SLAUGOS FAKULTETAS REABILITACIJOS KLINIKA
ALMA GARJONYTĖ
VEIKSNIAI, TURINTYS ĮTAKOS 9–12 M. VAIKŲ LAISVALAIKIO
PRALEIDIMO BŪDAMS
Magistrantūros studijų programos „FIZINĖ MEDICINA IR REABILITACIJA” baigiamasis darbas
Darbo vadovas
Doc. dr. Giedrė Kavaliauskienė
LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
SLAUGOS FAKULTETASREABILITACIJOS KLINIKA
TVIRTINU
Slaugos fakulteto dekanas Jūratė Macijauskienė Data
VEIKSNIAI, TURINTYS ĮTAKOS 9–12 M. VAIKŲ LAISVALAIKIO
PRALEIDIMO BŪDAMS
Magistrantūros studijų programos „FIZINĖ MEDICINA IR REABILITACIJA” baigiamasis darbas
Darbo vadovas
Giedrė Kavaliauskienė Data
Recenzentas Darbą atliko
Vilma Mauricienė Magistrantė
Alma Garjonytė
Data Data
TURINYS
SANTRAUKA ... 4
SUMMARY ... 5
SANTRUMPOS ... 7
ĮVADAS ... 8
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI ... 10
1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 11
1.1. Laisvalaikio samprata, formos ir funkcijos ... 11
1.1.1. Mokyklinio amžiaus vaikų fizinis aktyvumas laisvalaikio metu ... 14
1.2. Laisvalaikio būdų pasirinkimu analizė ... 18
1.3. Ergoterapeuto kaip laisvalaikio organizatoriaus vaidmuo ... 20
1.3.1. Ergoterapeuto darbas bendruomenėje ... 22
2. TYRIMO METODIKA IR METODAI ... 24
3. TYRIMO REZULTATAI ... 26
3.1. Tyrimo dalyvių sociodemografiniai duomenys ... 26
3.2. Laisvalaikiu dažniausiai atliekamos veiklos 9–12 metų amžiaus vaikų ... 30
3.2.1. Vaikų (9–12 m.) fizinis aktyvumas laisvalaikio metu ... 41
3.3. Negalios įtaka vaikų laisvalaikiui ... 43
3.3. Gyvenamosios vietos (globos namai – šeima) įtaka vaikų laisvalaikiui ... 46
3.4. Šeimos socialinės padėties sąsajos su vaikų laisvalaikiu ... 50
3.5. Tėvų nuomonė apie vaikų laisvalaikį ... 53
4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 55
IŠVADOS ... 58
PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 59
PUBLIKACIJOS MAGISTRINIO TEMA ... 60
SANTRAUKA
Garjonytė A. Veiksniai, turintys įtakos 9–12 m. vaikų laisvalaikio praleidimo būdams, magistranto baigiamasis darbas / mokslinė vadovė doc. dr. G. Kavaliauskienė; Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Slaugos fakultetas,Reabilitacijos klinika. – Kaunas, 2014, – 67 p.
Tyrimo tikslas – įvertinti veiksnius, turinčius įtakos 9–12 m. vaikų laisvalaikio praleidimo būdams.
Uždaviniai: (1) įvertinti, kokias veiklas laisvalaikiu dažniausiai atlieka 9–12 m. vaikai, (2) išanalizuoti negalios daromą įtaką vaikų laisvalaikiui, (3) įvertinti šeimos socialinės padėties sąsajas su vaikų laisvalaikiui, (4) įvertinti tėvų nuomonę apie jų vaikų laisvalaikį.
Metodika: tyrimas atliktas 2013 m. sausio – 2014 m. vasario mėn. Atlikta anketinė apklausa, naudojant: „Vaikų laisvalaikio domėjimosi anketą“ (vaikams), „Godin Shephard‘o laisvalaikio fizinio aktyvumo klausimynas“ (vaikams) ir pačios autorės sudarytą klausimyną tėvams.
Tyrimo dalyviai: 9–12 m. vaikai (gyvenantys globos namuose ir šeimose, su spec. poreikiais ir be jų) ir jų tėvai (gyvenantys kartu su vaiku).
Rezultatai. Apklausta iš viso 99 vaikai ir 57 tėvai. 63,6 proc. apklausoje dalyvavusių vaikų yra FA ir aktyviai veiklai laisvalaikio metu vidutiniškai skiria 2,14±1,3 val. per dieną, o pasyviai – 2,74±1,3 val. Vaikai be spec. poreikių laisvalaikiu yra fiziškai aktyvesni nei vaikai su spec. poreikiais (p=0,003). Gyvenamoji vieta (globos namai ar kartu su tėvais) neturi įtakos vaikų FA. Būdami vieni patys vaikai dažniausiai užsiima kambario veikla (64,5 proc.), su draugais – sportine (90,2 proc.), o su šeimos nariais – žiemos veikla (59,4 proc.).
Išvados: 1. Laisvalaikiu 9–12 metų amžiaus vaikai dažniausiai užsiima įvairiomis kambario veiklomis (67,5 proc.), 59,4 proc. – žiemos pramogomis, 59,0 proc. save išreiškia kūrybinėje veikloje ir 56,6 proc. užsiima visuomenine veikla. Rečiau atliekami vaikų užsiėmimai: sportinė veikla (39,8 proc.) ir tik 15,3 proc. užsiima užklasine veikla. 2. Vaikai, turintys spec. poreikius, laisvalaikiu dažniau renkasi tokius užsiėmimus, kurie ugdo mąstymą, lavina vaizduotę, suteikia naujų įgūdžių ir nereikalauja intensyvaus FA (stalo žaidimai (p=0,005), dėlionių rinkimas (p=0,045), lego konstravimas (p=0,001), iškylos gamtoje (p=0,025)). 3. Atrastos sąsajos tarp šeimos socialinės padėties ir kai kurių vaikų atliekamų veiklų laisvalaikio metu. Daugiausia sąsajų atrasta tarp vaikų lauko, vasaros ir visuomeninės veiklų bei tarp tėvų išsilavinimo ir vaikų skaičiaus šeimoje. 4. 47,4 proc. tėvų yra patenkinti savo vaikų laisvalaikiu, 49,1 proc. nelabai, manydami, kad jis nepakankamai įvairus ir tik 3,5 proc. – nepatenkinti, teigdami, kad vaikas nieko neveikia, ilgai laiko praleidžia prie kompiuterinių žaidimų ar televizoriaus ekrano.
SUMMARY
Garjonytė A. Factors influencing types of leisure activities of children in the age group 9–12 years, bachelor thesis / supervisor Ph. d. G. Kavaliauskienė; Lithuanian University of Health Sciences; Faculty of Nursing, Department of Rehabilitation. – Kaunas, 2014, – 67 s.
The purpose of the research – to evaluate factors influencing types of leisure activities of children in the age group of 9–12 years. Tasks of the research: (1) to evaluate the most common leisure activities of children in the age group of 9–12 years, (2) to analyze the impact of disability for children leisure time, (3) to evaluate the links between family social status and children leisure time, (4) to evaluate the opinion of parents about their children leisure time.
Methodology of the research. The research was carried out in the period of 2013 January – 2014 February. There was a questionnaire survey conducted using questionnaire for children “Pediatric
Interest Profiles” and “The Godin Shephard Leisure-Time Physical Activity Questionnaire” and the
questionnaire for parents prepared by the author herself. Participants of the research: children in the age group of 9-12 years (living in the foster home and with their parents, with special needs and without it) and their parents (living with their children).
Results. There were totally 99 children and 57 their parents questioned. 63,6 % of children participating in the survey are physically active and for the active physical activities devote 2,14±1,3 hour per day, for passive activities – 2,74±1,3 per day. Children without special needsduring their leisure are more physically active than children with special needs (p=0,003). Living place (foster home or together with parents) does not affect children physical activity. Children alone most often engage in indoor activities (64,5%), with friends they engage in sport activities (90,2%), with family members – winter activities (59,4%).
SANTRUMPOS
CP – cerebrinis paralyžius ET – ergoterapija
FA – fizinis aktyvumas
PSO – Pasaulinė sveikatos organizacija
TFK – tarptautinė funkcionavimo, neįgalumo ir sveikatos klasifikacija TV – televizija
ĮVADAS
Temos aktualumas. Vaikai nuo pat gimimo jaučia savotišką vidinę varomąją jėgą išreikšti save, kad sulauktų aplinkinių dėmesio, dėl to, bet kurio vaiko gyvenime, nepriklausomai nuo to, kur vaikas gyvena ir ar turi negalią, ar ne, jam labai svarbu yra laisvalaikis, poilsis ir žaidimai (žaisdamas vaikas mokosi svarbių gyvenimo įgūdžių).
Dažnai neįgaliojo vaiko galimybės yra užslopintos ir ergoterapeutas turėtų ieškoti to, ką neįgalus vaikas gali daryti savaip. O globos namuose gyvenantys vaikai dažnai net nežino, kaip socialiai priimtinais būdais leisti savo laisvą laiką arba jiems trūksta įgūdžių. Kartais, per savo užimtumą, net patys tėvai nesusimąsto, ką laisvalaikiu veikia jų vaikas. Taigi, iškyla poreikis ieškoti metodų, kaip pagerinti negalią turinčių ar globos namuose gyvenančių vaikų laisvalaikį. Ergoterapeutas galėtų būti tas specialistas, kuris užsiimtų vaikų laisvalaikio organizavimu tiek mokyklose, tiek vaikų globos namuose ar kitose institucijose, kurios užsiima šia veikla. Tačiau problema ta, kad Lietuvoje nėra ergoterapijos etato bendrojo lavinimo mokyklose ir ne visose specialiosiose mokyklose bei vaikų globos namuose dirba ergoterapeutas.
Tyrimo teorinė reikšmė. Pastaruoju metu atkreipiamas mokslininkų dėmesys į mažėjantį vaikų fizinį aktyvumą. Teigiama, jog daugumos pasaulyje gyvenančių vaikų visose amžiaus grupėse fizinio aktyvumo lygis yra labai žemas (tyrimų duomenimis tik 7 proc. vaikų ir jaunimo (6–19 m.) užsiima vidutinio sunkumo fizine veikla ne mažiau kaip 60 min. per dieną).
Dažnai globos įstaigose gyvenančių vaikų laisvalaikis būna pasyvus ir suprantamas kaip poilsis, pasireiškiantis nieko neveikimu. Mokslininkų teigimu, vaikai daug savo laisvo laiko praleidžia sėdėdami ir žiūrėdami televizijos laidas, vaizdo juostas, žaisdami kompiuterinius žaidimus (Kanadoje vaikai ir jaunimas (6–19 m.) sėdima (pasyvia) veikla užsiima 8,6 val. per dieną, JAV – vidutiniškai apie 6–8 val.), o tai negali būti laikomas kokybišku laisvalaikiu (Tremblay et al., 2011).
Užsienio šalyse intensyviai atliekami įvairūs tyrimai, kurių metu analizuojami klausimai, susiję su vaikų laisvalaikiu, fiziniu aktyvumu, sėdimu (pasyviu) elgesiu. D. E. Rosenberg kartu su kolegomis (2010) vertino vaikų fizinį aktyvumą ir sėdimą elgesį laisvalaikio metu. F. Bull (2010) pateikė fizinio aktyvumo rekomendacijas vaikams. M. S. Tremblay kartu su kitais mokslininkais (2011) analizavo sėdimos (pasyvios) veiklos įtaką mokyklinio amžiaus vaikų sveikatai. C. Tudor-Locke kartu su kolegomis (2011) atliko tyrimą, kurio metu apskaičiavo, kiek žingsnių per dieną suvaikšto vaikai (6–11 m.) ir jaunuoliai (12–19 m.). S. Kinget. al., (2013) analizavo laisvalaikio įtaka vaiko kūno svoriui. T. Gunnasdott kartu su kolegomis (2014) aprašė laisvalaikio sąsajas su fizine veikla ir nutukimu.
kambario užsiėmimus (TV žiūrėjimas, kompiuteriniai žaidimai ir t.t.). Mažiau nei pusė tyrime dalyvavusių tėvų yra patenkinti savo vaikų laisvalaikiu. Taigi, gauti duomenys rodo, jog reikia skatinti vaikų fizinį aktyvumą laisvalaikio metu. Tačiau Lietuvoje problema ta, kad nėra nei mokslinės, nei populiariosios literatūros laisvalaikio vadybos klausimais. Užsienio šalyse leidžiami mėnesiniai žurnalai: „Creative Forecasting“ („Kūrybinės prognozės“), „Journal of Leisure Research“ („Laisvalaikio tyrimų žurnalas“), „Leisure Sciences“ („Laisvalaikio mokslai“), skirti visiems, organizuojantiems laisvalaikio užimtumą ir sprendžiantiems gyvenimo kokybės problemas dienos, stacionariuose centruose, globos ir reabilitacijos įstaigose.
Tyrimo praktinė reikšmė. Pagal PSO rekomendacijas, 5–17 metų amžiaus vaikai–jaunuoliai kasdien turėtų užsiimti ne mažiau kaip po 60 min. vidutinio ir stipraus intensyvumo fizine veikla. Mūsų atlikto tyrimo duomenimis, 31,3 proc. vaikų yra vidutiniškai aktyvūs ir 5,1 proc. – nepakankamai.
Ergoterapeutas yra tas specialistas, kuris galėtų organizuoti kokybiškus, fiziškai aktyvius laisvalaikius vaikams su spec. poreikiais, atsižvelgdamas į negalios pobūdį, vaikų poreikius ir pan. Organizuodamas vaikų laisvalaikį, ergoterapeutas turėtų apimti tokius užsiėmimus, kurių metu būtų ugdomi vaikų kasdieninės veiklos įgūdžiai (apsitarnavimo, bendravimo, laisvalaikio praleidimo, žaidimo bei mokymosi) bei parinkti tokius metodus, kurie lavintų vaikų sensomotoriką, suvokimą, nervų ir raumenų veiklą, motyvaciją, pažinimą ir kitus įgūdžius. Taip pat galėtų skaityti paskaitas, pranešimus bei teikti konsultacijas apie kokybišką laisvalaikį tėvams, globos namų auklėtojams, mokytojams ir kitiems pristatydamas sveikos gyvensenos ir sveikatos stiprinimo principus.
Hipotezės:
1. Vaikai, gyvenantys globos namuose, yra fiziškai aktyvesni ir jų laisvalaikis skiriasi nuo vaikų, gyvenančių kartu su biologiniais tėvais ar globėjais.
2. Vaikai, turintys specialiuosius poreikius, laisvalaikiu dažniausiai užsiima kambario veiklomis ir jų fizinio aktyvumo lygis yra mažas.
3. Šeimos socialinės padėties rodikliai (amžius, išsilavinimas, vaikų skaičius, tėvų darbo valandos, pajamos) turi įtakos vaikų pasirenkamoms veikloms laisvalaikio metu.
Tyrimo objektas – veiksniai, turintys įtakos laisvalaikio pasirinkimo būdams. Tyrimo subjektas – vaikai (9–12 m.).
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI
Mokslininkai pastebi, jog pastaruoju metu vaikai laisvalaikiu daug laiko praleidžia pasyviai ir visiškai nenori sportuoti, mankštintis ar užsiimti fiziškai aktyvesne veikla lauke. Šio tyrimo metu siekėme įvertinti kokias veiklas dažniausiai renkasi 9–12 m. vaikai savo laisvu laiku, ar vaikai pakankamai būna fiziškai aktyvūs ir ar yra sąsajų tarp šeimos socialinės padėties rodiklių (amžius, išsilavinimas, vaikų skaičius, tėvų darbo valandos, pajamos) ir vaiko spec. poreikių turėjimo bei gyvenamosios vietos (globos namai ar gyvena kartu su biologiniais tėvais (globėjais)).
Tyrimo metu buvo vykdoma anketinė apklausa: dvejose mokyklose (vieną iš įstaigų lanko vaikai be spec. poreikių, kitą – vaikai su spec. poreikiais), dvejose vaikų globos namuose (vienoje iš institucijų gyvena vaikai be spec. poreikių, kitoje – vaikai su spec. poreikiais) ir sanatorijoje, kurioje dalyvavo 9–12 m. vaikai ir jų tėvai (globėjai).
Instrumentai:
Pačios autorės sudaryta anketa tėveliams (3 priedas);
„Vaikų laisvalaikio domėjimosi anketa“ („Pediatric Interest Profiles”) – vaikams (4 priedas); „Godin Shephard‘o laisvalaikio fizinio aktyvumo klausimynas“ („The Godin Shephard
Leisure-Time Physical Activyti Questionnaire“) – vaikams (2 priedas).
Tyrimo tikslas – įvertinti veiksnius, turinčius įtakos 9–12 m. vaikų laisvalaikio praleidimo būdams.
Tyrimo uždaviniai:
1. Įvertinti kokias veiklas laisvalaikiu dažniausiai atlieka 9–12 m. vaikai. 2. Išanalizuoti negalios daromą įtaką vaikų laisvalaikiui.
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Laisvalaikio samprata, formos ir funkcijos
Nuo seniausių laikų laisvalaikio samprata buvo daugybę kartų modifikuota. Šiuo metu populiariąja prasme laisvalaikis suvokiamas kaip laiko leidimo būdas, neįpareigojantis elgtis pagal iš šalies pateiktą modelį. Tai laikas praleistas savo nuožiūra arba tiesiog laisvas laikas, kurio metu priimami savarankiški sprendimai (Jovaiša, 1998). Laisvalaikį tyrinėja daugelis mokslo sričių: filosofija, sociologija, psichologija, ekonomika ir kt. Jo problemomis domėjosi ir domisi I. Leliūgienė (1997), G. Kvieskienė (2000, 2003), J.R. Šinkūnienė (2005), P. Blaževičius (2006), A. Juodaitytė (2007) ir kt. Atlikti įvairūs tyrimai parodė šio reiškinio sudėtingumą, todėl laisvalaikis traktuojamas įvairiai. Dabartiniame lietuvių kalbos žodyne laisvalaikio terminas apibūdinamas kaip, „laisvas nuo darbo laikas“, ir tai yra vienintelė šio termino reikšmė pateikta žodyne (Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, internetinė versija).
Laisvalaikio sąvoka yra nuolatos papildoma ir patikslinama įvairių mokslininkų. Kaip Blaževičiaus ir teigia: „Laisvalaikis yra nuolat besikeičiantis reiškinys, visuomenės ekonominio ir socialinio išsivystymo rodiklis, o jo problemos tiesiogiai susietos su visuomenės vystymosi tendencijomis“ [Blaževičius, 2006, p. 6].
Vieną populiariausių laisvalaikio struktūrų yra pateikęs E. Sokolovas. Jis laisvalaikį išskiria į: poilsį, pramogas, savišvietą, kūrybą, kontempliaciją ir šventę. Šiuo pagrindu paplito laisvalaikio skirstymas į: rekreacinį, švietėjišką ir kūrybinį. Rekreacinis laisvalaikis skirtas sveikatai atgauti ir dalijamas į pasyvų poilsį ir pramogas. Pasyvaus poilsio metu žmogus kaupia energiją, atstato fizines ir dvasines jėgas, išnaudotas darbo metu, organizmo pusiausvyrą. Pramogos atlieka švietėjišką funkciją kai pramogaudamas žmogus panaudoja savo sugebėjimus ir potencijas. Laisvalaikis taip pat siejamas su kūryba. Kūrybos elementų galime rasti ir darbe ir buityje, tačiau ypač ji skatintina laisvalaikiu, kadangi kurdamas žmogus dvasiškai pailsi. Dar viena laisvalaikio struktūros dalis yra šventė, kurios metu įvairūs laisvalaikio struktūros elementai susijungia į visumą (Adomaitienė 2000; Blaževičius, 2006).
Tyrinėtojai nurodo, jog laisvalaikis susideda iš trijų esminių rodiklių: apimties, struktūros ir turinio.
Miestiečiai vasaros metu paprastai atostogauja, o kaimo žmonėms – tai pats darbymetis. Sezoniškumas gerokai riboja laisvalaikio apimtį.
Struktūras. Laisvalaikio struktūra apibūdinama tomis veiklos rūšimis, kurios dažniausiai pasitaiko laisvalaikiu.
Turinys. Socialinis kokybinis laisvalaikio vertingumo rodiklis yra jo turinys. Tai nulemta ne tik socialinės aplinkos, bet ir žmogaus socialinių demografinių rodiklių ir dėl to atsirandančių individualių poreikių, kultūros lygio ir pan.
Yra įvairių laisvalaikio klasifikacijos pagal turinį rodiklių. Skirstomas racionalus ir neracionalus laisvalaikio panaudojimas: 1. kryptinga veikla; 2. tuščias laiko leidimas (Gečienė, 2001).
Autoriai laisvalaikį dar skirsto į:
1. atkuriantį fizines ir dvasines jėgas (pasyvus ir aktyvus poilsis, fizinė kultūra, reginių lankymas, šventės, hobis ir pan.);
2. aktyvų asmenybės ugdymą (meninė ir techninė kūryba, sportas, vaikų auklėjimas ir pan.). Žinoma, visi laisvalaikio užsiėmimai tarpusavyje yra susiję, t.y. susiejamos degeneracinės kultūrinės funkcijos (Gečienė, 2001).
Vaikų laisvalaikio tyrinėtojai nurodo, kad šis laisvalaikis skiriasi nuo suaugusiųjų, nes vaikų laisvas laikas yra nuolat legimituojamas ir derinamas su jų užimtumu suaugusiems reikšmingoje veikloje (Juodaitytė, Palubaitytė, 2007). Vaikų laisvalaikis priklauso būtent nuo to, kaip suaugusieji suvokia jo esmę ir kaip jie bando ieškoti naujų vaiko saviraiškos galimybių. Mokslininkai nurodo, jog nuo tėvų požiūrio į laisvalaikį apskritai ir į vaikų laisvalaikį, kaip specifinę vaikų gyvenimo sritį, formuojasi ir visuomenės požiūris į šį reiškinį (Danish, 1981– cit. iš Juodaitytė, Palubaitytė, 2007).
Pasak G. Kvieskienės (2000): „Vaikų laisvalaikis – tai laisvas laikas, kurio metu jis gali skirti savo intelektines ir dvasines jėgas laisvai pasirenkamai veiklai, kuri padėtų atstatyti ir ugdyti jėgas“. Autorė laisvalaikį apibrėžė kaip kasdienę kultūrinę veiklą, sąlygojančią asmenybės savikūrą, bendravimą, kūrybinių poreikių tenkinimą. Laisvalaikis padeda gaivinti žmogaus jėgas (reprodukcija), pailsėti, sudaro galimybes visapusiškam asmenybės tobulėjimui.
Kiekvienas individas turi asmeninę laisvalaikio būdų pasirinkimo teisę, kurios pagalba išreiškia savo valią, parodo savo požiūrį į vertybes ir į bendrą vidinę kultūrą. Kiekvienas žmogus turi socialinę atsakomybę: kuo atsakingiau ir prasmingiau žmogus panaudoja laisvalaikį, tuo kryptingiau jis bręsta kaip asmenybė. Todėl pagrindinis vaikų laisvalaikio tikslas – užtikrinti tokią laiko praleidimo kokybę, kad augtų kuo įvairiapusiškesnis žmogus, sugebantis integruotis į visuomenę ir gebantis prisitaikyti prie nuolat vykstančių pokyčių (Šinkūnienė, 2008; Zumeras, 2012).
neįgalus vaikas gali daryti savaip, nepaisant jo neįgalios asmenybės. Net ir sunkios negalios vaikas kažką geba, ir tai ergoterapeutas turi skatinti bei ugdyti. Vaikas, negavęs atsakymo į savo signalus, gali liautis bendravęs su aplinka ir užsisklęsti savyje. Todėl svarbu mokytis matyti, girdėti, suprasti ir įvertinti silpnus vaiko signalus, kurie gali būti vos pastebimi: menkutis piršto judesėlis, kūno sutrukčiojimas, šypsena ir kt. (Dudonienė ir kt., 2002).
Žmogaus esminę gyvenimo dalį sudaro veikla, nes tik veiklos metu asmuo patenkina įgimtus biologinius, socialinius bei kultūrinius poreikius, kas leidžia jam adaptuotis prie naujai pasikeitusių aplinkos sąlygų. Todėl bet kurio vaiko gyvenime, nepriklausomai nuo to ar vaikas turi negalią, ar ne, svarbu žaisti, turėti poilsį ir laisvalaikį. Per žaidimą vaikai mokosi svarbių gyvenimo įgūdžių (Havens, 2005).
Gana kontroversiškos yra skirtingų autorių nuomonės apie laisvalaikio veiklos prasmę ir tikslingumą. Dažniausiai pagrindine laisvalaikio funkcija laikomas poilsis, fizinis ir psichinis atsigavimas. Tačiau yra ir kitokių požiūrių (Savicka, 2006). Anot prancūzų sociologo J. Dumazediero, laisvalaikiu nesiekiama konkretaus tikslo ar naudos – jis tiesiog padeda žmogui ištrūkti iš kasdieninės mąstymo ir veiklos rutinos. Jo teigimu, be poilsio funkcijos, laisvalaikis dar atlieka ne mažiau svarbias pramogos ir asmens tobulėjimo (Dumazediero, 1974– cit. iš Savicka, 2006). Todėl ergoterapeuto organizuojamas laisvalaikis vaikams su specialiaisiais poreikiais turėtų apimti tokius užsiėmimus, kurių metu būtu ugdomi vaikų kasdieniniai įgūdžiai įskaitant apsitarnavimą, bendravimą, žaidimų įgūdžiai, laisvalaikio praleidimo bei mokymosi įgūdžiai. Taip pat parinkti metodus, kurie lavintų vaikų sensomotoriką, suvokimą, nervų ir raumenų veiklą, motyvaciją, pažinimą bei kitus įgūdžius (Radomski et al., 2008; Kielhofne, 2009).
Žmogaus esminę gyvenimo dalį sudaro veikla, nes tik veiklos metu asmuo patenkina įgimtus biologinius, socialinius bei kultūrinius poreikius, kas leidžia jam adaptuotis prie naujai pasikeitusių aplinkos sąlygų. Ergoterapijos teorija ir praktika skirta veiklos atlikimo mokymui. Veiklos atlikimas yra ergoterapijos įtakos sfera. Veikla išskiriama į tris pagrindines sritis:
1. Kasdienė veikla (apsirengimas, prausimasis, valgymas, mobilumas, bendravimas ir kt.). 2. Produktyvioji veikla/darbas (namų išlaikymas, rūpinimasis kitais, mokymasis, profesinė veikla).
3. Žaidimai/laisvalaikis.
2. Pažintinis komponentas. Tai gebėjimas panaudoti protines žmogaus galimybes. Šis komponentas apima: sujaudinimą, orientaciją, atpažinimą, dėmesio koncentravimo trukmę, veiklos iniciatyvą, veiklos užbaigimą, atmintį ir t. t.
3. Psichosocialinis (psichologinis). Komponentas apima vertybes, interesus, savęs suvokimą, socialinį elgesį, bendravimą, saviraišką ir savikontrolę (Patruševičienė ir kt., 2003).
Lietuvoje ergoterapija yra palyginti nauja reabilitacijos kryptis ir taikoma siekiant pagerinti pacientų kasdieninę ir produktyviąją veikla, o laisvalaikis lieka nuošalyje, ši problema paliekama spręsti pačiam asmeniui ar jo artimiesiams.
Pagrindinės laisvalaikio funkcijos: ekonominė funkcija, susijusi su darbo jėgų atgavimu ir pagamintų produktų vartojimu; socialinė-psichologinė funkcija, suteikianti asmeniui galimybę pasirinkti – bendrauti ar būti vienumoje, padėti mažinti psichinę įtampą ir atsipalaiduoti; kultūrinė funkcija susijusi su tradicijų palaikymu – kalendorinių švenčių ar bendruomeninių renginių organizavimu. Amerikiečių sociologų nuomone, laisvalaikis – tai žmonių būties esmė, nes jo metu atsiskleidžia visa žmogaus esybė, o darbas tėra tik pragyvenimo šaltinis (Adomaitienė, 2000).
1.1.1. Mokyklinio amžiaus vaikų fizinis aktyvumas laisvalaikio metu
Pastaruoju metu atkreipiamas mokslininkų dėmesys į mažėjantį vaikų fizinį aktyvumą (terminas „fizinis aktyvumas“ čia apibrėžiamas kaip kūno judėjimas, kuris stiprina sveikatą). Vaikai daug savo laisvo laiko praleidžia sėdėdami ir žiūrėdami televizijos laidas, vaizdo juostas, žaisdami kompiuterinius žaidimus, mažai sportuoja, nenori eiti pasivaikščioti ar aktyviai žaisti lauke (U.S. Department of Health and Human Services, 2008; Zumeras ir kt., 2012). Mokslininkų nuomone, į vaikų 5–17 metų amžiaus fizinę veiklą turi įeiti: žaidimai, vaidinimai, sportavimas, keliavimas, kūno kultūros užsiėmimai, suplanuota mankšta (Strukčinskienė ir kt., 2012).
(Zumeras ir kt., 2012). Autoriai pažymi, kad vaikai fiziškai aktyvūs turėtų būti kasdien, nes tai teikia didesne naudą (Bull et al., 2010; Tremblay et al., 2011).
Mokslininkai nurodo, jog fizinis aktyvumas gali reikštis penkiose gyvenimo srityse: laisvalaikio, profesinėje (vaikams ir paaugliams tai mokykla), namų ruošos, mobilumo (transporto) ir sporto (Caspersen et al., 1985– cit. iš Zumeras ir kt., 2012). Švietimo sistemoje galima šias formas sugrupuoti į dvi grupes – mokykloje ir už mokyklos ribų (formalusis ir neformalusis ugdymas) (Zumeras ir kt., 2012). Taigi visi šie užsiėmimai vyksta šeimos, mokyklos, bendruomenės veiklos kontekste (Strukčinskienė ir kt., 2012).
Lietuvoje atlikta nedaug tyrimų siekiant išsiaiškinti Lietuvos moksleivių fizinį aktyvumą laisvalaikio metu. V. Volbeikienė kartu su kolegomis atliko tyrimą „Lietuvos didžiųjų miestų 5–11 klasių moksleivių su sveikata susijęs fizinis aktyvumas“ ir pateikė tokias išvadas, jog tik 9,8 proc. mergaičių ir 18,6 proc. berniukų, gyvenančių didžiuosiuose miestuose, fizinis aktyvumas atitinka PSO rekomenduojamas normas (Volbekienė ir kt., 2007). B. Strukčinskienė 2012 metais tyrė ikimokyklinio amžiaus Lietuvos vaikų fizinio aktyvumo ypatumus ir nustatė, jog Lietuvoje ikimokyklinio amžiaus vaikų fizinis aktyvumas yra per mažas, todėl būtina įgyvendinti priemones jo skatinimui (Strukčinskienė ir kt., 2012).
I. Kaffemanienė ir D. Tumelytė (2008) tyrė globos namų auklėtinių laisvalaikio ir popamokinį užimtumą ir gavo tokias išvadas, jog populiariausias globos namuose augančių vaikų (10-17 m.) laisvalaikio užsiėmimas – sporto būreliai ir pasak pedagogų, 31 proc. iš 92 tyrimui pasirinktų globos namų auklėtinių neturi jokių pomėgių ir niekuo nesidomi.
Mokslininkės I.B. Maier (2013) teigimu, Vokietijoje vaikai (5–8 m.) apie 14,5 val. per savaitę savo laisvo laiko skiria fiziškai aktyviai veiklai. C. Tudor-Locke (2011) net apskaičiavo, kiek žingsnių vidutiniškai per dieną suvaikšto vaikai. Tyrimas parodė, jog berniukai (6–11 m.) vidutiniškai per dieną suvaikšto 12–16 tūkst. žingsnių, o mergaitės (6–11 m.) – 10–13 tūkst. Paaugliai (12–18 m.) suvaikšto mažiau, t.y. apie 8–9 tūkst. žingsnių per dieną. G.A. Bray ir C. Bouchard (2014) teigia, jog daugumos pasaulyje gyvenančių vaikų, visose amžiaus grupėse, fizinio aktyvumo lygis yra labai žemas. Pagal jų tyrimo duomenis tik 7 proc. vaikų ir jaunimo (6–19 m.) užsiima vidutinio sunkumo fizine veikla ne mažiau 60 min. per dieną.
Taigi, vaikas vidutiniškai 6,32 val. praleidžia domėdamasis įvairia žiniasklaidos forma (Bray et al., 2014). Amerikoje 2012 metais atlikto tyrimo duomenimis, 8–10 metų amžiaus vaikai vidutiniškai 5,29 val. per dieną praleidžia domėdamiesi įvairiomis žiniasklaidos formomis. Populiariausia priemonė – televizija (vaikai prie televizoriaus ekrano praleidžia vidutiniškai 3,41 val. per dieną). 11–14 m. vaikai žiniaskaidai skiria vidutiniškai 8,40 val. per dieną (TV žiūrėjimas, muzikos klausimas, kompiuterio naudojimas, video žaidimai) (Rideout et al., 2012).
Atlikti tyrimai atskleidė, jog vidutiniškai 65 proc. Amerikoje gyvenantys 8–18 metų amžiaus vaikai–paugliai savo miegamuosiuose turi televizorių – taip tik dar labiau skatinamas pasyvaus laisvalaikio praleidimas (American Academy of Pediatrics, 2011). Mokslininkų teigimu, reikia propaguoti vaikų fizinį aktyvumą ir mažinti sėslų elgesį laisvalaikio metu, nes tai neigiamai veikia sveikatą.
Vaikų, turinčių specialiuosius poreikius, dalyvavimas laisvalaikio veikloje yra mažai tyrinėtas. A. Majnemer et al. (2010) teigia, jog šių vaikų dalyvavimas laisvalaikio veikloje yra apribotas, o ypač fizinėje ir visuomeninėje (socialinėje) veiklose. Mokslininkė kartu su kolegomis 2010 m. atliko tyrimą, kurio metu įvertino, kokias veiklas vaikai (6-12 m), sergantys cerebriniu paralyžiumi (CP), dažniausiai renkasi. Tyrimo rezultatai atskleidė, jog vaikai pirmenybę teikia rekreacijai ir visuomeninei veikla, o mažiausiai pageidaujama veikla - savęs tobulinimo. Autorė pabrėžia, jog kuo jaunesnis amžius, didesnė motyvacija bei intelekto koeficientas, tuo labiau vaikas linkęs domėtis fiziškai aktyviomis veiklomis. Taip pat, teigiama, jog mergaitės, turinčios spec. poreikių, linkusios daugiau dalyvauja laisvalaikio veiklose nei berniukai su spec. poreikiais (Majnemer et al. 2010). P. Rintala kartu su kolegomis (2011) analizavo sergančių ir negalią turinčių vaikų fizinį aktyvumą ir tyrimo rezultatai parodė, jog negalios ar ligos buvimas neįtakoja vaikų fizinio aktyvumo.
Užsienyje mokslininkai yra sukūrę daug fizinio aktyvumo piramidžių, vieną iš jų yra pateikusi ir Misurio universiteto (JAV) mokslininkė Barbara Willenberg (2008). Jos sukurtoje „Vaikų fizinio aktyvumo piramidėje“ (angl. Children‘s Activity Pyramid) yra pateikiamos įvairios fizinės veiklos, kuriomis vaikas gali užsiimti laisvalaikio metu bei nurodoma, kaip dažnai tas veiklas reikėtų atlikti. Lietuva nėra pasitvirtinusi savo fizinio aktyvumo piramidės, kaip galimos vaizdinės priemonės, kuri turėtų kaboti visose mokyklose, vaikų globos namuose, sanatorijose ir kt. (Zumeras ir kt., 2012).
Žalia lauko aplinka (angl. green space) didina vaikų fizinį aktyvumą (Lee et al., 2011). Atliktų tyrimų duomenimis, vaikas per metus vidutiniškai praleidžia apie 200 dienų mokykloje, pertraukos vidutiniškai trunka apie 110 min. per dieną, t.y. apie 25 proc. laiko praleisto mokykloje. Pasak J.E. Dyment ir A.C. Bell (2007), žalia mokyklos aplinka (angl. green school ground) skatina vaikus labiau įsitraukti į aktyvius žaidimus lauke, dėl to aplinkos apželdinimas tampa tarptautiniu judėjimu, kuris ypač ryškus Kanadoje, Australijoje, Jungtinėje Karalystėje, JAV, Skandinavijos šalyse, Naujojoje Zelandijoje ir Pietų Afrikoje.
Sumažėjęs vaikų fizinis aktyvumas apima socialinius, ekonominius, kultūrinius ir net psichologinius veiksnius:
Dauguma pramogų ir poilsio rūšių tapo fiziškai pasyvios (televizija, kompiuteriniai žaidimai ir internetas ir kt.).
Mažiau kūno kultūros pamokų mokyklose (nors įteisintos 3 pamokos per savaitę, tačiau jas nuolat sistemingai lankančiųjų skaičius nuolat mažėja).
Nepritaikyta fizinė aplinka aktyvioms pramogoms (nėra įrengtų sporto bei poilsio aikštelių arba jos nepritaikytos vaikams, trūksta įrengimų, takų ir pan.).
Tingūs ar užsiėmę tėvai dažniausiai natūraliai slopina vaikų norą aktyviai leisti laisvalaikį.
Perdėtai atsargus vaikų auklėjimas ir perdėtos baimės dėl galimų vaikų sporto traumų per organizuotus sporto renginius ar varžybas (Zumeras ir kt. 2012).
Autoriai taip pat pabrėžia, jog norint skatinti vaikų fizinį aktyvumą, svarbu parinkti patrauklią sportavimo aplinką, rodyti tinkamą suaugusiųjų pavyzdį, parinkti įdomius, patrauklius sportavimo, kūno kultūros užsiėmimus bei fizinės veiklos būdus/priemones, motyvuoti bei skatinti vaikus žodiniais pagyrimais, garbės raštais, diplomais (Strukčinskienė ir kt., 2012) .
Autoriai išskiria dvi fizinio aktyvumo rūšis:
1. Pradinis aktyvumas (angl. baseline activity) – lengvo intensyvumo veiksmai, kuriuos atliekame kasdien (stovėjimas, lėtas vaikščiojimas, lengvų daiktų kėlimas, kelių laiptelių užlipimas ir kt.). Asmenys, kurie atlieka tik pradinio aktyvumo (angl. baseline activity) veiksmus įvardijami kaip neaktyvūs, nes tokio intensyvumo fizinė veikla yra nepakankama.
2. Sveikatą stiprinantis fizinis aktyvumas – bet kokia fizinės veiklos forma, kuri duoda naudos sveikata ir lavina funkcinius gebėjimus be pastebimos žalos ar pavojaus sveikatai (greitas ėjimas, šokinėjimas per šokdynę, šokiai, svorių kėlimas, alpinizmas, joga ir k.t.) (U.S. Department of Health and Human Services).
1 lentelė. Fizinio aktyvumo lygiai [Physical Activity Guidelines Advisory Committee, 2008]
Fizinio aktyvumo
lygiai Intensyvumas Nauda sveikatai Pastabos
Neaktyvus Jokio fizinio aktyvumo Nėra
Būti fiziškai neaktyviam yra
nesveika
Mažas
Pradinis aktyvumas mažiau kaip 150 min.
per savaitę Minimali
Žemas fizinis aktyvumas yra geriau
nei neaktyvus gyvenimo būdas Vidutinis 150-300 min. per savaitę Esminė Daug naudos sveikatai
Didelis Daugiau kaip 300 min. per savaitę Papildoma
Mokslininkai nėra nustatę kokia ta papildoma nauda
1.2. Laisvalaikio būdų pasirinkimu analizė
Veiklos sferos, kuriose vaikai dalyvauja apima meną, kūrybą, kultūrą, aktyvią fizinę veiklą, sportą, žaidimus, socialinius įgūdžius bei darbines veiklas (Law et al., 2006). Kiekvienas žmogus gali pasirinkti, kaip jam leisti savo laisvą laiką. Tai priklauso nuo žmogaus pomėgių, tikslų, požiūrio, finansinių galimybių ir kitų dalykų. Tačiau vaikai, turintys specialiuosius poreikius ar gyvenantys globos namuose, ne visada gali leisti laisvalaikį taip, kaip tai daro dauguma jų bendraamžių.
Autoriai išskiria 4 pagrindinius veiksnius (grupes), kurie turi įtakos vaikų–paauglių laisvalaikio pasirinkimui bei fiziniam aktyvumui, tai:
1. asmeninės psichinės, fizinės ir raidos ypatybės (amžius, lytis, vaiko charakterio „silpnumas“, valios trūkumas, nerimas, hiperaktyvumas, baimingumas, depresija ar per didelis jautrumas, vienokio ar kitokio laipsnio fizinis ar psichinis neįgalumas, ilgalaikiai sveikatos sutrikimai ir pan.).
2. šeimos (artimųjų) įtaka (jei tėvų požiūris į fizinį aktyvumą teigiamas, jie laisvalaikį leidžia aktyviai su šeima, jų vaikai bus motyvuoti ir taip pat bus fiziškai aktyvūs).
3. fizinė aplinka (netinkama, t.y. nepritaikyta aplinka neigiamai veikia vaikų fizinį aktyvumą).
„Socialinių paslaugų kataloge“ (2006) nurodoma, kad visų tipų globos įstaigose, be kitų specialiųjų paslaugų, teikiamos ir laisvalaikio organizavimo paslaugos. Deja, dažnai globos įstaigose laisvalaikis būna „laisvas“, neorganizuotas, t. y. pasyvus ir suprantamas kaip poilsis, pasireiškiantis nieko neveikimu. Tačiau vaikams yra gyvybiškai svarbu kasdien dalyvauti oficialiose ir neoficialiose veiklose, nes dalyvavimas tam tikroje veikloje koncentruojasi ties vaiko teigiama įtaka įgūdžių ir kompetencijos susiformulavimui bei socialinių santykių ir ilgalaikės protinės bei fizinės sveikatos išsivystimu (Law et al., 2006).
Jungtinių Tautų vaiko teisių deklaracijoje teigiama, „kad vaikas galėtų visapusiškai ir harmoningai vystytis, jam reikia meilės ir supratimo. Jis turi, jei tai įmanoma, augti jausdamas tėvų globą ir atsakomybę ir niekuomet nestokodamas meilės ir dorovinės bei materialinės paramos; mažamečio vaiko, išskyrus išimtines aplinkybes, negalima išskirti su jo motina. Visuomenės ir valdžios organų pareiga - ypač rūpintis vaikais, neturinčiais šeimos <...>“ [Jungtinių Tautų vaiko teisių deklaracijoje, 1959]. Vaikai, patenkantys į globos namus, yra iš šeimų, kuriose dažniausios problemos – skurdas, nedarbas, kuris veda šeimą prie alkoholizmo, netinkamo elgesio, nesirūpinimo vaikais, gyvenamosios vietos netekimo ir tik nedidelė dalis vaikų čia patenka dėl tėvų mirties (Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis Lietuvoje 2012 metais tėvų globos neteko 2055 vaikai). Globos namai nepilnamečiui tampa auklėjimą ir priežiūrą užtikrinanti įstaiga. Čia jis augą, vystosi, tobulėja, įsilieja į visuomenę (Kvieskienė, 2003).
Pasak G. Kvieskienės (2003), vaikai, gyvenantys globos namuose, ne visada gali leisti laisvalaikį taip, kaip tai daro dauguma jų bendraamžių, augančių kartu su biologiniais tėvais ar globėjais. Nematydami tinkamo pavyzdžio, neturėdami sąlygų turiningai praleisti laisvalaikį, globos įstaigų auklėtiniai dažnai net nežino, kaip socialiai priimtinais būdais leisti savo laisvą laiką. I. Leliūgienės (2003) teigimu,globos institucijose gyvenančių nepilnamečiųnetinkamas užimtumas arba klaidingas požiūris į turiningą laisvalaikio praleidimą gali tapti padidintos rizikos veiksniu, tačiau sėkmingai organizuojant šių vaikų laisvalaikio užimtumą, būtų galima išvengti elgesio, emocijų bei tolimesnių sutrikimų.
patirs dalyvaudamas jam siūlomoje veikloje. Reikšmingas vaikui išgyvenimas veda į reikšmingą jam patirtį, tad daug atliekamų veiklų dar nereiškia gerai, kaip ir mažai atliekamų veiklų – blogai (Law, 2006).
Vaikų, turinčių fizinę negalią, yra apribotas dalyvavimas kasdieninėje veikloje, tad tėvai, įvairių paslaugų tiekėjai bei organizacijos, užsiimančios vaikų reabilitacija, turi vieną bendrą tikslą – skatinti vaikų savarankiškumą bei didinti dalyvumą kasdieninėje veikloje (Law et al., 2006). Mokslininkai įrodė, kad daugelis faktorių gali prisidėti prie gyvenimo kokybės gerinimo vaikams su fizine negalia, įskaitant ir pačio vaiko dalyvavimą įvairiose laisvalaikio veiklose (Keiko, 2012).
Gyvenimo kokybė (angl. quality of life) – plati sąvoka, apimanti daug komponentų – bendrą sveikatos būklę bei gerbūvį (angl. well-being) (pvz., fizinę, psichosocialinę, ekonominę ir kultūrinę). Neurologinių vaikų gyvenimo kokybė gali būti paveikta skirtinguose lygmenyse, įskaitant fizinius (pvz., fizinė sveikata, nepriklausomumas), psichologinius (pvz., psichinė būsena, teigiamas savęs suvokimas) ir psichosocialinius aspektus (pvz., laisvalaikis, draugų susiradimas) (Shikako-Thomas, 2012). Tačiau nebūtinai neįgalūs asmenys jaučia didesnį nepasitenkinimą gyvenimu ir nebūtinai jų gyvenimo kokybė yra žemesniame lygyje. Naujausi tyrimai nagrinėja įvairius veiksnius, galinčius prisidėti prie vaikų, sergančių nervų sistemos ligomis, gyvenimo kokybės gerinimo (Dickinson et al., 2006).
Vaikų laisvalaikį būtina organizuoti kryptingai, t.y. taip, kad laisvalaikis patenkintų šių vaikų poreikius ir interesus, sudarytų sąlygas vystytis vaiko asmenybei, dalyvauti visuomeniniame gyvenime. Skaitydamas, konstruodamas, lipdydamas (pasyvus poilsis), vaikas įgyja žinių, ugdo įgūdžius, plečia akiratį; sportuodamas, žaisdamas judrius žaidimus (aktyvus poilsis) ugdo fizinius gebėjimus, linksmai ir turiningai leidžia laiką; kai niekuo neužsiima, šlaistosi gatvėmis, atsiranda rizika padaryti nusikaltimą.
1.3. Ergoterapeuto kaip laisvalaikio organizatoriaus vaidmuo
Vaikams ir jaunuoliams, turintiems specialiųjų poreikių, bei jų šeimoms dažnai atsiranda sunkumų planuojant ir organizuojant savo laisvalaikį (Radzevičienė 2003). Nesugebėjimas racionaliai naudoti savo laisvą laiką, nevisavertis gyvenimas – daugelio socialinių problemų priežastis. Pastaruoju metu atsirado naujų, problemų keliančių laisvalaikio formų, susijusių su didele psichine įtampa, kurios negali būti laikomos kokybišku laisvalaikiu (pvz., kompiuteriniai žaidimai, televizoriaus žiūrėjimas ir kt.) (Adomaitienė, 2000).
Ergoterapeutas dirbdamas su specialiųjų poreikių turinčiais vaikais, turi ne tik nujausti šių vaikų poreikius, bet ir kuo daugiau sužinoti apie juos, jų socialinę ir psichologinę charakteristiką, kokiam demografiniam sluoksniui jie priklauso ir tik tada galima parinkti tinkamas laisvalaikio organizavimo formas. J. R. Šinkūnienė (2005) teigia, kad kuo atsakingiau naudojamas laisvalaikis, tuo kryptingiau vaikas bręsta kaip asmenybė. Todėl ergoterapeutas organizuodamas vaikų laisvalaikį, turi užtikrinti tokia laiko leidimo kokybę, kad formuotųsi kuo įvairiapusiškesnė asmenybė, sugebanti integruotis į visuomenę.
Kad vaikų fizinis aktyvumas laisvalaikio metu būtų saugus, ergoterapeutas turėtų: Įvertinti galimą riziką.
Pasirinkti tokius žaidimus, kurie būtų tinkami, atsižvelgiant į vaiko būseną (kad nebūtų per sunkios užduotys ir pan.).
Didinti fizinį aktyvumą palaipsniui.
Naudoti tinkama įrangą ar apsaugines priemones (Tremblay, 2011).
Ergoterapeuto organizuojamas laisvalaikis gali būti aktyvios ir pasyvios formos. Aktyvios laisvalaikio formos yra tos, kurias taikant visi dalyviai daugiau ar mažiau įtraukiami į veiklą. Veikla turi būti planuojama iš anksto, sudarant įstaigos laisvalaikio programas. Norint, kad ji būtų sėkminga, reikia vadovautis komandinio darbo principais, tačiau tam, kad laisvalaikis būtų prasmingas, atitiktų vaikų poreikius ir galimybes, reikalingos žinios ir tam tikri įgūdžiai, padedantys parinkti įvairias laisvalaikio veiklas: užsiėmimų pagal pomėgius (būrelių) ar meninę veiklą, sportinius ar kitokius žaidimus, įšvykas, pramogas ir šventes (Kvieskienė, 2003; Zumeras ir kt., 2012).
Organizuojant pasyvų laisvalaikį, reikia sukurti tokią atmosferą, kurioje vaikai galėtų atsipalaiduoti, užsiimti kūrybine veikla, paskaityti knygą, t.y., kad šis laisvalaikis suteiktų vaikui galimybę tobulinti išorines ir vidines galias. Estetiniai interesai kelia daug poreikių: išgyventi džiaugsmą, patirti grožį ir malonumą, poreikį būti pripažintam, norą pradžiuginti kitus (Zumeras ir kt., 2012).
konkretaus atvejo poveikio plano sudarymas, jo įgyvendinimo kontrolė ir poveikio vertinimas, įvairių kultūrinių renginių organizavimas ir kt.
Ergoterapeutui tinkamai organizuojant laisvalaikį, galima įgyvendinti šiuos uždavinius: Atsižvelgiant į mokinių norus, pomėgius ir interesus parinkti jiems tinkamą veiklą; Lavinti gebėjimą bendrauti ir bendradarbiauti;
Įpratinti vaikus naudingai leisti laiką sau ir visuomenei;
Skatinti juos gilintis į kurios nors mokslo, technikos ar kitos srities dalykus; Mokyti aktyviai dirbti, ugdyti valią;
Pažadinti norą kurti, dirbti;
Praktiškai taikyti pamokose įgytas žinias, gebėjimus; Plėtoti iniciatyvumą;
Kaupti dorovinę patirtį;
Įgyvendinti gyvenimo tikslus ir idealus;
Ruošti mokinį kaip aktyvų pilietį, tradicijų perėmėją ir kūrybišką jų tęsėją;
Ugdyti vaikų etinį ir estetinį santykį su aplinka, gamta, kultūrinėmis ir dvasinėmis vertybėmis, tauta, kitais žmonėmis.
Didžiausia problema ta, kad Lietuvoje nėra nei mokslinės, nei populiariosios literatūros laisvalaikio vadybos klausimais. Norintieji spręsti laisvalaikio kokybės problemas šiandien ypač stokoja kvalifikuotų žinių ir tyrimų. Šalyse, turinčiose ilgametį įdirbį, vyksta laisvalaikio tyrimai simpoziumai, konferencijos, kuriuose nagrinėjamos įvairios aktualios temos.
Nežinojimas, ką galima pasiūlyti veikti specialiuosius poreikius turintiems vaikams, iškreiptas požiūris į laisvalaikį, skurdi socialiai remtinų asmenų ar socialinių įstaigų ekonominė padėtis, ribotos asmenų galimybės bendrauti, plėsti draugų būrį verčia rimčiau susirūpinti laisvalaikio kultūriniu pramogų organizavimu.
Vakaruose leidžiami mėnesiniai žurnalai: „Creative Forecasting“ (Kūrybinės prognozės), „Journal of Leisure Research“ (Laisvalaikio tyrimų žurnalas), „Leisure Sciences“ (Laisvalaikio mokslai), skirti visiems, organizuojantiems laisvalaikio užimtumą ir sprendžiantiems gyvenimo kokybės problemas dienos, stacionariuose centruose, globos ir reabilitacijos įstaigose.
1.3.1. Ergoterapeuto darbas bendruomenėje
bendrosiose nuostatose teigiama: „Ergoterapeutas verčiasi ergoterapeuto praktika sveikatos priežiūros įstaigose, turinčiose licenciją teikti medicininės reabilitacijos paslaugas, profesinės reabilitacijos įstaigose, neįgalių vaikų ugdymo įstaigose, specifinėse socialinės reabilitacijos įstaigose, globos įstaigose, pensionatuose, savarankiško gyvenimo namuose, protezinių, ortopedijos gaminių ir techninių priemonių pritaikymo įstaigose, institucijose, kuriose dirba neįgalūs žmonės, savivaldybių padaliniuose.“ Taigi, remiantis ergoterapeuto norma, ergoterapeutas gali dirbti ir bendruomenės centruose. Pasak M. Boyle (2014) ergoterapeutas gali įnešti dideli indėlį į bendruomenę. Teikdamas konsultacijas tėvams, auginantiems vaikus su spec. poreikiais, pedagogams, globos namų auklėtojams ir kitiems darbuotojams, dirbantiems su negalią turinčiais vaikais. Taip pat ergoterapeutas gali parinkti įvairius laisvalaikio užsiėmimus (ypač vaikams, turintiems spec. poreikių, kurių metu būtų ugdomi vaikų kasdieninės veiklos įgūdžiai), pagalbines priemones ir t.t.
Globos įstaigų laisvalaikio specifikai įtakos turi tai, kad dažnai patys vaikai dėl įvairių priežasčių negali savarankiškai pasirinkti veiklos rūšies, formų ar turinio, todėl būtina sudaryti sąlygas išbandyti įvairias veiklos sritis, išsiaiškinti, kas juos domina, ką jie pajėgūs atlikti savarankiškai. Vaikų globos įstaigose dalis paauglių, neturėdami kuo užsiimti laisvu laiku, vartoja psichotropines medžiagas, jų laisvalaikis neįdomus (Kvieskienė, 2003). O neįgaliesiems sudėtinga pareikšti savo pageidavimus, nes dėl fizinių ar intelekto problemų jie neįsivaizduoja arba nežino apie užsiėmimus, kuriuos galėtų rinktis.
Gebėjimas naudingai ir savarankiškai leisti laisvalaikį pats savaime neatsiranda, todėl tinkamai organizuota veikla gali tapti ypač veiksminga. Vaikų pomėgių palaikymas laisvalaikio metu atveria jiems naujas galimybes socialinei, kognityvinei, komunikacinei, rekreacinei veiklai jiems reikšmingoje aplinkoje ir padeda reflektuoti įgytą patyrimą taikant jį naujų gyvenimo situacijų pažinimui (Neįgalųjų meninis ugdymas, 2002).
2. TYRIMO METODIKA IR METODAI
Tyrimo organizavimas. Tyrime taikyta apklausa raštu. Buvo apklausti 9-12 metų amžiaus vaikai ir jų tėveliai, kurie gyvena kartu su vaiku. Tyrimas vyko 2013 m. sausio – 2014 m. vasario mėnesiais dvejose globos namuose (vienoje iš institucijų gyvena vaikai be spec. poreikių, kitoje – vaikai su spec. poreikiais), dvejose mokyklose (vieną iš mokyklų lanko vaikai be spec. poreikių, kitą – vaikai su spec. poreikiais) ir vaikų sanatorijoje. Tėveliams buvo pateikta informacija apie tyrimą bei gautas jų sutikimas dalyvauti šioje apklausoje. Tyrimui atlikti buvo gautas LSMU Bioetikos centro leidimas Nr. BEC-FMR(M)-393 (7 priedas). Iš viso buvo išdalinta 120 anketų. Analizuotos 99 užpildytų anketų (anketų grįžtamumas 82,5 proc.). Apklausos rezultatai buvo paskelbti Klaipėdoje vykusiose konferencijose: „Respublikinė reabilitacijos studijų krypties jaunųjų tyrėjų konferencija 2013“ (5 priedas) ir „International Conference of Young Researchers 2014“ (6 priedas).
Įtraukimo į tyrimą kriterijai: 9-12 metų amžiaus vaikai ir jų tėvai, kurie savanoriškai sutiko dalyvauti tyrime.
Tyrimo objektas. Veiksniai, turintys įtakos 9-12 m. vaikų laisvalaikio pasirinkimo būdams. Tiriamieji. Apklausoje dalyvavo 9-12 metų amžiaus vaikai bei jų tėvai. Iš viso buvo apklausti 99 vaikai ir 57 tėvai (42 (42,4 proc.) vaikai, gyvenantys globos namuose, o 57 (57,6 proc.) – šeimose). Apklausoje dalyvavo 59 (59,6 proc.) vaikai be specialiųjų poreikių ir 40 (40,4 proc.) vaikų su specialiaisiais poreikiais.
Tyrimo metodai. Apklausai buvo naudojami šie instrumentai:
pačios autorės sudaryta anketa tėvams (3 priedas). Tai trumpa 13 klausimų anketa, kurią būtų galima suskirstyti į kelias dalis:
Įvadinė dalis – tai kreipimasis į respondentą. Čia nurodoma kas organizuoja apklausą. Paaiškinamas tyrimo tikslas, kam ir kaip bus panaudoti gauti rezultatai. Patikinama, jog atsakymų ir asmeninių duomenų anonimiškumas garantuojamas. Pabrėžiamas respondento asmeninio dalyvavimo (nuoširdžių atsakymų) organizuojamoje apklausoje reikšmingumas. Taip pat paaiškinama kaip reikia pildyti anketą. Respondentui iš anksto padėkojama.
Demografinė dalis (1–7 klausimai). Klausimai, kurie liečia apklausiamojo asmens statusą (amžius, išsilavinimas, šeimyninė padėtis ir kt.).
Pagrindinė dalis (8–13 klausimai). Apima klausimus, kurie padeda atskleisti temos turinį (kiek vidutiniškai valandų per dieną vaikas skiria fiziškai aktyviam laisvalaikiui, kas tėvų nuomone labiausiai įtakoja vaikų laisvalaikį, ar tėvai patenkinti savo vaikų laisvalaikiu ir kt.).
lauko, vasaros, žiemos, veikla kambaryje, kūrybinė, užklasinė ir visuomeninė. Vaikas turi pažymėti ar jis atlieka tas veiklas per savo laisvalaikį ir jeigu „taip“, tai dar papildomai turi atsakyti į 4 klausimus: „Kiek dažnai tu atlikinėji šią veiklą?“, „Ar tau patinka ši veikla?“, „Kaip tau sekasi atlikinėti šią veiklą?“ ir „Su kuo kartu tu atlikinėji šią veiklą?“. Klausimynas reikalauja susikaupimo ir jį užpildyti skiriama apie 30 min. vienam vaikui.
„Godin Shephard’o laisvalaikio fizinio aktyvumo klausimynas“ (angl. “The Godin-Shephard Leisure-Time Physical Activity Questionnaire”). Klausimynas ir naudojimo aprašas buvo paskelbtas spaudoje su autoriaus sutikimu. Taikomas, norint įvertinti ar pakankamas yra vaiko fizinis aktyvumas. Vertinamas vaiko fizinis aktyvumas septynių dienų (savaitės) laikotarpiu. Klausimyną nesudėtinga atlikti ir nereikalauja daug laiko (2 priedas).
3. TYRIMO REZULTATAI
3.1. Tyrimo dalyvių sociodemografiniai duomenys
Apklausoje iš viso dalyvavo 99 vaikai 9–12 metų amžiaus ir 57 jų tėvai. Iš globos namų buvo apklausti 42 vaikai (19 (45,2 proc.) su spec. poreikiais ir 23 (54,8 proc.) be spec. poreikių vaikai) ir 57 vaikai augantys šeimose (21 (36,8 proc.) su spec. poreikiais ir 36 (63,2 proc.) be spec. poreikių vaikai) (žr. 1 pav.). 54,8 63,2 45,2 36,8 0 10 20 30 40 50 60 70
Globos įstaigoje Su šeima
p
ro
ce
n
tai
Vaikai be spec. poreikių Vaikai su spec. poreikiais
1 pav. Vaikų pasiskirstymas pagal gyvenamąją vietą ir specialiųjų poreikių buvimą
Taigi, iš viso apklausoje dalyvavo 59 (59,6 proc.) vaikų be specialiųjų poreikių ir 40 (40,4 proc.) vaikų su specialiaisiais poreikiais (žr. 2 pav.).
Vaikų sociodemografiniai parametrai (lytis ir amžius) pateikti 1-oje lentelėje. Iš 55-ių apklausoje dalyvavusių mergaičių 15 (27,3 proc.) buvo su spec. poreikiais ir 40 (72,7 proc.) be spec. poreikių ir iš 44 apklausoje dalyvavusių berniukų 25 (56,8 proc.) turėjo spec. poreikius ir 19 (43,2 proc.) neturėjo spec. poreikių.
1. lentelė. Vaikų sociodemografiniai parametrai
Sociodemografinis parametras
Tyrimo dalyviai (n / proc.)
Iš viso (n / proc.) Turintys spec.
poreikių (n=40) Neturintys spec. poreikių (n=59)
Lytis Mergaitės 15 / 27,3 40 / 72,7 55 / 100,0 Berniukai 25 / 56,8 19 / 43,2 44 / 100,0 Amžius 9 metai 8 / 25,8 23 / 74,2 31 / 100,0 10 metų 7 / 35,0 13 / 65,0 20 / 100,0 11 metų 9 / 39,1 14 / 60,9 23 / 100,0 12 metų 16 / 64,0 9 / 36,0 25 / 100,0
Iš 57 tėvų dalyvavusių apklausoje didžiąją dalį sudarė mamos – 86,0 proc. (49), tėčiai – 10,5 proc. (6) ir 3,5 proc. (2) globėjai (žr. 3 pav.).
86,0 proc.
10,5 proc. 3,5 proc.
mamos tėčiai globėjai
3. pav. Apklausoje dalyvavę tėvai (globėjai)
Tėvų šeimyninė padėtis pasiskirstė taip: 43 apklausoje dalyvavę tėvai buvo susituokę ir iš jų 30,2 proc. (13) augino vaikus su spec. poreikiais ir 69,8 proc. (30) vaikus be psec. poreikių. Nesusituokusių buvo tik 2 ir jų šeimoje augo vaikai be spec. poreikių. Išsituokę buvo 8 tėvai ir 75,0 proc. (6) iš jų augino vaikus su spec. poreikiais ir 25,0 proc. (2) vaikus be spec. poreikių. Taip pat apklausoje dalyvavo ir 4 našliai(-os) (50,0 proc. (2) augino vaikus su spec. poreikiais ir 50,0 proc. (2) vaikus be spec. poreikių).
Vaikų skaičius šeimoje. Vieną vaiką šeimoje augino 8 apklausoje dalyvavę tėvai (75,0 proc. (6) iš jų augino vaiką su spec. poreikiais ir 25,0 proc. (2) vaiką be spec. poreikių). Du vaikus augino 28 šeimos (42,9 proc. (12) iš jų augino vaiką su spec. poreikiais ir 57,1 proc. (16) augino vaikus be spec. poreikių). Tris vaikus augino 17 šeimų (17,6 proc. (3) šeimose nors vienas vaikas turėjo spec. poreikių ir 82,4 proc. (14) šeimų augino tris spec. poreikių neturinčius vaikus). Daugiau kaip 3 vaikus augino 4 šeimos (žr. 2 lentelę).
Tyrimo metu buvo siekta išsiaiškinti šeimos vidutines pajamas. Taigi 15 tėvų (6,7 proc. (1) tėvų, auginantys vaiką su spec. poreikiais ir 93,3 proc. (14) tėvų, auginantys vaikus be spec. poreikių) nurodė, kad jų šeimos pajamos siekia iki 1000 Lt. per mėnesį, 19-os (36,8 proc. (7) auginančių vaikus su spec. poreikiais ir 63,2 proc. (12) auginantys vaikus be spec. poreikių) šeimų pajamos siekia nuo 1000 iki 2500 Lt. per mėn. Ir mažiau nei pusės, t.y. 22 šeimų (59,1 proc. (13) šeimų, auginančių vaiką su spec. poreikiais ir 40,9 proc. (9) šeimos, auginančios vaikus be spec. poreikius) pajamos siekia daugiau kaip 2500 Lt. per mėn.
2 lentelė. Tėvų sociodemografiniai parametrai
Sociodemografinis parametras
Tyrimo dalyviai (n / proc.)
Iš viso (n / proc.) Turintys vaikų su spec.
poreikiais (n=21)
Neturintys vaikų su spec. poreikiais (n=36) Išsilavinimas Aukštasis universitetinis 8 / 80,0 2 / 20,0 10 / 100,0 Aukštasis neuniversitetinis 3 / 30,0 7 / 70,0 10 / 100,0 Profesinis 4 / 26,7 11 / 73,3 15 / 100,0 Vidurinis 3 / 17,6 14 / 82,4 17 / 100,0 Pagrindinis 3 / 60,0 2 / 40,0 5 / 100,0 Šeimyninė padėtis Susituokę 13 / 30,2 30 / 69,8 43 / 100,0 Nesusituokę - 2 / 100,0 2 / 100,0 Išsituokę 6 / 75,0 2 / 25,0 8 / 100,0 Našliai 2 / 50,0 2 / 50,0 4 / 100,0
Vaikų skaičius šeimoje
1 6 / 75,0 2 / 25,0 8 / 100,0
2 12 / 42,9 16 / 57,1 28 / 100,0
3 3 / 17,6 14 / 82,4 17 / 100,0
>3 - 4 / 100,0 4 / 100,0
Šeimos pajamos per mėn.
<1000 Lt 1 / 6,7 14 / 93,3 15 / 100,0
1000-2500 Lt 7 / 36,8 12 / 63,2 19 / 100,0
Vidutinis suaugusių tyrimo dalyvių amžius buvo 40,04±6,4 metų. Jauniausias 25 metų, vyriausias 57 metų. Turinčių vaiką su spec. poreikiais vidutinis amžius 40,81±5,4 metų, tokių vaikų neturinčių vidutinis amžius – 39,58±6,9 metų. Turinčių ir neturinčių vaikų su spec. poreikiais tėvų amžius statistiškai reikšmingai nesiskyrė (p=0,491).
Dirbančių mamų buvo 61,4 proc. (35), o tėčių – 87,7 proc. (50). Nedirbančių mamų buvo 29,8 proc. (17), o tėčių – 5,3 proc. (3). Likusieji (8,8 proc. (5) mamos ir 7,0 proc. (4) tėčiai) pasirinko atsakymo variantą „kita“, nurodydami, kad augina mažus vaikus, studijuoja ar gauna pašalpas. Tėvų užimtumas pateiktas 4 pav.
61,4 29,8 8,8 87,7 5,3 7,0 0 10 20 30 40 50 60 70 80 90 100
dirba nedirba kita
p
ro
ce
n
tai
Mamų užimtumas Tėčių užimtumas
4. pav. Tėvų užimtumas
3 lentelė. Tėvų darbo valandos per savaitę
Tyrimo dalyviai (m±sn) Statistinis reikšmin gumas* Turintys vaikų su spec.poreikiais Neturintys vaikų su spec. poreikiais Bendras (n=35)
Mamų darbo val./per sav. 44,76±8,3 48,67±9,8 46,77±8,6 p=0,487
Tėčių darbo val./per sav 43,70±9,9 47,17±7,7 45,78±7,9 p=0,312
*- Stjudento t-testas
3.2. Laisvalaikiu dažniausiai atliekamos veiklos 9–12 metų amžiaus vaikų
Tyrimo metu norėjome sužinoti, kokias veiklas laisvalaikiu dažniausiai atlieka 9–12 m. vaikai. Taip pat buvo aktualu, kaip vaikams sekasi tas veiklas atlikti, ar jiems jos patinka ir su kuo kartu jie jas atlieka. Laisvalaikio veiklos buvo suskirstytos į 8 grupes, tai: sportinė, lauko, vasaros, žiemos, kūrybinė, užklasinė, visuomeninė ir veikla kambaryje. Atsakymai pavaizduoti 5-12 paveikslėliuose ir 4-11 lentelėse.
Sportinės veiklos metu absoliuti dauguma renkasi žaisti kvadratą (88,8 proc. (80)) (žr. 5 pav.). Net 63,7 proc. (51) vaikų šį žaidimą žaidžia bent kartą per savaitę (žr. 4 lentelę). Krepšinis liko antroje vietoje, šį žaidimą laisvalaikiu renkasi 58,6 proc. (58) vaikų ir iš jų 55,2 proc. (32) šį žaidimą žaidžia kartą per savaitę ir dažniau. Futbolą renkasi 50,5 proc. (50) tiriamųjų ir 46,0 proc. (23) iš jų šį žaidimą žaidžia bent kartą per savaitę. Mažiausio populiarumo sulaukė ledo ritulys (5,1 proc. (5)) ir regbis (4,0 proc. (4)). 80,8 58,6 50,5 5,1 4,0 0 20 40 60 80 100 Kvadratas Krepšinis Futbolas Ledo ritulys Regbis procentai n=99
Vaikų buvo teiraujamasi ar jiems patinka atliekamos veiklos. Apklausos rezultatai parodė, kad iš sportinės veiklos vaikams labiausiai patinka kvadratas (71,3 proc. (57)), antroje vietoje liko futbolas (64,0 proc. (32)) ir trečioje – krepšinis (50,0 proc. (29)). Mažiausio dėmesio sulaukė regbis (4,0 proc. (4)) ir ledo ritulys (5,1 proc. (5)).
Respondentų buvo prašoma įsivertinti save, kaip jų manymu jiems sekasi įvairiuose žaidimuose („labai gerai“, „gerai“, „nesiseka“). Vaikai save sportinėje veikloje vertino „labai gerai“ arba „gerai“, tik 13,8 proc. (8) apklaustųjų nurodė, kad jiems nesiseka žaisti krepšinio, 6,0 proc. (3) – futbolo, 8,8 proc. (1) – kvadrato ir 25,0 proc. (1) – regbio. Pasidomėjus, su kuo kartu vaikai atlikinėja šios veiklos žaidimus, gauta, kad dažniausiai su draugais ir retesniais atvejais su šeimos nariais arba vieni patys (žr. 4 lentelę).
4 lentelė. Tiriamųjų užsiėmimų sportine veikla dažnis
Klausimai
Sportinė veikla (n / proc.) Kvadratas (n=80) Krepšinis (n=58) Futbolas (n=50) Ledo ritulys (n=5) Regbis (n=4) Kiek dažnai 1 x per savaitę 51 / 63,7 32 / 55,2 23 / 46,0 - - 1 x per mėnesį 20 / 25,0 18 / 31,0 18 / 36,0 2 / 40,0 1 / 25,0 1x per metus 9 / 11,3 8 / 13,8 9 / 18,0 3 / 60,0 3 / 75,0 Ar patinka Labai patinka 57 / 71,3 29 / 50,0 32 / 64,0 2 / 40,0 1 / 25,0 Vidutiniškai 22 / 27,5 27 / 46,6 18 / 36,0 3 / 60,0 3 / 75,0 Nepatinka 1 / 1,3 2 / 3,4 - - - Kaip sekasi Labai gerai 32 / 40,0 15 / 25,9 22 / 44,0 2 / 40,0 - Gerai 41 / 51,2 35 / 60,3 25 / 50,0 3 / 60,0 3 / 75,0 Nesiseka 1 / 8,8 8 / 13,8 3 / 6,0 - 1 / 25,0 Su kuo kartu* Pats vienas 2 / 2,5 7 / 12,1 5 / 10,0 - - Su draugais 76 / 95,0 51 / 87,9 44 / 88,0 4 / 80,0 4 / 100,0 Su šeima 1 / 1,3 10 / 17,2 7 / 14,0 2 / 40,0 -
*- buvo galimi keli atsakymų variantai
84,8 78,8 74,7 71,7 69,7 44,4 28,3 13,1 3,0 0 20 40 60 80 100
Kamuolio mėtymas ir gaudymas Kamuolio spardymas Žaidimai žaidimų aikštelėse Šokinėjimas per šokdynę Važinėjimas su dviračiu Lėkštės mėtymas Važinėjimas su riedučiais Važinėjimas su riedlente Beisbolas procentai n=99
6 pav. Lauko veiklos pasiskirstymas
Vaikų mėgstamiausias lauko veiklos užsiėmimas yra važinėjimas dviračiu (87, 0 proc. (60)). Antroje vietoje – žaidimai žaidimų aikštelėse (67,6 proc. (50)), o 56,4 proc. (44) – kamuolio spardymas. Ir tik 2,8 proc. (2) respondentų nurodė, kad jiems nepatinka šokinėti per šokdynę ir 1,3 proc. (1) – spardyti kamuolio.
5 lentelė. Tiriamųjų užsiėmimų lauko veikla dažnis
Klausimai
Lauko veikla (n / proc.) Kamuolio mėtymas (n=84) Kamuolio spardymas (n=78) Žaidimų aikštelė (n=74) Šokinėjimas per šokdynę (n=71) Važinėjimas dviračiu (n=69) Kiek dažnai 1 x per savaitę 56 / 66,7 47 / 60,3 39 / 52,7 32 / 45,1 45 / 65,2 1 x per mėnesį 19 / 22,6 24 / 30,8 28 / 37,8 27 / 38,0 10 / 14,5 1x per metus 9 / 10,7 7 / 9,0 7 / 9,5 12 / 16,9 14 / 20,3 Ar patinka Labai patinka 42 / 50,0 44 / 56,4 50 / 67,6 30 / 52,3 60 / 87,0 Vidutiniškai 42 / 50,0 33 / 42,3 24 / 32,4 39 / 54,9 9 / 13,0 Nepatinka - 1 / 1,3 - 2 / 2,8 - Kaip sekasi Labai gerai 31 / 36,9 28 / 35,9 42 / 56,8 29 / 40,8 52 / 75,4 Gerai 48 / 57,1 47 / 60,3 31 / 41,9 31 / 43,7 14 / 20,3 Nesiseka 5 / 6,0 3 / 3,8 1 / 1,4 11 / 15,5 3 / 4,3 Su kuo kartu* Pats vienas 9 / 10,7 38 / 48,7 23 / 31,1 51 / 71,8 51 / 73,9 Su draugais 71 / 84,5 51 / 65,4 56 / 75,7 30 / 42,3 30 / 43,5 Su šeima 14 / 16,7 11 / 14,1 7 / 9,5 3 / 4,2 19 / 27,5
*- buvo galimi keli atsakymų variantai
Vasaros metu 9-12 metų amžiaus vaikai dažniausiai žaidžia prie jūros, ežero ar kito vandens telkinio (76,8 proc. (76)), užsiima plaukiojimu (64,6 proc. (64)), iškylauja gamtoje (51,5 proc. 51)) bei prižiūri sodą (49,5 proc. (49)) (pav.). Mažiau populiarūs vasaros užsiėmimai – plaukiojimas su baidarėmis (14,1 proc. (14)) bei dalyvavimas kempinguose (16,2 proc. (16)) (7 pav.).
76,8 64,6 51,5 49,5 34,3 18,2 16,2 14,1 0 20 40 60 80 100
Žaidimai prie jūros, ežero Plaukiojimas Iškyla gamtoje Sodo priežiūra Žvejyba Ėjimas į žygi Kempingas Plaukiojimas su baidarėmis procentai n=99
Apklausos rezultatai parodė, jog kartą per savaitę vasaros metu 36,7 proc. (18) vaikų užsiima sodo priežiūra ir 32,8 proc. (21) – plaukiojimu, o 60,8 proc. (31) apklaustųjų tik kartą per metus keliauja į iškylas gamtoje, 52,9 proc. (18) – užsiima žvejyba. Vaikams 9-12 metų amžiaus vasarą labiausiai patinka plaukioti (81,3 proc. (52)), žaisti prie jūros, ežero ar upės (77,6 proc. (59)) ir iškylos gamtoje (62,8 proc. (32)). Respondentams geriausiai sekasi žaisti prie vandens telkinio (60,5 proc. (46)) ir dalyvauti iškylose (53,0 proc. (27)), o nesiseka prižiūrėti sodo (10,2 proc. (5)), plaukioti (9,4 proc. (6)) ir žvejoti (8,8 proc. (3)) (6 lentelė).
Vasaros veiklas vaikai dažniausiai atlieka kartu su šeimos nariais: 82,4 proc. (28) vaikų teigia, kad į žvejybą keliauja kartu su šeimos nariais, 58,8 proc. (30) kartu su namiškiais prižiūri sodą. Kartu su draugais 76,6 proc. vaikų plaukioja.
6 lentelė. Tiriamųjų užsiėmimų vasaros veikla dažnis
Klausimai
Vasaros veikla (n / proc.) Žaidimai prie jūros (n=76) Plaukiojimas (n=64) Iškyla gamtoje (n=51) Sodo prie- žiūra (n=49) Žvejyba (n=34) Kiek dažnai 1 x per savaitę 17 / 22,4 21 / 32,8 6 / 11,8 18 / 36,7 4 / 11,8 1 x per mėnesį 22 / 28,9 16 / 25,0 14 / 27,5 16 / 32,7 12 / 35,6 1x per metus 37 / 48,7 27 / 42,2 31 / 60,8 15 / 30,6 18 / 52,9 Ar patinka Labai patinka 59 / 77,6 52 / 81,3 32 / 62,8 16 / 32,7 14 / 41,2 Vidutiniškai 17 / 22,4 11 / 17,2 17 / 33,3 28 / 57,1 19 / 55,9 Nepatinka - 1 / 1,8 2 / 3,9 5 / 10,2 1 / 2,9 Kaip sekasi Labai gerai 46 / 60,5 32 / 50,0 27 / 53,0 18 / 36,7 12 / 35,3 Gerai 30 / 39,5 26 / 40,6 24 / 47,1 26 / 53,1 19 / 55,9 Nesiseka - 6 / 9,4 - 5 / 10,2 3 / 8,8 Su kuo kartu* Pats vienas 12 / 15,8 37 / 57,8 4 / 7,8 23 / 46,9 1 / 2,9 Su draugais 42 / 55,3 49 / 76,6 30 / 58,8 7 / 14,3 9 / 26,5 Su šeima 37 / 48,7 36 / 56,3 30 / 58,8 25 /51,0 28 / 82,4
*- buvo galimi keli atsakymų variantai
97,0 90,9 36,4 13,1 0 20 40 60 80 100 120 Žaidimas su sniegu Važinėjimas su rogutėmis Čiuožimas pačiūžomis Slidinėjimas procentai n=99
8 pav. Žiemos veiklos pasiskirstymas
Pasiteiravus ar patinka atliekamos veiklos 77,8 proc. (28) vaikų nurodė, kad labai patinka čiuožinėti pačiūžomis, 75,6 proc. (68), važinėtis su rogutėmis, 62,5 proc. (60) – žaisti su sniegu ir 61,5 proc. (8) vaikų labai patinka slidinėti. Pasiteiravus respondentų kaip jiems sekasi atlikinėti žiemos veiklos užsiėmimus, vaikai nurodė „labai gerai“ arba „gerai“ ir tik 7,7 proc. (1) slidinėjančiųjų teigė, kad visgi jiems nesiseka šis užsiėmimas, 5,6 proc. (2) – čiuožti pačiūžomis ir 5,2 proc. (5) – žaisti su sniegu.
Į klausimą: „Su kuo kartu atlikinėji šią veiklą“, 85,4 proc. (82) respondentų nurodė, kad kartu su draugais jie žaidžia su sniegu, vieni patys vaikai dažniau slidinėja (30,8 proc. (4), o kartu su šeimos nariais – važinėja su rogutėmis (35,6 proc. (32)) (7 lentelė).
7 lentelė. Tiriamųjų užsiėmimų žiemos veikla dažnis
Klausimai
Žiemos veikla (n / proc.) Žaidimas su sniegu (n=96) Važinėjimas rogutėmis (n=90) Čiuožimas pačiūžomis (n=36) Slidinėjimas (n=13) Kiek dažnai 1 x per savaitę 69 / 71,9 75 / 83,3 8 / 22,2 2 / 15,4 1 x per mėnesį 27 / 28,1 14 / 15,6 14 / 38,9 3 / 23,1 1x per metus - 1 / 1,1 14 / 38,9 8 / 61,5 Ar patinka Labai patinka 60 / 62,5 68 / 75,6 28 / 77,8 8 / 61,5 Vidutiniškai 32 / 33,3 21 / 23,3 8 / 22,2 5 / 38,5 Nepatinka 4 / 4,2 1 / 1,1 - - Kaip sekasi Labai gerai 52 / 54,2 67 / 74,4 19 / 52,8 4 / 30,8 Gerai 39 / 40,6 23 / 25,6 15 / 41,7 8 / 61,5 Nesiseka 5 / 5,2 - 2 / 5,6 1 / 7,7 Su kuo kartu* Pats vienas 7 / 7,3 15 / 16,7 10 / 27,8 4 / 30,8 Su draugais 82 / 85,4 68 / 75,6 27 / 75,0 6 / 46,2 Su šeima 25 / 26,0 32 / 35,6 8 / 22,2 4 / 30,8
Kambaryje vaikai savo laisvu laiku dažniausiai žiūri TV (98 proc. (97)), klausosi muzikos (85,9 proc. (8)) bei naudojasi kompiuteriu (84,8 proc. (84)), o mažiausiai dėmesio skiria video žaidimams (37,4 proc. (37)) ir daiktų kolekcionavimui (28,3 proc. (28)) (9 pav.).
98,0 85,9 84,8 83,8 74,7 66,7 47,5 37,4 28,3 0 20 40 60 80 100 120 TV žiūrėjimas Muzikos klausymas Naudojimasis kompiuteriu Stalo žaidimai Skaitymas Žaidimai su kortomis Augintinio prižiūrėjimas Video žaidimai Daiktų kolekcionavimas procentai n=99
9 pav. Kambario veiklos pasiskirstymas
Apklausos rezultatai parodė, jog vaikai bent kartą par savaitę žiūri TV (96,9 proc. (94)), klausosi muzikos (91,8 proc. (78)) ir 89,3 proc. (75) naudojasi kompiuteriu (žr. 8 lentelę). Labiausiai patinkančios veiklos: muzikos klausymas (77,6 proc. (66), naudojimasis kompiuteriu (77,4 proc. (65) ir TV žiūrėjimas (69,1 proc. (67)). Vaikams geriausiai sekasi klausytis muzikos (80,0 proc. (68)), žiūrėti TV (73,2 proc. (71)) ir naudotis kompiuteri (72,6 proc. (61)), o 14,9 proc. (11) vaikų nesiseka skaityti ir 4,8 proc. (4) – skaityti.
