Ultrasonography results of dogs with diarrhea

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

VETERINARIJOS AKADEMIJA

Veterinarijos fakultetas

Kipras Mockaitis

Šunų, kuriems pasireiškė viduriavimas, ultragarsinio

tyrimo rezultatų analizė

Ultrasonography results of dogs with diarrhea

Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS

Darbo vadovė: vet. gyd. Sandra Čechovičienė

2

DARBAS ATLIKTAS DR. L. KRIAUČELIŪNO SMULKIŲJŲ GYVŪNŲ KLINIKOJE

PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ

Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Šunų, kuriems pasireiškė viduriavimas,

ultragarsinio tyrimo rezultatų analizė“:

1. Yra atliktas mano paties.

2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje.

3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą naudotos literatūros sąrašą. Kipras Mockaitis

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

PATVIRTINIMAS APIE DARBO LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ

Patvirtinu, kad darbo lietuvių kalba taisyklinga.

(data) (redaktoriaus vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO

Patvirtinu, kad darbas atitinka reikalavimus ir yra parengtas gynimui. Sandra Čechovičienė

(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE (KLINIKOJE)

Birutė Karvelienė

(aprobacijos data) (katedros (klinikos) vedėjos vardas, pavardė)

(parašas)

Magistro baigiamojo darbo recenzentai

1) 2)

(vardas,

pavardė) (parašai)

Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:

(data) (gynimo komisijos sekretorės (-iaus) vardas,

3

TURINYS

1.2. Populiariausi diagnostiniai tyrimai viduriavimo priežasčiai nustatyti ... 9

1.2.1. Kraujo tyrimai ... 9

1.2.2. Vaizdinė diagnostika – ultragarsinis tyrimas ... 10

1.2.2.1. Dažniausiai ultragarsu nustatomi žarnų pakitimai viduriuojantiems šunims ... 12

1.2.2.2. Žarnų gleivinės pakitimai ... 12

1.2.2.3. Žarnų pogleivinės pakitimai ... 12

1.2.2.4. Žarnų raumeninio sluoksnio pakitimai ... 13

1.2.2.5. Žarnų obstrukcija ... 13

1.2.2.6. Žarnų invaginacija ... 13

1.2.2.7. Pilvo ertmės limfiniai mazgai ... 14

2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGOS ... 15

3. REZULTATAI ... 18

3.1. Tiriamųjų aprašymas ... 18

3.2. Ūmaus ir lėtinio viduriavimo pasireiškimas pagal veislę ... 18

3.3. Ūmaus ir lėtinio viduriavimo pasireiškimas pagal amžių ... 20

3.4. Ūmaus ir lėtinio viduriavimo pasireiškimas pagal mitybos tipą ... 21

3.5. Ūmaus ir lėtinio viduriavimo pasireiškimas pagal svorį ... 22

3.6. Žarnų sienelės struktūriniai pokyčiai ūmaus ir lėtinio viduriavimo atvejais ... 23

3.7. Žarnų sienelės struktūriniai pakitimai pagal gyvūnui taikytą mitybos tipą ... 26

3.8. Ryšys tarp nustatytų žarnų struktūrinių pakitimų ir leukocitozės ... 28

4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 30

IŠVADOS ... 33

4

ŠUNŲ, KURIEMS PASIREIŠKĖ VIDURIAVIMAS, ULTRAGARSINIO TYRIMO REZULTATŲ ANALIZĖ

Kipras Mockaitis

Magistro baigiamasis darbas

SANTRAUKA

Tyrimo tikslas – atliekant ultragarsinį tyrimą nustatyti šunų, kuriems pasireiškė ūmus ir lėtinis viduriavimas, struktūrinius žarnų pakitimus. Tyrimas atliktas 2018 – 2019 m. „X“ smulkiųjų gyvūnų klinikoje. Tyrimo metu buvo ištirta 30 viduriuojančių šunų, iš kurių 20 gyvūnų buvo pasireiškęs ūmus viduriavimas, o 10 šunų – lėtinis. Tiriamieji buvo suskirstyti į grupes pagal veislę, amžių, mitybos tipą ir svorį. Gyvūnų savininkai buvo apklausti dėl mitybos tipo ir pasireiškusio viduriavimo trukmės. Tirtiems šunims buvo atliktas kraujo morfologinis tyrimas, išanalizuotas leukocitų kiekis kraujyje. Ultragarsinio tyrimo metu buvo vertinamos dvylikapirštė, tuščioji ir gaubtinė žarnos, apskaičiuoti žarnų sienelės ir jų sluoksnių storiai. Taip pat echogramose buvo vertinamas žarnų sienelės sluoksnių echogeniškumas ir struktūros pokyčiai.

Ūmus ir lėtinis viduriavimas dažniausiai buvo nustatytas mažų veislių šunims. Ūmus viduriavimas dažniausiai pasireiškė šunims nuo 4 m. iki 8 m. amžiaus, o lėtinis – nuo 11 m. iki 18 m. amžiaus. Šunys, kurie buvo šeriami sausu komerciniu pašaru, dažniau viduriavo ūmiai. Lėtinis viduriavimas dažniau pasireiškė šunims, kurie buvo šeriami sausu komerciniu pašaru bei šunims, kurie buvo šeriami įvairiu maistu. Penkiems šunims, kurie svėrė iki 15 kg, dvylikapirštės žarnos gleivinėje buvo nustatytos hiperechogeniškos juostos. Iš jų 3 pacientams pasireiškė lėtinis viduriavimas. Visų ištirtų šunų, kuriems pasireiškė ūmus ir lėtinis viduriavimas, dvylikapirštės žarnos sienelės ir jos sluoksnių storis buvo didesnis nei sveikų šunų. Šunų, kurie buvo maitinami sausu komerciniu pašaru ir šunų, kurie buvo maitinami įvairiu maistu, dvylikapirštės, tuščiosios ir gaubtinės žarnos sienelių sluoksnių storiai, atsižvelgiant į viduriavimo trukmę, reikšmingai nesiskyrė (p>0,05). Vidutinio stiprumo teigiamos priklausomybės rastos tarp leukocitų kiekio kraujyje ir dvylikapirštės žarnos sienelės bei gleivinės storių (r=0,601, r=0,601, p=0,001).

5

ULTRASONOGRAPHY RESULTS OF DOGS WITH DIARRHEA

Kipras Mockaitis

Master‘s Thesis

SUMMARY

The aim of the study was to detect structural lesions in dogs with acute and chronic diarrhea by ultrasound. The study was conducted in 2018 - 2019 in “X” Small Animal Clinic. 30 dogs with diarrhea were enrolled in this study, of which 20 had acute diarrhea and 10 had chronic diarrhea. Subjects were grouped by breed, age, diet type and weight. Pet owners were interviewed for the type of diet and duration of diarrhea they experienced. Dogs underwent a complete blood count test. Ultrasound was used to evaluate duodenum, jejunum, colon wall thickness and its layers. The echograms also assessed the echogenicity and structural changes of the gut wall layers.

Acute and chronic diarrhea were commonly found in small breed dogs. Acute diarrhea was most common in 4 - 8 years old dogs and chronic in 11 - 18 years old dogs. Dogs who were fed dry commercial foods were more likely to develop acute diarrhea. Chronic diarrhea was more common in dogs who were fed dry commercial foods and mixed foods. Hyperechogenic bands were detected in the duodenal mucosa of five dogs weighing up to 15 kg. Of those, 3 patients developed chronic diarrhea. All dogs with acute and chronic diarrhea had a greater thickness of intestinal wall and layers than healthy dogs. There was no significant difference in the thickness of the duodenal, jejunum and colon walls of dogs who were fed dry commercial foods and mixed foods (p>0.05). Moderate positive correlations were found between WBC count and duodenal wall and mucosal thickness (r=0.601, r=0.601, p=0.001).

7

ĮVADAS

Viduriavimas yra viena iš dažniausių priežasčių, dėl kurių šunų šeimininkai kreipiasi į veterinarijos klinikas. 2010 metais Jungtinėje Karalystėje buvo atlikta gyvūnų savininkų, kurie kreipėsi į veterinarijos gydytoją, apklausa. Iš apklaustųjų 28,6 proc. teigė, kad šunį atvežė į kliniką dėl viduriavimo (1).

Daugumai šunų, kuriems pasireiškė viduriavimas, pirmiausiai yra taikomas simptominis gydymas, o detalesni diagnostiniai tyrimai viduriavimo priežasčiai nustatyti atliekami tik progresavus klinikiniams požymiams (2). Viduriuojantiems pacientams atliekami kraujo morfologinis ir biocheminis tyrimai, kurių rezultatai gali parodyti, ar gyvūno organizme vyksta uždegiminiai procesai bei, ar yra pasireiškusios sisteminės ligos nesusijusios su virškinamuoju traktu (VT). Kraujo morfologiniame tyrime nustatytas padidėjęs leukocitų kiekis rodo organizmo reakciją į infekciją ar uždegimą, tačiau literatūroje nėra nurodytas ryšys tarp viduriuojantiems šunims pasireiškusios leukocitozės ir žarnų struktūrinių pokyčių.

Vienas iš tikslingiausių vaizdinės diagnostikos tyrimų VT ligoms diagnozuoti yra pilvo ertmės echoskopija. Ultragarsinis tyrimas yra neinvazyvus ir neskausmingas tyrimas, kurio metu galima įvertinti pilvo ertmės organų struktūrą, vamzdinių organų sienelės sluoksnius ir spindį bei gydymo eigoje atlikti pakartotinį nustatytų pakitimų vertinimą (3). Mokslinių tyrimu metu yra nustatyti dažniausiai pasireiškiantys žarnų sienelės struktūriniai pokyčiai sergant lėtinėmis VT ligomis, tačiau trūksta informacijos apie ūmaus viduriavimo sukeltus pakitimus žarnyne. 2014 metais Jungtinėse Amerikos Valstijose buvo atliktas tyrimas, kurio metu buvo nustatyti sveikų šunų dvylikapirštės, tuščiosios ir gaubtinės žarnų sienelės ir jos sluoksnių storiai (4), tačiau literatūroje vis dar trūksta duomenų apie žarnų sienelės ir jos sluoksnių storio pokyčius pasireiškus ūmiam ir lėtiniam viduriavimui.

Darbo tikslas: nustatyti šunų, kuriems pasireiškė ūmus ir lėtinis viduriavimas, žarnų

struktūrinius pakitimus, atliekant ultragarsinį tyrimą.

Darbo uždaviniai:

1. Nustatyti ūmaus ir lėtinio viduriavimo pasireiškimą pagal tirtų šunų veislę, amžių, mitybos tipą ir svorį.

2. Nustatyti tirtų šunų, kuriems pasireiškė ūmus ir lėtinis viduriavimas, žarnų sienelės struktūrinius pokyčius pagal pasireiškusį viduriavimo tipą.

3. Nustatyti tirtų šunų, kuriems pasireiškė ūmus ir lėtinis viduriavimas, žarnų sienelės struktūrinius pakitimus pagal gyvūnui taikytą mitybos tipą.

8

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1.Viduriavimo pasireiškimas

Viduriavimas yra vienas iš dažniausiai pasireiškiančių klinikinių požymių sutrikus virškinamojo trakto funkcijai. Viduriavimas gali būti sukeltas dėl padidėjusio vandens kiekio išmatose, kai sumažėja vandens absorbcija dėl osmotiškai aktyvių dalelių ir/arba padidėja skysčių, chloro jonų ir bikarbonatų sekrecija žarnyne, bei dėl padidėjusio žarnų susitraukimo dažnio (2). Esant gleivinės pažeidimams didėja jos pralaidumas, todėl organizmo skysčiai patenka į žarnos spindį, dėl ko pasireiškia viduriavimas (5). Kai viduriavimą sukelia patologijos plonajame žarnyne, šuo tuštinasi gausiai ir skystomis išmatomis, su kuriomis yra prarandami elektrolitai ir baltymai. Sutrikus storojo žarnyno veiklai, gyvūnas tuštinasi dažniau, tačiau mažesniais kiekiais, minkštos konsistencijos išmatomis, kuriose gali būti gleivių arba šviežio kraujo (6).

Dažniausiai nustatomos viduriavimo priežastys yra netinkamos mitybos taikymas, bakterinės, virusinės arba parazitinės kilmės infekcijos, dirgliosios žarnos sindromas, virškinamojo trakto neoplazijos, metabolizmo sutrikimai ir stresas (2). Pasireiškus dirgliosios žarnos sindromui, viduriavimas gali būti sukeltas dėl limfocitinio – plazmocitinio, eozinofilinio arba granuliocitinio enterito, enteropatijų, kai yra prarandami baltymai, limfangiektazijos (7).

Viduriavimas gali būti ūmus arba lėtinis. Viduriavimas, kuris trunka iki 14 dienų, yra laikomas ūmiu. Pasikartojantis arba nuolatinis viduriavimas, kuris trunka ilgiau nei 14 dienų, laikomas lėtiniu (2). Pagal priežastį viduriavimas yra skirstomas į pirminį ir antrinį. Pirminis viduriavimas gali būti sukeltas virškinamojo trakto sutrikimų tokių kaip bakterinės, virusinės arba parazitinės kilmės infekcijos, neoplazijos, obstrukcijos, invaginacijos arba netinkamos mitybos. Antrinės kilmės viduriavimas gali būti sukeltas dėl ūmaus pankreatito, kepenų ir inkstų funkcijos nepakankamumo bei hipoadrenokorticizmo (5).

Dažniausios priežastys sukeliančios ūmų viduriavimą yra netinkama mityba, infekcijos, žarnų obstrukcijos, sisteminės ligos ir metabolizmo sutrikimai (5,6). Dauguma pacientų, kuriems yra pasireiškęs ūmus viduriavimas, pirmiausia gydomi taikant simptominį gydymą, dėl kurio didelė dalis ūmiai viduriuojančių šunų pasveiksta. Dėl šios priežasties veiksniai, sukėlę ūmų viduriavimą, dažniausiai nėra nustatomi (8).

9

proc. tirtų pacientų buvo pasireiškusi uždegiminės kilmės pirminė enteropatija, 13 proc. tirtų atvejų – infekcinės kilmės enteropatija, nedidelei daliai (4 proc.) šunų – neoplastinės kilmės enteropatija, 1 proc. šunų diagnozuota mechaninė obstrukcija ir 1 proc. tiriamųjų sirgo sisteminiu vaskulitu. Įvertinus uždegiminės kilmės pirminės enteropatijos priežastis, 66 proc. tirtų atvejų liga buvo nustatyta dėl netinkamos mitybos, 23 proc. gyvūnų susirgimas buvo idiopatinės kilmės, o likusiems tiriamiesiems (11 proc.) uždegiminės enteropatijos priežastimi buvo laikomas antimikrobiniam gydymui jautrus viduriavimas. Antrinės kilmės enteropatijos buvo nustatytos 10 proc. tirtų šunų, iš kurių 6 proc. atvejų susirgimas pasireiškė dėl kasos funkcijos nepakankamumo, o kitiems pacientams (po 2 proc.) – dėl endokrinopatijų, kepenų, inkstų ir širdies funkcijų nepakankamumo (9).

Dėl duomenų trūkumo, tikslus viduriavimo paplitimas nėra nustatytas. Dauguma atvejų, kai šunims pasireiškia viduriavimas, gyvūnų šeimininkai ne iš karto kreipiasi į veterinarijos klinikas. 2007 metais Jungtinėje Karalystėje buvo atliktas tyrimas, kurio metu buvo nustatyta, kad 14,9 proc. apklaustų dalyvių, kurių šunims viduriavimas pasireiškė bent kartą per dvi savaites, nesikreipė į veterinarijos gydytojus (10). Palyginus viduriavimo pasireiškimą tarp skirtingų gyvūnų rūšių, susirgimas dažniau nustatomas šunims nei katėms. Jungtinėje Karalystėje buvo atliktas tyrimas, kurio metu nustatyta, kad iš visų į veterinarijos kliniką atvežtų kačių, tik 2,6 proc. gyvūnų buvo atvežti dėl pasireiškusio viduriavimo (11).

1.2. Populiariausi diagnostiniai tyrimai viduriavimo priežasčiai nustatyti

1.2.1. Kraujo tyrimai

Viduriuojantiems šunims dažniausiai yra atliekamas kraujo morfologinis ir biocheminis tyrimai. Kraujo morfologinio tyrimo rezultatų interpretacija yra skirstoma į tris pagrindines dalis: leukocitų, eritrocitų ir trombocitų kiekių vertinimą (12). Analizuojant viduriuojančių šunų kraujo tyrimo rezultatus, dažniausiai pagrindinis vertinamas rodiklis yra baltųjų kraujo kūnelių kiekis. Daugeliu atveju leukocitozės nustatymas yra siejamas su bakterine infekcija arba neinfekcinės kilmės uždegimu. Tuo tarpu ūmiai viduriuojantiems šunims nustatyta leukopenija gali būti siejama su virusine infekcija (12). S. Knöpfler ir bendraautorių atliktame tyrime buvo nustatyta, kad viduriuojantiems šunims, kurie sirgo leptospiroze, kraujo morfologiniame tyrime dažniausiai buvo nustatyta leukocitozė, anemija ir trombocitopenija. Iš visų tirtų šunų, leukocitozė buvo nustatyta 57 proc. atvejų (13).

10

metu prarandami baltymai. Pagrindiniai tiriami kraujo rodikliai yra: albuminai, globulinai, albuminų ir globulinų santykis, bendras baltymas, šarminė fosfatazė, alanininė transaminazė, šlapalas, kreatininas, šlapalo ir kreatinino santykis ir gliukozė. Jei nei vienas iš tiriamų rodiklių nėra pakitęs, gyvūnui gali būti atlikti detalesni kraujo tyrimai. Vienas iš galimų papildomai tiriamų rodiklių yra šunų tripsino imunoreaktyvumas, kurio padidėjęs kiekis rodo egzokrininės kasos funkcijos nepakankamumą. Taip pat viduriuojantiems šunims siekiant įvertinti kasos patologijas, galima atlikti šunų kasos lipazės imunoreaktyvumo testą, kurio metu nustatytas padidėjęs lipazės kiekis rodo pankreatitą arba kasos neoplaziją (15).

1.2.2. Vaizdinė diagnostika – ultragarsinis tyrimas

Viena iš dažniausiai naudojamų vaizdinės diagnostikos priemonių viduriavimo priežasčiai nustatyti yra pilvo ertmės organų ultragarsinis tyrimas. Echoskopija yra neinvazyvus ir neskausmingas tyrimas, kurio metu galima įvertinti pilvo ertmės organų struktūrą, vamzdinių organų sienelės sluoksnius ir spindį bei gydymo eigoje atlikti pakartotinį nustatytų pakitimų vertinimą (3). Lyginant rentgenologinį ir ultragarsinį tyrimus, pastarojo metu yra išvengiamas jonizuojančios spinduliuotės poveikis organizmui. Taip pat tyrimui atlikti nereikia gyvūnui sukelti bendrąją nejautrą, išskyrus atvejus, kai tiriamasis yra agresyvus, stipriai susijaudinęs ar jaučia stiprų pilvo skausmą. Tokiais atvejais rekomenduojama gyvūnams sukelti lengvą sedaciją arba naudoti analgezinius vaistus, tačiau svarbu žinoti, kad pacientų, kuriems yra sukelta bendroji nejautra arba lengva sedacija, ultragarsinio tyrimo rezultatai gali būti netikslūs. Moksliniais tyrimais yra nustatyta, kad, gyvūnams, kurie seduojami medetomidinu, sulėtėja žarnyno peristaltika, todėl žarnų spindyje pradeda kauptis dujos (16).

11

diagnostikos tyrimus kaip ultragarsinis, rentgenologinis, kontrastuojant virškinamąjį traktą, arba endoskopinis tyrimai, tuo pačiu metu, pirmiausiai reikėtų atlikti ultragarsinį tyrimą, nes dėl kontrastinės medžiagos arba endoskopijos metu patekusio oro skrandyje ir žarnyne gali būti klaidingai interpretuotos echogramos (16). Prieš atliekant virškinamojo trakto ultragarsinį tyrimą, rekomenduojama gyvūno nešerti dvylika valandų, priešingu atveju skrandyje ir žarnyne esantis pašaras bei dujos sukelia artefaktus, dėl kurių echogramų vertinimas gali būti klaidingas. Atliekant ultragarsinį tyrimą, daviklis turi turėti tiesioginį sąlytį su oda, todėl prieš tyrimą reikia nuskusti paciento kailį. Jei tyrimas atliekamas per neskustą kailį, suprastėja ultragarso bangų sklidimas iš daviklio ir atsispindėjusių bangų grįžimas į daviklį. Tokiu atveju formuojasi artefaktai, todėl gali būti nustatyta klaidinga diagnozė. (3, 18, 20). Žarnų ultragarsiniam tyrimui rekomenduojama naudoti aukšto dažnio (7,5 MHz ir aukštesnio) mikrokonveksinį arba linijinį daviklius (3,17,18). Aukštesnio dažnio davikliais, dėl geros raiškos, galima tiksliau įvertinti žarnų sienelę, jos storį ir sluoksnius (3). Atliekant pilvo organų echoskopiją, žarnos yra vertinamos išilginiame ir skersiniame vaizduose. Echogramose tuščios žarnos spindis yra hiperechogeniškas, gleivinė – hipoechogeniška, pogleivinė – hiperechogeniška, raumeninis sluoksnis – hipoechogeniškas ir fascijinis dangalas – hiperechogeniškas (1 pav.) (3,18). Skirtingų žarnų sienelės ir jos sluoksnių storiai yra matuojami naudojant aparato elektroninius žymeklius, kuriais pažymimas atstumas tarp sluoksnių ribų.

Lyginant žarnos sienelės sluoksnių dydį, gleivinė yra storiausia. Mokslinių tyrimų metu yra nustatyta, kad didėjant gyvūno svoriui, proporcingai didėja žarnos sienelės storis (11). 2014 metais atlikto tyrimo metu ištirti kliniškai sveiki 85 šunys, kurių virškinamajame trakte patologijų nebuvo aptikta. Nustatyta, kad dvylikapirštės žarnos gleivinė sudaro apie 63 – 64 proc. viso sienelės storio, tuščiosios žarnos gleivinė apie 57 – 60 proc., o raumeninis sluoksnis sudaro tik apie 13 proc. dvylikapirštės ir 15 proc. tuščiosios žarnų sienelės storio. Palyginus su plonosiomis žarnomis, gaubtinės žarnos sienelė yra labai plona, echogramose neįmanoma išskirti sienelės sluoksnių, kurie procentaliai sudaro panašią dalį viso sienelės storio (4).

12

1.2.2.1. Dažniausiai ultragarsu nustatomi žarnų pakitimai viduriuojantiems šunims

Vienas iš dažniausiai nustatomų žarnų pakitimų viduriuojantiems šunims yra sienelės sluoksnių sustorėjimas (4). Dėl uždegimo gali keistis žarnų sienelės storis ir išryškėti sienelę sudarantys sluoksniai (3,18). Taip pat gali pasitaikyti atvejų, kai žarnos sienelė yra normalaus storio, o atskirų sluoksnių storis pakitęs (17). Enterito atvejais gali būti nustatytas difuzinis arba židininis sienelės sustorėjimas. Esant difuziniam sustorėjimui, echogramose nustatomas visos vieno ar kelių žarnų segmentų sienelės pakitimas. Pavyzdžiui, dėl kasos uždegimo pasireiškusio duodenito atvejais, ultragarsinio tyrimo metu nustatomas dvylikapirštės žarnos sienelės difuzinis sustorėjimas. Židininio sustorėjimo atvejais, pažeidimas nustatomas tik tam tikroje žarnos dalyje, bet ne visame segmente. Gaubtinės žarnos sienelės sustorėjimas gali būti nustatytas esant uždegimui, išemijai, edemai, hemoragijoms arba neoplazijoms. Dažniausiai gaubtinės žarnos sienelės pakitimų priežastys sutampa su plonųjų žarnų uždegimų priežastimis (18). Hemoraginio enterokolito atvejais gali būti nustatytas difuzinis žarnų sienelės suplonėjimas (3).

1.2.2.2. Žarnų gleivinės pakitimai

Pasireiškus uždegiminėms žarnų ligoms pirmiausiai pokyčiai sukeliami gleivinėje (21). Viduriuojantiems šunims ultragarsinio tyrimo metu gali būti nustatytas gleivinės sluoksnio sustorėjimas bei hiperechogeniškos juostos ir taškeliai (3,17,18). 2009 metais buvo atliktas tyrimas, kurio metu tyrėjai bandė išsiaiškinti, ar gleivinėje nustatyti echogeniškumo pakitimai gali būti siejami su lėtinėmis žarnyno ligomis. Nustatyta, kad žarnų gleivinėje pasireiškusios hiperechogeniškos juostos gali būti siejamos su enteropatijomis, kurių metu prarandami baltymai, o nepakitęs gleivinės echogeniškumas dažniausiai buvo nustatytas šunims, kuriems viduriavimas buvo sukeltas dėl netinkamos mitybos (22). Gleivinėje pasireiškę hiperechogeniški taškeliai gali būti nustatomi šunims, kuriems pasireiškęs parvovirusinis enteritas (23).

1.2.2.3. Žarnų pogleivinės pakitimai

13

1.2.2.4. Žarnų raumeninio sluoksnio pakitimai

Dažniausias ultragarsinio tyrimo metu nustatomas žarnų raumeninio sluoksnio pakitimas yra jo sustorėjimas. Mokslinių tyrimų metu buvo nustatyta, kad raumeninio sluoksnio sustorėjimas pasireiškia eozinofilinio enterito ir dirgliosios žarnos sindromo atvejais (3). Pakitimas taip pat gali pasireikšti dėl ilgai besitęsiančios dalinės žarnų obstrukcijos, kuri sukelia raumeninio sluoksnio hipertrofiją. Kita priežastis, dėl kurios gali būti nustatytas raumeninio sluoksnio dydžio pakitimas, yra limfoma (24).

1.2.2.5. Žarnų obstrukcija

Žarnų obstrukcijai nustatyti gali būti naudojamas rentgenologinis ir ultragarsinis tyrimai, tačiau, palyginus abiejų tyrimų naudą, ultragarsinis tyrimas yra labiau informatyvus (18,24). A. Sharma ir bendraautorių atliktame tyrime buvo nustatyta, kad ultragarsinis tyrimas svetimkūnių diagnozavimui šunų plonajame žarnyne yra tikslesnis ir turi daugiau privalumų nei rentgenologinis tyrimas. Iš 82 tirtų gyvūnų, 58 (70 proc.) atvejams žarnų obstrukcija buvo nustatyta rentgenologiniu tyrimu, o 80 (97 proc.) tiriamųjų – ultragarsiniu tyrimu (25).

Echoskopuojant žarnas galima nustatyti obstrukcijos vietą, žarnų susitraukimų dažnio pakitimus (24). Mechaninės obstrukcijos atvejais, kranialiai pažeidimo matomas žarnų spindžio išsiplėtimas, o kaudaliai pažeidimo – struktūriškai nepakitusios žarnos (3). Didesnių svetimkūnių atvejais žarnos spindyje nustatomos hiperechogeniškos struktūros distaliai formuojančios ryškų akustinį šešėlį. Svetimkūnio vietoje taip pat gali būti sustorėjusi žarnos sienelė, šalia pakitimo matomi laisvi skysčiai, dėl ko galima įtarti žarnos perforaciją arba matomi labiau hiperechogeniški aplinkiniai audiniai, dėl ko galima įtarti vietinį uždegimą. Linijinio svetimkūnio atvejais echogramose nustatomas žarnos raukšlėtumas, kuris apima visus sienelės sluoksnius (18). Taip pat VT obstrukciją gali sukelti neoplazijos. Tokiais atvejais echogramose yra nustatomas dalinis arba pilnas žarnos nepraeinamumas, vietinis žarnos sustorėjimas, kuris gali siekti daugiau nei 1 cm, sienelės sluoksnių nykimas (18).

1.2.2.6. Žarnų invaginacija

14

įvertinti sienelės kraujotaką ir tokiu būdu numatyti chirurginio gydymo eigą. Šunims, kurių invaginuotos žarnos sienelėje kraujotaka nebuvo nustatyta, diagnostinės laparotomijos metu buvo nustatyta pažeistų žarnų nekrozė ir atlikta rezekcija (26).

1.2.2.7. Pilvo ertmės limfiniai mazgai

15

2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGOS

Tyrimas buvo atliktas „X“ smulkiųjų gyvūnų klinikoje 2018 m. – 2019 m. Tyrimo metu buvo ištirta 30 šunų, kuriems pasireiškė viduriavimas. Atliekant tyrimą buvo laikomasi Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytų veterinarijos, gyvūnų gerovės ir apsaugos reikalavimų.

Pagal svorį tiriamieji buvo suskirstyti į tris grupes: iki 15 kg šunis (n = 21), nuo 15 kg iki 30 kg šunis (n = 5) ir šunis, kurie svėrė daugiau nei 30 kg (n = 4). Pagal veislės dydį šunys buvo suskirstyti į tris grupes: mažų veislių šunis (n = 18), vidutinių veislių šunis (n = 5) ir didelių veislių šunis (n = 7). Pagal amžių gyvūnai buvo suskirstyti į tris grupes: nuo 1 m. iki 3 m. (n = 9), nuo 4 m. iki 8 m. (n = 11), ir nuo 11 m. iki 18 m. (n = 10). Pagal mitybos tipą tiriamieji buvo suskirstyti į penkias grupes: šeriami sausu komerciniu šunų pašaru (n = 15), šeriami sausu ir šlapiu komerciniu šunų pašaru (n = 3), šeriami virta mėsa (n = 1), šeriami sausu komerciniu šunų pašaru ir daržovėmis (n = 1), šeriami įvairiu maistu (n = 10). Į įvairaus maisto grupę buvo įtraukti šunys, kurie buvo šeriami žmonėms skirtu maistu ir šunų komerciniu pašaru. Pagal viduriavimo trukmę gyvūnai buvo suskirstyti į dvi grupes: šunis, kuriems buvo pasireiškęs ūmus viduriavimas (n = 20) ir šunis, kuriems buvo pasireiškęs lėtinis viduriavimas (n = 10). Viduriavimas, kuris truko iki 14 dienų, buvo laikomas ūmiu, o viduriavimas, kuris truko daugiau nei 14 dienų, buvo laikomas lėtiniu.

Visiems tiriamiesiems buvo atliktas kraujo morfologinis tyrimas. Kraujo mėginys tyrimui atlikti buvo imamas iš v. cephalica (lot.), laikantis aseptikos reikalavimų. Kraujo mėginiui surinkti buvo naudotas mėgintuvėlis su antikoaguliantu – etilendiamintetraacto rūgštimi. Kraujo morfologinė analizė buvo atlikta „IDEXX LaserCyte Dx‟ hematologiniu analizatoriumi. Tyrimo metu buvo vertinamas šunų leukocitų kiekis kraujyje, kurio fiziologine norma buvo laikoma nuo 5,5 x 109_{/l. iki 16,9 x 10}9_{/l. Leukocitų kiekis mažesnis nei 5,5 x 10}9_{/l buvo laikomas leukopenija, o}

leukocitų kiekis didesnis nei 16,9 x 109_{/l – leukocitoze.}

16

Echoskopijos tyrimui įvertinti buvo sukurtas individualus duomenų rinkimo protokolas, kuriame buvo žymimi dvylikaprštės, tuščiosios ir gaubtinės žarnų sienelės storio matavimai ir echogeniškumo pakitimai. Klubinė ir akloji žarnos nebuvo įtrauktos į tyrimą, nes literatūroje nėra nurodyti žarnų sienelės ir atskirų jos sluoksnių storiai skirtingo svorio grupių sveikiems šunims. Žarnų sienelės ir atskirų jos sluoksnių storiai buvo matuojami trijose vietose, naudojant ultragarso aparato elektroninius žymeklius ir išvedant matavimų vidurkius. Matavimai buvo atlikti žarnų išilginio vaizdo echogramose. Bendras žarnos sienelės storis buvo matuojamas nuo hiperechogeniško spindžio sąlyčio su hipoechogeniška gleivine iki išorinio hiperechogeniško fascijinio dangalo krašto. Žarnų gleivinė, pogleivinė ir raumeninis sluoksniai buvo išmatuoti elektroniniais žymekliais tarp vidinio ir išorinio sluoksnio kraštų (2 pav.). Žarnų sienelių ir jos sluoksnių storiai buvo laikomi nesustorėję, jei neviršijo literatūroje nurodytų normų (1 lentelė) (4). Taip pat norma buvo laikoma gerai išreikšti sienelės sluoksniai ir tarp jų aiškiai matomos ribos. Sienelės sluoksnių echogeniškumas buvo laikomas nepakitusiu, jei gleivinė buvo hipoechogeniška, poglevinė – hiperechogeniška, raumeninis sluoksnis – hipoechegeniškas. Nustatytas žarnos raukšlėtumas, apimantis tik sienelės gleivinę ir pogleivinę, buvo vertinamas kaip uždegimo sukeltas pakitimas, o raukšlėtumas, apimantis visus sienelės sluoksnius, – linijiniam svetimkūniui būdingas pakitimas. Taip pat VT buvo vertinamas dėl žarnų invaginacijos ir obstrukcijos dariniais arba svetimkūniais.

17

1 lentelė. Sveikų šunų žarnų sienelės ir atskirų jos sluoksnių storio fiziologinės normos pagal

gyvūnų svorį (4)

Žarnos pavadinimas

Iki 15 kg Dvylikapirštė Tuščioji Gaubtinė

Sienelės storis, mm 3.8±0.5 3.0±0.5 1.5±0.3

Gleivinė, mm 2.4±0.5 1.8±0.4 -

Pogleivinė, mm 0.6±0.1 0.5±0.1 -

Raumeninis sluoksnis, mm 0.5±0.1 0.5±0.1 -

15 – 30 kg Dvylikapirštė Tuščioji Gaubtinė

Sienelės storis, mm 4.1±0.7 3.5±0.5 1.4±0.5

Gleivinė, mm 2.6±0.6 2.0±0.4 -

Pogleivinė, mm 0.6±0.2 0.6±0.2 -

Raumeninis sluoksnis, mm 0.5±0.1 0.5±0.1 -

Daugiau nei 30 kg Dvylikapirštė Tuščioji Gaubtinė

Sienelės storis, mm 4.4±0.7 3.8±0.4 1.6±0.4

18

3. REZULTATAI

3.1. Tiriamųjų aprašymas

2018 m. – 2019 m. „X“ smulkiųjų gyvūnų klinikoje buvo ištirta 30 viduriuojančių šunų, iš kurių 18 tiriamųjų buvo patelės ir 12 tiriamųjų buvo patinai. Tirtų šunų amžiaus mediana buvo 6 metai, o svorio mediana buvo 11,75 kg (2 lentelė).

2 lentelė. Tiriamųjų amžiaus ir svorio medianos.

Išanalizavus duomenis, ūmus viduriavimas buvo nustatytas 66,7 proc. šunų, o lėtinis viduriavimas – 33,3 proc. tiriamųjų. Ūmaus ir lėtinio viduriavimo trukmė pateikta 3 lentelėje.

3 lentelė. Ūmaus ir lėtinio viduriavimo trukmė.

Viduriavimo trukmė (dienomis) Ūmus viduriavimas (n=20) Lėtinis viduriavimas (n=10)

Mediana (min.; maks.) 2 (1; 3) 16,5 (14; 18)

3.2. Ūmaus ir lėtinio viduriavimo pasireiškimas pagal veislę

Atlikus tyrimą buvo nustatyta, kad dažniausiai viduriavimas pasireiškė mišrūnams (36,6 proc.) (3 pav.). Lyginant viduriavimo pasireiškimą tarp skirtingo dydžio veislių, buvo nustatyta, kad mažų veislių šunims (60 proc.) viduriavimas pasireiškė 2,3 karto dažniau nei vidutinių veislių šunims ir 3,6 karto dažniau nei didelių veislių šunims (p>0,05) (4 pav.).

Ištyrus mažų veislių šunų grupę, dažniausiai viduriavimas buvo nustatytas Jorkšyro terjerams (33,3 proc.). Įvertinus viduriavimo pasireiškimą pagal trukmę, ūmus viduriavimas (61,1 proc.) pasireiškė 1,6 karto dažniau negu lėtinis (38,9 proc.) tarp mažų veislių šunų. Ūmus viduriavimas daugiausiai buvo nustatytas mažų veislių mišrūnams (45,5 proc.) ir Jorkšyro terjerams (36,4 proc.). Lėtinis viduriavimas dažniausiai buvo nustatytas Jorkšyro terjerams (28,6 proc.).

Įvertinus vidutinių veislių šunų grupę, daugumai tiriamųjų buvo nustatytas ūmus viduriavimas (62,5 proc.), kuris dažniausiai pasireiškė mišrūnams (80 proc.). Lėtinio viduriavimo pasireiškimo dažnis tarp skirtingų vidutinio dydžio veislių šunų nesiskyrė.

Amžius, m. (n=30) Svoris, kg (n=30)

19

Lėtinio viduriavimo atvejai didelių veislių šunims nebuvo nustatyti. Ūmus viduriavimas dažniausiai buvo nustatytas vokiečių aviganiams (40 proc.).

3 pav. Viduriuojančių šunų pasiskirstymas pagal veislę.

4 pav. Ūmaus ir lėtinio viduriavimo pasireiškimas pagal veislės dydį.

11 6 3 2 1 1 1 1 1 1 1 1 0 2 4 6 8 10 12 Mišrūnas Jorkšyro terjeras Cvergšnauceris Vokiečių aviganis Džeko Raselo terjeras Foksterjeras Mopsas Rytų Europos aviganis Rusų spanielis Bokseris Vengrų vižlas Rotveileris Atvejų skaičius, vnt. Šu nų v eisl ės 11 5 5 7 3 0 2 4 6 8 10 12

Mažų veislių šunys Vidutinių veislių šunys Didelių veislių šunys

A tv ej ų sk aičiu s, v nt. Veislės dydis

20

3.3. Ūmaus ir lėtinio viduriavimo pasireiškimas pagal amžių

Tirtų šunų amžius vyravo nuo 1 m. iki 18 m. Ištyrus skirtingas amžiaus grupes, nuo 1 m. iki 3 m. amžiaus grupės vidurkis buvo 1,39±0,78 metai, nuo 4 m. iki 8 m. – 5,82±1,4 metai, o nuo 11 m. iki 18 m. – 12,6±2,2 metai.

Įvertinus viduriavimo pasireiškimo dažnį tarp skirtingo amžiaus pacientų, dažniausiai viduriavimas pasireiškė šunims nuo 4 m. iki 8 m. (36,7 proc.), rečiausiai – nuo 1 m. iki 3 m. (30 proc.) (p>0,05) (5 pav.).

Ūmus viduriavimas daugiausiai buvo nustatytas šunims nuo 4 m. iki 8 m., o lėtinis – nuo 11 m. iki 18 m. Amžiaus grupėje nuo 1 m. iki 3 m. ūmus viduriavimas (77,7 proc.) buvo nustatytas 3,5 karto dažniau nei lėtinis (22,2 proc.), o grupėje nuo 4 m. iki 8 m. ūmus viduriavimas (81,8 proc.) nustatytas 4,5 karto dažniau nei lėtinis (18,2 proc.). Grupėje nuo 11 m. iki 18 m. buvo nustatyta, kad lėtinis viduriavimas (60 proc.) pasireiškė 1,5 karto dažniau nei ūmus (40 proc.).

5 pav. Ūmaus ir lėtinio viduriavimo pasireiškimas tarp skirtingo amžiaus grupių.

7 9 4 2 2 6 0 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10

1-3 metai 4-8 metai 11-18 metų

A tv ej ų sk aičiu s, v nt.

21

3.4. Ūmaus ir lėtinio viduriavimo pasireiškimas pagal mitybos tipą

Išanalizavus tirtiems šunims taikytus mitybos tipus, buvo nustatyta, kad 50 proc. tirtų atvejų buvo šeriami sausu komerciniu pašaru, 33,3 proc. – įvairiu maistu, 10 proc. – virta mėsa ir po 3,3 proc. – sausu komerciniu šunų pašaru ir daržovėmis bei sausu ir šlapiu komerciniu šunų pašaru (6 pav.).

6 pav. Šunų pasiskirstymas pagal mitybos tipą.

Dažniausiai viduriavimas pasireiškė šunims, kurie buvo šeriami sausu komerciniu pašaru (p>0,05). Šunims, kurie buvo šeriami sausu komerciniu pašaru, ūmus viduriavimas (73,3 proc.) pasireiškė 2,75 karto dažniau nei lėtinis (26,7 proc.) (7 pav.). Taip pat ūmus viduriavimas (60 proc.) pasireiškė 1,5 karto dažniau šunims, kurie buvo šeriami įvairiu pašaru. Šunys, kurie buvo šeriami ir sausu, ir šlapiu komerciniu pašaru, dažniau viduriavo ūmiai. Tiriamajam, kuris buvo šeriamas virta mėsa, buvo nustatytas lėtinis viduriavimas, o gyvūnui, kuris buvo šeriamas sausu komerciniu pašaru ir daržovėmis – ūmus viduriavimas.

15 10 3 1 1 0 2 4 6 8 10 12 14 16 Sausas komercinis pašaras

22

7 pav. Ūmaus ir lėtinio viduriavimo pasireiškimas tarp skirtingų mitybos tipų grupių.

3.5. Ūmaus ir lėtinio viduriavimo pasireiškimas pagal svorį

Tirtų šunų svoris vyravo nuo 2,0 iki 42,0 kg. Skirtingų šunų grupių svorio medianos pateikiamos lentelėje (4 lentelė).

4 lentelė. Viduriuojančių šunų pasiskirstymas pagal svorį.

Svorio grupė n (proc.) Mediana (min.; maks.)

1–15 kg 21 (70) 7,4 (2; 15)

15–30 kg 5 (16,7) 21,3 (16; 27)

>30 kg 4 (13,3) 32,25 (31; 42)

Išanalizavus viduriavimo pasireiškimą tarp skirtingo svorio šunų, dažniausiai viduriavimas pasireiškė grupėje nuo 1 kg iki 15 kg (70 proc.) (p>0,05), kuriems ūmus viduriavimas (57,1 proc.) pasireiškė 1,33 karto dažniau nei lėtinis (42,9 proc.). Grupėje nuo 15 kg iki 30 kg, ūmus viduriavimas pasireiškė 80 proc. šunų, o lėtinis – 20 proc. Tiriamiesiems, kurie svėrė daugiau nei 30 kg, pasireiškė tik ūmus viduriavimas (8 pav.).

11 6 2 1 4 4 1 1 0 2 4 6 8 10 12 Sausas komercinis pašaras

Įvairus maistas Sausas ir šlapias komercinis pašaras Sausas komercinis pašaras ir daržovės Virta mėsa A tv ej ų sk aičius , v nt. Mitybos tipas

23

8 pav. Ūmaus ir lėtinio viduriavimo pasireiškimas tarp skirtingo svorio šunų.

3.6. Žarnų sienelės struktūriniai pokyčiai ūmaus ir lėtinio viduriavimo atvejais

Įvertinus ultragarsinio tyrimo rezultatus, buvo gautos skirtingų svorio kategorijų šunų žarnų sienelių ir jų sluoksnių storių vidurkiai. Dvylikapirštės žarnos sienelės storio vidurkis iki 15 kg sveriančių šunų grupėje buvo – ūmaus viduriavimo atvejais 0,51±0,02 cm, o lėtinio 0,51±0,04 cm (5 lentelė), nuo 15 kg iki 30 kg sveriančių šunų grupėje – ūmaus ir lėtinio viduriavimo atvejais 0,51±0,05 cm (6 lentelė) ir daugiau nei 30 kg sveriančių šunų grupėje – ūmaus viduriavimo atvejais 0,61±0,06 cm (7 lentelė). Tuščiosios žarnos sienelės storio vidurkis iki 15 kg sveriančių šunų grupėje, ūmaus ir lėtinio viduriavimo atvejais, buvo 0,37±0,02 cm (5 lentelė), nuo 15 kg iki 30 kg sveriančių šunų grupėje, ūmaus ir lėtinio viduriavimo atvejais, – 0,37±0,02 cm (6 lentelė) ir daugiau nei 30 kg sveriančių šunų grupėje – 0,52±0,16 cm ūmaus viduriavimo atvejais (7 lentelė). Gaubtinės žarnos sienelės storio vidurkis iki 15 kg sveriančių šunų grupėje buvo – ūmaus viduriavimo atvejais 0,18±0,02 cm, o lėtinio 0,16±0,02 cm (5 lentelė), nuo 15 kg iki 30 kg sveriančių šunų grupėje, ūmaus ir lėtinio viduriavimo atvejais, – 0,16±0,01 cm (6 lentelė), daugiau nei 30 kg sveriančių šunų grupėje, ūmaus viduriavimo atvejais, – 0,23±0,03 cm (7 lentelė).

Ištyrus atskirų svorio grupių šunų žarnų sienelės pokyčius ūmaus ir lėtinio viduriavimo atvejais buvo nustatyta, kad gyvūnams, kurie svėrė iki 15 kg, žarnų sienelės ir jos sluoksnių storiai tarp skirtingo viduriavimo tipo šunų reikšmingai nesiskyrė (p>0,05) (5 lentelė).

12 4 4 9 1 0 2 4 6 8 10 12 14 1-15 kg 15-30 kg >30 kg A tv ej ų sk aičiu s, v nt.

24

Tyrimo metu buvo nustatyta, kad šunims, kurie svėrė iki 15 kg ir, kuriems pasireiškė ūmus viduriavimas, dvylikapirštės žarnos sienelė buvo 1,3 karto storesnė nei sveikų šunų. Įvertinus ūmiai viduriuojančių šunų dvylikapirštės žarnos sienelės sluoksnių storius buvo nustatyta, kad gleivinė buvo 1,5 karto, pogleivinė 1,3 karto, o raumeninis sluoksnis 1,6 karto storesni nei sveikų šunų. Šunų, kuriems pasireiškė ūmus viduriavimas, tuščiosios žarnos sienelė buvo 1,2 karto storesnė lyginant su sveikų šunų sienelės dydžiu. Tiriamųjų tuščiosios žarnos gleivinė buvo 1,3 karto storesnė nei sveikų šunų. Pogleivinės ir raumeninio sluoksnių storio pokyčiai nebuvo nustatyti. Taip pat buvo nustatytas nepakitęs gaubtinės žarnos sienelės storis.

Šunų, kurie svėrė iki 15 kg ir, kuriems pasireiškė lėtinis viduriavimas, dvylikapirštės žarnos sienelė buvo 1,3 karto storesnė nei sveikų šunų. Išanalizavus dvylikapirštės žarnos sienelės sluoksnius, buvo nustatyta, kad gleivinė ir pogleivinė buvo 1,3 karto, o raumeninis sluoksnis – 1,4 karto storesni nei sveikų šunų. Tuščiosios žarnos sienelė buvo 1,2 karto storesnė lyginant su sveikų šunų sienelės dydžiu. Tuščiosios žarnos gleivinė buvo 1,4 karto storesnė lyginant su sveikų šunų gleivinės storiu. Tyrimo metu buvo nustatyta, kad viduriuojančių ir sveikų šunų tuščiosios žarnos pogleivinės storis nesiskyrė, o raumeninis sluoksnis buvo 1,4 karto storesnis nei sveikų šunų. Gaubtinės žarnos sienelės storis buvo nepakitęs.

Penkiems tiriamiesiems, kurie priklausė svorio grupei iki 15 kg, dvylikapirštės žarnos gleivinėje buvo nustatytos hiperechogeniškos juostos. Iš jų, 2 pacientams buvo pasireiškęs ūmus viduriavimas, o likusiems – lėtinis.

5 lentelė. Tirtų šunų, kurie svėrė iki 15 kg, žarnų sienelių ir jų sluoksnių storio vidurkiai.

25

Šunų, kurie svėrė nuo 15 kg iki 30 kg, žarnų sienelės ir jos sluoksnių storiai tarp skirtingo viduriavimo tipo šunų reikšmingai nesiskyrė (p>0,05) (6 lentelė). Ištirtų šunų dvylikapirštės žarnos sienelė buvo 1,24 karto storesnė lyginant su sveikų šunų sienelės storiu. Tiriamųjų dvylikapirštės žarnos gleivinė buvo 1,76 karto, pogleivinė 1,33 karto ir raumeninis sluoksnis 1,6 karto storesni nei sveikų šunų.

Tuščiosios žarnos sienelės storis tarp viduriuojančių ir sveikų šunų nesiskyrė. Šunų, kuriems pasireiškė viduriavimas, tuščiosios žarnos gleivinė buvo 1,3 karto storesnė nei sveikų šunų. Tyrimo metu buvo nustatyta, kad šunų tuščiosios žarnos pogleivinės storis buvo nepadidėjęs. Tuščiosios žarnos raumeninis sluoksnis buvo 1,2 karto storesnis nei sveikų šunų.

Tiriamiesiems nustatytas gaubtinės žarnos sienelės storis atitiko literatūroje nurodytas normos ribas.

6 lentelė. Tirtų šunų, kurie svėrė nuo 15 kg iki 30 kg, žarnų sienelių ir jos sluoksnių storio

vidurkiai

Žarna Ūmus ir lėtinis

viduriavimas p–reikšmė Dvylikapirštė žarna (cm) Sienelės storis 0,51±0,05 0,4 Gleivinės storis 0,46±0,03 1,0 Pogleivinės storis 0,08±0,01 0,8 Raumeninio sl. storis 0,08±0,01 1,0 Tuščioji žarna (cm) Sienelės storis 0,37±0,02 0,8 Gleivinės storis 0,26±0,01 1,0 Pogleivinės storis 0,06±0,01 1,0 Raumeninio sl. storis 0,06±0,01 0,4

Gaubtinė žarna (cm) Sienelės storis 0,16±0,01 0,4

Visiems ištirtiems šunims, kurie svėrė daugiau nei 30 kg (n=4), buvo pasireiškęs ūmus viduriavimas. Tiriamųjų dvylikapirštės žarnos sienelė buvo 1,38 karto storesnė nei sveikų šunų. Dvylikapirštės žarnos gleivinė buvo 1,53 karto, o pogleivinė 1,5 karto storesnės lyginant su sveikų šunų gleivinės ir pogleivinės storiu. Taip pat tyrimo metu buvo nustatyta, kad dvylikapirštės žarnos raumeninis sluoksnis buvo 1,33 karto storesnis nei sveikų šunų.

26

Ištirtų šunų gaubtinės žarnos sienelė buvo 1,43 karto storesnė nei sveikų šunų.

7 lentelė. Tirtų šunų, kurie svėrė daugiau nei 30 kg, žarnų sienelių ir sluoksnių storio

vidurkiai

Žarna Ūmus viduriavimas

Dvylikapirštė žarna (cm) Sienelės storis 0,61±0,06 Gleivinės storis 0,43±0,05 Pogleivinės storis 0,09±0,01 Raumeninio sl. storis 0,08±0,01 Tuščioji žarna (cm) Sienelės storis 0,52±0,16 Gleivinės storis 0,37±0,12 Pogleivinės storis 0,06±0,02 Raumeninio sl. storis 0,08±0,01

Gaubtinė žarna (cm) Sienelės storis 0,23±0,03

3.7. Žarnų sienelės struktūriniai pakitimai pagal gyvūnui taikytą mitybos tipą

Atsižvelgus į tirtų šunų pasiskirstymą tarp skirtingų mitybos tipo grupių, pašarų įtaka žarnų sienelės ir jų sluoksnių pakitimams buvo vertinama tik šunims, kurie buvo šeriami sausu komerciniu pašaru, ir šunims, kurie buvo šeriami įvairiu maistu. Kitos grupės nebuvo tirtos dėl nedidelio atvejų skaičiaus jose.

Išanalizavus gautus duomenis buvo nustatyta, kad šunų, kurie buvo šeriami sausu komerciniu pašaru, dvylikapirštės, tuščiosios ir gaubtinės žarnos sienelių ir jų sluoksnių storių vidurkiai, atsižvelgiant į viduriavimo trukmę, reikšmingai nesiskyrė (p>0,05). Vertintų žarnų sienelės ir jos sluoksnių storių vidurkiai pateikti 8 lentelėje.

Šunų, kuriems pasireiškė ūmus viduriavimas, dvylikapirštės žarnos sienelė buvo 1,29 karto storesnė nei sveikų šunų. Įvertinus sienelės sluoksnių storį buvo nustatyta, kad gleivinė buvo 1,42 karto storesnė nei sveikų šunų, o pogleivinė ir raumeninis sluoksnis nesiskyrė. Vertinant ūmiai viduriuojančių šunų tuščiosios žarnos sienelę nustatyta, kad ji buvo 1,15 karto storesnė nei sveikų šunų. Tuščiosios žarnos gleivinė buvo 1,36 karto storesnė nei sveikų šunų, o pogleivinės ir raumeninio sluoksnių storio vidurkis nebuvo didesnis už literatūroje nurodytas normos ribas. Ūmiai viduriuojančių šunų gaubtinės žarnos sienelės pokyčiai nebuvo nustatyti.

27

sveikais šunimis. Įvertinus dvylikapirštės žarnos sienelės sluoksnius buvo nustatyta, kad gleivinė buvo 1,28 karto storesnė, o pogleivinė ir raumeninis sluoksnis – nepakitę. Ištyrus tuščiosios žarnos sienelės ir jos sluoksnių storius, pokyčiai nebuvo nustatyti. Taip pat nebuvo nustatyti gaubtinės žarnos sienelės pokyčiai.

Hiperechogeniškos juostos dvylikapirštės žarnos gleivinėje buvo nustatytos dviem šunims, kurie buvo šeriami sausu komerciniu šunų pašaru.

8 lentelė. Tirtų šunų, kurie buvo šeriami sausu komerciniu pašaru, žarnų sienelės ir jos sluoksnių

storio vidurkiai

Žarna Ūmus viduriavimas (n=11) Lėtinis viduriavimas (n=4) p–reikšmė Dvylikapirštė žarna (cm) Sienelės storis 0,57±0,04 0,54±0 ,07 0,75 Gleivinės storis 0,4±0,03 0,36±0,05 0,66 Pogleivinės storis 0,08±0,01 0,08±0,01 1,0 Raumeninio sl. storis 0,07±0,01 0,07±0,01 1,0 Tuščioji žarna (cm) Sienelės storis 0,44±0,06 0,36±0,03 0,49 Gleivinės storis 0,3±0,04 0,2±0,03 0,66 Pogleivinės storis 0,06±0,08 0,06±0,01 0,66 Raumeninio sl. storis 0,07±0,07 0,06±0,005 0,57 Gaubtinė žarna (cm) Sienelės storis 0,19±0,02 0,17±0,04 0,57

Šunų, kurie buvo šeriami įvairiu maistu, žarnų sienelės ir jos sluoksnių storio vidurkiai pateikti 9 lentelėje. Išanalizavus šunų, kuriems pasireiškė ūmus ir lėtinis viduriavimas, žarnų sienelės ir jos sluoksnių storio pakitimus, statistinis reikšmingumas nebuvo nustatytas (p>0,05). Ūmiai viduriuojančių šunų dvylikapirštės žarnos sienelė buvo 1,32 karto storesnė nei sveikų šunų. Vertinant žarnos sienelės sluoksnius, gleivinė buvo 1,35, pogleivinė 1,33, o raumeninis sluoksnis 1,5 karto storesni nei literatūroje nurodytos fiziologinės normos. Tiriamųjų tuščiosios žarnos sienelė ir jos sluoksniai buvo normos ribose. Taip pat tirtiems šunims nebuvo nustatyti gaubtinės žarnos sienelės storio pokyčiai.

28

storesnė nei sveikų šunų. Tuščiosios žarnos sienelės ir jos sluoksnių bei gaubtinės žarnos sienelės storio vidurkiai buvo nepakitę.

Išanalizavus žarnų sienelės echogeniškumą, 3 šunims, kurie buvo šeriami įvairiu maistu, buvo nustatytos hiperechogeniškos juostos dvylikapirštės žarnos gleivinėje.

9 lentelė. Tirtų šunų, kurie buvo šeriami įvairiu maistu, žarnų sienelės ir jos sluoksnių storio

vidurkiai

Žarna Ūmus viduriavimas (n=6) Lėtinis viduriavimas (n=4) p–reikšmė Dvylikapirštė žarna (cm) Sienelės storis 0,58±0,05 0,5±0,05 0,17 Gleivinės storis 0,38±0,04 0,31±0,04 0,35 Pogleivinės storis 0,08±0,02 0,09±0,01 0,48 Raumeninio sl. storis 0,09±0,02 0,07±0,02 0,91 Tuščioji žarna (cm) Sienelės storis 0,37±0,02 0,37±0,03 0,91 Gleivinės storis 0,25±0,01 0,25±0,01 1,0 Pogleivinės storis 0,06±0,01 0,05±0,01 0,17 Raumeninio sl. storis 0,06±0,003 0,07±0,01 1,0 Gaubtinė žarna (cm) Sienelės storis 0,19±0,02 0,16±0,01 0,35

3.8. Ryšys tarp nustatytų žarnų struktūrinių pakitimų ir leukocitozės

Tyrimo metu buvo atlikta koreliacinė analizė siekiant nustatyti ryšį tarp pasireiškusių struktūrinių žarnų pokyčių ir leukocitozės. Lyginant leukocitų kiekį tarp šunų, kurie serga ūmiu ir lėtiniu viduriavimu, buvo nustatyta, kad ūmaus susirgimo atvejais leukocitų kiekio mediana buvo 18 x 109_{/l (3,6–21,2 x 10}9_{/l)., o lėtinio viduriavimo atvejais – 8,95 x 10}9_{/l (3,97–19,3 x 10}9_/l).

29

9 pav. Leukocitų kiekio kraujyje skirtumai ūmaus ir lėtinio viduriavimo atvejais

Įvertinus ryšio stiprumą tarp baltųjų kraujo kūnelių ir žarnų sienelės bei jų sluoksnių storių, nustatytos koreliacijos. Vidutinio stiprumo teigiamos priklausomybės buvo nustatytos tarp leukocitų kiekio kraujyje ir dvylikapirštės žarnos sienelės bei gleivinės storių (r=0,601, r=0,601, p=0,001). Tarp leukocitų kiekio kraujyje ir plonosios žarnos pogleivinės bei raumeninių sluoksnių buvo nustatytos silpnos priklausomybės, kurios nebuvo statistiškai reikšmingos (r<0,3, p>0,05). Tarp leukocitų kiekio kraujyje ir tuščiosios žarnos sienelės storio buvo nustatyta silpnai teigiama priklausomybė, kuri nebuvo statistiškai reikšminga (r=0,239, p=0,203). Gaubtinės žarnos sienelės storis silpnai priklausė nuo leukocitų kiekio kraujyje, tačiau priklausomybė nebuvo statistiškai reikšminga (r=0,13, p=0,95) (10 lentelė).

10 lentelė. Ryšio stiprumas tarp leukocitozės ir žarnų sienelės bei jų sluoksnių storio viduriuojantiems

šunims Dv yli ka pirštės ž . sie ne lės sto ris Dv yli ka pirštės ž . gleiv in ės sto ris Dv yli ka pirštės ž . po gleiv in ės sto ris Dv yli ka pirštės ž . ra u m en in is slu o k sn is Tu šč io sio s ž . sien elės sto ris Tu šč io sio s ž . gleiv in ės sto ris Tu šč io sio s ž . po gleiv in ės sto ris Tu šč io sio s ž . ra u m en in is slu o k sn is Ga ub ti nė s ž . sie ne lės sto ris

Leukocitų kiekis kraujyje

r 0,601* _0,601* _{0,069 0,012 0,239 0,242 0,079 0,023 0,013}

30

4.

REZULTATŲ APTARIMAS

Atlikus surinktų duomenų analizę, dažniausiai viduriavimas buvo nustatytas mažų veislių šunims (p>0,05). Išanalizavus viduriavimo pasireiškimą pagal trukmę, ūmus bei lėtinis viduriavimas taip pat dažniausiai pasireiškė mažų veislių šunims. Didelių veislių šunims pasireiškė tik ūmus viduriavimas. Literatūroje nėra daug informacijos apie veislių predispoziciją viduriavimo pasireiškimui, tačiau tam tikrų veislių šunys, kaip basendžiai ir airių kviečiaspalviai terjerai, yra labiau linkę sirgti lėtinėmis enteropatijomis, kurių metu yra prarandami baltymai (27).

Išanalizavus viduriavimo pasireiškimą tarp skirtingo amžiaus šunų, buvo nustatyta, kad susirgimas tarp visų amžiaus grupių pasireiškė beveik vienodai. Tyrimo metu ūmus viduriavimas dažniausiai pasireiškė gyvūnams, kurių amžius vyravo nuo 4 m. iki 8 m. Literatūros šaltiniuose duomenų apie ūmaus ir lėtinio viduriavimo pasireiškimą skirtingo amžiaus šunims nebuvo rasta, tačiau 2012 m. JAV atliktos metaanalizės duomenimis gastroenteritui būdingi klinikiniai simptomai dažniausiai pasireiškė šunims iki 3 m. amžiaus (4). Kitų autorių atliktame tyrime iš 136 tirtų šunų, kurie sirgo lėtine enteropatija, 51 proc. atvejų liga buvo nustatyta nuo 2 m. iki 9 m. amžiaus (9). Gauti tyrimo rezultatai galėjo būti dėl mažos pacientų imties.

Tyrimo metu buvo nustatyta, kad viduriavimas dažniausiai pasireiškė šunims, kurie buvo šeriami sausu komerciniu pašaru. Taip pat šį mitybos tipą naudojantiems šunims dažniausiai buvo nustatytas ūmus viduriavimas. Literatūroje nėra nurodyta mitybos tipo predispozicija ūmaus arba lėtinio viduriavimo pasireiškimui, tačiau mokslininkų atliktame tyrime buvo nustatyta, kad iš 136 šunų, kurie sirgo lėtine žarnyno enteropatija, 64 šunims klinikiniai simptomai pranyko sudarius eliminacinę dietą (9). Kitų autorių atliktame tyrime, ūmus viduriavimas buvo nustatytas 52 šunims, kurie buvo šeriami sausu komerciniu pašaru, 37 tiriamiesiems, kurie buvo šeriami įvairiu pašaru, ir 7 gyvūnams, kurie buvo šeriami namuose pagamintu maistu (28).

Įvertinus surinktus duomenis buvo nustatyta, kad dažniausiai viduriavimas pasireiškė iki 15 kg sveriantiems šunims (p>0,05). Šioje grupėje ūmus viduriavimas pasireiškė dažniau nei lėtinis. Kitų autorių atliktame tyrime buvo nustatyta, kad šunų, kuriems pasireiškė ūmus hemoraginis viduriavimas, svorio vidurkis buvo 9,8 kg (29).

31

atvejais. Toks rezultatas galėjo būti gautas dėl per mažos tiriamųjų imties arba dėl to, kad pogleivinė ne taip stipriai reaguoja į uždegiminį procesą kaip kiti žarnos sluoksniai. Vertinant šunų, kuriems pasireiškė ūmus ir lėtinis viduriavimas, gaubtinės žarnos sienelės storį, buvo nustatyta, kad visų svorių grupėse sienelės storis, išskyrus šunis, kurie svėrė daugiau nei 30 kg, nebuvo pakitęs. Toks rezultatas galėjo būti gautas dėl per mažos tiriamųjų imties ir skirtingų pažeidimo vietų žarnyne.

Dvylikapirštės žarnos gleivinės echogeniškumo pakitimai buvo nustatyti 5 šunims, kurie svėrė iki 15 kg. Kitų autorių atliktuose tyrimuose nustatytos hiperechogeniškos juostos žarnų gleivinėje buvo siejamos su enteropatijomis, kurių metu yra prarandami baltymai (18).

Įvertinus žarnų sienelės struktūrinius pakitimus pagal mitybos tipą, buvo nustatyta, kad šunims, kurie buvo šeriami sausu komerciniu pašaru ir šunims, kurie buvo šeriami įvairiu maistu, ūmaus ir lėtinio viduriavimo sukelti struktūriniai pokyčiai reikšmingai nesiskyrė (p>0,05).

Tyrimo metu buvo nustatyta, kad šunų, kurie buvo šeriami sausu komerciniu pašaru ir viduriavo ūmiai, dvylikapirštės žarnos sienelė ir gleivinė buvo storesnės nei sveikų šunų. Išanalizavus tuščiosios žarnos sienelės ir jos sluoksnių storius, buvo nustatyta, kad ūmiai viduriuojantiems šunims sienelė ir gleivinės sluoksnis buvo storesni. Gaubtinės žarnos sienelės storio pokyčiai nebuvo nustatyti. Šunų, kuriems pasireiškė lėtinis viduriavimas, dvylikapirštės žarnos sienelė ir gleivinė buvo storesni nei sveikų šunų. Tuščiosios žarnos sienelės ir sluoksnių bei gaubtinės žarnos sienelės pokyčiai šunims, kuriems pasireiškė lėtinis viduriavimas, nebuvo nustatyti.

Ūmiai viduriuojančių šunų, kurie buvo šeriami įvairiu maistu, dvylikapirštės žarnos sienelė ir sluoksniai buvo storesni nei sveikų šunų. Tuo tarpu tuščiosios žarnos sienelės ir sluoksnių bei gaubtinės žarnos sienelės storių vidurkiai buvo nepakitę lyginant su sveikais šunimis. Išanalizavus šunis, kuriems pasireiškė lėtinis viduriavimas, buvo nustatyta, kad tik dvylikapirštės žarnos pogleivinė buvo storesnė nei sveikų šunų. Tiriamųjų tuščiosios žarnos sienelės ir sluoksnių bei gaubtinės žarnos sienelė buvo normos ribose.

Literatūroje nėra informacijos apie šunų mitybos tipų sukeliamus žarnų struktūrinius pakitimus, todėl galima daryti prielaidą, kad šunų šėrimas skirtingo tipo pašaru nesukelia žarnų sienelės ir jos sluoksnių struktūrinių pokyčių bei, kad viduriavimo atvejais dažniausiai yra paveikiama dvylikapirštės žarnos sienelė. Tačiau prielaidos patvirtinimui reikėtų atlikti detalesnius tyrimus su didesne tiriamųjų imtimi ir skirtingais mitybos tipais.

32

33

IŠVADOS

1. Ūmus viduriavimas visose veislės grupėse pasireiškė dažniau nei lėtinis: mažų veislių šunims (61,1 proc.), vidutinių veislių šunims (62,5 proc.) ir didelių veislių šunims (100 proc.).

Amžiaus grupėse ūmus viduriavimas dažniau pasireiškė šunims nuo 1 m. iki 3 m. (77,7 proc.) ir nuo 4 m. iki 8 m. (81,8 proc.), o lėtinis viduriavimas – gyvūnams nuo 11 m. iki 18 m. (60,0 proc.). Ūmus viduriavimas išanalizuotose mitybos tipų grupėse buvo pasireiškęs dažniau nei lėtinis: sauso komercinio pašaro grupėje (73,3 proc.) ir įvairaus maisto grupėje (60,0 proc.). Taip pat ūmus viduriavimas visose svorio grupėse buvo nustatytas dažniau nei lėtinis: šunims, kurie svėrė iki 15 kg (57,1 proc.), šunims – nuo 15 kg iki 30 kg (80,0 proc.) ir šunims, kurie svėrė daugiau nei 30 kg (100 proc.).

2. Visų šunų, kuriems pasireiškė ūmus ir lėtinis viduriavimas, dvylikapirštės žarnos sienelės ir jos sluoksnių storiai buvo didesni nei sveikų šunų žarnų sienelių ir jų sluoksnių nustatytos normos. Visų tirtų gyvūnų tuščiosios žarnos pogleivinės storis atitiko kitų autorių nustatytas normos ribas. Gaubtinės žarnos sienelė buvo sustorėjusi tik šunims, kurie svėrė daugiau nei 30 kg. Penkiems šunims, kurie svėrė iki 15 kg, dvylikapirštės žarnos gleivinėje buvo nustatytos hiperechogeniškos juostos. Daugiau nei pusei tiriamųjų, kuriems buvo nustatytas pakitimas, buvo pasireiškęs lėtinis viduriavimas.

3. Šunų, kurie buvo maitinami sausu komerciniu pašaru ir šunų, kurie buvo maitinami įvairiu maistu, dvylikapirštės, tuščiosios ir gaubtinės žarnos sienelių ir jos sluoksnių storis, atsižvelgiant į viduriavimo trukmę, reikšmingai nesiskyrė (p>0,05). Abiejų grupių ūmiai viduriuojančių šunų dvylikapirštės žarnos sienelė ir gleivinė buvo storesnės nei sveikų šunų. Hiperechogeniškos juostos dvylikapirštės žarnos gleivinėje nustatytos trims šunims, kurie buvo šeriami įvairiu maistu. Iš jų dviem pacientams pasireiškė lėtinis viduriavimas. Dviem šunims, kurie buvo šeriami sausu komerciniu šunų pašaru, buvo nustatytos hiperechogeniškos juostos dvylikapirštės žarnos gleivinėje. Iš jų abiem gyvūnams pasireiškė skirtingo tipo viduriavimas.

34

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Stavisky J, Pinchbeck G, German A, Dawson S, Gaskell R, Ryvar R, et al. Prevalence of canine enteric coronavirus in a cross–sectional survey of dogs presenting at veterinary practices. Veterinary Microbiology. 2010;140(1–2):18–24.

2. Ettinger SJ, Feldman EC, Côté Etienne. Textbook of veterinary internal medicine diseases of the dog and the cat. St. Louis, MO: Elsevier; 2017.

3. Penninck D, DAnjou Marc–André. Atlas of small animal ultrasonography. Chichester, West Sussex: Wiley Blackwell; 2015.

4. Gladwin NE, Penninck DG, Webster CRL. Ultrasonographic evaluation of the thickness of the wall layers in the intestinal tract of dogs. American Journal of Veterinary Research. 2014;75(4):349–53.

5. Armstrong PJ. GI Intervention: Approach to Diagnosis and Therapy of the Patient with Acute Diarrhea. 2013 Jun;:20–4.

6. Tello L, Perez–Freytes R. Fluid and Electrolyte Therapy During Vomiting and Diarrhea. Veterinary Clinics of North America: Small Animal Practice. 2017;47(2):505–19.

7. Hall EJ, German AJ. Inflammatory bowel disease. In: Steiner JM, editor. Small animal gastroenterology. 1st edition. Hannover (Germany): Schluetersche VerlagsgesellschaftmbH; 2008. p. 312–50.

8. Herstad HK, Nesheim BB, L’Abée–Lund T, Larsen S, Skancke E. Effects of a probiotic intervention in acute canine gastroenteritis – a controlled clinical trial. Journal of Small Animal Practice. 2009;51(1):34–8.

9. Volkmann M, Steiner J, Fosgate G, Zentek J, Hartmann S, Kohn B. Chronic Diarrhea in Dogs – Retrospective Study in 136 Cases. Journal of Veterinary Internal Medicine. 2017;31(4):1043–55. 10. Hubbard K, Skelly BJ, Mckelvie J, Wood JLN. Risk of vomiting and diarrhoea in dogs.

Veterinary Record. 2007 Jan;161(22):755–7

11. Oneill D, Church D, Mcgreevy P, Thomson P, Brodbelt D. Prevalence of disorders recorded in cats attending primary–care veterinary practices in England. The Veterinary Journal. 2014;202(2):286–91.

12. Barger AM. The complete blood cell count: a powerful diagnostic tool. Veterinary Clinics of North America: Small Animal Practice. 2003;33(6):1207–22.

35

14. Craven MD, Washabau RJ. Comparative pathophysiology and management of protein‐losing enteropathy. Journal of Veterinary Internal Medicine. 2019;33(2):383–402.

15. Allenspach K. Diagnosis of Small Intestinal Disorders in Dogs and Cats. Veterinary Clinics of North America: Small Animal Practice. 2013;43(6):1227–40.

16. Agthe P. Ultrasonography of the gastrointestinal tract and associated organs in dogs and cats. In Practice. 2009Jan;31(4):182–8.

17. Gaschen L. Ultrasonography of Small Intestinal Inflammatory and Neoplastic Diseases in Dogs and Cats. Veterinary Clinics of North America: Small Animal Practice. 2011;41(2):329–44. 18. Matoon JS. Small Animal Diagnostic Ultrasound (Third Edition). W.B. Saunders.; 2015.

19. Lyles S, Panciera D, Saunders G, Leib M. Idiopathic Eosinophilic Masses of the Gastrointestinal Tract in Dogs. Journal of Veterinary Internal Medicine. 2009;23(4):818–23.

20. Dennis R. Handbook of small animal radiology and ultrasound: techniques and differential diagnoses. Edinburgh: Saunders; 2010.

21. Lyles S, Panciera D, Saunders G, Leib M. Idiopathic Eosinophilic Masses of the Gastrointestinal Tract in Dogs. Journal of Veterinary Internal Medicine. 2009;23(4):818–23.

22. Gaschen L, Kircher P, Stüssi A, Allenspach K, Gaschen F, Doherr M, et al. Comparison Of Ultrasonographic Findings With Clinical Activity Index (Cibdai) And Diagnosis In Dogs With Chronic Enteropathies. Veterinary Radiology & Ultrasound. 2008 Oct;49(1):56–64.

23. Stander N, Wagner WM, Goddard A, Kirberger RM. Ultrasonographic Appearance Of Canine Parvoviral Enteritis In Puppies. Veterinary Radiology & Ultrasound. 2010;51(1):69–74.

24. Larson MM, Biller DS. Ultrasound of the Gastrointestinal Tract. Veterinary Clinics of North America: Small Animal Practice. 2009;39(4):747–59.

25. Sharma A, Thompson MS, Scrivani PV, Dykes NL, Yeager AE, Freer SR, et al. Comparison Of Radiography And Ultrasonography For Diagnosing Small–Intestinal Mechanical Obstruction In Vomiting Dogs. Veterinary Radiology & Ultrasound. 2010;52(3):248–55.

26. Patsikas MN, Papazoglou LG, Jakovljevic S, Dessiris AK. Color Doppler Ultrasonography In Prediction Of The Reducibility Of Intussuscepted Bowel In 15 Young Dogs. Veterinary Radiology Ultrasound. 2005;46(4):313–6.

27. Cerquetella M. Inflammatory bowel disease in the dog: Differences and similarities with humans. World Journal of Gastroenterology. 2010;16(9):1050.

28. Berset-Istratescu C, Glardon O, Magouras I, Frey C, Gobeli S, Burgener I. Follow-up of 100 dogs with acute diarrhoea in a primary care practice. The Veterinary Journal. 2014;199(1):188– 90.