Šunų burnos ertmės autochtoninės ir alochtoninės mikrofloros nustatymas

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA

Veterinarijos fakultetas

Eivydė Mažeikaitė

Šunų burnos ertmės autochtoninės ir alochtoninės

mikrofloros nustatymas

Canine autochthonous and allochthonous microflora

determination of oral cavity

Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS

Darbo vadovė: prof. dr. Jūratė Šiugždaitė

2

DARBAS ATLIKTAS UŽKREČIAMŲJŲ LIGŲ KATEDROJE PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ

Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Šunų burnos ertmės autochtoninės ir alochtoninės mikrofloros nustatymas“.

1. Yra atliktas mano paties (pačios).

2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje.

3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą naudotos literatūros sąrašą.

Eivydė Mažeikaitė

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas) PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS

TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE

Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.

Eivydė Mažeikaitė

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO

prof. dr. Jūratė Šiugždaitė

(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE (KLINIKOJE) Prof. habil. dr.Saulius Petkevičius

(aprobacijos data) (katedros (klinikos) vedėjo (-os) vardas, pavardė)

(parašas)

Magistro baigiamojo darbo recenzentai

1) 2)

(vardas, pavardė) (parašai)

Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:

3

SANTRUMPOS

°C – laipsniai pagal Celsijų C – dentes canini

E. coli – Escherichia coli I – dentes incisive

IgA – imunoglobulinas A IgG – imunoglobulinas G IgM – imunoglobulinas M lot. – lotyniškas terminas M – dentes molares P – dentes premolares pav. – paveikslas proc. – procentai

4

TURINYS

1.1 Šunų dantų anatomija ... 9

1.2 Danties sandara ... 10

1.3 Šunų dantų anomalijos ... 11

1.3.1 Pieninių (laikinųjų) dantų keitimosi nuolatiniais sutrikimas ... 11

1.3.2 Netaisyklingas dantų sąkandis ... 12

1.4 Burnos mikrofloros įtaka dantų apnašų ir dantų akmenų formavimuisi ... 13

1.5 Periodonto ligos ... 15

1.5.1 Gingivitas ... 15

1.5.2 Periodontitas ... 16

1.6 Periodonto ligų gydymas antimikrobinėmis medžiagomis ... 18

2. TYRIMO METODIKA IR ORGANIZAVIMAS ... 20

2.1 Klinikinė apžiūra ... 20

2.2 Šunų burnos ertmės mikrofloros tyrimas ... 22

2.3 Duomenų statistinė analizė ... 24

3. TYRIMŲ REZULTATAI... 25

3.1.1 Šunų burnos ertmės mikrofloros pažeidimai ... 25

3.1.2 Iš šunų burnos ertmės išskirta mikroflora ... 29

3.1.3 Išskirtų bakterijų padermių jautrumas antimikrobinėms medžiagoms ... 32

4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 37

5. IŠVADOS ... 40

LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 41

5

SANTRAUKA

Šunų burnos ertmės autochtoninės ir alochtoninės mikrofloros nustatymas

Eivydė Mažeikaitė Magistro baigiamasis darbas

Periodonto ligos – vienos dažniausiai diagnozuojamų šunų burnos ertmės ligų, sukeliančių periodonto uždegiminę reakciją. Pagrindiniai veiksniai, lemiantys uždegiminę burnos ertmės reakciją – besikaupančios bakterijos, šunų amžius ir veislė. Atlikto tyrimo tikslas nustatyti šunų burnos ertmės autochtoninę ir alachtoninę mikroflorą bei atsparumą antimikrobinėms medžiagoms.

Tyrimo metodika: Tyrimas atliktas 2013–2015 m. Visi paimti mėginiai per 24 val.

pristatyti į mikrobiologijos laboratoriją (LSMU, VA Užkrečiamųjų ligų katedra). Tyrimui burnos

ertmės mėginiai buvo paimti iš53 įvairių veislių ir amžiaus šunų (33 patelių ir 20 patinų).

Visi tiriamieji mėginiai buvo sėjami į selektyvias ir diferencines–diagnostines terpes Petri lėkštelėse. Užsėtos Petri lėkštelės kultivuotos 24–48 val. Anaerobiniams mikroorganizmams išskirti naudota specialioji kraujo agaro terpė. Anaerobiniai mikroorganizmai kultivuoti 48–72 val. +37ºC temperatūroje hermetiškai uždarytame inde, į kurį įdėti paketai su specialios sudėties cheminėmis medžiagomis. Praėjus kultivavimo laikui vertintos išaugusių mikroorganizmų kolonijų kultūrinės savybės. Iš išaugusių mikroorganizmų kultūrų ruošti tepinėliai ir dažyti Gramo būdu („Diagnostica Merk”, Vokietija). Vertinant tepinėlius mikroskopu nustatyta mikroorganizmų morfologija.

Rezultatai: Autochtoninei (įprastai) burnos ertmės mikroflorai priskirti mikroorganizmai iš

šunų burnos ertmės: Streptococcus spp. (96,22 proc.), E. coli (84,90 proc.). Prie alachtoninės (nepastovios) mikrofloros priskirti mikroorganizmai: Staphylococcus aureus (47,17 proc.), Enterococcus spp. (56,60 proc.), Fusobacterium spp. (35,85 proc.), Veillonella spp. (39,60 proc.) ir Corynebacterium spp. (28,30 proc.).

Mūsų atliktas tyrimas parodė, kad alochtoninei mikroflorai priskiriamios bakterijos lemia

burnos ertmės pažeidimus, kurie nustatyti 79,25 proc. šunų. Mažųjų terjerų ir toiterjerų veislės

šunys sudarė 36,41 proc. tiriamųjų. Visiems nustatyti burnos ertmės pažeidimai.

Streptococcus spp., E. coli, Enterococcus spp. bakterijų padermės atspariausios buvo

amoksicilinui ir ampicilinui, o jautriausios – enrofloksacinui. Staphylococcus aureus,

Fusobacterium spp., Veillonella spp. ir Corynebacterium spp. bakterijų padermės buvo atsparios amoksacilinui ir ampicilinui, o jautriausios – vankomicinui.

6

SUMMARY

Canine autochthonous and allochthonous microflora determination of oral cavity

Eivydė Mažeikaitė Master‘s Thesis

Periodontal disease is one of the most commonly diagnosed canine oral diseases that cause periodontal inflamation. The main factors leading to an inflammatory reaction are the oral cavity bacteria, age and breed. The main purpose of research is to identify canine autochthonous and allochthonous microflora of oral cavity and it‘s antimicrobial resistance.

Methods of research: Research performed during the period of 2013–2015 years in

Department of Infectious Diseases of LUHS. Samples were collected from the teeth surface of 53 different age and breed dogs (33 female and 23 males).

All samples were inoculated in selective and differential – diagnostic Petri plates. After

inoculation Petri plates were incubated at temperature of 37oC for the period of 24–48 hours.

Inoculated anaerobic microorganisms incubated for 48–72 hours of +37oC temperature in a

hermetically sealed container, in whitch packages with a specific chemical composition are placed.

The bacteria colonies were analyzed. The smears from microorganisms cultures were stained by

Gram („Diagnostica Merck“, German). Microscopy morphology was performed in order to determine microorganisms.

Results: Isolated microorganisms belonging to the autochthonous (constant) microflora of the

oral cavity were: Streptococcus spp. (96.22%), E. coli (84.90%). Microorganisms belonging to the

allochthonous (volatile) microflora: Staphylococcus aureus (47.17%), Enterococcus spp. (56.60%), Fusobacterium spp. (35.85%), Veillonella spp. (39.60%) Corynebacterium spp. (28.30%).

Our study has shown, that allochthonous strains were isolated from dogs with oral cavity

lesions. We found79.25% dogs with oral cavity lesions. All small terriers and Toy breed 36.41% of

all breeds dogs had oral cavity lesions.

Streptococcus spp., E. coli, Enterococcus spp. stains were resistant to amoxicillin, ampicilin. All stains were sensitive to enrofloxacin. All Staphylococcus aureus, Fusobacterium spp., Veillonella spp. and Corynebacterium spp. were resistant to amoxicillin, ampicilin. All stains were sensitive to vancomycin.

7

ĮVADAS

Periodonto ligos – vienos dažniausiai diagnozuojamų šunų burnos ertmės ligų, sukeliančių periodonto uždegiminę reakciją. Pagrindinis veiksnys, lemiantis uždegiminę reakciją burnos ertmėje – besikaupančios bakterijos. Dažna periodonto ligų komplikacija yra dantų kritimas. Remiantis mokslininkų surinktais statistiniais duomenimis, beveik 94 proc. šunų bent kartą nustatomos burnos ertmės ligos (1).

Burnos ertmėje yra savita normalioji mikroflora. Burnos ertmės gleivinėje ir dantų apnašose

yra daug mikroorganizmų (1mm3

apnašų randama apie 1 milijardas bakterijų). Mikroorganizmų kaupimosi intensyvumas priklauso nuo seilių sekrecijos, pašaro pobūdžio, atliekamos profilaktinės burnos higienos dažnio. Seilėse esantys imunologiniai (IgA, IgG, IgM) ir neimunologiniai (lizocimas, laktoferinas) komponentai pasižymi antimikrobinėmis savybėmis, dėl kurių daliai burnos ertmėje esančių bakterijų pasireiškia bakteriocidinis veikimas (2).

Įprastoji (autochtoninė) burnos mikroflora apsaugo nuo išorinių mikroorganizmų ir neleidžia jiems įsitvirtinti burnos ertmėje. Autochtoninei mikroflorai priskiriama Streptococcus spp., Escherichia coli ir Lactobacillus spp. Alochtoninės (nepastovios) mikrofloros vyravimas burnos ertmėje susijęs su nusilpusiu gyvūno imunitetu, burnos ertmėje esančių bakterijų kiekiu ir įvairove, kai kuriomis vidaus ligomis, gyvūno mityba bei dantų būkle. Alochtoninės mikrofloros vyravimui burnos ertmėje įtakos turi plataus spektro antibiotikų vartojimas. Veikiant šiems veiksniams burnoje pradeda vyrauti Candida genties mielės. Prie alochtoninės mikrofloros priskiriamos Corynebacterium spp. ir Staphylococcus aureus bei griežtieji anaerobai – Fusobacterium spp. ir Veillonella spp (3).

Tam tikri mikroorganizmai prisitaikę gyventi dantų paviršiuje. Iš pradžių susidaro pavienės kolonijos, kurias sudaro aerobinės gramteigiamos bakterijos. Šios bakterijos sudaro plėvelę, kuri vadinama dantų apnašomis. Pagrindinis mikroorganizmas, turintis įtakos dantų apnašų formavimuisi – Streptococcus mutans (4). Prie susidariusios dantų apnašų plėvelės vėliau jungiasi antrinių kolonijų bakterijos, dauguma jų yra gramneigiamos. Antrines bakterijų rūšis sudaro vibrionai, aktinomicetai, spirochetos.

8 Pastaruoju metu Lietuvos veterinarijos gydytojai gyvūnų savininkams vis dažniau suteikia informacijos apie būtiną augintinių dantų priežiūrą, apie gresiančias periodonto ligas ir jas lemančius veiksnius, tačiau tik nedidelė dalis savininkų laiku pastebi besivystančių burnos ertmės ligų simptomus. Periodonto ligų gydymui labai svarbus mikroorganizmų, vyraujančių burnos ertmėje, identifikavimas bei tinkamas antibakterinių medžiagų parinkimas. Visa tai padeda greičiau pasiekti norimų gydymo rezultatų, išvengti atsparių antimikrobiniams preparatams mikroorganizmų vystymosi, apsaugo gyvūno organizmą nuo sekinimo ilgais, o kartais ir skirtingų antimikrobinių medžiagų vartojimo kursais.

Darbo tikslas: Nustatyti šunų burnos ertmės autochtoninę ir alochtoninę mikroflorą bei

atsparumą antimikrobinėms medžiagoms.

Darbo uždaviniai:

1. Iš šunų burnos ertmės išskirti ir identifikuoti bakterijas.

2. Nustatyti išskirtų bakterijų jautrumą antimikrobinėms medžiagoms.

9

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1 Šunų dantų anatomija

Suaugę šunys turi 42 dantis – 20 viršutiniame ir 22 apatiniame žandikaulyje. Jaunikliai turi 28 dantis. Pieniniai kandžiai jaunikliui išdygsta 4–6 savaitę, iltys – 5–6, o prieškrūminiai – 6 savaitę. Nuolatiniai kandžiai išdygsta 3–5 mėnesių, iltys 4–6, prieškrūminiai 4–5, krūminiai dantys 5–7 mėnesių amžiaus šunims (1 pav.) (7).

1 pav. Laikinųjų (pieninių) dantų anatomija (8).

Kiekvienoje žandikaulio pusėje yra po tris kandžius (lot. dentes incisive), vieną iltį (lot. dentes canini) ir keturis prieškrūminius (lot. dentes premolares) dantis. Be to viršutiniame žandikaulyje yra po du, o apatiniame – po tris krūminius (lot. dentes molares) dantis. Pirmasis krūminis apatiniame žandikaulyje ir ketvirtasis prieškrūminis viršutiniame žandikaulyje yra itin išsivystę ir vadinami plėšriaisiais dantimis (1 lentelė) (7).

Dantys numeruojami kiekvienoje žandikaulio pusėje atskirai ir žymimi taip:

 Kandžiai (lot. dentes incisive) – numeruojami nuo žandikaulio vidurio ilčių link – I1, I2, I3;

 Iltys (lot. dentes canini) – kiekvienoje pusėje po vieną ir žymima C;

 Prieškrūminiai (lot. dentes premolares) – P1, P2, P3, P4;

10

1 lentelė. Šunų nuolatinių ir laikinųjų dantų formulės (8).

Dantų formulės tipas I C P M Bendras dantų skaičius Nuolatiniai 3/3 1/1 4/4 2/3 42 Laikinieji (pienininiai) 3/3 1/1 3/3 0/0 28

I – kandžiai, C – iltiniai dantys, P – prieškrūminiai dantys, M – krūminiai dantys.

Dantų rūšys ir jų atliekamos funkcijos:

 Kandžiai (lot. dentes incisive) – priekinių dantų grupė, išsidėsčiusi tarp ilčių. Tiek suaugę

šunys, tiek ir maži šuniukai turi po šešis kandžius apatiniame ir viršutiniame žandikaulyje. Pastarajame išsidėstę kandžiai šiek tiek didesni už apatiniame žandikaulyje esančius. Pagrindinė jų funkcija – sugriebti, atkąsti pašarą.

 Iltys (lot. dentes canini) – ilgiausi dantys, kurie šiek tiek iškyla virš kitų dantų. Iltys yra tarp

šoninių kandžių ir prieškrūminių dantų. Tiek suaugę šunys, tiek maži šuniukai turi po du iltis viršutiniame ir apatiniame žandikaulyje. Viršutiniame žandikaulyje esančios iltys šiek tiek didesnės už apatinio žandikaulio iltis. Pagrindinė jų funkcija – sugriebti ir laikyti grobį.  Prieškrūminiai (lot. dentes premolares) – priskiriami prie šoninių (kramtomųjų) dantų

grupės. Prieškrūminiai dantys yra tarp ilčių ir krūminių dantų. Suaugę šunys apatiniame ir viršutiniame žandikaulyje turi po aštuonis prieškrūminius dantis, o jaunikliai – po šešis abiejuose žandikauliuose. Pagrindinė jų funkcija – pašaro plėšimas ir smulkinimas į mažus gabalėlius.

 Krūminiai (lot. dentes molares) – suaugusių šunų viršutiniame žandikaulyje yra keturi

krūminiai dantys, o apatiniame žandikaulyje – šeši krūminiai dantys. Jaunikliai iki 5–7 mėnesių amžiaus krūminių dantų neturi. Pagrindinė krūminių dantų funkcija – pašaro susmulkinimas (9).

1.2 Danties sandara

11

Emalis (lot. enamelum) – labiausiai mineralizuotas ir kiečiausias organizmo audinys. Jo storis

įvairiose danties vainiko vietose yra skirtingas. Storiausias emalio sluoksnis dengia kramtomuosius paviršius, o ploniausias yra danties kaklelio srityje. Emalis neturi jį įnervuojančių nervų, taip pat neturi kraujagyslių. Emalyje susidarę smulkūs plyšeliai, nusidriekę nuo emalio paviršiaus dentino link, vadinami emalio plokštelėmis. Pro jas prasiskverbia mikroorganizmai. Emalis yra iš dalies laidus, mat pro jį gali patekti vanduo su ištirpusiais jonais. Pagrindinė emalio funkcija – apsaugoti dentiną ir pulpą nuo išorinių dirgiklių (10).

Dentinas (lot. dentinum) – sudaro didžiąją danties dalį. Tai kietas danties audinys, tačiau

mažiau mineralizuotas negu emalis. Jame, kaip ir emalyje, nėra kraujagyslių, tačiau yra nervinių skaidulų, kurios negiliai įeina į dentiną. Dentinas sudarytas iš kanalėlių, kuriuose yra odontoblastų ataugų, o patys odontoblastai išsidėstę ties pulpos ir dentino riba. Odontoblastų funkcija – sintetinti baltymus, tokius kaip kolageną, glikoproteinus, proteoglikanus, tai yra gaminti nemineralizuotą dentiną, kuris kalcifikuojasi ir virsta dentinu (10).

Cementas (lot. cementum) – panaši į kaulinį audinį medžiaga, kuri plonu sluoksniu dengia

dentiną danties šaknies srityje. Prie jo prisitvrtinęs periodonto raištis (10).

Pulpa (lot. pulpa) – sudaryta iš puraus jungiamojo audinio, kuris užpildo danties ertmę.

Pulpoje gausu kraujagyslių, limfagyslių bei nervinių skaidulų. Dėl nervinių skaidulų pulpa jautri tokiems dirgikliams kaip šaltis, šiluma, spaudimas, skausmas (10).

2 pav. Šuns danties sandara (8).

1.3 Šunų dantų anomalijos

12 Sveikam šuniui išauga 42 nuolatiniai dantys. Jie gerokai didesni nei iškritę pieniniai. Mažų dekoratyvinių veislių šunims dažnai pasireiškia oligodontija (išauga ne visi dantys) arba pseudo– poliodontija (pieniniai dantys neiškrenta ir susidaro dviguba dantų eilė) (11).

Pagrindinės pieninių (laikinųjų) dantų keitimosi nuolatiniais sutrikimo priežastys:

 nepakankamai išsivystę kramtomieji raumenys;

 nepakankama pieninių dantų šaknų rezorbcija;

 sumažėję žandikaulis ir dantenos;

 neteisinga mityba (minkštas ir skystas maistas, kalcio trūkumas) (12).

Esant pseudo–poliodontijos sutrikimui, pieniniai dantys šalinami, stengiantis nepažeisti nuolatinių dantų šaknų. Ištraukus pieninius dantis laiku, nuolatiniai grįžta į savo anatominę vietą, žandikaulis ir sąkandis lieka nepažeisti. Užsitęsus šiam procesui, net ir pašalinus pieninius dantis, nuolatiniai dantys gali ir negrįžti į vietą, o tada toliau formuojasi netaisyklingas sąkandis. Gali prireikti šalinti kelis nuolatinius dantis arba paskirti ortodontinį gydymą (11).

1.3.2 Netaisyklingas dantų sąkandis

Netaisyklingas šuns dantų sukandimas – viena labiausiai paplitusių burnos ertmės patologijų, dėl kurios šuo negali normaliai sukramtyti ir praryti maisto. Netaisyklingas dantų sukandimas traumuoja dantenų, žandų, liežuvio ir lūpų gleivinę, gali sukelti haimoritą (prienosinio ančio gleivinės uždegimą). Tokiu atveju netgi sėkminga dantų sukandimo korekcija augintiniams nesuteikia visavertiškumo (13).

Netaisyklingo sąkandžio problemos gali kilti dėl:

 netinkamai išaugusių nuolatinių dantų;

 dantų ir žandikaulių dydžių skirtumų, per didelių krūminių dantų;

 paveldimumo;

 vystymosi sutrikimų;

 netinkamų žaidimų ir dresavimo, apkraunant augančius šuns dantis per dideliu krūviu;

 mineralų trūkumo šuns racione;

 traumų (12).

Sukandimo anomalijos:

Prognatija – viršutinio žandikaulio atsikišimas. Toks sukandimas nelaikomas normaliu nė vienos šunų veislės (14).

13 Tiesus sukandimas – kai viršutiniai ir apatiniai kapliai remiasi vieni į kitus. Dėl nuolatinio viršutinių ir apatinių kaplių lietimosi, jie gali nusidėvėti. Yra didelė tikimybė, kad išsivystys periodonto ligos, šuo gali anksti netekti dantų (14).

Perkandimas – toks dantų sukandimas, kai vienas arba keli apatiniai kapliai yra išsikišę prieš viršutinius kaplius, o iltiniai ir prieškrūminiai dantys susiglaudžia įprastai. Toks sukandimas nelaikomas genetiniu defektu. Jis dažnai išsivysto dėl žaidimų su kietais, traukiamais žaislais, pavyzdžiui, virve. Tokiam sukandimui išsivystyti įtakos gali turėti laiku neiškritę pieniniai dantys (14).

Kreiva burna (kreivas sukandimas) – ši sukandimo anomalija pasireiškia tada, kai viena žandikaulio pusė išauga greičiau nei kita. Kreivas sukandimas – sunkus paveldimas genetinis defektas (14).

Atviras sukandimas – kai kapliai yra pakrypę vertikaliai ir nesiliečia vienas su kitu. Esant šiai anomalijai, gyvūno liežuvis dažnai būna iškištas (14).

1.4 Burnos mikrofloros įtaka dantų apnašų ir dantų akmenų formavimuisi

Tik atsivesto jauniklio burnoje nėra bakterijų. Burnos mikroflora jo burnoje susiformuoja pirmaisiais gyvenimo mėnesiais. Mikroorganizmai patenka į organizmą per seiles. Pirmiausia, burnos mikroflorą kolonizuoja streptokokai: S. oralis, S. mitis, S. salivarius. Vėliau ją papildo gramneigiami anaerobai. Dantims pradėjus dygti, burnos mikroflorą papildo kiti mikroorganizmai – S. mutans ir S. sanquis. Dantų apnašų formavimuisi didelę įtaką daro būtent Streptococcus mutans (15). Be S. mutans, burnos mikrofloroje dažnai randamos laktobacilos ir kitos rūšys, priklausančios Actinomyces, Rothia, Veillonella ir Bifidobacterium gentims, taip pat Candida genties mielės, enterokokai ir gramneigiami anaerobai (3).

Danties kietieji audiniai yra padengti pelikule, organine plėvele, prie kurios mikroorganizmai prisitvirtina. Organinė plėvelė susidaro iš seilėse esančių baltymų. Burna yra palanki terpė mikroorganizmų dauginimuisi. Joje yra aerobinės sąlygos, tačiau, storėjant mikrobų sluoksniui, susidaro palankios sąlygos bakterijoms, vegetuojančioms aplinkoje be deguonies, taigi burnos mikroflora gali būti labai mišri (16).

Dantų apnašas lemia mityba ir burnoje vyraujanti mikroflora. Kai kurios bakterijos sukelia dantų kietųjų audinių ligas, kurių pasekmės – tirpstantys ir yrantys kalcifikuoti audiniai. Danties kietieji audiniai pažeidžiami veikiant įvairiems faktoriams ilgesnį laiką ar nuolat. Dantų apnašos nematomos ultrastruktūriniame lygyje, susidaro per 2–3 savaites, o plika akimi pastebimos po mėnesio ar dar ilgesnio laiko (17).

14 akumuliaciją ir yra pagrindinė priežastis, sukelianti gingivitą arba periodontitą (18). Dantų apnašos apibrėžiamos kaip minkštos sankaupos, kurios formuoja bioplėvelę, prilipusią prie danties ar kitų burnos ertmės paviršių. Jos skirstomos į viršdantenines (supragingivalines) ir podantenines (subgingivalines). Viršdanteninės dantų apnašos formuojasi danties paviršiuje ties dantenų kraštu arba virš dantenų krašto. Šių apnašų formavimąsi skatina seilės ir maisto dalelės. Podanteninės dantų apnašos formuojasi žemiau dantenų krašto, tarp danties ir dantenų vagelės audinių. Abiejų tipų dantų apnašos susidarę iš mikroorganizmų. Jose galima aptikti ir Mycoplasma genties bakterijų, virusų, pirmuonių, mielių. Mikroorganizmai išsidėsto tarpląsteliniame matrikse. Be mikroorganizmų matriksas dar susideda iš epitelio ląstelių, leukocitų, makrofagų, organinės (glikoproteinų, polisacharidų, baltymų, riebalų) ir neorganinės (kalcio, fosforo) medžiagos, atsiradusios iš seilių (19).

Dantų apnašų formavimosi stadijos:

 pelikulės formavimasis;

 pirminis bakterijų prisitvirtinimas;

 bakterijų dauginimasis;

 apnašų brendimas (19).

Dantų akmenys apibrėžiami kaip kietos sankaupos, kurios susidaro mineralizuojantis susikaupusioms dantų apnašoms. Dantų akmenims būdingas šiurkštus ir nelygus paviršius, kuris sudaro sąlygas dantų apnašoms kauptis ir užsilaikyti. Dantų akmenys, kaip ir dantų apnašos, skirstomi į viršdanteninius (supragingivalinius) ir podanteninius (subgingivalinius). Jie gali dengti vieną dantį, arba grupę dantų, dažniausiai lokalizuojasi ant tų dantų paviršiaus, kurie yra šalia ištekamųjų seilių latakų. Sunkesniais atvejais viršdanteniniai akmenys gaubia visą danties vainiką ir jo kramtomąjį paviršių (20).

Dantų apnašose esantys mikroorganizmai gali pažeisti periodonto audinius, sukelti audinių destrukciją. Mikroorganizmų aktyvumas priklauso nuo organizmo apsauginių reakcijų. Jei dėl kokių nors sisteminių ar vietinių priežasčių organizmo gynybinis mechanizmas nusilpęs, vystosi periodonto audinių pažeidimai (21).

Pažeisti periodonto audinius dantų apnašose esantys mikroorganizmai gali keliais būdais:

 gamindami fermentus (proteazę ir kolagenazę);

 gamindami toksinus (endotoksinus/egzotoksinus);

 išskirdami bakterijų antigenus;

 įsiskverbdami į dantenų audinius;

15

1.5 Periodonto ligos

Periodontas – dantį supančių atraminių struktūrų visuma. Atraminės struktūros susideda iš dantenų, periodonto raiščių, alveolės kaulo, danties šaknies cemento. Kiekvienas dantis žandikaulyje išsidėsto alveolėse. Dantų prisitvirtinimui alveolėse reikalingas periodonto raištis, kurio anatominė lokalizacija yra periodonto plyšyje – tarp danties ir kaulo. Periodonto raištis įsiterpia į danties šaknies išorinį sluoksnį – cementą ir į dantį supantį kaulą (1).

1.5.1 Gingivitas

Gingivitas – dantenose esantis uždegiminis procesas, kuomet pažeidžiami tik minkštieji audiniai, o danties atraminių audinių destrukcija nevyksta (3 pav.) Šis uždegiminis procesas pasireiškia dantenų spalvos, konsistencijos, apimties bei struktūros pokyčiais. Būdingi gingivito požymiai: paraudimas, patinimas, skausmas, gali būti temperatūros pokyčiai pažeidimo vietoje. Uždegimas išsivysto dėl mikroorganizmų ir organizmo uždegiminių ląstelių tarpusavio sąveikos (22). Dantenų uždegiminis procesas klasifikuojamas pagal predisponuojančių veiksnių buvimą arba nebuvimą:

 dantų apnašų sukeltas gingivitas;

 organizmo sisteminės būklės sukeltas gingivitas;

 tam tikrų medikamentų įtaka (pvz., epilepsijos priepuoliams kontroliuoti ilgą laiką

naudojami trankviliantai skatina dantenų hiperplaziją);

 nevisavertės mitybos sukeltas gingivitas (23).

3 pav. Periodontų ligų diagnozavimas (1).

16 Pagrindinis etiologinis dantenų uždegimo veiksnys yra bakterinės dantų apnašos. Prie dantį

dengiančios pelikulės pirmosiomis dienomis kolonizuojasi aerobinės gramteigiamos bakterijos,

vėliau jungiasi gramneigiamos bakterijos – vibrionai, spirochetos. Storėjant apnašų sluoksniui, giliuosiuose sluoksniuose kolonizuojasi fakultatyviniai ir griežtieji anaerobai – Veillonella spp., Fusobacterium spp., Corynobacterium spp. (24).

Negydomas gingivitas ilgainiui progresuoja į periodontitą (4 pav.). Gingivitą galima išgydyti išvengiant liekamųjų pasekmių, tačiau periodontito sukeltus pažeidimus galima tik pristabdyti, kad neprogresuotų (25).

4 pav. Uždegiminis procesas šuns dantenose. Internetinė prieiga:

http://www.theanswervet.com/petoralhygiene_gingiva640.jpg (žiūrėta: 2015-09-10). 1.5.2 Periodontitas

Periodontitas (periodontitis) – lėtinis dantenų ir danties kišenės kaulinio audinio uždegimas. Uždegimas kyla dėl imuninės sistemos ir apydančio patologijų sąveikos. Periodontitas pažeidžia danties atraminį aparatą, sudarytą iš alveolės kaulo, danties šaknies cemento, periodonto raiščio bei dantenų (26). Periodontitą sukeliančios priežastys esti įvairios ir skirstomos į lokalias bei sistemines:

 Lokalios periodontitą lemiančios priežastys – vietiniai veiksniai nesukelia gingivito,

periodontito, tačiau turi įtakos šių periodonto ligų vystymuisi (bakterinės dantų apnašos, dantų akmenys, netaisyklingas sąkandis).

 Sisteminės periodontitą lemiančios priežastys – endokrininė patologija, medžiagų apykaitos

ligos, nevisavertė mityba (27).

17 Uždegiminis procesas sukelia dantenų jungiamojo audinio, periodonto raiščio irimą bei alveolės rezorbciją (5 pav.). Vykstant kaulo rezorbcijai gyvūnas gali netekti danties. Išskiriami keli kaulo rezorbcijos tipai. Horizontalioji kaulo rezorbcija – dažniausiai pasitaikantis tipas, kuomet tolygiai sumažėja kaulo aukštis ir susiformuoja virškaulinė kišenė (jungties epitelis išsidėstęs virš alveolės kaulo keteros). Vertikalioji kaulo rezorbcija – kuomet netolygiai sumažėja kaulo aukštis ir susiformuoja intrakaulinė kišenė (jungties epitelis išsidėstęs žemiau alveolės kaulo keteros) (29).

5 pav. Periodontito dantų pažeidimo stadijos. Internetinė prieiga:

http://allpetsdental.com/veterinary-dental-specialist/dental-periodontal-disease-canine.php

(žiūrėta: 2015-09-10).

Skiriamos periodontito kategorijos:

 ūmus periodontitas;

 lėtinis periodontitas;

 sisteminių ligų paveiktas periodontitas;

 nekrozinės periodonto ligos;

 periodonto abscesai (21).

Ūmų ir lėtinį periodontitą dažniausiai sukelia šie mikroorganizmai: Porphyromonas gingivalis, Prevotella intermedia, Campylobacter spp. ir Aggregatibacter spp. Nekrozines

periodonto ligas lemia gramneigiami anaerobai – Fusobacterium spp., Porphyromonas gingivalis,

Prevotella intermedia, spirochetos (30).

Periodontitas – viena dažniausiai diagnozuojamų problemų smulkiųjų gyvūnų veterinarijoje

(6 pav.). Dažnai šis uždegimas diagnozuojamas vėlesnėje stadijoje, kadangi nėra jokių išskirtinių

klinikinių simptomų (31). Šio proceso metu dirginamos dantenos, todėl kartu sukeliamas dantenų

18

6 pav. Šuns dantų būklė prieš burnos higienos procedūrą (iš asmeninio archyvo).

1.6 Periodonto ligų gydymas antimikrobinėmis medžiagomis

Dažnai pasitaikantis reiškinys – įgytas bakterijų padermių atsparumas antimikrobinėms medžiagoms, dėl gausiai naudojamų antibiotikų. Atsparumas daugeliui antimikrobinių medžiagų išsivysto dėl dažno veterinarijos gydytojų antimikrobinių preparatų taikymo neatlikus mikrobiologinio tyrimo ir antibiogramos (33).

Išsirinkti tinkamiausią antimikrobinį preparatą periodonto ligoms gydyti yra sunku, nes ligos procese nėra vieno specifinio patogeno. Dažniausiai antibiotikas veikia ne visas bakterijų padermes esančias periodonto kišenėse. Kiekvieno šuns burnos ertmėje randamos skirtingos bakterijų rūšys (34).

Gydant periodonto ligas dažniausiai naudojami šie sisteminiai antimikrobiniai preparatai:

Amoksicilinas arba amoksicilinas su klavulano rūgštimi – plataus spektro aminopenicilinų

grupės antimikrobiniai prepartai. Šiems antibiotikams atsparūs fakultatyviniai ir griežtieji anaerobai dėl jų gaminamos beta–laktamazės (34).

Azitromicinas – tai makrolidų grupės antimikrobinis preparatas. Skiriamas esant

gramneigiamoms anaerobinėms bakterijų kultūroms (34).

Tetraciklinas – antimikrobinė medžiaga pasižymi plačiu antibakteriniu poveikiu prieš

gramteigiamas ir gramneigiamas bakterijas (34).

Ciprofloksacinas – antimikrobinė medžiaga, priklausanti fluorchinolonų grupei. Pasžymi

20

2. TYRIMO METODIKA IR ORGANIZAVIMAS

Magistro baigiamasis darbas – „Šunų burnos ertmės autochtoninės ir alochtoninės mikrofloros nustatymas“ atliktas 2013–2015m. „X“ klinikoje. Tyrimui burnos ertmės mėginiai

buvo paimti iš53 įvairių veislių (2 lentelė) ir amžiaus šunų (3 lentelė). Patelių tirta 33, o patinų –

20. Iš 53 ištirtų šunų 11 neturėjo burnos ertmės pažeidimų, o 42 turėjo periodonto ligų sukeltų burnos ertmės pažeidimų.

2 lentelė. Tirtų šunų veislės.

Šunų veilsės Tirtų šunų skaičius

Mažieji terjerai ir toiterjerai 14

Maltos bišonai 8 Jorkšyro terjerai 7 Spanieliai 5 Mopsai 6 Vokiečių aviganiai 5 Mišrūnai 8

3 lentelė. Tirtų šunų amžiaus grupės.

Šunų amžiaus grupės Tirtų šunų skaičius amžiaus grupėse

1 – 2 m. 10 3 – 5 m. 23 6 – 8m. 14 9 –14m. 6 Iš viso: 53

2.1 Klinikinė apžiūra

21

6 pav. Šunų periodonto ligų vertinimo gairės (35).

Dantų apnašų vertinimo skalė (6 pav.):

 P (0) – dantų apnašų nėra;

 P (1) – plonas dantų apnašų sluoksnis prie dantenų krašto (sunkiai matomas plika

akimi);

 P (2) – vidutinis dantų apnašų sluoksnis dantenų zonoje;

 P (3) – storas dantų apnašų sluoksnis dantenų zonoje (35).

Dantų akmenų vertinimo skalė (6 pav.):

 M (0) – dantų akmenų nėra;

 M (1) – dantų akmenų susikaupimas virš dantenų;

 M (2) – susikaupęs storas dantų akmenų sluoksnis virš dantenų;

 M (3) – dantų akmenys susikaupę virš dantenų ir po dantenomis (35).

Gingivito stadijos (6 pav.):

 G (0) – dantenų uždegimo nėra (sveikos dantenos);

 G (1) – pirma gingivito stadija (nežymus dantenų uždegimas);

 G (2) – antra gingivito stadija (vidutinis dantenų uždegimas);

 G (3) – trečia gingivito stadija (dantenų patinimas, kraujavimas, stirpus dantenų

uždegimas) (35). Periodontito stadijos (6 pav.):

 PD (0) – gingivito ir periodontito nėra (sveikos dantenos, dantų jungtys su

dantenomis nepažeistos);

 PD (1) – pirma periodontito stadija (dantenų uždegimas, dantų jungtys su dantenomis

nepažeistos);

 PD (2) – antra periodontito stadija (stiprus dantenų uždegimas, pažeistos dantų jungtys

su dantenomis, dantų prisitvirtinimas sumažėjęs iki 25 proc.);

22

 PD (3) – trečia periodontito stadija (stiprus dantenų uždegimas, pažeistos dantų

jungtys su dantenomis, dantų prisitvirtinimas sumažėjęs nuo 25 iki 50 proc.);

 PD (4) – ketvirta periodontito stadija (stiprus dantenų uždegimas, pažeistos dantų

jungtys su dantenomis, dantų prisitvirtinimas sumažėjęs daugiau kaip 50 proc.) (35).

2.2 Šunų burnos ertmės mikrofloros tyrimas

Mėginiai iš šunų burnos ertmės buvo imti nuo dantų paviršiaus ir talpinami į transportines terpes TRANSWAB® („Amies“, „Liofilchem“, Italija). Šios transportinės terpės skirtos aerobinių ir anaerobinių mikroorganizmų išskyrimui. Visi paimti mėginiai 24 val. laikotarpyje buvo pristatyti į mikrobiologijos laboratoriją (LSMU, Užkrečiamųjų ligų katedra).

Visi tiriamieji mėginiai buvo sėjami ant mėsos peptono agaro (MPA) (kultivuoti aerobinėmis

sąlygomis) ir ant kraujo agaro (kultivuoti anaerobinėmis sąlygomis). Užsėtos Petri lėkštelės kultivuotos 24–48 val. Po 24–48 val. buvo vertinamos išaugusių mikroorganizmų kolonijų kultūrinės savybės. Ruošti tepinėliai iš išaugusių mikroorganizmų kultūrų ir dažyti Gramo būdu („Diagnostica Merk”, Vokietija). Vertinant tepinėlius mikroskopu nustatyta mikroorganizmų morfologija.

Streptococcus spp. išskirti naudota specialioji kraujo agaro terpė, kurioje vertinamas hemolizės tipas (alfa, beta, gama). Taip pat naudota selektyvi terpė – Kanamicino eskulino azido agaras („Oxoid“, Anglija), kuriame augantys D grupės streptokokai skaido eskuliną. Atskirti Staphylococcus spp. nuo Streptococcus spp. genties buvo atliekamas katalazės testas. Testas laikytas teigiamu, jei tiriami mikroorganizmai gamina fermentą katalazę (naudojamas 3 proc. vandenilio peroksidas). Streptokokai šio fermento neišskiria.

23 Escherichia coli (E. coli) išskyrti tiriami mėginiai buvo sėjami ant Levino ir Mac Conkey agarų („Oxoid“, Anglija). E. coli skaido laktozę, esančią šių agarų sudėtyje. Kultūros buvo sėjamos ir ant SIM terpės (Sulfide, Indole, Motility, „Oxoid“, Anglija). Šioje terpėje stebėtas E. coli judrumas ir indolo gamyba (užlašinus Kovačo indolo reagento). Chromogeninėje TBX (Tryptone Bile X-Glucuronide) terpėje („Liofilchem“, Italija) buvo stebima, ar E. coli gamina fermentą beta– gliukuronidazę.

Anaerobiniams mikroorganizmams – Fusobacterium spp., ir Veillonella spp., bei fakultatyviniams anaerobams – Corynebacterium spp. išskirti buvo naudota specialioji kraujo agaro terpė. Užsėti anaerobiniai mikroorganizmai kultivuoti 48–72 val., +37ºC temperatūroje hermetiškai uždarytame inde, į kurį sudėti paketai su specialios sudėties cheminėmis medžiagomis. Išaugusių kultūrų morfologija tirta tepinėlius nudažius Gramo metodu („Diagnostica Merck“, Vokietija). Vertinant tepinėlius mikroskopu, nustatyta mikroorganizmų morfologija.

Fusobacterium spp. augdamos ant kraujo agaro sudarė blizgančias, pilkšvas ovalios formos kolonijas. Identifikuoti Fusobacterium spp. atliekamas katalazės testas. Fusobacterium spp. neišskiria fermento – katalazės.

Veillonella spp., augdamos ant kraujo agaro, sudarė gelsvas ovalios formos kolonijas. Šios genties bakterijoms identifikuoti naudota ultravioletinių spindulių lempa. Ultravioletinių spindulių lempos šviesoje Veillonella spp. nušvinta fluorescencine spalva.

Corynebacterium spp., augdamos ant kraujo agaro, sudarė pilkšvu viduriu ir permatomais kraštais išgaubto ovalo formos kolonijas. Identifikuoti Corynebacterium spp. atliekamas katalazės testas. Korinebakterijos išskiria fermentą – katalazę.

Išskirtų mikroorganizmų jautrumas antimikrobinėms medžiagoms nustatytas pagal modifikuotą Kirby-Bauer metodą (indikatorinių diskų metodas), sėjant bakterijas į specialų „Mueller Hinton II Agar“ agarą („Oxoid“, Anglija). Iš išaugusių mikroorganizmų kultūrų atrinktos 4–6 izoliuotos bakterijų kolonijos. Mikroorganizmai suspenduoti fiziologiniame tirpale iki 0,5 Mac Farland vieneto optinio tankio. Mikroorganizmų kiekis McFarland vienetais įvertintas „Mini Shaker MS 1“ („Crystal Spec“, JAV) aparatu. Tiriamos mikroorganizmų kultūros pasėtos į Petri lėkštelę ir ant paviršiaus sudėti įvairūs indikatoriniai antimikrobinių medžiagų diskai ne arčiau kaip 24–30mm atstumu vienas nuo kito („Oxoid“, Anglija). Užsėtos Petri lėkštelės 18–24 val. fakultatyvinėmis

aerobinėmis sąlygomis kultivuotos termostate, + 35–37o

C temperatūroje. Užsėti anaerobiniai mikroorganizmai kultivuoti termostate 18–24 val., +37ºC temperatūroje hermetiškai uždarytame inde, į kurį sudėti paketai su specialios sudėties cheminėmis medžiagomis.

24 („Oxoid“/A); cefalosporinų grupės – cefaleksinas 30 μg („Oxoid“/A); aminoglikozidų grupės – gentamicinas 10 μg („Oxoid“/A); tetraciklinų grupės – tetraciklinas 30 μg („Oxoid“/A); fluorokvinolonų grupės – enrofloksacinas 5 μg („Oxoid“/A). Taip pat buvo naudotas trimetoprimas 5 μg („Oxoid“/A). Staphylococcus aureus, Fusobacterium spp., Veillonella spp. ir Corynebacterium spp. mikroorganizmų padermėms dar buvo naudoti šie antimikrobinių medžiagų diskai: chinolonų grupės – ciprofloksacinas 5 μg („Oxoid“/A); cefalosporinų grupės – cefovecinas 30 μg („Oxoid“/A) ir glikopeptidų grupės – vankomicinas („Oxoid“/A).

Gauti rezultatai įvertinti pagal pateiktas lenteles atsparumui įvertinti ir laikantis galiojančių standartų matuojant slopinimo zonas (Clinical Laboratory Standards Institute, Antimicrobial Susceptibility Testing Standards, 2014).

2.3 Duomenų statistinė analizė

25

3. TYRIMŲ REZULTATAI

3.1 Šunų burnos ertmės mikrofloros tyrimas 3.1.1 Šunų burnos ertmės mikrofloros pažeidimai

7 pav. Šunų sergamumas periodonto ligomis.

Iš 53 tirtų šunų vienuolikai burnos ertmė pažeista nebuvo. 42 šunims buvo rasti burnos ertmės pažeidimai (7 pav.).

8 pav. Skirtingo amžiaus šunų sergamumas periodonto ligomis.

21%

79%

Nėra burnos ertmės pažeidimų

Nustatyta burnos ertmės pažeidimų

Sergantys

26 Amžiaus grupėje nuo 1 iki 2 metų burnos ertmės pažeidimų nenustatyta. Visi tirti šunys buvo sveiki. Tuo tarpu 3–5 metų burnos ertmės pažeidimų nenustatyta tik vienam šuniui. Burnos ertmės pažeidimai šioje amžiaus grupėje nustatyti 95,7 proc. tirtų šunų. Nuo 6 iki 14 metų amžiaus grupėse šunų be burnos ertmės pažeidimų nebuvo. Periodonto ligomis sergančių šunų amžius vidurkis – 6,1 ± 3,35 metų, mediana lygi 5, moda lygi 3. Burnos ertmės pažeidimų neturinčių šunų amžius vidurkis – 1,6±0,67 metų, medina lygi 2, moda lygi 1. Šunų sergamumas periodonto ligomis skirtingo amžiaus grupėse skiriasi statistiškai reikšmingai (p<0,01) (8 pav.).

9 pav. Skirtingos lyties šunų sergamumas periodonto ligomis.

Apibendrinę tyrimo rezultatus nustatėme, kad šunų sergamumas periodonto ligomis tarp lyčių skyrėsi nežymiai (p=0,64) (9 pav.).

10 pav. Skirtingų veislių šunų sergamumas periodonto ligomis.

0 10 20 30 40 50 60 70 80 90 100 Patinai Kalės 80 78,79 P ro c. Lytis 0 2 4 6 8 10 12 14 Ser g an ty s Sv eik i Ser g an ty s Sv eik i Ser g an ty s Sv eik i Ser g an ty s Sv eik i Ser g an ty s Sv eik i Ser g an ty s Sv eik i Ser g an ty s Sv eik i Mažieji terjerai ir toiterjerai Maltos

bišonai Jorkšyroterjerai

27 Tyrimo metu daugiausia burnos ertmės pažeidimų rasta tarp mažųjų terjerų ir toiterjerų veislės šunų (100 proc.). Iš tirtų vokiečių aviganių veislės šunų burnos ertmės pažeidimų rasta 20 proc. Maltos bišonų, jorkšyro terjerų, spanielių, mopsų ir mišrios veislės šunų burnos ertmės pažeidimai nustatyti vidutiniškai 79,8±4,8 proc. atvejų (10 pav).

11 pav. Nustatytos periodonto ligos.

59,52 proc. periodonto ligomis sergančių šunų nustatytas gingivitas, likusiems – 40,48 proc. periodontitas (11 pav.).

12 pav. Periodonto ligų pasiskirstymas skirtingo amžiaus šunų grupėse.

Tarp 1–2 metų šunų burnos ertmės pažeidimų, sukeltų periodonto ligų, nerasta. 3–5 metų šunų gingivitu sirgo 65,38 proc., o periodontitu 21,74 proc. Šunims nuo 6 metų dažniau nustatomas periodontitas nei gingivitas (12 pav.). Šunų sergamumas periodonto ligomis skirtingo amžiaus grupėse skiriasi statistiškai reikšmingai (p<0,05).

28

13 pav. Burnos ertmės pažeidimų sukeltų gingivito ir periodontito pasiskirstymas tarp veislių.

Tarp pateiktų duomenų matome, kad tarp tirtų mažųjų terjerų ir toiterjerų veislių šunų gingivito sukeltų burnos ertmės pažeidimų rasta 8 ir 6 periodontito atvejai. Tarp maltos bišonų veislės šunų rasti keturi gingivito ir du periodontito atvejai. Tarp jorkšyro terjerų veislės tirtų šunų burnos ertmės pažeidimai, sukelti gingivito, nustatyti trims šunims. Tiek pat šunų turėjo ir periodontito sukeltų burnos ertmės pažeidimų. Iš 5 tirtų spanielių veislės šunų trims rasti gingivito sukelti burnos ertmės pažeidimai, o vienas sirgo periodontitu. Keturiems mopsų veislės šunims rasti gingivito sukelti burnos ertmės pažeidimai ir vienas periodontito atvejis. Vokiečių aviganių veislės šunų tirta 5, iš jų vienam rasti burnos ertmės pažeidimai sukelti gingivito. Tarp šios veislės tirtų šunų nerasta burnos ertmės pažeidimų sukeltų periodontito. Tarp mišrios veislės šunų iš 6 tirtųjų dviem rasti burnos ertmės pažeidimai, sukelti gingivito, ir keturiems – burnos ertmės pažeidimai, sukelti periodontito (13 pav.).

0% 10% 20% 30% 40% 50% 60% 70% 80% 90% 100% Mažieji terjerai ir toiterjerai Maltos

bišonai Jorkšyroterjerai

Spanieliai Mopsai Vokiečių aviganiai

Mišrūnai Šunų veislės

29

3.1.2 Iš šunų burnos ertmės išskirta mikroflora

14 pav. Šunų burnos ertmėje vyraujanti mikroflora.

Atlikus šunų burnos ertmės bakteriologinį tyrimą paaiškėjo, kad iš išaugusių monokultūrų daugiausia buvo išskirta Streptococcus spp. (96,22 proc.) ir Escherichia coli (84,9 proc.). Iš išaugusių anaerobinių monokultūrų daugiausia buvo išskirta Veillonella spp. (39,62 proc.). Dažniausiai buvo išskirta mišri kultūra – E. coli su Streptococcus spp. (89 proc.) (14 pav.).

15 pav. matome, jog atlikus šunų burnos ertmės bakteriologinį tyrimą paaiškėjo: 1–2 metų amžiaus grupėje, kurioje tirta 10 šunų, Streptococcus spp. išaugo iš 8, Escherichia coli iš 7 mėginių, Staphylococcus aureus išaugo viename mėginyje. Enterococcus spp. nustatėme dviejuose mėginiuose. Fusobacterium spp., Veillonella spp. ir Corynebacterium spp. šioje šunų amžiaus grupėje nenustatėme.

Tirtoje 3–5 metų šunų grupėje, kur ištirta 23 šunų burnos ertmės mikroflora, Streptococcus spp. išaugo visuose mėginiuose. E.coli išaugo iš 20 mėginių. Šioje amžiaus grupėje buvo išskirti griežtieji bei fakultatyviniai anaerobai. Fusobacterium spp. išaugo 8 mėginiuose, Veillonella spp. – iš septynių mėginių. Corynebacterium spp. nustatėme keturiuose mėginiuose (15 pav.).

6–8 metų amžiaus grupėje nustatėme, kad Streptococcus spp. išaugo iš visų mėginių, Escherichia coli išskirta iš 13 mėginių. Staphylococcus aureus ir Corynebacterium spp. nustatėme 9

30 mėginiuose. Enterococcus spp. ir Fusobacterium spp. nustatėme 7 mėginiuose, Veillonella spp. išaugo iš 11 mėginių (15 pav.).

Tirtoje 9–14 metų šunų grupėje Streptococcus spp. išaugo iš 6 mėginių, Escherichia coli ir Staphylococcus aureus nustatėme penkiuose mėginiuose. Enterococcus spp. ir Veillonella spp. iškyrėme iš trijų mėginių. Fusobacterium spp. išaugo iš keturių mėginių, o Corynebacterium spp. – iš dviejų mėginių (15 pav.). Atlikę amžiaus įtakos bakterijų išskyrimui statistinę duomenų analizę, gavome statistiškai reikšmingą rezultatą (p<0,05).

15 pav. Įvairių amžiaus grupių šunų burnos ertmės mikroflora.

0 10 20 30 40 50 60 70 80 90 100 P ro c. Bakterijų padermės

31

16 pav. Išskirtos mikrofloros pasiskirstymas pagal šunų veislę.

Iš 16 pav. pateiktų duomenų matome, kad Streptococcus genties bakterijos išskirtos iš visų tirtų maltos bišonų, jorkšyro terjerų, spanielių, mopsų ir vokiečių aviganių veislės šunų burnos ertmės. E. coli išaugo iš visų tirtų spanielių ir mopsų šunų veislės burnos ertmės mėginių. Daugiausia Staphylococcus aureus išskirta iš mažųjų terjerų ir toiterjerų veislių šunų burnos ertmės. Enterococcus genties bakterijų daugiausia išskirta iš jorkšyrų terjerų veilsės šunų. Fakultatyviniai ir griežtieji anaerobiniai mikroorganizmai – Fusobacterium, Corynebacterium ir Veillonella genčių daugiausia išskirti iš mažųjų terjerų ir toiterjerų veislių šunų burnos ertmės. Mažiausiai bakterijų rūšių išskirta iš vokiečių aviganių veislės šunų. Atlikę statistinę duomenų analizę dėl veislės įtakos bakterijoms išskirti, gavome statistiškai reikšmingą rezultatą ( p<0,05).

0,00% 10,00% 20,00% 30,00% 40,00% 50,00% 60,00% 70,00% 80,00% 90,00% 100,00% Mažieji terjerai ir toiterjerai Maltos

bišonai Jorkšyroterjerai

Spanieliai Mopsai Vokiečių aviganiai

Mišrūnai

32

3.1.3 Išskirtų bakterijų padermių jautrumas antimikrobinėms medžiagoms

17 pav. Streptococcus spp. jautrumas antibakterinėms medžiagoms.

17 pav. pateikti duomenys rodo, kad Streptococcus genties bakterijos jautriausios buvo enrofloksacinui, gentamicinui, trimetoprimui ir tetraciklinui. Didžiausias Streptococcus genties bakterijų atsparumas nustatytas amoksicilinui, azitromicinui, ampicilinui ir amoksicilinui su klavulano rūgštimi. Iš išskirtų Streptococcus spp. kultūrų 57 proc. buvo jautrios cefaleksinui. Vertindami antimikrobinių medžiagų įtaką, gavome statistiškai reikšmingą rezultatą (p<0,05).

18 pav. Escherichia coli padermių jautrumas antibakterinėms medžiagoms.

0% 20% 40% 60% 80% 100%

Amoksicilinas/ klavulano rūgštis Azitromicinas Ampicilinas Amoksicilinas Enrofloksacinas Cefaleksinas Gentamicinas Tetraciklinas Trimetoprimas Proc. Ant iba kt er inės m edžia go s

Jautru Vidutiniškai jautru Atsparu

0% 20% 40% 60% 80% 100%

Amoksicilinas/ klavulano rūgštis Azitromicinas Ampicilinas Amoksicilinas Enrofloksacinas Cefaleksinas Gentamicinas Tetraciklinas Trimetoprimas Proc. Ant im ik ro bin ės m edžia go s

33 18 pav. pateikti duomenys rodo, kad E. coli padermės jautriausios buvo enrofloksacinui, gentamicinui ir cefaleksinui. Didžiausias Streptococcus spp. atsparumas nustatytas amoksicilinui, azitromicinui, ampicilinui ir amoksicilinui su klavulano rūgštimi. Vertindami antimikrobinių medžiagų įtaką, gavome statistiškai reikšmingą rezultatą (p<0,05).

19 pav. Enterococcus genties bakterijų jautrumas antibakterinėms medžiagoms.

Iš 19 pav. pateiktų duomenų matome, kad Enterococcus spp. padermė jautriausia enrofloksacinui, gentamicinui ir cefaleksinui. Didžiausias Enterococcus spp. atsparumas nustatytas ampicilinui, amoksicilinui su klavulano rūgštimi, amoksicilinui ir azitromicinui. 50 proc. iš mėginių išskirtų Enterococcus genties bakterijų, buvo jautrios trimetoprimui. Vertindami antimikrobinių medžiagų įtaką gavome statistiškai reikšmingą rezultatą (p<0,05).

20 pav. Staphylococcus aureus jautrumas antibakterinėms medžiagoms.

0% 20% 40% 60% 80% 100%

Amoksicilinas/ klavulano rūgštis Azitromicinas Ampicilinas Amoksicilinas Enrofloksacinas Cefaleksinas Gentamicinas Tetraciklinas Trimetoprimas Proc. Ant iba kt er inės m edžia go s

Jautru Vidutiniškai jautru Atsparu

0% 20% 40% 60% 80% 100%

Amoksicilinas/ klavulano rūgštis Azitromicinas Ampicilinas Amoksicilinas Enrofloksacinas Cefaleksinas Gentamicinas Tetraciklinas Trimetoprimas Ciprofloksacinas Cefovecinas Vankomicinas Proc. Ant iba kt er inės m edžia go s

34 Iš 20 pav. pateiktų duomenų matome, kad S. aureus jautriausias buvo vankomicinui ir enrofloksacinui. Didžiausias Staphylococcus aureus padermių atsparumas nustatytas azitromicinui, ampicilinui, amoksicilinui su klavulano rūgštimi ir amoksicilinui. Išskirtos S. aureus padermės buvo jautrios ciprofloksacinui (64 proc.) ir cefovecinui (72 proc.). Vertindami antimikrobinių medžiagų įtaką, gavome statistiškai reikšmingą rezultatą (p<0,05).

21 pav. Fusobacterium spp. jautrumas antibakterinėms medžiagoms.

21 pav. pateikti duomenys parodo, kad visos išskirtos Fusobacterium spp. padermės jautriausios buvo vankomicinui. Visoms išskirtoms Fusobacterium spp. padermėms nustatytas atsparumas azitromicinui, ampicilinui, amoksicilinui su klavulano rūgštimi ir amoksicilinui. Daugiau nei pusė išskirtų Fusobacterium genties bakterijų kultūrų buvo jautrios gentamicinui (58 proc.), ciprofloksacinui (53 proc.), cefovecinui (63 proc.) ir cefaleksinui (53 proc.). Vertindami antimikrobinių medžiagų įtaką gavome statistiškai reikšmingą rezultatą (p<0,05).

0% 20% 40% 60% 80% 100%

Amoksicilinas/ klavulano rūgštis Azitromicinas Ampicilinas Amoksicilinas Enrofloksacinas Cefaleksinas Gentamicinas Tetraciklinas Trimetoprimas Ciprofloksacinas Cefovecinas Vankomicinas Proc. Ant iba kt er inės m edžia go s

35

22 pav. Veillonella spp. jautrumas antibakterinėms medžiagoms.

22 paveiksle pateikti duomenys rodo, kad Veillonella spp. jautriausios buvo vankomicinui ir enrofloksacinui. Didžiausias Veillonella spp. atsparumas nustatytas azitromicinui, ampicilinui, amoksicilinui su klavulano rūgštimi ir amoksicilinui. Daugiau nei pusė išskirtų Veillonella spp. kultūrų buvo jautrios gentamicinui (81 proc.), cefaleksinui (71 proc.), ciprofloksacinui (67 proc.) ir cefovecinui (67 proc.). Vertindami antimikrobinių medžiagų įtaką gavome statistiškai reikšmingą rezultatą (p<0,05).

23 pav. Corynebacterium spp. jautrumas antibakterinėms medžiagoms.

0% 20% 40% 60% 80% 100%

Amoksicilinas/ klavulano rūgštis Azitromicinas Ampicilinas Amoksicilinas Enrofloksacinas Cefaleksinas Gentamicinas Tetraciklinas Trimetoprimas Ciprofloksacinas Cefovecinas Vankomicinas Proc. Ant iba kt er inės m edžia go s

Jautru Vidutiniškai jautru Atsparu

0% 20% 40% 60% 80% 100%

Amoksicilinas/ klavulano rūgštis Azitromicinas Ampicilinas Amoksicilinas Enrofloksacinas Cefaleksinas Gentamicinas Tetraciklinas Trimetoprimas Ciprofloksacinas Cefovecinas Vankomicinas Proc. Ant iba kt er inės m edžia go s

37

4. REZULTATŲ APTARIMAS

Burnos ertmėje yra savita įprasta mikroflora. Burnos ertmės gleivinėje ir dantų apnašose yra daug mikroorganizmų. Jų kaupimosi intensyvumas priklauso nuo seilių sekrecijos, pašaro pobūdžio, atliekamos profilaktinės burnos higienos dažnio (2). Įprasta (autochtoninė) burnos mikroflora apsaugo nuo išorinių mikroorganizmų ir neleidžia jiems įsitvirtinti burnos ertmėje (1 priedas) (3).

Anot D. Elliot, autochtoninei mikroflorai priskiriama: Streptococcus spp. ir Escherichia coli (4). Mūsų tyrimo metu iš šunų burnos ertmės daugiausia išskirta šių mikroorganizmų: Streptococcus spp. – 96,22 proc., E. coli – 84,90 proc. Abi šios bakterijų padermės priskiriamos autochtoninei šunų burnos ertmės mikroflorai.

Remiantis E. Lavy, atlikto tyrimo duomenimis, šunų burnos ertmėje daugiausia išskiriamos gramteigiamos rutulinės bakterijos (3). Tyrimo metu išskyrėme šias bakterijų padermes: Streptococcus spp. (gramteigiamų rutulinių bakterijų) – 96,22 proc., E. coli (gramneigiamų lazdelių) – 84,90 proc., Staphylococcus aureus (gramteigiamų rutulinių bakterijų) – 47,17 proc., Enterococcus spp. (gramteigiamų rutulinių bakterijų) – 56,60 proc., Fusobacterium spp. (gramneigiamų lazdelių) – 35,85 proc., Veillonella spp. (gramneigiamų rutulinių bakterijų) – 39,60 proc., Corynebacterium spp. (gramteigiamų lazdelių) – 28,30 proc. Apibendrinę mūsų tyrimų rezultatus pagal E. Lavy, galime daryti išvadą, kad šunų burnos ertmės mikroflora yra mišri.

E. Lavy, savo tyrimais pastebėjo, jog tiriant mikroorganizmus iš šunų burnos ertmės, lyčių predispozicijos nėra (3). Taigi galime teigti, jog patinų ir patelių burnos ertmės mikroorganizmų genčių ir rūšių įvairovė yra tokia pati. Visi mikroorganizmai, rasti patelių burnos ertmėje, buvo išskirti ir iš patinų burnos ertmės.

M. Riggio teigia, jog pagrindinis etiologinis dantenų uždegimo veiksnys yra bakterinės dantų apnašos. Kaupiantis apnašų sluoksniui, giliuosiuose sluoksniuose dėl susidariusių palankių anaerobinių sąlygų kolonizuojasi fakultatyviniai ir griežtieji anaerobai, kaip antai Veillonella spp. ir Fusobacterium spp. (24). Atlikdami tyrimą pastebėjome, kad griežtų ir fakultatyvinių anaerobų (Fusobacterium spp., Veillonella spp. bei Corynebacterium spp.) padermių kultūros išskirtos iš burnos ertmės tų šunų, kurie turėjo periodonto ligų požymių. Šie mikroorganizmai neišskirti iš 1–2 metų šunų burnos ertmės mėginių. Tirdami 3–5 metų grupės šunis nustatėme, kad Fusobacterium spp. išaugo iš 34,78 proc. mėginių; Veillonella spp. išaugo iš 30,43 proc. mėginių; Corynebacterium spp. nustatėme 17,39 proc. mėginių. Nuo 6 metų tirtų grupių šunų burnose, fakultatyvinių ir griežtųjų anaerobinių mikroorganizmų padermių mikrobiologiniuose mėginiuose buvo dukart daugiau negu 3–5 metų šunų burnoje.

38 dantenų uždegimas, dantenos gali kraujuoti, nemalonus kvapas iš burnos, ant dantų kaupiasi apnašos arba dantų akmenys (20). Mūsų atliktame šunų burnos ertmės mikrofloros tyrime, iš 53 tirtų šunų 79,25 proc. turėjo klinikinių periodonto ligų požymių. Gingivito sukeltų burnos ertmės pažeidimų radome pas 60 proc. tirtų šunų, o periodontito sulektų burnos ertmės pažeidimų – 40 proc. tiriamųjų.

Mūsų atliktas tyrimas parodė: lyčių predispozicijos periodonto ligoms nėra. 78,79 proc. tirtų patelių ir 80 proc. patinų rasti burnos ertmės pažeidimai. S. Holmstrom, taip pat teigia, jog periodonto ligoms pasireikšti lytis įtakos neturi (36).

Jo nuomone, 3 metai yra vidutinis šunų amžius, kai dažniausiai prasideda periodonto ligos (36).

Apibendrinę mūsų tyrimų rezultatus, matome, kad periodonto ligų rizika prasideda nuo 3 metų. Vyresniems šunims (5–14 metų) – didesnė rizika susirgti periodontitu, o gingivito sukeltų burnos ertmės pažeidimų pasitaiko rečiau. Galime teigti, jog mūsų tyrimų rezultatai sutampa su S. Holmstrom tyrimų išvadomis.

Kaip teigia I. Davis, periodonto ligomis dažniau serga veisliniai šunys, ypač dažnai – brachiocefalinių veislių (mopsų, prancūzų buldogų, pekinų), toiterjerų, jorkšyrų terjerų ir matos bišonų veislės šunys (37). Mūsų tyrimo metu, šunis išskirstę pagal veisles, pastebėjome, kad visi mažieji terjerai ir toiterjerai sirgo periodonto ligomis. Periodonto ligos nustatytos daugeliui maltos bišonų, mopsų, jorkšyrų terjerų veislės šunims.

Apibendrinę tyrimo rezultatus galime daryti išvadą, kad šunų burnos ertmės pažeidimai dažniau pasitaiko mažųjų veislių šunims, tuo tarpu didžiųjų veislių šunys šiomis ligomis serga rečiau.

Gydant bakterijų sukeltas infekcijas antimikrobiniais preparatais, dauguma bakterijų žūva, tačiau dalis jų gali išlikti gyvybingos ir įgyti atsparumą naudotiems antibakteriniams preparatams (33).

I. Walia teigia, jog šunų burnos ertmėje vyraujanti autochtoninė ir alachtoninė mikroflora atspariausia penicilinų grupės antibakterinėms medžiagoms, dažnai ir tetraciklinų grupės

antibakteriniams preparatams. Šunų burnos ertmėje vyraujanti mikroflora jautriausia

fluorokvinolonų, chinolonų grupės antibakterinėms medžiagoms (38).

39 spp., Fusobacterium spp. – jautriausi buvo vankomicinui ir enrofloksacinui. Didžiausias atsparumas nustatytas azitromicinui, ampicilinui, amoksicilinui su klavulano rūgštimi ir amoksicilinui.

40

5. IŠVADOS

1. Mūsų tyrimo metu iš šunų burnos ertmės dažniausiai buvo išskirta autochtoninė

mikroflora – Streptococcus genties bakterijos (96,22 proc.) ir Escherichia coli

(84,90 proc.). Alochtoninė anaerobinė mikroflora iš Fusobacterium (35,85 proc. ) ir Veillonella (39,60 proc. ) genčių buvo išskirta iš šunų burnos ertmės esant storesniam dantų apnašų sluoksniui ir dantų akmenims.

2. Streptococcus, Enterococcus genčių bakterijos, Escherichia coli ir

Staphylococcus aureus jautriausios buvo enrofloksacinui ir gentamicinui. Atspariausios šių bakterijų padermės buvo amoksicilinui, azitromicinui., ampicilinui ir amoksicilinui su klavulano rūgštimi.

41

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Andrew J, Yoshizawab G, Jhunjhunwalab S, Vieiraf AE, Garlet GP, Sfeir C, et al. Prevention of Inflammation-Mediated Bone Loss in Murine and Canine Periodontal Disease via Recruitment of Regulatory Lymphocytes. PNAS. 2013 September; 110(46):18525-18530.

2. Renzi F, Manfredib P, Dola M, Fuc J, Vincentc S, Cornelisa GR. Glycan-Foraging Systems Reveal the Adaptation of Capnocytophaga canimorsus to the Dog Mouth. mBio. 2015 March; 6(2):1-12.

3. Lavy E, Golani Y, Friedman M, Bdolah-Abram T, Steinberg D. Comparison of the distribution of oral cavity bacteria in various dog populations. Israel Journal of Veterinary Medicine. 2009 March; 64(3):358-381.

4. Elliott DR, Wilson M, Buckley CMF, Spratt DA,JCM. Cultivable Oral Microbiota of Domestic Dogs. Clin. Microbiol. 2005 October; 43(11):5470-5476.

5. Nishiyama SAB, Senhorinho GNA, Gioso MA, Avila-Campos MA. Detection of Putative Periodontal Pathogens in Subgingival Specimens of Dogs. Brazilian Journal of Microbiology. 2007 March; 38(3):23-28.

6. Nosrat A, Homayounfar N, Oloomi K. Drawbacks and Unfavorable Outcomes of Regenerative Endodontic Treatments of Necrotic Immature Teeth: A Literature Review and Report of a Case. Journal of Endodontics. 2012 October; 38(10):1428-1434.

7. Evans HE, De Lahunta A. Miller's Anatomy of the Dog. 4th ed. St. Louis: Times Mirror International Publishers; 2013:p.6-28.

8. Done SH, Goody PC, Evans SA, Stickland NC. Color Atlas of veterinary Anatomy. 3rd ed. Toronto: Times Mirror International Publishers; 2009:p.5-30.

9. Kesel ML. Veterinary Dentistry for the Small Animal Technician Iowa: Blackwell Publishing; 2013:p.9-45.

10. Gorrel C, Penman S, Peter E. Small Animal Oral Emergencies. 3rd ed. Oxford: Pergamonn Press; 2013:p.15-31.

11. Andersson L, Andreasen JO, Day P, Heithersay G, Trope M, DiAngelis AJ, et al. International Association of Dental Traumatology Guidelines for the Management of Traumatic Dental Injuries: 2. Avulsion of Permanent Teeth. Dental Traumatology. 2012 April; 28(2):88-96. 12. Lobprise HB. Small Animal Dentistry Iowa: Blackwell Publishing; 2007:p.21-35.

13. Fulton AJ, Fiani N, Verstraete FJM. Canine Pediatric Dentistry. Veterinary Clinics of North America: Small Animal Practice. 2014 March; 44(2):303-324.

14. Mercuri E, Cassetta M, Cavallini C, D. V, Leonardi R, Barbato E. Dental Anomalies and Clinical Features in Patients with Maxillary Canine Impaction. The Angle Orthodontist. 2013 January; 83(1):597-602.

15. Dahlén G, Charalampakis G, Abrahamsson I, Falsen E, Bengtsson L. Predominant Bacterial Species in Subgingival Plaque in Dogs. Journal of Periodontal Research. 2012 June; 47(3):354-364.

16. Love RM, Jenkinson HF. Invasion of Dentinal Tubules by Oral Bacteria. Critical Reviews in Oral Biology and Medicine. 2005 March; 13(2):171-183.

17. Millera JH, Reyesa AA, Scott-Annea K, Gregoirea S, Watsonc GE, Sampsone E, et al. The Collagen Binding Protein Cnm Contributes to Oral Colonization and Cariogenicity of

Streptococcus mutans OMZ175. American Society For Microbiology. 2010 March; 83(5):88-94.

18. Lorenzo MA, Bello LFC, Rothstein JMJ, Santos AC. Incidence of Dental Calculus and

Periodontal Disease by Dental Group, Dental Arch and Age Group in Beagle Dogs. Revista de Ciências Agroveterinárias. 2014 February; 13(3):275-283.

42 Veterinary Hospital of UFMT, Campus Sinop, MT. Scientific Electronic Archives. 2015

October; 8(3):16-24.

20. Hajishengallis G, Lamont RJ. Beyond the Red Complex and Into More Complexity: the

Polymicrobial Synergy and Dysbiosis (PSD) Model of Periodontal Disease Etiology. Molecular Oral Microbiology. 2012 December; 27(6):2-8.

21. Kurihara H, Kawaguchi H, Takeda K, Shiba H, Mizuno N, Yoshino H, et al. Therapeutic Agent and Therapeutic Method for Periodontal Diseases and Pulpal Diseases. Journal of

Periodontology. 2013 August;(8):1-58.

22. Bengazi F, Lang NP, Caroprese M, Velez JU, Favero V, Botticelli D. Dimensional Changes in Soft Tissues Around Dental Implants Following Free Gingival Grafting: an Experimental Study in Dogs. Clinical Oral Implants Research. 2013 October; 26(2):176-182.

23. Whytea A, Bonastrea C, Monteagudob LV, Lesa F, Obonc J, Whytec J, et al. Canine Stage 1 Periodontal Disease: A Latent Pathology. The Veterinary Journal. 2014 July; 201(1):252-274. 24. Riggio MP, Lennon A, Taylor DJ, Bennett D. Molecular Identification of Bacteria Associated

with Canine Periodontal Disease. Veterinary Microbiology. 2011 March; 150(3-4):394-400. 25. Giannobile WV. Host-Response Therapeutics for Periodontal Diseases. Journal of

Periodontology. 2008 August; 79(8):1592-1600.

26. Helieh S, Puleo DA. Animal Models for Periodontal Disease. Journal of Biomedicine and Biotechnology. 2011 January; 11(10):55-65.

27. Pihlstrom BL, Michalowicz BS, Johnson NW. Periodontal Diseases. Lancet. 2005 May; 366(10):1809-1820.

28. Harvey CE, Laster L, Shofer FS. Validation of Use of Subsets of Teeth When Applying the Total Mouth Periodontal Score (TMPS) System in Dogs. Journal of Veterinary Dentistry. 2012 December; 29(4):222-226.

29. Kortegaard HE, Eriksen T, Baelum V. Screening for Periodontal Disease in Research Dogs - a Methodology Study. Acta Veterinaria Scandinavica. 2014 January; 56(1):56-77.

30. Natarajan S, Galinde JS, Asnani U, Sidana S, Ramaswami R. Facial Dog Bite Injury. Journal of Contemporary Dentistry. 2012 May - August; 2(2):34-38.

31. Rawlinson JE, Goldstein JE, Reiter AM, Attwater DZ, Harvey CE. Association of Periodontal Disease with Systemic Health Indices in Dogs and the Systemic Response to Treatment of Periodontal Disease. Journal of the American Veterinary Medical Association. 2011 March; 238(5):601-609.

32. Signat B, Roques C, Poulet P, Duffaut D. Role of Fusobacterium Nucleatum in Periodontal Health and Disease. Journal of Molecular Biology. 2011 March; 28(3):25-36.

33. Čaplinskas S, J. A. Mikroorganizmų atsparumas ir infekcijos. Tyla prieš audrą. Lietuvos bendrosios praktikos gydytojas. 2012 Spalis; 16(8):15-28.

34. Razmienė A, Žekonienė J. Antibiotikai Periodontologijoje (I dalis). Periodontologija. 2010 Sausis:21-29.

35. Marretta SM, Leesman M, Burgess-Cassler A, McClure GD, Buelow M, Finn M. Pilot

Evaluation of a Novel Test Strip for the Assessment of Dissolved Thiol Levels, as an Indicator of Canine Gingival Health and Periodontal Status. The Canadian Veterinary Journal. 2012 December; 53(12):1260-1265.

36. Holmstrom SE, Bellows J, Juriga S, Knutson K, Niemiec BA, Perrone J. 2013 AAHA Dental Care Guidelines for Dogs and Cats. Journal of the American Animal Hospital Association. 2013 March/April; 49(2):75-82.

43 38. Walia IS, Borle RM, Mehendiratta D, Yadav AO. Microbiology and Antibiotic Sensitivity of

44

PRIEDAI

1 priedas: Dalyvavimas XLII STUDENTŲ TARPTAUTINĖJE MOKSLINĖJE