Lietuvos ir Airijos kontroliuojamų karvių produktyvumo palyginamoji analizė

1

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA

Gyvulininkystės technologijos fakultetas

AIRINA KATINIENĖ

Lietuvos ir Airijos kontroliuojamų karvių produktyvumo palyginamoji analizė

The comparative analysis of The Lithuanian and Irish controlled cows

Gyvulininkystės technologijų ištęstinių studijų MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS

Darbo vadovas: prof. dr. Vida Juozaitienė Gyvūnų veisimo ir mitybos katedra

Kaunas, 2016 m.

2 DARBAS ATLIKTAS GYVŪNŲ VEISIMO IR MITYBOS KATEDROJE

PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ

Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Lietuvos ir Airijos kontroliuojamų karvių produktyvumo palyginamoji analizė“ .

1. Yra atliktas mano paties (pačios).

2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje.

3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą naudotos literatūros sąrašą.

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE

Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

BAKALAURO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO

(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS GYVŪNŲ VEISIMO IR MITYBOS KATEDROJE

(aprobacijos data) (katedros (instituto) vedėjo (-os) vardas, pavardė)

(parašas)

Baigiamojo darbo recenzentai 1)

2)

(vardas, pavardė) (parašai)

Baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:

(data) (gynimo komisijos sekretorės (-iaus) vardas, pavardė) (parašas)

3

SANTRAUKA

Lietuvos ir Airijos kontroliuojamų karvių produktyvumo palyginamoji analizė

Airina Katinienė Magistro baigiamasis darbas

Darbo tikslas: atlikti Lietuvos ir Airijos kontroliuojamų karvių duomenų palyginamąją analizę.

Daugumoje pasaulio ir Europos Sąjungos (ES) šalių nuolat stebimi pokyčiai žemės ūkyje ir atliekamos žemės ūkio produkcijos gamintojų veiklos mokslinės analizės. Jose paprastai analizuojami ūkininkų pasiekti ekonominiai rezultatai, kuriais remiantis vertinamas žemės ūkio politikos priemonių efektyvumas, bandoma prognozuoti ūkių veiklos perspektyvas. Tik išsamiai analizuojant surinktus duomenis galima tikslingai nukreipti pienininkystės sektoriau plėtrą, ekonomiškai efektyviau išnaudoti turimus resursus. Pienininkystės ūkis išlieka prioritetine ūkio šaka tiek Lietuvoje tiek kitose ES šalyse.

Gyvulių produktyvumo kontrolės duomenys yra vienas pagrindinių informacinių šaltinių, kuriuos išanalizavus, galima objektyviai įvertinti veislininkystės pasiekimus, numatyti iškylančias problemas ir jas laiku pradėti valdyti ir spręsti, apibrėžti svarbiausius ateities tikslus tiek šalies, tiek atskiro ūkio mastu.

Tyrimo metodai. Tyrimo metu sisteminti ir analizuoti Airijos ir Lietuvos 2003-2013 m.

kontroliuojamų karvių skaičius, bandų skaičius ir dydis, vertinti gaunamo pieno kiekybiniai ir kokybiniai rodikliai. Atlikta statistinė ir lyginamoji analizė.

Rezultatai ir išvados. Gautų rezultatų duomenimis galima patvirtinti, kad kontroliuojamų karvių pieno ūkiai abiejuose valstybėse turi skirtingus veiklos modelius. Lietuvos pieno ūkis remiasi ne tik didesnio ekonominio efektyvumo siekimu, bet ir senųjų veislių išsaugojimu. Airijos modelis paremtas dideliu ekonominiu efektyvumu ir produkcijos kokybinių rodiklių gerinimu. Apibendrinant galima pastebėti, kad Visu tiriamuoju laikotarpiu Airijos kontroliuojamų karvių skaičius buvo net 65 proc. didesnis nei Lietuvoje. Tačiau vidutinis primilžis tenkantis vienai karvei per metus Lietuvoje buvo 1,73 proc. didesnis. Vertinant Kontroliuojamų karvių bandų produktyvumą pastebėta atvirkštinė tendencija, t.y. Airijoje iš vienos kontroliuojamos karvės vidutiniškai per metus primelžiama 10,1 proc. daugiau nei Lietuvoje. Įvertinus kontroliuojamų karvių pasiskirstymą pagal veisles, matoma, kad 2003-2013 metais Lietuvoje 72,92 proc. kontroliuojamų karvių sudari Lietuvos juodmargių veislės karvės, dar 22,58 proc. sudarė Lietuvos žalųjų karvių veislės karvės. Airijoje tuo pačiu laikotarpiu 94,69 proc. sudarė Holšteinų fryzų veislės karvės.

Raktiniai žodžiai: kontroliuojamos karvės, produktyvumas, pieniniai galvijai.

4

SUMMARY

The comparative analysis of the Lithuanian and Irish controlled cows

Airina Katinienė Master‘s Thesis

Industrial aim: perform the comparative data analysis of the Lithuanian and Irish of controlled cows.

In most of the world and the European Union (EU) countries are constantly monitored developments in agriculture and agricultural production carried out by producers of scientific analysis.

They usually analyzed farmers achieve economic results for the evaluation of agricultural policy effectiveness, attempt to predict the prospects of farm activities. Only a thorough analysis of the collected data can be purposefully directed development of the dairy sector, cost-effective use of available resources. Only a thorough analysis of the collected data can be purposefully directed development of the dairy sector, cost-effective use of available resources. Animal performance monitoring data is one of the main sources of information for which the analysis will be able to objectively evaluate breeding achievements, emerging issues and provide them in time to begin to manage and deal with, define the main objectives for the future at both national and individual farm level.

The research methods. Systematize and analyze Ireland and Lithuania in 2003-2013. Data of controlled cows, their number, number of herds. Incoming milk quantitative and qualitative indicators were assessed. Statistical and comparative analysis has been done.

Research results and conclusion. The results obtained data confirms that the controlled cow milk farms in both countries have different business models. Lithuanian dairy farm based not only on achieving greater economic efficiency, but also for the preservation of old varieties. Irish model is based on high economic efficiency and production quality indicators improved. Over the trial period, the Irish controlled the number of cows was 65 percent higher than in Lithuania. The average milk yield per cow per year, Lithuania was 1.73 percent higher. On the other hand from a single, controlled cow in Ireland obtained mainly 10.1 percent more milk per year than in Lithuania.

During period 2003-2013 in Lithuania 72.92 per cent of controlled cows consists of Lithuanian Black and White cows. Another 22.58 percent was Lithuania Red cows In the same period in Ireland 94,69 percent of the cows were Holstein-Friesian cows.

Keywords: controlled cows, productivity, dairy cattle.

5

SANTRUMPOS

ARIMA - ang. AutoRegressive Integrated Moving-Average EDV - ekonominio dydžio vidurkis

EK -Europos Komisijos ES - Europos Sąjungos

GVIS - Galvijų veislininkystės informacinė sistema

ICAR - The International Committee for Animal Recording (liet. Tarptautinio gyvūnų registravimo komitetas)

ICPF – Irish Cattle Breeding Federation (liet. Airijos galvijininkystės federacija).

JAV – Jungtinės Amerikos Valstijos SM - (sausosios medžiagos

ŪADT - Ūkių apskaitos duomenų tinklas

ŽŪIKVC - Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centras

6

TURINYS

SANTRAUKA ... 3

SUMMARY ... 4

SANTRUMPOS ... 5

ĮVADAS ... 7

1. LITERATŪROS ANALIZĖ ... 9

1.1. Situacijos analizė ... 9

1.2. Karvių bandų kontrolė Lietuvoje ... 11

1.2. Karvių produktyvumui ir pieno kokybei įtakos turintys veiksniai ... 14

1.2.1. Karvių veislės įtaka pieno kiekiui ir jo sudėčiai ... 14

1.2.2. Pašarų įtaka pieno kiekiui ir sudėčiai ... 15

1.2.3. Metų laiko įtaka pieno kiekiui ir sudėčiai ... 17

1.2.4. Karvių amžius ... 18

1.2.5. Karvių užtrūkimo laikotarpis ... 18

1.2.6. Laktacijos periodas ... 19

1.2.7. Karvių pieno liaukos būklė ... 20

1.2.8. Karvių pieno kokybiniai rodikliai ... 21

2. TYRIMO METODIKA IR ORGANIZAVIMAS ... 28

3. TYRIMŲ REZULTATAI ... 29

3.1. Airijos ir Lietuvos melžiamų karvių skaičiaus ir bandų sudėties dinamika ... 29

3.2 Lietuvoje ir Airijoje laikomų pieninių galvijų 2003–2013m.produktyvumo analizė ... 35

3.3 Karvių pasiskirstymo pagal veisles analizė ... 43

3.4. Kontroliuojamų karvių skaičiaus augimo tendencijos ... 58

REZULTATŲ APTARIMAS ... 63

IŠVADOS ... 66

LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 67

7

ĮVADAS

Pieninė galvijininkystė ir toliau išlieka svarbi ūkio šaka, o didėjantys reikalavimai šalies ir užsienio rinkose reikalauja gyvulių produktyvumo ir genetinio potencialo didinimo bei produkcijos kokybės gerinimo. Gyvulių produktyvumo kontrolė yra šalies veislininkystės plėtojimo pagrindas, kuris suteikia pakankamai duomenų kryptingai selekcijai vykdyti, išsaugoti genofondą, didinti gyvulių produktyvumą, siekti lygiavertės partnerystės su kitomis šalimis. Veislininkystei plėtoti reikia daug kantraus ir kruopštaus darbo, o rezultatų tenka laukti pakankamai ilgai. Gyvulių produktyvumo kontrolė turi didelę reikšmę formuojant ir stiprinant pienininkystės ūkį. Galvijų bandų gerinimas neįmanomas be sistemingos apskaitos ir individualios karvių produktyvumo kontrolės. Gyvulių produktyvumo kontrolės duomenys pasiekiami kiekvienam kontroliuojamų karvių savininkui.

Analizuodamas individualios karvės produktyvumą bandos savininkas gali gerinti pieno ūkio veiklos rezultatus, parduoti daugiau pieno aukštesne kaina, sudaryti tinkamą šėrimo planą ir sumažinti pašarų sąnaudas. Įgyja prielaidas bandai gerinti, gauna pakankamai duomenų selekcijai ir genetiniam potencialui didinti. Atsižvelgiant į somatinių ląstelių skaičių piene, kontroliuojamų karvių savininkas gali įvertinti karvių sveikatingumą, planuoti prevencinius darbus siekiant išvengti mastitų, o pagal urėjos kiekį piene įvertinti karvių šėrimo lygį. Gyvulių produktyvumo kontrolės duomenimis naudojasi ne tik kontroliuojamų bandų savininkai, bet ir valstybės valdymo, savivaldos, konsultavimo, mokslo ir studijų institucijos, asociacijos ir įmonės, kurių veikla susijusi su veislininkyste bei gyvulininkyste.

Pieninė galvijininkystė yra pagrindinė pieno produktų gamybos žaliavos tiekėja. Paskutiniu metu vis didesnis dėmesys skiriamas pieno produktų kokybei. Nors pastaraisiais metais itin smuko gyvulininkystės sektorius, mažėjo bendras Respublikoje esančių karvių skaičius, tačiau kontroliuojamų karvių skaičius kas mėnesį didėjo. Pieno produkcijos resursai dar nėra visiškai išnaudojami, tad tikimasi, kad ir ateityje Lietuvos pieninė gyvulininkystė išliks prioritetine šaka. Pieno ūkio gamybos mastą lemia kasmet didėjantis karvių produktyvumas bei gyventojų pieno produktų vartojimo poreikis.

Šiuo tiriamuoju darbu siekiama išsiaiškinti kokius duomenis galima surinkti ir panaudoti siekiant kurti ir tobulinti pienininkystės ūkį. Prognozuoti ir apskaičiuoti vystymo ir plėtros galimybes, įvertinti ekonominį vienokios ar kitokios veislės naudingumą. Labai dažnai statistiniai duomenys yra tiesiog kaupiami, pamirštant pagrindinį jų rinkimo tikslą, t.y. analizę ir interpretaciją.

Šio darbo tikslas - atlikti Lietuvos ir Airijos kontroliuojamų karvių duomenų palyginamąją analizę.

Uždaviniai:

1. Išanalizuoti ir palyginti Lietuvos ir Airijos kontroliuojamų karvių skaičių, bandų sudėtį,

karvių skaičių bandoje.

8 2. Įvertinti ir palyginti abiejų šalių kontroliuojamų karvių pieno kiekybinius rodiklius.

3. Įvertinti ir palyginti Lietuvos ir Airijos kontroliuojamų karvių pieno sudėties rodiklius:

baltymų, riebalų, kiekius piene.

4. Išanalizuoti ir palyginti Lietuvoje ir Airijoje laikomų kontroliuojamų karvių pasiskirstymą pagal veisles.

5. Pateikti Lietuvos ir Airijos kontroliuojamų karvių duomenų prognozinius rezultatus iki

2020 m.

9

1. LITERATŪROS ANALIZĖ

Literatūros analizės dalyje nagrinėjamos mokslinės literatūros publikacijos analizuojančios pieno ūkių sektorių padėtį. Analizuojamos ir apibrėžiamos pagrindinės sąvokos, pieno kokybiniai ir kiekybiniai rodikliai. Aptarti karvių produktyvumui ir pieno kokybei įtakos turintys veiksniai.

1.1. Situacijos analizė

Daugumoje pasaulio ir Europos Sąjungos (ES) šalių nuolat stebimi pokyčiai žemės ūkyje ir atliekamos žemės ūkio produkcijos gamintojų veiklos mokslinės analizės. Jose paprastai analizuojami ūkininkų pasiekti ekonominiai rezultatai, kuriais remiantis vertinamas žemės ūkio politikos priemonių efektyvumas, bandoma prognozuoti ūkių veiklos perspektyvas (Connaly, Kinsella, 2014; Martin et al., 2002; Schnepf, 2006; Vrolijk et al., 2004). Lietuvoje, kaip ir kitose ES šalyse, jau keliolika metų veikia Ūkių apskaitos duomenų tinklas (ŪADT), kurio duomenų bazėje kaupiami pagal vienodą visoje ES metodiką tyrimui atrinktų ūkių duomenys. Lietuvos ŪADT duomenys po šalies integracijos į ES kasmet siunčiami į Europos Komisijos (EK) ŪADT duomenų bazę. Jie naudojami ES Bendrosios žemės ūkio politikos monitoringui atlikti. Lietuvoje nemažai mokslinių publikacijų (Kuodys, 2006;

Kuodys, 2007; Poviliūnas, 2001), kuriose analizuojami pokyčiai šalies žemės ūkyje, tačiau, pasak A.

Liučvaitienės ir L. Matulienės (2014) daugiau dėmesio skiriama kurio nors ūkininkavimo tipo ūkių veiklai nagrinėti. Statistikos departamento duomenimis šalies 2010–2014 m. bendrosios žemės ūkio produkcijos struktūroje pienas sudarė 19–21proc. Ūkininkų ir šeimos ūkių 2015 m. žemės ūkio produkcijos struktūroje pienui ir grūdiniams augalams teko reikšmingiausia vieta iš visų žemės ūkio produkcijos rūšių ir beveik vienoda dalis (apie 23proc.). Tais pačiais metais pieno produktų eksportas sudarė penktadalį šalies žemės ūkio ir maisto produktų eksporto. 2015 m. ŪADT duomenimis, ūkininkų prekinių ūkių bendrosios produkcijos struktūroje pieno produkcija sudarė daugiau kaip 26proc.. Šių ūkių žemės ūkio pajamų struktūroje pienui teko dar didesnė dalis – 33proc., o pienininkystės ūkiuose, kurie sudaro apie šeštadalį šalies prekinių ūkių, – beveik 85proc.. Taigi pienininkystė yra viena svarbiausių šalies žemės ūkio šakų. Iki šiol nuodugniau neanalizuota pokyčių per pastaruosius metus specializuotuose prekiniuose Lietuvos ūkininkų pienininkystės ūkiuose.

ES ŪADT 2014 m. duomenimis, Lietuvos pienininkystės ūkiai pagal ekonominį dydį yra patys

mažiausi (4,7 EDV), šiek tiek už juos didesni Lenkijos (7,9 EDV), Latvijos (8,1 EDV), Slovėnijos

(10,9 EDV) ūkiai. Patys stambiausi pienininkystės ūkiai yra Danijoje (137,7 EDV) ir Nyderlanduose

(121,4 EDV). ES vidutinis šios specializacijos ūkių ekonominis dydis sudaro 55 EDV. Pagal melžiamų

karvių skaičių už Lietuvos pienininkystės ūkius (14 karvių) mažesni Lenkijos (11 karvių) ir Slovėnijos

(12,5 karvės) pienininkystės ūkiai, didžiausi – Slovakijos (151 karvė), J. Karalystės (96 karvės) ir

Danijos (87 karvės) ūkiai (1 lent.). ES pienininkystės ūkių lyginamasis svoris prekinių ūkių struktūroje

10 yra labai nevienodas. Pienininkystė labiau išvystyta (su kai kuriomis išimtimis) šiaurinėje ES dalyje, o pietinėje šios specializacijos ūkių labai nedaug. Liuksemburge pienininkystės ūkiai sudaro apie 43proc. visų ūkių, Austrijoje, Nyderlanduose, Suomijoje, Švedijoje, Vokietijoje – apie trečdalį, Airijoje, J.Karalystėje, Belgijoje, Slovėnijoje, Estijoje – 20–25proc.. Lietuvoje pienininkystės ūkių lyginamasis svoris tesiekia 16,6 proc. ir yra panašus į Danijos (16,2proc.) ir Prancūzijos (17,3proc.).

Net 9 valstybėse pienininkystės ūkiai nesudaro ir dešimtadalio, o Graikijoje ir Kipre – mažiau kaip

1proc. prekinių ūkių. Iš 10 šalių, 2004 m. įstojusių į ES, didžiausias pienininkystės ūkių lyginamasis

svoris prekinių ūkių struktūroje buvo Estijoje (25proc.), po to seka Slovėnija (23,5proc.), Lietuva

(16,6proc.) ir Latvija (12,6proc.) (Kriščiukaitienė, 2004). Analizuoti pokyčius šalies pienininkystės

ūkiuose yra palankios aplinkybės, nes šių ūkių skaičius ŪADT jau keletą metų pakankamai didelis

(2013 m. – 208, 2014 m. – 255, 2015 m. – 184). Pienininkystės ūkiai yra mažesni nei vidutiniai, tačiau

ne patys smulkiausi, už juos mažesni pagal ekonominį dydį kai kurie mišrios gamybos, o pagal plotą –

beveik visi mišrios gamybos ir sodininkystės, daržininkystės ūkiai. Karvių ir galvijų prieauglio jie turi

daugiausiai iš visų ūkininkavimo tipų ūkių.

11 1.2. Karvių bandų kontrolė Lietuvoje

Keletą pastarųjų dešimtmečių tiek pieninėje, tiek mėsinėje galvijininkystėje selekcija buvo vykdoma pagrindinių produktyvumo požymių didinimo kryptimi, siekiant sukurti didesnės genetinės vertės gyvulį, kuris būtų efektyvesnis ir duotų didesnę naudą ateities kartoms (Benedikas ir kt., 2010).

Ypač ženklus produktyvumo padidėjimas pasiektas pieninėje galvijininkystėje (Petraškienė, Girskinė, 2009). Daugelyje šalių pieninių galvijų veislių selekcijos programos orientuotos į pieno produkcijos didinimą ir jo kokybės gerinimą (Juozaitienė ir kt., 2006; Žakas, 2002). Gyvulių produktyvumo kontrolės duomenys yra vienas pagrindinių informacinių šaltinių, kuriuos išanalizavus, galima objektyviai įvertinti veislininkystės pasiekimus, numatyti iškylančias problemas ir jas laiku pradėti valdyti ir spręsti, apibrėžti svarbiausius ateities tikslus tiek šalies, tiek atskiro ūkio mastu.

Lietuvoje gyvulių produktyvumo kontrolė yra vykdoma vadovaujantis Tarptautinio gyvulių apskaitos komiteto (ICAR) reikalavimais. Šiuo metu šalyje gyvulių produktyvumo kontrolė vykdoma A, B ir C metodais. Atsižvelgiant į šiuos kontrolės metodus, didžiausias gyvulių produktyvumo kontrolės duomenų patikimumas yra užtikrinamas, kai gyvulių produktyvumo kontrolė vykdoma A metodu (Urbšienė, Urbšys, 2005).

Gyvulių produktyvumo kontrolę A metodu kiekvieną mėnesį atlieka bendrovės darbuotojai – kontrolės asistentai, kurie ima kontrolinius pieno mėginius tyrimui, kontrolinio melžimo duomenis suveda į Galvijų veislininkystės informacinę sistemą (GVIS).

Gyvulių produktyvumo kontrolę vykdant B ir C metodais, kada gyvulių produktyvumo kontrolę vykdo pats bandos savininkas ar jo įgaliotas atstovas ir tik vieną kartą per tris mėnesius (C metodas) ir kartą per šešis mėnesius (B metodas), gyvulių produktyvumo kontrolę atlieka kontrolės asistentas, tuomet galimi atvejai, kai kontroliuojamos bandos savininkas ar jo atstovas GVIS laiku nesuveda arba netiksliai suveda kontrolinio melžimo duomenis, laiku neperduodama tiksli veislininkystės apskaita). Taip gaunami klaidinantys veislininkystės duomenys. Siekiant išvengti išvardintų netikslumų, rekomenduojama karvių bandų savininkams, vykdantiems gyvulių produktyvumo kontrolę, pasirinkti A metodą.

Visi duomenys apie kontroliuojamus gyvulius, atlikus gyvulių produktyvumo kontrolę, toliau perduodami VĮ „Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centras“ (toliau – ŽŪIKVC), o paimti kontroliniai pieno mėginiai pieno kokybei nustatyti yra išsiunčiami į VĮ „Pieno tyrimai“.

Prisijungti prie GVIS duomenų bazės su ŽŪIKVC suteiktais prisijungimo kodais gali

kiekvienas kontroliuojamosios bandos savininkas, tokiu būdu įgydamas prieigą prie duomenų bazės

(gali pamatyti ir analizuoti visą naudinga informaciją apie savo bandą). Šiuo metu GVIS duomenų

12 bazėje kontroliuojamosios bandos savininkui pateikiama iki 11 ataskaitų, kuriose yra visa išsami informacija apie kiekvieną kontroliuojamą gyvulį.

Galvijų produktyvumo kontrole yra grindžiamas šių galvijų veislininkystės funkcijų ir priemonių vykdymas:

• Tiksli gyvulių kilmės apskaita ir atranka. Jei nevykdoma gyvulių produktyvumo kontrolė, tai nėra ir sistemingos karvių pieningumo, pieno sudėties, somatinių ląstelių skaičiaus ir kitų rodiklių apskaitos, kuri leidžia nustatyti, ar pasitaikę produktyvumo ir pieno kokybės pablogėjimai yra pastovūs ir susiję su paveldėjimu, ar tik atsitiktiniai. Tai leidžia lengviau apsispręsti, kurias karves ir jų atvestas telyčaites reikia brokuoti, o kurias pasilikti bandoje.

• Veislinės gyvulio vertės nustatymas. Veisliniai vertei nustatyti gali būti naudojami tik oficialūs gyvulių produktyvumo ir kilmės apskaitos, kurią vykdo UAB „Gyvulių produktyvumo kontrolė“ asistentai ir patys gyvulių laikytojai, prižiūrint ir konsultuojant gyvulių produktyvumo specialistams, duomenys.

• Veislinių bulių genetinis įvertinimas ir atranka vykdoma tik kontroliuojamose bandose ir tik kontroliuojamų bandų savininkai gali naudotis galimybe sėklinti gyvulius pigesne tikrinamųjų bulių sperma. Tai labai aktualu, kai pasitaiko karvių, kurios neapsivaisina iš dviejų ir daugiau kartų.

• Karvių poravimo planų sudarymas, siekiant spartesnio galvijų bandos pagerinimo. Pieno ūkių savininkai, skirdami daug lėšų pastatams, įrangai, pašarams ir nevykdydami gyvulių produktyvumo kontrolės, praranda galimybę tiksliai parinkti bulius atskirų karvių ir telyčių sėklinimui, kad būtų išvengta eksterjero, produktyvumo trūkumų ir pasitaikančių paveldimų susirgimų.

• Galvijų įrašymas į kilmės knygas ir parduodamų galvijų kilmės pažymėjimų išdavimas.

Tik kontroliuojamų bandų savininkai gali būti veislininkystės asociacijų nariais ir tik bandos, kurioje vykdoma gyvulių produktyvumo kontrolė, karvės ir telyčios gali būti įrašomos į kilmės knygas.

Nekontroliuojamose bandose gimusioms telyčioms negali būti išduodami kilmės pažymėjimai, dėl to už parduodamas telyčias mokama daug mažesnė kaina.

• Veislininkystės programų vykdymas. Kontroliuojamų bandų gyvuliai gali dalyvauti veislių gerinimo ir šalies veislininkystės programose, tokiu būdu pieno ūkių savininkai ne tik gali gauti naudos sau, bet ir prisidėti prie to, kad augtų visos Lietuvos karvių produktyvumas, gerėtų kitos jų savybės, būtų daugiau galimybių spartesniam kitų kartų palikuonims gerinti.

Apibendrinant galima teigti, kad keletą pastarųjų dešimtmečių tiek pieninėje, tiek mėsinėje galvijininkystėje selekcija buvo vykdoma pagrindinių produktyvumo požymių didinimo kryptimi, siekiant sukurti didesnės genetinės vertės gyvulį, kuris būtų efektyvesnis ir duotų didesnę naudą ateities kartoms. Ypač ženklus produktyvumo padidėjimas pasiektas pieninėje galvijininkystėje.

Gyvulių produktyvumo kontrolės duomenys yra vienas pagrindinių informacinių šaltinių, kuriuos

išanalizavus, galima objektyviai įvertinti veislininkystės pasiekimus, numatyti iškylančias problemas ir

13

jas laiku pradėti valdyti ir spręsti, apibrėžti svarbiausius ateities tikslus tiek šalies, tiek atskiro ūkio

mastu.

14 1.2. Karvių produktyvumui ir pieno kokybei įtakos turintys veiksniai

Pieno sudėčiai ir savybėms nemažai įtakos turi gyvulio veislė, gyvulio amžius, laktacijos laikotarpis, veršingumas, ruja, produktyvumas, šėrimas, laikymas, klimatas, melžimas, sveikata ir kt.

1.2.1. Karvių veislės įtaka pieno kiekiui ir jo sudėčiai

Karvės pieningumas priklauso nuo jos genetinių galimybių ir aplinkos veiksnių. Karvės genetinį pajėgumą lemia veislė ir paveldimumas. Pieningumas ir pieno sudėtis paveldimi iš tėvo ir iš motinos pusės. Paveldimumo įtakai nustatyti taikomi paveldimumo koeficientai. Kuo didesnis paveldimumo koeficientas, tuo labiau tam tikras požymis priklauso nuo genetinių veiksnių ir mažiau turi įtakos aplinkos sąlygos (Urbšienė, Urbšys, 2005).

Įvairių šalių atliktais tyrimais nustatyta, kad pieningumo paveldėjimo koeficientas yra nedidelis (0,19-0,44), o pieno riebumo ir baltymingumo-didesnis ( 0,50-0,70) (Hargone et al., 2004)

Veislė - tai genetinis veiksnys, kuris lemia karvės produktyviąsias savybes. Gerai prižiūrimų, tinkamai laikomų ir šeriamų karvių produktyvumą labiausiai lemia veislė. Daugiausia pieno duoda pieninių veislių ir pieninio mėsinio tipo karvės, o mažiausiai - mėsinių veislės karvės.

Iš pieninių galvijų veislių dabartiniu metu pieningiausi yra Holšteinai ( JAV, Kanados, Olandijos ir kt.). Kai kurių karvių pieningumui, pieno riebumui ir baltymingumui turi įtakos jų tėvų paveldimosios savybės. Bulių linijų įtaka karvių pieningumui ir pieno sudėčiai yra didesnė negu veislės (Juozaitienė ir kt., 2006).

1.lentelė. Paveldimųjų veiksnių įtaka karvių pieningumui ir pieno sudėčiai

Produktyvumo rodikliai Genetinių veiksnių įtaka, proc.

veislė linija tėvas motina

Pienas 4,72 8,29 22,75 26,34

Riebumas, proc. 0,24 0,97 4,99 1,63

Riebalai, kg 2,93 7,98 20,69 23,17

Baltymai, proc. 0,14 3,63 11,97 13,29

Baltymai, kg 4,40 9,21 24,41 30,20

Šaltinis: sudaryta autoriaus remiantis Gyvūnų veislės tyrimų ir selekcijos laboratorijos galvijų produktyvumo analize.

Pateikti duomenys rodo, kad didžiausią įtaką karvių pieningumui, pieno riebumui ir

baltymingumui turi tėvas ir motina ( iki 30,20 proc.). Todėl norint gerinti Lietuvos pieninių galvijų

bandų pieningumą, pieno riebumą ir baltymingumą, reikia intensyviai naudoti tik geriausios veislės

bulius, kruopščiai sudaryti selekcijos programas, porų parinkimo planus (Gaidžiūnienė, 2007).

15 Per pastaruosius 15 metų daugelyje Europos ir pasaulio šalių pagerėjus galvijų selekcijai, padidėjus juodmargių, ypač JAV ir Kanados Holšteino veislės galvijų skaičiui, ženkliai pagerėjo karvių pieno produktyvumas. Lietuvos juodmargiams gerinti Holšteino veislės galvijai pradėti naudoti jau nuo 1972 m. Nustatyta, kad Holšteino veislės galvijai ar jų mišrūnai, turintys didesnę Holšteino veislės kraujo dalį, yra pieningesni, iš jų gaunama kur kas daugiau pieno riebalų ir baltymų, o su amžiumi jų pieno produkcija didėja sparčiau negu grynaveislių juodmargių. Todėl Holšteino veislės galvijai ar jų mišrūnai dažniau paliekami veislei ir patelės dažniau yra veislinių buliukų motinos (rinktinės karvės).

Atlikti tyrimai parodė, kad Holšteino veislės rinktinės karvės buvo pieningiausios. Iš jų per geriausiąją laktaciją primelžta 8,1 – 28,1 proc. pieno daugiau negu iš visų kitų juodmargių genotipo rinktinių karvių. Deja, Holšteino rinktinių karvių pienas buvo 0,27 – 0,69 proc. liesesnis. Iš Lietuvos juodmargių per geriausią laktaciją pieno riebalų buvo gauta 4,0 – 34,2 proc. daugiau negu iš kitų veislių karvių. Holšteino rinktinių karvių piene baltymų buvo tiek pat, kaip ir Lietuvos juodmargių, bet per geriausią laktaciją iš Holšteino karvių pieno baltymų gauta 2,7 – 34,1 proc. daugiau, negu iš visų kitų juodmargių genotipo rinktinių karvių pieno (Jukna, Pauliukas, 2004; Masiulienė, 2001).

Analizuojant paskutinių trijų produktyvumo kontrolės metų duomenis pastebėta, kad kontroliuojamų juodmargių veislės karvių produktyvumo rodikliai yra aukštesni. Juodmargių karvių produktyvumas per tris metus padidėjo 3 proc. – nuo 5136 kg pieno (Apyskaita Nr. 69, 2005 – 2006 m.) iki 5917 kg pieno (Apyskaita Nr. 71, 2007 – 2008 m.). Per nagrinėjamą laikotarpį gerėjo kontroliuojamų karvių pieno kokybės rodikliai. Ypatingai pagerėjo juodmargių veislės karvių pieno kokybė. 2005 – 2006 produktyvumo kontrolės metais, lyginant su 2003 – 2004 metais, juodmargių karvių pieno riebumas padidėjo nuo 4,20 proc. iki 4,31 proc., baltymingumas – nuo 3,29 proc. iki 3,37 proc. Pieningumo kitimas laikui bėgant daug priklauso nuo individualių karvių savybių ir šėrimo.

Ištirta, kad vėlesnių laktacijų karvių pieningumas labai priklauso nuo jų produktyvumo pirmą laktaciją (Jukna, Pauliukas, 2004).

1.2.2. Pašarų įtaka pieno kiekiui ir sudėčiai

Šėrimas turi daugiausiai įtakos karvių produktyvumui. Kiek ir kokių medžiagų reikia karvei per parą, priklauso nuo daugelio veiksnių: karvės svorio, amžiaus, laktacijos mėnesio, kūno būklės ir kt.

Karvės savo genetines galimybes, paveldėtas savybes optimaliausiai panaudoja tik tuo atveju, kai racione yra pakankamai visų reikalingų maisto medžiagų (Gaidžiūnienė, 2007).

Moksliškai įrodyta, jog nepakankamai gausiai ir nesubalansuotu racionu šeriamų karvių

pieningumas gali sumažėti 25-50 proc. Pieningumas ypač sumažėja dėl karvių nevisaverčio šėrimo

užtrūkimo ir pirmųjų laktacijos mėnesių metu. Karvių primilžiai ypač sumažėja racione trūkstant

16 baltymų arba energijos. Keičiantis pieno sudėtinių dalių santykiui, sumažėjus riebalų, baltymų, kazeino, taip pat esant baltymų pertekliui-blogėja pieno jusliniai rodikliai ir technologinės savybės (Nocek, Russell,2008).

Nekokybiškais pašarais šeriamų karvių pienas yra žemesnės kokybės ir blogesnių savybių. Iš jo pagaminti sūriai ar kiti pieno produktai yra nekokybiški, greitai genda. Per ilgai karves šeriant baltymingais pašarais, atsiranda įvairūs organizmo sutrikimai, sutrinka šarmų ir rūgščių santykis, vystosi acidozė ( Stankūnienė, Tacas., 2008).

Racionas turi didžiulę įtaką pieno, kurio pagrindinės sudedamosios dalys yra riebalai ir baltymai, sudėčiai. Yra sunku daryti įtaką vienai sudedamajai daliai, nedarant įtakos kitai. Šeriant turi būti išlaikytas kompromisas tarp šių dviejų dalių. Šeriant daug ląstelienos turinčiais pašarais, pavyzdžiui, šienu, lengva smarkiai padidinti riebalų kiekį, tačiau tai sumažina bendrą organizmo aprūpinimą energija. Dėl to sumažėja pieno primilžis ir dažnai – pieno baltymai, kadangi prasta mikrobinių baltymų sintezė.

Šeriant karves visaverčiais ir subalansuotais pašarais, gaunamas riebesnis pienas negu, šeriant nepilnaverčiais, blogos kokybės pašarais. Nustatyta, kad šeriant karves nesusmulkintais stambiaisiais pašarais susidaro optimalios sąlygos didžiojo prieskrandžio mikrofloros veiklai (. Infuzorijos turi įtakos biologiniams procesams didžiajame prieskrandyje. Jos susmulkina ir virškina maisto medžiagas, esančias didžiajame prieskrandyje. Dėl to padidėja pašarų paviršiaus plotas, susidaro geros sąlygos bakterijų fermentų veiklai. Veikiant fermentams, sintetinamos pirminės pieno riebalų medžiagos ir pieno riebumas padidėja (Staniškienė ir kt., 2007).

Pieno riebalų gamybą taip pat galima padidinti pridėjus į racioną riebalų. Didelis riebalų kiekis (daugiau kaip 6 proc. bendro raciono sausųjų medžiagų kiekio) gali sulėtinti didžiojo prieskrandžio mikroorganizmų veiklą. Tai reiškia, kad ląsteliena prasčiau virškinama, todėl negalima riebalų pridėti daugiau kaip 6 proc. sausųjų medžiagų. Kartais, siekiant padidinti energijos kiekį ir pieno riebalų sintezę, yra naudojami vadinamieji „apsaugoti riebalai“, tai yra riebalų ir kalcio druskų mišinys. Tada bendras raciono riebalų kiekis gali būti ir 10 ar net 12 proc. (Šileika, 2010).

Jeigu pašaruose trūksta mineralinių medžiagų fosforo ir kalcio, sumažėja pieno riebumas (Staniškienė ir kiti, 2007).

Nustatyta, kad metionino ir lizino trūkumas racione gali būti viena baltymų kiekio piene sumažėjimo priežasčių (Hristov et al., 2004).

Baltymų piene pagausėja, kai karvės šeriamos pašarais, turinčiais biologiškai vertingų baltymų

(sojų pupelių, rapsų, saulėgrąžų, sėmenų rupinių, žirnių, pašarinių pupų). Baltymų piene sumažėja, kai

karvės šeriamos vien tik varpinių augalų (miežių, kviečių, kvietrugių, rugių) pagamintais pašarais

(Japertienė, Japertas, 2006).

17 Baltymų koncentracija piene tiesiogiai priklauso nuo su pašarais gaunamų baltymų kiekio ir kokybės. Kad karvė įsisavintų baltymus, geriausia, kad pašaruose baltymų ir angliavandenių santykis būtų 1:1.

Kuo geriau karvės šeriamos žiemą, tuo mažiau kinta baltymų procentas piene ganiavos metu.

Daugiausia baltymų piene būna gyvulius šeriant suderintais visaverčiais pašarais, kurie atitinka karvių fiziologinius poreikius (Baranauskas ir kt., 2009).

1.2.3. Metų laiko įtaka pieno kiekiui ir sudėčiai

Vieni mokslininkai mano, kad gerai šeriamų ir tinkamai laikomų bei prižiūrimų karvių pieningumui apsiveršiavimo sezonas neturi reikšmės, kiti teigia, jog primelžiamo pieno kiekis įvairiu metų laikotarpiu skiriasi. Ūkiuose, kurie turi mažiau pašarų ir prastesnės karvidės, daugiausiai pieno primelžiama, kai karvės veršiuojasi vėlyvą rudenį arba žiemą. Tuomet antroji laktacijos pusė sutampa su ganykliniu laikotarpiu ir iš karvės primelžiama 10-20 proc. pieno daugiau, nei kai ji veršiuojasi vasarą.

Didelėse fermose karvių šėrimo ir laikymo sąlygos visais metų laikais yra beveik vienodos, todėl čia jos turėtu veršiuotis per visus metus tolygiai. Daugiausiai pieno primelžiama, kai karvės veršiuojasi vasario-balandžio mėnesiais, nes tada intensyviausias laktacijos laikas sutampa su ganyklinio laikotarpio pradžia.. Mažiausiai pieno gaunama kai karvės veršiuojasi birželio-rugpjūčio mėnesiais. Tačiau karštomis vasaros dienomis karvių produktyvumas gali sumažėti net 25 procentais (Kabašinskienė A., 2009).

Karvių pieno sudėtis per metus kinta. Išskiriami du ryškesni pieno sudėtinių dalių pokyčiai:

kovo - birželio ir rugsėjo - vasario mėnesiais, kuriuos galima susieti tiek su pašarų, tiek su temperatūros pokyčiais. Pavasarį pablogėja pašarų kokybė, taip pat ir pieno sudėtis: piene sumažėja baltymų ir riebalų. (Pauliukas ir kt., 2005). Be abejo, nemažą įtaką šiems pokyčiams turi šiluma bei šaltis. Tačiau esant normalioms laikymo sąlygoms ( t.y. išskiriant šilumos ar šalčio stresą), pieno riebumo mažėjimas sutampa su žiemojimo laikotarpio pabaiga ir pereinamuoju laikotarpiu į ganyklinį.

Vasaros metu pieno riebumas yra mažesnis negu žiemą 0,2-0,3 proc., o rudenį – 0,2-0,4 proc. didesnis

nei pavasarį. O rudenį riebalų piene būna daugiau (Pečiulionienė ir kt., 2005).

18 1.2.4. Karvių amžius

Karvių pieningumas priklauso nuo jų amžiaus (Skimundris, 1993). Nevienodas įvairaus amžiaus karvių pieningumas susijęs su jų brendimo greičiu, prieauglio auginimu, šėrimu, priežiūra.

Yra nustatyta, kad karvių pieningumas didėja iki 8 metų, paskui pradeda mažėti. Normaliomis naudojimo sąlygomis, karvių pieningumas didėja iki 5 – 6 laktacijos, priklausomai, nuo veislės brendimo greitumo, paskui 2 – 3 laktacijas būna beveik vienodas, vėliau pradeda mažėti. Yra nustatyta, kad iš Lietuvos juodmargių karvių daugiausia pieno primelžiama 4 – 5 laktacijose, paskui dvi laktacijas pieningumas būna vienodas (Špakauskienė, 2002). Įvairių autorių nuomonės dėl amžiaus įtakos karvių pieningumui yra skirtingos. Mažiausiai pieno primelžiama per pirmąsias laktacijas, daugiausia – per 4 – 6 laktacijas. Primelžiamo pieno kiekis ir jo riebumas didėja iki 6 laktacijos (Skimundris, 1993). Paskui pieningumas pradeda mažėti (http://www.pieno–tyrimai.lt/ pdf/knyga.pdf, prieiga per internetą 2014–02–19). Šio laikotarpio pienas yra biologiškai pilnavertiškesnis, geresnės jo technologinės savybės. Po 6 laktacijos piene šiek tiek sumažėja laktozės. Karvių pieno baltymingumas mažai priklauso nuo karvės amžiaus (Jukna, 1998). Didėjant laktacijų skaičiui pieno baltymingumas didėja (Pauliukas ir kt., 2005).

LVA praktinio mokymo ir bandymų centre tirta skirtingo genotipo karvių produktyvumo priklausomybė nuo amžiaus. Nustatyta, kad skirtingo genotipo karvių produkcijos kitimas, priklausomai nuo amžiaus buvo nevienodas. Daugelio jaunų karvių pienas buvo riebesnis ir baltymingesnis už senų. Pastebėta ir baltymų kiekio mažėjimo tendencija visų veislių karvių piene nuo 3 laktacijos (Špakauskienė, 2002). Skimundris (1993) teigia, „kad iš vidutinio amžiaus karvių primelžiama geriausios cheminės sudėties ir technologinių savybių pienas nei iš jaunesnių (dviejų laktacijų) ir senų karvių (dešimties laktacijų)“.

Lietuvos veterinarijos akademijos Gyvūnų veisimo ir genetikos katedros Gyvūnų veislinės vertės tyrimų ir selekcijos laboratorijoje buvo nustatyta statistiškai reikšminga veislės įtaka karvių ūkinio naudojimo trukmei. Didžiausia ūkinio naudojimo trukmė šalyje nustatyta Lietuvos juodmargių veislės karvių (27,8 ± 0,07 mėn.), Lietuvos žalųjų veislės ji buvo vidutiniškai 3 mėnesiais trumpesnė (Lavrinovič ir kt., 2008).

1.2.5. Karvių užtrūkimo laikotarpis

Pirmą veršingumo laikotarpio pusę, kai vaisius sveria apie 2 kg ir jam reikia nedaug maisto

medžiagų, karvių pieningumas beveik nekinta. Antrą veršingumo pusę, kai augančiam vaisiui reikia

gerokai daugiau maisto medžiagų, karvės pieningumas pradeda mažėti, ypač tai pastebima nuo šešto

veršingumo mėnesio. Tuo metu, veikiama hipofizės ir placentos hormonų, pakinta endokrininės

19 sistemos veikla, tešmenyje mažėja liaukinio audinio ir jį vis labiau pakeičia jungiamasis bei riebalinis audiniai. Užtrūkimo pradžioje šis procesas dar labiau suintensyvėja, o pabaigoje labiau vystosi liaukinis audinys, o riebalinis redukuojasi. Visi šie procesai priklauso nuo karvės amžiaus, šėrimo ir užtrūkimo trukmės. Daugelis karvių per pirmuosius laktacijos mėnesius nepajėgia suėsti tiek pašaro, kiek maisto medžiagų išsiskiria su pienu. Todėl labai svarbu karves laiku užtrūkinti ir tinkamai šerti, kad organizme susikauptų maisto medžiagų atsargos, kurių reikia intensyviausiam laktacijos laikotarpiui. Remiantis daugelio tyrimų duomenimis galima teigti, kad optimali užtrūkimo laikotarpio trukmė yra 50 – 60 dienų (Jukna, 1998).

Labai produktyvias karves kartais sunku užtrūkinti, o mažo produktyvumo karvės dažnai pačios užtrūksta net likus 3 – 4 mėnesiams iki veršiavimosi, todėl produktyvioms karvėms turi būti pritaikytos reikiamos užtrūkinimo priemonės: mažinamas pašarų kiekis, rečiau melžiama. Pirmiausia mažiau duodama sultingųjų ir koncentruotų pašarų. Vienos karvės užtrūksta po 3 – 5, o kitoms reikia net 10 – 12 dienų. Karvėms užtrūkus, dar apie 10 dienų jų nereikia gausiai šerti, kad neprasidėtų pieno išskyrimas. Karvių užtrūkimo laikotarpis yra skirstomas į tris periodus: I periodas apima pirmą ir antrą užtrūkimo dekadas, II periodas apima trečią, ketvirtą ir penktą dekadas, III periodui priskiriama paskutinė – šeštoji dekada. Jei taikomas grupinis šėrimo būdas, užtrūkusias karves reikia suskirstyti į atskiras grupes pagal užtrūkimo dekadas (Juozaitienė ir kt., 2006). Karvės pieningumą bei sveikatingumą kitoje laktacijoje lemia užtrūkimo laikotarpio trukmė bei karvės šėrimas šiuo laikotarpiu. Iš karvių, kurių užtrūkimo laikotarpis trumpesnis nei 50 dienų, primelžiama 20 – 38 proc.

mažiau pieno. Užtrūkinti karvę reikėtų per savaitę, mažinant melžimų skaičių iki vieno karto per parą.

Kas antrą parą melžti karvę užtrūkinant netikslinga. Užtrūkinti galima sveiką karvę, iš kurios primelžiama 10 – 15 litrų pieno per parą.

1.2.6. Laktacijos periodas

Optimali laktacijos trukmė yra 305 dienos, užtrūkimo periodas − 60 dienų. Šie skaičiai, vertinant karvių pieno produktyvumą, daugelyje pasaulio šalių laikomi standartu. Karvių veršingumas vidutiniškai trunka 285 dienas, tad, norint pasiekti optimalų 365 dienų laikotarpį tarp veršiavimosi ir optimalią 305 dienų laktacijos trukmę, po veršiavimosi vaisos organams atstatyti ir karvėms apvaisinti lieka 80 dienų. Atskirais laktacijos mėnesiais pieno sudėtis nevienoda. Per pirmąsias 7 – 10 dienų po apsiveršiavimo išsiskiria krekenos. Nuo 5 – 7 dienos po apsiveršiavimo ir iki 10 – 15 dienų prieš užtrūkimą karvės pienas vadinamas normaliu.

Daugumos veislių karvių per 2 – 3 laktacijos mėnesius pieno riebumas sumažėja, paskui po

truputį didėja. Atskirais laktacijos mėnesiais ryškiau kinta jaunesnių negu visai suaugusių ir vyresnių

karvių pieno riebumas. Laktacijos pabaigoje pienas būna 1,2 – 1,45 karto riebesnis negu per pirmąjį

20 laktacijos mėnesį. Per 5 – 6 laktacijos mėnesius pieno riebumas būna artimas visos laktacijos vidurkiui.

Pieno baltymingumas per laktaciją taip pat kinta. Riebiapienių karvių pieno baltymingumas laktacijos metu kinta daug labiau negu liesapienių. Paprastai per pirmą laktacijos mėnesį pieno baltymingumas būna šiek tiek didesnis, per antrą – truputį sumažėja, po to iki laktacijos pabaigos šiek tiek didėja (Lindmark–Mansson, 2006).

Laktacijos metu karvės pieningumas nevienodas. Karvių laktacijos kreivė yra skirtinga: vienų kinta daugiau, kitų mažiau. Laktacijos kreivė skirstoma į 4 tipus: aukšta tolygi, aukšta kylanti – krintanti, aukšta netolygi arba krintanti ir žema tolygi kreivė (Jukna, 1998). Apie suaugusios karvės pieningumą apytiksliai galima spręsti jau iš pirmųjų laktacijų rodiklių, padauginus juos iš pataisos koeficientų. Laikui bėgant pieningumo kitimas labai priklauso nuo individualių karvės savybių ir šėrimo. Žinomi atvejai, kai daugiausia pieno iš karvės primelžiama per 8 – 10 laktacijas. Kiek per pirmą laktaciją primelžiama pieno, priklauso nuo gyvulio brendimo spartos. Iš greitai bręstančių veislių pirmaveršės jau per pirmą laktaciją primelžiama apie 80 proc., o iš vėlesnio brendimo veislių pirmaveršės – apie 70 proc. pieno. Pirmaveršių produktyvumui didelę įtaką turi tinkamas telyčių auginimas, gera jų priežiūra bei pilnavertis šėrimas. Intensyvios pieno gamybos sąlygomis daugelyje ūkių karvių amžius neilgas, todėl reikia dėti visas pastangas, kad kuo daugiau pieno iš jų būtų primelžiama per pirmąsias laktacijas.

1.2.7. Karvių pieno liaukos būklė

Svarbus uždegiminių procesų karvės organizme arba pieno liaukoje rodiklis yra somatinių ląstelių skaičius piene (Cywinska et al., 2006). Somatinės ląstelės – tai leukocitai ir susidėvėjusios pieno liaukos sekrecinio epitelio ląstelės. Leukocitų į pieno liauką patenka tiesiog iš kraujo, kaip atsakas į chemines substancijas, kurios uždegimo metu atsipalaiduoja nuo pieno liaukos audinio.

Uždegimo metu pagrindinis somatinių ląstelių pagausėjimas vyksta dėl PMN antplūdžio į pieną. PMN funkcija piene yra fagocituoti į pieno liauką patekusias bakterijas. Sveikų karvių piene SLS svyruoja nuo kelių dešimčių tūkstančių iki 100–200x10 ³ /cm ³ , o sergančių mastitu ir kitomis ligomis – nuo 200–

400x10 ³ /cm ³ iki 2000x10 ³ /cm ³ ir daugiau (Japerienė, Japertas 2006). Literatūroje (Jahnke, 2004)

nurodoma, kad pieno produkcijos nuostoliai didėja didėjant somatinių ląstelių skaičiui piene (2

lentelė).

21 2 lentelė. Pieno produkcijos nuostoliai, atsirandantys dėl padidėjusio somatinių ląstelių skaičiaus,

karvės piene

SLS vidurkis, 10 ³ /cm ³

1 laktacija, kg/305 d. 2 laktacija, kg/305 d.

Primilžis, kg

Nuostoliai, kg

Nuostoliai, proc.

Primilžis, kg

Nuostoliai, kg

Nuostoliai, proc.

<50 8,700 0 0 10,447 0 0

51–100 8,472 –228 –2.6 9,991 –456 –4.4

101–200 8,422 –278 –3.2 9,820 –627 –6.6

201–400 8,392 –308 –3.5 9,716 –731 –7.0

401–800 8,378 –322 –3.7 9,455 –992 –9.5

>800 nd* nd* nd* 9,062 –1,385 –13.3

Šaltinis: sudaryta autoriaus remiantis Jahnke (2004).

Pastaba. *Nėra duomenų dėl per mažo karvių skaičiaus (0,3 proc. nuo visų karvių).

1.2.8. Karvių pieno kokybiniai rodikliai

Pieno baltymai yra viena iš svarbiausių pieno sudėtinių dalių. Galima drąsiai teigti, kad baltymingumas – svarbiausias pieno maistinės ir biologinės vertės bei galvijų produktyvumo rodiklis.

Lietuvos juodmargių veislės karvių pieno baltymingumas įvairuoja nuo 3,30 iki 3,35 proc., o Lietuvos žalųjų – nuo 3,38 iki 3,4 proc. Taigi 1 l pieno vidutiniškai yra 33 – 34 g baltymų. Tačiau reikia žinoti, kad atskirų šių veislių individų pieno baltymingumas labai nevienodas. Piene yra dvi pagrindinės baltymų grupės: kazeinas ir išrūgų baltymai. Kazeinas – pagrindinis pieno baltymas. Jis sudaro nuo 78 iki 85 proc. (vidutiniškai 82 proc.) visų pieno baltymų ir apie 2,5 proc. visų pieno sudedamųjų dalių. Kazeino yra apie 5 kartus daugiau nei kitų pieno baltymų. Jame randama visų nepakeičiamųjų aminorūgščių, todėl jis yra pilnavertis baltymas.

Pieno albuminas (laktoalbuminas) yra pagrindinis pieno išrūgų baltymas. Natūraliame piene jis sudaro 0,4 proc. (0,2 – 0,6 proc.) visų pieno sudėtinių dalių arba 12 proc. visų pieno baltymų. Šio baltymo pagausėja krekenose. Pirmomis valandomis po apsiveršiavimo jis sudaro 10–12 proc. visų pieno sudedamųjų dalių.

Pieno globulinas (laktoglobulinas) sudaro apie 6 proc. visų pieno baltymų ir 0,1 proc. (0,05 – 0,25 proc.) visų pieno sudedamųjų dalių. Pirmomis valandomis po apsiveršiavimo krekenose pieno globulino yra gan daug – 8 – 15 proc. visų pieno sudedamųjų dalių. Su krekenomis veršelis gauna imuninių medžiagų, esančių pieno globuline ir įgyja vadinamąjį krekenų imunitetą. Reikėtų žinoti, kad pirmomis gyvenimo dienomis veršelio organizmas dar negamina imuninių medžiagų, saugančių nuo infekcinių ligų, todėl veršelis jų turi gauti su krekenomis (Jukna, 1998).

Pieno baltymai sintetinami iš pašaruose esančių virškinamųjų azoto junginių. Šios medžiagos iš

virškinamojo trakto patenka į kraują, o iš jo į tešmens liaukinį audinį, kuriame ir susidaro pieno

22 baltymai. Kraujyje esančios laisvosios amino rūgštys, polipeptidai ir kraujo baltymai yra pagrindiniai pieno baltymų pradmenys. Todėl jei karvės tinkamai veisiamos, šeriamos ir laikomos, gali padidėti ne tik primilžiai, bet ir pieno baltymingumas. Nustatyta, kad baltymų piene pagausėja, kai karvės šeriamos pašarais, turinčiais biologiškai vertingų baltymų (sojų pupelių, rapsų, saulėgrąžų, sėmenų rupinių, žirnių, pašarinių pupų). Baltymų piene sumažėja, jei karvės šeriamos vien tik iš varpinių augalų (miežių, kviečių, kvietrugių, rugių) pagamintais pašarais. Šiuose augaluose yra nepakankamai virškinamųjų azoto junginių.

Baltymų kiekis piene labai priklauso ir nuo karvių raciono maisto medžiagų subalansavimo. Jei nesubalansuotas azoto kiekis (nepakanka energijos), azotas pasišalina iš organizmo (su šlapimu ir pienu) urėjos (šlapalo) pavidalu. Pagal urėjos kiekį piene galime spręsti apie raciono subalansavimo lygį. Daugumos karvių piene yra mažai baltymų, kadangi pašaruose nepakanka energijos ir baltymų.

Padidinus energijos kiekį, šeriant daugiau varpinių grūdų miltų, iš pradžių pagerėja mikrobinių baltymų sintezė, ir su pašaru gaunamas azotas nepasišalina iš organizmo kaip amoniakas. Pieno baltymų kiekis priklauso ir nuo laktacijos laikotarpio. Kai primilžiai didžiausi, pieno baltymų, paprastai, būna mažiausiai. Tada pieno baltymų sintezei neužtenka mikrobinių baltymų ir, norint padidinti aprūpinimą amino rūgštimis, racioną reikia papildyti didžiajame prieskrandyje neskaidomais baltymais. Šiuo laikotarpiu karves rekomenduojama šerti didžiajame prieskrandyje daugiausiai neskaidomų baltymų turinčiais pašarais: sojų pupelių rupiniais (apie 35 proc. didžiajame prieskrandyje neskaidomų baltymų), rapsais, saulėgrąžų rupiniais ir išspaudomis (apie 25 proc. didžiajame prieskrandyje neskaidomų baltymų). Norint tinkamai subalansuoti racioną, melžiamoms karvėms reikėtų riboti koncentruotas pašarines žaliavas. Jos turi įtakos maisto medžiagų reikmėms, pašaro ėdamumui, fiziologiniam poveikiui, sveikatai ir pieno kokybei. Reikia atsižvelgti į atskiroms pašarinėms žaliavoms būdingas sudėtines medžiagas ir savybes: antimitybines medžiagas, toksinių medžiagų kiekį, pašaro konsistenciją, struktūrinės ląstelienos kiekį, vienpusišką maisto medžiagų kiekį bei sudėtį, kvapą ir skonį.

Pieno baltymingumui turi įtakos karvės veislė. Daugiausia baltymų yra Džersių, o mažiausiai Holšteinų veislės karvių piene. Todėl, gerinat galvijų bandas, karves reikėtų sėklinti baltymingumą didinančių bulių sperma. Taikant kryptingą atranką ir paranką, gerinamos Lietuvoje veisiamų galvijų produktyvumo savybės. Atlikti tyrimai rodo, kad Lietuvos juodmargių, žalųjų ir žalmargių galvijų populiacijose pakanka rezervų produktyvumui ir pieno baltymingumui didinti. Racione SM (sausųjų medžiagų) turi būti ne mažiau kaip 17 proc. žalių baltymų, didelis didžiajame prieskrandyje neskaidomų proteinų kiekis (daugiau kaip 40 proc.), geras karvių įmitimas (apie 2,5 – 3,0 balai), iš įvairių didelės energinės vertės pašarų sudarytas racionas (Japertienė, Japertas, 2006).

Pieno riebumas yra vienas svarbiausių jo kokybės bei galvijų produktyvumo rodiklių. Lietuvos

juodmargių veislės karvių pieno riebumas įvairuoja nuo 3,91 proc. iki 4,02 proc., o Lietuvos žalųjų –

23 nuo 4,21 proc. iki 4,25 proc.. Aišku, kad atskirų šių veislių individų pieno riebumo pokyčiai yra didesni. Pieno riebalai yra viena svarbiausių sudėtinių pieno dalių ir vertinga maisto medžiaga, tačiau tai dar ne viskas. Žinoma, kad kiekvienos karvės gaminamo pieno riebumas skirtingas. Todėl reikia rasti būdą, kaip įvertinti skirtingo riebumo pieno kiekį. Tai galima padaryti faktinį (pristatomo) pieno riebumą perskaičiavus į bazinį. Bazinis pieno riebumas – tai procentais išreikštas riebumas, nustatomas atsižvelgiant į labiausiai paplitusių karvių veislių gaminamo pieno vidutinį riebumą. Pagal bazinį pieno riebumą (proc.) pieno perdirbimo įmonės atsiskaito su pieno statytojais. Šiuo metu mūsų respublikoje bazinis pieno riebumas 3,4 proc. (Greičiuvienė ir kt., 2009).

Labai svarbu nustatyti pieno riebumą selekcionuojant karves. Nuosekliai tiriant pieno riebumą, atrenkamos riebiapienės karvės, kurios naudojamos veislininkystėje. Pieno riebumas tiriamas norint nustatyti kaloringumą. Šį rodiklį būtina žinoti norint apskaičiuoti piene esančių sausųjų ir sausųjų neriebalinių medžiagų kiekį (proc.). Pieno sausosios medžiagos – tai visos sudėtinės pieno medžiagos:

riebalai, baltymai, laktozė (pieno cukrus), mineralinės medžiagos, išskyrus vandenį ir dujas. Pieno sausosios neriebalinės medžiagos – tai sausosios pieno medžiagos, išskyrus riebalus. Kuo piene daugiau sausųjų medžiagų, tuo pienas vertingesnis. Lietuvos juodmargių veislės karvių pieno sausųjų medžiagų kiekis kinta nuo 11,82 iki 12,61 proc. (vidutiniškai 12,13 proc.), o Lietuvos žalųjų – atitinkamai nuo 12,54 iki 13,43 proc. (vidutiniškai 12,90 proc.). Likusi pieno dalis yra vanduo (vidutiniškai 87,5 proc.). Taigi, nežinant pieno riebumo, negalima apskaičiuoti pieno sausųjų ir sausųjų neriebalinių medžiagų kiekio. Pagal pieno riebumą galima nustatyti pieno kainą ir apskaičiuoti pajamas, gautas už atitinkamą pieno riebumą. Pagal pieno riebumą galima spręsti apie jo natūralumą.

Jei pieno riebumas yra labai mažas, t.y. mažesnis kaip 2,4 proc., reikia manyti, kad jis nenatūralus (nugriebti pieno riebalai) ((Tacas ir kt., 2004).

Labiausiai kintanti ir viena iš vertingiausių pieno sudėtinių dalių yra riebalai. Jų kiekį piene sąlygoja daug įvairių veiksnių. Didžiausios įtakos pieno riebumui turi galvijų veislė. Vienų veislių (Džersių, Lietuvos žalųjų ir kt.) karvės gamina riebesnį pieną, kitų (Holšteinų, Lietuvos juodmargių) – mažesnio riebumo. Pastebėta, kad karvių, kurios veršiuojasi rudenį bei žiemos pradžioje, pienas būna riebesnis, nes vasarą ir rudenį yra pakankamai geros kokybės pašarų. Pašaruose yra daug vertingų maisto medžiagų ir ląstelienos, iš kurios sintetinamos pirminės pieno riebalų medžiagos. Pavasarį pašarai būna blogesnės kokybės, dažnai jų pritrūksta, be to, anksti išginus karves į ganyklą, žolėje yra mažai ląstelienos. Dėl to pieno riebumas sumažėja (Greičiuvienė ir kt., 2009).

Pirmą kartą laktuojančių karvių (pirmaveršių), pieno riebumas būna mažesnis, nes dar

nepakankamai išsivysčiusi ir silpniau funkcionuoja pieno liauka. Karvių, laktuojančių nebe pirmą

kartą, pienas būna riebesnis, nes pieno liauka nuolat vystosi ir intensyviau funkcionuoja. Laktacijos

pradžioje pieno riebumas būna mažesnis, o laktacijos pabaigoje – didesnis. Tai priklauso nuo pieno

liaukos ir riebalų sintezės intensyvėjimo laktacijos metu (Tacas ir kt., 2009).

24 Šeriant karves pilnaverčiais ir subalansuotais pašarais, gaunamas riebesnis pienas, negu šeriant nepilnaverčiais, blogos kokybės pašarais. Pastebėta, kad gausiai šeriant karves kopūstų lapais sumažėja pieno riebumas, bet padidėja pieno primilžiai. Nustatyta, kad kopūstų lapuose yra medžiagų, stabdančių skydinės liaukos veiklą. Nuo jos aktyvumo priklauso pieno riebumas. Taigi, susilpnėjus skydinės liaukos veiklai, sumažėja pieno riebumas. Nustatyta, kad šeriant karves nesusmulkintais stambiaisiais pašarais susidaro optimalios sąlygos didžiojo prieskrandžio mikrofloros (bakterijų, infuzorijų) veiklai. Infuzorijos turi įtakos biologiniams procesams didžiajame prieskrandyje. Jos susmulkina ir virškina maisto medžiagas (ir ląstelieną), esančias didžiajame prieskrandyje. Dėl to padidėja pašarų paviršiaus plotas, susidaro geros sąlygos bakterijų fermentų veiklai. Veikiant fermentams, sintetinamos pirminės pieno riebalų medžiagos ir pieno riebumas padidėja. Nustatyta, kad šeriant susmulkintais stambiaisiais pašarais bei stambiųjų pašarų granulėmis, karvių didžiajame prieskrandyje sumažėja mikrofloros, ypač infuzorijų. Pašarai, kuriuose daugiau ląstelienos (šienas, šienainis ir kt.), turi ilgiau likti didžiajame prieskrandyje, todėl jų nereikia smulkinti. Susmulkinti tokie pašarai greitai iš didžiojo prieskrandžio patenka į šliužą (tikrąjį skrandį) bei žarnyną ir blogai suvirškinami. Dėl to sumažėja pieno riebumas (Greičiuvienė ir kt., 2009).

Pastebėta, kad pieno cheminė sudėtis keičiasi: vakare dažniausiai primelžiama mažiau, bet riebesnio pieno negu rytą. Manoma, kad tai priklauso nuo nevienodos apykaitos karvės organizme dieną ir naktį. Laiko tarpas tarp melžimų turi reikšmės pieno riebumui. Karvę pamelžus greičiau, pienas būna riebesnis. Melžimo pradžioje pienas būna ne toks riebus (0,6 – 1,0 proc.), pabaigoje – riebesnis (10,0 – 11,0 proc.). Taigi galima daryti išvadą – norint gauti riebesnį pieną, reikia karvę gerai išmelžti. Be to, pienas būna riebesnis, jei prieš melžiant masažuojamas tešmuo (Greičiuvienė ir kt., 2009).

Gausūs primilžiai mažina pieno riebumą, o mažesni – didina. Todėl ūkyje parenkamos tam

tikrų veislių karvės, iš kurių primelžiama daug, bet liesesnio pieno arba mažiau, bet riebesnio. Pieno

riebumui įtakos turi ir užtrūkimo laikas. Jei užtrūkimo laikas normalus, t.y. 45 – 60 d., po

apsiveršiavimo gaunamas riebesnis pienas negu tuomet, kai užtrūkimo laikas trumpesnis nei 45 dienos

(Greičiuvienė ir kt., 2009). Jei užtrūkimo laikas trumpas, karvės organizmas negali visiškai atstatyti

išeikvotos energijos ir gerai pasirengti tolimesnei laktacijai (Žakas A., 2002). Pieno riebumas

dažniausiai didėja iki 6 laktacijos (karvė būna aštuonerių metų). Paskui jis kasmet po truputį mažėja,

nes gyvulys sensta, sulėtėja pieno riebalų sintezė. Vasarą pieno riebumas sumažėja. Manoma, kad tai

priklauso nuo aukštos oro temperatūros, padidėjusios drėgmės ir kitų veiksnių. Reguliariai karves

išleidžiant pasivaikščioti, pagerėja jų medžiagų apykaita, padidėja ir pieno riebumas. Pieno riebumą

mažina blogos melžimo sąlygos (pašaliniai asmenys, triukšmas, grubus elgesys su gyvuliais ir kt.),

melžimo laiko nesilaikymas, nekvalifikuotas melžimas ir kt. Taigi pieno riebumą sąlygoja įvairūs

25 veiksniai. Juos žinant, galima pašalinti priežastis, dėl kurių pieno riebumas mažėja, arba neleisti joms atsirasti (Greičiuvienė ir kt., 2009).

Somatinių ląstelių skaičius piene. Viena iš dažniausiai pasitaikančių tešmens ligų yra tešmens uždegimai – mastitai. Mastitus sukelia bakterijos ir kiti patogeniniai mikroorganizmai, patekę per spenių kanalus į pieno liauką. Mastitai gali būti klinikiniai (pakyla kūno temperatūra, pakinta pieno konsistencija) ir subklinikiniai (nematomi arba slaptieji), padarantys daugiausia nuostolių. Slaptųjų mastitų atveju pienas ir tešmuo atrodo normaliai, be jokių ligos požymių, todėl šie mastitai yra pavojingesni ir yra sunkiau juos nustatyti. Vienas iš pagrindinių slaptųjų mastitų požymių yra somatinių ląstelių skaičiaus padidėjimas piene (Kabašinskienė, 2009).

Uždegimas pasireiškia, kai mikroorganizmai patenka į pieno liauką pro spenio kanalą ir pradeda tešmenyje daugintis. Kaip organizmo atsakas tešmenį „atakuojantiems“ mikroorganizmams, iš kraujo į pieno liauką patenka leukocitai. Jie naikina tešmenyje besidauginančius ligos sukėlėjus, kad šie nesuardytų pieną gaminančių ląstelių ir tešmens audinio. Iš kraujo į tešmenį patekę leukocitai ir yra vadinami somatinėmis ląstelėmis, kurių sveikos karvės piene gali būti tik iki 200 tūkst./ml (vidutiniškai 50–75 tūkst./ ml). Karvei susirgus tešmens uždegimu, somatinių ląstelių padaugėja šimtais tūkstančių ar net milijonais, skaičiuojant 1 ml pieno (Japertienė, Japertas, 2007).

Karvės mastitais dažniau serga intensyvios laktacijos metu po apsiveršiavimo (Welper, 2002;

Wiggans, 2011)

Sergant karvėms mastitu, sumažėja riebalų, kalio, fosforo, magnio, kalcio ir padaugėja natrio, chloro, pieno išrūgų, baltymų. Mastitu sergančių karvių piene padaugėjus somatinių ląstelių, padidėja kai kurių fermentų aktyvumas, sumažėja piene esančių antibakterinių medžiagų kiekis, pieno rūgštingumas gali sumažėti iki 5-13˚ T, sumažėja amino rūgščių ( Stankūnienė, Tacas, 2008).

Pagrindinių sudedamųjų dalių kiekis pieno sausosiose medžiagose sumažėja 5-15proc.. Labai pasikeičia riebalų sudėtis, padaugėja nesočiųjų didelės molekulinės masės riebalų rūgščių. Šie pokyčiai skatina lipolizę (riebalų skaidymą). Dėl to suprastėja pieno produktų kokybė (Japertienė, Japertas, 2007).

Pieno baltymų koncentracija priklauso nuo kazeino ir nuo išrūgų baltymų santykio. Išrūgose yra albuminų, imonoglobulinų ir transferino-baltymų, kurių atsiranda uždegimo metu. Taigi sergančių mastitu karvių pieno baltymingumas gali padidėti (Beaudeau et al., 2002).

Karvei sergant tešmens uždegimu 11-25 proc. sumažėja bendras kazeino kiekis, o išrūginių baltymų kiekis padidėja. Be to tešmens uždegimu sergančios karvės piene suaktyvėja baltymus skaidančių enzimų veikla, kurie baltymus skaido ne tik pačiame tešmenyje ir pamelžtame piene, bet ir iš jo pagamintuose produktuose (Greičiuvienė ir kt 2009).

Didėjant somatinių ląstelių skaičiui piene mažėja laktozės. Laktozės kiekis mastitiniame piene

sumažėja maždaug 10 proc.. Laktozė yra svarbiausias osmosinis pieno komponentas, todėl dėl

26 sumažėjusio laktozės lygio sutrinka osmosinė pieno ir kraujo pusiausvyra. Kad būtų išlaikyta pusiausvyra, natrio ir chlorido jonai patenka iš kraujo į pieną, ir jų kiekis gali padidėti dešimtis kartų lyginant su normaliu lygiu (Japertienė, Japertas, 2011).

Laktozės kiekis. Viena iš pieno sudedamųjų dalių – laktozė. Tai – svarbus angliavandenis, būtinas rūgščių pieno produktų gamyboje. Laktozės kiekio piene rodiklis kartu su kitais gali būti taikomas karvių energijos balansui įvertinti (Heuer et al., 2000).

Karvės, kurios intensyviau mobilizuoja energijos atsargas, dažniau suserga tešmens uždegimu.

Jų piene sumažėja laktozės, baltymų ir urėjos koncentracija, ženkliai padidėja somatinių ląstelių kiekis (Juozaitienė et al., 2006). F. Miglior ir kiti mokslininkai (2007) nustatė, „kad Kanados Holšteino veislės pirmos – trečios laktacijos karvių piene tarp laktozės kiekio (kg) ir pieno kiekio (kg) yra stipri teigiama koreliacija (r = 0,979)“. Daugelis tyrėjų (Paura ir kt., 2002; Jánosi, Baltay 2004) teigia, „kad tarp laktozės kiekio ir somatinių ląstelių skaičiaus karvių piene yra neigiamas fenotipinis ir genetinis ryšys, kuris, apibendrinus šių autorių tyrimus, yra vidutiniškai – 0,40“.

Kiti mokslininkai nurodo fenotipines koreliacijas tarp laktozės ir pieno kiekio 0,124 (p<0,001), laktozės ir riebalų kiekio procentais – 0,116, laktozės ir baltymų kiekio procentais – 0,256 ir tarp somatinių ląstelių skaičiaus ir laktozės – 0,398 (p<0,01) (Paura et al., 2002).

Somatinių ląstelių skaičius didėja kartu su pagrindinių pieno komponentų – laktozės, riebalų, baltymų kiekio kaita piene, bet somatinių ląstelių skaičius pieno baltymų kiekio kitimą pradeda veikti, kai viršija 1000 tūkst./ml.( Juozaitienė ir kt., 2006).

Neigiamą koreliaciją tarp laktozės kiekio karvių piene ir tešmens susirgimo sunkumo jau 1983 metais nustatė Miller su kitais mokslininkais.

Laktozė sintetinama tik karvės tešmenyje. Kuo intensyvesnis patologinis procesas pieno liaukoje, tuo silpnesnė pieno liaukos funkcija, tuo mažiau laktozės (Žilaitis ir kt. 2006). D. Welper ir Freeman (1992), Lindmark – Mansson su bendradarbiais (2006) nurodo, kad „didėjantis somatinių ląstelių skaičius piene turi tendenciją mažinti laktozės kiekį, o didelis somatinių ląstelių skaičius mažina pieno produkciją“. Jánosi (2004), nustatę neigiamą koreliaciją tarp somatinių ląstelių skaičiaus ir laktozės kiekio piene, taip pat akcentuoja: genetiškai sąlygota, kad aukšto produktyvumo karvės labiau linkusios sirgti mastitu.

Reprodukcinė veikla yra svarbus požymis, per gyvulio gyvenimą palaikantis pieno

produktyvumą. Ilgas laikotarpis tarp veršiavimųsi reiškia ilgą servis periodą. Servis periodas yra labai

svarbus reprodukcinis požymis, kuris apsprendžia laikotarpio tarp veršiavimųsi trukmę (kartu ir

veršelių skaičių per metus) ir daro įtaką karvių produktyvumui. Įrodyta, kad ilgėjant servis periodui

vidutinis laktozės kiekis tirtų karvių piene pakitimai mažėjo, daugėjo sėklinimų skaičius vienam

veršeliui gauti (p<0,001) (Šimkienė ir kt. 2009).

27 Buckley su kitais tyrėjais (2003) nurodo: didesnė tikimybė, kad karvių, kurių piene laktozės kiekis didesnis, servis laikotarpis bus trumpesnis, o sėklinimo indeksas – mažesnis. Miglior su bendradarbiais (2006a, 2006b) nustatė laktozės kiekio karvių piene ryšį su reprodukcinėmis savybėmis ir karvių brokavimo rizika. Dažniau bandose brokuojamos karvės, kurių piene laktozės yra mažiau.

Vienas iš karvių reprodukcinių savybių rodiklių yra laikotarpis tarp veršiavimųsi. Optimalu, kai jis

trunka 365 dienas. Toks laikas naudingiausias primilžiui ir pieno rentabilumui. Ilgesnis tarpas tarp

veršiavimųsi apima visus reprodukcinių funkcijų sutrikimo atvejus (Пешук, 2002).

28

2. TYRIMO METODIKA IR ORGANIZAVIMAS

Tiriamasis darbas buvo atliktas 2011–2013 metais Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijos Gyvūnų veisimo ir mitybos katedroje.

Pirmoje dalyje analizuojami įvairūs literatūros šaltiniai siekiant įvertinti veiksnius turinčius įtakos karvių produktyvumui ir produkcijos kokybei.

Antroje dalyje analizuojami Tarptautinio gyvūnų registravimo komiteto (ICAR) sukaupti duomenys. Taip pat duomenys iš abiejų šalių atsakingų institucijų t.y. Žemės ūkio ministerijos Lietuvoje ir Airijos galvijininkystės federacijos (ICPF).

Analizuojant abiejų šalių kontroliuojamų karvių duomenis buvo vertinta:

 vidutinis melžiamu karvių skaičius;

 vidutinis melžiamu karvių bandų skaičius;

 vidutinis karvių skaičius bandoje;

 vidutine pieno gamyba vienai karvei per metus, kg;

 pieno primilžis iš kontroliuojamos karves kg (visos veisles);

 pieno kiekis vienai karvei per 305 dienas, kg;

 karvių pieno riebumas, proc.;

 karvių pieno baltymingumas, proc.;

 apsiveršiavimo intervalas (dienomis);

 karvių pasiskirstymas pagal veisles.

Tyrimų metu buvo analizuojami kontroliuojamų karvių produktyvumo duomenys pagal Galvijų veislininkystės apyskaitų informaciją. Duomenys statistiškai buvo išanalizuoti SPSS statistiniu paketu Apskaičiuoti požymių aritmetiniai vidurkiai. Pateikiami tik statistiškai patikimi rezultatai.

Darbe buvo panaudoti: analitinis, palyginamasis bei statistinis (Juozaitienė ir Kerzienė, 2001)

tyrimų metodai.