LIETUVOS VAISTINĖSE 1926-1939 m. GAMINTŲ PATENTUOTŲ PREPARATŲ FARMACINIS ISTORINIS TYRIMAS

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS MEDICINOS AKADEMIJA

FARMACIJOS FAKULTETAS

VAISTŲ TECHNOLOGIJOS IR SOCIALINĖS FARMACIJOS KATEDRA

AUDRIUS SKRINSKA

LIETUVOS VAISTINĖSE 1926-1939 m. GAMINTŲ PATENTUOTŲ

PREPARATŲ FARMACINIS ISTORINIS TYRIMAS

Magistro baigiamasis darbas

Darbo vadovas

Doc. dr. Tauras Antanas Mekas

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS MEDICINOS AKADEMIJA

FARMACIJOS FAKULTETAS

VAISTŲ TECHNOLOGIJOS IR SOCIALINĖS FARMACIJOS KATEDRA

TVIRTINU:

Farmacijos fakulteto dekanė: Ramunė Morkūnienė Data

LIETUVOS VAISTINĖSE 1926-1939 m. GAMINTŲ PATENTUOTŲ

PREPARATŲ FARMACINIS ISTORINIS TYRIMAS

Magistro baigiamasis darbas

Darbo vadovas

Doc. dr. Tauras Antanas Mekas Data

Recenzentas Darbą atliko Lekt. Dr. Modestas Žilius Magistrantas Data Audrius Skrinska

Data

TURINYS

DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI ...10

1. LITERATŪROS APŽVALGA ...11

1.1. Ankstesnių tyrimų analizė ...11

1.2. Temos aktualumas ...12

1.3. Farmacija Lietuvoje nepriklausomybės laikotarpiu (1918 m. – 1940 m.) ...13

1.3.1. Vaistų analizė nepriklausomoje Lietuvoje ...13

1.3.2. Farmacijos įstatymų vykdomasis aparatas ...13

1.3.3. Farmacijos pramonė tarpukario Lietuvoje ...14

1.3.4. Svarbiausių nepriklausomos Lietuvos farmacijos įstatymų raida ...15

1.4. 1926 m. - 1939 m. patentuotų vaistų gamyboje naudotos veikliosios medžiagos ...19

1.4.1. Acetilsalicilo rūgštis ...19 1.4.2. Fenacetinas ...20 1.4.3. Kofeinas ir Guarana ...21 1.4.4. Kalio bromidas ...22 1.4.5. Kamparas ...22 1.4.6. Ichtiolis ...23

2. TYRIMO ORGANIZAVIMAS, METODIKA IR OBJEKTAS ...24

2.1. Tyrimo organizavimas ...24

2.2. Tyrimo metodika ...24

3. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS ...28

3.1. Lietuvos vaistinėse gamintų patentuotų preparatų skaičiaus kitimas kas metus, 1926 m. – 1939 m. laikotarpiu ...28

3.2. 1926 m. – 1939 m. preparatus patentavę vaistininkai, jų vaistinės ir sukurti preparatai ...30

3.3. Patentuotų preparatų vartojimo būdai ...34

3.4. Patentuotų preparatų vaistų formos ...35

3.4.1. Milteliai ...36 3.4.2. Tirpalai ...38 3.4.3. Tabletės ...40 3.4.4. Mikstūros ...42 3.4.5. Tepalai ...44 3.4.6. Pastos ...45 3.4.7. Pastilės ...47 3.4.8. Vaistažolių mišiniai ...47 3.4.9. Šampūnai ...48

3.4.10. Skysti pleistrai, kremai, linimentai, eliksyrai ...49

3.4.11. Popierius, dražetės, žvakutės, pomada, sirupas, kapsulės, vata ...50

3.5. Patentuotų preparatų paskirtis ...52

3.6. Patentuotų preparatų sudedamųjų medžiagų kilmė ...52

3.7. Patentuotų preparatų pavadinimų ypatumai ...56

4. IŠVADOS ...59

5. LITERATŪROS SĄRAŠAS...60

SANTRAUKA

A. Skrinskos‘ magistro baigiamasis darbas ,,Lietuvos vaistinėse 1926-1939 m. gamintų patentuotų preparatų farmacinis istorinis tyrimas“. Mokslinis vadovas doc. dr. T. A. Mekas; Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Farmacijos fakulteto Vaistų technologijos ir socialinės farmacijos katedra. Kaunas, 2019.

Darbo tikslas - nustatyti Lietuvos vaistinėse 1926 – 1939 m. gamintų patentuotų preparatų farmacinius ir istorinius aspektus.

Darbo uždaviniai:

1. Nustatyti kaip kito Lietuvos vaistinėse gamintų patentuotų preparatų skaičius kasmet, 1926 m. – 1939 m. laikotarpiu.

2. Nustatyti preparatus patentavusių vaistininkų pavardes, jų vaistinių buvimo vietas, preparatų pavadinimų ypatumus.

3. Atskleisti vaistinėse gamintų patentuotų preparatų vartojimo būdus, vaistų formų įvairovę, naudojimo paskirtis.

4. Identifikuoti vaistinėse gamintų patentuotų preparatų sudedamųjų medžiagų kilmę.

Tyrimo objektas ir metodai. Objektas - penkios ,,Lietuvoje gaminamų patentuotų preparatų bylos“, apimančios 1921 m. - 1928 m. ir 1931 m. – 1939 m. laikotarpius. Atliekant farmacinį istorinį tyrimą, naudotas dokumentų turinio analizės metodas. Duomenų susisteminimui ir apdorojimui naudota

,,Microsoft Excel“ programa. Statistinė analizė atlikta naudojant z statistinį kriterijų, taikant dvigubą

hipotezę.

Rezultatai. 1926 m. – 1933 m. laikotarpiu, Lietuvos vaistinėse kas metus buvo patentuojama vis mažiau preparatų. Vėliau matomas padidėjimas. Preparatus buvo užpatentavę vaistininkai, dirbę 24 vaistinėse. 55 preparatai skirti vidiniam naudojimui, 25 – išoriniam (ant odos), 9 – išoriniam (ant gleivinių). Patentuota 20 skirtingų vaistų formų preparatų. Jie sugrupuoti pagal šias paskirtis: vaistinis preparatas, homeopatinis vaistinis preparatas, higienos priežiūros priemonė, namų ūkio priemonė ir veterinarinis vaistinis preparatas. 56 % preparatų sudėtinių medžiagų buvo augalinės kilmės, 23 % - sintetinės, 17 % - mineralinės, 4 % - gyvūninės kilmės.

Išvados. Vaistinėse gamintų patentuojamų preparatų skaičiaus mažėjimas paaiškinamas vaistų gamybos įmonių įsitvirtinimu. Vaistininkai preparatus pavadindavo pagal šiuos principus: a) sudėtyje esančias medžiagas arba vartojimo indikaciją; b) sukurdami panašų pavadinimą į rinkoje jau įtvirtinto preparato pavadinimą; c) siekdami sukurti tam tikrą prekės ženklą. Dažniausiai patentuotos preparatų vaistų formos buvo milteliai, tirpalai, tabletės, mikstūros, tepalai. Dažniausiai patentuoti preparatai buvo vaistiniai, o jų gamybai daugiausiai buvo naudojamos augalinės kilmės medžiagos.

SUMMARY

A. Skrinska‘s master‘s thesis “Pharmaceutical historical research of patent preparations manufactured in Lithuanian pharmacies during 1926 – 1939“. Science supervisor T. A. Mekas, Ph.D; Lithuanian University of Health Sciences, Faculty of Pharmacy, Department of Drug Technology and Social Pharmacy. Kaunas, 2019.

The aim of the research was to determine pharmaceutical and historical aspects of patent preparations manufactured in Lithuanian pharmacies during 1926 – 1939.

Objectives:

1. To determine the change in the number of new patent preparations manufactured in Lithuanian pharmacies each year during 1926 – 1939.

2. To determine the names of pharmacists who created patent preparations, locations of their pharmacies and the properties of preparation names.

3. To reveal routes of administration of patent preparations, the variety of dosage forms and the purpose of preparations.

4. To identify the origins of constituents used in the manufacturing of patent medicines.

Object and methods. The object of research were five “Files of preparations manufactured in Lithuania“ spanning the periods of 1921 – 1928 and 1931 – 1939. Content analysis method was used to carry out a historical research. ,,Microsoft Excel“ program was used to sort and process data. Statistical analysis was carried out using z test and applying a double hypothesis.

Results. During 1926 – 1933 each year there were less new patent preparations being created. An increase is seen later on. Pharmacists who created patent preparations worked in 24 pharmacies. 55 preparations were supposed to be administered orally, 24 were to be administered locally on the skin and 9 were to be administered on mucous membranes. There were 20 various dosage forms. The preparations were grouped according to their purpose: medicinal preparations, homeopathic preparations, hygiene products, household utensils, veterinary medicinal preparations. 56 % of constituents were of plant origin, 23 % were synthetic, 17 % of mineral origin and 4 % of animal origin. Conclusions. The decrease of new patent preparations can be explained by the increase in competition. Pharmacists named their preparations according to these principles: a) preparation constituents or indications; b) naming a new preparation after other preparation that has been already established on the market; c) trying to create a brand name. Patent preparation dosage forms most often were powders, solutions, tablets, mixtures and ointments. Most common use of preparations were medicinal preparations while most commonly used constituents were of plant origin.

PADĖKA

Noriu padėkoti darbo vadovui Doc. dr. Taurui Antanui Mekui už galimybę rašyti šį mokslinį darbą bei suteiktą pagalbą ir reikalingą informaciją. Taip pat noriu padėkoti Doc. dr. J. Daukšienei už išsamią konsultaciją. Dar noriu padėkoti R. Židonytei už pagalbą ,,iššifruojant“ kartais sunkiai perskaitomą raštą.

SANTRUMPOS

Ac. – lot. Acidum – rūgštis Aeth. – lot. Aethereus - eterinis Aq. – lot. Aqua – vanduo

Depurat. – lot. Depuratus – išgrynintas

D.t.d. – lot. Dentur tales doses – duok tokių dozių Flor. – Flores - žiedai

Fol. – lot. Folium – lapas Fruct. – lot. Fructus - vaisius Calc. – lot. Calcium - kalcis

Coffein. – lot. Coffeinum – kofeinas Cort. – lot. Cortex - žievė

Extr. – lot. Extractum – ekstraktas Ferr. – lot. Ferrum - geležis Liq. – lot. Liquidum - skystas Magn. – lot. Magnesium – magnis M.f. – lot. Misce fiat – sumaišyk kol bus Ol. – lot. Oleum – aliejus

Pip. – lot. Piperita – pipirinė Pulv. – lot. Pulveris – milteliai Puriff. – lot. Purificata - išgrynintas q.s. – lot. quantum satis – kiek reikia Rad. – lot. Radix – šaknis

Sir. – lot. Sirupus - sirupas Sol. – lot. Solutio – tirpalas Spir. – lot. Spiritus – spiritas

ĮVADAS

Tarpukario laikotarpis Lietuvoje buvo itin dinamiškas. Lietuviams iškovojus nepriklausomybę, vyravo nacionalinio pasididžiavimo nuotaikos. Tačiau darbas buvo tik pradėtas – valstybę reikėjo sukurti. Daug protingų ir darbščių žmonių, vedami pareigos jausmo ir atsiradusių naujų galimybių, ėmėsi iniciatyvos įvairiose srityse. Ne išimtis buvo ir farmacijos sritis, kuri tarpukario laikotarpiu klestėjo. Lietuvos Respublikos seime buvo nuolat priimami ir tobulinami įstatymai, suteikę galimybę vystyti vaistinių veiklą ir farmacijos pramonę. Taip pat buvo sukurtas įstatymų vykdomasis aparatas, kuriame dirbo ryškios asmenybės. Farmacijos specialistai būrėsi į draugijas, leido žurnalą ,,Farmacijos Žinios“. Vaistininkų profesija buvo ne tik gerbiama visuomenėje, bet tai buvo ir pelninga specialybė. Vienas iš geriausių būdų padidinti vaistinės pelną buvo prekiauti savo sukurtais patentuotais preparatais. Tarpukario laikotarpiu Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų Europos šalių bei JAV, patentuotų preparatų populiarumas augo, o gydytojai vis dažniau pacientams skirdavo ne pagal receptą skirtus gaminti vaistus, bet konkrečius patentuotus preparatus. Daug šių vaistų buvo importuojama iš užsienio, o lietuviams buvo aktualu išlaikyti lėšas šalies viduje bei būti kuo mažiau priklausomiems nuo užsienio valstybių, todėl lietuviška patentika buvo itin vertinama. [1]

1926 m. – 1939 m. laikotarpis Lietuvos farmacijos istorijoje yra unikalus tuo, kad didžiosios vaistų gamybos įmonės jau buvo įsikūrė, o farmacijos pramonė sparčiai augo. [2] Netrukus šios įmonės ėmė masiškai patentuoti vaistus, todėl smarkiai išaugo konkurencija vaistininkams, pardavinėjantiems savo sukurtus preparatus. ,,Lietuvos vaistinėse 1926-1939 m. gamintų patentuotų preparatų farmacinis istorinis tyrimas“ yra aktualus tuo, kad juo siekiama išsiaiškinti farmacijos pramonės augimo įtaką vaistininkams, patentavusiems savo preparatus, apžvelgti šių preparatų pavadinimų ypatumus, nustatyti juos sukūrusių vaistininkų tapatybę ir jų vaistinių buvimo vietas. Taip pat šiuo darbu siekiama išsiaiškinti kokios medžiagos buvo naudojamos patentuotų preparatų gamyboje, nustatyti vartojimo būdus, vaistų formų įvairovę, naudojimo paskirtis.

Atliekant tyrimą buvo taikomas dokumentų turinio analizės metodas. Tyrimo objektas buvo penkios ,,Lietuvoje gaminamų patentuotų preparatų bylos“, apimančios 1921 m. - 1928 m. ir 1931 m. – 1939 m. laikotarpį. Šios bylos saugomos Lietuvos medicinos ir farmacijos muziejaus archyvuose. Šio darbo praktinė reikšmė yra ta, kad darbo rezultatai prisidės prie geresnio Lietuvos farmacijos raidos pažinimo, leis atlikti tolimesnius tyrimus. Atliekant šį tyrimą yra siekiama nustatyti Lietuvos vaistinėse 1926 m. – 1939 m. gamintų patentuotų preparatų farmacinius ir istorinius aspektus.

DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI

Darbo tikslas – nustatyti Lietuvos vaistinėse 1926 – 1939 m. gamintų patentuotų preparatų farmacinius ir istorinius aspektus.

Darbo uždaviniai:

1. Nustatyti kaip kito Lietuvos vaistinėse gamintų patentuotų preparatų skaičius kasmet, 1926 m. – 1939 m. laikotarpiu.

2. Nustatyti vaistinius preparatus patentavusių vaistininkų pavardes, jų vaistinių buvimo vietas, preparatų pavadinimų ypatumus.

3. Atskleisti vaistinėse gamintų patentuotų preparatų vartojimo būdus, vaistų formų įvairovę, naudojimo paskirtis.

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. Ankstesnių tyrimų analizė

Lietuvoje 1926 m. – 1939 m. patentuotų preparatų farmacinis istorinis tyrimas anksčiau atliktas nebuvo, tačiau yra atlikta susijusių tyrimų, kurie aprašyti moksliniuose darbuose. Vienas iš jų yra 2018 m. publikuotas Rimantės Maslauskaitės magistro baigiamasis darbas tema ,,1921-1928 m. Lietuvoje gamintų patentuotų preparatų receptūros tyrimas“. Autorės tirtas pirminis šaltinis – 1921 m. – 1928 m. Lietuvoje gaminamų patentuotų preparatų knyga. Kadangi autorė atliko receptūros tyrimą, didžiausias dėmesys buvo skiriamas vaistų sudėtyje esančioms medžiagoms. Savo darbe autorė išanalizavo vaistų receptų sudėtį, receptų rašymo tvarką, komponentus, vaistų formas, vartojimo būdus, žaliavų kilmę. [3] Kitas mokslinis darbas atliktas Lietuvoje yra 2015 m. publikuotas Ritos Perkamaitės magistro baigiamasis darbas tema ,,Kauno Petrašiūnų ir Tauragės apskrities Batakių kaimo gyventojams 1935 metais skirtų vaistų lyginamoji analizė“. Šiame darbe autorė aprašo savo tyrimą, kurio metu išanalizavo ir palygino dvejų Lietuvos gyvenviečių (Kauno Petrašiūnų mikrorajono ir Batakių kaimo) vaistinėse pagamintų vaistų receptus 1935 metais. Tyrimo metu autorė analizavo receptų sudėtį, išskirstė vaistinių preparatų komponentus pagal kilmę, susistemino vaistų formas ir preparatų vartojimo būdus. Taip pat, atliko dvejose konkrečiose vaistinėse parduodamų vaistų lyginamąją analizę. Dėmesys skiriamas ir gydytojams bei jų receptų rašymo ypatumams, tiriami tik receptiniai vaistai, aprašomos vaistų kainos, išskirtos ir aprašytos narkotinės medžiagos, buvusios vaistinių preparatų sudėtyje. [4]

Dar vienas mokslinis darbas yra 2016 m. publikuotas Gintarės Jakutienės magistro baigiamasis darbas tema ,,Vaistų, pagamintų Viekšnių vaistinėje 1918 ir 1934 metais, lyginamoji analizė“. Šiame darbe autorė analizavo po 100 receptų, pagamintų 1918 m. ir 1934 m. toje pačioje (Viekšnių) vaistinėje ir lygino įvairius jų aspektus. Savo darbe autorė atliko vaistų receptų sudėties, komponentų, vaistų formų analizę, aprašė vaistų vartojimo būdus, sudėtyje esančių žaliavų kilmę. Kadangi autorė atliko lyginamąją analizę, dėmesys buvo sutelktas į vieną vaistinę ir joje pagamintų vaistų 1918 m. ir 1934 m. panašumus ir skirtumus. Taip pat autorė aprašė receptų rašymo tvarką, išnagrinėjo vaistus, pagamintus skirtingoms amžiaus grupėms, palygino vaistų kainas. [5]

Užsienyje taip pat yra parašyta mokslinių darbų, kuriuose nagrinėjama patentuotų vaistinių preparatų istorija. 2013 m., moksliniame žurnale ,,Australian Prescriber“, išspausdintas autoriaus Gillian Shenfield‘o straipsnis, kuriame aprašoma vaisto ,,Glucophage“ (metformino) istorija XX-ajame amžiuje. Ji apima metformino molekulės išvystymą, remiantis augalo vaistinio ožiarūčio (Galega

officinalis L.) sudėtyje esančiais alkaloidais, pirmą molekulės sintezę, atliktą 1922 m., klinikinius

tyrimus, įrodžiusius pranašesnį naudos ir žalos santykį, lyginant su kitais biguanidų klasės atstovais, įmonės ,, Bristol-Myers Squibb“ patento teisės įgijimą ir vaisto populiarumo augimą. [6]

2015 m. danų mokslinio žurnalo ,,Dan Medicinhist Arbog“ straipsnyje autoriai aprašo anksiolitinių, hipnotinių ir antiepileptinių vaistų grupės - barbitūratų istoriją. Straipsnyje atkreipiamas dėmesys į vokiečių vaistų kompanijos ,,Bayer“ indėlį. XX a. pradžioje vokiečių chemikas Hermann Emil Fischer‘is ir gydytojas Joseph von Mering‘as sukūrė vaistą barbitalį, kurį kompanija ,,Bayer“ užpatentavo ir pradėjo pardavinėti firminiu pavadinimu ,,Veronal“. Remiantis barbitalio struktūra, kompanija sukūrė stipresnį ir ilgiau veikiantį vaistą fenobarbitalį, kurio firminis pavadinimas - ,,Luminal“. Straipsnyje taip pat aprašoma šių vaistų reikšmės medicinoje istorija, jų vartojimo sukeltos problemos. [7]

Moksliniame žurnale ,,Dyes and Pigments“, 2011 m. išspausdintame straipsnyje aprašoma pirmos antibakterinių vaistų grupės – sulfanilamidų sukūrimo istorija. Straipsnyje dėmesys skiriamas kompanijos ,,Bayer“ tirtam dažui sulfamidochrizoidinui, kurio antibakterinis veikimas pastebėtas 1935 m. Kompanijai užpatentavus šią medžiagą kaip vaistą firminiu pavadinimu ,,Prontosil“, buvo nustatyta, jog organizme jis skyla į aktyvią sulfanilamido molekulę ir neaktyvią dažo molekulę. Kadangi sulfanilamidas buvo susintezuotas 1906 m. ir plačiai naudotas dažų pramonėje, jo patentas jau buvo pasibaigęs. Dėl to, įvairios farmacijos įmonės pradėjo masiškai gaminti ir pardavinėti šį vaistą, o kompanija ,,Bayer“ prarado didelę pelno dalį. [8]

2010 m. straipsnyje, išleistame moksliniame žurnale ,,Journal of the history of medicine and allied sciences“, autorius Jeremy A. Greene‘as išskiria tris pagrindinius JAV vaistų tipų laikotarpius, kurių metu keitėsi farmacininkų ir pacientų nuomonė ir supratimas apie etinius ir patentuotus vaistinius preparatus. Straipsnyje aprašomi pagrindiniai įstatymai, kontroliavę vaistų kokybę, problemos, su kuriomis susidurta vykdant šiuos įstatymus. [9]

1.2. Temos aktualumas

Šiame darbe aprašomo farmacinio istorinio tyrimo laikotarpis – 1926 m. – 1939 m., o šiuo laikotarpiu Lietuvoje patentuoti preparatai anksčiau nebuvo nagrinėti. Analizuojant Lietuvoje patentuotus preparatus ir jų patentavimo aplinkybes, šis laikotarpis svarbus dėl to, kad tuo metu buvo priimti svarbiausi Lietuvos Respublikos farmacijos veiklą reglamentuojantys įstatymai, sparčiai vystėsi Lietuvos farmacijos pramonė. Tai darbui suteikia svarbos, nes toks dinamiškas laikotarpis turėjo įtakos preparatų patentavimo vaistinėse ypatumams. Darbo metu nagrinėtos Lietuvoje gaminamų patentuotų preparatų bylos, apimančios ne kelias konkrečias vaistines, o vaistines, veikusias visoje Lietuvoje ir patentavusias preparatus 1926 m. – 1939 m. laikotarpiu. Atliekant farmacinį istorinį tyrimą, išanalizuotas naujų patentuotų preparatų skaičiaus kitimas kiekvienais metais, preparatų vartojimo būdai, vaistų formos, gamybai naudotos medžiagos ir jų kilmė, preparatų paskirtys. Dėl to, jog buvo

atliekamas istorinis tyrimas, šiame darbe taip pat skiriamas dėmesys vaistinėms, vaistininkams, preparatų pavadinimams. Informacijos apie užsienio vaistinėse patentuotų preparatų tyrimus, naudojant tokias paieškos sistemas kaip ,,Google“, ,,Bing“ ir ,,Yahoo!”, rasti nepavyko, o tai yra dar vienas iš šio darbo svarbos įrodymų.

1.3. Farmacija Lietuvoje nepriklausomybės laikotarpiu (1918 m. – 1940 m.)

1.3.1. Vaistų analizė nepriklausomoje Lietuvoje

Lietuvos vaistinėse ir vaistų gamybos įmonėse pagamintų bei iš užsienio importuotų patentuotų preparatų sudėtis turėjo būti analizuojama. Tai leido užtikrinti vaistų kokybę, efektyvumą ir saugumą. Šiam tikslui įgyvendinti buvo sukurta sistema.

1919 m. gegužę, Kaune, Sveikatos departamentas įkūrė ,,Centralinį valdžios vaistų sandėlį“ ir Valstybinę analitinę laboratoriją, siekiant Lietuvos gyventojus aprūpinti aukštos kokybės, patikrintais vaistais. Šioje analitinėje laboratorijoje buvo analizuojama dauguma patentuotų preparatų. Pirmas jos vedėjas – Farm. Mag. Petras Raudonikis. Jo pasiūlymu, 1922 m. kovo 31 d. įsteigta Valstybinė technikos ir chemijos laboratorija prie finansų, prekybos ir pramonės ministerijos. Ją sudarė šie skyriai: a) Techninių tyrimų, organinių ir neorganinių analizių skyrius; b) Farmacijos ir maisto dalykų skyrius; c) Metalų tyrimo skyrius. Ši laboratorija pakeitė visas prie ministerijų buvusias laboratorijas. Taip pat panaikinta ir Sveikatos departamentui pavaldi Valstybinė analitinė laboratorija. Valstybinė technikos ir chemijos laboratorija atlikdavo vaistų, gaminamų Lietuvos chemijos farmacijos laboratorijose ir įvežamų iš užsienio, analizę. [1]

Ši laboratorija likviduota 1934 m., kuomet ji buvo padalinta tarp Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos ir Technikos fakultetų. Medicinos fakultete įsteigtos dvi laboratorijos, viena prie Farmacijos skyriaus, kita – Medicinos teismo institute. Farmacijos skyriaus laboratorijoje buvo atliekamos vaistų, maisto ir gėrimų analizės. [1]

1.3.2. Farmacijos įstatymų vykdomasis aparatas

Sveikatos departamentas įkurtas 1918 m. lapkritį. Sveikatos departamento Farmacijos skyriuje dirbo trys darbuotojai: skyriaus vedėjas (provizorius), revizorius (provizorius) bei skyriaus sekretorius (provizoriaus padėjėjas). Farmacijos skyriaus vedėją ir tarnautojus paskirdavo arba atleisdavo vidaus reikalų ministras. Farmacijos skyrius prižiūrėjo ir tikrino vaistines, chemijos-farmacijos laboratorijas,

fabrikus, vaistų sandėlius, kosmetikos ir parfumerijos laboratorijas. Taip pat buvo atsakingas už gydymo įstaigų ir gyventojų aprūpinimą vaistais ir kitomis gydymui naudojamomis priemonėmis, ruošė vaistų taksas (kainynus). Vaistų taksa – mokestis, nustatytas už skirtingų vaistų formų gamybą vaistinėje, kuris buvo pridedamas prie veikliųjų medžiagų kainos. 1920 m. liepos 28 d. įkurta Farmacijos kolegija, veikusi kartu su Farmacijos skyriumi – ji turėjo svarstyti tokius klausimus: naujų privilegijų suteikimas vaistinėms, vaistų sandėliams ir kitoms farmacijos įstaigoms steigti, farmacijos įstatymų ir taisyklių projektų kūrimas, lietuviškos farmakopėjos išleidimas, vaistų taksos persvarstymas, farmacijos literatūros išleidimas. Farmacijos kolegija buvo patariamasis organas, sprendimo teisės ji neturėjo. Šią kolegiją sudarė: Farmacijos skyriaus vedėjas, du vaistininkai valdininkai, skiriami Sveikatos departamento direktoriaus, medicinos atstovas, taip pat skiriamas Sveikatos departamento ir farmaceutų korporacijos atstovo. [1]

Farmacijos skyriaus viršininkai: 1918 m. – 1920 m. prov. Jonas Makauskis, 1920 m. prov. Jonas Skinkis bei prov. Antanas Juodelis, 1920 m. – 1922 m. prov. Pranas Stakelė, 1922 m. – 1924 m. – prov. Antanas Kairaitis, 1924 m. – 1927 m. Prov. Petras Staugaitis, 1927 m. – 1930 m. – Prov. Povilas Malinauskas, 1930 m. – 1932 m. – Prov. Juozas Žvirblis, 1932-1933 m. farmacijos revizorius – provizorius Augustinas Švambaris, 1933 m. – 1934 m. – Prov. Jonas Kuprevičius, 1934 m. – 1939 m. – Prov. Steponas Nasvytis. 1934 m. pakeitus ministerijų etatus, farmacijos skyrius pervadintas į Farmacijos referentūrą. Prov. Stepono Nasvyčio pareigos – farmacijos referentas. [1, 10]

Kaip ir farmacijos skyriuje, referentūroje dirbo trys darbuotojai: referentas, farmacijos įstaigų revizorius ir atsakingasis sekretorius. Farmacijos referentūra ruošė farmacijos įstatymų ir taisyklių projektus, vaistų taksas, tikrindavo vaistines, vaistų sandėlius ir chemijos – farmacijos laboratorijas, dalyvavo teismuose nagrinėjant bylas dėl nelegalios prekybos vaistais ar dėl vaistų prekybos ir gamybos taisyklių pažeidimo. Dėl mažo darbuotojų skaičiaus, referentūra pati negalėjo nuolat sistemingai tikrinti vaistinių darbo, todėl jas prižiūrėjo ir tikrino apskričių gydytojai. Jiems tarpininkaujant, Sveikatos Departamentas susirašinėdavo su vaistinėmis. [1]

1.3.3. Farmacijos pramonė tarpukario Lietuvoje

Lietuvai tapus nepriklausoma valstybe, netrukus buvo pradėtos kurti vaistų gamybos įmonės. 1921 m. Kaune įkurta pirmoji vaistų gamybos įmonė ,,Vaistija“, o 1922 m. - ,,Sanitas“. Taip pat 1922 m. Šiauliuose įkurta įmonė ,,Galen“. 1923 m. Kaune įsteigta akcinė bendrovė ,,Ger Ma Po“, kuri užsiėmė didmenine prekyba vaistais, vaistinėmis medžiagomis bei vaistinėse naudojama įranga. ,,Vaistija“ bankrutavo 1926 m., o jos chemijos farmacijos laboratoriją įsigijo ,,Ger Ma Po“. Įmonė plėtėsi greitai. 1934 m. buvo investuota į dvejų aukštų laboratoriją, aprūpintą nauja įranga, reikalinga vaistų gamybai.

Praėjus tik 2 metams, jau 1936 m., dėl šios laboratorijos gamybos pajėgumų stokos, pradėti paruošiamieji darbai dėl cheminių medžiagų gamyklos statybos. Šios gamyklos tikslas – išvystyti nuosavą chemijos pramonę, tokiu būdu sutaupant lėšų, kurias tekdavo išleisti perkant vaistines žaliavas užsienio rinkoje. [2, 11]

1936 m. vienas iš trijų ,,Ger Ma Po“ įkūrėjų A. Gerdvilis, savo interviu savaitraščiui ,,Diena“ metu, kalbėjo taip: „Atsiminkite, kad dabar kasmet lieka Lietuvoje šimtai tūkstančių litų, kuriuos mes anksčiau išmokėdavome į užsienį už įvairią patentiką, kol jos negalėdavome pasigaminti patys. Dar ir dabar daug chemikalų, kuriuos galima būtų pasigaminti Lietuvoje, neturėdami tinkamo fabriko turime pirkti užsienyje ir brangiai mokėti. Pavyzdžiui, ta pati patentika, čia pagaminta, yra pigesnė iki 60 proc. O negalime nusiskųsti, kad dirbame be uždarbio. Taigi supraskite, kiek mes permokėdavome užsieniams! Pagaliau ir ta pati užsienio patentika, kurią mes pradėjome gaminti, taip pat žymiai atpigo. Todėl ne tik mūsų, kaip prekybos įmonės, yra suprantamas siekimas tapti ir šioje pramonės srityje komažiausia priklausomais nuo užsienio, bet tai yra viso krašto interesas.“ [Adolfas Gerdvilis, ,,Diena“, 1936 m. 06 28 d., 4 psl.]. Kuo mažiau nuo užsienio šalių priklausoma farmacijos pramonė, kaip ir kitos pramonės rūšys, buvo vienas iš svarbiausių Lietuvos tikslų. Tai buvo ypatingai svarbu vėlyvojo tarpukario laikotarpiu, kuomet Lietuva buvo priėmusi sprendimą išlikti neutralia valstybe galimai artėjančio karo atveju. 1937 m. Lietuvoje jau veikė 8 chemijos farmacijos laboratorijos: ,,Ger Ma Po“ Kaune, ,,Pharmakon“ Klaipėdoje, ,,Litpharma“ Šiauliuose ir kt. Atliekant Lietuvoje gaminamų patentuotų preparatų bylų tyrimą, matoma, jog Lietuvoje išvysčius farmacijos pramonę, didžiąją dalį preparatų kūrė ir patentavo ne vaistinės, o farmacijos įmonės. Apie tai plačiau rašoma darbo rezultatų skyriuje. Viena iš svarbiausių priežasčių, leidusių taip sparčiai vystytis farmacijos pramonei Lietuvoje buvo tam tikrų įstatymų priėmimas. Apie farmacijos pramonės, vaistinių veiklą, patentuotų preparatų gamybą reglamentuojančius įstatymus išsamiau aprašoma kitame skyriuje. [2, 11]

1.3.4. Svarbiausių nepriklausomos Lietuvos farmacijos įstatymų raida

1920 m. kovo 14 d. įvyko pirmasis Lietuvos farmacininkų suvažiavimas, kuriame nutarta pakelti farmacininkų išsilavinimo lygį, sutarta dėl vaistinių steigimo, valdymo ir nuosavybės teisių, prieita prie bendros nuomonės, jog vaistai turi būti parduodami tik vaistinėse bei nuspręsta įsteigti Farmaceutų sąjungą. Šie sprendimai atsispindi kelių kitų metų laikotarpiu priimtuose įstatymuose ir farmacininkų visuomeninėje veikloje. [1]

1920 m. balandžio 15 d. vidaus reikalų ministro įsakymu patvirtinti nauji vaistinių steigimo normatyvai. Miestuose ir gyvenvietėse, atsižvelgiant į gyventojų skaičių bei atstumą, buvo galima įsteigti tik tam tikrą kiekį vaistinių. Priimant naujus įstatymus, šie gyventojų ir atstumų normatyvai

keitėsi, tačiau išliko panašūs ir atliko savo pareigą – ribojo konkurenciją tarp vaistinių. Teisę steigti vaistines turėjo miestų ir apskričių savivaldybės, Lietuvos Raudonasis Kryžius. Miestuose ir kaimuose vaistines galėjo steigti provizoriai ir farmacijos magistrai, o miesteliuose – ir vaistininkų padėjėjai. [1]

Netrukus, farmacininkai pradėjo steigti įvairias organizacijas. Šie susivienijimai jiems leido bendradarbiauti, efektyviau priimti svarbius sprendimus, kurti įstatymų projektus, kurie buvo svarstomi seime. 1920 m. gruodžio 2 d. įkurta Farmaceutų sąjunga. 1922 m. rugpjūčio 12 d., prov. S. Nasvyčio siūlymu, įkurta Vaistininkų draugija, kuriai priklausė vaistinių savininkai. Šios draugijos tikslas – spręsti iškylančias teisines ir ekonomines problemas. 1923 m. spalį, Lietuvos farmaceutų sąjunga ir Vaistininkų draugija pradėjo leisti žurnalą ,,Farmacijos žinios“. [1]

1923 m. sausio 19 dieną, Lietuvos farmaceutų sąjungos pirmininkas prov. J. Valančius, Vaistininkų draugijos pirmininkas S. Nasvytis ir farmacijos magistras P. Raudonikis įteikė lietuviško farmacijos įstatymo projektą Sveikatos departamentui. Šis įstatymas turėjo pakeisti galiojantį Rusijos medicinos statutą. Jį išnagrinėjus, 1924 m. pabaigoje buvo priimtos ir vidaus reikalų ministro pasirašytos Vaistinių steigimo taisyklės. Šiose taisyklėse skelbiama, jog Lietuvoje tebegalioja Rusijos medicinos statuto vaistinių steigimo tvarka. Šių taisyklių straipsniuose pakeisti vaistinių steigimo normatyvai, nustatyta vaistinių steigimo tvarka, leidimų išdavimo ypatumai. Taip pat, 1924 m. einant į pabaigą, Farmacijos įstatymo projektas perduotas svarstyti Seimui. 1925 m. Lietuvos vaistininkų draugija pareiškė, jog Lietuvoje veikiantys rusų Medicinos statutas ir Vidaus reikalų ministerijos cirkuliarai kelia daug neaiškumų, todėl nedelsiant turi būti priimtas Lietuvos farmacijos įstatymas, o Farmacijos skyrius privalo būti atskirtas nuo Sveikatos departamento. Nepaisant Farmaceutų sąjungos bei Vaistininkų draugijos siekių, kad įstatymas būtų priimtas kuo skubiau, šis procesas užsitęsė. Farmacijos įstatymo klausimus teko spręsti 1926 m. išrinktam naujam Seimui. [1]

1926 m. vidaus reikalų ministras išleido aplinkraštį, kuris apribojo vaistų krautuvių veiklą. 1927 m. vidaus reikalų ministras ir Sveikatos departamento direktorius priėmė naujas Vaistų ir kosmetikos prekių gaminimo ir prekybos taisykles. Šios taisyklės apibrėžė chemijos - farmacijos laboratorijų, vaistų sandėlių, kosmetikos, higienos ir parfumerijos laboratorijų ir fabrikų, paprastų krautuvių, chemikalų krautuvių, drogerijos krautuvių teises ir pareigas, reglamentavo jų veiklą. [1, 12]

1927 m. vidaus reikalų ministerija išleido naujas patentuotų ir dozuotų vaistų įvežimo į Lietuvą taisykles. Jomis remiantis, patentuotus ir dozuotus vaistus į Lietuvą galima buvo įvežti tik gavus Sveikatos departamento leidimą. Norint gauti šį leidimą, Sveikatos departamentui turėjo būti siunčiamas prašymas, o prie jo pridedami trys kiekvieno vaisto pavyzdžiai, vaistų ir jų sudedamųjų dalių sudėtis bei gamybos būdo aprašymas, taip pat ir trijų Lietuvos pirmos rūšies ligoninių ar universiteto klinikų direktorių liudijimai, kad vaistai yra praktiškai išbandyti jų ligoninėse ir turi svarbią reikšmę gydyme. [1]

1928 m. patvirtintos bendros vaistų įvežimo iš užsienio taisyklės. Jos leido įvežti cheminių junginių medžiagas, skiepus, serumus, vakcinas, natūralius mineralinius vandenis, Galeno preparatus, homeopatinius vaistus, higienos, kosmetikos, parfumerijos prekes, išskyrus įtrauktas į uždraustų įvežti gaminių sąrašą, patentuotus, dozuotus vaistus ir patentuotus maisto produktus, kurie gali būti vartojami kaip vaistai ir yra pažymėti leistų įvežti produktų sąraše. Patentuotais vaistais vadinti vaistai, turintys sugalvotą pavadinimą. Dozuotais vaistais vadinti vaistai, turintys tam tikrą vaisto formą (tabletės, žvakutės ir t.t.). 1932 m. šios taisyklės buvo patikslintos. Be anksčiau minėtų leidžiamų įvežti vaistų, nuo šiol leista įvežti Lietuvoje galiojančiose farmakopėjose neaprašytus Galeno preparatus, sudėtinius ir dozuotus vaistus ir maisto produktus su vaistų įmaiša. Vaistų importuotojas, norintis įvežti vaistus iš užsienio, prie prašymo turi pridėti pasižadėjimą padengti išlaidas už įvežamo vaisto analizę. Sveikatos departamentas pradžioje atlikdavo vaisto analizę ir tik po jos rezultatų gavimo, prašymą perduodavo svarstyti Medicinos tarybai. 1928 m. ,,Vyriausybės žiniose“ buvo paskelbtas nuodų A sąrašas, į kurį buvo įtraukti 57 preparatai ir stipriai veikiančių vaistų B sąrašas, kuriame buvo 265 vaistai. [1]

Taip pat 1932 m. paskelbtos svaigiųjų vaistų gaminimo, perdirbimo ir prekybos taisyklės, kuriomis remiantis, svaigiųjų vaistų gamybą ir prekybą turėjo prižiūrėti Sveikatos departamentas, o policija ir muitinės turėjo padėti vykdyti šią priežiūrą. Leidimai verstis šių vaistų prekyba buvo išduodami urmo vaistų sandėliams, kurių vedėjai yra farmacininkai. Leidimai pirkti, gaminti ir perdirbti svaigiuosius vaistus ir pardavinėti savo gaminius duodami toms chemijos – farmacijos laboratorijoms ar fabrikams, kurių vedėjai yra farmacininkai. [13]

Net ir priėmus šias taisykles, vaistininkai nebuvo patenkinti, kad vis dar nėra priimtas Farmcijos įstatymas ir dažnai reikia vadovautis rusišku medicinos statutu. Taip pat, buvo įvežama daug patentuotų preparatų iš užsienio, kuriuos pagaminti Lietuvoje būtų buvę daug pigiau, nes buvo taikomi dideli muitai, kuriais Valstybė siekė skatinti vietinę pramonę. Be to, vaistininkams nepatiko, jog farmacinius klausimus sprendžia gydytojai (Sveikatos departamentas). Svarbiausias 1926 m. – 1939 m. laikotarpiu priimtas Farmacijos dokumentas – Vaistinių, vaistų gamybos ir prekybos įstatymas. Jį 1937 m. gruodžio 16 d. pasirašė Prezidentas Antanas Smetona ir Ministras pirmininkas J. Tūbelis. Įstatyme buvo 96 straipsniai, reglamentavę vaistinių steigimą, vidaus tvarką, vaistų ir kitų prekių išdavimą, taksą, darbuotojus, vaistų gamybą ir prekybą, vaistų sandėlių, fabrikų ir laboratorijų veiklą, baudas už įstatymų nesilaikymą. Šiuo įstatymu nustatyti du vaistinių tipai: pirmos ir antros eilės vaistinės. Pirmos eilės vaistinės privalėjo turėti vidaus reikalų ministro taisyklėmis nurodytą įrangą, farmacijos laboratoriją bei farmakopėjoje išvardintus vaistus. Vaistinės vedėjas turėjo būti Lietuvos pilietis, baigęs aukštąjį mokslą, 25 metų ir vyresnis, turintis ne mažiau nei 1 metus praktikos dirbant pirmos eilės vaistinėje. Pirmos eilės vaistinės steigimo mokestis buvo didelis ir priklausė nuo gyventojų skaičiaus mieste, kuriame buvo ketinama steigti vaistinę. Kaina svyravo nuo 500 iki 2 000 litų. Antros eilės vaistinėse privalėjo būti vidaus reikalų ministro taisyklėmis nurodyta įranga, neprivaloma turėti farmacijos laboratorijos, buvo

galima turėti mažesnį vaistų asortimentą, nei nurodyta farmakopėjoje. Antros eilės vaistinės vedėju galėjo būti ir vaistininko padėjėjas. Leidimai steigti tokią vaistinę buvo daug pigesni – 100 litų. Įstatyme nurodyta kokio tipo prekėmis galėjo prekiauti vaistinės: vaistais, tvarstomosiomis medžiagomis, dietetikos preparatais, kosmetikos ir parfumerijos prekėmis, nuodais, chemikalais, gyvių naikinimo priemonėmis, prietaisais kūno trūkumams kompensuoti (akiniai, protezai ir t.t.), mineraliniais vandenimis, slaugos prekėmis, chirurginiais, higienos, medicininiais instrumentais, priemonėmis cheminėms analizėms bei mikroskopiniams tyrimams atlikti. Įstatyme apibrėžta kas galėjo dirbti farmacijos darbą vaistinėse: farmacijos magistrai, farmacijos daktarai, provizoriai, chemikai vaistininkai, vaistininkų (provizorių) padėjėjai, chemikai vaistininkai praktikantai, vaistinės mokiniai, farmacijos kandidatai. Taip pat, pateiktas vaistų apibrėžimas ir jie suskirstyti į tam tikras grupes: gyvulinės ar augalinės kilmės vaistinė žaliava, cheminiai preparatai, farmaceutiniai preparatai (paprasti farmaceutiniai arba Galeno preparatai bei farmaceutiniai specialitetai), organoterapeutiniai preparatai, dietetikos preparatai su įmaišytais vaistais, kosmetikos preparatai su įmaišytais nuodais arba stipriai veikiančiais vaistais, homeopatiniai vaistai, serumai, vakcinos, vaistais impregnuota tvarstomoji medžiaga, medicininiai muilai (muilai su įmaišytais vaistais), mediciniai vynai (vynai su įmaišytais vaistais). Vaistai turėjo būti gaminami pagal vidaus reikalų ministro patvirtintą farmakopėją, o teisę juos gaminti turėjo vaistinės, chemijos farmacijos laboratorijos bei vaistų fabrikai. Farmaceutiniai specialitetai apibrėžti kaip vaistai, turintys tam tikrą pramanytą pavadinimą, tam tikrą vaisto formą (tabletės, žvakutės, kapsulės ir t.t.) bei yra išleidžiami tam tikroje pakuotėje. Tokio vaisto etiketėje turėjo būti nurodytas gamintojas, pavadinimas ir sudėtis. Farmacijos chemijos laboratorijos galėjo gaminti augalinės bei gyvūninės kilmės preparatus, chemijos produktus, Galeno preparatus, medicininius muilus, vaistais impregnuotą tvarstomąją medžiagą. Taip pat reglamentuota ir vaistų reklama. Rašyti apie vaistų poveikį, vartojimo būdus, ligonių gydymo galimybes buvo galima tik specialioje medicinos ar farmacijos spaudoje. Reklamuojant kituose leidiniuose ar kitais būdais, privaloma turėti vidaus reikalų ministro leidimą. Nesilaikant šių reikalavimų, grėsė bauda iki 1 000 litų. [1]

Taip pat, 1937 m. gruodžio 16 d. Priimtas ir Nuodų prekybos įstatymas. Nuodai suskirstyti į dvi grupes: pirmai grupei priklausė nuodai, naudojami medicinoje, o antrai grupei – nuodai, naudojami technikoje. Išleisti konkrečių nuodų sąrašai. 1938 m. išleistos Nuodų prekybos taisyklės, prie kurių pridėti ir šie du nuodų sąrašai. Remiantis šiomis taisyklėmis, be leidimų vaistinės ir vaistų sandėliai galėjo pardavinėti abiejų grupių nuodus tik kitoms vaistinėms ir vaistų sandėliams, o 2 grupės nuodus asmenims, gavusiems vidaus reikalų ministro leidimą jais prekiauti. Su policijos leidimu, vaistinės ir vaistų sandėliai galėjo parduoti abiejų grupių nuodus kitais tikslais. [1, 14]

Priėmus šiuos įstatymus, nustojo galioti Rusijos medicinos statutas. 1938 m. išleista, o 1939 m. patvirtinta ir pradėta naudoti Lietuvos farmakopėja. Nuo 1939 m. kovo 1 dienos, remiantis vidaus reikalų

ministro įsakymu, vaistinės, vaistų sandėliai ir chemijos farmacijos laboratorijos privalėjo naudotis šia farmakopėja. 1939 m. priimta nauja vaistų taksa. [1]

1.4. 1926 m. - 1939 m. patentuotų vaistų gamyboje naudotos veikliosios

medžiagos

Išnagrinėjus Lietuvoje gaminamų patentuotų preparatų bylas, žinoma, jog patentuotų miltelių gamyboje dažniausiai naudotos veikliosios medžiagos buvo acetilsalicilo rūgštis, kofeinas, fenacetinas, guarana ir kalio bromidas. Tirpalų gamyboje dažniausiai naudotos veikliosios medžiagos buvo kamparas, mentolis, eukalipto eterinis aliejus, amoniakas, chloralio hidratas. Tablečių gamyboje – sieros jodido, šunvyšnių ekstrakto, aršeniko, nuodingojo činčibero riešutų skiediniai (homeopatinės žaliavos). Mikstūrų gamyboje – geležies oksido cukrus, natrio glicerofosfatas, apelsinų žievės, geležies albuminato likeris. Tepalų gamyboje – boro rūgštis, mentolis, kamparas, metilsalicilatas, ichtiolis.

Darbo rezultatų dalyje pateikiamos visos medžiagos, naudotos patentuotų preparatų gamybai, o šiame poskyryje aprašoma kai kurių patentuotų preparatų gamyboje naudotų veikliųjų medžiagų istorija, veikimo mechanizmas, poveikis organizmui.

1.4.1. Acetilsalicilo rūgštis

Vaistai, pagaminti iš gluosnių žievės ir kitų augalų, kaupiančių salicilatus, buvo naudojami dar senovės Šumero laikais. 400 m. pr. Kr. Hipokratas kalbėjo apie šių augalų poveikį mažinant karščiavimą. Gluosnių žievės ekstraktai išpopuliarėjo XVIII a. viduryje dėl savo karščiavimą, skausmą ir uždegimą malšinančio poveikio. [15] 1853 m. chemikas Charles Frédéric Gerhardt‘as, paveikęs natrio salicilatą su acetilchloridu, pirmą kartą susintezavo acetilsalicilo rūgštį. Antroje XIX a. pusėje mokslininkai išanalizavo šios medžiagos struktūrą bei atrado našesnius sintezės būdus. 1897 m. mokslininkai dirbę vaistų ir dažų įmonėje ,,Bayer“ sukūrė naują sintezės būdą ir išsiaiškino, jog acetilsalicilo rūgštis veikia mažiau dirginančiai už kitus salicilo rūgšties preparatus. 1899 m. ,,Bayer“ įmonė pavadino šią medžiagą ,,Aspirin“ ir pradėjo prekiauti daugelyje pasaulio šalių. [16] 1971 m. buvo išaiškintas aspirino veikimo mechanizmas – gebėjimas slopinti prostaglandinų ir tromboksanų sintezę. [17] 1960 m. - 1980 m. atliktais klinikiniais tyrimais buvo nustatytas aspirino antiagregacinis poveikis. Aspirino populiarumas sumažėjo 1956 m., išvysčius paracetamolį ir 1962 m. – ibuprofeną. Tačiau aspiriną vėl pradėta plačiai vartoti XX-ojo amžiaus pabaigoje kaip prevencinę širdies ir kraujagyslių išeminių ligų priemonę. [15]

1 pav. Acetilsalicilo rūgšties struktūrinė formulė

1.4.2. Fenacetinas

Fenacetinas (acetofenatidinas) yra acetanilido darinys, pasižymintis analgetiniu ir antipiretiniu poveikiu. Tai nėra tikras NVNU, nes jis nepasižymi priešuždegiminiu poveikiu. Fenacetinas savo struktūra ir poveikiu yra panašus į paracetamolį, kuris taip pat yra acetanilido darinys. Be to, paracetamolis yra pagrindinis fenacetino metabolitas organizme. Fenacetinas pradėtas pardavinėti vaistų kompanijos ,,Bayer“, Vokietijoje, 1887 metais. Netrukus jo vartojimas paplito po įvairias pasaulio šalis, įskaitant ir Lietuvą. Prieš išleidžiant į prekybą, kartu su fenacetinu buvo tiriamas ir paracetamolis, tačiau jo naudojimo buvo atsisakyta, nes tuo metu atrodė, jog paracetamolis yra toksiškesnis ir mažiau efektyvus. Fenacetino analgetinis poveikis pasireiškia dėl jo gebėjimo veikti nugaros smegenyse esančius jutimo takus, o antipiretinis poveikis – dėl gebėjimo veikti galvos smegenyse, tokiu būdu sumažinant kūno temperatūrą. Taip pat, slopinančiai veikia širdies raumenį, todėl yra laikomas neigiamu inotropu. [18] Laikui bėgant, pastebėti fenacetino toksiškumo padariniai – analgetinė nefropatija, kancerogeniškumas (ypač šlapimo takuose), inkstų nepakankamumas. Nuo 1956 m., vietoje jo, plačiai pradėtas vartoti paracetamolis, kaip saugesnė alternatyva. Fenacetinas uždraustas FDA, Jungtinėse Amerikos Valstijose 1983 m. Netrukus jo prekybą uždraudė ir kitos šalys. [19]

1.4.3. Kofeinas ir Guarana

Kofeino vartojimo istorija pasaulyje yra sena ir turtinga. Anksčiausi patikimi šaltiniai apie kavos vartojimą ir kavamedžių auginimą rasti pietinėje Arabijos pusiasalio dalyje, XV a. viduryje. Iš ten, kavos vartojimas išplito į Egiptą ir šiaurės Afriką , Artimuosius Rytus. Iš artimųjų rytų – į Italiją ir visą Europą. [20] 1819 m. vokiečių chemikas Friedlieb Ferdinand Runge‘as iš kavos pupelių pirmą kartą išskyrė kofeiną. Šį išskyrimą dvejų metų bėgyje, nepriklausomai atliko dar 4 mokslininkai. Vienas iš jų – prancūzas Pierre Jean Robiquet‘as, kuris aprašė gryno kofeino savybes. [21] 1895 m., vokiečių chemikas Hermann Emil Fischer‘is pirmą kartą atlikta kofeino sintezę iš šlapimo rūgšties, o 1898 m. – aprašė kitą sintezės metodą, kurio metu N-metilinamas teobrominas. [22] Kofeinas yra metilksantinų grupės CNS stimuliantas. Kofeino veikimas aiškinamas keliais skirtingais veikimo mechanizmais, kurių pagrindiniai - adenozino receptorių antagonizmas bei fosfodiesterazės inhibavimas. Kaip vaistas, kofeinas buvo ir yra naudojamas pagrinde galvos skausmo ir migrenos simptominiam gydymui derinyje su NVNU arba kitais analgetikais. Yra žinoma, jog prieš pasireiškiant kai kuriems galvos skausmo tipams ar migrenai, išsiplečia galvos smegenų kraujagyslės. Kofeinas kraujagysles veikia sutraukiančiai (vazokonstrikcinis poveikis), todėl geba sumažinti galvos skausmą. [23] 1926 m. – 1939 m. Lietuvoje patentuotuose vaistiniuose preparatuose kofeinas buvo naudojamas citrato forma. Ji paruošiama kofeiną sumaišant su citrinos rūgšties monohidratu arba natrio citrato dihidratu. [24]

Patentuotuose vaistiniuose preparatuose, vietoje kofeino citrato, dažnai buvo naudojamas augalinės kilmės kofeino šaltinis – guarana. Natūrali guaranos augimo vieta yra Amazonės baseinas. Ji taip pat plačiai paplitusi Brazilijoje. [25] Guarana atsidūrė Europoje XVI a., kai Pietų Amerikos vietiniai gyventojai su šiuo augalu supažindino kolonistus iš Ispanijos. [26] Sausose guaranos sėklose yra iki 6 % kofeino. Tai yra 4-6 kartus daugiau kofeino nei kavos pupelėse, arbatmedžio lapuose arba kolos riešutuose. Taip pat guaranos sėklose yra teofilino, teobromino, polifenolinių bei kitų junginių. [27]

1.4.4. Kalio bromidas

Kalio bromidas yra junginys, XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje naudotas kaip antiepileptinė ir hipnotinė bei anksiolitinė medžiaga. Britų gydytojas Charles Locock‘as 1857 m. pirmą kartą pastebėjo antiepileptines kalio bromido savybes. XIX a. pabaigoje kalio bromidas tapo itin plačiai vartojamas įvairiose pasaulio šalyse, slopinant epilepsijos priepuolius ir nervinio pobūdžio sutrikimus (nerimą, nemigą). Iki 1912 m., kuomet buvo pradėtas naudoti fenobarbitalis, kalio bromidas buvo geriausia antiepileptinė priemonė. [28] Veikimo mechanizmas nėra tiksliai žinomas, tačiau manoma, jog bromido jonas hiperpoliarizuoja neuronų ląstelių membranas, veikdamas per GABA aktyvuojamus chloro jonų kanalus. [29] Kalio bromidas buvo naudojamas įvairiuose receptiniuose ir nereceptiniuose preparatuose iki 1975, kuomet jis buvo uždraustas JAV, o jos pavyzdžiu sekė daugelis kitų šalių. Pagrindinė draudimo priežastis – toksiškumas, pasireiškiantis dėl ilgo pusinės eliminacijos laiko, bromidui kaupiantis organizme. Tuo metu jau buvo sukurta daug saugesnių antiepileptinių ir sedaciją sukeliančių vaistų. Bromizmu vadinamas apsinuodijimas pasireiškia depresija, letargija, kloniniais traukuliais, tremoru, psichozėmis bei odos ligomis. Kalio bromidas šiuo metu vis dar naudojamas veterinarijoje, kaip pirmos eilės pasirinkimo vaistas gydant šunų epilepsiją. [28]

1.4.5. Kamparas

Kamparas ir jo produktai (pavyzdžiui, kamparo aliejus) turi ilgą naudojimo istoriją įvairiais tikslais. Viduramžiais ir Renesanso laikotarpiu, kamparas buvo naudojamas kaip fumigantas, skirtas naikinti bakterijoms bei kaip balzamavimo skystis. Vėliau kamparas dėl savo kvapo naudotas kosmetiniais tikslais, maisto skoniui gerinti, namų valymo priemonėse. Medicinoje kamparas buvo ir vis dar išlieka populiari vaistų sudedamoji dalis dėl savo analgetinio poveikio, ypatingai malšinant nestiprius raumenų, ar reumatizmo bei traumų sukeltus skausmus, mažinant odos uždegimą. Liaudies medicinoje kamparas naudojamas ir kaip vaistas nuo peršalimo (lengvinant atsikosėjimą, bronchito gydymui), astmos simptomams lengvinti. Dažniausiai naudojami kamparo preparatai yra balzamas, aliejus arba kremas, o Lietuvoje 1926 m. – 1939 m. patentuoti preparatai, kurių sudėtyje buvo kamparas, daugiausiai buvo tirpalų formos. Kamparas gaunamas distiliuojant, gryninant ir sublimuojant kamparo medžio (Cinnamomum camphora L.) medieną arba kitų augalų, tokių kaip šalavijas, rozmarinas, bazilikas vaistines augalines žaliavas. Gryna medžiaga yra balta, kristalinės formos ir pasižymi stipriu kvapu ir aitriu skoniu. Kamparo analgetinės, antiseptinės, spazmolitinės, niežėjimą slopinančios, priešuždegiminės, kontraceptinės, atsikosėjimą lengvinančios ir slopinančios, savybės yra pagrįstos

įvairiais veikimo mechanizmais. Ši medžiaga yra vis dar plačiai nagrinėjama šiandien, ypač dėl vėžinių ląstelių dauginimąsi slopinančių savybių. [30, 31]

4 pav. Kamparo struktūrinė formulė

1.4.6. Ichtiolis

Ichtiolis, dar žinomas kaip ichtamolis arba amonio bituminosulfonatas, yra tirštas, juodos spalvos, bitumo kvapo natūralios kilmės produktas. Pradinė žaliava – sieros turinti skalūnų rūda. Ji apdirbama atliekant sausą distiliaciją kol išsiskiria klampi masė, kuri vėliau yra sulfoninama ir neutralizuojama amoniaku. Gimininga medžiaga žaizdų gydymui buvo naudojama nuo XV a., o pats ichtiolis pradėtas naudoti XIX a. pabaigoje, kuomet 1882 m. vokiečių dermatologas Paul Unna‘as aprašė jo naudą dermatologinių ligų gydymui. Nuo tada ši medžiaga buvo ir vis dar yra naudojama tokių ligų kaip psoriazės, egzeminio dermatito, seborėjinio dermatito, furunkulų gydymui bei šių ligų sukeltų simptomų slopinimui. Ichtiolis pasižymi antimikrobiniu, priešuždegiminiu, niežėjimą slopinančiu ir analgetiniu poveikiu. Taip pat manoma, jog jis skatina kraujo apytaką bei lengvina kvėpavimą sinusito metu. Ši medžiaga laikoma saugia, nekancerogeniška, o pagrindinis šalutinis poveikis – odos sudirginimas. Lietuvoje 1926 m. – 1939 m. buvo patentuojami ir pardavinėjami tepalai, kurių veiklioji medžiaga buvo ichtiolis. Dėl savo saugumo profilio ir efektyvumo, ichtiolis naudojamas ir šiandien. Dažniausiai gaminamos vaistų formos yra tepalai, kremai, žvakutės, pleistrai. [32, 33].

2. TYRIMO ORGANIZAVIMAS, METODIKA IR OBJEKTAS

2.1. Tyrimo organizavimas

Atliekant 1926 m. – 1939 m. Lietuvoje patentuotų preparatų farmacinį istorinį tyrimą, analizuotos Sveikatos Departamento bylos. Šios bylos laikomos Lietuvos medicinos ir farmacijos muziejaus archyvuose. Jos išsamiau aprašytos kitame poskyryje (,,2.3. Tyrimo objektas“).

Lietuvos medicinos ir farmacijos muziejuje nufotografuota Sveikatos Departamento ir vaistininkų korespondencija, kuri atitiko tam tikrus kriterijus, pateikiamus toliau. Patentuotas preparatas turėjo būti gaminamas vaistinėje, o ne pramoninėje vaistų gamybos įmonėje, tokioje kaip ,,GerMaPo“, ,,Sanitas“, ,,Vaistija“, nes šiuo laikotarpiu Lietuvoje šios įmonės patentavo daugiausiai preparatų ir apie kiekvienos iš šių įmonių patentuotus preparatus būtų galima parašyti po atskirą mokslinį darbą. Preparatą turėjo užpatentuoti vaistininkas (bylose atskiriamas pagal prieš vardą rašomus titulus ,,Prov.“, ,,Chemikas-Vaistininkas“, ,,Farm. Mag.“) arba vaistininko padėjėjas (prieš vardą rašomas titulas ,,Prov. pad.“), todėl į duomenų rinkinį neįtraukiami piliečiai (,,Pil.“) arba inžinieriai (,,Inž.“). Įtraukiami patentuoti preparatai, atlikę šias funkcijas: vaistiniai preparatai, homeopatiniai vaistiniai preparatai, higienos priežiūros priemonės, namų ūkio priemonės ir veterinariniai vaistiniai preparatai. Preparatams turėjo būti suteiktas patentas ir juos turėjo būti leista gaminti ir pardavinėti.

2.2. Tyrimo metodika

Siekiant atlikti farmacinį istorinį tyrimą, naudotas dokumentų turinio analizės metodas, kuris yra taikomas nagrinėjant dokumentus ir komunikacijos artefaktus, kurie gali būti teksto, vaizdinės ar garsinės medžiagos formatų. [34] Surinkus praeitame poskyryje minėtus kriterijus atitinkančių korespondencijų duomenų rinkinį (fotonuotraukas), jis kruopščiai analizuotas ir reikiami duomenys suvesti į ,,Microsoft Excel“ programą. Kiekvienai korespondencijai, atskirai suvesti šie duomenys: patento suteikimo data, korespondencijos numeris, vaistininko, vaistininko padėjėjo arba farmacijos magistro vardas ir pavardė bei pareigos, vaistinės pavadinimas, adresas ir miestas, preparato pavadinimas, preparato sudėtis, vaisto forma, vartojimo indikacijos arba naudojimo paskirtis. Preparatų sudėtyje buvusių medžiagų pavadinimai išversti į lietuvių kalbą, jos suskirstytos pagal kilmę.

Susisteminus duomenis, jie apdoroti ,,Microsoft Excel“ programa, sukuriant diagramas ir kitas kompiuterines iliustracijas, kurios vėliau perkeltos į ,,Microsoft Word“ programą, rašant magistro baigiamąjį darbą.

Siekiant išsiaiškinti ar yra statistiškai reikšmingas skirtumas tarp kiekviename Lietuvos mieste preparatus patentavusių vaistinių skaičiaus ir tame pačiame mieste užpatentuotų preparatų skaičiaus,

buvo atlikta statistinė analizė. Statistinė analizė atlikta taikant binominį testą, naudojant z statistinį kriterijų, taikant dvigubą hipotezę. [35] Z statistinis kriterijus apskaičiuotas pagal šią formulę:

z = (p1− p2) − 0 √p(1 − p)( 1_n

1+

1 n2) p1 – pirmos imties proporcija

p2 – antros imties proporcija p – bendra proporcija n1 – pirmos imties dydis n2 – antros imties dydis.

Pirmos imties dydis (n1) yra bendras vaistinių, kuriose dirbo vaistininkai, 1926 m. – 1939 m. Lietuvoje sukūrę patentuotus preparatus skaičius (24 vaistinės). Antros imties dydis (n2) yra bendras 1926 m. – 1939 m. Lietuvoje patentuotų preparatų skaičius (89 patentuoti preparatai). Pirmos imties proporcija (p1) apskaičiuota konkretaus miesto vaistinių, kuriose dirbo vaistininkai sukūrę patentuotus preparatus, skaičių padalinus iš pirmos imties dydžio. Antros imties proporcija (p2) apskaičiuota to pačio miesto visose vaistinėse užpatentuotų preparatų skaičių padalinus iš antros imties dydžio. Bendra proporcija (p) apskaičiuota konkrečiame mieste preparatus patentavusių vaistinių, kuriose dirbo vaistininkai sukūrę patentuotus preparatus, skaičių sudėjus su to pačio miesto visose vaistinėse gamintų patentuotų preparatų skaičiumi ir šią sumą padalinus iš sumos, gautos sudėjus pirmos imties dydį su antros imties dydžiu. P reikšmė gauta iš z reikšmės, naudojant skaičiuoklę, pasiekiamą šiuo internetiniu adresu: https://goodcalculators.com/p-value-calculator/. Statistinio reikšmingumo lygis – 0,05. Kai P reikšmė didesnė už 0,05, rezultatas laikomas statistiškai nereikšmingu.

Literatūros apžvalgos darbo dalyje pateiktos struktūrinės formulės pieštos naudojant ,, ACD/ChemSketch“ programą.

2.3. Tyrimo objektas

Tyrimo objektas – penkios išlikusios Sveikatos Departamento bylos, saugomos Lietuvos medicinos ir farmacijos muziejaus archyvuose: ,,Lietuvoje gaminamų patentuotų preparatų byla 1 (1921 m. - 1928 m.)“, ,, Lietuvoje gaminamų patentuotų preparatų byla 3 (1931 m. – 1932 m.), ,,Lietuvoje gaminamų patentuotų preparatų byla 4 (1933 m. – 1934 m.)“, ,, Lietuvoje gaminamų patentuotų preparatų byla 5 (1935 m. – 1936 m.)“, ,, Lietuvoje gaminamų patentuotų preparatų byla 6 (1937 m. –

1939 m.). Bylos yra natūralaus nusidėvėjimo būklės, viršelis šiek tiek apsitrynęs, lapai pageltę, kai kurie susilankstę, tačiau visa reikalinga informacija išlikusi ir puikiai perskaitoma.

5 pav. Lietuvoje gaminamų patentuotų preparatų byla 6 (1937 m. – 1939 m.)

Šiose bylose yra visa korespondencija tarp Sveikatos Departamento ir vaistininkų, susijusi su patentuotais preparatais. Kiekvienas konkretus atvejis turi savo unikalų korespondencijos numerį byloje, pagal kurį galima šį konkretų atvejį lengvai rasti pagal prisegtą žymeklį. Standartiškai, korespondencija prasideda nuo vaistininko laiško, siųsto Sveikatos departamentui, kuriame prašoma leisti patentuoti ir pardavinėti tam tikrą preparatą. Laiške nurodoma preparato sudėtis ir medžiagų kiekiai, vartojimo indikacijos ar panaudojimo galimybės, kurios kartais pagrindžiamos, dažnai nurodomas ir gamybos būdas bei išdavimo talpos arba aprašomos pakuotės. Taip pat laiške nurodoma prašymo data, kartais nurodomas vaistinės pavadinimas ir adresas. Laiško pabaigoje vaistininkas pasirašo. Taip pat ant laiško yra užlipdyti pašto ženklai. Kai kuriais atvejais, kartu su prašymu pateikiami ir preparato analizės, atliktos trečiosios šalies cheminės analizės laboratorijoje, rezultatai. Korespondencijoje toliau pateikiamas Sveikatos Departamento atsakymas (,,Pažymėjimas“), kuriuo leidžiama gaminti ir pardavinėti preparatą. Taip pat nurodoma, jog vaistinininkas privalo laikytis visų galiojančių įstatymų ir taisyklių, kontroliuojančių patentuotų preparatų gamybą, prekybą ir reklamą ir privalo sumokėti visas išlaidas, kokios bus reikalingos preparatą ištirti (tuo atveju kai analizė nebuvo atlikta anksčiau). Laiške nurodoma data, pabaigoje pasirašo Departamento direktorius bei farmacijos referentas. Retai, Sveikatos Departamento atsakyme vaistininkui neleidžiama gaminti ir pardavinėti nurodyto preparato ir pateikiamos to priežastys. Vienais atvejais, korespondencija tuo ir baigiasi. Kitais atvejais, vaistininkas siunčia papildomus laiškus, kuriuose prieštarauja Sveikatos Departamento sprendimui ir pateikia daugiau duomenų, pagrindžiančių savo poziciją. Toliau matomas naujas Sveikatos Departamento laiškas, kuriame nurodoma ar suteikiamas preparato patentas ar nesuteikiamas. Pasitaikė abiejų atvejų.

3. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS

3.1. Lietuvos vaistinėse gamintų patentuotų preparatų skaičiaus kitimas kas metus,

1926 m. – 1939 m. laikotarpiu

7 pav.Vaistinėse gamintų patentuotų preparatų skaičius 1926 m. - 1939 m.

Tyrimo metu išanalizuoti 89 preparatai, kurių receptai buvo sukurti ir užpatentuoti Lietuvos vaistinėse 1926 m. – 1939 m. laikotarpiu. Preparatų pavadinimai, sudėtys, formos, juos sukūrusių vaistininkų pavardės, leidimų gaminti gavimo datos, vaistinių pavadinimai ir jų buvimo vietos pateikiamos šio darbo prieduose.

Atlikus tyrimą ir apdorojus duomenis, galima matyti, jog kiekvienais metais patentuotų preparatų skaičius Lietuvos vaistinėse skyrėsi. Rezultatai pateikiami 7 paveiksle. 1926 m. – 1932 m. patentuotų vaistų skaičius svyravo nuo 9 iki 18 naujų patentuotų preparatų per metus. Deja, muziejaus archyve nebuvo 1929 m. – 1930 m. bylos., o kitur jos rasti taip pat nepavyko. Tačiau, remiantis 1926 m. – 1928 m. bei 1931 m. – 1932 m. duomenimis, galima spėti, jog 1929 m. – 1930 m. patentuotų preparatų skaičius galėjo patekti į tą patį intervalą – nuo 9 iki 18 per metus. Galima įžvelgti pagrindinę tendenciją – nepriklausomose Lietuvos vaistinėse patentuotų preparatų skaičiaus nuosmukį 1933 m. – 1936 m. Pagrindinė šio nuosmukio priežastis – didelis kiekis naujų preparatų, kurie buvo patentuojami šiuo laikotarpiu galingose Lietuvos vaistų gamybos įmonėse, tokiose kaip ,,Sanitas“, ,,GerMaPo“, ,,Delugan“, ,,Centralinis valdžios vaistų sandėlys“. 1937 m. - 1939 m. laikotarpiu, patentuotų preparatų skaičiaus padidėjimą lėmė tai, jog daugumą preparatų užpatentavo viena vaistinė - ,,Provizorių J. Matulaičio ir A. Mačiaus vaistinė“, buvusi Kaune. Iš 25 šiuo laikotarpiu užpatentuotų preparatų, šios

18 10 9 - -12 9 0 1 1 4 12 5 8 0 2 4 6 8 10 12 14 16 18 20 1926 1927 1928 1929 1930 1931 1932 1933 1934 1935 1936 1937 1938 1939 V ai st inėse pate ntuot ų vai st inių preparat ų skai či us

Metai

vaistinės provizoriai – Prov. J. Matulaitis ir Prov. A. Mačius užpatentavo 22 naujus preparatus. Didelė dalis (12) iš jų buvo homeopatiniai vaistiniai preparatai.

2018 m. publikuotame R. Maslauskaitės magistro baigiamajame darbe ,,1921 m. – 1928 m. Lietuvoje gamintų patentuotų preparatų receptūros tyrimas“ rašoma, jog tuo laikotarpiu Lietuvoje buvo užpatentuoti 154 nauji preparatai. [3] Šį didelį patentuotų preparatų skaičių per ganėtinai trumpą laikotarpį lemia keli faktoriai. Vienas iš jų yra tai, jog autorė, taikė kitus kriterijus, pasirinkdama kurie preparatai turi būti įtraukti į tyrimą. Pavyzdžiui, tarp šių 154 patentuotų preparatų yra ir preparatai, patentuoti vaistų gamybos įmonėse. Kitas faktorius yra tai, jog 1921 m. – 1928 m. Lietuvos farmacijos pramonė dar nebuvo tokia stambi kaip vėlesniame tarpukario laikotarpyje, o vaistų gamybos įmonės nepatentavo savo preparatų tokiu dideliu mastu. Tai lėmė daug mažesnę konkurenciją ir buvo paskata vaistininkams kurti ir patentuoti preparatus savo vaistinėse.

Pagal registracijos datas galima spręsti apie Sveikatos Departamento darbo metodus ir užimtumą. Nors daug prašymų patentuoti naują preparatą Sveikatos Departamentas negaudavo, bet dėl didelio užimtumo teigiamą ar neigiamą atsakymą vaistininkams atsiųsdavo negreitai – dažniausiai praėjus apie 6 mėnesiams nuo prašymo išsiuntimo datos. Pasitaikydavo atvejų kai atsakymo dėl patento išdavimo vaistininkams tekdavo laukti net 2 metus. Dažnai vaistininkai leidimo gaminti ir pardavinėti savo sukurtus preparatus nelaukdavo. Sukūrę tam tikros sudėties preparatą ir išsiuntę laišką Sveikatos Departamentui dėl patento gavimo, jie iškart imdavo gaminti ir prekiauti savo naujais preparatais. Be abejo, tai daryti buvo nelegalu, tačiau Sveikatos Departamentas griežtų veiksmų nesiimdavo. Pavyzdžiui, Prov. J. Matulaitis 1931-09-26 išsiuntė prašymą Sveikatos Departamentui leisti jo vaistinei gaminti ir pardavinėti kremą ,,Izet“, kurio sudėtyje buvo gyvsidabris. 1933-12-13 (praėjus daugiau nei 2 metams), Sveikatos Departamento direktorius Dr. Maciūnas ir farmacijos skyriaus viršininkas J. Kuprevičius Prov. Matulaičiui išsiuntė laišką, kuriame pranešama, jog prašymas leisti ir gaminti preparatą ,,Izet“ atmestas, nes į jo sudėtį įeina stipriai veikianti medžiaga (gyvsidabris). Be to, laiške teigiama, jog Sveikatos Departamento žiniomis, vaistinė jau gamina ir prekiauja šiuo vaistu, todėl iki 1933-12-31 šiuo kremu turi būti nustota prekiauti arba Departamentas turės iškelti baudžiamąją bylą. Dėl tokio Sveikatos Departamento neveiksnumo ir negebėjimo imtis atitinkamų priemonių įstatymams vykdyti, vaistininkams paprasčiausiai finansiškai neapsimokėjo laukti kol jų receptas bus patvirtintas arba atmestas. Blogiausiu atveju, gavę neigiamą atsakymą, vaistininkai turėjo šansą nustoti gaminti ir pardavinėti savo sukurtus preparatus. Nežinoma kiek sukurtų preparatų buvo gaminama ir pardavinėjama patento teisės suteikti net neprašius.

3.2. 1926 m. – 1939 m. preparatus patentavę vaistininkai, jų vaistinės ir sukurti

preparatai

8 pav. 1926 m. – 1939 m. preparatus patentavusių vaistininkų vaistinių pasiskirstymas Lietuvoje

Lietuvoje 1936 m. iš viso veikė 322 vaistinės. 297 buvo privačios vaistinės, 22 – savivaldybių valdomos vaistinės, 1 vaistinė priklausė Centraliniam valstybės vaistų sandėliui, 1 vaistinė – Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugijai, 1 vaistinė priklausė žydų labdaros draugijai ,,Ezro“. 1938 m. Lietuvoje dirbo 327 vaistinės. 159 – pirmos eilės ir 153 – antros eilės. Palyginimui, 1922 m. veikė 257 vaistinės: 127 normalinės ir 130 kaimo vaistinių. [1]

1926 m. – 1939 m. Lietuvoje savo sukurtus preparatus buvo užpatentavę vaistininkai, dirbę 24 vaistinėse, įsikūrusiose skirtingose Lietuvos vietose. Pateikiamas skaičius ir vietoves vaistinių, kuriose dirbantys vaistininkai buvo užpatentavę savo sukurtus preparatus. Skuode – 1 vaistinė, Telšiuose – 2, Papilėje – 1, Šiauliuose – 1, Kelmėje – 1, Panevėžyje – 1, Jurbarke – 1, Alantoje – 1, Ukmergėje – 1, Jonavoje – 1, Birštone – 1, Marijampolėje – 2. Daugiausiai vaistinių, kuriose dirbo vaistininkai, patentavę preparatus buvo įsikūrusios laikinojoje sostinėje Kaune – 10. Preparatus patentavusių vaistininkų vaistinių pasiskirstymas Lietuvoje matomas 8 paveiksle.

Skuode dirbęs Chemikas-Vaistininkas Dovydas Mirkes sukūrė vaisto ,,Migreno-nervosin“ receptą. Telšių vaistinėje ,,Nauja aptieka Telšiuose“ dirbęs Prov. Mykolas Norkus sukūrė preparatą

nauja vaistinė“. Kitoje Telšių vaistinėje ,,O. Goeldner Apotheke u. Chemisch - farmaceutisches laboratorium“ dirbęs Inh. Prov. W. Goeldner – Augustaitis sukūrė vaistą ,,Santonin“. Papilės vaistinėje dirbęs Prov. Jonas Jodelis sukūrė preparatą ,,Kapsin“. Šiauliuose buvusioje vaistinėje dirbęs Prov. Kazys Kazlauskis sukūrė preparatą ,,Vaikų pudra Sveikata“. Kelmės vaistinėje dirbęs Prov. J. Demikis sukūrė preparatus ,,Musėms popieris" ir ,,Pragaro akmenėlio paišeliai", o kitas vaistininkas Prov. Kazis Butkevičius, dirbęs toje pačioje vaistinėje sukūrė ,,Aragae“ ir ,,Mozolinas Rekord“. Panevėžyje, 1920 m. įkurtos vaistinės savininkai Prov. Zaborskis ir Prov. Pad. Laurinaitis sukūrė šiuos preparatus:

,,Tolodont dantų pasta“, ,,Tolodont dantų milteliai“, ,,Boro menthol“, ,,Lanolino-kremas“, ,,Briliantinas“, ,,Boro – vazelinas“, ,,Žybūtė iš medaus“, ,,Beržo kremas“, ,,Vaikų pudra: Viktorija“, ,,Korneburgo milteliai gyvuliams“, ,,Tamar-Indien“, ,,Pectus“, ,,Rufles. Jurbarko vaistinėje

,,Bregauskio aptieka“ dirbęs Prov. pad. M. Bregauskis užpatentavo vaistus ,,Romatrit“,

,,Kola-Tonicum“, ,,Citrovanille“, ,,Lietulax“, ,,Phytocalcin“. Alantoje (Utenos apskritis) įkurtoje ,,Aluntos

vaistinėje“ dirbęs Prov. Z. Rapoportas sukūrė vaistą ,,Menthol-Gaultherin“. Ukmergėje buvusioje ,,Ezro vaistinėje“ Prov. pad. Rezmanas, prižiūrint Prov. E. Melčiui užpatentavo ,,nuospaudoms skystimą“, kurio pavadinimas registruotas nebuvo, tačiau neoficialiai vadinosi ,,Mazomin Regru“. Jonavoje, ,,2-ojoje Jonavos vaistinėje“, Prov. Melcas Evelis užpatentavo du preparatus: Kakao“ ir

,,Kalk-Kava“. Birštone veikusioje vaistinėje, Chemikas-Vaistininkas Pranas Matulevičius užpatentavo du

vaistinius preparatus ,,Migreno nervosin su gaideliu“ ir ,,Nervo Migrenas“. Marijampolėje, preparatai buvo patentuoti dvejose vaistinėse. Vienoje iš šių vaistinių dirbęs Prov. Steponas Kairys užpatentavo vaistinį preparatą ,,Citrovanille“. Kitoje Marijampolės vaistinėje dirbęs Prov. N. Finkas užpatentavo preparatus ,,Dantims eleksiras Dr. Pierr‘o receptu“ ir ,,Dantims pasta Dr. Pierr‘o receptu“. Kaune vaistiniai preparatai buvo užpatentuoti dešimtyje skirtingų vaistinių. Prov. K. Butkevičius, dirbęs ,,Bifiskio aptiekoje“, įsikūrusioje Laisvės al. 41, sukūrė vaistą ,,Migreno-Nervosin su raudonu gaideliu“. Prov. Petras Staugaitis, savo vaistinėje ,,Centrinė aptieka“, įsteigtoje 1925 m. Kaune, sukūrė šiuos vaistinius preparatus: ,,Centrika“ ir ,,Citrovanile pagal Otto“. Prov. Juozas Balčiūnas dirbdamas savo vaistinėje sukūrė vaistą ,,Odeven“. Prezidento g. 2 įsikūrusioje vaistinėje ,,Provizorių J. Matulaičio ir Z. Kuzavo vaistinė gomeopatijos skyrium“ dirbę provizoriai J. Matulaitis ir Z. Kuzavas užpatentavo preparatą: ,,Chloran“. Kitus preparatus Prov. J. Matulaitis patentavo kartu su savo padėjėju A. Mačiumi. Šių preparatų pavadinimai: ,,Brillantine“, ,,Florida Vanduo“, ,,Citrovanilla“, ,,Sironal”,

,,Migreno-Nevrosin“. Prov. pad. A. Mačiui tapus provizoriumi ir vaistinės pavadinimą pakeitus į ,,Provizorių J.

Matulaičio ir A. Mačiaus vaistinė“, jie užpatentavo šiuos preparatus: ,,Aurum Cordiale“, ,,Echinacin“,

,,Ella“, ,,Esentia Aurea“, ,,Ferosan“, ,,Sulfur jodatum D 3“, ,,Sulfur jodatum D 6“, ,,Species laxantes oplex“, ,,Species nervinae oplex“, ,,Species Diureticae“, ,,Tonicum Herbaceum“, ,,Uraton“, ,,Elixir Cerebrale“, ,,Exematol“, ,,Eucalyptus Balsam“, ,,Stomachin“, ,,Astmol“, ,,Anemina“, ,,Benitum“, ,,Exematol“, ,,Kolibium“, ,,Peruol“, ,,Strofagus“. Prov. A. Grigalauskas, savo vaistinėje, įsteigtoje 1920

m. Gedimino g. 12, Kaune, sukūrė šiuos preparatus: ,,Thiocolin Grikol“, kurį vėliau pervadino į

,,Phosphocol Grikol“, ,,Jecoral Grikol“, ,,Bromo-Nervin Grikol su ženklu arkliukas“, ,,Hemoral suppositor Grikol“, ,,Bromonervin Grikol“, ,,Migreno-nervosin Grikol“. Kitoje vaistinėje Kaune, dirbęs

prov. Pranas Stakelė sukūrė preparatus ,,Phenophtal – tabletės“, ,,Pleiskučių naikintojas“ ir ,,Mėlynių

esencija“. ,,Prov. Povilo Radeckio-Mikuličiaus Aleksoto vaistinės“ vedėjas Prov. P.

Radeckis-Mikuličius sukūrė preparatą ,,Vata nuo dantų skaudėjimo“. Daukanto g. 12 įsikūrusioje vaistinėje

,,Gulbių vaistinė“ buvo užpatentuoti šie preparatai: ,,Glyman”, ,,Katarol“, ,,Guarol“. Farmacijos

Magistras Petras Raudonikis dirbdamas savo vaistinėje, buvusioje adresu Lukšio g. 32, sukūrė šiuos preparatus: ,,Feralbo“ ir ,,Arsen-Feralbo“. Prov. Julijonas Juškevičius, dirbęs ,,Lietuvos Raudonojo Kryžiaus vaistinėje“ užpatentavo šiuos vaistinius preparatus: lašai ,,Nervostiprinas“ ir žirneliai

,,Nervostiprinas“.

Dažniausiai vaistus patentavo vaistinių vedėjai. Taip pat, neretai sukurtų preparatų autoriai buvo du, pavyzdžiui, vaistinės vedėjas provizorius ir jo padėjėjas arba du provizoriai.

9 pav. 1926 m. – 1939 m. patentuotų vaistinių preparatų pasiskirstymas Lietuvoje

Miestai ir gyvenvietės, kuriose 1926 m. – 1939 m. Lietuvoje buvo užpatentuoti 89 preparatai pateikiami žemėlapyje 9 paveiksle. Kiekviename mieste ar gyvenvietėje buvo užpatentuota tiek preparatų: Skuode – 1, Papilėje – 1, Telšiuose – 3, Šiauliuose – 1, Kelmėje – 4, Panevėžyje – 13, Jurbarke – 5, Alantoje – 1, Ukmergėje – 1, Jonavoje – 2, Kaune – 52, Birštone – 2, Marijampolėje – 3.