• Non ci sono risultati.

KAUNO MEDICINOS UNIVERSITETAS Visuomenės sveikatos fakultetas

N/A
N/A
Protected

Academic year: 2021

Condividi "KAUNO MEDICINOS UNIVERSITETAS Visuomenės sveikatos fakultetas"

Copied!
71
0
0

Testo completo

(1)

1

KAUNO MEDICINOS UNIVERSITETAS

Visuomenės sveikatos fakultetas

Sveikatos vadybos katedra

Eglė Lukoševičiūtė

BENDROSIOS PRAKTIKOS SLAUGYTOJŲ, DIRBANČIŲ

TERAPINIUOSE SKYRIUOSE PROFESINIAI INTERESAI IR

KARJEROS GALIMYBĖS

Magistro diplominis darbas

(Visuomenės sveikatos vadyba)

Mokslinė vadovė dr. Jurgita Vladičkienė

(2)

2

SANTRAUKA

Visuomenės sveikatos vadyba.

BENDROSIOS PRAKTIKOS SLAUGYTOJŲ, DIRBANČIŲ TERAPINIUOSE

SKYRIUOSE PROFESINIAI INTERESAI IR KARJEROS GALIMYBĖS Eglė Lukoševičiūtė

Mokslinė vadovė dr. Jurgita Vladičkienė

Kauno medicinos universitetas, Visuomenės sveikatos fakultetas, Sveikatos vadybos katedra. Kaunas; 2010. 62 psl.

Darbo tikslas. Įvertinti bendrosios praktikos slaugytojų nuomonę apie jų profesinius interesus ir

karjeros galimybes.

Darbo uţdaviniai.

1. Nustatyti slaugytojų nuomonę apie jų profesinius interesus ir darbo vertybes; 2. Išaiškinti slaugytojų nuomonę apie jų motyvaciją dirbti;

3. Įvertinti slaugytojų nuomonę apie karjeros galimybes;

4. Palyginti slaugytojų nuomonę apie jų profesinius interesus ir karjeros galimybes tarp skirtingo amţiaus slaugytojų.

Tyrimo metodika. Tyrimo objektas – slaugytojai, dirbantys Klaipėdos universitetinėje

ligoninėje terapiniuose skyriuose. Tyrimo metodai – slaugytojų anketinė apklausa, kurios duomenys apdoroti kompiuterine programa SPSS for Windows 17.0 versija.

Tyrimo rezultatai ir išvados.

1.Slaugytojų nuomone, didţiausią reikšmę profesiniam apsisprendimui pasirinkti slaugytojo profesiją turėjo polinkiai ir interesai - 60,1 proc. Daugelio respondentų manymu, mediko profesijoje svarbiausia darymas gera ţmonėms (100 proc.), naudingumas visuomenei (89,9 proc.) bei bendravimo galimybė (79,9 proc).

2. Labiausiai slaugytojas darbui motyvuotų didesnis darbo uţmokestis (79,9 proc.), geresnės

darbo sąlygos (70,3 proc.) bei pagyrimai iš vadovų bei kolegų (60,1 proc.).

3. Svarbiausi profesinės kvalifikacijos kėlimo motyvai tarp slaugytojų yra licencijos pratęsimas

(100,0 proc.), siekis būti paaukštintai (60,1 proc.) bei siekis būti kompetentinga (50,2 proc.).

4.a)Vertinant profesinius interesus, įvairaus amţiaus slaugytojų nuomone, mediko profesijoje

yra vienodai svarbu aplinkinių pagarba bei kūrybiškumas, taip pat galimybė pakilti tarnyboje. b)Vertinant motyvaciją dirbti, didţioji dauguma įvairaus amţiaus slaugytojų pritaria, kad darbe prisiima atsakomybę uţ savo sprendimus (80,2 proc.), mano, kad jų atliekamas darbas naudingas pacientams (79,9 proc.).

c)Vertinant nuomonę apie karjeros galimybes, vyriausios (virš 55 metų) slaugytojos teigė, kad savo kvalifikaciją kelia tik dėl licencijos pratęsimo, nes yra poreikis išsaugoti savo darbo vietą.

Raktiniai ţodţiai.

• darbo vertybės • motyvacija dirbti • karjeros galimybės

(3)

3

SUMMARY

Management of Public Health.

MEDICAL WARDS’ NURSES PROFESSIONAL INTERESTS AND CAREER OPPORTUNITIES

Eglė Lukoševičiūtė

Supervisor Dr.Jurgita Vladičkienė.

Department of Health Management, Faculty of Public Health, Kaunas University of Medicine. Kaunas; 2010. 62 p.

Aim of the study. To evaluate nurses‟ opinion about their professional interests and career

opportunities.

Objectives.

1. To find out nurses‟ opinion about their professional interests and work values. 2. To find out nurses‟ opinion about their motivation to work.

3. To evaluate nurses‟ opinion about their career opportunities.

4. To compare nurses‟ opinion about their professional interests and career opportunities between different age nurses.

Methodology:

Investigative – nurses, which are working in Klaipėda University hospital medical wards. Investigation method – quantitative questionnaire.

Statistical analysis has been made by using SPSS for Windows 17.0 statistical software package.

The results and conclusions of the study:

1.In nurses opinion, the biggest meaning for their professional choice of choosing nurses profession has person„s likes and interests - 60,1 %. Most of the nurses think, that in nursing profession the main things are: doing good things for people (100 %.), utility for society (89,9%.) and communication opportunity (79,9%.)

2. The nurses would work better if they had bigger salary (79,9%.), better working conditions

(70,3 %.) and compliments from leaders and colleagues (60,1%).

3. The main reasons why nurses rise their qualifications are: an extension of licence (100,0%), a

wish to be promoted (60,1%) and a wish to be a competent in nursing field (50,2%).

4. a) The nurses of different age think, that in nursing profession is very important people

respect and creativity, also the opportunity to rise in career.

b) The nurses of different age think, that they take the responsibility of their decisions (80,2%), also nurses think, that their work is useful for patients (79,9%)

c) The oldest nurses (over 55 years) say, that they rise their qualification just for extension of licence, because there is a need to keep a working place.

Key words.

•work values

•motyvation to work •career opportunities

(4)

4

TURINYS

1.ĮVADAS ... 5

2. DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI ... 6

3. LITERATŪROS APŽVALGA ... 7

3.1 Vertybių samprata ...7

3.1.1 Vertybės slaugos profesijoje ... 8

3.1.2 Slaugytojų profesinė socializacija ... 9

3.1.3. ,,Perdegimo“ sindromas ir išėjimas iš slaugos profesijos ... 11

3.2. Motyvacijos samprata ... 12

3.2.1. Motyvacijos teorijos (turinio ir proceso) ... 15

3.3 Karjeros samprata... 18

3.3.1 Teoriniai karjeros modeliai ... 22

3.3.2. Slaugytojų profesinis tobulinimasis ... 23

4. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA ... 26

5. TYRIMO REZULTATAI ... 28

5.1. Slaugytojų profesiniai interesai ir vertybinės nuostatos. ... 28

5.2. Slaugytojų motyvacija darbui ... 40

5.3. Bendrosios praktikos slaugytojų karjeros galimybės ... 47

6. REZULTATŲ APTARIMAS ... 54

LITERATŪRA ... 62

(5)

5

1.ĮVADAS

Šiais laikais sveikata – tai kiekvieno ţmogaus trokštama būsena. Ţmogui susirgus yra reikalinga prieţiūra, kurią gali suteikti tik slaugytojas. Ţmonių slaugymas iš slaugytojo reikalauja ţinių, įgūdţių, svarbu ir asmeninės savybės bei poţiūris. Ne kiekvienas gali būti slaugytoju, tam reikia turėti pašaukimą ir dirbant vadovautis tam tikromis vertybėmis.

Slauga kaip disciplina yra turtinga vertybėmis. Florencija Nightingale jau 19 - ame amţiuje suprato, kad slauga neturi būti tik mokslinės ţinios ir techniniai įgūdţiai, bet tai ir profesija, pagrįsta specifinėmis ţmogaus vertybėmis (38).

Tyrimais uţsienyje įrodyta, kad studentai rinkdamiesi slaugytojo profesiją svarbiausiais faktoriais nulėmusiais jų apsisprendimą nurodė norą slaugyti ţmones, norą padėti kitiems, dirbti su sveikata susijusį darbą. Dalis studentų matė slaugą kaip tinkamą karjeros pasirinkimą(14). Ţodis darbas daţnai vartojamas kasdienei ţmogaus veiklai apibūdinti. Darbas ne tik duoda pragyvenimui lėšų. Jis taip pat yra svarbi ţmogaus identiteto dalis, įprasmina ţmogaus gyvenimą, kiekvienai dienai ir metams suteikia tam tikrą ritmą ir tvarką, yra bendravimo šaltinis, taip pat tam tikros padėties šeimoje ir visuomenėje pagrindas (41).

Kalbant apie motyvaciją dirbti svarbūs yra veiksniai, įtakojantys dirbti. Pagal Maslou, tai yra darbo uţmokestis, saugumas darbe, kolegų pripaţinimas, savigarba ir savirealizacija. Taigi, norint, kad darbuotojas būtų motyvuotas dirbti, reikia sudaryti sąlygas, kad jis jaustųsi saugus, reikalingas ir vertinamas (4).

Slauga turi remtis aukštos kvalifikacijos slaugos praktika, kuriai uţtenka ţinių ir pasitikėjimo suplanuoti, įgyvendinti, patikrinti ir įvertinti prieţiūrą, tiksliai atitinkančią individualius paciento poreikius (41).

Karjera – ţmogaus gyvenimo pilnatvės svarbi dalis. Dauguma ţmonių darbą laiko savo gyvenimo prioritetu (36). Pagal tradiciją terminas ,,karjera“ buvo skiriamas tiems, kurie tikisi sėkmės. Pasak Goffman, karjera – tai ne kaţkas labai puikaus arba nuviliančio, o sėkmė savo pasirinktoje profesijoje (16).

Temos aktualumas. Dalis būsimų slaugos studentų studijuoti slaugą nusprendţia dar

besimokydami mokykloje, kiti – ją baigę. Kokiomis vertybėmis jie vadovaujasi? Vienos slaugytojos yra labiau motyvuotos dirbti nei kitos. Kokie veiksniai tai lemia? Dalis slaugytojų kelia kvalifikaciją ir siekia karjeros, kitoms to visai nereikia. Kodėl dalis slaugytojų siekia

(6)

6 karjeros slaugoje? Šiame magistriniame darbe bus bandoma atsakyti į visus šiuos klausimus. Lietuvoje yra atlikti moksliniai darbai, kuriuose tiriamos arba slaugos vertybės, arba motyvacija dirbti, arba karjeros galimybės, tačiau nėra mokslinių darbų, kuriuose šios visos trys dalys būtų nagrinėjamos bendrai.

2. DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI

Tikslas: įvertinti bendrosios praktikos slaugytojų nuomonę apie jų profesinius interesus ir

karjeros galimybes.

Uţdaviniai:

1) nustatyti slaugytojų nuomonę apie jų profesinius interesus ir darbo vertybes; 2) išaiškinti slaugytojų nuomonę apie jų motyvaciją dirbti;

3) įvertinti slaugytojų nuomonę apie karjeros galimybes;

4) palyginti slaugytojų nuomonę apie jų profesinius interesus ir karjeros galimybes tarp skirtingo amţiaus slaugytojų.

(7)

7

3. LITERATŪROS APŽVALGA

3.1 Vertybių samprata

Kiekvienai asmenybei būdingos vertybinės orientacijos, pasireiškiančios vertybėmis ir nuostatomis. Vertybės susiformuoja dėl auklėjimo ir patirties, yra pastovios ir kinta sunkiai. Suaugusieji perduoda vertybinius teiginius bei vaizdinius naujai kartai, ją moko, auklėja ir daro kitokius poveikius. Taip individai perima tos kultūros visuomenės, kurioje jie auga ir formuojasi, vertybių sistemą.

Petkevičiūtė savo knygoje ,,Karjeros valdymas“, aprašo G Allporto vertybių grupes. G. Allportas siūlo išskirti keletą pagrindinių vertybių grupių (36):

Teorines (kaip vertinamas paţinimas, mokymasis – ar ţmogus jo siekia, ar laiko svarbiu);

Ekonomines (ar svarbi ekonominė veikla, materialinė nauda, ar ţmogus bus pasiryţęs bet

kokiomis priemonėmis jos siekti);

Estetines (ar ţmogus groţį laiko svarbiu ir pagal kokius kriterijus jį vertina);

Socialines (ką jam reiškia bendravimas, visuomenės normos, kaip vertina kitus ţmones, ar su jais

varţosi, ar atsiţvelgia į visų interesus);

Politines (ar turi politinių įsitikinimų, idealų ir kaip jų siekia). Religines (ką ţmogui reiškia religija).

Vertybės yra įvairiapusės ir yra išreiškiamos kiekviename ţmogaus sprendime ar veiksme. Jos išreiškia pagrindinius įsitikinimus to, kas yra teisinga, gera ir trokštama ir motyvuoja socialinį ir profesinį elgesį (38).

Asmenybei ir jos vertybėms taip pat labai svarbūs yra ir pomėgiai. Pomėgiai susiję su tuo, kokią specifinę veiklą ţmogus mėgsta, o kokios – ne. Be to, pomėgiai yra išraiška to, ką ţmogus mėgsta daryti. Pomėgiai atsiranda iš vertybių, šeimos gyvensenos, socialinės klasės, kultūros, aplinkos (36).

(8)

8 Hollandas išskiria šešias pagrindines pomėgių orientacijas, kurios atspindi asmenybę, jos vertybes ir gyvenimo būdo prioritetus. Hollando teorija teigia, kad profesiniai pomėgiai yra svarbi asmenybės išraiška ir kad šios šešios orientacijos – realistinė, tiriamoji, artistinė, socialinė, iniciatyvoji ir įprastinė – susijusios su specifiniais asmenybės veiksniais. Asmenys, kurie turi realistinę orientaciją yra praktiški bei orientuoti į uţuotis, o tiriamojo tipo asmenys yra moksliški, orientuoti į tyrinėjimus. Socialinei orientacijai priklausantys ţmonės yra humaniški bei orientuoti į vertybes ir turi tarpasmeninio bendravimo sugebėjimų. Įprastinė orientacija susijusi su tradicijomis, smulkmenomis, struktūra, o artistiški ţmonės pirmenybę teikia nestandartinėms situacijoms, kuriose galimas savęs realizavimas bei kūrybingumas. Iniciatyvinė orientacija teikia pirmumą verslo, vadovavimo ir į tikslus orientuotoms veikloms(19).

Pagal Rocheach„s vertybių teoriją, vertybė – tai tikėjimas ar poţiūris į tam tikrą elgesį ar būseną, kuri yra trokštama ir jai teikiama pirmenybė. Vertybės yra gyvenimo standartai, kuriuos ţmonės naudoja priimant sprendimus, taip pat pagiriant ar kaltinant save ar kitus. Pagal Rocheach, vertybės – tai išmokstami kriterijai, kurie iš anksto nuteikia mus veiksmui, kurį atliekame. Jos atsiranda iš kultūrinės aplinkos, socialinių grupių, išsilavinimo ir patirties (38).

Apibendrinant galima teigti, kad vertybės – tai patys bendriausi principai, pagal kuriuos ţmogus vertina, kas yra gerai ir blogai, kas jam svarbu ir nesvarbu.

3.1.1 Vertybės slaugos profesijoje

Slauga kaip disciplina yra turtinga vertybėmis. Florencija Nightingale jau 19 - ame amţiuje suprato, kad slauga neturi būti tik mokslinės ţinios ir techniniai įgūdţiai, bet tai ir profesija, pagrįsta specifinėmis ţmogaus vertybėmis (38).

Rassin atlikta literatūros apţvalga atskleidė veiksnius, turinčius reikšmės slaugytojų vertybėms, kurioms priskiriama kultūra, profesinis išsilavinimas, patirtis ir kompetencija.

Kultūra. Kultūra apima kompleksą vertybių, tikėjimo ir įpročių, išmoktų socializacijos metu.

Kiekvienas slaugytojas turi savo kompleksą vertybių, kuriomis naudojasi slaugoje.

Profesinė patirtis. Yra pastebėta, kad su profesinės patirties didėjimu tarp studentų ir slaugytojų

maţėja altruizmo ir lygybės vertybės.

Profesinis išsilavinimas. Slaugytojų profesijoje tokios vertybės kaip pagarba ţmogaus orumui,

(9)

9

Slaugos kompetencija. Slaugytojo darbas skirtingose medicinos srityse skiriasi. Tyrimai atlikti su

slaugos studentais parodė, kad studentai darbą operacinėje, greitojoje pagalboje, akušerijoje ir intensyvioje slaugoje suvokia kaip įdomesnį ir reikalaujantį daugiau ţinių ir išsilavinimo, nei darbą psichiatrijoje ar su senais ţmonėmis, kur darbas yra rutininis ir nuobodus (38).

2008 metais atliktas tyrimas Izraelyje parodė, kad yra 3 svarbiausios vertybės slaugos profesijoje: pagarba ţmogaus orumui, lygybė tarp pacientų ir skausmo prevencija. Tyrimas rodo, kad slaugytojos skiriasi ambicijomis. Slaugytojų darbas intensyvioje terapijoje ir greitojoje pagalboje yra įdomus, jaudinantis ir reikalaujantis aukštos kokybės ţinių. Taigi, šios sritys yra prestiţinės ir slaugytojos, kurios renkasi šias sritis yra ambicingos ir demonstruoja troškimą tobulėti (38).

2009 metais JAV atliktame slaugytojų tyrime buvo klausiama, kas yra gera slaugytoja ir kaip ji jaučiasi atlikdama tinkamą veiksmą? Tyrimo dalyviai parašė tokius komentarus kaip ,,tikrai rūpinasi pacientais“, ,,yra lanksti, uţjaučianti, save gerbianti, supratinga“, ,,ji klausosi“, ,,gerbia kitų jausmus“, ,,pacientų interesai yra pirmoje vietoje“, ,,visada atsiţvelgia į pacientų poreikius“.Tyrimas rodo, kad yra stiprus ryšys tarp buvimo gera slaugytoja ir tinkamų veiksmų atlikimo (43).

Meglino ir Ravlin atskleidė, kad rūpestis kitais, sąţiningumas ir teisingumas yra pagrindinės individų darbo vertybės. Kadangi slaugytojos artimai bendrauja su pacientais, kenčiančiais skausmą ir dirba nereguliarias darbo valandas, altruizmas turėtų būti svarbi darbo vertybė (31). Atlikti tyrimai rodo, kad svarbiausios vertybės slaugos profesijoje yra pagarba ţmogaus orumui, pacientų lygybė ir skausmo prevencija. Taigi šios vertybės yra tarsi slaugos profesijos pamatas.

3.1.2 Slaugytojų profesinė socializacija

Profesinė socializacija yra suprantama kaip esminis procesas mokymosi, ţinių, poţiūrio ir elgesio, kuris uţpildo profesines roles. Profesinė socializacija slaugoje yra suprantama kaip daugiau nei ţinios, reikalingos atlikti šią rolę, bet taip pat ir kaip supratimas vertybių ir normų, kurios yra reikalingos šiai profesijai (37).

Socializacijos procesas apibūdina kaip ką tik mokslus baigusios registruotos slaugytojos sprendţia problemas kol tampa savo srities profesionalėmis. Šis procesas suskirstytas į tris pakopas: adekvatumo priėmimas, praktikos supratimas, reputacijos vystymas (30).

(10)

10 1) adekvatumo priėmimas yra suprantamas kaip susikoncentravimas ties techninėmis

slaugos uţduotimis ir stengimasis jas atlikti kuo geriau.

2) Praktikos supratimas. Slaugytojos pradeda vystyti savo darbe supratingumą, atpaţįsta prieštaravimus, lygina kompetencijas. Taip pat šioje stadijoje slaugytojos pradeda suvokti, kad jos yra komandos narės, išauga pasitikėjimas savimi ir kompetencija, jos ima labiau save gerbti.

3) Reputacijos vystymas. Slauga paremta patyrimu, veiksmai atliekami remiantis asmenine patirtimi ir individualizuoti slaugos darbo standartai. Tapimas profesionalu reiškia ne vien tik mokslų baigimą tampant registruota slaugytoja. Reikia nuolat dirbti ir vystyti profesionalumą.

Ţmonių slaugymas, troškimas būti slaugytoju ir nors vieno iš tėvų darbas sveikatos prieţiūroje buvo pagrindiniai faktoriai, kuriuos nurodė studentai rinkdamiesi slaugytojo profesiją. Taip pat svarbūs faktoriai buvo su sveikata susijęs savanoriškas darbas, noras padėti kitiems, troškimas patirti pasitenkinimą darbu, domėjimasis medicina ir matymas slaugos kaip tinkamo karjeros pasirinkimo (14).

Pasak Levett – Jones, slaugos studentų motyvacija dirbti ir jų ateities karjeros sprendimai priklauso nuo patirties, įgytos praktikos metu ligoninėse. Autoriaus teigimu, praktikos vieta suteikia galimybes profesinei socializacijai, kuri leidţia slaugos studentams patirti kaip registruotos slaugytojos sąveikauja tarpusavyje, ką jos jaučia ir galvoja, kokios yra jų vertybės ir kaip jos bendrauja (28).

Nors slaugos literatūroje nurodoma, kad ,,priklausymas“ yra svarbus teigiamas praktikos patyrimas, tačiau Nolan teigė, kad studentams svarbu būti pripaţintiems personalo mokantis. Taip pat teigiama, kad socializacijos metu patirta baimė ir nerimas gali negatyviai paveikti studentų mokymąsi. Taip pat ištirta, kad darbu pagrįstas mokymasis davė potencialų progresą tampant slaugytoju (33).

Jaunų ţmonių sprendimas pasirinkti slaugą kaip profesiją yra susijęs su suvokimu, kad pats tinki būti slaugytoju, taip pat slauga suprantama kaip karjera baltos, vidurinės klasės moters (37). Profesinė slaugytojų socializacija prasideda besimokant slaugytojos mokymo programos. Naujos slaugytojos daţnai pamato, kad jų darbo vieta neatitinka jų profesinių idealų (30).

(11)

11 Darbo vietos tyrinėjimai parodė, kad darbo vietoje tik ką baigusios studijas slaugytojos patiria stresą. Kelly teigė, kad stresą slaugytojos patiria tik per pirmus darbo metus, nes per daug tikisi iš savęs, kaip, beje, ir kiti tikisi iš jų (25).

Tyrimas atliktas Belgijoje parodė darbo motyvus ir darbo vertybes slaugytojų, kurios ką tik gavo slaugos išsilavinimą ir nori darbintis slaugoje. Savo specifiniame darbe slaugytojos yra daugiausia motyvuotos galimybės padėti kitiems ţmonėms ir turėti artų ryšį su pacientais ir jų šeimomis. Altruizmas ir pacientų prieţiūra yra stiprūs slaugytojų motyvatoriai. Įdomu tai, kad išorinės savybės tokios kaip darbo valandos, uţmokestis ir gyvenimo/darbo balansas yra maţiausiai svarbūs motyvai(11).

Apibendrinant atliktus tyrimus matyti, kad slaugytojų profesinė socializacija – tai procesas, kai individai įgyja išsilavinimą, ţinias, poţiūrį, vertybes ir roles slaugos profesijoje.

3.1.3. ,,Perdegimo“ sindromas ir išėjimas iš slaugos profesijos

Slaugytojos kartais patiria stresą atlikdamos pagrindines savo uţduotis: padėdamos pacientams pasveikti, lengvindamos skausmą ir t.t. Ši būsena suprantama kaip ,,perdegimo“ būsena. Perdegimas – tai fizinis ir emocinis išsekimas ir maţas produktyvumas. Perdegimas atsiranda tiems ţmonėms, kurie jaučiasi persidirbę ir neįvertinti. Slaugytojos neturėtų patirti ,,perdegimo“ , nes jis sunaikina kūrybiškumą, maţina produktyvumą, blogina darbo kokybę ir didina klaidų tikimybę. Slaugytojų asmeninės ir profesinės vertybės vaidina svarbų vaidmenį patiriant ,,perdegimo“ sindromą, t.y. kuo maţiau buvo patenkintos šios vertybės, tuo didesnis išsekimo lygis (1).

Didţiojoje Britanijoje šiandien yra girdima, kad slaugos moralė yra ţema, kad yra uţsitęsusių problemų naujų slaugytojų verbavime ir jų išlaikyme darbo vietoje. Teigiama, kad slaugytojos jaučiasi neįvertintos, negaunančios pakankamo uţdarbio ir jaučiasi pervargusios. Susirūpinimas ţema slaugos morale nėra vien tik Didţiojoje Britanijoje. Tyrimai JAV, Kanadoje, Australijoje ir Švedijoje taip pat atskleidė moralės problemą slaugoje. Kol slaugytojos įvairiose šalyse dirba skirtingose sveikatos prieţiūros sistemose, susirūpinimas augančiu stresu darbe ir ţema morale yra daţnas reiškinys. Tyrimo, atlikto Didţiojoje Britanijoje rezultatai rodo, kad moralė tarp tiriamųjų

(12)

12 yra labai ţema. Daugiau kaip pusė apklaustųjų niekam nerekomenduotų tapti slaugytoju, taip pat dauguma respondentų gailisi pasirinkę šią profesiją ir galvoja apie pasitraukimą iš jos (8).

Slaugytojos, kurios nedirba slaugoje dirba su sveikata susijusiose institucijose arba farmaciniame sektoriuje. Kai kurios dirba administratorėmis arba sveikatos vadybininkėmis, arba universiteto dėstytojomis (6).

Šiomis dienomis slaugoje yra didelis nepriteklius darbuotojų. Trys svarbios prieţastys: senstanti darbo jėga, maţėjantis jaunų ţmonių skaičius, kurie pasirenka slaugą kaip karjerą ir išaugęs skaičius slaugytojų, paliekančių slaugos profesiją. Todėl šiomis dienomis yra poreikis jaunų ţmonių, tinkamai išsilavinusių slaugytojų, kurios atėję neišeitų iš slaugos profesijos (11).

Tyrimų, atliktų JAV, Kanadoje ir Didţiojoje Britanijoje apţvalga parodė, kad svarbiausi faktoriai dėl kurių slaugytojos meta šią profesiją yra: jaunas amţius, maţos pajamos, maţas pasitenkinimas darbu, stoka gerų darbo sąlygų, trūkumas karjeros perspektyvų ir paramos trūkumas iš vyresniųjų (50). Kiti faktoriai identifikuoti tarptautiniuose tyrimuose buvo: maţai galimybių atlikti individualų darbą, aukštas rutinos lygis, nepakankamai laiko atlikti darbą gerai, maţos galimybės vystyti profesinę kompetenciją, su darbu susijęs stresas (15).

Apibendrinant galima teigti, kad slaugos profesija yra sunki, ir fiziškai ir moraliai. Nemaţa dalis slaugytojų dėl nuolat patiriamo streso palieka slaugos profesiją, todėl kai kuriose šalyse yra didelis nepriteklius slaugos darbuotojų.

3.2. Motyvacijos samprata

Motyvacija – tai savęs ir kitų paţadinimo veiklai per poreikius procesas, siekiant savų ir organizacijos tikslų. Poreikiai yra ţmogaus (ţmonių grupės) veiklos motyvas. Idealu, kai individo ir organizacijos poreikius ir tikslus pavyksta sutapatinti, tačiau tai padaryti sudėtinga, nes atskirų individų skirtingi poreikiai (27).

Pasak Baršauskienės, jei motyvu akcentuojamas ţmogaus veiklos prieţastingumas, tai jo vidiniai ir išoriniai formavimosi mechanizmai atspindimi sudėtingesniu dariniu, vadinamu motyvacija (3). Motyvacija apima ne tik motyvus ir juose glūdinčius poreikius bei jų išraišką norais, bet ir pastovesnę kokybę – interesus, kurie nusako pastovesnį ţmogaus dėmesį tam tikrai veiklai ar reiškiniui (12).

(13)

13

Motyvavimas – tai valdymo procesų dalis, reiškianti poveikio ţmonių elgesiui darymą; tai

darbuotojų skatinimas siekti gerų veiklos rezultatų (2).

Motyvaciją apibūdina du dalykai: poreikis (kaip vidinis motyvacijos aspektas) ir tikslas (kaip išorinis) (49).

Pats motyvacijos terminas tradiciškai formuluojamas kaip “elgesio skatinimo sistema, kurią sąlygoja įvairūs motyvai” (3).

J.Reeve teigia, kad „motyvacija apima vidinius procesus, kurie suteikia elgsenai energijos ir kryptį. Motyvaciją lemia poreikiai, paţinimas ir emocijos, kurie skatina pradėjimo, palaikymo, intensyvinimo, koncentravimosi ir uţbaigimo procesus“(39).

Individas negali būti patenkintas, jei jis nėra motyvuotas vienu ar kitu darbo aspektu, t.y. jei jis nelaukia vienokio ar kitokio darbo rezultato (finansinio, pagarbos, pripaţinimo, konkrečių jo sugebėjimų panaudojimo ir įvertinimo), jam neteikia jokio reikšmingumo arba jo netrokšta (7).

Darbo veiklos motyvai laiduoja šias funkcijas (27):

1. orientacinę: motyvas nukreipia individą atitinkama linkme pasirinkti konkretų darbinės elgsenos variantą;

2. prasminę: motyvas nusako subjektyvų elgsenos reikšmingumą individui;

3. tarpininkavimo: motyvas atsiranda dėl išorinių ir vidinių paskatų, tarpininkaudamas jų įtakai darbinei elgsenai;

4. mobilizuojamąją: esant būtinumui, motyvas mobilizuoja individo organizmą dirbti;

5.pateisinamąją: motyvas rodo individo paţiūrą į tai, kas pridera, į elgesio etaloną, į socialinę ir dorovinę normą.

Kiekvieno individo elgesį lemia tam tikros prieţastys. Į ţmonių motyvavimo svarbą veikti bendruomenės labui atkreipė dėmesį dar Platonas, kuris savo garsiojo veikalo ,,Valstybė“ penktoje knygoje siūlė ,,jaunuolius, kurie pasiţymėjo kare ar kaip kitaip, pagerbti ir apdovanoti bei suteikti jiems didesnių galimybių pasirinkti ţmonas, kad galėtų pradėti kuo daugiau vaikų“.

Vadybos teorijoje ir praktikoje motyvacijos sąvoka reiškia asmens psichologinę būseną(vidinę paskatą arba poreikį), kuri lemia jo ,,įsipareigojimo laipsnį“ veikti, siekti tam tikro tikslo. Dabartinėje vadybos aplinkoje daţniausiai pasitaikantys darbo motyvai (10):

Pasitenkinimas darbo vieta;

Socialinės apsaugos ir integracijos priemonių sistemos įgyvendinimas; Galimybė naudotis lanksčiu darbo grafiku;

(14)

14 Orientacija į sąnaudų bei rezultato santykio gerinimą, pasiryţimas rizikuoti;

Elgesio orientacija į kooperavimą bei konstruktyvų bendradarbiavimą; Socialinės atsakomybės normų bendradarbių atţvilgiu įgyvendinimas; Suinteresuotumas naudotis įmonei reikalinga informacija;

Galimybė būti informuotam apie įmonės reikalus;

Įmonės tikslų supratimas bei pritarimas jiems, orientacija į perspektyvą; Integracija į įmonės reikalus, atsakomybės delegavimas, savikontrolė; Kūrybinės ir inovacinės veiklos galimybės;

Sąlygos tobulinti profesinę kvalifikaciją; Galimybė priimti sprendimus;

Profesinis mobilumas ir palankios sąlygos siekti karjeros.

Rusų mokslininkas P. V. Ţuravliov ir jo kolegos pastebėjo, kad darbo motyvai pasireiškia per (55):

Priklausymą kolektyvui arba ,,bandos“ jausmą, kurie būdingi tais atvejais, kai

pasirenkant darbovietę grupinės moralės, korporacinės kultūros ir panašūs aspektai tampa pagrindinėmis vertybėmis;

Asmeninį įsitvirtinimą, kuris būdingas siekiantiems karjeros jauniems ir vidutinio

amţiaus ţmonėms (šie motyvai yra dominuojantys tarp aukštos kvalifikacijos specialistų);

Savarankiškumą, kuris būdingas ,,ūkiškiems“ ţmonėms, sutinkantiems aukoti

stabilumą bei didelį darbo uţmokestį į norą būti ,,šeimininku ir savarankiškai tvarkyti savo verslą“(tokie ţmonės daţnai būna linkę rizikuoti, jie nuolat ieško naujų veiklos galimybių);

Stabilumą(patikimumą), kuris yra ,,savarankiškumo“ motyvas (su priešybės ţenklu);

šiems ţmonėms priimtinas veiklos stabilumas (dėl įvairių istorinių peripetijų bei nacionalinių bruoţų tikėtina, kad Lietuvoje šios grupės ţmonių yra daugiau nei siekiančių įsitvirtinimo arba savarankiškumo);

Naujų žinių gavimą bei prekių įsigijimą ir kt., kurie būdingi ekonomiškai

(15)

15 paslaugoms (šie motyvai įvairiose srityse sudaro rinkos vadybos pagrindą, pirmiausia – marketingo);

Teisingumą, kuris būdingas visai ţmonių civilizacijos istorijai, nors kiekvienoje

visuomenėje vyrauja savi teisingumo vertinimo kriterijai (šis motyvas vadyboje svarbus tuo, kad neteisingas vertinimas didina darbuotojų darbo nemotyvavimą);

Lenktyniavimą arba konkuravimą, kuris genetiškai būdingas daugeliui ţmonių (tai

sudaro pagrindą siekti norimo efekto organizacijos veikloje).

Yra daug motyvacijos apibrėţimų, kuriuos įvairūs autoriai savaip interpretuoja. Yra sukurtos ir motyvacijos teorijos, kurias apţvelgsiu kitame poskyryje.

3.2.1. Motyvacijos teorijos (turinio ir proceso)

Atsiţvelgiant į tai kaip aiškinamas darbuotojo elgesys, kokios vidinės to prieţastys, Chmiel knygoje ,,Darbo ir organizacinė psichologija“ šiuolaikines motyvacijos teorijas skirsto į dvi grupes, analizuojančias (10):

Motyvacijos turinį (poreikius); Motyvacijos procesą.

TURINIO TEORIJOS

A. Maslou poreikių teorija

A. Maslou (1943) poreikių hierarchijos modelis skirtas suprasti ţmogaus elgesį. Maslou sukūrė piramidės formos hipotezę, kuri suskirstyta į penkis lygius Jis pastebėjo, jog pagrindą (ţemutinį lygį) sudaro visiems ţmonėms būdingi fiziologinio pobūdţio ( kartais dar vadinami biologiniais) poreikiai, o smaigalį – saviraiškos poreikiai. Be to, poreikių visumą galima sugrupuoti į tuos, kurie patenkinami dirbant, ir tuos, kurie patenkinami laisvalaikio metu (10).

Benson aprašo kaip Maslou modelis taikomas vadyboje. Vadyboje Maslou modelis taip pat turi penkis lygius. Pirmas lygis, kuris turi būti patenkintas yra darbo uţmokestis. Maslou teigė, kad

(16)

16 individai, kurie uţdirba pakankamai negaiš laiko galvodami apie atlyginimą. Taigi, jei individas mano, kad jo darbas apmokamas nepakankamai, per daug laiko jis praleis apie tai galvodamas ir maţiau dėmesio skirs savo darbui. Pagrindiniai išgyvenamumo poreikiai turi sutapti su alga, kuri ir naudojama pastogei, maistui, vandeniui, drabuţiams ir t.t. Antras lygis – saugumas darbe. Tai apima ne tik fizinį, bet ir psichologinį saugumą. Šiame lygyje ţmogus daug laiko skiria komandiruotėms. Trečiame lygyje individai siekia socialinės priklausomybės savo darbo vietoje. Visi siekia malonių darbo santykių su kolegomis. Ketvirtame lygyje yra savigarba. Sėkmingai įveikus pirmus tris lygius, individo pasitikėjimas savimi didėja ir jis mato galimybes pasiekti apdovanojimus ir pripaţinimą. Galų gale, penktas lygis – saviaktualizacija. Besimokant naujų dalykų, prisiimant riziką, pareiga tampa malonumu. Pagal Maslou, norint, kad darbuotojas būtų motyvuotas dirbti, reikia sudaryti sąlygas, kad jis jaustųsi saugus, reikalingas ir vertinamas (4).

Jahodos teorija

Jahoda 1931 metais atliko bedarbių tyrimą ir pagal jį išskyrė paslėptus ir akivaizdţius poreikius. Ji įrodinėjo, kad darbas ne tik teikia būdą uţsidirbti pragyvenimui – akivaizdţiam poreikiui, bet ir tenkina tokius paslėptus poreikius kaip socialinių kontaktų, padėties bendruomenėje, tikslingumo ir laiko struktūros. Šių paslėptųjų poreikių patenkinimo galimybės praradimas yra vienas iš svarbiausių kaštų netekusiam darbo ţmogui (10).

Elton Mayo teorija

Mayo (1993) sukūrė savo teoriją, remdamasis darbininkų elgsenos tyrimų rezultatais. Nustatyta, kad darbininkų elgesiu daro įtaką neformalios grupės:grupė susikuria savas taisykles, pasakančias, kiek ,,reikia“ atlikti darbo, ir darbininkai stengiasi laikytis šių taisyklių, o ne maksimaliai padidinti savo pajamas. Tai rodo, kad darbininkai tokį skatinimą kaip socialinė integracija vertina labiau nei finansinį atpildą. Buvo manoma, kad šios išvados parodo socialinių poreikių svarbą motyvuojant darbininkus (10).

Warr vitaminų modelis

Šis modelis teigia, kad darbo aplinka turi devynias savybes, darančias įtaką psichinei sveikatai. Devynios savybės suskirstytos į dvi rūšis: papildomo maţėjimo – PM ir nuolatinio efekto – NE. Aukšti PM tipo aplinkos savybių lygiai, pavyzdţiui, ,,galimybė kontroliuoti“ sukelia neigiamas

(17)

17 pasekmes psichinei sveikatai, tuo tarpu aukšti tokių NE tipo aplinkos savybių kaip pinigai lygiai neigiamo poveikio nesukelia.Warr teigia, kad ţmonės skiriasi pagal tai, kiek jų asmeninės savybės atitinka aplinkos kintamuosius (Warr vitaminų modelį ţiūrekite 1 lentelėje) (10).

1 lentelė. - Warr vitaminų modelis(10).

Aplinkos savybė Tipas Atitinkanti asmens savybė

Galimybė kontroliuoti Papildomo

Maţėjimo Didelis gebėjimaiaugimo poreikio stiprumas, dideli Galimybė panaudoti įgūdţius Papildomo

Maţėjimo Didelis augimo poreikio stiprumas, nepanaudoti aktualūs įgūdţiai Išoriškai sukurti tikslai Papildomo

Maţėjimo Didelis augimo poreikio stiprumas

Įvairovė Papildomo

Maţėjimo Didelis augimo poreikio stiprumas

Aplinkos aiškumas Papildomo

Maţėjimo Didelis augimo poreikio stiprumas, išorinės kontrolės nuostata

Pinigų buvimas Nuolatinio

Efekto

Didelis pinigų troškimas

Fizinis saugumas Nuolatinio

Efekto

Didelis fizinio saugumo troškimas Bendravimo su kitais ţmonėmis

galimybė

Papildomo

Maţėjimo Aukštas socialumas Garbinga socialinė padėtis Nuolatinio

Efekto

Didelis socialinės pagarbos troškimas

PROCESO TEORIJOS Lūkesčių teorija

Lūkesčių teorija remiasi valentingumo, instrumentalumo ir lūkesčių sąvokomis. Pagrindinė teorijos, kurią aprašė Wroom (1964) idėja ta, jog ţmonės suinteresuoti elgtis taip, kad gautų trokštamus rezultatus. Vienas iš svarbiausių teorijos tikslų – paaiškinti jėgas, priverčiančias ţmones veikti tam tikru būdu. Teigiama, jog mes, nuspręsdami elgtis tam tikru būdu, atsiţvelgiame į lūkesčius, į tai, kokie mūsų nuomone, bus šito elgesio rezultatai, ir į kiekvieno rezultato valentingumą (10).

F. Herzberg dviejų veiksnių teorija

Praėjusio amţiaus 6 – ojo dešimtmečio pabaigoje F. Herzberg su savo kolegomis didelėje daţų kompanijoje atliko tyrimą apie darbuotojų poţiūrį į darbą. F. Herzberg padarė išvadą, kad

(18)

18 egzistuoja veiksniai, kryptingai skatinantys ţmones dirbti geriau. Į šiuos veiksnius įeina asmeniniai laimėjimai, pripaţinimas, atsakomybės didinimas, karjeros galimybės ir pan. Šie veiksniai yra tiesiogiai siejami su darbo turiniu bei atlygiu uţ pasiektus darbo rezultatus ir buvo pavadinti ,,motyvatoriais“(10).

Teisingumo teorija

Adams (1963) teisingumo teorija teigia, kad ţmonės įvertina savo indėlį į darbą bei rezultatą, kurį iš jo gauna, ir paskui išveda jų proporciją. Tą patį jie atlieka ir vertindami kitus jiems reikšmingus ţmones. Šitaip ţmonės gauna dvi proporcijas: vieną savo, o antrą – kito jiems reikšmingo asmens. Tada ţmonės palygina šias dvi proporcijas ir nusprendţia, ar jų proporcija yra didesnė, ar maţesnė, ar tokia pati kaip ir kito reikšmingo ţmogaus. Jei jų proporcija yra geresnė nei kito asmens, ţmonės jaučiasi gauną per didelį atlygį (ir dėl to jaučia kaltę); jei ši proporcija yra blogesnė, jie jaučiasi per maţai atlyginami (ir dėl to piktinasi); jei proporcijos yra vienodos, ţmonės mano, kad tai teisinga, ir dėl to yra patenkinti. Laikoma, kad neteisingumo pojūtis motyvuoja: ţmogus stengiasi sumaţinti šį pojūtį, siekdamas proporcijų lygybės (10). Apibendrinant šį skyrių svarbu suvokti, kad kiekviena motyvacijos teorija parodo, ką reiktų daryti, kad darbuotojai būtų motyvuoti dirbti, todėl kiekviena organizacija turi pasirinkti sau priimtiniausią teoriją ir ją taikyti savo darbuotojams.

3.3 Karjeros samprata

Pasak Krutulytės, ţodis karjera kildinamas iš lotyniško ţodţio carraria, reiškiančio ţmogaus gyvenimo kelią, bėgimą (26).

Elektroniniame lietuvių kalbos ţodyne ţodis karjera apibrėţiamas kaip sėkmingas kilimas visuomenės darbe, tarnyboje ar mokslo srityje;

Karjera – ţmogaus gyvenimo pilnatvės svarbi dalis. Dauguma ţmonių darbą laiko savo gyvenimo prioritetu. Iš tikrųjų darbas patenkina daugelį mūsų poreikių: fiziologinius, saugumo, socialinius, ego, saviaktualizacijos, pasiekimų, priėmimo, agresijos, autonomijos ir kt. Daţnam darbo netektis tolygi mirčiai (36).

(19)

19 D. E. Super nuomone, karjera – tai nuosekli visų individo uţimamų profesinių pozicijų ir darbo pozicijų seka, apimanti visą ţmogaus darbinės veiklos istoriją (46).

A. Gumuliauskienė, ir kt. teigia, kad karjera tai – individualus tobulėjimas sėkmingai pasirinktos veiklos kryptimi ir pozityvus jos vertinimas tiek asmeniniu tiek visuomeniniu poţiūriais (18).

Tuo tarpu R. Ţelvys teigia, kad karjera yra ţmogaus veiklų seka per visą gyvenimą, procesas, kurį lemia įvairūs ekonominiai, socialiniai, politiniai, kultūriniai ir kiti veiksniai (52).

A. Palujanskienė karjeros sąvoką apibrėţia taip: „karjera – visą gyvenimą besitęsianti darbų seka, susijusi su asmenybės paţiūromis, motyvais, tai elgsenų seka, susijusi su darbine viso gyvenimo patirtimi“ (35).

A. Sakalas teigia, kad karjera – tai darbuotojo pareigybių/darbo vietų raida įmonėje (42). Kiekvienas ţmogus pats renkasi karjeros kelią taip, kaip blaiviai suvokia savo poreikius:

Ko siekia? Tai poreikiai, motyvacija, valia. Ką sugeba? Tai patirtis, gabumai, sugebėjimai.

Kas yra? Gyvenimo stilius, vidinė kontrolė, įgimti ar įgyti asmenybės dalykai. Paţindama save, suvokdama savo norus ir poreikius, asmenybė gali daug sėkmingiau dirbti, kurti, bendrauti ir apskritai gyventi (17).

Karjeros sąvoka literatūroje vartojama keturiomis pagrindinėmis prasmėmis (18): 1.Karjera – pasiekimas. Tai daugiausia taikoma pasiekimams darbe.

2.Karjera – profesija. Vienos profesijos yra prestiţiškesnės uţ kitas.

3.Karjera – nuolatinio darbo nuosekli tąsa. Šiuo poţiūriu visi dirbantys ţmonės turi darbo istoriją – karjerą.

4.Karjera – viso gyvenimo įvairių vaidmenų patirties nuosekli seka. Ţmogaus darbo gyvenimas turi objektyvią ir subjektyvią puses, kurios sudaro to paties proceso atskirus aspektus: viena pusė labiau susijusi su vidiniais asmenybės ypatumais, o kita pusė susijusi su oficialia pozicija, gyvenimo stiliumi.

Asmeninė karjera gali būti tinkamai įvertinta tik paties individo. Todėl asmeninės karjeros sėkmė ar nesekmė geriausiai įvertinama tų asmenų, kurie apgalvoja, planuoja ir valdo savo karjerą (18). Profesinės karjeros tyrimus pirmasis atliko Donaldas Superis (1961). Jis atliko daug įvairių naujų tyrimų ir apibendrino ankstesnius tyrimus. Autorius teigė, kad profesinės karjeros

(20)

20 pasirinkimas – nenutrūkstamas vystymosi procesas, nes asmuo nuolat suţino ką nors naujo apie save ir darbo pasaulį.

Superis išskyrė penkias profesinės karjeros fazes, apimančias visą ţmogaus gyvenimą (45): Augimas (fizinis, protinis augimas) iki 14 – 15 metų:

- Priešprofesinis (iki 3 metų); - Fantazijų (nuo 4 iki 10 metų) - Interesų (nuo 11 iki 12 metų) - Pomėgių ir gebėjimų (13-14 metai). Aiškinimosi (nuo 15 iki 24 metų);

- Bandomasis (15-17 metai; interesai, vertybės, gebėjimai svarbiausi renkantis profesiją);

- Pereinamasis( 18- 21 metai, didėja realybės pojūtis); - Išmėginimų (22-24 metai, realūs darbai).

Įsitvirtinimo (nuo 25 iki 44 metų)

- Išgyvenimų/pergyvenimų (25 – 30 metai, galima kaita dėl nepasitenkinimo darbu ar pasirinkta profesine karjera);

- Stabilizacijos (31 – 44 metai; stengiamasi įgyti stabilų darbą pasirinktos profesijos galimybių spektre).

Palaikymo arba brandos (nuo 45 metų iki 65-70 metų): - Siekiama profesinės karjeros stabilumo ir saugumo. Mintijimo apie uţtarnautą poilsį:

- Siekiama integralumo, harmonijos, atrandamos naujos ir mėgiamos veiklos arba puolama į depresiją;

- Dominuoja ,,išmintis arba pyktis“.

Šiuolaikiniai darbuotojai – aktyvūs ir kategoriški ţmonės, norintys valdyti savo karjerą ir gyvenimą. Elgesio specialistai išskiria šiuos pagrindinius darbo jėgos pokyčius(34):

1.Dideli lūkesčiai. Tyrinėjimai rodo, kad nauji darbuotojai puoselėja išpūstus - ir nerealius

lūkesčius dėl savo darbo. Tai gali turėti neigiamų padarinių: pyktis, nusivylimas ir pan. Efektyvus karjeros valdymas gali vaidinti svarbų vaidmenį uţtikrinant saugų atitikimą tarp lūkesčių ir patirties.

(21)

21

2.Autonomija. Vienas svarbiausių šiuolaikinio darbuotojo įvertinimų yra laisvė ir

nepriklausomybė darbo vietoje. Galimybė laisvai pasirinkti darbo projektus, nuspręsti, kaip darbas turi būti atliekamas, ir nustatyti darbo tvarkaraštį – yra ypač svarbūs daugeliui šiuolaikinių darbuotojų. Tokia laisvė daţnai būna svarbesnė net uţ pareigų paaukštinimą.

3.Lyties reikšmės ribų silpnėjimas. Darbo sričių pasiskirstymas tarp vyrų ir moterų paskutiniu

metu darosi ne toks grieţtas. Moterys įţengia į tokias sferas, kuriose daţniau dominuodavo vyrai. Toks lyties reikšmės maţėjimas suteikia vyrams ir moterims didesnį karjeros galimybių pasirinkimą ir protingo pasirinkimo reikšmės didėjimą, todėl didėja efektyvaus karjeros valdymo reikšmė.

4.Rūpinimasis bendru gyvenimo būdu. Subalansuoto gyvenimo būdo troškimas daugeliui

darbuotojų gali sukelti dvejopus jausmus. Viena vertus norime ieškoti ir ieškome pinigų, paţangos, iššūkio, atsakomybės ir įdomaus darbo. Tačiau kita vertus norime laisvalaikio, šeimos ir savo paties tobulėjimo. Taigi karjeros sprendimai turi apimti tiek darbą, tiek šeimą, tiek asmeninius poreikius.

5.Karjeros orientacijų skirtumai. Daugelio darbuotojų karjeros orientacijos yra skirtingos. Vieni

aukščiau iškelia laisvę, kiti – saugumą ir savo gyvenimo subalansavimą.

Kalbant apie slaugytojų karjerą, G. J. Donner teigia, kad slaugytojai praeina 5 – ias pakopas (13):

1. Mokymasis. Ši pakopa apima bazinio išsilavinimo slaugoje įgijimą.

2. Įėjimas. Ši pakopa prasideda tada, kai ką tik baigusios mokslus slaugytojos pasirenka savo

pirmąją darbo vietą. Tai laikas, kai slaugytojos apgalvoja įvairias įsidarbinimo galimybes.

3. Atsidavimas. Šioje pakopoje slaugytojos suvokia, kas joms patinka ir nepatinka klinikinėje

sferoje, geografijoje, darbe ir t.t. Daţniausiai praėjus 2 – 5 metams po slaugos išsilavinimo įgyjimo slaugytojos įvertina savo karjeros siekius, apsisprendţia dėl tolesnio išsilavinimo tęstinumo ir ieško savo ,,vietos“ slaugoje.

4. Sutvirtėjimas. Slaugytojos tampa patenkintos savo pasirinktu karjeros keliu tiek asmenine, tiek

profesine prasme. Šioje pakopoje slaugytojos tampa slaugos mokytojomis ir prisiima lyderio rolę.

(22)

22 Taigi, karjeros apibrėţimų yra daug ir įvairių, tačiau kaip teigė Donaldas Superis, profesinės karjeros pasirinkimas – nenutrūkstamas vystymosi procesas, nes asmuo nuolat suţino ką nors naujo apie save ir darbo pasaulį.

3.3.1 Teoriniai karjeros modeliai

Petkevičiūtė N. savo knygoje ,,Karjeros valdymas“ aprašo galimus karjeros modelius. Yra nustatyti maţiausiai 5 skirtingi karjeros modeliai (36):

Ekspertas. Toks asmuo save vertina pagal turimas ţinias ir darbinėje veikloje nuolat siekia gilinti

savo profesinę patirtį. Daţnai šį karjeros modelį pasirinkę ţmonės nenoriai imasi bendro pobūdţio vadovavimo atsakomybės, kadangi, jų nuomone, tai trukdytų jiems kaupti savo srities specializuotas ţinias. Tokie ţmonės yra apsisprendę kaupti tam tikros srities įgūdţius, juos tobulinti, kol galiausiai pasieks tikrą meistriškumą.

Tradicijų sergėtojas. Tai yra ţmogus, kuris siekia ,,vadovaujančių pareigų paketo“

organizacijoje. Jis mąsto politiškai – t.y bando išsiaiškinti tiesiausią kelią į aukštas vadovaujančias pareigas. Tokie asmenys yra ištroškę laimėjimų ir valdţios, todėl juos labiausiai motyvuoja priklausymo organizacijai jausmas bei galimybė toje organizacijoje turėti stiprią įtaką.

Karjeros portfelio valdytojas. Tai yra ţmonės, kurie kaupia tam tikrą karjeros ir gyvenimo

kelionių ,,portfelį“, kuriame telpa daug įvairiausių patirčių, įgūdţių ir laimėjimų. ,,karjeros portfelio valdytoją“ paprastai motyvuoja noras tobulėti, reikštis kūrybiškai bei tam tikra prasme siekis būti nepriklausomam. Jis sutelkia dėmesį į nuolatinį mokymąsi, tačiau, palyginti su ekspertu, jo mokymasis yra išsamesnio pobūdţio.

Planuojantis verslininkas. Tokie ţmonės daţniausiai pluša vidutinėse ir didelėse įmonėse ir gali

taip dirbti gana ilgą laiką, tačiau jie visada viena akimi stebi, kaip įgyjamus gebėjimus galėtų pritaikyti savo pačių versle. Daţniausiai jie imasi verslo toje pačioje ar artimoje srityje. Jie neretai kalba apie ketinimus ,,ką nors gero nuveikti savarankiškai“. Kai kurie jų galbūt nėra iki galo apsisprendę, kuo norėtų uţsiimti, o kiti yra sąmoningai suplanavę kiekvieną ţingsnį aiškiai suformuluotų savo būsimo verslo tikslų link. Tokie asmenys gali būti be galo vertingi

(23)

23 organizacijai, nesvarbu, kad jie neketina amţinai joje dirbti. Jie kompanijai gali paaukoti kelerius metus entuziazmo ir nuoširdaus darbo.

Spontaniškas verslininkas. Šį modelį pasirinkę ţmonės turbūt labiausiai atpaţįstami, tačiau jie

paprasčiausiai nepasiţymi planingumu, kurį siejame su ţodţiu ,,karjera“. Jie aistringai aukojasi kokiai nors juos įkvėpusiai idėjai.

Taigi, kokios gali būti jūsų naujos karjeros perspektyvos ir kokių naujų gebėjimų prireiks, priklausys nuo pasirinktos karjeros pobūdţio.

3.3.2. Slaugytojų profesinis tobulinimasis

Kasdien keičiasi profesijų pasaulis. Vienos profesijos išnyksta, atsiranda naujos, viena profesija suskaidoma į keletą ar keletas sujungiama į vieną. Tai nulemia persikvalifikavimo, kvalifikacijos tobulinimo bei nuolatinio mokymosi būtinumą (5).

Ţmogaus aktyvumo pagrindas – poreikiai. Atsiradus profesinio tobulinimosi poreikiui, atsiranda ir motyvas tobulintis. Tai parodo, kad poreikiai su motyvais labai glaudţiai susiję – motyvaciją skatina profesinio tobulinimosi poreikiai (49).

Pasak Teresevičienės ir kt, „Suaugusieji nori ţinoti, kodėl jie turi mokytis, kas nuo to pasikeis. Kai mokomasi savo noru, numatant teigiamas mokymosi pasekmes, suaugusiųjų dalyvavimas aktyvesnis, o pastangos išmokti ţymiai efektyvesnės“ (48).

Šiuolaikinis poţiūris yra toks, kad mokymasis trunka visą gyvenimą ir tobulėjimas profesinėje srityje įtakoja darbuotojų pasitenkinimą darbu, produktyvumą (20).

Ţydţiūnaitės V. atlikto tyrimo duomenimis, slaugytojos turi tobulinti ir plėtoti mokymo, vadybos ir administravimo bei psichologijos kompetencijas. Šios kompetencijos padėtų įgyti efektyvaus komandinio darbo gebėjimų sveikatos prieţiūros srityje (53).

Mokymai ir kompetentingi darbuotojai - du faktoriai, kurie yra būtini sveikatos sistemos sėkmei (23). Taigi, tuo tikslu Lietuvoje įsteigtas Slaugos darbuotojų tobulinimosi ir specializacijos centras. Šiame centre visi slaugos specialistai tobulina savo kvalifikaciją.

Mokymasis visą gyvenimą vyksta trijuose mokymosi lygiuose – savaiminis, neformalus, formalus švietimas. Kadangi visi trys mokymosi lygiai papildo vienas kitą, buvo sukurtas naujas išsireiškimas - visaapimantis mokymasis (32).

(24)

24

Juozaitis A. teigia, kad suaugęs ţmogus mokosi to, kas jam įdomu, arba to, ko jo nuomone jam reikia (22).

Profesija pagal pašaukimą suteikia vidinį pasitenkinimą darbinėje veikloje, ţmogus nejaučia jokio nuovargio, atliekamas darbas teikia jam malonumą. Tačiau suaugusieji daţniausiai mokosi norėdami spręsti darbo problemas ar klausimus, susijusias su socialiniu statusu, šeima, nori būti geresni tėvai, mamos, sutuoktiniai (51).

Profesinis tobulėjimas pats savaime nėra vertybė. Jis tampa vertybe tada, kai skatina darbo našumą ir atsiliepia profesinės veiklos rezultatams, kurie gerėja. Taip pat turėtų progresuoti ir atlygis uţ darbo rezultatus. Augant darbuotojo kvalifikacijai, veikiančiai darbo našumą ir rezultatus, turi augti ir jo profesinė karjera (21).

Viena iš slaugytojo pareigų yra reguliariai tobulinti savo profesinę kvalifikaciją (29).

Prof. D. Kalibatienė teigia, kad „universitetinių slaugos programų tikslas yra pasiekti, kad slaugos specialistai po slaugos magistrantūros studijų tęstų slaugos mokslo tiriamąjį darbą, studijuotų doktorantūroje, taptų slaugos mokslo teoretikais, galėsiančiais vystyti nacionalines slaugos mokslo kryptis ir temas. Kol nebus sukurta tvirta mokslinė pedagoginė bazė, tol slaugos profesija nebus pakankamai savarankiška ir stipri, sunku bus vykdyti slaugos mokslo darbą“ (24).

Pasak prof. A. Šeškevičiaus, ,,slaugytojui, turinčiam platų bendrą išsilavinimą, yra lengviau adaptuotis visuomenės keliamų slaugos pokyčių kontekste“ (47)

Prof. A. Šeškevičius straipsnyje „Universitetinių slaugos studijų teorijos ir praktikos apţvalga“ teigia, kad „praktikoje nesuteikiama slaugytojams galimybių veikti savarankiškai pagal universitetinį išsilavinimą”. Pasak straipsnio autoriaus, slaugytojai turi atlikti funkcijas, kurios uţkerta kelią nesveikatai, ligoms ir sveikatos mokymo eigoje stiprina ir išsaugo tuos fizinius, protinius, dvasinius ir socialinius gyvenimo aspektus, kurie susiję su sveikata, liga, negalia ir mirtimi. O slaugos bakalaurai ir magistrai gali atlikti šias funkcijas” (47).

Pagrindiniai sveikatos apsaugos sistemos organizacijos kvalifikacijos kėlimo principai (21): •pastovumas ir nenutrūkstamumas (sveikatos apsaugos sistemos organizacijos darbuotojai

savo kvalifikaciją kelia nuolat, o ne periodiškai);

• totališkumas (kvalifikacijos kėlimo sistema apima visus iki vieno darbuotojus); • aktyvumas (darbuotojai kvalifikacijos kėlimui skiria dėmesį ir yra aktyvioji pusė); • realistiškumas (kvalifikacija yra keliama atsiţvelgiant į realią situaciją);

(25)

25

• spartumas (kvalifikacija keliama greitai reaguojant į pokyčius);

• atsakomybė (patys darbuotojai jaučia atsakomybę uţ savo kvalifikaciją); • atsiskaitomybė (uţ kvalifikacijos kėlimą atsiskaito vadovui)

Kvalifikacijos kėlimo formos (21):

:

• bazinės kvalifikacijos įgijimas (siauros ar sertifikuotos specialybės įgijimas per magistrantūrą);

• esamos kvalifikacijos tobulinimas (kursai, seminarai ir t.t.); • gretutinės kvalifikacijos įgijimas;

• naujų ţinių ir įgūdţių, tiesiogiai nesusijusių su specialybe, įgijimas.

Sveikatos prieţiūros organizacijos kvalifikacijos kėlimo sistemos elementai (21):

• asmenybiniai – noras realizuoti save, patvirtinti savo sugebėjimus, būti pripaţintam kolegų ir pacientų;

• profesiniai – siekimas karjeros, didesnio atlyginimo, garantijos išlaikyti darbo vietą.

Individo kvalifikacija yra jo asmeninis turtas, kurį sveikatos apsaugos sistemos organizacijos tik išnaudoja, iniciatyvą kvalifikacijai kelti turėtų rodyti darbuotojas. Jie turi siekti aukštesnės ar papildomos kvalifikacijos. Kvalifikacijos kėlimas naudingas sveikatos prieţiūros sistemos organizacijos darbuotojui (21):

• auga jo profesinė kompetencija;

• atsiranda papildomos galimybės karjerai; • gali padidėti jo darbo atlyginimas; • auga jo autoritetas.

Darbuotojų kvalifikacijos kėlimas naudingas ir organizacijai: • formuojamas rezervas;

• maţinama personalo kaita;

(26)

26

• gerėja organizacijos įvaizdis; • didėja darbo našumas .

Apibendrinant galima teigti, kad nuolatinis medicinos personalo mokymas garantuoja, kad darbuotojai bus pasiruošę įvairiems šiandienos ir ateities pokyčiams.

4. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA

Imties sudarymas ir tyrimo dalyvių apklausa. Tyrimas atliktas 2010 metais vasario mėnesį

Klaipėdos universitetinės ligoninės terapiniuose skyriuose. Anketos buvo išdalintos skyrių vyresniosioms, kurios perdavė anketas savo skyrių slaugytojoms. Anketos buvo paliktos savaitei, kad anketas galėtų uţpildyti visos slaugytojos, dirbančios tiek dieną, tiek naktį. Po savaitės anketos buvo surinktos iš vyresniųjų. Buvo išdalinta 346 anketos, grąţintų anketų skaičius – 293. Tyrimo dalyvės neatrodė nusiteikusios priešiškai, todėl galima tikėtis, kad atsakymai yra validūs. Prieš atliekant tyrimą tyrimo dalyvės buvo supaţindintos su tyrimo tikslu, ţinojo, jog duomenys bus anonimiški ir bus panaudoti tik apibendrinta forma.

Darbo autorė sudarė anketą (ţr. priedas nr. 1) iš 26 klausimų apie bendrosios praktikos slaugytojų profesinius interesus ir karjeros galimybes. Anketą sudarė trys pagrindinės dalys:

Slaugytojų profesiniai interesai ir vertybinės nuostatos. Šią dalį sudaro 6 klausimai, skirti išsiaiškinti apsisprendimo tapti slaugytoja aplinkybes, slaugytojų gyvenimo tikslus, slaugytojų poţiūris apie mediko profesijos svarbą, slaugytojų poţiūris, kas svarbiausia, kad ţmogus būtų patenkintas darbu bei kokios yra reikalingos savybės slaugytojai.

Slaugytojų motyvacijos įvertinimas. Šią dalį sudaro 5 klausimai, skirti išsiaiškinti, ar slaugytojų motyvacijos darbui lygį, slaugytojų subjektyvų savo darbo motyvacijos vertinimą, veiksniai, kurie paskatintų slaugytojas geriau dirbti bei apie slaugytojų darbe taikomas skatinimo (motyvavimo) priemones.

(27)

27 Slaugytojų karjeros galimybės. Šią dalį sudaro 8 klausimai, skirti išsiaiškinti, kaip slaugytojos tobulina savo profesinę kvalifikaciją, kodėl kelia savo profesinę kvalifikaciją, slaugytojų poţiūris apie aukštojo išsilavinimo reikalingumą, dirbant slaugytoja, slaugytojų poţiūris, ar reikia nuolat tobulintis siekiant karjeros, kas yra svarbu siekiant karjeros bei kas svarbiausia siekiant paaukštinimo darbe. Taip pat buvo aiškintasi, ar slaugytojomis dirbančios moterys ruošiasi vykti dirbti į uţsienį, ar pasirinktų dar kartą slaugytojos darbą.

Anketoje taip pat buvo įtraukta demografinė informacija apie tyrimo dalyvių lytį, amţių, išsilavinimą, darbo staţą.

Kiekybinė duomenų analizė. Kiekybinė duomenų analizė buvo atliekama SPSS (Statistical

Package for Social Science) statistiniu paketu, versija 17. Hipotezėms tikrinti buvo naudojama aprašomoji statistika bei χ2

ir t-test nepriklausomoms imtims kriterijai. Pasirinktas reikšmingumo lygmuo – 0,05.

Tyrimo dalyviai. Tyrime dalyvavo 293 moterys bendrosios praktikos slaugytojos. 1 lentelėje

pateikiamas tyrime dalyvavusių slaugytojų pasiskirstymas pagal socialinius-demografinius rodiklius.

1 lentelė. Tyrime dalyvavusių bendrosios praktikos slaugytojų pasiskirstymas pagal

socialinius-demografinius rodiklius

Socialiniai-demografiniai rodikliai n Proc.

Amţius Iki 30 metų 148 50,5 31-54 metai 87 29,7 55 ir daugiau metų 58 19,8 Išsilavinimas Aukštasis (universitetinis) 30 10,2 Aukštasis (kolegija) 58 19,8

Aukštesnysis (medicinos mokykla) 205 70,0

Darbo staţas

Iki 10 metų 148 50,5

11-19 metų 87 29,7

(28)

28 Kaip matyti 1 lentelėje, tyrime dalyvavo įvairaus amţiaus slaugytojos, iš kurių šiek tiek daugiau kaip pusę sudarė bendrosios praktikos slaugytojos iki 30 metų (50,5 proc.), apie trečdalį tyrimo dalyvių sudarė 31-54 metų amţiaus slaugytojos (29,7 proc.) bei 19,8 proc. vyresnės nei 55 metų amţiaus slaugytojos. Slaugytojų pasiskirstymas pagal darbo staţą sutampa su amţiumi – iki 30 metų slaugytojų darbo staţas iki 10 metų, o vyresnių slaugytojų darbo staţas ilgesnis: 29,7 proc. slaugytojų darbo staţas nuo 11 iki 19 metų ir 19,8 proc. slaugytojų darbo staţas yra ilgesnis nei 20 metų.

Dauguma (70,0 proc.) tyrime dalyvavusių slaugytojų turi aukštesnįjį (medicinos mokyklos) išsilavinimą ir tik maţuma (10,2 proc.) turi aukštąjį universitetinį išsilavinimą. 19,8 proc. tyrime dalyvavusių slaugytojų turi aukštąjį neuniversitetinį išsilavinimą. Tačiau daugiau kaip pusė (n=147, 50,2 proc.) tyrime dalyvavusių slaugytojų šiuo metu studijuoja, iš kurių 40,1 proc. slaugytojų studijuoja bakalauro studijose, 39,5 proc. studijuoja kolegijose bei 20,4 proc. studijuoja magistrantūros studijose.

5. TYRIMO REZULTATAI

5.1. Slaugytojų profesiniai interesai ir vertybinės nuostatos.

Siekiant išsiaiškinti slaugytojų profesinius interesus, anketinėje apklausoje tyrimo dalyvių buvo teirautasi, kada jos apsisprendė tapti slaugytojomis: mokykloje ar jau baigus mokyklą (ţr. 2 lentelę).

2 lentelė. Skirtingo amţiaus slaugytojų pasiskirstymas pagal apsisprendimo laiką pasirinkti

slaugytojos profesiją (χ2

=59,099, df =2, p=0,0001)

Amžiaus grupės Mokykloje Baigus mokyklą Iš viso

Iki 30 metų, n=118 n 0 148 148

Proc. 0 100,0 100,0

31-54 metai, n=87 n 23 64 87

Proc. 26,4 73,6 100,0

(29)

29

n=58 Proc. 0 100,0 100,0

Iš viso n 23 270 293

Proc. 7,8 92,2 100,0

Kaip matyti pagal 2 lentelę, dauguma (92,2 proc.) tyrimo dalyvių apsisprendė tapti slaugytojomis baigus mokyklą. Ir tik maţesnioji dalis (7,8 proc.) apsisprendė mokykloje. Mokykloje dėl savo profesijos apsisprendė slaugytojos, kurių amţius šiuo metu 31-54 metai. Mokykloje apsisprendusios tapti slaugytojomis moterys tokį sprendimą priėmė besimokydamos vyresnėse klasėse: 10 klasėje (n=9, 39,1 proc.) bei 11 klasėje (n=14, 60,9 proc.). Jaunesnės iki 30 metų ir vyriausios (vyresnės nei 55 metų) slaugytojos mokykloje dar neapsisprendė pasirinkti slaugytojos profesijos. Šie skirtumai tarp skirtingo amţiaus slaugytojų yra statistiškai reikšmingi. 1 paveiksle pateikiamas slaugytojų poţiūris, kokios sąlygos turėjo reikšmės jų profesiniam apsisprendimui.

1 pav. Slaugytojų pasiskirstymas (proc.) pagal sąlygas, kurios turėjo reikšmės profesiniam

apsisprendimui pasirenkant slaugytojo profesiją.

Kaip matyti 1 paveiksle, svarbiausios sąlygos, turėjusios reikšmės tyrime dalyvavusių slaugytojų profesiniam apsisprendimui buvo: polinkiai ir interesai (60,1 proc.), susidariusios sąlygos (50,5 proc.) bei sugebėjimai (50,2 proc.). Maţiausiai reikšmės turėjo kitų įtaka (9,9 proc.). Maţdaug

60,1% 50,5% 50,2% 49,5% 30,0% 30,0% 29,7% 9,9% 0% 10% 20% 30% 40% 50% 60% 70%

Polinkiai ir inte re sai Susidariusios sąlygos Sugebėjimai Profesijos svarba sau ir savo šeimai Norėjosi tapti savarnkiška Šeimos sąlygos Profe sijos svarba kitie ms Kitų įtaka

(30)

30 trečdalis (30,0 proc.) slaugytojų nurodė, kad įtakos turėjo šeimos sąlygos bei noras tapti savarankiška.

3 lentelėje pateikiama skirtingo amţiaus slaugytojų poţiūris, kokios sąlygos turėjo reikšmės jų profesiniam apsisprendimui.

3 lentelė. Skirtingo amţiaus slaugytojų pasiskirstymas (n(proc.)) pagal sąlygas, kurios

turėjo reikšmės profesiniam apsisprendimui (pasirenkant slaugytojo profesiją)

Sąlygos

Amžiaus grupės, n(proc.)

χ2, p Iki 30 metų, n=118 31-54 metai, n=87 55 ir daugiau metų, n=58 Sugebėjimai 89 (60,1) 58 (66,7) 0 (0) χ2=73,74, p=0,0001 Polinkiai ir interesai 89 (60,1) 58 (66,7) 29 (50,0) χ2=4,031, p=0,133

Profesijos svarba kitiems 0 (0) 87 (100,0) 0 (0) χ2=293,0, p=0,0001

Profesijos svarba sau ir savo šeimai

29 (19,6) 58 (66,7) 58 (100,0) χ2=122,3, p=0,0001

Susidariusios sąlygos 119 (80,4) 29 (33,3) 0 (0) χ2=122,3, p=0,0001

Kitų įtaka 29 (19,6) 0 (0) 0 (0) χ2=31,53, p=0,0001

Norėjo tapti savarankiška 59 (39,9) 0 (0) 29 (50,0) χ2=55,15, p=0,0001

Šeimos sąlygos 30 (20,3) 0 (0) 58 (100,0) χ2=179,1, p=0,0001

Kaip matyti 3 lentelėje, skirtingo amţiaus slaugytojos kitaip vertino veiksnių, turėjusių įtakos profesiniam apsisprendimui, svarbą. Jaunesnės (iki 30 metų) ir vidutinio amţiaus (31-54 metų) slaugytojos statistiškai reikšmingai labiau nei vyriausios slaugytojos linkusios manyti, kad jų sugebėjimai nulėmė profesijos pasirinkimą. Vidutinio amţiaus (31-54 metų) slaugytojos statistiškai reikšmingai labiau nei jaunesnės (iki 30 metų) ir vyriausios slaugytojos linkusios manyti, kad profesijos svarba kitiems nulėmė profesijos pasirinkimą. Profesijos svarba sau ir savo šeimai bei šeimos sąlygos statistiškai reikšmingai svarbesni veiksniai vyriausiom (virš 55 metų) slaugytojoms lyginant su jaunesnėmis slaugytojomis (iki 55 metų amţiaus). Susidariusios sąlygos bei kitų įtaka statistiškai reikšmingai labiau įtakojo jauniausias (iki 30 metų) slaugytojas lyginant su 31 -54 metų bei vyresnėmis nei 55 metų amţiaus slaugytojomis. Noras tapti savarankiška statistiškai reikšmingai labiau motyvavo jauniausias (iki 30 metų) bei vyriausias (virš 55 metų amţiaus) slaugytojas nei vidutinio amţiaus slaugytojas.

(31)

31 2 paveiksle pateikiamas tyrime dalyvavusių slaugytojų poţiūris, kuo vertinga yra mediko profesija.

2 pav. Slaugytojų pasiskirstymas (proc.) pagal mediko profesijos savybių svarbos vertinimą

Pateikiama dalis tyrime dalyvavusių slaugytojų, kurios atsakė „svarbu ar labai svarbu“

Kaip matyti 2 paveiksle, vertinant mediko profesiją kaip svarbiausius veiksnius slaugytojos išskyrė: darymas gera ţmonėms (100,0 proc.), naudingumas visuomenei (89,9 proc.) bei bendravimo galimybė (79,9 proc.). Maţiausiai svarbūs mediko profesijos veiksniai slaugytojoms yra: galimybė pakilti tarnyboje (9,9 proc.) bei kūrybiškumas (19,8 proc.).

4 lentelėje pateikiamas skirtingo amţiaus slaugytojų poţiūris, kuo vertinga yra mediko profesija. 4 lentelė. Skirtingo amţiaus slaugytojų pasiskirstymas pagal mediko profesijos savybių

svarbos vertinimą

Mediko profesijos savybės

Amžiaus grupės p 1. Iki 30 metų, n=118 2. 31-54 metai, n=87 3. 55 ir daugiau metų, n=58 Bendravimo galimybė V±SN 2,8±1,1 3,67±0,4 3,5±0,5 t, p1*2=0,0001, p1*3=0,0001, p2*3=0,048 Svarbu, n(proc.) 89 (60,1) 87 (100,0) 58 (100,0) χ2=72,3, p=0,0001 Darbo įvairovė V±SN 3,4±1,0 3,0±0,8 4,0±0,0 t, p1*2=0,001, p1*3=0,0001, p2*3=0,0001 Svarbu, n(proc.) 90 (75,6) 58 (66,7) 58 (100,0) χ2=23,2, p=0,0001 100,0% 89,8% 79,9% 70,3% 70,3% 60,4% 60,1% 49,8% 39,9% 19,8% 9,9% 0% 20% 40% 60% 80% 100% 120%

Darymas gera žmonėms Naudingumas visuomenei Bendravimo galimybė Darbo įvairovė Darbo turiningumas Gabumų pritaikymas Geras atlyginimas Aplinkinių pagarba Tobulinimasis Kūrybiškumas Galimybė pakilti tarnyboje

(32)

32 Darbo turiningumas V±SN 2,8±0,3 2,3±0,4 3,5±0,5 t, p1*2=0,0001, p1*3=0,0001, p2*3=0,0001 Svarbu, n(proc.) 119 (80,4) 29 (33,3) 58 (100,0) χ2=88,6, p=0,0001 Aplinkinių pagarba V±SN 2,4±1,0 2,3±0,4 4,0±0,0 t, p1*2=0,464, p1*3=0,0001, p2*3=0,0001 Svarbu, n(proc.) 59 (39,9) 29 (33,3) 58 (100,0) χ2=73,7, p=0,0001 Galimybė pakilti tarnyboje V±SN 1,4±0,4 2,3±0,4 1,5±0,5 t, p1*2=0,0001, p1*3=0,220, p2*3=0,0001 Svarbu, n(proc.) 0 (0) 29 (33,3) 0 (0) χ2=76,2, p=0,0001 Geras atlyginimas V±SN 3,0±0,6 2,6±0,9 2,5±0,5 t, p1*2=0,004, p1*3=0,0001, p2*3=0,222 Svarbu, n(proc.) 118 (79,7) 29 (33,3) 29 (100,0) χ2=52,2, p=0,0001 Kūrybiškumas V±SN 1,5±0,4 1,6±0,4 3,0±0,0 t, p1*2=0,269, p1*3=0,0001, p2*3=0,0001 Svarbu, n(proc.) 0 (0) 0 (0) 58 (100,0) χ2=293,0, p=0,0001 Gabumų pritaikymas V±SN 3,4±0,7 2,6±1,2 2,0±0,0 t, p1*2=0,0001, p1*3=0,0001, p2*3=0,0001 Svarbu, n(proc.) 119 (80,4) 58 (66,7) 0 (0) χ2=114,6, p=0,0001 Tobulinimasis V±SN 2,4±0,8 3,6±0,4 1,0±0,0 t, p1*2=0,0001, p1*3=0,0001, p2*3=0,0001 Svarbu, n(proc.) 30 (20,3) 87 (100,0) 0 (0) χ2=193,2, p=0,0001 Darymas gera ţmonėms V±SN 4,0±0,0 3,6±0,4 3,5±0,5 t, p1*2=0,0001, p1*3=0,0001, p2*3=0,0001 Svarbu, n(proc.) 148 (100,0) 87 (100,0) 58 (100,0) - Naudingumas visuomenei V±SN 3,8±0,7 4,0±0,0 3,5±0,5 t, p1*2=0,001, p1*3=0,001, p2*3=0,0001 Svarbu, n(proc.) 148 (100,0) 87 (100,0) 58 (100,0) -

Pastaba: V – vidurkis; SN – standartinis nuokrypis; Kuo didesnė vidurkio reikšmė, tuo teiginys svarbesnis. Svarbu – dalis tyrime dalyvavusių slaugytojų, kurios atsakė „svarbu ar labai svarbu“.

Kaip matyti 4 lentelėje, skirtingo amţiaus slaugytojos skirtingai vertino mediko profesijos savybių svarbą. Vidutinio amţiaus slaugytojoms (31-54 metų) statistiškai reikšmingai svarbiau nei jauniausioms (iki 30 metų) tyrimo dalyvėms mediko profesijoje yra bendravimo galimybė, galimybė pakilti tarnyboje, tobulinimasis bei naudingumas visuomenėje. Tuo tarpu jauniausioms

(33)

33 slaugytojoms (iki 30 metų) statistiškai reikšmingai svarbiau nei vidutinio amţiaus slaugytojoms (31-54 metų) mediko profesijoje yra darbo įvairovė ir turiningumas, geras atlyginimas, gabumų pritaikymas bei darymas gera ţmonėms. Aplinkinių pagarba bei kūrybiškumas mediko profesijoje yra vienodai svarbūs tiek iki 30 metų slaugytojoms, tiek 31-54 metų slaugytojoms. Vyriausioms slaugytojoms (virš 55 metų) statistiškai reikšmingai svarbiau nei jauniausioms (iki 30 metų) tyrimo dalyvėms mediko profesijoje yra bendravimo galimybė, darbo įvairovė ir turiningumas, aplinkinių pagarba ir kūrybiškumas. Tuo tarpu jauniausioms slaugytojoms (iki 30 metų) statistiškai reikšmingai svarbiau nei vyriausioms slaugytojoms (virš 55 metų) mediko profesijoje yra geras atlyginimas bei savęs realizavimo galimybės: gabumų pritaikymas, tobulinimasis, darymas gera ţmonėms bei naudingumas visuomenei. Galimybė pakilti tarnyboje yra vienodai svarbūs tiek iki 30 metų slaugytojoms, tiek virš 55 metų slaugytojoms.

Vidutinio amţiaus slaugytojoms (31-54 metų) statistiškai reikšmingai svarbiau nei vyriausioms slaugytojoms (virš 55 metų) mediko profesijoje yra bendravimo galimybė, galimybė pakilti karjeros laiptais, savęs realizavimas: gabumų pritaikymas, tobulinimasis, darymas gera ţmonėms bei naudingumas visuomenei. Tuo tarpu vyriausioms slaugytojoms (virš 55 metų) statistiškai reikšmingai svarbiau nei vidutinio amţiaus slaugytojoms (31-54 metų) mediko profesijoje yra darbo įvairovė ir turiningumas, aplinkinių pagarba bei kūrybiškumas.

3 paveiksle pateikiamas slaugytojų poţiūris apie pasitenkinimo darbu veiksnių svarbą.

2,59 3,00 3,49 4,99 6,10 6,40 6,81 7,09 7,22 7,31 0 1 2 3 4 5 6 7 8

Kai darbas atitinka polinkius ir interesus Geras uţdarbis Galimybė panaudoti savo gebėjimus Geri santykiai su darbo draugais Geri santykiai su darbo vadovais Geras darbo organizavimas Darbas kitų gerai vertinamas Galimybė tobulėti Darbas reikšmingas visuomenei Geras techninis darbo proceso aprūpinimas

Riferimenti

Documenti correlati

Siekiant ištirti gydytojų nuomonę ir poţiūrį apie Lietuvos profesinės kvalifikacijos tobulinimo sistemos ypatumus, sveikatos prieţiūros įstaigų administracijų

Investavimas į žmones – tai veiksmų ir tobulumo standartas, pabrėžiantis organizacijos darbuotojų veiklos gerinimą ir tuo būdu padidinantis organizacijos patrauklumą

PSDF biudţeto ir pacientų priemokų dalis bendrose išlaidos kompensuojamiems vaistams minėtu laikotarpiu Lietuvoje ir Panevėţio apskrityje nesiskyrė ir vidutiniškai

Viename vokiečių Bremeno mokyklos buvusio pedagogo laiške (versta iš lotynų kalbos) buvo parašyta, kad tuo metu jis metė savo darbą ir pasirinko vienuolyną,

Nustatytas neigiamas vidutinio stiprumo statistiškai reikšmingas ryšys tarp darbo įtakos sveikatai ir pasitenkinimo darbu (r=-0,39, p≤0,01) (ţr. 11 lentelę), tad galima

Išanalizavus turimus duomenis apie slaugytojų patiriamą negatyvų elgesį darbe, paaiškėjo, kad yra statistiškai reikšmingi skirtumai tarp patiriamo negatyvaus elgesio ir

Valgomosios druskos vartojimas priklauso nuo daugelio prieţasčių (1.2.1 pav.). Blogi mitybos įpročiai, bene daţniausia prieţastis lemianti didelį druskos suvartojimą.

Daugiau nei pusė apklaustųjų Kaune ir Raseiniuose rūkytos mėsos gaminius valgo vieną ar kelis kartus per dieną.. Kaune 27,8 proc.respondentų rūkytus gaminius valgo kelis