LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA
Veterinarijos fakultetas Anatomijos ir fiziologijos katedra
LINA LAPĖNAITĖ
TRIUŠIŲ SVEIKATOS TYRIMAI, LIGŲ PREVENCIJA IR
KONTROLĖ
HEALTH RESEARCH OF RABBITS, PREVENTION OF DISEASES
AND CONTROL
Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS
Darbo vadovas: Prof., dr. Judita Ţymantienė
2 DARBAS ATLIKTAS ANATOMIJOS IR FIZIOLOGIJOS KATEDROJE
PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ
Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Triušių sveikatos tyrimai, ligų prevencija ir kontrolė“
1. Yra atliktas mano paties/pačios;
2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir uţsienyje;
3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą panaudotos literatūros sąrašą.
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŢ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE
Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADOS DĖL DARBO GYNIMO
(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE/KLINIKOJE
(aprobacijos data) (katedros/klinikos vedėjo/jos vardas, pavardė)
(parašas)
Magistro baigiamojo darbo recenzentas
(vardas, pavardė) (parašas)
Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:
(data) (gynimo komisijos sekretorės (-riaus) vardas, pavardė) (parašas) Magistro baigiamasis darbas yra įdėtas į ETD IS
3 TURINYS SANTRUMPOS...4 SANTRAUKA...5 SUMMARY...6 ĮVADAS ... 7 1.LITERATŪROS APŢVALGA ... 9
1.1. Triušių auginimo reikalavimai ... 9
1.2. Triušių ligos ... 11
1.2.1. Miksomatozė ... 11
1.2.2. Triušių virusinė hemoraginė liga ... 13
1.2.3. Eimeriozė ... 14
1.2.4. Pastereliozė ... 18
2.MEDŢIAGOS IR METODAI ... 20
2.1. Kaprologinis triušių eimeriozės tyrimas... 20
2.2. Uţkrečiamų ligų pasireiškimas ūkiuose. ... 21
2.3. Triušių klinikinis tyrimas ... 21
2.4. Triušių kraujo biocheminių ir morfologinių rodiklių analizė. ... 22
3. TYRIMO REZULTATAI ... 23
3.1. Kaprologinis triušių eimeriozės tyrimas... 23
3.2 Uţkrečiamų ligų pasireiškimas triušių ūkiuose ... 25
3.3 Triušių klinikinio tyrimo vertinimas ... 26
3.4 Triušių kraujo biocheminių ir morfologinių rodiklių analizė ... 30
4.TYRIMO REZULTATŲ APTARIMAS ... 31
IŠVADOS ... 33
PADĖKOS ... 34
LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 35
4 SANTRUMPOS
ALP = šarminė fosfatazė
ALT = alanino amino transferazė AST = aspartato amino transferazė CH = cholesterolis
DZP = diagnostinis parazitologijos centras (vok. Diagnostikzentrum Parasitologie) ELISA = imunofermentinė analizė
FOV = matymo laukas (angl. Field of vision) GGT = gamaglutamiltranspeptidazė
GL = gliukozė
PGR = polimerazės grandininė reakcija TG = trigliceridai
5 SANTRAUKA
Tyrimų metu buvo atlikti triušių sveikatos būklės tyrimai, įvertintos triušių ligų atsiradimo prieţastys ir išanalizuoti jų laikymo, higienos reikalavimai. Tyrimo objektu buvo pasirinkti triušiai X1, X2, X3 ūkiuose. X1 ūkyje auginami Naujosios Zelandijos baltųjų veislės triušiai, X2 ūkyje – Belgijos milţinai, o X3
– Prancūzų avinų veislės triušiai. Visi triušiai buvo laikomi panašiomis sąlygomis, laiku vakcinuojami ir dehelmintizuojami, šeriami 1 kartą dienoje. Iš viso tirta 60 triušių, iš kiekvieno ūkio buvo tirta po 20 triušių: 10 jauniklių (iki 5 mėnesių amţiaus) ir 10 suaugusių gyvūnų (virš 5 mėnesių amţiaus). Triušių fekalijų mėginiai rinkti į individualius, specialius plastikinius indelius prieš rytinį šėrimą. Išmatos tirtos flotacijos (Fiuleborno) metodu, ieškota eimerijų oocistų. Diagnozuojant ligas ūkiuose buvo įvertinti triušiams pasireiškę klinikiniai ligų poţymiai ir epizootiniai duomenys. Vertinant triušių sveikatos būklę ūkiuose triušiams buvo atliktas klinikinis tyrimas pagal Mitchel, Tully (2009) metodiką ir kūno konstitucijos nustatymas pagal Reusch (2010) metodiką. Taip pat, vertinant triušių sveikatos būklę X1 ūkyje, buvo paimti kraujo mėginiai. Eritrocitų kiekis nustatytas hemocitometru „Neubauer“ (Vokietija, 2013), hemoglobino kiekis ‒ kolorimetriniu metodu. Gliukozės (GL), cholesterolio (CH) ir trigliceridų (TG) kiekis triušių kraujyje nustatytas refleksiniu fotometru „Accutrendu GCT“ (Vokietija, 2010).
Įvertinus tyrimų rezultatus nustatyta, jog triušiai, laikyti X1
, X2, X3, buvo kliniškai sveiki, tačiau širdies susitraukimų daţnis buvo 9,21 proc., kvėpavimo daţnis 8,00 proc. (p<0,05) didesni (nepriklausomai nuo tiriamųjų amţiaus), lyginant su literatūros duomenimis. Visų tirtų triušių kūno temperatūra atitiko fiziologinės normos ribas. Triušių įmitimas svyravo 1‒5 taškų skalėje. Hemoglobino kiekis triušių kraujyje buvo 17,52 proc., eritrocitų ‒ 36,09 proc., gliukozės ‒ 32,66 proc., trigliceridų ‒ 2 kartus maţesnis, o cholesterolio buvo 3 kartus daugiau (p<0,05) nei triušių vidurkio norma nepriklausomai nuo veislės. Atsiţvelgiant į ūkio, veislės, amţiaus ir laikymo sąlygas nustatyta, kad eimerioze sirgo nevienodas skaičius triušių. Ligos paplitimas sudarė 70,00 proc. visų tirtų triušių.
6 SUMMARY
Rabbit health analyses were performed, causes of diseases in rabbits were evaluated, and the requirements applicable to keeping them as well as hygiene were analysed within the course of the researches. Rabbits in Farms X1, X2, X3 were selected as subjects in the research. New Zealand white rabbit species was being raised in Farm X1, Belgian giant rabbit species was being raised in Farm X2, meanwhile French ram rabbit species was being raised in Farm X3. All rabbits were kept under similar conditions, vaccinated and dehelminted on a timely basis, fed once a day. The total number of rabbits subject to the research was 60, 20 rabbits from each farm, including 10 offspring (up to the age of 5 months) and 10 adult animals (over the age of 5 months) were analysed. Rabbit feces samples were collected to individual, special plastic containers before the morning feeding. The feces were analysed applying the method of flotation (Fiuleborn), we were looking for Eimeria oocysts. Clinical signs of diseases and epizootic data occurring in rabbits were evaluated for the purpose of diagnostics of diseases at the farms. A clinical study in accordance with Mitchel, Tully (2009) methodology and determination of the body constitution in accordance with Reusch (2010) methodology were performed within the course of evaluation of rabbit health condition at the farms.
In addition to this, blood samples were drawn at Farm X1 in order to evaluate the health condition of the rabbits. Erythrocyte count was determined using a hemocytometer Neubauer (Germany, 2013), haemoglobin count was determined by applying the colorimetric method. Blood glucose (GL), cholesterol (CH), and triglyceride (TG) counts in rabbits were determined using a reflex photometer Accutrendu GCT (Germany, 2010).
Assessment of the research results showed that rabbits kept in Farms X1, X2, X3 were clinically healthy, however, heart beat rate was 9.21 percent higher, respiratory rate was 8.00 percent (p<0.05) higher irrespective of age in comparison to the data specified in scientific readings. The body temperature of all rabbits subject to the research was within the normal physiological limits. Fattening of the rabbits ranged from 1 to 5 points on the scale. Blood haemoglobin count in rabbits was lower by 17.52 per cent, erythrocyte count – by 36.09 per cent, glucose count – by 32.66 percent, triglyceride count was 2 times lower, and cholesterol count was 3 times higher (p<0.05) than the normal mean value in rabbits irrespective of species. Depending on the farm, species, age, and keeping conditions, it was established that a different number of rabbits had eimeriosis. Incidence of the disease was diagnosed in 70.00 percent of all rabbits subject to the research.
7 ĮVADAS
Keletą pastarųjų metų Lietuvoje vis labiau domimasi triušininkyste. Triušių skaičius Lietuvoje, remiantis Lietuvos Respublikos statistikos departamento duomenimis, 2013 metais siekė 99455, o daugiausia auginamų triušių – net 12723 – buvo uţregistruota Kauno apskrityje. Triušių ūkių skaičius nuolat didėja, o tai rodo, jog ši gyvulininkystės šaka populiarėja ir tampa ūkininkams naudingesnė, našesnė.
Auginami triušiai daţniausiai skirstomi į mėsinius, kailinius ir pūkinius. Mėsinė triušininkystė kasmet vis labiau populiarėja ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje, nes tai pelningas verslas, dominantis ne tik augintojus mėgėjus, bet ir verslininkus bei ūkininkus. Vakarų Europos šalyse triušiena ‒ itin vertinama mėsa. Jos kaina didesnė nei kitų gyvūnų, tačiau pasaulinėje rinkoje šios mėsos paklausa kol kas yra didesnė nei pasiūla, todėl vis intensyviau steigiami triušių ūkiai bei populiarinama mėsinė triušininkystė. Triušių mėsa vertinama dėl savo puikių skoninių savybių – tai nekaloringa, dietinė, lengvai virškinama mėsa. Ši mėsa pasiţymi maţu riebalų ir cholesterolio kiekiu ir virškinamųjų baltymų (net iki 22 proc.) bei geleţies gausa. Kita produkcija gaunama iš triušių – kailiukai, kurie naudojami paltų, kepurių siuvimui, triušienos atliekos, panaudojamos klijų gamyboje, o iš triušių pūkų audţiami aukštos kokybės audiniai, mezgami įvairūs mezginiai (Gaidţiūnienė ir kt., 2005; Harkness et al., 2010).
Lietuvoje auginami įvairių veislių triušiai, tačiau labiausiai mėsinei triušininkystei naudojamos veislės yra Naujosios Zelandijos baltieji, Kalifornijos, Vienos mėlynieji, avinai, flandrai, sidabriniai, šinšilai, pilkieji ir baltieji milţinai. Kailinių triušių rūšiai priskiriamos šios jų veislės: Rusų šermuoniniai, reksai, olandiškieji, voverės ir kt. (Gaidţiūnienė ir kt., 2005).
Triušininkystėje ligos sukelia didelių ekonominių nuostolių. Triušių jauniklių ar apvaisintos patelės gaišimas ‒ ne tik finansinė ţala, bet ir neigiamas emocinis poveikis triušių augintojams. Gaišimas triušių vadose, kai kurių ligų atvejais, gali siekti iki 40 proc. ir tai suteikia didţiulius nuostolius ūkiams. Daugelis ligų pasireiškia dėl laikymo klaidų ar nepakankamų ţinių apie tinkamą triušių prieţiūrą. Bendras triušių nuostolis dėl ligų atvedus negyvus jauniklius, veislinių patinų ar patelių gaišimo gali siekti nuo 40 proc. iki 60 proc. (McNitt et al., 2013).
8 Triušių sveikata priklauso nuo laikymo ir auginimo sąlygų, nuo gyvūnų bendro klinikinio tyrimo daţnio, įskaitant hematologinį tyrimą, mikroskopinį fekalijų tyrimą, burnos ertmės ir dantų apţiūrą, atliekant nagų prieţiūros ir ligų prevencinę kontrolę. Kraujo morfologiniai ir biocheminiai tyrimai padeda įvertinti triušių oksidacinių procesų intensyvumą, kepenų, inkstų būklę, elektrolitų, angliavandenių apykaitą. Fekalijų tyrimai – nustatyti endo parazitus, bakterijas. Minėti tyrimai svarbūs įvairaus amţiaus laikotarpiu ir suaugusiems, ir jauniems augantiems gyvūnams. Jauniklių augimo kreivė lemia tolimesnes gyvūno vystymosi, reprodukcines savybes
.
Darbo tikslas: Atlikti triušių sveikatos būklės tyrimus, įvertinti triušių ligų atsiradimo prieţastis ir išanalizuoti jų laikymo, higienos reikalavimus.
Darbo uţdaviniai:
1. Nustatyti ir įvertinti triušių laikymo sąlygas augintojų X1, X2, X3 ūkių patalpose. 2. Įvertinti sveiko triušio modelio ypatumus, ištirti hematologinius rodiklius.
9 1. LITERATŪROS APŢVALGA
Triušis priklauso kiškiaţvėrių (Lagomorpha) šeimai, kurios nariai išsiskiria tuo, jog turi antrąją kandţių porą, išsidėsčiusią uţ centrinių kandţių. Pirmasis, aprašęs triušių auginimą, yra Konfucijus VI a. pr. m. e. Triušių tėvyne laikoma pietinė ir centrinė Europa, Šiaurės Amerika. Tai augalėdis gyvūnas, turintis plačią ūkinę svarbą (Varga, 2010). Suaugusio gyvūno kūno ilgis siekia 34–75 cm., o kūno masė – 1–2, 5–7 kg, priklausomai nuo veislės, laisvėje išgyvenantis vidutiniškai 8 metus, o nelaisvėje – iki 15 metų. Triušiai yra patys visliausi iš kiškiaţvėrių, per metus gali turėti net iki 6 vadų ir atsiveda vidutiniškai po 7–8 jauniklius. Triušiai ne tik auginami ūkiuose dėl produkcijos, tačiau jie naudojami ir biomedicininiuose tyrimuose, atliekant toksiškumo ir pirogeniškumo testus, gaminant antikūnus, nustatant biologinį junginių aktyvumą, tiriant aterosklerozę, nustatant odos ir akies Draize dirginimo testus (Ţymantienė ir kt., 2008).
1.1. Triušių auginimo reikalavimai
Triušiai auginami ne tik ūkiniais tikslais, bet gali būti pasitelkti tyrimams kaip daugelio ţmonių ligų modelis. Šiandien Lietuvoje galioja du pagrindiniai teisės aktai, susiję su triušių auginimu ir jų panaudojimu mokslo vystymo tikslais. Tai būtų Ūkinės paskirties gyvūnų gerovės reikalavimai, patvirtinti Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus 2002 m. geguţės 16 d. įsakymu Nr. 223 (Ţin., 2002, Nr. 51-1974) ir Mokslo ir mokymo tikslais naudojamų gyvūnų laikymo, prieţiūros ir naudojimo reikalavimai, patvirtinti Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus 2012 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. B1-866 (Ţin., 2012, Nr. 130-6595), įgyvendinant 2010 m. rugsėjo 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2010/63/ES dėl mokslo tikslais naudojamų gyvūnų apsaugos (OL 2010 L 276, p. 33). Visuose triušių auginimo, laikymo, veisimo etapuose rekomenduojama nepaţeisti gyvūnų gerovės reikalavimų.
10 1 lentelė. Vyresni nei 10 savaičių triušiai
Galutinis kūno svoris (kg) Maţiausias grindų plotas vienam arba dviems socialiai suderinamiems gyvūnams (cm2
) Maţiausias aukštis (cm) Maţiau nei 3 3 500 45 nuo 3 iki 5 4 200 45 Daugiau nei 5 5 400 60
Papildomas grindų plotas trečiam, ketvirtam, penktam ir šeštam triušiui – po ne maţiau kaip 3 000 cm2 vienam triušiui, o kiekvienam kitam papildomam triušiui, kai triušių yra daugiau nei šeši, – po ne maţiau kaip 2 500 cm2
.
2 lentelė. Patelė ir vada
Patelės svoris (kg) Maţiausias aptvaro dydis (cm2)
Papildomas plotas guolių sukimo dėţėms (cm2 ) Maţiausias aukštis (cm) Maţiau nei 3 3 500 1 000 45 Nuo 3 iki 5 4 200 1 200 45 Daugiau nei 5 5 400 1 400 60
3 lentelė. Jaunesni nei 10 savaičių triušiai
Amţius Maţiausias aptvaro
dydis (cm2)
Maţiausias grindų plotas vienam gyvūnui (cm2
)
Maţiausias aukštis (cm)
Nujunkyti iki 7 savaičių 4 000 800 40
Nuo 7 iki 10 savaičių 4 000 1 200 40
4 lentelė. Optimaliausi triušių aptvarų, atitinkančių A lentelėje nurodytus matmenis, pakylų matmenys Amţius savaitėmis Galutinis kūno svoris (kg) Tinkamiausias dydis (cm x cm)
Tinkamiausias aukštis nuo aptvaro grindų (cm)
Daugiau nei 10 maţiau nei 3 55 x 25 25
nuo 3 iki 5 55 x 30 25
11 1.2. Triušių ligos
1.2.1. Miksomatozė
Miksomatozė – tai generalizuota, ūmi, daţnai mirtina naminių ir laukinių triušių liga, kurią sukelia Myxoma virusas, priklausantis Poxviridae šeimos Leporipoxvirus genčiai (Kerr, McFadden, 2002; Mayer, Donnelly, 2013). Sanarelli pirmasis 1896 metais aprašė Myxoma virusą kaip virusinės ligos sukelėją laboratoriniams gyvūnams (MacLachlan, 2011).
Pirmą kartą miksomatozė triušiams buvo nustatyta 1898 metais Urugvajuje, poksivirusas, kaip ligos sukelėjas, buvo išskirtas ir identifikuotas 1927 metais. XX a. trečiajame dešimtmetyje triušių populiacijos augimą Danijoje, Švedijoje ir Jungtinėje Karalystėje buvo mėginta reguliuoti triušius uţkrečiant Myxoma virusu. Šis virusas plačiai paplito po Europą, kuomet 1952 metais triušių populiacijos augimą Prancūzijoje buvo bandoma reguliuoti triušius uţkrečiant Pietų Amerikos Myxoma viruso paderme (ši padermė 1957 metais buvo pervadinta į Lozanos padermę). 1954 metais Myxoma virusas Prancūzojoje sunaikino 30–40 procentų triušių populiacijos (Camus-Bouclainville et al., 2011; Spibey et al., 2012).
Myxoma virusas infekuoja kiškiaţvėrių būrio atstovus – triušius ir kiškius. Nėra nei
amţiaus, nei lyties predispozicijos (Mayer, Donnelly, 2013). Rūšys, natūraliai jautrios šiam virusui, yra laukinis triušis (Oryctolagus cuniculus), pilkasis kiškis (Lepus europaeus), baltasis kiškis (Lepus timidus), Brazilinis triušis (Sylvilagus brasiliensis), Kaliforninis triušis (Sylvilagus
bachmani) ir Amerikinis triušis (Sylvilagus floridanus) (Suckow et al., 2012). Kiti
gyvūnai Myxoma virusui yra atsparūs. Miksomatozė yra plačiai paplitusi pasaulyje. Nuo šios ligos gaišta apie 25–90 proc. triušių (OIE, 2008).
Myxoma virusas koduoja sudėtinius baltymus, kurie dalyvauja organizmo įgimto ir įgyto
imuninio atsako reguliavime (Kerr, McFadden, 2002). Myxoma virusas patekęs į organizmą priverčia ląstelę gaminti viruso baltymus, vadinamus viroceptoriais arba virokinais. Šie mėgdţioja ląstelės receptorių arba citokinų veiklą, dėl to blokuojami ekstraląsteliniai imuninės sistemos signalai, tuomet virusas nėra atpaţįstamas imuninės sistemos ląstelių (MacLachlan, 2011).
Myxoma virusas tarp gyvūnų plinta oro lašeliniu būdu arba per uţkrėstą inventorių bei
12
Myxoma virusas patenka į organizmą per kraujasiurbius vabzdţius, šiems ieškant maisto,
patekimo vietoje virusas dauginasi epidermio, odos ir dendritinėse ląstelėse, sukeldamas odos uţdegimą (Mayer, Donnelly, 2013). Dendritinėms ląstelėms migruojant į limfinius audinius virusas patenka į T ląsteles ir sukelia limfinių audinių nekrozę. Vėliau T ląstelėms migruojant į audinius ir organus virusas sukelia šių organų ir audinių uţdegimą. Įkandimo vietose triušių odoje susidaro standūs mazgeliai (iškilimai). Miksomatoze sergantiems triušiams vystosi serozinis, o vėliau pūlingas akių ir nosies gleivinės uţdegimas, audinių pabrinkimas lyties organų srityje. Patelėms pabrinksta audiniai lyties organų srityje, o patinėliams mašnelė. Triušiai karščiuoja, temperatūra gali pakilti iki 42 °C, tampa aptiški, pabrinksta galvos audiniai, ypač akių vokai, nosis, lūpos ir ausys. Vystantis ūmiai ligos formai triušiai gali nugaišti per 48 val. (Stanford, 2007; Spiesschaert et al., 2011). Patinams nevaisingumas gali tęstis iki 12 mėnesių. Esant nusilpusiai imuninei sistemai antrinė bakterinė infekcija sukelia kvėpavimo sistemos organų uţdegimą. Triušiai nugaišta per 10– 14 dienų. Išgyvenusiems triušiams po keleto savaičių atsiranda standūs mazgeliai nosies, akių ir uţpakalinių kojų srityse (Varga, 2010). Dauguma miksomatoze persirgusių triušių įgyja ilgalaikį imunitetą (Silvers et al., 2006).
1 pav. Autorės Lapėnaitės L. nuotrauka, 2014
13 imunodifuzinis tyrimas, komplemento fiksacijos testas ar netiesioginė imunofluorescencija. Serumo neutralizacija taip pat buvo naudojama antikūnų nustatymui. Amerikiniams triušiams sergant miksomatoze klinikiniai poţymiai gali būti panašūs į triušių fibromatozės poţymius, todėl liga identifikuojama PGR metodu (Suckow, 2012).
Efektyvaus gydymo nuo triušių miksomatozės nėra, ligos sunkumas ir baigtis priklauso nuo gyvūno imuninės sitemos stiprumo (Mitchell, Tully, 2009). Norint išvengti ligos pasireiškimo patartina triušidėse naikinti kraujasiurbius parazitus, vengti atvirų triušių laikymo vietų, vesti atsparesnes Myxoma virusui triušių veisles (Silvers et al., 2006). Vienas iš veiksmingiausių būdų – triušių vakcinavimas, jau sergančius gyvūnus būtina atskirti nuo sveikų, o naujai įsigytiems triušiams taikyti 14 dienų karantiną (Drs. Foster and Smith Educational Staff, 2012). Lietuvoje triušių vakcinacijai nuo miksomatozės yra registruotos trys vakcinos: Pestorin Mormyx, Myxoren ir Nobivac Myxo–RHD (Veterinarinių vaistų registras, 2014).
1.2.2. Triušių virusinė hemoraginė liga
Triušių virusinė hemoraginė liga – tai ūmi bei mirtina laukinių triušių (Oryctolagus
cuniculus) liga, sukeliama Calciviridae šeimai, Lagovirus genčiai priklausančio viruso, kuris pirmą
kartą buvo pastebėtas Kinijoje (Mayer, Donnelly, 2013). 1984-ųjų metų pradţioje buvo gaunama daug pranešimų apie ūmios, mirtinos ligos atvejus daugelyje Kinijos regionų. Jos simptomai buvo nepanašūs į kitų ligi tol aprašytų ligų poţymius ir buvo manoma, kad ji kilo dėl iš Europos atveţtų triušių. Pasirodţiusi ši liga per pirmuosius šešis mėnesius praţudė beveik pusę milijono triušių Kinijoje. Nors liga buvo vadinama įvairiai, galiausiai pavadinimas nusistovėjo ir ji tapo visiems ţinoma kaip virusinė hemoraginė triušių liga (sutrumpintai vadinama VHTL). 1987 ir 1988 metais ji išplito po daugelį Europos šalių. Neigiama šios ligos įtaka laukinių triušių populiacijai Europoje buvo stebėtinai didelė. Dabartiniu metu liga yra endeminė daugelyje Europos, Azijos, Afrikos šalių bei Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje (Calvete et al., 2002; Suckow et al., 2012).
14 pilvo pūtimas, ţarnyno kaprostazė ar viduriavimas. Kadangi liga vystosi greitai, klinikiniai poţymiai gali būti ir sunkiai pastebimi. Vertinant kraujo rodiklius pastebima limfopenija, laipsniškas trombocitų maţėjimas, prailgėjęs protrombino ir trombino laikai (Suckow et al., 2012). Jauniems triušiukams klinikinių ligos poţymių beveik nematyti. Jaunus triušius uţkrėtus VHTL virusu jų organizme buvo rasti antikūnai, saugantys juos nuo infekcijos. Kita vertus, jauni triušiai gali būti sveiki VHTL nešiotojai (Ferreira et al., 2004; Ferreira et al., 2006; Ferreira et al., 2008).
Liga diagnozuojama iš epidemiologinių tyrimų, klinikinių simptomų ir patologinio anatominio tyrimo duomenų. Virusas gali būti išskirtas atliekant atvirkštinę transkriptazę ir PGR, naudojant daugelį audinių, įskaitant ir kraują (Wang et al., 2008; Yang et al., 2008). Seroliginiai testai, kaip hemagliutinacijos inhibavimo tyrimas ir imunofermentinė analizė (ELISA), dėl didesnio jautrumo ir specifiškumo yra daţniau naudojami diagnozavimui (Suckow et al., 2012). Virusas dauginasi tokiuose organuose, kaip plaučiai, kepenys, plonosios ţarnos ir bluţnis, todėl patologinio anatominio tyrimo metu matomi pabrinkę, pilkšvai roţinės spalvos plaučiai su daugybinėmis, taškinėmis kraujosruvomis bei plaučių edema. Stebima splenomegalija, hepatomegalija, virškinimo organuose matomi uţdegimo reiškiniai. Nosyje aptinkama kraujingų išskyrų (Percy, Barthold, 2007).
Kadangi efektyvaus gydymo nėra, norint išvengti nuostolingų ligos padarinių siūloma laikytis grieţtos kontrolės. Taip pat triušių gyvenamosiose patalpose riboti besilankančių ţmonių ir įrangos kiekį, reguliariai atlikti patalpų bei įrankių dezinfekciją. Triušiams, atkeliavusiems iš endeminių sričių, rekomenduojama taikyti maţiausiai 1 mėnesio karantiną (Suckow et al., 2012). Triušių vakcinavimas yra viena iš veiksmingiausių priemonių ligos profilaktikoje. Lietuvoje triušių vakcinacijai nuo triušių virusinės hemoraginės ligos yra registruotos trys vakcinos: Pestorin, Pestorin Mormyx ir Nobivac Myxo–RHD (Veterinarinių vaistų registras, 2014).
1.2.3. Eimeriozė
Eimeriozė – tai viena iš labiausiai paplitusių, dideliu sergamumu pasiţyminti triušių liga, daranti įtaką tiek laukiniams, tiek ir naminiams triušiams, auginamiems mėsos pramonei, moksliniams tikslams ar laikomiems kaip naminiai augintiniai. Ligą sukelia Eimeria genties, kuriai priskiriamos 65 specifiškos šeimininkams rūšys, pirmuonys (Kvicerova et al., 2008). Teigiama, jog vienuolika eimerijų rūšių natūraliomis sąlygomis sukelia ligą laukiniams triušiams (Orctolagus
cuniculus). Kitos Eimeria rūšys gali būti randamos Amerikinių, nykštukinių triušių ar baltųjų kiškių
15 forma), kitos dešimt, įvairaus patogeniškumo, parazituoja skirtingose ţarnyno vietose (2, 3 pav.) (Suckow et al., 2012).
Skiriamos kelios eimeriozės formos: kepenų forma, kurią sukelia Eimeria stiedae ir ţarnų forma, kurios pagrindiniai sukėlėjai yra E. magna, E. irresidua, E. media, E. perforans, E.
flavescens, E. intestinalis ir kiti Eimeria genties pirmuonys, šių sukėlėjų vietos virškinamąjame
trakte skiriasi taip pat ir mišri ligos forma (Kahn, 2010).
2 pav. Eimerijų rūšys (Praag, 2014)
16 Daţniausiai eimeriozė pasireiškia jauniems, nuo trijų savaičių iki dviejų mėnesių amţiaus, triušiams. Jautriausi yra jaunikliai iki penkių mėnesių amţiaus, suaugę gyvūnai įgyja imunitetą ir jiems nepasireiškia klinikiniai poţymiai (Suckow, 2012). Kuomet nujunkyti jaunikliai pradeda maitintis sausu pašaru, eimerijų oocistos gali lengvai patekti į jų organizmą su uţkrėstu pašaru, taigi daţnai jauni triušiai gaišta po nujunkymo ir perkėlimo į naują vietą. Iš to galima spręsti, kad gyvenamoji aplinka turi didelę reikšmę nujunkytų jauniklių sveikatingumui ir daro įtaką invazijos intensyvumui suaugusiems triušiams. Manoma, kad triušių kritimo laikas priklauso nuo skirtingo patogeniškumo Eimeria oocistų patekimo į jų organizmą, praėjus 1–3 savaitėms po nujunkymo, ir konkrečios infekcijos sukelto fizinio streso (Varga, 2010).
Sukėlėjo perdavimas vyksta fekaliniu-oraliniu keliu. Eksperimentiniu būdu galima uţkrėsti intraveniniu, intraperitonealiniu ir intramuskuliniu keliu, taip sukeliama lengvesnės formos eimeriozė (Suckow et al., 2012). Manoma, kad pagirndinis jaunų triušių infekcijos šaltinis yra infekuoti suaugę triušiai, kurie su išmatomis išskiria Eimeria oocistas taip pat uţteršti pašarai ir vanduo yra apibūdinami kaip pirminiai uţkrato šaltiniai (4 pav.). Eimerioze triušiai uţsikrečia kaprofagijos metu (Patton et al., 2008; Kahn, 2010; Varga, 2014).
4 pav. Eimerijų gyvenimo ciklas triušių organizme (Patton N. M. et al., 2008)
17 nepaţeistas ląsteles, kur formuojasi antriniai šizontai ir merozoitai, pastarieji yra diferencijuojami į mikrogametas (vyriškos) ir makrogametas (moteriškos). Pratrūkus epitelio ląstelei mikrogameta įsiskverbia į kitą ląstelę, kurioje yra makrogameta ir susiformuoja zigota, kuri turi apvalkalą (oocista). Vėliau oocista su išmatomis patenką į aplinką (Pakandl, 2009).
Eimeriozė diagnozuojama pagal klinikinius poţymius, patologinio anatominio bei laboratorinių tyrimų duomenimis. Mikroskopuojant matomos sukėlėjų oocistos mėginiuose (Mayer, Donnelly, 2013).
Kraujo tyrimuose matomi pakitimai, tokie kaip sumaţėjęs hemoglobino ir eritrocitų skaičius, ţymus leukocitų ir hematokrito kiekio padidėjimas. Kraujo serumo analizės metu stebimas natrio ir chlorido kiekio sumaţėjimas, o kalio kiekio padidėjimas. Toks elektrolitų disbalansas gali būti siejamas su pasireiškiančiu viduriavimu. Kalcio, geleţies, vario, cinko ir gliukozės sumaţėjimas serume yra neţymus, lyginant su sveikų gyvūnų, tai gali pasireikšti dėl nepakankamo medţiagų pasisavinimo, kurį lemia ţarnų paţeidimai arba antrinė bakterinė infekcija. Kepenų formos kokcidiozė daţnai yra lydima bilirubino, šarminės fosfatazės (ALP), alanino amino transferazės (ALT), aspartatoaminotransferazės (AST), gamaglutamiltranspeptidazės (GGT) kiekio padidėjimu kraujo serume. Pakitimai maţėja taikant tinkamą gydymą (Kahn, 2010; Mayer, Donnelly, 2013).
Ligos sunkumas priklauso nuo patekusių oocistų skaičiaus. Jauni triušiai yra labiau linkę sirgti nei vyresnio amţiaus triušiai. Ligos paveikti triušiai daţnai būna sulysę ir šiurkštaus kailio. Kepenų formos kokcidijozė yra daţnai subklinikinės formos, bet gali būti pastebimas maţėjantis priesvoris augantiems triušiams (Kahn, 2010). Šiai formai būdingi simptomai – troškulys, apatija, pilvo apimties padidėjimas (dėl išsivysčiusio ascito ar hepatomegalijos), ikteriškos gleivinės, viduriavimas ar vidurių uţkietėjimas, mirtis bei kiti simptomai, būdingi kepenų nepakankamumo atveju (Schoeb et al., 2007). Daţniau mirtis ištinka jauniklius, jautriausi 2–3 mėnesių amţiaus. Tiriant kepenis rentgenu matomos padidėjusios kepenys ir tulţies pūslė (Suckow et al., 2012).
Patologinio anatominio tyrimo metu matomos padidėjusios kepenys bei tulţies pūslė ir tulţies latakas, taip pat kepenų paviršiuje randami daugybiniai balti ţidinėliai, kurių diametras sieka 0,1–2cm. Histopatologinio tyrimo metu tepinėliuose randamos eimerijos (Schoeb et al., 2007).
18 Papildomi klinikiniai poţymiai: susivėlęs, šiurkštus kailis, anoreksija, kūno masės netekimas. Manoma, kad triušiams netekus 20 proc. kūno svorio ištinka mirtis (Suckow, 2012).
Patologinio anatominio tyrimo metu nustatomas tuščiosios, klubinės ar storųjų ţarnų uţdegimas, ţarnų turinyje gali būti randama kraujo, išopėjusi gleivinė. Flotacijos metodu tiriant išmatas matomos Eimeria oocistos (Suckow, 2012).
Norint išvengti infekcijos plitimo triušių fermose rekomenduojama taikyti atitinkamas kontrolės priemones. Geros higieninės sąlygos bei naudojami vaistiniai preparatai maţina riziką uţsikrėsti. Taip pat taikomas tinkamas pašaras bei prieţiūra gali padėti to išvengti (Pakandl, 2009).
Kepenų eimeriozė yra sunkiai gydoma liga. Susirgus taikomas gydymas vaistiniais preparatais. Šie preparatai daţniausiai maišomi su pašaru arba vandeniu (Suckow, 2012). Vienas iš daţniausiai praktikoje naudojamų preparatų yra robenidinas, kuris, kaip manoma, yra maţiau veiksmingas E.stiedae nei ţarnų formos eimeriozės sukėlėjams (EFSA, 2008).
1.2.4. Pastereliozė
Triušių pastereliozės sukėlėjas yra Pasteurella multocida – tai gramneigiama, sporų negaminanti, nejudri bakterija, priskiriama fakultatyvinių aerobų grupei (Mutters et al., 2005). Ligos šaltinis yra persirgę ar sergantys gyvūnai, kurie uţkratą platina su išmatomis, šlapimu, seilėmis bei ištakomis iš nosies, taip pat liga gali pasireikšti ir jaunikliams, kuriems sukėlėjus serganti patelė gali perduoti atsivedimo metu. Manoma, kad dėl motininių antikūnių buvimo neseniai atvestų triušiukų organizme pirmomis savaitėmis gyvūnai neserga, tačiau susirgti rizika didėja su amţiumi (Suckow et al., 2012). Bakterija gali patekti į organizmą per burną su pašaru ar vandeniu, paţeistą odą, taip pat plinta oru. Dauguma triušių ilgą laiką gali būti pasteurelų nešiotojai, tačiau klinikiniai poţymiai pasirodo ne visiems (Varga, 2014) .
Trumpas inkubacijos periodas lemia tai, jog po 5–10 valandų nuo uţsikrėtimo pasirodo pirmieji ligos poţymiai. Esant ţaibinei ligos formai triušiai gaišta per keletą valandų, esant ūminei pastereliozei gyvūnų kūno temperatūra pakyla iki 41–42°C, padaţnėja ir pasunkėja kvėpavimas, pasirodo ištakos iš nosies, negydant gyvūnai krinta po kelių dienų. Daţniausiai triušiams pasireiškia lėtinė ligos forma, jos metu išsivysto rinitas, pneumonija, vidurinės ir vidinės ausies uţdegimas, konjunktyvitas, poodiniai abscesai įvairiose kūno vietose, lytinių organų infekcijos ir septicemija. Daugumai triušių pasireiškia net keli sindromai iš karto. Ar liga pasireikš, priklauso nuo organizmo imuninės sistemos ir sukėlėjo virulentiškumo (Mitchell, Tully, 2009; Mayer, Donnelly, 2013).
19 mikroskopiškai randamas didelis neutrofilų skaičius audiniuose. Rinito metu matoma edema ir hiperemija viršutinių kvėpavimo takų gleivinėje, kartais lydima gleivinės erozijų. Pneumonijos atvejais paţeistos plaučių vietos būna patamsėjusios, kupinos kraujosruvų, daţniausiai paţeidţiamos kranioventralinėje dalyje esančios skiltys. Esant lėtinei formai tyrimo metu randami poodiniai ir vidaus organų abscesai, padidėjusi bluţnis (Percy, Barthold, 2007; Suckow et al., 2012).
Pastereliozė diagnozuojama iš epidemiologinių duomenų, patologinio anatominio tyrimo bei klinikinių poţymių kartu su sukėlėjo izoliavimu iš paţeistų audinių (Suckow, 2012).
20 2. MEDŢIAGOS IR METODAI
Baigiamasis darbas atliktas 2013‒2014 metais Lietuvos Sveikatos Mokslų Universitete, Veterinarijos Akademijoje, Veterinarijos fakultete, Anatomijos ir fiziologijos katedroje.
Tyrimo objektas – triušiai X1, X2, X3 ūkiuose. X1 ūkyje auginami Naujosios Zelandijos baltųjų veislės triušiai, X2
ūkyje – Belgijos milţinai, o X3 – Prancūzų avinų veislės triušiai. Visi triušiai buvo laikomi panašiomis sąlygomis, laiku vakcinuojami ir dehelmintizuojami, šeriami 1 kartą dienoje, UAB „Biofabrikas“ gaminamais visaverčiais pašarais (sudėtis pateikta 1 priede).
Iš viso tirta 60 triušių, iš kiekvieno ūkio buvo tirta po 20 triušių: 10 jauniklių (iki 5 mėnesių amţiaus) ir 10 suaugusių gyvūnų (virš 5 mėnesių amţiaus).
Bandymas atliktas nepaţeidţiant gyvūnų gerovės reikalavimų, vadovaujantis „Mokslo ir mokymo tikslais naudojamų gyvūnų laikymo, prieţiūros ir naudojimo reikalavimais“, patvirtintais Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus 2012 m. spalio 31 d. Įsakymu Nr. B1-866. (Ţin., 2012-11-10, Nr. 130‒6595). Triušių sveikatos monitoringas nustatytas vertinant gyvūnų bendrą klinikinę būklę, atliekant hematologinius bei kaproskopinius tyrimus.
2.1. Kaprologinis triušių eimeriozės tyrimas. Triušių fekalijų mėginiai rinkti į individualius, specialius plastikinius indelius prieš rytinį šėrimą. Išmatos tirtos flotacijos (Fiuleborno) metodu, ieškota eimerijų oocistų.
Tyrimo priemonės ir metodika: paruošiami mėginiai, stiklinės ir plastikiniai indeliai, numeruojami uţtikrinant atsekamumą. Į stiklinę dėta 3 g išmatų; matavimo cilindro pagalba pilta 30 ml flotacinio tirpalo, kuris uţpiltas ant išmatų, filtruota, palikta stovėti 10‒15 min. Paruoštas mėginys dėtas ant objektinio stiklelio, dengtas dengiamuoju ir vertintas mikroskopu „Olympus BX43“.
Vertinimas:
Nuosekliai apţiūrimas kiekvienas tiriamas stiklelis, ieškoma eimerijų oocistų. Mikroskopuoti pradedama nuo maţiausio padidinimo (10x), atvėrus diafragmą ir pakėlus kondensatorių. Jei reikia, naudojamas didesnis padidinimas ir uţdaroma membrana.
TEIGIAMAS ‒ Aptiktas parazitas ar parazito stadija (lerva/kiaušinėlis). NEIGIAMAS ‒ Neaptiktas parazitas ar jo stadija.
21 5 lentelė. Mėginių vertinimo kriterijai pagal DZP.
Kodas Parazitas/parazito stadija
- Nerasta
+ Rasta iki 1 parazito/parazito stadijos matymo lauke (fov – field of vision) ++ Rasta iki 10 parazitų/parazitų stadijų matymo lauke
+++ Rasta > 10 parazitų/parazitų stadijų matymo lauke Ciūricho universitetas, Parazitologijos institutas
2.2. Uţkrečiamų ligų pasireiškimas ūkiuose. Diagnozuojant ligas ūkiuose buvo įvertinti triušiams pasireiškę klinikiniai ligų poţymiai ir epizootiniai duomenys.
2.3. Triušių klinikinis tyrimas. Vertinant triušių sveikatos būklę ūkiuose triušiams buvo atliktas klinikinis tyrimas ir kūno konstitucijos nustatymas.
Triušių klinikinis tyrimas buvo atliekamas pagal Mitchel, Tully (2009) metodiką, jo metu buvo atliekama bendra apţiūra, apčiuopa, stetoskopu vertinamas kvėpavimo daţnis (k/min), širdies susitraukimų daţnis (k/min) ir termometru nustatoma rektinė temperatūra (°
C).
Triušio kūno konstitucija buvo nustatyta pagal Reusch (2010) metodiką (6 lentelė).
Konstitucijos vertinimas pagrįstas anatomiškai svarbių kūno vietų apčiuopa, vertinant riebalų kiekį jose. Šis metodas yra daug tikslesnis nustatinėjant kūno konstituciją nei tik gyvūno svėrimas svarstyklėmis.
22 2.4. Triušių kraujo biocheminių ir morfologinių rodiklių analizė. Taip pat vertinant triušių sveikatos būklę X1
ūkyje, buvo paimti kraujo mėginiai. Kraujas imtas 10 proc. nuo bendro triušių kiekio iš ausies venos, nepaţeidţiant gyvūnų gerovės reikalavimų ir taikant 3Rs koncepciją.
Eritrocitų kiekis nustatytas hemocitometru „Neubauer“ (Vokietija, 2013), hemoglobino kiekis ‒ kolorimetriniu metodu. Gliukozės (GL), cholesterolio (CH) ir trigliceridų (TG) kiekis triušių kraujyje nustatytas refleksiniu fotometru „Accutrendu GCT“ (Vokietija, 2010).
Gliukozės kiekiui kraujyje nustatyti naudotos testavimo juostelės, kurių 1 cm2 buvo šių
reagentų: 12,4 mg gliukozidazės, 35 mg bis-2(hidroksi-eti-)-(4-hidroksiamino-cikloheksan-2,5-dienyliden)-amonio chlorido, 191,4 mg 2,18-fosfomolibdato, 8,1 mg neaktyvių ingredientų ir buferio.
Cholesterolio kiekiui triušių kraujyje nustatyti buvo naudojamos specialios testavimo juostelės, kuriose kraujo lašas, prasiskverbdamas pro apsauginį tinklelį ir fibrilių rezginį, palikdavo eritrocitus, todėl į tyrimo zoną patekdavo tik kraujo plazma. Veikiant fermentui cholinesteroloksidazei, susidarydavo CH ir riebalų rūgštys. Cholesterolis buvo verčiamas cholesteronu ir susidarydavo vandenilio peroksidas. Veikiamas peroksidazės, vandenilio peroksidas oksiduodavo indikatorių 3,3-5,5-tetrametilbenzidiną. Susidariusi katijono koncentracija matuota refleksiniu fotometru.
Trigliceridų kiekis nustatytas naudojant testavimo juosteles, kuriose esterazė kraujo TG skaidė į gliceriną ir laisvąsias reibalų rūgštis. Glicerinas juostelėje buvo verčiamas hidroksiacetono fosfatu ir susidarė vandenilio peroksidas. Veikiamas peroksidazės, vandenilio peroksidas oksidavo indikatorių į daţus, kurių koncentracija buvo nustatoma „Accutrendu GCT“.
23 3. TYRIMO REZULTATAI
3.1. Kaprologinis triušių eimeriozės tyrimas
Ištyrus triušius X1
, X2 ir X3 ūkiuose išmatų flotaciniu (Fiuleborno) metodu, uţsikrėtusių gyvūnų buvo nustatyta visuose ūkiuose. Iš viso buvo tirta 60 triušių, iš kurių uţsikrėtę buvo 42 triušiai, tai sudaro 70 proc. tirtų gyvūnų (5 pav.).
5 pav. Uţsikrėtusių ir sveikų triušių ūkiuose santykis
Iš tirtų gyvūnų X1
ūkyje, kur auginami Naujosios Zelandijos baltieji, uţsikrėtusių gyvūnų buvo nustatyta 7, tai sudaro 35 proc., X2 ūkyje, kur auginami Belgijos milţinai, uţsikrėtusių buvo aptikta 16, tokie gyvūnai sudaro 80 proc. visų tame ūkyje tirtų gyvūnų, o X3
ūkyje, kuriame auginami Prancūzijos avinai, iš tirtų gyvūnų net 19 buvo uţsikrėtusių t. y. 95 proc. X3
24 6 pav. Tirtų ir uţsikrėtusių triušių skaičius X1, X2, X3 ūkiuose
X1 ūkyje buvo tirta 20 triušių: 10 jauniklių iki 5 mėnesių amţiaus ir 10 suaugusių gyvūnų išmatų. Uţsikrėtusių jauniklių buvo nustatyta 4, o suaugusių 3. X2
ūkyje buvo tirta tiek pat triušių, nustatyta 9 jaunikliai ir 7 suaugę uţsikrėtę triušiai, toks pats skaičius triušių buvo tiriamas ir X3
ūkyje, ištirti uţsikrėtę 10 jauniklių ir 9 suaugę triušiai. Remiantis gautais tyrimų rezultatais matome, kad daţniau eimerioze serga jaunikliai nei suaugę triušiai, tačiau skirtumas statistiškai nereikšmingas (p>0,05) (7 pav.).
7 pav. Uţsikrėtusių jauniklių ir suaugusių gyvūnų santykis 0 2 4 6 8 10 12 14 16 18 20 X1 ūkis, N. Zelandijos baltieji X2 ūkis, Belgijos mėlynieji X3 ūkis, Prancūzijos avinai
Tirtų triušių skaičius Užsikrėtusių triušių skaičius
0 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10
Jaunikliai Suaugę Jaunikliai Suaugę Jaunikliai Suaugę
X1 ūkis X2 ūkis X3 ūkis
25 3.2 Uţkrečiamų ligų pasireiškimas triušių ūkiuose
Remiantis klinikiniais, epizootiniais duomenimis 2013‒2014 metais X1, X2 ir X3 ūkiuose nustatyta apie 123 miksomatozės atvejų, 32 virusinės hemoraginės triušių ligos ir 25 pastereliozės atvejai (8 pav.).
8 pav. Uţkrečiamų ligų paplitimas triušių ūkiuose
Miksomatozės atveju stebimi pabrinkimai galvos srityje, ypač aplink akis, vokai, nosis, lūpos ir ausys. Virusinės hemoraginės triušių ligos atvejais matomi pakraujavimai nosyje, viduriavimas, anoreksija, temperatūros pakilimas, tačiau daţnai triušiai randami nugaišę po nakties, nespėjus išryškėti kitiems klinikiniams poţymiams.
Visi miksomatozės atvejai uţfiksuoti pavasario–vasaros periodu, o pastereliozės – rudens‒ţiemos periodu.
Uţkrečiamosios ligos padaro didelių nuostolių dėl triušių gaišimo, produkcijos sumaţėjimo, profilaktikos išlaidų, ligos likvidavimo ar gydymo priemonių būtinybės.
9 pav. Autorės Lapėnaitės L. nuotrauka, 2014 0 10 20 30 40 50 60 70 80
X1 ūkis X2 ūkis X3 ūkis
Miksomatozė VHTL
26 3.3 Triušių klinikinio tyrimo vertinimas
Atlikus klinikinį tyrimą X1
, X2 ir X3 triušių ūkiuose (po 20 triušių iš kiekvieno ūkio), nustatyta, kad vidutinis triušių širdies susitraukimų daţnis buvo 249 k/min., kvėpavimo daţnis 50 k/min., kūnų temperatūros vidurkis siekė 39 °C, o kūno konstitucija buvo įvertinta vidutiniškai
trimis balais (ideali kūno konstitucija). Remiantis literatūros šaltiniais, širdies susitraukimų daţnis yra normalus, kuomet siekia 130‒325 k/min., kvėpavimo daţnis 32‒60 k/min., kūno temperatūra ‒ 38‒40,6°C (Varga, 2010);
Taip pat kiekviename ūkyje buvo atlikti klinikiniai tyrimai atskirai jaunikliams ir suaugusiems triušiams. X1
27 10 pav. Širdies susitraukimų daţnių skirtumai tarp jauniklių ir suaugusių gyvūnų
X1 ūkyje tirtų triušių kvėpavimo daţnio vidurkis siekė: jauniklių grupėje 43 k/min., o suaugusių triušių kvėpavimo daţnis buvo didesnis ‒ 56 k/min. 5 suaugusių triušių kvėpavimo daţnis viršijo normos ribą (64, 70, 66, 68 ir 64 k/min.), taip pat buvo uţfiksuotas vieno jauniklio ţemiau normos ribos esantis kvėpavimo daţnio rezultatas, kuris siekė 30 k/min. Didelio kvėpavimo daţnių vidurkių skirtumo X2
ūkyje pastebėta nebuvo. Triušių jauniklių kvėpavimo daţnis siekė 52 k/min., o suaugusių buvo 53 k/min. Buvo uţfiksuoti 4 triušių, 3 jauniklių ir vieno suaugusio triušio, padidėję kvėpavimo daţniai (66, 70, 64 ir 80 k/min.). Didţiausias 80 k/min. kvėpavimo daţnis nustatytas suaugusiam triušiui, o ţemiausias 30 k/min. ‒ jaunikliui. X3
ūkyje jauniklių ir suaugusių grupių kvėpavimo daţnių vidurkiai skyrėsi neţymiai, jauniklių siekė 46 k/min., o suaugusių 49 k/min., ţemiausias kvėpavimo daţnis ‒ 29 k/min. ‒ nustatytas jaunikliui, o didţiausias ‒ 66 k/min. ‒ suaugusiam triušiui (11 pav.).
238 240 242 244 246 248 250 252 254 256
Jaunikliai Suaugę Jaunikliai Suaugę Jaunikliai Suaugę
X1 X2 X3
Širdies susitraukimų dažnis k/min.
28 11 pav. Kvėpavimo daţnių skirtumai tarp jauniklių ir suaugusių gyvūnų
X1, X2 ir X3 ūkiuose triušiams buvo matuojama kūno temperatūra. Aukščiausia temperatūra buvo nustatyta X1 ūkyje jauniklių grupėje, temperatūros vidurkis siekė 39,3°C. Šio ūkio suaugusių triušių grupės nustatytas kūno temperatūros vidurkis ‒ 38,8°C. Nustatyta tik vieno suaugusio triušio kūno temperatūra šiek tiek ţemesnė nei normos riba (37,8 °C). Neţymus temperatūrų vidurkių skirtumas buvo nustatytas X2 ūkyje, jauniklių grupėje kūno temperatūros vidurkis siekė 39 °C, o suaugusių 38,6°C. X3 ūkio abiejų triušių grupių kūnų temperatūrų vidurkis buvo 39°C. Ţymesnių nukrypimų nuo normos nebuvo nustatyta (12 pav.).
2 pav. Kūno temperatūrų skirtumai tarp juaniklių ir suaugusių gyvūnų 0 10 20 30 40 50 60
Jaunikliai Suaugę Jaunikliai Suaugę Jaunikliai Suaugę
X1 X2 X3
Kvėpavimo dažnis k/min.
X1 Jaunikliai X1 Suaugę X2 Jaunikliai X2 Suaugę X3 Jaunikliai X3 Suaugę 38.2 38.4 38.6 38.8 39 39.2 39.4
Jaunikliai Suaugę Jaunikliai Suaugę Jaunikliai Suaugę
29 Vertinant triušių kūno konstituciją X1 ūkyje didţioji dalis triušių buvo idealios kūno
konstitucijos (įvertinta 3 balais), vienas jauniklis buvo liesos kūno konstitucijos (įvertinta 2 balais) ir dviems suaugusiems triušiams buvo nustatyta stambi kūno konstitucija (įvertinta 4 balais). X2
ūkyje net 5 triušiams buvo nustatyta liesa kūno konstitucija, iš jų vienam suaugusiam triušiui, visiems kitiems nustatyta ideali kūno konstitucija. Ideali kūno konstitucija buvo nustatyta ir didţiajai daliai X3
ūkyje gyvenančių triušių, tačiau iš jų keturiems suaugusiems triušiams nustatyta stambi kūno konstitucija (13 pav.).
13 pav. Kūno konstitucijos įvertinimas balais pasiskirstymas
Vertinant triušių sveikatą jie buvo kliniškai apţiūrimi, taip pat buvo atsiţvelgiama ir į jų elgseną. Dauguma triušių ramiai ilsėjosi, gulėjo išsitiesę, nerodė agresyvumo ar nerimo ţenklų. Visų tirtų triušių kailis buvo blizgus, švarus, nesusivėlęs. Pleiskanų, erkių, blusų ar jų išmatų nebuvo pastebėta. Snukučio ir apatinio ţandikaulio apčiuopos bei burnos apţiūros metu įvertinta dantų būklė. Visų triušių dantų būklė ir sukandimas buvo geras, išskyrus X3 ūkyje pastebėtus
peraugusius vieno triušio viršutinius dantis. Apţiūrint galūnes, nagus pakitimų ar augimo sutrikimų daugumai triušių nenustatyta, tačiau X2 ūkyje dviejų jauniklių pėdutės buvo paraudusios. Visų tirtų
triušių ausų landos buvo švarios, akys skaidrios, be išskyrų, tačiau X1
ūkyje pastebėta paraudusi vieno suaugusio triušio akis.
0 2 4 6 8 10 12 14 16 18
1 balas 2 balai 3 balai 4 balai 5 balai
30 3.4 Triušių kraujo biocheminių ir morfologinių rodiklių analizė
Remiantis daugumoje uţsienio literatūros pateiktais duomenimis, nustatytos triušių hematologinių rodiklių normos yra tokios: gliukozė 4,2‒8,6 mmol/l, cholesterolis 0,3‒2,1 mmol/l, trigliceridai 1,4‒1,8mmol/l, hemoglobinas 100‒174 g/l ir eritrocitų norma siekia 4,9‒7,8 X12
/L. (7 lentelė). Atliekant tyrimą nustatyta, kad tirtų triušių gliukozės, hemoglobino ir eritrocitų koncentracija kraujyje buvo panaši į literatūroje nurodytus duomenis, tačiau cholesterolio kiekis buvo 3 kartus didesnis nei nurodyta norma literatūroje, o trigliceridų kiekis buvo ţymiai sumaţėjęs, lyginant su literatūros duomenimis (8 lentelė).
7 lentelė. Triušių kraujo rodikliai. Mitchel, Tully, 2009.
Pavadinimas Rodikliai SI sistemos vnt.
Gliukozė 75‒155 g/dl 4,2‒8,6 mmol/l
Cholesterolis 10‒80 mg/dl 0,3‒2,1 mmol/l
Trigliceridai 124‒156 mg/dl 1,4‒1,8 mmol/l
Hemoglobinas 10–17,4 g/dl 100‒174 g/l
Eritrocitai 4,9‒7,8 x106/µl 4,9‒7,8 X12/L
8 lentelė. Naujosios Zelandijos baltųjų triušių kraujo rodikliai.
31 4. TYRIMO REZULTATŲ APTARIMAS
Tirti triušiai buvo laikomi nepaţeidţiant narvų dydţio ir aukščio, maţiausio grindų ploto, tenkančio narve 1 gyvūnui, reikalavimų, tačiau nepilnai atitiko gyvūnų gerovės ir ligų prevencijos programų reikalavimus. Atlikus triušių, laikytų X1
, X2, X3 ūkiuose, sveikatos rodiklių tyrimus nustatyta, kad jie buvo kliniškai sveiki, tačiau širdies susitraukimų daţnis buvo 9,21 proc., o kvėpavimo daţnis 8,00 proc. (p<0,05) didesnis, nepriklausomai nuo amţiaus, lyginant su literatūros duomenimis. Visų tirtų triušių kūno temperatūra atitiko fiziologinės normos ribas. Hemoglobino kiekis triušių kraujyje nustatytas 17,52 proc., eritrocitų 36,09 proc., gliukozės 32,66 proc., trigliceridų 2 kartus maţesnis, o cholesterolio buvo 3 kartus daugiau (p<0,05) nei triušių vidurkio norma nepriklausomai nuo veislės.
Vertinant triušių kailį, išmatas, atliekant dantų, sąkandţio ir ausų landų, akių apţiūrą ryškių pakitimų ar paţeidimų nenustatyta bei ištakų nerasta.
Ištyrus triušių kūno konstituciją X1 ūkyje didţioji dalis triušių buvo idealios kūno
konstitucijos ir įvertinti 3 balais, vienas jauniklis buvo liesos kūno konstitucijos, įvertintas 2 balais, ir dviems suaugusiems triušiams buvo nustatyta stambi kūno konstitucija, įvertinta 4 balais. Tačiau X2 ūkyje net 5 triušiams buvo nustatyta liesa kūno konstitucija, iš jų vienam suaugusiam triušiui. Ideali kūno konstitucija buvo nustatyta ir didţiajai daliai X3
ūkyje laikomų triušių, tačiau iš jų keturiems suaugusiems triušiams nustatyta stambi kūno konstitucija.
Atsiţvelgiant į ūkio, veislės, amţiaus ir laikymo sąlygas nustatyta, kad eimerioze sirgo nevienodas skaičius triušių, tačiau ligos paplitimas buvo 70 proc. visų tirtų triušių. X1
ūkyje buvo tirta 20 triušių: 10 jauniklių iki 5 mėnesių amţiaus ir 10 suaugusių gyvūnų išmatų, uţsikrėtusių jauniklių buvo nustatyta 4, o suaugusių 3. X2
ūkyje buvo tirta tiek pat triušių, nustatyta 9 jaunikliai ir 7 suaugę uţsikrėtę triušiai, toks pats skaičius triušių buvo tiriamas ir X3
ūkyje, ištirti uţsikrėtę 10 jauniklių ir 9 suaugę triušiai. Remiantis gautais tyrimų rezultatais matome, kad daţniau eimerioze serga jaunikliai, nei suaugę triušiai, tačiau skirtumas statistiškai nereikšmingas (p>0,05).
32 Dalyje eimeriozės tyrimams pasitelktų mokslininkų darbų (Patton et al., (2008), Kahn, (2010), Varga, (2014) teigiama, kad šia liga triušiai uţsikrečia kaprofagijos metu. Manoma, kad pagirndinis jaunų triušių infekcijos šaltinis yra uţsikrėtę suaugę triušiai, kurie su išmatomis išskiria
Eimeria oocistas, taip pat uţteršti pašarai bei vanduo yra apibūdinami kaip pirminiai uţkrato
33 IŠVADOS
1. Triušiai, laikyti X1, X2, X3 ūkiuose, buvo kliniškai sveiki, tačiau širdies susitraukimų daţnis buvo 9,21 proc., kvėpavimo daţnis 8,00 proc. (p<0,05) didesnis (nepriklausomai nuo tiriamųjų gyvūnų amţiaus) lyginant su literatūroje pateiktais duomenimis. Visų tirtų triušių kūno temperatūra buvo fiziologinės normos ribose. Triušių įmitimas svyravo 1‒5 taškų skalėje.
2. Hemoglobino kiekis triušių kraujyje buvo 17,52 proc., eritrocitų ‒ 36,09 proc., gliukozės ‒ 32,66 proc., trigliceridų ‒ 2 kartus maţesnis, o cholesterolio buvo 3 kartus daugiau (p<0,05) nei triušių vidurkio norma nepriklausomai nuo veislės.
3. Atsiţvelgiant į ūkį, veislę, amţių ir laikymo sąlygas nustatyta, kad eimerioze sirgo nevienodas skaičius triušių. Ligos paplitimas sudarė 70,00 proc. visų tirtų triušių. X1
34 PADĖKOS
Nuoširdţiai dėkoju baigiamojo darbo vadovei Prof. Dr. Juditai Ţymantienei uţ pagalbą, suteiktas ţinias bei galimybes ir palaikymą ruošiant baigiamąjį darbą, taip pat anatomijos ir
35 LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Calvete C., Estrada R., Lucientes J., Osacar J. J., Lucientes J. Epidemiology of viral hemorrhagic disease and myxomatosis in a free-living population of wild rabbits. 2002. Vet. Rec. 150. P. 776– 782.
2. Camus-Bouclainville C., Gretillat M., Py R., Gelfi J., Guérin J. L., Bertagnoli S. Genome sequence of SG33 strain and recombination between wild-type and vaccine myxoma viruses. Emerg Infect Dis. 2011. Vol. 17 (4). P. 633–638.
3. Duszynski D. W., Harrenstien L., Couch L., Garner M. M. A pathogenic new species of Eimeria from the pygmy rabbit Brachylagus idahoensis, in Washington and Oregon, with description of the sporulated oocyst and intestinal endogenous stages. J. Parastiol. 2005. Vol 91. Issue 3. P. 618‒623. 4. DZP QM RL 024E. Mikroscopy: Semi quantitavite evaluation. Ciūricho universitetas, Parazitolgijos Institutas. 2013.
5. EFSA. Cross-contamination of non-target feeding stuffs by robenidine authorized for use as a feed additive. 2008. EFSA J. 655. P. 1–29.
6. Ferreira P. G., Costa-e-Silva A., Aguas A.P. Liver disease in young rabbits infected by calcivirus through nasal and oral routes. 2006. Res. Vet. Sci. 81. P. 362–369.
7. Ferreira P. G., Costa-e-Silva A., Monteiro E., Oliveira M. J., Aguas A. P. Transient decrease in blood heterophils and sustained liver damage caused by calcivirus infection of young rabbits that are naturally ressistant to rabbit haemorrhagic disease. 2004. Res. Vet. Sci. 76. P. 83–94.
8. Ferreira P. G., Dinis M., Costa-e-Silva A., Aguas A. P. Adult rabbits acquire resistance to lethal calcivirus infection by adoptive transfer of sera from infected young rabbits. 2008. Vet. Immunol. Immunopathol. 121. P. 364–369.
9. Gaidţiūnienė N., Jeroch H., Šeškevičienė J. Mėsinė triušininkystė. Valstiečių laikraštis. 2005. Vilnius. P. 5–17.
10. Harkness E. J., VandWoude S., Turner V. P., Wheler L. C. Harkness and Wagner‘s Biology and Medicine of Rabbits and Rodents. Fifth Edition. Blackwell Publishing. Ames, Iowa. 2010. P. 4‒10. 11. Yang L., Wang F., Hu B., Xue J., Hu Y., Zhou B et al. Development of an RT-PCR for rabbit hemorrhagic disease virus (RHDV) and the epidemiology of RHDV in three eastern provinces of China. J. Virol. Methods. 2008. 151. P. 24–29.
12. Kahn Cynthia M. The Merck veterinary manual. Merck & Co. Inc. Printed in U.S.A. 2010. P. 1721–1740.
36 14. Kritas S. K., Dovas C., Fortomaris P., Petridou E., Farsang A., Koptopoulos G. A pathogenic myxoma virus in vaccinated and non-vaccinated commercial rabbits. 2008. Res. Vet. Sci. 85. P. 622–624.
15. Kvicerova J., Pakandl M., Hypsa V. Phylogenetic relationships among Eimeria spp. (Apicomplexa, Eimeriidae) infecting rabbits: evalutionary significance of biological and morphological features. Parasitology. 2008. Vol. 135. Issue 04. P. 443–452.
16. Li M. H., Ooi H. K. Frcal occult blood manifestation of intestinal Eimeria spp. Infection in rabbit. 2009. Vet. Parasitol. 161 (3-4). P. 327–329.
17. Licois D. Domestic rabbit enteropathies. In: Proceedings of the 8th World Rabbit Congress, Puebla City, Mexico. 2004. P. 385–403.
18. MacLachlan N. J., Dubovi E. J. Fenners veterinary virology. Elsevier Inc. London. 2011. P.160‒161.
19. Mayer J., Donnelly M. T. Clinical veterinary advisor: birds and exotic pets. Elsvier Inc. St. Louis, Missouri. 2013. P. 346‒349, 398‒407.
20. McNitt I. J., Lukefahr D. S., Cheeke R. P., Patton M. N. Rabbit production. 9th Edition. London. 2013. 112. P. 274–282.
21. Mitchel A. M., Tully N. T. Jr. Manual of exotic pet practice. Elsevier Inc. St. Louis, Missouri. 2009. P. 375‒405.
22. Mutters R., Christensen H., Bisgaard M. Genus I. Pasteurella. In: Brenner D. J., Krieg, N. R., Staley J. T., Garrity G. M. (Eds.). Bergey‘s Manual of Systematic Bacteriology. Springer, New York. 2005. P. 857–866.
23. OIE (World Organisation for Animal Health). Terrestrial Manual. Lagomorpha: Myxomatosis. 2008. P. 937–946.
24. Pakandl M. Coccidia of rabbit: a review. Folia Parasitologica. 2009. 56(3). P. 153–166.
25. Patton N. M., Hagen K. W., Gorham J. R., Flatt R. E. Domestic Rabbits: Diseases and Parasites. Pacific Northwest Extension Publication. Cornvalis. 2008. P. 21‒23.
26. Percy H., Barthold W. S. Pathology of laboratory rodents and rabbits. Blackwell Publishing Professional. Ames, Iowa. 2007. P. 253–267, 287‒293.
37 28. Schoeb T. R., Cartner S. C., Baker R. A., Gerrity L. G. Parasites of rabbits. In: Baker D. G. (Ed.), Flynn‘s Parasites of Laboratory Animals. Blackwell Publishing. Ames, Iowa. 2007. P. 451‒500.
29. Silvers L., Inglis B., Labudovic A., Janssens P. A., van Leeuwen B. H., Kerr P. J. Virulence and pathogenesis of the MSW and MSD strains of Californian myxoma virus in European rabbits with genetic resistance to myxomatosis compared to rabbits with no genetic resistance. Virology. 2006. Vol. 25 (1). P. 72–83.
30. Spiesschaert B., McFadden G., Hermans K., Nauwynck H., Van de Walle G. R. The current status and future directions of myxoma virus, a master in immune evasion. Veterinary research. 2011. Vol. 42 (1). P. 76.
31. Stanford M. M. Myxoma virus in the European rabbit: interactions between the virus and its susceptible host. 2007. Vet Res. 38. P. 299‒318.
32. Suckow A. M., Stevens A. K., Wilson P. R. The laboratory rabbit, guinea pig, hamster, and other rodents. Elsevier Inc. London. 2012. P. 157‒165, 303‒420.
33. Varga M. Textbook of rabbit medicine. Elsevier Inc. Oxford, UK. 2014. P. 4‒11, 337‒341, 461‒467.
34. Wang F. L., Yang Li C., Xue W., He K. Establishent and application of reverse transcriptase-polymerase chain reaction for detection of rabbit hemorrhagic disease virus. 9th World Rabbit Congress. Verona, Italy. 2008.
35. Ţin., 2012, Nr. 130-6595. Mokslo ir mokymo tikslais naudojamų gyvūnų laikymo, prieţiūros ir naudojimo reikalavimai, patvirtinti Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus 2012 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. B1-866. įgyvendinant 2010 m. rugsėjo 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2010/63/ES dėl mokslo tikslais naudojamų gyvūnų apsaugos (OL. 2010. L 276. P. 33).
36. Ţymantienė J., Monkevičienė I., Ţelvytė R., Oberauskas V. Laboratoriniai ir egzotiniai gyvūnai. Kaunas. 2008. P. 28–29.
37. Drs. Foster and Smith Educational Staff. Myxomatosis in rabbits: transmission, signs, diagnosis, treatment, prevention. 2012. http://www.peteducation.com. Prieiga per internetą 2014-10-11.
38. OIE (World Organisation for Animal Health). General disease information sheets: Myxomatosis. Paris. 2012. http://www.oie.int. prieiga per internetą 2014-09-10.
38 40. Spibey N., McCabe V. J., Greenwood N. M., Jack S. C., Sutton D., Van der Waart L. Novel bivalent vectored vaccine for control of myxomatosis and rabbit haemorrhagic disease. Veterinary record. 2012. http://veterinaryrecord.bmj.com. prieiga per internetą 2014-09-11.
39
PRIEDAI
1. Priedas UAB „Biofabrikas“ Visavertis pašaras triušiams
Nr. VPT – 2
Rceptūros kodas : 3819
SUDĖTIS Aliejus augalinis
Aromatinis priedas Pan Apples 607 SB Aviţos
Biofix toksinus neutralizuojantis papildas Cukrinių runkelių grieţiniai
Išlukštentų sojų pupelių rupiniai (pagaminti iš genetiškai modifikuotų sojų pupelių)
Kalcio karbonatas Kviečių glitimo pašaras Mieţiai Monokalcio fosfatas Natrio chloridas PRIEDAI Amino rūgštis DL Metioninas Premiksas LT 26-0,5% Saulėgrąţų rupiniai
Kokybės deklaravimo rodikliai
ANALITINĖS SUDEDAMOSIOS MEDŢIAGOS KIEKIAI Lizinas 0,70 % Metioninas 0,40 % Ţali baltymai 17,10 % Ţalia ląsteliena 12,10 % Siera 0,30 %
40 Ţali pelenai 7,30 % Kalcis 1,0 % Fosforas 0,60 % Natris 0,20 % MAISTINIAI PRIEDAI Mangano sulfatas 31,10 MG Cinko oksidas 70,20 MG Natrio selenitas 0,10 MG
Kalio jodidas, kalcio jodatas 0,70 MG
Vario sulfatas 10,40 MG
Vitaminas A10 10 K TV
Vitaminas D3 1,10 K TV
