SLAUGYTOJŲ KETINIMAI IŠVYKTI DIRBTI Į UŢSIENĮ

(1)

VISUOMENĖS SVEIKATOS FAKULTETAS

SVEIKATOS VADYBOS KATEDRA

EGLĖ MATULEVIČIŪTĖ

SLAUGYTOJŲ KETINIMAI IŠVYKTI

DIRBTI Į UŢSIENĮ

MAGISTRO DIPLOMINIS DARBAS

(Visuomenės sveikata: vadyba)

Mokslinio darbo vadovė

Dr. Danutė Dučinskienė

(2)

Visuomenės sveikatos vadyba

SLAUGYTOJŲ KETINIMAI IŠVYKTI DIRBTI Į UŢSIENĮ Eglė Matulevičiūtė

Mokslinė vadovė Dr. Danutė Dučinskienė

Kauno medicinos universitetas, Visuomenės sveikatos fakultetas, Sveikatos vadybos katedra. Kaunas; 2006. 53 psl.

Darbo tikslas: įvertinti N sveikatos prieţiūros įstaigos slaugytojų ketinimus išvykti dirbti į uţsienį. Darbo uţdaviniai – nustatyti slaugytojų ketinimų išvykti dirbti į uţsienį prieţastis; įvertinti slaugytojų

ketinimų išvykti dirbti į uţsienį ryšį su socialiniais-demografiniais veiksniais bei darbo organizavimo aspektais; išanalizuoti slaugytojų pasitenkinimą darbu ir jo ryšį su ketinimais išvykti dirbti į uţsienį.

Tyrimo metodai ir medţiaga. 2007 m. sausio-vasario mėn. N sveikatos prieţiūros įstaigoje atlikta

slaugytojų anoniminė anketinė apklausa. Iš viso išdalinta 262 anketos, gauti atsakymai iš 216 slaugytojų (atsako daţnis 82,44 proc.). Statistinė duomenų analizė atlikta, naudojant statistinį paketą SPSS for Windows 13,0 versiją. Tikrinant statistines hipotezes, pasirinktas 0,05 reikšmingumo lygmuo. Hipotezės apie kokybinių poţymių tarpusavio ryšį tikrintos taikant chi kvadrato kriterijų, ryšiai tarp poţymių tirti susietų lentelių metodu.

Rezultatai. Trečdalis įstaigoje dirbančių slaugytojų (33,2 proc.) tvirtino, jog ketina išvykti dirbti į

uţsienį. Svarbiausios išvykimo prieţastys yra didesnis atlyginimas (atsakymų vidurkis 1,17), geresnė gyvenimo kokybė (atsakymų vidurkis 3,03) ir geresnės darbo sąlygos uţsienyje (atsakymų vidurkis 3,03). Skirtingo amţiaus respondentai išvykimo dirbti į kitas šalis prieţasčių svarbą vertino nevienodai. Vyresnio amţiaus respondentai labiau vertino didesnio uţmokesčio galimybę (atsakymų vidurkis 1,00) nei jaunesni respondentai (atsakymų vidurkis 1,24) taip pat ir geresnes darbo sąlygas (atsakymų vidurkis 2,00) nei jaunesni respondentai (atsakymų vidurkis 3,33). Didesnė dalis jaunesnio amţiaus (iki 42 metų amţiaus) slaugytojų (70,6 proc.) tvirtino, jog ketina išvykti dirbti į uţsienį lyginant su vyresnio amţiaus (43 metų ir vyresni) slaugytojais (50,7 proc.) (χ2

= 5,904, lls = 1, p<0,01). Didesnė dalis ketinančių išvykti slaugytojų nei neketinančių išvykti nurodė, jog niekada nejaučia (10,3 proc.) ar retai jaučia (48,5 proc.) vadovų paramą bei palaikymą darbe (χ2

= 13,246, lls = 4, p<0,01). Didesnė dalis neketinančių išvykti (43,4 proc.) nei ketinančių išvykti respondentų (17,1 proc.) nurodė, jog yra patenkinti darbo krūviu (χ2

= 17,057, lls = 2, p<0,001). Dauguma įstaigoje dirbančių slaugytojų teigė, jog yra patenkinti (37,9 proc.) ar vidutiniškai patenkinti (50,7 proc.) darbu. Didesnė dalis ketinančių išvykti respondentų nurodė, jog yra labai nepatenkinti (2,9 proc.) arba nepatenkinti (10,0 proc.) darbu lyginant su neketinančiais išvykti respondentais (1,3 proc. labai nepatenkinti ir 1,3 proc. nepatenkinti) (χ2

= 15,053, lls = 4, p<0,01). Nepatenkinti darbu respondentai kaip nepasitenkinimo prieţastį paminėjo didelį darbo krūvį ir maţą darbo uţmokestį.

Išvados. Svarbiausios įstaigoje dirbančių slaugytojų ketinimų išvykti dirbti į uţsienį prieţastys yra

didesnis atlyginimas, geresnė gyvenimo kokybė ir geresnės darbo sąlygos kitose šalyse. Trečdalis įstaigoje dirbančių slaugytojų tvirtino, jog ketina išvykti dirbti į uţsienį. Didesnė dalis jaunesnio amţiaus slaugytojų tvirtino, jog ketina išvykti dirbti į uţsienio šalis lyginant su vyresnio amţiaus slaugytojais. Didesnė dalis ketinančių išvykti slaugytojų nei neketinančių išvykti nurodė, jog niekada nejaučia ar retai jaučia vadovų paramą bei palaikymą darbe. Dauguma įstaigoje dirbančių slaugytojų teigė, jog yra patenkinti ar vidutiniškai patenkinti darbu. Didesnė dalis ketinančių išvykti respondentų nurodė, jog yra labai nepatenkinti arba nepatenkinti darbu lyginant su neketinančiais išvykti respondentais.

Praktinės rekomendacijos: kelti slaugytojams darbo uţmokestį ir keisti jį atsiţvelgiant į darbo krūvį.

Sveikatos prieţiūros sektoriuje uţtikrinti pakankamą finansavimą tinkamoms ir kokybiškoms slaugai skirtoms darbo priemonėms įsigyti, tai pat aktyviau įgyvendinti ţmogiškųjų išteklių valdymo politiką.

(3)

SUMMARY

Management of Public Health

NURSES’ INTENTIONS TO WORK ABROAD Eglė Matulevičiūtė

Supervisor Danutė Dučinskienė, Dr.

Department of Health Management, Faculty of Public Health, Kaunas University of Medicine. Kaunas; 2007. 53 p.

Aim of the study: to evaluate N health care institution nurses‘ intentions to work abroad.

Objectives: to determine reasons of nurses’ intentions to go to work abroad; to evaluate link of

nurses’ intention to go to work abroad with social-demographics elements and aspects of work organization; to analyse nurses’ work satisfaction and its link with the intentions to go to work abroad.

Methods. January – February 2007 was made nurses‘ anonymous inquiry in N health care institution.

262 questionnaires was distributed and 216 received (respondent frequency – 82,44 %). Analysis of statistical data was made with the help of statistic package SPSS for Windows 13,0. Checking statistic hypotheses, 0,05 importance level was chosen. Hypotheses about the link of interrelation of qualitative features (evidences) was checked with the help of chi square parameter. Links between features analysed with the help of coherent tables method.

Results. The third of nurses (33.2 %) stated that they intend to go to work abroad. The main reasons

are bigger salary (average of responses 1.17), better living quality (average of responses 3.03) and better work conditions (average of responses 3.03). Respondents of different age evaluated differently the importance of departure to work abroad reasons. Elder respondents evaluated more bigger salary opportunity (average of responses 1.0) than younger respondents (average of responses 1.24) also better work conditions (average of responses 2.00) than younger respondents (average of responses 3.33). The major part of younger nurses (up to 42 years old) (70.6%) stated that they intended to go to work abroad compare with elder (43 years and older) nurses (50.7%) (χ2 = 5,904, lls = 1, p<0,01). The major part of intended to go nurses compare with not intended pointed that they never (10.3%) or seldom (48.5%) felt chiefs support at work (χ2 = 13.246, lls = 4, p<0.01). Major part of not intended to go respondents (43.4%) compare with intended (17.1%) pointed that they are satisfied with load (χ2 = 17.057, lls = 2, p<0.001). Majority nurses stated that they are satisfied (37.9%) or meanly satisfied (50.7%) with their work. The major part of intended to go respondents pointed that they are very unsatisfied (2.9%) or unsatisfied (10.0%) with work compare with not intended to go respondents (1.3% very unsatisfied and 1.3% unsatisfied) (χ2

= 15.053, lls = 4, p<0.01). Big load and small salary are unsatisfied with work reasons.

Conclusions. The main reasons for nurses to go to work abroad are bigger salary, better living quality

and better work conditions. The one third of nurses stated that they intend to go to work abroad. The major part of younger nurses stated that they intended to go to work abroad compare with elder nurses. The major part of intended to go nurses compare with not intended pointed that they never or seldom felt chiefs support at work. Majority nurses stated that they are satisfied or meanly satisfied with their work. The major part of intended to go respondents pointed that they are very unsatisfied or unsatisfied with work compare with not intended to go respondents.

Practical recommendations: to raise salary for nurses and change it according to load. Make enough

sponsorship for acquisition of good and qualitative nursing devices in health care sector. Positively realize management of human resources policy.

(4)

1. ĮVADAS 5

2. DARBO TIKSLAS IR UŢDAVINIAI 7

3. LITERATŪROS APŢVALGA 8

4. TYRIMO METODAI IR MEDŢIAGA 20

5. TYRIMO REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS

5.1. Slaugytojų ketinimų išvykti dirbti į uţsienio valstybes prieţastys 21

5.2. Slaugytojų ketinimų išvykti dirbti į uţsienio valstybes ryšys su

socialiniais-demografiniais veiksniais bei darbo organizavimo aspektais 28

5.3. Slaugytojų pasitenkinimas darbu ir jo ryšys su ketinimais išvykti dirbti

į uţsienio valstybes 32

6. IŠVADOS 43

7. PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS 44

8. LITERATŪROS SĄRAŠAS 45

(5)

1. ĮVADAS

Lietuvai tapus Europos Sąjungos (ES) nare, šalies gyventojai turi daug palankesnes sąlygas įsidarbinti kitose ES šalyse nei iki narystės, o pats „laisvo asmenų judėjimo“ terminas, įtvirtintas ES teisėje, daţnai yra suprantamas kaip „laisvas darbuotojų judėjimas“ (26). Dėl pereinamųjų laikotarpių kai kuriose senosiose ES šalyse toks laisvas asmenų (darbuotojų) judėjimas, kokį jį reglamentuoja pirminė ES teisė, Lietuvai taikomas ribota apimtimi, tačiau šie ribojimai yra laikina kliūtis: vien kiekybiškai matuojant įdarbinimo ES valstybėse paslaugas teikiančių kompanijų sektoriaus augimą, galima daryti prielaidą, kad specialistų emigracija spartės maţėjant kliūčių laisvam asmenų judėjimui. Analizuojant kitų ES šalių (Airijos, Graikijos) patirtį galima tikėtis, kad emigracija iš Lietuvos suintensyvės trečiaisiais narystės ES metais. Kita vertus, Pilietinės visuomenės instituto publikacijoje teigiama, kad „tokios prognozės galbūt nepakankamai diferencijuotos ir tinka daugiausia maţai kvalifikuotos darbo jėgos judėjimui. Specialistų migracija įsibėgėja lėčiau ir pasireikš vėliau, negu pirmoji suintensyvėjusios emigracijos banga, kilusi išsyk po įstojimo į ES“ (9).

Lietuvos sveikatos apsaugos ministerijos 2005–2007 metų strateginiame veiklos plane, pabrėţiama, kad sveikatos apsauga yra vienas svarbiausių Lietuvos Vyriausybės prioritetų bei išreiškiamas susirūpinimas, kad maţas šalies medikų darbo uţmokestis lemia profesijos keitimą, kito ar papildomo darbo ieškojimą, specialistų emigraciją (12). Prognozuojama, kad iki 2015 m. sveikatos prieţiūros specialistų skaičius Lietuvoje sumaţės 15% (15).

Ekonominiu poţiūriu migracija yra atsakas į ekonomines galimybes geriau gyventi, kurios keičiasi priklausomai nuo darbo rinkos sąlygų (pvz. darbo uţmokesčio skirtumų). Migracija negali būti vertinama vienareikšmiškai: viena vertus, tai galimybės šaliai, į kurią migruojama (augantis darbo jėgos skaičius), kita vertus, galimybės šaliai ir iš kurios migruojama (nedarbo lygio maţėjimas). Tačiau šalyje, iš kurios išvykstama, maţėja dirbančiųjų skaičius, dėl to aštrėja ekonominės plėtros problemos (7).

Sveikatos apsaugos ministerija imasi priemonių, kad Lietuvoje sulaikytų sveikatos prieţiūros specialistus, pasiryţusius sotesnio kąsnio ieškoti svetur: keliami atlyginimai, gerinamos darbo sąlygos. Nuoseklus atlyginimų kėlimas turėtų būti vykdomas, kol pasieks Europos lygį. Lietuva kartu su kitomis ES naujokėmis niekaip neišvengs sveikatos prieţiūros specialistų nutekėjimo. Jiems atsivėrė visa ES darbo rinka ir, ieškodami geresnio atlyginimo, palankesnių darbo sąlygų, karjeros ir profesinio tobulėjimo galimybių, stabilumo, ţmonės vyksta į turtingesnes valstybes (22). Siekiant uţpildyti jau dabar šalies provincijoje jaučiamą

(6)

specialistų deficitą, didinamas studentų priėmimas. Tačiau rezultatus pajusime tik po kelerių metų (17).

Slauga – integruota sveikatos prieţiūros dalis, apimanti sveikatos palaikymą, ligų profilaktiką, įvairaus amţiaus nepajėgių bei fiziškai ar protiškai sergančių ţmonių prieţiūrą visose sveikatos prieţiūros įstaigose ir bendruomenėje (18). Būtent slaugytojams sveikatos prieţiūros įstaigų sistemos teikiamų paslaugų įvairovėje tenka nemaţa dalis uţdavinių.

Lietuvos slaugos specialistų organizacija (LSSO) nurodo, kad slaugos specialistai susiduria su gausybe problemų. Aktualiausios šiuo metu yra slaugos praktikos problemos, ekonominės-socialinės slaugos darbuotojų aktualijos: maţas darbo uţmokestis visoms slaugytojų profesinėms grupėms, uţimtumo garantijos, kvalifikacijos kėlimas, darbo ir profesinis saugumas, profesinės bendruomenės interesų atstovavimas bei dalyvavimas sveikatos politikoje (2). Socialinių reikalų ir darbo komiteto apklausos duomenimis, 2004 m. IV ketvirtį – 2005 m. I ketvirtį į ES šalis išvyko 132 slaugytojai, ketino išvykti 83 (2).

J. Buchan, T. Parkin ir J. Sochalski analizuodami „kilmės“ ir „tikslo“ šalių duomenis tyrinėjo tarptautinės slaugytojų migracijos ir verbavimo kryptis (33). J. Buchan nagrinėjo slaugytojų judėjimą tarp šalių, kaip „proto nutekėjimą“ arba laisvo judėjimo fenomeną (32). A. Mejia nagrinėdamas duomenis, surinktus daugiau nei iš 40 šalių, stengėsi nustatyti ir įvertinti gydytojų ir slaugytojų migraciją tarp „kilmės“ ir „tikslo“ valstybių. Pagrindiniai tyrimo komponentai buvo skirtumas tarp „stūmimo“ ir „traukos“ veiksnių grupių, skatinančių migraciją (45).

Lietuvoje slaugytojų ketinimai išvykti į uţsienį maţai tyrinėti, todėl mūsų darbo siekinys įvertinti slaugytojų ketinimų išvykti dirbti į uţsienį prieţastis, su šiais aspektais susijusius veiksnius ir sąsajas su slaugytojų pasitenkinimu darbu.

(7)

2. DARBO TIKSLAS IR UŢDAVINIAI

Tikslas

Įvertinti N sveikatos prieţiūros įstaigos slaugytojų ketinimus išvykti dirbti į uţsienį.

Uţdaviniai:

1. Nustatyti slaugytojų ketinimų išvykti dirbti į uţsienį prieţastis.

2. Įvertinti slaugytojų ketinimų išvykti dirbti į uţsienį ryšį su socialiniais-demografiniais veiksniais bei darbo organizavimo aspektais.

3. Išanalizuoti slaugytojų pasitenkinimą darbu ir jo ryšį su ketinimais išvykti dirbti į uţsienį.

(8)

3. LITERATŪROS APŢVALGA

Emigracijos samprata ir mastai

Emigracijos sąvoka apima bet kokį ţmonių persikėlimą iš tėvynės į kitą šalį; ilgam ar trumpam laikotarpiui; savanorišką arba priverstinį; ieškant kitos darbo ar bedarbystės vietos; legalų ir nelegalų. Taigi klasifikuojama pagal judėjimo prieţastis, laiką, vietą, teisinį statusą ir pan (34).

Emigracija keičia ţmonių ir valstybių gyvenimus. Gyventojams emigracija yra galimybė pagerinti savo gyvenimo sąlygas keičiant gyvenamąją ir darbo vietą, valstybėms – imigrantai naujos darbo jėgos šaltinis. Emigracija sprendţia ir kuria įvairias ekonomines, socialines ar demografines problemas. Tarptautinė migracija – judėjimas per valstybių sienas – paprastai valstybių kontroliuojama. Valstybės sprendţia kiek, kaip ir kokių ţmonių įsileisti. Siunčiančios valstybės sprendţia įvairiausius klausimus: kaip paskatinti arba kaip stabdyti migrantus (19).

Ekonominė migracija yra įvardijama kaip migracijos forma, kurią asmenys savanoriškai pasirenka siekdami aukštesnio darbo uţmokesčio bei geresnių darbo ir pragyvenimo sąlygų (4). Literatūroje įvardijami keli pagrindiniai ekonominių migrantų statuso tipai. Pirmiausia, reiktų atskirti legaliai ir nelegaliai uţsienyje dirbančius asmenis. Legalūs darbuotojai dirba pagal darbo sutartį (arba dirba savarankiškai). Daugelis valstybių taip pat reikalauja, kad atvykstantieji dirbti iš atitinkamų šių šalių tarnybų gautų darbo leidimą, leidimą laikinai arba pastoviai gyventi bei įsiregistruotų socialinio draudimo sistemoje. Nelegalūs darbuotojai – tai asmenys, kurie dirba neturėdami darbo sutarties ir darbo leidimo; tokie asmenys uţsienio valstybėje daţnai dirba ypatingos kvalifikacijos nereikalaujančius darbus. Atskirą migrantų grupę sudaro trumpalaikiai ir sezoniniai darbuotojai, pavyzdţiui, studentai vasaros atostogų metu išvykstantys dirbti ţemės ūkio darbų (9).

„Protų nutekėjimu“ vyksta, kai išvyksta mokslininkai ir aukštos kvalifikacijos specialistai. Daţnai atkreipiamas dėmesys į vadinamąjį „protu švaistymą“ – kai emigravę specialistai neranda darbo pagal specialybę ir pasirenka ţemesnės kvalifikacijos reikalaujančią sritį, pavyzdţiui iš Lietuvos išvykę gydytojai dirba asistentais ar apskritai pakeičia darbo sritį (8). Selektyvi migracija – pasaulyje plačiai taikoma praktika, kai grieţtinant ir ribojant tarptautinės migracijos srautus daroma išimtis aukštos kvalifikacijos darbuotojams (43). Tokią praktiką naudoja ir Europos valstybės bei Jungtinės Amerikos Valstijos, skatindamos, pavyzdţiui asmenų su aukštuoju išsilavinimu, informacinių technologijų specialistų bei gydytojų imigraciją.

(9)

Vidinė ES darbuotojų migracija – tai vena iš keturių laisvių, suvienijančių ES valstybių narių rinkas. Laisvas darbuotojų judėjimas įtvirtintas ES sutartyse, skatinamas priimant ES teisės aktus, kurie uţtikrina, kad atvykę iš kitų valstybių narių darbuotojai nebūtų diskriminuojami, vykdomos įvairios darbuotojų mobilumo skatinimo programos. Lietuvos gyventojai naudojasi vieningos ES rinkos privalumais ir siekia gyvenimą pagerinti dirbdami kitose ES valstybėse. Pastaruoju metu imta nerimauti, jog masinė gyventojų emigracija turi įtakos valstybės raidai, svarstomos įvairios valstybės politikos priemonės gyventojų emigracijai valdyti (19).

Kaip nurodo P. Stalker ir B. Gruţevskis pagrindinė prieţastis dėl kurios ţmonės išvyksta svetur yra kvalifikuoto darbo paieška ir geresnis atlyginimas. Anot jų migracija tęsis tol, kol tarp valstybių nebus vystymosi pusiausviros (41, 51).

Svarstant emigraciją kaip ekonominį reiškinį, ją galima suvokti kaip atsaką į ekonomines geresnio gyvenimo galimybes, kurio dinamiką veikia „stūmimo-traukos“ modelis (7). Šis modelis emigraciją vertina kaip individualų asmens apsisprendimą išvykti iš kilmės šalies. Pagal ją, migrantus išvykti skatina „stūmimo“ veiksniai, kurie yra demografiniai (darbingo amţiaus gyventojų maţėjimas, dėl to silpstanti socialinės rūpybos sistema) ir ekonominiai (atlyginimų skirtumai, uţtrukęs pereinamasis ekonominės raidos laikotarpis, silpna socialinė

sistema, nedarbo lygio augimas, maţos pajamos vienam gyventojui) (9). Tačiau vadinami

stūmimo ir traukos veiksniai gali būti išskiriami tik sąlyginai, nes stūmimas ir trauka yra tik santykiniai rodikliai. Priklausomai nuo lyginamų valstybių, subjektų, kurie lygina alternatyvas, tie patys veiksniai gali atlikti skirtingus vaidmenis. Pavyzdţiui, darbo uţmokesčio lygis Lietuvoje lietuviams gali būti stūmimo, o Baltarusijos gyventojams traukos veiksnys (16).

Traukos veiksniai – sąmoninga ekonomiškai stipresnių valstybių demografinė politika (siekis pritraukti jauną darbo jėgą), geografinė padėtis, kultūrinis suderinamumas, santykiniai pranašumai, didesnės pajamos, geresnė gyvenimo aplinka ir infrastruktūra.

Tarp tipinių išvykstančių iš Lietuvos motyvų ir bruoţų paminėtini tokie stūmimo motyvai, kaip sunkumai susirasti darbą (30-40 proc.), netenkinantis uţmokesčio lygis (20-25 proc.), blogos gyvenimo sąlygos (10-14 proc.), siekis gyventi kartu su (jau išvykusia) šeima (8-10 proc.). Traukos veiksniai – kultūrinis suderinamumas, administracinių kaštų maţėjimas dėl maţesnių mokesčių svetur. Tačiau lietuviams svarbesni stūmimo, o ne traukos veiksniai. Dera pastebėti, kad emigracijos srautus po 2004 m. geguţės 1 d. nemaţa dalimi nulėmė tokie traukos veiksniai, kaip įdarbinimo politika: pagrindiniai migrantų srautai pakrypo į liberalesnę įdarbinimo politiką priėmusias Angliją ir Airiją, o ne tradiciškai artimesnę Vokietiją (7).

(10)

Nagrinėjant socialinius-demografinius ketinančių išvykti į uţsienį veiksnius, atkreipiamas dėmesys į tai, kad svarbus yra amţius bei šeimyninė padėtis. Labiausiai mobilūs yra 20-30 m. ţmonės, jau įsigiję tam tikrą išsimokslinimą bei pradedantys karjerą (bedarbiai, studentai, samdomi tarnautojai, bet ne vadovai). Moterys daţniau linkusios išvykti negu vyrai, tačiau moterims daugiau negu vyrams būdingos ne įsidarbinimo, o kitos prieţastys, kaip susijungimas su šeima bei studijos. Šeimos ryšiai apsunkina išvykimą, o kilmės šalyje pasilikusios šeimos skatina sugrįţti. Vertinant individualias, psichologines išvykusių ar ketinančių vykti į uţsienį savybes, reikėtų pabrėţti, kad paprastai migruoti yra labiau linkę nebijantys rizikuoti, motyvuoti bei lengviau prisitaikantys asmenys. Uţsienio valstybėje uţsimezgę draugystės ryšiai skatina pasilikti. Apskritai, tautiečių uţsienyje sudaryti socialiniai tinklai tampa traukos centru ir netgi formuoja migracijos, kaip „tinkamo individų elgesio“ įspūdį, taip skatindami emigraciją į atitinkamą šalį (9). Kita vertus, įvairūs kultūriniai ir mentaliteto skirtumai apsunkina emigrantų prisitaikymą ir kartais paskatina jų sugrįţimą. Taip pat svarbi ir priimančios šalies imigracijos politika – uţsieniečiams taikomi apribojimai ar kvalifikuotiems migrantams skirtos paskatos. Dauguma planuojančių migruoti asmenų ketina išvykti trumpam laikui (apie 40 % – 3–12 mėn.) (7). Tačiau neakivaizdu, kiek tokie planai atitinka realias tendencijas–ar išankstiniai planai nepakinta, kai išvykusieji neuţsidirba taip greitai, kaip planavę, kultūrinis šokas pasirodo ne toks jau neįveikiamas.

A. Findlay teigia, kad migracijos antplūdţių ir krypčių apskaičiavimą ir įvertinimą sunkina nepilna būtinų duomenų registracija arba jei duomenys surašyti, tai daţniausiai jie būna netikslūs ir nenuoseklūs ( 38).

Tikslių ir nekontroversiškų duomenų apie emigracijos mastus nėra. Lietuvos Statistikos departamento turimi duomenys pateikia kelis skaičius, padedančius apytiksliai įsivaizduoti procesų mastą, nors galutinio atsakymo dėl emigracijos apimties šie skaičiai neduoda. Oficiali statistika nurodo, jog 2004 ir 2005 metais iš Lietuvos išvyko apie 15 000 asmenų. Šie duomenys - tai registruota migracija - ţmonės, kurie pranešė apie adreso pasikeitimą. Nors tokia prievolė ir yra numatyta Lietuvos teisės aktų, ES ribose laisvai judantys Lietuvos piliečiai daţnai jos nepaiso. Kai kurie tyrinėtojai vertina, kad legalių/nelegalių, t.y. uţsiregistravusių ir nesiregistravusių, migrantų santykis galėtų būti 1/3, todėl oficialiąją statistiką reikėtų dauginti iš trijų norint suţinoti realų migrantų skaičių (1).

Statistikos departamento turimi duomenys susiję su keleriopomis problemomis, kurios neleidţia jų laikyti tiksliu emigracijos mastų paveikslu. Statistika apskaito asmenis, kurie išvyksta iš Lietuvos ar atvyksta į Lietuvą, ketinant apsigyventi pastoviai ar ilgesniam negu vienerių metų laikotarpiui. Emigruojantys ar imigruojantys asmenys turi pranešti teritorinei

(11)

migracijos tarnybai, kur yra uţpildomas atitinkamai – atvykimo ar išvykimo statistinis apskaitos talonas. Statistinė informacija gaunama šių talonų pagrindu (23). Taigi emigravusiais laikomi tik tie ţmonės, kurie oficialiai pranešė apie savo išvykimą iš šalies. Pavyzdţiui, ţmonės, pragyvenę uţsienyje kad ir daugelį metų, tačiau oficialiai apie tai nepranešę ir vieną ar du kartus per metus į ją sugrįţtantys, emigrantais nevadinami ir statistikoje neatsispindi, nors jų situacija realiai – socialiai, kultūriškai ir ekonomiškai – atitinka „emigranto“ statusą. Dalis atvykusiųjų į šalį yra imigrantai, o ne grįţtantieji emigrantai; taigi, emigrantų skaičius didesnis, negu atvykimo-išvykimo saldo. Išvykstantieji daţnai slepia savo išvykimą ir buvimą uţsienio šalyse. Šis reiškinys galėjo iškraipyti net periodinio gyventojų surašymo, kuris turėtų pakoreguoti neišsamius ir netikslius turimus statistinius duomenis, rezultatus: surašymo metu galėjo būti „deklaruoti“ iš šalies išvykę ţmonės.

Esminiai migracijos krypties ir proporcijų pokyčiai Lietuvoje prasidėjo dar 1988-1989 m., drauge su politiniais ir ekonominiais pasikeitimais ir tarptautinės darbo rinkos liberalizacija. Nors tam tikra emigruojančiųjų iš Lietuvos piliečių statistika registruojama dar nuo nepriklausomybės paskelbimo, tačiau tikslių duomenų šioje srityje vis dar trūksta. Šiandien spėjama, kad per nepriklausomybės laikotarpį iš Lietuvos išvyko nuo 200 000 iki 500 000 ar net dar daugiau gyventojų. Skirtingi statistikos šaltiniai pateikia gana panašius (nors nevienodus) pastarųjų metų oficialiuosius duomenis. Migracijos tarnybos nurodo, kad 2003 m. išvykimą deklaravo 10725, 2004 m. – 13249, 2005 m. I pusmetį – 6754 LR piliečiai (5). Nacionalinės demografinės (gyventojų) politikos strategijoje nurodoma, kad iš Lietuvos 2003 m. išvyko 9700 gyventojų (20). Remiantis Statistikos departamento duomenimis 1990 - 2004 m. iš Lietuvos išvyko apie 318000, o vien 2004 m. – 15165 gyventojai (24).

Pastaruoju metu Statistikos departamentas prognozuoja, jog po įstojimo į ES intensyvi emigracija (apie 15 000 ţmonių per metus) turėtų tęstis iki 2010 m., o iki 2030 m., nors emigrantų skaičius ir sumaţės, tačiau išvykstančiųjų vis tiek bus daugiau, nei atvykstančiųjų, o Lietuvos gyventojų skaičius turėtų sumaţėti maţdaug 300 000 gyv. (25). Be to, oficialieji duomenys daţnai pakankamai neatspindi neoficialiosios migracijos, kuri, kokybiniais ekspertų vertinimais, buvo ir yra gana didelė.

Statistikos departamentas teigia, kad 2004 m. demografijos metraštyje pateikiami 1990-2000 m. emigracijos duomenys indeksuoti įvertinant nelegalią migraciją. Kita vertus, 2001-2005 m. duomenims toks indeksavimas neatliktas. Todėl tame pačiame metraštyje nurodoma, kad 2000 m. iš Lietuvos išvyko 21816, o 2001 m. tik 7253 gyventojai (24).

Anot K. Gliosaitės migracijos patirtis iš ankstesnių ES plėtimosi etapų rodo, kad Lietuvai dėl emigracijos masto problemų kilti neturėtų. Reikšmingesnis imigracijos iš naujų valstybių

(12)

narių šuolis buvo stebimas iš karto perėjus prie laisvo darbo jėgos judėjimo, o po to ţymiai sumaţėdavo ir normalizuodavosi. Migracijos srautų normalizavimasis laikui bėgant aiškinamas tuo, kad: migracija daug kainuoja patiems migrantams dėl gana grieţtai reguliuojamos darbo rinkos ir darbo santykių; šalys konverguoja ir pajamų bei uţimtumo skirtumai nustoja būti svarbiu emigracijos motyvu (7).

Tradiciniai ekonominiai bei kultūriniai lietuvių emigravimo polinkiai į Jungtines Amerikos Valstijas, Vokietiją, susidūrus su legalaus įsidarbinimo kvotomis, vizų problemomis, uţleido kelią kitoms kryptims: daugiausia lietuvių vaţiuoja į Didţiąją Britaniją, Airiją, Ispaniją. 2000-2004 metais pagrindinės emigrantus priimančios valstybės buvo Vokietija, Ispanija, Didţioji Britanija ir JAV. 2004-aisiais, prisijungimo prie ES, metais emigrantų dalis į darbo rinką atsivėrusias Didţiąją Britaniją ir Airiją padidėjo daugiau nei du kartus (19).

2005 m. Pilietinės visuomenės instituto atlikto tyrimo duomenimis, Lietuvos emigrantų yra 200-250 tūkst., iš kurių apytiksliai po 50 tūkst. JAV ir Didţiojoje Britanijoje, po 30 tūkst. Airijoje ir Ispanijoje, 10 tūkst. Vokietijoje, 5 tūkst. Norvegijoje, vien Ispanijos Andalūzijos provincijoje deklaravusių savo vietą lietuvių yra apie 35 tūkst. (9).

2004 m. geguţės 1 d. Lietuvai tapus ES nare, išvykti dirbti į uţsienį tapo dar paprasčiau. Sprendţiant pagal atitinkamoms Jungtinės Karalystės ir Airijos tarnyboms pateiktų prašymų suteikti socialinio draudimo kodą skaičių, Lietuvos piliečiai buvo vieni aktyviausių tarp naujųjų ES valstybių. Nes nuo 2004 m. geguţės 1 d. iki 2005 m. kovo mėn. iš naujųjų ES valstybių pateikta 175000 prašymų. Lietuvos piliečių prašymai sudarė 15 proc. šių prašymų – antras rodiklis po Lenkijos (56 proc.); Airijoje per metus nuo 2004 m. geguţės 1 d. pateikta 85000 prašymų, iš kurių 21 proc. sudarė Lietuvos piliečių prašymai (tik Lenkijos piliečiai pateikė daugiau prašymų – apie 47 proc.) (53). Pastaraisiais metais Lietuvoje nuosekliai maţėjo nedarbas; šia tendenciją paaiškina ne tik ekonomikos plėtra, bet ir gyventojų emigracija (16). Emigracijos potencialą rodo ir sociologinių apklausų duomenys. Dar 2001 m. pabaigoje atlikta apklausa (skirta ES laisvo asmenų judėjimo principo įgyvendinimo pasekmėms ištirti) parodė, kad „visam“ ar „kuriam laikui“ iš Lietuvos išvykti norėtų 63,1 proc. gyventojų (13). Nacionalinėje demografinės (gyventojų) politikos strategijoje teigiama, kad išvykti gyventi ir dirbti į uţsienį norėtų apie 40-60 proc. Lietuvos gyventojų ir apie 25 proc. realiai imasi priemonių išvykti (20). Tiesa, 2005 m. Lietuvos Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos uţsakyta reprezentatyvi apklausa atskleidė naujas tendencijas: visam laikui išvykti norėtų 1,3 proc. o „kuriam laikui“ – 14,9 proc. gyventojų (14). Šie duomenys gali būti interpretuojami taip: daugelis išvykti planavusių asmenų tai jau padarė, o didėjanti darbo jėgos paklausa bei atlyginimai Lietuvos darbo rinkoje maţina paskatas emigruoti. Vis dėlto tokias išvadas

(13)

patikimomis laikyti bus galima tik tokiu atveju, jei panašius rezultatus pateiktų apklausos, kurios bus atliktos ir vėlesniais metais bei iš esmės sumaţėtų emigracijos srautas. Be to, netgi ir tokia tendencija neišspręstų problemų, kurios susijusios su tuo, kad daug asmenų jau išvyko iš Lietuvos.

Emigracija negali būti vertinama vienareikšmiškai: viena vertus, tai galimybės šaliai, į kurią migruojama (augantis darbo jėgos skaičius), kita vertus, galimybės šaliai ir iš kurios migruojama (nedarbo lygio maţėjimas). Tačiau šalyje, iš kurios išvykstama, maţėja dirbančiųjų skaičius, dėl to aštrėja socialinės šalpos ir ekonominės plėtros problemos.

Slaugytojų ketinimų išvykti į užsienį priežastys ir tendencijos „tikslo“ bei „kilmės“ valstybėse

Ekonominio ir socialinio poveikio poţiūriu dera išskirti ilgalaikę ir trumpalaikę migraciją (7). Ilgalaikė migracija „kilmės“ valstybei yra ţalingesnė: prarandamos lėšos, investuotos į ţmonių išsilavinimą, prarandami specialistai, blogėja demografinė situacija. P. Stalker nurodo, kad tarp išvykstančių dirbti į svetimas šalis yra jaunų, perspektyvių ir gerą išsilavinimą turinčių ţmonių (51). Taip „kilmės“ valstybė iš kurios emigruoja darbuotojai patiria dvigubą praradimą, tiek paprastos darbo jėgos, tiek „intelektualinį nutekėjimą“. Savaime suprantama, kad visa tai veda prie valstybės ekonominio vystymosi sąstingio. Tarp privalumų galima paminėti nebent su grįţtančiais emigrantais įgyjamą patirtį ir kompetenciją (tačiau tik tuo atveju, jeigu emigrantai grįţta dar darbingo amţiaus). Kaip teigia J. A. Oulton migrantai, kurie grįţta į savo gimtąsias šalis parsiveţa su savim naujus sugebėjimus, ţinias ir patirtį, ir visa tai gali būti pritaikyta ţmonių švietimui, aptarnavimo sferos gerinimui, galiausiai vietinės ekonomikos stiprinimui (49).

Buvo manoma, kad padidėjęs emigrantų įdarbinimas maţina galimybes įsidarbinti vietiniams gyventojams. Tačiau anot P. Stalker, tyrimas parodė, kad gausi migracija neturi nieko bendro su didele vietinių gyventojų bedarbyste (51).

Geresnė išeitis „kilmės“ valstybei yra trumpalaikė migracija. Trumpalaikės migracijos trūkumai: socialinio draudimo einamojo finansavimo maţėjimas ir staigus atlyginimų kilimas sektoriuose, iš kurių nuteka reikalinga darbo jėga. Jos privalumai: nedarbo lygio maţėjimas (Lietuvai šis sumetimas svarbus tik iš dalies, nes specialistų darbo vietų pasiūla didesnė, negu paklausa), migrantų su nauja patirtimi grįţimas, į „kilmės“ šalį srūvantys pinigų srautai. A. Findlay, L. Lowell pastebi, kad migrantų uţdirbti pinigai, siunčiami šeimos nariams ar

(14)

draugams, gali pasitarnauti vietinės ekonomikos kilimui (38). Nustatyti pervedamų pinigų sumas yra sunku, nes didesnioji jų dalis yra atliekama neoficialiai ir nėra uţfiksuota.

Vertinant teigiamą emigracijos poveikį Lietuvai galima nurodyti tikėtinumą, kad nemaţa dalis migrantų sugrįš (nors dėl šios prognozės ir kyla daugiausia abejonių); didelė dalis lėšų suvartojamos ir investuojamos Lietuvoje; maţėja bedarbių skaičius, kartu ir socialinės paramos poreikis; migrantai įgyja naujos patirties. Neigiami emigracijos poveikiai: demografinės situacijos pokyčiai (darbingo amţiaus ţmonių maţėjimas, produktyvumo maţėjimas, socialinei sistemai iškylančios problemos dėl mokesčių mokėtojų pasitraukimo); investicijų į ţmogų praradimas; staigus atlyginimų šuolis kai kuriuose sektoriuose.

Vis dėlto „kilmės“ poţiūriu, kokia yra Lietuva, akivaizdţios esminės ir potencialiai neigiamos emigracijos pasekmės. Darbo jėgos trūkumas jau artimiausiu metu gali turėti neigiamos įtakos uţsienio investicijų pritraukimui, stabdyti verslo plėtrą tam tikrose srityse. Negana to, vis didės kvalifikuotų specialistų poreikis. Jeigu jų išvykimo nepavyks pristabdyti tikslinėmis socialinio bei ekonominio pobūdţio priemonėmis, o jų skaičiaus maţėjimas nebus kompensuotas strategiškai orientuoto švietimo svertais, tokių specialistų reikės įsiveţti iš svetur. Didelė dalis emigrantų – darbingo amţiaus ţmonės, o tai aktualu turint omenyje bendrą gyventojų senėjimo tendenciją bei potencialius sunkumus valstybės biudţetui dėl maţėjančio mokesčių mokėtojų skaičiaus. Nors išvykusius darbuotojus bent iš dalies galėtų pakeisti imigrantai iš kitų, ţemesnį ekonominio išsivystymo lygį turinčių valstybių, tačiau tokiu atveju reiktų papildomai spręsti naujųjų imigrantų integravimo į Lietuvos visuomenę klausimus. Tai savo ruoţtu sukels naujų socialinio, kultūrinio ir politinio pobūdţio problemų. Daţnai akcentuojamas ir investicijos į ţmones „atsipirkimo“ argumentas: Lietuvos piliečiai išsilavinimą paprastai įgyja valstybės lėšomis, todėl būtų teisinga, jei įgytos ţinios būtų realizuotos jas suteikusioje valstybėje. Galiausiai, emigracijai pasiekus tam tikrą ribą, tai gali neigiamai atsiliepti bendrai ekonomikos plėtrai. Pavyzdţiui, Pasaulio banko mokslininkai suformulavo ekonometrinį modelį, pagal kurį iš šalies išvykus 10 proc. aukštąjį išsilavinimą įgijusių asmenų, tai pradeda neigiamai atsiliepti ekonomikos augimui (52).

Galimi neigiami emigracijos proceso padariniai dar akivaizdesni turint omenyje platesnį kontekstą: Lietuvoje gana sparčiai maţėja gyventojų skaičius – ne tik dėl migracijos bet ir dėl maţėjančio gimstamumo. Eurostat duomenimis, 2004 m. Lietuvos gyventojų skaičius sumaţėjo 0,6 proc. daugiausia tarp ES valstybių; maţdaug pusę šio sumaţėjimo sudarė neigiamas natūralus gyventojų prieaugis, kitą pusę – minusinis emigracijos-imigracijos balansas (37). Istoriškai intensyvi tarptautinė migracija buvo būdinga besivystančioms valstybėms, kuriose

(15)

taip pat aukštas ir gimstamumo lygis. Tuo tarpu susidaro įspūdis, kad Lietuvai, kaip ir kai kurioms kitoms naujosioms ES valstybėms (Lenkijai, Latvijai) šis dėsnis negalioja.

2006 m. vasario pradţioje Europos Komisija paskelbė išvadas apie tai, koks naudingas Europos Sąjungos senbuvėms buvo vietinių darbo rinkų atvėrimas naujosioms dešimčiai šalių narių. Išvadose tvirtinama, kad ekonominiu pakilimu ypač dţiaugiasi be apribojimų sienas atvėrusios Jungtinė Karalystė, Švedija bei Airija, o Tarptautinė migracijos komisija imigraciją į Europą įvardija kaip „jaunystės eliksyrą“ (6).

Naujų ir patikimų tyrimų, pateikiančių specialistų emigracijos duomenis bei prognozuojančių jų tendencijas, nėra. Tačiau remiantis pavieniais bei nesisteminiais duomenimis, matyti, kad specialistų emigracijos procesas – Lietuvai vienas pavojingiausių, galinčių sukelti sunkiausių padarinių socialinei gerovei ir gyvenimo kokybei. Be to, tikėtina, kad, skirtingai negu bendroji emigracija, gilėjant integracijai į ES ji turėtų įsibėgėti. Kita vertus, remiantis Jungtinės Karalystės sveikatos prieţiūros ekspertų bei įdarbinimo agentūrų nuomone, galima tvirtinti, kad geras sveikatos prieţiūros specialistų paruošimo lygis sukuria jų paklausą uţsienyje, o tai turės rimtas socialines pasekmes. Nesant šioms grėsmėms spręsti skirtos valstybinės strategijos, savieigai palikti specialistų migracijos procesai turės ilgalaikių neigiamų padarinių Lietuvos socialinės gerovės perspektyvoms.

S. Bach nuomone, detaliausia studija pasaulinėje literatūroje, nagrinėjanti gydytojų ir slaugytojų antplūdį į uţsienio valstybes yra A. Mejia mokslinis darbas „Gydytojų ir slaugytojų migracija: pasaulinio masto paveikslas“, kuris 1978 m. buvo publikuotas „Tarptautiniame epidemiologijos“ ţurnale (28). A. Mejia stengėsi nustatyti gydytojų ir slaugytojų bendrą kiekį, bei išmatuoti ir įvertinti jų migraciją tarp „kilmės“ ir „tikslo“ valstybių. Pagrindiniai tyrimo komponentai buvo skirtumas tarp „stūmimo“ ir „traukos“ veiksnių grupių, skatinančių migraciją. Autorius šiame darbe pateikia duomenis surinktus daugiau nei iš 40 šalių (45). Tačiau nevarţomas judėjimas tarp valstybių, gerėjančios susisiekimo, bei bendravimo sąlygos, turėjo įtakos kompetentingų darbuotojų migracijos padidėjimui, todėl savaime suprantama, kad situacija labai pasikeitė nuo tada kai buvo atliktas A. Mejia mokslinis darbas.

Kitas mokslininkas daug rašęs apie slaugytojų migraciją yra J. Buchan. Jis nurodo, kad kai kurios išsivysčiusios valstybės susiduria su dviguba demografine našta. Jungtinėse Amerikos Valstijose, Didţiojoje Britanijoje, Australijoje, Kanadoje ir kt. dėl padidėjusio pagyvenusio amţiaus gyventojų skaičiaus dominuoja senyvo amţiaus slaugytojos, kurios po dešimties metų išeis į pensiją. Viena iš šios problemos sprendimo būdų yra įdarbinti slaugytojas iš kitų šalių. Slaugytojų apsisprendimą vykti dirbti svetur įtakoja „stūmimo“

(16)

kriterijai: maţas atlyginimas, maţos profesinės galimybės, ţemas pragyvenimo lygis ir kt. (29, 31).

Pasaulinėje literatūroje slaugytojų ketinimai vykti į uţsienį nagrinėjami, analizuojant „tikslo“ (Australija, Airija, Norvegija, Didţioji Britanija ir Jungtinės Amerikos Valstijos) ir „kilmės“ valstybių medţiagą (Gana, Filipinai ir Pietų Afrika) (30, 32, 33, 39).

Kalbant apie Australiją, tai yra keli emigravimo į šią šalį būdai. Vienas iš jų yra kreiptis į Australijos Slaugos Tarybą dėl nuolatinės gyvenamos vietos, kitas – ilgalaikė viza, kuri yra suteikiama nuo vienerių iki trijų metų ir trečias - darbo atostogų viza, kuri suteikiama ilgiausiai iki vienerių metų. Remiantis Imigracijos ir Daugiakultūrinių ir Vietinių Reikalų Ministerijos duomenimis, 2002 m. slaugytojoms buvo suteikta daugiau nei 1000 ilgalaikių vizų, ir 2001-2002 m. lyginant su kitomis profesijomis, slauga iš ketvirtos vietos pakilo į antrą, pagal didţiausią suteikiamų ilgalaikių vizų skaičių (36). Darbo atostogų viza gali būti suteikta tik vieną kartą ir jos trukmė 12 mėnesių. Šios vizos gavėjas turi parodyti, kad jis atvyksta i Australiją tik praleisti atostogas ir išvyks iš šalies kai baigsis viza. Ši viza suteikia galimybę dirbti, bet su sąlyga, kad neilgiau kaip tris mėnesius pas vieną darbdavį. 2000-2001 m. kitų šalių slaugytojoms buvo suteikta apie 3200 darbo atostogų vizų (36). Daugiausiai slaugytojų emigravo į Australiją iš Didţiosios Britanijos ir Naujosios Zelandijos.

Pagrindinė slaugytojų profesinė sąjunga - Australijos Slaugos Federacija yra aiškiai išdėsčiusi savo poziciją dėl kitų šalių slaugytojų verbavimo. Ji teigia, kad nors migracija yra tarptautinis reiškinys, imigracija yra nei veiksminga, nei tinkama priemonė, uţpildyti trūkumą darbo rinkoje ir tarptautinis verbavimas turi būti naudojamas tik jeigu atsiranda konkretus slaugytojų poreikis, visais kitais atvejais turi būti stengiamasi įdarbinti vietines slaugytojas (27).

Tradiciškai Airija buvo kvalifikuotos darbo jėgos donore, tame tarpe ir slaugytojų. Tačiau pagėrėjus Airijos ekonominei situacijai, tapo akivaizdus slaugytojų stygius sveikatos prieţiūros įstaigose. Daugiausiai slaugytojų yra atvykę iš Filipinų, Didţiosios Britanijos, Australijos, Pietų Afrikos ir Indijos. 2001 m. Airijos Sveikatos prieţiūros ir Vaikų Ministerija išleido direktyvas dėl tarptautinio slaugytojų verbavimo, kur pagrindinis dėmesys yra skiriamas parodyti šio proceso naudingumą ir teisingumą, tačiau pastebima, kad kai kuriose besivystančiose šalyse yra jaučiamas slaugytojų, bei akušerių stygius, todėl siūloma, kad darbdaviai aktyviai uţsiimtų slaugytojų verbavimu tik tose šalyse, kuriose šį procesą remia vyriausybė (48).

Norvegija nėra ES šalis, tačiau ji glaudţiai susijusi su kitomis Skandinavijos valstybėmis. Judėjimas tarp Šiaurės Europos šalių yra laisvas, tačiau slaugytojos, atvykusios į Norvegiją iš

(17)

kitų šalių ir besikreipiančios dėl darbo turi uţsiregistruoti Norvegijos Sveikatos prieţiūros darbuotojų registravimo įstaigoje. 2002 m. duomenimis į Norvegiją daugiausia slaugytojų emigravo iš Švedijos, Danijos, Suomijos, Vokietijos, Filipinų ir Lenkijos. Norvegijos Visuomeninė įdarbinimo tarnyba nuo 1998 m. verbavo slaugytojas iš kitų šalių. Ši tarnyba yra nustačiusi metinį slaugytojų emigrantų limitą, o tai rodo, kad šis procesas Norvegijoje yra geriau kontroliuojamas, nei kad kitose šalyse. Iš principo Šiaurės Slaugytojų Federacija nėra priešiška slaugytojų verbavimui iš kitų šalių. Jų manymu, judėjimas tarp Skandinavijos šalių, bei ES, suteikia galimybę slaugytojoms pasidalinti savo patirtimi, pasisemti naujovių, tobulėti. Tačiau Šiaurės Slaugytojų Federacija pasisako uţ šio proceso kontroliavimą. Ji, taip pat nurodo, kad slaugytojų stygius yra didėjanti, pasaulinio masto problema. Valstybės, turinčios šią problemą, susiduria su sunkumais, norėdamos piliečiams suteikti kokybiškas sveikatos prieţiūros paslaugas. Tokioje padėtyje atsidūrusios šalys bando slaugytojų trūkumą papildyti, verbuodamos jas iš kitų šalių. Tačiau tai yra trumpalaikiai sprendimai ir jie neišspręs ilgalaikių problemų (46).

Pastaraisiais metais slaugytojų stygių ypatingai jautė Anglija. Todėl Anglijoje Sveikatos prieţiūros departamento nurodymu buvo padidintas slaugytojų skaičius, iš pradţių iki 2004 m.- 20 000, vėliau 35 000 iki 2008m.( Sveikatos Prieţiūros Departamentas, 2002). 2001-2002 m daugiausiai slaugytojų atvyko iš Filipinų, Pietų Afrikos ir Australijos. Kiekviena slaugytoja, norinti dirbti Jungtinėje Karalystėje privalo uţsiregistruoti Slaugos ir Akušerijos Taryboje. Įdomu pastebėti, kad 1990 m. viena iš dešimties uţsiregistravusių slaugytojų buvo emigrantė, 2000-2001 m. proporcija kilo ir beveik keturios iš dešimties buvo atvykėlės iš svetur, o 2001-2002 m. pirmą kartą emigrančių slaugytojų skaičius viršijo vietinių uţsiregistravusių slaugytojų skaičių (47).

Karališkasis Slaugos Koledţas, didţiausia slaugytojų profesinė asociacija Jungtinėje Karalystėje, išleido slaugytojų tarptautinio verbavimo direktyvas, kuriose paţymima, kad besivystančios ir pačios skurdţiausios šalys neturėtų tapti aktyviai slaugytojas įdarbinančių kompanijų tikslu. Taip pat prie šių gairių pridedamas sąrašas šalių, iš kurių atvykusias slaugytojas nerekomenduojama skatinti įsidarbinti Jungtinėje Karalystėje. Šis sąrašas sudarytas atsiţvelgiant į padėtį sveikatos prieţiūros sektoriuje bei šalių ekonominį vystymąsi, siekiant kad specialistų emigravimas neigiamai neatsilieptų jų augimui ir plėtrai. Direktyvoje taip pat paţymima, kad tarptautinis slaugytojų verbavimas yra tik trumpalaikis vietinių slaugytojų trūkumo panaikinimas (50).

(18)

Remiantis Jungtinių Amerikos Valstijų Valstybinio sveikatos prieţiūros centro duomenimis, 2000 m. šioje šalyje buvo jaučiamas 111 000 slaugytojų trūkumas ir remiantis paskaičiavimais iki 2020m šis skaičius turėtų išaugti iki 800 000 (54).

Jungtinėse Amerikos Valstijose yra dviejų ţingsnių kelias norint gauti slaugytojos licenziją. Pirmiausia speciali komisija patikrina slaugytojų išsilavinimą, anglų kalbos ţinias, licenziją gautą savo šalyje ir duoda leidimą laikyti Valstybinį egzaminą licenzijai gauti. Kiekviena slaugytoja privalo atitikti tam tikrus Slaugos Tarybos reikalavimus, nustatytus Valstijos, kurioje slaugytoja ketina dirbti. Kiekviena Valstija turi savo Valstijos Slaugos Tarybą. Slaugytojų registracijos valdyba yra atsakinga uţ kiekvienos slaugytojos registracija ir licenzijos suteikimą. Taigi daugiau nei 50 Valstijų yra tokios valdybos, ir kadangi 15 proc. slaugytojų uţsiregistruoja keliose Valstijose, tai savaime suprantama kad yra sudėtinga gauti galutinius paskaičiavimus kiek iš viso yra uţsiregistravusių slaugytojų Jungtinėse Amerikos Valstijose. 2000 m. uţsiregistravusių buvo 100 000. Pagrindinės šalys iš kurių atvykstama yra Filipinai, Kanada, Afrika, Korėjos Respublika, Indija, Didţioji Britanija ir kt. (42).

Pagrindinė slaugytojų profesinė sąjunga, Amerikos Slaugytojų Asociacija, pasisako prieš slaugytojų verbavimą iš šalių, kuriose jaučiamas slaugytojų trūkumas (54).

Gana Slaugytojų Asociacija paţymi, kad ji neturi tikslių duomenų kiek kasmet slaugytojų išvyksta svetur, tačiau nurodo, kad dauguma vyksta į Didţiąją Britaniją, ir Jungtines Amerikos Valstijas. Pagrindinės prieţastys verčiančios emigruoti yra maţi atlyginimai, blogos darbo sąlygos, skurdas, ribotos galimybės tobulėti profesinėje srityje (55).

Filipinuose buvo vykdoma sąmoninga politika, skatinanti slaugytojų emigraciją, tikintis, kad didelė dalis uţdirbtų lėšų bus suvartojama ir investuojama Filipinuose. Lorenzo nurodo, kad 85 proc. slaugytojų dirbo svetur (44). Pasaulinėje literatūroje Jungtinės Amerikos Valstijos, Pietų Arabija, Airija ir Singapūras minimos, kaip pagrindinės šalys į kurias emigravo slaugytojos . Filipinai lyginant su kitomis „kilmės“ valstybėmis yra neįprasta savo vykdoma politika, skatinančią emigraciją, mat kitose „kilmės“ valstybėse, slaugytojų emigracija yra individualus asmens apsisprendimas įtakotas „stūmimo“ ir „traukos“ veiksnių (44).

Pietų Afrika patyrė tiek slaugytojų emigraciją, tiek imigraciją. Pietų Afrikos demokratinės Slaugytojų organizacijos uţsakymu buvo atliktas tyrimas apie slaugytojų emigraciją. Tyrimo metu buvo apklausiamos slaugytojos, ketinančios išvykti svetur, tiriamos sveikatos prieţiūros įstaigos, bei analizuojami duomenys susiję su slaugytojų emigracija, kuriuos pateikė Pietų Afrikos Statistikos departamentas ir Vidaus reikalų ministerija. Mokslininkai, pabrėţia, kad yra neįmanoma pateikti tikslius skaičius apie slaugytojų emigraciją ir į kokias šalis jos vyksta (56). Remiantis nepilnais duomenimis galima paminėti, kad

(19)

daugiausia slaugytojų emigruoja į Didţiąją Britaniją, Naująją Zelandiją, Saudo Arabiją ir Australiją. Apklaustos slaugytojos nurodo šias emigravimo prieţastis: maţas atlyginimas, didelis darbo krūvis, ilgos darbo valandos, prastas darbo vietos aprūpinimas medicininės paskirties priemonėmis, ribotos galimybės tobulėti profesinėje srityje, šalyje esantis didelis nusikalstamumo lygis, didelė AIDS rizika.

Teoriškai galima įţvelgti tiek teigiamų, tiek ir neigiamų emigracijos reiškinio pasekmių. Emigracija bent iš dalies prisideda prie nedarbo maţinimo. Išvykę asmenys įgyja ţinių ir įgūdţių, kuriuos potencialiai galėtų pritaikyti ir grįţę. Apskritai, vyraujanti ekonomikos teorija teigia, kad laisvas darbo judėjimas yra naudingas ekonomikos, kaip visumos poţiūriu, nes leidţia efektyviau išnaudoti neproduktyviai naudojamus ţmonių išteklius.

(20)

4. TYRIMO METODAI IR MEDŢIAGA

Anoniminės anketinės apklausos pagalba 2007 m. sausio-vasario mėn. buvo apklausti visi N sveikatos prieţiūros įstaigoje dirbantys slaugos darbuotojai. Iš viso išdalinta 262 anketos, gauti atsakymai iš 216 slaugos darbuotojų (atsako daţnis 82,44 proc.). Respondentų anonimiškumui uţtikrinti, anketos vokuose buvo išdalintos slaugytojoms, o uţpildytas anketas buvo paprašyta įmesti į specialią šiam tyrimui paruoštą dėţę.

Remiantis išanalizuota literatūra buvo parengtas klausimynas (1 priedas). Slaugytojams skirtame klausimyne pateikti 37 uţdaro ir pusiau atviro bei atviro tipo klausimai. Klausimynas sudarytas iš dviejų dalių: pirmoje dalyje pateikti demografinius rodiklius ir pasitenkinimą darbu atspindintys klausimai, o antroje dalyje pateiktų klausimų pagalba buvo nustatomi slaugytojų ketinimai vykti į uţsienį.

Tyrime dalyvavo 216 respondentų, 97,7 proc. moterų ir 2,3 proc. vyrų. 89,4 proc. dirbo slaugytojais, 9,6 proc. – laborantais, 0,9 proc. – socialiniais darbuotojais. Respondentų amţiaus vidurkis – 42,05 ± 9,96, bendro darbo staţo vidurkis – 20,76 ± 10,672.

66,2 proc. dalyvavusių tyrime ištekėję (vedę), 14,2 proc. – išsiskyrę, 12,3 proc. – viengungiai, 7,3 proc. – našliai. Į klausimą apie sutuoktinio profesiją atsakė 58,9 proc. respondentų. Daugiau nei pusės iš jų (53,3 proc.) sutuoktinio profesija – darbininkai, beveik penktadalio (17,8 proc.) – vadybininkai, 11,1 proc. – verslininkai, kitų – pedagogai, ekonomistai, gydytojai ar kitų profesijų atstovai. 50,9 proc. respondentų vaikų neturi. 33,3 proc. apklaustųjų nurodė, jog moka anglų kalbą, 25,1 proc. – vokiečių, 16,0 proc. – lenkų, 95,9 proc. – rusų, 1,8 proc. - prancūzų kalbą. Didţioji dalis dalyvavusių tyrime medikų (88,1 proc.) dirba vienoje įstaigoje. Dirbantys ne vienoje įstaigoje, kaip antrąją darbovietę nurodė kitas ligonines, odontologijos klinikas, poliklinikas, mokyklą, privačias įstaigas.

Statistinė duomenų analizė atlikta naudojant SPSS programos 13,0 versiją. Analizuojant duomenis, vertintas atsakymų į anketos klausimus daţnis procentais (proc.), apskaičiuoti poţymių vidurkiai bei jų standartiniai nuokrypiai.

Hipotezės apie kokybinių poţymių tarpusavio ryšį tikrintos taikant chi kvadrato kriterijų, ryšiai tarp poţymių tirti susietų lentelių metodu. Remiantis lentelės duomenimis apskaičiuota

chi kvadrato (χ2_{) kriterijaus reikšmė, laisvės laipsnių skaičius (lls) ir statistinis reikšmingumas}

p. Tikrinant statistines hipotezes, pasirinktas 0,05 reikšmingumo lygmuo. Rezultatai statistiškai reikšmingi, kai p<0,05, kai p<0,01 - labai reikšmingi, kai p<0,001 - ypač reikšmingi.

(21)

5. TYRIMO REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS

5.1. Slaugytojų ketinimų išvykti dirbti į uţsienio valstybes prieţastys

Į anketoje pateiktą klausimą „Ar Jūs ketinate vykti dirbti į vieną iš ES šalių ar kitą šalį“ atsakė 211 respondentų. 31,3 proc. paţymėjo, jog nenorėtų išvykti į kitas šalis, 29,4 proc. norėtų išvykti kuriam laikui, 4,7 proc. – nenorėtų išvykti visam laikui, 3,8 proc. – norėtų išvykti ilgesniam laikui, 30,8 proc. rinkosi atsakymą „neţinau“ (1 pav.).

29,4

3,8 4,7 31,3

30,8

Norėtų išvykti trumpam Norėtų išvykti ilgesniam Nenorėtų išvykti visam laikui Nenorėtų išvykti

Nežino

1 pav. Respondentų pasiskirstymas (proc.) pagal ketinimus išvykti dirbti į vieną iš ES šalių ar kitą šalį.

Net 91,4 proc. slaugytojų teigia, jog profesiniais tikslais nebuvo išvykę į kitas šalis. Buvę kitose šalyse respondentai kaip kelionės tikslą paminėjo konferencijas, slaugytojos darbą, anglų kalbos mokymąsi.

Pagal atsakymus į šį klausimą respondentai sugrupuoti į tris grupes – ketinantys išvykti (33,2 proc.), neketinantys išvykti (36,0 proc.) ir neţinantys (30,8 proc.). Toliau rezultatų analizėje pateikiama ketinančių išvykti (n=70) dirbti į kitas šalis nuomonė apie išvykimo prieţastis, jų palyginimas pagal pareigas, uţdarbį, pasitenkinimą darbu, pasitenkinimą situacija darbe.

(22)

Daugiau nei pusė (52,9 proc.) teigia, jog dar neţino, kada planuoja išvykti į uţsienį, bet daţnai apie tai pagalvoja, 31,4 proc. planuoja išvykti per artimiausius tris metus, 7,8 proc. – po 3-5 metų, tiek pat respondentų apie išvykimo laiką dar negalvojo.

Anketoje pateiktas klausimas, kokios prieţastys paskatino galvoti apie išvykimą dirbti į ES ar kitas šalis. Pateiktus teiginius respondentai sunumeravo pagal svarbą nuo 1 – svarbiausio teiginio iki 9 – maţiausiai svarbaus teiginio. Taigi, kuo apskaičiuotas atsakymų vidurkis yra maţesnis, tuo prieţastis svarbesnė. Iš pirmoje lentelėje pateiktų rezultatų matyti, jog kaip didţiausią prieţastį išvykti į kitas šalis respondentai įvardijo didesnį atlyginimą, geresnę gyvenimo kokybę ir geresnes darbo sąlygas.

1 lentelė. Ketinančių išvykti respondentų nuomonė apie išvykimo prieţasčių svarbą Išvykimo prieţastys Respondentų

skaičius Vidurkis*

Standartinis nuokrypis

Daugiau profesinių galimybių 23 3,78 2,088

Didesnis atlyginimas 47 1,17 0,524

Geresnė gyvenimo kokybė 35 3,03 1,599

Papildomas mokymas/profesinė

staţuotė 27 3,70 1,409

Geresnės darbo sąlygos 35 3,03 1,014

Darbo vietų trūkumas pagal profesiją

Lietuvoje 14 6,50 1,092

Tikimybė prarasti dabartinį darbą per

ateinančius 12 mėnesių 12 7,83 1,030

Šeimyninės prieţastys 14 7,36 1,946

Nusivylimas SP sistema Lietuvoje 17 6,06 1,638

* kuo maţesnė vidurkio reikšmė, tuo teiginys svarbesnis

Beveik trečdalis planuojančių vykti į uţsienio šalis respondentų (31,4 proc.) klausinėjo savo draugų, kolegų, paţįstamų Lietuvoje nuomonės, 21,4 proc. ieškojo informacijos spaudoje, internete, 34,3 proc. klausinėjo savo draugų, kolegų, paţįstamų uţsienyje nuomonės. Nė vienas respondentas nepasirinko anketoje pateiktų šių atsakymų variantų: uţsiregistravo kompiuterinėje medicinos specialistų duomenų bazėje, buvo pokalbyje dėl darbo, kreipėsi į uţsienyje įsikūrusią įdarbinimo agentūrą, kreipėsi tiesiai į darbdavį uţsienyje, kreipėsi į

(23)

įdarbinimo agentūrą. 17,5 proc. respondentų atsakydami į klausimą, į kurią šalį ketintų vykti, pasirinko D. Britaniją, 22,5 proc. – Airiją, 20,0 proc. – Vokietiją, 20,0 proc. – Norvegiją, 2,5 proc. – Daniją. Kiti rinkosi atsakymų variantų derinius.

Daugiau nei pusė respondentų (56,3 proc.) teigia, jog turi artimųjų, kurie galėtų palengvinti įsikūrimą ES ar kitose šalyse. 73,5 proc. ketinančių išvykti uţsienyje sutiktų dirbti darbą pagal savo kvalifikaciją, 18,4 proc. – ţemesnės kvalifikacijos darbą, 8,2 proc. dirbtų su kvalifikacija nesusijusį darbą. Didţioji dalis apklaustųjų (84,1 proc.) nuvykę į uţsienį sutiktų dirbti uţ keturis kartus didesnį atlyginimą, 11,4 proc. – uţ du kartus didesnį atlyginimą, 4,5 proc. respondentų tai nesvarbu.

Atsakymus į anketoje pateiktą klausimą kokios kliūtys gali trukdyti išvykti dirbti į ES ar kitas šalis respondentai paprašyti sunumeruoti pagal svarbą nuo 1 – paties svarbiausio iki 5 – maţiausiai svarbaus.

2 lentelė. Respondentų nuomonė apie kliūtis, galinčias trukdyti išvykti dirbti į Europos Sąjungos ar kitas šalis

Galimos kliūtys Respondentų _skaičius Vidurkis* Standartinis

nuokrypis

Nutolimas nuo artimųjų 35 1,46 0,817

Kalbos barjeras 34 1,71 1,060

Amţius 29 2,90 1,319

Socialiniai-kultūriniai skirtumai esantys tarp Lietuvos ir šalies, į kurią vykstate

21 4,00 ,949

Tikimybė dirbti darbą ne pagal savo

kvalifikaciją 23 3,57 1,080

* kuo maţesnė vidurkio reikšmė, tuo teiginys svarbesnis

Iš 2 lentelėje pateiktų rezultatų matyti, jog svarbiausia kliūtis išvykimui į kitas šalis, respondentų nuomone, yra nutolimas nuo artimųjų, o taip pat kalbos barjeras bei amţius. Kaip maţiausiai svarbias kliūtis slaugytojai įvardija tikimybę dirbti darbą ne pagal savo kvalifikaciją ir socialinius-kultūrinius skirtumus tarp Lietuvos ir kitos šalies.

(24)

Ketinančių išvykti į kitas šalis respondentų grupė palyginta pagal uţimamas pareigas ir nuomonę apie išvykimo prieţastis. Slaugytojų grupės nuomonė nuo laborančių nuomonės skyrėsi statistiškai reikšmingai vertinant gyvenimo kokybės ir papildomo mokymo reikšmę (p<0,05). Slaugytojos didesnę reikšmę teikė geresnei gyvenimo kokybei (atsakymų vidurkis 3,0) nei laborantės (atsakymų vidurkis 4,0), o laborantės didesnę reikšmę teikė papildomam mokymui (atsakymų vidurkis 2,0) nei slaugytojos (atsakymų vidurkis 3,84).

Ketinančių išvykti į kitas šalis respondentų grupės palyginimo pagal uţdarbio dydį ir nuomonę apie išvykimo prieţastis rezultatai pateikti 3 lentelėje.

3 lentelė. Ketinančių išvykti respondentų palyginimas pagal nuomonę apie išvykimo prieţasčių svarbą ir uţdarbio dydį

Išvykimo prieţastys

Uţdirbantys iki 1000 Lt (n=27)

Uţdirbantys daugiau nei 1000 Lt

(n=43) p

Vidurkis* std. nuokrypis Vidurkis* std. nuokrypis Daugiau profesinių galimybių 3,80 2,300 3,77 2,006 sn** Didesnis atlyginimas 1,27 0,703 1,08 0,277 0,005 Geresnė gyvenimo kokybė 2,59 1,583 3,44 1,542 0,001 Papildomas mokymas/profesinė staţuotė 3,82 1,722 3,63 1,204 sn Geresnės darbo sąlygos 3,19 0,750 2,89 1,197 sn

Darbo vietų trūkumas pagal profesiją Lietuvoje

6,63 1,302 6,33 0,816 0,038

Tikimybė prarasti dabartinį darbą per ateinančius 12 mėn.

7,86 1,069 7,80 1,095 sn

Šeimyninės prieţastys 7,13 2,031 7,67 1,966 0,049

Nusivylimas SP

sistema Lietuvoje 6,38 1,302 5,78 1,922 0,009

* kuo maţesnė vidurkio reikšmė, tuo teiginys svarbesnis ** sn – statistiškai nereikšminga

Iš trečioje lentelėje pateiktų rezultatų matyti, jog svarbiausia išvykimo prieţastis tiek uţdirbančių iki 1000, tiek daugiau nei 1000 Lt grupėse yra didesnis atlyginimas, nors skirtumas tarp šių grupių ir yra statistiškai reikšmingas: uţdirbantys daugiau didesniam atlyginimui teikia didesnę reikšmę nei uţdirbantys maţiau.

(25)

Analizuojant rezultatus, palyginta ir ketinančių išvykti nuomonė pagal galvojimą apie galimybes dirbti kitą darbą, nei slaugytojos (4 lentelė).

4 lentelė. Ketinančių išvykti respondentų palyginimas pagal nuomonę apie išvykimo prieţasčių svarbą ir galvojimą apie kito darbo galimybes

Išvykimo prieţastys

Galvojantys apie kitą darbą (n=34)

Negalvojantys apie kitą darbą

(n=32) p

Vidurkis* std. nuokrypis Vidurkis* std. nuokrypis Daugiau profesinių galimybių 3,50 1,382 4,09 2,700 sn** Didesnis atlyginimas 1,15 0,368 1,19 0,680 sn Geresnė gyvenimo kokybė 2,74 1,408 3,38 1,784 0,01 Papildomas mokymas/profesinė staţuotė 3,93 1,534 3,42 1,240 0,014 Geresnės darbo sąlygos 3,05 0,780 3,00 1,265 sn

6,33 1,118 6,80 1,095 0,01

8,14 0,690 7,40 1,342 0,001

Nusivylimas SP

sistema Lietuvoje 6,00 2,179 6,13 0,835 sn

Pagal ketvirtoje lentelėje pateiktus rezultatus matyti, jog statistiškai reikšmingi skirtumai tarp galvojančių ir negalvojančių apie kito darbo galimybes respondentų nustatyti vertinant jų nuomonę apie geresnę gyvenimo kokybę – galvojantys apie kitą darbą tam teikia didesnę reikšmę (atsakymų vidurkis 2,74) nei negalvojantys apie kitą darbą (atsakymų vidurkis 3,38).

Ketinantys išvykti respondentai palyginti pagal pasitenkinimą darbu ir nuomonę apie išvykimo prieţasčių svarbą (5 lentelė). Statistiškai reikšmingas skirtumas tarp patenkintų ir nepatenkintų darbu slaugytojų nustatytas vertinant jų nuomonę apie geresnės gyvenimo kokybės, kaip išvykimo prieţasties, svarbą. Patenkinti darbu respondentai geresnei gyvenimo kokybei teikia didesnę reikšmę (atsakymų vidurkis 2,77) nei nepatenkinti darbu respondentai (atsakymų vidurkis 4,60).

(26)

5 lentelė. Ketinančių išvykti respondentų palyginimas pagal nuomonę apie išvykimo prieţasčių svarbą ir pasitenkinimą darbu

Išvykimo prieţastys Patenkinti darbu (n=61) Nepatenkinti darbu (n=9) p Vidurkis* std. nuokrypis Vidurkis* std. nuokrypis Daugiau profesinių galimybių 3,32 1,376 6,00 3,559 0,001 Didesnis atlyginimas 1,21 0,570 1,00 0,000 sn** Geresnė gyvenimo kokybė 2,77 1,331 4,60 2,302 0,001 Papildomas mokymas/profesinė staţuotė 3,68 1,492 3,80 1,095 sn Geresnės darbo sąlygos 3,18 1,020 2,43 0,787 0,001

6,30 1,059 7,00 1,155 0,01

8,13 0,641 7,25 1,500 0,001

Nusivylimas SP

Ketinančių išvykti respondentų atsakymų analizė parodė, jog skirtingo amţiaus respondentai išvykimo dirbti į kitas šalis prieţasčių svarbą vertina nevienodai (6 lentelė). Vyresnio amţiaus respondentai didesnio uţmokesčio galimybę vertina labiau (atsakymų vidurkis 1,00) nei jaunesni respondentai (atsakymų vidurkis 1,24), taip pat ir geresnes darbo sąlygas labiau vertina vyresni (atsakymų vidurkis 2,00) nei jaunesni respondentai (atsakymų vidurkis 3,33).

(27)

6 lentelė. Ketinančių išvykti respondentų palyginimas pagal nuomonę apie išvykimo prieţasčių svarbą ir amţiaus grupę

Išvykimo prieţastys Iki 42 metų amţiaus (n=48) 43 metų amţiaus ir vyresni (n=20) p Vidurkis* std. nuokrypis Vidurkis* std. nuokrypis

Daugiau profesinių galimybių 3,16 1,344 6,75 2,630 0,001 Didesnis atlyginimas 1,24 0,606 1,00 0,000 0,029 Geresnė gyvenimo kokybė 2,93 1,385 3,38 2,264 sn** Papildomas mokymas/profesinė staţuotė 3,74 1,484 3,50 1,000 sn Geresnės darbo sąlygos 3,33 0,832 2,00 1,000 0,001

6,30 1,059 7,00 1,155 0,001

8,13 0,641 7,25 1,500 0,001

Nusivylimas SP

Apibendrinant galima būtų teigti, jog respondentai nurodė šias pagrindines prieţastis vykti dirbti į uţsienį: didesnis atlyginimas, geresnė gyvenimo kokybė, geresnės darbo sąlygos uţsienyje. Skirtingo amţiaus respondentai prieţasčių svarbą vertina nevienodai: vyresnio amţiaus respondentai didesnio uţmokesčio galimybę ir geresnes darbo sąlygas vertina labiau, nei jaunesni respondentai. Patenkinti darbu respondentai geresnei gyvenimo kokybei teikia didesnę reikšmę nei nepatenkinti.

(28)

5.2. Slaugytojų ketinimų išvykti dirbti į uţsienio valstybes ryšys su

socialiniais-demografiniais veiksniais bei darbo organizavimo aspektais

33,2 proc. tyrime dalyvavę slaugytojai teigia, jog ketina išvykti dirbti į uţsienio valstybes, 36,0 proc. neketina išvykti ir 30,8 proc. neţino. Analizuojant duomenis, nustatytas statistiškai reikšmingas ryšys tarp ketinančių išvykti ir amţiaus grupės. Didesnė dalis jaunesnio amţiaus slaugytojų (iki 42 metų amţiaus) tvirtino, jog ketina išvykti (70,6 proc.) lyginant su vyresnio

amţiaus (43 metų ir vyresni) slaugytojais (50,7 proc.) (χ2

= 5,904, lls = 1, p<0,01).

68,7 proc. apklaustųjų teigia, jog negalvoja apie galimybę dirbti kitą darbą nei slaugytojos, 31,3 proc. – galvoja apie tokią galimybę. Didţioji dauguma galvojančių apie kitą darbą kaip to prieţastį paminėjo maţą atlyginimą, didelį darbo krūvį, nusivylimą visa medicinos sistema.

Statistiškai reikšmingai didesnė dalis ketinančių išvykti respondentų (51,5 proc.) lyginant su neketinančiais išvykti (33,1 proc.) teigia, jog galvoja apie galimybę dirbti kitą darbą nei

slaugytojos (χ2

= 18,888, lls = 2, p<0,001). Didesnė dalis neketinančių išvykti respondentų (24,0 proc.) nei ketinančių išvykti (2,9 proc.) nurodo, jog yra patenkinti dabartine situacija

darbe (χ2 = 19,279, lls = 2, p<0,001) (2 pav.). 2,9* 24,0 65,7 65,3 31,4* 10,7 0 10 20 30 40 50 60 70 R es po nd en tų s ka ič iu s, p ro c.

Patenkinti situacija Dalinai patenkinti situacija

Nepatenkinti situacija Ketinantys išvykti Neketinantys išvykti

χ2

= 19,279, lls = 2, p<0,001

* p < 0,001, lyginant ketinančius ir neketinančius išvykti

(29)

Didesnė dalis ketinančių išvykti respondentų nurodo, jog yra labai nepatenkinti (2,9 proc.) arba nepatenkinti (10,0 proc.) darbu lyginant su neketinančiais išvykti respondentais (1,3 proc. labai nepatenkinti ir 1,3 proc. nepatenkinti), o neketinančių išvykti didesnė dalis (50,0 proc.) lyginant su ketinančiais išvykti slaugytojais (24,3 proc.) teigia, jog yra patenkinti ar labai

patenkinti darbu (χ2 = 15,053, lls = 4, p<0,01) (3 pav.). 2,9 1,3 10,0* 1,3 62,9 47,4 21,4* 48,7 2,9 1,3 0 10 20 30 40 50 60 70 R es po nd en tų s ka ič iu s, p ro c.

Labai nepatenkinti Nepatenkinti Vidut.patenkinti Patenkinti Labai patenkinti

Ketinantys išvykti Neketinantys išvykti

χ2 = 15,053, lls = 4, p<0,01

3 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal ketinimą išvykti ir pasitenkinimą darbu.

Didesnė neketinančių išvykti respondentų dalis (48,7 proc.) lyginant su ketinančiais išvykti (24,3 proc.) teigia, jog visada gali pacientams skirti pakankamai laiko, o didesnė dalis ketinančių išvykti (72,9 proc.) nei neketinančių išvykti (51,3 proc.) laiko pacientams gali skirti

tik kartais (χ2 = 10,779, lls = 2, p<0,01).

Didesnė dalis ketinančių išvykti slaugytojų nei neketinančių išvykti nurodo, jog niekada nejaučia (10,3 proc.) ar retai jaučia (48,5 proc.) vadovų paramą bei palaikymą darbe. Tuo tarpu didesnė neketinančių išvykti dalis (19,7 proc.) nei ketinančių išvykti dalis (2,9 proc.) paţymi,

jog vadovų paramą jaučia labai daţnai ar nuolat (χ2

(30)

10,3 3,9 48,5 34,2 38,2 42,1 2,9* 19,7 0 5 10 15 20 25 30 35 40 45 50 R es po nd en tų s ka ič iu s, p ro c.

Niekada Retai Gana dažnai Labai dažnai/Nuolat

χ2

= 13,246, lls = 4, p<0,01

4 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal ketinimą išvykti ir vadovų paramą, palaikymą darbe. Didesnė dalis neketinančių išvykti (43,4 proc.) nei ketinančių išvykti respondentų (17,1 proc.) nurodo, jog yra patenkinti darbo krūviu, o didesnė dalis ketinančių išvykti (40,0 proc.)

nei neketinančių išvykti (14,5 proc.) darbo krūviu nepatenkinti (χ2

= 17,057, lls = 2, p<0,001) (5 pav.). 17,1* 43,4 _{42,9 42,1} 40,0* 14,5 0 5 10 15 20 25 30 35 40 45 R es po nd en tų s ka ič iu s, p ro c. Patenkinti darbo krūviu Dalinai patenkinti darbo krūviu Nepatenkinti darbo krūviu

χ2

= 17,057, lls = 2, p<0,001

(31)

Apibendrinant galima būtų teigti, jog daugiau ketina išvykti jaunesnio amţiaus (iki 42 metų) respondentai, lyginant su vyresnio amţiaus (43 metų ir vyresni). Didesnė dalis ketinančių išvykti respondentų lyginant su neketinančiais nurodo, jog yra nepatenkinti darbu, bei darbo krūviu ir galvoja apie galimybę dirbti kitą darbą nei slaugytojų.