KAUNO MEDICINOS UNIVERSITETAS
VISUOMENĖS SVEIKATOS FAKULTETAS
Profilaktinės medicinos katedra
DAIVA LIAUDINSKIENĖ
Taikomojo šokio poveikis žmonių su fizine negalia savijautai ir
prisitaikymui visuomenėje
MAGISTRO DIPLOMINIS DARBAS
(Visuomenės sveikata: vaikų ir jaunimo sveikata)
Mokslinio darbo vadovė dr. doc. Nida Žemaitienė
SANTRAUKA Visuomenės sveikata (vaikų ir jaunimo sveikata)
Taikomojo šokio poveikis žmonių su fizine negalia savijautai ir prisitaikymui visuomenėje
Daiva Liaudinskienė
Mokslinė vadovė doc.dr. Nida Žemaitienė
Kauno medicinos universitetas, visuomenės sveikatos fakultetas, Profilaktinės medicinos katedra. Kaunas, 2006.
Įvadas. Šiuo metu apie 10 % ES gyventojų, maždaug 38 mln. žmonių laikomi neįgaliais. Lietuvoje gyvena apie 350 tūkst. neįgalių asmenų. Nuo nepriklausomybės atgavimo neįgalieji stengiasi kuo labiau įsilieti į platesniąją visuomenę. Savo integracijos jie siekia per darbinį užimtumą, studijų prieinamumą ir kultūrinę, meninę veiklą. Šiuo metu Lietuvoje neįgaliųjų taikomojo šokio meno praktika kol kas yra tik eksperimentinio pobūdžio. Tačiau užsienio šalių pavyzdžiai rodo, jog neįgaliųjų šokio/judesio menas yra plačiai naudojamas ne tik mėgėjiškam lygmenyje, bet gali būti profesionalus, jei sulaukia deramo dėmesio.
Tyrimo tikslas – ištirti taikomojo šokio poveikį fizinę negalią turinčių asmenų savijautai ir prisitaikymui visuomenėje.
Tyrimo metodai. Darbui atlikti pasirinktas kokybinio tyrimo metodas, kuris leido pažinti neįgaliuosius, asmeniškai su jais bendraujant. Naudoti metodai: stebėjimas, dienoraščiai, pusiau struktūrizuotas interviu, anketinė apklausa, dokumentų turinio analizė.
Tyrimo populiacija – Kauno neįgaliojo jaunimo užimtumo centro globotiniai su įgimta judėjimo negalia, lankantys užimtumo centrą.
Išvados. Atliktas tyrimas parodė, jog judėjimo negalia sumažina žmogaus prisitaikymo prie aplinkos galimybes. Taikomojo šokio pratybų dėka neįgalieji turi galimybę pagerinti socialinį funkcionavimą, dalyvaudami visuomeniniame gyvenime kaip pilnateisiai visuomenės nariai. Taikomasis šokis suteikė neįgaliesiems galimybę pažinti aplinką, surasti naujų kontaktų. Galima teigti, kad taikomojo šokio užsiėmimai padėjo neįgaliesiems integruotis į visuomenę. Meninė veikla fizinę negalią turintiems asmenims yra vienas iš būdų sustiprinti pasitikėjimą savimi, išvengti įtampos ir nerimo. Lankant taikomojo šokio pratybas, pasikeitė neįgaliųjų psichologinė savijauta, jie tapo atviresni, sumažėjo nerimas, įtampa, suaktyvėjo meninė raiška. Lygiagrečiai su psichologiniais pokyčiais išryškėjo ir fiziniai. Neįgalieji atrado daugiau judesių, jie tapo laisvesni, ritmiški, įvairesni, pagerėjo judesių koordinacija, psichologinis ir socialinis prisitaikymas. Šių pokyčių pagrindas - taikomojo šokio programa, pritaikyta fizinę negalią turintiems asmenims.
Summary Public Health (Children and youth Health)
Applied dance influence for physical disabled emotions and adaptation to the society Daiva Liaudinskiene
Supervisor Nida Zemaitiene, dr. doc.
Department of Preventive Medicine. – Kaunas, 2006.
Nowadays about 10% of population in European Union about 38 million people are treated as disabled people. In Lithuania there are about 350 thousand disabled people. After independence, disabled people seek more and more integration into society. They seek it through employment, possibility to study and cultural artistic activity. In Lithuania applied dance practise for disabled people is only in experimental tone, but the experience of foreign coutries shows that it can become a profesional as it gets proper attention.
The aim of the research is to explore how the applied dance influences feelings and adaptation in the society people with physical disability.
Qualitative research method was chosen which helped to know disabled people better and communicate with them personally. In the work such methods were used: observation, diaries, half structure interview, questionnaire, the analysis of document content. Research population - people with inborn motional disability who attend Kaunas disabled youth occupation centre.
The made research showed that motional disability contracts possibilities to accommodate in the surrounding. With the help of applied dance practise disabled people have possibility to improve social behaviour participating in social life as full members of society. Applied dance gives the opportunity for disabled people to acknowledge surrounding, find new contacts. We can say that the applied dance practise helps disabled people to integrate into society. Artistic activity is one of the ways to avoid tense, worry, mistrust for motionally disabled people. Together with attendance of applied dance classes, changes in the state of mind were observed. People became more open, anxiety and tension reduced, expression changed. Parallel with psychical changes physical changes were shown. Disabled people found more motions. They became freer, rhythmical, more varied. Motional coordination improved also psychical and social adaptation. It was proved by using applied dance programme for disabled peole.
TURINYS
ĮVADAS ... 5
Tyrimo tikslas ir uždaviniai... 7
1. SOCIALINĖS NEGALIOS SAMPRATA ... 9
1. 1. Fizinės negalios samprata ir paplitimas... 11
2. TAIKOMOSIOS FIZINĖS VEIKLOS ORGANIZAVIMAS FIZINĘ NEGALIĄ TURINTIEMS ASMENIMS... 12
3. ŠOKIS – VIENA IŠ TAIKOMOSIOS FIZINĖS VEIKLOS PRIEMONIŲ NEĮGALIESIEMS... 14
3. 1. Šokio terapijos metodai ... 15
3. 2. Taikomasis šokis neįgaliųjų ugdymo socialinėje programoje... 19
4. FIZIŠKAI NEĮGALIŲ ASMENŲ GYVENIMO KOKYBĖS IR JŲ SOCIALINĖS INTEGRACIJOS GALIMYBĖS NAUDOJANT TAIKOMĄJĮ ŠOKĮ ... 22
5. MENINIAI NEĮGALIŲJŲ ASMENŲ POREIKIAI IR JŲ TENKINIMAS... 26
5. 1. Neįgaliųjų meninio užimtumo poreikis Kauno neįgaliojo jaunimo užimtumo centre . 28 6. TIRIAMIEJI IR TYRIMO METODIKA ... 30
6. 1.Bendras tyrimo aprašymas ir tiriamieji ... 30
6. 2. Tyrimo metodai ... 31
6. 3. Tyrimo procedūra ... 33
6. 4. Etiniai tyrimo klausimai ... 34
7. TYRIMO REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS... 34
7. 1. Taikomojo šokio pratybų programa skirta fizinę negalią turintiems asmenims... 34
7. 2. Tiriamųjų grupės apibūdinimas pradėjus lankyti taikomojo šokio pratybas... 37
7. 3. Socialinio funkcionavimo pokyčiai, išryškėję taikomojo šokio veikloje... 40
7. 4. Psichologiniai pokyčiai ... 46
7. 5. Tiriamųjų fiziniai pokyčiai ... 54
7. 6. Tiriamųjų savarankiškos veiklos įgūdžiai ir sugebėjimai... 57
7. 7. Taikomojo šokio poveikis neįgaliesiems integruojantis į visuomenę ... 61
ĮŽVALGOS ... 64
REKOMENDACIJOS ... 65
LITERATŪRA ... 66
ĮVADAS
Išsivysčiusiose pasaulio šalyse vykstančio neįgaliųjų judėjimo pagrindinis tikslas yra integracija į visuomeninį gyvenimą. Tai procesas, kuris suburia visus žmones į viešas vietas, kur skatinamas ir palaikomas prasmingas socialinis bendravimas.
Lietuvoje nuo nepriklausomybės atgavimo neįgalieji stengiasi kuo labiau įsilieti į platesnę visuomenę. Savo integracijos jie siekia per darbinį užimtumą, studijų prieinamumą ir kultūrinę, meninę veiklą. Tačiau neįgaliųjų menui nėra taip paprasta išsyk surasti savo nišą. Lengviausia tai padaryti sekasi vaizduojamųjų menų, rankdarbių ir amatų meistrams. Sunkiausia – judesio meno atlikėjams. Jiems labiau nei kitiems neįgaliesiems reikia praplėsti visuomenės suvokimo ribas, kiek gali žmogus su negalia. Juk visų pirma šokis, judesio menas, yra neatsiejamas nuo ypač išlavintų judėjimo ir kūno galimybių. Čia iškyla klausimų, kaip gali šokti judėjimo negalią turintis atlikėjas, kaip jis juda erdvėje, koks jo santykis su muzika.
Ligi šiol į neįgaliųjų šokio/judesio meno sritį mūsų šalyje bent jau sistemingai ir deramai dar nėra pažvelgta. Kaip tyrinėjimo ir veiklos sritis ji ne tik įdomi, bet ir panaši į „neartą dirvoną“ su gausybe poreikių, nesuformuluotų veiklos krypčių, be vizijos, bet kartu tai ir plačių galimybių laukas. Pirmiausia todėl, kad tai labai perspektyvi, „auganti“ veiklos sritis. Šiuo metu Lietuvoje neįgaliųjų šokio/judesio meno praktika yra tik eksperimentinio pobūdžio, bet užsienio šalių pavyzdžiai rodo, jog neįgaliųjų šokio/judesio menas potencialiai gali būti profesionalus, jei sulaukia deramo dėmesio.
Neįgaliųjų menas per kelis dešimtmečius Vakarų šalyse yra išsikovojęs savo „vietą po saule“ šalia seniai pripažintų menų. Jis sulaukė dėmesio kaip naujas meninis iššūkis ne tik dominuojančiai meno estetikai, bet ir pripažintai meno praktikai. Kritikai akcentuoja tokio meno vertę, pripažįstama originali savo negalios suvokimo išraiška per meną, kuriamos teorijos, akademinių studijų programos, skirtingų rūšių metodikos, atskiri specializuoti ir integruoti (neįgaliųjų ir sveikųjų menininkų kartu) meno projektai, renginiai.
Šiuo metu apie 10 % ES gyventojų, maždaug 38 mln. žmonių laikomi neįgaliais. Lietuvoje gyvena apie 350 tūkst. neįgalių asmenų.
Kadangi paprastai neįgalių žmonių bendravimas yra ribotas (bendraujama tik su šeimos nariais, medikais, socialiniais darbuotojais ar kitais specialistais), tai socialinė integracija grindžiama užsiėmimu ta pačia veikla, kurioje dažniausiai dalyvauja sveikieji. Tai padeda savo psichofizinės visumos suvokimui ir vietos visuomenėje ieškojimui.
kiek gali tobulėti fizinę negalią turintys asmenys? Norint atsakyti į šiuos klausimus būtini moksliniai tyrimai, padedantys pagrįsti teigiamą vieno ar kito veiksnio poveikį. Tačiau mokslinėje literatūroje dažniausiai apsiribojama pagalbinių mokyklų moksleivių tyrimais. [24].
Būtina pabrėžti ir tai, kad dar stokojama tyrimų, kuriuose šalia kitų veiksnių būtų bandoma įvertinti šokio, kaip vieno iš taikomosios fizinės veiklos elemento, poveikį fiziškai neįgaliems asmenims. Jų socializacijai, adaptacijai, saviraiškai, savirealizacijai.
Tyrimo tikslas ir uždaviniai
Tyrimo tikslas - ištirti taikomojo šokio poveikį fizinę negalią turinčių asmenų savijautai ir prisitaikymui visuomenėje.
Tyrimo uždaviniai:
1. Parengti taikomojo šokio programą fizinę negalią turintiems asmenims. 2. Nustatyti socialinio funkcionavimo pokyčius taikomojo šokio pratybų metu.
3. Įvertinti taikomojo šokio pratybas lankančių fiziškai neįgalių asmenų psichologinės bei fizinės savijautos pokyčius.
4. Parengti rekomendacijas taikomąjį šokį kaip terapinę užimtumo priemonę naudojantiems specialistams, kurie dirba su fizinę negalią turinčiais asmenimis,. Sąvokos, naudojamos darbe
Negalia – dėl sveikatos sutrikimų ir pažeistų funkcijų bet koks apribojimas ar negalėjimas atlikti veiksmus, kurie yra įprasti sveikam žmogui. [14]
Poreikiai – tai fizinės, psichologinės, ekonominės, kultūrinės ir socialinės reikmės, reikalingos išlikimui, gerovei ir pilnatvei.
Veikla – aktyvus žmogaus santykiavimas su tikrove, jo ryšio su aplinkiniu pasauliu realizavimas; socialiai nulemta asmenybės (subjekto) sąveika su išoriniu pasauliu, kurią sužadina koks nors poreikis ir kuria, pertvarkant tikrovės objektus, siekiama tikslo, atitinkančio tą poreikį. [26]
Taikomoji – adaptuoti pritaikyti, perdirbti trumpinant ar paprastinant, t.y. modifikuojant. Tai pritaikyta veikla, įrengimai, aplinka, priemonės žmonėms turintiems fizinių, jutimo, psichologinių, amžiaus ir socialinių negalių bei specialių poreikių. [47]
Taikomoji fizinė veikla – tai bet kokia fizinė veikla , neįgaliųjų atliekama fiziškai juos ugdant per fizinio ugdymo pamokas, poilsio metu rekreacijos tikslais, kasdienio gyvenimo fizinių įgūdžių ir veiksmų įgijimo ar atgavimo – fizinės reabilitacijos, psichologinės būsenos bei bendravimo įgūdžių įgijimo ir atgavimo – psichosocialinės reabilitacijos tikslais bei sportinės neįgaliųjų veiklos metu. [47]
Integracija (prisitaikymas) – Įstatymo tikslas - užtikrinti neįgaliųjų lygias teises ir galimybes visuomenėje, nustatant neįgaliųjų socialinės integracijos pagrindus.
Emocinė sritis– apima asmens jausmus, požiūrį, siekius, vertybes, interesus ir norus, kurie ugdo savižiną, sveikatos sampratą ir savo kūno įvaizdį, socialinę kompetenciją ir visuomenės gyvenimo supratimą. [47]
Savivertė – tai bendro pobūdžio geri jausmai sau ir yra vienas iš savivokos rodiklių. Gerai save vertinantys individai yra ne tokie depresiški, nesijaučia vieniši ir retai būna blogos nuotaikos. [47]
Gyvenimo kokybė – tai individualus savo vietos gyvenime vertinimas kultūros ir vertybių sistemos, kuriame individas gyvena, kontekste, susijęs su jo tikslais, viltimis, standartais bei interesais. [17] arba - sociologinė kategorija, reiškianti materialinių ir kultūrinių poreikių (maisto, aprangos, gyvenamojo ploto, sveikatos apsaugos, švietimo, aptarnavimo sferos, aplinkos, laisvalaikio leidimo, bendravimo, žinių, kūrybos, stresinių būsenų sprendimo ir kt.) patenkinimo kokybę. [25]
Specialusis ugdymas – tai specialiai organizuotas mokymas, atitinkantis neįprastus ypatingojo asmens (vaiko) poreikius. [7].
Socialinė integracija – veiksmai, kuriais gyventojams sudaromos sąlygos dalyvauti visuomenės gyvenime. [44]
Užimtumas – žmogaus veikla, apimanti ne tik darbinę, bet ir kitą, su darbo santykiais nesusijusią, veiklą. [44]
Motyvai – veiklos stimuliatoriai, skatintojai, susidarantys priklausomai nuo subjekto gyvenimo sąlygų ir lemiantys jo aktyvumo kryptingumą [25]
Meno terapija – tai asmenų reabilitacijos būdai ir technologijos, pasitelkus dailės ir meno terapiją. Šis reabilitacijos tipas nukreiptas į žmogaus galimybes jautriai suvokti ir tinkamai sutvarkyti savo ryšį su aplinka simboline forma. Meno savybės slepia gydomąją meno jėgą. Tačiau norint ją efektyviai panaudoti, būtina žinoti pagrindines jos taikymo galimybes. [25]
Judėjimas – žmogaus kūno lokomociniai judesiai erdvėje.[47]
Lokomocija – visuma žmogaus judesių, kuriais jis keičia savo vietą erdvėje. Pagrindiniai lokomociniai judesiai yra ėjimas ir bėgimas. Lokomocija dar vadinama visuma koordinuotų judesių, laiduojančių žmogaus ir jo naudojamų judėjimo priemonių (pvz., pačiūžų, riedučių) vietos ir padėties keitimą erdvėje.[47]
Judesys yra kūno arba atskiros jo dalies padėties pakeitimas. [47]
Įgūdis yra kartojimu įgytas gebėjimas automatiškai atlikti kokį nors judesį arba veiksmą. Skiriami sensoriniai (suvokimo), intelektinis, motorinis (judėjimo) įgūdis. [47]
1. SOCIALINĖS NEGALIOS SAMPRATA
Negalia visais žmonijos vystymosi periodais buvo laikoma skirtingumu, nenormalumu, nukrypimu nuo normos, nuo to, kas visuotinai priimta. Žodis „negalia“ atitinka angliškąjį „handicap“. Tokia negalios kategorija išreiškia neįgalumą ir kartu readaptacijos gimimą bei vystymąsi: vaizdinio pasikeitimą iš „nulemta likimo, vadinasi, nieko nepakeisi“ į „įmanomą reguliavimą, valdymą“. Taip negalia tampa readaptacijos objektu. Tai parodo negalios koncepcijos suvokimą ne biologiniu, o socialiniu ir kultūriniu požiūriu [34] Socialinio konstravimo idėja suteikia metodologinį pagrindą modeliuoti socialinę negalios sampratą, atsispindinčią politiniame ir moksliniame diskursuose. Šiame procese skiriamos trys pagrindinės ašys, atspindinčios socialinę logiką tai: 1) nuomonės ir vertinimai; 2) socialinė politika ir intervencija; 3) socialinis struktūravimas. [35]. Negalios koncepcijos formavimasis priklausė nuo socialinių ir kultūrinių reiškinių. Pastebėta, jog negalia yra apibrėžiama pagal dominuojančias visuomenėje vertybes: pajėgumą, konkurencingumą bei mediatiškumą (gebėjimas sąveikauti) [33]. Štai G. Meyerson (1948 cituota Giami, 1994) teigia, kad sutrikimas yra tik fizinės būsenos variacija, kuriai mes suteikiame neigiamą vertę. Ši neigiama vertė yra sudaryta iš trijų dimensijų, ateinančių iš: 1) visuomenės, 2) pačios asmenybės, 3) netipiškos fizinės išvaizdos. [35]Taip pat buvo atskirtos sutrikimų ir negalios sąvokos. Tai reiškė, kad žmogus, turintis sutrikimų, gali būti arba nebūti neįgalus, o neįgalus žmogus gali turėti arba neturėti sutrikimų.(Wright, 1983, cituota Giami, 1994). Taigi negalios terminas leido atskirti fizinę ir socialinę sritis. Remiantis panašiais teoriniais svarstymais buvo priimta tarptautinė negalios klasifikacija. [35] Nustatyta, jog skirtingos žmonių negalios sukelia skirtingus socialinius vaizdinius. (Morvan, 1988). Fizinė žmonių negalia suformuoja pakankamai palankų vaizdinį, nes jis remiasi troškimo išgyventi jausmu. [35]
Negalios socialinis vaizdinys parodo, koks yra individo santykis su negalia (Morvan, 1990, cituota Ruškaus, 2001). Vaizdinys net provokuoja tam tikrą subjekto reakciją į negalią. Negalios sąvoka veikia kaip socialinis vaizdinys, sistemingai grupuojantis įvairius reiškinius, be to ją veikia vidiniai prieštaravimai, kontroversijos. [35] Taigi, negalia – socialinio atsakymo į sutrikimus rezultatas. Išnyksta riba tarp negalios vaizdinio žmonių sąmonėje ir negalios fakto. [34] Aiškinant negalią socialinio vaizdinio ir negalios situacijos terminais, paaiškėja, kad negalios apibrėžimas, besiremiantis į individo organinį sutrikimą, nebetenka prasmės. Negalios terminas įsirašo į socialinį, t.y. žmonių tarpusavio santykių, kontekstą. [35]
Invalidumas – tai primetamas apribojimas. Negalia – tai nepajėgumas ko nors daryti, tam tikro gebėjimo stoka. Ar negalia virs invalidumu, ar ne, priklauso nuo aplinkybių. [7]
Socialinės negalios vaizdinys istoriniu požiūriu. Iš istorinių šaltinių žinome, kad tiek
ir paaukoti dievams. To meto žmonių nuomone, sutrikusios fizinės išvaizdos vaikų gimimas atnešdavo nelaimes, įspėjimus apie artėjantį pavojų. Pirmiausia negalia paminėta gydytojų darbuose. Susidomėjimas negalios priežastimis buvo pažangus (medikai pasirašo savo garsųjį etikos tekstą – Hipokrato priesaiką). Pirmieji medicininiai tekstai pasirodė XII a. Ir I-II a. pr. Kr. Šių tekstų išmintis stebino pasaulį iki pat Renesanso laikų. Vienoje pirmųjų, Corpus (medicininių tekstų rinkinys, sudarytas iš darbų, parašytų VII – II a. pr. Kr.) knygoje negalia praktiškai nesidomima. Tačiau Hipokrato veikale Apie vaiko prigimtį jau randame anormalaus vystymosi priežasčių aiškinimus (apie nėščios moters traumas bei gimdos anomalijas). Mediciniškai vystymosi anomalijos negali būti perduotos palikuonims. Negalia nėra paveldima, ji visada paaiškinama išorinės aplinkos poveikiu vaisiui vystantis. Taigi nereikia stebėtis, kai luošų žmonių pora pagimdo visiškai sveiką vaiką. [35]
Bene seniausias rašytinis kūrinys Biblija, Senasis Testamentas daug kalba tiek apie proto, tiek apie kūno negalios turinčius žmones. Judaistinėje ir krikščioniškoje koncepcijoje kiekvienas žmogus , nesvarbu, ar jis vargšas, ligonis, ar invalidas, turi Dievo suteiktą vertę. [10]
XVI-XVIII amžius neįgaliųjų istorijoje įdomus tuo, kad šiuo laikotarpiu yra išlikusių pavyzdžių apie negalią ir neįgalius žmones bei požiūrį į juos. Vienas iš pavyzdžių siekia 1500metus, gydytojas Girolamo Cardano, pirmasis pripažinęs kurčiųjų sugebėjimą mąstyti [53]. Tai svarbus žingsnis ne tik kurčiųjų gyvenime, bet apskritai negalios istorijoje, kadangi pradedama ieškoti ir rasti žmonių su negalia sugebėjimų bei panašumų su kitais visuomenės nariais. [35]
Nors XIX a. labai paplito neįgaliųjų žmonių uždarumas tarp keturių sienų, Vakarų Europoje pasirodė ir specializuoto auklėjimo strategijų, skirtų neįgaliems vaikams. Prancūzijos gydytojas J.P. Falret 1821 m. įkuria mokyklą vaikams, pasižymintiems giliais protiniais sutrikimais. [35]
Šiuo metu visuomenės santykis su negalia pasaulyje ir Lietuvoje yra pokyčių būsenoje. Žmonės su negalia siekia atsikratyti stigmų. Tai procesas, kurio metu stengiamasi atsikratyti senų ir priimti naujus terminus kaip „neįgalus tam tikroje srityje“, o ne „invalidas“. Sibilski [37] teigia, kad visuomenė vis dar marginalizuoja žmones su negalia, bijodami patys tapti neįgaliais (Sibilski, 2000). Tai įdomi mintis, kuri leidžia pamąstyti, kad galbūt šiuo atžvilgiu žmonės bijojo ir vis dar bijo neįgaliųjų. Neįgalumo klausimai šiuo metu plačiai nagrinėjami įvairių autorių, įvairių sričių specialistų. Tai rodo, kad yra rūpinamasi ir bandoma suprasti neįgaliuosius ir jų sunkumus bei problemas, pripažįstami trūkumai šioje srityje, bandoma padėti neįgaliesiems. [49]
bei įvairios jo ypatybės. Pagrįstai galima tvirtinti, jog negalios socialiniai vaizdiniai, atitinkamai suformavo ir šiandieninį visuomenės požiūrį į negalę. Kita vertus, šiandien Lietuvoje susidarė tokia situacija, kad per kelerius pastaruosius metus skleidžiamos įvairios socialinės integracijos idėjos, kurios formavosi Vakarų visuomenėse beveik pusę amžiaus.
1. 1. Fizinės negalios samprata ir paplitimas
Fizinis neįgalumas gali būti įgimtas arba dėl traumos. Lietuvoje gyvena apie 250 tūkstančių neįgaliųjų, kas sudaro apie 7-8 % viso dabartinio šalies gyventojų skaičiaus. Iki 1990 metų – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo – beveik nieko nebuvo daroma, kad neįgalieji būtų reabilituojami ir integruotųsi į visuomenę. Tik akliesiems ir kurtiesiems atstovavo nevyriausybinės organizacijos. Kiti neįgalieji buvo visai atskirti nuo visuomenės. Po nepriklausomybės atgavimo situacija pasikeitė: sparčiai pradėjo kurtis vis daugiau neįgaliuosius vienijančių ir jų interesus ginančių visuomeninių organizacijų. Šiuo metu Lietuvoje užregistruota per 50 respublikinį statusą turinčių neįgaliųjų visuomeninių organizacijų. 1991 m. priimtas Invalidų socialinės integracijos įstatymas, kuris padeda kurti įvairiapusišką neįgaliųjų reabilitacijos sistemą ir 1992 m. patvirtintos Valstybinės invalidų medicininės, profesinės, socialinės reabilitacijos ir integracijos programos kryptys sudarė galimybę neįgaliųjų organizacijoms aktyviai dalyvauti neįgaliųjų reabilitacijos ir integracijos procese. [32]
Išsivysčiusiose šalyse žmonių su negalia skaičius didėja. Manoma, kad šiuo metu apie 10 procentų ES gyventojų, maždaug 38 milijonai žmonių (45 milijonai 25 valstybių narių Europoje) laikomi neįgaliais. [54]
Judėjimo funkcija yra apibūdinama gebėjimu atlikti aktyvius, atitinkamos krypties ir amplitudės koordinuotus judesius išlaikant tam tikrą jų greitį ir ritmą bei palaikant atitinkamą kūno ir jo dalių padėtį. Judėjimo funkcija gali būti apribota jei atramos (kaulų, sąnarių ar raiščių) aparatas yra pakitęs. Tai lemia vidutinės gyvenimo trukmės ilgėjimas, medicininių ir kitų technologijų tobulėjimas. Naujos technologijos padeda išgelbėti gyvybę, bet kaip pasekmė lieka negalia. [42] Apžvelgsime keletą fizinio neįgalumo tipų.
Stuburo traumos. Bet koks stuburo smegenų sužalojimas nutraukia elektros impulsų ir
motorinės informacijos perdavimą įvairioms galūnėms. Sužalojimo lygis ar stuburo smegenų pažeidimas, lemia judėjimo laipsnį. Kuo didesnis pažeidimas, tuo labiau yra apribojamas judėjimas. Jeigu stuburas yra sužalotas visiškai, asmuo praranda gebėjimą judėti ir galūnių jautrumą. Dėl juosmens ir stuburo slankstelio pažeidimų sumažėja ar visai prarandami pėdų, kojų ir kūno žemiau pažeidimo vietos judesiai. [41]
vadinamas - hemiplegija. Kiti sutrikimai, galintys paveikti stuburą – spina bifida ir poliomielitas. Cerebrinis paralyžius (toliau tekste - CP) - yra plačios reikšmės sąvoka, naudojama apibūdinti judėjimo sutrikimus, atsiradusius dėl smegenų pakenkimo ankstyvoje vaikystėje, nepaisant pakenkimo priežasties ar jo efekto vaiko sveikatai. Pusės vaikų, sergančių šia liga, intelektas yra nepažeistas.[11, 32]
Priežastys. Paplitimas. Dažnumas: 3,5 CP atvejų iš 1000 gimimų. Naujausių tyrimų
duomenimis, Kauno apskrityje iš 1000 vaikų cerebriniu paralyžiumi serga 5, t.y. du kartus daugiau nei vidutiniškai pasaulyje. Šį sveikatos sutrikimą gali sukelti daugybė priežasčių ir norint nustatyti CP apimtį, prigimtį ir galimas priežastis, vykdoma daugybė tyrimų. Cerebrinis paralyžius nėra nei užkrečiamas, nei paveldėtas.
Priežastys, sukeliančios cerebrinį paralyžių:
1. Infekcijos nėštumo metu (raudoniukė, citomegalovirusas ir toksoplazmozė, reprodukcijos organų/šlapimtakių infekcijos);
2. Nepakankamas deguonies kiekis sąrėmių ir gimdymo metu; 3. Pirmalaikis gimimas;
4. Komplikacijos sąrėmių ir gimdymo metu; 5. Kiti su gimimu susiję defektai;
6. Įgytas cerebrinis paralyžius: 10% dėl smegenų pažeidimo pirmaisiais dviem gyvenimo metais, kaip smegenų infekcijos (meningitas ir encefalitas) ar galvos traumos. [11,27] Mokslinėje literatūroje randame daug duomenų apie tai, kad smulkiosios motorikos disfunkcijai didelės įtakos turi centrinė nervų sistema, raumenų tonusas, kūno laikysena, rankos, plaštakos ir pirštų jėga, pečių juostos stabilumas, rankos riešo ir pirštų judesių kontrolė.
Centrinė nervų sistema labai svarbi žmogaus veiklai, nes reguliuoja kiekvieno mūsų jausmus, elgesį, aktyvumą. Ji padeda susikaupti ir atlikti užduotį. Aukštas, žemas ar kintantis raumenų tonusas veikia judesių stabilumą. Normalų raumenų tonusą padeda išlaikyti centrinė nervų sistema. Kintantį arba aukštą raumenų tonusą turi vaikai su cerebriniu paralyžiumi, žemą tonusą dažniausiai turi vaikai su mokymosi sunkumais. [23]
Apibendrinant galima teigti, kad cerebrinis paralyžius šiuo metu nepagydomas, tačiau, dėka medicininių tyrimų, daugelis pacientų gali gyventi beveik normalų gyvenimą, jei jų problemos yra tinkamai sprendžiamos.
2. TAIKOMOSIOS FIZINĖS VEIKLOS ORGANIZAVIMAS FIZINĘ
NEGALIĄ TURINTIEMS ASMENIMS
(1995), - viena iš taikomosios fizinės veiklos metateorijos pagrindinių idėjų, apima neįgalių asmenų fizinį ugdymą, siekiant rekreacijos tikslų. Tokioje veikloje negali būti jokių išankstinių prielaidų. Visi taikomosios fizinės veiklos tikslai yra individualizuojami ir paremti individualaus testavimo ir jo vertinimo rezultatais. Neįgalieji turi daug daugiau specifinių poreikių negu įgalieji. Net įprastos fizinės veiklos nesėkmės, kurios kitiems atrodo mažai reikšmingos arba lengvai išgyvenamos, neįgaliesiems žmonėms gali sukelti ilgalaikį savęs nevertinimą ir nepagarbą sau. Neįgaliųjų fizinis ugdymas priklauso nuo esamų sąlygų bei teikiamų paslaugų kokybės šeimoje ir visuomenėje. [47]
Neįgaliųjų taikomosios fizinės veiklos pirmenybė yra pritaikyti fizinę veiklą (jos tikslus, organizaciją ir metodologiją) labai įvairiems neįgaliųjų poreikiams, siekiant jų fizinio ir psichologinio prisitaikymo visuomenėje fizinės, profesinės ir socialinės reabilitacijos požiūriu. Todėl taikomosios fizinės veiklos specialistų rengimas paremtas teorinėmis žiniomis ir praktiniu jų pritaikymu. [32]
Carl Rogers plačiai pripažintas visiško asmens funkcionavimo teorijos pradininkas, pritaikė saviraiškos teoriją ugdymui, profesiniam orientavimui ir reabilitacijai (Rogers, 1951,1969). Pagal Rogers asmens visaverčio funkcionavimo teoriją savojo AŠ suvokimas yra svarbiausia psichologijos idėja, suteikianti galimybę suprasti ir paaiškinti individo elgesį. Nurodoma, kad kiekvienas individas turi idealų savąjį AŠ (ideal Self) ir veiklųjį savąjį AŠ (actual/real Self), kurie tuo mažiau tarp savęs skiriasi, kuo aktyviau asmuo gyvena.
Individas nesąmoningai siekia realaus ir idealaus savojo AŠ sutapimo. [47]
Taip yra apibūdinama visaverčio asmens funkcionavimo teorija, kurios teorinės žinios plačiai naudojamos taikomosios fizinės veiklos srityje.
Taikomoji fizinė veikla judantiems vežimėliais organizuojama pritaikant įvairų neįgaliųjų užimtumą. Kiekviena neįgaliųjų veikla turi savo klasifikacijos sistemą (Curtis, 1991, cituota. [47]
Medicininė klasifikacijos sistema sukurta 1940 – aisiais ,kai Anglijoje atsirado varžybinis neįgaliųjų, kurių pažeistas stuburas, sportas. Ji vyrauja visame pasaulyje iki dabar. Sistema rėmėsi raumenų jėgos testu ir liemens pusiausvyros testu. Taikomosios fizinės veiklos specialistas prieš mokydamas judėjimo įgūdžių privalo juos išskaidyti į smulkesnius komponentus ir juos analizuoti. Kiekvienas judesys turi būti suprantamas kaip atskiras motorinis įgūdis, kuris turi būti formuojamas ir analizuojamas. [27]
Milograno, 1996 cituota [47] siūlo vertinti motorinius įgūdžius pagal jų atlikimo kokybę, išskiriant judesių atlikimo lygius: Pradinis, elementarusis, arba vidutinis ir brandusis, arba aukščiausias. Pagal šiuos lygius vertinami lokomociniai įgūdžiai ir manipuliaciniai, arba žaidimų, įgūdžiai. Dažnai būtina pritaikyti aplinką, siekiant padėti neįgaliesiems praktiškai išsiugdyti judėjimo įgūdžius. Tam tikslui galima parinkti tinkamą erdvę, laiką, vaizdines priemones, žodį.
Erdvės taikymo būdai: padidinti atstumą, kai neįgaliųjų reagavimo laikas ribotas; sumažinti atstumą iki objekto arba padidinti objekto dydį; sutrumpinti nuotolį, suvienodinti galimybes dalyvauti bendroje veikloje.
Laiko taikymo būdai: skirti daugiau laiko praktikai, leisti kartoti tiek kartų, kiek reikės. Vaizdumo pritaikymo būdai: pabrėžti ryškiomis spalvomis pagalbines pratimo priemones, visada rodyti, kaip reikia atlikti pratimą, stovėti prieš, rodyti pratimą dalimis.
Dėmesio koncentravimo būdai: organizuoti pratybas aplinkoje, kur kuo mažiau blaškymo šaltinių; mokytojui būtina būti arčiau mokinių, kad galėtų juos lengvai padrąsinti; duoti žodines pastabas ir ne daugiau kaip tris užduotis vienu metu.
Žodinių priemonių taikymo būdai: visada vartoti taisyklingus terminus, sukurti pavadinimus atliekamiems per pratybas žaidimams; tinkamai įvertinti mokinių laimėjimus. [47]
Motorikos ugdymas yra žmogaus nervinio – raumeninio mechanizmo brandinimas, kurio metu ugdomi, įvaldomi ir tobulinami judėjimo įgūdžiai. Vyksmas, kurio metu išmokstama naujų judėjimo įgūdžių, vadinamas judesių mokymu. Susidaręs motorinis įgūdis paprastai lieka visą gyvenimą. [28]
Taigi, pagrindiniai įgūdžiai jungiami kartu su pažinimo reikalaujančiais krūviais. Prieš sudarant taikomosios fizinės veiklos fizinio lavinimo programas asmenims, judantiems vežimėliu, būtina nustatyti, kokie bendri dėsningumai ir kokie specifiniai šių pratybų reikalavimai
3. ŠOKIS – VIENA IŠ TAIKOMOSIOS FIZINĖS VEIKLOS PRIEMONIŲ
NEĮGALIESIEMS
Šokis yra sudedamoji fizinio ugdymo dalis. Pagal mokymo stilių yra tokie šokio tipai: žaidimai su dainomis, žygiavimai, plojimai, stepas, tautiniai, kantri stilius, sportiniai, pramoginiai šokiai, aerobika, baletas, išraiškos šokis. Kiekvienas tipas suteikia kūnui naujų skirtingų įgūdžių ir patirties, kurie praturtina gyvenimą. Neįgaliesiems šokis reikalingas, kad jie galėtų patys dalyvauti, vertinti ir stebėti. Taikomojo šokio naudojimas prieinamas visiems neįgaliems asmenims. Šios veiklos pirmas ir svarbiausias požiūris yra tai, kad atsisakoma skirstyti žmones į specialias populiacijas.
3. 1. Šokio terapijos metodai
Meno ir į kūną orientuotos terapijos tikslas yra vientisos orientacijos savimonės diegimas. Tai padeda savo psichofizinės visumos suvokimui ir savo vietos visuomenėje ieškojimui.
Į kūną orientuota terapija siejama su tokiais vardais kaip V. Raichas ( Reich ), A. Louenas (Lowen), M. Feldenkraisas, nukreipta į savimonės plėtimą ir žmogaus gebėjimų ugdymą, į prigimtinės gracijos ir judesių laisvės atstatymą, ,,Aš“ vaizdo įtvirtinimą. Klinikiniai terapeutų tyrimai parodė, kad individo charakteris somatiniame lygmenyje atsispindi kūno judėjime ir sandaroje. [32] Louenas (Lowen, 1996) teigia, kad: ,,Kūno ekspresija yra somatinė tipinės emocinės ekspresijos išraiška, kuri psichiniame lygmenyje pasireiškia per žmogaus charakterį“. [4]
Pastaruoju metu ypač aktyviai vystomos į kūną orientuotos psichoterapijos ir psichotechnikos kryptys, kurios remiasi kūno, kūniškumo (soma) ir dvasios, sąmoningumo (psyche) vienove. Svarbu skirti šokį kaip terapinę priemonę, šokio judesio terapiją - kaip profesiją ir taikomąjį šokį. Šokio judesio terapija pradėta taikyti palyginti neseniai – praėjusio šimtmečio 6-8 dešimtmetyje. Pirmieji tokios terapijos populiarintojai buvo amerikiečiai, vėliau tai išpopuliarėjo D. Britanijoje ir Vokietijoje. [38]. Amerikoje šokio terapijos asociacija buvo įkurta 1966 metais. Šokis skirtas neįgaliems buvo pavadintas šokio terapija. [45]
Šokio terapija – viena naujausių meno terapijos rūšių. Kaip ir kitos psichoterapijos
Šokio terapijos tikslai ir uždaviniai:
Parama išgyvenant sunkius emocinius sukrėtimus, pagalba neįgaliajam suprasti save. Skatinti globotinių kūrybingumą, gerinti jų savijautą, savo vertės pojūtį, tuo prisidėti
prie jų komunikabilumo ugdymo, socializacijos ir integracijos į visuomenę.
Kadangi šokio terapija yra neverbalinio bendravimo priemonė, tai daro ją vertingą tiems, kurie nepakankamai gerai valdo kalbą, kam sunku žodžiais nusakyti savo jausmus.
Siekti konkrečių socialinės adaptacijos rezultatų.
Kelti globotiniams, daugeliu atvejų, teigiamas emocijas, padėti nugalėti apatiją ir neiniciatyvumą, suformuoti aktyvesnę gyvenimišką poziciją.
Kūrybos procese būti, koks esu, ir jausti savo perspektyvą. Priimti save, koks aš esu.
Ugdyti emocinį intelektą. Lavinti bendravimo įgūdžius.
Pirmą kartą šokio terapija pradėta taikyti II pasaulinio karo veteranų fizinei bei emocinei reabilitacijai, kadangi daugelis veteranų negalėjo kalbėti, tad nebuvo galima skirti verbalinės terapijos. Šiuo ankstyvuoju šokio terapijos vystymosi etapu vedančiuoju terapiniu ir mokymo centru tapo Šv. Elizabetos ligoninė Vašingtone, Kolumbijos valstijoje, kur šokėja Meran Čeis (M. Chase) pirmoji pradėjo taikyti terapinį šokį, ir, pastebėjusi jos klientų patirtą emocijų išlaisvinimą, didėjančią asmenybės harmoniją, toliau eksperimentavo šioje srityje. [45]
Ankstyvajame žmonijos vystymesi šokis buvo išraiškos priemonė mintims ir jausmams išreikšti. Spontaniniai judesiai bei gestai ilgą laiką tarnavo žmonijai kaip bendravimo priemonė. Tūkstantmečiais įvairiose kultūrose egzistavo pergalės šventimo, mirusiųjų apraudojimo, ligonių gydymo ritualiniai šokiai. Tai buvo svarbi savirealizacijos, jausmų išreiškimo priemonė. [45] Vienais pirmųjų šokio Terapeutais būtų galima vadinti senovės žynius – šamanus, kurie ritualiniais šokiais praktikavo visišką atsipalaidavimą, aplinkos ar žmogaus sąmonės nevaržomą judesį. Kaip tik šie šokiai įveikia fizinę ir psichinę kančią. [20]
Šiuolaikinio šokio pradininkė Aisedora Dunkan viena iš pirmųjų suvokė, kad pasitelkus natūralų, laisvą judesį galima „atverti sielą, išreikšti jausmus. Ji sukūrė laisvo judesio sistemą, kurią naudojant „kūnas galėtų kalbėti“. Taigi, laikui bėgant šokis iš socialinio bendravimo formos peraugo į saviraišką ar savarankišką, žiūrovui skirtą rūšį.
Šokio terapijos principai. Šokio terapijos technika yra pritaikoma įvairaus amžiaus
apkrauti daugeliu įvairių judesių, svarbi ne kiekybė. Čeis, viena iš šokio terapijos specialistų, rekomenduoja, kad šokio terapeutas dirbtų ta linkme, kad šokio patirtis didėtų be nuobaudų, moralizavimo, nusivylimų, neutraliai. Geriausias būdas tai įgyvendinti – dirbti kartu su pacientu. Šokio terapeutas visuomet turi būti pasiruošęs ne tik klausytis, kas vyksta verbaliniame lygyje, bet įžiūrėti smulkiausias neverbalines užuominas. [38]
Šokio terapijos specialisto vaidmuo pratybų metu labai atsakingas. ŠT Spacialistas įvertina, organizuoja veiklą, ją nukreipia, naudoja skatinamąsias priemones ir nustato elgesio taisykles. Šokio terapijos specialistas turi būti lankstus. Vienos situacijos metu būtina būti aktyviu - koreguoti veiksmus, kitose situacijose- tik stebima leidžiant elgtis spontaniškai, kad globotinis galėtų laisvai išreikšti save. Labai svarbu globotinį pagirti, tai ugdo jo pasitikėjimą savo jėgomis. Ką gali padaryti pats neįgalus jaunuolis, turi tai ir daryti. Tai ugdo savarankiškumą, taip pat svarbus grįžtamas ryšys. Reikia kartoti tai, kas išmokta, įsisavinta. Palengva eiti nuo lengvesnio prie sudėtingesnio. Labai svarbi motyvacija, kurią sustiprina dalyvavimas koncertuose, konkursuose, pasirodymuose namiškiams. Darbas vykdomas įvairiomis priemonėmis: pritaikytas individualiai neįgaliajam arba kolektyvui. Neįgalų žmogų reikia ugdyti visai kitaip nei sveiką: jų mintys yra daug greitesnės už atliekamus judesius. Tokio pobūdžio terapija lavina atidumą, padeda susikoncentruoti. Mokytojas turi būti kantrus, aiškinti viską lėtai, mandagiai. Užsiėmimai daugeliui padeda įveikti įvairias ligas ir netgi depresiją. Kolektyvinis darbas kaip niekas kitas vaduoja iš kompleksų, o geras pavyzdys užkrečia, verčia pasitempti, skatina sveiką rungtyniavimą.
S. Fisher savo tyrimus koncentravo ties kūno vaizdu kaip psichologine būtimi, o ne neurologine struktūra [36], pabrėždamas kūno patyrimo emocinę įtaką pažinimui. Jis buvo linkęs manyti, kad išmoktas asmeninių vertybių priskyrimas skirtingiems kūno sektoriams sukelia skirtingo lygio fiziologinę aktyvaciją tuose sektoriuose. Tai gali veikti fizinių simptomų arba ligos vystymąsi arba eigą. Pagal S. Fisher, specifinės lokalizacijos (arba fizinės ypatybės), kūno dalių būklė yra svarbi kognityvine-emocine prasme.
F.Shontz išskiria 7 kūno patyrimo funkcijas:
Kūnas yra sensorinių reakcijų registratorius ir sensorinės informacijos gamintojas. Kūnas yra veikimo instrumentas.
Kūnas - poreikių, polinkių ir refleksų šaltinis.
Kūnas sukuria privačią erdvę, kuria yra dalijamasi tik artimiausio intymumo sąlygomis.
Kūnas yra priemonė save stimuliuoti, nes galima jausti ir aferentinę stimuliaciją ir eferentinį atsaką.
Kūno išvaizda yra išskirtinai svarbus socialinis stimulas.
Minėtas autorius kūno funkcijas siūlo suskirstyti į keturis lygius: kūno schema, kūnas, kūno fantazijos, kūno idėja.
Kūno schema yra fundamentaliausias kūno patyrimo lygis, kuris apima kūno, kaip objekto erdvėje, suvokimą. Ji taip pat apima malonumo ir skausmo atskyrimą. Nors kūno schema stabili nepriklausomai nuo asmens psichologinių pasikeitimų. [36]
Kūnas. Vidinio kūno aš lygiu atskiriamas patyrimas, kuris vyksta mano kūne ir kuris ne. Šis patyrimas gali būti nulemtas topografinės ir struktūrinės patirties.
Kūno fantazijų lygis yra susijęs su svajonėmis ir spontaniškais vaizdais, kurie gali tobulėti ir keistis.
Kūno idėja apima apie kūną įgytas žinias, išreiškiamas verbaliniais ženklais, anatominiais piešiniais, fotografijomis, kūno funkcijų aprašymais, kurių plačiai žinoti nėra gyvybiškai būtina.
Šios kūno funkcijos bei lygiai dirba integruotai, todėl, kai kūno vaizdas yra pažeidžiamas, pažeidžiamas ir vidinis kūno aš ir atvirkščiai. Šiuo požiūriu kūno schema yra žemiausia dimensija, artimesnė neurologiniams procesams, o kūno idėja yra aukščiausia dimensija [39].
Terapiniai įrankiai. Terapiniai įrankiai, kuriuos naudoja šokio terapeutas, galėtų būti:
ritmas, lietimas, kalba, erdvė, žmonės. Veikla yra tik tarpininkas šių priemonių panaudojimui. Tiek paciento, tiek terapeuto judesys yra naudojamas kaip priemonė terapinių santykių nustatymui. Įsisukant ir dalinantis su pacientu judesiais, terapeutas gali lengvai ir greitai surasti kontaktą su pacientu. Jie vienas su kitu gali kalbėti judesiais. Terapeutas gali dirbti tam, kad „perdirbtų“ pacientų judesius į funkcionalią realią išraišką, kol pacientas negali to padaryti pats. Terapeutas, taip pat bando įtakoti pakitimus, paciento iškreiptame savo kūno suvokime per raumenų veiklą. Pagrindinė išraiškos judesių ritminė kokybė yra tai, kas įgalina pacientą naudoti kūno veiklą saugiais būdais, negalinčiais nieko sužeisti ir pakenkti. Norint pasiekti optimalių rezultatų, išraiškos judesiai turėtų būti sąmoningai kontroliuojami. Ritminis veiksmas, suteikiantis vietos santykiams, kurie matomi išorėje, tiek terapeuto, tiek paciento, suteikia pasitenkinimą dalintis judesiu. [35]
Karlas Jungas pabrėžė artistinių išgyvenimų vertę, tai vadindamas „aktyvia vaizduote“. Jo įsitikinimu, šokiu išreikšti artistiniai išgyvenimai gali iškelti iš pasąmonės neįsisąmonintus potraukius, juos vizualizuoti, tuo pačiu padaryti prieinamus analizei bei katarsio išlaisvinimui. Judesio analizę labai palengvino R. Labano sukurta judesio analizės sistema. Joje, pasitelkiant simbolius, ne tik įvertinamos judesio dinaminės ir erdvinės charakteristikos, bet ir pateikiama žmogaus poreikių diagnostika ir rekomenduojama judesių seka terapeutui.
Taigi judesio terapija skiriasi nuo verbalinės psichoterapijos. Ji gali padėti, kai žodinis kelias dėl tam tikrų priežasčių nėra galimas arba tiesiog neefektyvus. Judesys- visai kita dimensija. Jis atlieka kitą darbą nei žodis. Šokio terapija - tai sritis, kuri nuolat vystosi.
Yra daugybė darbo su kūnu metodų, kurių tikslas yra tiesiog kūniškos ir dvasinės savijautos gerinimas be vidinio gyvenimo įsisąmoninimo didinimo (pavyzdžiui, fizioterapija, aerobika, masažas). Taip pat yra darbo su kūnu metodai, pripažįstantys harmonijos tarp vidinio ir išorinio pasaulio būtinumą ir siekiantys jos, pavyzdžiui, savigynos menas, M. Feldenkraiso ir M. Aleksanderio technikos. Šiose metoduose pagrindas - sąmoningumas kūniškame lygmenyje, jų tikslas – psichinio turinio tyrimas ir dialogo tarp sąmonės ir nesąmoningumo paieška.
Skirtumas tarp šokio terapijos ir taikomojo šokio
Svarbu skirti šokį kaip terapinę priemonę, šokio terapiją kaip profesiją ir taikomąjį šokį. Amerikoje šokio terapijos asociacija buvo įkurta 1966 metais. Šokis, skirtas neįgaliems, buvo pavadintas šokio terapija. Šiandien šiuos užsiėmimus veda diplomuoti šokio terapeutai. Šokio terapija yra priskiriama prie darbo, užimtumo terapijos. Terapinio pasirengimo neturintys šokio specialistai naudoja šokį neįgaliems kaip terapijos priemonę, tačiau faktiškai to negalima įvardinti kaip šokio terapija. Todėl šokis, kuris turi ugdomąją reikšmę ir atliepia meninius neįgalaus žmogaus poreikius, yra vadinamas taikomuoju šokiu. Šio metodo naudojimas prieinamas visiems neįgaliems asmenims.
3. 2. Taikomasis šokis neįgaliųjų ugdymo socialinėje programoje
Taikomasis šokis koncentruojasi ties psichomotorikos problemų identifikavimu ir kompensavimu asmenims, kuriems reikalinga pagalba mokant paprastų šokių, arba jiems yra sukurta speciali meninio ugdymo programa.
Taikomosios fizinės veiklos prigimtis savaime yra humanistinė, nes skirta neįgaliems asmenims, kurių sumažėję judėjimo įgūdžiai ir fizinis pajėgumas verčia juos jaustis menkesniais. Dažniausiai neįgalūs asmenys pasižymi menkesne motyvacija, jie sunkiau išgyvena nesėkmes, todėl taikomoji fizinė veikla padeda jiems atsipalaiduoti, pajusti džiaugsmą, padidinti savo vertę, bendrauti tarpusavyje ir su kitais visuomenės nariais. (35) Taikomojo šokio tikslas yra pagerinti savęs vertinimą, ypač kai tai susiję su kūno vertinimu ir jo gebėjimu judėti. Rezultate pasikeitęs psichomotorinis elgesys pagaliau leidžia pilną ir dalinę integraciją į šokį, kaip džiaugsmingą ir pilnavertę veiklą. Įvairios išvykos į šokių renginius, festivalius praplečia laisvalaikio leidimo galimybes ir šią veiklą daro prasmingesne.
Kūno laikysena suteikia galimybę keisti liemens ir galvos padėtį. Esant teisingai kūno laikysenai, fizinę negalią turintys asmenys gali stabiliai sėdėti ir laisvai manipuliuoti rankomis, gali laisvai stovėti prie atramos ar vaikštynės.
Taikomasis šokis gali būti ugdymas, menas ir poilsis. Tai nėra gydymas, tai gydomoji priemonė. (23)
Pradedantieji turi suprasti ir vertinti savo kūnus ir galimybes judėti, prieš bandydami susidoroti su supančio išorinio pasaulio poreikiais. Papildomas savęs suvokimo ir savęs vertinimo barjero įveikimas, didina galimybes laisvų judesių kūrimui, didina pasitikėjimą ir skatina pozityvius žmonių santykius. Gestikuliacija, pantomima, šokis ir šokio spektaklis gali pakeisti bendravimą žodžiais. Šokio programos yra ypač svarbios žmonėms su emociniais ir fiziniais pažeidimais, elgsenos pakenkimais ir apsunkintu mokymusi.
Taikomoji kūno veikla reikštų, kad judėjimas ir šokis turi formuoti:
Savivoką, kuri apima bendrus individo jausmus, siekius ir nuomonę apie save.
Savivertę, kuri jungia bendro pobūdžio gerus jausmus sau ir yra vienas iš savivokos rodiklių. Gerai save vertinantys individai yra ne tokie depresiški, nesijaučia vieniši ir retai būna blogos nuotaikos.
Kūno įvaizdį. Jis apima jausmus, siekius ir nuomonę apie savo kūną bei jo dalis ir yra vienas iš savivokos ir savivertės (jeigu tai geras įvaizdis) rodiklių.
Saviraišką, kuri nurodo žmogaus įsitvirtinimo visuomenėje vyksmą (tam tikra užimama padėtis arba atliekamas vaidmuo) siekiant asmeninių tikslų, kurie yra skirtingi įvairiose visuomenės gyvenimo srityse.
Taikomojo šokio mokymo metodas, pagrįstas aiškinimu – demonstravimu – įgūdžių formavimu, apibrėžia rezultatus. Aiškus vadovavimas, susietas su kūrybiniu ir moderniu šokiu yra panašus į judesių mokymą.
Vienas tikslas yra vystyti judėjimo elementų (erdvės, laiko, jėgos, sklandumo ) supratimą ir būdus, kaip juos panaudoti kuriant kompozicijas, išreiškiančias tam tikras idėjas, jausmus ir temas.
Kitas tikslas yra vystyti judėjimo įgūdžius ir bendrą fizinį pasirengimą tam, kad sugebėti judesį sukurti ir jį atlikti.
Kiti tikslai: savęs suvokimas, savęs vertinimas ir kt. Jie eina paraleliai su kitais taikomosios fizinės veiklos tikslais. Kūrybiškas šokis yra rekomenduojamas vaikams kaip viena iš pirmųjų judėjimo ugdymo formų. Terminas ,,kūrybiškas šokis“ yra pakeičiamas į šiuolaikinį modernųjį šokį. [35]
Kartu su tiriamuoju, parodomuoju apmokomuoju ugdymu, šokis gali būti kaip priemonė judesių suvokimo ugdymų, mokymui apie kultūrinį palikimą ir meninių pasiekimų tobulinimui. Jis taip pat yra ypač vertingas mokant relaksacijos, ritmiškumo, muzikos takto suvokimo problemų gerinimui ir kūno išvaizdos keitimui.
Tiek šiuolaikinis, tiek kūrybiškas šokis didžiausią dėmesį kreipia judesio elementams erdvėje, laike, jėgos panaudojimo kontrolei, judesių sklandumui. 1980 m. Sally Fit pasiūlė puikių judesių elementų ir šokio modelį mokant neįgaliuosius. Erdvės elementas gali būti išsklaidytas į keletą faktorių:
Kryptis ir forma. Dešinė, kairė; pirmyn, atgal, į viršų, žemyn; į šalį; į vidų, į išorę; per, pro.
Judesio lygis arba kūno padėtis. Viršus – apačia, vidurys, sėstis, gultis, klauptis, pritūpti, stovėti.
Išmatavimas arba dydis. Didelis, mažas, platus, siauras, ilgas, trumpas. Judesio kelias. Tiesus, netiesus, zigzagas, tvistas, lankas, vingis.
Žvilgsnio fiksavimas. Pastovus, klaidžiojantis, į tolį, greta, aukštyn, žemyn.
Laikas arba ritmas gali būti paaiškinti kaip dūžis, frazė, taktas, akcentuotas judesys. Jėgos kontrolė, pastangos arba svoris gali būti sunkus, lengvas, stiprus, silpnas. Judesio sklandumas gali būti laisvas, apribotas, nuoseklus, slopinamas. [35]
Šokti – reiškia būti nešamam ir supamam judesio jausmų su mažiausiomis pastangomis gaunant didžiausią malonumą. Judesys – tai toks šokio elementas, kuris sujungia veiksmą su mintimi ir jausmu, bet kokiai fizinei užduočiai suteikdamas lengvumą. Mūsų šiandieninės žinios apie individo fizinių ir psichologinių faktorių sąveiką yra nepakankamos. Kasdienio judesio estetiškumo kultivavimas palaiko meną gyventi. [32]
B. Metler (1953) teigia, kad gyvas organizmas atranda sąveiką su aplinka judesio pagalba. Laikui bėgant judesys įgauna organizmą gaubiančios erdvės savybes ir, atvirkščiai, erdvės charakteris įtakojamas organizmo judesiu. Meilė judėjimui vardan judesio būdinga žmogui ir tikriausiai visiems gyviams. Žmonės suvokia save kaip fizinę, judančią visumą.
Kitaip tariant, išreikšdamas vidinę žmogaus patirtį, judesys pajėgus perduoti ją kitiems. Kiekviena karta, judesiu išreikšdama save, keičia šokio bei judesio tradicijas, raiškos formas, o pagal tai galima spręsti ir apie tautos kultūrinį tapatumą. [38]
Taigi galima teigti, jog judesio raiškos priemonė yra kūnas, todėl kiekvienas žmogus, nepaisant fizinio sudėjimo ir skirtingų gebėjimų, gali patirti judėjimo džiaugsmą. Pagal T. Andrewsą, žmogaus kūnas sukurtas judesiui, kuris yra taip pat natūralus ir būtinas gyvenimui, kaip ir kvėpavimas. Judėjimas (kaip ir kvėpavimas) suteikia mums energijos, leidžia peržengti kasdienio suvokimo ribas. Judesiai harmonizuoja, gydo, sužadina vidines energijas, stimuliuoja psichinės energijos atsiradimą.
4. FIZIŠKAI NEĮGALIŲ ASMENŲ GYVENIMO KOKYBĖS IR JŲ
SOCIALINĖS INTEGRACIJOS GALIMYBĖS NAUDOJANT
TAIKOMĄJĮ ŠOKĮ
Kiekvienoje bendruomenėje yra neįgalių žmonių. Todėl kiekvienoje bendruomenėje jiems turi būti vietos. Neįgalaus asmens unikalumo ir asmeniškumo negalima ignoruoti. Atvira bendruomenė privalo prie jų prisitaikyti ir jiems sudaryti tinkamas gyvenimo sąlygas. Mūsų dienomis laikomasi nuostatos, kad jau šiandien svarbu integraciją greitinti ir efektyvinti. Svarstoma, kokių prielaidų ir sąlygų reikia, kad tas procesas dinamiškai rutuliotųsi. Nuo pasirinkto integracijos būdo priklauso, kaip siekiama pagrindinio tikslo Dažniausios integracijos nesėkmės priežastys yra netinkamos sąlygos. [33]
Per kelerius metus Lietuvoje įvyko esminių pokyčių neįgiliųjų socialinės integracijos ir ugdymo srityje. Neįgalių vaikų integracija į bendrojo lavinimo mokyklas, profesionalios patirties perėmimas iš užsienio – šie ir kiti veiksniai lėmė, jog susiformavo nauja Lietuvos specialiojo ugdymo situacija. [34]
Šiandien nedvejojama, jog pilnavertei, harmoningai asmenybei formuoti būtinas kompleksinis ugdymas. Pagalbos neįgaliajam esmė yra bendra sveikojo ir neįgaliojo veikla. Sveikojo nuostatos keičiasi išmokus bendrauti su neįgaliuoju. [10]
Medicinos modelis neįgaliuosius laiko pasyviai priimančiais medikų priežiūrą. Čia akcentuojamas diagnozės nustatymas, gydymas, pagalba. Skirtingai nei šis - psichosocialinis modelis akcentuoja, kad neįgalusis privalo būti pats aktyvus savo gyvenimo kūrėjas. Šiuo atveju fizinės veiklos, sporto, šokio vaidmuo neįgaliesiems laikomas labai svarbiu veiksniu. Be to, neįgaliųjų šokis tampa ne tik kaip medicinos modelio reabilitacijos forma, bet ir kaip pagrindinė žmogaus teisė, kuri priartina neįgaliųjų reikmes prie sveikųjų žmonių reikmių ir padidina neįgaliųjų saviraiškos galimybes.
Nors yra pripažinta, kad fizinė veikla ir šokis vaidina svarbų vaidmenį neįgalių žmonių fizinėje reabilitacijoje, tačiau jiems suteikia ir neišmatuojamas socialinės integracijos ir poilsio galimybes.[19]
Paskutiniame XX amžiaus dešimtmetyje taikomoji fizinė veikla susikūrė kaip savarankiška mokslo ir studijų kryptis, turinti savo teorinį pagrindimą, įskaitant apibrėžtą struktūrą, tyrimų objektą, mokslinių tyrimų ir jų pritaikymo sritis. Taip pat sprendžianti labai svarbius uždavinius, kurių filosofinis pagrindimas yra gerinti neįgalių žmonių gyvenimo kokybę. [20]
Neįgaliųjų žmonių įtikinimas pradėti daug aktyvesnį gyvenimo būdą tampa didžiuliu iššūkiu, kurio esmė yra poreikis didinti asmeninius neįgaliųjų bei su jais dirbančių žmonių lūkesčius. Kūno kultūra, mokslas apie sportą bei šokį gali pagerinti neįgaliųjų gyvenimo kokybę. Visuotinis įvairių fizinės veiklos programų tikslas yra pagerinti neįgaliųjų gyvenimą ir išlaikyti optimalų funkcinio savarankiškumo lygį.
Gyvenimo kokybė – tai individo vietos gyvenime suvokimas, susijęs su jo tikslais, viltimis, standartais ir požiūriais, kuriam didelės įtakos turi asmens fizinė sveikata, psichologinė būklė, nepriklausomybės laipsnis, socialiniai ryšiai ir santykiai su aplinka.
Individualiajame negalios modelyje negalia suprantama kaip žmogaus asmens tragedija, kylanti sutrikus fizinėms ar psichologinėms organizmo funkcijoms ar struktūroms, t.y., dėl patologijos, kuri neleidžia neįgaliam žmogui visapusiškai dalyvauti visuomenės gyvenime ir lemia jo atsiskyrimą. [35]
Padidėjusios fizinės veiklos poveikis neįgaliųjų sveikatai ir gerovei gali būti kur kas didesnis negu sveikajam. Nors ir nedaug pagerėjusi ištvermė, jėga ir lankstumas gali smarkiai pagerinti neįgaliojo gyvenimo kokybę. Iš tiesų tarp neįgaliųjų daug dažniau išryškėja mažesnis fizinio aktyvumo lygis, tad naudingas fizinės veiklos poveikis yra akivaizdus.
Gyvenimo kokybės sąvoka kito su metais ir jai apibūdinti atskleidžiama vis daugiau jos aspektų. Dėmesys gyvenimo kokybei kyla iš šiuolaikinio medicinos supratimo, kuriuo suvokiama ne tik sėkminga terapija, bet visų pirma žmogaus funkcionavimo kokybės gerinimas ir subjektyvus savo padėties vertinimas.
Pirminė sąvokos gyvenimo kokybė samprata buvo geras gyvenimas ir turėjimas. Šiuo metu pabrėžiama vertė būti vietoj vertės turėti. Todėl į sąvokos apibrėžimą įtraukiami nauji gyvenimo kokybės požymiai – švietimas, laisvė, laimė, sveikata.
Sveikata suprantama ne tik kaip ligos nebuvimas, bet ir geros psichinės, fizinės bei visuomeninės savijautos būsena, yra geriausias gyvenimo kokybės atspindys. Gyvenimo kokybė, kurią lemia sveikata, apima psichinę būseną, socialines sąlygas, somatinį pažinimą bei fizinę būklę, kurios vienas iš požymių yra asmens fizinis pajėgumas. Visi šie aspektai leidžia į gyvenimo kokybę pažvelgti per kognityvinę, t.y., gyvenimo sprendimų, ir emocinę, t.y., laimės pajautimo, prizmę. [36]
Testo (1987) ir Wellso (1989) nuomone, nepaprastai svarbus gyvenimo kokybės požymis yra gera savijauta ir pasitenkinimas savo kasdienine veikla bei gyvenimu apskritai.
Puišienė E. ir Gorinienė G. (1999) atkreipia dėmesį į bendrą asmens lygį, ligos buvimą ar nebuvimą, santykius su kitais žmonėmis, darbą ar mokyklą, dalyvavimą kūno kultūros veikloje, pasitenkinimą savo asmens, ypač kūno įvaizdžiu. Tačiau vertinant gyvenimo kokybę, pirmiausia reikia išskirti objektyvią padėti, kurioje yra asmuo, išryškinti būdingus ir realius tos padėties ypatumus ir subjektyvias aplinkybes per vertinamojo jausmus, požiūrius ir išgyvenimus. [36]
Asmenybė atsiskleidžia tik veikloje. Žmonės savo veikloje naudojasi tokiomis pačiomis žiniomis, mokėjimais, įgūdžiais, tais pačiais arba panašiais tos pačios paskirties daiktais ar įrenginiais, tačiau laimėjimai būna nevienodi. [21]
Asmeninio reikšmingumo teorija, kuri yra priskiriama B. Wright ( 1983), pabrėžia neįgalumo reikšmę pačiam žmogui. Šios teorijos taikymas taikomojoje fizinėje veikloje skatina formalų ir neformalų neįgalaus asmens reikšmingumo vertinimą priklausomai nuo to, kokios veiklos jis yra mokomas. Viena iš jų yra šokio terapija. [37]
5. MENINIAI NEĮGALIŲJŲ ASMENŲ POREIKIAI IR JŲ TENKINIMAS
Neatsiejama socialinės integracijos dalis yra neįgaliųjų asmenų ugdymas. Norint geriau suprasti ir paaiškinti neįgaliųjų socialinę – edukacinę situaciją, būtina ne tik teoriškai suvokti socialinio vaizdinio įtaką socialinei praktikai, tačiau ir išsiaiškinti, kokie socialiniai vaizdiniai vyrauja Lietuvoje šiandien. Kaip nuostatos į negalią sąlygoja socialinės integracijos ir edukacijos modelių pasirinkimus. [24] Vienas iš svarbiausių uždavinių, kylančių dirbant su neįgaliaisiais, yra pastarųjų socialinis integravimas, reikalingas visuomenei. Sveiki žmonės turėtų suprasti, kad tarp jų yra ir tokių, kuriems reikalingas toks pat visavertis gyvenimas. [28]Kalbant apie poreikius, visų pirma kyla klausimas, kuo skiriasi norai nuo poreikių. Riihinen (Torronen, 1994) norus apibrėžia kaip nepastovius kintančius troškimus. Poreikį galima apibūdinti kaip tam tikrų reikmių trūkumą ar nebuvimą. [16] Poreikis – tai, ko reikia, ko nors stoka. Tačiau poreikis nėra noras kažką gauti ir turėti bei trūkumas, kuris kliudo žmogui ar sistemai vystytis bei tobulėti. Individo ir socialinės sistemos funkcionavimas yra glaudžiai susijęs su poreikiu. Dirbdama socialinio užimtumo darbą Kauno neįgaliojo jaunimo užimtumo centre pastebėjau, kad jį lankantys žmonės su judėjimo negalia vengia bendrauti su sveikais žmonėmis. Jie laiko save nuskriaustaisiais, nesugebančiais išsiversti be kitų pagalbos. Pasak Maslow, tai pasireiškia, kai nepatenkinami saugumo, priklausomybės ir meilės, savojo orumo ir savosios vertės bei savęs realizavimo poreikiai. Vadinasi, poreikis- tai žmogaus ir aplinkos sąveika. [16] Nustatyta, kad jei nėra patenkinami poreikiai, žmogus negali normaliai egzistuoti socialinėje aplinkoje arba šios galimybės ribotos. M. Buge pagrindinius žmonių poreikius suskirstė į tris grupes: fizinius, psichinius ir socialinius. [8]
Lentelė Nr. 1 Pagrindiniai žmonių poreikiai pagal M. Buge FIZINIAI POREIKIAI PSICHINIAI POREIKIAI SOCIALINIAI POREIKIAI Švarus oras Mylėti ir būti mylimam Mobilumas
Saugumas Troškimas/ norėjimas Veikla
Pakankama mityba Poilsis Draugai
Fizinis aktyvumas Mokymasis Laisvalaikis
Būstas ir apranga Jaustis reikalingam Savitarpio pagalba
ir jo socialine aplinka. Kitaip tariant, tai santykis su aplinka arba tarpusavio bendravimas. Nuo jo priklauso asmenybės tobulėjimas. [7]
Strully ir Strully (1989) nurodė, kad neįgalių ir sveikų žmonių tarpusavio bendravimas ir draugystė neprasideda spontaniškai. Todėl jie siūlo eilę priemonių tikslingam draugystės planavimui ir jos palaikymui. Tai yra užsiėmimas ta pačia veikla, kurioje dažniausiai dalyvauja sveikieji. Tarptautinė bendruomenė vartoja du skirtingus terminus, apibrėždama neįgaliųjų santykį su menu: menas neįgaliesiems ir neįgaliųjų menas
Pirmasis terminas yra „bendra frazė, nusakanti ir meną, kuriamą žmonių su negalia, ir neįgaliųjų meninį užimtumą. Jis apima žmones su negalia ir kaip menininkus, ir kaip dalyvius, ir kaip žiūrovus“. [9] Neįgaliųjų menas gali būti naudojamas apibūdinant projektus, kuriuose neįgalieji dalyvauja kartu su sveikaisiais – t.y., integruoto meno projektus. Neįgalieji turi būti įtraukti visose integruoto meno neįgaliesiems projekto stadijose: nuo planavimo iki atlikimo. Kuomet žmonės su negalia dalyvauja tik kaip pagalbiniai, šalutiniai arba kaip specialistai, bet ne neįgalieji, tokiems projektams arts and disability terminas jau nebetaikomas.
Neįgaliųjų menas– yra toks neįgaliųjų kuriamas menas, kuris atskleidžia jų kaip neįgaliųjų identitetą. Disablity arts kūriniai, tokių menininkų veikla yra dalis neįgaliųjų kultūros. Neįgaliųjų menas paremtas žmonių su negalia patirtimi, vertybėmis, būdingomis tik jiems, ir taip pat atskleidžia neįgaliųjų, kaip atskiros grupės su unikalia kultūra, identitetą“. [9] Pastaraisiais dešimtmečiais vyksta žymus tarptautinis neįgaliųjų judėjimas (disability movement). Jo atsiradimą sąlygojo žmonių su negalia viešas ir atviras kalbėjimas apie jų skirtumus nuo daugumos bei sutinkamas socialines kliūtis. Šis judėjimas keičia nusistovėjusias nuostatas ir nuomones apie negalią į tokias, kurios akcentuoja lygybę ir pilietines teises. Todėl per paskutiniuosius 15 metų negalia ėmė įgauti vis daugiau svarbos tarptautiniame politiniame ir kultūriniame gyvenime. [29]
Šis judėjimas skaičiuoja jau trisdešimtus metus, o pirma oficialia jo organizacija laikoma Didžiojoje Britanijoje 1976 metais įkurta SHAPE agentūra, kurios tikslas vienyti ir atstovauti šokėjams su negalia. [30]
Įstatyminės bazės, reglamentuojančios neįgaliųjų saviraišką, kūrimas yra tik viena iš dviejų svarbiausių neįgaliųjų judėjimo formų. Antroji – tai žmonių su negalia integracija į visuomenę per meną ir kultūrą arba dar kitaip – neįgaliųjų meną (tiek arts and disability, tiek ir disability arts), siekiant įtvirtinti naują negalios suvokimo modelį. Siūlomas modelis vadinamas socialiniu ir jis yra priešprieša medicininiam negalios suvokimo modeliui. Pastarasis grindžiamas individualia žmogaus sveikatos būkle, fiziniais trūkumais. Kai kurie neįgalieji, dažniausiai vyresnio amžiaus, suvokia savo negalią šio modelio rėmuose. Tuo tarpu socialinis modelis negalią apibrėžia kaip visuomenės sąlygotą žmogaus galimybių apribojimą. Pavyzdžiui, žmonės vežimėliuose negali patekti į daugelį pastatų dėl to, kad šie nepritaikyti jiems, bet ne dėl pačios negalios. Socialinis modelis pabrėžia visuomenės sukurtus barjerus ir neįgaliųjų judėjimas ragina juos šalinti. [31]
Pasaulyje stiprėjant multikultūralizmui, tvirtėja ir neįgaliųjų meno pozicijos, nes neįgalieji laikomi kultūrine mažuma, o jų kultūriniai produktai – multikultūralizmo dalimi. (29) Pozicijų tvirtėjimą įrodo ir Didžiosios Britanijos neįgaliųjų meno chronologija (šioje šalyje toks menas yra labiausiai pažengęs – remiantis ta pačia chronologija). Joje atsispindi pagreitį įgaunantis neįgaliųjų meno vystymasis, palyginimui: kaip vienintelis neįgaliųjų menui reikšmingas įvykis 1977 metais paminimas vieno tokio meno teatro įkūrimas, o 2002 m. vardijama gausybė neįgaliųjų meno renginių (konferencijų, spektaklių, neįgalių autorių knygų pristatymų ir pan.), neretai vykstančių tarptautiniu lygiu. [7]
Taigi galima teigti, jog per meną neįgalieji pristato skirtumus nuo likusiųjų visuomenės narių ir atmeta „normalumo“ ideologiją, kuri nuvertina juos kaip „nenormalius“. Socialinis kontekstas verčia žmones su negalia atmesti vyraujančias normas, roles ir identitetus ir menas yra būdas pristatyti visuomenei savitas vertybes, įrodyti, jog neįgaliųjų patirtis ir gyvenimo būdas turi savų privalumų. [30]
5. 1. Neįgaliųjų meninio užimtumo poreikis Kauno neįgaliojo jaunimo
užimtumo centre
Menas – pati universaliausia kalba, kai žmonės jausmais suvokia vieni kitus, o meninė kūryba, skatindama žmogaus saviraišką, ne tik ugdo asmenybę, bet ir padeda jai integruotis ir adaptuotis visuomenėje, lavina tarpusavio bendravimo įgūdžius, praturtina savo ir kito gyvenimą dvasinėmis vertybėmis. Ir jei žmogus turi fizinę negalią, tai jo galia – jausmai – yra ne tik nesutrikę bet ir ypatingai ryškūs. Vienas iš būdų padėti neįgaliesiems integruotis į visuomenę ir tuo pačiu išreikšti save – yra šokio ir judesio terapijos taikymas.
kitais žmonėmis. Centro tikslas yra tenkinti jaunimo su fizine ir judėjimo negalia socialinius, psichologinius bei kultūrinius poreikius. Taip pat vykdo užimtumo ir socialinės integracijos programas. Kvalifikuoti specialistai centro lankytojams siūlo platų įvairių užimtumo formų pasirinkimą. Jie padeda lavinti tiek darbinius, tiek ir kūrybinius įgūdžius pagal kiekvieno lankytojo poreikus ir galimybes. Šiuo metu centre renkasi septynios dešimtys fizinę ir protinę negalią turinčių jaunų žmonių nuo 18 metų. Čia yra sudarytos palankios sąlygos taikomąjį šokį naudoti kaip meninį užimtumą neįgaliesiems.
Grupė jaunuolių susidomėjo taikomuoju šokiu. Ši grupė ”Žingsnis po žingsnio” veikia jau ketveri metai. 9 šokėjai ratukuose kartu su savo choreografe pritaiko, kuria ir atlieka vadinamuosius išraiškos šokius. Grupė labai dažnai koncertuoja pačiai įvairiausiai publikai ir kasmet pasirodo tokiuose dideliuose renginiuose kaip Sostinės dienos, Kauno dienos, Tarptautinės žmonių su negalia dienos paminėjimo renginys Kauno sporto halėje, Vilniaus Tarptautinis neįgaliųjų šokio ir meno festivalis. ”Žingsnis po žingsnio” yra vienintelis Kauno ir vienas iš trijų Lietuvos šokio kolektyvų, kurio nariai turi fizinę ir judėjimo negalią, vienintelis iš tų trijų įvardijamas kaip ”jaunimo”. Šiuo metu grupė yra visiškai susiformavusi, įgijusi nemažai koncertinės patirties, tad pradeda savo veiklos plėtrą – nuo dar anksčiau nebandytos projektinės veiklos iki numatomų pasirodymų užsienyje.
6. TIRIAMIEJI IR TYRIMO METODIKA
6. 1. Bendras tyrimo aprašymas ir tiriamieji
Tyrimas atliktas Kauno neįgaliojo jaunimo užimtumo centre, kurį lanko įvairią negalią turintys jaunuoliai.
2002-ųjų metų lapkritį Centre atsakingi darbuotojai lankytojams pasiūlė taikomojo šokio pratybas, kuriomis susidomėjo dalis centro lankytojų. Šiuo metu pratybas nuolat lanko 9 lankytojai (4 vaikinai ir 5 merginos). Penki iš jų serga cerebriniu paralyžiumi. Kitų keturių negalia - įgyta nuo vaikystės. Respondentų amžius nuo 21 m. iki 41 m., vidurkis – 28 metai. Aštuoniems iš devynių Centro taikomojo šokio grupės lankytojų nustatyta I invalidumo grupė. Vienam pripažinta II invalidumo grupė. Invalido vežimėliais nuolat naudojasi 3 lankytojai, su pagalba gali vaikščioti – 3 bei savarankiškai judėti - 3 tiriamieji. Iš devynių tiriamųjų pagrindinį išsilavinimą turi trys asmenys; vidurinę mokyklą baigė keturi; specialųjį vidurinį išsilavinimą ir specialybę turi vienas; pradinį išsilavinimą – vienas neįgalus asmuo.
Tyrimas buvo vykdomas trim etapais. Pradėtas 2002 m. lapkrityje ir vyko iki 2006 m. kovo mėn. Tyrime dalyvavo visi 9 centro lankytojai turintys fizinę negalią ir lankantys taikomojo šokio pratybas, jų šeimų nariai, centro darbuotojai.
Lentelė 2. Tyrimo etapai, metodai bei tiriamoji grupė
ETAPAI TIRIAMOJI GRUPĖ TYRIMO METODAI
I etapas 2002-2003
Centro taikomojo šokio grupė: 5 - neįgalūs asmenys, lankantys taikomojo šokio pratybas.
Stebėjimas. Interviu.
II etapas 2003-2004
Centro taikomojo šokio grupė: prisijungė 4 neįgalieji asmenys, 1 atsisakė lankyti taikomojo šokio pratybas.
Stebėjimas, Dienoraščiai.
III etapas 2004-2006
Centro taikomojo šokio grupė: pratybas lanko 9 - neįgalūs asmenys.
Stebėjimas, Interviu,
6. 2. Tyrimo metodai
Šiam tyrimui atlikti pasirinktas kokybinis tyrimo metodas. Kokybinis tyrimas- tai kiekybiniais rodikliais neišreikštos informacijos gavimo būdas. Jį galima apibūdinti kaip sistemingą, nestruktūrizuotą atvejo ar individų grupės, situacijos ar įvykio tyrimą natūralioje aplinkoje (Kardelis K., 2002). Kokybinio metodo naudojimas šiame darbe yra svarbus tuo, kad jis leidžia pažinti gyvenimo patirtį tokia prasme, kokią jai suteikia patys tiriami žmonės su judėjimo negalia. Šiam tyrimui atlikti taikyti metodai:.
1. Stebėjimas 2. Dienoraščiai 3. Interviu
4. KNJUC dokumentų turinio analizė
Stebėjimas. Tiriamoji grupė ketverius metus buvo stebima kasdieninėje aplinkoje
natūraliomis sąlygomis. Pagrindinis stebėjimo tikslas buvo vertinti taikomojo šokio pratybas, lankančių respondentų socialinio funkcionavimo bei fizinės ir psichologinės savijautos pokyčius. Stebėjimo metu buvo kreipiamas dėmesys į tiriamųjų elgesį:
Taikomojo šokio pratybų metu; Prieš pasirodymus;
Po pasirodymų.
Stebėjimas buvo atliekamas sistemingai. Stebėjimo duomenys ketvirtaisiais tyrimo metais buvo fiksuoti stebėjimo protokoluose (PRIEDAI). Pratybas stebėjo ir rezultatus fiksavo grupės vadovė, kuri nuolat vedė užsiėmimus. Natūralaus stebėjimo rezultatai buvo papildyti fotografijomis bei video įrašais. Tiriamieji žinojo, kad yra stebimi ir jų elgesys fiksuojamas.
Elgesio veiksnių pasireiškimo dažnis ir pokyčiai buvo užrašinėjami po pratybų. Tokiu būdu atliekamas stebėjimas yra nepertraukiamas.
Kadangi stebėjimo protokole visko užregistruoti nėra galimybių, buvo koncentruojamasi ties pačiais svarbiausiais pokyčiais. Kiekvienos įvardintos kategorijos įvertinimui, pasirinkti sekantys kriterijai:
Socialinis funkcionavimas: Aktyvumas – pasyvumas Izoliacija – dominavimas Iniciatyvumas
Komunikacijos ypatumai
Dalyvavimo pratybose motyvacija ir tikslai Interesai
Veiklos įgūdžiai ir sugebėjimai: Užsiėmimų lankymo reguliarumas Atsparumas nuovargiui
Bendradarbiavimo sugebėjimai Savarankiškumas
Įspūdžiai, jų raiškos ypatumai. Psichologinė savijauta: Emocinė raiška, nuotaikų kaita Pasitikėjimas savimi.
Sugebėjimas susikaupti.
Tyrėjo, artimųjų, kitų darbuotojų pastebėjimai. Fizinė savijauta:
Judesių koordinacija.
Laikysena, fizinis pajėgumas. Naujos fizinės galimybės. Tiriamųjų nusiskundimai. Aplinkinių pastebėjimus.
Atliekant duomenų analizę, stebėjimo protokolai buvo analizuojami, pokyčiai kategorizuojami ir klasifikuojami. Rezultatai vertinami palyginant trijų etapų duomenis: pradėjus lankyti pratybas, pratybų lankymo viduryje ir tyrimo pabaigoje. (Priedai).
Dienoraščiai. Siekiant papildyti stebėjimo duomenis, 2004 m. spalio mėnesį
tiriamiesiems buvo išdalinti dienoraščiai. Neįgaliesiems buvo leidžiama pasirinkti, ar pildyti dienoraštį ar ne. 6 taikomojo šokio pratybas lankantys neįgalieji sutiko pildyti dienoraščius patys, 3 tiriamieji dėl rankų negalios negali rašyti. Dienoraščiai buvo pildomi laisva forma ir reguliariai kartu su tiriamaisiais apžvelgiami kiekvieną mėnesio pirmą užsiėmimą. Jei per tą laiką buvo keli koncertai, juos prašoma aprašyti ir pasidalinti įspūdžiais. Iki tyrimo pabaigos dienoraščius sistemingai pildė 5 lankytojai.
Interviu. Pusiau struktūrizuotas interviu buvo atliekamas pagal iš anksto parengtus
orientacinius klausimus, nesilaikant griežtos jų pateikimo struktūros ir žodžių sekos. Naudotas diktofonas, į kurį įrašyti interviu buvo išsamiai analizuojami. Vienam interviu skirta 1 akademinė valanda. Interviu dalyvavo 9 Centro taikomojo šokio grupės lankytojai, 8 tiriamųjų šeimos nariai ir 8 Centro darbuotojai. Tai: 2 administracijos atstovai, 2 kineziterapeutai, 1 socialinė darbuotoja, 2 meno terapijos specialistai, 1 psichologas.
