Visuomenės sveikatos fakultetas
Sveikatos vadybos katedra
Inga Kuokalienė
BENDROJO LAVINIMO MOKYKLŲ MOKSLEIVIŲ
FIZINIO AKTYVUMO SKATINIMO MODELIO TOBULINIMO
GALIMYBĖS
Magistro diplominis darbas
(Visuomenės sveikatos vadyba)
Mokslinis vadovas
prof. dr. Linas Šumskas
TURINYS
SANTRAUKA ... 3
SUMMARY ... 5
ĮVADAS ... 7
DARBO TIKSLAS, UŢDAVINIAI, HIPOTEZĖS ... 9
I. LITERATŪROS APŢVALGA ... 10
1.1. Fizinio aktyvumo bei sveikatos samprata ir svarba ... 10
1.1.1. Fizinio aktyvumo samprata ... 10
1.1.2. Sveikatos mokymas ir palaikymas ... 13
1.2. Moksleivių poţiūris į fizinį aktyvumą ir jo motyvai ... 16
1.2.1. Vaikų ir paauglių fizinio aktyvumo ir psichikos sveikatos sąsajos ... 18
1.2.2. Fizinio aktyvumo ir sporto įtaka paauglių savivertei ... 20
1.3. Tėvų poţiūris į vaikų fizinį aktyvumą ... 23
1.4. Fizinio aktyvumo skatinimo modeliai Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklose ... 24
1.4.1. Kūno kultūros mokytojų kompetencijos stiprinti moksleivių sveikatą ... 27
1.4.2. Fizinio aktyvumo skatinimo rekomendacijos ... 30
II. TYRIMO METODAI ... 34
III. TYRIMO REZULTATAI ... 35
3.1. Mokinių tyrimo rezultatai ... 35
3.2. Diskusijos su ekspertais rezultatai ... 45
IV. REZULTATŲ APTARIMAS ... 47
IŠVADOS ... 49
PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 50
LITERATŪRA ... 51
SANTRAUKA
Inga Kuokalienė. Bendrojo lavinimo mokyklų moksleivių fizinio aktyvumo skatinimo modelio tobulinimo galimybės: Magistro baigiamasis darbas / Mokslinis vadovas prof., dr. Linas Šumskas; Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Visuomenės sveikatos fakultetas, Sveikatos vadybos katedra. - Kaunas; 2011. - 57 p.
Darbo tikslas – įvertinti moksleivių fizinio aktyvumo skatinimo modelius Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklose ir pasiūlyti jo tobulinimo kelius.
Tyrimo metodika. Darbe naudoti kokybiniai ir kiekybiniai tyrimo metodai. Dviejose Kauno miesto bendrojo lavinimo mokyklose atlikta 5–6 ir 10–11 klasių moksleivių apklausa (n=153). II etape buvo pravesta sufokusuotu grupių diskusija (n=8) su kūno kultūros mokytojais. Tyrimo duomenų statistinei analizei buvo naudotas SPSS 15.0 for Windows duomenų apdorojimo paketas.
Rezultatai: Atlikus anketinį tyrimą paaiškėjo, jog tiek vyresnieji, tiek jaunesnieji mokiniai sporto būrelius po pamokų lanko vienodai daţnai (p>0,05). O lyginant sporto būrelių lankomumą pagal lytį, nustatyta, kad mergaičių ir berniukų sporto būrelių lankomumas statistiškai patikimai skiriasi (p=0,000) - berniukai sporto būrelius lanko daţniau nei mergaitės. Ryšio tarp mokykloje esančio inventoriaus, sporto salės/stadiono ir rūbinių/persirengimo kabinetų vertinimo ir kūno kultūros pamokų vertinimo nebuvo rasta (p>0,05). Daugiausia mokinių kūno kultūros pamokas vertina vidutiniškai (63,8%), kiti – gerai (34,9%). Mokiniai esamą sporto inventorių vertino gerai (51%) ir vidutiniškai (45,7%), sporto salę/stadioną taip pat gerai (68,3%) ir vidutiniškai (31,4%), rūbines daţniausiai vertina vidutiniškai (63,8%) ir gerai (25%). Taip pat tyrimu nustatyta, jog kuo tiriamieji daţniau kalba su tėvais apie fizinį aktyvumą ir jo naudą sveikatai, tuo daţniau jie nurodo, jog laisvalaikiu uţsiima fiziškai aktyvia veikla (p<0,01). Apibendrinant tikslinės grupės diskusijos su ekspertais rezultatus, galima būtų teigti, jog mokyklose trūksta efektyvios fizinio aktyvumo skatinamo sistemos. Ekspertų nuomone, kadangi vaikai mokykloje praleidţia didelę dalį savo laiko, mokykla turi daryti didesnę įtaką vaikų fiziniam aktyvumui. Kūno kultūros mokytojai, savo ruoţtu, turėtų sudominti vaikus įvairiomis sporto šakomis, skatinti juos būti fiziškai aktyviais.
Išvados. Tyrime nustatyta, jog tiek jaunesnieji, tiek vyresnieji mokiniai vienodai daţnai uţsiima fizine veikla. Mergaičių ir berniukų fizinis aktyvumas skiriasi: berniukai daţniau nei mergaitės po pamokų lanko sporto būrelius; berniukams labiau nei mergaitėms patinka kūno kultūros pamokos. Diskusija su ekspertais atskleidė, jog fizinio aktyvumo skatinimo modelis
mokyklose nėra veiksmingas. Skatinant fizinį mokinių aktyvumą turėtų būti organizuojamos įvairios, jaunimui aktualios, veiklos, į jas įtraukiant kuo daugiau mokinių. Turėtų būti akcentuojamas didesnis pedagogų vaidmuo, skatinant mokinius būti fiziškai aktyviais, stiprinti sveikatą bei ugdyti sveikos gyvensenos įgūdţius.
Praktinės rekomendacijos. Rekomenduojama tobulinti fizinio aktyvumo skatinimo modelį mokyklose: atnaujinti visą sporto bazę, organizuojant sporto šventes ar varţybas, suteikti mokiniams daugiau galimybių sportuoti mokykloje ne pamokų metu, organizuoti tarp mokinių populiarius fizinio aktyvumo uţsiėmimus, populiarinti naujas sporto šakas.
Raktiniai ţodţiai: moksleiviai, fizinis aktyvumas, poţiūris, mokyklos aplinka, fizinio aktyvumo skatinimo modeliai
SUMMARY
Inga Kuokalienė. Possibilities of development of model of Promotion of Physical Activity for students at the Secondary Schools: Master thesis / Scientific supervisor Professor, Dr. Linas Šumskas; Lithuanian University of Health Sciences, Faculty of Public Health, Department of Environmental and Occupational Medicine. - Kaunas; 2011. - 57 p.
The aim the research was to evaluate the model of students‗ physical activity in Lithuanian secondary schools and to introduce new ways of improvement, which can be implemented in the physical activity.
Methods. The survey was conducted in two stages at two secondary schools in Kaunas city. During the 1st stage of investigation, 153 students from 5-6 and 10-11 grades filled in a questionnaire forms. At the 2nd stage, 8 experts from the secondary schools (2 males and 6 females) participated in the focus group discussion. SPSS 15.0 for Windows software package was used for the statistical analysis of data.
Results: The research showed that after school both elder and younger students attend sports clubs at the same frequency (p = 0,101). It was established that higher percentage of boys attends sports clubs in comparison with girls. It was not found any relation between students‘ intentions to take part in physical education lessons and school sport facilities (equipment, gym/sports stadium and cloakroom/locker room) evaluation (p = 0,895). Majority of students have rated the physical education lessons as satisfactory (63,8%), the rest of students rated it as good (34,9%). Respondents were satisfied with the school sport equipment (51%), some of them rated it as satisfactory (45,7%). Students have rated gym/sports stadium facilities as good (68,3%) and satisfactory (31,4%). The locker rooms were evaluated as satisfactory (63,8%) and good (25%). It was also established that the more the subjects students discuss with their parents about the physical activity and its benefits to health, the more often they choose physical activity during their leisure time (p = 0,003). The focus group discussion showed that physical activity at the schools is organized in not modern and efficient way. As children spend the majority of their time at school, the school must provide more opportunities for physical activity. Therefore, teachers of physical education lessons should pay more attention for engaging the students in variety of sports, physical activities and encouraging them to be more physically active during their leisure time.
Conclusions. This study has established that both elder and younger students are equally engaged in physical activity. However, engagement in physical activity of boys and girls differs: boys after school more often attend sports clubs than girls; boys like physical education lessons more
than girls. The discussion with the expert teachers showed that model of promotion of physical activity at schools is not efficient. Schools should organize more various activities relevant to young people and engage them into these activities. The teachers should increase their role in promotion of physical activity, they should encourage pupils to be physically active, to take care of their health and develop their healthy lifestyle skills.
Practical recommendations. It is recommended that the model of promotion of physical activity should be improved by upgrading sports facilities at schools, organizing more local sports events and competitions, and by providing a possibility for students to attend sports at school after lessons, organizing activities which are popular among pupils, as well as promoting various sports.
Keywords: school-aged children, physical activity, attitudes, school environmental, model of promotion of physical activity.
ĮVADAS
Pasaulinės sveikatos organizacija pabrėţia, kad sveikatos stiprinimas mokykloje kūno kultūros priemonėmis yra vienas iš veiksmingiausių visuomenės sveikatos gerinimo būdų (Development Plan 1996–2000 for the European Network of Health Promoting Schools, 1996, cit. Batutis, 2003). Todėl būtina analizuoti moksleivių poţiūrį į kūno kultūros pamokas, į fizinį aktyvumą, ištirti moksleivių vertybes, kad galima būtų kryptingai koreguoti kūno kultūros dalyko programas ir ugdyti palankų poţiūrį į fizinį aktyvumą kaip vertybę sveikatai palaikyti.
Nacionalinės sveikatos tarybos 2010 metų pranešime pabrėţiama, kad Lietuva iki šiol neturi ilgalaikės ir nuoseklios su sveikata susijusios fizinio aktyvumo skatinimo politikos ir strategijos; nesukurta nacionalinė su sveikata susijusio fizinio aktyvumo įvertinimo ir stebėsenos sistema (Kalvėnas, Simanavičiūtė 2010).
Tyrimai rodo, kad dauguma Lietuvos vaikų nėra pakankamai fiziškai aktyvūs. Nepakankamas fizinis aktyvumas neigiamai veikia jų augimą ir brendimą. Mokslininkai, tyrę Lietuvos vaikų fizinį aktyvumą, įţvelgia jo ryškias maţėjimo tendencijas. Tyrimų duomenimis, daugiau nei 20 proc. Lietuvos berniukų ir daugiau nei 40 proc. Lietuvos mergaičių yra nepakankamai fiziškai aktyvūs, be to, šis procentas kasmet vis didėja. Medicinos ir visuomenės sveikatos specialistams šis reiškinys kelia didelį rūpestį, todėl jie ragina aiškinti vaikams fizinio aktyvumo svarbą sveikatai ir skatinti juos būti kuo aktyvesnius (Mickevičienė ir kt. 2006; Dumčienė, Ivaškienė 2008; Petronytė, Zaborskis 2008).
Viena iš svarbiausių vertybių, kurias pabrėţia daugelis mokslininkų (Adaškevičienė 2004; Batutus ir kt. 2007; Volbekienė ir kt. 2007), yra sveikata. Juk sveikata – tai ilgo ir laimingo gyvenimo pamatas. Pasaulio sveikatos organizacija pabrėţia, jog ugdant fizinį aktyvumą labai svarbu sudaryti palankią aplinką: sukurti tinkamą miestų transporto infrastruktūrą, didinti pėsčiųjų ir dviračių takų skaičių bei ilgį, steigti sporto aikštynus, gerinti sporto įrenginių prieinamumą ir kt. Būtina sukurti efektyvią fizinio ugdymo sistemą, įtvirtinančią gyventojams fizinio tobulėjimo poreikį, padedančią stiprinti sveikatą (WHO 2002).
2007 m. gyventojų poţiūris į kūno kultūrą ir sportą bei organizuotas sportavimas buvo įvertintas sociologinėje apklausoje „Lietuvos 7 – 80 metų gyventojų poţiūris į kūno kultūros pratybas, sportą ir sportavimo įpročiai― (2007). Tyrimu nustatyta, kad tik 15,9 proc. gyventojų lanko organizuotas pratybas, o 51,6 proc. iš viso nesimankština. Tik 16,9 proc. besimankštinančių nurodė, kad tai daro sporto ar sveikatingumo klube. Lietuvos gyventojų fizinis aktyvumas skatinamas vangiai tiek socialinėje aplinkoje, tiek sveikatos prieţiūros įstaigose. Suaugusių
Lietuvos ţmonių gyvensenos tyrimo duomenimis, tik labai nedidelė dalis tiriamųjų teigė, kad gydytojas (6,9 proc.) ar sveikatos prieţiūros specialistas (1,6 proc.) pataria didinti fizinį aktyvumą. Kad šeimos nariai patarė didinti fizinį aktyvumą, teigė tik 24,1 proc. tiriamųjų, kad tą siūlė kiti asmenys, pritarė tik 10,2 proc. tiriamų (Grabauskas ir kt., 2006).
Augančio vaiko pagrindinė veikla - mokymasis. Mokymasis - ilgas ir sunkus procesas, reikalaujantis daug dvasinių ir fizinių vaiko jėgų. Mokykloje vaikas praleidţia 7-8 valandas, todėl mokymosi sąlygos turi įtakos jo augančiam organizmui. Mokyklos aplinka turi ne tik skatinti vaiko norą mokytis, bet čia jis turi jaustis saugus ir augti sveikas. Kadangi mokykloje praleistas laikotarpis yra labai svarbus formuotis moksleivio gyvensenai, poţiūriui į gyvenimo vertybes ir sveikatą, mokymosi aplinka mokykloje turi atitikti higienos normas bei kitų teisės aktų nustatytus mokinių saugos ir sveikatos reikalavimus (Sketerskienė, Šurkienė, 2007).
Mokykliniame amţiuje formuojasi ţmogaus vertybių sistema ir šiuo laikotarpiu įgyti įgūdţiai išlieka visam gyvenimui. Šiuo laikotarpiu ieškoma gyvenimo prasmės, savarankiškai vertinami doroviniai, politiniai, estetiniai idealai, susidaroma vertybių sistema. Jauna asmenybė būtinai turi pereiti vertybių išsiaiškinimo ir formavimo etapą (Šukys, Kardelis, 2001; Šukys, Jankauskienė, 2008). Dvi savaitinės kūno kultūros pamokos negali visiškai kompensuoti moksleivių fizinio aktyvumo trūkumo. Kūno kultūros mokytojams tenka svarbus vaidmuo ugdant moksleivių fizinės saviugdos poreikį (Dumčienė, Ivaškienė, 2008). Paauglius būti fiziškai aktyviais skatina įvairūs motyvai. Jiems labai svarbi fizinės formos ir socialinio lyderiavimo motyvacija.
Mokyklinės kūno kultūros srities tyrimai labiau orientuoti į vaikų fizinių gebėjimų ugdymą, įvairių organizmo sistemų funkcinių galių stiprinimą. Kur kas maţiau dėmesio skiriama vaiko vertybinėms orientacijoms formuoti, teigiamam poţiūriui į kūno kultūrą ir sveiką gyvenseną ugdyti. Siekiant skatinti moksleivius būti fiziškai aktyviais, svarbiausia fizinį aktyvumą įtraukti į sveikos gyvensenos reţimą, paversti jį priemone ne tik fizinei būsenai gerinti, bet ir dvasingumui, kūrybinei veiklai, valiai ugdyti (Kardelis, Kavaliauskas, Balzeris, 2001; Šveikauskas, 2005; Balevičiūtė, Poteliūnienė, 2007; Batutis, Pranaitis, 2010).
Maţėjanti moksleivių fizinė veikla, blogėjanti jų sveikata ir nepriimtino elgesio reiškinių plitimas mokyklose – tai pagrindinės prieţastys, kodėl reikia kurti naujus fizinio aktyvumo skatinimo modelius.
DARBO TIKSLAS, UŢDAVINIAI, HIPOTEZĖS
Darbo tikslas – išanalizuoti ir įvertinti moksleivių fizinio aktyvumo skatinimo modelius Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklose ir pasiūlyti jo tobulinimo kelius.
Uţdaviniai:
1. Išanalizuoti veiksnius, skatinančius moksleivius būti fiziškai aktyviais.
2. Įvertintini ir palyginti jaunesniųjų (5–6 kl.) ir vyresniųjų (10–11 kl.) moksleivių poţiūrį į fizinį aktyvumą ir šių grupių fizinio aktyvumo skatinimo modelius bendrojo lavinimo mokyklose.
3. Išanalizuoti mergaičių ir berniukų poţiūrį į fizinį aktyvumą ir fizinio aktyvumo skatinimo modelius bendrojo lavinimo mokyklose.
4. Nustatyti mokyklų ekspertų poţiūrį į fizinio aktyvumo skatinimo modelius bendrojo lavinimo mokyklose.
Hipotezės:
1. Jaunesniųjų klasių moksleiviai daţniau uţsiima fiziškai aktyvia veikla nei vyresniųjų klasių moksleiviai.
2. Berniukai daţniau nei mergaitės uţsiima fiziškai aktyvia veikla.
3. Kuo geriau mokiniai vertina mokykloje esantį inventorių, mokyklos sporto salę/stadioną, rūbines/persirengimo kabinetus, tuo labiau jiems patinka kūno kultūros pamokos.
4. Kuo daţniau tėvai su savo vaikais kalba apie fizinį aktyvumą ir jo naudą sveikatai, tuo daţniau vaikai laisvalaikiu uţsiima fiziškai aktyvia veikla.
I. LITERATŪROS APŢVALGA
1.1. Fizinio aktyvumo bei sveikatos samprata ir svarba
1.1.1. Fizinio aktyvumo samprata
Visuomenės sveikatos poţiūriu fizinis aktyvumas yra vienas svarbiausių sveikatos stiprinimo veiksnių. Optimalus fizinis aktyvumas uţtikrina harmoningą vaiko raidą, gerą tiek vaiko, tiek suaugusiojo savijautą ir darbingumą. Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) dokumentuose skelbiama, kad nepakankamas fizinis aktyvumas kartu su kitais veiksniais (hipertenzija, padidėjusiu cholesterolio kiekiu kraujyje, antsvoriu, tabako, alkoholio vartojimu, nepakankamu vaisių ir darţovių vartojimu) priskiriamas prie svarbiausių rizikos veiksnių, turinčių esminę reikšmę išsivysčiusių šalių gyventojų lėtinių neinfekcinių ligų paplitimui ir mirtingumui (The world health report, 2002; Juškelienė ir Ustilaitė 2009).
Reguliarus fizinis aktyvumas padeda kovoti su širdies ir kraujagyslių ligomis (specialistų duomenimis, išeminės širdies ligos riziką sumaţina 2 kartus), taip pat su vis labiau plintančiu nutukimu. Kaip rodo visuomenės sveikatos tyrimai, apie 150 milijonų suaugusiųjų ir 15 milijonų vaikų Europoje yra nutukę (The challenge of obesity in the WHO European Region, 2005; Juškelienė, Ustilaitė, 2009).
Fizinis aktyvumas daţniausiai yra siejamas su fizine sveikata, tačiau pastaraisiais metais vis labiau atkreipiamas dėmesys į paauglių fizinio aktyvumo lygio, psichologinių ir socialinių sveikatos dimensijų ryšį. Manoma, kad fizinis aktyvumas ypač svarbus vaikų protinei ir socialinei raidai, tačiau tai įrodyti trukdo metodologinės fizinio aktyvumo nustatymo problemos (Andersan, Mechelen, 2005).
Kasdienis vaikų fizinis aktyvumas yra būtinas jų normaliam augimui ir vystymuisi, naudingas jų sveikatos prevencijai, fiziniam pajėgumui. Daţniausiai fizinis aktyvumas yra siejamas su fizine sveikata, tačiau pastaraisiais metais vis labiau atkreipiamas dėmesys į paauglių fizinio aktyvumo lygio, psichologinių ir socialinių sveikatos dimensijų ryšį. Naujausiais tyrimų duomenimis, fizinio pasyvumo ar aktyvumo kilmė yra nulemta biologiškai (Volbekienė, 2007).
Fizinis aktyvumas pasireiškia: • aktyviai poilsiaujant,
• sportuojant, • mankštinantis,
• darbe, • buityje,
• namų ruošoje ir kitoje veikloje susijusioje su energijos išeikvojimu.
Pasirinktą, planuotą ar neplanuotą kasdieninį fizinį aktyvumą, įskaitant visą fiziškai aktyvią veiklą laisvalaikiu, darbe ar namų ruošoje, t. y. fizinį aktyvumą kaip kasdieninės gyvensenos dalį, daugelis mokslininkų pripaţįsta kaip vieną perspektyviausių ir tikslingiausių formų diegiant kūno kultūrą į kasdieninį ne tik suaugusiųjų, bet ir mokinių gyvenimą bei ugdant teigiamą poţiūri i fizinį aktyvumą (Volbekienė, 2007). Fizinis aktyvumas – tai kūno judesiai, kurių rezultatas yra didesnis nei ramybės lygmens energijos suvartojimas. Alternatyviai gali būti vartojama sąvoka „sveikatą gerinantis fizinis aktyvumas―, kuri apibrėţiama kaip sveikatai nerizikinga ir sveikatą bei funkcinį pajėgumą gerinanti fizinio aktyvumo forma.
Daţnai kalbant apie fizinį aktyvumą vartojami terminai „kūno kultūra―, „sportas visiems― bei „sportas―. Šios sąvokos susijusios su mankštinimosi sritimi, tačiau negali būti vartojamos kaip sinonimai, nes jų reikšmė skirtinga (Jankauskienė, 2008).
Kūno kultūra yra ţmogaus įgimto kūno branda, tobulumas ir galių lygis, atitinkantis
asmenybės raidą, dvasinius poreikius ir kultūros normas. Tai kūno lavinimas, atitinkantis kultūrines vertybes, normas, orientacijas, gebėjimus panaudoti kūno galias savo socialinėms, kultūrinėms, dvasinėms reikmėms tenkinti (Sporto terminų ţodynas, 2002).
Sportas yra socialinis reiškinys ir neatsiejama visuomenės kultūros dalis, praktikuojama per
mankštinimąsi ir (arba) varţybas, kai tam sąlygas sudaro sporto organizacijos. Tai rengimosi varţyboms ir dalyvavimo jose sistema siekiant geriausių sportinių rezultatų (Sporto terminų ţodynas, 2002).
Sportas visiems – tai mėgėjiška sportinė veikla, garantuojanti sportuotojui būtiną fizinį
aktyvumą ir sudaranti sąlygas varţytis bei pagal išgales siekti sportinių rezultatų. Tai fizinės pratybos ir varţybos, kuriose vyrauja emocinis krūvis (Sporto terminų ţodynas, 2002).
Fizinis aktyvumas skiriasi nuo „sporto visiems― ir „sporto― pirmiausia tuo, kad jis gali vykti keturiose srityse (laisvalaikio, profesinėje, namų ruošos ir mobilumo). Be to, laisvalaikio fizinis aktyvumas nebūtinai turi turėti organizuotą pobūdį, kaip „sportas visiems―ar varţybinis sportas (Jankauskienė, 2008). Bet, skaitant mokslinę literatūrą apie fizinį aktyvumą labai daţnai sąvokos painiojamos – sportavimas tapatinamas su fiziniu aktyvumu.
Fizinio aktyvumo raišką lemia paveldimumas, jo veiksnių įtaka. Manoma, kad fizinis aktyvumas ypač svarbus vaikų protinei ir socialinei raidai, tačiau tai įrodyti trukdo metodologinės fizinio aktyvumo nustatymo problemos (Andersen, Mechelen, 2005).
Egzistuoja daugybė fizinio aktyvumo formų, kurias rekomenduoja atskiri mokslininkai arba tam tikrai institucijai atstovaujančių ekspertų grupė. Didţiausio dėmesio sulaukia ekspertų grupių parengtos skirtingos paskirties rekomendacijos (pvz., atskirų ligų prevencijos, sveikatos stiprinimo, sveikų asmenų elgsenos kaitos ir pan.) (Volbekienė ir kt., 2007).
Pagal V. Volbekienės su bendraautoriais (2007) atliktų tyrimų duomenis, berniukai yra fiziškai aktyvesni nei mergaitės nuo ankstyvos vaikystės, tačiau 6—17 metų amţiaus tarpsniu fizinio aktyvumo skirtumas lyties grupėse yra pats didţiausias. Fizinio aktyvumo maţėjimas su amţiumi yra būdingas abiejose lyties grupėse, tačiau tarp mergaičių jis yra 2,5 karto didesnis nei berniukų.
Kai kurios mokslinės studijos, neturėdamos pakankamai duomenų apie aplinkos veiksnių poveikį paauglių fiziniam aktyvumui, teigia, kad vaikų ir jaunimo fizinio pasyvumo plitimą gali lemti gyvenamojo miesto arba jo rajono fizinė aplinka, ribojanti paauglių fizinio aktyvumo galimybes (pvz., nėra ţaliųjų poilsio zonų, dviračių takelių, ţaidimo aikštelių ir pan.), fizinio aktyvumo infrastruktūra mokykloje ir uţ jos ribų. Visgi labiausiai fizinį aktyvumą gali lemti vaiko socialinis ekonominis statusas ir socialinė aplinka, ypač suaugusiųjų fiziškai aktyvi elgsena (Sallis et al., 2000; WHO, 2003). Gauti rezultatai apie skirtingų Lietuvos didţiųjų miestų moksleivių su sveikata susijęs fizinis aktyvumas statistiškai reikšmingai nesiskiria (Volbekienė, 2005; Volbekienė ir kt., 2007).
Manoma, kad sportinė veikla teigiamai veikia fizinius duomenis, padeda pasiekti gerą fizinę formą, atsikratyti antsvorio ir gerai jaustis, sportuojant geriau priimamas savasis kūnas, gerėja savijauta. Moksliniais tyrimais nustatyta daugelis komponentų, susijusių su fiziniu aktyvumu arba sportine veikla, kurie lemia teigiamą asmenybės raidą - tai sąveika su kompetentingais bendraamţiais ir suaugusiaisiais svarbių įgūdţių ir interesų plėtotė, galimybių, kur vaikai jaučiasi kompetentingi ir pripaţinti, kūrimas. Šie įgūdţiai turi didelę reikšmę tiek sportinėje veikloje, tiek gyvenime. Gebėjimas perkelti šiuos įgūdţius iš sporto į kitas gyvenimo sritis yra lemiamas ţingsnis, lengvinantis jaunesniojo mokyklinio amţiaus vaikų asmenybės raidą (Laskienė ir kt., 2009).
Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja judėti kasdien ar beveik kasdien bent 30 minučių taip, kad pagreitėtų kvėpavimas ir ţmogus suprakaituotų (30 minučių per dieną gali sudaryti ir trumpesni fizinio aktyvumo epizodai). Patariama pasirinkti labiausiai patinkančią fizinio aktyvumo formą. Didėjant fizinio aktyvumo intensyvumui ir trukmei, didėja teigiamas poveikis ţmogaus sveikatai, kol neviršijamos ţmogaus fizinio pajėgumo ribos (WHO, 2002).
Daugelis ţmonių šiandien suvokia, kad aktyviai judėdami gyvena turtingiau, turiningiau, darosi ištvermingesni, atsparesni ligoms, labiau pasitikintys savimi ir ne tokie prislėgti gyvenimo rūpesčių. Reiškia, ką nors daryti yra geriau, negu nedaryti nieko. „Gyvenimas yra mankšta: tik
nuosaikūs fiziniai pratimai gali pagerinti jūsų sveikatą. Judėjimas – pagrindinis sveikatos rodiklis, todėl:
• turime pasistengti, kad fizinė veikla taptų kasdienybe; • mankšta neturi sukelti skausmo;
• stovėti yra geriau negu sėdėti, judėti – geriau negu stovėti;
• išjunkime televizorių, išeikime pro duris ir truputį pavaikštinėkime― (Blair, 1996).
1.1.2. Sveikatos mokymas ir palaikymas
Lietuvos sveikatos programoje numatyta didinti šalies gyventojų fizinį aktyvumą. Joje numatoma laisvalaikiu fiziškai aktyvių moksleivių skaičių padidinti 50 proc., o iki 65 metų fiziškai pasyvių ţmonių skaičių sumaţinti 32 proc. Tačiau abejojama ar iki 2010 metų (kaip numatyta programoje) šie rodikliai bus pasiekti, nes tokiems tikslams pasiekti reikia nuoseklios ir ilgalaikės fizinio aktyvumo skatinimo politikos visos šalies mastu (Jankauskienė, 2008).
Sveikata – tai fizinė, protinė, emocinė, socialinė bei dvasinė ţmogaus gerovė. Manoma, kad ţmogus jaustųsi sveikas jam reikia: prigimtinės fizinės sveikatos, prieglobsčio (turėti savo kampą), nuolatinių pajamų pragyvenimui, sveikos socialinės aplinkos, mėgstamo darbo, galimybės mokytis, tinkamos mitybos, sveikos ekologinės aplinkos bei galimybės sportuoti. Manoma, kad ţmogaus sveikata tik 10 proc. priklauso nuo medikų pagalbos, o 90 proc. nuo gyvenimo būdo (Armonienė, 2007).
Fizinė sveikata – viena iš visuomenės gerovės komponenčių. Moksliniais tyrimais nustatytas tiesioginis ryšys tarp fizinio aktyvumo ir fizinės sveikatos, todėl fizinio aktyvumo ir fizinio pajėgumo lygio didinimas lemia geresnę fizinę sveikatą (Darren et. al., 2006).
Fizinis pajėgumas – ţmogaus fizinio aktyvumo sąlygotų poţymių visuma (Sporto terminų ţodynas, 2002). Fiziškai pajėgus ţmogus, tai tas, kuris nerizikuodamas sveikata, efektyviai ir be didelio nuovargio, neprarasdamas energijos patenkina kasdieninio gyvenimo ir poilsio reikmes. Fiziniam pajėgumui didesnės reikšmės turi tinkamas fizinio aktyvumo kiekis ir rūšis, todėl fizinio pajėgumo matavimai yra naudingi, kuomet gauti rezultatai siejami su informacija apie ţmogaus gyvenseną. Nors moksliniais tyrimais pagrįsta fizinio pajėgumo vertė sveikatai nustatyta sąlyginai neseniai, tačiau visuomet buvo ţinoma, kad fizinio pajėgumo rezultatai priklauso nuo sveikatą stiprinančio fizinio aktyvumo (Volbekienė, 2007). Su sveikata susijęs fizinis pajėgumas apibrėţiamas kaip gebėjimų, sąveikaujančių su sveikata, derinys, asmens individualios ypatybės ir funkcinės galimybės.
Ţmogaus fizinį pajėgumą lemia fizinių ypatybių visuma. Fizinė ypatybė – tai ţmogaus gebėjimas atlikti konkrečią judėjimo uţduotį (Volbekienė, 2005). Gali būti daug įvairių judamųjų uţduočių, todėl visuomet vertinama konkreti fizinė ypatybė.
Pagal M. Lalonde (1974, cit. pagal Janušonį, 2008) sveikatą įtakoja tokios veiksnių grupės: genetiniai veiksniai,
aplinkos (fizinės, socialinės, ekonominės, kultūrinės) veiksniai; gyvenimo būdo;
sveikatos prieţiūros.
Sveikatos stiprinimas – tai ţmonių elgsenos modeliavimas, formuojant sveiką gyvenimo būdą. Tai fizinio aktyvumo didinimas, ţalingų sveikatai įpročių atsisakymas, sveika mityba, nestresinis bendravimas, teisingas darbo-poilsio reţimas.
Sveikatos palaikymas – tai poveikis ją įtakojančių veiksnių grupėms formuojant sveikos visuomenės politiką mokant ţmones palaikyti sveikatą, siekiant sumaţinti galimybę susirgti ir padidinti galimybę kiek galima ilgiau išlikti sveikiems (Janušonis, 2008).
Sveikatos palaikymo sąvoka jungia: Sveikos visuomenės politiką; Sveikatos mokymą;
Sveikatos formavimą (ligų prevenciją); Sveikatos stiprinimą;
Sveikatos saugą;
Sveikatos stebėseną (Janušonis, 2008).
Sveikatos mokymas – tai ţmonių įgūdţių ir gebėjimų palaikyti sveikatą ugdymas, suteikiant jiems ţinių ir didinant suvokimą apie sveikatos svarbą pačiam sau ir visuomenei. Sveikatos mokymo tikslas – perduoti ţmonėms ţinias, įgūdţius ir patirtį palaikant sveikatą ir keistų jų elgseną šia linkme (Janušonis, 2008).
Labai svarbi sritis formuojant sveikatą yra lėtinių, ypač infekcinių ligų prevencija. Daugumą šių ligų – širdies ir kraujagyslių, kvėpavimo, endokrinines, onkologines ir kitas sąlygoja gyvenimo būdo ir elgsenos rizikos veiksniai. Pagrindiniai jų – tabako, alkoholio vartojimas, hipertenzija, antsvoris, mityba (vaisių ir darţovių stoka), per maţas fizinis aktyvumas (WHO, 2003). Minėtų ligų grupės yra daugumos mirčių prieţastimi daugelyje šalių, tame tarpe ir Lietuvoje. Nemaţą dalį šių mirčių galima priskirti „išvengiamų mirčių― kategorijai. Jų išvengiamumas priklauso ne nuo sveikatos prieţiūros sistemų ir organizacijų, o nuo visuomenės sveikatos prieţiūros intervencijų, t. y. pirmapradės ir pirminės prevencijos (Janušonis, 2008).
Pagrindinės visuomenės sveikatos stiprinimo kryptys Europos Sąjungoje: informacijos tobulinimas stiprinant visuomenės sveikatą; greitas reagavimas į sveikatos problemas;
sveikatą stiprinančių veiksnių aktyvinimas; ligų prevencija
Sporto mokslo atstovai ir medicinos darbuotojai fizinio aktyvumo klausimus tyrinėjo itin daug XX a. antrojoje pusėje. Reikia pasakyti, kad apie fizinį aktyvumą kaip sveikos gyvensenos komponentą rašė beveik visi Lietuvos sporto mokslo atstovai. Fizinis aktyvumas glaudţiai susijęs su sveikata, todėl, neanalizuojant fizinio aktyvumo, neįmanoma kalbėti apie sveikatą (Adaškevičienė, 2004).
Sveikatos ugdytojai – visi medicinos darbuotojai: gydytojai, slaugytojos, visuomenės sveikatos specialistai. Jiems paprastai keliama daug reikalavimų. „Sveikata visiems 21‖ skelbiama, jog medikai ne tik ţiniomis, bet ir asmeniniu pavyzdţiu turi propaguoti sveiką gyvenseną. Medicinos darbuotojai turi pakankamai mokslo ţinių apie ligas bei jas sukeliančius veiksnius, tų veiksnių profilaktiką. Todėl norint įdiegti pacientų sveikatos raštingumo ugdymo programas asmens sveikatos prieţiūros įstaigose būtina į šią veiklą įtraukti sveikatos prieţiūros specialistus. Jie turėtų dalyvauti pacientų sveikatos raštingumo didinimo procese. Jų apmokymas turėtų apimti sveikatos raštingumo koncepciją, ţinias ir įgūdţius mokant pacientus susidoroti su jų problemomis ir kontroliuoti savo būklę individualiai bei padedant sveikatos sistemai (Pelikan et al., 2001).
Pastaruoju metu vis daugiau ţmonių domisi sveikatos problemomis, ir pakankamai išmano apie teigiamą fizinio aktyvumo poveikį sveikatai. Mokslininkų nuomone, valstybėse kuriose vyksta sparti mokslo, technologijų, medicinos paţanga, iš esmės pasikeitė ţmonių gyvenimas. Tokiose šalyse maţėja infekcinių ligų protrūkių, gerėja bendroji sanitarija, suvokiama tinkamos mitybos nauda. Dėl techninės paţangos sumaţėjus fizinių pastangų poreikiui ir nesistengiant stiprinti fizinį pajėgumą aktyvia veikla, ţmonių darbingumas pasiekė kritinį lygį, padaugėjo degeneracinių ligų, ypač širdies ir kraujagyslių sistemos sutrikimų. Šioms ligoms atsirasti didţiausios įtakos turėjo sėdimas, t.y. fiziškai pasyvus gyvenimo būdas (Eurofito testai suaugusiems, 1997).
Taigi, galima daryti išvadą, kad jau ankstyvame amţiuje reikia skleisti vaikams sveikos gyvensenos ţinias, pratinti būti fiziškai aktyviais.
1.2. Moksleivių poţiūris į fizinį aktyvumą ir jo motyvai
Visais amţiaus tarpsniais, kai kalbama apie moksleivių sveikatą, pabrėţiamas fizinio aktyvumo trūkumas. Vaikai ir paaugliai yra aktyvesni nei dauguma suaugusiųjų. Tai lemia technikos amţius - jis sparčiai tobulėja, taip pat socialinė aplinka – ji lemia mokinių fizinį aktyvumą ir nebūtinai teigiamai. Dabartinėje visuomenėje vis labiau skatinamas geras kompiuterinis raštingumas, uţsienio kalbų mokėjimas, didinamas protinio darbo krūvis. Vis maţiau dėmesio skiriama mokinių sveikos gyvensenos ugdymui, fizinio aktyvumo skatinimui. Įvairaus amţiaus tarpsniams keliami skirtingi fizinio ugdymo tikslai, tačiau įvairūs autoriai, tirdami fizinio aktyvumo raišką mokykliniame amţiuje (Nieman, 2002; Zaborskis, Lenčiauskienė, 2006), pripaţįsta, kad vaikų fizinis aktyvumas maţėja.
Vaikai iš prigimties mėgsta fizinį aktyvumą ir būtent jie yra laikomi pačia aktyviausia mūsų populiacijos dalimi. Kodėl tada vaikai darosi vis vangesni ir jų fizinio aktyvumo lygis maţėja jiems pradėjus mokytis vidurinėje mokykloje, o ypač - paauglystėje? Vienas iš atsakymų galėtų būti tai, kad reikia elgesio keitimo plano ir naujų motyvacinių strategijų kūno kultūros pamokose. Tradiciškai, fizinio lavinimo programa apima galybę su fizinės būklės gerinimu susijusių pratimų, tokių kaip kliūčių ruoţai, aktyvūs ţaidimai, bėgiojimas, mankšta ir aerobikos šokiai, tam, kad padidinti aktyvumo lygį.
Fizinio aktyvumo motyvacija yra svarbus faktorius, nulemiantis moksleivio fizinio aktyvumo sėkmę. Potencialiai kiekvienas moksleivis yra motyvuota asmenybė, veikiama vidinių ir išorinių motyvų. Dabartinis moksleivis, atsidūręs sudėtingame kintančios visuomenės laikmetyje, patiria aukštų reikalavimų spaudimą ir tuo pačiu atsiduria nepalankioje aplinkoje. Dėl to visoje ugdymo sistemoje turi būti priemonių, padedančių ugdyti teigiamą moksleivių poţiūrį į fizinį aktyvumą, savo sveikatą (Batutis, Pranaitis, 2010).
Vaikai turi stiprų norą lavinti savo fizinių įgūdţių gebėjimus. Iššūkis, būdingas įvaldant fizinius gebėjimus, motyvuoja vaikus tęsti fizinę veiklą. Vaikų suvokimą apie jų gebėjimus gali sąlygoti skiriamo laiko trukmė, įdėtos pastangos ir konkrečios veiklos vertinimas. Kai vaikai jaučia pagalbą ir paskatinimą iš jiems gyvenime svarbių ţmonių, jie įgauna to pasitikėjimo, kurio jiems reikia lavinant aktyvią gyvenseną ir tęsiant pasirinktą veiklą tuomet vystosi fizinė kompetencija (Myers 2000).
Motyvacija – ne statiškas, išbaigtas psichikos fenomenas, o dinamiška, nuolat besikeičianti sistema, kuri ne tik determinuoja veiklą (poelgius), bet ir dėl šios veiklos (elgsenos) tvirtėja ar, net atvirkščiai, silpnėja, kurios vieni elementai įsitvirtina, kiti – nunyksta. Motyvacija yra skatinamoji fizinio aktyvumo prielaida (Petronytė, Zaborskis, 2008).
Fizinė saviugda – bendrosios asmenybės saviugdos dalis. Kai kurie autoriai teigia, kad fizinė saviugda yra visuminio ugdymosi dalis, orientuota į savęs tobulinimąsi kūno kultūros ir sporto priemonėmis, siekiant ne tik fizinių, bet ir psichinių bei dvasinių asmens jėgų sklaidos, jų integracijos ir darnos (Batutis ir kt., 2007; Dumčienė, Ivaškienė, 2008; Batutis, Gadeikis, 2009). Tirti daugiausia atskiri fizinės saviugdos elementai kaip pvz.: fizinės būklės įvertinimo, fizinės veiklos motyvacijos, fizinio aktyvumo, sveikos gyvensenos ţinios ir jų ryšys su socialine aplinka. Fizinės saviugdos tikslas yra fizinių ir dvasinių ţmogaus galių tobulinimas ir jų raiškos harmonija.
Pagrindinė fizinės saviugdos varomoji jėga yra motyvacija, o ypač sportavimo malonumo pajutimas. Fizinės saviugdos priemonės specifinės – kūno kultūra ir sportas. Sportuojantys jau savaime labai motyvuoti – jų nereikia skatinti, tik reikia nusakyti jų galioms atitinkančius tikslus. Motyvai gali būti nukreipti į veiklos procesą arba veiklos rezultatą. Pirmuoju atveju siekiama tenkinti fizinio aktyvumo poreikį, antruoju – siekiama save tobulinti, išreikšti ir įtvirtinti, patenkinti dvasinius poreikius. Kai pasiekiamas rezultatas – įvykdomas tikslas – teigiamos emocijos, kurios skatina vėl naujus tikslus ir kryptingas valdymas leidţia ugdytiniams vėl kūrybingai siekti tikslų. Motyvaciją stiprina grįţtamasis ryšys (Fürst, 1998).
O. Batutis, R. Malinauskas ir A. Dumčienė (2007) atliko tyrimą, kuriuo buvo siekiama patikrinti prielaidą, kad fizinė saviugda, pasireiškianti aktyvia fizine veikla laisvalaikiu, teigiamai veikia moksleivių psichikos sveikatos rodiklius (psichinę pusiausvyrą, suvokto streso lygį ir atsparumą stresui). Tiriant moksleivių psichinę pusiausvyrą, paaiškėjo, kad 30 proc. tiriamųjų pasiţymi gera (31 % 14–16 metų berniukų ir 30,8 % 14–16 metų mergaičių), o 40 proc. vidutine (43,2 % ir 42,6 %) psichine pusiausvyra. Be to, galima teigti, kad 14–16 metų berniukų ir mergaičių psichinė pusiausvyra yra vidutinė (Batutis ir kt., 2007). Vienos alternatyvos ugdomasis eksperimentas parodė, kad aktyvi fizinė veikla ir fizinė saviugda turi įtakos 14–16 metų moksleivių psichikos sveikatai. Prieš eksperimentą bloga psichinė pusiausvyra buvo būdinga 45 proc. moksleivių, o po eksperimento – tik 10 proc. tiriamųjų. Galima teigti, kad po eksperimento eksperimentinės grupės moksleiviai gali labiau prisitaikyti prie aplinkos pokyčių, yra maţiau emociškai paţeidţiami, nes statistiškai patikimai pagerėjo jų psichinė pusiausvyra, moksleiviai patikimai adekvačiau suvokė stresą. Vienos alternatyvos eksperimento rezultatai atitinka ir kitų autorių panašių tyrimų duomenis, rodančius, kad moksleiviai, kurie nevengia fizinės saviugdos, bendraudami su bendraamţiais, geba adekvačiau elgtis, jų netrikdo neįprastos situacijos, jie gali labiau kontroliuoti savo emocijas, labiau pasitiki savimi, geriau jaučiasi tarp draugų (Batutis ir kt., 2007).
Kaip savo tyrime teigia G. Petronytė ir A. Zaborskis (2008), pastebima, kad fizinė veikla tarp paauglių tampa vartotojiškos kultūros reiškiniu ir vis sudėtingesne socialine veikla. Paauglius būti fiziškai aktyviais skatina tokie motyvai, pagal kuriuos suteikiamas socialinis statusas.
Mokslo tyrimai pagrindţia fizinės saviugdos poveikio reikšmę fizinės veiklos motyvacijai, psichosocialinei sveikatai bei socialinės aplinkos suvokimui (Batutis, Kardelis, 2002). Todėl galima daryti prielaidą, kad fizinė saviugda yra ne tik fizinės moksleivių sveikatos pagrindas, bet ir jų psichosocialinės sveikatos, t. y. individo socialinės ir emocinės gerovės prielaida.
1.2.1. Vaikų ir paauglių fizinio aktyvumo ir psichikos sveikatos sąsajos
Pastaraisiais metais išryškėjo gilios psichoemocinės vaikų sveikatos problemos: nervingumas, agresyvumas, neklusnumas ir t. t. Visuomenėje vis daugėja negatyvių reiškinių (paauglių saviţudybių, nusikaltimų, svaiginimosi narkotinėmis medţiagomis), kuriuos daţnai sukelia nepalankūs ţmogaus santykiai su aplinkiniais, neadekvatus savęs vertinimas, nepasitikėjimas savimi, savo jėgomis ir pan. O sportinė veikla, nuolatinis uţimtumas, geri tarpusavio santykiai komandoje gali paveikti individo emocinį bei psichologinį nusiteikimą.
Akivaizdu, kad psichosocialinė būklė daugiausiai susijusi su vaikų gyvensenos ypatumais ir jų aplinka: šeima, mokykla, bendraamţiais. Mokslinėje literatūroje pabrėţiama, kad aktyvi fizinė veikla (pirmiausia kūno kultūra ir laisvalaikio sportas) – tai ne tik fizinių ypatybių lavinimas, bet ir veiksniai, galintys daryti įtaką vaikų ir paauglių socializacijos vyksmui (Batutis, Gadeikis, 2009).
Kai kurie mokslininkai linkę pritarti nuostatai, jog nuolatinis savęs tobulinimas fiziniais pratimais, reguliarus fizinis aktyvumas gali būti veiksminga priemonė, atitraukianti jaunimą nuo įvairių ţalingų įpročių – alkoholio, tabako, narkotinių medţiagų. Sportinė veikla gali daryti įtaką ne tik fiziniam asmenybės tobulėjimui, bet ir sveikatai, vertybinėms orientacijoms, taip pat diegti su šia veikla susijusias ţinias ir gebėjimus.Teigiama, kad sportui būdinga nepriklausoma subkultūra, tokios vertybės, kurios skiriasi nuo bendrųjų visuomenės vertybių (Baubinas ir kt., 2007; Batutis, Gadeikis, 2009).
Daugelis mokslininkų pripaţįsta, kad sportavimas gali skatinti psichosocialinį asmenybės vystymąsi, tai yra sudaryti teigiamą poţiūrį į mokslą, savigarbą, todėl sportininkai labiau pasitiki savo gebėjimais, yra emociškai stabilesni, lengviau atsisako įvairių ţalingų dalykų (Batutis ir Gadeikis 2009).
Pastebėta, kad fiziškai aktyvesni moksleiviai yra aukštesnės savigarbos, turi geresnių socialinės integracijos duomenų (Batutis ir Gadeikis, 2009), palankesnė jų su sveikata susijusi elgsena: mityba, ţalingų įpročių neturėjimas (Zaborskis ir kt., 2005)
Maţiausiai bandţiusių vartoti alkoholį yra tarp aktyviai sportuojančių ir vidutiniškai aktyvių moksleivių. Aktyvi fizinė veikla laisvalaikiu padeda sumaţinti nerimą, neigiamas emocijas, priešiškumą kitiems, polinkį į depresiją, tai ir lemia maţesnį alkoholio vartojimą (Batutis, Gadeikis, 2009).
Psichoemocinė savijauta daugelio tyrėjų yra interpretuojama kaip viena iš sveikatos komponenčių, kaip emocinis ir dvasinis atsparumas. Psichoemocinę būseną atspindi santykių su aplinkiniais vertinimas, jautimasis laimingu\nelaimingu ir kt. (Dumčienė, Ivaškienė, 2006). A. Dumčienė ir V. Ivaškienė (2006) atliko tyrimą su 827 Lietuvos abiturientais ir padarė išvadą, kad didėjant mokymosi krūviui, moksleiviams vis maţiau lieka laiko laisvalaikiui, paprasčiausiam fiziniam aktyvumui, kuris yra labai svarbus protinio ir fizinio darbo pusiausvyrai atstatyti. Abiturientų protinio darbo perkrovos atsiliepia jų sveikatai. Viena iš abiturientų nurodytų problemų pagrindinių prieţasčių yra nepakankamas kasdieninis fizinis aktyvumas fizinei ir psichoemocinei savijautai po mokymosi krūvių atstatyti. Moksleiviai skundėsi įvairiais psichosomatiniais sutrikimais. Šią situaciją, autorių nuomone, galėtų pagerinti moksleivių mokymas atsipalaiduoti, bendrauti, šalinti nuovargį bei streso padarinius įvairiomis priemonėmis. Didelį indėlį fizinio aktyvumo didinimui bei sveikos gyvensenos ugdymui galėtų įnešti kūno kultūros mokytojai. Tiek fizinės, tiek emocinės moksleivių problemos turi būti kuo anksčiau pastebėtos ir koreguojamos.
Dėl daţnos nervinės įtampos iš lėto negrįţtamai prastėja sveikata. Tampa aišku, kad trūksta ţinių kūno kultūros klausimais. Auginant ir ugdant jauną ţmogų mokykloje nuo maţų dienų reikia aiškinti, kad kultūringas ir apsišvietęs ţmogus turėtų ne tik paţinti save, bet ir išmokti rūpintis savo bei kitų ţmonių sveikata, ugdyti sveikatai reikalingus gebėjimus, formuoti fizinio aktyvumo motyvus ir vertinti save. Taip pat mokiniams reikia priminti, kad fizinis aktyvumas visada buvo ir bus išsivysčiusių kraštų kultūros poţymis (Jaras, 1999).
Pakankamas fizinis aktyvumas mokinio dienos reţime yra svarbiausias streso ir pervargimo prevencijos veiksnys, tačiau jo nauda, matyt, nėra akivaizdţiai suvokiama. Tai patvirtina ir Kūno kultūros ir sporto departamento uţsakymu atlikto tyrimo rezultatai (Lietuvos 7–80 metų amţiaus gyventojų poţiūris į kūno kultūros pratybas ir dalyvavimas jose, 2007). Tarp 7–18 metų mokinių 20,3 % berniukų ir 21,6 % mergaičių kaip pagrindinę sporto teikiamą naudą nurodė fizinio pasirengimo gerėjimą. Sveikatos prioritetą matė nedidelė tirtųjų dalis: 13,4 % berniukų ir 14,3 % mergaičių teigė, jog sportuojant gerėja fizinė ir psichinė sveikata, tik 6,4 % berniukų ir 8,4 % mergaičių pabrėţė, kad sportas padeda atsipalaiduoti. Mokiniai paţymėjo ir bendravimo prioritetus: 15 % berniukų ir 12,5 % mergaičių teigė, kad sportas padeda siekti tikslų, 11,1 % berniukų ir 13,6 % mergaičių manė, kad maloniai praleidţiamas laikas; 5 % abiejų lyčių atstovų paţymėjo, kad sportas padeda uţmegzti naujas paţintis; 6 % berniukų svarbu, kad sportas skatina lenktyniavimą,
kovos dvasią, 5,3 % – formuoja charakterį (mergaitėms atitinkamai 2,8 % ir 2,1 %) (Juškelienė, Ustilaitė, 2009).
Akivaizdu, kad psichosocialinė būklė daugiausiai susijusi su vaikų gyvensenos ypatumais ir jų aplinka - šeima, mokykla, bendraamţiais. Galima teigti, kad darniose šeimose auga psichologiškai stipresni vaikai, geri visų šeimos narių tarpusavio santykiai sudaro sąlygas bendravimui, fiziniam aktyvumui.
1.2.2. Fizinio aktyvumo ir sporto įtaka paauglių savivertei
Savęs vertinimas – tai procesas, nenutrūkstantis visą ţmogaus gyvenimą, daţniausiai įsisąmonintas vien emocijomis ir intuicija. V. Legkauskas (2008) savęs vertinimą sutapatina su savimone, nors savimonės supratimas turėtų būti ţymiai platesnis. Jis rašo: ,,Ţmogaus savimonė – tai visuma poţiūrių į save, į tai, kuo jis save laiko, į savo privalumus ir trūkumus, galimybes. Savimonė pasireiškia tiek individo veiksmais, tiek ir tuo, kaip jis atsako į klausimus ,,kas aš?―, „koks aš?―.
Mokslininkai teigia, kad, siekiant daryti teigiamą įtaką mokyklinio amţiaus vaikų raidai, svarbu įtraukti juos į tą veiklą, kuri jiems yra įdomi, maloni ir priimtina: asmuo geriau išmoksta tam tikrus dalykus, būdamas toje aplinkoje, kurioje jis nori būti. Organizuotas fizinis aktyvumas, kaip viena iš veiklos formų, stipriai veikia individo savivoką, savivertę, tapatumo raidą (Laskienė, 2008). Vieni svarbiausių psichinės sveikatos, kartu ir geros savijautos rodiklių būtų yra adekvatus savęs vertinimas, savęs ir kitų gerbimas, pozityvūs santykiai su ţmonėmis, teigiamą emociją persvara prieš neigiamas. Vienoks ar kitoks savęs vertinimo lygis susiformuoja reflektuojant savo veiklos rezultatus ir suvokiant, kaip tave vertina kiti. Adekvatus savęs vertinimas ţmogui leidţia kritiškai ţvelgti į save, suderinti savo galimybes su įvairaus sunkumo uţdaviniais ir aplinkinių reikalavimais. Adekvačiai save vertinantys paaugliai turi aukštesnį visuomeninį ir asmeninį statusą, platesnį interesų lauką. Jų aktyvumas nukreiptas į įvairias veiklos sritis bei tarpasmeninius kontaktus. Neadekvatus savęs vertinimas gali tapti konfliktų ir išgyvenimų prieţastimi, ypač susidūrus su įvairiais sunkumais, nesėkmėmis, nauju patyrimu ar konkurencija (Masiliauskas, 2009).
Teigiamas savęs vertinimas yra vadinamas savigarba (Psichologijos ţodynas, 1993). Perdėtai geras savęs vertinimas, t. y. pasipūtimas ir puikybė, atsiranda ne iš savęs ar savo vertės, jausmų suvokimo. Iš esmės yra priešingai – pasipūtimas ir puikybė yra vidinės tuštumos bei netikrumo išoriniai poţymiai. Be to, demonstruoti didybę yra viena įprasčiausių nerimo priedangų.
Savęs vertinimas susijęs ir su lytimi, t. y. vaikinai linkę save pervertinti, o merginos – nuvertinti (Palujanskienė, 2003). Mokslininkai atliko tyrimą, susijusį su savęs vertinimo dinamika, pradedant paauglyste ir baigiant suaugusio ţmogaus amţiumi. Tyrėjai daro išvadą, kad asmenybės formavimosi laikotarpiu vyrų savęs vertinimo lygis kyla, o moterų krinta. Tyrėjų nuomone, taip atsitinka dėl to, kad jie skirtingai įveikia paauglystės krizė ir ne vienu metu tampa suaugusiais. Vaikinui tapti suaugusiu reiškia artėti prie savo idealo, o merginai, atvirkščiai – tolti nuo jo. Vaikinų savęs vertinimas maţiau priklauso nuo kitų ţmonių nuomonės apie juos, o merginoms – labiau. Tyrimo rezultatai patvirtino dar vieną faktą – aukštesnis savęs vertinimas lemia geresnę savijautą.
Paauglių savęs vertinimo lygiui įtakos turi kryptinga fizinė veikla, kuri gali būti realizuojama kaip laisvalaikio praleidimo būdas. Paaugliai, būdami fiziškai aktyvūs laisvalaikio metu, kaupia fizinės veiklos patirtį bei ugdosi fizinių rezultatų į(si)vertinimo gebėjimus. Masiliausko (2009) atliktų tyrimų duomenimis, fiziškai aktyvūs paaugliai, kurie uţsiima fizine veikla savarankiškai (pvz., lanko sporto būrelį), pasiţymi vidiniu savęs vertinimu (47 % vaikinų ir 58 % merginų).
Jaunuolių savęs vertinimas daţnai labai susijęs su jų išvaizda, t.y. tai, kaip jie vertina savo išvaizdą ir kaip dėl to jaučiasi. Jiems labai rūpi, kaip juos mato kiti ţmonės. Nemaţai ţmonių iš tiesų sprendţia apie kitus pagal jų išvaizdą: dėvimus drabuţius, kūno formas ir pan. Jei jaunuolis ar jaunuolė atrodo kitaip nei kiti, gali pablogėti savo išvaizdos vertinimas bei susilpnėti savęs vertinimas apskritai. Labai svarbu atminti, jog neigiamas savęs (ir savo išvaizdos) vertinimas gali nulemti rizikingą, sveikatą ţalojantį elgesį. Pavyzdţiui, jei jaunuolis yra nepatenkintas savimi, jis daug lengviau gali įsitraukti į narkotinių medţiagų vartojimą. Puikus savęs vertinimas teigiamai veikia jauno asmens sugebėjimą priimti sveikatą tausojančius sprendimus (Jankauskienė, 2008).
Nuomonę apie kūno išvaizdą lemia daug veiksnių: tai, kaip mes patys save matome, tai, kaip mes galvojame, kad mus mato kiti, kaip mes jaučiamės turėdami tokį kūną ir būdami tokios išvaizdos. Mes keičiame nuomonę apie savo išvaizdą, nes mūsų išorė nuolat keičiasi. Prasidėjus lytiniam brendimui paaugliai daţnai jaučiasi sutrikę. Ţiniasklaidos priemonės (televizija, kinas, reklama) daro didelę įtaką paauglių nuomonei apie savo išvaizdą ir taip gali veikti jų savęs vertinimą ir pasitikėjimą savimi. Pavyzdţiui, merginoms matant ţiniasklaidos priemonių pateikiamus nepaprastai liesus moterų kūnus, gali būti sunku teigiamai vertinti savo išvaizdą, jei ji neatitinka tokio sukurto „standarto― (Jankauskienė, 2008; Laskienė, 2008)
Vaikinai taip pat gali būti nepatenkinti savo išvaizda, jei jų kūnai nėra tvirti ir raumeningi, kaip jie norėtų. Dėl to labai svarbu suvokti, kad savęs vertinimas neturi būti sąlygojamas kūno formų, dydţio svorio. Savęs vertinimą taip pat labai veikia santykiai su tėvais ar kitais suaugusiaisiais. Kai kurie tėvai daugiau dėmesio skiria savo vaikų kritikai nei pagyrimams ar
paskatinimams. Kartais tokia kritika gali susilpninti jaunuolio ar jaunuolės sugebėjimą teigiamai save vertinti: nuolat girdėdamas tėvų kritiką jaunas ţmogus gali „išmokti― blogai pats apie save galvoti (Jankauskienė, 2008).
Autoriai, kurie analizavo paauglių savęs vertinimo ypatumus, akcentuoja šeimos, bendraamţių, mokyklos daromą įtaką teigiamam arba neigiamam savęs vertinimui formuotis (Andziulytė, Beresnevičienė, 2005), tačiau neaišku kas – tėvai ar bendraamţiai – yra reikšmingesni (Ramanauskienė ir kt., 2004). Paauglių savęs vertinimo ir beviltiškumo lygio koreliacinė analizė atskleidė, kad didėjant savęs vertinimui, beviltiškumo lygis maţėja. Tyrimas parodė, kad paauglių savijauta mokykloje yra glaudţiai susijusi su paties savęs vertinimu (Andziulytė, Beresnevičienė, 2005). R. Ramanauskienės su bendraautoriais (2004) atliktas tyrimas patvirtino, kad savęs vertinimas maţėja blogėjant santykiams su bendraamţiais. Apskritai mergaitėms būdingas ţemesnis savęs vertinimas nei berniukams. Mergaičių savęs vertinimas maţėja blogėjant santykiams su tėvais, o didėja gerėjant santykiams su tėvais. Savęs vertinimas turi stipresnį ryšį su santykių kokybe tarp paauglių ir bendraamţių nei su santykių kokybe tarp jų tėvų, tačiau tik berniukams. O mergaičių ir su tėvais ir su bendraamţiais. V. Gudţinskienės ir J. Laucevičienės (2001) tyrimo duomenys rodo, kad 12,6 proc. paauglių nusileidţia kitiems dėl jų pripaţinimo ir vertės, 22,5 proc. paţeidţiami kitų nuomonės. Tai rodo, kad vaikams trūksta pasitikėjimo savimi, jiems labai svarbus aplinkinių padrąsinimas ir pritarimas, kitu atveju jie jaučiasi nesaugiai. Paaugliai nusileidţia dėl to, kad neįvertina savo sugebėjimų, bijo suklysti, būti išjuoktais. Todėl tokiais atvejais asmenybė siekia pakelti savęs vertinimo lygį ir kartu atkurti minimalų psichologinį komfortą. Tai yra vienas iš faktorių, nulemiančių paauglio persiorientavimą į asocialų vystymosi kelią.
Kadangi fizinis aktyvumas, sportas ir kūno kultūra glaudţiai siejasi su daugeliu ţmogaus savybių — dora, pasitikėjimu savimi, savęs realizavimu, savigarba — manoma, kad ji padeda stiprinti moksleivių socialinę integraciją (Palujanskienė, 2003; Šukys, Jankauskienė, 2008). Tyrimai rodo, kad kai kūno kultūros pamokų metu yra noras nuolat tobulėti, jausti pasitenkinimą fizine veikla, tik tada kūno kultūra įgauna pedagoginę prasmę ir vertę.
Kaip matyti, savęs vertinimas paauglystėje turi ypatingą vaidmenį. Jausmai, kuriuos patiria jaunuoliai ir jaunuolės paauglystės laikotarpiu, labai glaudţiai susiję su savęs vertinimu. Savigarba – tai savęs vertinimas, savos vertės pajautimas. Savęs vertinimas yra labai svarbus: kai ţmogus tiki savimi, tikimybė, kad padarytos klaidos jį suţlugdys, yra kur kas maţesnė. Be to, savigarba padeda pamatyti ir suprasti savo klaidas, mokytis iš jų ir eiti pirmyn. Savigarba svarbi ir bendraujant su kitais ţmonėmis - jauni ţmonės, kurie gerai save vertina, neţemins ir neskaudins kitų.
1.3. Tėvų poţiūris į vaikų fizinį aktyvumą
Dauguma mokslininkų pripaţįsta, jog fizinis savęs suvokimas yra susiję su savo kūno, fizinės būklės, fizinės jėgos bei sportinės kompetencijos vertinimu ir priklauso nuo konteksto (aplinkos). Manoma, kad sportinė veikla teigiamai veikia fizinius duomenis, padeda pasiekti gerą fizinę formą, atsikratyti antsvorio ir gerai jaustis, sportuojant geriau priimamas savasis kūnas. Tai patvirtinta moksliniais tyrimais (Jankauskienė, 2008; Pajaujienė, Jankauskienė, 2009). Daugiausiai tyrimų atliktų šioje srityje patvirtina prielaidą, jog fiziškai aktyvūs tėvai parengia vaikus fiziniam aktyvumui labiau nei fiziškai pasyvūs. Kiti aukščiau minėti socialinės paramos faktoriai taip pat reikšmingai įtakoja mokyklinio amţiaus vaikų fizinį aktyvumą, bet yra menkiau tyrinėti (Sallis et al., 2000; Batutis, Pranaitis, 2010; Maciulevičienė, Sadzevičienė, 2010).
J. Mota, M. P. Santos ir J. C.Ribeiro (2008) teigimu, vaikų supratimas apie fizinio aktyvumo naudą yra paremtas socialiniu-paţintiniu ir ekologiniu modeliais, kurie pirmiausia formuojasi namuose, šeimoje. O tai yra kelias į fizinį aktyvumą ir kitas elgsenas vėlesniu gyvenimo laikotarpiu. Autorių teigimu tikėtina, kad vaikai ir paaugliai, kurie lavina savo bendravimo įgūdţius per fizinį aktyvumą, ir suaugę taip pat išliks fiziškai aktyvūs.
Kaip teigia A. Gaiţauskienė, V. Volbekienė ir A. Griciūtė (2010a; 2010b), vaikų ir paauglių savigarba kinta priklausomai nuo vaikų ir tėvų bendravimo apie fizinį aktyvumą ir fizinio aktyvumo buvimo laisvalaikiu. R. Jankauskienės (2008) teigimu, pasyvi gyvensena neretai puoselėjama ir pačioje šeimoje, nes fizinis aktyvumas daţnai suvokiamas kaip nieko bendra neturintis su bendrąja asmens kultūra. Dėl to, anot autorės, tėvai patys yra fiziškai pasyvūs ir neskatina vaikų būti fiziškai aktyviais.
A. Gaiţauskienė, V. Volbekienė ir A. Griciūtė (2010a) atliko tyrimą, kurio metu aiškinosi skirtingo amţiaus mokinių nuomonę apie tėvų poţiūrį į vaikų fizinį aktyvumą ir jo motyvacijos skatinimą. Tiriamieji 11-14 metų vaikai sutiko, kad tėvai juos skatina būti fiziškai aktyviais ir aiškina fizinio aktyvumo poveikį sveikatai. Tuo tarpu vyresnieji paaugliai (15-17 m.) šiam teiginiui pritaria tik iš dalies: tėvai jiems patiems leidţia apsispręsti, ar jie nori būti fiziškai aktyviais. Tai susiję su vaikų elgesio pokyčiais ir tėvų įtakos maţėjimu didėjant vaikų amţiui. Taigi, paauglystėje tėvų nuomonė vaikams tampa vis maţiau svarbi. Tyrimo metu nustatyta, kad 15-17 metų paauglių tėvai pirmenybę teikia pamokoms, bet ne fiziniam aktyvumui. Tuo tarpu jaunesnius mokinius (11-13 metų) tėvai daţniau linkę skatinti būti fiziškai aktyviais.
V. Juškelienė ir J. Kalibatas (2003) atliko tyrimą, norėdami išsiaiškinti psichosocialinius veiksnius, turinčius įtakos paauglių sveikatai. Jie nustatė, kad nepalankūs šeimos psichologinės aplinkos rodikliai turi neigiamos reikšmės vyresniųjų paauglių sveikatai. Kuo prastesni šeimos
tarpusavio santykiai, tuo didesni prastos sveikatos savivertės bei daţnų negalavimų procentiniai įverčiai. Daţnų negalavimų rizika tiems, kurių šeimose vyrauja patenkinami tarpusavio santykiai 1,5 karto didesnė, o blogi ar labai blogi – 2,2 karto didesnė, palyginti su tais, kurių šeimos santykiai geri ar labai geri. Autoriai teigia, kad paauglio dvasinis komfortas priklauso ir nuo to, ar šeimoje skiriama dėmesio ir laiko bendravimui, kaip tėvai gilinasi į paauglio problemas ir pan. Paauglio bendravimo ir sveikatos ugdymo galimybes šeimoje atskleidţia tokie faktoriai, kaip paauglių galimybė atvirai kalbėtis su tėvais jiems rūpimais klausimais. Neturintys tokios galimybės vaikai daţniau patiria psichosocialinių negalavimų. Tėvų domėjimasis paauglių mokymosi rezultatais taip pat parodo patikimą ryšį su sveikatos saviverte – ji prastesnė tų vaikų, kurių tėvai mokymosi rezultatais beveik nesidomi. Šiuo atveju tikėtina, kad tėvai, geranoriškai besidomintys vaiko mokymusi, apskritai daugiau su juo bendrauja, tad šis rodiklis atspindi ir palankų psichologinį šeimos klimatą.
Nekyla abejonių, kad mokiniai gali išmokti ir išsiugdyti palankų gyvenimo būdo elgesį vien per aukštos kokybės kūno kultūros programas, vykdomas mokykloje. Kai kurie tyrimai atskleidė, kad iš keturių pagrindinių paauglių socialinio palaikymo šaltinių (tėvų, mokytojų, bendraamţių ir artimų draugų), tėvų palaikymas ir bendraamţių poţiūris labiausiai įtakoja paauglių savęs vertinimą (Ramanauskienė ir kt., 2004; Vainienė, Kardelis, 2008; Batutis, Pranaitis, 2010; Maciulevičienė, Sadzevičienė, 2010). Paaugliams labai svarbu jausti tėvų ir bendraamţių palaikymą, tai didina jų savivertę. Paaugliams bendraamţių palaikymas yra netgi svarbesnis negu tėvų. Be to, bendraklasių parama savęs vertinimui gali būti svarbesnė negu artimiausių draugų. Paauglys nuolat savęs klausia, koks jis yra tarp kitų, kaip jis turi elgtis, kiek jis panašus į kitus savo bendraamţius. Paauglystėje krinta tėvų ir labai padidėja bendraamţių įtaka savęs vertinimui, palyginus su ankstesniais amţiaus tarpsniais.
1.4. Fizinio aktyvumo skatinimo modeliai Lietuvos bendrojo lavinimo
mokyklose
Su sveikata susijusio fizinio aktyvumo skatinimas ţengia tik pirmuosius ţingsnius visame pasaulyje, tačiau aišku, kad fizinio aktyvumo įtakos sveikatai pripaţinimo įgyvendinimas per intervencines strategijas reikalauja sisteminio, daugiapakopio ir nuoseklaus ilgalaikio tarpsektorinio bendradarbiavimo, kuris skatina individualų ir organizacinį elgsenos keitimą. Teigiama, kad vienas iš pagrindinių veiksnių, garantuojančių su sveikata susijusio fizinio aktyvumo skatinimo strategijų ir
programų sėkmę, yra tarpsektorinis bendradarbiavimas, vietinių, nacionalinės ir globalios reikšmės programų kūrimas (Kalvėnas, Simanavičiūtė, 2010).
Fizinis aktyvumas gerinat ir stiprinant ţmogaus sveikatą, maţinant riziką susirgti lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis yra labai svarbus. Nepakankamas fizinis aktyvumas – vienas iš būdingiausių šiuolaikinės ţmonijos gyvensenos bruoţų. Vidutinis fizinis aktyvumas teigiamai veikia nuotaiką, savigarbą, gerina fizinę išvaizdą ir laikyseną, maţina priešlaikinį mirtingumą ir nutukimą, hipertenziją, širdies ir kraujagyslių ligas, nuo insulino nepriklausomą diabetą ir osteoporozę (Sveikata visiems XXI amţiuje, 1999).
Atliekant fizinius pratimus, aktyvėja beveik visų organizmo fiziologinių sistemų veikla, atsiranda adaptaciniai pokyčiai, kurie padidina organizmo funkcines galimybes, maţina įvairių ligų riziką. Didindami fizinį aktyvumą nuo vaikystės – stiprintume jaunąją kartą. Sveikata tai – ne tik asmeninė vertybė, uţtikrinanti gerą savijautą, darbingumą, pilnavertį ir produktyvų gyvenimą, bet ir visapusiška fizinė, dvasinė ir socialinė gerovė – visuomeninė ir ekonominė vertybė, taigi ir tautos kultūros dalis (Patrick et al., 2001).
Kadangi ţmogaus sveikatą lemia jo ţinių apie sveikatą lygis, reiktų atkreipti dėmesį į kūno kultūrą kaip ţinių apie sveikatą sudedamąją dalį. Neabejojama, kad ţmogaus fizinė ir psichinė gerovė labai siejais su fiziniu aktyvumu (Rakauskienė, Kardelienė, 2009).
Kaip rodo tyrimai (Juškelienė, Ustilaitė, 2009), hipokinezė (maţas fizinis aktyvumas) šiuolaikinėje visuomenėje būdinga ne tik suaugusiesiems, bet ir vaikams. 2005–2006 metų tarptautinis jaunesnių mokinių gyvensenos HBSC tyrimas (Health behavior in School-aged children, 2008) rodo, kad tarp 11–15 m. Lietuvos paauglių kasdien maţiausiai valandą juda tik apie ketvirtadalis: tarp vienuolikmečių – 27 % berniukų ir 20 % mergaičių, tarp trylikamečių – 22 % berniukų ir 13 % mergaičių, tarp penkiolikmečių – 19 % berniukų ir 13 % mergaičių. Tokio paties tyrimo, atlikto prieš dešimtmetį, duomenimis (Zaborskis, Makari, 2001), fiziškai aktyvių 11–15 metų vaikų tarp berniukų buvo 44,0–46,4 %, tarp mergaičių – 15,2–24,3 %
Lietuvos Respublikos Kūno kultūros ir sporto strategija 2005–2015 metams, skelbia strateginius tikslus ir prioritetus gerinant fizinį aktyvumą bei sveiką gyvenseną trečiame šio dokumento skyriuje „Gyventojų fizinio ugdymo ir sporto visiems strategija (2005–2015)―. Deja, dalis šių gerų idėjų mūsų šalyje, gali taip ir likti tik popieriuje, nes, vykstant mokslo profiliavimui, kai kuriose mokyklose kūno kultūrai gali nebelikti nei vietos, nei laiko. Fizinio aktyvumo didinimo strategijos yra įvairios ir daţniausiai susijusios su gyventojų švietimu, fizinio aktyvumo didinimu socializacijos būdu, moksleivių ir pagyvenusių ţmonių galimybėmis nemokamai naudotis sporto bazėmis, sveikatos ugdymo specialistų rengimu, sveikatos politikos kaita, fizinio aktyvumo propagavimu ir pan. (Volbekienė, 2005).
K. Tones ir S. Tilford (2001, cit. pagal Janušonį, 2008) pateikia tokius sveikatos palaikymo modelius:
1. Mokymo modelis. Jis paremtas mokymu, mokymusi ir tarpusavio bendravimu, kurių objektas – asmens ir visuomenės sveikata. Mokytis turi ne tik „mokiniai―, bet ir „mokytojai―. Mokytojų ţinios, įsitikinimai, poţiūriai, elgsena, gyvenimo būdas, darbo ir gyvenimo sąlygos, aplinka daro didelę įtaką mokymo procesui ir jo rezultatams.
2. Prevencijos modelius. Prevencijos modelis siejasi su sveikatos prieţiūra. Jo esmė – ligų prevencija turi daugiau galimybių nei gydomoji medicina, yra pigesnė ir duoda geresnius kokybinius ir kiekybinius rezultatus.
3. Įgalinimo modelis. Jis paremtas asmens, bendruomenės ir aplinkos tarpusavio sąveika. Ji apima narystę bendruomenėje, bendrus poreikius, jų tenkinimą, emocinį bendravimą, bendrus sprendimus.
Visi šie modeliai veikia keisdami ţmogaus (bendruomenės, visuomenės) mąstymą, elgseną ir gyvenimo būdą. Jie taikomi metodologiškai veikiant patirtį, ţinias, įgūdţius, lūkesčius, motyvaciją, įpročius (Janušonis, 2008).
Kaip rodo tyrimai, moksleiviai neturi suformuotos motyvacijos rūpintis savo sveikata, fizine kondicija, grūdintis (Adaškevičienė, 2004). Autorė padarė išvadą, kad teigiamą poţiūrį į savo sveikatą ir kūno galių lavinimą skatina moderni individualioji sveikatos ugdymo programa ir jos realizavimo metodika, kuri yra pedagoginiu ir socialiniu poţiūriu reikšminga vaikams, jų tėvams ir skatina ugdyti teigiamą poţiūrį sveikatą. Vaikų sveikatai įtakos turi gamtinės sąlygos, socialiniai veiksniai. Tačiau ne maţiau svarbu ir sveikatos ugdymas, nuo kurio didele dalimi priklauso ţmogaus gyvenimo būdas, jo elgesys, poţiūris į sveikatą, mokėjimai, įgūdţiai rūpintis, plėtoti savąsias psichines ir fizines galias.
Silpną vaikų sveikatą daţnai rodo nepakankamas tėvų, pedagogų ir paties vaiko dėmesys sveikatai, kartais maţai dedama pastangų ją stiprinti. Taip pat ją veikia ir tam tikros socialinės prieţastys, glūdinčios šeimoje, mokykloje bei visuomenėje (Adaškevičienė, 2004).
Daugelį dešimtmečių gyvavusi nuostata, kad uţ sveikatą atsako medicinos darbuotojai, keičia naujas poţiūris, paremtas asmenybės atsakomybe uţ savo sveikatos saugojimą ir stiprinimą. Kai kurių ligų galima išvengti, jeigu anksčiau imamasi prevencinių priemonių. Kompleksinės pedagoginės priemonės , kurios didina vaikų fizinį aktyvumą, treniruoja fiziologines organizmo funkcijas, stiprina kūno raumenis, kvėpavimo sistemą, gerina fizinę būklę ir sveikatą turi būti sistemingai ir nuosekliai diegiamos į kasdienę vaikų buitį. Mokykloje sveikatos palaikymas ir stiprinimas turi būti integruotas į visą ugdymo sistemą ir skatinti teigiamų nuostatų sveikai
gyvensenai ir kūno kultūrai formavimąsi. Pats ugdymo procesas ir ugdymo aplinka turi skatinti sveikai ir fiziškai aktyviai gyventi (Adaškevičienė, 2004).
Kūno kultūros tikslas – visybiškai veikti asmenybės raidą fizinio ugdymo priemonėmis sveikatos linkme, siekiant plėtoti asmens fizinę ir dvasinę stiprybę. Siekiant sumaţinti nepakankamo fizinio aktyvumo pasekmes, pirmiausia reikėtų gerinti mokytojų rengimą, jų kompetenciją. Ne maţiau svarbu pasiūlyti tėvams ir vaikams įvairias mankštinimosi programas ir sudaryti sąlygas stiprinti sveikatą, gerinti savo fizinę kondiciją organizuotomis pratybomis, kuriose dominuoja įdomūs, emocingi, patrauklūs pratimai. Pagrindine fizinio aktyvumo ugdymo tendencija turėtų būti ne judesių ar veiksmų atkartojimas, o pastangos suprasti savo kūno veiklos principus. Antras svarbus veiksnys – ţinių perteikimas, jų perėmimas ir pratinimas prie sveiko gyvenimo būdo (Adaškevičienė, 2004).
1.4.1. Kūno kultūros mokytojų kompetencijos stiprinti moksleivių sveikatą
Mokykla yra svarbiausia grandis fizinio aktyvumo skatinimo veikloje, svarbiausia institucija, kuri gali ir turi skiepyti kūno kultūros poreikį ir supratimą apie jos svarbą.
Pastaruoju metu mokykloje vis labiau skatinamas geras kompiuterinis raštingumas, uţsienio kalbų mokėjimas, didinamas protinio darbo krūvis. Maţiau dėmesio skiriama mokinių sveikos gyvensenos ugdymui, fizinio aktyvumo skatinimui. Įvairūs autoriai (Batutis, Kardelis, 2002; Puišienė ir kt., 2005; Zaborskis ir kt., 2005; Vainienė, Kardelis, 2008; Medonis, Blauzdys, 2009), tirdami fizinio aktyvumo raišką mokykloje pripaţįsta, kad vaikų fizinis aktyvumas maţėja.
LR Vyriausybės patvirtintos Vaikų sveikatos stiprinimo 2008 – 2012 metų programos paskirtis – tobulinti vaikų aplinkos sveikatinimą, sveikatos ugdymą, ligų ir traumų profilaktiką ir kontrolę. Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklose realizuojamas Sveikatos ugdymo integruojamasis modelis yra nepakankamai veiksmingas, o pedagogų motyvacija integruoti sveikatos ugdymą į savo dėstomą dalyką yra silpna, jie nelinkę tobulinti savo, kaip sveikatos ugdytojų kompetencijos (Juškelienė ir kt., 2010). Kūno kultūros mokytojų profesinės kompetencijos sveikatos ugdymo srityje didinimas galėtų sėkmingiau sveikatinti ugdytinius.
V. Juškelienė, S. Poteliūnienė, V. Gudţinskienė ir V. Blaudys (2010) atliko tyrimą, atskleidusį kūno kultūros mokytojų kompetencijas stiprinti vaikų sveikatą tiriamieji įvertino savo, kaip kūno kultūros mokytojo, gebėjimus integruoti sveikatos temas į kūno kultūros pamokas. Tyrimas parodė, kad kūno kultūros mokytojai ne visada sugeba išaiškinti moksleiviams sveikos gyvensenos ir fizinio aktyvumo naudą.
