LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS MEDICINOS AKADEMIJA MEDICINOS FAKULTETAS INFEKCINIŲ LIGŲ KLINIKA

(1)

1

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

MEDICINOS AKADEMIJA

MEDICINOS FAKULTETAS

INFEKCINIŲ LIGŲ KLINIKA

VI kurso studentė

Vytautė Žukauskaitė

SERGAMUMO ŽIV INFEKCIJA POKYČIAI IR SKIRSTINYS

PAGAL RIZIKOS GRUPES KAUNO REGIONE 2012-2017 METAIS

Baigiamasis medicinos magistro darbas

Darbo vadovė

Doc. Daiva Vėlyvytė

(2)

2

Turinys

1. SANTRAUKA ... 3 2. SUMMARY ... 4 3. PADĖKA ... 5 4. INTERESŲ KONFLIKTAS ... 5 5. BIOETIKOS LEIDIMAS ... 5 6. SANTRUMPOS ... 6 7. ĮVADAS ... 7

8. DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI ... 8

9. LITERATŪROS APŽVALGA ... 9

9.1. ŽIV etiologija ir patogenezė ... 9

9.2. ŽIV transmisija ... 10

9.3. Ligos stadijos ... 11

9.4. Diagnostika ... 11

9.5. Antiretrovirusinė terapija ... 12

9.6. Sergamumas ŽIV infekcija ir ligos paplitimas pasaulyje ... 13

10. TYRIMO METODIKA ... 15

10.1.Tyrimo objektas ... 15

10.2. Tyrimo metodika ... 15

10.3. Statistinė duomenų analizė ... 15

11. REZULTATAI ... 16

11.1. Sergamumas ŽIV infekcija ir jo pokyčiai Kauno regione 2012-2017 m. ... 16

11.2. Sergamumo ŽIV infekcija skirstinys pagal rizikos grupes Kauno regione 2012-2017 metais ... 17

11.3. ŽIV infekcijos sergamumo skirstinys pagal rizikos grupes kiekvienais tiriamaisiais metais ... 19

11.3.1. Sergamumo ŽIV infekcija skirstinys pagal rizikos grupes Kauno regione 2012 metais ...19

12. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS ... 32

13. IŠVADOS ... 34

(3)

3

1. SANTRAUKA

Darbo autorius: Vytautė Žukauskaitė

Pavadinimas: Sergamumo ŽIV infekcija pokyčiai ir skirstinys pagal rizikos grupes Kauno regione 2012-2017 metais

Tikslas: nustatyti sergamumo ŽIV infekcija pokyčius ir palyginti jo skirstinį pagal rizikos grupes Kauno regione 2012 -2017 metais

Darbo uždaviniai: 1. Nustatyti sergamumo ŽIV infekcija pokyčius Kauno regione 2012-2017 metais. 2. Palyginti sergamumo ŽIV infekcija skirstinį pagal rizikos grupes Kauno regione 2012-2017 metais. 3. Palyginti sergamumo ŽIV infekcija skirstinį pagal rizikos grupes kiekvienais tiriamaisiais metais

Metodika: Atlikta retrospektyvi 2012-2017 metais registruotų naujų ŽIV atvejų analizė Kauno apskrityje. Įtraukti visi tuo laikotarpiu registruoti 136 atvejai. Tyrimui atlikti naudota forma Nr. 151-9/a, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro. Buvo renkami socialiniai bei demografiniai tiriamųjų duomenys ir epidemiologiniai duomenys (galimas užsikrėtimo būdas, lytinių partnerių skaičius, prezervatyvų naudojimas bei priklausymas rizikos grupei, t.y. seksualinių paslaugų už atlygį teikimas, narkotinių ir psichotropinių medžiagų vartojimas, dažnos kelionės, darbas jūreiviu, buvimas laisvės atėmimo vietoje, vyro lytinių santykių turėjimas su kitais vyrais).

Rezultatai: Tyrime buvo analizuojami 136 nauji ŽIV atvejai, iš jų vyrų 104 (76,5 proc.), o moterų 32 (23,5 proc.), vyrų reikšmingai buvo daugiau (p<0,05). Tiriamuoju laikotarpiu didžiausias sergamumas nustatytas 2013 metais – 29 atvejai - 4,9/100 000 gyventojų, mažiausias – 14 atvejų – 2,5/100 000 gyventojų - nustatytas 2017 metais. Daugiausia atvejų registruota 25-44 metų grupėje (N=88, 65,7 proc.). Nenustatytas statistiškai reikšmingas skirtumas tarp lyčių pasiskirstymo pagal amžiaus grupes (p>0,05). Tarp rizikos grupių dažniausia buvo narkotines ir psichotropines medžiagas vartojantys asmenys (ŠNV, N=29, 21,3 proc.), bei vyrai, turintys lytinių santykių su vyrais (VSV, N=30, 22.1 proc.). VSV vyravo 2012, 2014, 2016 ir 2017 m., o ŠNV grupei priklausė didžioji dalis atvejų 2013 ir 2015 metais. Dažniausiai asmenys ŽIV užsikrėtė lytinių santykių metu – 46,3 proc.

Išvados: 1. Kauno regione 2012-2017 metais registruoti 136 nauji ŽIV atvejai, didžiausias sergamumas registruotas 2013 metais – 29 nauji atvejai, 4,9/100 000 gyventojų, mažiausias – 2017 metais – 14 atvejų, 2,5/100 000 gyventojų, didesnis sergamumas stebėtas vyrų tarpe, daugiausia atvejų registruota 25-44 metų amžiaus grupėse (65,7 proc.). 2. Tiriamuoju laikotarpiu kas trečias asmuo nepriklausė jokiai rizikos grupei, tarp rizikos grupių dažniausia buvo VSV (22,1 proc.) ir ŠNV (21,3 proc.). Pagrindinis galimas užsikrėtimo būdas buvo lytinis kelias (46,3 proc.). 3. Net keturis metus iš tiriamojo laikotarpio (2012, 2014, 2016, 2017 metais) vyravo ŠNV, kaip pagrindinė rizikos grupė. 2013 ir 2015 metais daugiausia užsikrėtusiųjų buvo VSV tarpe.

(4)

4

2. SUMMARY

Author: Vytaute Zukauskaite

Title: Changes of incidence rate of HIV infection and distribution of HIV infection among key populations in Kaunas region 2012-2017

Aim: to determine the changes of incidence rate of HIV infection and compare its distribution among key populations in Kaunas region between 2012 and 2017

Objectives: 1. To assess the changes of incidence rate of HIV infection in 2012-2017. 2. To compare the incidence rate of HIV infection among different risk groups in Kaunas region 2012-2017. 3. To compare the incidence rate of HIV infection among risk groups in each year.

Methodology: we retrospectively analyzed 136 cases of newly diagnosed HIV infection in Kaunas region. All 136 cases of new infections were involved into the study. The data was take from form No.151-9/a approved by the minister of health. We analyzed social and demographic data and epidemiological data which included the possible transmission route, number of sexual partners in last 12 months, condom use, belonging to key population, working as a sex worker, intravenous drug users, frequent travels, working as a sailor, being in a jail, men who have sex with men.

Results: we analyzed 136 cases. There were 107 men (76.5%) and 32 women (23.5%). The highest incidence rate of HIV was observed in 2013, there were 29 cases per year, 4.9/100 000, the lowest incidence rate was observed in 2017, there were only 14 cases, 2.5/100 000. The majority of the cases belonged to 25-44 years age group (65.7%). There was no significant difference between gender and age group (p>0,05). The most of the cases belong to men who have sex with men (22.1%) and people who inject drugs (21.3%). Men who have sex with men were the main key population in 2012, 2014, 2016 and 2017, however people who inject drugs were majority of cases in 2013 and 2015. The main route of transmission was sexual transmission – 46.3%.

Conclusions: 1. There were 136 new HIV cases in Kaunas region in 2012-2017. The highest incidence rate was 29 new cases, 4.9/100 000 in 2013, the lowest was 14 cases, 2.5/100 000 in 2017. There were significantly more men infected with virus than women. 2. Every third person in 2012-2017 did not belong to any key population. The main key populations were men who have sex with men (22.1%) and people who inject drugs (21.3%). The main transmission route was sexual transmission. 3. 4 years out of 2012-2017 (2012, 2014, 2016, 2017) the main key population was people who inject drugs. In 2013 and 2015 it was men who have sex with men as the main group.

(5)

5

3. PADĖKA

Už pagalbą ruošiant šį darbą noriu padėkoti darbo mokslinei vadovei Daivai Vėlyvytei, Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno departamento užkrečiamųjų ligų valdymo skyriaus vedėjai Orinai Ivanauskienei, bei visuomenės sveikatos

stiprinimo specialistei Laimai Babenskienei.

4. INTERESŲ KONFLIKTAS

Autoriui interesų konflikto nebuvo.

5. BIOETIKOS LEIDIMAS

(6)

6

6. SANTRUMPOS

ŽIV – žmogaus imunodeficito virusas AIDS - įgytas imunodeficito sindromas

UNAIDS – Jungtinių Tautų kovos su ŽIV ir AIDS programa ŠNV – švirkščiamųjų narkotikų vartotojai

VSV – vyrai, turintys lytinių santykių su vyrais LPI – lytiškai plintanti infekcija

PGR – polimerazės grandininė reakcija RNR – ribonukleino rūgštis

DNR – dezoksiribonukleino rūgštis ART – antiretrovirusinė terapija PSO – Pasaulio sveikatos organizacija CD4+ – CD4 receptorius turintys limfocitai ELISA – imunofermentinės analizės metodas WB – Western Blot tyrimas

(7)

7

7. ĮVADAS

Žmogaus imunodeficito viruso (ŽIV) infekcija išlieka vienu didžiausių medicinos iššūkių pasaulyje nuo pat viruso atradimo 1981 m. Remiantis Jungtinių Tautų kovos su ŽIV ir AIDS programos (UNAIDS) duomenimis nuo ŽIV infekcijos epidemijos pradžios daugiau nei 70 milijonų žmonių užsikrėtė ŽIV, o 35 mln. mirė nuo su įgytu imunodeficito sindromu (AIDS) susijusių komplikacijų. Iki 2017 m. pabaigos pasaulyje gyveno 36,9 mln. ŽIV užsikrėtusių žmonių. Didžiausias ŽIV paplitimas išlieka Afrikos regione ir sudaro beveik du trečdalius ŽIV užsikrėtusių asmenų pasaulyje. Rytų ir Pietų Afrika pirmauja pasaulyje sergamumo rodikliais, 2017 metais skaičiavusi virš 800 000 naujų ŽIV atvejų [1].

Pastaruosius du dešimtmečius padidėjęs antiretrovirusinės terapijos prieinamumas pavertė ŽIV infekciją kontroliuojama lėtine liga. Jungtinės Tautos 2013 m. ŽIV ligos strategijoje iškėlė globalų tikslą suvaldyti AIDS epidemiją iki 2030 metų. Šį tikslą numatoma pasiekti, įgyvendinant tris artimesnius uždavinius, vadinamus 90-90-90, kas reiškia, siekti, kad iki 2020 metų 90 proc. užsikrėtusių ŽIV asmenų žinotų, kad yra užsikrėtę, 90 proc. jų būtų gydomi antiretrovirusine terapija (ART) ir 90 proc. ART gaunančiųjų būtų pasiekta maža ŽIV koncentracija, t.y. gydymas būtų veiksmingas. Per pastarąjį dešimtmetį net 34 proc. sumažėjo su AIDS susijusių mirčių skaičius, mažiau nei 1 mln. asmenų miršta kiekvienais metais. Trys iš keturių ŽIV užsikrėtusiųjų žino savo statusą, o tai yra pirmas žingsnis laiku gauti ART. Ir Nors pavyko suvaldyti mirštamumą ir padidinti ART prieinamumą ŽIV užsikrėtusiems, prevencija vis dar išlieka didele problema. Naujų ŽIV atvejų skaičius nemažėja tokiu pat greičiu, kaip mirštamumas, nors yra mažesnis nei pasiektas maksimalus 1996 metais, kada registruota 3,4 mln. naujų atvejų. 2017 metais naujų atvejų skaičius siekė 1,8 mln., tačiau tai vis dar nesiekia 2020 m. tikslo sumažinti sergamumą iki 500 000 atvejų per metus [1,2].

PSO išskyrė labiau pažeidžiamų ir turinčių didesnę ŽIV užsikrėtimo riziką asmenų grupes bendroje populiacijoje: tai vyrai, turintys lytinių santykių su vyrais (VSV), asmenys, teikiantys seksualines paslaugas už atlygį, asmenys, esantys laisvės atėmimo vietose ir švirkščiamųjų narkotikų vartotojai (ŠNV). Pažeidžiamos grupės gali skirtis priklausomai nuo regiono, socialinių ir demografinių veiksnių [3]. Heteroseksualūs lytiniai santykiai yra vyraujantis ŽIV perdavimo modelis pasaulyje, tačiau švirkščiamųjų narkotikų vartojimas išlieka lemiantis transmisijos veiksnys Rusijoje ir buvusiose Sovietų sąjungos valstybėse [4].

Norint užkirsti kelią ŽIV plitimui, būtina žinoti, kuriose rizikos grupėse sergamumas yra didžiausias ir kuriems prevenciniams būdams turėtų būti teikiama pirmenybė. Šiame tyrime analizuosime 2012-2017 metais naujai diagnozuotus ŽIV atvejus Kauno regione. Tyrimo tikslas -

(8)

8 nustatyti sergamumo ŽIV infekcija pokyčius ir palyginti jo skirstinį pagal rizikos grupes Kauno regione 2012 -2017 metais.

8. DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI

Darbo tikslas

Nustatyti sergamumo ŽIV infekcija pokyčius ir palyginti jo skirstinį pagal rizikos grupes Kauno regione 2012 -2017 metais.

Darbo uždaviniai

1. Nustatyti sergamumo ŽIV infekcija pokyčius Kauno regione 2012-2017 metais

2. Palyginti sergamumo ŽIV infekcija skirstinį pagal rizikos grupes Kauno regione 2012-2017 metais

3. Palyginti sergamumo ŽIV infekcija skirstinį pagal rizikos grupes kiekvienais tiriamaisiais metais

(9)

9

9. LITERATŪROS APŽVALGA

9.1. ŽIV etiologija ir patogenezė

ŽIV priklauso Retroviridae šeimai, Lentivirus genčiai. Lentivirusų sukeliamos infekcijos tipiškai pasižymi lėta eiga, ilgu latentiniu periodu, išliekančia viruso replikacija ir poveikiu CNS. Žmogaus imunodeficito virusas išskiriamas į du potipius – ŽIV-1 ir ŽIV-2. Dauguma žmonių pasaulyje yra užsikrėtę pirmo tipo virusu (ŽIV-1), antras tipas būdingas tam tikriems regionams Vakarų ir Centrinėje Afrikoje [5].

ŽIV genetinė medžiaga – tai dvi viengrandės RNR viruso šerdyje. Genomas sudarytas iš pagrindinių 3 genų, būdingų retrovirusams, gag, pol ir env. Gag koduoja struktūrinius viruso baltymus, t.y. kapsidės (p24), matricos (p17), nukleokapsidės (p6); pol koduoja viruso fermentus, t.y. atvirkštinę transkriptazę, proteazę ir integrazę; env koduoja glikoproteinus, t.y. apvalkalo gp120, kuris prisijungia prie CD4+ receptorių ir transmembraninį gp41, kuris dalyvauja viruso fuzijoje. Taip pat, 6 reguliacinių genų tat, rev. nef, vif, vpr ir vpu [6].

Pagrindinis ŽIV taikinys yra aktyvuoti CD4+ T limfocitai. Į ląstelę virusas patenka sąveikaudamas su CD4 ir chemokinų receptoriais – CCR5 ar CXCR4. Kitos CD4+ ląstelės, kaip neaktyvuoti CD4+ T limfocitai, monocitai, makrofagai, dendritinės ląstelės, taip pat yra viruso taikiniai [7]. Prieš patenkant į ląstelę, ŽIV viruso apvalkalo gp120 baltymas susijungia su minėtais CD4+ receptoriais, esančiais ląstelės išorėje, taip pat dalyvaujant chemokinų receptoriams CCR5 ir CXCR4. Virusui patekus į ląstelę įvyksta jo kapsidės baltymų disociacija, manoma, kad tai vyksta prieš arba per atvirkštinę transkripciją. Atvirkštinės transkripcijos metu, veikiant atvirkštinei transkriptazei, viengrandė viruso RNR tampa dvigrande DNR. Tik viruso DNR, veikiant fermentui integrazei, gali būti įterpiama į CD4+ ląstelės branduolio DNR. Šeimininko ląstelės branduolyje prasideda virusinės DNR sintezė, vyksta transkripcija ir susidaro naujo viruso RNR. Viruso RNR transportuojama į citoplazmą, kur sintetinami viruso baltymai ir susidaro naujas virusas. Naujai susiformavęs virusas palieka ląstelę, patekdamas į šeimininko kraujotaką, o pati ląstelė žūva. Dėl įvykusios paviršinių viruso baltymų moduliacijos, šeimininko imuninei sistemai yra sunkiau atpažinti virusą. Paskutiniame etape, veikiant viruso proteazėms, pabaigiama replikacija, virusas tampa brandus ir gebantis užkrėsti naujas šeimininko ląsteles [6,8,9].

(10)

10 9.2. ŽIV transmisija

Lytiniu keliu. Dauguma atvejų ŽIV perduodamas per analinius, vaginalinius ar oralinius lytinius santykius, kontaktuojant gleivinėms. Analiniai santykiai pasižymi didžiausia užsikrėtimo rizika, kadangi tiesiosios žarnos sienelėje yra limfoidinio audinio, kuriame telkiasi viruso taikiniai, t.y. CD4+ T limfocitai, makrofagai, dendritinės ląstelės [10]. Pagrindinis rodiklis, lemiantis ŽIV infekcijos perdavimo riziką lytiniu keliu, yra viruso RNR kopijų skaičius viename mililitre kraujo plazmos [7]. Didžiausias viruso kopijų skaičius būna ankstyvoje infekcijos stadijoje, manoma, jog tuo metu užkrečiamumas yra didžiausias [11]. Lytiškai plintančios infekcijos (LPI) didina riziką užsikrėsti ŽIV, kadangi yra pažeidžiamas apsauginis lytinių organų gleivinės barjeras. Dėl persistuojančios infekcijos ŽIV imlūs CD4+ T limfocitai, makrofagai susitelkia infekcijos srityje, tapdami lengviau prieinamu taikiniu, kontakto su ŽIV metu. Taip pat, LPI didina gleivinės opų formavimosi ir kraujavimo iš genitalijų riziką, tai lemia padidėjusią užsikrėtimo riziką lytinių santykių metu [12]. Vyrų cirkumcizija susijusi su mažesne ŽIV užsikrėtimo rizika tiek heteroseksualiems, tiek homoseksualiems vyrams [13].

Parenteriniu keliu. Švirkščiamųjų narkotikų vartotojai turi padidintą riziką užsikrėsti parenteraliai, dėl dalijimosi adatomis ar švirkštais. Rizika užsikrėsti per ŽIV užkrėstas adatas siekia 0,63 – 2,4 proc. [14]. Didžiausia transmisijos rizika, dėl didelio viruso kiekio patekimo į recipiento kraują, varijuojanti nuo 88,3 proc. iki 100 proc. atvejų, yra ŽIV užkrėsto kraujo transfuzija [15]. Tokia ŽIV perdavimo rizika, dėl donorų atrankos, didelės rizikos donorų identifikavimo ir atrankinio donorų kraujo tikrinimo, yra reta išsivysčiusiose šalyse,. Atrankinis donorų kraujo tikrinimas yra efektyviausias metodas, norint sumažinti tokios transmisijos tikimybę [16].

Vertikali transmisija. Motina vaikui. ŽIV infekcijos perdavimas vaisiui nėštumo metu labiausiai tikėtina, kad vyksta virusui perėjus per placentą. Vaikas taip pat gali užsikrėsti per gimdymą, prarijus motinos kraujo ar makšties išskyrų, bei žindant ŽIV užsikrėtusios motinos pienu [17]. Norint eliminuoti viruso perdavimą iš motinos vaikui, daugiau nei 95% nėščiųjų ar žindančių ŽIV užsikrėtusių moterų turėtų būti laiku diagnozuojamos, suteikiamas gydymas antiretrovirusiniais vaistais ir monitoruojamas ŽIV RNR kiekis plazmoje [18]. Perinatalinė ŽIV transmisija praktiškai lygi nuliui, jei moteris ART pradeda gauti prieš pastojimą , gydymas yra sėkmingas ir viruso RNR kiekis kraujyje palaikomas mažesnis nei 50 kopijų/ml [19].

(11)

11 9.3. Ligos stadijos

Pagal PSO ŽIV infekcija skirstoma į keturias klinikines stadijas, taip pat išskiriama pirminė ŽIV infekcija. Toks skirstymas naudojamas kaip klinikinis metodas ne tik diagnozuojant ŽIV infekciją, bet ir sekant ligos progresavimą. Šalyse, kuriose CD4+ kiekio nustatymas nėra lengvai ir greitai prieinamas, šis skirstymas buvo naudojamas pirminiam įvertinimui dėl ATR skyrimo [20].

Pirminė ŽIV infekcija pasižymi greita viruso replikacija ir didele viremija, siekiančia virš 1 mln. kopijų/ml. Simptomai pasirodo prieš viremijos piką ir išlieka gana trumpai. Kliniškai pasireiškia karščiavimu, galvos ir sąnarių skausmu, bendru silpnumu, generalizuota limfadenopatija. Nors pirminės ŽIV infekcijos klinikiniai požymiai pasireiškia dažnai, tačiau ŽIV ūminiu laikotarpiu diagnozuojama retai, nes dėl simptomatikos lengvumo ir trumpumo nesikreipiama į sveikatos įstaigas [21]. Pirminės ŽIV infekcijos metu diagnostiniai tyrimai, kurie remiasi ŽIV antikūnų radimu kraujyje, gali būti neinformatyvūs. Įtariant ŽIV infekciją ūmioje stadijoje turi būti atliekamas ir ŽIV p24 antigeno tyrimas [22]. Simptomai paprastai pasireiškia praėjus 2-4 savaitėms po užsikrėtimo. Bendram kraujo tyrime gali būti randama limfopenija, kuri atspindi ir CD4+ mažėjimą [23]. Šioje stadijoje ŽIV perdavimo rizika yra didesnė, dėl didelės viremijos. Sumažėjusi rizika lėtinės infekcijos metu siejama su neutralizuojančių antikūnų prieš ŽIV susidarymu [24].

PSO 4 stadijos parodo ligos progresavimą. Pirma stadija gali būti asimptomė arba išryškėti generalizuota limfadenopatija, apimanti bent dvi sritis, neskaitant kirkšnių limfmazgių. Ši stadija gali trukti kelis metus. Antra ir trečia stadija rodo ryškesnį simptomų progresavimą pasireiškiantį skirtingo laipsnio svorio netekimu, įvairaus sunkumo infekcijomis, tai lemia padidėjusi viruso replikacija, sąlygojanti atsirandantį imunodeficitą. Ketvirtos stadijos klinikinė išraiška būdinga AIDS, todėl jau kliniškai gali būti nuspėjama diagnozė. AIDS yra sindromas, kuriam būdinga atsirandančios oportunistinės infekcijos, navikai, pvz.: pneumocistinė pneumonija, ekstrapulmoninė tuberkuliozė, Kapoši sarkoma ir t.t. Tai yra galutinė ŽIV infekcijos progresavimo stadija [23].

9.4. Diagnostika

Dažniausiai ŽIV diagnozuojama ieškant ŽIV antikūnų kraujo serume imunofermentinės analizės metodu (ELISA), ieškant nukleorūgščių polimerazės grandininės reakcijos (PGR) metodu ar ieškant ŽIV p24 antigeno. Retai gali būt atliekamas virusologinis tyrimas, auginant ŽIV ląstelių

(12)

12 kultūroje. Didelio jautrumo ELISA testu ŽIV1/ŽIV2 antikūnai gali būti randami per pirmas 2-3 savaites. Teigiamas ELISA testas turi būti patvirtintas kitu tyrimu, dažniausiai tam naudojamas

Western Blot (WB) tyrimas [25].

Lango periodu vadinamas laiko tarpas nuo užsikrėtimo iki ŽIV markerių radimo kraujyje. Dažniausiai antikūnai pradedami sintetinti per 2 savaites nuo užsikrėtimo, o p24 antigeną galima rasti 5 dienomis anksčiau serokonversijos [26]. Antigeno paieška yra svarbus tyrimas tada, kai ELISA tyrimu antikūnų nerandama, tačiau pacientas priklauso didelei rizikos grupei, yra išreikšti simptomai arba Western Blot tyrimas nėra informatyvus. Pirmasis identifikuojamas markeris yra ŽIV RNR, randamas PGR metodu dar prieš antigeno atsiradimą kraujyje. Tyrimas ypač naudingas naujagimių diagnostikai, kadangi kūdikių kraujyje pirmus 15 mėnesių galima aptikti motinos antikūnų, kurie gali suklaidinti nustatant diagnozę, todėl testai, ieškantys ŽIV antikūnų kraujyje, nėra informatyvūs [25,26].

Western blot tyrimas yra auksinis standartas ŽIV infekcijos patvirtinimui, tačiau jis užtrunka,

yra brangus, jam atlikti reikalinga speciali įranga ir patyrę darbuotojai, todėl tai apriboja tyrimo prieinamumą. Greitieji ŽIV testai gali būti naudojami kaip alternatyva WB tyrimui, jų atlikimas paprastas, o rezultatas gaunamas per 15-30 minučių, todėl gydymas gali būti pradėtas anksčiau. Kaip ir ELISA, greitieji ŽIV testai naudojami ŽIV antikūnų paieškai, savo specifiškumu ir jautrumu yra panašūs į WB tyrimą [27]. Atlikti tyrimai parodė ELISA ir greitųjų testų pranašumą ŽIV diagnostikai kainos ir prieinamumo atžvilgiu. Rezultatai buvo panašūs kaip ir naudojant ELISA ir WB tyrimų algoritmą, pagal kurį gautas teigiamas ELISA tyrimas nenurodo užsikrėtimo ŽIV, jei nėra patvirtinamas atliekant WB tyrimą [28].

9.5. Antiretrovirusinė terapija

Visiška viruso eradikacija nėra galima net taikant dabartinę ART, tačiau ART skyrimas sumažina mirštamumą, prailgina išgyvenamumą ir mažina viruso perdavimo riziką. Ilgalaikė plazmos viremijos supresija išsaugoja arba atstato sutrikusią imuninę organizmo funkciją bei mažina viruso mutacijų dažnį, lemiantį atsparumo vaistams vystymąsi [29].

ART veikia skirtingas ŽIV gyvenimo ciklo fazes. Pagrindiniai farmakologiniai taikiniai yra viruso patekimo į ląstelę stadija, atvirkštinė transkripcija, dalyvaujant fermentui atvirkštinei transkriptazei, viruso genomo integracija, veikiant fermentui integrazei ir viruso brendimas, veikiant

(13)

13 proteazėms. Kol kas yra išskiriamos 6 ART klasės: nukleozidiniai ir nukleotidiniai atvirkštinės transkriptazės inhibitoriai, nenukleozidiniai atvirkštinės transkriptazės inhibitoriai, proteazių inhibitoriai, fuzijos inhibitoriai, integrazės inhibitoriai, koreceptorių antagonistai. . ART gali būti skiriama kaip triterapija ar diterapija kelių vaistų derinyje ar fiksuotomis dozėmis sudėtiniame vaistiniame preparate [30].

Nepaisant retų išimčių, visi ŽIV užsikrėtę asmenys turėtų būti gydomi ART iškart diagnozavus. ART taip pat gali būti taikoma ir didelės rizikos asmenims kaip poekspozicinė ir preekspozicinė profilaktika [31]. Lietuvoje nuo 2018 metų vasario mėnesio ART skiriama visiems ŽIV užsikrėtusiems pacientams, nepaisant CD4 ląstelių skaičiaus, kai pacientai yra motyvuoti pradėti gydymą [32].

Preekspozicinė profilaktika, tai antiretrovirusinių vaistų vartojimas prieš galimą kontaktą su ŽIV norint išvengti užsikrėtimo. Peroralinei profilaktikai vartojami nukleotidiniai atvirkštinės transkriptazės inhibitoriai. Gali būti naudojami ir gelio pavidalu į makštį ar tiesiąją žarną, tačiau jų efektyvumas yra mažesnis. Kol kas, daugiausia duomenų dėl preekspozicinės profilaktikos efektyvumo yra tarp vyrų, turinčių homoseksualių santykių. Vis dar nežinoma optimali vaisto dozė, periodas nuo vaisto suvartojimo iki maksimalios apsaugos, saugumas ar efektyvumas tarp heteroseksualių asmenų, švirkščiamųjų narkotikų vartotojų [33,34].

Poekspozicinė profilaktika. Gali užtrukti iki 72 val. kol ŽIV bus randamas regioniniuose limfmazgiuose ir apie 5 dienas, kol bus randamas kraujyje, tai suteikia galimybę užkirsti kelią ŽIV užsikrėtimui po ekspozicijos. taikomas 28 dienų gydymo peroraliniu dviejų ar trijų antiretrovirusinių vaistų deriniu kursas, kuris pradedamas per pirmas 72 valandas po ekspozicijos. Nėra atliktų didelės imties randomizuotų tyrimų su žmonėmis, įrodančių profilaktikos efektyvumą, tačiau tokia profilaktika parodė efektyvumą vertikalios transmisijos metu, skiriant zidovudiną per pirmas 48 valandas naujagimiui, kurio motina serga ŽIV liga ir sveikatos priežiūros įstaigų darbuotojams po kontakto su ŽIV teigiamo asmens audiniais ar skysčiais [35].

9.6. Sergamumas ŽIV infekcija ir ligos paplitimas pasaulyje

Pasaulyje ŽIV sergamumo mažėjimas tęsėsi ir 2017 metais. Didžiausias mažėjimas buvo stebimas Subsaharines Afrikos regione, siekiantis 30 proc. lyginant su 2010 metais, Vakarų ir Centrinėje Europoje - 8 proc., Rytų Europoje ir Centrinėje Azijoje per paskutinius 20 metų metinis

(14)

14 ŽIV atvejų skaičius nemažėjo, o padidėjo dvigubai. Moterys vis dar sudaro daugiau nei 50 proc. atvejų Subsaharinėje Afrikoje, kituose pasaulio regionuose vyrauja vyrai, kurie sudaro 69 proc. užsikrėtusiųjų. Remiantis UNAIDS duomenimis net 47 proc. užsikrėtusiųjų ŽIV 2017 m. priklausė tam tikrai rizikos grupei ar buvo asmenų, priklaususių rizikos grupei, seksualiniai partneriai. Rytų Europoje šis skaičius siekė 95 proc., Vakarų ir Centrinėje – 90 proc., tačiau Afrikoje skaičiai daug mažesni ir tam tikruose regionuose tik 40 proc. naujai užsikrėtusių ŽIV liga priklausė tam tikrai rizikos grupei [1].

Subsaharinės Afrikos populiacija siekia 12 proc. bendros pasaulio populiacijos, tačiau regionas pirmauja ŽIV atvejų skaičiumi, kuris siekia 71 proc., ir mirčių nuo AIDS skaičiumi, sudarančiu 74 proc. Apytiksliai 6000 asmenų pasaulyje ŽIV užsikrečia kasdien, 2 iš 3 užsikrėtusiųjų priklauso Subsaharinės Afrikos regionui. Pagrindinis užsikrėtimo būdas yra heteroseksualūs lytiniai santykiai, moterys sudaro 58 proc. sergančiųjų ŽIV [36].

Europoje per paskutinius 10 metų naujų atvejų skaičius išaugo 37 proc. Per paskutinius 30 metų ŽIV diagnozuota daugiau nei 2.3 mln. gyventojų. Daugiausia naujų atvejų 2017 m. priklausė 30-39 m. amžiaus grupei (36 proc.), Didžiausias paplitimas Rytų Europoje (82 proc.), siekiantis 51,1/100 000 gyventojų. Pagrindinis užsikrėtimo būdas heteroseksualūs lytiniai santykiai - 49 proc., kiti – vyrai turintys lytinių santykių su vyrais (VSV) - 21 proc., švirškčiamųjų narkotikų vartotojai (ŠNV) - 11 proc. ir vertikali transmisija - 0,7 proc. Homoseksualūs santykiai kaip pagrindinis perdavimo būdas dominavo Centrinėje ir Vakarų Europoje , heteroseksualūs lytiniai santykiai ir švirkščiamųjų narkotikų vartojimas vyravo Rytų Europoje. Tarp užsikrėtusiųjų daugiau buvo vyrų. Daugiau nei pusei užsikrėtusiųjų ŽIV liga buvo diagnozuojama per vėlai, jau pažengusioje stadijoje [37].

Lietuvoje sergamumas ŽIV išlieka augantis, nuo 5,4/100 000 gyventojų 2012 metais, iki 7,5/100 000 gyventojų 2016 metais. Daugiausia atvejų registruojama vyrų tarpe, 25-39 amžiaus grupėje. Opia problema vis dar išlieka švirkščiamųjų narkotikų vartotojai, kurie sudaro didžiąją dalį užsikrėtusiųjų, 2016 m. daugiau nei kas trečias (38,8 proc.) asmuo ŽIV užsikrėtė vartodamas švirkščiamus narkotikus. Moterų tarpe heteroseksualinis kontaktas yra vyraujantis perdavimo būdas, vyrų – švirkščiamųjų narkotikų vartojimas [38].

(15)

15

10. TYRIMO METODIKA

10.1.Tyrimo objektas

Nauji ŽIV infekcijos atvejai registruoti 2012-2017 metų laikotarpyje Kauno regione.

10.2. Tyrimo metodika

Atlikta retrospektyvi 2012-2017 metais registruotų naujų ŽIV atvejų analizė Kauno regione. Įtraukti visi tyrimo laikotarpiu registruoti atvejai Kauno regione. Gautas LSMU Bioetikos centro leidimas Nr. BEC – MF – 150 (2018-12-06) bei Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno departamento direktorės leidimas atlikti tyrimą.

Duomenys rinkti iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno departamento, iš formos Nr. 151-9/a, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro. Buvo renkami socialiniai bei demografiniai tiriamųjų duomenys (amžius, lytis) ir epidemiologiniai duomenys (galimas užsikrėtimo būdas, lytinių partnerių skaičius, prezervatyvų naudojimas bei priklausymas rizikos grupei, t.y. seksualinių paslaugų už atlygį teikimas, narkotinių ir psichotropinių medžiagų vartojimas, dažnos kelionės, darbas jūreiviu, buvimas laisvės atėmimo vietoje, vyro lytinių santykių turėjimas su kitais vyrais).

10.3. Statistinė duomenų analizė

Duomenų statistinė analizė atlikta naudojant MS Excel 2010 ir „SPSS 25.0 for Windows“(angl. Statistical Package for the Social Sciences) duomenų paketu. Kokybinių požymių duomenys vertinti, apskaičiuojant jų dažnius, bei santykinius dažnius (proc.), o kiekybiniai vertinti nustačius aritmetinį vidurkį, medianą ir standartinį nuokrypį. Kokybinių dydžių analizei taikytas Chi-kvadrato (χ2) požymių nepriklausomumo kriterijus. Stebėti skirtumai laikomi statistiškai reikšmingais, kai p<α (α – reikšmingumo lygmuo 0,05)

(16)

16

11. REZULTATAI

11.1. Sergamumas ŽIV infekcija ir jo pokyčiai Kauno regione 2012-2017 m.

Analizuojami 136 atvejai, iš kurių 104 vyrai (76,5 proc.) ir 32 moterys (23,5 proc.). Vyrų buvo statistiškai reikšmingai daugiau nei moterų (p<0,05). Tiriamųjų amžiaus vidurkis - 35,36 m., jauniausiam asmeniui buvo 17 m., vyriausiam 66 m.

Atvejai buvo registruoti Kauno regione 2012-2017 metų laikotarpyje (1 lentelė). Kauno regione 2012 m. gyveno 599 638 tūkst. gyventojų, sergamumas ŽIV buvo 4,7/100 000 gyv., 2013 m. gyveno 592 816 gyv., sergamumas buvo didžiausias tiriamuoju laikotarpiu - 4,9/100 000 gyv., 2014 m. buvo 587 238 tūkst. gyventojų, sergamumas ŽIV siekė 3,4/100 000 gyv., 2015 m. gyventojų skaičius siekė 583 047, o sergamumas ŽIV infekcija 4,3/100 000 gyv., 2016 m. gyveno 577 358 gyv, sergamumas – 3,5/100 000 gyv., 2017 m. gyventojų skaičius siekė 569 875 gyv., o sergamumas buvo mažiausias tiriamajame laikotarpyje, siekiantis 2,4/100 000 gyv.

1 lentelė. Sergamumas ŽIV Kauno regione 2012-2017 metais Kauno regionas

2012 m. 2013 m. 2014 m. 2015 m. 2016 m. 2017 m.

Iš viso atvejų 28 29 20 25 20 14

Sergamumas 100 000

gyv. 4,7 4,9 3,4 4,3 3,5 2,5

Visi tiriamieji suskirstyti pagal amžiaus grupes 0-14 metų (N=0), 15-19 metų (N=4), 20-24 metų (N=19), 25-29 metų (N=22), 30-34 metų (N=22), 34-39 metų (N=21), 40-44 metų (N=23), 45-49 metų (N=10), 50-54 metų (N=9) ir 55+ metų (N=6). Naujų atvejų skaičius išskirstytas pagal amžiaus grupes (2 lentelė). Daugiausia atvejų registruota 25-44 metų grupėje (N=88, 65,7 proc.). Nenustatytas statistiškai reikšmingas skirtumas tarp lyčių pasiskirstymo pagal amžiaus grupes (p>0,05).

(17)

17 2 lentelė. Užsikrėtusiųjų ŽIV pasiskirstymas pagal amžiaus grupes 2012-2017 metais

Amžiaus grupė Vyrai Moterys Iš viso

Abs.sk. Proc. Abs.sk. Proc. Abs.sk. Proc.

0-14 0 0 0 0 0 0 15-19 3 2,9 1 3,1 4 2,9 20-24 17 16,3 2 6,3 19 14,0 25-29 16 15,4 6 18,8 22 16,2 30-34 16 15,4 6 18,8 22 16,2 35-39 15 14,4 6 18,8 21 15,4 40-44 21 20,2 2 6,3 23 16,9 45-49 6 5,8 4 12,5 10 7,4 50-54 5 4,8 4 12,5 9 6,6 55+ 5 4,8 1 3,1 6 4,4 Iš viso 104 100 32 100 136 100

11.2. Sergamumo ŽIV infekcija skirstinys pagal rizikos grupes Kauno regione 2012-2017 metais

Iš nagrinėtų atvejų daugiausia asmenų nepriklausė nė vienai rizikos grupei (N=45, 33,1 proc.), iš rizikos grupių dažniausia buvo VSV (N=30, 22,1 proc.) ir ŠNV (N=29, 21,3 proc.), mažiausia atvejų registruota rizikos grupėse - kaliniai (N=5, 3,7 proc.), keliautojai (N=2, 1,5 proc.) ir asmenys, teikiantys seksualines paslaugas už atlygį (N=1, 0,7 proc.). Tarp vyrų daugiausia buvo VSV (N=30, 28,8 proc.), o tarp moterų – ŠNV (N=5, 15,6 proc.). Mažiau nei kas penkto užsikrėtusiojo rizikos grupė buvo nežinoma (N=24, 17,6 proc.). Iš 69 asmenų, priklausiusių tam tikrai rizikos grupei, daugiausia užsikrėtusiųjų buvo VSV ir ŠNV (1 pav.).

(18)

18 1 pav. Sergamumo ŽIV infekcija skirstinys pagal rizikos grupes Kauno regione 2012-2017 metais

Pagal galimą užsikrėtimo būdą vyravo seksualinė transmisija (N=63, 46,3 proc.), įskaitant tiek heteroseksualų (N=37, 27,2 proc.), tiek homoseksualų (N=26, 19,1 proc.) kontaktą. Antri pagal dažnį ŠNV (N=34, 25 proc.). Beveik kas trečio užsikrėtusio asmens galimas užsikrėtimo būdas buvo nežinomas (N=38, 27,9 proc.). Buvo registruotas tik vienas užsikrėtimas galimai per medicininę injekciją ar manipuliaciją (N=1, 0,7 proc.), galimų užsikrėtimų per kraujo perpylimą ar motina vaikui perdavimą nebuvo stebėta. Pagal galimą užsikrėtimo būdą išsiskyrė penkios grupės (2 pav.). Nebuvo stebėtas statistiškai reikšmingas ryšys tarp užsikrėtimo būdo ir asmenų lyties ar amžiaus (p>0,05). Asmenys, kurie galimai užsikrėtė lytiniu keliu, statistiškai reikšmingai rečiau naudojo prezervatyvus (nesinaudojo arba naudojo retai), lyginant su asmenimis, kurių galimas užsikrėtimo būdas buvo nežinomas arba kitas (švirkščiamųjų narkotikų vartojimas, medicininė injekcija, manipuliacija ar kt.), p<0,05. Asmenys, nurodę seksualinę transmisiją kaip galimą užsikrėtimo būdą, turėjo statistiškai

(19)

19 reikšmingai daugiau lytinių partnerių (2 ar daugiau) per paskutinius 12 mėnesių, lyginant su grupe, kuri užsikrėtė kitu būdu, p<0,05.

2 pav. Naujų ŽIV atvejų, nustatytų Kauno regione 2012-2017 m., pasiskirstymas pagal galimą užsikrėtimo būdą

11.3. ŽIV infekcijos sergamumo skirstinys pagal rizikos grupes kiekvienais tiriamaisiais metais

11.3.1. Sergamumo ŽIV infekcija skirstinys pagal rizikos grupes Kauno regione 2012 metais

Buvo registruoti 28 asmenys infekuoti ŽIV, iš jų 23 vyrai (82,1 proc.) ir 5 moterys (17,9 proc.). Amžiaus vidurkis buvo 33,96 m. Jauniausias tiriamasis asmuo buvo 20 metų, vyriausias 50 metų.

(20)

20 Analizuojant rizikos grupes (3 pav.), didžiausia asmenų dalis nepriklausė jokiai rizikos grupei (N=10, 35,7 proc., kas ketvirtas priklausė ŠNV (N=7, 25 proc.), antra pagal dažnumą rizikos grupė buvo VSV (N=5, 17, 9 proc.), o likusios dalies rizikos grupė buvo nežinoma (N=6, 21,4 proc.).

3 pav. Sergamumo ŽIV infekcija skirstinys pagal rizikos grupes Kauno regione 2012 metais

Tarp galimų užsikrėtimo būdų vyravo heteroseksualus kontaktas (N=8, 28,6 proc.) ir ŠNV (N=8, 28,6 proc.), o toks pats skaičius asmenų galimo užsikrėtimo būdo nenurodė (N=8, 28,6 proc.). Homoseksualų kontaktą (VSV) nurodė 3 asmenys (10,7 proc.) ir tik vienas asmuo, kaip galimą užsikrėtimo būdą, nurodė medicininę injekciją ar manipuliaciją (3,6 proc.) (4 pav.).

(21)

21 4 pav. Naujų ŽIV atvejų, nustatytų Kauno regione 2012 m., pasiskirstymas pagal galimą užsikrėtimo būdą

Buvo registruota daugiausia atvejų tiriamajame laikotarpyje, tai 29 nauji ŽIV atvejai, iš jų 20 vyrų (69 proc.), 9 moterys (31 proc.). Asmenų amžiaus vidurkis 36,97 metai, jauniausias asmuo 21 metų, vyriausias 66 metų.

Tarp rizikos grupių ryškiausiai išsiskyrė VSV (N=9, 31 proc.) ir ŠNV (N=5, 17,2 proc.), tik po 2 atvejus registruota tarp keliautojų (6,9 proc.) ir kalinių (6,9 proc.). Likusių atvejų rizikos grupė išliko nežinoma (N=4, 13,8 proc.) (5 pav.).

(22)

22 5 pav. Sergamumo ŽIV infekcija skirstinys pagal rizikos grupes Kauno regione 2013 metais Išanalizavus užsikrėtimo būdus (6 pav.), kas trečias infekuotas asmuo (N=9, 31 proc.) negalėjo nurodyti, kokiu būdų užsikrėtė. Vyravo 3 galimi užsikrėtimo būdai: homoseksualūs lytiniai santykiai (N=8, 27,6 proc.), ŠNV (N=7, 24,1 proc.) ir heteroseksualūs lytiniai santykiai (N=5, 17,2 proc.).

(23)

Registruoti 20 naujų atvejų, tarp jų 15 vyrų (75 proc.) ir 5 moterys (25 proc.). Amžiaus vidurkis 33,6 metai, jauniausias atvejis 17 metų, vyriausias 52 metų.

Beveik trečdalis naujai diagnozuotų asmenų nepriklauso jokiai rizikos grupei (N=6, 30 proc.). Iš analizuotų rizikos grupių dažniausia buvo ŠNV (N=6, 30 proc.) ir VSV (N=5, 25 proc.). Likusių atvejų rizikos grupė buvo nežinoma (N=3, 15 proc.) (7 pav.).

(24)

24 7 pav. Sergamumo ŽIV infekcija skirstinys pagal rizikos grupes Kauno regione 2014 metais

Tarp galimų užsikrėtimo būdų atvejai pasiskirstė apylygiai (8 pav.), daugiausia asmenų nurodė heteroseksualius lytinius santykius (N=7, 35 proc.), ŠNV (N=6, 30 proc.) ir homoseksualius lytinius santykius (N=5, 25 proc.). Likę asmenys užsikrėtimo būdo nenurodė (N=2, 10 proc.).

(25)

Naujų atvejų buvo 25, iš jų 18 vyrų (72 proc.) ir 7 moterys (28 proc.). Amžiaus vidurkis 35,52 metai, jauniausiam asmeniui buvo 18 metų, o vyriausiam 59 metai.

Pagal rizikos grupes daugiausia buvo vyrų, turinčių lytinių santykių su vyrais (N=7, 28 proc.), vienodas atvejų skirstinys buvo tarp ŠNV (N=2, 8 proc.) ir kalinių (N=2, 8 proc.). Mažiausiai atvejų teko asmenims, teikiantiems seksualines paslaugas už atlygį (N=1, 4 proc.) . Gana didelė dalis asmenų nepriklausė jokiai rizikos grupei (N=7, 28 proc.), beveik kas ketvirto užsikrėtusiojo grupė buvo

(26)

26 9 pav. Sergamumo ŽIV infekcija skirstinys pagal rizikos grupes Kauno regione 2015 metais

Dauguma asmenų kaip galimą užsikrėtimo būdą nurodė heteroseksualinį kontaktą (N=11, 44 proc.), mažesnė dalis išskyrė homoseksualinį kontaktą (N=6, 24 proc.) ir ŠNV (N=3, 12 proc.). Kitų asmenų užsikrėtimo būdas buvo nežinomas (N=5, 20 proc.) (10 pav.).

(27)

Buvo registruoti 20 asmenų infekuoti ŽIV, iš jų 15 vyrų (75 proc.) ir 5 moterys (25 proc.). Amžiaus vidurkis buvo 33,5 m. Jauniausias asmuo buvo 18 metų, vyriausias 54 metų.

Analizuojant rizikos grupes, didžiausia asmenų dalis nepriklausė jokiai rizikos grupei (N=7, 35 proc.), kas ketvirtas priklausė ŠNV (N=5, 25 proc.), kitos rizikos grupės buvo VSV (N=2, 10 proc.) ir kaliniai (N=1, 5 proc.), o likusios dalies rizikos grupė buvo nežinoma (N=5, 25 proc.) (11 pav.).

(28)

28 11 pav. Sergamumo ŽIV infekcija skirstinys pagal rizikos grupes Kauno regione 2016 metais Tarp galimų užsikrėtimo būdų vyravo ŠNV (N=6, 30 proc.) ir heteroseksualinis kontaktas (N=4, 20 proc.). Mažiausiai atvejų teko homoseksualiniam kontaktui (N=2, 10 proc.), o likusių asmenų galimas užsikrėtimo būdas buvo nežinomas (N=8, 40 proc.) (12 pav.).

(29)

Registruota mažiausiai atvejų tiriamajame laikotarpyje, tai 14 naujų ŽIV atvejų, iš jų 13 vyrų (92.9 proc.) ir tik 1 moteris (7,1 proc.). Amžiaus vidurkis 39,71 metai, jauniausiam asmeniui buvo 24 metai, vyriausiam 56 metai.

Išsiskyrė tik dvi rizikos grupės, dažniausia buvo ŠNV (N=4, 28,6 proc.), kita grupė buvo VSV (N=2, 14,3 proc.). Daugiau nei pusė asmenų nepriklausė jokiai rizikos grupei (N=8, 57,1 proc.) (13 pav.).

(30)

30 13 pav. Sergamumo ŽIV infekcija skirstinys pagal rizikos grupes Kauno regione 2017 metais Didžioji dalis asmenų galimo užsikrėtimo būdo nenurodė (N=6, 42,86 proc.). Iš likusių atvejų, dažniausias užsikrėtimo būdas buvo ŠNV (N=4, 28,57 proc.), heteroseksualinis (N=2, 14,29 proc.) ar homoseksualinis (N=2, 14,29 proc.) kontaktas buvo nurodomas kaip galimas užsikrėtimo būdas beveik kas trečiam asmeniui (14 pav.).

(31)

(32)

32

12. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS

JAV buvo atlikta studija, kurioje lyginti nauji ŽIV atvejai 2008-2013 metais. Naujų ŽIV atvejų skaičius sumažėjo nuo 48 309 atvejų 2008 m. iki 39 270 atvejų 2013 m., mažėjimas buvo skaičiuojamas vidutiniškai po 4 proc. kasmet. Tarp užsikrėtusiųjų vyravo vyrai, (36 614 vyrai 2008 m. ir 31 578 vyrai 2013 m.) jų skaičius mažėjo apytiksliai 2,8 proc. kasmet. Moterų skaičius, lyginant 2008 ir 2013 metus sumažėjo 30 proc. Didžioji dalis vyrų tiek 2008 m., tiek 2013 metais priklausė VSV. Naujų atvejų skaičius šioje grupėje sumažėjo nežymiai, buvo stebimas apytiksliai 1 proc. mažėjimas kasmet [39]. Mūsų tyrime taip pat stebimas bendras atvejų skaičiaus mažėjimas – lyginant 2012 ir 2017 metus, atvejų sumažėjo 50 proc. Tarp užsikrėtusiųjų taip pat vyravo vyrai, didžioji dalis priklausė rizikos grupei vyrų, turinčių lytinių santykių su vyrais

Studija, atlikta Vokietijoje, nagrinėjo naujus ŽIV atvejus 2008-2014 metų laikotarpyje. Bendras naujų atvejų skaičius padidėjo lyginant 2008 ir 2014 metus. Vyravo panaši tendencija, kaip ir mūsų bei ankstesniame tyrime, tarp užsikrėtusiųjų dominavo vyrai (83,6 proc.). Pagrindinis užsikrėtimo būdas daugiau nei pusei atvejų buvo homoseksualinis kontaktas, t.y. VSV, o švirkščiamųjų narkotikų vartojimas siekė tik 3,2 proc. Šiame tyrime kas trečias ŽIV infekuotas asmuo priklausė 25-34 metų amžiaus grupei ir tai beveik nesiskiria nuo Kauno apskrityje stebimo pasiskirstymo [40]. Mūsų tyrime pagrindinis galimas užsikrėtimo būdas, skirtingai nuo Vokietijos, buvo švirkščiamųjų narkotikų vartojimas, o ŠNV buvo dažniausiai sutikta rizikos grupė Kauno regione tiriamuoju laikotarpiu.

Kiti tyrimai rodo panašius rezultatus. 2015 metais Lenkijoje publikuotas tyrimas apimantis 2009-2013 metų laikotarpį parodė apie 15 proc. išaugusį naujų atvejų skaičių. Lenkijoje tarp vyrų daugiausia naujų atvejų buvo registruota VSV grupėje, tai rodo, jog, pagrindinis užsikrėtimo kelias vyrų tarpe buvo homoseksualūs santykiai, skirtingai nei Kauno regione, kur heteroseksualus perdavimo būdas vyrauja tiek tarp vyrų, tiek tarp moterų. Lenkijoje taip pat stebimas naujų ŽIV atvejų daugėjimas tarp VSV, nuo 64,5 proc. 2014 metais iki 67,6 proc. 2015 metais [41].

2014 metų tyrimas, atliktas Ukrainoje, apžvelgė 2005-2012 metų naujus ŽIV atvejus. Ukrainoje, skirtingai nei ankstesniuose analizuotuose tyrimuose, tarp diagnozuotų atvejų VSV nebuvo vyraujanti grupė. Paplitimas VSV tarpe buvo itin mažas, kintantis nuo 8,6 proc. 2009 metais iki 6,4 proc. 2011 metais. Daugiausia naujų ŽIV atvejų (44,9 proc.) tirtame laikotarpyje buvo tarp ŠNV, šioje rizikos grupėje vyravo vyrai (80 proc.). Vyraujantis perdavimo būdas Ukrainoje buvo heteroseksualinis kontaktas ir ŠNV. Mūsų tyrime, skirtingai nei Ukrainoje stebimoje tendencijoje,

(33)

33 vyravo ne viena, o dvi rizikos grupės, kuriose atvejų skaičius pasiskirstė beveik vienodai, tai VSV ir ŠNV. Pagrindinis užsikrėtimo būdas Kauno regione taip pat yra perdavimas lytiniu keliu. [42].

2018 metais publikuotame tyrime, analizuojančiame sergamumą ŽIV Jungtinėje Karalystėje, stebimas ŽIV ligos atvejų skaičiaus mažėjimas. Net 18 proc. sumažėjęs sergamumas 2016 metais, lyginant su 2015 metais. Kaip ir kitose Vakarų Europos valstybėse, Jungtinėje Karalystėje vyrauja VSV rizikos grupė, 2016 metais sudariusi daugiau nei pusę (54 proc.) naujai diagnozuotų atvejų. Nors 2016 m. tendencingai stebimas atvejų mažėjimas tarp VSV lyginant 2015 metus, ši grupė vis dar išlieka pagrindine rizikos grupe tarp užsikrėtusiųjų. ŠNV grupė, skirtingai nei Rytų Europoje ir mūsų tyrime tirtame Kauno regione, nėra vyraujanti ir sudaro tik 2 proc. atvejų registruotų 2016 metais. Mūsų tyrime ŠNV buvo viena iš dažniausiai sutinkamų rizikos grupių, sudaranti net 21,3 proc. atvejų Kauno regione 2012-2017 metais. Jungtinėje Karalystėje 2014-2016 metais išliko itin žemas vertikalios transmisijos dažnis, siekęs 0,5 proc., tuo tarpu, Kauno regione 2012-2017 laikotarpyje nebuvo registruota nė vieno motina vaikui perdavimo atvejo [43].

(34)

34

13. IŠVADOS

1. Kauno regione 2012-2017 metais registruoti 136 nauji ŽIV atvejai, didžiausias sergamumas registruotas 2013 metais – 29 nauji atvejai, 4,9/100 000 gyventojų, mažiausias – 2017 metais – 14 atvejų, 2,5/100 000 gyventojų, didesnis sergamumas stebėtas vyrų tarpe, daugiausia atvejų registruota 25-44 metų grupėje (65,7 proc.).

2. Tiriamuoju laikotarpiu kas trečias asmuo nepriklausė jokiai rizikos grupei, tarp rizikos grupių dažniausia buvo VSV (22,1 proc.) ir ŠNV (21,3 proc.). Pagrindinis galimas užsikrėtimo būdas beveik pusei atvejų buvo lytinis kelias (46,3 proc.).

3. Net keturis metus iš tiriamojo laikotarpio (2012, 2014, 2016, 2017 metais) vyravo ŠNV, kaip pagrindinė rizikos grupė. 2013 ir 2015 metais daugiausia užsikrėtusiųjų buvo VSV tarpe.

(35)

35

14. LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. UNAIDS. Data 2018. Geneva, UNAIDS, 2018 [žiūrėta 2019 vasario 15 d.]. Prieiga per internetą: http://www.unaids.org/sites/default/files/media_asset/unaids-data-2018_en.pdf . 2. Baggaley R, Dalal S, Johnson C, Macdonald V, Mameletzis I, Rodolph M et al. Beyond the

90‐90‐90: refocusing HIV prevention as part of the global HIV response. Journal of the International AIDS Society. 2016 Jan;19(1):21348

3. Jade Fettig, Mahesh Swaminathan, Christopher S. Murrill, Jonathan E. Kaplan. Global

Epidemiology of HIV. Infectious Disease Clinics of North America. 2014 Sep; 28(3): 323–337. 4. Carlos del Rio. The Global HIV epidemic: What the pathologist needs to know. Seminars in

Diagnostic Pathology. 2017 Jul; 34(4): 314–317.

5. Fanales-Belasio E, Raimondo M, Suligoi B, Buttò S. HIV virology and pathogenetic

mechanisms of infection: a brief overview. Annali dell'Istituto superiore di sanita. 2010;46:5-14. 6. Oladipo E.K., Awoyelu E.H. Pathogenesis of HIV: pathway to eradication. Advances in

Applied Science Research, 2015, 6(5):81-87.

7. Maartens G, Celum C, Lewin SR. HIV infection: epidemiology, pathogenesis, treatment, and prevention. The Lancet. 2014 Jul 19;384(9939):258-71.

8. Edward C. Klatt. Pathology of HIV/AIDS version 29, Mercer University School of Medicine, Savannah, 2018

9. Engelman A, Cherepanov P. The structural biology of HIV-1: mechanistic and therapeutic insights. Nature Reviews Microbiology. 2012;10:279-290.

10. Tebit DM, Ndembi N, Weinberg A, Quiñones-Mateu ME. Mucosal Transmission of Human Immunodeficiency Virus. Curr HIV Res. 2012 Jan 1;10(1):3–8.

11. Cohen MS, Smith MK, Muessig KE, Hallett TB, Powers KA, Kashuba AD. Antiretroviral treatment of HIV-1 prevents transmission of HIV-1: where do we go from here? The Lancet. 2013 Nov 2;382(9903):1515–24.

12. Kalichman SC, Pellowski J, Turner C. Prevalence of Sexually Transmitted Co-Infections in People Living with HIV/AIDS: Systematic Review with Implications for using HIV Treatments for Prevention. Sex Transm Infect. 2011 Apr;87(3):183–90.

13. Sharma SC, Raison N, Khan S, Shabbir M, Dasgupta P, Ahmed K. Male circumcision for the prevention of human immunodeficiency virus (HIV) acquisition: a meta-analysis. BJU International. 2018;121(4):515–26.

14. Degenhardt L, Mathers B, Vickerman P, Rhodes T, Latkin C, Hickman M. Prevention of HIV infection for people who inject drugs: why individual, structural, and combination approaches are needed. The Lancet. 2010 Jul 24;376(9737):285–301.

(36)

36 15. Baggaley RF, Boily M-C, White RG, Alary M. Risk of HIV-1 transmission for parenteral

exposure and blood transfusion: a systematic review and meta-analysis. AIDS. 2006 Apr 4;20(6):805.

16. Moore A, Herrera G, Nyamongo J, Lackritz E, Granade T, Nahlen B, et al. Estimated risk of HIV transmission by blood transfusion in Kenya. The Lancet. 2001 Aug 25;358(9282):657–60. 17. Cavarelli M, Scarlatti G. Human immunodeficiency virus type 1 mother-to-child transmission

and prevention: successes and controversies. Journal of Internal Medicine. 2011;270(6):561–79. 18. Ghosn J, Taiwo B, Seedat S, Autran B, Katlama C. HIV. The Lancet. 2018 Aug

25;392(10148):685–97.

19. Mandelbrot L, Tubiana R, LeChenadec J, Dollfus C, Faye A, Pannier E, et al. No Perinatal HIV-1 Transmission From Women With Effective Antiretroviral Therapy Starting Before Conception. Clinical Infectious Diseases. 2015 Dec 1;61(11):1715–25.

20. Munthali C, Taegtmeyer M, Garner PG, Lalloo DG, Squire SB, Corbett EL, et al. Diagnostic accuracy of the WHO clinical staging system for defining eligibility for ART in sub-Saharan Africa: a systematic review and meta-analysis. Journal of the International AIDS Society, 17(1), 18932.

21. Robb ML, Ananworanich J. Lessons from acute HIV infection. Curr Opin HIV AIDS. 2016 Nov;11(6):555–60.

22. Hoenigl M, Green N, Camacho M, Gianella S, Mehta SR, Smith DM, et al. Signs or Symptoms of Acute HIV Infection in a Cohort Undergoing Community-Based Screening. Emerg Infect Dis. 2016 Mar;22(3):532–4.

23. WHO. Who case definitions of HIV for surveillance and revised clinical staging and

immunological classification of HIV-related disease in adults and children. Geneva, WHO 2007 [žiūrėta 2019 sausio 13 d.]. Prieiga per internetą:

https://www.who.int/hiv/pub/guidelines/HIVstaging150307.pdf

24. Cohen MS, Shaw GM, McMichael AJ, Haynes BF. Acute HIV-1 Infection. N Engl J Med. 2011 May 19;364(20):1943–54.

25. Fearon M. The laboratory diagnosis of HIV infections. Can J Infect Dis Med Microbiol. 2005;16(1):26–30.

26. Zulfiqar HF, Javed A, Sumbal, Afroze B, Ali Q, Akbar K, et al. HIV Diagnosis and Treatment through Advanced Technologies. Front Public Health 2017; 5:32

27. Huang X, Liu X, Chen J, Bao Y, Hou J, Lu X, et al. Evaluation of Blood-Based Antibody Rapid Testing for HIV Early Therapy: A Meta-Analysis of the Evidence. Front Immunol. 2018 9:1458

(37)

37 28. UNAIDS/WHO. Guidelines for Using Testing Technologies in Surveillance. Geneva,

WHO/UNAIDS, 2009 [žiūrėta 2019 m. vasario 12 d.]. Prieiga per internetą:

https://www.who.int/hiv/pub/surveillance/hiv_testing_technologies_surveillance.pdf. 29. Cihlar T, Fordyce M. Current status and prospects of HIV treatment. Current Opinion in

Virology. 2016 Jun 1;18:50–6.

30. Desai M, Iyer G, Dikshit RK. Antiretroviral drugs: Critical issues and recent advances. Indian J Pharmacol. 2012;44(3):288–98.

31. Günthard HF, Saag MS, Benson CA, del Rio C, Eron JJ, Gallant JE, et al. Antiretroviral Drugs for Treatment and Prevention of HIV Infection in Adults. JAMA. 2016 Jul 12;316(2):191–210. 32. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymas dėl žmogaus imunodeficito viros

ligos diagnostikos ir gydymo, kompensuojamo iš privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų, tvarkos aprašo patvirtinimo. Nauja redakcija 2018 02 21 [žiūrėta 2019 kovo 25 d.]. Prieiga per internetą:

http://www.vlk.lt/veikla/veiklos-sritys/kompensuojamieji-vaistai/Documents/SAM%20%C5%BEiv%20nuo%202018-02%20V-384_RedakcijaNr_9.pdf . 33. Kelesidis T, Landovitz RJ. Preexposure Prophylaxis for HIV Prevention. Curr HIV/AIDS Rep.

2011 Jun;8(2):94–103.

34. Marfatia YS, Jose SK, Baxi RR, Shah RJ. Pre- and post-sexual exposure prophylaxis of HIV: An update. Indian J Sex Transm Dis AIDS. 2017;38(1):1–9.

35. Sultan B, Benn P, Waters L. Current perspectives in HIV post-exposure prophylaxis. HIV AIDS (Auckl). 2014 Oct 24;6:147–58.

36. Kharsany ABM, Karim QA. HIV Infection and AIDS in Sub-Saharan Africa: Current Status, Challenges and Opportunities. Open AIDS J. 2016 Apr 8;10:34–48.

37. European Centre for Disease Prevention and Control, WHO Regional Office for Europe. HIV/AIDS surveillance in Europe 2018 – 2017 data. Copenhagen: WHO Regional Office for Europe; 2018

38. Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras. Užsikrėtusiųjų lytiškai plintančiomis infekcijomis ir žmogaus imunodeficito virusu epidemiologinės situacijos apžvalga Lietuvoje. 2016 metai. [žiūrėta 2019 gegužės 8 d.]. Prieiga per internet:

http://www.ulac.lt/uploads/downloads/Ataskaitos/2016/LPI_analize_2016.pdf

39. Hall HI, Song R, Tang T, An Q, Prejean J, Dietz P, et al. HIV trends in the United States: diagnoses and estimated incidence. JMIR Public Health Surveill. 2017;3(1):e8

40. Hofmann A, Hauser A, Zimmermann R, Santos-Hovener C, Batzing-Feigenbaum J, Wildner S, et al. Surveillance of recent HIV infections among newly diagnosed HIV cases in Germany between 2008 and 2014. BMC Infect Dis. 2017;17(1):484

(38)

38 41. Szmulik K, Zakrzewska K, Niedźwiedzka-Stadnik M, Rosińska M. HIV and AIDS in Poland in

2015. Przegl Epidemiol. 2017;71(3):379–90.

42. Vitek CR, Cakala JI, Kruglov YV, Dumchev KV, Salyuk TO, Bozevicic I, et al. Slowing of the HIV Epidemic in Ukraine: Evidence from Case Reporting and Key Population Surveys, 2005– 2012. PLoS ONE. 2014;9(9).

43. Brown, A, Nash, S, Connor, N, Kirwan, P, Ogaz, D, Croxford, S, et al. Towards elimination of HIV transmission, AIDS and HIV‐related deaths in the UK. HIV Med, 2018;19: 505-512.