Veršelių kepenų patologijų morfologinė analizė Morphological analysis of liver pathologies in calves

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA

Veterinarijos fakultetas

Ignas Čepukėnas

Veršelių kepenų patologijų morfologinė analizė

Morphological analysis of liver pathologies in calves

Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS

Darbo vadovas: doc. dr. Alius Pockevičius

2 DARBAS ATLIKTAS UŽKREČIAMŲJŲ LIGŲ KATEDROJE

PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ

Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Veršelių kepenų patologijų morfologinė analizė“.

1. Yra atliktas mano paties.

2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje.

3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą naudotos literatūros sąrašą.

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE

Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO

(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE

(aprobacijos data) (katedros vedėjo (-os) vardas, pavardė) (parašas)

Magistro baigiamojo darbo recenzentai 1)

2)

(vardas, pavardė) (parašai)

Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:

3

TURINYS

SANTRAUKA ... 4 SUMMARY ... 4 SANTRUMPOS ... 6 ĮVADAS ... 7 1 LITERATŪROS APŽVALGA ... 9 1.1 Anatomija ... 9 1.2 Histologija ... 10 1.3 Fiziologija ... 11 1.4 Patologijos ... 11 1.5 Fibrozė ... 13 1.6 Ūminis hepatitas ... 14 1.7 Lėtinis hepatitas ... 14 1.8 Edema ... 14

1.9 Įgimtas portosisteminis šuntas ... 15

1.10 Fascioliozė ... 15

1.11 Lipidozė ... 16

1.12 Abscesai ... 17

1.13 Galvijų infekcinis rinotracheitas ... 17

2 TYRIMO METODIKA ... 19

3 TYRIMO REZULTATAI... 22

3.1 Anketų duomenys ... 22

3.2 LSMU VA Patologijos centro duomenų bazės analizė ... 24

3.3 Savų tyrimų rezultatai ... 29

4 REZULTATŲ APTARIMAS ... 39

IŠVADOS ... 42

LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 43

4

SANTRAUKA

Veršelių kepenų patologijų morfologinė analizė

Ignas Čepukėnas

Magistro baigiamasis darbas

Medžiagų apykaitos ligos galvijams pasitaiko labai dažnai, dėl to sumažėja gaunamos produkcijos kiekis ir patiriami ekonominiai nuostoliai. Siekiant jų išvengti reikia užtikrinti gyvūnų sveikatingumą. Kepenys yra didžiausia organizmo liauka, kuri atsakinga už medžiagų apykaitą ir imunitetą, taip pat dalyvauja virškinimo procese. Šio organo pažeidimai turi didelę įtaką galvijų sveikatos sutrikimams.

Šiame darbe analizuojamos veršelių kepenų patologijos. Darbo metu buvo apklausti privatūs veterinarijos gydytojai, išanalizuota LSMU VA Užkrečiamųjų ligų katedros Patologijos centro duomenų bazė, atlikti savi 32 veršelių patologiniai anatominiai tyrimai ir surinkta 20 kepenų patologinių mėginių. Iš surinktų mėginių paruošti histologiniai preparatai, nudažyti hemotoksilinu ir eozinu ir tirti mikroskopuojant. Surinkti duomenys susisteminti ir išanalizuoti.

Tyrimas parodė, kad 2012 – 2014 m. 50 proc. Patologijos centre skrostų veršelių turėjo pažeistas kepenis, savų tyrimų metu nustatyta 62,5 proc. veršelių su kepenų pažeidimais. Privatūs veterinarijos gydytojai dažniausiai diagnozavo lipidozę, kuri Patologijos centro duomenų bazės duomenimis sudarė 44,44 proc. visų veršeliams nustatytų kepenų patologijų. Remiantis savais histopatologiniais tyrimais, lipidozė diagnozuota 60 proc. veršelių. Dažniau nustatytos hiperemijos ir kraujosruvos (75 proc.), o rečiau hepatitai (40proc.).

Raktažodžiai: veršeliai; kepenys; patomorfologija.

SUMMARY

Morphological analysis of liver pathologies in calves

Ignas Čepukėnas

Master‘s Thesis

5 endocrine gland and is responsible for the nutrients metabolism, the immune system also is involved in digestion. Lesions in liver have great impact on cattle health disorders.

In this thesis we will analyse liver pathologies in calves. Survey of private veterinary doctors has been carried out, LUHS VA Department of Infectious Diseases Pathology center database was analysed, and a post-mortem examination of 32 dead calves has been carried out, 20 samples of damaged liver were collected. Samples were stained with hematoxylin and eosin and prepared for histological examination. All collected data was systematised and analysed.

Analysis showed that 50 % of post-mortem examinations carried out during 2012 – 2014 years in Pathology center showed liver damage, according to my results 62,5 % of calves had damaged liver. Private veterinarians‘ survey showed that they mostly diagnosed lipidosis, which also was diagnosed for 44,44 % of calves according to Pathology‘s center database, and 60 % according to my histopathological examination. Hiperemia and hemorrhage was diagnosed more often (75%), and hepatitis less often (40%).

6

SANTRUMPOS

MTL – Mažo tankio lipoproteinai DNR – Deoksiribonukleorūgštis

GfL – Grade of fatty liver (lipidozės stiprumo balas) BHV-1 – Bovine herpes virus 1 (galvijų herpes virusas) TG – Trigliceridas

7

ĮVADAS

Lietuvoje galvijininkystė užima labai svarbią vietą žemės ūkio ekonomikoje. Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos duomenimis 2014 metais Lietuvoje buvo užregistruota 73427 galvijų laikymo vietos, kuriose buvo laikomi 710289 galvijai. Lietuvos statistikos departamento 2014 m. duomenis lyginant su 2013 m., augo tiek primelžiamo pieno kiekis, tiek paskerdžiamų galvijų skaičius. Pieno primilžis didėjo 4 proc. ir vienam gyventojui teko 612 kg pieno, o paskerstų galvijų skaičius padidėjo 5 proc. ir išaugo iki 7,4 tūkstančių (1). Kadangi galvijai yra produkcijos gyvūnai, iš jų siekiama gauti ekonominės naudos. Siekiant užtikrinti, kad būtų gaunamas kuo didesnis pelnas, reikia užtikrinti ir tinkamą gyvulių sveikatingumą. Lietuvoje 2002 metais galvijų mirtingumas dėl medžiagų apykaitos ligų siekė 13,9 proc. (2).

Kepenys yra didžiausia organizmo liauka. Dėl žinduolių anatomijos, į kepenis surenkamas visas kraujas iš virškinamojo trakto. Ši kraujotakos ypatybė lemia, kad kepenys yra pirmasis organas, kurį pažeidžia per virškinamąjį traktą patekę toksinai, patogeniniai mikroorganizmai ar kiti antigenai (3). Kepenys yra atsakingos už maisto medžiagų metabolizmą. Sutrikus kepenų funkcijoms, sutrinka medžiagų apykaita, todėl mažėja pieno kiekis, priesvoris, gyvūnas išliesėja, taip pat pažeidus kepenis, sutrinka ir jų kaip imuninio barjero funkcija, tai turi įtakos padidėjusiam veršelių imlumui infekcinėms ligoms (4).

Medžiagų apykaitos sutrikimai turi labai didelės įtakos iš galvijų gaunamos produkcijos sumažėjimui (5). Didelę įtaką gaunamos produkcijos kiekiui turi jaunų veršelių sveikatingumas. Auginant mėsinius galvijus, svarbu, kad veršeliui pakankamai greitai ir efektyviai didėtų svoris ir būtų užtikrinama aukšta mėsos kokybė, tačiau esant pažeistoms kepenims, sutrinka medžiagų apykaitos procesai, lėtėja augimas, prasčiau pasisavinami pašarai, silpnėja imunitetas (6). Pieninius galvijus auginantiems ūkininkams svarbu kuo greičiau sukergti telyčias ir gauti iš jų produkciją, tam taip pat turi įtakos tinkama kepenų būklė. Telyčios turi laiku subręsti tiek lytiškai, tiek fiziologiškai, o tam dėl sutrikusios kepenų veiklos gali sutrukdyti netinkama medžiagų apykaita, išliesėjimas (6).

Kepenų pažeidimai tiksliausiai diagnozuojami imant mėginius skrodimo metu ar atliekant biopsijas ir juos tiriant histologiškai, tačiau dėl didelių biopsijos kaštų ji nėra populiari tiek Europoje, tiek Lietuvoje. Siekiant diagnozuoti kepenų funkcijos sutrikimus taip pat galima atlikti kraujo biocheminius tyrimus ar tirti ultragarsu.

8 pažeidimus, atliekant Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijos Užkrečiamųjų ligų katedros Patologijos centro duomenų bazės analizę bei atliekant veršelių patologinius anatominius tyrimus, imant pažeistų kepenų mėginius ir tiriant juos histologiškai.

Darbo tikslas: atlikti veršelių kepenų patologijų morfologinę analizę. Darbo uždaviniai:

1. Išanalizuoti privačių veterinarijos gydytojų, dirbančių su galvijais, anketinės apklausos duomenis apie jų praktikoje pasitaikančius veršelių kepenų pažeidimus.

2. Atlikti retrospektyvų LSMU VA Užkrečiamųjų ligų katedros Patologijos centro duomenų bazės tyrimą, siekiant nustatyti veršelių kepenų patologijas.

9

1 LITERATŪROS APŽVALGA

1.1 Anatomija

Topografiškai kepenys yra pilvo srityje, iškart už diafragmos. Tai pati didžiausia organizmo liauka, be kurios organizmas negalėtų funkcionuoti. Pati ryškiausia funkcija yra tulžies išskyrimas, tačiau svarbiausias vaidmuo yra dalyvavimas baltymų, riebalų ir angliavandenių apykaitoje. Joms tai leidžia atlikti kraujagyslių sistema, kurios dėka prieš patekdamos į pagrindinę kraujotaką visos absorbuotos medžiagos iš virškinamojo trakto pirmiausia patenka į kepenų ląsteles (3). Žolėdžių kepenys užima ganėtinai nedidelę kūno masės dalį, jos sudaro tik nuo 1 iki 1,5 proc. kūno masės. Tačiau jaunesniems gyvūnams šis skaičius yra didesnis.

Kranialiai kepenų yra diafragma, o kaudaliai išsidėstę prieskrandžiai, skrandis ir žarnos. Didžioji kepenų dalis yra dešinėje vidurio plokštumos pusėje. Jos išsidėsčiusios nuo šeštojo tarpšonkaulinio plyšio iki paskutiniojo. Plyšiai, kurie tęsiasi nuo lateralinio krašto į vidų, dalina kepenis į skiltis. Galvijų kepenims topografinę padėtį išlaikyti padeda raiščiai, kuriais jos tvirtinasi prie diafragmos ir visceralinis spaudimas.

Kepenys gerai prisitaiko prie aplinkinių organų. Dėl šios savybės jų kranialinis paviršius išsigaubęs – prisitaikęs prie diafragmos, prie kurios jis prigludęs. Visceralinis galvijų kepenų paviršius yra įsigaubęs ir prisitaikęs prie didžiojo prieskrandžio, knygenų, kasos, tulžies pūslės, dvylikapirštės žarnos. Stora viršutinė siena tęsiasi kaudaliau ir formuoja kaudalinę ataugą, kuri nuo pagrindinės kepenų masės atskirta įduba, kurioje yra kranialinis kairiojo inksto galas. Medialinė kepenų siena eina ties viduriniąja linija, apatinėje kepenų dalyje yra įduba, kuri suteikia praėjimą stemplei, žemiau maža kepenų dalis pereina į kairiąją pilvo pusę. Kaudalinė tuščioji vena praeina pro kepenų parenchimą ir čia į ją suteka kraujas (7).

Kepenys yra apsuptos tvirta fibrozine kapsule. Kepenų latakai susijungia į vieną lataką vartų srityje, iš kurio atsišakoja smulkesni latakai į tulžies pūslę. Jie formuoja tulžies lataką, kuris atsiveria į dvylikapirštę žarną (3).

10

1.2 Histologija

Kepenys yra padengtos mezoteliu. Po mezoteliu yra plonas jungiamasis sluoksnis, kuris vadinamas Glissono kapsule (8). Jungiamasis kapsulės audinys įsiterpia į kepenis ir formuoja skiltis ir skilteles, nors galvijų skiltėtumas nėra labai stipriai išreikštas – jungiamojo audinio randama tik šešiakampių skiltelių kampuose. Šešiakampės skiltelės kampuose yra išsidėsčiusios triados, kurios susideda iš arterijos, venos ir tulžies latako. Kepenų parenchima yra sudaryta iš endoderminės kilmės daugiasienių epitelio ląstelių – hepatocitų (9). Hepatocitų paviršius, kuris liečiasi su sinusoidžių spindžiu, turi daug mikrogaurelių, padidinančių hepatocitų paviršiaus plotą. Citoplazmoje gausu glikogeno, organėlių, didelis kiekis mitochondrijų, lizosomų ir ypač daug lygiojo ir šiurkščiojo endoplazminio tinklo (4). Hepatocitai išsidėstę į anastamozines eiles, kurios yra atskirtos sinusoidžių, besijungiančių su centrine vena. Sinusoidės padengtos skylėtu endoteliocitų sluoksniu ir makrofagais (9). Sinusoidžių makrofagai dar vadinami Kupferio ląstelėmis, kurios užtikrina apsaugą nuo įvairių antigenų, šios imuninės ląstelės sugeba migruoti ir gali patekti į infekcijos vietą. Kraujas sinusoidėmis suteka į centrinę veną. Tarp endoteliocitų ir hepatocitų yra ertmė, kuri vadinama Disso tarpu. Į šį tarpą dėl savo dydžio pro tarpus tarp endoteliocitų nepatenka kraujo kūneliai, todėl Disso tarpe būna tik kraujo plazma. Šiame tarpe taip pat randamos išsidėsčiusios žvaigždiškosios kepenų ląstelės (lipocitai), kurios savo citoplazmos vakuolėse kaupia vitaminą A. Esant kepenų pažeidimui lipocitai pakeičia savo funkciją, išskiria vitaminą A ir pradeda sintetinti kolageną, pradeda vystytis kepenų fibrozė (4).

11

1.3 Fiziologija

Kepenys laikomos pridėtine virškinamojo trakto liauka, nes yra ne pačiame virškinamajame trakte, o šalia jo, tačiau jos vaidina ypač didelį vaidmenį riebalų virškinime dėl išskiriamos tulžies. Į kepenis taip pat suteka visas virškinamojo trakto kraujas, kuris surenkamas iš lamina propria ir

submukozos. Atitekantis kraujas atneša galutinius angliavandenių ir baltymų virškinimo produktus į

kepenis apdoroti. Dalis rezorbuotos gliukozės yra sunaudojama pačių kepenų reikalingai energijai gauti, kita dalis verčiama į glikogeną ir saugoma hepatocituose. Didelė amino rūgščių dalis kepenyse rezorbuojama iš kraujo ir sunaudojama įvairių proteinų gamybai, tokių kaip albuminai,

α

1-globulinai, α2-globulinai, β-globulinai, krešėjimo faktoriai ir ūmios fazės baltymai. Lipidai kepenyse gali būti oksiduojami ir verčiami energija arba pakeičiami į labai mažo tankio lipoproteinus (MTL), kurie transportuojami į kitus organus. Dar viena labai svarbi kepenų funkcija yra detoksikuoti kenksmingas medžiagas ir šalutinius produktus, juos biotransformuojant ir išskiriant su tulžimi. Kepenys taip pat kaupia lipidų ir riebaluose tirpių vitaminų A, D ir E atsargas. Kupfferio ląstelės saugo kepenis nuo bakterinių ir virusinių antigenų, galinčių patekti su krauju (6).

Pagrindinės kepenų funkcijos:

 Bilirubino metabolizmas;

 Tulžies rūgščių metabolizmas;

 Angliavandenių metabolizmas;  Lipidų metabolizmas;  Ksenobiotikų metabolizmas;  Proteinų sintezė;  Imuninė apsauga (4).

1.4 Patologijos

Hepatocitai yra pažeidžiami beveik visų kepenų pakitimus sukeliančių ligų atvejais. Pažeidimai, kurie nesuardo ląstelės struktūros, hepatocitams sukelia ląstelių brinkimą, steatozę (riebalų kaupimasis hepatocituose - lipidozė) ir atrofiją. Mirtini pažeidimai ląstelėms sukelia jų apoptozę ar nekrozę (4).

12 esančias organėles ir taip mažina ląstelės apimtį. Pagrindinis jų taikinys – hepatocitų mitochondrijos (12). Atrofiją gali sukelti: badavimas, sumažėjusios funkcijos, užsitęsusi nepakankama kraujotaka, spaudimas, vaistų ir toksinių medžiagų poveikis ar sutrikus organo inervacijai (10).

Apoptozė yra individualių ląstelių mirtis. Pažeista ląstelė miršta, nepaveikdama kaimyninių ląstelių. Apoptozės metu ląstelės mirdamos pradeda trauktis (13). Jos metu branduolyje kondensuojasi chromatinas, vidubranduolinė DNR degraduoja, branduolys susiskaido ir fragmentuojasi (14). Apoptozės pabaigoje visa ląstelė pasidalina į apoptozinius kūnus, kuriuos lizuoja makrofagai, kepenyse už tai atsakingos Kupferio ląstelės (15). Apoptozė yra užprogramuota natūrali ląstelių mirtis, tačiau ją sukelti gali daugelis išorinių faktorių ir ligų (16). Ląstelės žūtį aktyvuoja iš mitochondrijų membranų išskiriamas citochromas c ir Fas proteinas (13,16).

Nekrozė – tai ląstelių mirtis, kuri yra priešinga apoptozei (17,18). Nekrozei būdinga ląstelės išbrinkimas, organėlių brinkimas, plazminės membranos sutrūkimas ir citoplazmos išsiliejimas, atsitiktinė DNR degeneracija (4,18). Nekrozę sukelia medžiagų apykaitos sutrikimai, toksinės medžiagos ir ischemija (13). Per paskutinį dešimtmetį atlikti tyrimai rodo, kad nekrozė yra ne tik išorinių faktorių sukelta ląstelių mirtis, bet taip pat ir pats organizmas gali ją sukelti, kaip ir apoptozę (17,18,19). Yra trys nekrozės rūšys: kolikvacinė, kazeozinė ir koaguliacinė (19,20).

Kolikvacinė nekrozė susidaro bakterinių ar grybinių infekcijų židiniuose. Šio proceso metu dominuoja lizosominiai enzimai (19). Lizuotų audinių ir neutrofilų liekanos nekrozės zonoje formuoja baltą tirštą masę – pūlius (19,20). Aplink nekrozę gali susidaryti jungiamojo audinio kapsulė ir susiformuoti abscesas, kuriame palaipsniui formuojasi jau kazeozinė nekrozė (20).

Audiniai pažeisti kazeozinės nekrozės visiškai praranda savo pirminę struktūrą (19,20). Tipinės priežastys yra tuberkuliozė ir bakterijos, tokios kaip Corynobacter (20). Šios nekrozės metu formuojasi varškiškos konsistencijos balta masė, kurią sudaro ląstelių liekanos ir lėčiau irstančių bakterijų sienelės, taip pat nekrozės židinyje randama prasidėjusi kalcifikacija (19,20).

Hepatocitams būdinga koaguliacinė nekrozė, kurios metu vyksta staigi ląstelių degeneracija, hepatocitai būna išbrinkę, jų citoplazma eozinofiliška, stebima karioreksė ar kariolizė (4). Koaguliacinės nekrozės pažeistas audinys nepraranda savo struktūros, tačiau mikroskopuojant aiškiai matoma, jog ląstelės yra žuvusios (19). Praėjus kuriam laikui, vyksta žuvusių ląstelių lizė, jos fagocituojamos (20). Po hepatocitų lizės jų vietą užima eritrocitai ar kaupiasi retikulinis jungiamasis audinys (4).

13

 Pavienių hepatocitų nekrozei būdinga atsitiktinis išplitimas kepenyse, nekrozės apimtos ląstelės gali būti bet kurioje kepenų skiltelės vietoje (4).

 Zoninės nekrozės metu hepatocitams tinstant, pažeistos zonos pasidaro blyškios, po nekrozės įvyksta sinusoidžių dilatacija ir pažeistoji zona pasidaro ryškiai raudona dėl prisipildžiusio kraujo. Pagal pažeistą zoną kepenų skiltelėje, ši nekrozė dar skirstoma į: skiltelės centro – pažeidimas lokalizuojasi aplink centrinę veną; paracentrinę – pažeidžiama acinuso periferija; vartų zonos; tiltinė nekrozė – kai susijungia dvi zoninės nekrozės (4).

 Išplitusi arba dar kitaip masyvi nekrozė apima vieną ar kelias gretimas kepenų skilteles. Pradinėje pažeidimo stadijoje pažeistos kepenys būna padidėjusios, tamsiai raudonos, lygiu paviršiumi. Žuvusių hepatocitų vietą užima jungiamojo audinio stroma ir kraujas. Vėliau skiltelės subliūkšta ir jų vietoje vystosi kolageninis randas. Kepenys atrodo sumažėjusios su susiraukšlėjusia kapsule (4).

1.5 Fibrozė

Fibrozė tai lėtinio uždegimo kepenyse pasekmė, kitaip tariant pastovaus žalojančio faktoriaus įtakotas procesas (4,21,22). Fibrozė yra negrįžtamas procesas, kurio metu kepenų ląstelėms nepavykus regeneruotis dėl pasikartojančio dirginimo, nekrozės ar apoptozės paveiktų hepatocitų vietą užima ekstraląstelinė medžiaga ir kolagenas (4,22). Žvaigždiškosios kepenų ląstelės, kurios išsidėstę Disso tarpe, transformuojasi ir pradeda gaminti didelius ekstraląstelinės medžiagos kiekius (4). Jos gamina daugiausiai kolageną I, II ir IV, taip pat ekstraląstelinėje medžiagoje gausu laminino ir chondroitino sulfato proteoglikanų (4,22).

Apoptozės pažeisti hepatocitai skatina kepenų miofibroblastus gaminti kolageną, o nekrozės pažeisti hepatocitai išskiria aktyvųjį deguonį ir iššaukia uždegimines ląsteles (21). Limfocitai ar granuliocitai sukelia fibrozės procesą, aktyvuodami žvaigždiškąsias kepenų ląsteles (21,22). Savo ruožtu šios ląstelės išskiria uždegiminius mediatorius ir aktyvina uždegimines ląsteles, taigi žvaigždiškosios ląstelės ir uždegiminės ląstelės aktyvuoja vienos kitas (21).

14 Veršeliams gali pasireikšti įgimta kepenų fibrozė, kuri aptinkama ką tik gimusiems ar abortuotiems veršeliams (23,24). Kepenų skiltelėse stebima išplitusi fibrozė, jungiamuoju audiniu sujungtos periportalinės sritys su centrinių venų sritimis (23,24,25). Tulžies kanalai būna proliferavę ir formuoja išsiplėtusį kanalėlių tinklą (24,25). Hepatocitai randami išsidėstę židiniais (23). Įgimta veršelių kepenų fibrozė yra sporadinis ir retas reiškinys, kurį sukelia paveldimos genetinės mutacijos (24,25,26).

1.6 Ūminis hepatitas

Kepenų uždegimas vadinamas hepatitu. Ūminis hepatitas pasižymi neutrofiline kepenų parenchimos infiltracija, esant bakterinėms ar parazitinėms ligoms, ar limfocite infiltracija, esant virusinėms ligoms. Tai staigus organizmo atsakas į bet kokį pažeidimą (4,27).

Ūminio hepatito atveju stebima hepatocitų nekrozė ir apoptozė. Dažniausiai pažeidimai yra išplitę po visą parenchimą ar židininiai. Uždegimo apimtos parenchimos kiekis priklauso nuo pažeidimo stiprumo ir dirginimo laiko. Jei yra nepašalinama priežastis, ūminis hepatitas gali pereiti į lėtinį.

Veršeliams ūminio hepatito priežastimi dažnai tampa virkštelės infekcija ar dėl nusilpusio imuniteto, sisteminės infekcija (4).

1.7 Lėtinis hepatitas

Lėtinis kepenų uždegimas vystosi dėl užsitęsusio antigeno poveikio organui (4). Šio uždegimo metu vyrauja limfocitai, makrofagai, plazminės ląstelės, neutrofilai (27). Lėtinis hepatitas dažnai lydimas kepenų fibrozės.

Vyraujančios uždegiminės ląstelės ir fibrozės stiprumas priklauso nuo priežasties, sukėlusios lėtinį hepatitą (4).

1.8 Edema

Kepenyse edemą sukelia padidėjęs skysčio kaupimasis ląstelėse – sukelia viduląstelinę edemą, skysčio kaupimasis tarpląsteliniame audinyje – tarpląstelinė edema (28). Sutrikus balansui tarp tarpląsteliniame audinyje ir ląstelės viduje esančių skysčių, keičiasi koncentracijos gradienatai, dėl ko gali kilti skysčių kaupimasis ląstelėse ir sukelti jų edemą (29).

15 tarpląsteliniame audinyje pradeda kauptis kraujas arba plazma. Taip pat su kraujo apykaita susijusią edemą sukelia sutrikęs kraujo nutekėjimas iš audinių. Kepenyse edemą gali sukelti venų trombozė ar dėl širdies nepakankamumo išsivysčiusi veninė stazė. Susidarius veninei stazei, kyla spaudimas kraujagyslėse ir didėja filtracija į tarpląstelinius audinius. Edemą gali sukelti ir limfos apykaitos sutrikimai, kurie kyla dėl padidėjusio limfos kaupimosi ar dėl sutrikusio jos ištekėjimo iš audinių (28).

Edemiškose kepenyse matomas tarpląsteliniame audinyje susikaupęs transudatas. Stipriai padidėję tarpai tarp hepatocitų, parenchima būna blyški. Funkcijos sutrikimas priklauso nuo edemos stiprumo, kuo daugiau kepenų parenchimos yra apimta edemos, tuo labiau pažeidžiamos kepenų funkcijos (29).

1.9 Įgimtas portosisteminis šuntas

Portosisteminiai šuntai nukreipia kraują iš vartų venos tiesiai į bendrąją kraujotaką, aplenkiant kepenis (30). Šuntai gali susidaryti kepenyse ir prie kepenų, dažniausiai pasitaikantys šuntai susidaro kepenų viduje. Įgimti portosisteminiai šuntai yra įvairūs, tačiau dažniausia jų susidarymo vieta yra nesunykęs veninis latakas (4). Šis latakas vaisiuje nukreipia kraują iš vartų venos į kaudalinę tuščiąją veną. Nors portosisteminiai šuntai dažniausiai aprašomi smulkiems gyvūnams, jie taip pat pasitaiko ir galvijams (31,32).

Mikroskopuojant kepenis, dėl portosisteminio šunto, matoma kepenų arteriolių ir tulžies latakų proliferacija. Vartų venos būna labai sumažėję dėl hipoplazijos arba iš viso nerandamos (31). Hepatocituose galima pastebėti nežymią nekrozę. Makroskopiškai kepenims būdinga atrofija (32).

Dėl portosisteminių šuntų gyvūnams gali pasireikšti ataksija, vangumas, apetito praradimas. Taip pat portosisteminiai šuntai sukelia hepatinę encefalopatiją (31,32).

1.10 Fascioliozė

16 išsivysčiusi metacerkarija, ją palieka ir keliauja ant žolės prie vandens telkinio, kur formuoja cistas (33,35).

Judėdamos per kepenis metacerkarijos pažeidžia jų parenchimą. Pažeidimų vietoje formuojasi randinis audinys, kuris sutrikdo kepenų funkcijas. Pažeidimo stiprumas priklauso nuo to, kiek parazitų patenka į galvijo organizmą. Paprastai vienu metu pro kepenis migruoja nedaug F. hepatica metacerkarijų, todėl funkcijos nėra sutrikdomos labai stipriai ir nematomi ryškūs parazitozės požymiai. Dažniausiai galvijams pasireiškia lėtinė fascioliozė (33,34). Parazitas ne tik sukelia mechaninius pažeidimus, bet atveria kelią bakterinėms infekcijoms. Bakterijos gali patekti kartu su migruojančiomis lervomis ar dėl pažeidimų sumažėjus imuninėms funkcijoms (34,35,36).

Parazitų migravimo per kepenų parenchimą vietoje pažeisti hepatocitai nekrozuoja, atsiranda pakraujavimai ir prasideda kepenų fibrozė tuo atveju, jei kartu nesukeliama bakterinė infekcija. Dėl su parazitais kartu patekusių bakterijų kepenų parenchimoje pradeda formuotis mikroabscesai, histologiškai matoma kepenų infiltracija uždegiminėmis ląstelėmis, Kupfferio ląstelių padidėjimas (34,35). F. hepatica parazitavimo vietoje, tulžies latakuose vystosi cholangitas, taip pat prasideda tulžies latakų kalcifikacija (35).

Dėl F. hepatica sukeltų pažeidimų kepenyse galvijai pradeda liesėti, susilpnėja jų imunitetas. Ankstyvame amžiuje užsikrėtusiems veršeliams labai stipriai mažėja svorio prieaugis, jie tampa imlūs infekcinėms ligoms (33,34,35).

1.11 Lipidozė

Dažniausia lipidozės vystymosi priežastis yra neigiamas energijos balansas (NEB), jo metu galvijo kraujyje trūksta neesterifikuotų riebiųjų rūgščių, kurios pradedamos sintetinti iš riebalinio audinio. Gyvūnų kepenyse šios rūgštys yra sunaudojamos energijai arba iš jų sintetinami TG, kuris saugomas kepenyse arba verčiamas labai mažo tankio lipidais (LMTL) ir išskiriamas į kraują, tačiau galvijų kepenys nėra pajėgios versti didelių TG kiekių į LMTL, todėl jie pradeda kauptis kepenyse ir prasideda lipidozės vystymasis (37).

Riebalų, o ypač trigliceridų, stipri infiltracija kepenyse sukelia bendrus ir mikroskopinius pakitimus. Pakitimų lygis priklauso nuo infiltracijos stiprumo. Kepenys padidėja, kraštai pasidaro apvalūs, kepenų spalva kinta nuo blyškios iki geltonos. Esant kepenų lipidozei taip pat gali pasireikšti miokarditas, kasos pažeidimai, inkstų ir raumenų nekrozės, žarnų uždegimas ar jų nekrozės.

17 tinklas. Trigliceridai pradeda kauptis kepenų skiltelių centre, aplink centrinę veną ir priklausomai nuo lipidozės stiprumo plečiasi į periferiją link triadų (38). Lipidozės stiprumas kepenyse vertinamas pagal riebalų infiltraciją nuo 0 iki 6 GfL balais, kur 0 GfL, kai riebalų kepenų parenchimoje visai nepastebima, o 6 GfL, kai riebalai matomi išplitę po visą kepenų parenchimą (39). Kepenų lipidozės stiprumui įtakos turi amžius. Stipri lipidozė dažniausiai pasireiškia suaugusiems galvijams, o jauniems - silpna ar vidutinio stiprumo (40). Lipidozė taip pat gali būti skirstoma pagal TG kiekį, >10 proc. TG, drėgnųjų medžiagų kiekio laikoma sunkia lipidozės forma, nuo 5 iki 10 proc. TG vidutinio stiprumo lipidozė, iki 5 proc. lengva lipidozės forma (38).

1.12 Abscesai

Abscesus galvijų kepenyse sukelia įvairios bakterijos: tiek aerobinės, tiek anaerobinės, dažniausiai nustatomi sukėlėjai yra Fusobacterium necrophorum ir Sphaerophorus necrophorus. F.

necrophorum nustatoma daugiausiai, tai yra nuo 81 iki 100 proc. abscesų. Retais atvejais abscesuose

nustatomas vienos rūšies patogenas. Dažniausiai jis būna kartu su anaerobinėmis ar fakultatyvinėmis bakterijomis (41). Abscesuose nustatomos šie patogenai: Actinomyces pyogenes, Bacteroides spp.,

Clostridium spp., Pasteurella spp., Peptostreptococcus spp., Staphylococcus spp., Streptococcus spp.

(42).

Bakterijos į kepenis gali patekti per vartų veną iš virškinamojo trakto dėl didžiajame prieskrandyje išsivysčiusios acidozės, tai vadinama acidozės – rumenito – kepenų absceso kompleksu. Taip pat bakterijos į kepenis gali patekti per kepenų arteriją, virkštelės veną ir tulžies latakus. Absceso priežastimi gali būti parazitai ir trauminis retikulioperitonitas (43).

Kepenyse smulkūs abscesai būna paplitę po visą organą, dideli dažniausiai randami ties vartų zona. Abscesai būna apsupti stora fibrozinio audinio kapsule. Kapsulės storis priklauso nuo absceso senumo, kuo abscesas senesnis, tuo ji storesnė. Kapsulės centre randama nekrotizavę ląstelės, pūliai, kartais pasitaiko ir jungiamojo audinio. Iš išorės abscesą supa uždegiminių ląstelių zona (44).

1.13 Galvijų infekcinis rinotracheitas

Bovine herpesvirus 1 (BHV-1) priklauso aplfaherpes virusams ir sukelia didelius nuostolius

19

2 TYRIMO METODIKA

Tyrimai buvo atliekami 2013 - 2015 metais. Buvo atlikta privačių veterinarijos gydytojų apklausa, išanalizuota LSMU VA Užkrečiamųjų ligų Patologijos centro bazė, atlikti 32 veršelių patologiniai anatominiai ir 20 veršelių patomorfologiniai (patologinis anatominis (makroskopinis) ir histologinis (mikroskopinis)) tyrimai (1 pav.).

Sudaryta anketa (1 priedas) apie pasitaikančius kepenų pažeidimus ūkiuose ir išdalinta privatiems veterinarijos gydytojams, dirbantiems su galvijais, Lietuvos veterinarijos gydytojų asociacijos bendrosios praktikos sekcijos konferencijoje 2013 metais. Anketą užpildė 35 veterinarijos gydytojai. Anketų duomenys susisteminti ir išanalizuoti.

Išanalizuota LSMU VA Užkrečiamųjų ligų katedros Patologijos centro duomenų bazėje 2012 – 2014 metais atliktų 72 veršelių patologinių anatominių tyrimų rezultatai. Išanalizuota pasitaikiusių kepenų pažeidimų dažnumas, amžiaus ir lyties įtaka.

Tyrimo schema LSMU VA Užkrečiamųjų ligų katedros Patologijos centro 2012 – 2014 metų duomenų analizė (n=72) Anketų duomenų analizė (n=35) Patologinis anatominis tyrimas (n=32) Histologinių mėginių paėmimas (n=22) Histologinių preparatų paruošimas Mėginių analizė ir vertinimas Statistikos analizė

20 Atliekant savus tyrimus buvo tiriami veršeliai iki 2 mėnesių amžiaus iš įvairių Lietuvos ūkių. Buvo atlikti 32 veršelių patologiniai anatominiai tyrimai. Atliekant skrodimą ir nustačius makroskopinius kepenų pažeidimus, ir įtariant galimus kepenų pakitimus, buvo imami kepenų mėginiai histologiniam tyrimui. Paimta 20 mėginių histologiniam tyrimui.

Atliekant patologinį anatominį veršelių gaišenų tyrimą, buvo nustatomi kepenų patologiniai anatominiai pokyčiai, konsistencija, spalva, dydis, pjūvio vaizdas. Mėginiai histologiniam tyrimui buvo imami iš labiausiai pažeistos kepenų vietos.

Paimti mėginiai buvo dedami į vienkartinius indelius, užpildytus 10 proc. neutraliu formalinio tirpalu ir fiksuoti iki 7 dienų. Pristatyti į LSMU VA Užkrečiamųjų ligų katedros Patologijos centrą.

Patologinė medžiaga buvo sudėta į kasetes ir 24 valandas plauta šaltu tekančiu vandeniu, kad išplauti iš audinių 10 proc. formaliną. Po plovimo kasetės su patologine medžiaga sudėtos į audinių įmirkymo procesorių „Shandon Pathcentre, USA“, kuriame patologinė medžiaga dehidruota po 2 - 3 valandas 60º, 80º ir 96º stiprumo etilo alkoholyje bei 1 - 3 valandas izopropanolio alkoholyje. Patologinės medžiagos skaidrinimas buvo atliekamas chloroforme 1 - 3 val. Po dehidratavimo ir skaidrinimo patologinė medžiaga po 1 - 3 val. impregnuota parafinu A,B,C,D. Visas procesas trunka 24 val. Pasibaigus automatiniam audinių paruošimo etapui, tiriamieji audinių mėginiai įliejami į parafininius blokus, naudojant audinių įliejimo įrangą „Tes 99“.

Parafininis blokelis su patologine medžiaga atvėsintas ant šaldomo stalelio, kad įgytų reikiamą mėginio tvirtumą. Iš suformuotų parafininių blokų 4 µm storio parafininiai audinių pjūviai (mikropjūviai) pjaustyti, naudojant „Sakura Accu-Cut® SRM™, Japonija“ pusiau automatinį rotacinį mikrotomą. Atpjautas pjūvis perneštas adatėlių pagalba į 37 ºC temp. termostatinę vandens vonelę ir pjūvis ištiesintas. Vandens vonelėje parafininių pjūvių juosta ištiesinta ir padalijama atskirais pjūviais, kurie vėliau perkelti ant objektinio stiklelio. Objektinis stiklelis su pjūviu perkeltas 5 val. ant reguliuojamos kaitinimo plokštės „Thermo Scientific Hotplate“, kurios temp. 37 ºC. Vėliau objektiniai stikleliai sudėti į termostatą „Binder“ 24 val. 37 ºC temp.

21 įrenginys automatiškai pjūvius dehidratavo 96° etilo alkoholiu 1 min. ir izopropolio alkoholiu 1 min. Paskutinis šio įrenginio darbo etapas – pjūvių skaidrinimas naudojant ksileną - 1 min.

Nudažius, objektiniai stikleliai buvo padengti ilgalaikio saugojimo dengiamąja terpe „Thermo Shandon Consul-Mount histology formulatio“ ir ant jų uždėti labai ploni dengiamieji stikleliai, kurie prispausti specialia adatėle siekiant pašalinti oro burbuliukus po stikleliu. Mėginiai suženklinti, nurodant mėginio paruošimo metus ir tų metų eilės numerį.

Paruošti mėginiai analizuoti „Olympus BX41“ mikroskopu. Mikroskopinės nuotraukos darytos naudojant histologinių vaizdų analizatorių „Olympus DP72 BX63“.

22

3 TYRIMO REZULTATAI

3.1 Anketų duomenys

Buvo sudarytos ir veterinarijos gydytojams išdalintos anketos, siekiant išsiaiškinti kepenų pažeidimų aktualumą veršelių tarpe. Anketose veterinarų buvo prašoma pažymėti, kokio dydžio ūkį jie aptarnauja, kokios yra dažniausios veršelių gaišimo priežastys jų aptarnaujamame ūkyje, kokie kepenų pažeidimai nustatomi skrodimo metu, taip pat, jų manymu, kokios priežastys dažniausiai sukelia virškinimo sistemos sutrikimus veršeliams (1 priedas).

Tarp 35 apklaustų veterinarijos gydytojų 19 aptarnavo ūkius, kuriuose laikoma virš 100 galvijų, 6 veterinarai aptarnavo ūkius su 51 – 100 galvijų, 5 aptarnavo labai smulkius, tik su 1 – 5 galvijais, ūkius, kuriuose laikoma nuo 6 iki 20 galvijų, aptarnavo 3 veterinarai, o likę 2 veterinarai aptarnavo 21 – 50 galvijų ūkius.

20 veterinarijos gydytojų nurodė, kad virškinimo sistemos sutrikimai yra dažnai pasitaikanti veršelių gaišimo priežastis. Dėl kvėpavimo sistemų pažeidimų gaišimas 14 veterinarų teigimu buvo dažnas, o 5 – retas. Kaip labai retai pasitaikančią gaišimo priežastį - medžiagų apykaitos sutrikimus nurodė 5 veterinarijos gydytojai, o kaip retai – 10 veterinarijos gydytojų. Taip pat 4 veterinarijos gydytojai nurodė, kad jų aptarnaujamuose ūkiuose infekcinės ligos, kaip gaišimo priežastis, pasitaiko labai retai (2 pav.).

2 pav. Gaišimo priežasčių pasiskirstymas apklausos duomenimis

Apklaustų veterinarijos gydytojų teigimu, dažniausiai nustatoma kepenų patologija buvo lipidozė, kurią skrodimo metu dažnai nustato 8 veterinarai, retai – 15 veterinarų, o labai retai -

0 5 10 15 20 25

Kvėpavimo sistemos Virškinimo sistemos Medž. Apykaitos sutrikimai Infekcinės ligos V ie n e tai

23 4 veterinarijos gydytojai. Kepenų nekrozę pomirtinio tyrimo metu retai diagnozavo 10 veterinarų, o labai retai - 4 veterinarai. Dviejų veterinarijos gydytojų teigimu jų praktikoje abscesai pasitaiko dažnai, o kaip retai pasitaikančią šią patologiją įvardino 9 veterinarai (3 pav.).

3 pav.Kepenų patologijų pasiskirstymas apklausos duomenimis

Apklausoje dalyvavusių veterinarijos gydytojų manymu virškinimo sistemos susirgimų priežastimi dažniausiai 36,07 proc. tampa krekenų sudavimas ne laiku ar kitos šėrimo paklaidos. Laikymo būdas buvo antra dažniausiai minima priežastis – 16,39 proc. Virškinimo sistemos sutrikimus dėl nekokybiškų pašarų (įskaitant prastos kokybės krekenas) ir profilaktinių priemonių trūkumo buvo įvardijami vienodai, po 14,75 proc. Apklaustų veterinarijos gydytojų manymu, mažiausiai virškinimo sistemos sutrikimams įtakos turėjo aptarnaujančio personalo klaidos ir infekcinės ligos, kurios atitinkamai buvo įvardintos 9,84 proc. ir 8,20 proc.

0 2 4 6 8 10 12 14 16

Lipidozė Fascioliozė Nekrozė Abscesai Kita

V

ie

n

e

tai

24

3.2 LSMU VA Patologijos centro duomenų bazės analizė

2012 – 2014 metais LSMU VA Patologijos centre buvo atlikti 72 patologiniai anatominiai tyrimai veršeliams. Išanalizavus surinktus duomenis, nustatyta, kad iš visų tirtų veršelių 36 veršeliams buvo nustatyti kepenų pažeidimai. Toliau šie veršeliai buvo analizuojami pagal lytį ir amžių (4 pav.)

4 pav. Veršelių kiekis su kepenų patologijomis

Iš veršelių, kuriems pasitaikė kepenų pažeidimai, pagal lytį pasiskirstymas buvo vienodas. Tiek buliukų, tiek telyčių su kepenų pažeidimais ir be jų buvo vienodai, po 50 proc. Buliukams pažeidimai kepenyse buvo nustatyti 16,67 proc. dažniau nei telyčioms. Duomenys statistiškai nepatikimi (p>0,05) (5 pav.).

50% 50%

25

5 pav. Veršelių su kepenų pažeidimais pasiskirstymas pagal lytį

Pagal amžių veršeliai buvo padalinti į dvi grupes: pirmoji – veršeliai iki 2 savaičių, antroji – veršeliai nuo 2 iki 4 savaičių amžiaus. Iš visų veršelių, kuriems nustatyti kepenų pažeidimai, didžioji dauguma, t. y. 61,11 proc., priklausė veršelių grupei iki 2 sav. amžiaus. Likusieji - 38,89 proc. veršelių buvo vyresni nei 2 sav. 22,22 proc. daugiau kepenų pažeidimų nustatyta veršeliams iki 2 sav. Duomenys statistiškai nepatikimi (p>0,05) (6 pav.).

6 pav. Veršelių su kepenų pažeidimais pasiskirstymas pagal amžių

0 5 10 15 20 25 Buliukai Telyčios V ie n e tai

Su kepenų pažeidimais Be kepenų pažeidimų

0 5 10 15 20 25 30

iki 2 sav. 2 - 4 sav.

V

ie

n

e

tai

26 Veršeliams, kuriems nustatyti pažeidimai kepenyse, vyraujantys kepenų pažeidimai buvo lipidozė, kuri nustatyta 16 veršelių, ir kepenų degeneracija, kuri nustatyta 14 veršelių. Taip pat 3 veršeliams buvo nustatyta kepenų hiperemija, 2 veršeliams įgimtos - kepenų cistos ir tik 1 veršeliui diagnozuotas perihepatias (7 pav.).

7 pav. Nustatytų kepenų pažeidimų pasiskirstymas procentais

Lipidozė buvo nustatyta 44,44 proc. iš veršelių su pažeidimais kepenyse. Pagal lytį kepenų lipidozė pasitaikė 10 telyčių ir 6 buliukams. Lipidoze sirgo 25 proc. daugiau telyčių. Duomenys statistiškai nepatikimi (p<0,05) (8 pav.).

8 pav. Kepenų lipidozės pasiskirstymas pagal lytį.

44,44

8,33 38,89

5,56 2,78

Lipidozė Hiperemija Degeneracija

Cista - įgimta Perihepatitas

37%

63%

27 Pagal amžių kepenų lipidozė pasireiškė dažniau veršeliams iki 2 savaičių (n=9), nei veršeliams virš 2 savaičių (n=7). Iki 2 sav. amžiaus veršeliai kepenų lipidoze sirgo 12,5 proc. dažniau. Statistiškai duomenys nepatikimi (p>0,05) (9 pav.).

9 pav. Kepenų lipidozės pasiskirstymas pagal amžių

Kitas dažniausiai veršeliams pasireiškęs kepenų pažeidimas buvo kepenų degeneracija, kuri sudarė 38,89 proc. nuo visų kepenų pažeidimų. Pagal lytį kepenų degeneracija buliukams buvo nustatyta 13 kartų, o telyčioms tik 1 kartą. Buliukams kepenų degeneracija pasireiškė 85,71 proc. daugiau. Statistiškai duomenys patikimi (p<0,05) (10 pav.).

10 pav. Kepenų degeneracijos pasiskirstymas pagal lytį

Analizuojant kepenų degeneracijos pasireiškimą pagal amžių, šis pakitimas nustatytas 8 veršeliams iki 2 savaičių amžiaus ir 6 veršeliams virš 2 savaičių amžiaus. Taigi, veršeliams iki 2

56% 44%

iki 2 sav. 2 - 4 sav.

93% 7%

28 savaičių amžiaus kepenų degeneracija pasireiškė 14,29 proc. dažniau. Duomenys statistiškai nepatikimi (p>0,05) (11 pav.).

11 pav. Degeneracijų pasiskirstymas pagal amžių

57% 43%

29

3.3 Savų tyrimų rezultatai

Atlikus 32 veršelių patologinius anatominius tyrimus ir kepenų pažeidimus ar juos įtariant dėl virškinimo sistemos pažeidimų paimta 20 kepenų mėginių histopatologiniam tyrimui (12 pav.). Jie paruošti ir analizuoti. Atliekant patologinį anatominį tyrimą, kepenys vertintos jas apžiūrint, vertinant jų dydį, spalvą, konsistenciją, pjūvio vaizdą.

12 pav. Patologinio anatominio tyrimo rezultatai

Iš 20 atliktų patologinių anatominių tyrimų 55 proc. buvo atlikti buliukams, o 45 proc. telyčioms (13 pav.).

13 pav. Tirtų veršelių pasiskirstymas pagal lytį

Visi veršeliai pagal amžių buvo suskirstyti į dvi grupes: iki 1 savaitės amžiaus ir nuo 1 iki 2 savaičių amžiaus. Tarp 20 veršelių abiejų grupių pasiskirstymas buvo vienodas: tiek pirmosios, tiek antrosios grupės veršelių buvo po 10 (14 pav.).

37,5%

62,5%

Kvėpavimo sistemos pažeidimai Virškinimo sistemos pažeidimai

30

14 pav. Tirtų veršelių pasiskirstymas pagal amžių

15 pav. Makroskopinių pažeidimų pasiskirstymas procentais

Įvertinus matomus patologinius kepenų pakitimus, nustatyta, kad 8 veršeliams kepenys buvo hiperemiškos ir padidėjusios. Jų kraštai buvo neaštrūs, pjūvio vietoje kepenys išsivertė, kapsulė buvo įsitempusi. 6 veršelių kepenys buvo gelsvos spalvos, minkštos konsistencijos, matoma aiški lipidozė. Dar 6 patologinių anatominių tyrimų metu aiškių kepenų pažeidimų nebuvo matyti, buvo galima stebėti silpną hiperemiją, dėl kurios kepenys buvo patamsėjusios (15 pav.).

Atlikus histopatologinius mėginių tyrimus, juos išanalizavus ir susisteminus, matoma, kad dažniausiai kepenyse stebimi mikroskopiniai pakitimai buvo kraujagyslių prisipildymas (hiperemija) ir kraujosruvos, kurie pasireiškė 75 proc. visų tirtų mėginių. Daugiau nei pusėje mėginių, tai yra 60 proc., buvo nustatyta lipidozė. 40 proc. tirtų veršelių buvo nustatytas kepenų parenchimos uždegimas. Hepatocitų pabrinkimas ir jų nekrozė nustatyta 35 proc. mėginių. Tik 5 proc. visų tirtų veršelių kepenų mėginių buvo aptiktos fibrozė ir hepatocitų degeneracija (16 pav.).

50% 50%

iki 1 sav. 1 - 2 sav.

30

40 30

31

16 pav. Nustatytų patologijų pasiskirstymas

Histologiškai stebint kepenų hiperemiją ir kraujosruvas buvo stebimos krauju prisipildžiusios visos kraujagyslės, tiek arterijos, tiek venos. Kraujas nusidažė eozinofiliškai – raudonai. Pakraujavimai nustatyti stebint kepenų parenchimoje, tarp hepatocitų išsidėsčiusius eritrocitus bei krauju užpildytas sinusoides (17 pav.).

17 pav. Kepenų histologinis vaizdas. A – kepenų hiperemija ir kraujosruvos x40 padidinimu. B – hiperemija ir kraujosruvos x100 padidinimu. C – kraujosruvos x400 padidinimu. Dažyta hemotoksilinu ir eozinu.

Hiperemija buvo nustatyta net 15 tirtų veršelių. Iš jų 60 proc. buvo nustatyta buliukams ir 40 proc. nustatyta telyčioms. Taigi buliukams ši patologija pasireiškė 20 proc. dažniau nei telyčioms. Duomenys statistiškai nepatikimi (p>0,05) (18 pav.).

32

18 pav. Hiperemijų pasiskirstymas pagal lytį

Iš visų nustatytų hiperemijų 7 veršeliai buvo iki 1 savaitės amžiaus, o nuo 1 iki 2 savaičių buvo 8 veršeliai. Vyresniems veršeliams hiperemija nustatyta 6,67 proc. dažniau. Duomenys statistiškai nepatikimi (p>0,05) (19 pav.).

19 pav. Hiperemijų pasiskirstymas pagal amžių procentais.

Kraujosruvos taip pat pasireiškė 15 veršelių, kurių 53,33 proc. buvo buliukai ir 46,67 proc. telyčios. Buliukams hiperemija pasireiškė 6,67 proc. mažiau. Duomenys statistiškai nepatikimi (p>0,05) (20 pav.). 0 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 Buliukai Telyčios V ie n e tai 46,67 53,33

33

20 pav. Kraujosruvų pasiskirstymas pagal lytį.

Veršelių, priskirtų iki vienos savaitės amžiaus grupei ir turinčių kraujosruvas, buvo 7, o vyresnių nei vienos savaitės amžiaus 8. Veršeliams nuo 1 iki 2 sav. kraujosruvos pasireiškė 6,67 proc. dažniau. Duomenys statistiškai nepatikimi (p>0,05) (21 pav.).

21 pav. Kraujosruvų pasiskirstymas pagal amžių procentais.

Pastebėta, kad hiperemijos ir kraujosruvos dažnai buvo nustatomos kartu. Išanalizavus duomenis, paaiškėjo, kad 12 veršelių jos pasireiškė kartu, 3 veršeliams pasireiškė tik hiperemija ir tiek pat veršelių – tik kraujosruvos. 2 veršeliams nepasireiškė abi patologijos. Duomenys statistiškai nepatikimi (p>0,05) (22 pav.). 6,4 6,6 6,8 7 7,2 7,4 7,6 7,8 8 8,2 Buliukai Telyčios V ie n e tai 46,67 53,33

34

22 pav. Hiperemijos ir kraujosruvos pasireiškimas kartu

Diagnozuojant hepatocitų lipidozę histologiškai buvo stebimos įvairaus stiprumo riebalinių vakuolių sankaupos. Hepatocitų, kurių citoplazmoje buvo susikaupęs didelis kiekis riebalinių vakuolių, branduoliai nustumti į periferiją (23 pav. B). Dėl didelio vidinio spaudimo žuvus hepatocitams, riebalinės vakuolės patenka į tarpląstelinius tarpus (23 pav.).

23 pav. Kepenų histologinis vaizdas. Kepenų lipidozė: A – x200 padidinimas, B – x400 padidinimas. Dažyta hemotoksilinu ir eozinu.

Tarp 12 veršelių, kuriems buvo nustatyta lipidozė, pasiskirstymas pagal lytį ir amžių buvo vienodas. Grupėse iki 1 savaitės ir nuo 1 iki 2 savaičių amžiaus lipidozė pasiskirstė tolygiai. Duomenys statistiškai nepatikimi (p>0,05). Tiek buliukų, tiek telyčių buvo po 50 proc., po tiek pat buvo ir abiejų amžiaus grupių veršelių. Duomenys statistiškai nepatikimi (p>0,05).

Hepatocitų pabrinkimo atveju mikroskopuojant buvo stebimos padidėjusios ląstelės, jų branduoliai nepakitę, citoplazma drumsta. Dėl padidėjusių ląstelių sumažėjęs sinusoidžių spindis (24 pav.).

60% 15%

15%

10%

35

24 pav. Kepenų histologinis vaizdas. Hepatocitų pabrinkimas, x200 padidinimas. Dažyta hemotoksilinu ir eozinu.

57,14 proc. iš veršelių su hepatocitų pabrinkimu, buvo buliukai, o 42,86 proc.- telyčios. Buliukams ši patologija nustatyta 14,29 proc. dažniau. Duomenys statistiškai nepatikimi (p>0,05).

Iki 1 savaitės amžiaus veršelių su hepatocitų pabrinkimu buvo 5, o virš 1 savaitės - 2 veršeliai. Ši patologija 42,86 proc. daugiau pasireiškė jaunesniems veršeliams. Duomenys statistiškai nepatikimi (p>0,05) (25 pav.).

25 pav. Hepatocitų pabrinkimo pasiskirstymas pagal amžių procentais.

Mikroskopuojant mėginius, kuriuose pastebėta hepatocitų nekrozė, buvo stebimas ląstelės kontūrų suirimas, karioreksė ar kariopiknozė (26 pav.).

71,43 28,57

36

26 pav. Kepenų histologinis vaizdas. Koaguliacinė nekrozė: A – x100 padidinimas, B – x400 padidinimas. Dažyta hemotoksilinu ir eozinu.

Hepatocitų nekrozės pagal lytį 14,29 proc. dažniau pasireiškė buliukams, jų buvo 4, o telyčių - 3. Duomenys statistiškai nepatikimi (p>0,05). Taip pat 14,29 proc. skirtumas buvo nustatytas tarp amžiaus grupių, dažniau pasireiškė veršeliams iki vienos savaitės. Duomenys statistiškai nepatikimi (p>0,05) (27 pav.).

27 pav. Koaguliacinės nekrozės pasiskirstymas pagal lytį ir amžių.

Uždegimo metu kraujagyslių spindyje buvo gausu kraujo, kuriame taip pat daug uždegiminių ląstelių. Uždegiminės ląstelės taip pat buvo randamos išplitusios kepenų parenchimoje tarp hepatocitų (28 pav.). Iš nustatytų 8 hepatito atvejų, 7 atvejais kartu su hepatitu pasireiškė ir hiperemija, tai sudarė 87,5 proc. 57,14 42,86 57,14 42,86 0,00 10,00 20,00 30,00 40,00 50,00 60,00 Pr o ce n tai

37

28 pav. Kepenų histologinis vaizdas. Uždegimas: A – x40 padidinimas, B – x200 padidinimas, C – x100 padidinimas. Dažyta hemotoksilinu ir eozinu.

Hepatitai buvo nustatyti 7 buliukams ir 1 telyčiai. Taigi net 75 proc. kepenų uždegimas dažniau pasireiškė buliukams. Duomenys statistiškai patikimi (p<0,05) (29 pav.).

29 pav. Hepatito pasiskirstymas pagal lytį procentais.

Pagal amžių hepatitas 75 proc. dažniau pasireiškė nuo 1 iki 2 savaičių amžiaus veršeliams, šiai grupei priklausantiems veršeliams nustatyta 87,5 proc. hepatito atvejų, o jaunesniems nei vienos savaitės tik 12,5 proc. atvejų. Duomenys statistiškai patikimi (p<0,05) (30 pav.).

87,50 12,50

38

30 pav. Hepatito pasiskirstymas pagal amžių.

Edemiškose kepenyse buvo stebimas transudatas parenchimoje. Hepatocitai dėl spaudimo sumažėję, kraujagyslės prisipildę kraujo (31 pav.). Atliekant patologinį anatominį tyrimą makroskopiškai, buvo nustatytas kepenų padidėjimas ir prisipildymas krauju. Ši patologija nustatyta tik 4 veršeliams, todėl nebuvo apskaičiuota priklausomybė nuo lyties ar amžiaus.

31 pav. Kepenų histologinis vaizdas. Edema: A – x40 padidinimas, B – x200 padidinimas. Dažyta hemotoksilinu ir eozinu. 0 1 2 3 4 5 6 7 8

iki 1 sav. 1 - 2 sav.

V

ie

n

e

39

4 REZULTATŲ APTARIMAS

Išanalizavus 2012 – 2014 metų LSMU VA Patologijos centro duomenų bazę, matoma, kad pažeidimai kepenyse buvo nustatyti net 50 proc. visų tirtų veršelių. Veterinarijos gydytojų apklausos duomenimis virškinimo sistemos ligos ir medžiagų apykaitos sutrikimai yra vienos opiausių problemų, dėl kurių jų praktikoje gaišta veršeliai. Atlikus savus patologinius anatominius tyrimus, virškinimo sistemos pažeidimai nustatyti 62,5 proc., iš kurių 70 proc. aptiktos patologijos kepenyse. Atlikti savi histopatologiniai tyrimai parodė, kad visuose mėginiuose buvo nustatyti stipresni ar silpnesni kepenų pažeidimai. Galima daryti prielaidą, jog šis skirtumas atsiranda dėl to, kad patologijos centre ir privačių vet. gydytojų praktikoje kepenų pažeidimai buvo nustatomi tik makroskopiškai, nebuvo atliekami histopatologiniai tyrimai.

Lietuvos autorių duomenimis 2002 m. Lietuvoje dėl virškinimo sistemos pažeidimų gaišo 1,92 tūkst. veršelių, kas sudarė 72,18 proc. nuo visų dėl virškinimo organų ligų gaišusių galvijų. Pagal autorių pateiktus duomenis, gaištamumas veršelių tarpe dėl virškinimo organų pažeidimų yra gana dažnas ir sudaro 67,84 proc. (1,92 tūkst. veršelių su virškinimo organų sutrikimais, 0,91 tūkst. veršelių su kvėpavimo organų sutrikimais) (2). Atlikus duomenų analizę gauti rezultatai yra artimi kitų autorių gautiems rezultatams. Rezultatų panašumui įtaką gali daryti Lietuvoje laikomų galvijų panašios laikymo sąlygos, panašūs pašarų racionai, vyraujančios ligos.

Duomenų bazės analizė parodė, kad kepenų pažeidimams įtakos veršelių lytis neturėjo (p>0,05), tačiau tokiems rezultatams įtakos turėjo tai, kad daugiau tyrimų buvo atlikta buliukams nei telyčioms. Taip pat nenustatyta amžiaus priklausomybė kepenų pažeidimams (p>0,05). Literatūroje teigiama, kad patologijų kepenyse rizika didėja su amžiumi, kadangi kai kuriems procesams išsivystyti reikia laiko.

40 tyrimais, galima teigti, kad lipidozės atsiradimą įtakoja netinkamas veršelių šėrimas nuo pat pirmų jų gyvenimo dienų bei autorių teigimu viena iš lipidozės priežasčių gali būti ir infekcinis hepatitas (48). Atlikus histopatologinius tyrimus, nustatytas tik vienas degeneracijos atvejis. Duomenų bazės duomenimis kepenų degeneracija buvo diagnozuota net 38,89 proc. Galima daryti prielaidą, kad šis skirtumas atsiranda dėl to, kad LSMU VA Patologijos centre buvo atliekami tyrimai vyresnio amžiaus veršeliams, kas turėjo įtakos, jog kepenų degeneracijos spėjo išsivystyti prieš jiems nugaištant. Atlikus savus tyrimus nustatytas tik vienas kepenų degeneracijos atvejis. Galima įtarti, kad tirti veršeliai buvo per jauni, kad spėtų išsivystyti kepenų degeneracija.

Didelis skirtumas atsispindi hiperemijos nustatyme. Makroskopiškai Patologijos centre ji diagnozuota tik 8,33 proc., o atlikus savus histopatologinius tyrimus, hiperemija buvo nustatyta net 75 proc. tirtų mėginių. Šis skirtumas gali atsirasti dėl to, kad hiperemija yra natūralus organizmo atsakas į bet kokį organo pažeidimą ir tiriant mikroskopiškai galima aiškiau nustatyti ne tik stambių kraujagyslių, bet ir smulkių prisipildymą krauju. Savi tyrimai parodė, kad hiperemijos pasireiškimui įtakos neturėjo amžius (p>0,05) ir lytis (p>0,05)

Išanalizavus hiperemijos ir kraujosruvų priklausomybę, nustatyta, kad jos kartu pasireiškė net 60 proc. veršelių. Kraujosruvos dėl savo atsiradimo priežasties yra dažnai neatsiejamos nuo hiperemijos. Kraujo išsiliejimo į kepenų parenchimą viena iš priežasčių yra užsitęsusi hiperemija, per didelis kraujo spaudimas kraujagyslėse, kuris taip pat gali sukelti ir edemą (28).

Keturi veršeliai, kuriems histopatologiškai buvo nustatyta kepenų edema bei makroskopiškai buvo pastebėtas kepenų padidėjimas ir prisipildymas krauju. Galima daryti prielaidą, kad šiuos patologinius pakitimus kepenyse veršeliams sukėlė sutrikusi kraujo apykaitos sistema kepenyse, sutrikus veninio kraujo ištekėjimui ar sustiprėjus kraujo pritekėjimui į kepenis. Kepenų kraujagyslėse sustiprėjo vidinis spaudimas, kas iššaukė didesnę skysčių filtraciją į kepenų tarpląstelinius audinius (28).

42

IŠVADOS

1. Apklausos metu 57,14 proc. privačių veterinarijos gydytojų įvardijo virškinimo sistemos susirgimus, kaip dažną veršelių gaišimo priežastį. Apklausos duomenimis lipidozė buvo dažiausiai nustatoma kepenų patologija.

2. Atlikus retrospektyvią Patologijos centre atliktų patologinių anatominių tyrimų analizę, nustatyta, kad 50 proc. veršelių turėjo kepenų pažeidimus, iš kurių 44,44 proc. - lipidozė ir 38,89 proc. - kepenų degeneracija.

3. Atlikus savus patologinius anatominius tyrimus 32 veršeliams, virškinimo sistemos pažeidimai nustatyti 62,5 proc., iš kurių 70 proc. makroskopiškai nustatyti pažeidimai kepenyse. Dažniausiai (40 proc.) patologinio anatominio tyrimo metu nustatytas kepenų padidėjimas.

43

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Lietuvos statistikos departamentas. 4. Gyvulininkystė. Lietuvos žemės ūkis 2014. 2015 spalis: p. 40-49.

2. Mockeliūnas R, Sederevičius A, Šalomskas A, Mockeliūnienė V, Mačiulskis P, Jacevičius E. Galvijų ligų paplitimo ir gaišimo priežasčių Lietuvoje analizė. Veterinarija ir zootechnika. 2005: p. 16-19.

3. Akers RM, Denbow DM. 17: Digestive system. In Akers RM, Denbow DM. Anatomy and Physiology of Domestic Animals Second Edition. Iowa: John Wiley & Sons, Inc.; 2013. p. 483-528.

4. Cullen, J. M.; Brown, D. L. Chapter 8: Hepatobiliary System and Exocrine Pancreas. In Stringer S, editor. Pathologic Basis of Veterinary Disease. St Louis, Missouri: Mosby Inc.; 2012. p. 405-458.

5. Senthilkumar V., Safiullah A. Mohamed, Kathiravan, G., Subramanian, M., Mani, K. Economic Analysis of Metabolic Diseases in Bovines: A Review. International Journal of Advanced Veterinary Science and Technology. 2013: p. 64-71.

6. Goff, J. P. Section VII: Digestion, Absorption. In Reece WO, editor. Dukes’ Physiology of Domestic Animals. Oxford: John Wiley & Sons, Inc.; 2015. p. 467-501.

7. Dyce, K.M.; Sack, W.O.; Wensing, C.J.G.. Chapter 28: The Abdomen of the Ruminant. In Stringer S, editor. Textbook of veterinary anatomy. 4th ed. St. Louis, Missouri: Linda Duncan; 2010. p. 677-697.

8. Bacha ,W. J.; Bacha, L. M. 13: Digestive System. In Bacha WJ, Bacha LM. Color Atlas of Veterinary Histology. 3rd ed. Oxford: John Wiley & Sons Ltd; 2012. p. 139-182.

9. Aughey, E.; Frye, F. L. 8. Digestive system. In Northcott J, editor. Comparative Veterinary Histology with Clinical Correlates. London: Manson Publishing Ltd; 2001. p. 97-136.

44 11. Lubojacka, V.; Pechova, A.; Dvoak, R.; Drastich, P.; Kummer, V.; Poul, J.. Liver Steatosis

Following Supplementation with Fat in Dairy Cow Diets. ACTA VET. BRNO. 2005: p. 217-224.

12. Mizushima, N.; Levine, B. ; Cuervo, A. M.; Klionsky, D. J.. Autophagy fights disease through cellular self-digestion. Nature. 2008 Feb: p. 1069-1075.

13. Malhi, H.; Gores, G. J.; Lemasters J. J. Apoptosis and Necrosis in the Liver: A Tale of Two Deaths? Hepatology. 2009: p. 31-44.

14. Jiang, X.; Wang, X.. Cytochrome C-mediated Apoptosis. Annu. Rev. Biochem. 2004: p. 87-106. 15. Cursio, R.; Colosetti, P.; Gugenheim, J. Autophagy and Liver Ischemia-Reperfusion Injury.

Biomed Res Int. 2015: p. 1-16.

16. Feldmann G. Liver apoptosis. Gastroenterol Clin Biol. 2006 Apr.: p. 533-545.

17. Proskuryakov S.Y., Gabai V.L., Konoplyannikov A.G. Necrosis is an active and controlled form of programmed cell death. Biochemistry (Mosc). 2002 Apr: p. 387-408.

18. Zong, W.; Thompson, C. B.. Necrotic death as a cell fate. Genes & Dev. 2006: p. 1-15.

19. Alvarez, A.; Lacalle, J.; Cañavate, M. L.; Alonso-Alconada, D.; Lara-Celador, I.; Alvarez, F. J.; Hilario, E. Cell death. A comprehensive approximation. Necrosis. Microscopy: Science, Technology, Applications and Education. 2010: p. 1017-1024.

20. Myers, R. K.; McGavin, M. D.; Zachary, J. F.. Chapter 1: Cellular Adaptations, Injury, and Death: Morphologic, Biochemical, and Genetic Bases. In Stringer S, editor. Pathologic Basis of Veterinary Disease. St. Luis, Missouri: Mosby Inc.; 2012. p. 2-60.

21. Bataller, R.; Brenner, D. A. Liver fibrosis. J. Clin. Invest. 2005 Feb: p. 209–218.

22. Friedman LS. Liver fibrosis – from bench to bedside. Journal of Hepatology. 2003: p. 38-53. 23. Yoshikawa, H.; Fukuda, T.; Oyamada, T.; Yoshikawa, T. Congenital Hepatic Fibrosis in a

Newborn Calf. Vet Pathol. 2002: p. 143-145.

45 25. Movassaghi, A. R.; Naseri, Z.; Rezaee, O. M. Congenital hepatic fibrosis in an aborted calf.

Iranian Journal of Veterinary Research. 2011 Feb: p. 262-264.

26. Testoni, S.; Militerno, G.; Rossi, M.; Gentile, A.. Congenital facial deformities, ascites and hepatic fibrosis in Romagnola calves. Veterinary Record. 2009: p. 693-694.

27. Day, M. J.; Schultz, R. D.. An Overview of the Immune System: Innate and Adaptive Immunity and the Inflammatory Response. In Northcott J, editor. Veterinary Immunology Principles and Practice. London: Manson Publishing Ltd; 2011. p. 9-19.

28. Scallan J, Huxley VH, Korthuis RJ. Chapter 4 Pathophysiology of Edema Formation. In Rafael S, editor. Capillary Fluid Exchange Regulation, Functions, and Pathology.: Morgan & Claypool Life Sciences; 2010. p. 60-85.

29. Mosier DA. Chapter 2: Vascular Disorders and Thrombosis. In Stringer S, editor. Pathologic Basis of Veterinary Disease fifth edition. ST. Louis: Mosby Inc.; 2012. p. 60-88.

30. Tobias, K. M.; Berent, A. C.. Portosystemic Vascular Anomalies. Veterinary Clinics of North America: Small Animal Practice. 2009: p. 513-541.

31. Marçal, V. C.; Oevermann, A.; Bley, T.; Pfister, P.; Miclard, J.. Hepatic encephalomyelopathy in a calf with congenital portosystemic shunt (CPSS). J Vet Sci. 2008: p. 113-115.

32. Buczinski, S.; Duval, J.; d’Anjou, M. A.; Francoz, D.; Fecteau, G.. Portacaval shunt in a calf: Clinical, pathologic, and ultrasonographic findings. Can Vet J. 2007: p. 407–410.

33. Shapiro LS. Chapter 14: Endoparasites of Large Animals. In Penner B, editor. Pathology and Parasitology for Veterinary Technicians, Second Edition. NY: Delmar, Cengage Learning; 2010. p. 174-197.

34. Sohair, I. B.; Eman, M. N. Histopathological and bacteriological studies on livers affected with fascioliasis in cattle. Egypt. J. Comp. Path. & Clinic. Path. 2009 January: p. 19-45.

46 36. Garza-Cuartero, L.; Garcia-Campos, A.; Zintl, A.; Chryssafidis, A.; O’Sullivan, J.; Sekiya, M.;

Mulcahy, G. The Worm Turns: Trematodes Steering the Course of Co-infections. Veterinary Pathology. 2014: p. 385-392.

37. Ametaj BN. A New Understanding of the Causes of Fatty Liver in Dairy Cows. Advances in Dairy Technology. 2005: p. 97-112.

38. Bobe, G.; Young, J.W.; Beitz, D. C. Invited Review: Pathology, Etiology, Prevention, and Treatment of Fatty Liver in Dairy Cows. American Dairy Science Association. 2004; 87(10). 39. Kalaitzakis E, Roubies N, Panousis N, Pourliotis K, Kaldrymidou E, Karatzias H.

Clinicopathologic evaluation of hepatic lipidosis in peri-parturient dairy cattle. J Vet Intern Med. 2007: p. 835-845.

40. Kalaitzakis E, Panousis N, Roubies N, Giadinis N, Kaldrymidou E, Georgiadis M, et al. Clinicopathological evaluation of downer dairy cows with fatty liver. Can Vet J. 2010 Jun: p. 615–622.

41. Tadepalli, S.; Narayanan, S.K.; Stewart, G.C.; Chengappa, M.M.; Nagaraja, T.G. Fusobacterium necrophorum: A ruminal bacterium that invades liver to cause abscesses in cattle. Anaerobe. 2009: p. 36-43.

42. Nagaraja, T. G.; Chengappa, M. M. Liver abscesses in feedlot cattle: a review. J ANIM SCI. 1998: p. 287-298.

43. Dore´, E.; Fecteau, G.; He´lie, P.; Francoz, D. Liver Abscesses in Holstein Dairy Cattle: 18 Cases (1992–2003). J Vet Intern Med. 2007: p. 853-856.

44. Pearson EG. Diseases of the Hepatobiliary System. In Merchant T, editor. Large Animal Internal Medicine. St. Louis, Missouri: Mosby, Inc; 2009. p. 893-924.

45. Spilki, F. R.; Esteves, P. A.; de Lima, M.; Franco, A. C.; Chiminazzo, C.; Flores, E. F.; Weiblen, R.; Driemeier, D.; Roehe, P. M. Comparative pathogenicity of bovine herpesvirus 1 (BHV-1) subtypes 1 (BHV-1.1) and 2a (BHV-1.2a). Pesq. Vet. Bras. 2004 may: p. 43-49.

47 47. Moeller Jr., R. B.; Adaska, J.; Reynolds, J.; Blanchard, P. C. Systemic Bovine herpesvirus 1

infections in neonatal dairy calves. Journal of Veterinary Diagnostic Investigation. 2013 January: p. 136-141.

48

PRIEDAI

1 priedas. Apklausos anketa

Anoniminė anketa “Dažniausiai pasitaikantys kepenų susirgimai galvijų fermose”. Duomenys bus naudojami rašant mokslinį tiriamąjį darbą. (Žymėti +)

1. Kokio dydžio fermą/ūkį, fermas/ūkius aptarnaujate? (Nurodyti skaičių)

1 – 5 6 – 20 21 – 50 51 – 100 >100

2. Dažniausios gaišimo priežastys (patologinio anatominio tyrimo duomenys).

Susirgimų grupė Labai retai Retai Dažnai Labai dažnai

Kvėpavimos sistemos Virškinimo sistemos Medž. apykaitos sutrikimai Infekcinės ligos

Kita (nurodyti)

3. Galvijų kepenų patologijos (patologinio anatominio tyrimo duomenys).

Susirgimai Labai retai Retai Dažnai Labai dažnai

Lipidozė Fascioliozė Nekrozė Abscesai Kita (nurodyti)

4 . Veiksniai, kurie turi įtakos virškinimo sistemos susirgimams (kepenų), (abiejose eilutėse pažymėkite po 3 dažniausius veiksnius „+“)

Karvės Veršeliai

Nekokybiški pašarai

Šėrimo paklaidos, krekenų sugirdymas ne laiku

Laikymo būdas

Aptarnaujančio personalo klaidos Infekcinės ligos