos namuose praktikos dalis (35).
1.2. PAGALBOS NAMUOSE TARNYBOS IR PASLAUGOS
Pagalbos namuose tarnybos veiklos tikslas - teikti pagalbos namuose paslaugas pagyvenusiems žmonėms, žmonėms su negalia, šeimoms, turinčioms socialinių problemų, padedant spręsti iškilusias socialines problemas bei sudarant jiems sąlygas gyventi savo namuose.
Šis tikslas gali būti pasiektas tik bendradarbiaujant įvairių sričių specialistams: medikams, pedagogams, psichologams, socialiniams darbuotojams ir kit.
Tarnybos paprastai steigiamos savivaldybės globos ir rūpybos skyriaus sudėtyje, taip pat jos gali būti ir kaip atskira savivaldybės biudžetinė socialinių paslaugų institucija. Už socialinių paslaugų teikimą namuose atsakingos savivaldybės Socialinės paramos skyrius, kuris kaupia informaciją apie socialinės paramos poreikį, teikiamų paslaugų rūšis ir mastą. Tarnybos darbuotojai tam tikram laikui (atostogų, komandiruočių metu ir t.t.) gali teikti paslaugas ir pavaduoti sutuoktinius, tėvus, giminaičius, rūpintojus ar globėjus, prižiūrinčius asmenį su fizine ar psichine negalia. Socialinių paslaugų rūšys, kiekis ir paslaugų teikimo dažnumas priklauso nuo asmens savarankiškumo laipsnio(18).
Paslaugos teikiamos pagal individualią sutartį, socialiniam darbuotojui nusprendus, kokios paslaugos žmogui labiausiai reikia. Namuose gali būti teikiamos tokios paslaugos:
bendravimo:
- konsultavimas; - patarimai;
- laikraščių, knygų skaitymas; - laiškų rašymas;
asmens higienos: - maudymas; - aprengimas; - skalbimas;
- kitos higienos paslaugos (plaukų kirpimas, pedikiūras ir t.t. ); namų tvarkymo:
- buto tvarkymas; - langų valymas;
- kilimų, šviestuvų valymas; - patalynės keitimas;
- produktų pirkimas ir pristatymas; - maisto paruošimas;
- indų plovimas;
- karšto maisto pristatymas; ūkio darbų:
- malkų pirkimas, supjovimas; - daržų priežiūra, sodo darbai; - krosnių kūrenimas;
- buities prietaisų remonto organizavimas; - vandens atnešimas;
- sniego valymas;
medicininio aptarnavimo organizavimo: - gydytojo iškvietimas;
- palydėjimas į asmens sveikatos priežiūros įstaigą; - medicinos ir slaugos paslaugų organizavimas.
Paslaugų namuose poreikis Lietuvoje toli gražu nėra patenkinamas. Pastaruoju metu Lietuvos socialinių paslaugų sistemoje yra dideli regioniniai šių paslaugų teikimo kiekybiniai ir kokybiniai skirtumai. Atskirose savivaldybėse asmenų, gaunančių pagalbą į namus skaičius skiriasi net 2,7 karto (34).
Pasaulio sveikatos organizacijos dokumentas ("Darbotvarkė 21") ir deklaracija "Sveikata visiems 21 amžiuje" įpareigoja Lietuvoje parengti naują sveikatos visiems strategiją, kurios tikslas - užtikrinti kiekvienam bendruomenės nariui sveikatos teises bei galimybes naudotis pagrindinėmis kokybiškomis sveikatos priežiūros ir socialinėmis paslaugomis (30).
1.3. TRADICINIS SUPRATIMAS APIE SENŲ ŽMONIŲ PRIEŽIŪRĄ
Senų žmonių socialinės problemos aktyviai sprendžiamos visose išsivysčiusiose šalyse. Tai pakankamai didelė visuomenės dalis (mūsų šalyje – iki ketvirtadalio visų gyventojų), kuriai būtina didesnė ar mažesnė socialinė parama. Pastaraisiais dešimtmečiais sparčiai kito šeimos institutas – jo struktūra, bei funkcijos. Tradicinis supratimas, kad senų žmonių priežiūra yra vaikų, anūkų, kitų artimų žmonių pareiga (tai kas apibūdinama neformalios globos terminu) kinta dėl įvairių veiksnių:
1. Moterų, tradiciškai globojusių, slaugiusius senus žmones, įsitraukimas į darbinę veiklą. Trūksta laiko, gyvenamojo ploto ar finansinių išteklių seniems žmonėms globoti.
2. Demokratinės visuomenės kūrimosi tendencijos – individo nepriklausomybė ir gyvenimo būdo pasirinkimo teisė. Kiekviena karta nori gyventi jai įprastą gyvenimo būdą ir dažnai gyvena atskirai.
3. Staigūs visuomeniniai ekonominiai pokyčiai suardė nusistovėjusius santykius tarp kartų. Bankų krizė, ekonominis valstybės nestabilumas, dėl to – dalies vyresniosios kartos finansinės padėties pablogėjimas. Tradiciškai buvo įprasta, kad vyresnioji karta finansiškai padeda vaikams ir tikisi pagalbos senatvėje.
4. Senų žmonių globa neretai reikalauja specialistų (medikų, psichiatrų, psichologų ir pan.) pagalbos. Reikalinga institucinė priežiūra ar specialios paslaugos namuose.
Šį veiksnių sąrašą būtų galima tęsti ir toliau. Taigi, didėjant atotrūkiui tarp kartų, nutrūkus iki nepriklausomybės susiformavusių įvairių pagalbos struktūrų – darbo, įvairių visuomeninių organizacijų ir pan. – veiklai, kylant pensinio aprūpinimo ateities problemoms, seni žmonės ne visada jaučiasi saugiai.
Senų žmonių problemos akcentavimas išsivysčiusiose šalyse dažniausiai susijęs su terminu “labai senų žmonių globa”. Septyniasdešimties metų ir vyresni žmonės dažnai apibendrintai siejami su invalidais dėl problemų ir jų sprendimo būdų panašumo. Visose išsivysčiusiose šalyse socialinės globos koncepcijos prognozuoja labai senų žmonių grupės augimą, ryškų globos poreikio šuolį, atitinkamai naujų globos ir priežiūros formų kūrimą ir su tuo susijusį išlaidų socialinei paramai spartų didėjimą. Ieškoma ne tik naujų būdų mažinti valstybės išlaidas senų žmonių globai, bet ir humanizuoti globos formas. Vienas būdų – globos decentralizacija ir deinstitutizacija. Prioritetinė socialinės globos kryptis – kuo ilgiau seną
žmogų išlaikyti jam įprastoje gyvenimo aplinkoje. Užsienio ekonomistai tai grindžia ir mažesnėmis materialinėmis sąnaudomis (20).
Reikėtų įvertinti tai, kad ligonis, besigydantis savo namuose, kur jam pažįstamas kiekvienas kampelis, sveiksta žymiai greičiau ir jaučias geriau, saugiau. Juk ne veltui yra sakoma, kad “namuose ir sienos padeda”. “Karališkoji Britų gydytojų kolegija buvo paskelbusi, kad ligoninės senam žmogui yra kelio žemyn pradžia (11). Guldymo į ligoninę reikia vengti kaip maro, jei tik nėra būtina. Ligonio būklės blogėjimo po ligoninės dažnai negalima paaiškinti pradine liga. Stacionaro skyriuje prasideda priklausomumo kaskada (vaikščiojantis pasidaro nevaikščiojančiu, šlapimą laikiusieji nebelaiko šlapimo), savarankiškas žmogus paverčiamas reikalingu globos”.
Daugelis šeimų patiria sunkumų (tiek psichologinių, tiek finansinių), kai ligonis reikalauja nuolatinės slaugos: jos jaučiasi tarsi “pažymėtos” savo išskirtinio likimo. Išgyvenant dėl aplinkinių požiūrio pradedama jų šalintis, vengiama apie savo rūpesčius pasakoti pašaliniams, atitolstama, todėl socialiai izoliuoti tampa ne tik ligoniai, bet ir jų šeimos nariai.
Slaugymas dažniausiai neapsiriboja grynai praktine pagalba ligoniui – maitinimu, procedūromis, patalynės keitimu ir pan. Tenka nuolat bendrauti su sergančiu šeimos nariu ir tuomet sunku išvengti nesusipratimų, nuomonių nesutapimų, konfliktų ir pan. Ar žmogus po insulto, ar serga Alzhaimerio liga, ar išsėtine skleroze, ar tai onkologinis ligonis, tenka prisitaikyti prie jo fizinių ir psichinių pakitimų, psichologinių reakcijų. Šeimos nariui sunku ir neįmanoma nuo to atsiriboti. Pastebėta, kad slaugančias moteris depresija prislegia greičiau, o apskritai depresija labiausiai gresia slaugantiems savo sutuoktinį (25.). Savo ruožtu depresyvi būsena yra susijusi su negatyviomis mintimis – vertinant padėtį kaip beviltišką, viską aprėpiančią ir užgožiančią, nekintamą. Gilėja savo naštos suvokimas. Be to, prastesnės sveikatos žmonės greičiau pajunta psichologines slaugymo pasekmes.
Net ir stiprias šeimas gerokai paveikia šeimos nario liga, nes ji visada sutrikdo rutiną. Tenka su daug kuo susitaikyti: keisti dienotvarkę, atsisakyti darbo, laisvalaikio, keisti savo planus ir naują padėtį priimti kaip neišvengiamą. Išauga atsakomybė ir padidėja reikalavimai sveikiesiems. O juk kiekvieno šeimos nario elgesys, poreikiai ir individualybė gali paveikti šeimos sistemą, tad konfliktai neišvengiami. Kaip ir bet kuri kita krizė, liga išryškina jausmus. Kaip liga paveiks šeimą, priklauso nuo to, kaip ji paprastai susidoroja su stresu, koks jos požiūris į ligą, ligos prognozę, kokie jausmai ligoniui, koks buvo jo vaidmuo ir kaip jį pakeis liga.
Ilga ir varginanti liga pasireiškia daugybe fizinių pakitimų, dvasinių krizių ir ko gero visomis žmogiškomis emocijomis. Šeimos patiriamas šokas, netikėjimas, baimė, nerimas,
depresija, nesugebėjimas susikoncentruoti, išsimiegoti, gali būti labai panašūs į slaugomo ligonio. Sunku išmatuoti, kas alina labiau – neatlyžtanti liga, ar nuolatinis rūpestis ir atsakomybė už fizinėms ir psichinėms kančioms pasmerktą, savo būseną skaudžiai išgyvenantį ar visai jos nesuvokiantį, bet priežiūros reikalingą artimąjį. Vis dažniau pastebima ir kalbama, kad dėl nuolatinės įtampos ir per didelio krūvio nukenčia ligonio artimųjų (ypač nuolat slaugančiojo) sveikata, emocinė, dvasinė bei socialinė pusiausvyra.
Paprastai rūpinasi vienas kuris nors šeimos narys – sutuoktinis, sūnus, dukra, jį palaipsniui ir įveikia stresas. Gali trūkti žinių ir įgūdžių padėti ligoniui: daugeliui tai visiškai nauja situacija, nepakanka žinių apie ligą, gydymą, slaugą ir pan. Būna, kad tiesiog sunku atvirai kalbėti su ligoniu apie jo būklę.
1.4. PAGYVENUSIŲ ŽMONIŲ PROBLEMOS SVEIKATOS PRIEŽIŪROS ĮSTAIGOSE
Senėjimas – procesas, vykstantis visą žmogaus gyvenimą. Pagyvenusių žmonių problemos yra glaudžiai susiję su šiuolaikinės šeimos sunkumais. Reikia saugoti šeimą, sudaryti galimybes pagyvenusiems žmonėms kiek galima ilgiau gyventi savo namuose savarankiškai. Pagalba pagyvenusiam žmogui turi būti teikiama taip, kad būtų išsaugotas jo savarankiškumas, autonomija, o ne dirbtinai kuriama priklausomybė. Pastebėta, jog senas žmogus, patekęs į ligoninę ar slaugos namus, dažnai tampa priklausomu, negalinčiu apsitarnauti, nors prieš tai buvo savarankiškas. Senam žmogui yra sunku prisiderinti prie naujos aplinkos, kuri dažnai nebūna pritaikyta tokiems ligoniams. Lovos – per aukštos (didėja traumų pavojus), tualetai per maži (negalima įeiti su vaikštyne ar įvažiuoti su vežimėliu, nėra ranktūrų), netinkamai įrengtos vonios ir pan.
Sunkumų kyla ir išrašant pacientą į namus. Dažniausiai geriatrinis pacientas per 7-8 dienas nespėja pasveikti, nes tokiems pacientams reikalingas ilgesnis gydymas negu jaunesnio amžiaus žmonėms (11). Taip pat dar dažnai galima išgirsti nuomonę, jog senas žmogus niekam nevertas, jo gydymas brangiai kainuoja. Neįvertinama tai, kad toks žmogus gyvendamas savarankiškai, sugebantis apsitarnauti, gyvenantis savo namuose jaučiasi geriau, sveiksta greičiau ir visuomenei kainuoja pigiau, nei jo išlaikymas ligoninėje ar slaugos namuose. Tiesa slaugos ligoninėje pacientai taip pat negauna jiems tinkamos pagalbos, nes net gi slaugos skyriuose dažnai nėra specialių, sunkiems ligoniams pritaikytų lovų, maitinimo stalų, specialių čiužinių, skirtų pragulų profilaktikai, o ką jau kalbėti apie specialiai įrengtas deguonies palatas ar specialią įrangą pacientų maitinimui. Šiose ligoninėse ne retai trūkta elementarių darbo sąlygų ir pačiam personalui: tinkamai įrengtų dušų pacientų maudymui, specialių keltuvų (pvz. sunkiam ligoniui perklojant lovą) ar specialių perkėlimui, vartymui, skirtų čiužinių. Nepasirūpinta ir personalo poilsio patalpomis. Dažnai personalas neturi tinkamai įrengtos patalpos pailsėti ir pavalgyti, neturi dušo, kur galėtų išsimaudyti po sunkios darbo dienos. Pamirštama ir tai, kad personalas, dirbdamas su sunkiais, terminaliniais ligoniais, pervargsta ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai. Jiems taip pat ne retai reikia ir psichologo pagalbos. Gal net nepagalvojama, kad prastos darbo ir poilsio sąlygos gali turėti neigiamos įtakos slaugos darbo kokybei, personalo, pacientų bei jų artimųjų bendravimui, o taip pat ir bendradarbiavimui.
Seni ir pagyvenę žmonės, kurie patenka į slaugos ligonines, dažnai serga ne viena lėtine liga (11). Jų gydymas sunkus, dažnai – neperspektyvus, reikalaująs daugiau vaistų ir slaugos priemonių. Šioms reikmėms iš lovadienio įkainio jau keleri metai skiriama tik – 2,6 Lt. Brangstant sveikatos priežiūros paslaugoms bei prekėms (vien 2004 m. vidutiniškai jos brango
3,5 proc.), slaugos ir palaikomojo gydymo ligoniams gydyti vaistų, slaugos priemonių (sauskelnių ir kt.) turėtų užtekti už tuos pačius pustrečio lito (1).
Bandėme paskaičiuoti, ką galima nupirkti slaugomam ligoniui už 2.6 Lt. Sakykim, mūsų ligoniui reikia sauskelnių. Vienos sauskelnės kainuoja vidutiniškai 1.90 Lt. Jų, geriausiu atveju, vienai dienai reikia 3. Vadinasi, vien sauskelnėms, vienai dienai išleisime 5.70 Lt. Na, o jeigu mūsų ligonis serga diabetu ir jam yra būtinas insulinas? Vidutiniškai vienai dienai insulino reikėtų už 2.48 Lt. Kaip žinia, pagyvenę žmonės paprastai serga keliomis ligomis ir dažniausiai vartoja ne vieną medikamentą per dieną, tik už kokius pinigus juos nupirkti, jei vienam ligoniui, vietoj skirtų 2.60 Lt. jau išleidome 8.18 Lt.
Manome, kad tokie vaistai kaip insulinas, turėtų būti kompensuojami ir tais atvejais, kai pacientas yra slaugomas slaugos ligoninėje, nes tiek ambulatorinis gydymas, tiek slauga slaugos ligoninėje priklauso I lygio paslaugoms. Juk jei pacientas būtų slaugomas namuose, jam šis vaistas būtų kompensuojamas. Na, o į slaugos ligoninę jis pateko tik todėl, kad jo būklė yra tikrai sunki ir namuose jį slaugyti nėra sąlygų.
Pagal LR SAM 2000m.vasario 21d. įsakymą Nr. 100 “Dėl Lietuvos medicinos normos MN 80 : 2000 Palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninė“ privaloma pacientus aprūpinti jiems reikalingomis slaugos priemonėmis (15). Tačiau realybė yra kita. Šlapimo nelaikančių pacientų slaugai reikalingas priemones, dažnai perka pacientų artimieji arba patys pacientai. Kodėl? Nepakanka pinigų. Gal būtų pateisinama, jei slaugos ligoninėse reikėtų susimokėti (bent dalį) už viešbučio paslaugas (maitinimą, patalynę ir pan.) kaip tai daroma kai kuriose Europos valstybėse (pvz., Prancūzijoje) (39).
Pagal dabartinius įkainius mokamomis paslaugomis negali pasinaudoti daugelis pacientų, todėl pasibaigus keturių mėnesių (120 dienų) laikotarpiui daugelis grįžta į namus, rečiau į kitą medicininę ar globos įstaigą.
Pagal LR SAM 1996m. balandžio 3d. įsakymą Nr. 188 “Dėl palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninių bei skyrių sveikatos priežiūros darbuotojų darbo krūvių patvirtinimo” viena slaugytoja turėtų slaugyti ne daugiau kaip 10 pacientų, jeigu dirbtų su slaugytojos padėjėja ir 6 pacientus, jeigu dirbtų be slaugytojos padėjėjos (13). Tačiau tikrovėje šios normos pamirštamos, nes skirtų pinigų (pagal LR SAM 2005 m. spalio 27 d. Įsak. Nr.V-818 vidutiniškai 68.4 litai lovadieniui) pacientų priežiūrai ir tokiam personalui išlaikyti nepakanka. Dėl to kenčia pacientas, negaudamas jam reikalingų slaugos paslaugų. Nežiūrint į tai, norint patekti į slaugos ligoninę ne retai reikia kelis mėnesius laukti eilėje.
Norint visus, kuriems reikalinga slauga suguldyti į slaugos ligonines, jų skaičių reikėtų gerokai padidinti.
Tačiau to galima išvengti. Reikėtų sukurti slaugos namuose teikimo sistemą. Pacientams, kuriems daugiau reikia socialinių paslaugų ar slaugos nereikalaujančios ypatingų sąlygų, organizuota slauga namuose nukrautų palaikomojo gydymo ir slaugos ligonines. Tada jose būtų galima mažinti paslaugų skaičių, didinant pernelyg mažą paslaugų įkainį ir gerinant paslaugų kokybę. Slaugos namuose tarnybos galėtų kurtis prie savivaldybių, palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninių (14), PSP (PSPC - pirminis sveikatos priežiūros centras) centrų kaip privačios įstaigos ar panašiai.
1.5. AMBULATORINĖ SLAUGA LIETUVOJE
Ambulatorinė slauga arba pirminių sveikatos priežiūros centrų (PSPC) vykdoma slauga reikalinga neįgaliems, sergantiems sunkiomis lėtinėmis ligomis pacientams.
Apie pacientus, kuriems reikalinga slauga, bendruomenės slaugytojos sužino iš šeimos gydytojų (bendrosios praktikos gydytojų). Informacijos apie pacientą, grįžusį iš slaugos namų, slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninės ar stacionaro slaugytoja negauna. Iš to galima spręsti, jog nėra bendradarbiavimo tarp slaugytojų ir tuo pačiu tarp gydymo įstaigų. Tiesa, išrašai iš stacionaro, apie tai dėl kokio susirgimo, kaip gydyti, kokia paciento būklė ir koks rekomenduojamas tolimesnis gydymas, yra išsiunčiami paciento šeimos gydytojui. Na, o apie tai kokia reikalinga pacientui slauga – neperduodama. Nėra numatyta procedūra kaip tai turėtų būti daroma. Nėra patvirtintos slaugos istorijos, kuriose atsispindėtų slaugos poreikis pacientui.
Pasaulio Sveikatos Organizacijos nuostatuose vienas iš pagrindinių principų yra bendradarbiavimas, veiklos derinimas, kad būtų užtikrintas sveikatos priežiūros tęstinumas ir kokybė. Bendradarbiavimas tarp pirminio, antrinio ir tretinio lygio sveikatos priežiūros įstaigų yra būtina sąlyga priežiūros tęstinumui (10).
Informacija apie pacientus, grįžusius iš gydymosi įstaigos, gaunama iš paciento artimųjų, draugų, kaimynų, socialinių darbuotojų bei iš pačių pacientų.
Pagal Sveikatos apsaugos ministerijos 1997-07-10 įsakymo Nr. 386 gautą projektą “Dėl pirminės sveikatos priežiūros slaugos personalo darbo reorganizacijos” daugelis PSPC bando perorganizuoti bendruomenės slaugytojų darbą. Iki reorganizacijos, visas bendruomenės slaugytojų darbo laikas buvo skirtas darbui poliklinikoje, kabinete kartu su gydytoju. Šiuo metu, dalis darbo laiko skiriama darbui poliklinikoje, o likusi dalis – darbui pacientų namuose. Tik deja taip elgiasi ne visos poliklinikos.
Lietuvoje slaugos paslaugos dažniausiai teikiamos tik stacionare. Ambulatorinės slaugos matomos tik užuomazgos. Apie tikruosius šios paslaugos poreikius tyrimų beveik nėra. Sunku pasakyti, kiek reikėtų stacionarinių slaugos paslaugų ir kiek ambulatorinių. Tauragės ligonių kasa prieš kelis metus atliko tyrimą ir nustatė, kad tik apie 4 proc. gyventojų gauna ambulatorines paslaugas.
Pagal 2003m. Kauno rajone atliktą tyrimą, vien tik prie Garliavos PSPC (taip pat ir jai pavaldžių ambulatorijų: Ežerėlio, Girionių, Piliuonos, Kačerginės, Noreikiškių) prisirašiusių 4075 pagyvenusių žmonių, nuolatinė (kasdieninė) slauga reikalinga 376 pacientams (9%). Minimali (nekasdienė) slauga reikalinga 1493 pacientams (37%), kurią galėtų užtikrinti bendruomenės slaugytojos (6).
Šis tyrimas parodė ir tai, kad pagyvenę žmonės pergyvena dėl savo priklausomybės nuo artimųjų. Jiems būtų saugiau ir jaustųsi geriau (išsaugotų orumą), jeigu slaugos paslaugas teiktų slaugytojai ir pagyvenęs žmogus, savo artimųjų, draugų, kaimynų sulauktų tik kaip svečių. Taip galėtų išvengti ir daugumos nesutarimų, kylančių dėl slaugos, tarp paciento artimųjų.
Kaip rodo gauti apklausos rezultatai, pagyvenę žmonės, nors ir sunkios sveikatos, norėtų likti gyventi savo namuose ir būti kiek galima daugiau savarankiškais, netapti našta savo artimiesiems.
Nėra ir slaugos tęstinumo, nes PSPC slaugytojos bendradarbiauja tik su įstaigoje dirbančiais specialistais ir socialiniais darbuotojais. Su slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninės slaugos specialistais bendradarbiavimo nėra.
Ambulatorinę slaugą turėtų vykdyti tarnyba, glaudžiai bendraujanti su šeimos gydytoju. Be to, reikėtų apsvarstyti galimybę ambulatorinio slaugymo komandas teritoriniu principu steigti prie slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninių. Kaimo teritorijose pagrindiniais darbuotojais turėtų tapti medicinos punktų bendruomenės slaugytojai.
Sunkiems ligoniams, besigydantiems namuose, labai trūksta slaugytojų dėmesio. Poliklinikose dirbantys slaugos specialistai dėl didelio darbo krūvio nesuspėja jų aplankyti, suleisti jiems vaistų, atlikti slaugos procedūrų. Dar yra ne vienas ligonis, paliktas likimo valiai arba tapęs našta artimiesiems, kuriems trūksta elementariausių slaugos žinių.
Šiuo metu slaugos ir gydymo paslaugos sudėtos į vieną krepšelį. T.y. PSPC gauna pinigus už prisirašiusių žmonių skaičių, neišskiriant gydymo ir slaugos. Manome, jog pirmiausia jas reikėtų atskirti, nustatyti atskirų slaugos procedūrų įkainius ir ilgalaikių bei trumpalaikių paslaugų apimtis kaip tai daroma pvz. Vokietijoje. Čia namų slaugos paslaugos suskirstytos pagal reikalingos pagalbos trukmę t.y., priklausomybė skirstoma į 3 laipsnius (pakopas):
I laipsnis (lengva priklausomybė) – 90-180min. pagalbos per dieną. Priskiriami asmenys, kurių priežiūrai pakanka mažiausiai 1 apsilankymo per dieną.
II laipsnis (sunki priklausomybė) – 181-300min. pagalbos per dieną. Priskiriami asmenys, kurių priežiūrai pakanka ne mažiau kaip 3 apsilankymų per dieną.
III laipsnis (labai sunki priklausomybė) – reikalinga ilgesnė kaip 300min. per dieną priežiūra ir slauga. Kai slauga reikalinga visą parą ir tam reikalinga artimųjų pagalba (44).
Privačios šeimos klinikos, norėdamos pritraukti daugiau žmonių į savo įstaigą, darbina gydytojus konsultantus, tačiau slaugos paslaugų namuose beveik neteikia motyvuodami, kad tam pinigų skiriama per mažai, trūksta slaugytojų. Tačiau, kyla ir abejonių. Jei įdarbinami
gydytojai-konsultantai, jų atlyginimui pinigų atsiranda, tačiau slaugos paslaugų teikimui pacientų namuose lėšų pritrūksta.
Sveikatos apsaugos ministro prof. Žilvino Padaigos 2005 m. gruodžio 5 d. įsakymu Nr. V-943 patvirtintame Pirminės ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros paslaugų organizavimo ir apmokėjimo tvarkos apraše nustatyta, kad šeimos gydytojams papildomai mokama už skatinamąsias1 paslaugas, tarp kurių yra ir slaugos personalo atliekamos procedūros namuose (kraujo paėmimas tyrimams, pragulų priežiūra, lašinės infuzijos). Tikimasi, kad tai paskatins pirminės sveikatos priežiūros grandį pradėti rūpintis pacientais, kurie gydosi namuose. Minėtas nutarimas dar naujas ir apie jo rezultatus, manyčiau, bus galima diskutuoti maždaug po metų.
Sveikatos apsaugos ministro įsakymu sudaryta darbo grupė rengia Ambulatorinės slaugos paslaugų organizavimo ir apmokėjimo tvarką ir Paliatyvios pagalbos paslaugų teikimo reikalavimus ir jų apmokėjimo tvarką. Manau, kad į šį darbą galėtų įsijungti ir mokymo įstaigos (universitetai, kolegijos). Pavyzdžiui, slaugos standartus galėtų paruošti slaugos studijų studentai, o apie slaugos teikimo namuose sistemos sukūrimą, galėtų pagalvoti ir visuomenės sveikatos vadybos magistrantai. Žinoma, tai ne vieno studento ir ne vienų metų darbas, tačiau manau, kad sudaryta komanda (ne būtinai vien tik iš visuomenės sveikatos fakulteto, galima bendradarbiauti ir su slaugos fakultetu, bei su kitų universitetų tokių kaip technologijos universiteto ekonomikos fakultetu), galėtų prisidėt prie slaugos teikimo namuose sistemos kūrimo.
Apsilankius Vš. Į. Alytaus medicininės reabilitacijos ir sporto centre, kur jau ketvirti metai teikiamos pagalbos namuose, globos ir slaugos namuose paslaugos. Tai galėtų būti pavyzdys šeimos centrams, PSPC.
Socialines paslaugas šiame centre teikia socialinio darbo organizatorė, socialinė darbuotoja, lankomosios priežiūros darbuotojos, slaugės globėjos. Medicininės slaugos paslaugas pacientų namuose teikia vyresnioji slaugytoja, dvi bendrosios praktikos slaugytojos ir masažuotoja. Paslaugų gavėjai yra gulintys, juos reikia dažnai pakelti, paversti masažuoti. Dažnai artimieji yra darbingo amžiaus ir neturi galimybių visą parą jais rūpintis, pervargsta, todėl kvalifikuotos slaugos paslaugos bent iš dalies palengvina ne tik paciento bet ir jo artimųjų nelengvą dalę.
1 Skatinamosios pirminės ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos – tai papildomai apmokamos
paslaugos, teikiamos pagal Bendrosios praktikos gydytojo ir Bendrosios praktikos slaugytojo medicinos normas, tačiau apskaitomos atskirai ir apmokamos papildomai, siekiant aktyvesnės veiklos atskirose pirminės sveikatos priežiūros veiklos srityse.
Šis centras dalyvauja ir viešųjų darbų programoje. Ši programa yra trumpalaikė – per metus darbuotojai pasikeičia tris kartus. Tokie darbuotojai pradžioje neturi žinių apie neįgalių asmenų slaugymą, tačiau yra apmokomi ir yra nemenka pagalba slaugytojams bei socialiniams darbuotojams. Yra ir nemenkas trūkumas. Tai dažna tokių darbuotojų kaita. Pacientai bijo, kad ateis naujas žmogus, kurio jie nepažįsta, nežino ar galima juo pasitikėti. Jaučiasi nesaugiai.
Vš. Į. Alytaus medicininės reabilitacijos ir sporto centro medicininės slaugos paslaugos teikiamos pacientams, kuriems reikalinga nuolatinė slauga namuose: skausmo malšinimas, taurių, garstyčių lapelių uždėjimas, pragulų profilaktika ir gydymas, žaizdų perrišimai, vaistų suleidimas ir kit. Šios paslaugos teikiamos pateikus šeimos gydytojo paskyrimą. Pacientai teigiamai vertina medicininės slaugos paslaugų teikimą namuose, tačiau jie turi turėti visas būtinas priemones šioms paslaugoms atlikti. Be to, paslaugos yra mokamos, todėl dauguma klientų, taupydami lėšas, šių paslaugų atsisako.
Nuolat informuojant Alytaus miesto visuomenę apie šias teikimas slaugos paslaugas, jų poreikis auga. Tai rodo šių paslaugų būtinumą.
Seni, ligoti ir neįgalūs žmonės sudaro visuomenės grupę, susiduriančią su specifinėmis problemomis ir turinčių specifinių poreikių. Jiems reikia padėti, kad sugebėtų gyventi kokybišką gyvenimą, save realizuotų, padėti jiems stiprinti pasitikėjimą savimi, kad jie taptų visaverčiais mūsų visuomenės nariais.
Organizuota slauga pacientų namuose, sumažintų palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninių lovų skaičių. Mažinant paslaugas, būtų galima didinti paslaugų įkainį ir taip pagerinti paslaugų kokybę. Į slaugos ligonines turėtų patekti tik pacientai su visiška negalia, ar tie, kuriems paslaugas teikti namuose nėra sąlygų.
2. DARBO
METODIKA
Tyrimo objektas: Kauno rajono pagyvenusio (65 metų ir vyresnio) amžiaus žmonės. Imties formavimas: Kauno raj., 2004m. pradžioje gyveno 84104 žmonės, iš kurių
11275 sudaro pagyvenę (65 ir daugiau metų) žmonės (t.y. 13%). Siekiant užtikrinti patikimus tyrimo rezultatus, parodyti realią tiriamos amžiaus grupės gyventojų struktūrą, buvo apklausta 390 žmonių sulaukusių 65 ir daugiau metų. Skaičius nustatytas pagal V.A. Jadov statistinę lentelę (9), kuri leidžia apskaičiuoti reprezentatyvios imties dydį (sudaryta su 5% paklaida).
Siekiant užtikrinti patikimus tyrimo rezultatus svarbu, kad tyrimo duomenys atspindėtų realią tiriamos amžiaus grupės gyventojų struktūrą. Todėl kiekvienu atveju rajono miesto ir kaimo gyventojų dalies rodiklius padauginome iš bendro numatomų apklausti asmenų skaičius. Procentinės dalies asmenų skaičius. Procentinės dalies pasiskirstymą rodo 2 lentelėje pateikta senų žmonių skaičiaus struktūra procentais. Pavyzdžiui, 65 metų ir vyresni miestų gyventojai sudaro 22,5% visų Kauno raj. gyventojų. Atsižvelgiant į tai, Kauno raj. miestuose reikia apklausti gyventojų: (22,5 x 390) : 100 = 88. Analogiški skaičiavimai atlikti pagal kaimo gyventojus.
1 lentelė. Reikalingų apklausti Kauno rajono pagyvenusio amžiaus miesto ir kaimo gyventojų skaičius pagal demografinius duomenis
Gyvenamoji vieta Senų žmonių skaičius (2004 m. pradžioje) Senų žmonių skaičiaus struktūra (2004 m.pradžioje) Numatomų apklausti asmenų skaičius pagal demografinius duomenis Miesto gyventojai 2536 22,5 88 Kaimo gyventojai 8739 77,5 302 Iš viso 11275 100,0 390*
* Nustatyta pagal V.A. Jadov statistinę lentelę.
Respondentai apklausai buvo atrenkami atsitiktinės atrankos būdu iš PSPC (Garliavos, Vilkijos, Pakaunės) registruotų asmenų sąrašų (įskaitant ambulatorijas ir medicinos punktus).
Siekiant užtikrinti reikiamą apklaustųjų skaičių, iš gydymo įstaigose registruotų asmenų, (kurių buvo 6993) sąrašų (atskirai miesto 1662 ir kaimo 5331 gyventojų) buvo atrinktas kas aštuonioliktas asmuo (pastarasis skaičius buvo gautas padalinus numatomų apklausti asmenų skaičių iš pacientų sąrašuose esančių asmenų skaičiaus (390 : 6993=0.056). Tai sudarė 5,6% visų sąrašuose esančių pagyvenusių asmenų arba vieną aštuonioliktąją
apklaustųjų dalį. 6% pagyvenusių asmenų apklausoje atsisakė dalyvuti dėl tokių priežasčių: baimė dėl vagysčių, nenoras bendrauti su nepažįstamais tyrėjais. 4% nebuvo surasti namuose. Kadangi apklausa vyko rudens ir žiemos metu, kai kurie į atranką patekę tiriamieji buvo išvykę pas savo gimines, artimuosius į kitus rajonus. Siekiant gauti patikimesnius rezultatus, iš esamo sąrašo pakartotinai (atmetus jau apklaustus) buvo atrinktas kas aštuonioliktas pagyvenęs asmuo, kuris dalyvavo tyrime. Iš jų atsisakiusiųjų buvo tik keletas. Šie buvo pakeisti asmenimis iš sąrašo. Atsitiktinai parinkti respondentai leidžia užtikrinti norimą skaičiavimų rezultatų patikimumą.
Apklausos organizavimas ir vykdymas Prieš atliekant apklausą, buvo gauti iš
Bioetikos komisijos, Kauno rajono savivaldybės gydytojo ir pirminių sveikatos priežiūros centrų: Garliavos, Vilkijos, Pakaunės (iš kurių buvo atrinkti žmonės apklausai) leidimai bei pačių žmonių (apklausiamų) raštiškas sutikimas.
Informacijos rinkimo metodas - anketinė apklausa. Pacientams buvo pateikiama mūsų sudaryta anoniminė anketa (1 priedas), kuria buvo siekiama išaiškinti pagyvenusių žmonių slaugos bei socialinių paslaugų poreikio ryšį su demografiniais ir socialiniais veiksniais. Anketa sudaryta remiantis literatūros analize. Anketa susideda iš šių pagrindinių skyrių:
1. Dokumentinė
2. Pajamos ir socialinė parama 3. Medicininiai ir slaugos duomenys
Apklausą atliko PSPC apmokytos bendruomenės slaugytojos. Siekiant išvengti subjektyvumo, slaugytojos lankė ne savo, bet kolegės apylinkėje gyvenančius ir į atranką patekusius respondentus. Slaugytojas šiam darbui paskyrė PSPC slaugos administratorės. Respondentui nepageidavus kalbėtis, apklausa buvo atidėta kitam kartui arba jis apklaustas nebuvo. Esant apsunkintam dėl susirgimo kontaktui su tiriamaisiais, reikalingi duomenys buvo gauti iš pacientą slaugančių artimųjų, gydančių gydytojų ar pacientą slaugančių bendruomenės slaugytojų. Anketos buvo pildomos respondentų namuose su tyrėjų pagalba. Duomenys apie respondentų ligas buvo renkami iš asmens ambulatorinės kortelės.
Norėdami išsiaiškinti respondentų galimybes susimokėti už vaistus bei slaugos priemones ir įvertinus tai, kad tyrimas buvo atliekamas respondentų namuose, siekiant išvengti konfliktų, nesusipratimų, respondentų buvo klausiama tik ar jiems pakanka pinigų vaistams bei slaugos priemonėms ir ar jie yra remiami papildomai finansiškai ir/ar maisto produktais.
Respondentai, atsakydami į 14, 18, 19, 20, 22, 34, 36, 38, 44, 48, 53 anketos klausimus, galėjo pasirinkti keletą atsakymų variantų, todėl gautų pasiskirstymų procentinė suma didesnė nei 100 proc. Galimybė pasirinkti keletą ir daugiau atsakymų itin svarbi tyrinėjant apklaustųjų
nuomonę apie sudėtingus tiriamus socialinius reiškinius, kai juos veikia visa eilė veiksnių ir išskyrus vieną negalima ignoruoti likusiųjų. Kita vertus, manome, kad pagal pasirinktų atsakymų skaičių galima spręsti ar apklaustieji abejingi tiriamai problemai, ar ji jiems aktuali. Jeigu apklaustieji galėtų pasirinkti tik vieną atsakymų variantą atsakymų struktūra siektų 100 proc. Kuo didesnis kelių atsakymų skaičius, tuo daugiau veiksnių veikia tiriamą reiškinį, tuo apklaustiesiems aktualesnė tiriama problema.
Norėdami įvertinti slaugos ir socialinių paslaugų poreikį susijusį su jų fiziniu, protiniu pajėgumu, išaiškinti pacientų savarankiškumo laipsnį, slaugos poreikį namuose, vertinome Barthel indeksą bei protinės būsenos mini – tyrimą (Mini Mental State examination – MMSE). Šias anketas taip pat pildė apmokyti tyrėjai.
Asmens fizinis pajėgumas apsitarnaujant buvo vertinamas naudojant Barthel indeksą (2 priedas) Šis indeksas – tai žmogaus galimybių matas, įvertinantis jo sugebėjimą savarankiškai veikti bei apsitarnauti. Indeksas pirmiausia padeda įvertinti savarankiškumą, judrumą. Vertingas šis indeksas ir tuo, kad nurodo, kiek ligoniui reikia padėti, kad jis laiku galėtų atlikti tam tikrą veiksmą (17).
Rezultatai pagal balus yra suskirstyti į kategorijas ir įvertinti taip: 0 - 20 visiškai priklausomas
21 - 61 beveik visiškai priklausomas 62 - 90 vidutiniškai priklausomas 91 - 99 šiek tiek priklausomas 100 savarankiškas.
Siekiant išryškinti tyrimo metu gautas priklausomybes bei gauti tikslesnius apibendrinančius rezultatus buvo panaudotos sujungtos grupės “šiek tiek priklausomas su savarankišku“ ir „visiškai priklausomas su beveik visiškai priklausomu“. Pavyzdžiui, tyrimas parodė, kad į grupę “savarankiškas” pateko tik 4 asmenys, todėl ši grupė yra netipiška visai tiriamai visumai ir dėl mažo asmenų skaičiaus negalima būtų daryti išvadų apie statistiškai reikšmingą gautų rezultatų pasiskirstymą pagal tiriamus požymius.
Protinės būsenos mini – tyrimas Mini Mental State Examination (MMSE) padeda įvertinti žmogaus orientaciją laike, vietoje, taip pat įsiminimo, dėmesio, trumpalaikės atminties bei kalbos įgūdžius (3 priedas). MMSE tyrimas atliekamas greitai, nesudėtingas vertinant ir juo nesunku išmokti naudotis. MMSE testu greitai, paprastai įvertinamos kognityvinės funkcijos, tokios kaip orientacija, įsiminimas, dėmesys, trumpalaikė atmintis, konstrukcinės galimybės ir kalba. Minimalus testo rezultatas – 0, maksimalus – 30 (41).
1. 0 – 10 sunkus kognityvinis sutrikimas; 2. 11 – 20 vidutinio sunkumo sutrikimas; 3. 21 – 25 lengvas kognityvinis sutrikimas; 4. daugiau nei 25 – kognityvinio pažeidimo nėra.
Sudaryti klausimai leidžia įvertinti ar pacientas gali savarankiškai gyventi (būti slaugomas) savo namuose, ar kaip alternatyvą jam geriau rinktis slaugą slaugos ligoninėje, gyvenimą senelių ar globos namuose.
Anketų, bei struktūrizuotų klausimynų duomenys apdoroti naudojant statistinės duomenų analizės programinį paketą SPSS for Windows v.10.0.
Anketų atsakymams taikyta kiekybinė duomenų analizė. Statistinių ryšių stiprumui įvertinti, naudojomės chi (χ2 ) kriterijumi. Nustatyta jo reikšmė, laisvės laipsnių skaičius (lls),
bei statistinis patikimumas (p). Padarytas išvadas laikėme statistiškai reikšmingomis, kai p<0,05
Respondentų socialinė – demografinė charakteristika
Tyrime dalyvavo 390 respondentų, kurių 33% sudarė vyrai ir 67% moterys. Toks lyčių pasiskirstymas beveik atitinka Lietuvos statistikos departamento (4) pateikiamus duomenis, skelbiančius, jog 2005m. pradžioje Lietuvoje gyveno 34% vyrų ir 66% moterų.
Tiriamųjų pasiskirstymas pagal amžių (1 pav.) parodė, kad daugumą (26%) tyrime dalyvavusių respondentų sudarė 65-69 metų žmonės. 85-89 ir 90 metų bei vyresni respondentai sudarė beveik vienodas grupes (atitinkamai 8% ir 9%).
26% 20% 22% 15% 8% 9% Iki 69 metų 70-74 metai 75-79 metai 80-84 metai 85-89 metai 90 metų ir vyresni
33.6% respondentų gyvena mieste ir 65.9% gyvena kaime. 0.5% respondentų savo gyvenamosios vietos nenurodė (2 pav.) Tai daugmaž atitiko sąrašuose esančių gyventojų pasiskirstymą pagal miesto ir kaimo demografinės statistikos duomenis.
65,9% 33,6% 0,5% Kaime Mieste Nenurodė
2 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal gyvenamąją vietą (%) n=390
Palyginę miesto ir kaimo gyventojus pagal amžiaus grupes, nustatėme, jog tiek miesto, tiek kaimo gyventojų skaičius atskirose amžiaus grupėse yra panašus tiek mieste tiek kaime. Pvz., mieste gyvenančių 65 - 69 metų amžiaus respondentų grupę sudaro 26,7% ir kaime - 24,5%; mieste gyvenančių 70-74 metų amžiaus respondentų grupę sudaro 21,4% ir kaime – 19,1% (2 lentelė). Mieste ir kaime gyvenančių respondentų pasiskirstymas pagal amžiaus grupes, skiriasi tik keliais procentais. Taigi, galime manyti, kad nustatant slaugos ir socialinių paslaugų poreikį kaimo ir miesto gyventojams, amžius įtakos neturės (p>0,05).
2 lentelė. Respondentų pasiskirstymas pagal amžių ir gyvenamąją vietą
Gyvenamoji vieta
Amžius Mieste Kaime Iš viso
Skaičius % Skaičius % Skaičius %
Iki 69 metų 35 26,7 63 24,5 98 25,3 70-74 metai 28 21,4 49 19,1 77 19,8 75-79 metai 25 19,1 59 23,0 84 21,6 80-84 metai 27 20,6 33 12,8 60 15,5 85 metai ir daugiau 16 12,2 53 20,6 69 17,8 Iš viso 131 100,0 257 100,0 388 100,0 χ2 = 7,839, lls=4, p=0,098 (p>0,05)
Santuokoje gyvenančių buvo 45,6%, išsiskyrusių – 2,6%, nevedusių (netekėjusių) 4,1%, našlių – 47,2%, gyvena nesusituokę – 0,3%. Savo šeimyninės padėties nenurodė 0,3% (3 pav.).
45,6% 2,6% 4,1% 47,2% 0,3% 0,3% 1. Vedęs / ištekėjusi 2. Išsiskyręs (-usi) 3. Nevedęs / netekėjusi 4. Našlys (ė) 5. Gyvenu nesusituokęs (-usi) Nenurodė
3 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal šeimyninę padėtį (%) n=390
Dauguma mūsų tiriamųjų turi po du vaikus (43,6%). 21,3% tiriamųjų turi po vieną vaiką, 18,2% - po tris vaikus, 8,7% - po keturis ir daugiau. 7,4% respondentų vaikų neturi ir 0,8% atsakymo nenurodė (4 pav.). 5,9% visų tiriamųjų turi išlaikytinių (vidutiniškai kiekvienam po 1,41). 7,4% 21,3% 43,6% 18,2% 8,7% 0,8% Neturiu Vienas Du Trys Keturi ir daugiau Nenurodė
4 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal turimų vaikų skaičių (n=390)
Pagal išsimokslinimą didžiausią grupę sudarė žmonės turintys pradinį ar baigę mažiau kaip 4 klases (43,8%). Pagrindinį išsilavinimą (8-9 klases) turėjo 16,2% žmonių, profesinį – 11,5%, aukštesnįjį 5,9% ir aukštąjį – 6,4%.
Lygindami respondentų amžių ir išsilavinimą, nustatėme, kad į aukštesnio išsilavinimo grupę, kuri apima aukštąjį, aukštesnįjį, profesinį išsilavinimą turinčius, patenka daugiau jaunesni respondentai (48,4% pastarųjų sudaro asmenys 65-69m. amžiaus). Atitinkamai pradinį ir žemesnį išsilavinimą turi 51,5% vyresnių kaip 80 metų respondentų. (3 lentelė).
Taigi, norėdami nustatyti slaugos ir socialinių paslaugų poreikį skirtingo išsilavinimo grupėse, turime atsižvelgti į anksčiau minėtą išsilavinimo ir amžiaus priklausomybę.
3 lentelė. Išsilavinimo priklausomybė nuo amžiaus
Išsilavinimas Amžius Profesinis (aukštasis, aukštesnysis, profesinis) Vidurinis ir
pagrindinis Pradinis, neturi pradinio Iš viso
Abs. Sk. % Abs. Sk. % Abs. Sk. % Abs. Sk. %
Iki 69 metų 45 48,4 38 31,1 16 9,4 99 25,6 70-74 metai 17 18,3 31 25,4 30 17,5 78 20,2 75-79 metai 15 16,1 32 26,2 37 21,6 84 21,8 80-84 metai 6 6,5 11 9,0 41 24,0 58 15,0 85 metai ir daugiau 10 10,8 10 8,2 47 27,5 67 17,4 Iš viso 93 100,0 122 100,0 171 100,0 386 100,0 χ2 = 85,651, lls=4, p=0,000 (p<0,05)
Klausiant respondentų su kuo jie gyvena pastaruoju metu (5 pav.), išsiaiškinome, kad dauguma jų (33,6%) gyvena su sutuoktiniu. Su vaikais (ir/ar vaikų šeima) gyvena 31,0%, vieni – 18,5%, su sutuoktiniu ir vaikais (ir/ar vaikų šeima) – 9,5% respondentai. Su kitais asmenimis gyvena 6,7% respondentai. 18,5% 33,6% 31,0% 6,7% 9,5% 0,8% Viena (-s) Su sutuoktiniu Su vaikais (ir/ar vaikų šeima)
Su kitais asmenimis Su sutuoktiniu ir vaikais (ir/ar vaikų šeima) Nenurodė
5 pav.Respondentų pasiskirstymas pagal tai su kuo jie gyvena pastaruoju metu (n=390)
Respondentų gyvenamosios sąlygos. Populiariausias gyvenamasis plotas yra nuosavas
namas (76,3%). 23,1% respondentų gyvena bute, 0,3 % gyvena bendrabutyje ir 0,3% nuolatinio gyvenamojo ploto neturi (6 pav.).
