LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
Medicinos akademija
Visuomenės sveikatos fakultetas
Profilaktinės medicinos katedra
Ramutė Kunigiškienė
SAVIVALDYBIŲ DARBUOTOJŲ POŽIŪRIO Į FIZINIO AKTYVUMO SVARBĄ DARBO VIETOJE SĄSAJOS SU FIZINIO AKTYVUMO ELGSENA
Antrosios pakopos studijų baigiamasis darbas Gyvensenos medicina Kaunas, 2019 Studentas Ramutė Kunigiškienė __________________ 2019-12-20 Mokslinis vadovas
lekt. dr. Rytė Giedrikaitė____________ 2019-12-20
2
SANTRAUKA
Gyvensenos medicina
SAVIVALDYBIŲ DARBUOTOJŲ POŽIŪRIO Į FIZINIO AKTYVUMO SVARBĄ DARBO VIETOJE SĄSAJOS SU FIZINIO AKTYVUMO ELGSENA
Ramutė Kunigiškienė
Mokslinė vadovė lekt. dr. Rytė Giedrikaitė
Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Medicinos akademijos Visuomenės sveikatos fakultetas, Profilaktinės medicinos katedra. Kaunas, 2019 – 70 p.
Darbo tikslas. Įvertinti savivaldybių darbuotojų požiūrio į fizinio aktyvumo darbo vietoje sąsajas su fizinio aktyvumo elgsena.
Tyrimo uždaviniai:
1. Įvertinti savivaldybių darbuotojų požiūrio į fizinį aktyvumą svarbą darbo vietoje. 2. Nustatyti savivaldybių darbuotojų fizinio aktyvumo elgseną.
3. Ištirti savivaldybių darbuotojų fizinio aktyvumo elgseną motyvuojančius veiksnius.
4. Palyginti dviejų savivaldybių darbuotojų nuomonių į fizinio aktyvumo svarbą darbo vietoje sąsajas su fizinio aktyvumo elgsena.
Metodika. Atliktas kiekybinis tyrimas, naudojant vienmomentinę anoniminę anketinę apklausą. Tyrimas vykdytas 2019 m. birželio - rugsėjo mėnesiais. Apklausa vykdyta internetinėje svetainėje https://apklausa.lt. Nuoroda į klausimyną buvo išsiųsta el. paštu 215 darbuotojų iš dviejų Savivaldybių. Apklausoje dalyvavo 170 darbuotojai, atsako dažnis 79,1 proc. Tyrimo duomenys buvo užkoduoti ir suvesti į SPSS (SPSS/w 24.0 for Windows) duomenų analizės sistemą ir „MS Excel“ programą.
Rezultatai: Vertinant savivaldybių darbuotojų požiūrį apie fizinio aktyvumo svarbą darbo vietoje nustatyta, kad didžioji dalis (74,1 proc.) apklaustųjų mano, jog organizuoti fizinį aktyvumą darbo vietoje yra svarbu. 85,3 proc. tyrime dalyvavusių savivaldybėse dirbančių darbuotojų norėtų, kad jų darbo vietoje būtų vykdoma fizinio aktyvumo programa. Vertinant savivaldybėse dirbančių darbuotojų fizinio aktyvumo trukmę per dieną, nustatyta, kad respondentai vidutiniškai sėdi 267,19±97,61 minutes per dieną, o vaikščiojimas ne trumpiau kaip 10 minučių be pertraukų trunka vidutiniškai 68,15±25,92 min./d. Gauti rezultatai rodo, kad darbuotojus užsiimti fizine veikla dažniausiai motyvuoja galimybė stiprinti sveikatą (15,92±4,8 balų iš 20). Nustatyta, kad didžioji dalis A ir B savivaldybių darbuotojų (atitinkamai 70,7 proc. ir 77,3 proc.) mano, kad fizinis aktyvumas darbo vietoje yra svarbus.
Išvados: Dauguma savivaldybėje dirbančių darbuotojų mano, kad organizuoti fizinį aktyvumą darbo vietoje yra svarbu, norėtų kad jų darbo vietoje būtų vykdoma fizinio aktyvumo programa ir dėl
3 savo sveikatos būklės galėtų joje dalyvauti. Dirbantys ilgiau kaip 10 metų tyrimo dalyviai dažniau per savaitę ir ilgiau per dieną užsiėmė labai intensyvia fizine veikla. Respondentus užsiimti fizine veikla dažniausiai motyvuoja galimybė stiprinti sveikatą, valdyti stresą ir gerinti išvaizdą. A ir B savivaldybėse dirbantys darbuotojai manantys, kad fizinis aktyvumas darbo vietoje yra svarbus ir pageidaujantys fizine veikla darbe užsiimti daugiau kartų per savaitę, patys dažniau ir ilgiau yra fiziškai aktyvūs.
4
SUMMARY
RELATIONSHIP BETWEEN MUNICIPAL EMPLOYEES’ ATTITUDE TO THE IMPORTANCE OF PHYSICAL ACTIVITY IN THE WORKPLACE AND PHYSICAL ACTIVITY BEHAVIOR
Supervisor lecturer, PhD Rytė Giedrikaitė
Lithuanian University of Health Sciences, Academy of Medicine, Faculty of Public Health, Department of Preventive Medicine – Kaunas, 2019 – 70 pages.
The aim of work: To assess the relationship between the attitudes of municipal employees towards physical activity in the workplace and physical activity behavior.
Task of the research:
1. To evaluate the importance of the attitude of municipal employees towards physical activity in the workplace.
2. To determine the physical activity behavior of municipal employees.
3. To investigate the factors motivating physical activity behavior of municipal employees.
4. To compare the relationship of two municipal employees' views on the importance of physical activity in the workplace with the behavior of physical activity.
Methods: A quantitative study was performed using anonymous questionnaire. The study was conducted in 2019 on June – September. The survey was conducted on the website https://apklausa.lt. A link to the questionnaire was sent by email to 215 employees from two municipalities. 170 employees participated in the survey, the response rate was 79,1 percent. The study data was encoded and incorporated into SPSS (SPSS/w 24.0 for Windows) data analysis system and MS Excel program. Results: Assessing the attitudes of municipal employees about the importance of physical activity in the workplace, it was found that the majority (74.1%) of respondents believed that it is important to organize physical activity in the workplace. 85.3 percent of surveyed municipal employees would like to have a physical activity program at their workplace. Evaluating the daily physical activity of municipal employees, respondents found that on average 267.19 ± 97.61 minutes per day were sitting, while walking for at least 10 minutes took an average of 68.15 ± 25.92 minutes / day. The results show that employees are more motivated to engage in physical activity (15.92 ± 4.8 out of 20). It was found that the majority of employees in municipalities A and B (70.7% and 77.3% respectively) consider physical activity in the workplace to be important.
Conclusions: Most municipal employees find it important to organize physical activity in the workplace and would like to have a physical activity program in place and be able to participate because of their health. Employees, who are working more than 10 years, are more engaged to very intense physical activity per week and longer per day. Respondents are often motivated by physical activity to enhance health, manage stress and improve appearance. Workers in municipalities A and
5 B who consider physical activity to be important in the workplace and who wish to engage in physical activity at work several times a week are more often and longer physically active.
6
SANTRUMPOS IR SĄVOKOS
Hipokinèzė - sumažėjęs judėjimas. PSO – Pasaulinė sveikatos organizacija KMI – kūno masės indeksas
ES – Europos Sąjunga SN – standartinis nuokrypis
7
PADĖKA
Nuoširdžiai dėkoju savo darbo vadovei lekt. dr. Rytei Giedrikaitei už pagalbą, rašant bagiamąjį magistro darbą. Dėkoju už skirtą laiką, labai svarbias ir vertingas konsultacijas bei naudingus patarimus.
Esu dėkinga savivaldybių gydytojoms Linai Džiaukštienei ir Evelinai Raulušaitienei už bendradarbiavimą, nuoširdžią ir savalaikią pagalbą vykdant tyrimą.
8
TURINYS
ĮVADAS ... 9
1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 11
1.1. FIZINIO AKTYVUMO SAMPRATA IR FIZINIO AKTYVUMO ĮTAKA SVEIKATAI ... 11
1.2. SĖDIMO DARBO ĮTAKA ŽMOGAUS ORGANIZMO SVEIKATAI ... 13
1.3. FIZINIO AKTYVUMO SKATINIMAS DARBO VIETOJE IR FIZINĮ AKTYVUMĄ SKATINANČIOS INTERVENCIJOS ... 16
1.4. DARBDAVIŲ NUOMONĖ APIE FIZINĮ AKTYVUMĄ DARBO VIETOJE ... 19
1.5. DARBUOTOJŲ MOTYVACIJA KAIP FIZINIO AKTYVUMO ELGSENOS PAGRINDAS ... 22
2. TYRIMO METODIKA IR ORGANIZAVIMAS ... 25
2.1. Tyrimo organizavimas ir tiriamųjų imtis... 25
2.2. Tyrimo instrumentai ir duomenų šaltiniai ... 25
2.3. Leidimas tyrimo atlikimui ... 26
2.4. Statistinės analizės metodai ... 26
3. REZULTATAI ... 27
3.1. Tiriamosios imties charakteristikos ... 27
3.2. Savivaldybių darbuotojų požiūris į fizinio aktyvumo svarbą darbo vietoje ... 28
3.3. Savivaldybių darbuotojų fizinio aktyvumo elgsena ... 36
3.4. Savivaldybių darbuotojų fizinio aktyvumo elgseną motyvuojantys veiksniai ... 40
3.5. A ir B savivaldybių darbuotojų požiūrio į fizinio aktyvumo svarbą darbo vietoje palyginimas ir sąsajos su fizinio aktyvumo elgsena ... 43
4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 48
IŠVADOS ... 52
PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 53
LITERATŪROS SĄRAŠAS... 54
9
ĮVADAS
Įvairiuose tarptautiniuose dokumentuose ir gairėse akcentuojama, kad Europos Sąjungos žmonių gyvensena yra nejudri todėl būtinybė skatinti žmones keisti nejudrų gyvenimo būdą į sveikesnį ir aktyvesnį [1].
XIX – XX a. Europos ir Šiaurės Amerikos šalyse dėl mokslo ir technologijos pažangos gyvenimas ženkliai pasikeitė. Sėkmingai besivystanti pramonė pašalino didelę dalį sunkaus fizinio darbo, didėjo darbo poreikis, kuris reikalauja mažų energijos sąnaudų. Pradedant 1960 metais, darbo vietos, kurios reikalauja fizinės veiklos sparčiai sumažėjo, pradėjo vis dažniau atsirasti darbo vietų, kuriose vyrauja sėdima kūno padėtis. Kaskart atsirandančios pažangios technologijos ir transporto priemonės, gamybos procesų automatizavimas, komunikacijos priemonių plėtra ir perėjimas prie elektroninių dokumentų srauto žymiai sumažino fizinį aktyvumą žmonių profesinėje srityje, buityje ir laisvalaikio metu [2].
Didžioji mūsų dirbančios visuomenės dalis darbe praleidžia apie 8 valandas. Tai sudaro apie 60 proc. aktyvaus dienos laiko, kuris dažniausiai yra praleidžiamas sėdint [3].
Dar XVIII a. garsus prancūzų gydytojas Samuelis Tiso yra pasakęs: “Judėjimas gali pakeisti visus vaistus, bet joks vaistas nepakeis judėjimo”. Judėjimas yra biologinis organizmo poreikis, be kurio normali žmogaus veikla sunkiai įmanoma. Pasaulio sveikatos organizacija (toliau – PSO) teigia, kad mažas fizinis aktyvumas pagal PSO duomenis yra ketvirtas mirtingumo rizikos veiksnys visame pasaulyje (6% mirčių visame pasaulyje). Taip pat yra manoma, kad fizinis neveiklumas sudaro 21– 25 proc. krūties ir storosios žarnos vėžio atvejų, 27 proc. cukrinio diabeto ir apie 30 proc. išeminės širdies ligos priežasčių [4].
PSO teigimu buvo nustatyta, kad XXI amžiuje darbuotojų darbo vieta yra idealiausia ir viena iš prioritetinių sveikatos stiprinimo vietų. Žinoma, kad darbuotojų sveikatai įtakos turi ir su darbu nesusiję veiksniai. Sveikatą skatinančios darbo vietos koncepcija tampa vis aktualesnė, nes vis daugiau privačių ir valstybinių organizacijų pripažįsta, kad sėkmė globalizuotoje rinkoje ateityje gali būti pasiekiama tik turint sveiką, kvalifikuotą ir motyvuotą darbo jėgą, o tai gali padėti įmonėms ir darbo organizacijoms konkuruoti rinkoje [5].
Reguliarus ir tinkamai parinktas fizinis aktyvumo lygis sumažina hipertenzijos, išeminės širdies ligos, insulto, diabeto, krūties ir storosios žarnos vėžio, depresijos ir traumų riziką [6, 7]. Galima teigti, kad fizinis aktyvumas yra vienas iš svarbiausių veiksnių norint pagerinti fizinę ir psichinę žmonių sveikatą. Tačiau daugiau nei pusės gyventojų fizinio aktyvumo lygis nepasiekia rekomenduojamų verčių ir yra tendencija toliau mažėti. PSO Europos regiono 2016-2025 m. fizinio aktyvumo strategijoje išskirtinis dėmesys skiriamas fizinio aktyvumo darbe skatinimui [8]. Tačiau dar labai nedidelė dalis Lietuvos įmonių šį sveikatinimo procesą yra įdiegę savo įmonėse [9].
10
Darbo aktualumas. PSO akcentuoja, kad darbo vietoje idealu skatinti suaugusiųjų fizinį aktyvumą, siekiant, kad pagerėtų darbuotojų sveikata bei produktyvumas, pagerėtų santykiai tarp kolegų ir didėtų pasitenkinimas darbu. PSO rekomendacijose fizinis aktyvumas įvardinamas kaip ligų prevencijos priemonė, nesvarbu, ar tai būtų mokykloje, ar darbo vietoje, atsižvelgiant į pasirinktą veiklą [10]. Šiuo magistriniu darbu siekiama užpildyti trūkumą, nes nepavyko rasti literatūros, kurioje būtų nagrinėjamas administracijos darbuotojų požiūris į fizinį aktyvumą darbo vietoje, taip pat nepavyko rasti mokslinių tyrimų, kuriuose būtų tiriamos sąsajos tarp darbuotojų požiūrio į fizinio aktyvumo svarbą darbo vietoje su fizinio aktyvumo elgsena.
Mokslinis naujumas. Europos sveikatos skatinimo darbo vietose tinklo tyrimų skyriaus duomenimis, iki šiolei atlikti tyrimai, tiriantys sveikatos stprinimą darbo vietose yra riboti, fragmentiški ir apsiribojantys viena institucija [11]. Išsamių Lietuvių autorių tyrimų apie savivaldybių darbuotojų, kaip atskiros tikslinės grupės fizinio aktyvumo elgseną, jų informuotumą apie fizinį aktyvumą darbo vietoje, bei fizinio aktyvumo galimybes, motyvaciją darbo vietoje stokojama.
Atlikto tyrimo teorinė ir praktinė reikšmė. Mirtingumo rodikliai nuo širdies ir kraujagyslių sistemos ligų kiekvienais metais didėja, o fizinis aktyvumas daro didelę įtaką lėtinių ligų prevencijos srityje. Vadovaujantis tyrimo išvadomis, galima pateikti savivaldybių aministracijoms pasiūlymus dėl fizinio aktyvumo darbo vietose organizavimo. Taip pat šį tyrimą būtų galima tęsti toliau, taikant darbuotojams įvairių veiklų intervencijas ir po to lyginant rezultatus prieš ir po jų.
Asmeninis autorės indėlis. Parengta literatūros apžvalga, išanalizavus mokslinę literatūrą, parengta metodika, atliktas tyrimas, pateikti rezultatai ir jų aptarimas, atsižvelgiant į tyrimo rezultatus, suformuluotos išvados ir praktinės rekomendacijos.
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI
Darbo tikslas: Įvertinti savivaldybių darbuotojų požiūrio į fizinio aktyvumo darbo vietoje sąsajas su fizinio aktyvumo elgsena.
Darbo uždaviniai:
1. Įvertinti Savivaldybių darbuotojų požiūrį į fizinio aktyvumą svarbą darbo vietoje. 2. Nustatyti Savivaldybių darbuotojų fizinio aktyvumo elgseną.
3. Ištirti Savivaldybių darbuotojų fizinio aktyvumo elgseną motyvuojančius veiksnius; 4. Palyginti dviejų Savivaldybių darbuotojų nuomonių į fizinio aktyvumo svarbą darbo vietoje sąsajas su fizinio aktyvumo elgsena.
11
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. FIZINIO AKTYVUMO SAMPRATA IR FIZINIO AKTYVUMO ĮTAKA
SVEIKATAI
Fizinis aktyvumas yra labai svarbi sveikos gyvensenos sudėtinė dalis, kuri įtakoja ne tik sveikatą, gyvenimo kokybę bet ir mirtingumą dėl įvairių priežasčių [12].
Fizinis aktyvumas dažniausiai apibūdinamas kaip bet koks kūno judesys, kai susitraukinėjant raumenims organizmas energijos sunaudoja daugiau negu esant ramybės būsenoje [13]. Žmogaus organizmui reikalingas nuolatinis judėjimas, bet kokia fizinė veikla tam, kad organizmo sistemos atliktų savo funkcijas ir žmogus išliktų sveikas. Sveikas gyvenimo būdas turi įtakos ne tik fizinei asmens sveikatai, bet turi dar daug ir kitų psichologinių ir socialinių pranašumų. Fizinis aktyvumas yra naudingas visiems, net ir sergantiems lėtinėmis ligomis, cukriniu diabetu, širdies ir kraujagyslių ligomis, vėžiu ar turintiems negalią.
Europos Sąjungos tarybos 2013 metų rekomendacijose dėl sveikatinamojo fizinio aktyvumo skatinimo įvairiuose sektoriuose (2013/C 354/01) teigiama, kad „fizinis aktyvumas, įskaitant reguliarią sportinę veiklą ir fizinį lavinimą, yra labai svarbus visais gyvenimo etapais, dėl jo sumažėja rizika susirgti širdies ir kraujagyslių ligomis bei kai kurių rūšių vėžiu ir diabetu, pagerėja raumenų ir kaulų sistemos būklė ir kūno masės kontrolė, taip pat daromas teigiamas poveikis psichikos sveikatos ugdymui ir kognityviniams procesams. Remiantis PSO rekomendacijomis, fizinis aktyvumas yra svarbus visų amžiaus grupių asmenims, ypač vaikams, dirbantiesiems ir pagyvenusiems žmonėms“. Tame pačiame leidinyje nurodoma, kad „fizinis aktyvumas, kuris yra tiesiogiai susijęs su sveiku gyvenimo būdu ir darbuotojų sveikata, padeda siekti svarbiausių strategijos „Europa 2020“ tikslų, visų pirma ekonomikos augimo, našumo ir sveikatos tikslų“ [14].
M. Basevičienės (2013) ir kitų autorių moksliniame straipsnyje teigiama, kad yra atlikta nemažai stebėjimo ir intervencinių tyrimų, kurie pagrindžia, kad yra neabejotinas ryšys tarp fizinio aktyvumo ir širdies bei kraujotakos susirgimų [15].
Warburton ir kiti mokslininkai (2006) teigia, kad yra neginčijama fizinio aktyvumo nauda ypač sėdimą darbą dirbantiems žmonėms, o didžiausias sveikatos būklės pagerėjimas pastebimas tada, kai mažiausiai judantys žmonės tampa fiziškai aktyvūs. Tiriant moteris, nustatyta, kad santykinė rizika nuo širdies ir kraujotakos ligų priešlaikinės mirties, sumažėja net vaikštant vos vieną valandą per savaitę. Fiziškai neaktyvioms vidutinio amžiaus moterims (besimankštinančioms mažiau nei 1 valandą per savaitę) mirties rizika nuo širdies ir kraujagyslių ligų padidėjo dvigubai, o nuo vėžio - 29%, palyginus su fiziškai aktyviomis. Ši santykinė rizika yra panaši į hipertenzijos, hipercholesterolemijos ir nutukimo riziką ir prilygsta rizikai, susijusiai su saikingu rūkymu.
12 1.1.1 pav. matome kaip didėja rizika mirti nuo hipertenzijos, lėtinės obstrukcinės plaučių ligos (toliau – LOPL), diabeto, rūkymo ar padidėjusios kūno masės indekso esant santykinai mažam fiziniam aktyvumui, lyginant su dalyviais, kurių fizinis aktyvumas yra didesnis. Tyrimo rezultatai rodo, kad fizinis aktyvumas užkerta kelią priešlaikinių mirčių rizikai ir yra svarbus veiksnys daugelio lėtinių ligų prevencijai. „Health Canada“ fizinio aktyvumo gairėse taip pat nurodoma, kad tarp fizinio aktyvumo ir sveikatos yra tiesioginis ryšys [16].
Williamson ir kitų autorių atlikto tyrimo su buvusiais kariškiais išvados teigia, kad darbas, kuris buvo siejamas su fiziniu aktyvumu duoda teigiamą poveikį individų sveikatai vėlesniame jų gyvenime. Kariškių tiesioginis darbas yra siejamas su fizine veikla ir šiuo kokybiniu tyrimu buvo siekiama išsiaiškinti ar fizinis krūvis prieš tai buvusiame darbe yra susijęs su mažesne sveikatos problemų rizika vėliau. Dauguma buvusių kariškių konstatavo apie gerą fizinę sveikatą dėl pratybų, kurias jie vykdė atlikdami karinę tarnybą. Remiantis tyrimo išvadomis galima manyti, kad teigiamas buvusios profesijos poveikis sveikatai, įskaitant ilgalaikę fizinių pratimų naudą, yra kaip prevencija susirgti demencija ir širdies bei kraujagyslių sistemos ligomis. Manoma, kad buvusi karo tarnyba yra naudinga fizinei asmenų sveikatai [17].
1.1.1 pav. Fizinio aktyvumo ir mirties rizikos santykis (Darren E. R. Warburton et al. CMAJ 2006; 174:801-809) [16]
13 Dauguma teorijų teigia, kad fizinis aktyvumas yra viena iš galimybių padidinti dirbančių asmenų darbingumo lygį. Suomijos Haaga-Helia taikomųjų mokslų universitete buvo atliktas tyrimas, kurio tikslas buvo įvertinti fizinio aktyvumo įtaką širdies ir kraujagyslių sistemai. Buvo pasirinktos 2 grupės, tiriamieji ir kontrolinė grupė. Tyrimas truko 12 mėnesių. Apibendrinus tyrimo rezultatus nustatyta, kad teigiamas darbuotojų požiūris į integruotą fizinį aktyvumas darbo vietoje gali pagerinti jų savijautą, o tuo pačiu ir darbingumą [18].
Reguliari fizinė veikla skatina kaulų ir raumenų sistemų funkcijos gerinimą, lavina judesių koordinaciją ir pusiausvyrą, stiprina širdies ir kraujagyslių sistemą, teigiamai veikia kvėpavimo sistemą, virškinimo sistemos darbą, pagerina medžiagų apykaitą raumenų ląstelėse, judėjimo – atramos aparato struktūrą ir funkcijas, pagerina sąnarių sandarą ir funkcijas, stiprina širdies raumenį, teigiamai veikia kraujospūdį ir t.t. Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijose siūloma būtina kasdieninė, bent jau vidutinio intensyvumo, fizinė veikla, kuriai nereikėtų ypatingų sąlygų ar didelių pastangų (suaugusiems – ne mažiau kaip 30 min. vidutinio intensyvumo fizinio krūvio 5 kartus per savaitę). Vadovaujantis PSO ir Nacionalinio sveikatos ir klinikinės kompetencijos instituto (angl. NATIONAL institute for health and clinical excellence, NICE) Cochrane, The Community Guide atliktais vertinimais ir moksliniais įrodymais dėl intervencijų veiksmingumo yra parengtos fizinio aktyvumo netolygumų mažinimo rekomendacijos. Vienoje iš jų rekomenduojama kurti programas, kurios būtų ilgalaikės, nuoseklios ir įtikinančios, kad teigiamai judėjimą vertinantys ir fiziškai aktyvūs asmenys visada gerai jaučiasi bei motyvuoja savo kolegas keisti gyvenimo būdo įpročius [19].
Apibendrinus galima teigti, kad fizinis aktyvumas teikia didelę naudą žmonių sveikatai visais gyvenimo etapais, nes judėjimą, sveikatą ir gyvenimo kokybę sieja glaudus ryšys. Asmenys, užsiimantys reguliaria fizine veikla gali ženkliai sumažinti lėtinių ligų pavojų, pagerinti raumenų ir kaulų sistemos būklę, teigiamai paveikti psichikos sveikatą ir kognityvinius procesus. Todėl yra skatinama įvesti darbo vietose sveikatinantį fizinį aktyvumą.
1.2. SĖDIMO DARBO ĮTAKA ŽMOGAUS ORGANIZMO SVEIKATAI
Pastaruoju metu vis dažniau galima išgirsti kalbant apie sėdimą gyvenseną (angl. sedentary behavior). Tai gyvensena, kurioje vyrauja fiziškai pasyvus elgesys. Literatūroje fiziškai neaktyviais vadinami asmenys, kurių dienos eigoje suminis laikas, praleistas sėdint, siekia 8–10 valandų per dieną. Jau yra labai blogai kai sėdima 6 valandas, nes tai gali sukelti medžiagų apykaitos ir kitus sveikatos sutrikimus. Laikas, kurį praleidžiame darbe sėdint, itin mažas darbinis fizinis aktyvumas, statinė, nepatogi, neergonomiška arba net priverstinė sėdima padėtis kartu su kitais rizikos veiksniais
14 (ilgalaikiu stresu, dideliu darbo tempu, rūkymu ir kt.) padidina riziką sirgti įvairiomis lėtinėmis ligomis [20].
Dirbanti visuomenės dalis yra puiki tikslinė grupė, o darbo vieta yra pagrindinis intervencinių priemonių, skirtų lėtinėms ligoms mažinti tarp suaugusiųjų, teikimo kanalas. Pasaulio sveikatos organizacija, rūpindamasi žmonių sveikata, siekia užtikrinti visiems galimybę stiprinti savo sveikatą ir siekti geresnės gyvenimo kokybės [21].
Ekelund (2016) ir kiti mokslininkai atliko išsamų tyrimą tam, kad išsiaiškintų ar fizinis aktyvumas gali pašalinti neigiamus ilgo sėdėjimo padarinius. Tyrimą atlikti įtakojo 2006 m. nustačius, kad Londone dirbančių autobusų vairuotojų rizika sirgti širdies ligomis yra gerokai didesnė, lyginant su kartu dirbančiais konduktoriais. Įvairiuose moksliniuose tyrimuose, atliktuose nuo 2012 m. nustatyta, kad fizinio aktyvumo trūkumas kiekvienais metais visame pasaulyje nusineša daugiau nei 5 mlj. gyvybių. Ilga sėdėjimo trukmė siejama su padidėjusia kelių lėtinių ligų rizika ir mirtingumu. Vis dėlto neaišku, ar fizinis aktyvumas sumažina, o gal būt net panaikina žalingą ilgo sėdėjimo poveikį organizmui. Ekelund (2016) ir kiti mokslininkai tyrė ilgo sėdėjimo laiko dienos eigoje ir fizinio aktyvumo sąsajas su mirtingumu nuo įvairių ligų. Buvo pastebėta, kad vis dėl to fizinis aktyvumas pašalina žalingą ilgo sėdėjimo poveikį organizmui. Gauti duomenys parodė, kad po 8 valandų sėdėjimo 1 valanda vidutinio intensyvumo veiklos teigiamai veikia medžiagų apykaitą, o 45 minutės važiavimo dviračiu nedideliu greičiu turi teigiamos įtakos gliukozės kiekio kraujyje reguliavimui sergant II tipo cukriniu diabetu. Atlikto tyrimo rezultatai teigia, kad vidutinio intensyvo (60-70 min. per dieną) fizinis aktyvumas sumažina mirtingumą dėl žalingo ilgo sėdėjimo laiko [22]. Subjektyvus darbo sąlygų vertinimas, t. y. kaip darbuotojas vertina savo darbo sąlygas ir jų kenksmingą poveikį sveikatai yra ne mažiau svarbus negu objektyvūs duomenys. Suvokimas, kad darbo sąlygos kenkia sveikatai, darbuotojui sukelia stresą, kuris, kaip žinoma, yra daugelio somatinių ligų priežastis. Darbo pobūdis dažnai įtakoja asmenų sveikatą tolimesniame jų gyvenime [23].
Daugelyje Europos ir besivystančių pasaulio šalių lėtinės ligos jau artėja prie epidemijos lygmens. Pasak Pasaulio sveikatos organizacijos, yra keletas priežasčių veikiančių tuo pačiu metu, tai nuolat mažėjantis fizinis aktyvumas, žalingi įpročiai, nesveika ir nesaikinga mityba, spartėjantis gyvenimo tempas, kurį lydi nuolatinė intelektinė ir psichologinė įtampos. Vienas iš šių lėtinių ligų rizikos veiksnių yra fizinis pasyvumas. Su fiziniu pasyvumu siejama 3,5 proc. visų suaugusių asmenų ligų ir jam priskiriama 5–10 proc. visų mirčių Europos regione. Fizinis pasyvumas didina reliatyvų pavojų susirgti širdies vainikinės arterijos ligomis – 45 proc., galvos smegenų insultu – 60 proc., pirmine arterine hipertenzija – 30 proc., ir kaulų osteoporoze – 59 proc. Nuolat augantis sergamumų skaičius didina susidomėjimą galimu sėdimo darbo ir blogos sveikatos ryšiu. Gilson ir kiti, tyrinėdami biurų darbuotojų požiūrį į pavojų sveikatai, susijusį su ilgai trunkančiu sėdėjimu darbe ir strategijas pertraukti ir sutrumpinti profesinį sėdimąjį laiką, atliko tyrimą su Australijos
15 vyriausybės personalu. Tyrimo išvados teigė, kad ilgas sėdėjimas darbe buvo suprantamas kaip kenksmingas veiksnys darbuotojų sveikatai [24].
Tobulėjant technologijoms ir keičiantis ekonominiams poreikiams, daugelio profesijų vidutinės energijos sąnaudos sumažėjo, o didelė darbo jėgos dalis dirba sėslų darbą. 2016 metais, Australijoje, Melburne, norint išsiaiškinti kaip sumažinti sėdimą laiką darbe, buvo atliktas pusiau struktūruotas interviu tyrimas su biurų darbuotojais. Buvo tiriami vienos didelės ir dviejų mažų įmonių darbuotojai ir vadovai. Tyrimas truko vienus metus. Buvo nustatytos trys svarbios sritys, kurios susijusios su kliūtimis mažinti sėdėjimą darbo vietoje: darbo pobūdis; organizacinės socialinės normos; biuro baldai ir jų išdėstymas. Darbuotojams buvo siūloma naudotis telefonuose esančiomis programomis, žingsniamačiais ir kitais technologiniais išradimais, skatinančiais daugiau judėti per dieną. Tačiau dalyviai nebuvo motyvuoti, abejojo šių metodų ilgalaike nauda, pirmenybę teikė reguliuojamo aukščio stalams, pasitarimams pasivaikščiojant, betarpiškam bendravimui (ne telefonu). Buvo pasiūlymų, kad šiukšliadėžės ir spausdintuvai būtų pastatyti, galimai, toliausiai nuo darbo vietos [25].
Fizinio aktyvumo nauda sveikatai yra gerai žinoma, tačiau darbuotojai darbo vietose nelabai išreiškia norą būti fiziškai aktyviais. Remiantis naujausiomis rekomendacijomis, siekiant skatinti ir palaikyti širdies ir kraujagyslių sistemos būklę ir gerinti bendrą savijautą, visi suaugusieji turėtų siekti, kad mažiausias vidutinio intensyvumo aerobinis krūvis būtų apie 150 minučių per savaitę. Brown ir kitų (2011) atlikto tyrimo rezultatai parodo, kad aktyviai nusiteikusių darbuotojų psichosocialinė sveikata yra ženkliai geresnė nei fiziškai neaktyvių, tačiau yra nedaug įrodymų apie ryšį tarp fizinio aktyvumo ir darbuotojų darbingumo [26].
Apibendrinus galima teigti, kad mažas fizinis aktyvumas ir darbo pobūdis darbingame amžiuje įtakoja asmenų sveikatą vyresniame amžiuje. Fizinio aktyvumo stoka sukelia priešlaikinių mirčių riziką, tačiau apie 60 minučių vidutinio intensyvumo fizinis aktyvumas sumažina mirtingumo riziką dėl žalingo ilgo sėdėjimo laiko dienos eigoje. Dirbantys asmenys yra puiki auditorija vykdyti įvairias fizinio aktyvumo priemones, nes tai gerai pasiekiama tikslinė grupė. Dirbančiųjų sėdimą darbą aktyvumo skatinimas darbo vietose daro tiesioginę įtaką fizinei, psichinei, ekonominei ir socialinei dirbančių asmenų gerovei ir, savo ruožtu, jų šeimų, bendruomenių ir visuomenės sveikatai. Darbo vietoje yra palanku pasiekti darbuotojus ne tik skleidžiant informaciją, bet ir įgyvendinant sveikatos stiprinimo veiklas dėl esamų informacijos sklaidos kanalų.
16
1.3. FIZINIO AKTYVUMO SKATINIMAS DARBO VIETOJE IR FIZINĮ
AKTYVUMĄ SKATINANČIOS INTERVENCIJOS
Šiuo metu viena iš svarbiausių fizinio aktyvumo gerinimo krypčių yra sveikatos raštingumo didinimas, sveikatą gerinančios fizinės kultūros populiarinimas ir skatinimas darbo vietoje, formuojant darbuotojų ir darbdavių požiūrį, kad fizinis aktyvumas taptų neatsiejama kasdienio gyvenimo dalimi, o ne pasirenkama veikla dienos pabaigoje [27].
Darbo vieta yra palanki įgyvendinant sveikatos stiprinimo bei fizinio aktyvumo veiklas dėl esamų informacijos sklaidos kanalų, darbuotojų pasiekiamumo bei darbo vietose esamų sąlygų. Intervencijos darbo vietose, kurių metu skatinamas fizinis aktyvumas, gali duoti reikšmingas permainas, kadangi tokiu būdu galima skatinti visus darbuotojus jungtis į fizinio aktyvumo veiklas. Visa tai įgalina komunikacija, paremta natūralia sklaida per socialinius tinklus, egzistuojančius tarp darbuotojų darbo vietoje. Tai leidžia padidinti darbuotojų įsitraukimo ir pasisekimo galimybes, pozityviai keičiant darbuotojų fizinio aktyvumo elgesį. Webb akcentuoja, kad būtent darbdavių finansuojamų programų, intervencijų taikymas siejamas su darbuotojų fizinio aktyvumo skatinimu darbo vietose turi išties reikšmingos įtakos darbuotojų sveikatai. Autorė pabrėžia, kad moksliniai tyrimai parodė, jog yra ryšys tarp laikino darbingumo praradimo sergančių lėtinėmis ir kitomis ligomis ir darbdavio išlaidų intervencinių programų kūrimui, skatinant darbuotojų fizinį aktyvumą darbo vietose. Dirbančiųjų sėdimą darbą aktyvumo skatinimas darbo vietose teigiamai įtakoja jų funkcionalumą, produktyvumą ypač kalbant apie tuos darbuotojus kurie serga lėtinėmis ligomis. Tyrimai parodė, kad tinkamai įgyvendinus fizinio aktyvumo skatinimo darbo vietose intervencijas, sumažėjo darbuotojų nedarbingumas dėl ligos. Sveikatos skatinimo programos tokiu atveju leidžia sutaupyti įmonių pinigus ir tuo pat metu prisideda prie darbuotojų sveikatos stiprinimo ir bendros gerovės kūrimo [28].
Lietuvos tyrėjai Pilipavičienė ir kt. (2015), I. Radzevičiūtė ir kt. (2015) nagrinėjo suaugusiųjų asmenų fizinio aktyvumo skatinimą ir intervencijų praktinę reikšmę [29, 30]. Ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje vis daugiau atsiranda visuomenės sveikatos problemų, kurios siejamos su mažu fiziniu aktyvumu. Ieškoma vis naujų sprendimo būdų, kuriamos programos ir ilgalaikės strategijos. Siekiant parengti sveikatos stiprinimo prioritetų visumą bei plėtoti naujas profesinės sveikatos tyrimo sritis dėl darbo vietos saugumo reikalingi nemaži žmogiškieji ir finansiniai ištekliai. Kirilovo ir kitų atlikto tyrimo rezultatai teigia apie esminę sąlygą siekiant saugoti ir stiprinti darbuotojų sveikatą, tai sukurti tinkamą darbui aplinką [31].
17 Išskiriamos šios fizinį aktyvumą skatinančios intervencijos:
1. Vaikščiojimas
Ilgalaikis sėdėjimas arba neveiklumas yra viena iš pagrindinių sveikatos problemų priežasčių. Chan ir kiti (2004) atliko tyrimą, kuriame buvo 12 mėnesių stebima 106 sėdimą darbą dirbančių darbuotojų kūno masės indekso (toliau – KMI) ir juosmens apimties pokyčiai, matuojamas širdies ritmas ramybės būsenoje ir kraujospūdis. Dalyviai buvo pasirinkti iš penkių skirtingų darbo vietų, kuriose dauguma darbų buvo vidutinio ir mažo aktyvumo. Visiems buvo išdalinti žingsniamačiai. Apžvelgus rezultatus nustatyta, kad liemens apimties sumažėjimas ir širdies ritmo sureguliavimas buvo reikšmingai susijęs su žingsnių padidėjimu per dieną. Reikšminga ir tai, kad tie, kurių KMI pradiniame matavime buvo didesnis, fizinio aktyvumo padidėjimas buvo palyginti panašus kaip dalyvių, kurių KMI buvo mažesnis [32].
Ėjimo arba vaikščiojimo nauda jau seniai patvirtinta daugybe tyrimų, kuriais įrodytas neabejotinai teigiamas poveikis sveikatai. Tai paprasčiausia fizinio aktyvumo forma kuri tinka bet kurio amžiaus asmeniui. Aittasalo ir kiti (2012) atliko tyrimą, kurio metu 6 mėnesius tyrė sėdimą darbą dirbančius biuro darbuotojus pasitelkę minimalią intervenciją – žingsniamačius. Įdomu ir tai, kad buvo stebimi tyrimo dalyviai tyrimui pasibaigus. Tyrimo tikslas buvo pasitelkus minimalią intervenciją, paskatinti darbuotojus kuo daugiau vaikščioti. Pasibaigus tyrimui buvo pastebėta, kad tyrime dalyvavę asmenys ir toliau lieka fiziškai aktyvesni nei prieš tyrimą. Pastebėta, kad tyrimo dalyviai ragina bendradarbius sekti jų pavyzdžiu. Taip pat šio tyrimo dėka ir daugiau įmonių pradėjo taikyti šią praktiką [33].
Jeigu 61 žmogų įtikintume vaikščioti mažiausiai 2 valandas per savaitę būtų galima išvengti vienos mirties per metus teigia Gregg ir kiti (2003). Paprastas vaikščiojimas glaudžiai siejamas su diabetu sergančių suaugusių asmenų mirštamumu. Šiame nacionaliniu lygiu reprezentuojančiame amerikiečių, sergančių cukriniu diabetu, tyrime, vaikščiojimas mažiausiai 2 val. per savaitę buvo susijęs su mirtingumo nuo visų priežasčių ir širdies susitraukimo dažnių sumažėjimu nuo 34% iki 39%, o dar ilgesnis vaikščiojimas (t.y. maždaug 3–4 val. per savaitę) buvo susijęs su mirtingumo sumažėjimu iki 54 proc. Tyrimo duomenys patvirtino, kad dažnas ir reguliarus vaikščiojimas yra svarbus 2 tipo diabetu sergančių žmonių sveikatos stiprinimo veiksnys [34].
2. Važiavimas dviračiu
Vienas iš PSO veiklos tikslų yra skatinti dirbančius asmenis aktyviai pasiekti darbo vietas, tačiau tyrimų, kurie įvertintų tokias intervencijas yra tik keletas [35]. Vienas iš būdų darbuotojus paraginti būti aktyvesniems darbe yra integruoti aktyves keliones į darbą ir atgal būdus, tokius kaip ėjimas pėsčiomis ar važiavimas dviračiu. Kelionė į darbą ir atgal yra neatsiejama darbo dienos dalis; tai yra ryšys tarp namų ir darbo. Page ir kiti (2017) atliko tyrimą, kurio metu buvo tiriama Jungtinėje Karalystėje įsikūrusios organizacijos darbuotojų aktyvus darbo vietos pasiekimas. Tyrimo
18 tikslas buvo aprašyti intervenciją į aktyvų darbo vietos ir atgal pasiekimą, naudojant elektroninius dviračius. Taip pat buvo tiriami fizinės ir psichinės sveikatos pokyčiai lyginant aktyvias ir pasyvias tyrimo dalyvių grupes. Tyrimo išvadose teigiama, kad aktyvi kelionių į darbą važinėjimu patirtis yra tiesioginė ir naudinga sveikatai. Taip pat tyrėjai siūlo, kad važiavimas į darbą naudojant e-dviratį yra perspektyvi alternatyva pasyviai kelionei ir yra novatoriškas būdas raginti darbuotojus būti aktyviais [36].
3. Lipimas laiptais
Lipimą laiptais galima įvardinti kaip intensyvaus vaikščiojimo formą. Nepakankamas fizinio aktyvumo lygis yra pagrindinis visuomenės sveikatos iššūkis. Ieškant intensyvių ir patrauklių fizinio aktyvumo alternatyvų, bandoma ieškoti būdų kaip vidutinio intensyvumo veiklą paversti kasdienio gyvenimo dalimi. Lipimas laiptais per minutę sunaudoja daugiau energijos, nei bėgiojimas, yra lengvai prieinamas daugumai darbuotojų, o ši judėjimą skatinanti veikla gali būti tinkanti ir darbe. Birmingemo universiteto tyrinėtojai, vadovaujami Franko Eveso bandė metodus, kuriais siekiama skatinti daugiau naudoti laiptus, o ne eskalatorius ir keltuvus, siekiant padidinti sudegintų kalorijų skaičių kasdieniame gyvenime. Atlikto tyrimo rezultatai rodo, kad lipimo laiptais intervencijos apsaugo nuo viršsvorio [37].
Lipimo laiptais naudą nustatė Kanados tyrėjai, stebėdami 17 sveikų savanorių vyrų, kurių amžiaus vidurkis 64 metai. Buvo taikomi keli metodai: vaikščiojimas, svorių kilnojimas ir lipimas laiptais. Nustatyta, kad lipimas laiptais pareikalauja daugiausiai energijos sąnaudų. Nustatyta, kad net ir lėtu tempu lipant laiptais du, tris kartus greičiau sudeginamos kalorijos nei intensyviai vaikštant lygiu paviršiumi [38].
Dabartinė visuomenė didžiąją savo gyvenimo laiko dalį praleidžia pastatuose, jei ne darbe, tai namuose. Lipimas laiptais yra unikali mankštinimosi forma ir treniravimosi įrankis. Laipiojimas laiptais yra rekomenduojamas daugybės sveikatingumo specialistų visame pasaulyje nes tam nereikia specialių mokymų ar būti fiziškai pasiruošus, tai yra laiką taupantis užsiėmimas nes laiptai dažniausiai yra mus supančioje aplinkoje ir nieko nekainuoja.
4. Mokymas ir informavimas
Šių intervencijų tikslas – padidinti bendrą darbuotojų fizinį aktyvumą tiek darbo vietoje, tiek laisvalaikiu. Nyderlandų Enschede mieste buvo atsitiktine tvarka atrinkti 299 darbuotojai iš trijų savivaldybių. Intervencinėje grupėje 131 darbuotojas, o kontrolinėje grupėje 168 asmenys. Per 9 mėnesius tiriamiesiems buvo pasiūlytos septynios konsultavimo sesijos. Konsultacijos buvo grindžiamos asmeninio elgesio pokyčių skatinimu, naudojant PACE fizinio aktyvumo ir mitybos rekomendacijas. Tiek intervencijos, tiek kontrolinės grupės tiriamieji gavo rašytinę informaciją apie gyvenimo būdo keitimą. Antriniai tyrimo rodikliai buvo kūno sudėjimo analizė (kūno masės indeksas (KMI) ir kūno riebalų procentas, matuojamas per odos raukšlių storį, kraujo spaudimas ir
19 cholesterolio kiekis kraujyje. Tyrimo išvadose teigiama, kad individualios konsultacijos darbo vietoje teigiamai paveikė fizinio aktyvumo ir kai kuriuos fizinio pasirengimo komponentus. Ypač ryškūs pokyčiai buvo tų asmenų, kurie pirmieji pareiškė norą dalyvauti tyrime [39].
Norint išsiaiškinti kaip veikia į elektroninį paštą siųsta fizinį aktyvumą skatinanti informacija, buvo atliktas tyrimas su Australijos universiteto darbuotojais. Tyrimo tikslas – kaip asmenys savarankiškai didina fizinį aktyvumą, ar yra pokytis. Įrodyta, kad per el. paštą siunčiama motyvuojanti informacija padidina fizinį aktyvumą ir ryšių technologijos (svetainės ir el. paštas) gali būti tinkama skatinimo priemonė [40].
Apibendrinant galima teigti, kad darbuotojų požiūris į darbo vietoje vykdomas veiklas priklauso nuo daugelio veiksnių, tačiau labai svarbus pačių dirbančiųjų savanoriškas įsitraukimas. Savarankiška darbuotojų fizinė veikla priklauso nuo motyvuojančios informacijos suteikimo.
1.4. DARBDAVIŲ NUOMONĖ APIE FIZINĮ AKTYVUMĄ DARBO
VIETOJE
PSO rekomendacijose darbdaviams pabrėžiama, kad siekiant gerinti darbuotojų fizinį aktyvumą darbo vietoje svarbu:
• Identifikuoti darbuotojų poreikius ir patvirtinti fizinio aktyvumo politiką.
• Kurti darbo aplinką gerinančių veiksmų įvairovę, skatinti reguliarią fizinę veiklą visiems darbuotojams ištisus metus.
• Įtraukti reguliarius fizinio aktyvumo pratimus į darbo dieną / darbotvarkę.
• Novatoriški būdai skatinti fizinį aktyvumą darbe: vaikščiojimas „pėsčiomis“ pas bendradarbius (o ne naudotis elektroniniu paštu ar telefonu); „Lipk laiptais“ kampanija; pasivaikščiojimai per kavos ir pietų pertraukas; gimnastikos pratimų pertraukos; bėgikų klubai ir pratybų seminarai.
• Skatinti spontaniškas veiklas darbe: darbo vietų pakeitimus, patobulinimus, pritaikant jas fizinio aktyvumo galimybėms ištisus metus, pvz., įrengti gimnastikos patalpas, dušus.
• Skatinti ir remti fiziškai aktyvius kelionės į ir iš darbo būdus (pvz., ėjimą pėsčiomis ar važiavimą dviračiu).
• Skatinti sukurti unikalią galimybę darbe formuoti kultūrą, palaikančią aktyvų gyvenimo būdą, kuris naudingas tiek darbuotojų gerovei, tiek verslui. Informaciją apie fizinės veiklos svarbą ir būdus skleisti naudojantis įmonės ryšių kanalais, pvz., elektroniniu paštu ar rengiant informacinius plakatus/ stendus, skrajutes [41].
20 Saugias darbuotojų aplinkos ir darbo vietos sąlygas privalo užtikrinti darbdavys. „Darbuotojų sveikata ir sauga apima visas prevencinės priemonės, skirtas darbuotojų darbingumui, sveikatai ir gyvybei darbe išsaugoti, kurios naudojamos ar planuojamos visuose įmonės veiklos etapuose, kad darbuotojai būtų apsaugoti nuo profesinės rizikos arba ji būtų kiek įmanoma sumažinta“. Visa tai reglamentuoja Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymas [42].
Danna ir kitų (1999) atlikto tyrimo išvados teigia, kad yra ne vienas, bet keletas informacijos šaltinių, teigiančių apie sveikatos stiprinimo darbe naudą, tačiau vadovo palaikymas čia vaidina pagrindinį vaidmenį. Tačiau tyrėjai teigia, kad norint įrodyti tiesioginį poveikį sveikatai su darbu susijusių sveikatos problemų prevencijai ir sveikatos stiprinimui darbo vietoje, reikia atlikti tolesnius tyrimus [43].
Vis daugiau atsiranda tyrimų, kurių išvados teigia, kad darbuotojų sveikatos stiprinimas darbo vietoje didina įstaigos pridėtinę vertę. Darbuotojų sveikata įtakoja darbo rezultatus ir yra labai svarbus veiksnys diegiant sveikatos stiprinimo ir prevencijos programas darbo vietose. Tačiau mokslinėje literatūroje nėra atlikta daug tyrimų apie darbdavių nuomonę apie fizinio aktyvumo svarbą darbo vietoje. Pescud ir kiti (2015) atliko tyrimą, kuriuo buvo norima ištirti darbdavių požiūrį į darbuotojų sveikatos stiprinimo skatinimą darbo vietoje, bei veiksnius turinčius įtakos šiai sveikatinimo krypčiai. Kokybinio tyrimo metu buvo atrinkta 10 tikslinių grupių darbdavių iš įvairių pramonės sričių ir geografinių vietų Vakarų Australijoje. Buvo tiriama darbdavių nuomonė apie darbo vietos įtaką darbuotojų sveikatai, darbuotojų sveikatos įtaką darbo našumui bei darbdavių nuomonę dėl darbuotojų sveikatos stiprinimo darbo vietoje. Išvadose teigiama, kad darbdavių požiūrį į sveikatos stiprinimą darbo vietoje įtakoja daugelis veiksnių. Galimai didžiausią įtaką turi tinkamos informacijos suteikimas darbdaviams apie sveikatos stiprinimo darbo vietose naudą [44].
Per paskutinius kelis dešimtmečius buvo atlikta nemažai tyrimų dėl socialinių ryšių ar socialinių tinklų vaidmens ir indėlio į sveikatos stiprinimą. Taip pat kokią įtaką šeimos ar giminaičių, sutuoktinio, draugų, kaimynų, bendradarbių, darbdavių įtaka skatinant sveikatos stiprinimą. Hämmig, Oliver (2017) atlikto tyrimo duomenys atskleidė, kad darbinė ir namų aplinka daro pagrindinį poveikį bendrai, fizinei ir psichinei sveikatai, taip pat psichologinei ar emocinei ir profesinei gerovei. Pastebėta, kad vadovo palaikymas yra pats svarbiausias veiksnys siekiant sveikatos stiprinimo darbe [45].
Išsivysčiusiose valstybėse yra būdinga nuolat didinti darbo našumą, o tai galima daryti gerinant darbuotojų darbo sąlygas, tobulinant jų įgūdžius, taikant motyvacines sveikatos stiprinimo programas ir t. t. Visa tai yra darbdavių investicija iš gaunamo pelno ir dėl to išbrangsta darbo jėga. Palaikyti sveiką ir produktyvią darbo jėgą įstaigoms tampa rimtu iššūkiu dėl vis daugiau žmonių, kenčiančių nuo lėtinių sveikatos sutrikimų ir dėl senėjančios darbo jėgos. Dėl augančių sveikatos priežiūros išlaidų didėja dirbančių gyventojų sveikatos stiprinimo programų poreikis. Naudojant sveikatos
21 stiprinimo darbo vietoje skatinimą yra didinamas darbuotojų produktyvumas. Cancelliere ir kitų (2011) atliktas tyrimas teigia, kad sveikatos stiprinimo programos geriausiai integruoti tada, kai įstaigoje/įmonėje didėja darbuotojų vidutinis amžius. Tačiau autoriai mano, kad dar per mažai atlikta tyrimų kad būtų galima susieti sveikatos stiprinimo darbo vietose naudą ir darbo produktyvumo sąsajas [46].
Dabartiniais laikais papildomas/pridėtinis fizinis aktyvumas turėtų kompensuoti vis dažniau pasitaikantį sėdimo darbo stilių. Australijoje buvo atlikta tyrimų, vykusių nuo 1997 m. apžvalga dėl fizinio aktyvumo skatinimo darbo vietoje. Šioje apžvalgoje buvo vertinamos fizinio aktyvumo darbo vietoje intervencijos su savanoriais, kurie buvo pakankamai motyvuoti pakeisti savo elgesį, kai kurie iš jų jau buvo pakankamai fiziškai aktyvūs iki tyrimo pradžios. Rezultatai parodė, kad sėkmingesnės buvo individualiai asmeniui pritaikytos programos. Išvadose teigiama, kad vykdant ateityje fizinio aktyvumo skatinimo darbo vietoje programas, reikėtų atsižvelgti į esamą darbuotojų požiūrį bei galimus pokyčius organizacijose, skatinti darbdavius kurti sveikatą tausojančią darbo aplinką. Tai labai priklauso nuo darbdavių pozicijos. Reikia pateikti darbdaviams argumentuotus įrodymus, jog dėka šių programų gerėja darbuotojų sveikata, gerėja darbinė atmosfera, mažėja streso ir įtampos atsiradimo tikimybė, o tai įtakoja darbuotojų darbo produktyvumą bei pasitenkinimą darbu [47].
2018 m. birželio 7–8 d. Helsinkyje, Suomijos profesinės sveikatos institute vykusiame projekto „Bendradarbiavimo ir kompetencijų tinklas profesinei sveikatai, saugai ir gerovei darbe stiprinti“ baigiamąjame renginyje buvo diskutuojama kaip inicijuoti sveikatos stiprinimo darbo vietose tinklo kūrimą tarptautiniu lygiu. Susitikime buvo išgryninti svarbiausi iššūkiai įmonėse, tai: pozityvus darbdavio požiūris į skirtingo amžiaus darbuotojus bei geresnės darbo aplinkos kūrimas, abipusė (darbdavių ir darbuotojų) motyvacija dėl sveikatinimo įvairiais amžiaus tarpsniais. Akcentuota mokymosi visą gyvenimą galimybė [48].
Darbo vieta yra vienas iš veiksnių, įtakojančių darbuotojų sveikatą. Gyvenimo būdas taip pat daro įtaką asmens sveikatai. Yra keletas įrodymų, kad pasikeitus individo elgesiui, pakeitus gyvenseną į sveikesnę, sveikatos būklė nebūtinai gali pagerėti, nes ji yra veikiama ir kitų nei gyvenimo būdas veiksnių, tokių kaip darbinė aplinka. Dirbančių asmenų teigiamas požiūris į fizinio aktyvumo veiklas darbo vietoje bei sveikos darbo vietos sukūrimas priklauso nuo darbdavių darbinės aplinkos, kultūros ir politikos sukūrimo (1.4.1 pav.) [49].
22
1.4.1 pav. Sveikatos stiprinimo įmonėse veiklų kryptys [49]
Apibendrinant galima teigti, kad norint, kad darbovietėse būtų vykdomos sveikatos stiprinimo programos, labai svarbus yra darbdavių palaikymas, teigiama jų pozicija. Darbdaviams reikalinga argumentuota ir įrodymais patvirtinta informacija apie tai, kad investicija į darbuotojo sveikatą visada atsiperka. Pagrindinė žinia darbdaviams turi būti ta, jog gerėjant darbuotojų sveikatai, gerėja darbinė atmosfera, mažėja streso ir įtampos atsiradimo tikimybė, o tai įtakoja darbuotojų darbo produktyvumą, didinama įstaigos pridėtinė vertė. Dar mažai yra atliktų tyrimų, kurie analizuotų darbuotojų darbo produktyvumo augimo sąsajas su sveikatos stiprinimu darbo vietoje. Tačiau pats svarbiausias veiksnys, kuris daro teigiamą įtaką sveikatos stiprinimo veiklai, yra pačių darbuotojų pozityvus nusiteikimas į fizinį aktyvumą darbo vietoje.
1.5. DARBUOTOJŲ MOTYVACIJA KAIP FIZINIO AKTYVUMO
ELGSENOS PAGRINDAS
Jau seniai tyrėjai, sveikatos priežiūros specialistai ir politikos formuotojai stengėsi išsiaiškinti priežastis, kodėl vieni žmonės yra fiziškai aktyvūs, o kiti ne. Motyvacija yra pagrindinis veiksnys bet kokiam elgesio keitimui, darantis įtaką asmenų elgesio pokyčių inicijavimui ir palaikymui. Motyvacija yra svarbi ne tik dėl elgesio pokyčių, bet ir dėl bendros disciplinos pradėjus pokyčius. Kad asmuo būtų motyvuotas galimi vidiniai ir išoriniai veiksniai. Egli ir kitų (2011) atliktame tyrime dalyvavo 2199 dalyviai lyties atžvilgiu pasiskirstę beveik tolygiai. Tyrimo išvados teigė, kad vyrus būti fiziškai aktyvias motyvavo vidiniai veiksniai – pajėgumo didinimas, konkurencija, iššūkiai, o moteris daugiau išoriniai veiksniai, t. y. svorio reguliavimas, išvaizda ir kt. [50].
23 Fizinis aktyvumas yra labai svarbus visais žmogaus gyvenimo etapais. Fiziškai akyviems asmenims yra mažesnė rizika susirgti. 2019 m. liepos 9 d. Lietuvos Respublikos Seimo nutarimu Nr. XIII-2304 yra patvirtintos sveikatos tausojimo ir stiprinimo politikos gairės, kuriose teigiama: „Reikalinga skatinti suaugusiuosius daugiau judėti, nuolat užsiimti aktyvia fizine veikla. Fizinis aktyvumas turėtų tapti asmens kasdienio gyvenimo dalimi, apimančia laisvalaikį, darbovietę, sveikatos priežiūros ir transporto sistemas. Būtina siekti darbo rinkos lankstumo ir užimtumo pusiausvyros – skatinti lankstų darbo grafiką, kuris sudarytų palankesnes sąlygas puoselėti sveiką gyvenseną. Itin svarbu raginti darbdavius ieškoti tinkamų ir veiksmingų darbuotojų fizinio aktyvumo skatinimo būdų. Taip pat tikslinga raginti įmones suteikti finansinį ar kitokį paskatinimą darbuotojams, kurie rūpinasi savo fiziniu aktyvumu, taip pat užtikrinti tinkamas darbo higienos sąlygas. Taip pat būtina sudaryti palankias sąlygas visoms visuomenės grupėms plėtoti fizinį aktyvumą“ [51].
Masiliausko (2012) atlikto tyrimo metu išryškėjo tai, kad mokykloje įgytos teorinės ir praktinės žinios apie sveikatą, daro įtaką vienokios ar kitokios gyvensenos pasirinkimui ateityje. Labai daug kas priklauso nuo mokytojo, kuris dėsto pamoką, nuo jo požiūrio į dėstomą dalyką bei nuo jo paties asmeninio sveikos gyvensenos pavyzdžio. Neigiamos nuostatos fizinio aktyvumo atžvilgiu gali lydėti asmenį ir tolimesniame gyvenime. Patirtas stresas, nesaugumo jausmas, per sunkios užduotys dažnai lemia mokinių kūno kultūros pamokų nelankymą. Tyrimas atskleidė statistiškai reikšmingą vidutinio stiprumo koreliaciją, kad dar mokykloje suformuotas teigiamas požiūris į sveiką gyvenseną daro įtaką tolimesniame asmenų gyvenime, po mokyklos baigimo dėl fizinio aktyvumo pasirinkimo [52].
Jau seniai įrodyta, kad fiziškai aktyvus žmogus yra gerokai stabilesnis emociškai ir stipresnis fiziškai nei pasyvus. Sveikas organizmas yra „užprogramuotas“ nuolatiniam judėjimui. Net tą ir suprasdami žmonės kažkodėl nesilaiko šios teorijos. Įrodyta, kad motyvacija yra lemiamas fizinio aktyvumo palaikymo veiksnys. Molanorouzi ir kiti (2015) tyrė 1360 suaugusius asmenis (703 vyrai, 657 moterys), kurie reguliariai mankštinosi mažiausiai šešis mėnesius. Buvo tiriama (malonumas, gera psichologinė būklė, gera fizinė išvaizda, bendravimas, noras gerai atrodyti/pasirodyti, kiti lūkesčiai) kas motyvuoja šiuos asmenis būti fiziškai aktyviais. Respondentai buvo suskirstyti į dvi amžiaus grupes (jauni suaugusieji nuo 20 iki 40 metų ir vidutinio amžiaus suaugusieji nuo 41 iki 64 metų) ir penkias veiklos rūšis. Išvadose teigiama, kad kiekviena fizinio aktyvumo veikla gali teikti asmenims naudą, jei ta veikla asmeniui patinka dėl vienokių ar kitokių priežasčių. Labai svarbu, kad pradėjus fizinio aktyvumo veiklą motyvacija nemažėtų, ypač pirmaisiais mėnesiais nuo veiklos pradžios. Labai svarbu įvertinti asmenų norą dalyvauti grupiniuose ar pavieniuose užsiėmimuose. Pavyzdžiui kovos menų dalyvius labiau motyvavo noras nugalėti, konkurencija nei kitus dalyvius. Tyrimo išvados teigia, kad išsiaiškinus svarbiausius asmenų motyvus dalyvauti
24 įvairiuose fizinio aktyvumo skatinimo veiklose, galima žmones nukreipti į jiems labiausiai tinkančią veiklą, tuo pačiu būtų išvengta greito veiklos atsisakymo [53].
Nustačius veiksnius, kurie motyvuoja suaugusius asmenis būti fiziškai aktyviais ir tuos veiksnius nuolat skatinant, galima būtų paskatinti suaugusius asmenis būti fiziškai aktyviais ilgą laiką. Gera visuomenės sveikata yra prioritetinė sritis ir PSO yra parengusi gaires ir rekomendacijas fizinio aktyvumo skatinimui [54].
Apibendrinus galima teigti, kad asmenų fizinį aktyvumą vėlesniame amžiuje gali įtakoti dar mokykloje patirti įspūdžiai, įgytos žinios bei kūno kultūros mokytojų asmeninis gyvensenos pavyzdys. Asmeninė motyvacija yra svarbus faktorius, nulemiantis fizinio aktyvumo sėkmę ir trukmę. Motyvacija skiriasi priklausomai nuo lyties. Moterys labiau linkusios būti fiziškai aktyvios dėl išvaizdos, o vyrus daugiau motyvuoja patirti įspūdžiai, konkurencija. Tačiau nepriklausomai nuo lyties, labai svarbus tinkamas pasirinkimas, kad pradėta fizinio aktyvumo veikla duotų lauktą rezultatą ir motyvacija nemažėtų. Tai ypač labai svarbu tik pradėjus fizinio aktyvumo veiklą.
25
2. TYRIMO METODIKA IR ORGANIZAVIMAS
2.1.Tyrimo organizavimas ir tiriamųjų imtis Tyrimo rūšis – Kiekybinis tyrimas, vienmomentinė anketinė apklausa.
Tyrimo organizavimas – tyrimas buvo atliekamas 2019 m. birželio – rugsėjo mėnesiais. Buvo gautas iš dviejų savivaldybių administracijų atsakingų darbuotojų sutikimas dėl darbuotojų apklausos. Savivaldybės buvo pasirinktos dėl panašios administracijų organizacinės struktūros ir palyginimo tarp kurortinį statusą turinčio miesto darbuotojų požiūrio ir elgsenos ir kitos savivaldyvės darbuotojų. Tyrimas buvo vykdytas internetinėje svetainėje https://apklausa.lt/. Nuoroda į klausimyną buvo išsiųsta el. paštu. Norint išsiaiškinti galimus trūkumus ir neaiškumus, 2019 m. gegužės 6 - 24 d. buvo atliktas žvalgomasis tyrimas, kurio metu buvo išsiųstos bandomosios anketos ne tyrime dalyvavusios įstaigos darbuotojams. Pabendravus su respondentais ir išsiaiškinus, kad klausimų formuluotės aiškios ir suprantamos, anketa nebuvo koreguota.
Tiriamasis kontingentas – tyrimo metu buvo apklausiami dviejų savivaldybių administracijos darbuotojai, kurių el. pašto adresai buvo rasti interneto svetainėje.
Tyrimo imtis ir imties sudarymo metodas. Atliekant tyrimą taikytas paprastosios tikimybinės atrankos metodas, atlikta dviejų savivaldybių administracijos struktūroje dirbančių asmenų anketinė apklausa. Iš viso el. paštu buvo išsiųstas kvietimas dalyvauti apklausoje elektroninėje erdvėje 215 darbuotojų, sugrįžo 177. Pilnai užpildytos ir statistinei analizei tinkamos buvo 170 anketų – atsako dažnis 79,1 proc. Tyrimo reprezentatyvumui reikalinga imtis apskaičiuota pagal Pianotto formulę:
n = 1/ (Δ² + 1/N), kur
n – respondentų skaičius, kuriuos būtina apklausti;
Δ – paklaidos dydis (rezultatai įvertinti su 5 proc. paklaida); N – generalinės visumos dydis.
Nustatyta, kad reikia į tyrimą įtraukti 138 resondentus.
2.2. Tyrimo instrumentai ir duomenų šaltiniai
Siekiant įvertinti savivaldybių darbuotojų požiūrio į fizinio aktyvumo svarbą darbo vietoje sąsajas su fizinio aktyvumo elgsena, buvo atliktas kiekybinis tyrimas. Tyrimui naudota anoniminė anketinė apklausa (1priedas), kuri buvo sudaryta, remiantis išanalizuota literatūra bei Tarptautinio fizinio aktyvumo klausimyno trumpąja lietuviška versija. Anketą sudarė trys dalys pagal tyrime iškeltus uždavinius. Papildomai respondentų buvo prašoma nurodyti socialinius ir demografinius
26 rodiklius, t.y. savo lytį, amžių, šeimyninę padėtį ir darbo stažą. Klausimynas buvo sudarytas iš uždaro tipo klausimų su pateiktais atsakymo variantais bei atviro tipo klausimų.
2.3. Leidimas tyrimo atlikimui
Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Bioetikos centras pritarė tyrimo atlikimui ir 2019 metais gegužės 2 dieną išdavė leidimą Nr. BEC-GM(M)-139 (2 priedas). Darbuotojų apklausa atlikta gavus raštišką sutikimą iš dviejų savivaldybių administracijos. Respondentai anketas gavo elektroniniu paštu, todėl darbuotojai visada turėjo teisę atsisakyti dalyvauti apklausoje. Konfidencialumas buvo užtikrintas, kadangi anketos buvo elektroninės, tyrėjas nežino tyrime dalyvavusių respondentų vardų ir pavardžių.
2.4. Statistinės analizės metodai
Statistinė duomenų analizė atlikta naudojant kompiuterinės programos statistikos paketą „SPSS/w 24.0“ ir MS Excel 2016 kompiuterinę programą. Nagrinėjamų požymių pasiskirstymui pasirinktoje imtyje įvertinti taikyta aprašomoji duomenų statistika – absoliutūs (n) ir procentiniai dažniai (proc.). Aprašant intervalų skalės kintamuosius taikytas vidurkis (m) ir jo standartinis nuokrypis (SN). Dviejų nepriklausomų imčių skirstiniams palyginti naudotas Mann-Whitney U testas, skaičiuotas Z kriterijus. Požymių ryšiams vertinti sudarytos susijusių požymių lentelės, požymių priklausomybei nustatyti skaičiuotas chi-kvadrat (χ2) kriterijus, proporcijų lygybė vertinta z testu su Bonferroni korekcija. Vieno binarinio priklausomo kintamojo (Y) priklausomybė nuo nepriklausomųjų kintamųjų (X) vertinta daugiaveiksnės regresinės analizės metodu, skaičiuotas galimybių santykis (GS) su jo pasikliautinuoju 95 proc. intervalu (PI). Ryšio tarp neparametrinių požymių stiprumas analizuotas apskaičiuojant Spearman koreliacijos koeficientą (r). Jei 0<|r|≤0,3, dydžiai silpnai priklausomi, jei 0,3<|r|≤0,8, vidutiniškai priklausomi, jei 0,8<|r|≤1, stipriai priklausomi. Koreliacijos koeficientas bus teigiamas, kai vienam dydžiui didėjant, didės ir kitas, neigiamas – kai vienam dydžiui didėjant, kitas mažės. Kai reikšmingumo lygmuo p<0,05, požymių skirtumas tiriamųjų grupėse laikytas statistiškai reikšmingu. Konfidencialumo užrikrinimui savivaldybės žymimos A ir B. Rezultatai pateikiami diagramose ir lentelėse.
27
3. REZULTATAI
3.1. Tiriamosios imties charakteristikos
Buvo apklausta 170 darbuotojų, dirbančių dviejose Savivaldybėse: A (48,2 proc.) ir B (51,8 proc.). Didžioji dalis respondentų yra moterys (77,6 proc.), susituokusios (65,9 proc.), įgijusios aukštąjį išsilavinimą (78,2 proc.) ir turinčios didesnį nei 10 metų darbo stažą (67,1 proc.) (3.1.1. lentelė). Nustatyta, kad B savivaldybėje dirbo daugiau jaunesnių kaip 35 metų amžiaus asmenų (39,8 proc.) nei A Savivaldybėje (26,8 proc.) (3.1.1 lentelė).
3.1.1 lentelė. Tiriamosios imties sociodemografinės charakteristikos Požymiai Savivaldybės, n (proc.) Iš viso (N=170) A savivaldybė (n=82) B savivaldybė (n=88) Lytis Vyrai 22 (26,8) 16 (18,2) 38 (22,4) Moterys 60 (73,2) 72 (81,8) 132 (77,6) Amžius ≤35 metai 22 (26,8) 35 (39,8) 57 (33,5) 36-45 metai 17 (20,7) 13 (14,8) 30 (17,6) 46-55 metai 25 (30,5) 25 (28,4) 50 (29,4) >55 metai 18 (22,0) 15 (17,0) 33 (19,4) Šeiminė padėtis Susituokę 59 (72,0) 53 (60,2) 112 (65,9) Gyvenantys partnerystėje 9 (11,0) 15 (17,0) 24 (14,1) Viengungiai / išsiskyrę 14 (17,1) 20 (22,7) 34 (20,0) Išsilavinimas Aukštesnysis 18 (22,0) 19 (21,6) 37 (21,8) Aukštasis 64 (78,0) 69 (78,4) 133 (78,2) Darbo stažas ≤10 metų 22 (26,8) 34 (38,6) 56 (32,9) >10 metų 60 (73,2) 54 (61,4) 114 (67,1)
28
3.2. Savivaldybių darbuotojų požiūris į fizinio aktyvumo svarbą darbo vietoje
Vertinant savivaldybių darbuotojų požiūrį apie fizinio aktyvumo svarbą darbo vietoje nustatyta, kad didžioji dalis (74,1 proc.) apklaustųjų mano, jog organizuoti fizinį aktyvumą darbo vietoje yra svarbu (3.2.1 pav.). Stebima tendencija, kad moterys dažniau nei vyrai mano, kad fizinis aktyvumas darbo vietoje yra svarbus (mot. – 77,3 proc., vyr. – 63,2 proc.).
χ²=3,1, p=0,214
3.2.1 pav. Tyrimo dalyvių požiūrio į fizinio aktyvumo svarbą darbo vietoje pasiskirstymas priklausomai nuo lyties (N=170)
Tyrimo rezultatai rodo, kad aukštąjį išsilavinimą įgiję asmenys (78,2 proc.) statistiškai reikšmingai dažniau mano, kad darbo vietoje organizuoti fizinį aktyvumą yra svarbu, lyginant su aukštesnįjį išsilavinimą įgijusiais respondentais (59,5 proc.) (p<0,05) (3.2.2 pav.).
χ²=5,3, p=0,031; p<0,05, palyginus su įgijusiais aukštesnįjį išsilavinimą (z testas su Bonferroni korekcija)
3.2.2 pav. Tyrimo dalyvių požiūrio į fizinio aktyvumo svarbą darbo vietoje pasiskirstymas priklausomai nuo išsilavinimo (N=170)
63,2 26,3 10,5 77,3 16,7 6,1 0 10 20 30 40 50 60 70 80 90
Svarbu Iš dalies svarbu Nesvarbu
P ro ce nt a i
Fizinis aktyvumas darbo vietoje
Vyrai Moterys 59,5 29,7 10,8 78,2 15,8 6,0 0 10 20 30 40 50 60 70 80 90
Svarbu Iš dalies svarbu Nesvarbu
P
ro
ce
nta
i
Fizinis aktyvumas darbo vietoje
Aukštesnysis išsilavinimas Aukštasis išsilavinimas
*
29 Tiek trumpiau (76,8 proc.), tiek ilgiau kaip 10 metų (72,8 proc.) dirbantys respondentai mano, kad fizinis aktyvumas darbo vietoje yra svarbus (3.2.3 pav.).
χ²=0,4, p=0,812
3.2.3 pav. Tyrimo dalyvių požiūrio į fizinio aktyvumo svarbą darbo vietoje pasiskirstymas priklausomai nuo darbo stažo (N=170)
Gauti rezultatai rodo, kad didžioji dalis (85,3 proc.) tyrime dalyvavusių savivaldybėse dirbančių darbuotojų norėtų, kad jų darbo vietoje būtų vykdoma fizinio aktyvumo programa. Tik 7,1 proc. respondentų teigė tokios programos darbe nenorintys, panaši dalis (7,6 proc.) darbuotojų nežinojo, ar tokios programos norėtų.
Analizuojant norinčiųjų fizinio aktyvumo programos darbe teiginius apie savo sveikatos būklę ir galimybę dalyvauti užsiėmimuose nustatyta, kad dauguma respondentų dėl savo sveikatos būklės galėtų dalyvauti fizinio aktyvumo užsiėmimuose (93,1 proc.), tik vienas dalyvis (0,7 proc.) negalėtų, ir 6,2 proc. nežino, ar dėl savo sveikatos būklės galėtų darbe užsiimti fizine veikla.
Tyrimo metu buvo klausiama, kokiuose fizinio aktyvumo užsiėmimuose respondentai norėtų dalyvauti. Didžioji dalis savivaldybėse dirbančių darbuotojų norėtų dalyvauti raumenų tempimo ir atsipalaidavimo užsiėmimuose (69,7 proc.) bei nugaros ir skeleto skausmo valdymo mankštose (68,3 proc.) (3.2.4 pav.). 76,8 16,1 7,1 72,8 20,2 7,0 0 10 20 30 40 50 60 70 80 90
Svarbu Iš dalies svarbu Nesvarbu
P
ro
ce
nta
i
Fizinis aktyvumas darbo vietoje ≤10 metų >10 metų
30
3.2.4 pav. Tyrimo dalyvių pageidaujamų fizinio aktyvumo užsiėmimų pasiskirstymas (N=145)
Tyrime buvo siekiama išsiaiškinti, kaip fizinio aktyvumo užsiėmimų pasirinkimas priklauso nuo respondentų socialinių ir demografinių charakteristikų. Daugiaveiksnės logistinės regresijos metodu nustatyta, kad 36-45 metų amžiaus respondentų grupėje tikimybė pasirinkti ištvermės ir jėgos treniruotes yra daugiau kaip septynis kartus didesnė (GS=7,32), palyginus su jaunesniais kaip 35 metų respondentais (p<0,05). Šias treniruotes moterys rinktųsi beveik tris kartus dažniau (GS=2,74) nei vyrai (p<0,05) (3.2.1 lentelę).
3.2.1 lentelė. Tyrimo dalyvių pageidavimo treniruoti ištvermę ir jėgą priklausomybė nuo sociodemografinių požymių (daugiaveiksnė logistinė regresija)
Požymiai GS 95 proc. PI p Lytis Vyrai 1 Moterys 2,74 1,07-7,06 0,036 Amžius ≤35 metai 1 36-45 metai 7,32 1,01-53,08 0,049 46-55 metai 2,31 0,35-15,12 0,381 >55 metai 3,92 0,75-20,55 0,107 Šeiminė padėtis Susituokę 1 Gyvenantys partnerystėje 0,65 0,23-1,81 0,408 Viengungiai / išsiskyrę 0,37 0,09-1,53 0,171 69,7 68,3 49,7 45,5 24,8 0 20 40 60 80 Raumenų tempimas, atsipalaidavimas Nugaros, skeleto skausmo valdymas Lankstumo lavinimas Svorio mažinimas Ištvermės, jėgos treniravimas Procentai
31 Išsilavinimas Aukštesnysis 1 Aukštasis 0,93 0,30-2,86 0,926 Darbo stažas ≤10 metų 1 >10 metų 1,26 0,32-5,00 0,745
Tikimybė, kad respondentai, turintys didesnį kaip 10 metų darbo stažą, pasirinks nugaros ir skeleto skausmo valdymo mankštas didėja daugiau kaip keturis kartus (GS=4,20), palyginus su trumpiau dirbančiais darbuotojais (p<0,05) (3.2.2 lentelę).
3.2.2 lentelė. Tyrimo dalyvių pasirinimo dalyvauti fizinio aktyvumo užsiėmimuose išvengiant nugaros ir skeleto raumenų skausmo priklausomybė nuo sociodemografinių požymių
(daugiaveiksnė logistinė regresija)
Požymiai GS 95 proc. PI p Lytis Vyrai 1 Moterys 0,95 0,39-2,32 0,902 Amžius ≤35 metai 1 36-45 metai 3,89 0,72-20,94 0,113 46-55 metai 1,71 0,49-5,96 0,396 >55 metai 2,15 0,71-6,48 0,176 Šeiminė padėtis Susituokę 1 Gyvenantys partnerystėje 0,59 0,21-1,63 0,305 Viengungiai / išsiskyrę 1,21 0,32-4,60 0,777 Išsilavinimas Aukštesnysis 1 Aukštasis 1,30 0,47-3,55 0,613 Darbo stažas ≤10 metų 1 >10 metų 4,20 1,04-8,61 0,031
32 Nagrinėjant respondentų socialinių ir demografinių požymių įtaką kitų fizinio aktyvumo būdų pasirinkimui, statistiškai reikšmingų skirtumų nenustatyta (p>0,05).
Tyrime buvo siekiama išsiaiškinti, kuris laikas fizinio aktyvumo veikloms savivaldybėse dirbantiems darbuotojams būtų patogiausias. Daugiau kaip trečdalis (35,2 proc.) respondentų teigė, kad užsiimti fizine veikla jiems būtų patogiausia po darbo (3.2.5 pav.). Tarp tiriamųjų nuomonės apie tinkamiausią laiką fizinei veiklai ir jų sociodemografinių požymių reikšmingų skirtumų nenustatyta.
3.2.5 pav. Tyrimo dalyvių fizinio aktyvumo darbe laiko pasirinkimo pasiskirstymas (N=145)
Analizuojant respondentų nuomonę apie pageidaujamą vietą fizinei veiklai nustatyta, kad didžioji dalis savivaldybėse dirbančių darbuotojų norėtų, jog fizinio aktyvumo užsiėmimai vyktų darbovietėje (82,8 proc.). Gauti rezultatai rodo, kad vyrai reikšmingai dažniau fizine veikla norėtų užsiimti už darbovietės ribų nei moterys (p<0,05) (3.2.6 pav.).
35,2 20,0 17,9 15,9 11,0 0 10 20 30 40 Po darbo Pietų pertraukos metu Prieš pietus Po pietų pertraukos Prieš darbą Procentai
33 χ²=10,0, p=0,002; p<0,05, palyginus su vyrais (z testas su Bonferroni korekcija)
3.2.6 pav. Tyrimo dalyvių fizinio aktyvumo užsiėmimų vietos pasirinkimo priklausomai nuo lyties pasiskirstymas (N=145)
Tarp skirtingo išsilavinimo respondentų, vietą, kurioje norėtų užsiimti fizine veikla, reikšmingų skirtumų nenustatyta. Didžioji dalis aukštąjį (84,0 proc.) ir aukštesnįjį (76,9 proc.) išsilavinimą įgijusių savivaldybių darbuotojų fizine veikla norėtų užsiimti darbovietėje (3.2.7 pav.).
χ²=0,76, p=0,385
3.2.7 pav. Tyrimo dalyvių fizinio aktyvumo užsiėmimų vietos pasirinkimo priklausomai nuo išsilavinimo pasiskirstymas (N=145)
63,3 36,7 87,8 12,2 0 10 20 30 40 50 60 70 80 90 100
Darbovietė Už darbovietės ribų
P
ro
ce
nta
i
Fizinio aktyvumo užsiėmimų vieta
Vyrai Moterys 76,9 23,1 84,0 16,0 0 10 20 30 40 50 60 70 80 90
Darbovietė Už darbovietės ribų
P
ro
ce
nta
i
Fizinio aktyvumo užsiėmimų vieta Aukštesnysis išsilavinimas Aukštasis išsilavinimas
34 Ilgiau (85,9 proc.) ir trumpiau (76,1 proc.) kaip 10 metų dirbantys respondentai nurodė, kad fizinės veiklos užsiėmimus norėtų turėti darbovietėje. Statistiškai reikšmingas skirtumas nenustatytas (3.2.8 pav.).
χ²=2,10, p=0,147
3.2.8 pav. Tyrimo dalyvių fizinio aktyvumo užsiėmimų vietos pasirinkimo priklausomai nuo darbo stažo pasiskirstymas (N=145)
Tyrime buvo siekiama išsiaiškinti respondentų nuomonę apie fizinio aktyvumo užsiėmimų darbo vietoje dažnį. Gauti rezultatai rodo, kad didžioji dalis savivaldybėse dirbančių darbuotojų užsiėmimus norėtų turėti 2-3 kartus per savaitę (66,9 proc.). Nustatyta, kad vyrai reikšmingai dažniau, 2-3 kartus per savaitę, norėtų užsiimti fizine veikla nei moterys (vyrai – 80,0 proc., moterys – 63,5 proc.) (p<0,05) (3.2.9 pav.).
χ²=2,93, p=0,031; p<0,05, palyginus su vyrais (z testas su Bonferroni korekcija) 3.2.9 pav. Tyrimo dalyvių fizinio aktyvumo užsiėmimų dažnio pasiskirstymas
priklausomai nuo lyties (N=145)
76,1 23,9 85,9 14,1 0 10 20 30 40 50 60 70 80 90 100
Darbovietė Už darbovietės ribų
P
ro
ce
nta
i
Fizinio aktyvumo užsiėmimų vieta ≤10 metų >10 metų 6,7 80,0 13,3 12,2 63,5 24,3 0 10 20 30 40 50 60 70 80 90
Kasdieną 2-3 kartus per savaitę 1 kartą per savaitę
P
ro
ce
nta
i
Fizinio aktyvumo užsiėmimų dažnis
