LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA
Veterinarijos fakultetas
Diana Kačenovskytė
Veiksnių, įtakojančių šunų nutukimą, analizė
Analysis of the causes of dogs‘ obesity
Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS
Darbo vadovas: prof. dr. Vaidas Oberauskas
2 DARBAS ATLIKTAS ANATOMIJOS IR FIZIOLOGIJOS KATEDROJE
PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ
Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „ Veiksnių, įtakojančių šunų nutukimą, analizė“.
1. Yra atliktas mano paties (pačios).
2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje.
3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą naudotos literatūros sąrašą.
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE
Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO
(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE (KLINIKOJE)
(aprobacijos data) (katedros (klinikos) vedėjo (-os) vardas, pavardė)
(parašas)
Magistro baigiamojo darbo recenzentai 1)
2)
(vardas, pavardė) (parašai)
Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:
3 TURINYS SANTRAUKA ... 4 SUMMARY ... 5 SANTRUMPOS ... 6 ĮVADAS ... 7 1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 9 1.1. Nutukimas ir jo pasekmės ... 9
1.2. Šunų nutukimo rizikos veiksniai ... 9
1.2.1. Šunų veislės įtaka ... 9
1.2.2. Šunų amžiaus įtaka ... 10
1.2.3. Šunų lyties įtaka ... 11
1.2.4. Šunų kastracijos įtaka ... 11
1.2.5. Šunų gyvenimo būdo įtaka ... 11
1.2.6. Šunų mitybos įtaka ... 12
1.2.7. Šunų ligų įtaka ... 13
1.3. Nutukimo diagnozavimas ... 13
1.4. Nutukimo gydymas ir kontroliavimas ... 14
2. TYRIMO METODIKA ... 16
2.1. Statistinė analizė ... 17
3. TYRIMO REZULTATAI... 18
3.1. Šunų kūno sudėjimo įvertinimo analizė ... 18
3.2. Šeimininkų apklausos rezultatų analizė ... 19
4. TYRIMO REZULTATŲ APTARIMAS ... 28
IŠVADOS ... 30
PASIŪLYMAI IR REKOMENDACIJOS ... 31
4
SANTRAUKA
Veiksnių, įtakojančių šunų nutukimą, analizė Diana Kačenovskytė
Magistro baigiamasis darbas
Darbo tikslas: Išnagrinėti veiksnius, darančius įtaką šunų nutukimui ir antsvoriui, ištirti nutukimo pasireiškimo dažnumą X klinikoje 2016 metais.
Šunų nutukimas – sparčiai plintanti problema naminių gyvūnų tarpe. Norint sužinoti šunų nutukimo veiksnius ir mastą Lietuvoje, 2016 metais X klinikoje atliktas tyrimas, kurio metu buvo ištirti 33 atsitiktinai parinkti šunys nuo 2 ik 13 metų amžiaus. Visi gyvūnai buvo pasverti, apžiūrėti ir įvertinti pagal penkiabalę kūno kondicijos skalę. Taip pat buvo apklausti šunų šeimininkai, surinkta anamnezė ir išanalizuoti duomenys apie veislę, lytį, amžių, kastracijos/sterilizacijos atlikimą, augintinių gyvenimo sąlygas, aktyvumo lygį, mitybą, papildomus užkandžius, sveikatos sutrikimus.
Atlikus statistinius apskaičiavimus nustatyta, kad iš ištirtų 33 šunų 20 arba 60,6 proc. turėjo antsvorio arba buvo nutukę. Visų šunų kūno įmitimo balo vidurkis – 3,6 balai. Tyrimo metu analizuoti pagrindiniai veiksniai, darantys įtaką nutukimui – lytis, veislė, naminis laikymo būdas, kastracija/sterilizacija, mažas aktyvumas, papildomai duodami užkandžiai. Tarp antsvorį turinčių šunų 65 proc. sudarė grynaveisliai šunys. Analizuojant lytinės sistemos operacijų įtaką buvo nustatyta, kad 75 proc. kastruotų/sterilizuotų šunų buvo nutukę (kastracija/sterilizacija turėjo statistiškai reišmingą 14,1 proc. įtaką nutukimui). Antsvorį turintys šunys turėjo šiuos sveikatos sutrikimus: hipotiroidizmas, pieno liaukos navikai, osteoartritas, širdies nepakankamumas, epilepsija, lipoma, alerginis dermatitas.
5
SUMMARY
Analysis of the causes of dogs‘ obesity
Diana Kačenovskytė
Master‘s thesis
Work objective: to analyse factors which make influence for overweight and obesity in dogs, also to investigate obesity frequency at X clinic in 2016.
The obesity in dogs is a fast growing problem nowadays for domesticated animals. In order to know the main factors leading to obesity in Lithuania, a research was done at X veterinary clinic in year 2016. 33 incidentally picked dogs between 2 and 13 years old were weighed and examined to evaluate by the five grade body condition scale. The owners of pets have been questioned about their animals to collect anamnesis. Data about every animal included its breed, sex, age, information about castration/sterilization, living conditions, level of activity, nourishment, additional snacks and other health disorders.
Statistical calculations showed that from 33 examined dogs 20 of them (which is 60,6%) were overweight or obese. The average body fatness grade of all dogs was 3,6. The main obesity reasons in dogs were analysed: the sex of an animal, its breed, keeping dog at home, castration/sterilization, low activity and additionally given snacks. 65% of obese animals were purebred. The analyse of correlation between obesity and reproductive tract surgery showed that 75% of obese animals were castrated or sterilized (castration / sterilization had a statistically significant 14.1 % effect on obesity). Obese animals also suffered from hypothyreosis, mammary gland tumors, osteoarthritis, heart deficiency, epilepsy, lipoma and allergic dermatitis.
6
SANTRUMPOS
BCS – kūno kondicijos vertinimo balas (angl. body condition score);
95% CI – pasikliautinis intervalas;
BMR – bazinis kalorijų kiekis (angl. basic metabolic rate);
Sham – operation – netikra chirurginė intervencija (placebo operacija);
JAV – Jungtinės Amerikos Valstijos;
DEXA – dvisrautė radioabsorbcitometrija (angl. Dual-energy X-ray absorptiometry);
7
ĮVADAS
Šunys yra neatskiriama žmonių gyvenimo dalis. Vis daugiau šeimininkų savo šunį laiko šeima, todėl jų sveikata ir problemos, tokios kaip nutukimas, tampa vis svarbesnės (1). Yra įvairų tyrimų apie nutukimo paplitimą įvairiuose pasaulio vietose. Šiuose tyrimuose nutukimo paplitimas vidutiniškai svyruoja nuo 22 proc. iki 44 proc., priklausomai nuo vietos ir kriterijų (1). Prancūzijoje, veterinariniu įvertinimu, 38,8 proc. šunų yra nutukę, Australijoje 25 proc. šunų yra nutukę šeimininkų nuomone, o 41 proc. – veterinariniu įvertinimu. Ir naujausiais Jungtinės Karalystės duomenimis, pasak apmokytų vertintojų, 52 proc. šunų turi antsvorį arba yra nutukę (2).
Nutukimas yra apibūdinamas kaip perteklinis riebalų kaupimasis. Svoris gali būti laikomas normaliu, jei jis yra 1 – 9 proc. virš optimalaus svorio. Turintis antsvorio, jei yra 10 – 19 proc. virš optimalaus svorio ir nutukęs, jei optimalus svoris viršijamas 21 proc. (3). Nutukimas yra problema ne vien dėl didelio riebalinio audinio kiekio, bet ir yra susijęs su medžiagų apykaitos ir hormoniniais pokyčiais kūne (1).
Nutukimas šunims, taip pat ir žmonėms, daro didelę įtaką sergamumui ir mirtingumui. Jis yra siejamas su padidėjusiu paplitimu ortopedinių sutrikimų, šlapimo takų ir reprodukciniais sutrikimais, cukriniu diabetu. Laboratorijose atliktuose tyrimuose, nutukę šunys turi atsparumą insulinui, būdinga hipertenzija, padidėjęs lipidų kiekis (42). Liesi šunys gyvena ilgiau nei nutukę šunys, taip pat turi mažesnę riziką sirgti chroniškomis ligomis (41).
Šunys gali nutukti dėl daugybės priežasčių. Pagrindiniai rizikos veiksniai yra susiję su genetika, lytim, fiziniu aktyvumu, net šeimininkų charakteriu ir elgsena (5). Ar tai būtų paprasto persivalgymo, ar ligos sukeltas nutukimas, pagrindinė priežastis ta pati: šuo gauna daugiau kalorijų, nei jų išnaudoja. Nepriklausomai nuo priežasties, už šunį atsakingas šeimininkas ir jis reguliuoja kalorijų suvartojimą, naudojimą, veterinarinės pagalbos suteikimą, esant nutukimui. Todėl dažniausiai žmogus yra pagrindinė nutukimo priežastis (6).
8 Darbo tikslas:
Išnagrinėti veiksnius, darančius įtaką šunų nutukimui ir antsvoriui, ištirti nutukimo pasireiškimo dažnumą X klinikoje 2016 metais.
Darbo uždaviniai: 1. Įvertinti tirtų šunų kūno sudėjimą, nutukimo laipsnį.
2. Išanalizuoti veiksnius, darančius didžiausią įtaką šunų nutukimui.
3. Išnagrinėti svorio kontroliavimo galimybes nutukusiems ar antsvorio turintiems šunims. 4. Išsiaiškinti, kokie sveikatos sutrikimai dažniausiai kamuoja tirtus šunis X klinikoje 2016
9
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Nutukimas ir jo pasekmės
Nutukimas šunims yra apibūdinamas kaip kondicija, kai kūno svoris 15 – 20 proc. yra didesnis nei optimalus (6). Pagrindinė nutukimo priežastis yra disbalansas tarp energijos suvartojimo ir energijos išeikvojimo, kas lemia nuolatinį energijos perteklių( teigiamas energijos balansas). Su laiku, energijos perteklius lemia svorio augimą ir kūno struktūros pokyčius.
Nutukimas tai kūno riebalų masės padidėjimas, kurį lemia riebalinių ląstelių dydžio padidėjimas (hipertrofinis nutukimas), arba riebalinių ląstelių kiekio ir dydžio padidėjimas (hiperplazinis nutukimas). Normali adipocitų hiperplazija vyksta specifiniais kritiniais vystymosi periodais. Daugumoj rūšių tai ankstyvo augimo ir kartais brendimo periodai. Kai pasiekiamas suaugusiojo amžius, didėja riebalinių ląstelių dydis, įprastai kiekis nedidėja. Nors ekstremalus ir užsitęsęs permaitinimas, kai kuriems gyvūnams, gali įtakoti ir adipocitų hiperplaziją. Manoma, kad augintinius, kuriems išsivysto hiperplazinis nutukimas, yra sunku išgydyti ir jų ilgalaikė prognoze yra prasta (8).
Šunims, taip pat ir katėms, turintiems antsvorio, padidėja lėtinių sveikatos problemų rizika. Tai apima hiperinsulinemiją, gliukozės netoleravimą ir diabetą. Nutukimas prisideda prie plaučių, širdies ir kraujagyslių ligų vystymosi. Padidėjęs svoris kraujotakos sistema, nes reikalingas padidėjęs širdies darbas, kad būtu aprūpinta padidėjusi audinių masė. Papildomo svorio nešiojimas taip pat įtakoja fizinio krūvio ir karščio netoleravimą, sąnarių ir judėjimo problemas ir artrito vystymąsi (7). Pokyčiai plaučių sistemoje, veda prie sunkumų kvėpuojant (kvėpavimo takų disfunkcija) per ir po fizinio krūvio (8, 9). Ir labai svarbu, nutukusiems šunims padidėja operacijų ir anestezijos rizika, chirurginių operacijų metu, antsvorį turinčių šunų mirtingumas didesnis (7).
1.2. Šunų nutukimo rizikos veiksniai
1.2.1. Šunų veislės įtaka
10 BCS turi tos veislės , kurios pagal standartą turi būti elegantiškos, lieknos (Kurtas, Whipetas) (12). Didesnę rizika nutukti turi šios veislės: Labradoro retriveris, bokseris, Kernterjeras, Škotų terjeras, Šetlando aviganis, Basethaundas, Kavalieriaus karaliaus Karolio spanielis, Kokerspanielis, Taksai (ypač ilgaplaukiai), Bigliai ir kai kurios gigantiškos veislės (1). Tačiau, kai kurios veislės, neabejotinai yra atsparios nutukimui, pavyzdžiui kurtai (1,12) ir įvairios avių ganymo veislės. Tačiau svarbu paminėti, kad Vokietijoje atliktame tyrime, Vokiečių aviganiai dažnai buvo nutukę. Tai demonstruoja vietos veiksnio svarbumą, veislės polinkiui į nutukimą (13).
Nors vietos veiksnys svarbus, genetinė įtaka kūno struktūros skirtumas, gali paaiškinti tam tikrų veislių didesnį polinkį nutukti. Pavyzdžiui, galima teigti, kad veislės kurios buvo išvystytos fiziniam darbui ir natūraliai turi didesne raumenų nei riebalu mase, turės didesnį BMR (bazinis kalorijų kiekis) , nei panašaus dydžio veislės, su mažesne lieso audinio ir didesne riebalinio audinio proporcija. Pavyzdžiui Vokiečių dogo, veisto apsaugai ir Niufaunlendo, veisto gelbėjimo darbams šaltame ore, palyginimas. Suaugę Niufaunlendai turi mažesnį energijos poreikį, nei panašaus svorio Vokiečių dogas. Manoma šis skirtumas yra dėl didesnes Vokiečių dogo, liesos kūno masės , proporcijos (7).
1.2.2. Šunų amžiaus įtaka
Suaugusiems gyvūnams senstant, liesa kūno masė mažėja, todėl kartu mažėja minimalus kalorijų ir bendras dienos energijos poreikis. Liesos kūno masės nykimas padidėja, jei mažėja ir savarankiškas aktyvumas. Vidutinio dydžio, 7 metų šuns bendras dienos energijos poreikis gali sumažėti iki 20 proc. palyginus su jo poreikiais, kai buvo jaunesnis. Jei proporcingai energijos poreikiui, nemažėja maisto suvartojimas, kai šuo sensta, didėja ir kūno svoris (7).
11 1.2.3. Šunų lyties įtaka
Daugumoje atliktų tyrimų, kalbant apie sveikus šunis, ryšys tarp lyties ir rizikos nutukti, nebuvo pastebėtas. Vis dėlto, tarp kastruotų šunų, ypač sterilizuotų patelių, tendencija nutukti, stebima (27).
1.2.4. Šunų kastracijos įtaka
Padidėjusi antsvorio rizika kastruotiems šunims pastebima jau daugybe metų. Naujausi tyrimai rodo, kad kastruoti suaugę augintiniai apskritai sveria daugiau ir turi daugiau kūno riebalų, nei sveiki tos pačios veislės ir dydžio gyvūnai (28). Pagrindinė šių skirtumų priežastis turbūt yra fiziologinių ir aplinkos faktorių derinys.
Dažnai veterinarai skatina klientus savo augintinius kastruoti/sterilizuoti prieš jiems tampant seksualiai brandiems. Todėl daug augintinių yra kastruojami 6 mėn. ir 1 metų amžiaus. Šiuo periodu natūraliai sumažėja aktyvumo lygis ir gyvūno energijos poreikis augimui. Jei šeimininkas nežino apie šį pasikeitimą ir toliau maitina savo augintinį tokiu pat pašaro kiekiu, svorio augimas yra to rezultatas (8).
Pastebėtas tiesioginis efektas reprodukcijos statuso maitinimosi elgsenai ir maisto suvartojimui. Rujos metu šuns patelės įprastai sumažina suvartojamo maisto kiekį, šio pokyčio priežastis priskiriama estrogenui. Pavyzdžiui, buvo atliktas tyrimas su 12 Biglių pateliu, rujos įtakos savanoriškam maisto suvartojimui , ištirti. Rezultatai parodė tendencija patelėms sumažinti suvartojamo maisto kiekį, rujos savaitę. Vėliau mokslininkas tyrė maisto suvartojimo modelį OH (ovariohisterektomija) atliktoms ir sham–operation kalėms. Per 90 dienų OH kalės suvartojo 20 proc. daugiau pašaro ir priaugo daugiau svorio, nei sham-operation. Tikslus šio pokyčio, medžiagų apykaitos mechanizmas nėra žinomas (9, 40).
1.2.5. Šunų gyvenimo būdo įtaka
12 uždaroje patalpoje, ar bute yra vienas iš nutukimo rizikos veiksnių. Daroma prielaida , kad taip yra dėl sumažėjusių galimybių aktyvumai lauke. Taip pat papildomi faktoriai kasdieniam aktyvumo lygiui yra šuns veislė, temperamentas, amžius ir turimi sveikatos sutrikimai. Be to prasideda pražūtingas ciklas, kai nutukęs gyvūnas tampa labai sėslus nenori judėti, dėl nutukimo sukelto mankštos netoleravimo.
Normalių, sveikų gyvūnų , kuriems būdingas vidutinis fizinis aktyvumas, jis sudaro apie 30 proc. viso kūno energijos sąnaudų. Sumažėjęs savanoriškas fizinis aktyvumas tiesiogiai sumažina šios energijos sąnaudas ir kartu paveikia šuns dienos maisto suvartojimą. Moksliniai tyrimai parodė, kad visiškai sėslūs gyvūnai suvartoja daugiau maisto ir priauga daugiau svorio, nei gyvūnai kurie yra vidutiniškai fiziškai aktyvūs (9).
1.2.6. Šunų mitybos įtaka
Gyvūnų maisto suvartojimas yra reguliuojamas kompleksų sistema, kuri apima vidinę fiziologinę kontrolę ir išorinius signalus. Vidiniai signalai kurie veikia apetitą, alkį, ir sotumą apima mechaninę stimuliaciją iš virškinamojo trakto, fiziologinį atsaką į maisto vaizdą, kvapą, garsą ir specifinių maisto medžiagų, hormonų, peptidų koncentracija plazmoje. Išoriniai stimuliatoriai apima tokius faktorius kaip maisto prieinamumas, kitų gyvūnų buvimas, maisto porcijos dydis ir gavimo laikas, pašaro sudėtis, tekstūra ir skonis, šeimininko nuomonė ir suvokimas. Kadangi šeimininkai visiškai kontroliuoja savo šuns mitybą, išoriniai veiksniai veikiantys pašaro suvartojimą labiausiai įtakoja naminių gyvūnų nutukimo vystymąsi (8).
Gerai ištirtas išorinis faktorius yra skanūs ir gardūs pašarai, kurie verčia gyvūną persivalgyti. Atliktuose tyrimuose su žiurkėm pastebėta, kad tos žiurkės kurioms buvo siūlomas skanus pašaras, suvartodavo jo daugiau nei reikia ir nutukdavo. Taip ir šunims, jei bus siūlomas labai skanus pašaras, atskiri individai bus linkę valgyti daugiau, nepriklausomai ar alkio jausmas patenkintas (9).
Ėdimo elgsenai įtaką daro ir socialinės situacijos. Dauguma gyvūnų suvartoja daugiau maisto, jei aplinkui yra daugiau kitų gyvūnų. Šis procesas vadinamas socialiniu palengvinimu ir šunims yra labai būdingas. Tam tikrais atvejais pastovus persivalgymas, esant kitų gyvūnų kompanijai, gali lemti net svorio augimą (8).
13 pašaro kiekį. Nesenai atliktuose tyrimuose buvo nustatyta, kad pakeitus pašaro sudėtį ir riebalų santykį padidinus 8 proc., o kalorijų kiekį palikus tokį patį, šunims ypač padidėjo pilvinių riebalų sankaupos (30).
1.2.7. Šunų ligų įtaka
Nutukimas gali būti ir tam tikrų ligų pasekmė. Nutukimui įtaką gali daryti endokrininės ligos: cukrinis diabetas, hipotiroidizmas, hiperadrenokorticizmas ir kitos (47).
Sergant hipotiroidizmu sumažėja BMR, tai gali įtakoti svorio augimą. Jis diagnozuojamas iš klinikinių simptomų ir serume randama sumažėjęs skydliaukės hormonų , tiroksino (T4) ir trijodtironino (T3) kiekis. Dažniausiai šis sutrikimas pasitaiko vidutinio ar senesnio amžius gyvūnams. Hipotiroidizmo klinikiniai požymiai pasireiškia letargija, vangumu, mankštos netoleravimu, alopecija. Šalčio pojūtis ir svorio augimas, tai simptomai pasireiškiantys dėl sumažėjusio BMR, tačiau jie pasireiškia ne visiems (7).
Hiperadrenokorcicizmas (Kušingo sindromas) taip pat gali įtakoti svorio augimą. Tai dažniausiai vidutinio amžiaus ir vyresnių šunų liga, labiausiai paveikiamos veislės: Pudeliai, Taksai. Bokseriai, Briuselio grifonai, Bostono terjerai (40).
1.3. Nutukimo diagnozavimas
Egzistuoja daugybė metodų naminių gyvūnų kūno struktūros ir riebalų masės įvertinimui. Plačiausiai priimtinas ir praktiškiausias metodas klinikinėje aplinkoje, tai vizualinis ir palpacinis, kūno kondicijos įvertinimas (20, 21). Apžiūrint ir palpuojant nustatomas audinių, dengiančių šonkaulių lanką, juosmens sritį, pilvo apačią ir uodegos pagrindą, storumas. Jei šuo yra per plonas, šonkauliai bus lengvai matomi. Normalaus svorio gyvūnas turės vos matomus šonkaulius, kurie lengvai jaučiami palpuojant. Jei šonkauliai nesijaučia visai, gyvūnas yra nutukęs (9). Priklausomai nuo šuns veislės priskirti BCS galima įvertinus tik vizualiai, tačiau ilgaplaukius šunis reikia ir palpuoti, norint tinkamai įvertinti poodinius riebalus ir paviršinius raumenis (22).
14 indekso nustatymo procedūra yra lengva ir gerai koreliuoja su objektyviu kūno riebalų apskaičiavimu DEXA (densitometrija, absorbciometrija) metodu (22, 24).
DEXA metodas naudojamas kūno sudėties įvertinimui ir yra neinvazinis kūno riebalų nustatymo metodas. Skleidžiant skirtingų lygių rentgeno spindulius galima nustatyti bendrą kūno riebalų, neturinčios riebalų masės kiekį ir viso kūno kaulų mineralinį tankį (25).
Taip pat yra ir kitų metodų nustatyti kūno riebalų kiekiui, tačiau jie naudojami rečiau. Tai cheminė analizė, bendras organizmo vandens kiekio matavimas, ultrasonografija, elektrinis laidumas, kompiuterinė tomografija ir kiti (26).
1.4. Nutukimo gydymas ir kontroliavimas
Nutukimas yra didelės svarbos sveikatos problema, nes tai yra įvairių ligų, rizikos veiksnys ir nutukimas siejamas su padidėjusiu mirtingumu (29). Neadekvatus šeimininkų požiūris, dažniausiai yra pagrindinė nutukimo prevencijos ir gydymo problema. įspėjimai, kad per didelis svoris kenkia sveikatai yra ignoruojami ir besaikis maitinimas argumentuojamas didele meile savo augintiniui (30) Todėl sėkmingas svorio mažinimas , klinikinėje praktikoje yra rimtas iššūkis, dėl kelių priežasčių: 1) sunku nustatyti idealų svorį, kiek turėtų sverti nutukęs šuo 2) sunku nuolat sekti ir įvertinti ar šeimininkai laikosi nurodymų 3) pasiekus norimą svorį yra rizika , kad jis vėl sugrįš , jei bus nesilaikoma nustatytos programos visą laiką (31,32,33). Svorio mažinimo programą naminiams gyvūnams sudaro trys svarbus komponentai: šeimininkų ugdymas, mankšta ir mitybos modifikacija (34).
15 Kitas svarbus žingsnis svorio metimo planui, tai paskirti tinkamą dietą. Iš pradžių gyvūnas pasveriamas, nustatomas svorio metimo tikslas, apskaičiuojamas reikalingų kalorijų kiekis ir parenkamas tinkamas pašaras (9). Kadangi nutukusiu šunų dydžiai labai varijuoja, rekomenduojama skaičiuoti kiek per savaitę sumažėjo svoris procentais, o ne svorio kiekis. Tyrimai su žmonėmis parodė, kad jei per savaitę netenkama daugiau nei 2-3 proc. kūno svorio, tai yra kenksminga organizmui, nes kartu netenkama ir liesos kūno masės (37).
Pats pirmas žingsnis dietoje, pašalinti iš raciono likučius nuo stalo ir didelius skanėstų kiekius. Dažnai tik šito ir užtenka kūno svorio sumažinimui, jei augintinis turi nedaug antsvorio, pakankamai juda. Tačiau šeimininkai turi būti labai motyvuoti, nes šuo dėl sumažėjusių kalorijų kiekio tampa alkanesnis, gali padidėti prašymo elgesys. Ir šis svorio metimo būdas nėra greitas, todėl reikalinga šeimininkų kantrybė (9).
Kita alternatyva - pakeisti pašarą. Pramonės įmonės gamina specialų pašarą nutukusiems šunims (38). Tiesiog sumažinti naudojamą pašarą yra netinkamas būdas, nes tuomet šuo gaus mažesnį maistingų medžiagų kiekį. Specialiame dietiniame pašare tinkamai subalansuotas maistinių medžiagų kiekis, o energetinė vertė mažesnė. Šis būdas tinkamiausias šeimininkams, kurie nepasiruošę keisti savo įpročių, bet nori didžiausio rezultato (8, 45). Nutukę šunys dar gali būti šeriami ir namuose paruoštu maistu. Tačiau tai reikalauja daugiau pastangų, turi būti atsakingai pasirinkti produktai: liesa mėsa, sėlenos, daržovės (39).
16
2. TYRIMO METODIKA
Tyrimo medžiaga buvo renkama X klinikoje 2016 m. Atsitiktiniu būdu buvo pasirinkti 33 į kliniką atėję šunys. Siekiant įvertinti veiksnius, įtakojančius šunų nutukimą, iš pradžių buvo atliktas šunų įmitimo nustatymo tyrimas. Gavus šeimininkų leidimą augintiniai iš pradžių buvo pasveriami, paskui pagal 5 balų sistemą , įvertinamas įmitimo laipsnis. Vertinama buvo šunį vizualiai apžiūrėjus iš šonų ir viršaus, palpuojant paviršinius šonkaulių, nugaros raumenis, juosmenį, paviršinius riebalus. Balų reikšmės pasirinktos tokios: 1 – sulysęs, 2 – plonas, 3 – vidutinio sudėjimo, 4 – turintis viršsvorio, 5 – nutukęs (1 lentelė).
1 lentelė. Šunų kūno sudėjimo įvertinimas (8,19).
1. Išsekimas mažiau nei 20%
optimalaus kūno svorio
– labai aiškiai matomi stuburo slanksteliai, šonkauliai
– nėra apčiuopiamų riebalų virš uodegos, stuburo, šonkaulių
– žiūrint iš viršaus šonai įdubę , primena smėlio laikrodį, šono pilvo klostė įgaubta ekstremaliai
2. Lieknas
10 - 20% mažiau optimalaus kūno svorio
– šonkauliai matomi, su lengvu spaudimu apčiuopiami
– žiūrint iš šono, pilvas įgaubtas, bet įtemptas
– uodegos pagrinde, ant šonkaulių, stuburo jaučiamas minimalus riebalų kiekis
3. Optimalus svoris
– šonkauliai ir stuburas nėra matomi, bet su lengvu spaudimu apčiuopiami
– šuniui judant šonkauliai gali būti matomi – aiškiai matomas juosmuo, iš šono pilvas atrodo tvirtas aiškiai matomas
4. Antsvoris 15% daugiau
svorio nei optimalus
– šonkauliai ir stuburas nesimato, jaučiami stipriau palpuojant
– juosmuo neryškus arba visai nesimato – judant šonkauliai nesimato
– žiūrint iš viršaus nugara praplatėjusi
5. Nutukimas daugiau nei
30% svorio nei optimalus
– šonkauliai ir stuburas neapčiuopiami per riebalus
– kabantis, nukaręs pilvas
– daug riebalinio audinio aplink krūtinės ląstą, stuburą ir uodegos pagrindą
17 Taip pat, buvo apklausti augintinių šeimininkai, surinkti duomenys apie šuns amžių, veislę, svorį, kastraciją/sterilizaciją, turimas ligas. Gavus šeimininkų sutikimą jie buvo apklausti apie šunų mitybą, gyvenimo būdą, aplinką, kiek laiko šuo praleidžia lauke, apie papildomai gaunamus užkandžius. Tiriamiems gyvūnams tyrimai atlikti prisilaikant gyvūnų globos, laikymo, naudojimo, bei veterinarinių reikalavimų. Tiriami šunys pagal BCS balus buvo sugrupuoti į dvi grupes:
1) optimalaus/normalaus sudėjimo šunys (3 balai) 2) antsvorio turintys arba nutukę šunys (4 ir 5 balai).
Pagal amžių, antsvorio turintys šunys buvo suskirstyti į dvi grupes: 1-7 metų šunų grupę ir 8 ir daugiau metų šunų grupę.
Antsvorio turintys šunys, pagal tai ar turėjo sveikatos sutrikimų, suskirstyti į dvi grupes: 1 grupė - turinti sveikatos sutrikimų, 2 grupė – neturinti sveikatos sutrikimų.
2.1. Statistinė analizė
Gauti tyrimo rezultatai buvo analizuojami naudojantis Microsoft Excel 20107 programa ir atliktas grafinis duomenų atvaizdavimas. Analizuojant duomenis taikytas pasikliautinio intervalo skaičiavimas pagal Wilson‘ą (http://epitools.ausvet.com.au/content.php?page=SummariseHome).
18
3. TYRIMO REZULTATAI
3.1. Šunų kūno sudėjimo įvertinimo analizė
Tyrimo metu buvo ištirti 33 šunys. Iš tirtų visų šunų 20 arba 60,6 proc. (95 % CI 43,7-75,3) buvo nutukę arba turėjo antsvorio. Kiekvienam gyvūnui pagal kūno svorį ir sudėjimą buvo priskirtas balas (1 pav.). Normalaus kūno sudėjimo (3 balai) šunys sudarė 13 arba 39 proc. (95 % CI 24,7-56,3), viršsvorį (4 balai) turėjo 19 arba 58 proc. (95 % CI 41-73) augintiniai ir tik 1 arba 3 proc. (95 % CI 0,5-15,3) buvo nutukę (5 balai).
Atlikus duomenų pasiskirstymo analizę pagal BCS balus nustatyta, kad šunų pasiskirstymas į grupes buvo statistiškai reikšmingas (χ2=15,273, p= 0,0004826).
1 pav. Šunų pasiskirstymas pagal kūno sudėjimo balą. 39%
58%
3%
Normalus kūno sudėjimas (3 balai) Viršsvoris (4 balai)
19
3.2. Šeimininkų apklausos rezultatų analizė
Nustatyta, kad 45,5 proc. (95 % CI 29,8-62) tyrime dalyvavusių šunų buvo mišrūnai, o 54,5 proc. (95 % CI 38-70,2) sudarė veisliniai gyvūnai. Analizuojant (2 pav.) išsiaiškinta, kad 53 proc. (95% Cl 30,1-75,2) iš mišrūnų buvo optimalaus svorio, o veislinių tik 28 proc. (95% Cl 12,5-51). Tuo tarpu turėjo antsvorį arba buvo nutukę, tarp mišrūnų 47 proc. (95 % CI 25-70) šunų, o tarp veislinių net 72 proc. (95 % CI 49,1-88). Tarp veislinių, turinčių antsvorio šunų, po 23 proc. (95 % CI 8,2-50,3) sudarė Labradoro retriveriai ir Jorkšyro terjerai.
Nustatyta, kad mišrūnų ir veislinių šunų pasiskirstymas į optimalaus ir antsvorio/nutukusių šunų grupes buvo statistiškai nereikšmingas (χ2=1,2957, df = 1, p= 0,255).
Atlikus vienfaktorinę dispersinę analizę nustatyta, kad veisliniai šunys turėjo 8,2 proc. įtakos antsvorio atsiradimui. Šį įtaka buvo statistiškai nepatikima (p= 0,1058).
2 pav. Šunų skaičius pagal svorio pasiskirstymą mišrūnų ir veislinių šunų tarpe
Iš tyrime dalyvavusių šunų patinai sudarė 42 proc. (14 gyvūnų), o patelės 58 proc. (19 gyvūnų). Nagrinėjant trečią paveikslą nustatyta, kad patinų tarpe 43 proc. (95% Cl 21,4-67,4) gyvūnų buvo optimalaus svorio, o 57 proc. (95% Cl 32,6-78) turėjo antsvorio arba buvo nutukę. Patelių grupėje 63 proc. šunų (95% Cl 41-81) turėjo antsvorio, o 37 proc. (95% Cl 19,2-59) šunų svoris buvo optimalus.
8 5 7 13 0 2 4 6 8 10 12 14 Mišrūnai Veisliniai
Optimalus svoris Antsvoris/nutukę
20 Nustatyta, kad šunų pagal lytį pasiskirstymas į optimalaus ir antsvorio/nutukusių šunų grupes buvo statistiškai nereikšmingas (χ2=0, df = 1, p= 1).
Atlikus vienfaktorinę dispersinę analizę nustatyta, kad šunų lytis turėjo 1,06 proc. įtakos antsvorio atsiradimui. Šį įtaka buvo statistiškai nereikšminga (p= 0,5678).
3 pav. Patinų ir patelių skaičiaus pasiskirstymas pagal svorį
Nagrinėjant lytinės sistemos operacijų, kastracijos ir sterilizacijos (4 pav.) įtaką šunų svoriui nustatyta, kad net 75 proc. (95% Cl 53,1-89) gyvūnų, kuriems buvo atlikta ši operacija, turėjo antsvorio arba buvo nutukę ir tik 25 proc. (95% Cl 11,2-47) svoris buvo optimalus. Nekastruotų /nesterilizuotų šunų tarpe 61 proc. (95% Cl 36-82,3) turėjo antsvorio, o 39 proc. (95% Cl 18-64,5) svoris atitiko normas.
Nustatyta, kad šunų pagal kastraciją/sterilizaciją pasiskirstymas į optimalaus ir antsvorio/nutukusių šunų grupes buvo statistiškai nereikšmingas (χ2=3,0082, df = 1, p= 0., 8284).
Atlikus vienfaktorinę dispersinę analizę nustatyta, kad kastracija/sterilizacija turėjo 14,1 proc. įtakos šunų antsvorio atsiradimui. Šį įtaka buvo statistiškai reikšminga (p= 0,03124).
6 7 8 12 0 2 4 6 8 10 12 14 Patinas Patelė
Optimalus svoris Antsvoris/nutukę
21 4 pav. Tyrime dalyvavusių šunų nutukimo priklausomybė nuo kastracijos/sterilizacijos
Penktame paveiksle matome, kad antsvorį turinčių šunų grupėje 40 proc. (95% Cl 22-61,3) buvo kastruoti patinai, 35 proc. (95% Cl 18,1-57) sterilizuotos patelės ir 25 proc. (95% Cl 11,2-47) nesterilizuotos patelės. Tarp antsvorį turinčių šunų, šiame tyrime nebuvo nekastruotų patinų. Šie duomenys taip pat pasiskirstę statistiškai nereikšmingai (χ2=2,5, df = 1, p= 0,1138).
5 pav. Lyties ir kastracijos/sterilizacijos pasiskirstymas antsvorį turintiems šunims
Viršsvorio turintys šunys buvo suskirstyti į dvi grupes pagal amžių (6 pav.). Amžiaus grupėje nuo 1 iki 7 metų, antsvorio turėjo 45 proc. (95% Cl 25,8- 65,8), o 8 ir vyresni šunys sudarė 55 proc.
5 8 15 5 0 2 4 6 8 10 12 14 16 Kastruoti/sterilizuoti Nekastruoti/nesterilizuoti Optimalus svoris Antsvoris/nutukę
22 (95% Cl 34,2 – 74,2). Šie duomenys pasiskirstę statistiškai nereikšmingai (χ2=0,2, df = 1, p= 0,6547).
Atlikus vienfaktorinę dispersinę analizę nustatyta, kad šunų amžius turėjo 59,4 proc. įtakos šunų antsvorio atsiradimui. Šį įtaka buvo statistiškai reikšminga (p= 0,02089).
6 pav. Amžiaus pasiskirstymas tarp viršsvorį turinčių šunų
Visų tirtų šunų 27 arba 81 proc. (95% Cl 66-91,3), didžioji dalis, buvo laikomi namie. Iš laikomų namie (7 pav.) augintinių 67 proc. (95% Cl 48-81,3) turėjo antsvorio, o 33 proc. (95% Cl 19-52,2) buvo normalaus svorio. Laikomų lauke šunų daugiau buvo optimalaus svorio šunų 67 proc. (95% Cl 30-90,3) ir 33 proc. (95% Cl 10-70) neturėjo viršsvorio.
Nustatyta, kad šunų pagal laikymą namie ar lauke pasiskirstymas į optimalaus ir antsvorio/nutukusių šunų grupes buvo statistiškai nereikšmingas (χ2=1,1018, df = 1, p= 0,2939).
Atlikus vienfaktorinę dispersinę analizę nustatyta, kad šunų laikymo sąlygos turėjo 6,99 proc. įtakos šunų antsvorio atsiradimui. Šį įtaka buvo statistiškai nereikšminga (p= 0,1371).
45%
55%
23 7 pav. Šunų skaičiaus analizė pagal laikymo sąlygų įtaka kūno svoriui
Aštuntame paveiksle pateikta šunų vedžiojimo trukmės įtaka kūno svoriui. Iš vedžiojamų iki 30 min. šunų 83 proc. (95% Cl 55,2-95,3) kenčia nuo antsvorio ir tik 17 proc. (95% Cl 4,7-45) yra optimalaus svorio. Lauke praleidžiančių 30 min. – 1 val. šunų tarpe 71 proc. (95% Cl 36-92) turėjo antsvorio, 29 proc. (95% Cl 8,2-64,1) buvo optimalaus svorio. Gyvenantys lauke šunys 62 proc. (95% Cl 30,5- 86,3) sudarė optimalaus svorio šunys, 38 proc. (95% 14-69,4) turėjo antsvorio.
8 pav. Šunų pasiskirstymas pagal vedžiojimo įtaka kūno svoriui 9 4 18 2 0 2 4 6 8 10 12 14 16 18 20
Laikomi namie Laikomi lauke
Optimalus svoris Antsvoris/nutukę
Šu
nų
s
kai
či
us
2 2 4 5 10 5 2 3 0 2 4 6 8 10 12Iki 30 min 30min-1val Įvairiai Gyvena lauke Optimalus svoris Antsvoris/nutukę
24 Nustatyta, kad šunų pasiskirstymas pagal vedžiojimo trukmę į optimalaus ir antsvorio/nutukusių šunų grupes buvo statistiškai nereikšmingas (χ2=6,5977, df = 3, p= 0,08589).
Atlikus vienfaktorinę dispersinę analizę nustatyta, kad šunų vedžiojimo trukmė turėjo 21,6 proc. įtakos šunų antsvorio atsiradimui. Šį įtaka buvo statistiškai nereikšminga (p= 0,06638).
Analizuojant papildomo aktyvumo įtaka (9 pav.) matoma, kad didžioji dalis šunų buvo neaktyvūs, tai sudarė 18 arba 55 proc. (95% Cl 38-70,1) šunų. Iš neaktyvų gyvenimo būdą gyvenančių šunų 78 proc. (95% Cl 55-91) turėjo viršsvorį, optimalų svorį 22 proc. (95% Cl 9-45,2). Kelis kartus per mėnesį aktyvus, viršsvorį turintys šunys sudarė 42 proc. (95% Cl 19,3-68), o 58 proc. (95% Cl 32-81) antsvorio neturėjo. Iš kelis kart per savaitę aktyvių šunų 67 proc. (95% Cl 21-94) yra optimalaus svorio ir tik 33 proc. (95% Cl 6,2-79,2) su antsvoriu. Šie duomenys pasiskirstę statistiškai nereikšmingai (χ2=4,9606, df = 2, p= 0,08372).
Atlikus vienfaktorinę dispersinę analizę nustatyta, kad šunų papildomas aktyvumas turėjo 16,12 proc. įtakos šunų antsvorio atsiradimui. Šį įtaka buvo statistiškai nereikšminga (p= 0,07164).
9 pav. Papildomo aktyvumo įtaka viršsvoriui
Didžioji dalis tirtų gyvūnų buvo maitinama specialiu (aukščiausios klasės) šunų maistu (10 pav.) 15 arba 45 proc. (95% Cl 30-62) šunų. Iš jų 53 proc. (95% Cl 30,1-75,2) turėjo antsvorį arba buvo nutukę, o optimalų svorį turėjo – 47 proc. (95% Cl 25-70) šunų. Ekonominės klasės pašaru maitinami, viršsvorio turintys šunys sudarė 78 proc. (95% Cl 45,3-94) ir 22 proc. (95% Cl 6,3-55) šunų viršsvorio neturėjo. Šie duomenys pasiskirstę statistiškai nereikšmingai (χ2=1,6331, df = 3, p= 0,6519). Remiantis vienfaktorine dispersine analize nustatyta, kad pašaras turėjo vos 2,91 proc. įtakos šunų antsvorio atsiradimui. Šį įtaka buvo statistiškai nereikšminga (p= 0,8321).
2 7 4 1 5 14 0 2 4 6 8 10 12 14 16
Keli kartai į savaitę Keli kartai į mėnesį Neaktyvus Optimalus svoris Antsvoris/nutukę
25 10 pav. Viršsvorio priklausomybės nuo pašaro pasiskirstymas tarp tirtų šunų
Iš visų šunų papildomus užkandžius, nuo ,,šeimininkų stalo’’ arba skanėstai šunims, gaudavo 19 arba 58 proc. (95% Cl 41-73) augintinių. Vienuoliktame paveiksle matome, kad gavusių likučių nuo ,,šeimininkų stalo’’ šunų 67 proc. (95% Cl 39,1- 86,2) turėjo viršsvorį, o optimalus svoris – 33 proc. (95% Cl 14-61). Gaunantys skanėstus šunims, antsvorį turėjo 86 proc. (95% Cl 49- 97,4) tirtų šunų, antsvorio neturėjo 14 proc. (95% Cl 3-51,3). Negaunantys papildomų užkandžių viršsvorio turintys šunys sudarė 43 proc. (95% Cl 21,4-67,4) ir net 57 proc. (95% Cl 33-79) svoris buvo normalus. Šie duomenys pasiskirstę statistiškai nereikšmingai (χ2=3,8802, df = 2, p= 0,1437).
11 pav. Papildomų užkandžių įtaka šunų kūno svoriui
2 2 7 2 2 7 8 3 0 1 2 3 4 5 6 7 8 9
Namie gaminatas Specialus šunimas (ekonominės klasės) Specialus šunims (aukščiausios klasės) Įvairiai
Optimalus svoris Antsvoris/nutukę
Šu
nų
s
kai
či
us
4 1 8 8 6 6 0 1 2 3 4 5 6 7 8 9 Likučiai nuo ,,šeimininkų stalo''Skanėstai šunims Negauna
Optimalus svoris Antsvoris/nutukę
26 Atlikus vienfaktorinę dispersinę analizę nustatyta, kad šunų papildomo užkandžiai turėjo 15,99 proc. įtakos šunų antsvorio atsiradimui. Šį įtaka buvo statistiškai nereikšminga (p= 0.07324).
Tiriant šunis (12 pav.) nustatyta, kad iš viso 16 arba 48 proc. (95% Cl 48,5-33) turėjo kokių nors sveikatos sutrikimų. Sveikatos sutrikimų turinčių šunų grupėje 63 proc. (95% Cl 39-81,5) turėjo viršsvorį, o 37 proc. (95% Cl 18,5-61,3) svoris buvo optimalus. Tarp neturinčių sveikatos sutrikimų šunų 59 proc. (95% Cl 36-78,4) turėjo viršsvorio, o normalaus svorio buvo 41 proc. (95% Cl 22-64) augintinių. Šie duomenys pasiskirstę statistiškai nereikšmingai (χ2=0, df = 1, p= 1).
12 pav. Sveikatos sutrikimų pasiskirstymas tarp visų šunų
Atlikus vienfaktorinę dispersinę analizę nustatyta, kad šunų antsvoris turėjo 3,33 proc. įtakos šunų sveikatos sutrikimams. Šį įtaka buvo statistiškai nereikšminga (p= 0,6013).
Antsvorį turinčių šunų grupėje sveiki ir sergantys gyvūnai sudarė po 50 proc. (95% CI 30-70.1) (13 pav.). Sergantys šunys turėjo įvairių sveikatos sutrikimų: hipotiroidizmas, pieno liaukos navikai, osteoartritas, širdies nepakankamumas, epilepsija, lipoma, alerginis dermatitas.
7 6 10 10 0 2 4 6 8 10 12
Neturi sveikatos sutrikimų Turi sveikatos sutrikimų Optimalus svoris Antsvoris/nutukę
27 13 pav. Sergamumo paplitimas tarp antsvorį turinčių šunų
50% 50%
28
4. TYRIMO REZULTATŲ APTARIMAS
Šis tyrimas buvo atliekamas norint sužinoti veiksnius, darančius įtaką šunų nutukimui. Buvo tirti 33 šunys, visiems jiems priskirtas vienas iš 5 BCS. Iš visų tirtų šunų 20 arba 60,6 procentai turėjo antsvorio arba buvo nutukę. 13 šunų svoris buvo optimalus, skirti 3 balai. 4 balus (antsvoris) gavo 19 augintinių ir 5 balus (nutukęs) – 1 tiriamas šuo. Literatūroje pastebimas žymus nutukimo problemos didėjimas. Nuo 22 – 40 proc. antsvorį turinčių šunų JAV 1999 metais (43) iki 52 proc. nutukusių šunų Didžiojoje Britanijoje 2005 metais (4).
Analizuojant veislės įtaka, nustatyta, kad veislinių šunų grupėje buvo daugiau gyvūnų su antsvoriu, nei mišrūnų grupėje. Tarp viršsvorį turinčių veislių buvo Labradoro retriveris, Jorkšyro terjeras, Biglis, Auksaspalvis retriveris. Kaip ir aptariama literatūroje, Labradoro retriveriai ir Bigliai turi didesnę riziką nutukti (2, 13). Šiame tyrime nenustatyta, kad veislė gali turėti įtakos antsvorio atsiradimui.
Brazilijoje atlikto tyrimo metu nustatyta, kad patelės labiau linkusios nutukti, net 62,6 proc. patelių turėjo antsvorio (16). Analizuojant šio tyrimo duomenis, taip pat pastebėta, kad daugiau linkusios nutukti yra patelės. Tačiau išanalizavus duomenis pagal vienfaktorinę dispersinę analizę nenustatyta, kad šunų lytis turėtų įtakos nutukimui.
Vienas iš nutukimo rizikos veiksnių yra lytinės sistemos operacijos ( kastracija/sterilizacija). Nutukimui šios operacijos įtaką daro tiek patelėms, tiek patinams (15). Mano tyrime net 75 proc. kastruotų/sterilizuotų šunų turėjo viršsvorį, iš jų nežymiai daugiau patinų. Vienfaktorinė dispersinė analizė parodė statistiškai reikšmingą kastracijos/sterilizacijos (14,1 proc.) įtaką šunų antsvorio atsiradimui. Literatūroje minima, kad didesnė rizika nutukti yra sterilizuotoms patelėms (17).
Suskirsčius nutukusius ir antsvorio turinčius šunis į dvi grupes (1-7 m. ir 8 ir daugiau metų), nustatyta, kad daugiau gyvūnų su antsvoriu buvo vyresnėje grupėje. Kaip literatūroje ir minima, didėjant amžiui, didėja antsvorio rizika (17). Tam įtakos gali turėti tai, kad septynių metų šuns energijos poreikis sumažėja 20 proc. (7), o dauguma tyrime dalyvavusių šunų gaudavo užkandžių ,,nuo šeimininkų stalo“ ir buvo neaktyvūs.
29 Mano atliktame tyrime antsvorio arba nutukę šunys buvo šeriami daugiausiai ekonominės klasės ir truputį daugiau šunų, aukščiausios klasės pašarais. Moksliniuose tyrimuose nustatyta, kad daugiau nutukusių šunų ėda ekonominės klasės pašarą (14). Šiame tyrime tik nežymiai daugiau nutukusių šunų buvo šeriami aukščiausios klasės pašaru, bet didelė dalis šunų papildomai gauna ir skanėstų, todėl net aukščiausios rūšies maistas neapsaugo nuo antsvorio.
Skanus, gardus pašaras skatina augintinius suvartoti didesnį jo kiekį (9), todėl net jei pašaras subalansuotas, geros rūšies, tačiau šeimininkas jo nenormuoja, šuniui augs svoris. Taip pat didesnę rizika turi nutukti šunys gaunantis papildomų užkandžių, 65 proc. antsvorį turinčių šunų gaudavo likučių ,,nuo šeimininkų stalo“ arba skanėstų šunims. Kaip nustatė Robertson (17), antsvoriui turi didelę įtaką gaunamas maistas nuo stalo ir įvairūs skanėstai. Mano tyrimas parodė, kad šunų papildomi užkandžiai turėjo 15,99 proc. įtakos šunų antsvorio atsiradimui, bet ji buvo statistiškai nereikšminga. Tokiems rezultatams galėjo turėti įtakos palyginti nedidelis ištirtų šunų skaičius.
30
IŠVADOS
1. Tyrime analizuoti 33 šunys. Visi augintiniai, pagal kūno sudėjimą, buvo įvertinti pagal penkiabalę sistemą. 20 šunų (60,6 proc.) buvo įvertinti 4 arba 5 balais, turėjo antsvorio arba buvo nutukę. 13 šunų (39,4 proc.) buvo optimalaus svorio, įvertinti 3 balais.
2. Statistiškai reikšmingą įtaką šunų antsvorio atsiradimui turėjos kastracija/sterilizacija (14,1 proc.). Kiti veiksniai, kaip laikymas namuose, mažas aktyvumas, papildomų užkandžių gavimas šiame tyrime turėjo mažiau įtakos šunų antsvorio atsiradimui.
3. Pagrindinės priemonės šunų svorio kontroliavime yra tinkamai parinktas pašaras ir subalansuota dieta, papildomas fizinis aktyvumas, esant tam tikroms ligoms, tinkamas papildomas gydymas.
31
PASIŪLYMAI IR REKOMENDACIJOS
1. Šeimininkams rekomenduojama susipažinti su problemomis, pasekmėmis, kurias gali lemti šuns antsvoris arba nutukimas.
2. Užtikrinti, kad šuo būtų aktyvus, laikant šunį namuose, kuo daugiau laiko praleisti lauke, į dienotvarkę įtraukti papildomos fizinės veiklos, žaidimų.
3. Šerti augintinį tik visaverčiu, kokybišku, jo fizinius poreikius atitinkančiu pašaru.
4. Normuoti papildomų užkandžių kiekį racione, nemaitinti maistu ,,nuo šeimininkų stalo“. 5. Atlikus šuns kastraciją/sterilizaciją pakoreguoti racioną, šerti mažiau kaloringu maistu,
didinti fizinį aktyvumą.
32
LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Heuberger R, Wakshlag J. The relationship of feeding patterns and obesity in dogs. Journal of Animal Physiology and Animal Nutrition. 2010 July 21; 95(1): 98-105.
2. Zoran DL. Obesity in dogs and cats: a metabolic and endocrine disorder. The Veterinary clinics of North America. Small animal practice. 2010 Mar; 40(2): 221-39.
3. Stafford Kevin J. The welfare of the dogs. 2006. P. 96.
4. Courcier E. A., Thomson R. M., Mellor D. J., Yam P. S. An epidemiological study of environmental factors associated with canine obesity. The Journal of Small Animal Practice. 2010; 51(7):362-367.
5. Sandøe P., Palmer C., Corr S., Astrup A., Reinhard Bjørnvad C. Canine and feline obesity: a One Health perspective. Veterinary record. 2014; 175:610-616 doi:10.1136/vr.g7521. http://veterinaryrecord.bmj.com/content/175/24/610.long (Prieiga per internetą 2017-11-03). 6. Drs. Foster & Smith Educational Staff. Diseases & Conditions Contributing to Dog Obesity.
http://www.peteducation.com/article.cfm?c=2+1659&aid=688 (Prieiga per internetą 2017-11-03).
7. Bland I, Hill J. Tackling dog obesity by tackling owner attitides. Animal Science reviews 2011. 8. Linda P. Case et al. Canine and feline nutrition : a resource for companion animal
professionals. 2nd ed. Saint Louis [Mo.] : Mosby; 2000.
9. Linda P. Case et al. Canine and feline nutrition : a resource for companion animal professionals. 3rd ed. Maryland Heights [Mo.] : Mosby; 2011.
10. Bach JF, Rozanski EA, Bedenice D, and others: Association of expiratory airway dysfunction with marked obesity in healthy adult dogs, Am J Vet Res. 2007 Jun;68(6):670-5.
11. Bland IM., Guthrie-Jones A., Taylor RD., et al. Dog obesity: owner attitudes and behaviour. Preventive Veterinary Medicine. 2009 Dec 1;92(4):333-40.
12. Diez M, Nguyen P. The epidemiology of canine and feline obesity. Waltham Focus. 2006;16:2–8.
13. Corbee RJ. Obesity in show dogs. Journal of Animal Physiology and Animal Nutrition. 2013 Oct;97(5):904-10.
14. Ettinger S, Feldman E. Textbook of Veterinary Internal Medicine [ebook]. Elsevier Health
Sciences, 2009.
33 15. Gossellin J, Wren JA, Sundreland SJ. Canine obesity - an overview. Journal of Veterinary
Pharmacology and Therapeutics. 2007 Aug;30 Suppl 1:1-10.
16. Jerico MM, Scheffer KC. Epidemiological aspects of obese dogs in the city of Sao Paulo. Clinica Veterinária. 2002;7(37):25-29.
17. Robertson ID. The association of exercise, diet and other factors with owner-perceived obesity in privately owned dogs from metropolitan Perth, WA. Preventative Veterinary Medicine. 2003 Apr 30;58(1-2):75-83.
18. McGreevy PD, Thomson PC, Pride C. Prevalence of obesity in dogs examined by Australian veterinary practices and the risk factors involved. Veterinary Record. 2005 May 28;156(22):695-702.
19. Paveikslėlių nuoroda: http://agriculture.vic.gov.au/pets/dogs/legal-requirements-for-dog-owners/code-of-practice-for-the-private-keeping-of-dogs.
20. German AJ, Holden SL, Moxham GL, Holmes KL, Hackett RM, Rawlings JM. A simple, reliable tool for owners to assess the body condition of their dog or cat. Journal of Nutrition. 2006 Jul;136(7 Suppl):2031S-2033S.
21. Burkholder WJ. Use of body condition scores in clinical assessment of the provision of optimal nutrition. Journal of the American Veterinary Medical Association. 2000;217:650–3. 22. Burkholder WJ. Use of body condition scores in clinical assessment of the provision of
optimal nutrition. Journal of the American Veterinary Medical Association. 2000 Sep 1;217(5):650-4.
23. Roudebush P, Schoenherr WD, Delaney SJ. An evidence-based review of the use of nutraceuticals and dietary supplementation for the management of obese and overweight pets. Journal of the American Veterinary Medical Association. 2008 Jun 1;232(11):1646-55.
24. Dorsten CM, Cooper DM. Use of body condition scoring to manage body weight in dogs. Contemporary Topics in Laboratory Animal Science. 2004 May;43(3):34-7.
25. Mawby D, Bartges JW, d'Avignon A, Laflamme DP, Moyers TD, Cottrell T. Comparison of various methods for estimating body fat in dogs. J Am Anim Hosp Assoc. 2004 Mar-Apr;40(2):109-14.
26. German AJ. The growing problem of obesity in dogs and cats. The WALTHAM International Nutritional Sciences Symposia. Journal of nutrition. 2006 July;136(7):19405-19465.
27. Switonski M, Mankowska M. Dog obesity--the need for identifying predisposing genetic markers. 2013 Dec;95(3):831-6.
34 29. Jewell DE, Toll PW, Novotny BJ. Satiety reduces adiposity in dogs. Veterinary Therapeutics.
2000 Winter;1(1):17-23.
30. Kienzle E, Bergler R, Mandernach A. A comparison of the feeding behavior and the human-animal relationship in owners of normal and obese dogs. Journal of Nutrition. 1998 Dec;128(12 Suppl):2779S-2782S.
31. German AJ, Holden SL, Morris PJ, et al. Longterm follow-up after weight management in obese dogs: the role of diet in preventing regain. The Veterinary Journal. 2012;192:65-70. 32. German AJ, Holden SL, Bissot T, et al. Dietary energy restriction and successful weight loss
in obese client-owned dogs. Journal of Veterinary Internal Medicine. 2007;21:1174-1180. 33. Saker KE, Remillard RL. Performance of a canine weight-loss program in clinical practice.
Veterinary Therapeutics. 2005;6:291-302.
34. Bečvarova I, Werre S, Meyer PH. Effectiveness of a New Weight Management Food to Achieve Weight Loss and Maintenance in Client-owned Obese Dogs. The International Journal of Applied Research in Veterinary Medicine. 2015 July; 13(2): 104-116.
35. Slater MR, Robinson LE, Zoran DL. Diet and exercise patterns in pet dogs. Journal of the American Veterinary Medical Association. 1995;207:186–190.
36. Yaissle JE, Holloway C, Buffington T: Evaluation of owner education as a component of obesity treatment programs for dogs. Journal of the American Veterinary Medical Association. 2004;224:1932–1935.
37. Weinsier RL, Wilson LJ, Lee J: Medically safe rate of weight loss for the treatment of obesity: a guideline based on risk of gallstone formation. American Journal of Medicine. 1995 Feb;98(2):115-7.
38. Januškevičius A. Šunų ir kačių šėrimas. VšĮ Terra publica, Kaunas. 2006. P. 112–115.
39. Diez M., Nguyen P. Clinical aspects of dietary fibers. In: Proceedings of the 13th ECVIM-CA Congress. 4–6 September 2003. Uppsala: Sweden.
40. Meyer DJ. Clinical manifestations associated with endocrine disorders. Veterinary Clinics of North America: Small Animal Practice. 1977 Aug;7(3):433-41.
41. Larson BT, Lawler DF, Spitznagel EL Jr, Kealy RD. Improved glucose tolerance with lifetime diet restriction favorably affects disease and survival in dogs. J Nutr. 2003;133: 2887–2892. 42. Grant RW, Vester Boler BM, Ridge TK, Graves TK, Swanson KS. Adipose tissue
transcriptome changes during obesity development in female dogs. Physiological Genomics. 2011 Mar 29;43(6):295-307.
35 44. Melzer K, Kayser B, Saris WHM. Effects of physical activity on food intake. Clinical Nutrition.
2005 Dec;24(6):885-95.
45. Laflamme DP. Understanding and managing obesity in dogs and cats. Veterinary Clinics of North America: Small Animal Practice. 2006 Nov;36(6):1283-95.
46. Banning M. Obesity: pathophysiology and treatment. Journal of the Royal Society of Health. 2005;125:163–167.
47. Sanderson S. Canine obesity management: traditional and new approaches. In Proceedings. In: Am Coll Vet Intern Med Forum. 2009.
48. Kim Sl, Ellmerer M, Van Citters GW. Primacy of hepatic insulin resistance in the development of the metabolic syndrome induced by an isocaloric moderate-fat diet in the dog. Diabetes. 2003 Oct;52(10):2453-60.
