KAUNO MEDICINOS UNIVERSITETAS Visuomenės sveikatos fakultetas
Sveikatos vadybos katedra
Rūta Lukianskytė
MEDICINOS PERSONALO MIKROTRAUMŲ IR ATSITIKTINIO SĄLYČIO SU KRAUJU IR KITAIS KŪNO SKYSČIAIS VALDYMAS
LIGONINĖJE
Magistro diplominis darbas (Visuomenės sveikatos vadyba)
Mokslinė vadovė
Prof. habil. dr. Jadvyga Petrauskienė
Kaunas, 2009
SANTRAUKA
Visuomenės sveikatos vadyba
MEDICINOS PERSONALO MIKROTRAUMŲ IR ATSITIKTINIO SĄLYČIO SU KRAUJU IR KITAIS KŪNO SKYSČIAIS VALDYMAS LIGONINĖJE
Rūta Lukianskytė
Mokslinė vadovė prof. habil. dr. Jadvyga Petrauskienė
Kauno medicinos universitetas, Visuomenės sveikatos fakultetas, Sveikatos vadybos katedra.
Kaunas; 2009. 70 p.
Darbo tikslas: įvertinti X ligoninės medicinos personalo patiriamų mikrotraumų ir atsitiktinio sąlyčio su krauju ir kitais kūno skysčiais dažnį ir jų valdymo galimybes.
Darbo uždaviniai: nustatyti medicinos darbuotojų patiriamų mikrotraumų ir atsitiktinio sąlyčio su krauju ir kitais kūno skysčiais dažnį; nustatyti medicinos darbuotojų patiriamų mikrotraumų ir atsitiktinio sąlyčio su krauju ir kitais kūno priežastis ir aplinkybes; įvertinti mikrotraumų ir atsitiktinio sąlyčio su krauju ir kitais kūno skysčiais valdymą ligoninėje.
Tyrimo metodika: X ligoninėje atlikta anoniminė anketinė medicinos darbuotojų, atliekančių invazines procedūras apklausa. Buvo išdalinta 250 anketų. Gauta 201 anketa (atsako dažnis 80,4 proc.). Duomenų analizei naudotas SPSS 10.0 statistinės analizės paketas.
Rezultatai. Mikrotraumas darbe per pastaruosius dvylika darbo mėnesių patyrė 36,8 proc., o atsitiktinį sąlytį su krauju ir/ar kitais kūno skysčiais - 55,7 proc. tyrime dalyvavusių respondentų.
Dažniausiai sąlytį su krauju ir/ar kitais kūno skysčiais patyrė slaugytojai (63,5 proc.).
Mikrotraumas dažniau patyrė chirurgijos skyrių darbuotojai (46,0 proc.) nei dirbantys terapijos skyriuose (30,9 proc.). Pagrindinės susižeidimo priežastys buvo didelis darbo krūvis (33,8 proc.) ir neatidumas, skubotumas (45,9 proc.). 90,9 proc. gydytojų, patyrusių mikrotraumą, mūvėjo viengubas pirštines, o 9,1 proc. patyrė mikrotraumą nemūvėdami pirštinių. Tuo tarpu 24,3 proc.
slaugytojų paskutinės mikrotraumos metu nemūvėjo pirštinių ir 73 proc. mūvėjo viengubas pirštines. 57,5 proc. respondentų, patyrusių mikrotraumas ir 80 proc. – sąlytį su krauju ir/ar kitais kūno skysčiais, jų neregistravo. Su ,,Darbuotojų mikrotraumų ir atsitiktinio sąlyčio su biologiniais skysčiais pranešimo, registravimo ir poveikio sveikatai stebėjimo ir profilaktikos taisyklėmis“ buvo susipažinę 89,9 proc. darbuotojų, daugiau slaugytojų (96,9 proc.) negu gydytojų (78,7 proc). Didžioji dalis respondentų (75,9 proc.), žinojo, kaip elgtis patyrus mikrotraumą ar sąlytį su krauju ir kitais kūno skysčiais. Tik 22,2 proc. didžiausią mikrotraumų ir sąlyčio su krauju ir kitais kūno skysčiais riziką turinčių chirurginio profilio skyrių darbuotojų buvo paskiepyti trimis hepatito B vakcinos dozėmis. Net 35 proc. chirurginių skyrių ir 23,8 proc.
terapinio profilio darbuotojų buvo paskiepyti daugiau nei prieš 10 metų. Mažiau nei pusė (39,7 proc.) visų tyrime dalyvavusių respondentų nebuvo tirti dėl hepatito B viruso nešiojimo.
Išvados. Per pastaruosius dvylika darbo mėnesių mikrotraumas darbe patyrė 36,8 proc.
apklaustųjų padidintos rizikos skyrių darbuotojų, o atsitiktinį sąlytį su krauju ir/ar kitais kūno skysčiais - 55,7 proc. respondentų. Dažniausiai sąlytį su krauju ir/ar kitais kūno skysčiais patyrė slaugytojai. Didžiausia tikimybė patirti mikrotraumas bei atsitiktinį sąlytį su biologiniais skysčiais nustatyta slaugytojams bei gydytojams, dirbant operacinėse ir procedūrų kabinetuose, dirbant su instrumentais, naudotais paciento gydymui. Ligoninėje mikrotraumų ir atsitiktinio sąlyčio su biologiniais skysčiais registracija vykdoma nepakankamai. Ligoninėje skiriamas nepakankamas dėmesys darbuotojų vakcinacijai.
SUMMARY Public Health Management
MANAGEMENT OF NEEDLESTICK AND SHARPS INJURIES AND EXPOSURE TO BLOOD AND OTHER BODY FLUIDS OF MEDICAL PERSONNEL AT HOSPITAL Rūta Lukianskytė
Supervisor Prof., Dr. Habil. Jadvyga Petrauskienė
Department of Health Management, Faculty of Public Healt, Kaunas University of Medicine.
Kaunas; 2009. 70 p.
Aim of the study: to assess the frequency and possibilities to manage X hospital medical personnel‘s needlestick and sharp injuries and exposure to blood and other body fluids.
Objectives: to determine the incidence of needlestick and sharp injuries and exposure to blood and other body fluids among medical workers; to determine the risk factors and circumstances causing needlestick and sharp injuries and exposure to blood and other body fluids among medical workers; to evaluate the hospital management of needlestick and sharp injuries and exposure to blood and other body fluids.
Methods: an anonymous interrogation of medical workers performing invasion procedures was carried out at X hospital. 250 questionnaires were distributed 201 questionnaires returned (the frequency of response is 80.4%). The data were analyzed applying SPSS 10.0 package.
Results. During the preceding twelve months 36.8% of the respondents experienced needlestick and sharp injuries and 55.7% of them experienced exposure to blood and other body fluids. The latest exposure with blood and other body fluids prevailed among nurses (63.5%). Needlestick and sharp injuries injury prevailed among workers of surgical departments (46.0%) when compared with therapeutical departments (30.9%). The main causes of injuries were: work overload (33.8%), inattentiveness, hastiness (45.9%). 90.9% of the doctors who experienced needlestick and sharp injuries were wearing not double gloves while 9.1% of them were wearing no gloves. When experiencing the last needlestick and sharp injury 24.3% of nurses were not wearing gloves and 73% of them were wearing single gloves. 57.5 % of respondents who had needlestick and sharp injuries and 80.0% who experienced exposure to blood and other body fluids did not register them. 89.9% of workers were familiar with “The rules of announcement registration and impact on health observation of worker’s needlestick and sharp injuries and exposure to blood and other body fluids”. And there were more nurses (96.9%) than doctors among them (78.7%). The majority of the respondents (75.9%) knew how to behave having experienced a needlestick and sharp injuries or exposure to blood or other body fluids. Only 22.2% workers of the surgical departments who are under the greatest risk of experiencing needlestick and sharp injuries or exposure to body fluids were vaccinated with three doses of hepatitis B vaccine. Even 35% of workers of the surgical department and 23.8% of workers of therapeutic profile were vaccinated more than 10 years ago. Less than half (39.7%) of all the respondents were not examined for the possibility of being a carrier of hepatitis B virus.
Conclusions. During the preceding twelve months 36.8% of the respondents working in increased risk departments suffered from needlestick and sharp injuries, 55.7% experienced exposure to blood and other body fluids. The latter was most commonly experienced by nurses.
The greatest chance to experience the above mentioned injuries was found for nurses and doctors working in operation and procedure rooms, working with instruments that had been used for treating patients. Registration of needlestick and sharps injuries and exposure to blood and body fluids is carried out insufficiently. Insufficient attention is paid to vaccination of employees.
SANTRUMPOS
AIDS – (angl. Acquired Immune Deficiency Syndrome) Įgytas imunodeficito sindromas
CDC – (Centers for Disease Control and Prevention) Jungtinių Amerikos Valstijų ligų kontrolės ir prevencijos centras
CNSSN – (CNSSN - Canadian Needle Stick Surveillance System) Kanados adatų dūrių priežiūros tinklalapis
ES – Europos Sąjunga
EPINet – (The Exposure Prevention Information Network) Nelaimingų atsitikimų prevencijos informacijos tinklapis
HB – Hepatitas B
HBPT – Hepatito B Priežiūros Tarnyba Europoje HBV – Hepatito B virusas
HCV – Hepatito C virusas HN – Higienos norma
IKS – Infekcijų kontrolės skyrius JAV – Jungtinės Amerikos Valstijos LR – Lietuvos Respublika
m – metai
n – respondentų skaičius
NaSH – (National Surveillance System for Hospital Health Care Workers)Nacionalinė priežiūros sistema ligoninių medicinos darbuotojams
NIOSH - (National Institute for Occupational Safety and Health (USA)) Nacionalinis profesinio saugumo ir sveikatos institutas (JAV)
OSHA – (Occupational Safety & Health Administration) Profesinio saugumo ir sveikatos organizacija
proc. – procentai
SPSS – (Statistical Package for the Social Science) Statistinės informacijos analizės programinis paketas
PSO – Pasaulinė sveikatos organizacija
Rs – Spirmeno koreliacijos koeficientas SAM – Sveikatos apsaugos ministerija ŽIV – Žmogaus imunodeficito virusas
TURINYS
ĮVADAS... 7
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI... 9
1. LITERATŪROS APŽVALGA... 10
1.1. Mikrotraumų ir atsitiktinio sąlyčio su biologiniais skysčiais paplitimas bei jų pobūdis Lietuvos sveikatos priežiūros įstaigose ... 10
1.2. Mikrotraumos ir atsitiktinis sąlytis su biologiniais skysčiais bei jų paplitimas ... 11
1.3. Kraujo keliu plintančių infekcijų epidemiologiniai dėsningumai sveikatos priežiūros specialistų tarpe ... 17
1.4. Teisės aktai, reglamentuojantys sveikatos priežiūros darbuotojų saugą darbe ... 20
1.5. Mikrotraumų prevencijos priemonės... 23
2. TYRIMO METODAI IR KONTINGENTAS... 28
2.1. Tyrimo organizavimas ir metodika ... 28
2.2. Statistinės duomenų analizės metodai ... 29
2.3. Tiriamojo kontingento charakteristika... 30
3. TYRIMO REZULTATAI... 32
3.1. Medicinos darbuotojų mikrotraumų ir atsitiktinio sąlyčio su krauju ir kitais kūno skysčiais dažnis... 32
3.2. Medicinos darbuotojų patiriamų mikrotraumų ir atsitiktinio sąlyčio su krauju ir kitais kūno skysčiais priežastys ir aplinkybės... 36
3.3. Mikrotraumų ir atsitiktinio sąlyčio su krauju ir/ ar kitais kūno skysčiais ... 47
valdymas ligoninėje... 47
REZULTATŲ APTARIMAS... 53
IŠVADOS... 60
PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS... 61
LITERATŪRA... 62
PRIEDAI... 70
ĮVADAS
Vienas svarbiausių profesinės rizikos veiksnių sveikatos priežiūros įstaigose yra mikrotraumos. Tai traumos, patirtos darbo metu, kai susižeidžiama adatomis, aštriais instrumentais ar kitomis aštriomis gydymo bei diagnostikos priemonėmis, kurios gali būti užterštos paciento krauju (Ščeponavičius ir kt., 2003).
Adatų dūrių sužeidimai tapo pavojingi sveikatos priežiūros darbuotojams ir kitiems žmonėms nuo tada, kai 1845 metais buvo panaudotas pirmasis švirkštas. Kiekvienais metais pasaulyje pacientams atliekama 12 milijardų injekcijų. Pasaulinės sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis pasaulyje adatomis susižeidžiama iki trijų milijonų kartų per metus; Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) kiekvienais metais suskaičiuojama iki vieno milijono sužeidimų adatomis (Stoker, 2004; Stoker, 2006). Apie 35,7 milijonai sveikatos priežiūros darbuotojų visame pasaulyje susiduria su adatų dūrių sužeidimais. Tokių sužeidimų kiekis vienam sveikatos priežiūros darbuotojui priklausomai nuo šalies svyruoja nuo 0,2 iki 4,7 sužeidimų per metus (Prüss-Üstün ir kt., 2003; Deisenhammer ir kt., 2006). Gali pasitaikyti ir tyčinių medicinos personalo sužalojimų, įdūrimų arba užsikrėtimo biologiniams skysčiams patekus ant sužeistos odos ar gleivinės.
Sužeidimai užkrėstomis adatomis ir kitais aštriais įrankiais, naudojamais sveikatos priežiūros aplinkoje, bei atsitiktinis sąlytis su krauju ir kitais kūno skysčiais susiję su kraujo keliu plintančiomis infekcijomis. Literatūroje nurodoma, kad yra daugiau kaip dvidešimt patogenų, kurie perduodami užkrėstomis adatomis (Tarantola ir kt., 2006); pavojingiausi - hepatito B virusas (HBV), hepatito C virusas (HCV) ir žmogaus imunodeficito virusas (ŽIV). PSO duomenimis sužeidimai aštriais daiktais pasaulyje sukelia apytiksliai 66 000 HBV, 16 000 HCV ir 200-5000 ŽIV infekcijų medicinos darbuotojų tarpe (Lee ir kt., 2001; Rogues ir kt., 2004;
Rapiti ir kt., 2005; Schmid ir kt., 2007). Rizika susirgti medikams padidėja ir dėl to, kad daugelis ligonių nežino arba neinformuoja apie infekciją.
Nelaimingų atsitikimų prevencijos informacijos duomenimis iš 33 JAV ligoninių (The Exposure Prevention Information Network, (EPINet) 2006)) dažniausiai mikrotraumas bei atsitiktinį sąlytį su biologiniais skysčiais patiria įvairių specialybių slaugytojai – atitinkamai 36,3 proc. visų patirtų mikrotraumų ir 42,2 proc. visų atsitiktinio sąlyčio su biologiniais skysčiais atvejų.
Lietuvoje įvairiose ligoninėse atliktų tyrimų duomenimis, nustatyta, kad Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikose (1998) 30 proc. chirurginio profilio darbuotojų turėjo vieną ir daugiau incidentų atvejų per metus. Panaši situacija nustatyta Kauno ligoninėse 2002 metais. Dažniausiai mikrotraumos įvyksta atliekant dūrį adata. Situacijos analizė parodė, kad mikrotraumos darbe neregistruojamos (Ščeponavičius ir kt., 2003). Apie sveikatos darbuotojų atsitiktinio sąlyčio su biologiniais skysčiais paplitimo tyrimus Lietuvos gydymo įstaigose duomenų litaratūroje neradome.
Ištyrus medicinos darbuotojus nustatyta, kad jie labiau rizikuoja susirgti, nei kiti Lietuvos gyventojai (Mečalo, 2000).
Mikrotraumatizacijos problemos svarba pripažinta tarptautiniu mastu jau ne vieną dešimtmetį. Tuo tikslu, dar 1972 m. Europos Tarybos Ministrų komitete priimta atitinkama rezoliucija. Joje teigiama, kad hospitalinės infekcijos yra didelė problema, susijusi ir su nevykdomu ligoninių darbuotojų, dėl savo darbo specifikos turinčių padidintą riziką užsikrėsti, skiepijimu (Hospitalinių infekcijų prevencija, 1996).
Atsižvelgiant į medicinos darbuotojų problemas ir galimą riziką, pramonė gamina saugias medicinos priemonės, tačiau esant ribotoms ekonominėms galimybėms Lietuvos ligoninėse jos naudojamos gana retai.
2003 – 2004 m. buvo vykdomos programos “Mikrotraumos ir jų prevencija ligoninėse”
Kauno ir Šiaulių m. sveikatos priežiūros įstaigose, tačiau mokslinių darbų šia tema Lietuvoje dar nepakanka.
Atlikti tyrimai leidžia numanyti mikrotraumų dažnį, mikrotraumų priežastis, tačiau kiekvienoje ligoninėje yra tam tikri specifiniai veiksniai, sąlygojantys jų atsiradimą. Kiekviena gydymo įstaiga, remiantis galiojančiais teisės aktais ir vidaus darbo tvarkos taisyklėmis, turėtų pasirengti darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimus bei pasirinkti tinkamas priemones, apsaugančias personalą nuo kraujo keliu plintančių infekcijų (Laiškonis, 2000).
Šiuo darbu siekiau įvertinti mikrotraumų ir atsitiktinio sąlyčio su krauju ir kitais kūno skysčiais dažnį ir jų valdymo galimybes X ligoninės medicinos darbuotojų tarpe, nes šioje įstaigoje mikrotaumatizacijos ir sąlyčio su krauju prevencijos problema iki šiol nebuvo nagrinėta.
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI
Darbo tikslas:
įvertinti X ligoninės medicinos personalo patiriamų mikrotraumų ir atsitiktinio sąlyčio su krauju ir kitais kūno skysčiais dažnį ir jų valdymo galimybes.
Darbo uždaviniai:
1. nustatyti medicinos darbuotojų patiriamų mikrotraumų ir atsitiktinio sąlyčio su krauju ir kitais kūno skysčiais dažnį;
2. nustatyti medicinos darbuotojų patiriamų mikrotraumų ir atsitiktinio sąlyčio su krauju ir kitais kūno skysčiais priežastis ir aplinkybes;
3. įvertinti mikrotraumų ir atsitiktinio sąlyčio su krauju ir kitais kūno skysčiais valdymą ligoninėje.
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Mikrotraumų ir atsitiktinio sąlyčio su biologiniais skysčiais paplitimas bei jų pobūdis Lietuvos sveikatos priežiūros įstaigose
Lietuvoje 1996 m. ir 1999 m. anoniminėmis apklausomis buvo siekiama išsiaiškinti mikrotraumų darbe dažnį ir jų pobūdį. 1996 m. apklausti 378, o 1999 m. – 295 greitosios medicinos pagalbos skyrių, stacionaro ir poliklinikos chirurginių skyrių darbuotojai. Dažniausiai darbo vietoje susižalojimus patyrė slaugytojos – apie 50 proc. visų slaugytojų. 77 proc. visų mikrotraumų sudarė sužeidimai adatų dūriais (Rakickienė, 2003).
2002 m. trijose Kauno miesto sveikatos skyriaus pavaldumo ligoninėse buvo vykdoma medicinos darbuotojų mikrotraumų prevencijos programa Kauno miesto gydymo įstaigose (Ščeponavičius ir kt., 2003). Anketiniu būdu buvo apklausti 738 šių įstaigų darbuotojai, iš jų 51,3 proc. slaugytojų. Tik 32,4 proc. respondentų pažymėjo, kad nebuvo patyrę mikrotraumų darbo metu. 44,5 proc. mikrotraumų įvyko atliekant dūrį adata, 22,8 proc. – apruošiant instrumentus, 16,2 proc. – valant ir 14,9 proc. – operuojant. Atliekant dūrį adata, dažniausiai susižeisdavo slaugytojos – 82,4 proc. bei gydytojai 15,5 proc. 14,8 proc. respondentų nurodė, kad mikrotraumos registruojamos įstaigoje nustatyta tvarka (Ščeponavičius ir kt., 2003).
2003-2004 m. įvairiose Šiaulių ligoninėse buvo apklausti 901 darbuotojai. Mikrotraumas patyrė 82 proc. medicinos darbuotojų. 25 proc. darbuotojų niekada nepatyrė sužeidimų darbo metu, 26 proc. susižeisdavo rečiau nei kartą per metus, 21 proc. - kartą per metus, 18 proc. - kartą per mėnesį. 42 proc. darbuotojų mikrotraumas patyrė atliekant injekcijas (Jakuš, 2004).
Atsižvelgiant į Škotijos patirtį bei Lietuvos gyventojų aprūpinimą medicinos personalu ir stacionarų lovomis paskaičiuota, kad Lietuvoje registruotų mikrotraumų kiekis medikų tarpe turėtų siekti apie 4 tūkst. atvejų per metus (Ščeponavičius ir kt., 2003).
Apie sveikatos darbuotojų atsitiktinio sąlyčio su biologiniais skysčiais paplitimo tyrimus Lietuvos gydymo įstaigose duomenų literatūroje neradome.
Apibendrinant mikrotraumų epidemiologiją Lietuvoje matyti, kad dažniausia mikrotraumų priežastis ligoninėse – adatų dūrių sužeidimai. Mikrotraumų darbe neišvengė net trys ketvirtadaliai apklaustų darbuotojų. Dažniausiai susižeidžia slaugytojos. Apie sveikatos
literatūroje neradome. Privaloma mikrotraumų ir atsitiktinio sąlyčio su biologiniais skysčiais registracijos sistema veikia netobulai ir neatspindi realios situacijos gydymo įstaigoje, kurioje mikrotraumatizacijos problema iki šiol nebuvo tirta.
1.2. Mikrotraumos ir atsitiktinis sąlytis su biologiniais skysčiais bei jų paplitimas
PSO organizacijos duomenimis pasaulyje apie 35,7 milijonai sveikatos priežiūros darbuotojų susiduria su mikrotraumų rizika. Daugiausia sužeidimų aštriais daiktais vienam sveikatos priežiūros darbuotojui per metus tenka regionui, apimančiam Afganistaną, Egiptą, Maroką, Iraką, Somalį, Pakistaną, Sudaną. Daugiausiai sveikatos priežiūros darbuotojų užregistruota regione, apimančiame Kanadą, Kubą ir JAV. Sveikatos priežiūros darbuotojų santykis nuo bendro gyventojų skaičiaus taip pat didžiausias šiame regione, tačiau vidutinis susižeidimų aštriais daiktais vienam sveikatos priežiūros darbuotojui per metus skaičius yra mažiausiais - 0,18, lyginant su kitais pasaulio regionais (Prüss-Üstün ir kt., 2003).
PSO duomenimis adatomis susižeidžiama iki trijų milijonų kartų per metus. Prüss-Üstün ir kiti autoriai (2003) surinko duomenis apie sužeidimus aštriais daiktais sveikatos priežiūros darbuotojų tarpe iš 700 literatūros šaltinių, publikuotų 1985 – 2001 metais. Sužeidimų kiekis vienam sveikatos priežiūros darbuotojui svyravo nuo 0,2 iki 4,7 sužeidimų per metus skirtingose šalyse.
Mikrotraumos glaudžiai susijusios su apsitaškymu biologiniais skysčiais kada sveikatos apsaugos darbuotojai neteisingai ima, ardo, išmeta adatas ar aštrius įrankius. Apsitaškymas gali įvykti kada darbuotojai ima biologinius mėginius arba kada netyčia prisiliečia prie paciento kūno skysčių, kai jis kosti, vemia ar pan. Nors literatūros apie mikrotraumas yra pakankamai, tačiau tyrimai apie apsitaškymo biologiniais skysčiais riziką atliekami retai (Alamgir ir kt., 2008).
Mikrotraumų ir atsitiktinio sąlyčio su biologiniais skysčiais skaičius pagal profesiją, medicinos priemones, vietą ir kitas ypatybes įvairiose šalyse skiriasi.
Mikrotraumų ir atsitiktinio sąlyčio su biologiniais skysčiais paplitimas pagal profesiją. Literatūros duomenimis daugiausiai nuo mikrotraumų ir atsitiktinio sąlyčio su biologiniais skysčiais nukenčia slaugytojai. JAV 2006 palyginus su 1993 metais, šių sužeidimų slaugytojų tarpe sumažėjo nuo 49 proc. iki 36,3 proc. (EPINet data). Šio šaltinio duomenimis
2006 m. atsitiktinį sąlytį su biologiniais skysčiais patyrė 42,2 proc. slaugytojų (EPINet data).
Kito JAV mikrotraumų registravimo šaltinio - Nacionalinės priežiūros sistemos ligoninių medicinos darbuotojams (NaSH, data) duomenimis - 44 proc slaugytojų patyrė mikrotraumas (NaSH, data). Atskirose įstaigose šis skaičius kiek skyrėsi. Pavyzdžiui, ligoninėse, slaugos namuose bei ambulatorinėse klinikose mikrotraumos sudarė atitinkamai 18,5, 15,3 ir 14,7 proc.
tose vietose dirbančių slaugytojų (Trinkoff ir kt., 2007). Kanados adatų dūrių priežiūros tinklalapio (CNSSN) duomenimis 53,4 proc slaugytojų patyrė mikrotraumų (Moser, 2004). Šios šalies Britų Kolumbijos provincijoje net 66 proc. registruotų slaugytojų apsitaškė įvairiais kūno skysčiais (Alamgir ir kt., 2008). Belgijos Universitetinėje Leuven ligoninėje slaugytojų tarpe užregistruota 3017 tokių atvejų arba 15,6 atvejų 100 užimtų lovų (Moens ir kt., 2004). Didžiojoje Britanijoje 41 proc. visų mikrotraumų patyrė slaugytojai, o Škotijoje net 63 proc. nuo bendro jų skaičiaus. Ispanijoje slaugytojai sudaro apie 60 proc. visų patyrusių mikrotraumas darbuotojų (Sulsky ir kt., 2006). Olandijos duomenimis slaugant namuose slaugytojai ir slaugytojų padėjėjai patyrė maždaug vienodai mikrotraumų, atitinkamai 48 proc. ir 45 proc. Senelių ir slaugos namuose mikrotraumas dažniausiai patiria slaugytojų padėjėjai, atitinkamai 94 proc. ir 89 proc.
per metus (Vos ir kt., 2006). Prancūzijoje 62,5 proc. visų mikrotraumų užregistruota slaugytojų tarpe, Vokietijoje - 60 proc. (1 priedas) (Sulsky ir kt., 2006). Daugiau duomenų apie mikrotraumų epidemiologiją Europos šalyse pateikta 1 priede. Australijoje nuo 1990 iki 1999 metų registruotų sužeidimų adatų dūriais reikšmingai padidėjo, o 66,2 proc. visų mikrotraumų patyrė slaugytojai (Whitby ir McLaws, 2002). Kitais duomenimis 18 proc. slaugytojų Australijos ligoninėse patyrė mikrotraumas metų bėgyje (Smith ir kt., 2006a). Brazilijoje 41 proc. slaugytojų patyrė mikrotraumas (Rapparini ir kt., 2007). Egipte vienam slaugytojui per metus teko 4,5 mikrotraumos, tačiau daugiau tokių sužeidimų patyrė laboratorijų darbuotojai – 6,3 mikrotraumos per metus (Talaat irk t., 2003). Vienoje Japonijos ligoninėje, apklausus 1162 slaugytojus nustatyta, kad 46 proc. per metus patyrė mikrotraumas (Smith ir kt., 2006b). Turkijoje 62,6 proc.
visų apklaustų slaugytojų patyrė sužeidimus adatomis ir kitais aštriais daiktais (Ayranci ir Kosgeroglu, 2004). Pietų Korėjoje dešimties metų duomenys parodė, kad slaugytojai pagal patiriamų mikrotraumų skaičių buvo tik trečioje vietoje (27,4 proc.) po internų (74,7 proc.) bei gydytojų (48,3 proc.) (Oha ir kt., 2005). Duomenų, kur kartu būtų nagrinėjamos mikrotraumos ir atsitiktinis sąlytis su biologiniais skysčiais, literatūroje radome nedaug. Tai daugiausia duomenys iš besivystančių šalių. Trijų trečios pakopos ligoninių Pietų Indijoje duomenimis iš 350 apklaustų
slaugytojų 60,6 proc. apsitaškė kūno skysčiais, o 41,2 proc. patyrė mikrotraumas (Tetali ir kt., 2006). Mumbajaus (Indija) mokymo ligoninės duomenimis slaugytojos taip pat priklausė prie didžiausios rizikos patirti mikrotraumas ir apsitaškyti kūno skysčiais palyginus su kitu personalu (Singru ir Banerjee, 2008). Irane daugiausia sąlytį su biologiniais skysčiais patyrė ūkio reikalų tvarkytojos (0,78 atvejai vienam žmogui per metus) ir slaugytojos (0,63 atvejai vienam žmogui per metus) (Hadadi ir kt., 2008). Trijose Vakarų Afrikos šalyse atliktų tyrimų duomenimis 23,1 proc. slaugytojų patyrė sąlytį su biologiniais skysčiais (Tarantola ir kt., 2006a).
Kiti sveikatos apsaugos darbuotojai, dažniausiai patiriantys mikrotraumas bei sąlytį su biologiniais skysčiais, yra gydytojai bei rezidentai. JAV EPINet 2006 m. duomenimis rezidentai patyrė 15,7 proc., o gydytojai – 13,3 proc. visų mikrotraumų. Šių kategorijų darbuotojų tarpe mikrotraumų per dešimtmetį padaugėjo (EPINet). Šio šaltinio duomenimis atsitiktinį sąlytį su biologiniais skysčiais patyrė 10 proc. rezidentų ir 6 proc. gydytojų (EPINet). Kanadoje 21,3 proc.
gydytojų patyrė mikrotraumas. Ispanijoje gydytojų sužeidimai adatų dūriais ir aštriais daiktais sudarė tik 11,2 proc. nuo bendro skaičiaus, o Vokietijoje - 25 proc. (Sulsky ir kt., 2006).
Vokietijoje medicinos studentai dažnai patiria mikrotraumas dėl patirties trūkumo ir dėl to, kad jiems tenka paimti daug kraujo pavyzdžių. Erlangeno (Vokietija) universitetinės ligoninės apklausos duomenimis 29,5 proc. medicinos studentų patyrė mikrotraumas, tuo tarpu nuolatinių darbuotojų tarpe – 22,5 proc. (Schmid ir kt., 2007). Miuncheno Liudviko-Maksmiliano universitetinės ligoninės duomenimis tokių studentų buvo 23 proc.: pirmų metų studentų tarpe mikrotraumas patyrė 12 proc., o ketvirtų – 41 proc. visų studentų. Daugiausiai tokių atvejų užregistruota mokantis paimti kraują, o ši veikla prasideda trečiaisiais mokymosi metais (Deisenhammer ir kt., 2006). Australijos Brisbane ligoninėje 16,8 proc. gydytojų patyrė mikrotraumas (Whitby ir McLaws, 2002). Brazilijoje gydytojų mikrotraumų kiekis sudarė 17 proc., studentų – 14 proc. nuo bendro užregistruotų mikrotraumų kiekio (Rapparini ir kt., 2007).
Egipte gydytojams teko 5,9 mikrotraumos per metus (Talaat ir kt., 2003). Irane rezidentams teko 0,56 atvejai atsitiktinio sąlyčio su biologiniais skysčiais sąlyčio vienam žmogui per metus, o vidaus ligų gydytojams – 0,4 atvejai (Hadadi ir kt., 2008). Trijose Vakarų Afrikos šalyse atliktų tyrimų duomenimis 19,8 proc. medicinos gydytojų, 10,6 proc. chirurgų bei 10,2 proc. studentų patyrė sąlytį su biologiniais skysčiais (Tarantola ir kt., 2006b).
Kiti darbuotojai gana dažnai patiriantys mikrotraumas: aptarnaujantis personalas ar dirbantys laboratorijose. EPINet duomenimis (2006) 7,8 proc. chirurgų padėjėjai patyrė
mikrotraumas. Kanados adatų dūrių priežiūros tinklalapio (CNSSN) duomenimis laboratorijų darbuotojai patyrė 8,2 proc. mikrotraumų nuo bendro mikrotraumų kiekio (Moser, 2004). 61 proc aptarnaujančio ligoninės personalo Taivanio ligoninėse patyrė mikrotraumas; daugiausia sužeidimų patyrė valytojos - 65,7 proc. (Shiao ir kt., 2001). Daugiausiai atsitiktinio sąlyčio su biologiniais skysčiais atvejų taip pat užfiksuota tarp aukščiau minėtų darbuotojų. EPINet duomenimis (2006 m.) 6 proc. technologų bei 4 proc. chirurgų padėjėjų patyrė atsitiktinį sąlytį su biologiniais skysčiais. Kanados Britų Kolumbijos provincijoje 7,9 proc. technologų ir 4,4 proc.
laboratorijos padėjėjų apsitaškė įvairiais kūno skysčiais (Alamgir ir kt., 2008). Irane tai patyrė 11 proc. laborantų (Hadadi ir kt., 2008), o trijose Vakarų Afrikos šalyse jie sudarė 5,5 proc.
(Tarantola ir kt., 2006b).
Mikrotraumų ir atsitiktinio sąlyčio su biologiniais skysčiais paplitimas pagal sužeidimo priemonę ir pobūdį. Įvairių literatūros šaltinių duomenimis dažniausiai sveikatos apsaugos darbuotojai susižeisdavo įvairaus tipo adatomis. JAV su vienkartinių švirkštų adatomis susižalojama daugiausiai. Įvairiais metais jų skaičius varijavo tarp 28-36 proc. Adatomis, skirtomis žaizdoms siūti, sužeidimų padaugėjo nuo 10 proc. 1993 metais iki 21,9 proc. 2006 metais (EPINet data). Tačiau tokių sužeidimų pobūdis priklauso nuo ligoninės ar skyriaus.
Pavyzdžiui, JAV, Hiustono Veteranų centro ligoninėje buvo tirtos mikrotraumos chirurgijos skyriuje. Čia daugiausia buvo susižeidžiama žaizdų siuvimo adatomis (50 proc.) bei kitais aštriais instrumentais (34 proc.). Belgijos Universitetinėje Leuven ligoninėje nustatytas panašus skaičius sužeidimų chirurginiais instrumentais (34,9 proc.) (Moens ir kt., 2004). Didžiojoje Britanijoje 32,3 proc. visų mikrotraumų sudarė vienkartinių ir užpildytų švirkštų adatos, Ispanijoje daugiausiai buvo susižeidžiama švirkštų adatomis (38 proc.) ir intraveninių kateterių zondais (23 proc.), Italijoje - švirkštų adatomis (55 proc.), Prancūzijoje - žaizdų siuvimo adatomis (40,6 proc.), Vokietijoje - adatomis (25,8 proc.), o nenustatyti instrumentai sudarė 43,7 proc. (Sulsky ir kt., 2006). Olandijoje iš 144 mikrotraumų atvejų ne stacionaro slaugytojų tarpe 96 proc. sudarė adatų dūrių sužeidimai (Vos ir kt., 2006). Australijos daugiausiai, 34,7 proc. visų sužeidimų įvyko naudojant adatas, 30,8 proc. - naudojant žaizdų siuvimo adatas ir 13,3 proc. - naudojant skalpelius. Vienoje Japonijos ligoninėje, nustatyta, kad daugiausiai buvo susižeidžiama ampulėmis ir buteliukais (32,2 proc.). Sužeidimai vienkartinių švirkštų adatomis sudarė 27,3 proc. (Smith ir kt., 2006b). Pietų Korėjoje dešimties metų duomenys parodė, kad 91,6 proc. visų
sužeidimai vienkartinių švirkštų adatomis sudarė 67,3 proc. (Smith ir kt., 2006a). Taivanyje 52 proc. mikrotraumų sukėlė dūriai vienkartinių švirkštų adatomis (Guo ir kt., 1999). Aptarnaujantis ligoninės personalas Taivanio ligoninėse susižeidė tuščiavidurėmis adatomis (42,2 proc.) ir vienkartinių švirkštų adatomis (35 proc.) (Shiao ir kt., 2001). Turkijoje 76,2 proc. visų sužeidimų įvyko tuščiavidurėmis adatomis (Ayranci ir Kosgeroglu, 2004).
Didžiausią dalį iš atsitiktinio sąlyčio su biologiniais skysčiais sudarė sąlytis su krauju ir kraujo produktais. EPINet duomenimis 2006 m. tokie atvejai sudarė 81,6 proc., o sąlytis su seilėmis - 10 proc. visų atvejų. Kanados Britų Kolumbijos provincijoje sąlytis su krauju sudarė 34,2 proc., o sąlytis su kitais kūno skysčiais (šlapimu, prakaitu, seilėmis) – 44,4 proc. (Alamgir ir kt., 2008). Tarp Irano sveikatos apsaugos darbuotojų sąlytis su krauju sudarė 86,6 proc., o su kitais kūno skysčiais – 8 proc. (Hadadi ir kt., 2008).
Literatūroje gana plačiai išnagrinėti sveikatos priežiūros darbuotojų veiksmai, kuriuos atliekant įvyksta mikrotraumos. JAV daugiausia susižeidžiama naudojant aštrius instrumentus (37 proc.) ir po panaudojimo juos apruošiant (26 proc.) (EPINet data). Kanados adatų dūrių priežiūros tinklalapio (CNSSN) duomenimis dažniausiai mikrotraumos įvyko po instrumentų panaudojimo (45,2 proc.), naudojant instrumentus (40,7 proc.) bei dėl klaidingų judesių (32,0 proc.) (Moser, 2004). Belgijoje slaugytojų tarpe dažniausiai mikrotraumos įvyko imant kraują (23,2 proc.), injekcijų metu (19,7 proc.) ir atliekant infuzinę terapiją (14 proc.), tuo tarpu, gydytojai susižeisdavo daugiausia chirurginiais instrumentais (34,9 proc.) (Moens ir kt., 2004).
Didžiojoje Britanijoje daugiausia susižeidžiama medicinos priemonių naudojimo metu (35,1 proc.) bei po jo (21,1 proc.). Škotijoje 73 proc. mikrotraumų slaugytojai patyrė atliekant procedūras. Tik 15 proc. sužeidimų priskiriami klinikinei praktikai, o kiti 85 proc. susiję su neteisingu procedūrų atlikimu ir adatų nukenksminimu (Needlestick injuries, 2001; Sulsky ir kt., 2006). Ispanijoje daugiausia, 70 proc., mikrotraumų įvyksta naudojant instrumentus, Italijoje naudojimo metu - 40-50 proc. bei po jo - 25-34 proc., Prancūzijoje naudojimo metu - 20,7 proc.
Vokietijoje 35,1 proc. tokių sužalojimų įvyksta atliekant įvairias procedūras (Sulsky ir kt., 2006).
Australijoje daugiausia sužeidimų adatų dūriais užregistruota procedūrų metu (36,9 proc.) ir po procedūrų bei prieš nukenksminant adatas (25,8 proc.) (Whitby ir McLaws, 2002). Tropinės Australijos ligoninėse 18,6 proc. mikrotraumų įvyko injekcijų metu (Smith ir kt., 2006c).
Brazilijoje šešios pagrindinės aplinkybės nulėmė beveik 70 proc. visų mikrotraumų: uždedant gaubtelį ant adatos po naudojimo (14 proc.), chirurginių procedūrų atlikimas (14 proc.), atliekų
tvarkymas (13 proc.), adatų nukenksminimas (13 proc.), venopunkcija (10 proc.) ir kraujo paėmimas (5 proc.) (Rapparini ir kt., 2007). Ligoninės ūkio darbuotojai (San Paulas) dažniausiai susižeidžia tvarkant atliekas (51,3 proc.) (Silva Canini ir kt., 2005). Egipte dažniausiai mikrotraumos įvyko uždedant gaubtelį ant adatos po naudojimo (36 proc.), staigiai sujudėjus pacientui (35 proc.) ir surenkant atliekas (13 proc.) (Talaat ir kt., 2003). Pietų Korėjoje dažniausiai medicinos darbuotojai susižeidė imant kraują (22,8 proc.) bei uždedant gaubtelį ant adatos po naudojimo (16,4 proc.) (Oha ir kt., 2005). Pagal vienos Pietų Korėjos ligoninės slaugytojų tyrimus nustatyta, kad ampulių ar buteliukų atidarymas nulėmė 35,2 proc.
mikrotraumų. Taivanyje sužeidimai adatų dūriais dažniausiai įvykdavo keičiant adatų antgalius (24 proc.), atidarant ampules ar buteliukus (7,2 proc.). Taivanio vienos ligoninės duomenimis nustatyta, kad dažniausia mikrotraumų priežastis buvo procedūros, kuriose naudojami intraveniniai kateteriai (43,5 atvejai 100000 procedūrų) (Lee ir kt., 2001).
EPINet duomenimis atsitiktinis sąlytis su paciento biologiniais skysčiais įvykdavo tiesioginio kontakto su pacientais metu (45 proc.). 11,2 proc. tokių atvejų buvo užregistruota maitinant, ventiliuojant ar atliekant kitus panašius veiksmus. 6,8 proc. atsitiktinio sąlyčio su paciento biologiniais skysčiais atvejų įvyko išsipylus bandiniams iš taros (EPINet data).
Labiausiai nuo mikrotraumų nukenčia kairė ranka (59 proc.) (EPINet data, 2006). Šio šaltinio duomenimis nuo atsitiktinio sąlyčio su biologiniais skysčiais labiausiai nukenčia akys (61,6 proc.).
Mikrotraumų ir atsitiktinio sąlyčio su biologiniais skysčiais paplitimas pagal darbo vietą. Mikrotraumos ir atsitiktinis sąlytis su kūno skysčiais daugiausia įvykdavo palatose ir operacinėse - vietose, kur dažniausiai naudojami aštrūs instrumentai. JAV dažniausiai mikrotraumos įvykdavo operacinėse ir pooperacinėse palatose. Nuo 1993 iki 2006 metų jų skaičius pastoviai didėjo nuo 21 proc. iki 35,2 proc. Tuo tarpu, palatose šis skaičius sumažėjo nuo 36 proc. iki 24,6 proc. Priėmimo skyriuje įvyksta maždaug iki 9,6 proc. mikrotraumų (EPINet data). Šio šaltinio duomenimis 2006 m. palatose įvyko 30,8 proc. visų atsitiktinio sąlyčio su biologiniais skysčiais atvejų. Operacinėse tokie atvejai sudarė 16 proc. Belgijoje slaugytojų tarpe daugiausia mikrotraumų buvo operacinėse (30,2-36,2 atvejų 100 užimtų lovų), priimamajame (17,5-21,8 atvejų 100 užimtų lovų), vidaus ligų (21,7-24,7 atvejų 100 užimtų lovų) bei ambulatorijoje (20,0-21,0 atvejų 100 užimtų lovų) (Moens ir kt., 2004). Didžiojoje Britanijoje
įvyko palatose, 16 proc. – operacinėse, Ispanijoje - 37 proc. palatose ir 23 proc. operacinėse, Italijoje - 38 proc. palatose ir 21 proc. operacinėse, Prancūzijoje - 40 proc. palatose (Sulsky ir kt., 2006). Tropinės Australijos ligoninėse 50 proc. sužeidimų įvyko palatose (Smith ir kt., 2006c).
Pietų Korėjoje 51,1 proc. mikrotraumų įvyko palatose, 15,1 proc. – operacinėse (Oha ir kt., 2005). Kanados Britų Kolumbijos provincijoje daugiausiai mikrotraumų ir atsitiktinio sąlyčio su biologiniais skysčiais atvejų buvo užregistruota palatose (dūrių adatomis – 40,5 proc., kitais aštriais instrumentais – 17,9, apsitaškymas – 37,6) (Alamgir ir kt., 2008).
Apibendrinus literatūros duomenis iš įvairių šalių galima daryti kelias išvadas:
- dažniausiai mikrotraumas ir atsitiktinį sąlytį su biologiniais skysčiais patiria slaugytojai ir gydytojai,
- mikrotraumos ir atsitiktinis sąlytis su biologiniais skysčiais daugiausia įvyksta palatose ir operacinėse - vietose, kur dažniausiai naudojami aštrūs instrumentai,
- sužeidimų rizika priklauso nuo to, kokios priemonės naudojamos: dažniausiai susižeidžiama įvairių tipų adatomis,
- dažniausiai mikrotraumos įvyksta procedūrų metu ir tvarkant panaudotus instrumentus.
1.3. Kraujo keliu plintančių infekcijų epidemiologiniai dėsningumai sveikatos priežiūros specialistų tarpe
Didžiausia mikrotraumų sužeidimų rizika yra susijusi su kraujo keliu plintančiomis infekcijomis. Tarantola ir kiti (2006b), surinkę duomenis iš įvairių litaratūros šaltinių nustatė, kad medicinos darbuotojams yra pavojingos 60 patogenų rūšių: 26 virusų, 18 bakterijų/riketsijų, 13 parazitų ir 3 grybiniai. Daugelis šių patogenų mikrotraumų keliu gali būti perduoti sveikatos priežiūros specialistams. Trys virusai - hepatito B virusas (HBV), hepatito C virusas (HCV), žmogaus imunodeficito viruso (ŽIV) – sudaro didžiausią pavojų. PSO duomenimis sveikatos priežiūros darbuotojai dėl mikrotraumų patiria apie 16000 (5900-86000) HCV, 66000 (2400- 240000) HBV ir 1000 (200-5000) HIV infekcijų. Prognozuojama, kad 2000-2030 metais su mikrotraumomis susijusios HCV infekcijos atvejų bus 142 (51- 749). HBV infekcijos – 261 (86- 923) ir HIV infekcijos – 736 (129-3578) (Prüss-Üstün ir kt., 2003).
Hepatito B infekcija. HB inkubacinis periodas svyruoja nuo 6 savaičių iki 6 – 9 mėn., dažniausiai 60 – 90 dienų; trukmė priklauso nuo užkrato dozės, užsikrėtimo būdo ir vidinių organizmo veiksnių. Liga pasireiškia silpnumu, sąnarių skausmais, akių junginių pageltimu, vėliau pagelsta kūnas, patamsėja šlapimas, pašviesėja išmatos. Tai yra manifestinė HB eiga, tačiau gali būti atipinės eigos hepatitas, kai klinikiniai požymiai labai silpnai išreikšti, beveik nepastebimi. Apie 7 – 10 proc. liga įgauna lėtinę eigą.
Hepatito B viruso (HBV) infekcija yra vienas pavojingiausių profesinių veiksnių medicinos darbuotojams. Infekcinė HBV dozė labai maža, viruso gali būti beveik visuose kūno skysčiuose. HVB dažniausiai plinta intraveniniu keliu per infekuotą kraują ir kraujo produktus.
Serokonversija po adatų dūrių sužeidimų su užterštu krauju sudaro 10-30 proc. (Needlestick injuries, 2003). Ant aplinkos objektų HBV lieka gyvybingas 7 dienas ir ilgiau, todėl esant darbuotojų rankų odos mikrotraumoms, užteršti medicinos įstaigų daiktai ir instrumentai yra pavojingi infekcijos perdavimo veiksniai. Užsikrėtę HBV infekcija sveikatos priežiūros darbuotojai gali ją perduoti savo šeimos nariams, lytiniams partneriams, pacientams. Ši rizika ypač padidėja tapus HBV nešiotoju. Daugelis infekuotų asmenų visiškai pasveiksta, o kai kuriems išsivysto chroniškas hepatitas ar kepenų vėžys (Needlestick injuries, 2003; Tarantola ir kt., 2006a).
Manoma, kad apie 2 milijardai gyventojų turi hepatito B viruso žymenis ir 300 milijonų yra šios infekcijos viruso nešiotojai. Viruso nešiotojų mažiau yra Vakarų šalyse (pavyzdžiui, JAV ir Didžiojoje Britanijoje mažiau negu 1 proc.), bet Afrikoje ir kai kuriose Azijos šalyse jų gali būti apie 10 proc, Taivanyje – iki 17 proc. (Shiao ir kt., 2002; Needlestick injuries, 2003).
Lietuvoje apie 600 tūkstančių gyventojų turi HB viruso infekcijos seruminius žymenis, 80 tūkstančių yra HBV viruso nešiotojai, per metus ūmiu HBV suserga apie 3000 žmonių, 300 tampa chroniškais HB viruso nešiotojais. Nustatyta, kad HBV infekcijos besimptomės formos sveikatos priežiūros darbuotojų tarpe dažnis yra 16,3 proc.; pagal specialybes: laborantų – 23,4 proc., slaugytojų – 19, 8 proc., gydytojų – 12,7 proc., akušerių – 12,4 proc., slaugytojų padėjėjų – 12,4 proc. (Mačionienė, 2003).
Pastarųjų metų tyrimai parodė, kad pilnavertį imunitetą turintiems asmenims, kurie adekvačiai reagavo į pirminę HBVvakcinacija, papildomų vakcinos injekcijų nereikia 15 metų (Aukštuolienė, 2007).
Hepatito C infekcija. HCV buvo indentifikuotas 1988 m., ir nuo tada yra žinomas kaip atsakingas už potransfuzinius hepatitus. Sveikų donorų kraujuje šios infekcijos dažnis Šiaurės Europoje yra apie 0,2 proc., bet Afrikos šalyse tokių donorų yra 6 proc., Egipte - net 19 proc.
(Talatt ir kt., 2003). Serokonversija po sužeidimų adatų dūriais užkrėstu krauju nustatyta 1-10 proc. sveikatos priežiūros darbuotojų. Infekcija daugeliu atvejų yra besimptomė, dažniausiai nustatoma praėjus daugeliui metų, atsiradus lėtinėms kepenų ligoms. Pusei tokių infekuotų pacientų nustatoma cirozė ar kepenų vėžys (Needlestick injuries, 2003; Prüss-Üstün ir kt., 2003).
Hepatitui C nėra specifinio gydymo ir profilaktikos (vakcinos), todėl labai svarbios apsaugos priemonės. Sveikatos priežiūros darbuotojai, patyrę mikrotraumas dirbdami su infekuotais pacientais, turi būti tikrinami, siekiant anksti nustatyti lėtines ligas ir jas laiku gydyti. Dėl HCV infekcijos medicinos darbuotojai gali netekti darbo dėl rizikos perduoti užkratą pacientams, nors tokia rizika yra labai nedidelė (Needlestick injuries, 2003; Tarantola ir kt., 2006a).
Kauno miesto asmens sveikatos priežiūros įstaigose 1997 m. darbo metu užsikrėtė 9 sveikatos priežiūros darbuotojai (8 – HBV, 1 – HCV), 1998 m. – taip pat 9 (7 – HBV, 2 – HCV), o 1999 m. – 5 darbuotojai (4 – HBV, 1 – HCV); 2000 m. nustatytas tik 1 HBV atvejis. Per 4 metus užsikrėtė 9 slaugytojos, 5 gydytojai; kitas medicinos personalas – 5 susirgimai. Per minėtą laikotarpį nustatyti 24 susirgimo virusiniais hepatitais atvejai sveikatos priežiūros darbuotojams.
Dažniausiai užsikrėtimai įvyko mikrotraumų metu, susižeidus aštriu instrumentu ar adata, infekuoto paciento krauju (Ščeponavičius ir kt., 2003).
ŽIV sukelta infekcija. Užsikrėtus ŽIV infekcija, ji staigiai plinta ir sukelia imuninę ataką. Nuo 40 proc. iki 90 proc. užsikrėtusiųjų pirminio užsikrėtimo metu būdingi įvairūs klinikiniai požymiai, tačiau jie gali būti labai nežymūs. Tada tik laboratoriniai tyrimai gali nustatyti užsikrėtimo faktą. Pirmieji klinikiniai požymiai po užsikrėtimo ŽIV gali atsirasti po kelių dienų ar savaičių. Dažniausiai tai - karščiavimas, silpnumas, makulopapulinis bėrimas ant liemens, kai kada faringitas, raumenų skausmai, artralgijos, virškinamojo trakto sutrikimai, opos burnoje ir ant lyties organų. Jų trukmė nuo kelių dienų iki 10 ir daugiau savaičių, bet dažniausiai - apie 14 dienų (Laiškonis, 2000). Vienų autorių duomenimis nuo ŽIV epidemijos pradžios pasaulyje šia infekcija jau užsikrėtė beveik 50 milijonų žmonių, iš jų daugiau nei 21 milijonas mirė (Laiškonis, 2000). Kiti autoriai teigia, kad tokių žmonių yra apie 35 milijonai, tačiau pripažįstama, kad sunku nustatyti tikrą skaičių (Needlestick injuries, 2003). Daug atvejų užregistruota Afrikoje, kur paplitimas gali siekti net 26 proc. (Uganda). ŽIV labai paplitęs dalyje
Azijos šalių ir Vakarų šalyse, kur bendrai naudojamasi adatomis ar atsitiktinis seksas padidina riziką užsikrėsti (Needlestick injuries, 2003).
Pirmas atvejis, kai ŽIV buvo perduota nuo paciento sveikatos priežiūros darbuotojui, aprašyta 1984 metais (Tarantola ir kt., 2006b). 1985-1999 metais JAV patvirtinti 56 tikri ir 136 galimi ŽIV perdavimo atvejai sveikatos priežiūros darbuotojams, vidutiniškai 13 atvejų per metus (Needlestick injuries, 2003). Europoje iki 1997 metų patvirtinti 96 tikri ir galimi ŽIV perdavimo atvejai sveikatos priežiūros darbuotojams. Paskaičiavus pagal modelį tokių atvejų per metus turėtų būti apie 6 (1-28) (Prüss-Üstün ir kt., 2003). Po sužeidimų adatų dūriais su žinomu (ar numanomu) ŽIV, dabar naudojamos antivirusinės priemonės, galinčios sumažinti infekcijos riziką (Needlestick injuries, 2003; Prüss-Üstün ir kt., 2003; Tarantola ir kt., 2006b).
Lietuvos AIDS centro duomenimis Lietuvoje iki 2009 metų užregistruoti 1465 ŽIV infekuoti asmenys ir 213 sergančių AIDS. Infekuoti žmonės nėra vien narkomanai ar asocialūs asmenys (Lietuvos AIDS centro informacija, 2009).
Tikėtina, jog sergantieji gali gydytis ir gydosi sveikatos priežiūros įstaigose, nepasisakydami, kad yra užsikrėtę, nes įstatymas neįpareigoja jų tai daryti, todėl sveikatos priežiūros darbuotojai turi būti budrūs.
Medicinos darbuotojai gali užsikrėsti ir kitomis patogeninėmis bakterijomis, ar tapti jų nešiotojais, ypač dažnos ir pavojingos oksacilinui/meticilinui atsparių Staphylococcus aureus (MRSA), vankomicinui atsparių enterokokų, A grupės streptokokų, Mycobacterium tuberculosis infekcijos.
1.4. Teisės aktai, reglamentuojantys sveikatos priežiūros darbuotojų saugą darbe
Esminės nuorodos Europos Sąjungos (ES) šalyse apie priemones, saugančias piliečius nuo profesinių ligų, buvo priimtos atskira instrukcija 1989 m. ir pradėjo veikti 1993 m. Dabar galioja trys ES Tarybos direktyvos, reglamentuojančios medikų saugumą:
1. 89/391/EEC reglamentuoja su darbuotojais susijusios rizikos valdymą (Official Journal of the European Communities L 183, 29.6.1989);
2. 89/655/EEC apie darbui skirtą įrangą ir įpareigoja darbdavius garantuoti saugią darbo aplinką (Official Journal of the European Communities L 393, 30.12.1989);
3. 2000/54/EEC teigia, kad darbdavys turi įvertinti riziką ir apsaugoti darbuotojus nuo biologinės rizikos (Official Journal of the European Communities L 262/21 17.10.2000).
Išleista ir papildoma Biologinių veiksnių direktyva 90/679/EEC, kurioje konkrečiai nurodytas pavojus medicinos darbuotojams darbo vietose (Official Journal of the European Communities L 268 29.10.93).
Įgyvendinant priemones, saugančias darbuotojus nuo profesinių ligų, Lietuvoje vadovaujamasi kai kuriomis šių direktyvų nuostatomis. Vadovaujantis Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2000/54/EB dėl darbuotojų apsaugos nuo rizikos, kylančios dėl biologinių medžiagų poveikio darbe, parengtas ir patvirtintas LR Socialinės apsaugos ir darbo ministro ir LR Sveikatos apsaugos ministro 2001 m. birželio 21 d. įsakymas Nr. 80/353 ,,Darbuotojų apsaugos nuo biologinių medžiagų poveikio darbe nuostatai” (Valstybės žinios, 2001, Nr. 56- 1999).
1992 m. Europoje įkurta hepatito B profilaktikos tarnyba (toliau - HBPT). Jau pirmaisiais metais šios tarnybos tikslas buvo siekti, kad medikų HB būtų pripažinta profesine liga. HBPT kartu su leidiniu “Virusinis hepatitas”, skelbia duomenis, susijusius su medikų profesine rizika įvairiuose jų darbų baruose.
1993 m. ES priėmė rezoliuciją A3/0027/93, raginančią skiepyti medikus ir kitų padidėjusios rizikos susirgti HB grupių asmenis nuo HB, medikų profesinės ligos Europoje (Official Journal of the European Communities 1993;(C72):41-3) Rekomenduojama pirmiausia skiepyti nuo HB asmenis, kurie atlieka injekcijas, perriša žaizdas, atlieka invazines diagnostikos ar gydomąsias, stomatologijos procedūras, dirba intensyvios terapijos skyriuose.
1993 m. spalio 12 d. ES Ministrų Taryboje priimtas sprendimas ir įtrauktas į direktyvą 93/88/EEC, kurio pagrindu sukviesta HBPT susitarimo konferencija ir priimtas sutarimas dėl veiksmų prieš HB, kaip profesinę ligą.
Medicinos darbuotojų saugą darbe apibrėžia dar keli ankstesnių metų LR SAM ministro įsakymai. 2001 06 21 įsakyme (kartu su LR Socialinės apsaugos ir darbo ministru) Nr. 80/353
“Dėl darbuotojų apsaugos nuo biologinių medžiagų poveikio darbe nuostatų patvirtinimo“
reglamentuojama darbuotojų apsauga nuo rizikos, kylančios dėl biologinių medžiagų poveikio darbe, nes šie nuostatai taikomi kiekvienai įmonei, esančiai LR teritorijoje, kuriose darbuotojai savo veikloje naudoja arba kitaip kontaktuoja su biologinėmis medžiagomis. Nuostatuose apibrėžtos darbdavių pareigos, pateikta biologinių medžiagų klasifikacija, darbuotojų sveikatos
priežiūros rekomendacijos, tarp jų skiepijimo praktikos tvarka ir kt. (Žin., 2001, Nr. 56-1999).
Darbuotojų skiepijimo bei poekspozicinės profilaktikos skyrimo tvarka nurodyta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. spalio 14 d. įsakyme Nr.V-716 „Dėl Darbuotojų, kurie skiepijami darbdavio lėšomis, profesijų ir pareigybių sąrašo patvirtinimo“
(Žin., 2004, Nr. 155-5664), Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. gruodžio 1 d. įsakyme Nr. V-853 „Dėl poekspozicinės žmogaus imunodeficito viruso profilaktikos skyrimo aprašo patvirtinimo“ (Žin., 2004, Nr. 179-6634).
Lietuvoje yra priimti keli teisės aktai, nustatantys darbuotojų sveikatos saugą ir darbo higieną. LR SAM ministro įsakymo - Lietuvos HN 45-1:2004 “Infekcijos kontrolė odontologijos įstaigose: darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimai, prietaisų, paviršių higieninė priežiūra” VI skyriuje aprašomos kraujo infekcijų (HBV, HCV, ŽIV, ir kt.) profilaktikos priemonės.
Higienos norma HN 47-1:2008 “Sveikatos priežiūros įstaigos. Higieninės ir epidemiologinės priežiūros reikalavimai” nustato sveikatos priežiūros įstaigų higieninės ir epidemiologinės priežiūros bei hospitalinių infekcijų profilaktikos reikalavimus. Joje pateikti sveikatos priežiūros įstaigų higieninės ir epidemiologinės priežiūros reikalavimai suderinti su ES Tarybos 1972 m. rugsėjo 19 d. rezoliucija 72 (31) dėl ligoninių higienos ir 1984 m. spalio 25 d.
rekomendacija Nr. R (84) 20 dėl hospitalinių infekcijų prevencijos. Šio dokumento XI skyriuje
“Darbuotojų sveikatos sauga ir darbo higiena” yra teiginiai, susiję su mikrotraumomis, jų prevencija bei apsisaugojimu nuo užkrečiamų ligų. Dokumentas išsamiai pateikia darbo vietos įrengimą ir pritaikymą saugiam darbui ir procedūrų atlikimui; saugių procedūrų, apsaugančių nuo užteršimo krauju ir kitais kūno skysčiais, sekretais, ekskretais, infekuota medžiaga; pranešimo, registravimo ir poveikio sveikatai stebėjimo bei profilaktikos taisykles apie mikrotraumas ar incidentus, galinčių sukelti darbuotojų infekcijas ar kitus sveikatos sutrikimus; sveikatos priežiūros darbuotojų elgesį dirbant potencialiai pavojingose vietose.
Medicinos darbuotojų saugą darbe apibrėžia ir LR SAM ministro įsakymas 2008 11 14 įsakymas Nr. V-1110. “Dėl hospitalinių infekcijų epidemiologinės priežiūros ir valdymo”, kurio II dalies 6.7.ir 6.8 punktuose nurodyta “rengti priemones, mažinančias darbuotojų infekcijų riziką (darbuotojų skiepijimo nuo užkrečiamųjų ligų, mikrotraumų ar incidentų, susijusių su žmogaus krauju ir kūno skysčiais įstaigoje profilaktikos, pranešimo, registravimo tvarką), “darbuotojų biologinės saugos ir profesinės ekspozicijos profilaktikos ir kt. aprašymus“.
LR SAM 2001 06 21 įsakyme Nr. 80/353 (kartu su LR Socialinės apsaugos ir darbo ministru) “Dėl darbuotojų apsaugos nuo biologinių medžiagų poveikio darbe nuostatų patvirtinimo“ reglamentuojama darbuotojų apsauga nuo rizikos, kylančios dėl biologinių medžiagų poveikio darbe, nes šie nuostatai taikomi kiekvienai įmonei, esančiai LR teritorijoje, kuriose darbuotojai savo veikloje naudoja arba kitaip kontaktuoja su biologinėmis medžiagomis.
Nuostatuose apibrėžtos darbdavių pareigos, pateikta biologinių medžiagų klasifikacija, darbuotojų sveikatos priežiūros rekomendacijos, tarp jų skiepijimo praktikos tvarka ir kt. (Žin., 2001, Nr. 56-1999).
Apibendrinant, galėčiau konstatuoti, kad Europos Sąjungos šalyse ir Lietuvoje mikrotraumų registracijos ir jų prevencijos įstatyminė bazė sukurta, periodiškai peržiūrima bei koreguojama, tačiau mikrotraumų registracijos sistema neveikia ir neatspindi realios situacijos apie darbuotojų patiriamas mikrotraumas.
Atlikti tyrimai leidžia numanyti mikrotraumų dažnį, mikrotraumų priežastis, tačiau kiekvienoje ligoninėje yra tam tikri specifiniai veiksniai, sąlygojantys jų atsiradimą. Kiekviena gydymo įstaiga, remiantis galiojančiais teisės aktais ir vidaus darbo tvarkos taisyklėmis, turėtų pasirengti darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimus bei pasirinkti tinkamas priemones, apsaugančias personalą nuo kraujo keliu plintančių infekcijų (Laiškonis, 2000).
1.5. Mikrotraumų prevencijos priemonės
JAV ligų kontrolės ir prevencijos centras (CDC) jau 1983 metais išleido rekomendacijas apie adatų dūrių saugumą (May ir Brewer, 2001). Profesinio saugumo ir sveikatos organizacija (OSHA) keliais metais vėliau už CDC pripažino riziką, susijusią su mikrotraumomis ir išleido 1991 metais krauju perduodamų patogenų standartus (Tan ir kt., 2001). 2000 JAV kongrese buvo priimtas Medicinos darbuotojų adatų dūrių prevencijos aktas (Tan ir kt., 2001; Needlestick injuries, 2003). 1991 metais J. Jagger ir jos kolegos JAV sukūrė Nelaimingų atsitikimų prevencijos informacijos tinklalapį (The Exposure Prevention Information Network - EPINet), kurio tikslas buvo paruošti standartizuotus metodus poodinių sužeidimų ir kontaktų su biologiniais skysčiais registravimui. Nuo 1992 metų daugiau negu 1500 ligoninių JAV naudoja EPINet. Jis pritaikytas ir kitose šalyse - Kanadoje, Italijoje, Ispanijoje, Japonijoje ir Didžiojoje
Britanijoje. EPINet pateikiami duomenys apie mikrotraumas pagal darbų kategorijas, vietą, kur jos įvyksta, įrankius, kuriais susižeidžiama ir pan.
Norint darbe apsisaugoti nuo krauju plintančių ligų, vienas svarbiausių dalykų yra mikrotraumų bei atsitiktinio sąlyčio su biologiniais skysčiais prevencija. Įvairios šalys taiko įvairias prevencijos programas. Gana plačiai yra žinomos JAV Profesinio saugumo ir sveikatos organizacijos (OSHA) ir Nacionalinio profesinio saugumo ir sveikatos instituto (NIOSH) rekomenduojama mikrotraumų prevencijos programa (Preventing needlestick injuries in the health care settings, 1999; Needlestick prevention guide. American Nurses Association, 2002). Ši programa nėra standartizuota, tačiau norint padėti darbuotojams išvengti mikrotraumų bei atsitiktinio sąlyčio su biologiniais skysčiais ar juos sumažinti, rekomenduojama:
1.Siūlyti administracijos palaikymą: administracijos supratimas apie mikrotraumas ir jų masto pripažinimas palengvina sprendimų priėmimą ir veiksmus; nuoseklus administracijos bendravimas su darbuotojais gali išryškinti sužeidimų skaičiaus pokyčius, identifikuoti problemas, susijusias su pasirinkta mikrotraumų prevencijos strategija.
2. Skatinti pranešti apie mikrotraumą bei atsitiktinį sąlytį su biologiniais skysčiais:
neregistruotos mikrotraumos yra didelė problema, vertinant tikrąjį jų paplitimą. Tyrimai parodė, kad JAV tokių atvejų būna nuo 20 iki 50 proc. (Porta ir Handelman, 1999). Kiti autoriai teigia, kad neužregistruotų atvejų gali būti apie 26-90 proc. visų mikrotraumų priklausomai nuo profesinės kategorijos (Rogers ir Goodno, 2000; Trim ir Elliott, 2003;
Cooley ir Gabriel, 2004; Sulsky ir kt., 2006). Svarbu išsiaiškinti nepranešimų priežastis, o pranešimų apie mikrotraumas bei atsitiktinį sąlytį su biologiniais skysčiais procesas turėtų būti kuo lengvesnis, nediskriminuojantis ir palaikantis susižeidusį darbuotoją;
3. Įvertinti mikrotraumų bei atsitiktinio sąlyčio su biologiniais skysčiais tendencijas. Tai svarbu įvertinant specifinius rizikos veiksnius įvairių specialybių darbuotojams. Pavyzdžiui, greitosios pagalbos tarnyboje mikrotraumos bei atsitiktinis sąlytis su biologiniais skysčiais įvyksta dėl skirtingų priežasčių negu kraujo donorystės centruose ar ligoninių chirurginiuose skyriuose.
4. Nustatyti specifinę prevencijos strategiją. Išsamus rizikos įvertinimas palengvina strategijos parinkimą kiekvienai specifinei organizacijai (pvz.: skyriui) ar darbuotojų (pvz.:
laborantams, skalbyklos darbuotojams ar chirurgams) rizikos grupei.
5. Darbuotojų mokymas ir informavimas. Įdiegiant naujas priemones ar naują darbo praktiką labai svarbu darbuotojus apmokyti tinkamai naudotis naujomis priemonėmis, suteikiant informaciją ir apie mikrotraumų bei atsitiktinio sąlyčio su biologiniais skysčiais riziką, prevencijos būdus ir elgesį susižeidus. Potencialiai galintys susižeisti darbuotojai turi būti informuojami apie priemones rizikos sumažinimui. Įvairių literatūros šaltinių duomenimis darbuotojų mokymas ir informavimas žymiai sumažina mikrotraumų skaičių (Needlestick injuries, 2003; Moens ir kt., 2004; Sulsky ir kt., 2006).
6. Projekto efektyvumo įvertinimas - rezultatų įvertinimas leidžia nustatyti prevencinės programos sėkmes ir nesėkmes (Porta ir Handelman, 1999).
PSO be aukščiau paminėtų prevencijos priemonių, siūlo:
- vengti nebūtinų injekcijų, pakeičiant jas, pavyzdžiui, tabletėmis, inhaliatoriais ir pan.;
injekcijų skaičiaus sumažinimas mažina ir mikrotraumų galimybę;
- darbo vietos kontrolę, pvz., aštrių medicinos priemonių surinkimas tuoj po panaudojimo, aštrių atliekų konteinerių laikymas akių lygyje, lengvai pasiekiant ranka ir ištuštinant juos visiškai prieš užpildant ir pan.;
- personalo apsisaugojimo priemones – barjerai tarp darbuotojo ir rizikos šaltinio, pirštinės, kaukės, chalatai, spec. akiniai (Prüss-Üstün ir kt., 2003; Wilburn ir Eijkemans, 2004).
Daugelyje literatūros šaltinių kaip viena svarbiausių priemonių mikrotraumoms išvengti nurodoma saugių medicinos priemonių naudojimas (Whitby ir McLaws, 2002; Moser, 2004;
Adams ir Elliott, 2006; Cullen ir kt., 2006; Lamontagne ir kt., 2007). Tokių saugių priemonių naudojimas net iki 80 proc. gali sumažinti mikrotraumų skaičių (Stoker, 2004; Stoker, 2006). Tai - specialaus dizaino aštrieji instrumentai, apsaugantys dirbantįjį personalą nuo atsitiktinio susižeidimo jais po panaudojimo, arba aštrieji instrumentai keičiami kitais, neturinčiais aštriųjų savybių. Tokiu būdu pašalinama arba sumažinama rizika susižeisti naudotu aštriuoju instrumentu.
Saugaus instrumento požymiai - instrumentai be aštriosios dalies, apsaugos mechanizmas integruotas su instrumentu (pvz., adata), saugos priemonės uždengia aštriąją instrumento dalį permanentiškai. Tokių įrankių aktyvacija atliekama nenaudojant kitos rankos. Naudojant saugią priemonę nereikia papildomų įgūdžių. Instrumentą su apsaugos mechanizmu lengva naudoti, jis
yra patikimas ir efektyvus (Preventing needlestick injuries in the health care settings, 1999;
Needlestick prevention guide. American Nurses Association, 2002; Moser, 2004).
Neadatinė ar apsaugotų adatų sistema sumažina adatų dūrių sužeidimus 62-88 proc (Gartner, 1992; Yassi ir kt., 1995; Lawrence ir kt., 1997). Flebotomijoje sužeidimų dėl savaime atbunkančių adatų sumažėjo 76 proc., dėl adatų su apsauginiais vožtuvais – 66 proc, dėl
“drugelio” tipo adatų - 23 -48 proc. (Needlestick prevention guide. American Nurses Association, 2002; Rogues ir kt., 2004; Elder ir Paterson, 2006). SharpsmartTM – pakartotino naudojimo aštrių atliekų sistema sumažino su tokiomis sistemomis susijusias mikrotraumas 86,8 proc. (Grimmond ir kt., 2003).
Lietuvoje buvo taikytos kelios prevencijos programos. 2002 m. trijose Kauno miesto sveikatos skyriaus pavaldumo ligoninėse - Kauno 2-oje klinikinėje ligoninėje, Kauno Raudonojo kryžiaus ligoninėje, P. Mažylio gimdymo namuose - buvo vykdoma “Medicinos darbuotojų mikrotraumų prevencijos programa Kauno miesto gydymo įstaigose” (Ščeponavičius ir kt., 2003). Programos tikslas - nustatyti mikrotraumų paplitimą ir jų priežastis asmens sveikatos priežiūros įstaigose, pasiūlyti mikrotraumų kontrolės sistemą.
Respublikoje buvo vykdomos ir kitos programos, susijusios su hepatito B tyrimais.
Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikoje 1998 – 2003m. vykdyta hepatito B kontrolės programa, kurios metu buvo įdiegta mikrotraumų registracija minėtoje įstaigoje (Ščeponavičius ir kt., 2003).
Šiaulių miesto savivaldybės Sveikatos fondas 2003-2004 vykdė programą „Sveikatos priežiūros įstaigų darbuotojų profesinių infekcinių susirgimų profilaktika“, kurios tikslas buvo sumažinti sveikatos priežiūros įstaigų darbuotojų riziką užsikrėsti ir susirgti hepatitu B ir C, AIDS. Projekto uždaviniai buvo nustatyti mikrotraumų paplitimą ir jų priežastis asmens sveikatos priežiūros įstaigose, išsiaiškinti, kiek darbuotojų yra išsityrę dėl ŽIV, hepatito B ir hepatito C virusu, išsiaiškinti, kiek darbuotojų yra pasiskiepiję nuo hepatito B, atlikti medicinos darbuotojų serologinius kraujo tyrimus dėl ŽIV, hepatito B ir hepatito C, vakcinaciją nuo hepatito B ir pasiūlyti mikrotraumų prevencines priemones (Jakuš, 2004).
Visų vykdytų programų tikslai ir uždaviniai atitinka Europos Komisijos pasiūlytą naująją Visuomenės sveikatos veiksmų programą 2001-2006 metams (Jakuš, 2004), o įgyvendinant programas, gerėja sveikatos priežiūros specialistų informuotumas ir žinios apie mikrotraumų bei sąlyčio su krauju keliamą riziką. Siekiant užtikrinti darbuotojų saugą ir sveikatą darbo vietoje,
įdiegus skubaus reagavimo į grėsmę mechanizmą (mikrotraumų ir sąlyčio su krauju ir kitais kūno skysčiais registraciją gydymo įstaigoje), įkūrus stebėsenos, ankstyvo išaiškinimo ir greito reagavimo sistemą, galima išvengti profesinės ligos atsiradimo, užsikrėtus kraujo keliu plintančia liga, darbe.
Siekiant sumažinti medicinos darbuotojų mikrotraumų atsitiktinio sąlyčio su krauju ir kitais kūno skysčiais dažnį galima taikyti įvairias prevencijos priemones, kaip apsaugoti adatų sistemą, kokybiškas ir tinkamas apsisaugojimo priemones, kontroliuojant darbo vietą ir tinkamai apmokant medicinos personalą. Tokiu būdu galima ženkliai sumažinti medicinos darbuotojų mikrotraumų ir atsitiktinio sąlyčio su krauju ir kitais kūno skysčiais dažnį bei riziką užsikrėsti kraujo keliu plintančiomis infekcijomis.
2. TYRIMO METODAI IR KONTINGENTAS 2.1. Tyrimo organizavimas ir metodika
Dalyvauti tyrime buvo kviečiami X ligoninės medicinos personalas - gydytojai, slaugytojai, laboratorijos darbuotojai, slaugytojų padėjėjai. Apklausa atlikta 2009 m. kovo mėnesį.
Ligoninės Generalinio direktoriaus sutikime atlikti tyrimą buvo nurodyta publikuojamoje ir viešoje medžiagoje neminėti ligoninės pavadinimo, todėl ligoninė įvardijama kaip X ligoninė.
Tyrimo objektas – X ligoninės medicinos personalas, atliekantis invazines procedūras ir turintis sąlytį su krauju ir kitais kūno skysčiais.
Tyrimo tipas – vienmomentinis kiekybinis tyrimas.
Tiriamosios grupės atrankos kriterijai:
medicinos personalas, dirbantis padidintos rizikos skyriuose ir atliekantis invazines procedūras bei turintis sąlytį su krauju ir kitais kūno skysčiais (gydytojai, chirurgai, anesteziologai-reanimatologai, laboratorijos darbuotojai, slaugytojai, slaugytojų padėjėjai).
Dalyvavimo tyrime atmetimo kriterijai:
• medicinos personalas, nepriklausantis padidintos profesinės rizikos grupei (klinikinės fiziologijos skyriaus darbuotojai, fizinės medicinos ir reabilitacijos skyriaus darbuotojai ir kt.);
• darbuotojai, atsisakiusieji dalyvauti apklausoje.
2009 m. kovo mėnesį X ligoninėje atlikta anoniminė anketinė medicinos darbuotojų, atliekančių invazines procedūras apklausa. Buvo išdalintos 250 anketų. Gauta 201 anketa (atsako dažnis 80,4 proc.). Apklausai buvo parengta anoniminė anketa, remiantis užsienio ir Lietuvos mokslinės literatūros apžvalga (2 priedas). Anketoje buvo nurodytas tyrimo pavadinimas,
tyrimo konfidencialumas ir atsakymų svarba. Prieš atliekant tyrimą buvo gautas Bioetikos centro leidimas (3 priedas). Generaliniam direktoriui patvirtinus leidimą vykdyti apklausą, duomenys apie personalą gauti iš personalo skyriaus.
2009 m. vasario mėn. pabaigoje buvo atliktas bandomasis tyrimas, kuriame dalyvavo atsitiktinai pasirinktų 15 ligoninės darbuotojų, priklausančių padidintos profesinės rizikos grupei.
Remiantis tinkamai atsakytų anketų skaičiumi, buvo paskaičiuotas preliminarus atsako dažnumas (85 proc.). Po bandomojo tyrimo atsižvelgus į respondentų atsakymus ir pareikštą nuomonę buvo pakeistas klausimų išdėstymas anketoje.
Anketa sudaryta iš 44 klausimų, kurie suskirstyti į keturias dalis. Pirmojoje dalyje pateikti sociodemografiniai klausimai, antrojoje – klausimai apie mikrotraumas darbe, jų dažnį, priežastis, kokią procedūrą atliekant ir kokiais instrumentais patyrė mikrotraumą, jų registraciją, trečiojoje – klausimai apie darbuotojų sąlytį su krauju ir kitais kūno skysčiais, jų dažnį, priežastis, rizikos veiksnius, ketvirtojoje - saugą ir sveikatą darbe.
Tiriamieji buvo apklausti darbo vietose anoniminiu anketavimo būdu, paaiškinus jiems apklausos tikslą ir gavus sutikimą naudoti gautą informaciją. Anketos pildymas vidutiniškai truko 10-15 minučių.
2.2. Statistinės duomenų analizės metodai
Anketinių duomenų statistinė analizė atlikta naudojant SPSS 10.0 (Statistical Package for the Social Sciences) statistinės programos paketą. Hipotezės apie dviejų požymių nepriklausomumą buvo tikrinamos naudojant chi kvadrato (χ2) kriterijų laisvės laipsnių skaičių (lls) bei statistinį reikšmingumą (p). Procentinių dydžių poriniai palyginimai atlikti taikant z kriterijų. Rodiklių skirtumai laikyti statistiškai reikšmingi, kai p<0,05. Spirmeno koreliacijos koeficientas (Rs) naudotas koreliaciniams ryšiams nustatyti. Statistinės duomenų analizės rezultatai pateikti lentelėse ir paveiksluose.
2.3. Tiriamojo kontingento charakteristika
Tyrime dalyvavo 201 X ligoninėje dirbančių padidintos rizikos skyriuose medicinos darbuotojų, iš kurių 173 (86,1 proc.) buvo moterys ir 28 (13,9 proc.) vyrai. Kadangi vyrai sudarė tik 14 proc. visų apklausoje dalyvavusių respondentų, tolimesnėje statistinėje analizėje respondentus skirstyti pagal lytį nebuvo tikslinga.
Respondentų pasiskirstymas pagal amžių, darbo stažą ir darbo krūvį pateiktas 1 lentelėje.
1 lentelė. Respondentų pasiskirstymas pagal amžių, darbo stažą ir darbo krūvį
Amžius n proc.
iki 30 m.
30 – 39 m.
40 –49 m.
50 – 59 m.
60 m. ir daugiau
12 54 65 46 24
6,2 26,7 32,3 23,1 11,8
Iš viso 201 100,0
Darbo krūvis iki 1 etato
1 etatas
daugiau nei 1 etatas
17 108
76
8,7 53,4 37,9
Iš viso 201 100,0
Darbo stažas iki 10 m.
10 – 19 m.
20 – 29 m.
30 m. ir daugiau
40 62 61 38
19,6 30,9 30,4 19,1
Iš viso 201 100,0
Analizuojant respondentų amžių, daugiausiai apklaustųjų buvo 40 – 49 m. amžiaus grupėje - 63 (32,3 proc.) ir 30 – 39 m. 52 (26,7 proc.). 45 (23,1 proc.) nustatyta 50 – 59 m. ir 23 (11,8 proc.) buvo vyresni nei 60 metų. Mažiausiai respondentų dalyvavo amžiaus grupėje iki 30 metų - tik 12 (6,2 proc.).
Dauguma respondentų - 108 (53,4 proc) įskaitant visas darbovietes dirbo vieno etato darbo krūviu, 76 (37,9 proc.) didesniu nei vieno etato darbo krūviu. Tik 17 (8,7 proc) respondentų dirbo mažiau nei vieno etato darbo krūviu.
Pagal darbo stažą buvo išskirtos keturios grupės. Daugiausiai apklaustųjų - 62 (30,9 proc.) turėjo 10-19 metų ir 61 (30,4 proc.) 20-29 metų darbo stažą. 38 (19,1 proc.) turėjo didesnį nei 30 metų darbo stažą. Vidutinis respondentų amžius – 47,5 metai (nuo 23 m. iki 72 m.).
Tiriant amžiaus ir darbo stažo priklausomybę skaičiuotas Spirmeno koreliacijos koeficientas (Rs). Gautoji reikšmė Rs=0,719 (p=0,001) rodo, kad tarp amžiaus ir darbo stažo yra stiprus tiesioginis koreliacinis ryšys (1 lentelė). Todėl tiriant įvairias priklausomybes nuo demografinių rodiklių bus analizuojamos priklausomybės nuo darbo stažo.
2 lentelė. Respondentų pasiskirstymas pagal darbo stažą amžiaus grupėse (proc.) Amžius
Darbo stažas
iki 30 m. 30-39 m. 40-49 m. 50-59 m. 60 m. ir daugiau
Iš viso, proc.
iki 10 m. 100,0 31,4 11,5 6,7 4,5 19,6
10 – 19 m. 0 54,9 36,1 13,3 13,6 31,2
20 – 29 m. 0 13,7 52,5 40,0 0 30,2
30 m. ir
daugiau 0 0 0 40,0 81,8 19,0
Iš viso, proc. 100,0 100,0 100,0 100,0 100 100 Rs=0,719; p=0,01.
χ2=169,453; lls=12; p=0,000
Respondentų pasiskirstymas pagal profesijas pateiktas 1 paveiksle.
9,5 proc.
31,8 proc.
10,9 proc.
47,8 proc.
Gydytojai Laboratorijos darbuotojai Slaugytojai Slaugytojų padėjėjai
1 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal profesiją.
Didžiąją dalį respondentų sudarė slaugytojai 96 (47,8 proc.) ir gydytojai - 64 (31,8 proc.).
3. TYRIMO REZULTATAI
3.1. Medicinos darbuotojų mikrotraumų ir atsitiktinio sąlyčio su krauju ir kitais kūno skysčiais dažnis
Tyrimas parodė, kad apie vieną trečdalį (36,8 proc.) apklaustų darbuotojų per paskutiniuosius dvylika darbo mėnesių patyrė vieną ar daugiau mikrotraumų darbo metu (2 pav.).
2 pav. Mikrotraumų paplitimas medicinos darbuotojų tarpe pagal profesijas χ2=5,353; lls=3; p=0,148
Vertinant mikrotraumų dažnį darbe reikšmingų skirtumų tarp respondentų profesijos grupių nenustatyta (χ2=5,353; lls=3; p=0,148).
Daugiau nei pusė respondentų teigė, kad per pastaruosius dvylika darbo mėnesių mikrotraumas patyrė 1 – 2 kartus - (64,8 proc.), 3 – 4 kartus - 18,3 proc., 5 –6 kartus – 14,1 proc.
ir 2,8 proc. daugiau nei 6 kartus.
Patirtų mikrotraumų dažnis nuo respondentų darbo stažo nepriklausė. Pastebėtos tik statistiškai nereikšmingos tendencijos: daugiausia mikrotraumų patyrė 30 m. ir daugiau darbo stažo grupės respondentai (43,2 proc.), mažiausiai - turintieji iki 10 m. darbo stažą– 31,6 proc.
(3 pav.).
43,8 21,1
38,5 22,7
36,8
56,2 78,9
61,5 77,3
63,2
0 25 50 75 100
Gydytojai Laboratorijos darbuotojai
Slaugytojai Slaugytojų padėjėjai
Iš viso
proc.
patyrė nepatyrė
