1
LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
MEDICINOS AKADEMIJA
MEDICINOS FAKULTETAS
ŠEIMOS MEDICINOS KLINIKA
Agnė Šopienė
PIRMINĖS SVEIKATOS PRIEŽIŪROS SPECIALISTŲ
PROFESINIS TOBULĖJIMAS IR MOKYMO METODŲ
APŽVELGIMAS
Baigiamasis magistro darbas
Vadovai
Gyd. Jolanta Sauserienė Prof. Leonas Valius
2
1. TURINYS
1. Turinys ... 2 2. Santrauka ... 3 3. Summary ... 4 4. Interesų konfliktas ... 55. Etikos komiteto leidimas ... 5
6. Santrumpos... 6
7. Sąvokos ... 7
8. Įvadas ... 8
9. Darbo tikslai ir uždaviniai ... 9
10. Literatūros apžvalga ... 10
10.1. Robert Lee Moore. Moore metodika ... 10
10.2. Įrodymais pagrįsta medicina, kartu su klinikinio atvejo analizavimu, mokymo metodas ... 10
10.3. Įrodymais pagrįsta medicina, kurios pagrindą sudaro internetiniai mokymai palyginimas su tiesiogiai vykstančiais interaktyviais mokymais ... 11
10.4. Mokymo metodų gydytojo darbe palyginimas ... 13
11. Tyrimo metodika ... 15
12. Rezultatai ir jų aptarimas ... 16
12.1. Žinių apie vakcinas objektyvus ir subjektyvus vertinimas ... 16
12.2. Mokymų vertinimas ... 16
12.3. Žinios apie vakcinas ... 17
13. Išvados ... 19
3
2. SANTRAUKA
Magistrinio darbo tema: pirminės sveikatos priežiūros specialistų profesinis tobulėjimas ir mokymo metodų apžvelgimas. A. Šopienė. Magistro baigiamasis darbas / moksliniai vadovai gyd. Jolanta Sauserienė ir prof. Leonas Valius; Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos akademija, Medicinos fakultetas, Šeimos medicinos klinika, Kaunas, Lietuva.
Tikslas: įvertinti optimalų pirminės sveikatos priežiūros specialistų profesinio tobulėjimo modelį.
Uždaviniai: 1. Nustatyti mokymų naudingumą pagal Moore metodiką, šeimos gydytojams skirtų mišrių mokymų metu. 2. Nustatyti apie kurių ligų vakcinaciją yra didžiausios spragos. 3. Nustatyti ar mokymai padidino savo žinių apie vakcinas subjektyvų vertinimą. 4. Apžvelgti profesinio tobulėjimo metodus, taikomus sveikatos priežiūros specialistams.
Metodai: buvo vykdytas nepriklausomas medicininis švietimo projektas skirtas Lietuvos šeimos gydytojų žinių imunoprofilaktikos srityje gilinimui. Buvo pasirinktas mišrus mokymų modelis. Mokymų dalyviai – Lietuvos šeimos gydytojai. Prieš ir po mokymų dalyviams buvo išdalinti klausimynai, kuriuos sudarė aktualūs testo klausimai, skirti objektyviai įvertinti tiriamųjų žinias.
Rezultatai: prieš mokymus dalyviai save vertino 6,19 ± 1,73 balų, o po – 7,85 ± 1,36 balų. Šių dalyvių žinios pakilo nuo 3,23 ± 1,17 balų iki 5,51 ± 1,52 balų. Prieš mokymus dalyvių žinios prieš skiepus buvo 31,89 ± 11,18 procentai, o po mokymų 55,01 ± 15,41 procentai, p < 0,001. Žinios apie žmogaus papilomo viruso vakcinaciją pakilo nuo 39,34 ± 21,37 procentų iki 54,32 ± 25,98 procentų. Savo žinių vertinimas statistiškai reikšmingai padidėjo nuo 6,19 ± 1,73 iki 7,85 ± 1,36 balų.
Išvados: 1. Mokymai buvo naudingi. Dalyvių žinios atsakant klausimyną apie vakcinas statistiškai reikšmingai padidėjo. 2. Labiausiai trūko žinių apie meningokoko vakcinas. 3. Mokymuose statistiškai reikšmingai padidėjo savo žinių apie vakcinaciją vertinimas. 4. Literatūros duomenimis, naudojami interaktyvūs ir mišrūs mokymai turi didžiausią mokomąją vertę. Būtent toks modelis buvo pritaikytas praktiškai, įvertintas, kaip veiksmingas, dalyvių subjektyvia nuomone bei objektyviai – dalyvių žinių pokyčiu.
Praktinės rekomendacijos: vengti mokymų vien su didaktinėmis paskaitomis, rengti daugiau interaktyvių bei mišrių mokymų.
4
3. SUMMARY
The subject of this master's thesis: professional performance of primary healthcare specialists – a review of educational methods. A. Šopienė. The final thesis of master degree/ scientific supervisors doc. Jolanta Sauserienė and prof. Leonas Valius; The Lithuanian University of Health Sciences, Medicine faculty, Family Medicine clinics, Kaunas, Lithuania.
The Aim: to evaluate the first professional performance model of optimal primary health care specialists.
Objectives: 1. To identify usefulness of training by a Moore method during interactive training that is dedicated to family doctors. 2. To determine the diseases that have the biggest gaps of vaccination. 3. To identify if training increased a subjective evaluation of their knowledge about vaccination. 4. To review the methods of professional performance that are applied to health care specialist.
Methods: an independent medical education project that was oriented towards improving Lithuanian family doctors knowledge of developments in the sphere of immunization has been carried out. A mixed learning model was used during the project. Participants in the training were Lithuanian family doctors. Before and after the training participants completed a questionnaire with the purpose of objectively evaluating their knowledge.
Outcomes: the participants evaluated themselves with a score of 6,19 ± 1,73 before the training and 7,85 ± 1,36 after the training. The overall knowledge of participants increased from a score of 3,23 ± 1,17 to 5,51 ± 1,52. The overall knowledge regarding immunizations were 31,89 ± 11,18 percent before training and 55,01 ± 15,41 percent after the training, p < 0,001. The knowledge about human papillomavirus vaccinations increased from 39,34 ± 21,37 percent to 54,32 ± 25,98 percent. A statistically significant increase was seen in their self assessment of relevant knowledge from a score of 6,19 ± 1,73 to 7,85 ± 1,36 at the conclusion of the training.
Findings: 1. The training was useful. The level of knowledge about vaccination while answering the questionnaire showed a statistically significant increase 2. A lack of knowledge was noticed regarding meningococcal vaccinations. 3. The assessment of their knowledge reflected a statistically significant increase during the training. 4. Following the analysis of literature and data, it can be shown that interactive and mixed methods of learning generate the biggest educational value. Exactly the same model was used practically and its efficency was confirmed by looking at subjective participants opinion and objective of changes in the participnats knowledge.
Practical recommendations: to avoid training methods that only consist of didactic lectures and to organizemore interactive and mixed training.
4. INTERESŲ KONFLIKTAS
Autoriui interesų konflikto nebuvo. Šis tyrimas buvo vykdomas bendrovės „GlaxoSmithKline Lietuva“ remiamo projekto metu. Rėmėjas niekaip nebuvo susijęs su mokslinio tyrimo veiklomis ir nedarė jokios įtakos tyrimo eigai ar rezultatams.
5. ETIKOS KOMITETO LEIDIMAS
6. SANTRUMPOS
1. EBM (angl. Evidence-based medicine) – įrodymais pagrįsta medicina.
2. CME (angl. Continuing medical education) – nenutrūkstantis medicininis mokymasis. 3. p – reikšmingumo lygmuo (angl. Significance level).
4. JAV – Jungtinės Amerikos Valstijos. 5. ŽPV – žmogaus papilomo virusas.
7. SĄVOKOS
1. Mentorius – vadovas, mokytojas.
2. Moore metodika – R. L. Moore sukurtas mokymo metodas, kurio esmė „žinau ir galiu paaiškinti“.
8. ĮVADAS
Vos baigę medicinos studijas gydytojai įgauna moralinį ir etinį įsipareigojimą nuolat atnaujinti savo žinias, žengti koja kojon su naujovėmis [1]. Kad galėtų užtikrinti gerą gydymo kokybę, jie privalo toliau mokytis ir tobulėti [2, 3]. Naujos mokslinės literatūros kiekis nuolat didėja, o laiko profesiniam tobulėjimui lieka nedaug. Tai apsunkina žinių atnaujinimą. Kiekvienas gydytojas savęs tobulinimo konferencijoms bei mokymams per metus skiria apie 50 valandų. Tai turėtų padidinti profesionalumą (angl. profesional performance) bei skatinti pažangesnį pacientų gydymą [4]. Nepaisant laiko, praleisto tobulinant žinias, atlikti tyrimai atskleidė, kad išlieka didelės žinių spragos naujų žinių įsisavinime. Iš 62 publikuotų tyrimų daugiau nei pusėje buvo teigiama, kad gydytojų žinių ir gydymo kokybės prastėjimas yra atvirkščiai proporcingi laikui, kuris praėjo po studijų baigimo [5]. Gydytojų apklausa Olandijoje atskleidė, kad dauguma gydytojų naudojasi duomenų bazėmis ne daugiau nei tris kartus per mėnesį. Dauguma nėra supažindinti, kaip naudotis paieškos sistemomis. Norint surasti informacijos apie pacientų gydymą dažniausiai klausiama savo kolegų ir naudojamasi jų kompetencija, o ne naujausių šaltinių duomenimis. Taip pat dauguma gydytojų planuoja gilinti žinias tradicinio pobūdžio konferencijose, kuriose lektoriai skaito paskaitas [6]. Pastaruoju metu pradedama diegti įvairesnes ir, tikėtina, veiksmingesnes mokymų metodikas. Apie gydytojų žinių atnaujinimą ir gilinimo naudingumą įvairių mokymų metu trūksta objektyvios informacijos. Tai skatina apžvelgti ir palyginti mokymo metodus skirtus gydytojų profesionalumui gerinti [4].
9. DARBO TIKSLAI IR UŽDAVINIAI
Darbo tikslas: įvertinti optimalų pirminės sveikatos priežiūros specialistų profesinio tobulėjimo modelį.
Uždaviniai:
1. Nustatyti mokymų naudingumą pagal Moore metodiką, šeimos gydytojams skirtų mišrių mokymų metu.
2. Nustatyti apie kurių ligų vakcinaciją yra didžiausios spragos.
3. Nustatyti ar mokymai padidino savo žinių apie vakcinas subjektyvų vertinimą.
10. LITERATŪROS APŽVALGA
Atlikus literatūros apžvalgą apie gydytojų žinių tobulinimo metodus, lietuviškoje literatūroje informacijos nebuvo. Daugiausia atliktų tyrimų Jungtinėse Amerikos Valstijose (toliau – JAV), dauguma jų atlikti prieš daugiau nei dešimtmetį.
10.1. Robert Lee Moore. Moore metodika
Robert Lee Moore (1882–1974) yra žymus dvidešimto amžiaus matematikas, kuris tarptautiniu mastu pripažintas, kaip nuosavos mokyklos įkūrėjas, kurioje jis paruošė pačius geriausius to laikotarpio matematikus [2, 7]. 50 studentų, kuriuos jis mokė, šiuo metu perteikė žinias 1678 doktorantų. Dauguma jų vis dar moko tuo pačiu stiliumi kaip jų mentorius. Šis metodas vadinamas – Moore . Šio metodo mokymų metu studentams neleidžiama naudotis vadovėliais. Instruktorius atlieka trenerio, gido vaidmenį. Jis praveda trumpas paskaitas, o dalyviai pateikia sprendimus, kuriuos priėmė nepriklausomai nuo instruktoriaus pateiktos medžiagos. Tai yra Socrato metodo esmė, kuris skatina studentus spręsti problemas naudojant jų pačių įgūdžius ir kūrybingumą. Buvo pastebėta, kad toks mokymosi būdas atneša daugiau naudos nei įprastų paskaitų skaitymas.
10.2. Įrodymais pagrįsta medicina, kartu su klinikinio atvejo analizavimu
Šią studiją apėmė įrodymais pagrįstos medicinos kursas, su klinikinio atvejo analizavimu mažose grupelėse [1]. Buvo iškelta hipotezė, kad jei gydytojai galės internetinėse duomenų bazėse susirasti, integruoti informaciją ir ja pasidalinti, tai padidins pasitenkinimą savo darbu, žiniomis, profesionalumą.
Metodika: tyrime dalyvavo savanoriai olandų gydytojai (n = 131), dalis buvo iš valstybinės, dalis iš privačios praktikos. Įtraukti dalyviai darbo vietoje turėjo galimybę naudotis internetu. Dalyviai atsitiktinai buvo paskirstyti: dalis į kontrolinę (n = 69), likusieji – intervencinę grupes (n = 62).
Intervencinės grupės dalyviams buvo paaiškinta įrodymais pagrįstos medicinos (angl. Evidence-based medicine (toliau – EBM) pagrindai, kaip ieškoti informacijos Pub-Med [8] sistemoje. Taip pat kartą per savaitę mažose grupelėse vykdavo klinikinių atvejų analizavimo sesijos. Kiekvienas dalyvis gaudavo po atvejį, jį analizuodavo, vėliau glaustai pristatydavo grupei, diskutuodavo ir pasidalindavo žiniomis, kaip ir kur surado atsakymus.
Kontrolinė grupė dirbo įprastai, ieškodami informacijos reikalingos darbui duomenų bazėse. Abi grupės prireikus turėjo galimybę prašyti pagalbos ieškant reikiamų straipsnių.
Tyrimas truko 4 mėnesius. Prieš tyrimą, tyrimo metu ir po jo dalyviai pildė standartinį klausimyną.
Tyrimo metu vertinti 3 pagrindiniai klausimai:
1. Profesionalumas. Jį nusakė tai, kiek laiko gydytojas skiria savo žinių atnaujinimui, ieškant informacijos duomenų bazėse, kiek jų naudoja ir kaip efektyviai naujas žinias pritaiko kasdieninėje praktikoje. Tam naudotas klausimynas sukurtas Schaafsma ir kitų autorių [9]. 2. Pasitikėjimas savimi (angl. Self-efficacy). Jis buvo apibrėžtas, kaip dalyvio pasitikėjimas savo jėgomis atlikti darbą. Tai buvo vertinta naudojant Schyns ir von Collani patvirtintą skalę [10].
3. Pasitenkinimas darbu (angl. Job satisfaction) . Jis buvo matuotas atlikus apklausą sudarytą iš 7 patvirtintų skalių: autonomiškumo, asmeninio laiko, paciento gydymo problemų, visuotinio darbo pasitenkinimo, pasitenkinimo karjera ir specialybe.
Rezultatai:
1. Gydytojų profesionalumo vertinimas buvo statistiškai reikšmingai didesnis intervencinėje grupėje (p < 0,001).
2. Pasitikėjimo savo jėgomis ir pasitenkinimo darbu skirtumas tarp kontrolinės ir intervencinės grupių buvo mažas ir statistiškai nereikšmingas.
Ši studija parodė, kad EBM kursas, kartu su klinikinių atvejų analizavimo sesijomis padidina gydytojų profesionalumą [1]. Studijoje dalyvavo tik stipriai motyvuoti gydytojai, kurie palaikė šios studijos idėją. Tai paaiškina aukštą pasitikėjimo savo jėgomis ir pasitenkinimo darbu lygį pradinės apklausos metu. Kadangi dalyviai buvo arti savo maksimalaus rezultato jau tyrimo pradžioje, tai apsukino galimybę balams reikšmingai padidėti.
10.3. Įrodymais pagrįstos medicinos, kurios pagrindą sudaro internetiniai mokymai, palyginimas su tiesiogiai vykstančiais interaktyviais mokymais
XXI-ame amžiuje vis daugiau žmonių, norėdami atnaujinti savo žinias, naudojasi kompiuteriu bei internetu. Semiantis žinių šis būdas tampa vis patrauklesniu: galima lanksčiau planuoti, mažiau išeikvoti kelionėms skiriamo laiko, sumažinti išlaidų skirtų nuvykti į mokymų vietą [4]. Mokymų metu žinios buvo orientuotos į naujai Nacionalinio Sveikatos Instituto (angl. National Institutes of Health) išleistas cholesterolio kontrolės gaires.
Šios studijos metu buvo norima nustatyti ar internetu vykstantys mokymai savo suteikiamomis žiniomis gali konkuruoti su gyvai vykstančiais interaktyviais mokymais [5].
Metodai: atliktas atsitiktinių imčių tyrimas. Buvo reikalaujama, kad dalyviai dirbtų pirminėje sveikatos priežiūros grandyje. Pirmoje grupėje gydytojai naudojosi internetiniais mokymais (1 grupė), antroje – interaktyviais (2 grupė) tiesiogiai vykstančiais, o trečia grupė buvo kontrolinė (3 grupė), kuriai nebuvo skirti jokie mokymai. Pirmoji ir antroji grupės gavo identišką mokomąją medžiagą, kuri buvo pateikta kaip paskaita, su galimybe užduoti klausimus, bei klinikinio atvejo analizavimas. Abi grupės po intervenciniu laikotarpiu turėjo galimybę pasikonsultuoti su ekspertais telefonu ar elektroniniu paštu.
Tyrime dalyvavo: 1 grupėje – 51 (iš jų iki galo tyrime dalyvavo 49), 2 – 52 (liko 44), 3 – 20 (18) dalyvių.
Tyrimo vertinimas:
1. Dalyviai (1 ir 2 grupių) prieš mokymus, iškart po mokymų ir praėjus 12 savaičių po mokymų pildė identiškus klausimynus. Buvo siekiama išsiaiškinti ar yra skirtumas tarp grupių kaip gerai įsisavinamos žinios apie cholesterolio kontrolę.
2. 5 mėnesius prieš ir po kursų buvo analizuojama pacientų, atitikusių kriterijus (jų būklė turėjo reikalauti naudotis gairėmis dėl cholesterolio kontrolės ir gydymo) ambulatorinės kortelės. Buvo atrinkta po 20 kortelių iš visų trijų grupių. Tikslas nustatyti ar skiriasi skirtingų grupių dalyvių žinių pritaikymas klinikinėje praktikoje.
3. Taip pat dalyviai vertino pasitenkinimą kursais.
Iš 97 dalyvių 93 baigė kursus ir užpildė klausimynus. Tarp grupių statistiškai reikšmingai nesiskyrė dalyvių žinios bei darbo patirties trukmė.
Rezultatai:
1. Internetiniuose kursuose dalyvavusiųjų žinios įvertintos šiek tiek didesniais balais. Abiejose grupėse statistiškai reikšmingai skyrėsi žinių įvertinimas balais prieš ir po mokymų (p < 0,001). Žinios prieš testą ir iškart po testo pakilo 31 procentais, o prieš testą ir praėjus 12 savaičių po testo net 36,4 procentais. Žinios nuo antros iki trečios apklausos padidėjo 5,4 procentais ir šis skirtumas statistiškai reikšmingas (p < 0,001). Abejose grupėse žinios laikui bėgant kito panašiai.
2. Cholesterolio kontrolės programos vykdymas statistiškai reikšmingai nesiskyrė prieš ir po mokymų. Taip pat nesiskyrė tarp grupių. 1 grupės, lyginant su 2 ir 3 grupe gydymo taktika, nors nežymiai, tačiau statistiškai pagerėjo (p = 0,04). Tai vienintelė grupė, kuri išsiskyrė pasikeitusiu klinikiniu elgesiu.
3. Mokymus kaip komfortabilesnius vertino 2 grupės dalyviai. Iš jų grupės mokymus kaip labai patogius vertino 66 procentai dalyvių, lyginant su 40 procentais iš pirmos
grupės (p = 0,009). Ir net 100 procentų 2 grupės dalyvių kursų naudingumą vertino labai gerai ir puikiai, lyginant su 94 procentais iš 1 grupės.
Mokymų, tiek vedamų gyvai, tiek internetinėje erdvėje, naudingumas yra panašus.
10.4. Mokymo metodų gydytojo darbe palyginimas
Dažnai kvalifikacijos tobulinimo metu vyksta paskaitos didelei auditorijai, rečiau mažose grupelėse, o pastaruoju metu vis dažniau vyksta interaktyvūs mokymai tokie kaip dirbtuvės (angl. Workshop), klinikinio atvejo analizavimo, taip pat individualios mokymosi sesijos [4].
Atlikta studija, kurios tikslas palyginti skirtingų mokymų publikuotus rezultatus. Taikyti atrankos kriterijai: atrinkti mokymų tyrimai buvo atsitiktinių imčių, juose dalyvavo ne mažiau kaip 50 procentų gydomąjį darbą dirbančių specialistų (tik gydytojai, o rezidentai ir kiti sveikatos priežiūros specialistai į šią sąvoką neįtraukti).
Didaktinės paskaitos apibūdinamos kaip skaitomos lektoriaus, visai be, arba su minimaliu, klausytojų įsikišimu, be diskusijų. Interaktyviomis sesijomis laikyta žaidimas vaidmenimis (angl. Role-play), diskusijų grupės, probleminis mokymas ar klinikinio atvejo analizavimas. Jei mokymuose naudotos ir didaktinės paskaitos ir interaktyvūs mokymai jos laikytos mišriomis.
Mokymų metodas vertintas kaip naudingas, jeigu statistiškai reikšmingai pagerėjo gydytojo profesionalumas arba jo pacientų sveikatos priežiūra.
Visos analizuotos studijos buvo atliktos analizuojant planinius JAV, Kanados ir Prancūzijos gydytojų profesinio tobulėjimo mokymus. Mokymai atlikti 1988–1995 metais.
Tyrimo kriterijus atitiko 14 studijų [11–24], kuriuose buvo aprašyti 24 mokymai. Iš jų kriterijus atitiko 17.
Kokia dalis iš visų tos srities analizuotų mokymų buvo naudingi, paversta procentais. Keturiuose mokymuose buvo naudotos tik didaktinės paskaitos, nei vieni iš jų nebuvo naudingi [12– 14]. 6 mokymai buvo interaktyvūs, visų jų metu pagerėjo žinios, tačiau tik 4 statistiškai reikšmingai, tai sudarė 66,7 procentus. 7 mokymai buvo mišrūs. Iš jų 5 įvertinti teigiamai, tai sudarė 71 procentą (1 pav.).
1 pav. Įvairių mokymų naudingumas didinant gydytojų profesionalumą [4]
3 mišriuose mokymuose taip pat buvo vertinama ar po jų pakito klinikinis gydytojų elgesys. 2 iš jų buvo vertinti kaip statistiškai naudingi šiuo klausimu.
Grupių dydis statistiškai reikšmingo skirtumo mokymų naudingumui neturėjo.
Taigi dar kartą pasitvirtina daugelyje šaltinių keliama hipotezė, kad mokymai, kuriuos sudaro tik didaktinės paskaitos skaitymas yra nenaudingi ir juos reikia keisti interaktyviais ar mišriais mokymais.
Mūsų pirmas aprašytas tyrimas atskleidė, kad į mokymus integruotas klinikinio atvejo analizavimas didina gydytojų profesionalumą [1]. Antras tyrimas parodė, kad interaktyvūs mokymai yra naudingi ir jų nauda išlieka tokia pati ar netgi padidėja juose dalyvaujant internetu. Dalyvių grupelėse skaičius neturi reikšmingo skirtumo.
Gydytojams svarbu toliau tobulėti, dažnai sistemingai atnaujinant savo žinias [1, 4, 6, 9, 10]. Dažniausiai Lietuvoje kvalifikacija keliama dalyvaujant konferencijose, kuriose lektoriai skaito paskaitas. Būtent šis tobulėjimo metodas daugumoje šaltinių yra kritikuojamas kaip mažiausiai efektyvus. Daug geresni tobulėjimo rezultatai pasiekiami interaktyvių ar mišrių mokymų metu, kai analizuojami klinikiniai atvejai, diskutuojama ar žinios pritaikomi praktiškai.
0 20 40 60 80 Didaktinės paskaitos Interaktyvūs mokymai Mišrūs mokymai 0 66,7 71 Pro ce n ta i
11. TYRIMO METODIKA
Mokslinis tyrimas buvo vykdomas Lietuvos šeimos gydytojų kolegijos inicijuoto nepriklausomo medicininio švietimo projekto metu. Projektas buvo skirtas Lietuvos šeimos gydytojų žinių imunoprofilaktikos srityje gilinimui. Šį nepriklausomo medicininio švietimo projektą rėmė uždaroji akcinė bendrovė „GlaxoSmithKline Lietuva“. Siekiant kuo efektyvesnio informacijos pateikimo, buvo pasirinktas mišrus mokymų modelis, kurį sudarė paskaita ir trys interaktyvių mokymų sesijos mažose (12–18 dalyvių) grupėse bei apibendrinamasis seminaras. Bendra mokymų trukmė – penkios akademinės valandos. Mokymų dalyviai – Lietuvos šeimos gydytojai, suinteresuoti pagilinti žinias imunoprofilaktikos srityje. Viso projekto eigoje buvo vykdomas dalyvių anketavimas iš anksto paruoštu (tyrėjų sudarytu) klausimynu prieš mokymus ir po jų. Klausimyną sudarė aktualūs testo klausimai dėstomomis temomis, skirti objektyviai įvertinti dalyvių žinias, bei savo žinių vertinimo klausimai. Buvo tikimasi, jog dalyvių žinios po mokymų pasieks 3 lygį pagal Moore modelį – „žinau ir galiu paaiškinti“. Viso išdalinta 326 (visiems dalyviams) klausimynų I dalies ir tiek pat II dalies kopijų (kiekvienam dalyviui po vieną I dalies, kurį paprašyta užpildyti prieš mokymus, ir po vieną II dalies, kurį dalyviai pildė po mokymų. Grąžinta viso 304 I dalies ir 276 II dalies klausimynai. Kadangi buvo vertinami tik pilnai užpildyti klausimynai, gana didelė klausimynų dalis į vertinimą ir į statistinius skaičiavimus nebuvo įtraukta. Į galutinį vertinimą pateko 211 I dalies klausimynų, užpildytų prieš mokymus ir 183 II dalies – užpildytų po mokymų.
Duomenys apdoroti Microsft Office, SPSS programų paketais. Naudoti aprašomosios ir analitinės statistikos metodai. Kiekybiniams kintamiesiems aprašomoji statistika pateikta aritmetiniu vidurkiu ± standartiniu nuokrypiu (mažiausia ir didžiausia reikšmė). Duomenys laikyti statistiškai reikšmingais, kai p < 0,05.
12. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS
Šiame skyriuje aptarti darbo rezultatai.12.1. Žinių apie vakcinas objektyvus ir subjektyvus vertinimas
Prieš mokymus savo žinias vertino 181, o po mokymų 162 dalyviai. Buvo paprašyta savo žinias imunoprofilaktikos srityje įvertinti nuo 1 iki 10 balų. Šis vertinimas buvo laikomas subjektyviu. Analizės metu buvo atliktas objektyvus anketos testo dalies vertinimas dešimties balų sistemoje.
Prieš mokymus dalyviai save vertino 6,19 ± 1,73 balais, o po mokymų 7,85 ± 1,36 balais. Šių dalyvių žinios pakilo nuo 3,23 ± 1,17 balų iki 5,51 ± 1,52 balų (2 pav.). Abu šie skirtumai yra statistiškai reikšmingi (p < 0,001). Abiem atvejais dalyviai savo žinias gerokai pervertino, tačiau po kursų sumažėjo atskirtis tarp savęs vertinimo ir realių žinių.
2 pav. Subjektyvus ir objektyvus žinių vertinimas
12.2. Mokymų vertinimas
Mokymus buvo galima vertinti nuo 1 iki 5 balų. Juos įvertino ne visi dalyviai (n = 155). Žemiausias įvertinimas 3 balai, aukščiausias – 5 balai. Vidurkis 4,61 ± 0,55 balai. Mokymų vertinimas nebuvo patikimai susijęs su įgytomis žiniomis r = 0,098 (p = 0,233).
0 1 2 3 4 5 6 7 8
Prieš kursus Po kursų
6,19 7,85 3,23 5,52 b ala i Subjektyvus Objektyvus
12.3. Žinios apie vakcinas
Prieš mokymus testą atliko 211 dalyvių, o po mokymų 183. Kiekviena iš 3 dalių (apie žmogaus papilomo viruso (toliau – ŽPV), meningokoko, gripo vakcinas) buvo vertintos atskirai ir išreikštos procentais.
Prieš mokymus dalyvių žinios apie skiepus buvo 31,89 ± 11,18 procentai, o po mokymų 55,01 ± 15,41 procentai, p < 0,001 (3 pav.).
3 pav. Žinios apie vakcinas
Prieš mokymus prasčiausios žinios buvo apie meningokoko vakcinas 18,13 ± 14,69 procentai (p < 0,001).
Geriausiai prieš mokymus dalyviai išmanė apie gripo vakcinas 46,45 ± 23,99 procentai (p < 0,001).
Prieš ir po mokymų žinios apie meningokoko vakcinas buvo statistiškai reikšmingai mažesnės už žinias apie ŽPV ir gripo vakcinas (p < 0,05).
Po mokymų žinios apie gripo vakcinas statistiškai reikšmingai geresnės lyginant su žiniomis apie ŽPV vakcinas p < 0,05. O žinios apie meningokoko vakcinas statistiškai reikšmingai mažesnės nei žinios apie ŽPV vakcinas p < 0,05.
Po mokymų mažiausiai pakito žinios apie ŽPV vakcinaciją nuo 39,34 ± 21,37 procentų iki 54,32 ± 25,98 procentų.
Savo žinių vertinimas statistiškai reikšmingai padidėjo nuo 6,19 ± 1,73 balų iki 7,85 ± 1,36 balų. 0 10 20 30 40 50 60 70 Žinios apie ŽPV vakcinas Žinios apie meningokoko vakcinas
Žinios apie gripo vakcinas Bendros žinios apie vakcinas 39,34 18,13 46,45 31,89 54,32 47,4 68,09 55,01 Pro ce n ta i
12.4 Aptarimas
Vertinant atlikto tyrimo rezultatus, galima daryti prielaidą, jog šeimos gydytojams trūksta žinių apie vakcinas, didėja įvairių mokymų ir seminarų šia tema poreikis. Labai svarbu užpildyti šias spragas, nes ypatingai naudingas teisingas pacientų informavimas apie šią pirminės profilaktikos priemonę.
Kokybiškam mokymų palyginimui mūsų atliktame praktiniame tyrime trūko kontrolinės grupės, todėl kitų bandomųjų palyginamųjų mokymų metu būtų naudinga išskirti ir kontrolinę grupę, kuriai būtų netaikytas joks arba taikytas kitas mokymų metodas. Analizuoti, vertinti mokymosi metodų naudingumą labai reikalinga, norint rasti optimalų Lietuvos gydytojams mokymų modelį.
Pasak tyrimų atliktų svetur, didaktinės paskaitos mažai naudingos. O būtent jos Lietuvoje naudojamos kaip pats populiariausias žinių atnaujinimo metodas. Rekomenduotina didaktines paskaitas keisti interaktyviais ar mišriais mokymais, kurie labiau pagerintų profesinį gydytojų tobulėjimą.
13. IŠVADOS
1. Mokymai buvo naudingi. Dalyvių žinios atsakinėjant klausimyną apie vakcinas statistiškai reikšmingai padidėjo.
2. Atliktame tyrime matome, kad prieš mokymus labiausiai trūko žinių apie meningokoko vakcinas.
3. Atliktame tyrime po mokymų statistiškai reikšmingai padidėjo savų žinių apie vakcinaciją vertinimas.
4. Literatūros duomenimis, taikomi interaktyvūs ir mišrūs mokymai turi didžiausią mokomąją vertę. Būtent toks modelis buvo pritaikytas praktiškai, įvertintas, kaip veiksmingas, dalyvių subjektyvia nuomone bei objektyviai – dalyvių žinių pokyčiu.
14. LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Hugenholtz, Nathalie I. R.; Schaafsma, Frederieke G.; Nieuwenhuijsen, Karen; van Dijk, Frank J. H.. Effect of an EBM course in combination with case method learning sessions: an RCT on professional performance, job satisfaction, and self-eYcacy of occupational physicians. International Archives of Occupational and Environmental Health. 2008 Spalis; 82: p. 107–115.
2. Good C. Teaching by the Moore Method. MSOR Connections. 2016 Gegužė; 6(2). 3. Taylor-Vaisey A. Information needs of CME providers: research and development
resource base in continuing medical education. Journal of Continuing Education in the Health Professions. 1995 Birželis; 15(2): p. 117–121.
4. Davis, Dave; O'Brien, Mary Ann Thomson; Freemantle, Nick; Wolf, Fredric M.; Mazmanian, Paul; Taylor-Vaisey, Anne. Impact of formal continuing medical education: do conferences, workshops, rounds, and other traditional continuing education activities change physician behavior or health care outcomes? JAMA. 1999; 282(9): p. 867–874. 5. Choudhry, Niteesh K.; Fletcher, Robert H.; Soumerai, Stephen B.. Systematic Review:
The Relationship between Clinical Experience and Quality of Health Care. Annals of Internal Medicine. 2005 Vasaris 15: p. 260–273.
6. Davis, Dave; Evans, Mike; Jadad, Alex; Perrier, Laure; Rath, Darlyne; Ryan, David; Sibbald, Gary; Straus, Sharon E.; Rappolt, Susan; Wowk, Maria; Zwarenstein, Merrick. The case for knowledge translation: shortening the journey from evidence to effect. BMJ. 2003 Liepa 5: p. 33–35.
7. Jones SL. A different perspective of the teaching philosophy of RL Moore. International Journal of Mathematical Education in Science and Technology. 2017; 48(2): p. 300–306. 8. Information NCfB. PubMed. [Online]. [cited 2017 Gegužė 11. Available from:
https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed.
9. Schaafsma F, Hulshof C, van Dijk F, Verbeek J. Information demands of occupational health physicians and their attitude towards evidence-based medicine. 2004; 30(4): p. Scandinavian Journal of Work, Environment & Health.
10. Schyns, Birgit; von Collani, Gernot. A new occupational self-efficacy scale and its relation to personality constructs and organizational variables. European Journal of Work and Organizational Psychology. 2002; 11(2): p. 219–241.
11. Boissel, J. P.; Collet, J. P.; Alborini, A.; Cordel, J. C.; Filsnoel, J.; Gillet, J.; Nemoz, C.; Brémond, A.; Bernhard, G.; Bourdin, J. F.. Education program for general practitioners on breast and cervical cancer screening: a randomized trial. PRE.SA.GF Collaborative Group. Revue d'Epidémiologie et de Santé Publique. 1995 Gruodis; 43(6): p. 541–547. 12. Browner, W.; Baron, R.; Solkowitz, S.; Adler, L.; Gullion, D.. Physician Management
of Hypercholesterolemia. A Randomized Trial of Continuing Medical Education - American Board of Medical Specialties. The Western Journal of Medicine. 1994 Gruodis; 161(6): p. 572–578.
13. Clark, Noreen M.; Gong, Molly; Schork, M. Anthony; Evans, David; Roloff, Dietrich; Hurwitz, Martin; Maiman, Lois; Mellins, Robert B.. Impact of Education for Physicians on Patient Outcomes. Pediatrics. 1998 Gegužė; 101(5): p. 831–836.
14. Dietrich, Allen J.; O'Connor, Gerald T.; Keller, Adam; Carney, Patricia A.; Levy, Drew; Whaley, Fredrick S.. Cancer: improving early detection and prevention. A community practice randomised trial. BMJ: British Medical Journal. 1992 Kovas 14; 304(6828): p. 687–691.
15. Heale J, Davis D, Norman G, Woodward C, Neufeld V, Dodd P. A randomized controlled trial assessing the impact of problem-based versus didactic teaching methods in CME. Research in medical education. 1988; 27: p. 72–77.
16. Jennett, P. A.; Laxdal, O. E.; Hayton, R. C.; Klaassen, D. J.; Swanson, R. W.; Wilson, T. W.; Spooner, H. J.; Mainprize, G. W.; Wickett, R. E.. The effects of continuing medical education on family doctor performance in office practice: a randomized control study. medical education. 1988 Kovas; 22(2): p. 139–145.
17. Kottke, Thomas E.; Brekke, Milo L.; Solberg, Leif I.; Hughes, John R.. A Randomized Trial to Increase Smoking Intervention by Physicians. JAMA. 1989; 261(14): p. 2101– 2106.
18. Levinson, Wendy; Roter, Debra. The effects of two continuing medical education programs on communication skills of practicing primary care physicians. Journal of General Internal Medicine. 1993 Balandis; 8(6): p. 318–324.
19. Maiman LA, Becker MH, Liptak GS, Nazarian LF, Rounds KA. Improving Pediatricians' Compliance-Enhancing Practices. A Randomized Trial. American journal of diseases of children. 1960; 142(7): p. 773–779.
20. Ockene, I. S.; Hebert, J. R.; Ockene, J. K.; Merriam, P. A.; Hurley, T. G.; Saperia, G. M.. Effect of training and a structured office practice on physician-delivered nutrition
counseling: the Worcester-Area Trial for Counseling in Hyperlipidemia (WATCH). American Journal of Preventive Medicine. 1996 Liepa–rugpjūtis; 12(4): p. 252–258. 21. Perera, D. R.; LoGerfo, J. P.; Shulenberger, E.; Ylvisaker, J. T.; Kirz, H. L.. Teaching
sigmoidoscopy to primary care physicians: a controlled study of continuing medical education. The Journal of Family Practice. 1983 Balandis; 16(4): p. 785–788.
22. Roter DL, Hall JA, Kern DE, Barker LR, Cole KA, Roca RP. Improving Physicians' Interviewing Skills and Reducing Patients' Emotional Distress. Archives of Internal Medicine. 1995 Rugsėjis 25; 155(17): p. 1877–1884.
23. White CW, Albanese MA, Brown DD, Caplan RM. The Effectiveness of Continuing Medical Education in Changing the Behavior of Physicians Caring for Patients with Acute Myocardial Infarction: A Controlled Randomized Trial. Annals of internal medicine. 1985 Gegužė; 102(5): p. 686–692.
24. Wilson, D. M.; Ciliska, D.; Singer, J.; Williams, K.; Alleyne, J.; Lindsay, E.. Family Physicians and Exercise Counseling: Can they be influenced to provide more? Canadian Family Physician. 1992 Rugsėjis; 38: p. 2003–2010.
