Šunų stuburo degeneracinių patologijų pasireiškimas, diagnozavimas ir gydymo metodai

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA

Veterinarijos fakultetas

Gintė Zaborskytė

Šunų stuburo degeneracinių patologijų pasireiškimas,

diagnozavimas ir gydymo metodai

Manifestation of canine degenerative spinal pathologies,

diagnosis and treatment methods

Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS

Darbo vadovas: doc. A. Noreika

2 DARBAS ATLIKTAS STAMBIŲJŲ GYVŪNŲ KLINIKOJE

PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ

Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Šunų stuburo degeneracinių patologijų pasireiškimas, diagnozavimas ir gydymo metodai“:

1. Yra atliktas mano pačios.

2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje.

3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą naudotos literatūros sąrašą.

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE

Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO

(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS STAMBIŲJŲ GYVŪNŲ KLINIKOJE

(aprobacijos data) (klinikos vedėjo (-os) vardas, pavardė)

(parašas)

Magistro baigiamojo darbo recenzentai 1)

2)

(vardas, pavardė) (parašai)

Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:

3

TURINYS

1.1.Degeneracinių stuburo patologijų rūšys ... 8

1.1.1. Tarpslankstelinio disko liga ... 9

1.1.2. Kaklo dalies spondilopatija ... 9

1.1.3. Degeneracinė mielopatija ... 11

1.1.4. Juosmeninės kryžmens srities stenozė ... 12

1.1.5. Facetinių sąnarių hipertrofija ... 12

1.1.6. Kitos degeneracinės stuburo patologijos ... 13

1.2.Degeneracinių stuburo patologijų diagnozavimas ... 14

1.2.1. Neurologinis tyrimas ... 14

1.2.2. Rentgengrafija ... 14

1.2.3. Kontrastinė rentgenografija (mielografija) ... 14

1.2.4. Kompiuterinė tomografija ... 14

1.2.5. Magnetinis rezonansas ... 15

1.2.6. Cerebrospinalinio skysčio tyrimas ... 15

1.2.7. Ultragarsas ... 15

1.3.Degeneracinių stuburo patologijų gydymas ... 15

1.3.1. Konservatyvus ... 15

1.3.2. Chirurginis ... 16

2. TYRIMO MEDŽIAGA IR METODIKA ... 18

3. TYRIMO REZULTATAI ... 20

3.1. Tiriamųjų šunų kompiuterinės tomografijos tyrimo pavyzdžiai...29

4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 32

IŠVADOS ... 34

REKOMENDACIJOS ... 35

4

SANTRAUKA

Šunų stuburo degeneracinės stuburo patologijos, diagnozavimas ir gydymo metodai Gintė Zaborskytė

Magistro baigiamasis darbas

Darbą sudaro: 38 puslapiai, 2 lentelės, 23 paveikslai, 33 literatūros šaltiniai.

Darbo tikslas: ištirti degeneracinių šunų stuburo patologijų pasireiškimą tiriamiems šunims, susipažinti su diagnozavimo ir gydymo metodais.

Tyrimo metodika: Tyrimo duomenys buvo renkami 2015–2017 metais UAB “Jakovo veterinarijos centre”. Iš viso buvo ištirti 98 degeneracines stuburo patologijas turintys šunys ir išanalizuotos jų kompiuterinės tomogramos, taikyti gydymo metodai. Tiriamieji buvo suskirstyti į dvi veislių grupes: chondrodistrofines ir nechondrodistrofines. Šios grupės dar suskirstytos pagal amžių, lytį, veislės dydį, patologijas ir jų pasireiškimo vietą. Ištirtas įvairių degeneracinių stuburo patologijų pasireiškimas skirtingoms veislių grupėms, dydžiui, lytims, amžiui. Nustatyti dažniausiai taikomi gydymo metodai. Statistiniai duomenys buvo susisteminti Microsoft Excel programa.

Rezultatai: tyrimo metu 98 tiriamiesiems buvo diagnozuotos 6 tipų degeneracinės stuburo patologijos: ekstruzija 38,3 proc., protrūzija 33,8 proc., juosmeninės kryžmens srities stenozė 11,7 proc., facetinių sąnarių hipertrofija 7,8 proc. ir kaklo dalies spondilopatija (Voblerio sindromas) 3,2 proc. Chondrodistrofinių veislių šunų buvo 1,6 karto daugiau negu nechondrodistrofinių. Maži CD veislių šunys sudarė 90,2 proc. visų CD veislių atstovų, o NCD veislių šunys daugiausia buvo vidutinio dydžio (59,5 proc.). Atliekant tyrimą daugiausia buvo užregistruota 4–8 metų amžiaus CD ir NCD veislių šunų. CD patinų, sudariusių buvo 3,4 karto daugiau negu CD patelių, o NCD patinų 2 kartus daugiau negu patelių. Iš visų 154 rastų patologijų 67 proc. pasireiškė chondrodistrofinėms veislėms, o 33 proc. nechondrodistrofinėms veislėms. Chondrodistrofinių veislių šunims tyrimo metu daugiausiai buvo diagnozuota ektruzija (57,2 proc.), o nechondrodistrofinių veislių šunims protrūzija (47 proc.). Remiantis gautais tyrimo rezultatais CD veislėms dažniausios degeneracinės patologijos pagal pasireiškimo vietą buvo juosmens L1/L7 srityje (29,1 proc.), o NCD kaklo srityje (37,3 proc.). Išanalizavus gydymo metodus nustatyta, jog chirurgiškai buvo gydoma 75,4 proc. CD veislių šunų, o NCD 67,6 proc.

5

SUMMARY

Manifestation of canine degenerative spinal pathologies, diagnosis and treatment methods Gintė Zaborskytė

Master’s thesis

Master’s thesis volume: 38 pages, 2 tables, 23 pictures, 33 references.

Master’s thesis objective: assess the manifestation of degenerative spinal pathologies in a selected group of dogs, review the diagnosis and treatment methods.

Research methods: research data was collected from 2015 to 2017 in „Jakovo veterinarijos klinika” veterinary clinic. In total, 98 dog computerized tomography (CT) scan cases and treatment methods of degenerative spinal pathologies were analyzed. All canine patients were separated into two groups: chondrodystrophic breeds and non-chondrodystrophic breeds. These breed groups were also divided into age, gender, size of the breed, pathology and its location sections. Manifestation of degenerative pathologies for different breeds, size, gender and age has been analyzed. The most common treatment methods have been determined. Collected statistical data was systemized using Microsoft Excel program.

Research results: during the study in 98 dogs 6 types of degenerative spinal pathologies were diagnosed: extrusion 38.3%, protrusion 33.8%, lumbosacral stenosis 11.7%, vertebral articular process hypertrophy 7.8% and cervical spondilopathy (Wobbler syndrome) 3.2%. Chondrodystrophic breed dogs were 1,6 times more prevalent than non-chondrodystrophic breed dogs. Amongst the CD breed dogs, small breeds made up 90.2%, while in NCD most popular size was medium that made 59.5%. According to the collected data the most common affected dog age for CD and NCD breeds was from 4 to 8 years old. There were 3.4 times more male CD dogs than female dogs and 2 times more NCD male dogs than NCD female dogs. From all 154 diagnosed pathologies 67% manifested to chondrodystrophic breeds and 33% to non-chondrodystrophic. The study data showed that chondrodystrophic breed dogs were prone to have extrusion (57.2%) more than other pathologies, while NCD were diagnosed mostly with protrusion (47%). This research data revealed that the most affected area for CD breed dogs was lumbar section L1/L7 (29.1%), and for NCD the neck area (37.3%). The analysis of treatment methods demonstrated that the most common way of treatment for degenerative spinal pathologies was a surgical intervention 75.4% for CD breed patients and 67.6% NCD breed patients.

6

SANTRUMPOS

AF, angl. Anulus fibrosus – skaidulinis žiedas

C (1–7) (lot. Vertebrae cervicales) – kaklo srities slanksteliai CD – chondrodistrofinė veislė

CSM – kaklo dalies spondilopatija

CT, angl. Computed tomography – kompiuterinė tomografija DM – degeneracinė mielopatija

IVD, angl. intervertebral disk - tarpslankstelinis diskas

IVDD, angl. intervertebral disk disease – tarpslankstelinio disko liga L (1–7) (lot. Vertebrae lumbales) – juosmens srities slanksteliai LS – lumbosakrinė (juosmeninė kryžmens) sritis

MRI, angl. magnetic resonance – magnetinis rezonansas NCD – nechondrodistrofinė veislė

NP, angl. nucleus pulposus – minkštiminis branduolys NVNU – nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo

Proc. – procentai Pvz. – pavyzdžiui

S (1–3) (lot. Os sacrum) – kryžkaulis SVNU – steroidiniai vaistai nuo uždegimo

7

ĮVADAS

Degeneracinės stuburo patologijos - tai pakitimai, kurie išsivysto senstant ir dėl kurių pakinta įprastinės stuburo funkcijos ir struktūros. Degeneracija reiškia pokyčius atsiradusius dėl amžiaus, o ne dėl traumų, infekcijų, mitybos ir t.t. Šie procesai gali paveikti beveik visas stuburo struktūras: tarpslankstelinius diskus, kaulus, sąnarines kremzles, raiščius ir nervus (1).

Degeneraciniai stuburo struktūrų procesai yra dažniausia priežastis sukelianti nugaros skausmą. Tikslus patologijos ir jos pasireiškimo vietos diagnozavimas yra būtinas parenkant efektyviausią gydymo metodą. Teisingam rezultatų interpretavimui yra svarbus ne tik diagnostinių metodų išmanymas, bet ir žinios apie ligų pasiskirstymą tarp asimptominių ir simptominių grupių, anamnezė ir pacientų individualus polinkis į tam tikras patologijas (2).

Degeneracija yra natūralus procesas, tačiau yra įrodyta, jog tam tikros (chondrodistrofinės) šunų veislės yra predisponuotos sirgti šiomis ligomis ir jos pasireiškia jaunesniame amžiuje (3). Nors makroskopiniai, histopatologiniai, biocheminiai stuburo struktūrų pokyčiai yra panašūs tiek CD tiek NCD veislių šunims, tačiau pačių patologijų lokalizacija, eiga ir tai, kokiame amžiuje jos pasireiškia, skiriasi (1).

Tyrimo metu buvo diagnozuotos šešios degeneracinės stuburo patologijos: IVDH abu tipai (protrūzija ir ekstruzija), juosmeninės-kryžmens srities stenozė, facetinių sąnarių hipertrofija ir kaklo dalies spondilopatija (Voblerio sindromas).

Stuburo patologijos ne visada turi aiškius klinikinius požymius (3). Didelė jų dalis sukelia stuburo smegenų ir atsišakojančių nervų pažeidimus, kurių laiku nepradėjus gydyti, neurologinė žala gali vis didėti ir galiausiai tapti nebepataisoma, todėl svarbu žinoti kokios šunų grupės yra labiau linkusios sirgti, kad ateityje galima būtų ligą diagnozuoti ir pritaikyti tinkamą gydymą ankstyvoje stadijoje siekiant geros prognozės.

Darbo tikslas: ištirti šunų degeneracinių stuburo patologijų pasireiškimą tiriamiems šunims, susipažinti su diagnozavimo ir gydymo metodais.

Darbo uždaviniai:

 Atlikti šunų degeneracinių stuburo patologijų literatūrinę apžvalgą.

 Išanalizuoti šunims pasireiškiančių degeneracinių stuburo patologijų įvairovę.

 Ištirti degeneracinių stuburo patologijų pasireiškimo dažnumą chondrodistrofinėms ir nechondrodistrofinėms veislėms.

 Įvertinti degeneracinių stuburo patologijų pasireiškimą pagal patologijos lokalizaciją, pacientų lytį, amžių ir dydį.

8

1. LITERATŪROS APŽVALGA

Šunų stuburas yra sudarytas iš 7 kaklo, 13 krūtinės, 7 juosmens, 3 kryžmens (tarpusavyje suaugę segmentai) ir įvairaus skaičiaus uodegos slankstelių, saugančių stuburo smegenis ir stuburo jungčių - tarpslankstelinių diskų, sąnarių ir išilginių raiščių (1).

Nors degeneracinės ligos gali paveikti bet kurią iš šių struktūrų, viena svarbiausių išlieka tarpslankstelinis diskas. Jis susidaro iš dviejų anatomiškai skirtingų dalių: išorinio, iš skaidulinės kremzlės sluoksnių sudaryto, skaidulinio žiedo anulus fibrosus (AF), ir jo viduje esančios želinės konsistencijos užpildo, vadinamo nucleus pulposus (NP) (4).

Chondrodistrofinės veislės, kaip pvz., taksai, prancūzų buldogai ir kt., turi skaidulinio žiedo AF vystymosi sutrikimų. Šių šunų tarpslankstelinės kremzlės yra genetiškai deformuotos, kaip dvarfizmo pasekmė (5). Chondrodistrofinių veislių šunys yra labiau linkę į IVDD dėl trumpesnio stuburo, ir trumpų kojų. Ilgos nugaros vaizdą sukuria trumpos kojos ir tai yra tik optinė iliuzija. Dėl įgimtos deformacijos, tarpslanksteliniai diskai CD veislių šunims degeneruoja greičiau ir pirmieji stuburo patologijų požymiai gali pasireikšti 1-3 metų amžiuje (6).

Nechondrodistrofinių veislių šunims degeneraciniai stuburo struktūrų procesai pasireiškia rečiau ir vėliau negu CD, 5–8 metų amžiuje (5). Vis dėlto tam tikros veislės kaip pvz., vokiečių aviganiai dėl osteochondrozės, sutrikdančios tarpslankstelinių diskų mitybą, gali dažniau sirgti degeneracinėmis patologijomis. Yra manoma, jog jauniems NCD šunims pagrindinės stuburo patologijos pasireiškia dėl traumos ir tik pavienėse struktūrose (3).

1.1. Degeneracinių stuburo patologijų rūšys

Degeneracinės stuburo patologijos - tai senėjimo procesų sukelti pokyčiai, dėl kurių sutrinka normalios stuburo funkcijos ir struktūros (1). Nors daugumoje literatūros šaltinių pagrindinė degeneracinė stuburo patologija yra tarpslankstelinių diskų liga, tačiau mokslininkų nuomonė dėl kitų patologijų labai skiriasi.

John Wiley išskiria dešimt degeneracinių patologijų, iš kurių dvi yra būdingos specifinėms veislėms, t.y. rotveilerių leukoencefalomielopatija ir labradoro retriverių aksonopatija. Tuo tarpu Andre Jaggy (2) prie bendrųjų patologijų priskiria calcinosis circumcripta, tačiau ekstradurinių sinovinių cistų nepamini išvis, o kitas bendras patologijas dar detaliau išskiria pagal veisles, kaip kad degeneracinė mielopatija, kuri atskirai apibūdinama didelėms veislėms, terjerams, skalikams, afganų kurtams, mini pudeliams.

9 1.1.1. Tarpslankstelinio disko liga

Yra du pagrindiniai IVDH tipai: ekstruzija (Hansen I tipas) ir protruzija (Hansen II tipas) (1 pav.).

1 pav. Hanseno I ir II išvaržų tipai (4)

Hansen I tipo išvarža yra kremzlinė disko degeneracija, kuomet NP granuliuojasi arba kalcifikuojasi ir tampa mažiau elastingas. Tai įvyksta dėl vandens ir proteoglikanų molekulių stygiaus bei esant kolageno pertekliui. Sutrikus degeneruojančio branduolio biomechanikai paveikiamos ir skaidulinio žiedo struktūros. Tuomet AF sutrūksta ir NP išsiveržia į stuburo kanalą (5). Dažnai minkštiminė branduolio medžiaga prasiveržia pačiame žiedo viduryje ir sukelia ūmų stuburo smegenų suspaudimą. Tai būdinga chondrodistrofinių veislių šunims kaip taksai, buldogai, bigliai, taip pat dažniausiai vidutinio amžiaus šunims (vidurkis 5,5 metų). Ši išvarža gali pasireikšti bet kokiu metu (2).

Hansen II tipo išvarža įvyksta dėl disko skaidulinės kremzlės metaplazijos – natūralių senėjimo procesų. NP ląstelinė ir cheminė sandara tampa panaši į skaidulinio žiedo, atsiranda AF skaidulų įplyšimai. AF hipertrofuojasi ir ventraliai išsigaubia į stuburo kanalą, bet NP neišsilieja. Klinikinių požymių stiprumas priklauso nuo išsikišusio žiedo dydžio. Simptomai atsiranda palaipsniui, nors kartais pasitaiko ir ūmi forma. Tai būdinga nechondrodistrofinių veislių šunims, dažniau dideliems, vidutinio ir vyresnio amžiaus šunims pvz. vokiečių aviganiai, retriveriai (4).

Dažniausiai išvaržos pasitaiko krūtinės T11–12 ir juosmens L2–3 IVD, kaklo C2–3 ir juosmens-kryžmens L7–S1 tarpslanksteliniuose tarpuose. Patinams IVDH pasireiškia dažniau patelėms (3).

1.1.2. Kaklo dalies spondilopatija

10 smegenų, atsišakojančių nervų arba abiejų struktūrų kompresija, sukeliančia įvairaus lygio neurologinius deficitus ir kaklo skausmą (7).

Kaklo dalies spondilopatijos atsiradimo priežastis nėra tiksliai žinoma, bet manoma, jog ją lemia daugybė faktorių, tokių kaip paveldimumas, mitybos racionas su kalcio pertekliumi ir pan.

Nors ši patologija gali pasireikšti visų veislių šunims, tačiau Dobermanai ir Dogai sudaro 60-70 proc. visų sergančiųjų. Šioms dvejoms veislėms taip pat būdingos dvi skirtingos kaklo dalies spondilopatijos pasireiškimo rūšys: tai Dobermanams būdinga, su tarpslanksteliniais diskais susijusi, CSM, kuri tipiškai išsivysto vidutinio amžiaus dideliems šunims ir kaulinė CSM forma, dažniausiai pasitaikanti jauniems labai didelių veislių šunims, kaip Dogai. Tyrimais įrodyta, jog Dobermanų spondilopatija yra paveldima (2).

CSM patofiziologija priklauso nuo statinių ir dinaminių faktorių. Pagrindinis veiksnys yra stuburo kanalo stenozė, kuri gali būti visiška ir tiesiogiai spausti stuburo smegenis sukeldama neurologinius požymius, ar dalinė ir nesukelti jokių klinikinių požymių, bet predisponuoti vėlesnį mielopatijos išsivystymą. Stuburo kanalo stenozė būna dėl kaulinės arba kremzlinės diskų dalies kompresijos.

Pati dažniausia pažeidimų vieta dideliems ir labai dideliems šunims yra C5-C6 ir C6-C7 segmentuose. 90 proc. visų spondilopatijos atvejų pasireiškia šiose dalyse, tačiau dažnai paveikiama ir C4-C5 sritis. 50 proc. didelių veislių pacientams nustatyta viena stuburo smegenų kompresija, o kitiem 50 proc. dvi ar daugiau kompresijos vietų, tuo tarpu labai didelių veislių šunims viena kompresija būdinga 20 proc., o daugybinės 80 proc. (8).

CT metu didelių veislių šunims kartu su CSM rasta ir stuburo smegenų pažeidimų T1-T2 regionuose, o labai didelių veislių C7-T1 segmente.

Beveik visų CSM turinčių šunų gydymas prasideda medikamentais. Remiantis konservatyvaus gydymo efektyvumu galima įtarti koks stiprus yra stuburo pažeidimo laipsnis. Svarbiausias konservatyvaus gydymo komponentas - tai fizinės veiklos mažinimas, taip mažinant dinaminį stuburo smegenų spaudimą. Tuo pat metu naudojama kortikosteroidų terapija, kuri pagerina neurologines funkcijas, sumažinant uždegiminę edemą (1).

11 Jeigu tinkamai atliekama operacija tuomet pagerėjimas pastebimas vidutiniškai 80 proc. šunų, tačiau didelei daliai pacientų pablogėjimas po operacijos pasireiškia po 2-3 metų. Medikamentinis gydymas vidutiniškai teigiamai padeda 50 proc. sergančiųjų (3).

1.2.3. Degeneracinė mielopatija

Tai degeneracinė liga, kurios etiologija nėra žinoma, ir kuri pagrinde paveikia srities stuburo smegenis krūtinės ir juosmens srityse vidutinių ir didelių veislių šunims, vyresniems nei 5 metai. Vokiečių aviganiai ir bokseriai yra vienos dažniausiai paveikiamų veislių, tačiau degeneraciniai pakitimai randami ir Sibiro haskiams, Auksaspalviams retriveriams, Korgiams, Pudeliams ir t.t. Degeneracinė mielopatija tai tik tam tikrų stuburo smegenų segmentų aksonų ir mielino degeneracija (9). Nors yra daugybė teorijų apie DM atsiradimo priežastis, kaip kad autoimuniniai procesai, E ir B12 vitaminų trūkumas ar genetinė mutacija, tačiau moksliškai nei viena iš teorijų nėra patvirtinta.

Kliniškai pastebima lėta, progresuojanti, neskausminga T3–L3 srities mielopatija vyresniems nei 5 metų šunims, dažniausiai Vokiečių aviganiams. Patologijai vystantis yra prarandama užpakalinių kojų propriocepcija, ryškėja ataksija, kojų pirštų vilkimas, dingsta valingos motorinės funkcijos. Refleksai galinėse kojose išlieka normalūs arba sustiprėję. 10–15 proc. pacientų gali dingti kelio girnelės refleksas (8). Galiausiai, ligai progresuojant, prasideda šlapimo ir išmatų nelaikymas, užpakalinės dalies raumenų atrofija. Vidutinis susirgimo amžius 9 metai. Pirmieji klinikiniai požymiai pasireiškia maždaug 8 metų amžiuje, o CD veislių šunims, kaip Korgiai, 11-12 metų amžiuje. Taip pat nustatyta, jog Korgių veislės patelės yra dažniau linkusios sirgti DM (9).

Ši patologija progresuoja per 6-12 mėnesių. Smulkių veislių šunims lėčiau. DM plintant gali paveikti priekines galūnes ir smegenų kamieną (10).

Pagrindinis diagnozavimas yra remiantis anamneze, klinikiniais požymiais ir kitų stuburo patologijų diferenciacija panaudojus vaizdinės diagnostines priemones. Kadangi pamatyti DM rentgenografiškai yra sunku pats tinkamiausiais diagnostinis metodas yra kontrastinė CT. Jos metu dažnai galima pastebėti, jog šunys, su vidutinio sunkumo laipsnio mielopatija turi dar ir kitų stuburo patologijų, kaip IVDD, stuburo smegenų deformaciją ir t.t. (11).

Šia patologija sergančių šunų prognozė bloga ir dažniausiai baigiasi eutanazija, nes klinikiniai požymiai atsiranda vėlesnėse ligos stadijose, o gydymo galimybės yra labai ribotos (8).

Remiantis žmonėms atliktais tyrimais yra manoma, jog tam tikrų veislių šunims DM paveldimumą lemią SOD1 genas, kuris turi būti homozigotinėje poroje, kad liga pasireikštų, todėl veisėjams yra siūlomas SOD1 DNR testas prieš tęsiant tam tikrų šunų liniją (12).

12 1.2.4. Juosmeninės-kryžmens srities stenozė

Stenozė - tai stuburo kanalo susiaurėjimas juosmeninėje kryžiaus srityje su nervų, formuojančių cauda equina, kompresija (L6/7–S1/3). Daugelio šunų stuburo smegenys baigiasi L6 ar L7 slanksteliais, tačiau smulkių ir CD veislių šunims jos prasitęsia iki S1 (14).

Didelė dalis juosmeninės kryžmens srities stenozės yra susiję su Hansen II tipo protrūzija, osteofitais, facetinių sąnarių hipertrofija L7–S1 srityje, dėl sumažėjusio stuburo kanalo spindžio. Stenozę gali sukelti tiek pakitimai tarpslanksteliniame diske, tiek pačiame slankstelyje (15).

Degeneracinė stenozė dažniausiai pasitaiko didelių veislių fiziškai aktyviems šunims, kurie yra intensyviai treniruojami, kaip pvz. Border koliai, Vokiečių aviganiai ir t.t. (15). Vokiečių aviganiai yra padidintos rizikos grupėje dėl nestabilių pereinamųjų juosmens-kryžiaus slankstelių anomalijų, kurios predisponuoja priešlaikinę IVD degeneraciją (14).

Tiek CD tiek NCD veislių šunims klinikiniai požymiai pasireiškia vyresniame amžiuje, nuo 5 iki 8 metų. Patinams juosmeninės-kryžmens srities stenozė pasitaiko dažniau negu patelėms (16).

Klinikiniai požymiai gali varijuoti nuo skausmo fizinės veiklos metu ar palpuojant stuburą iki parezės, šlubavimo, propriorecepcijos praradimo, išmatų nelaikymo ir t.t. (17).

Diagnozuojant juosmeninės-kryžmens srities stenozę pagrindiniai metodai yra CT ir MRI. Nors magnetinis rezonansas yra tikslesnis šios patologijos diagnozavimo atveju, nes nenaudojant kontrasto pavaizduoja minkštųjų audinių pažeidimus, leidžiančius geriau įvertinti ligos sunkumą, kompiuterinė tomografija, panaudojus intraveninį kontrastavimą, teisingai nustatė stuburo kanalo stenozę dorsalinėje dalyje 83 proc., ventralinėje dalyje 100 proc. ir lateralinėje dalyje 81 proc. tikslumu (17).

Prognozė priklauso nuo patologijos atsiradimo priežasčių ir nervų pažeidimo lygio (15). Teigiama prognozė esant nedidelio laipsnio stenozei pasitelkus chirurginę dekompresiją. Šunims, kuriems jau yra pasireiškę sunkesnio laipsnio pažeidimai, kaip pvz. šlapimo ir išmatų nelaikymas, prognozė yra abejotina. Pacientams su sunkiausio lygio stenoze ir neurologiniu deficitu yra siūloma taikyti kelias chirurgines technikas vienu metu: dekompresiją laminektomijos pagalba, foraminotomiją ir/ar NP masės pašalinimą. Medikamentinis gydymas, kaip fizinės veiklos ribojimas, priešuždegiminiai vaistai ir t.t., teigiamų rezultatų nedavė (18).

1.2.5. Facetinių sąnarių hipertrofija

13 2 pav. Facetinių sąnarių hipertrofija (6)

Dažniausiai facetinių sąnarių hipertrofija prasideda, kai hialininė kremzlė pradeda prarasti vandenį ir mažėja jos elastingumas, tuomet ji greičiau dyla, žemėja ir galiausiai atsiradus daugiau laisvos vietos sąnarinės ataugos ima augti, gaminti osteofitus ir galiausiai perdengia viena kitą. To pasėkoje sutrinka slankstelių judėjimas (2 pav.) (20).

Veislės, kurias dažniausiai paveikia facetinių sąnarių hipertrofija, yra Shiloh Aviganiai ir Škotų dirhaundai. Shiloh aviganiai paveikiami nuo 3,5 mėn. iki 16 mėn. amžiaus su ryškiais klinikiniais mielopatijos požymiais (paraparezė) T11–L2 srityse, o Škotų dirhaundai suserga vyresniame amžiuje 3–6 metų ir labiau C2–C3 srityse, su kliniškai pasireiškusiu stipriu kaklo skausmu be neurologinio deficito (2). Ši patologija pastebima ir NCD bei CD veislių šunims kaip pvz. Dogai, Vokiečių aviganiai, kavalieriaus Karolio spanieliai. NCD veislėms facetinių sąnarių hipertrofija pastebima vyresniame amžiuje negu CD (19).

Nors pažeidimai yra matomi ir rentgenogramose bei mielogramose, patys detaliausi diagnozavimo metodai yra CT ir MRI. Dažniausiai ši patologija yra diagnozuojama atmetimo būdu, jeigu nėra galimybių pasitelkti tikslesnių diagnostinių priemonių pvz. pacientas jaučia skausmą, tačiau mielogramose stuburo smegenų kompresijos nematyti, tuomet galima įtarti facetinių sąnarių stenozę (20).

Šunys, kuriems nepasireiškia stuburo smegenų kompresija, yra gydomi kortikosteroidų ir lidokaino injekcijomis į sąnario ertmę, siekiant sumažinti skausmą ir toks metodas gali išlikti efektyvus iki 4 mėn. Sudėtingesniais atvejais yra taikomas chirurginis gydymas mažinant kompresiją ir šalinant pakitusius facetinius audinius (21).

1.2.6. Kitos degeneracinės stuburo patologijos

14 Iš labai retų degeneracinių patologijų galima paminėti Terjerų ataksiją ir mielopatiją, Skalikų ataksiją, Afganų kurtų mielopatiją, Degeneracinę mini Pudelių mielopatiją, Rotveilerių leukoencefalopatiją, Dalmantinų leukodistrofiją, Aleksanderio ligą, Labradorų aksonopatiją, Ibizos skalikų progresuojančią degeneraciją, Krabbe ligą (3).

1.2. Degeneracinių stuburo patologijų diagnozavimas

1.2.1. Neurologinis tyrimas

Tikslas nustatyti patologijos lokalizaciją, pažeidimą stuburo smegenims remiantis klinikiniais požymiais, anamneze, bei atliekant neurologinį tyrimą. Tyrimo metu yra vertinami kranialiniai nervai, galinių ir priekinių kojų propriorecepcija, kojų, girnelės, bicepso/tricepso ir šlaplės refleksai. Pagal paciento atsaką skirtingų tyrimų metu vertinama preliminari pažeidimo vieta, pobūdis, sunkumas (22).

1.2.2. Rentgenografija

Daroma įprasta stuburo srities rentgenograma parinkus tinkamos skvarbos spindulių srautą, guldant gyvūną latero lateralinėje ir dorso ventralinėje padėtyse ir nuotraukose ieškomi būdingi požymiai: susiaurėjęs disko kanalas, tarpslankstelinė anga išvaržos vietoje, gretimų slankstelių susispaudimas dorsalinėje dalyje, tamsus šešėlis tarpslanksteliniame kanale (23).

1.2.3. Kontrastinė rentgenografija (mielografija)

Tikslesnis tyrimas nei rentgenologinis, nes yra naudojamas kontrastas atliekant injekciją į stuburo smegenų skystį, jį kontrastuojant . Mielogramoje galima pamatyti tikslią kompresijos vietą, patinimą, tačiau šiam metodui būtina anestezija ir yra rizika pažeisti stuburo smegenis. Kontrastas leidžiamas į subarachnoidinį tarpą cisterna magna tarp pakaušio gumburų ir pirmojo kaklo slankstelio (subokcipitalinė technika), arba tarp penkto ir šešto juosmens slankstelių (liumbalinė technika). Adata duriama per visus smegenų dangalus iki skysčio pasirodymo, o kontrastinė medžiaga leidžiama labai lėtai. Vėliau atliekama mielograma. Subokcipitalinės technikos pagalba geriausiai matoma nuo kaklo iki krūtinės T10 slankstelio esančias išvaržas, liumbalinės – kaudaliau nuo T 10 slankstelio esančius kompresijos požymius (24).

1.2.4. Kompiuterinė tomografija

15 1.2.5. Magnetinis rezonansas

Juo tiriamas skersinis pjūvis, matomos ne tik išvaržos, bet ir hemoragijos, struktūras skirti lengviau nei CT. Tiksliausias diagnostinis metodas, labiausiai tinkamas ankstyvoje degeneracinės patologijos stadijoje. Matomi net ir labai subtilūs pokyčiai (25).

1.2.6. Cerebrospinalinio skysčio tyrimas

Ląsteliniai stuburo smegenų pažeidimai priklauso nuo išvaržos tipo, trukmės, pasireiškimo greičio. Ekstruzijos metu galima pastebėti židininį kraujavimą ir pilkosios bei baltosios medžiagos nekrozę, edemos sukeltą subarachnoidinės ertmės kolapsą. Uždegimo atveju randami neutrofilai, eritrocitai, fibroblastai, chondrocitinės ląstelės, skaidulinių kremzlių likučiai. Šis tyrimas naudingas diagnozuojant meningomielitą kuomet rentgenogramose jo nesimato (26).

1.2.7. Ultragarsas

Labiau skirtas tyrimas nustatyti nervinius pažeidimus vietose be kaulinio audinio, diferencijuoti nuo kitų galimų ligų, rasti gretutines ligas (26).

1.3. Degeneracinių stuburo patologijų gydymas

1.3.1. Konservatyvus

Tai gydymas be chirurginės intervencijos naudojant medikamentus bei narvo rėžimą (27). Yra daugiausiai taikomas šunims, kurie jaučiau nestiprų skausmą, parezė ar ataksija yra nedidelė, yra pasireiškę tik pirminiai klinikiniai ligos simptomai (28).

Tradicinis konservatyvaus gydymo metodas yra „narvo režimas“ ir fizinės veiklos ribojimas 4–6 savaites. Šiuo gydymo periodu yra atidžiai stebima paciento būklė, neurologiniai pakitimai, disurija.

Skausmui kontroliuoti yra skiriama opioidai (pvz. tramadolis) arba gabapentinas (5–10 mg/kg peroraliai du/tris kartus dienoje). Parinkus tinkamą dozę, vaistų kombinaciją ir dažnumą skausmas paprastai praeina valandos bėgyje. Uždegiminiam procesui ir stuburo smegenų patinimo mažinimui tinka NVNU (karprofenas, meloksikamas ir kt.) lengvesniais atvejais arba SVNU (deksametazono 0,1mg/kg kartą per dieną; prednizono 0,25–0,5mg/kg kartą per dieną) sunkesniais atvejais. Yra pastebėta, jog kai kuriems pacientams deksametazonas veikia geriau negu kiti SVNU, todėl jį galima naudoti kaip pirmą pagalbą, pasireiškus ūmiems procesams (29).

16 gelį panašiu sluoksniu ir apsaugantis nuo opų susidarymo. Vartojant priešuždegiminius vaistus patinimas palaipsniui sumažėja per 7–30 dienų, kol išnyksta galutinai (29).

Taip pat prie nechirurginių gydymo ir terapinių metodų yra priskiriama akupunktūra, hidroterapija, lazerinė terapija, elektroterapija (30).

1.3.2. Chirurginis

Šio gydymo pagrindinis principas yra sumažinti nugaros smegenų kompresiją. Taikomas gyvūnams, kuriems medikamentinis gydymas nepadėjo, esant pasikartojančioms išvaržoms, progresuojant klinikiniams požymiams, esant sunkiai paralyžiaus formai, susilpnėjus ar dingus giliajam skausmui (27).

1.3.2.1. Laminektomija/ hemilaminektomija

3 pav. Hemilaminektomija (8)

Vienas populiariausių stuburo patologijų chirurginio gydymo metodų – hemilaminektomija. Jos metu pašalinama tik dalis slankstelio lanko ir plokštelė – lamina. Ši operacija yra pirmas pasirinkimas esant išvaržai krūtinės ir juosmens srityse dėl gero priėjimo iš abiejų paciento pusių ir dėl mažesnių komplikacijų negu atliekant pilną dorsalinę laminektomiją, kuomet yra šalinamas visas slankstelio lankas su keterinėmis ataugomis ir plokštele. Šių operacijų tikslas yra, atvėrus stuburo kanalą, pašalinti stuburo smegenis spaudžiančią masę (31).

Atliekama IVDD, kaklo dalies spondilopatijos, juosmeninės-kryžmens srities atvejais (7). 1.3.2.2. Fenestracija

17 4 pav. Ventralinė fenestracija (32)

1.3.2.3. Fenestracijos metu skaidulinis žiedas skalpeliu yra prapjaunamas ir atidengiamas priėjimas prie branduolio. Tada su atitinkamu chirurginiu gremžtuku yra ištraukiamas NP iš kuo dorsaliau. Prieš tai yra naudinga nustatyti tarpslankstelinių diskų gylį rentgenu. Fenestracijos gremžtukas turėtų įeiti į diską kraniodorsaline kryptimi, kad galima būtų pašalinti kuo daugiau branduolio (4 pav.) (32).

1.3.2.4. „Ventral Slot“ (ventralinės angos) dekompresija

Kaklo srityje taikomas „ventral slot“ metodas. Jo metu pašalinamas ventralinės kaklo srities stuburo smegenų spaudimas. Chirurgiškai su gražtu yra atskiriama ir pašalinama plonas sluoksnis slankstelio kaulo, endosteumo ir dorsalinio AF. (2pav.) Ji atliekama kaklo C2–C7, bei kaklo ir krūtinės C7–T1 slankstelių srityse. Išvaržos vietoje chirurgiškai pašalinus IVD likučius bei atliekant dekompresiją ženkliai pagerėja pacientų prognozė, atsistatymo greitis (33).

18

2. TYRIMO MEDŽIAGA IR METODIKA

Tyrimo duomenys apie degeneracines šunų stuburo patologijas buvo renkami 2015–2017 metais UAB “Jakovo veterinarijos centre”. Iš viso buvo tiriami 98 degeneracines stuburo patologijas turintys šunys ir analizuojamos jų kompiuterinės tomogramos, taikyti gydymo metodai.

Tiriamieji buvo suskirstyti į dvi veislių grupes: chondrodistrofines ir nechondrodistrofines. Šios grupės dar suskirstytos pagal amžių, lytį, veislės dydį, patologijas ir jų pasireiškimo vietą. Ištirtas įvairių degeneracinių stuburo patologijų pasireiškimas skirtingoms veislių grupėms, dydžiui, lytims, amžiui. Nustatyti dažniausiai taikomi gydymo metodai.

Veislės pagal dydį buvo skirstomos remiantis AKC (angl. American Kennel Club) asociacijos nurodymais: didelės veislės – virš 31 kg, vidutinės veislės nuo 16 kg iki 30 kg ir mažos veislės iki 15 kg.

Kompiuterinės tomografijos tyrimas buvo atliekamas Siemens firmos SOMATOM Spirit kompiuteriniu tomografu. Atlikus skenavimą skaitmeninis rezultatų vaizdas yra įkeliamas į kompiuterį, kur vėliau gautos tomogramos yra nagrinėjamos Osirix programa.

Kompiuterinio tomografo veikimo principas – tiriamosios kūno srities pjūvio vaizdo išgavimas, naudojantis daugybine įvairių krypčių jonizuojančia spinduliuote ir jos rezultatus apdorojus kompiuterine programa. Didžiajame tomografo lanke esantis rentgeno vamzdis sukasi ir įvairiomis kryptimis siauru pluoštu skleidžia spindulius, kurie praėję tiriamąją sritį yra registruojami detektoriaus. Kadangi įvairūs kūno audiniai priklausomai nuo tankumo sugeria skirtingą jonizuojančios spinduliuotės kiekį, detektoriai taip pat absorbuoja nevienodus praėjusių jonų kiekius, kurie kompiuterio pagalba konvertuojami į vaizdą atitinkantį segmentinį vidaus organų pjūvį. Sujungus gautus skersinius rentgeno vaizdus, galima pamatyti dviejų ir trijų dimensijų tiriamojo organo anatominę struktūrą. Tankiausi audiniai, kaip kaulai, tomogramose matomi baltų atspalvių, o oras – juodos. Santykinį organų tankį kompiuterinėje tomografijoje nusako Hounsfieldo vienetai (HV), kurių didžiausią vertę (+1000 HV) turi kaulas, nulinę (0 HV) – vanduo, o mažiausią oras (-1000 HV).

Kompiuterinė tomografija tyrimo metu buvo atliekama natyviai (be kontrasto) ir naudojant intraveninį kontrastavimą. Dėl to, kad tam tikros struktūros ar ankstyvieji degeneraciniai stuburo pokyčiai, kaip pvz. nedidelio laipsnio protrūzija, yra sunkiai pastebimi, panaudojus kontrastinę medžiagą padidėja teisingo diagnozavimo galimybė, bei gautų vaizdų kokybė, ryškumas. Kontrastavimui buvo naudojamas radiografinis kontrastinis intraveninis preparatas “Omnipaque”.

19 minučių, iš kurių didžiąją dalį sudarė pasiruošimas ir sedavimas, o pats skenavimas tomografu užėmė vos 1 minutę.

Dažniausiai buvo atliekami 2 skenavimai 4 konstrukcijomis, dorsaline, sagitaline ir transversine pozicijomis. Gauti rezultatai analizuojami kompiuterine OsiriX vaizdų peržiūrėjimo programa.

Visiems tiriamiems šunims prieš kompiuterinę tomografiją buvo atliktas neurologinis tyrimas, kurio metu buvo apytiksliai nustatyta numanomos patologijos vieta ir jos sunkumo lygis. Klinikiniai požymiai buvo labai įvairūs – nuo lengvo šlubavimo iki giluminio skausmo nejutimo. Tyrimui buvo atsirinkti tik degeneracines stuburo patologijas turėjusių šunų atvejai.

20

3. TYRIMO REZULTATAI

Per visą tyrimo laikotarpį (2015–2017 m.) buvo ištirti 98 šunys, kuriems kompiuterinės tomografijos metu buvo diagnozuotos 154 degeneracinės stuburo patologijos.

6 pav. Visos degeneracinės patologijos pasireiškusios tiriamiems šunims.

21 7 pav. Tiriamųjų šunų pasiskirstymas į chondrodistrofines ir nechondrodistrofines veisles

Suskirsčius tiriamuosius pacientus pagal veislių rūšis buvo nustatyta, kad chondrodistrofinių veislių šunų buvo 24,4 proc. ir 1,6 karto daugiau (62,2 proc., n= 61) negu nechondrodistrofinių, sudariusių 37,8 proc. (n= 37) visų šunų (7 pav.).

1 lentelė. Chondrodistrofinių veislių pasiskirstymas

Veislė Tiriamųjų skaičius

Taksas 19 Prancūzų buldogas 15 Mopsas 9 Jorkšyro terjeras 5 Pekinas 3 Ši-cu 3 Pudelis 2 Anglų Kokerspanielis 1 Anglų Springerspanielis 1 Biglis 1 Foksterjeras 1

Kavalieriaus karaliaus Karolio spanielis 1

22 2 lentelė. Nechondrodistrofinių veislių pasiskirstymas

Veislė Tiriamųjų skaičius

Mišrūnas 5 Vokiečių aviganis 5 Labradoro retriveris 4 Auksaspalvis retriveris 3 Stafordšyro terjeras 3 Toiterjeras 3 Australų aviganis 2 Border kolis 2 Vokiečių dogas 2 Berno Zenenhundas 1 Bokseris 1 Dobermanas 1 Rotveileris 1 Sibiro haskis 1 Šarpėjus 1

Vakarų škotų terjeras 1

Veimaraneris 1

Iš visų 17 NCD veislių daugumą, po 13,5 proc. (n= 5), sudarė mišrūnai ir Vokiečių aviganiai, Labradoro retriveriai (10,8 proc., n= 4). Auksaspalvių retriverių, Stafordšyro terjerų ir Toiterjerų buvo po 3 atstovus (8,1 proc.), o Australų aviganių, Border kolių ir Vokiečių dogų po 2 atstovus (5,4 proc.). Visos kitos NCD veislės sudarė po 2,7 proc. (n= 1) (2 lentelė).

8 pav. Visų šunų pasiskirstymas pagal veislės dydį

23 9 pav. CD ir NCD veislių šunų pasiskirstymas pagal dydį

Didžiausia CD veislių pacientų dalis buvo mažo (90,2 proc., n= 55) ir vidutinio (9,8 proc., n= 6) dydžių šunys. Tyrimo metu didelio dydžio CD veislių atstovų nebuvo ištirta. NCD veislių pacientų dydžiai pasiskirstė tolygiau, bet priešingai nei CD dominavo vidutinio (59,5 proc., n= 22) ir didelio (29,7 proc., n= 11) dydžio šunys, o maži sudarė 10,8 proc. (n= 4) (p<0,05). Mažo dydžio CD veislės šunų buvo 8,4 karto daugiau negu NCD, vidutinio 6 kartus mažiau negu NCD, o didelių veislių pacientai priklausė tik NCD veislėms (9 pav.).

10 pav. Visų tiriamųjų pasiskirstymas į amžiaus grupes

24 11 pav. Tiriamųjų CD ir NCD veislių pasiskirstymas pagal amžiaus grupes

Suskirsčius tirtų CD ir NCD veislių atstovus į amžiaus grupes, nustatyta, kad tiek CD (55,7 proc., n= 34) tiek NCD (56,8 proc., n= 21) tiriamųjų daugiausia buvo tarp 4–8 metų amžiaus. Vis dėlto, CD veislėms patologijos pasireiškė dažniau jaunesniame amžiuje 1–3 metų (27,9 proc., n= 17), o NCD vyresniame 9–13m. (32,4 proc., n= 12). Mažiausiai NCD tiriamųjų buvo 1–3 metų (10,8 proc., n= 4), CD 9-13 metų (16,4 proc., n= 10) (p<0,05) (11 pav.).

12 pav. Visų veislių šunų pasiskirstymas pagal lytį

25 13 pav. Tiriamųjų CD ir NCD veislių šunų pasiskirstymas pagal lytį

CD veislių patinų (78,7 proc., n= 48) buvo 3,4 kartus daugiau negu patelių (21,3 proc., n= 13), o NCD veislių patinų (67,6 proc., n= 25) buvo 2 kartus daugiau negu patelių (32,4 proc., n= 12) (p<0,05). NCD veislių patelių buvo 1,5 karto daugiau negu CD, o CD patinų 1,2 karto daugiau negu NCD patinų (13 pav.).

14 pav. Visų patologijų pasiskirstymas chondrodistrofinėms ir nechondrodistrofinėms veislėms

26 15 pav. Patologijų pasireiškimas CD veislėms

Chondrodistrofinių veislių šunims tyrimo metu daugiausiai buvo diagnozuotos tarpslankstelinių diskų išvaržos iš kurių ektruzija (I Hansen tipas) sudarė 57,2 proc. (n= 59), o protrūzija 27,2 proc. (n= 28). 7,8 proc. (n= 8) sudarė juosmeninės kryžmens srities stenozės atvejai, o po 3,9 proc. degeneracinės mielopatijos ir facetinių sąnarių hipertrofijos (n= 4) (p<0,05). Kaklo dalies spondilopatijų CD veislės šunims tyrimo metu nerasta (15 pav.).

16 pav. Patologijų pasireiškimas NCD veislėms

27 stenozė sudarė 19,6 proc. (n= 10), facetinių sąnarių hipertrofija 15,7 proc. (n= 8), o mažiausiai pasireiškusių degeneracinių patologijų NCD šunims buvo kaklo dalies spondilopatijų (9,8 proc., n= 5) ir degeneracinės mielopatijų (7,8 proc., n= 4) (p<0,05) (16 pav.).

17 pav. Visų šunų veislių tyrimo metu pasireiškusių patologijų lokalizacija

Pagal kompiuterinės tomografijos metodu gautus visų veislių patologijų pasireiškimo rezultatus galima nustatyti, jog pagrindinė degeneracinių patologijų pasireiškimo vieta yra kaklo C1/C7 sritis (30,5 proc. n= 47), kiek mažiau juosmens L1/L7 (27,3 proc. n= 42). Krūtinės srityje pasireiškė 20,1 proc. (n= 31) visų patologijų, juosmens – kryžiaus 13 proc. (n= 20), o kaklo – krūtinės 6,5 proc. (n= 10). Rečiausiai patologijos buvo diagnozuotos krūtinės - juosmens T13/L1 srityje (2,6 proc., n= 4) (17 pav.).

28 Remiantis gautais tyrimo rezultatais CD veislėms degeneracinės patologijos pagal pasireiškimo vietą pasiskirstė maždaug tolygiai sudarydamos 29,1 proc. juosmens L1/L7 srityje (n= 30), 27,2 proc. kaklo C1/C7 srityje (n= 28) ir 24,3 proc. pasireiškimą krūtinės T1/T13 srityje. Mažiausiai patologijų buvo pereinamuosiuose TD tarpuose tarp L7–S1 10,7 proc. (n= 11), C7–T1 5,8 proc. (n= 6) ir T13–L1 2,9 proc. (n= 3). NCD veislių degeneracinės patologijos daugiausiai pasireiškė kaklo srityje 37,3 proc. (n= 19), kiek mažiau juosmens 23,5 proc. (n= 12) ir juosmens – kryžiaus 17,6 proc. (n= 9) tarpslanksteliniuose tarpuose. Mažiausiai NCD patologijų buvo T1/T13 (11,8 proc., n= 6), C7/T1 (7,8 proc., n= 4) ir T13/L1 (2 proc., n= 1) srityse (p<0,05).

19 pav. Taikyti gydymo metodai ir baigtys visoms veislėms bendrai

29 20 pav. Taikyti gydymo metodai ir baigtys CD ir NCD veislėms

Susisteminus turimus duomenis nustatyta, jog chirurgiškai buvo gydoma 75,4 proc. (n= 46) CD veislių šunų, o NCD 67,6 proc. (n= 25). Medikamentinis gydymas CD veislėms buvo taikytas 19,7 proc. (n= 12) atvejų, o NCD 29,7 proc. (n= 11) (p<0,05). Eutanazija 1,8 karto ir 2,2 proc. dažniau pasitaikė CD veislėms (4,9 proc., n= 3), nei NCD (2,7 proc., n= 1).

CD veislėms chirurginis gydymas buvo skiriamas 3,8 karto ir 55,7 proc. dažniau negu medikamentinis. NCD veislėms pasireiškusios degeneracinės patologijos chirurgiškai buvo gydomos 2,8 karto ir 37,9 proc. dažniau negu medikamentais.

Lyginant gydymo metodus tarp grupių CD veislių šunys chirurgiškai buvo gydomi 1,1 karto ir 7,8 proc. dažniau negu NCD, kai tuo tarpu NCD veislių šunys 1,5 karto ir 10 proc. dažniau nei CD buvo gydomi medikamentais. (20 pav.).

3.1 . Tiriamųjų šunų kompiuterinės tomografijos tyrimo pavyzdžiai

7 m. trumpaplaukių taksų veislės patelė.

30 21 pav. KT nuotrauka. T9/10, L3/4 – tarpslankstelinio disko išvaržos, degeneruotas apkalkėjęs T10/11 tarpslankstelinis diskas. Sagitalinė padėtis. (Asmeninio archyvo nuotrauka)

22 pav. KT nuotrauka. T9/10 tarpslankstelinio disko išvarža kairėje. Transversinė padėtis. (Asmeninio archyvo nuotrauka).

10 m. Vokiečių aviganių veislės patinas.

32

2. REZULTATŲ APTARIMAS

Tyrimo laikotarpiu per 2 metus (2015–2017) buvo ištirti 98 šunys, kuriems CT metu diagnozuota 154 degeneracinės stuburo patologijos.

Dažniausiai diagnozuota stuburo patologija buvo tarpslankstelino disko liga, kuri bendrai sudarė 72,1 proc. (ekstruzija 38,3 proc., protruzija 33,8 proc.). Tai atitiko užsienio literatūros šaltinių teigimus, kad IVDD yra dažniausia pasitaikanti stuburo patologija šunims (5).

John Wiley (2016) rašo, jog chondrodistrofinių veislių šunims yra būdinga ekstruzija, kuriuos vidurkis 92 proc. palyginus su protrūzija, o nechondrodistrofinių veislių šunims beveik visada pasireiškia protrūzija. Pagal mūsų tyrime gautus duomenis CD veislių pacientams Hansen I tipo ekstruzija iš tiesų buvo dažniausia, tačiau sudarė 57,2 proc. visų patologijų, o Hansen II protrūzija 27,2 procentus. NCD veislių šunų tarpe protrūzija sudarė 47 proc. visų patologijų, o ekstruzija nebuvo diagnozuota.

K.G. Braund atliktų tyrimų ir retrospektyvios analizės rezultatai parodė, kad NCD veislių dideli šunys yra linkę sirgti degeneracine spondilomielopatija, kaklo dalies spondilopatija ir juosmenine kryžmens srities stenoze dažniau negu maži CD veislių šunys (9). Tai pasitvirtino ir šiame tyrime, nes DM NCD veislėms pasitaikė 2 kartus, CSM 9,8 karto, o juosmeninė kryžmens srities stenozė 2,5 karto dažniau negu CD.

Remiantis literatūros duomenimis (1,7), lyties predispozicija yra abejotina, nors kai kurie tyrimai parodė, jog degeneracinėmis patologijomis 3 kartus dažniau sirgo patinai negu patelės. Tyrimo metu gauti rezultatai buvo panašūs ir bendras patinų skaičius buvo 2,8 karto didesnis negu patelių. CD patinų buvo 3,4 karto daugiau negu patelių, o NCD patinų tik 2 kartus daugiau. Vis dėlto Niklas Bergknut (4) teigė, kad patinai turi didesnę riziką stuburo išvaržoms. Mūsų manymu, toks patologijų pasiskirstymas galėjo būti ir dėl to, kad tos klinikos klientai buvo linkę bendrai auginti daugiau patinų negu patelių.

33 Kadangi CD veislių šunų buvo ištirta beveik dvigubai daugiau negu NCD, tai turėjo įtakos ir sergančiųjų pasiskirstymui pagal dydį. CD veislių šunys dažniausiai priklauso mažoms arba vidutinėms veislėms, todėl pastarųjų ir buvo daugiausia (51 proc.). Didelių šunų sirgusių degeneracinėmis stuburo patologijomis buvo 12 proc. ir tik iš NCD veislių grupės, nes pagrindiniai DM ir CSM sirgę šunys buvo nechondrodistrofinių veislių. Toks pasiskirstymas yra aprašomas ir Curtis W. Dewey (8).

Išanalizavus Sharp N. J. H. (3) atliktų tyrimų rezultatus, teigiančius, kad šunims degeneracinės stuburo patologijos, kaip IVDD, pasireiškia 4–7 metais, galima teigti, kad mūsų tyrimo duomenys atitinka iškeltą hipotezę, nes dauguma (56 proc.) tiriamųjų buvo 4–8 metų šunys. Vis dėlto, Niklas Bergnut (4) rašė apie stuburo patologijų pasireiškimą skirtingose amžiaus ir veislių grupėse. Šio literatūrinio šaltinio teigimu, 1–3 metų amžiaus CD veislių šunys yra labiau linkę į IVDD ir juosmeninę kryžmens stenozę, o tuo tarpu 5–10 metų NCD veislių šunims dažniau pasitaiko kaklo dalies spondilopatija ir degeneracinė mielopatija. Šiame tyrime iš tiesų, CD veislių šunų buvo daugiau jaunesnio amžiaus 1–3 metų, negu vyresnio 9–13 metų, kas buvo būdinga NCD veislių šunims. Didelis CD veislių šunų pasiskirstymas 4–8 metų grupėje galėjo būti ir dėl to, kad šeimininkai klinikinius požymius pastebėjo vėliau, ligai jau gerokai pažengus.

Pagal literatūrinius šaltinius (9,10) dažniausia degeneracinių stuburo patologijų pasireiškimo lokalizacija yra T11–L3 srityje, kas pagal atlikta tyrimą pasitvirtino iš dalies. Nors vienos dažniausiai pasireiškusių patologijų iš tiesų buvo krūtinės T1–13 ir juosmens L1–7 srityse, tačiau labai dažna patologijų lokalizacija buvo ir kaklo srityje C1–7.

34

IŠVADOS

1. Tyrimo metu buvo diagnozuotos 6 degeneracinės stuburo patologijos: ekstruzija (Hansen I tipo išvarža) 38,3 proc., protrūzija (Hansen II tipo išvarža) 33,8 proc., juosmeninės-kryžmens srities stenozė 11,7 proc., facetinių sąnarių hipertrofija 7,8 proc. ir kaklo dalies spondilopatija (Voblerio sindromas) 3,2 proc.

2. Chondrodistrofinių veislių šunims, sudariusiems 62,2 proc. visų tiriamųjų šunų, degeneracinės stuburo patologijos pasireiškė 2 kartus dažniau negu nechondrodistrofinių, sudariusių 37,8 proc.

3. Remiantis išanalizuotais kompiuterinės tomogramos duomenimis, CD veislėms dažniausiai diagnozuota patologija buvo I Hansen tipo tarpslankstelinių diskų išvarža – ekstruzija, kuri sudarė 57,2proc. visų CD veislėms pasireiškusių degeneracinių stuburo patologijų, o NCD veislių šunims II Hansen tipo protrūzija (47 proc.). Pagrindinė patologijų pasireiškimo vieta CD veislėms buvo juosmens sritis L1/L7, o NCD kaklo C1/C7.

35

REKOMENDACIJOS

1. Remiantis atlikto tyrimo rezultatais, 1–3 metų amžiaus chondrodistrofinių veislių patinai, kaip pvz. Prancūzų buldogai, taksai, mopsai, ir 4–8 metų amžiaus nechondrodistrofinių veislių patinai, turintys polinkį sirgti degeneracinėmis stuburo ligomis, kaip vokiečių aviganiai, vokiečių danai ir t.t., galėtų būti atidžiau stebimi ir privalomai tiriami dėl stuburo patologijų.

2. Chondrodistrofinių veislių šunys tolimesniam veisimui turėtų būti renkami labai atidžiai ir tik tie kuriems degeneracinės stuburo patologijos nepasireiškė ar pasireiškė nežymiai, dėl ir taip didelio genetinio polinkio sirgti stuburo patologijomis.

36

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Rodney S. Bagley, DVM. Fundamentals of Veterinary Clinical Neurology. 1st ed. UK: Blackwell Publishing, 2005.

2. Andre Jaggy, Simon R. Platt Atlas and Textbook of Small Animal Neurology: An Illustrated Text, Germany, 2010; p. 351-362.

3. Sharp N. J. H. & Wheeler S. J. “Small animal spinal disorders: Diagnosis and surgery. 2nd edition. Elsevier Mosby. Philadelphia. 2004; p. 35-39, 181-209.

4. Niklas Bergknut. Intervertebral disc degeneration in dogs. Veterinary Sciences Tomorrow. 2011.

5. Hendrik-Jan C. Kranenburg, Guy C.M. Grinwis, Niklas Bergknut, Ninke Gahrmann. Intervertebral disc disease in dogs – Part 2: Comparison of clinical, magnetic resonance imaging, and histological findings in 74 surgically treated dogs. The Veterinary Journal. 2013; p. 164-171. 6. Lucas A. Smolders, Niklas Bergknut, Guy C.M. Grinwis, Ragnvi Hagman, Anne-Sofie Lagerstedt, Herman A.W. Hazewinkel et al. Intervertebral disc degeneration in the dog. Part 2: Chondrodystrophic and non-chondrodystrophic breeds. The Veterinary Journal. 2013; p. 292-299. 7. Lorenz MD, Coates J. Handbook of Veterinary Neurology. 5th edition St Louis, MO: Elsevier; 2011; p. 37-57, 162-249.

8. Dewey CW. A Practical Guide to Canine and Feline Neurology. 2nd edition Ames, IA: Blackwell; 2008; p. 329-389.

9. Bodrab MJ (ed): Pathophysiology of Small Animal Surgery. Philadelphia, Lea & Febiger, 2009; p. 34-56.

10. Clemmons RM. Degenerative myelopathy. Vet Clin North Am Small Anim Pract. 1992; p. 1323-1331.

11. Coates JR, Wininger FA. Canine degenerative myelopathy. Vet Clin North Am Small Anim Pract. 2010; p. 77-110.

12. Fossum W.T., Hedlund C. S., Johnson A. L., Schultz “Small animal surgery 3rd edition”. Mby Elsevier. 2007; p. 1604-1610.

13. Suwankong N, Meij BP, Voorhout G, et al. Review and retrospective analysis of degenerative lumbosacral stenosis in 156 dogs treated by dorsal laminectomy. Vet Comp Orthop Traumatol. 2008; p. 168-75.

14. Jones JC, Inzana KD. Subclinical CT abnormalities in the lumbosacral spine of older large-breed dogs. Vet Radiol Ultrasound. 2000; p. 341-348.

37 16. De Decker S, Wawrzenski LA, Volk HA. Clinical signs and outcome of dogs treated medically for degenerative lumbosacral stenosis: 98 cases (2004–2012). J Am Vet Med Assoc. 2014; p. 408-413.

17. Fluckiger MA, Damur-Djuric N, Hassig M, et al. A lumbosacral transitional vertebra in the dog predisposes to cauda equina syndrome. Vet Radio Ultrasound. 2006; p. 39-44.

18. Jones JC, Banfield CM, Ward DL. Association between post-operative outcome and results of magnetic resonance imaging and computed tomography in working dogs with degenerative lumbosacral stenosis. J Am Vet Med Assoc. 2000; p. 1769-1774.

19. Penderis J, Schwarz T, McConnell JF, et al. Dysplasia of the caudal vertebral articular facets in four dogs: Results of radiographic, myelographic and magnetic resonance imaging investigations. Vet Rec. 2005; p. 601-605.

20. Kinzel S, Hein S, Buecker A, et al. Diagnosis and treatment of arthrosis of cervical articular facet joints in Scottish deerhounds: 9 cases (1998–2002). J Am Vet Med Assoc. 2003; p. 1311-1315.

21. Breit S, Kunzel W. Shape and orientation of articular facets of cervical vertebrae (C3–C7) in dogs denoting axial rotational ability: Anosteological study. Eur J Morphol. 2002; p. 43-51.

22. Da Costa RC, Poma R, Parent JM, et al. Correlation of motor evoked potentials with magnetic resonance imaging and neurologic findings in Doberman Pinschers with and without signs of cervical spondylomyelopathy. Am J Vet Res. 2006; p. 523-531.

23. Hoerlein BF (ed): Canine Neurology, 3rd ed. Philadelphia, WB Saunders, 1978; p. 103-135. 24. Schulz, K.S., Walker, M., Moon, M., Waldron, D., Slater, M. and Mcdonald, D.E. Correlation of clinical, radiographic and surgical localization of intervertebral disc extrusion in small-breed dogs: a prospective study of 50 cases. Vet.Surg. 1998; p. 105-111.

25. Israel SK, Levine JM, Kerwin SC, et al. The relative sensitivity of computed tomography and myelography for identification of thoracolumbar intervertebral disk herniations in dogs. Veterinary Radio biology and Ultrasound. 2009; p. 248-252.

26. Nanai B, Lyman R, Bichsel P. Intraoperative use of ultrasonography during continuous dorsal laminectomy in two dogs with caudal cervical vertebral instability and malformation (“wobbler syndrome”). VetSurg. 2006; p. 465-469.

27. Levine JM, Levine GJ, Johnson SI, etal. Evaluation of the success of medical management for presumptive thoracolumbar intervertebral disk herniation in dogs. VetSurg. 2007; p. 482-491. 28. Scavelli T.D., Schoen A. Problems and complications associated with the nonsurgical management of intervertebral disc disease. Probl Vet Med. 2007.

38 30. JD Bonagura (ed.), Current Veterinary Therapy: Small animal practice. 13th ed. Philadelphia: W.B. Saunders; 2000; p. 992-1000.

31. Schmied O, Golini L, Steffen F. Effectiveness of cervical hemilaminectomy in canine Hansen Type I and Type II-disc disease: a retrospective study. Journal of the American Animal Hospital Association. 2011; p. 342-350.

32. Wingfield WE, Rawlings CA (eds): Small Animal Surgery: An Atlas of Techniques. Philadelphia, WB Saunders, 1979.