SLAUGOS FAKULTETAS
SLAUGOS IR RŪPYBOS KATEDRA
RENATA MINSEVIČIENĖ
MIOKARDO INFARKTU SUSIRGUSIŲ PACIENTŲ
INFORMUOTUMO IR MOKYMO POREIKIO ĮVERTINIMAS
Magistrostudijų programos „Klinikinė slauga“ baigiamasis darbasDarbo vadovė Dr. D. Zagurskienė
LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
SLAUGOS FAKULTETAS
SLAUGOS IR RŪPYBOS KATEDRA
TVIRTINU:
Slaugos fakulteto dekanė Prof. J. Macijauskienė
MIOKARDO INFARKTU SUSIRGUSIŲ PACIENTŲ
INFORMUOTUMO IR MOKYMO POREIKIO ĮVERTINIMAS
Magistro studijų programos „Klinikinė slauga“ baigiamasis darbasDarbo vadovė Dr.D. Zagurskienė 2017. 05. Recenzentas Prof.O. Riklikienė 2017. Darbą atliko: Magistrantė Renata Minsevičienė 2017.
TURINYS
SANTRAUKA ... 4
SUMMARY ... 5
SANTRUMPOS ... 7
ĮVADAS ... 8
DARBO TIKSLAS IR UŢDAVINIAI ... 9
1. LITERATŪROS APŢVALGA ... 10
1.1. Miokardo infarkto apibrėţimas ir prieţastys ... 10
1.2. Miokardo infarkto simptomai ... 12
1.3. Pacientų mokymas ir informavimas ... 13
1.4. Slaugytojų vaidmuo mokant ir teikiant informaciją pacientams ... 18
1.4.1. Slaugytojo ir paciento bendravimo ypatumai ... 18
1.4.2. Paciento informacijos poreikis ir lūkesčiai ... 19
1.4.3. Pacientų mokymas slaugytojų poţiūriu ... 21
1.5. Tyrimo problemos teorinis pagrindimas ... 22
1.5.1. Dorothea E. Orem savirūpos modelis ... 23
1.5.2. Socialinio išmokimo teorija ... 24
1.5.3. D. E. Orem savirūpos modelio ir socialinio išmokimo teorijos pritaikymas pacientų, sergančių miokardo infarktu, mokymo ir informavimo procese ... 25
2. TYRIMO METODIKA ... 29
2.1. Tyrimo organizavimas ... 29
2.2. Tyrimo bioetika ... 29
2.3. Tiriamųjų atranka ir imties charakteristikos ... 30
2.4. Tyrimo metodika ... 31
2.5. Statistinės analizės metodika ... 31
3. REZULTATAI ... 33
3.1. Pacientų sveikatos mokymo ir informacijos poreikis susirgus miokardo infarktu ... 33
3.2. Slaugytojų ir pacientų poţiūrio apie slaugytojų teikiamą informaciją palyginimas ... 37
3.3. Slaugytojų nuomonė apie pacientų sveikatos mokymą ... 42
4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 47 IŠVADOS ... 50 PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 51 PUBLIKACIJŲ SĄRAŠAS ... 52 LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 53 PRIEDAI ... 59
SANTRAUKA
MinsevičienėR.Miokardo infarktu susirgusių pacientų informuotumo ir mokymo poreikio įvertinimas, magistro baigiamasis darbas / mokslinė vadovė Dr. D. Zagurskienė; Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Slaugos fakultetas. – Kaunas, 2017, – 59 p.
Miokardo infarktas – rimčiausias pasekmes sąlygojanti širdies liga, todėl labai svarbus tampa pacientų informavimas prevencijos bei gyvenimo ypatumų susirgus šia liga klausimais. Aktualus tampa ir slaugytojų pasiruošimas mokyti pacientus bei pačių pacientų poreikis tokiai informacijai gauti.
Tyrimo tikslas: Įvertinti pacientų ir slaugytojų poţiūrį į pacientams teikiamą informaciją. Darbo uţdaviniai: 1. Įvertinti pacientų sveikatos mokymo ir informacijos poreikius, susirgus miokardo infarktu. 2. Palyginti pacientų ir slaugytojų poţiūrį į slaugytojų teikiamą informaciją.3.Ištirti slaugytojų nuomonę apie pacientų sveikatos mokymą.
Tyrimo metodika: Buvo apklausti 105 pacientai, sergantys miokardo infarktu ir 22 slaugytojos, dirbančios kardiologijos skyriuje. Statistinei duomenų analizei naudota SPSS 17.0 ir MS Excel 2010 programos.
Rezultatai: Prasčiausios pacientų ţinios yra apie rūkymo įtaką MI išsivystymui bei lytinio gyvenimo ypatumus persirgus miokardo infarktu, todėl šių ţinių poreikis yra didţiausias.Galimybė paklausti slaugytojų rūpimų klausimų bei pakankamas slaugytojų pacientui skiriamas laikas uţtikrina aukštą ţinių apie ligą lygį (92,5 proc.), tačiau didţioji dalis pacientų informacijos apie MI gydymo naujoves (93,3 proc.) ir vaistų vartojimo ypatumus (85,7 proc.) teikimo iniciatyvos tikisi iš gydytojų.
Slaugytojos daţniau yra savikritiškesnės ir suteiktą pacientams informaciją apie ligą bei jiems skiriamą laiko kiekį vertina prasčiau nei patys pacientai (p<0,05). Pacientai labiau linkę nepasitikėti slaugytojų suteikta informacija kalbant apie ţalingų įpročių įtaką miokardo infarkto išsivystymui(p<0,05). Slaugytojai ir pacientai vieningai sutaria, jog slaugytojo įvaizdis ir kalbėjimo maniera yra svarbus suteikiant ir priimant ţinias apie ligos ypatumus.
Slaugytojos nesijaučia pakankamai savarankiškos mokyti pacientus ir teikti jiems išsamią informaciją apie susirgimą miokardo infarktu (63,6 proc.), ir tokios informacijos teikimą labiau patikėtų gydytojui (68,2-100 proc.). Slaugytojų informacijos teikimas pacientams priklauso nuo tinkamų sąlygų ir paciento motyvacijos (p<0,05).
Išvados:1. Daugiau kaip du trečdaliai apklaustų pacientų ţino, jog persirgus MI būtina maţinti streso lygį, riboti fizinį krūvį bei nevartoti riebaus maisto. Ligoninėje pacientai daţniausiai domisi atliekamais tyrimais ir procedūromis bei jų rezultatais, ligos baigtimi ir galimomis komplikacijomis. Ţinios apie rūkymo įtaką MI išsivystymui bei lytinio gyvenimo ypatumus susirgus MI yra nepakankamos, todėl didelis pacientų mokymo poreikis iškyla šiais klausimais. 2. Slaugytojų ir pacientų poţiūris apie suteiktą informaciją pacientams išvykstant namo nesutapo: dauguma pacientų geriau vertino slaugytojų suteiktą informaciją apie ligą nei pačios slaugytojos. Pastarųjų nuomonė buvo prastesnė tiek apie suteiktas ţinias, tiek apie jų kiekį. Dauguma pacientų mano, jog slaugytoja turi teikti informaciją ir mokyti pacientus, tačiau tam pritaria tik 50 proc. slaugytojų. Tiek pacientai, tiek slaugytojai sutaria, jog slaugytojo įvaizdis yra svarbus teikiant ir priimant ţinias apie ligą. 3. Dauguma slaugytojų nesijaučia autonomiškos specialistės, kad mokytų pacientą, ir informacijos apie MI gydymo naujoves, gydymosi reţimo, mitybos ir vaistų vartojimo ypatumus patikėtų gydytojui. Didţioji dalis slaugytojų mano, jog pacientams turėtų suteikti informaciją apie slaugos ypatumus, priemones ir kraujo tyrimų kontrolę. Slaugytojų nuomone, informacijos teikimas pacientams priklauso nuo tinkamų sąlygų ir paciento motyvacijos.
SUMMARY
MinsevičienėR. The evaluation of informing and educating patients ill with heart attack, master thesis / supervisor PHD. D. ZagurskienėLithuanian University of Health Sciences; Faculty of Nursing. – Kaunas, 2017, – p. 59.
Heart attack is the disease which cause very serious consequences. So, it is important to inform patients about prevention of this disease and life peculiarities after experienced heart attack. The nurses‟ readiness to teach patients about heart attack and the patients‟ need to obtain such information become important and actual.
Aim of the study: To evaluate nurses‟ and patients‟ approach to the information given for patients. Objectives: 1. To evaluate patients‟ health education and information needs after myocardial infarction. 2. To compare patients‟ and nurses‟ approaches to the given information. 3. To investigate nurses‟ opinion about patients‟ health education.
Methods: Individual questionnaire was filled by 105 patients with myocardial infarct and by 22 nurses working in Cardiological Department. SPPS 17.0 and MS Excel programs were used for statistical data analysis.
Results: The greatest need of information is about smoking influence to MI and sexual peculiarities after myocardial infarction, because patients‟ knowledge was the worst of these topics. The ability to ask nurse concern things and sufficient time for patient ensures high level of patients‟ knowledge (92,5 %), but the majority of patients expect initiative from doctors when talking about myocardial infarction treatment innovation (93,3 %) and drugs consumption (85,7 %).
The nurses are more self-critical about given information to patients and given time for patients assess worse than most of the patients (p<0.05). The patients are prone do not trust to nurses given information about addictionsinfluence to development of myocardial infarction (p<0,05). Nurses and patients agree that the image of a nurse and the manner of speaking is important to giving and receiving knowledge about disease.
The nurses do not feel sufficient autonomic to teach patients and give them detailed information about myocardial infarction (63,6 %). The provision of such information nurses entrusted to the doctor (68,2-100 %). The provision of information to patients depends on appropriate work conditions and the motivation of the patient (p<0,05).
Conclusions: 1.More than two-thirds of the patients know that after heart attack it is necessary to reduce stress level, limit exercise and avoid fatty food. At the hospital patients are interested mostly in medical tests results, outcome and complications of the disease. The patients‟ knowledge about smoking influence the occurrence of HA and sexual peculiarities after heart attack is insufficient, so high patients need arises training on these issues. 2. Nurses and patients‟ attitudes about the information provided to patients leaving hospital did not match: the majority of patients more better assessed the information about disease provided by nurses. The nurses‟opinion was worse both of the knowledge quality and quantity. Most of the patients think thata nurse must provide information and teach patients about disease, but just half of nurses (50 %) agree with this obligation. Both nurses and patients agree that the image of the nurse is important in providing and receiving knowledge about disease. 3.Most of the nurses do not feel sufficient autonomic to teach patients and information about innovations in the treatment of heart attack, treatment regime, diet and medication peculiarities would entrust to the doctor. Most of the nurses think that they should give an information for patients about the peculiarities of care, tools and blood tests control.In nurses‟ view, the provision of information to patients depends on appropriate work conditions and the patients‟ motivation.
PADĖKA
Nuoširdţiai dėkoju savo darbo vadovei Dr. D. Zagurskienei uţ skirtą laiką, ţinias ir pagalbą rašant šį darbą.
Dėkoju visoms kardiologijos skyrių slaugytojoms ir pacientams, sutikusiems dalyvauti tyrime ir uţpildţiusiems anketą.
Dėkoju savo šeimai uţ paskatinimą ir palaikymą.
SANTRUMPOS
MI – Miokardo infarktas.MTL – Maţo tankio lipoproteinai. PSO – Pasaulio sveikatos organizacija. AH – Arterinė hipertenzija
ĮVADAS
Širdies ligos, tarp jų ir rimčiausias pasekmes sąlygojantis miokardo infarktas, yra viena didţiausių visuomenės ir asmens sveikatos prieţiūros problemų Europoje ir Lietuvoje. Miokardo infarktas sąlygoja didelį mirtingumą ir mirštamumą, taip pat pakartotinės hospitalizacijos rodiklius [63].
Nepakankamas fizinis aktyvumas, netinkama mityba, rūkymas, piktnaudţiavimas alkoholiu ir kiti nesveikos gyvensenos veiksniai didina širdies ligų susirgimų riziką. Suomijos, Airijos ir Jungtinės Karalystės pavyzdţiai rodo, kad ir nedidelis minėtų rizikos veiksnių sumaţinimas, gali sąlygoti dvigubą nuo koronarinių ligų sergamumo sumaţėjimą[67]. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis (2005) sveikatos mokymas ir kitos prevencinės priemonės, skirtos gyventojų poţiūriui į sveikatos veiksnius formuoti, gali 5 metais prailginti jų sveiko gyvenimo trukmę, taip pat padėti išvengti daugelio ligų ir kitų sveikatos sutrikimų [84].
Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centras, įvertinęs gyventojų augantį susidomėjimą apie sveiką gyvenseną ir ţinių poreikį, pateikė strategijas, kurios apima sveikesnės gyvensenos skatinimą, pacientų sveikatos mokymą bei sveikatos mokymo gebėjimo didinimą [36].
Šių strategijų įgyvendinimas šiandien neįsivaizduojamas be sveikatos apsaugos darbuotojų, ypač slaugytojo veiklos. Slaugytojas šiandien susiduria vis su naujais iššūkiais savo darbe. Šiandien jis vertinamas netik, kaip tam tikras manipuliacijas atliekantis darbuotojas, bet ir specialistas, vykdantis didelės apimties profilaktinį ir švietėjišką darbą tiek sergančiųjų, tiek sveikųjų visuomenės narių tarpe.
Darbo naujumasir aktualumas. Mūsų šalyje jau senokai skelbiama apie informacijos stoką pacientams, tačiau mokslinių tyrimų apie jų poreikių apimtis, slaugytojų funkcijas joje – maţai. Norint įvertinti pačių slaugytojų gebėjimus ir pasiruošimą veikti savarankiškai mokant ir teikiant informaciją pacientuibei pačių pacientų poreikį tokiai informacijai gauti, reikalingi išsamūs moksliniai tyrimai, atskleidţiantys realią situaciją Lietuvoje.
DARBO TIKSLAS IR UŢDAVINIAI
Darbo tikslas –Įvertinti pacientų ir slaugytojų poţiūrį į pacientams teikiamą informaciją. Darbo uţdaviniai:
1. Įvertinti pacientų sveikatos mokymo ir informacijos poreikius, susirgus miokardo infarktu. 2. Palyginti pacientų ir slaugytojų poţiūrį į slaugytojų teikiamą informaciją.
1.1. Miokardo infarkto apibrėţimas ir prieţastys
Miokardo infarktas(MI) – ūmiai sumaţėjusios arba visiškai nutrūkusios regioninės kraujo perfuzijos sukeltas 0,5 cm ir didesnio skersmens miokardo nekrozės ţidinys.Tai negrįţtamas širdies raumens ląstelių paţeidimas.
Daţniausia MI atsiradimo prieţastis yra vainikinių arterijų aterosklerozė. Plyšus aterosklerozinei plokštelei, susidaro trombas (krešulys), uţkemšantis vainikinės arterijos spindį. Kitais atvejais vainikinių arterijų uţsikimšimą (okliuziją) gali sukelti embolija, spazmas, ar koronaritas (širdies kraujagyslės uţdegimas) [72]. Tarptautinėje ligų klasifikacijoje (2011) miokardo infarktas skirstomas į ūmų (trunkantį iki 28 dienų) arba pakartotinį (įvyksta per 28 dienas po anksčiau įvykusio infarkto pradţios) [44].
Daugelio mokslinių tyrimų duomenimis, daţniausia miokardo infarkto prieţastis yra išeminė širdies liga [69], todėl miokardo infarkto rizikos veiksniai yra tokie patys, kaip ir išeminės širdies ligos.
Pagrindiniai MI atsiradimo rizikos veiksniai yra arterinė hipertenzija, rūkymas, padidėjęs cholesterolio kiekis kraujyje, ypač maţo tankio lipoproteinų (MTL) cholesterolio padidėjimas, nejudrumas, viršsvoris, cukrinis diabetas, nepalanki genetinė anamnezė, vyriškoji lytis, nuolatinė nervinė įtampa, padidėjęs širdies susitraukimų daţnis (> 80 k./min.) ramybės tarpsniu.Iš cheminių profesinių veiksnių visuotinai pripaţintas anglies monoksidas ir metileno chloridas.
Susirgimą miokardo infarktu sąlygojantys veiksniai skirstomi į tuos, kuriuos galima pakeisti ir į tuos, kurių pakeisti negalima [56].
Veiksniai, kurie yra valdomi arba galima pakeisti:
1. Rūkymas. Nustatyta, jog rūkant rizika susirgti miokardo infarktu padidėja tris kartus [83]. Kuo daugiau cigarečių surūkoma per dieną, tuo didesnė tampa rizika susirgti MI. Surūkant 1-5 cigaretes per dieną rizika susirgti MI padidėja 38 proc., o surūkius 40 cigarečių per dieną – net 900 proc.
2. Nutukimas. Mokslininkai Yusuf et al. (2005) nustatė, jog didėjant juosmens ir klubų santykiui bei kylant kūno masės indeksui (KMI) priklausomai didėja miokardo infarkto rizika [83].
3. Mažas fizinis aktyvumas. Mokslinėje literatūroje nejudrumas vertinamas kaip viena daţniausių pakartotinio MI prieţasčių [56]. Fiziškai neaktyvūs ţmonės širdies ligomis suserga du kartus daţniau, ir jų mirštamumas yra didesnis [28].
4. Cukrinis diabetas. Nustatyta, jog sergant cukriniu diabetu, išeminė širdies liga pasitaiko keturis kartus daţniau[77].
5. Padidėjęs kraujo riebalų (lipidų) kiekis. Lietuvoje atlikto tyrimo duomenimis,dislipidemija nustatyta 90,1 proc. pacientų, esančių ligoninėje dėl išeminių įvykių, iš kurių 82,2 proc. nustatyta padidėjusi maţo tankio lipoproteinų (MTL) cholesterolio koncentracija[31].
6. Padidėjęs kraujospūdis. Sepanlou et al. (2015) atliktas tyrimas parodė, jog bendras mirtingumas padidėja, kai arterinis kraujo spaudimas pakyla virš 120/80 mm Hg, o sistoliniam kraujo spaudimui padidėjus 20 mm Hg, mirčių rizika nuo išeminės širdies ligos padidėja 1,21 karto [75]. Kito Lietuvoje atlikto tyrimo duomenimis, 91,1 proc. miokardo infarktu sergančių pacienčių, sirgo pirmine arterine hipertenzija[29].
7. Stresas. Mokslininkų teigimu, neigiamos psichoemocinės būsenos turi įtakos miokardo infarkto vystymuisi[65, 62].
8. Padidėję kraujo krešumo rodikliai. Padidėjęs fibrinogeno (daugiau nei 4 g/l) bei kitų medţiagų, nuo kurių priklauso kraujo krešumas ir trombų susidarymas, kiekis gresia daţnesnėmis širdies ir kraujagyslių ligų komplikacijomis[28].
9. Gausi riebalų mityba.Petrulionienės (2010) teigimu, kaloringa, gausi sočiųjų riebalų ir cholesterolio dieta skatina aterosklerozines širdies ir kraujagyslių ligas [28].
Veiksniai, kurių valdyti ar pakeisti negalime:
1. Vyriška lytis. Chenzbraum (2013) teigimu, vyrams yra didesnė rizika susirgti širdies ir kraujagyslių ligomis, moterims ši rizika padidėja po menopauzės. Manoma, jog moteriškąją lytį nuo miokardo infarkto apsaugo hormonai, bet po menopauzės mirtingumas padidėja [56]. Tą patvirtina Petrulionienė ir Apanavičienė (2010) teigdamos, jog 45-55 metų vyrai širdies kraujagyslių ligomis serga daţniau, lyginant to paties amţiaus moterimis. Moterys pradeda sirgti dešimčia metų vėliau, nes po menopauzės vyrų ir moterų tikimybė susirgti vienodėja [27].
2. Amžius (vyrai virš 45 metų, moterys virš 55 metų)[55]. Šerpyčio ir kt. (2012) atlikto tyrimo duomenimis, senyvo amţiaus ţmonės sudaro didţiausią dėl miokardo infarkto hospitalizuotų pacientų dalį [39]. Tikimybė susirgti MI didėja metams bėgant: 25–35 m. amţiaus vyrai serga 3 k. daţniau nei moterys, 36–49 m. amţiaus vyrai serga 1,7 k. daţniau nei moterys, vyresnių kaip 75 m. vyrų ir moterų sergamumas vienodas[56]. 3. Genetika (paveldimumas) – šeimoje, artimųjų giminaičių tarpe buvę ankstyvi
infarktai, insultai.
Susirgus miokardo infarktu daţniausiai sutinkami ne vienas, o keli rizikos veiksniai.Lietuvoje atliktas tyrimas [31]parodė, jog net 98 proc. iš 606 pacientų, sergančių išemine širdies liga, turėjo bent vieną iš keturių tradicinių rizikos veiksnių (rūkymas, cukrinis diabetas, dislipidemija bei arterinė hipertenzija).
Apţvelgus pateiktą informaciją akivaizdu, jog miokardo infarktui vystytis ir įvykti įtakos turi daugelis rizikos veiksnių, kurių didţioji dalis gali būti koreguojama, todėl labai svarbi tampa pacientų informuotumo apie rizikos veiksnius ir MI vystymąsi bei mokymo juos koreguoti problema.
1.2. Miokardo infarkto simptomai
Daţniausias miokardo infarkto pagrindinis simptomas – angininis skausmas. Tipiško angininio skausmo poţymiai: trukmė > 20 min., daţniausiai susitelkęs uţ krūtinkaulio, plinta į kairiąją ranką, rečiau į kaklą, apatinį ţandikaulį, dantis, nugarą, viršutinę pilvo dalį. Angininis skausmas yra spaudžiamasis, gniaužiamasis, plėšiantis, deginantis, veržiantis, stiprėjantis, kartais skausmo intensyvumas banguojantis, glicerolio trinitratas neveiksmingas, daţnai prasideda naktį arba paryčiui (padidėjus fibrinogeno koncentracijai ir trombocitų agregacijai). Būdingi kiti gretutiniai poţymiai – baimė, nerimas, dusulys, silpnumas, širdies plakimas, prakaitavimas,
pykinimas, kolapsas, kartais sąmonės netekimas. Daţnai stipraus tipiško skausmo nebūna arba
nustatomos netipiškos formos: pilvinė (abdominalinė, gastralginė) – skauda uţ apatinio krūtinkaulio trečdalio ar viršutinėje pilvo dalyje, duobutėje, skausmas sukelia pykinimą, vėmimą (būdinga apatiniam MI), astminė – pasireiškia dusuliu, ūminiu kairiojo skilvelio nepakankamumu, aritminė – MI prasideda širdies ritmo sutrikimais, smegeninė (cerebrinė) – pasireiškia neurologiniais simptomais (galvos svaigimu, sąmonės netekimu, psichikos sutrikimu, nustatoma vyresnio amţiaus ligoniams), periferinė – skausmas netipiškoje vietoje (pvz., tik rieše), besimptomė – beširdies ligos skausmis MI (gali būti „pravaikščiojamas“ be skausmo). Netipiška MI simptomatika būdinga: 25– 40 m. amţiaus arba vyresniems nei 75 m. ligoniams, moterims bei sergant cukriniu diabetu[28].
Gaigalienė (2014) pastebėjo, kad moterys greičiau nei vyrai pajunta skausmą krūtinėje prasidėjus miokardo infarktui [3]. Šeškevičiaus (2008) teigimu, daţną ligonį, sergantį miokardo infarktu, kamuoja angininis skausmas uţ krūtinkaulio vidurinio trečdalio, kuris būna įvairaus deginančio, plėšiančio, gręţiančio, griauţiančio ar kitokio pobūdţio, plintantis į ranką, kaklą, ţandikaulį, skrandį, trunkantis daugiau kaip 20 minučių, gali uţsitęsti ir net iki kelių valandų [40].
Apibendrinus galima teigti, jog daţniausiai pasitaikantis miokardo infarkto simptomas yra angininis skausmas uţ krūtinkaulio.
1.3. Pacientų mokymas ir informavimas
Mokslinėje literatūroje randamos kelios sąvokos, susijusios su sveikata ir sveikatos mokymu: „sveikatos edukologija“, „sveikatos ugdymas“, „sveikatos informacija“, „sveikatos mokymas“, „ugdymas sveikata“, „sveikatos raštingumas“ ir „pacientų mokymas“. Visos šios sąvokos aiškinamos skirtingai, tačiau visos yra susijusios su ţmogaus sveikatos laidavimu. Problemų aiškinant sąvokas kyla dėl to, jog nėra bendro Lietuvosmokslininkų, nagrinėjančių sveikatos mokymo procesą, ugdymo temas, nutarimo, kokią sąvoką kokiam kontekste ir kada vartoti.
Pasak Mikutavičienės (2008), sveikatos mokymas yra„siauresnė sąvoka nei sveikatos
ugdymas, nes sveikatos mokymu siekiama suteikti tik žinių, įgūdžių apie sveikatą, o ugdymu, be žinių, norima sudaryt ir pozityvų požiūrį į sveikatos dalykus, išugdyti ir atitinkamą elgseną“
[Mikutavičienė I., 2008 p.17].Kita vertus, ugdymo tikslai gali būti realizuojami per mokymą, o kiekvienas mokymas turi turėti ir ugdomąjį aspektą. Mokymas yra sveikatos ugdymo funkcija.Reikia paţymėti, kad sveikatos mokymas nėra adekvatus sąvokai sveikatos informacija. Pastarosios sąvokos aiškinimas daţnai painiojamas su sąvokomis„sveikatos prieţiūros informacija“ ir „informacijos teikimo sąvoka“, – tai dvi skirtingos koncepcijos.
Lietuvoje sveikatos informacija traktuojama kaip informacijos visuma, susijusi su nacionaliniais sveikatos statistiniais parodymais, tai yra sergamumo, demografiniai, apsinuodijimai ir pan.Šiai informacijos grupei priskiriami ir gydymo įstaigų pateikti rodikliai.Tokia informacija yra kaupiama Higienos instituto sveikatos informacijos centre.
Informacija– ţodis kilęs iš lotynų kalbos ţodţio „informatio“, kuris reiškia išaiškinimą arba pranešimą. Tarptautiniame ţodyne ţodis „informacija“ aiškinamas kaip mokslinės, visuomeninės, techninės, politinės ţinios, perduodamos vienų asmenų kitiems ţodţiu, raštu arba masinėskomunikacijos priemonėmis(televizija, spauda, radijas)[45].
Sveikatos informacija apibrėţiama kaip mokslo ir informavimo strategijų naudojimas individo ir bendruomenės sveikatos stiprinimo sprendimams[58].Mokslininkai daţnai taiko platesnį šio termino apibrėţimą. Sveikatos informacija – tai svarbių sveikatos klausimų perteikimas asmenims, institucijoms ir visuomenei, panaudojant informacijos perdavimo, motyvavimo bei įtaigos meną ir techniką. Ji apima ligų prevencijos, sveikatos stiprinimo, sveikatos prieţiūros politikos ir praktikos, asmens gyvenimo kokybės ir bendruomenės sveikatos gerinimo reikalus[71].
Pacientų informavimui ir sveikatos mokymui mokslinėje literatūroje yra skiriama nemaţai dėmesio. Vakarų Europoje JAV šia tema diskutuojama daugiau nei 40 metų[81].Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) sveikatos informaciją pripaţįsta sveikatos determinantu [84].Sveikatos informacija daro didelę įtaką skatinant gyventojus sveikiau gyventi, imantis ligų prevencijos ir
kontrolės priemonių, remiant svarbias valstybės ir bendruomenės sveikatos stiprinimo iniciatyvas, sprendţiant medicinos pagalbos teikimo uţdavinius. Tačiau informacija pati savaime negali suteikti visuomenei galios išspręsti sistemos problemas, tokias kaip skurdas ar medicinos pagalbos prieinamumas. Ji negali paveikti genetiškai nulemtų nesveikatos prieţasčių.
Sveikatos informacija ir ryšiai nesumaţins ligų plitimo ir gyventojų sergamumo, jeigu tai palaiko tam tikri elgsenos, biologiniai ar socialiniai ir ekonominiai aplinkos veiksniai. Tačiau efektyvi sveikatos informacija gali padėti įveikti daugelį šių problemų[8].Pagrindinė ţmogaus sveikatos problemų prieţastis gali būti ţmogaus elgesys, kuris daţnai būna ir pagrindinis ţmogaus sveikatos problemų sprendimo būdas.Keičiant savo elgesį asmenys gali išspręsti daugelį problemų ir neleisti kilti naujomsar kartotis. Taigi sveikatos ugdymas padeda keisti elgseną, kuri stiprina sveikatą, neleidţia plisti ligoms, padeda įveikti ligą arba padeda gyventi su ja [8].
Pacientų mokymas yra svarbus tuo, jog tinkamas ir tikslus informacijos suteikimas atliepia etinius ir teisinius gydymo paslaugų vartotojo aspektus [4].Didėjant suvokimui, jog pacientų mokymas yra svarbi kasdieninės slaugos ir prieţiūros dalis, daţnai pacientai turi maţai ţinių gydymo, slaugos ar profilaktikos klausimais[48].
Kai kurių uţsienio tyrėjų, analizavusiųmiokardo infarktu sergančiųjų mokymosi poreikius, išvados nedaug skiriasi nuo mūsų mokslininkų išvadų.Mokymosi poreikių identifikavimas yra labai svarbus sėkmingam pacientų švietimui ir elgesio pokyčių kontrolei, siekiant sumaţinti rizikos faktorių poveikį sveikatai. Reikia pabrėţti, jog ţinios apie ligą, sėkmingas gydymas, rizikos veiksnių įtaka nelemia elgesio pokyčių. Nustatyta, kad didţiausias informacijos poreikis persirgus miokardo infarktą siejamas su gyvenimo kokybės vertinimo poreikiais (psichosocialiniais, emociniais, fiziniais metmenimis).Taip pat reikšmingas yra pacientų padidėjęs mokymosi ir ţinių poreikis prieš išvykstant iš ligoninės į namus ar reabilitacijos centrus[59].
Turkijos tyrėjai atliko tyrimą [79], kurio tikslas buvo sukurti vieningą edukacinę programą pacientams, persirgusiems miokardo infarktu pirmą kartą, kad būtų galima suprasti ligonių pagrindinius poreikius, baimes, ţinių stoką. Tyrime pateiktos tokios išvados:
1. Ūmaus susirgimo metu veiksmingas mokymas galėtų minimalizuoti pakartotino susirgimo tikimybę;
2. Labiausiai pacientus domina pakartotino susirgimo išvengimo būdai;
3. Fizinio aktyvumo galimybespacientaivertino skirtingai, daugelis nurodė, kad to jie turėtų mokytis išvykę į namus;
4. Seksualinio aktyvumo klausimai taip patbuvo vertinami skirtingai (ţemesnio išsilavinimo pacientai to nenurodė kaip svarbausklausimo);
5. Individualizuotas mokymas padėtų skirtingo išsilavinimo pacientams gauti reikalingas ţinias[79].
Įvairiuose literatūros šaltiniuose pateikiami skirtingi duomenys apie pacientų ţinias ar jų stoką, taip pat informacijos poreikį sergant širdies ligomis, tačiau daţniausiai literatūros šaltiniuose minimas informacijos poreikis yra apie gyvenimo būdą persirgus miokardo infarktu – fizinį bei seksualinį aktyvumą, mitybą, vaistų vartojimą, rizikos veiksnius ir elgesį susirgus pakartotiniu miokardo infarktu.
Seksualinis aktyvumas– svarbi kiekvieno ţmogaus gyvenimo sritis, tačiau pakankamai intymi, todėl nenuostabu, kad pacientai turi daug klausimų ir nuogąstavimų šiuo klausimu.JAV mokslininkai atliko tyrimą, kuriame lygino seksualinį aktyvumą pacientų, sergančių miokardo infarktu, prieš ir po ligos. Tyrime dalyvavo 1879 ligoniai, patyrę miokardo infarktą ir gydyti ligoninėje: moterų vidutinis amţius buvo 61,1, o vyrų 58,6 metų. Tyrimo rezultatai parodė, jog prieš ligą 12 mėnesių laikotarpiu seksualiai aktyvūs buvo 44 proc. moterų ir 74 proc. vyrų. Po miokardo infarkto per tą patį laikotarpį seksualiai aktyvių moterų sumaţėjo iki 40 proc., o vyrų – iki 68 proc. Taip pat paaiškėjo, kad 48 proc. iki tol seksualiai aktyvių vyrų ir 59 proc. moterų stengėsi vengti lytinių santykių po ligos. 11 proc. vyrų ir 13 proc. moterų lytiniai santykiai po ligos nebeteikė jokio pasitenkinimo. Tačiau vertinant pacientų informavimą šiuo klausimu, nustatyta, jog tik47 proc. vyrų ir 35 proc. moterų ligoninėje buvo paklausta apie jų seksualinį gyvenimą ir atsakyta į jų klausimus[66].
Gydytojų praktika rodo, jog pacientai, persirgę miokardo infarktu, labai retai uţduoda klausimų dėl lytinio aktyvumo ir sunku esą komentuoti, kas dėl to kaltas – tradicijos, drovumas ar kas kita.
Fizinis aktyvumas.Nejudrumas – vienas svarbiausių koronarinės širdies ligos rizikos veiksnių. Daugiau nei 70 proc. suaugusių ţmonių juda nepakankamai.
Tyrimais yra nustatytas minimalus fizinis aktyvumas, saugantis nuo koronarinės širdies ligos. Tai yra bent 30 minučių aerobinių pratimų maţiausiai tris kartus per savaitę. Saikingi pratimai net po persirgto širdies infarkto sumaţina nusiskundimų, pagerina bendrą būklę, sumaţina pakartotino infarkto bei mirties riziką[28].Fizinis aktyvumas koronarinės širdies ligos riziką sumaţina tiesiogiai veikdamas širdį ir kraujagysles bei maţindamas įvairių kitų rizikos faktorių įtaką (dislipidemijos, nutukimo, arterinės hipertenzijos, hiperglikemijos, hiperinsulinemijos, streso ir kt.).
Nepaisant fizinio aktyvumo teigiamo poveikio organizmui, po miokardo infarkto jis yra ribojamas atsiţvelgiant į širdies raumens gijimo fazę. Yra išskiriamos trys fazės:
1. Ūminė – nuo simptomų atsiradimo iki išleidţiant iš stacionaro (šis laikotarpis trunka iki 2 – 3 savaičių). Šios fazės metus pirmomis ligos dienomis rekomenduojamas gydomasis masaţas, kuris normalizuoja nervų, kraujagyslių ir kitų sistemų funkcijas,
gerina bendrą kraujo ir koronarinių kraujagyslių apytaką, medţiagų bei audinių apykaitą. Masaţas padeda pašalinti stazę, palengvina kairiosios širdies pusės darbą. 2. Rekonvalescencijos / sveikimo fazė (trunka 2–3 mėn., kol ligonio būklė atsistato iki
artimos buvusiai iki susirgimo). Ligoniui skiriamas tausojantis bei treniruojantis judėjimo reţimas. Pamaţu didinamas krūvis širdies ir kraujagyslių sistemai, skiriama rytinė higieninė mankšta, gydomoji gimnastika, dozuotas ėjimas, lipimas laiptais. Gydomosios gimnastikos trukmė – 25–35 minutės, ji daroma lėtu ar vidutiniu tempu. Dozuotas ėjimas skiriamas 2–3 kartus per dieną. Rekomenduotina pradėti vaikščioti lauke tik esant geram orui. Kai vėjuota, šalta, geriau nevaikščioti.
3. Palaikomoji – po reabilitacijos. Jos metu atliekami jau sudėtingesni pratimai, naudingas čia ir lėtas bėgimas, ţaidimai su kamuoliu, lazdomis, pratimai su 1–2 kg svarsčiais. Atlikimo tempas vidutinis, mankštos trukmė nuo 45 iki 60 min. [49; 16; 14]. Būtina kiekvienu atveju sekti paciento reakciją ir keisti arba nutraukti veiklą atsiradus negatyviems poţymiams. Slaugytojasturi iš anksto informuoti pacientą, jog jis turėtų nutraukti fizinį krūvį, pajutęs skausmą, dusulį, ar kitus negatyvius pojūčius.
Pavojinga mankštintis, jeigu:
fizinių pratimų metu ar tuoj po jųligonis pajuntaskausmą uţ krūtinkaulio, kairėje rankoje, petyje ar kakle;
pacientuisvaigsta galva ar buvo netekęs sąmonės;
po lengvų krūvių atsiranda dusulys ar ritmo sutrikimai.
Nepatartina mankštintis šių būklių atvejais:
aukštas, vaistais nesureguliuotas kraujospūdis;
vidutinio ir didelio laipsnio aortos voţtuvo susiaurėjimas;
bendras ūmus susirgimas ir karščiavimas;
sunkūs prieširdţių ir skilvelių ritmo sutrikimai;
pulso daţnis ramybėjedidesnis nei120 kartų per minutę;
sunkus vaistais nesureguliuotas širdies nepakankamumas;
trečio laipsnio širdies blokada;
ūmus širdies raumens ar perikardo lapelių uţdegimas;
ūmi tromboembolija;
tromboflebitas (kojų venų uţdegimas);
sunkus vaistais nesureguliuotas diabetas[28].
Pacientus reikia išmokyti skaičiuoti savo širdies susitraukimų daţnį (ŠSD), matuoti arterinį kraujo spaudimą (AKS): ŠSD turi padaţnėti 20–30 tvinksnių per minutę fizinių pratimų metu,
sistolinis AKS turi padidėti 20–30 mm Hg, sistolinis ir diastolinis AKS neturėtų maţėti. Pasibaigus fiziniam krūviui ŠSD ir AKS turi tapti tokie kaip prieš krūvį per 10 minučių poilsio[60].
Mityba. Tinkama mityba padeda išvengti gausybės ligų, taip pat ir pakartotinio miokardo infarkto. Valgant subalansuotą ir sveiką maistą, tikimybė susirgti MI sumaţėja per pusę. Vadovaujantis Kenny (2012) pateiktomis mitybos gairėmis, sergantieji miokardo infarktu turėtų kiekvieną dieną pakankamai valgyti darţovių ir vaisių, vartoti daugiau skaidulinių medţiagų turintį maistą, riboti sočiųjų riebalų kiekį maiste bei sumaţinti druskos vartojimą [64].
Arterinė hipertenzija.Kaip minėta, padidintas kraujo spaudimas (arterinė hipertenzija arba AH) yra vienas iš svariausių rizikos faktorių sukeliančių MI.Tai liga, kuriai yra būdingas ilgalaikis neţinomos kilmės kraujospūdţio padidėjimas.Ji paţeidţia organus-taikinius: smegenis, inkstus, širdį.AH yra vienas svarbiausių koreguojamų širdies ir kraujagyslių ligų veiksnių. Lietuvoje net 33 proc.mirčių yra nulemta pirminės arterinės hipertenzijos[38].
AH gydymas trunka visa gyvenimą, todėl glaudus sergančiojo, jo artimųjų, gydytojo ir slaugytojo ryšys ir bendradarbiavimas yra itin svarbūs.Pacientų ţinios apie arterinę hipertenziją tiesiogiai priklauso nuo išsilavinimo, lyties ir ligos trukmės. Moterys paprastai ţinių šiuo klausimų turi daugiau nei vyrai.Rūkančiųjų ţinios yra prastesnės lyginant su nerūkančiais[38].
Arterinei hipertenzijai gydyti yra daugybė medikamentų, tačiau pasiekti gerų rezultatų ne visada pavyksta.Svarbiausia AH kontrolė tenka pačiam pacientui – asmuo rizikos veiksnius (riebus maistas, rūkymas, gausus alkoholio vartojimas) gali kontroliuoti keisdamas gyvenseną.Netinkamas antihipertenzinių vaistų vartojimas, paskirto gydymo reţimo nesilaikymas, nenoras keisti gyvensenos – svarbios prieţastys, maţinančios AH gydymo efektyvumą.
AH klastinga tuo, kad dauguma pacientų, net ţinodami, kad jų AKS yrapadidėjęs, nesigydo, nes gerai jaučiasi. Tyrimais nustatyta, jog net apie 50 proc. pacientų sergančių arterine hipertenzija nustoja vartoti vaistus jau po metų nuo jų paskyrimo, o 10 proc. iš jų kasdien nesuvartoja 10 proc. paskirtos dozės[82]. Situaciją apsunkina tai, jog yra pacientų grupė, kurie neţino turintys šią problemą, todėl, suprantama, ji nėra sprendţiama. Kita kategorija pacientų – ţino, jog turi padidintą kraujospūdį, bet nesigydo, nes yra ,,pripratę„„ ir nemano, jog reikia gydytis ir todėl yra aukštos rizikos grupėje patirti MI.
Lietuvoje atlikto tyrimo duomenimis,tikpenktadalis (21,5proc.)respondentų gydėsi pagal gydytojo pateiktas rekomendacijas, o74,3proc. visų tiriamųjų hipertenzijos kontrolė buvo nepakankama. Daugiau nei pusė (64,4 proc.)apklausos dalyvių pasimatuoja kraujospūdį namuose, kai blogai jaučiasi. Tik 22proc. vartoja vaistus kai jaučiasi blogai [21].
Apţvelgus pateiktą mokslinę literatūrą galime teigti, jog efektyvus sveikatos mokymas gali pakeisti ţinias ir supratimą, mąstymo būdą, pakeisti įsitikimus ir poţiūrį, padėti įgyti įgūdţių bei paveikti elgseną bei gyvenseną.
1.4. Slaugytojų vaidmuo mokant ir teikiant informaciją pacientams
Slaugytojas – asmuo įgijęs slaugos studijų diplomą, taip pat bendrosios praktikos ir (ar) atitinkamą specialiosios praktikos slaugytojo profesinę kvalifikaciją [17].
Sveikatos mokymas – kryptinga, planinga, sisteminga ugdytojų ir ugdytinių sąveika siekiant suteikti ţinių kaip stiprinti ar grąţinti sveikatą ir apsisaugoti nuo ligų[23].
Slaugytojo profesinę veiklą reglamentuojantys dokumentai bei moksliniai šaltiniainusako jųinformavimo,vadovavimo, auklėjimo, švietimo, formavimo, konsultavimo veiklas, kurios yra traktuojamos kaip pagrindinės slaugytojo edukacinės veiklos ir funkcijos.Viena pagrindinių veiklų yra informavimas, kurio poreikis jaučiamas nuolat, o ypač susidūrus su gydymo institucija dėl slaugos, ligos prognozės, galimų komplikacijų, reabilitacijos, socialinės paramos galimybių griţus namo ir pan.
Taigi, slaugytojas informaciją turi teikti nuolatos. Jis turi suprantamai, atsiţvelgiant į paciento amţių, intelektualines galimybes, motyvaciją, suprantamai perteikti ţinias apieligą, tyrimus bei siūlomą gydymą. Tik suvokiantį savo situaciją pacientą galimą įtraukti į gydymo, slaugos ar reabilitacijos procesą.Visa tai sudaro pagrindą pacientui tapti atsakingu uţ savo ligą, ţalingų įpročių atsisakymą ir pan.[20].
1.4.1. Slaugytojo ir paciento bendravimo ypatumai
Bendravimas sveikatos prieţiūros srityje, greta pagrindinių darbuotojo pareigybių, yra svarbiausia ryšio priemonė, kuri garantuoja sąveiką tarp medikų ir paciento.Remiantis mokslinių tyrimų duomenimis, vienas iš svarbiausių kriterijų vertinant slaugytojų veiklos kokybę yra sugebėjimas bendrauti [33].Daţniausiai slaugytojas bendrauja su pacientu, nes to reikalauja pats slaugos procesas,t.y.,atlikdami pareigą[11].
Slaugytojų ir pacientų santykiai klostosislaugos proceso metu. Nors iš pradţiųir vienas, ir kitasskirtingaisuvokia ligą irsveikatą,slaugytojai ir pacientai kuria sveikatą palaikančiąaplinką.Analizuojantmedikųirpacientųsantykiųproblematiką,yraišskiriami
tamtikrisąveikosmodeliai:paternalistinis, konsiumerizmo(informacinis),interpretacinisir konsultacinis.
KonsiumerizmoarbainformuotosutikimomodelisįsigalėjoXXa.pabaigoje.
Šiamemodelyjeyra aiškus vaidmenų
pasiskirstymasgydytojų,slaugytojųirpacientųsantykiuose.Medicinos
vo nuoţiūra pasirenkageriausiąsprendimą.Jeipacientassutinka,sprendimogaliaperduodama medikams,betgalutinisţodispriklausopacientui.Laikomasiprielaidos,kadfaktųirverty bių
skirtumasyraaiškus.Pacientuitrūkstafaktų,kuriuossuteikiagydytojas,slaugytoja;verty bės, kurių pagrindu priimami sprendimaiyrapaciento[2; 54].
Paternalizmosąvokayra
kildinamaištėvoirjovaikotarpusaviobendravimoypatumų.Vaikas,patsneįstengdamas pasirūpinti savo gyvenimu, reikalauja tėvo globos, o šis, rūpindamasis jogyvenimu, nesuteikiajamgalimybėssavarankiškaispręstiirveikti[1; 2].
Norskai kurių medicinossričių(pvz.,intensyvios kardiologijos ir terapijos skyriuose) paternalistiniaisantykiaiyralaikomineišvengiamaisir būtinais,siekiantišgelbėtipaciento gyvybę,tačiaupaternalistinismodelisjaunetenkinairsveikatos prieţiūrosprofesionalų ir pacientų bei prieštaraujašiuolaikinės kintančios visuomenės vertybių sistemai[2].
Galėtume teigti, jog slaugytojos ir paciento komunikacijos ypatumai gali įtakoti informacijos įsisavinimo galimybes, norą mokytis ir pan. Slaugytojos ir paciento bendravimas turi būti grįstas pasitikėjimu ir atvirumu. Tik tokiu atveju pacientas gali nesibaimindamas klausti, uţduoti opius klausimus ir gauti tikslų bei pagrįstą atsakymą[31].
1.4.2. Paciento informacijos poreikis ir lūkesčiai
Pacientų gebėjimui priimti ir vertinti informaciją turi reikšmės ir jų sveikatos
raštingumo lygis. Pakankamo raštingumo lygio pacientai yra reiklesni slaugytojo teikiamai
informacijai, tarp jų daugiausia tokių, kurie yra nepatenkinti sveikatos informacijos suteikimu[47].
Su amţiumi informacijos poreikis gali kisti dėl kognityvinių pakitimų, motyvacijos pakitimo, socialinės paramos trūkumo. Informacijos poreikio patenkinimas yra vienas iš svarbiausių veiksnių didinant savirūpą, maţinant nerimą. Svarbu suteikti ţmogui optimizmo, noro kontroliuoti savo ligą[12].
Mokslinio tyrimo, kurio metu norėta išsiaiškinti labiausiai rūpimos gyvenimo sritys likus 72 val. iki išrašymo iš ligoninės po MI, duomenimis, svarbiausi klausimai buvo:
Vaistų vartojimas;
Ligos komplikacijos;
Vairavimas;
Grįţimas į darbą;
Paramos gavimo galimybės.
Taip pat buvo rastos dominančių dalykųsąsajos su amţiumi.Vyresni pacientai labiau domėjosi socialinės paramos galimybėmis, jie taip pat tikėjosi gauti daugiau informacijos, lyginant su jaunesniais ir dirbančiais pacientais,persirgusiais MI[76].
Kito panašaus tyrimo rezultatai parodė, jogpo pirmojo patirto infarkto vertinant skalėje „labai svarbu“, „nesvarbu“, „šiek tiek svarbu“,didţiausias poreikis gauti informaciją yra apie:
Fizinį aktyvumą (vairavimą, seksą, grįţimą į darbą) –„labai svarbu“;
Simptomųvaldymą(veiksmai skausmo atsiradimo atveju, kada kreiptis į gydytoją, ką daryti norint sumaţinti pakartotinio susirgimo tikimybę) – „šiek tiek svarbu“. Slaugytojos ir pacientai šių sričių svarbą įvertino ne visada panašiai.Tyrėjai daro išvadą, jog reikalingas individualizuotas poţiūris į paciento valdomas ţinias ir jų stoką vertinant kai kurias savo gyvenimo ir ligos sritis po MI[78].
Mokslinėje literatūroje teigiama, jogpacientų informacijos ir paslaugų gavimo poreikiai kartais priklauso nuo demografinių rodiklių. Į gydymo įstaigą atvykę nuo 51 iki 71 metų ir vyresni pacientai daugiau tikisi iš medicinos darbuotojų nei jaunesni pacientai. Lūkesčiai daţnaipriklauso ir nuo lyties: moteriškosios lyties atstovės buvo labiau suinteresuotos gauti visą reikiamą informaciją nei vyrai. Informacijos poreikiui įtakosturi irišsilavinimas. Pacientų, turinčių pradinį išsilavinimą, lūkesčiai buvo daug didesni nei vidurinį ir aukštąjį išsilavinimą įgijusių respondentų [32].
Kriščiūno (2015) teigimu,vyresnio amţiaus asmenys labai daţnai tiesiog nesupranta informacijos, bet to neparodo. Dėl šios prieţasties net 50 proc. vyresnių asmenų vaistus vartoja ne taip kaip reikėtų.Sveikatos raštingumo tyrimasparodė, jogdalis gyventojų neţinojo lėtinių neinfekcinių ligų rizikos veiksnių [15].
Savickienė ir kt. (2015) atliko tyrimą, kuriame analizavo pacientų po širdies operacijųinformacijos ir paslaugų poreikius. Gauti rezultatai parodė, jog slaugytojųgebėjimas informuoti pacientus jiems rūpimais klausimais kartais viršijo pacientų lūkesčius ir patenkina jų informacijos ir paslaugų gavimo poreikius. Į klausimą „Ar buvimas ligoninėje atitiko Jūsų lūkesčius?“ 98,5 proc. apklaustų pacientų atsakė teigiamai. Taip pat tiriant pacientų nuomonę apie buvimo ligoninėje laikotarpį nustatyta, kad neaptikta nepatenkintų pacientų, net 86,7 proc. respondentų buvo labai patenkinti stacionare slaugai skirtu dėmesiu, teikiamos slaugos lygiu, informacija, kurią suteikė ligoninės darbuotojai, ir tuo, kaip personalas paruošė pacientus gydymuisi ligoninėje ir išrašymui iš jos[32].
1.4.3. Pacientų mokymas slaugytojų poţiūriu
Vykdoma sveikatos prieţiūros reforma iškelia naujų spręstinų uţdavinių, susijusių su teikiamų slaugos paslaugų kokybe. Įsiliejant į ES erdvę, siekiant plėtoti paţangią, konkurencingą slaugos praktiką, didinant aktyvų slaugytojų vaidmenį slaugant pacientus, sergančius lėtinėmis, ilgai trunkančiomis ligomis, svarbu sveikatos prieţiūros paslaugas nukreipti į paciento lūkesčius, pateiktos informacijos pacientui ir jo artimiesiems visavertiškumą.
PSO skatina Lietuvą didesnį dėmesį teikti sergamumui lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis. Lėtinės neinfekcinės ligos kartu su nenatūraliomis mirties prieţastimis kasmet yra devynių dešimtadalių visų mirčių Lietuvoje prieţastis[22].
Didėjant visuomenės lūkesčiams, kintant poţiūriui į slaugos mokslą, augant slaugos vaidmeniui, plėtojantis mokslo ir technologijų paţangai, kinta ir slaugytojų kompetencijos. Tuo tikslu 2011 m. ir buvo atnaujintos Lietuvos medicinos normos [18; 19], apibrėţiančios bendrosios praktikos bei bendruomenės slaugytojų teises, pareigas, kompetenciją ir atsako-mybę, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymais[18].
Kylant elementariam klausimui, ar slaugytojai patys mano tam turintys pakankamai pedagoginių ir psichologinių ţinių, jog mokytų pacientą, neformalioje aplinkoje girdimos nuomonės yra įvairios: „man uţ tai nemoka“, „tai gydytojo darbas, kuris uţkraunamas man“, „aš neturiu tam laiko“, „pacientas pasitiki tik gydytoju“ ir pan.
Moksliniai tyrimai atskleidţia, kad visuomenė slaugą daţniausiai vertina medicininio aptarnavimo plotmėje, todėl prieţiūra ir slauga vis dar yra menkai vertinami. Geros reputacijos slaugytojas ilgą laiką buvo toks, kuris pedantiškai atlieka tam tikras manipuliacijas ir yra geras uţduočių vykdytojas, todėl suprantama, kad slauga kaip mokslas ir savarankiška sritis vystosi lėtai[30].
Galėtume teigti, jog toks poţiūris kyla dėl slaugytojo, kaip savarankiškai veikiančio specialisto, tik formalios autonomijos buvimo ir iš to kylančio nepasitikėjimo savimi apskritai. Tiesa, atskiri tyrimai rodo, jog slaugytojai yra pasiruošę mokyti pacientus su tam tikromis išlygomis. Zagurskienės ir Misevičienės (2011) atliktas tyrimas apie slaugytojų nuomonę apie pacientų sveikatos mokymą ir savo ţinių sveikatos klausimais vertinimą parodė, jog trys ketvirtadaliai slaugytojų mano, kad jiems tik dalinai pakanka ţinių apie sveikatos mokymą.Savo ţinias apie sveiką gyvenseną geriau vertino slaugytojai, turintys aukštąjį išsilavinimą.Daugumos slaugytojų nuomone, pacientus sveikos gyvensenos turėtų mokyti kartu visa medicinos darbuotojų komanda – gydytojai, slaugytojai ir sveikatos edukologai [48].
metuišaiškėjo,jogpusė tyrimo dalyvių neturi pakankamai teisinių, vadybos ir valdymo ţinių, tačiau 67-78proc. slaugytojų mano, kad turi pakankamai ţinių mokyti pacientus įvairiais sveikatos klausimais.Sunkiausia slaugytojams teikti informaciją pacientams teisiniais klausimais – tyrimas parodė, jog ne visi slaugytojai išmano teisės aktus apie pirminę sveikatos prieţiūrą ir slaugą[9].
Pacientų mokymas yra esminis slaugos praktikos standartas, kuris yra prasmingai veikiantis paciento sveikatos ir gyvenimo kokybę. Ugdymo procesas yra sistemingas, nuoseklus, logiškas, planuojamas kursas veiksmų, sudarytas iš dviejų pagrindinių tarpusavyje vyksmų – mokymo ir mokymosi [52; 73].
Teikti išsamią ir tinkamą informaciją yra nuolatinio mokymo poreikis. Išsilavinimas yra būtinas siekiant suteikti pacientui informaciją ir yra svarbus aspektas sveikatos paslaugos kokybės gerinimui, nes turi įtakosgeresniems sveikatos rezultatams. Slaugytojo vaidmuo istoriškai keitėsi, pereinant nuo į ligąorientuoto švietimolink suteikiančio pacientams galimybę naudoti savo ţiniasgerinant savo sveikatą[50].
Svarbu atkreipti dėmesį į kliūtis mokytis, pavyzdţiui, funkcinius ir paţinimo apribojimus, klaidas, ţemą motyvaciją ir savigarbą. Sveikatos prieţiūros specialistai turi būti kvalifikuoti vertindami reikalavimus ir išsilavinimo lygį bei atsiţvelgti į individo poreikius [68].
1.5. Tyrimo problemos teorinis pagrindimas
Miokardo infarktas tai susirgimas, kurio pasekmė – įvairaus laipsnio širdies raumens pakenkimas, įtakojantis ţmogaus gyvenimo kokybę. Miokardo infarktas ištinka staiga, kartu sukeldamas ne tik stiprų skausmą, bet ir didelę mirties baimę. Šie du faktoriai stipriai paveikia paciento fizinę ir psichinę būklę. Praėjus ūmiam ligos periodui pacientas daţniausiai lieka vienas su savo baimėmis, neatsakytais klausimais, informacijos stoka ir neţinojimu, kaip toliau gyventi ir rūpintis savimi ateityje. Todėl yra svarbu suvokti, kad reikalinga slaugos struktūra, kuri padėtų pacientui, patyrusiam miokardo infarktą, išmokti rūpintis savimi, įgyjant tam reikalingas ţinias. Atsiţvelgiant į D .E. Orem savirūpos modelį ir A. Bandūros socialinio išmokimo teoriją, sukurta slaugos struktūra, kuri padės pacientui, patyrusiam miokardo infarktą išmokti adekvačiai vertinti savo sveikatos būklę, atsiradusius pokyčius organizme.
Problema.Lietuvoje daug kalbama apie paciento sveikatos mokymosi motyvus, poreikį ţinioms, sveikatos saugojimą kaip apie savaime suprantamus dalykus, tačiau apie pačių ligonių mokymą, bei sveikatos mokymosi poreikius kalbama maţai. Nereikėtų nuspręsti uţ ligonį kaip ir kodėl jis turėtų elgtis, ką ţinoti ir kaip veikti.
Svarbu nustatyti individualų paciento poţiūrį į sveikatos sutrikimą, jo poreikį, norą ir galimybes ţinoti, suvokti ir mokytis gyventi taip, kad neblogintų savo situacijos ir ateityje išvengtų ligos pasikartojimo.
Lietuvoje atlikta daugelis tyrimų apie arterinės hipertenzijos poveikį (tai vienas reikšmingiausių rizikos faktorių susirgti miokardo infarktu) organizmui, širdies nepakankamumą (ūmų ir lėtinį), tačiau tai niekaip nepašalina mūsų iš pirmaujančių gretų Europoje pagal mirštamumą nuo širdies ir kraujagyslių ligų. Dauguma ţmonių savo sveikata susirūpina, kai ji pablogėja, tuomet atsiranda poreikis ieškoti informacijos ir ja pasinaudojus siekti pozityvaus sveikatos pokyčio. Siekiant perteikti informacijos efektyvumą, reikia daugiau dėmesio skirti jos turinio suprantamumui, šaltinio pasirinkimui, priklausomai nuo to, kam ji skirta, amţiaus, išsilavinimo, uţimtumo[8].
1.5.1. Dorothea E. Orem savirūpos modelis
D. E Orem yra filosofijos ir teorijos, kuri pagrįsta savirūpa, kūrėja. Savirūpą ji laikė pagrindiniu ţmogaus poreikiu, savaimine vertybe, į kurią kiekvienas turi teisę ir pareigą ją naudotis. Savirūpos išmokstama bendraujant su kitais. D.E. Orem turėjo didelę slaugytojos ir mokytojos patirtį. Labiausiai ją domino savirūpa ir slauga, juo labiau, kad tuo metu apie savirūpą niekas iš slaugos mokslininkų nerašė [57; 80]. Anot D. E. Orem, slauga yra visuomenės sveikatos sistemos paslauga, nes patys ţmonės nėra savaime tobulos būtybės. Į slaugą ji ţiūrėjo kaip į meną, teigdama, jog slaugytojas padaro daugiau, negu tik įprastus veiksmus. Ji teigė, kad slaugytojas dalyvauja ir pacientui teikiamoje gydytojo prieţiūroje[30].
D.E. Orem savirūpos modelis yra viena klasikinių slaugos teorijų[30], kuri grindţiama samprata, jog ţmogus turi poreikį rūpintis savimi ir noru turėti pakankamai ţinių, kad galėtų uţsiimti savirūpa, išsaugotų ir susigrąţintų sveikatą po ligos[11].Pasak D. E. Orem, slaugos tikslas – kuo aktyviau skatinti paciento savirūpą ir padėti tiems, kurie negali to padaryti patys. Jeigu ţmogaus noras rūpintis savimi yra prigimtinis, tai reiškia, kad menkai galinčio pasirūpinti savimi tikslas yra nepriklausomybė nuo kitų.Todėl slaugytojo vaidmuo –įvertinti paciento savirūpos galimybes ir nuolat skatinti jį rūpintis savimi, kai tik atsiranda galimybė. Savirūpa ugdo savigarbos jausmą. D.E. Orem teigia, kad pacientas pats turi pasirinkti tikslingusveiksmus, remdamasis įgytomis ţiniomis, o ne aklai vykdyti slaugytojo nurodymus[30]. Ji moko susitelkti ties stipriosiomis pacientų savybėmis.
Pacientui galima padėti penkiais būdais: 1. Veikti uţ pacientą.
2. Vadovauti pacientui. 3. Remti pacientą.
4. Sukurti aplinką, kuri skatina asmenybės vystymąsi. 5. Mokyti pacientą savirūpos.
D.E. Orem skiria tris slaugymo sistemas:
1. Pilno kompensavimo slaugymo sistema, kai pacientas visiškai priklausomas nuo kitų (pvz.,pacientas nesąmoningas);
2. Dalinio kompensavimo slaugymo sistema, kai slaugytojas atlieka veiksmus, kurių pats laikinai nepajėgia pacientas(pvz.,pacientas po širdies zondavimo procedūros negali sėdėti ir jį reikia maitinti);
3. Lavinamoji – paremiamoji slaugymo sistema, kai pacientas visiškai gali patenkinti savo poreikius, slaugytojo veikla nukreipiama paciento mokymui, lavinimui, kai to reikia [30].
Šią slaugymo sistemą galime taikyti pacientams sveikstantiems po miokardo infarkto susirgimo.Tai reiškia, jog taikant ši slaugymo sistemą iš slaugytojo reikalaujama daug praktinių ir psichologinių ţinių, nes mokyti ir teikti informaciją teks ne tik pacientui, bet ir jo artimiesiems.
1.5.2. Socialinio išmokimo teorija
Pasak Tones (1997), ţmogaus elgesys gali būti pagrindinė sveikatos problemų prieţastis [. Daugelis socialinės psichologijos teorijų bando aiškinti, kaip įvairūs veiksniai veikia individo elgseną, susieti su poţiūriu, tikėjimu motyvacija, verte, instinktais ir pan. Buvo manoma, kad jei ţmonės gaus tinkamą sveikatos mokymo informaciją iš patikimų šaltinių (sveikatos prieţiūros specialistų), jie pakeis poţiūrį ir tinkamai keis savo sveikatos elgseną [8].
Deja, gyvenimo praktika rodo, jog tai nėra taip paprasta, ir šiandien turime nemaţai daug sudėtingesnių modelių, aiškinančių ţmonių sveikatos elgsenos pasikeitimo procesus. A.Bandūros (1977) socialinio mokymosi ir socialinė kognityvinė(paţinimo) teorija grindţiama trijų komponentų abipusio determinizmo modeliu, pagal kurį ţmogaus elgesį lemia nuolatinė kognityvinių (paţinimo),elgesio ir aplinkos faktorių tarpusavio sąveika:
1. Pažinimo veiksniai: ţinios, tikėjimas, poţiūris;
2. Aplinkos veiksniai: socialinės normos, prieinamumas, įtaka kitiems, galimybė keisti aplinką;
A. Bandūra manė, jog aplinka daro didelę įtaką ţmogaus veiklai ir elgesiui, tačiau taip pat teigė, kad pats paţinimo procesas daro įtaką asmenybės elgesiui, t.y., ţmogus mokosi stebėdamas kitų elgesį, jį perima arba ne – atsisako arba bando kitą elgesio būdą [8]. Pvz., ţmogus rūkęs visą savo gyvenimą, vargu ar mes šį įprotį tik girdėdamas, jog tai itin kenkia sveikatai, kol palatos kaimynas nepademonstruos jam iki kelio amputuotos galūnės, kuris irgi rūkė 30 metų!
Šia teorija pabrėţiama, kad norint, jog ţmogus elgtųsi taip ar kitaip, jis privalo ţinoti kaip ir ką reikia daryti, todėl tam reikalingi tikslūs nurodymai ir instrukcijos. Šalia to, A. Bandūra pabrėţia, jog ţmogus nėra paprasta marionetė, kurios elgesį tiesiogiai lemia išorinė aplinka.Tarp ţmogaus ir aplinkos egzistuoja abipusis ryšys, t.y., ţmogus ir aplinka veikia vienas kitą. Be to daugelis ţmogaus veiksmų yra socialinės kilmės, todėl mokymo ir informavimo procese turime atsiţvelgti į individualias asmenybės savybes, jo galimybes suvokti, poreikių ţinioms apimtį, motyvaciją keisti įpročius ir t.t. Nepaisant paminėtų dalykų, labai svarbus yra saviefektyvumas, t.y., tikėjimas savimi, savo jėgomis ir galimybėmis pasiekti tai, kas tiesiogiai susiję su palankiu sveikatai elgesiu.
A. Bandūros teorija siūlo tris strategijas saviefektyvumui padidinti: 1. Maţų, pavienių tikslų uţsibrėţimas.
2. Kontrakto sudarymas. 3. Savikontrolė.
Galėtume daryti išvadą, jog ţmogaus elgesį lemia daugelis veiksnių, bet itin svarbūs yra vidinės nuostatos, įsitikinimai, suvokta elgesio kontrolė, suvokimas, saviefektyvumas[24].
1.5.3. D. E. Orem savirūpos modelio ir socialinio išmokimo teorijos pritaikymas pacientų, sergančių miokardo infarktu, mokymo ir informavimo procese
Miokardo infarktas yra liga, kuri lydės pacientą visą likusį jo gyvenimą.Vienų gyvenimą ji pakeičia labai, kitų maţiau.Tai priklausys nuo laiku atvertos širdies kraujagyslės, atsiradusių ritmo ir laidumo sutrikimų, vėliau atsiradusių širdies nepakankamumo poţymių sunkumo ir panašiai.Tam, kad pacientas susitaikytų su atsiradusiais rimtais pokyčiais jo organizme, išmoktų juos adekvačiai vertinti, reikia daug ţinių, kurias galėtų gauti iš sveikatos prieţiūros specialisto, kad ateityje galėtų tinkamai rūpintis sveikata ir išvengti nepageidaujamų pasekmių.
Pacientų sergančių miokardo infarktu, mokymo tikslas suteikti informaciją ir siekti tinkamos paciento savirūpos. Mokymo tikslas yra išsamiai pacientą supaţindinti su liga, simptomais.
Pacientas Įgyja žinias Mokosi savirūpos A.Bandūra Tikslo užsibrėžimas Sutarties sudarymas Savikontrolė Slaugytojas Kuria aplinką Teikia informaciją Skatina savirūpą D.E Orem Moko Vadovauja Palaiko
Remiantis D.E. Orem savirūpos modeliu ir A.Bandūros socialinio išmokimo teorija, pateikiame schemą, kuri parodo sąsajas tarp paciento ir slaugytojo mokymosi procese (1 pav.).
1 pav. Sąsajos tarp paciento ir slaugytojo mokymosi procese
[šaltinis: D. E. Orem; A. Bandūra]
Pati D.E. Orem pabrėţia slaugytojo kaip mokytojo ir vadovaujančio asmens paciento mokymosi ir savirūpos siekiamybės procese, į kurį galėtų būti įtraukti ir sergančiojo artimieji. Norint pasiekti kuo geresnių rezultatų, visi turėtų veikti išvien, bendradarbiavimo principu. Pacientų mokymosi ir informacijos spektras turėtų būti gan platus ir apimtų daugelį temų:
1. Bendra informacija apie ligą; 2. Vaistų vartojimas;
3. Poilsis ir fizinis aktyvumas; 4. Mityba ir ţalingi įpročiai. 5. Vakcinacija;
6. Keliavimas [34].
Taigi, planuojant pacientų,sergančių miokardo infarktu, mokymą, slaugytojas pirmiausia galėtų remtis D.E. Orem lavinamąja – paremiamąja slaugymo sistema ir A.Bandūros socialinio išmokimo teorija. Slaugytojas atsiţvelgdamas į paciento fizinę ir emocinę būseną ir jau turimas ţinias, sudaro planą paciento saviefektyvumui skatinti:
a) Tikslų uţsibrėţimas. Pirmiausia aptariame su pacientu, nuo ko jis galėtų pradėti jau šiandien, kad labiau sau nebekenktų.Tarkime, nors vakare nerūkyti ir nevalgyti riebaus maisto, jei tokį atneš giminaičiai. Būtinai išgerti vaistus, kurie yra skirti.
b) Sutarties sudarymas.Tai galėtų būti trumpas ţodinis ar raštiškas sutarimas, kad pacientas laikysis uţsibrėţtų tikslų. Pvz., kiekvieną dieną surūkys po cigaretę maţiau, valgys maţiau gyvulinės kilmės maisto, maţins druskos kiekį savo racione ar panašiai. c) Savikontrolės mokymas. Slaugytojas turi išaiškinti pacientui savikontrolės svarbą, nes
išvykęs iš gydymo įstaigos tik jis pats bus atsakingas uţ savo sveikatą ir tai, kokias ţinias ar informaciją jis išsineš, yra galimas garantas, jog liga minimaliai trukdys
gyventi ir maţės galimybė jai kartotis. Reikia informuoti pacientą, jog kai kuriais atvejais reikės tikrinti tam tikrus krešėjimo rodiklius, siekiant išvengti ligos komplikacijų. Slaugytojas turėtų paprašyti garbaus amţiaus pacientų artimųjų priminti jiems, kad laiku ir nuolat gertų vaistus ar padėtų įsigyti tam skirtus dėklus, laikomus matomoje vietoje. Pacientus, kurie turi gretutinius susirgimus (cukrinį diabetą, glaukomą) reikia informuoti,jog jie turi būti itin atidūs ir reguliariai lankytųsi pas gydytoją.Tik suvokęs kiekvieno savo ţingsnio ir veiksmo svarbą, pacientas jausis galintis pasirūpinti savimi. Savirūpa – tai yra rūpinimasis savimi. Ji susijusi su tikslingais veiksmais, nukreiptais į patį save, taip pat į objektus bei aplinkos sąlygas, siekiant išsaugoti gyvybę, sveikatą ir gerą savijautą [34].
1 lentelėje pateikiame keletą mokymo temų pagal lavinamąją – paremiamąją slaugymo sistemą.
1 lentelė. Slaugytojo vaidmuo mokant, teikiant informaciją pagal D. E. Orem lavinamąją – paremiamąją slaugymo sistemą
Tikslas Paciento ir slaugytojo veiksmai
Suteikti pacientui bendrinę informaciją apie ligą
Informaciją apie susirgimą svarbu suteikti tada, kai ligonis yra tam pasiruošęs – yra stabilios būklės ir susitaikęs su ligos faktu. Pacientų neimlumui mokytis įtakos gali turėti gulėjimo ligoninėje trukmė, nuovargis ir krizė dėl patirto susirgimo. Kadangi ligonio būklė gali keistis, mokymas turi būti vykdomas palaipsniui, pradėti mokyti ligoninėje ir tęsti namuose [61]. Pacientai paprastai turi savo suvokimą apie tai ko, nori mokytis ir tai ne visada sutampa su mokančiojo
nuomone [13].
Paaiškinti rūkymo įtaką sveikatai
Rūkymas vienas daţniausiai pasitaikančių ţalingų ir sunkiausiai įveikiamų įpročių tarp susirgusių miokardo infarktu. Slaugytojo pareiga nemoralizuoti paciento uţ netinkamą elgesį, o kurti situacijas ir aplinką keistis, pvz., nesukurti tinkamos kompanijos palatoje, palikti
informacinius lankstinukus apie rūkymo ţalą, išsiaiškinti, ar pacientas nori mesti rūkyti ir jam reikia medicininės pagalbos:nikotino pakaitinių priemonių, antidepresantų ar centrinio poveikio vaistų.
Vaistų vartojimo reikšmės paaiškinimas
Pacientai, kurie gerai jaučiasi patyrę MI, nelinkę nuolat vartoti vaistų. Slaugytojo turi paaiškinti, kad to reikia, nes:
1) kad stentas, kurio pagalba atstatyta kraujotaka širdyje neuţsikimštų ir vėl neįvyktų infarktas, bus reikalingas vaistas(clopidogrel 75mg).
2) vaistus nuo padidinto kraujospūdţio reikia vartoti kasdien ir reguliariai, o ne tuomet kai jis pakyla.
3) vaistai nuo padidinto cholesterolio kiekio kraujyje yra būtini, kad cholesterolio plokštelės nesiaurintų kraujagyslių spindţio.
4) vaisto negalima nustoti vartoti, nes jis nepadėjo kaimynui ar pacientas nori įsigyti pigesnį.
5) atsargiai vartoti savarankiškai įsigytus vaistus (sildenafilio grupės, pvz.,Viagra) dėl galimo staigaus kraujospūdţio kritimo[56].
Fizinio aktyvumo ir poilsio reikšmės aiškinimas
Didelė dalis patyrusių infarktą – gan jauni ţmonės, gyvenę aktyvų fizinį, seksualinį gyvenimą. Susirgę MI, dauguma ligonių bijo toliau gyventi aktyviai. Pacientams svarbu paaiškinti apie fizinio krūvio ypatumus persirgus MI, fizinio krūvio dozavimą bei kada kreiptis į gydytoją
Pateiktoje lentelėje aptarėme tik keletą temų, kurios turėtų būti svarbios pacientui, patyrusiam miokardo infarktą. Tai rodo, jog slaugytojas informaciją turi teikti nuolatos ir išsiaiškinti, kokios informacijos pacientui reikia, pasirūpinti, kad ši informacija jam būtų svarbi. Kompetentingai realizuojama informavimo funkcija padeda ţmonėms įgyti ţinių kaip saugoti savo sveikatą, kad išvengtų ligų ateityje ir tinkamai pasirūpintų savimi [20].
Slaugant pacientą pagal D.E.Orem modelį, slaugytojas turi galimybę jį palaikyti, remti ir pagal galimybes sukurti tam tinkančią aplinką (tai gali būti paskaitėlės keletui ţmonių salėje ar tiesiog individualus pokalbis).
Tikėtina, kad pacientai, patyrę miokardo infarktą ir slaugomi pagal D.E Orem modelį, įgis jiems reikalingų ţinių ir ateityje jas taikys, kad galėtų nebloginti situacijos ir išvengti ligos pasikartojimo. Įgytos ţinios turėtų išmokyti pacientą adekvačiai vertinti ligą, pasikeitimus ir atsiradusius naujus organizmo poreikius, kad ateityje pats galėtų rūpintis savimi.
A. Bandūros pabrėţiami 3 pagrindiniai kriterijai (aplinka, elgesys ir asmenybės veiksnių įtaka) tik patvirtina, kad ţmogus yra nuolat veikiamas tiek išorinių, tiek vidinių dirgiklių, todėl jo nuostatos, įsitikinimai gali kisti ir sveikatos poţiūriu. Galėtume teigti, jog paciento mokymas ir mokymasis turėtų būti nenutrūkstantis procesas (reabilitacijos įstaigose, namuose), kad paciento įgyjamos vis gilesnės ţinios skatintų jį pakeisti gyvenimo būdą.
pajutus neigiamus simptomus. Taip pat svarbu informuoti, jog lytinius santykius galima atnaujinti, praėjus 6-12 savaičių po infarkto,jeigu ligonis toleruoja ne maţesnį kaip 75 vatų fizinį krūvį [49; 16; 14]. Slaugytojo pareiga – nuraminti pacientą ir pasakyti, kad fizinis krūvis galimas ir reikalingas.
Mitybos ypatumų reikšmė
Svarbu suteikti esminę informaciją pacientui apie mitybos ypatumus po MI:
1.Bent 1-2 kartus per savaitę valgyti riebios ţuvies, taipapildo organizmą omega 3 rūgštimi, apsaugančios nuo aterosklerozės.
2. Maţinti druskos vartojimą iki 2.5 g per dieną (druska sulaiko skysčius organizme ir provokuoja kraujospūdţio kilimą).
3. Rinktis liesesnę mėsą, tai apsaugos nuo cholesterolio padidėjimo organizme ir svorio augimo.
4.Valgyti kuo daugiau darţovių,vaisių, nes juose gausu vitaminų ir skaidulinių medţiagų.
5. Rinktis liesesnį aliejų (rapsų, graikinių riešutų, linų sėmenų). Svarbu nuraminti pacientą, jog nauji apribojimai jo gyvenime nėra neįmanomi ir tai turėtų vykti palaipsniui ir nurodyti kur ieškoti
2. TYRIMO METODIKA
2.1. Tyrimo organizavimas
Tyrimas buvo atliekamas 2017 metų kovo – balandţio mėnesiais Universitetinės ligoninės kardiologijos skyriuose.
Tyrimo etapai:
1- as etapas – mokslinės literatūros paieška LSMU bibliotekos informacijos ištekliuose, duomenų bazėse, suvestinėse, Lietuvos bibliotekų kataloguose ir pan.
2- as etapas – anketos sudarymas, remiantis išanalizuota literatūra. Anketos sudarytos taip, kad būtų galima daryti išvadas.Anketos pateiktos 1 ir 2 prieduose.
Buvo atliktas bandomasis tyrimas, siekiant išsiaiškinti, ar visi klausimai respondentams suprantami ir aiškūs. Jo pateikta 10 anketų kardiologijos skyriaus pacientams ir 5 anketos slaugytojams. Po bandomojo tyrimo paaiškėjo, jog trys klausimai pacientams nebuvo pakankamai aiškūs, todėl juos teko koreguoti. Anketa slaugytojoms sunkumų nekėlė, todėl jos taisyti nereikėjo.
3- asetapas – anketinė apklausa, vykdyta kardiologijos skyriuose.Prieš pradedant vykdytiapklausą, buvo gautas respondentų sutikimas,pateikta „Tiriamojo asmens informavimo forma“ (3 priedas), kur jie supaţindinami su tyrimo tikslu, metodais ir eiga.Anketos buvo pildomos palatose, pacientui patogiu laiku, tai truko 10-20 min. Slaugytojos pildė anketas darbo vietoje laisvu metu. Vienos anketos pildymas truko nuo 10 iki 15min.
4- as etapas – duomenų rinkimas ir duomenų bazės sudarymas MS Excel programoje. 5- as etapas –duomenų analizėatlikta SPSS 17.0 ir Excel 2010 programomis.
6- as –rašomas rezultatų aptarimas.
7- as etapas – išvadų ir rekomendacijų rašymas.
2.2. Tyrimo bioetika
Tyrimui atlikti gautas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Bioetikos centro komisijos leidimas Nr. BEC- KS(M)- 210, išduotas 2017-03-14 (4 priedas).
2.3. Tiriamųjų atranka ir imties charakteristikos
Į tyrimą buvo įtraukti pacientai, kurie yra patyrę miokardo infarktą, gydėsi intensyvios terapijos ir kardiologijos skyriuje, vėliau perkelti tęsti gydymą kardiologijos skyriuje (kovo-balandţio mėnesiais) ir sutiko dalyvauti apklausoje.
Pacientų atrankos kriterijai:
Pacientai, sergantys miokardo infarktu. Pacientų atmetimo kriterijai:
Artimųjų prieštaravimas.
Vidutiniškai dviejuose kardiologijos skyriuose per mėnesį gydosi apie 110 pacientų, iš kurių 40 – 60 serga miokardo infarktu. Tyrimo metu skyriuose gydėsi 106 pacientai, sergantys miokardo infarktu. Apklausti buvo 105 pacientai. Vienas pacientas buvo neapklaustas, nes tam prieštaravo jį slaugantys artimieji.
Analizuojant tyrimo dalyvių amţių buvo nustatyta, kad jaunesnių nei 30 metų nebuvo, o amţiaus grupė 31-40 metų buvo n<5. Todėl šie tiriamieji buvo prijungti prie asmenų, kurie priklausė 41-50 metų amţiaus grupei ir sukurtas naujas kintamasis „≤ 50 metų“. Didţioji dalis pacientų buvo įgiję aukštesnįjį ar aukštąjį išsilavinimą bei gyveno mieste. Pacientų socialinės ir demografinės charakteristikos pateiktos 2 lentelėje.
2 lentelė. Pacientų sociodemografinės charakteristikos
Poţymis Absoliutus skaičius (n) proc. Lytis Vyrai 72 68,6 Moterys 33 31,4 Amžiaus grupė ≤ 50 metų 19 18,1 51-70 metų 37 35,2 71-80 metų 38 36,2 >80 metų 11 10,5 Išsilavinimas Pradinis 12 11,4 Vidurinis 23 21,9 Aukštesnysis 40 38,1 Aukštasis 30 28,6 Gyvenamoji vieta Miestas 73 69,5 Kaimas 32 30,5
Taip pat buvo apklaustos 22 slaugytojos, dirbančios kardiologijos skyriuje, visos moterys. Dauguma apklaustų respondenčių buvo vidutinio amţiaus (31-55 m) (68,2 proc.), su aukštuoju išsilavinimu (77,3 proc.) ir turinčios didesnį nei 20 metų bendrą darbo staţą. Slaugytojų socialinės ir demografinės charakteristikos pateiktos 3 lentelėje.
