LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS SLAUGOS FAKULTETAS SLAUGOS IR RŪPYBOS KATEDRA JOLANTA KALASAUSKIENĖ BŪSIMŲJŲ SLAUGYTOJŲ SOCIALINĖS KOMPETENCIJOS RAIŠKA

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS SLAUGOS FAKULTETAS

SLAUGOS IR RŪPYBOS KATEDRA

JOLANTA KALASAUSKIENĖ

BŪSIMŲJŲ SLAUGYTOJŲ SOCIALINĖS KOMPETENCIJOS RAIŠKA Magistro baigiamasis darbas

Darbo vadovas dr. Linas Pauliukėnas

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS SLAUGOS FAKULTETAS

SLAUGOS IR RŪPYBOS KATEDRA

TVIRTINU Slaugos fakulteto dekanas Vardas Pavardė Parašas Data (metai, mėnuo, diena)

JOLANTA KALASAUSKIENĖ

BŪSIMŲJŲ SLAUGYTOJŲ SOCIALINĖS KOMPETENCIJOS RAIŠKA Magistro baigiamasis darbas

Darbo vadovas dr. Linas Pauliukėnas 2015 05 20

Recenzentas Darbą atliko

... Magistrantė

Jolanta Kalasauskienė

2015 2015 05 20

TURINYS SANTRAUKA ... 4 SUMMARY ... 6 SANTRUMPOS ... 8 SĄVOKOS...9 ĮVADAS ...10 1. LITERATŪROS APŽVALGA ...13 1.1. Kompetencijų ištakos………..13 1.2. Kompetencijų pibrėžimai………..…...15

1.3.Socialinės kompetencijos apibrėžimai... ………..17

1.4. Slaugytojo socialinė kompetencija ………...19

1.5. Lietuvoje atlikti studentų socialinės kompetencijos tyrimai ………..………21

1.6. Užsienyje atlikti studentų socialinės kompetencijos tyrimai………...23

1.7. Slaugos studentų socialinės kompetencijos raiška profesinio mokymo procese ………..…25

2. TYRIMO METODIKA ...33

2.1. Tyrimo organizavimas ir metodai ...33

2.2. Tiriamųjų atranka ir imtis ...36

2.3. Tyrimo etika ...36

2.4. Duomenų analizės metodai ...36

3. REZULTATAI ...38

3.1. Studentų sociodemografinės charakteristikos ………....38

3.2. Slaugos stgudentų socialinių kompetencijų vertinimas ………...40

4. REZULTATŲ APTARIMAS ...46 IŠVADOS ...49 REKOMENDACIJOS……….50 PUBLIKACIJOS ...51 LITERATŪROS SĄRAŠAS ………..52 PRIEDAI ………..…60

SANTRAUKA

J. Kalasauskienė. Būsimųjų slaugytojų socialinės kompetencijos raiška, magistranto baigiamasis darbas / mokslinis vadovas dr. L. Pauliukėnas;. Lietuvos sveikatos mokslų universitetas; Slaugos fakultetas, Slaugos ir rūpybos katedra. – Kaunas, 2015, – 48 p.

Darbo tikslas: ištirti būsimųjų slaugos specialistų socialinės kompetencijos raišką.

Metodologija. Tyrime dalyvavo dvi Lietuvos aukštojo mokslo institucijos, rengiančios slaugos specialistus (bakalaurus ir magistrus). Apklausa vyko 2014 metų spalio mėn. Tyrime dalyvavo 281 respondentas. Tyrimui naudotas Socialinės kompetencijos testas (Ullrich und de Muynck, 1998, adaptuota R. Lekavičienės, 2001)[8]. Testą sudaro 45 teiginiai. Buvo analizuota bendrasis pasitikėjimas savimi (F1), atsparumas nesėkmėms ir kritikai (F2), gebėjimas reikšti jausmus (F3), gebėjimas paprašyti paslaugos (F4), nenuolaidumas (F5), galėjimas pareikalauti (F6), nesijautimas kaltu (F7).

Rezultatai. Buvo nustatyta, kad F1 aukštas įvertis (30,51±7,1 balo) rodo, jog LSMU ir VU Slaugos fakultetų studentai pasikliauja savimi ir savo spredimais; F2 aukštas įvertis (22,52±8,0 balo) nurodo, kad tyrime dalyvavę studentai adekvačiai reaguoja į nesėkmes ir kritiką; F3 aukštas įvertis (18,56±6,1 balo) rodo, kad tyrime dalyvavę studentai geba reikšti savo teigiamus ir neigiamus jausmus, juos įvardinti ir aptarti su kitu asmeniu. F4 žemas įvertis (14,61±4,8 balo) kalba apie priklausomybę nuo aplinkinių, baimę būti atstumtam, baimę įsipareigoti kitiems žmonėms; F5 žemas įvertis (13,36±4,6 balo) rodo bet kokių neigiamų emocijų slopinimą dėl aplinkinių žmonių reikalavimų, susikaustymą bendravime, nesugebėjimą nepasakyti “ne”, aklą paklusimą; F6 žemas įvertis (11,66±5,0 balo) rodo tiriamųjų studentų baimingą nesugebėjimą apginti savo teises, nepasitikėjimą savimi bendravimo situacijose; F7 žemas įvertis (13,26±5,0 balo) rodo, jog dalyvavę tyrime studentai jaučiasi atsakingi už kitų žmonių problemų sprendimą Vyrai (34,78±5,7 balo) statistiškai reikšmingiau pasitiki savimi. Moterys (22,68±7,7 balo) atsparesnės kritikai nei vyrai ir dažniau gali paprašyti paslaugos (14,65±4,8 balo).

Išvados. Vyrai statistiškai reikšmingai daugiau pasitiki savimi nei moterys. Dirbančių studentų pasitikėjimas savimi yra žymiai didesnis nei nedirbančių studentų. Labiausiai neatsparūs kritikai yra pirmo kurso studentai. Dirbantieji studentai yra atsparesni kritikai nei nedirbantys. Moterys yra atsparesnės kritikai nei vyrai. Dirbantys studentai moka geriau reikšti savo jausmus nei nedirbantys. Geriausiai moka reikšti savo jausmus antro kurso studentai. Geriausiai geba prašyti paslaugos ir yra nenuolaidžiausi ketvirto kurso studentai.

Nedirbantys studentai yra nenuolaidesni. Moterys dažniau gali paprašyti paslaugos, o vyrai yra nenuolaidesni.

Raktažodžiai: slauga, slaugos studentai, studentų socialinė kompetencija, socialinės

kompetencijos tyrimai, socialinės kompetencijos raiška.

SUMMARY

Kalasauskienė J. The resolution of the social competence of nursing students, master’s thesis / supervisor Ph. d. L. Pauliukėnas; Lithuanian University of Health Sciences; Faculty of Nursing, Department or Nursing and Care. – Kaunas, 2015, – s. 48.

Objective: to explore the social competence of nursing students.

Methodology. The study involved two Lithuanian high education institutions that provide nursing personnel (Bachelor's and master’s degree). The poll was held in October 2014. The study involved 281 the respondent. In the investigation was used the social competence test (Ullrich und de Muynck, 1998, adapted by R. Lekavičienė, 2001) [8].. The test consists of 45 propositions. It has been analysed the overall confidence (F1), resistance to the failures and the critics (F2), the ability to express feelings (F3), the ability to request the service (F4), noncompliance (F5), the ability to to request (F6), feeling not guilty (F7).

Results. It was found that the F1 high estimate (30,51 ± 7.1 score) indicates that the students of Lithuanian University of Health Sciences and Vilnius University Nursing faculties rely on theirselves and their decisions; F2 high estimate (22,52 ± 8.0 score) indicates that students who participated in the study adequately respond to failures and criticism; F3 high estimate (+ 6,1 18,56 score) shows that students have cooperated in the expression of their positive and negative feelings, and discuss about them with another person. F4 low estimate (14,61 ± 4.8 score) talks about the dependence on surrounding, fear, fear to be outcast by other people; F5 low estimate (13,36 ± 4.6 score) shows any negative emotion suppression on the surrounding conditions, constraint in communication, people's inability to say "no", blind obedience; F6 low estimate (11,66 ± 5.0 score) displays the students ' inability to defend their rights, the lack of confidence in situations of communication; F7 low estimate (13,26 ± 5.0 score) indicate that participated in the study, students feel responsible for other people's problems, feeling guilty without being able to help. Men are statistically significantly more confident (34,78 ± 5.7 score). Women are more resilient to critics (22,68±7,7 score) than men and more often they may require service (14,65 ± 4.8 score).

Conclusions. Men are statistically significantly more confident than women. Working students’ self-confidence is significantly higher than the number of inactive student. Critics are most vulnerable to the first course students. Working students are more resistant for critics. Women are more resilient to critics than men. Working students better express their feelings

than not employed. The best expression of their feelings are by the students of the second course. The best resolution to request the service, and mostly noncompliant are fourth-year students. Absent students are more noncompliant. Women are more likely to ask for the service, while the men are more compliant.

Keywords: nursing, nursing students, student social competence, social competence studies, social competence resolution.

SANTRUMPOS

ANMC - Australian Nursing and Midwifery Council OSCE - Objective structured clinical examination

SĄVOKOS

Emocinis intelektas - tai asmeninių ir socialinių gebėjimų, savisupratimo, savireguliavimo, motyvacijos, socialinių ir empatinių gebėjimų įgūdžių demonstravimas [70]

Kompetencija – Tai pagal kvalifikaciją, ţinias ir įgūdţius gerai atlikti veiklą, tai įgaliojimų turėjimas ką nors daryti; labai kvalifikuotas žinojimas [5].

Socialinė kompetencija – tai žinių ir gebėjimų visuma, kuri nusako socialiai kompetetingo elgesio kokybę [34].

ĮVADAS

Šiuolaikinės visuomenės raidos sąlygomis socialinė žmogaus kompetencija tampa vis svarbesnė. Esamojo laikotarpio socialiniai pokyčiai Lietuvoje kelia asmenybei aukštus reikalavimus.

Mokslinės literatūros analizė atskleidžia, kad socialinė kompetencija yra sudėtinga, daugialypė koncepcija, kurią sudaro socialiniai, emociniai (pvz., poveikio reguliavimo), pažinimo (pvz., pagrindinės informacijos, įgūdžių perdirbimo / įsigijimo), perspektyvos ir elgsenos (pvz., bendravimo įgūdžiai, visuomeninis elgesys) įgūdžiai bei specialūs rinkiniai (pvz., doroviniam vystymuisi, saviraiškai), kurių reikia sėkmingai socialinei adaptacijai.

Slaugytojo socialinė kompetencija apibrėžiama kaip rinkinys savybių, požiūrių, vertybių, leidžiančių atlikti profesines užduotis, remiantis konkrečiais veiklos standartais [4]. Svarbu, kad slaugos mokymo institucijos gebėtų pastoviai gerinti slaugos programose studijuojančių studentų studijų rezultatus ir studentų socialines kompetencijas.

Teorinis aktualumas. Yra neabejotina mokslinių tyrimų nauda visuomenei. Analizuojant mokslinę literatūrą apie atliktus studentų socialinės kompetencijos tyrimus bei jų socialinės kompetencijos vertinimus, rasta, kad Lietuvoje ir užsienyje yra atlikta nedaug darbų, skirtų studentų socialinei kompetencijai tirti ir vertinti. Dar mažiau yra tyrinėta slaugos studentų socialinės kompetencijos.

Praktinis aktualumas. Slaugos studentų socialinė kompetencija yra viena iš priemonių, padedančių adaptuotis kintančioje socialinėje aplinkoje. Šiuo tyrimu siekta išaiškinti, ar kintanti socialinė aplinka susijusi su slaugos studentų socialine kompetencija bei socialinių įgūdžių prioritetais. Tuo pačiu, norėta nustatyti slaugos studentų asmenybės pokyčius socialiniame kontekste.

Teorinė reikšmė. Atskleisti dviejų Lietuvos universitetų slaugos studentų socialinės kompetencijos ypatumai, atsižvelgiant į lyties, socialinių – demografinių veiksnių skirtumus. Tyrimo rezultatai gali būti svarbūs sprendžiant studijų kokybės ir pradedančio slaugytojo profesijos įvaizdžio visuomenėje klausimus.

Praktinė reikšmė. Gautus duomenis galima panaudoti slaugos mokymo institucijose gerinti slaugos programose studijuojančių studentų socialines kompetencijas. Per socialinių pokyčių prizmę galima analizuoti slaugos studentų socialinių įgūdžių lygmenį. Slaugytojus

ruošiančioms mokslo institucijoms reikia rasti veiksmingus būdus ir tinkamas priemones Slaugytojų rengėjams keliamas uždavinys surasti veiksmingus būdus ir priemones, padedančius slaugos studentams vystyti savo pačių socialines kompetencijas.

Slaugos studentų socialinėms kompetencijoms vertinti buvo naudojamas Socialinės

kompetencijos testas (Ullrich und de Muynck, 1998, adaptuota R. Lekavičienės, 2001) [8].

Šiame tyrime slaugos studentų socialinė kompetencija buvo analizuojama per socialinių įgūdžių prizmę, kuriuos galima įvardinti kaip išmoktą socialinį elgesį.

Darbo tikslas – ištirti būsimųjų slaugos specialistų socialinės kompetencijos raišką. Darbo uždaviniai:

1. ištirti kaip pasireiškia būsimųjų slaugytojų bendrasis pasitikėjimas savimi, 2. nustatyti nustatyti būsimųjų slaugytojų atsparumo nesėkmėms ir kritikai raišką, 3. atskleisti būsimųjų slaugytojų gebėjimo reikšti jausmus ypatumus,

4. ištirti ir atskleisti kaip pasireiškia būsimųjų slaugytojų gebėjimas paprašyti paslaugos bei nenuolaidumas,

LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. Kompetencijų ištakos

Vienu iš išsamesnių kompetencijų tyrimų pradininku galima laikyti JAV mokslininką R.E. Boyatzis (1972), kuris kartu su kolegomis D. McClelland ir R. Bales susidomėjo žmoguje vykstančių pokyčių procesais. [27. R. E. Boyatzis, McClelland ir R. Bales dvidešimto amžiaus septinto dešimtmečio pradžioje teigė, kad “negalima suprasti pokyčio tol, kol neparodoma, kad žmogus pasikeitė; negalima parodyti, ką žmogus turi savyje pakeisti tol, kol nežinoma, kas įtakoja skirtumą tarp vidutinio ir aukšto lygio rezultatų“ [54]. Galima manyti, jog kompetencijų tyrimai gimė iš noro ir poreikio padėti žmogui keistis, efektyviau atlikti užduotis ir tobulinti save.

Lietuvių kalbos žodynas, publikuotas 2002 metais [10] pateikia kelis kompetencijos sąvokos paaiškinimus:

1. Kompetencija – tai klausimų ar reiškinių sritis, kurią žmogus gerai išmano; 2. Kompetencija – tai darbuotojo ar istaigos veikimo sritis ir įgaliojimų apimtis.

Remiantis lietuvių kalbos žodynu, galime teigti, kad kai kalbame apie įstaigos darbo sritį, galime šnekėti ir apie įstaigos kompetenciją. Kai mes manome, kad žmogus ką nors

išmano kokioje nors srityje, tai sakome, kad jis yra kompetentingas. Atsižvelgiant į išvardytus autorių teiginius, galime manyti,kad „kompetencijos“savoka yra nurodoma žmogaus veiksmų atitiktis tam tikriems veiklos reikalavimams. Lietuvių kalbos žodyne (2002) rašoma, kad „kompetencija“ yra kurios nors srities išmanymas [10]. Prie šio paaiškinimo galime pridėti tokius žodžius kaip gebėjimas, mokėjimas, žinios, kurie taip pat atitinka kompetencijos sąvokas. Visa tai nusako, jog kompetencija yra tam tikras kokybinis žmogaus atsakas jį supančiai aplinkai. Įvairiuose literatūros šaltiniuose esantys kompetencijos abiprėžimai nurodo skirtingus psichologinius bei teorinius požiūrius į kompetencijos sąvoką. Tatjana Bulajeva (2011) teigia, kad, “yra sunku suprasti kitomis kalbomis parašytus tekstus, kuriuose viename sakinyje galima rasti ir kompetenciją, ir gebėjimus, ir įgūdžius, ir žinias. Sunku suprasti ir tokį teiginį, jog kompetencija yra sudėtinė kvalifikacijos dalis” [2]. Tampa įdomu, kodėl nerašoma, jog kvalifikacija yra grindžiama įgūdžiais ir žiniomis. Kadangi taip nerašoma, vadinasi, yra kažkoks reikšminis skirtumas tarp kompetencijos, žinių ar įgūdžių. Išsiaiškinti kompetencijos esmę nėra taip paprasta. Kompetencijos sampratos tyrimai daugiausia buvo atliekami anglosaksiškose šalyse, tokiose kaip Jungtinė Karalystė ar Jungtinės Amerikos Valstijos ir

Vokietijoje. Tačiau Vokietijoje, kalbant apie kompetenciją, iki šiol labiau yra paplitęs kvalifikacijos terminas.

Užsienio autorių (Prof. R. Boyatzis (1982), Spencer and Spencer (1993)) publikacijose tiek kompetencijos samprata, tiek jos apibrėžimai yra gana skirting [26, 69]. Prof. R. Boyatzis (1982) pateikia kompetencijos apibrėžimą kaip „giluminę individo charakteristiką, t.y. motyvą, savybę, įgūdžius, savęs suvokimo aspektus, socialinę rolę ar žinias, kurios įtakoja efektyvesnį ar geresnės kokybės atlikimą“ [26]. R. E. Boyatzis savo geriausiai žinomame darbe, kuriame jis nagrinėja vadybinę kompetenciją, kelia reikalavimus darbuotojams ir individualioms jų savybėms, neatsižvelgiant į darbo vietos ypatybes. R. E. Boyatzio požiūrio centre yra pats žmogus. [26]

Spencer and Spencer (1993) rašo, jog “kompetencija – tai žmogaus charakteristika, kuri priežastiniais ryšiais yra susijusi su išmatuojamais efektyviais ar tiesiog geresniais rezultatais, atliekant darbą, bendravimo ar kitoje situacijoje“[69]. Galima sakyti, kad kompetencija yra stipriai išreikšta asmens savybė, įtakojanti jo elgseną.

Lietuvos mokslininkai (L. Jovaiša, R. Laužackas, R. Želvys, 1995) taip pat skiria dideli dėmesį kompetencijai [5, 6]. L. Jovaiša 1993 metais pateikė kompetencijos sampratą, kurioje kompetencija įvardijama žodžiu “kvalifikacija”, tačiau paties kvalifikacijos termino šis tyrinėtojas neišskiria. L. Jovaiša (1993) teigia, kad “kompetencija – tai galimybė pagal esamą kvalifikaciją, žinias bei įgūdžius gerai atlikti veiklą; tai įgaliojimų turėjimas ką nors daryti; labai kvalifikuotas žinojimas”. Tačiau, pasak L. Jovaišos (1993), su kompetencija yra susiję tokie terminai kaip mokėjimas, įgūdis, sugebėjimas. [5] Vytauto Didžiojo universiteto profesorius R. Laužackas (1999) savo tyrinėjimuose atskyrė kompetencijos ir kvalifikacijos terminus. Autorius teigia, jog šių sąvokų skirtumai nėra dideli, tačiau atkreipia dėmesį į tai, kad „kompetencijos sąvoka yra artimesnė veiklos pasaulio aplinkai. Ją vartojame tuomet, kai tenka pabrėžti profesines žmogaus galias praktinėje veikloje. Kvalifikacijos sąvoka vartotina, kai kalbama apie tai, ką žmogus rengiasi arba įgyja mokymosi metu.“ Tokie pastebėjimai atskiria kompetencijos ir kvalifikacijos sąvokas, išryškina jų turinio skirtumus. [6]

1.2. Kompetencijų apibrėžimai

Kompetencijos apibūdinimų yra daug. Skirtingi autoriai pateikia įvairių kompetencijų apibūdinimų. Žinių, įgūdžių ir įsitikinimų visuma, apibūdinama kaip pagrindinės kompetencijos, yra būtinos kiekvienam asmeniui. Žmonės, turintys šias kompetencijas stengiasi siekti pasitenkinimo savo gyvenimu, tobulėti, aktyviai dalyvauti visuomenės gyvenime bei dirbti tinkamą darbą.

Analizuojant kompetencijos sampratą literatūros šaltiniuose dažnai pastebima, kad naujami skirting sąvokų apibrėžimai. Tai susiję su skirtingai naudojamais kompetencijos apibrėžimais anglų kalboje. Anglų kalboje yra vartojami tokie terminai kaip “competence” ir “competency”. Šių terminų sampratos yra skirtingos. Pasak anglų kalbos terminų žodyno terminas “competence” reiškia susijusių gebėjimų, įsipareigojimų, žinių, ir įgūdžių visumą, kuri įgalina asmenį (ar organizaciją) veikti efektyviai darbe ar bendravimo situacijoje. Šiuo atveju, terminas “competence” rodo žinių ir įgūdžių, kurie įgalina kažką veikti plačioje situacijų įvairovėje lygį. Kadangi kiekvienas atsakomybės lygmuo turi savo savus reikalavimus, kompetenciją galima įgyti bet kuriuo asmens gyvenimo periode ar bet kokioje jo ar jos karjeros stadijoje [84].

Pasak Bloom, Dave at al. (2010) žodis “competency” reiškia gebėjimą pritaikyti ar panaudoti komplektą susijusių žinių, įgūdžių, ir gebėjimų, reikalingų sėkmingai įvykdyti "kritiškas darbo funkcijas" ar užduotis konkrečiame darbe. Kompetencija dažnai tarnauja kaip pagrindas įgūdžio standartams, kurie apibrėžia žinių, įgūdžių, ir gebėjimų lygmenį, reikalingų pasisekimui darbovietėje bei įvairiose potencialiose situacijose.

Lietuvių kalboje terminai “competence” ir “competency” reiškia tą patį – kompetenciją.

Žemiau pateiktoje 1 lentelėje pateikiami labai skirtingi, tačiau tarpusavyje susieti šios sąvokos aiškinimai.

1 Lentelė. Kompetencijų apibrėžimai

Kompetencijos apibrėžimas Autorius

Pagrindinės asmens savybės: motyvai, būdo bruožai, gebėjimai, įvaizdžio ar socialinio vaidmens aspektai, žinios, kurias asmuo gali panaudoti.

R. E. Boyatzis (1982, 2002)

Tęstinė atkarpa, kuri prasideda tik žinojimu, kaip „kažką“ atlikti, ir baigiasi žinojimu, kaip tą „kažką“ atlikti labai gerai.

A.B.Pearson (1984)

Asmenybės charakteristikos, kurios leidžia nustatyti asmens mąstymo ir elgsenos raišką veikloje.

Guinon (1991)

Rezultatyvumas, sugebėjimas atlikti darbe reikalingas užduotis.

Ivanovic, Collin (1997)

Pagal situaciją reikalinga elgsena, kuri apibrėžia, kaip toje situacijoje atrodo sėkminga veikla.

S.C. Schoonover (1998)

Sugebėjimas praktinėse situacijose taikyti pagrindinius tam tikro turinio srities principus ir technikas

M. Poole, M. Warner (2000)

Bûtinų darbo uždaviniui ar vaidmeniui atlikti mokëjimų, įgūdžių, žinių ir gebëjimø derinys

K. Sokol (2001)

Bendrąja prasme yra gebėjimas pagal įgytą kvalifikaciją, žinias, įgūdžius gerai atlikti veiklą; kartu tai yra ir teisių bei pareigų visuma.

V. Vaitkevičiūtė (2002)

Žinių ir įgūdžių derinimas bei gebėjimas juos pritaikyti konkrečiomis aplinkybėmis, vadybos funkcijų atlikimas, atsižvelgiant į aplinkos ir situacijos apribojimus.

A. Martinkus, B. Sakalas, B. Neverauskas (2003)

derinys/paketas, kuris gali būti perduotas kitiems; gali būti naudojamas skirtingoms funkcijoms atlikti; pritaikomas individo tikslams, siekiant savirealizacijos, socialinės integracijos ar įsidarbinimo.

Lentelė sudaryta darbo autorės J. Kalasauskienės,

1.3. Socialinės kompetencijos apibrėžimai

Diskusija apie kompetencijos reikšmę slaugyme pradėta Jungtinėje Karalystėje 1980-ųjų pabaigoje ir tęsiasi iki šiol tarptautiniu mastu (Bradshaw 2008, Milligan 1998, McMullan et al. 2003) [28, 57, 55]. Nuolat kinta kompetencijos apibrėžimų raktiniai žodžiai ar konstruktai, nors yra bendras sutarimas, kad kompetencija yra pagrįsta komponentų deriniu, kuriuos galima suskirstyti: a) žinios, supratimas ir nuovoka; b) pažintinių, techninių ar psichomotorinių ir tarpasmeninių įgūdžių derinys; c) asmeninių savybių ir nuostatų derinys (Redfern et al. 2002, Alexander & Runciman 2003). [63, 20] Net jei apibrėžimų ir sąvokų naudojimas veda prie painiavos ir prieštaravimų, vis tiek tai yra aktyviai naudojama (Girot 1993, While 1994, Milligan 1998). [38, 24, 57]

Jau daugrlį dešimtmečių socialinę kompetenciją tyrinėja psichologai, edukologai, sociologai bei kitų susijusių sričių specialistai (Zaitsoff et al., 2009; Rubin et al., 2009 ir kt.). [79, 66] Be to, pati kompetencijos sąvoka daugelio mokslininkų yra traktuojama skirtingai: Mokslinėje literatūroje socialinė kompetencija dažnai apibūdinama kaip žinių, sugebėjimų, įgūdžių ir nuostatų visuma, kuri yra reikalinga individui efektyviai dirbti konkrečioje darbinėje aplinkoje. Kita vertus, socialinė kompetencija gali būti apibrėžiama kaip mokėjimas bendrauti ir dirbti kartu su kitais žmonėmis, asmens sugebėjimas adaptuotis socialinėje aplinkoje. Aukštas asmens socialinės kompetencijos lygis suteikia galimybes sėkmingai atlikti užduotis, pasiekti norimų rezultatų bendravime bei darbinėje veikloje ir, tuo pačiu, yra vienas iš svarbiausių asmens sėkmingos veiklos garantų. 1984 m. G. M. Phillips taikliai pažymėjo, kad apibrėžti kompetenciją – tai tas pats, kas įsliuogti į riebaluotą stulpą. [7]

Mokslinės literatūros analizė atskleidžia, kad socialinė kompetencija yra sudėtinga, daugialypė koncepcija, kurią sudaro socialiniai, emociniai (pvz., poveikio reguliavimo), pažinimo (pvz., pagrindinės informacijos, įgūdžių perdirbimo / įsigijimo), perspektyvos ir

elgsenos (pvz., bendravimo įgūdžiai, visuomeninis elgesys) įgūdžiai bei specialūs rinkiniai (pvz., doroviniam vystymuisi, saviraiškai), kurių reikia sėkmingai socialinei adaptacijai. Socialinės kompetencijos sąvoka dažnai apima papildomus konstruktus, pavyzdžiui, socialinių įgūdžių, socialinės komunikacijos ir tarpasmeninio bendravimo (Semrud-Clikeman, 2007). [68]

M.Argyle (1996) savo straipsnyje “Socialiniai įgūdžiai” pastaruosius apibrėžia kaip “tam tikrus elgesio šablonus, kurie individą padaro socialiai kompetentingu ir galinčiu daryti poveikį kitiems žmonėms; socialiniai įgūdžiai yra kaip tarpininkas tarp socialinės veiklos rezultato ir motorinių įgūdžių.” [21] Linda Rose-Krasnor savo teorinėje literatūros apžvalgoje “Socialinės kompetencijos pradmenys” (1997) nurodo, kad socialinė kompetencija dažniausiai ir apibrėžiama kaip tam tikrų socialinių įgūdžių sąveikos efektyvumas. Kiti autoriai, tyrinėjantys socialines kompetencijas, rašo, kad socialiniai įgūdžiai - tai socialinio elgesio formos, kuriomis siekiama geresnių tarpusavio santykių, efektyvesnės socialinės sąveikos. [64] Analizuojant per pastaruosiu du dešimtmečius atliktus mokslinius tyrimus apie socialinę kompetenciją, galima teigti, kad dauguma tyrėjų, rašydami apie socialinę kompetenciją, ypatingai išskiria santykių palaikymo įgūdžius. Tai yra bendraujančių asmenų poveikis vienas kitam. Visa tai galima nusakyti kaip reakciją į tarpusavio bendravimą ir gebėjimą sukelti kitų pašnekovų pozityvias reakcijas, lankstumą bei empatiją bendravime, rūpestį kitais žmonėmis, turimus bendravimo įgūdžius bei humoro jausmą. Skaitant įvairią mokslinę literatūrą apie tyrimus, atliktus socialinės kompetencijos vertinimui, pastebėta, kad dažniausiai individo socialinės kompetencijos matais yra laikomi jo socialiniai gebėjimai.

Skaitant socialinės kompetencijos klausimams skirtus mokslo straipsnius, pasak R. Lekavičienės (2012) “neretai susidaro paradoksalus įspūdis, kad socialinės kompetencijos sąvoka, matyt, ne tokia ir būtina, nes dažnokai pati socialinės kompetencijos samprata autorių yra tapatinama su kitais, ne menkiau paplitusiais ir įsitvirtinusiais terminais – socialiniais

įgūdžiais, socialiniu ar praktiniu intelektu, interakcine ar komunikacine kompetencija, netgi emociniu intelektu ir t. t.” (Lekavičienė R., 2012). [7] Feldman & Masalha (2010), Galindo &

Fuller (2010) savo moksliniuose straipsniuose rašo, kad šioje srityje pastaruoju metu gausėja tyrimų, analizuojančių kultūrų integracijos procese atsirandančius socialinės adaptacijos sunkumus, elgesio orientacijų ypatumus, socialinės kompetencijos ir identiteto sąsajas (Feldman and Masalha, 2010; Galindo and Fuller, 2010 ir kt.). [33, 34]

1.4. Slaugytojo socialinė kompetencija

Slaugytojo socialinė kompetencija apima asmeninių savybių, vertybių, požiūrių, žinių, įgūdžių, mokėjimų bei gebėjimų visumą ir formuojama praktinėje veikloje taikant teorines žinias. Ką tik baigęs slaugos studijas specialistas su nerimu žvelgia į savo ateitį, siekdamas prisitaikyti naujoje darbo vietoje. Slaugytojo socialinė kompetencija darbo aplinkoje atspindi gebėjimą priimti sprendimus, funkcionuoti autonomiškai planuojant ir organizuojant slaugą bei sprendžiant paciento problemas. Slaugytojai, tobulindami savo socialinę kompetenciją, įgyją galimybę adekvačiai reaguoti į susidariusių problemų riziką ir jų sprendimo būdus. (Ševcovienė, Treinys, 2013) [15]

Jasmontienė I. ir Istomina N. (2005) straipsnyje “Pirminės sveikatos priežiūros centro bendruomenės slaugos valdymo įtaka teikiamų paslaugų kokybei” teigė, jog slaugytojo socialinė kompetencija apibrėžiama kaip rinkinys savybių, požiūrių, vertybių, leidžiančių atlikti profesines užduotis, remiantis konkrečiais veiklos standartais. Šių autorių manymu, viena iš svarbiausių slaugytojo socialinių kompetencijų yra bendravimas su pacientu. (Jasmontienė, Istomina, 2005). [4]

D.Ševcovienės ir D Kriukelytės (2008) atliktame slaugytojų asmeninių savybių (socialinių kompetencijų) tyrime gautos sąsajos tarp empatijos ir jausmingumo. [14]

Emocinis intelektas, kaip dalis socialinės kompetencijos, leidžia susitelkti ties tikslu, pagrįstu sprendimų priėmimu, ir nebūti vedami visiškai emocijų. Emocinis intelektas - tai žmogaus gebėjimas suprasti ir valdyti savo ir kitų jausmus. Emocinis intelektas darbe padeda tobulinti savo charakterio bei bendravimo su kitais asmenimis (pvz. kolegomis bei pacientais) stipriąsias puses. Ugdant charakterio stipriąsias puses vystomas gebėjimas laimėti, išsaugoti savo asmenines vertybes bei geriau bendrauti konfliktų metu. Psichologas D. J. Goleman savo plačiai žinomoje knygoje “Emocinis intelektas” (“Emotional intelligence”, 1995) pateikia emocinio intelekto apibrėžimą, kuriame emocinis intelektas suvokiamas kaip motyvacija, tikslo siekimas, socialiniai santykiai, bet ne intelektas siaurąja prasme. D. J. Goleman bandė atskirti dvi susijusias sąvokas - emocinį intelektą ir emocinę kompetenciją, kuri, pasak jo, “yra išmoktas įgūdis, pagrįstas emociniu intelektu”. Emocinis intelektas plačiąja prasme yra suprantamas kaip sugebėjimas valdyti savo ir kitų žmonių jausmus. Jis pradėtas tyrinėti daugiau nei prieš tris dešimtmečius. Iš karto žmonės parodė didelį domėjimąsi tyrimais, atliekamais apie emocinį intelektą. Praėjus daugiau nei trims dešintmečiams nuo šio dalyko

tyrinėjimų pradžios jis tapo pelningu reiškiniu. Net ir Lietuvoje yra organizuojami įvairūs emocinio intelekto lavinimo kursai (R. Lekavičienė, 2012).

Supratimas ir emocijų vadyba yra svarbiausi į sėkmingą emocinio intelekto darbą. Vaidmens žinojimas, kad emocijų žaidimas vadovaujamuosiuose veiksmuose yra svarbus; gali būti toliau suprantama kaip gabumas, kai emocinis intelektas suderina emociją su intelektu, panaudodamas emocijas kaip priemonę problemos išsprendimui (Akerjordet & Severinsson, 2004). [19] Svarbus slaugos indikatorius yra asmeninės ir socialinės kompetencijos vystymas (Stichler, 2006). [72] Emocionalus intelektas lemia asmeninių ir socialinių gebėjimų, savisupratimo, savireguliavimo, motyvacijos, socialinių įgūdžių demonstravimo ir empatinių gebėjimų įgūdžius (Salovey & Mayer, 1990). [70]

2002 metais Jungtinėje Karalystėje Lofmark A., Smide B. ir Wokblad K atliktame tyrime slaugos studentai savo paskutinę mokymosi savaitę įvertino savo geriausius gebėjimus etiškumo, bendravimo su pacientais, gebėjimo bendradarbiauti, pasiruošimo darbui ir savo žinių srityje. [48] Tas pačias sritis pažymėjo ir patyrusios slaugytojos. Šitie rezultatai atitinka kitų anksčiau atliktų tyrimų gautus rezultatus apie naujai diplomuotų slaugytojų studijų paruošimą slaugytojo profesijai kaip kompetentingo diplomuoto slaugytojo (Gerrish 2000, Greenwood 2000). [35, 40] Tyrimui buvo parinkti studentai iš dviejų universitetų, kuriuose yra 3 metų Bakalauro laipsnio lygmens slaugymo programa. Studentų paprašė dalyvauti tyrime paskutinę jų mokymosi savaitę. Iš visų 127 studentų (61ir 66 atitinkamai), 21 atsisakė dalyvauti, ir tokiu būdu į tyrimą buvo įtraukti 106 studentai.

Du šimtai patyrusių slaugytojų buvo atsitiktinai atrinktos dviejose ligoninėse ir jų buvo paprašyta dalyvauti tyrime. Visos slaugytojos dirbo tose ligoninėse, kur studentai atliko klinikinę praktiką. Dalyvavimo tyrime kriterijus buvo turėti bakalauro slaugos programos slaugos studentų kontrolės patirtį. Atsakymų skaičius buvo 68% (n = 136). Buvo naudojama anketa, apimanti 18 dalykų.

Klausimai, suformuluoti baigiamųjų studijų metų studentams, koncentravosi į savo kompetencijos, apibūdintos kaip sugebėjimas slaugyti. Patyrusių slaugytojų klausė jų nuomonės apie ką tik baigusių diplomuotų slaugytojų kompetenciją slaugyme. Medicinos studentai savo paskutinę mokymosi savaitę įvertino savo geriausius gebėjimus etiškumo, bendravimo su pacientais, gebėjimo bendradarbiauti, pasiruošimo darbui ir savo žinių srityje. Tas pačias sritis pažymėjo ir patyrusios slaugytojos. Šitie rezultatai atitinka kitų anksčiau atliktų tyrimų gautus rezultatus apie naujai diplomuotų slaugytojų studijų paruošimą slaugytojo

profesijai kaip kompetentingo diplomuoto slaugytojo (Gerrish 2000, Greenwood 2000). [35, 40]

1.5. Lietuvoje atlikti studentų socialinės kompetencijos tyrimai

Lietuvos mokslininkai iki šiol yra atlikę nedaug socialinės kompetencijos tyrimų, ypač liečiančius studentų socialines kompetencijas. Metodologiniais aspektais plačiau domėjosi R. Lekavičienė (2001). Empirinius socialinės kompetencijos tyrimus atliko R. Lekavičienė (2000 a, 2000 b, 2002 a, 2002 b, 2004),. A. Griciūtė ir R. Cibulskaitė (2010) ir kt. [7, 8, 2].

R. Lekavičienės 1998 – 1999 metais atliktas Lietuvos studentų tyrimas atskleidė tam tikrus studentų socialinės kompetencijos ypatumus. Sekančiu, 2010–2011 m. atliktu tyrimu, buvo siekta atsakyti į klausimą, ar besikeičianti socialinė aplinka ir jos keliami reikalavimai būsimajam jaunam specialistui yra susiję su socialinės kompetencijos pokyčiais, kiek per dešimtmetį pakito socialinių įgūdžių prioritetai, ar jie liko tokie, kaip ir buvę. Tyrimo autorės R. Lekavičienė ir D. Antinienė laikėsi R. Lekavičienės (2001, 2004) pasiūlytos socialinės kompetencijos sampratos ir jos vertinimo modelio. Modelis atskleidžia socialinės kompe-tencijos konstrukto įvairiaplaniškumą ir parodo įvairias socialinės kompekompe-tencijos tyrimo ir vertinimo galimybes. D. Antinienė ir R. Lekavičienė (2012) socialinius įgūdžius apibrėžia kaip konkrečioje socialinėje situacijoje leidžiantis asmenybei efektyviai funkcionuoti išmoktas socialiai priimtinas elgesys, konkrečiai – tam tikras elgesio šablonų rinkinys. Pirmasis tyrimas buvo atliktas 1998–1999 m., jame dalyvavo 623 studentai iš įvairių aukštųjų mokyklų (Lietuvos žemės ūkio universiteto, Kauno technologijos universiteto, Kauno medicinos universiteto, Lietuvos veterinarijos akademijos). Antrasis tyrimas atliktas 2010–2011 m., buvo ištirta 590 septynių Lietuvos aukštesniųjų mokyklų (Kauno technologijos universiteto, Vytauto Didžiojo universiteto, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos, Lietuvos kūno kultūros akademijos, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto, Mykolo Romerio universiteto ir Šiaulių universiteto) studentų. Tyrimuose naudotas Socialinės kompetencijos testas (Ullrich und de Muynck, 1998, adaptuota R. Lekavičienės, 2001). Atlikus tyrimus buvo gautos išvados, kad iki šiol nėra susitarta dėl vieno socialinės kompetencijos apibrėžimo bei, kad per pastarąjį dešimtmetį įvyko tam tikri studentų socialinės kompetencijos lygį atspindinčių socialinių įgūdžių pokyčiai. Buvo nustatyta, kad per dešimtmetį studentai įgijo daugiau pasitikėjimo savimi, tapo ryžtingesni ir mažiau priklausomi nuo kitų žmonių. [7, 8]

2008 – 2009 metais A. Griciūtė ir R. Cibulskaitė atliko Lietuvos studentų tyrimą, kurio tikslas buvo nustatyti bei palyginti sportuojančių, fiziškai aktyvių ir nesportuojančių neakivaizdinininkų nerimo, nerimastingumo, socialinės kompetencijos ir atskirų socialinę kompetenciją formuojančių veiksnių (bendrojo pasitikėjimo savimi; atsparumo nesėkmėms ir kritikai; gebėjimo reikšti jausmus; gebėjimo paprašyti paslaugos; nenuolaidumo; galėjimo pareikalauti; nesijautimo kaltu) įvertinimus. Buvo tirti 473 neakivaizdinininkai iš penkių Lietuvos aukštųjų mokyklų: Kauno technologijos universiteto, Vytauto Didžiojo universiteto, Lietuvos žemės ūkio universiteto, Lietuvos kūno kultūros akademijos, Lietuvos veterinarijos akademijos. Buvo tiriami 22 skirtingų specialybių I—IV kurso studentai. Tyrime naudotas klausimynas, kurį sudarė 3 dalys: sportinės ir fizinės veiklos rodikliams įvertiniti skirti klausimai; C. D. Spielberger nerimo ir nerimastingumo nustatymo klausimynas (Balaišis, 2004); Socialinės kompetencijos testas (Lekavičienė, 2001). [2, 1, 8] Socialinę kompetenciją formuojančių veiksnių palyginimas parodė, kad tiriamųjų bendrasis pasitikėjimas savimi yra tuo didesnis, kuo intensyviau jie dalyvauja fizinėje veikloje. Sportuojančių neakivaizdinininkų atsparumas nesėkmėms ir kritikai yra didesnis, lyginant su fi ziškai aktyviais ir nesportuojančiais tiriamaisiais, o nesportuojantys tiriamieji yra mažiau nuolaidūs, lyginant su sportuojančiais ir fiziškai aktyviais tiriamaisiais.

2009 metais I. Iždonaitė – Medžiūnienė apgynė daktaro disertaciją tema “Turizmo vadybos studentų socialinės kompetencijos modeliavimas”. Daktaro disertacijos išvadose atkreipiamas dėmesys į tai, kad pagrindiniai socialinės kompetencijos komponentai yra orientuoti į komunikacinę, bendradarbiavimo, darbo aplinkos, situacinę ir vertybinę kompetencijas, kurios formuoja bendrą kompleksinį derinį – specialistų socialinę kompetenciją.[3]

K. Samašonok, J. Šimkovič (2010 – 2011 m.) atliko VIKO VVF studentų socialinės kompetencijos kaitos studijų procese tyrimą. Tyrime dalyvavo Vilniaus kolegijos Verslo vadybos fakulteto Įstaigų ir įmonių administravimo studijų programos studentai (N=48), iš jų 36 (78,3%) merginos ir 12 (21,7%) vaikinų. Tyrimo metu nustatyta, kad: 1. Socialinę kompetenciją galima apibrėžti kaip gebėjimą sutarti su aplinkiniais, taip kuriant, palaikant bei vystant socialinius santykius ne tik individualioje, bet ir darbinėje aplinkoje. Asmens socialinė kompetencija yra vienas iš sėkmės garantų veikloje siekiant užsibrėžtų tikslų, prisitaikant prie kintančios aplinkos sąlygų bei yra vienas iš žmogaus efektyvaus funkcionavimo matų. 2. Pagrindiniai socialinės kompetencijos komponentai yra orientuoti į komunikacinę, bendradarbiavimo, situacinę, sprendimų priėmimo ir vertybinę kompetencijas, kurios formuoja

bendrą kompleksinį derinį – asmens socialinę kompetenciją. 3. Longitudinio tyrimo rezultatai parodė statistiškai reikšmingai aukštesnius įverčių vidurkius antro kurso studentų grupėje pagal komunikacinę, bendradarbiavimo ir situacinę, sprendimų priėmimo kompetencijų skales, lyginant su duomenimis, gautais pirmame kurse toje pačioje tiriamųjų grupėje. 4. Koreliacinės analizės rezultatai parodė daugiau ir reikšmingai stipresnių teigiamų ryšių tarp atskirų socialinės kompetencijos kintamųjų tyrimą atlikus pirmame kurse, lyginant su duomenimis, atliktais toje pačioje tiriamųjų grupėje antrame kurse, kuomet nustatyta ne tiek reikšmingi ir silpnesni ryšiai. [11]

2010 metais K. Samašonok ir R. Truncienė atliko tyrimą, kurio tikslas buvo nustatyti VK VVF studentų socialinės kompetencijos ypatumus ir numatyti jos tobulinimo galimybes. Šiam tyrimui buvo pasirinkti įmonių ir įstaigų administravimo nuolatinių studijų skyriaus studentai: 95 Vilniaus kolegijos Verslo vadybos fakulteto studentai, iš jų 46 pirmojo kurso ir 49 baigiamojo kurso. Studentų socialinei kompetencijai nustatyti analizės objektu pasirinkti šie kintamieji: komunikacinė, bendradarbiavimo, situacinė, sprendimo priėmimo ir vertybinė kompetencijos. Tyrimo metu buvo nustatyta, kad socialinę asmens kompetenciją parodo kompleksinis komunikacinės, bendradarbiavimo, situacinės, sprendimo priėmimo ir vertybinės kompetencijos įvertinimas; VK VVF baigiamojo kurso studentų aukštesnis vertybinės kompetencijos lygis nei šios mokymo įstaigos pirmojo kurso studentų. Pirmojo ir baigiamojo kurso studentų socialinė kompetencija pagal komunikacinę, bendradarbiavimo ir situacinę, sprendimo priėmimo skales statistiškai reikšmingai nesiskyrė; koreliacinės analizės rezultatai parodė daugiau ir stipresnių statistiškai reikšmingų teigiamų ryšių tarp atskirų socialinės kompetencijos kintamųjų pirmojo kurso student grupėje nei baigiamojo kurso studentų grupėje, kurioje nustatyti mažiau reikšmingi ir silpnesni ryšiai. [12]

1.6. Užsienyje atlikti slaugos studentų socialinės kompetencijos tyrimai

Užsienyje buvo atlikti keli moksliniai studentų tyrimai apie studentų socialinę kompetenciją arba atskiras socialinės kompetencijos sudedamąsias dalis.

“Medicinos studentų reakcijų į atsitiktinius dirgiklius tyrimas” buvo atliktas Australijoje R. Kerr, Brian C. Hemmings, Russell Kay. Tyrimo metu buvo studijuojamas slaugos studentų socialinės kompetencijos ir norimų tikslų grįžtamasis ryšys. Buvo nustatytas visų tirtų komponentų tarpusavio ryšys. Pirmo kurso studentams buvo nustatyta mažesnė streso išraiška,

nei vėlesnių kursų studentams. Tuo pačiu, pirmo kurso studentai kreipė mažiau dėmesio į netikėtai kylančias problemas.

2009 – 2010 metais Portugalijoje buvo atliktas koybinis slaugos studentų tyrimas (Rosa Cristina Correia Lopes; Zaida de Aguiar Sá Azeredo; Rogério Manuel Clemente Rodrigues). [81] Tyrimo tikslas buvo nusatyti bakaluro studijų antrų mokslo metų medicinos studentų santykių kompetencijos ypatumus. Tyrime dalyvavo 62 studentai iš centrinio portugalijos regiono. Gauti tyrimo tezultatai parodė, kad studentai buvo įsitikinę, kad jų asmens savybių tobulinimas ir geresnės žinios padeda jiems tapti geresniais darbuotojais savo srityje. Šiame straipsnyje yra teigiama, kad būsimajam slaugytojui yra svabu išugdyti asmenines savybes. Slaugytojo kompetenciją sudaro dvi dalys: asmeninių kompetencijų mobilizacija derinyje su žiniomis iš įvairių medicinos sričių.

Anna Lofmark, Bibbi Smide ir Karen Wikblad 2002 metais atliko studentų kompetencijos tyrimą Švedijoje. [48] Šiame tyrime, kompetencija buvo apibūdinta išreiškiant mokymosi rezultatų ir gebėjimo atlikti slaugos veiksmus (Alexander & Runciman 2003) per pažintinių, emocinių ir psichomotorinių įgūdžių integraciją (Girot 1993). [20, 38] Nauji absolventai supranta save kaip profesinius specialistus su teorinėmis žiniomis, ir orientuotus į holistinį ir mokslinių tyrimų mąstymą (Macleod Clark et al. 1997) ir esančius atsakingais ir atskaitingais (Maben & Macleod Clark 1998). [51, 50] Gerrish (2000) atrado, kad naujai baigusios mokslus slaugytojos aktyviau studijuoja ir kad jos patiria mažesnę įtampą, nei slaugytojos, kurios baigė studijas prieš vieną ar kelis dešimtmečius. [35] Apskritai, aukštojo mokslo siekimas yra sveikintinas dalykas. Buvo pastebėta, kad neseniai paruoštos slaugytojos neturi visų reikiamų darbui įgūdžių (Watson & Kiger 1994, Meerabeau 2001, The Swedish Board of Health and Welfare 2002). [76, 56, 80] Tuo pačiu jos labai pergyvena dėl savo klaidų (Kelly 1998). [45]

Slaugytojų asmeninės vertybės nusako, kaip jie elgiasi ir bendrauja su kitais žmonėmis. Tyrėjai Gregg M. F. ir Magilvy J. K. 2004 metais atliko slaugytojų vertybių tyrimą Japonijoje. [41] Tyrimo metu jie atskleidė pačių slaugytojų suvokimą apie jų rūpinimąsi pacientais ir kaip reikia bendrauti su kitais žmonėmis ir kolegomis (Gregg M. F., Magilvy J. K. 2004). Tyrėjai Gregg M. F. ir Magilvy J. K. (2004) išskyrė 12 kategorijų, kurios atspindi atrastas vertybes. Į šių kategorijų sąrašą pateko tokios išskirtinės kategorijos kaip paciento jausmų įvertinimas, slaugos įgūdžių ir žinių lygis, pacientų sauga. Kadangi šis tyrimas buvo atliktas Japonijoje, šalyje su savita kultūra, vakarų šalyse dirbantiems slaugytojams šios kategorijos netapo išskirtinėmis darbo gairėmis. Šiems slaugytojams būdingesnės tokios savybės kaip altruizmas

arba paternalizmas. [41] P..Martin ir kt. (2003) tyrinėjo slaugos specialybės studentų vertybes JAV Teksaso valstijos universitetuose ir kolegijose [53]. Tyrime dalyvavo 1450 studentų. Šiame moksliniame tyrime yra kreipiamas didelis dėmesys į etninius ir demografinius skirtumus tarp studentų. Tyrimo rezultatai yra interpretuojami naudojant akredituotą Slaugytojų profesinių vertybių skalę, pagrįstą profesinio elgesio normomis. Tyrėjai negrupavo šių rezultatų į plačias konceptualias vertybines kategorijas, tačiau jų darbo išvados yra panašios į M.Gregg ir J.Magilvy tyrimo išvadas.

1.7. Slaugos studentų socialinės kompetencijos raiška profesinio mokymo

procese

Šiuo metu vyksta Europos aukštojo mokslo pertvarka. Didėjant darbo rinkos reikalavimams, keliamiems profesiniam rengimui, vyksta ir studijų programų pertvarka, keičiasi jų rengimo pagrindiniai akcentai bei keičiasi požiūris į svarbiausią studijų programos kategoriją - studijų tikslą. Ilgą laiką į dalyką orientuotas turinys, vyraujantis daugelyje universitetinių studijų programų, buvo laikomas vertybe ir tikslu. Tokį studijų procesą planuojantys dėstytojai dažnai ugdymo tikslus suformuluoja iš dalyko programos turinio. Į visuomenės, rinkos ar individo poreikius orientuotos studijos programos - tai kompetencijomis (bet ne studijų turiniu) grįstos studijų programos. Pirmiausia aiškinamasi, kokie yra pagrindiniai profesinės veiklos reikalavimai asmeniui, planuojančiam profesinę karjerą. Stengiamasi atsižvelgti ne tik į šiuolaikinius reikalavimus, bet ir prognozuoti, kaip jie gali keistis ateityje.

Vienas iš kriterijų efektyviam slaugos studijavimui yra klinikinė kompetencija. Klinikinė kompetencija yra laikoma paskutiniu slaugos mokslo tikslu. Tai apima žinių ir kitos informacijos panaudojimo įgūdžius, bendravimo bei socialines kompetencijas, problemų sprendimų ir tecgninius įgūdžius. Slaugos fakultetas yra viena iš organizacijų, atsakingų už klinikinės kompetencijos vystymą. Slaugytojo kompetencija gali būti apibrėžta kaip gebėjimas įvykdyti slaugytojo pareigas ir efektyviai susieti pažintinius, emocionius ir psichomotorinius įgūdžius per slaugos procesą (EDCaN, 2008)..[32]

Slaugos bakalauro programa - tai pirmoji universitetinio išsilavinimo pakopa, kurią baigę absolventai įgyja galimybę tęsti mokslą antros ir trečios universitetinio išsilavinimo pakopos studijose - slaugos ir jai artimų mokslų krypčių magistrantūros ir doktorantūros programose.

Slaugos bakalauro laipsnis žymi asmens aukštąjį universitetinį pirmosios pakopos išsilavinimą ir pasirengimą magistrantūros studijoms. Baigus slaugos bakalauro programą,

galima tęsti studijas slaugos magistrantūros programoje arba kitose antrosios pakopos universitetinėse programose, į kurias priimama po slaugos bakalauro studijų. Baigę slaugos bakalauro programą absolventai gali pradėti dirbti bendrosios praktikos slaugytojais sveikatos priežiūros, slaugos ir globos įstaigose: ligoninėse, poliklinikose, pirminės sveikatos priežiūros centruose, ambulatorijose, medicinos punktuose, slaugos ligoninėse, globos namuose ir kitur.

Svarbus slaugos magistro programos tikslas yra suteikti slaugos bakalaurams galimybę tęsti slaugos studijas trečiojoje universitetinio išsilavinimo pakopoje, išmokinti studentus atlikti slaugos mokslo darbą, o pabaigus magistro studijas, pratęsti jį doktorantūroje siekiant tapti slaugos mokslininkais su moksliniais ir pedagoginiais vardais. Baigę dviejų ar trijų pakopų universitetines studijas, slaugos specialistai galės dirbti slaugos dėstytojais ir mokslininkais, gebės planuoti ir įgyvendinti pagrindines slaugos mokslo kryptis šalyje, gebės sukurti slaugos mokslinę- pedagoginę bazę, kuri reikalinga įtvirtinant ir stiprinant slaugą kaip savarankišką profesiją. Šiuolaikinei sveikatos priežiūros sistemai reikalingi universitetinio išsilavinimo slaugytojai, kurie, dirbdami slaugos administratoriais, slaugos koordinatoriais ir slaugos konsultantais, sugebėtų organizuoti šiuolaikinę slaugos praktiką. Praktinėje veikloje jie sugebėtų savarankiškai ir kūrybingai pritaikyti šiuolaikinio slaugos mokslo ir praktikos principus, atitinkančius tarptautinius standartus, nuolat gerinti praktinius įgūdžius, pritaikyti slaugos naujoves kasdieninėje pacientų priežiūroje.

Antros pakopos studijų programos siekiniai - slaugos studijų programos absolventas gerai žino slaugos teoriją, filosofines pažiūras, slaugos mokslo tiriamojo darbo pagrindinius principus ir metodus, yra įvaldęs mokslinės analizės įgūdžius, geba suprasti įvairias slaugos praktikos raidos kryptis, žino daugelį sveikatos priežiūros teikimo būdų, yra kompetetingas, pareigingas slaugos specialistas, moka įvertinti slaugos paslaugų teikimo sistemos kokybę ir kainą, suprasti jos poveikį slaugos praktikai ir klientų sveikatos būklei, sugeba panaudoti šiuolaikines technologijas ir informacines sistemas profesionalioje slaugos praktikoje.

Profesinės veiklos galimybės: absolventas gali dirbti slaugos disciplinų dėstytoju ir mokslininku universitetuose, kolegijose, mokslo institutuose, slaugos administratoriumi bei koordinatoriumi, slaugytoju ligoninėse, poliklinikose, pirminės sveikatos priežiūros centruose, ligoninėse, slaugos ir globos namuose, sveikatos mokytojais ir kt.

2 Lentelė. Slaugos magistrų studijų programos kompetencijos ir rezultatai

KOMPETENCIJOS STUDIJŲ PROGRAMOS REZULTATAI

1. Žinios, jų supratimas ir taikymas

Geba analizuoti, kelti ir kurti modernias idėjas, naujas technologijas, modelius, veiklos planus, kritiškai vertinti teorijas;

Geba tarpdisciplininėje perspektyvoje numatyti aktualių mokslo metodologijos problemų sprendimo galimybes;

Prisideda prie profesijos plėtojimo, geba mąstyti globaliai, spręsti strateginės plėtros klausimus;

Analizuoja, apibendrina mokslinei ir praktinei veiklai reikalingus duomenis, naudojantis informacinėmis sistemomis ir duomenų bazėmis.

2. Socialiniai gebėjimai Kūrybiškai mąsto ir remiasi demokratinėmis bei etinėmis vertybėmis veikiant visuomenės gerovei, jaučia atsakomybę už šalies mokslo ir kultūros plėtrą;

Demonstruoja kritiško analitinio mąstymo įgūdžius, geba savo nuomonę argumentuoti naujausiomis mokslo žiniomis;

Imasi atsakomybės už savo ir komandos narių profesinės veiklos tobulinimą;

Populiaria ir patrauklia forma perteikia mokslo žinias visuomenei.

3. Asmeniniai gebėjimai Turi strateginio mąstymo įgūdžių ir geba efektyviai vadovauti grupės veiklai;

Geba suformuoti ir valdyti komandą, atliekant kompleksines užduotis;

Geba dirbti nuolat besikeičiančioje aplinkoje, numatyti pokyčius ir planuoti užduočių sprendimo derinius.

4. Nuolatinis profesinis mokymasis ir

asmeninis tobulėjimas

Geba pasirinkti asmeninio ir visos komandos tobulėjimo kryptį;

Geba profesinę veiklą grįsti naujausiais mokslinių tyrimų duomenimis;

Savarankiškai priima inovatyvius sprendimus, įvertinant galimas visuomenines ir etines veiklos;

Suvokia ir prisiima moralinę atsakomybę už savo veiklos poveikį visuomenei, mokslo raidai, gerovei ir aplinkai.

Reikalavimų pagrindu formuluojami studijų tikslai, kurie turi būti siejami su siekiamais studijų rezultatais (siekiamomis ugdyti žiniomis, kompetencijomis). tada parenkamas studijų turinys ir numatoma jo įgyvendinimo metodika / didaktika, t. y. parenkami metodai siekiamiems studijų rezultatams pasiekti, padedantys studentui tapti kompetentingu specialistu, gebančiu sėkmingai funkcionuoti numatytoje profesinėje srityje. Studijų procesui pasibaigus, pasiekti studijų rezultatai (įgytos žinios, kompetencijos ir net pažiūros) yra vertinami nustatant

tikslų ir rezultatų sutapimo laipsnį (Teresevičienė M., Bulajeva T. ir kt., 2010). [16] Per pastaruosius dešimtmečius naujų slaugos absolventų kompetencija buvo svarstyta daugelyje vakarų šalių, ir buvo pareikšta nuomonė, kad akademinis slaugytojų išsimokslinimas neparuošia jų pakankamai gerai darbinei veiklai (Greenwood 2000, Bradshaw& Merriman 2008). [40, 28] Tai yra susiję su skirtingais kompetencijos aspektais, tokiais kaip klinikiniai/techniniai įgūdžiai (Gerrish 2000, Meerabeau 2001 ir kt) [35, 56}, kritinis mąstymas (Girot 2000) [37].

Slaugos studentai privalo vystyti daugialypius su užduotimis susijusius įgūdžius jų mokymosi metu. Australijoje, šita profesinė kompetencija yra apibūdinta kaip ‘įgūdžių, žinių, požiūrių, verčių ir gebėjimų, kurie paremia efektyvų ir/ar geresnį užduočių atlikimą profesinėje srityje’ derinį (Australian Nursing and Midwifery Council (ANMC, 2005). [22] Vertinimo metodai, paremti žiniomis pagrįstais testais atspindi efektyvumą mokomųjų metodų efektyvumą, bet nepajėgia parodyti kaip studentai pritaiko žinias klinikinėms situacijoms (Tiwari A, Lam D, Yuen KH et al. 2005). [74] Studentų užduočių atlikimo ir įgūdžių testai yra bendriausi klinikiniai vertinimai JAV (Oermann M, Yarbrough S, Saewert K, Ard N, Charasika M., 2009). [59] Kiti metodai apima suminius vertinimus, tokius kaip socialiniai tyrimai, esė, bendras patikrinimas grupėje ar plakato pristatymas (Oermann M, Yarbrough S, Saewert K, Ard N, Charasika M., 2009; Watson R, Calman L, Norman I, Redfern S, Murrells T., 2002) [59, 77]. Visa tai aprūpina studentus grįžtamuoju ryšiu, kad padėti studijavimui, bet yra potencialas šališkumui ir dažnai stokoja standartizacijos (Rushforth HE., 2007) [67].

Su sveikatos priežiūra susijusių profesijų, tokių kaip slauga, profesiniame mokyme mąstymo įgūdžiai yra būtini visą gyvenimą trunkančiam mokymuisi bei profesinių įgūdžių vystymui ir tam, kad priimti tinkamiausius sprendimus ir veiksmus kasdienėje praktikoje. Mąstymo sąvoka buvo plačiai atspindėta daugelyje slaugos mokymo programų (Wong et al. 1995) [78]. Mąstymui slaugos praktikoje skiriamas didelis tarptautinis dėmesys, pavyzdžiui, Australijos, Anglijos ir Naujosios Zelandijos įstaigose (Teekman 2000) [73]. Deja, buvo siūlomi įvairūs skirtingi apibrėžimai, modeliai ir metodai mąstymo reikšmei apibrėžti, tačiau ligi šiol nepavyko rasti vieningos nuomonės.

Vyresnių studentų profesinio išsilavinimo tikslas yra pateikti studentus darbo rinkai, taip pat kaip ir paruošti bei paskatinti studentus, kad tęstų jų mokslinę karjerą aukštesniame profesiniame mokyme. Profesinio tobulinimo institucijos turi įgyvendinti kompetencija pagrįstą mokymą. Ši naujovė leidžia suprasti, kad palyginti su esamąja praktika slaugos mokyme, studentų reflektoriniai įgūdžiai bus vis svarbesni, ir dėstytojai turės nustatyti savo vaidmenis ir užduotis. Kaip padarinys, slaugos dėstytojų komandos turės pakeisti savo

mokymo programą į labiau į studentą koncentruotą metodą. Daugeliui dėstytojų yra neaišku, kurios kompetencijos yra svarbios slaugos studentų atspindžio įgūdžių vystymui, ir kaip šitos kompetencijos gali būti pasiektos. Kompetencijos, kurių reikia mokyti, gali būti suformuluotas tik reliatyviai todėl, kad yra ginčytina, kas gali būti laikoma kaip geru išsilavinimu (Goodwin 2008).

Siekiant vystyti slaugos studentų mąstymo įgūdžius, reikia apibrėžti mąstymo terminą. Duotajame moksliniame darbe apibrėžiamas mąstymas kaip sąmoninga ir gerai apgalvota apmąstymo ir interpretacinių situacijų procesas, įvykių, procesų, patirties ir emocijų poveikis vieni kitiems ir jau turimoms žinioms, siekiant geresnio suvokimo ir mokymosi (Gillespie 2007, Kelchtermans 2007, Bradbury-Jones et al. 2009) [36, 44, 27] Mąstymo procese yra įtraukti ne tiktai elgesys ir kompetencijos, bet taip pat ir gilesni asmeniniai tikėjimų, tapatumo ir dalyvavimo aspektai (Korthagen & Vasalos 2005). [46] Tai reiškia, kad mąstymo procese studentai apima tokius objektus kaip, pavyzdžiui, teorija (vadovėliuose), jų praktinę patirtį, ir savo kompetencijas, vertybes ir emocijas. Mąstymo procese studentai naudoja pažintines, emocines ir reguliacines veiklas, tokias kaip apibūdinta Shuell (1988), Vermunt ir Verloop (1999) ir Mansvelder-Longayroux et al. (2007) [71, 75, 52]. Šių veiksmų pavyzdžiai yra analizė (pažintinis), emociškumas (emocinis), įvertinimas (reguliuojamasis) mąstymas. Toliau tai yra vadinama “intelektualia veikla”.

Atinkamos studentų intelektualios veiklos ankstesni tyrimai rodo, kad bent jau aštuoni intelektualios veiklos veiksmai yra naudojami atsakui, tokie kaip apibūdinimas, analizavimas, suformavimas, paaiškinimas, vertinimas, išvadų darymas, priskyrimas ir ketinimų formulavimas (Oosterbaan et al. 2011). [60]

3 Lentelė. Intelektuali veikla studentų mąstymo procesuose

Apibūdinimas

Mąstymo veiksniai

Trumpas aprašymas

Apibūdinimas Tikslus, metodiškas ir selektyvus situacijos, patirties, samprotavimų ar emocijų, sukeliančių reflekciją, dėstymas raštu ar žodžiu

Analizavimas Tinkamų aspektų apibūdinimo tikrinimas ir aiškinimas, pavyzdžiui, ką pavyzdžiui, ką studentas ir kiti asmenys padarė, galvojo, norėjo padaryti ar jautė

Struktūravimas Kurios nors struktūros išvystymas, kad atrasti modelius ar ryšius, pavyzdžiui, skirstant į kategorijas ar dėstant daiktus chronologine tvarka

Paaiškinimas Paaiškinimas priežasčių ar priežasčių to, kas įvyko ar ką studentas padarė, galvojo, norėjo padaryti ar jautė, reaguojant į situaciją, asmeninę paskatą ar pagrįstą reflekcija

Įvertinimas Vertinimas ar įvertinimas situacijos, patirties, samprotavimo ar emocijų, vartojant tam tikrus kriterijus ir normas bei tikslus

Išvadų darymas Darymas išvadų apie situaciją, patirtį, samprotavimus ar emocijas, ryšium su studentų būsimu mąstymu ar veiksmais

Priskyrimas Priskyrimas aspektų ar padarinių sau (vidinis priskyrimas) ir/ar į išorės daiktus (išorinis priskyrimas) ir padarant tai reikšmingu kitoms situacijoms

Ketinimų formulavimas

Svarstymas, ko galima būtų išmokti iš reflekcijos ir kaip tai gali būti panaudojama naujoje situacijoje

A. M. Dekker-Groen et al. [30]

Svarbu, kad slaugos mokymo institucijos gebėtų pastoviai gerinti slaugos programose studijuojančių studentų studijų rezultatus ir studentų socialines kompetencijas. Šiame tyrime nagrinėjamas klausimas: Kaip slaugos programos komponentai (programos efektyvumas, mokymo planai, akademinis mokymas, ir akademiniai šaltiniai) numato, kad studentų socialinė kompetencija padeda empatiškai bendrauti su pacientais ir jų šeimomis? Tai teikia pagrindą nagrinėti studentų bendravimo įgūdžius. Slaugos studento kompetencija yra susijusi pasitikėjimo savimi jausmu ir pasitenkinimu klinikine patirtimi.

Mozingo, Thomas, ir Brooks (1995) [47] nagrinėti faktoriai, veikiantys socialinės kompetencijos lygmenis baigiančius universiteto bakalauro slaugos studijas. Šiame moksliniame tyrime cituojami literatūros šaltiniai, kurie apibrėžia kelis faktorius, potencialiai veikiančius studentų kompetencijos lygmenis, tokius kaip pagarba sau, įtampa, nerimas, ir akademinė patirtis. Buvo rasta, kad kompetencija buvo susieta su klinikinių/techninių įgūdžių atlikimu, nerimo lygmeniu ir socialiniu palaikymu. Tyrimo metu buvo nustatyta, kad teigiama

pasitikėjimo savimi išraiška buvo susijusi su Slaugos fakulteto studentų bendravimo kompetencijos išraiška. Priešingai, prastas pasitikėjimas savimi galėjo, labiau tikėtina, būti priskirtas padidėjusiam nerimui ar nekompetentingumui bendravimo srityje.

4 lentelė. Rekomendacijos siekiant padėti slaugos studentams ugdyti socialinės kompetencijas

Nuostatos Nuostatų įgyvendinimas ugdant įgūdžius Tikėti ir pasitikėti savimi ir

kitais, būti optimistams ir tikėti sėkme.

Studento gebėjimas atlikti savianalizę: apmąstyti savo stipriąsias ir silpnąsias puses, savo gebėjimus, charakterį, vertybes, nuostatas, suprasti, kas trukdo sėkmingai veikti, gerai jaustis.

Studento gebėjimas kontroliuoti save, savo emocijas ir elgesį (gebėjimas valdyti pyktį, agresiją, įveikti baimę ar stresą ir pan.).

Siekti aukštesnių rezultatų ir asmeninės pažangos, tobulėjimo: būti atkakliems, iniciatyviems, veržliems, sąžiningai ir atsakingai veikti.

Gebėjimas išsikelti ir kryptingai siekti tikslų, susijusių su asmeniniu tobulėjimu (pvz., blogų įpročių keitimas į pozityvų elgesį), pažanga moksle, profesijos pasirinkimu ar karjeros planavimu.

Būti atviriems ir empatiškiems, pripažinti ir gerbti kitų žmonių teises, kitokią elgseną, nuomonę, būti tolerantiškiems, rūpintis kitais.

Gebėjimas bendrauti: pradėti, palaikyti ir užbaigti pokalbį, atvirai dalintis savo mintimis ir jausmais, domėtis kito žmogaus požiūriu, kalbėtis, diskutuoti, argumentuotai išsakyti savo nuomonę, siūlymus, suprasti kito žmogaus jausmus, mintis, elgesį, įsijausti į jo situaciją.

Konstruktyviai spręsti konfliktus, siekti dialogo, tarpusavio supratimo, priimti sprendimus.

Gebėjimas siekti dialogo, kai kyla įvairūs konfliktai, kai nesutampa požiūriai, nuomonės, kai esi kritikuojamas, kaltinamas, kai jautiesi atstumtas.

Gebėjimas įvardyti ir pripažinti savo klaidas, prisiimti atsakomybę už savo veiksmus, poelgius.

Gebėjimas adekvačiai įvertinti savo elgesį, ieškoti alternatyvų ir gebėti jas pritaikyti praktiškai.

Siekti būti bendruomenės

(klasės, mokyklos) nariu. Gebėjimas turėti elementariausius socialinius įgūdžius: pasisveikinti / atsisveikinti, atsiprašyti, padėkoti, išklausyti kitą žmogų.

Gebėjimas sekti ir laikytis nurodymų / taisyklių, susijusių su aprangos kodu, elgesiu per pamokas, pertraukas, renginius, budėjimu mokykloje ir pan.

Tinkamas bendravimas su draugais, žemesniųjų klasių mokiniais, mokytojais, socializacijos mokytojais, budėtojais, valgyklos darbuotojais ir kitais mokyklos darbuotojais.

Siekti išsiugdyti komandinio darbo įgūdžius, motyvaciją įvairiai veiklai, savęs tobulinimui ir kaitai.

Dirbant komandoje gebėti planuoti darbą, pasidalinti užduotimis, laiku jas atlikti, spręsti problemas, palyginti savo ir grupės narių darbo rezultatus, mokėti dirbti savarankiškai.

Apibendrinus mokslinę literatūrą, galima teigti, kad asmens socialinė kompetencija yra vienas iš sėkmės garantų veikloje siekiant užsibrėžtų tikslų, prisitaikant prie kintančios aplinkos sąlygų bei yra vienas iš žmogaus efektyvaus funkcionavimo matų. Žmogus, pasižymintis aukštu socialinės kompetencijos lygiu, geba pasiekti užsibrėžtus tikslus, sukurti pilnaverčius tarpusavio ryšius su kitais žmonėmis, sugeba analizuoti socialines struktūras, geba panaudoti turimas žinias savo elgesiui koreguoti, numato, kaip, esant konkrečioms aplinkybėms ir konkrečiam laikui, reikėtų elgtis, sugeba efektyviausiu būdu siekti tikslų, leidžia įveikti kasdienio gyvenimo reikalavimus ir pasikeitimus, netikėtus stresus ir sunkumus, suprasti bei reikšti savo emocijas, suprasti kito žmogaus emocijas, mokėti išklausyti kitą, spręsti problemas, tinkamai bendrauti su bendraamžiais, aplinkiniais.

2. TYRIMO METODIKA

2.1. Tyrimo organizavimas ir metodai

Tyrimo objektas – slaugos studentų socialinės kompetencijos Tyrimo subjektas – slaugos bakalaurai ir magistrai

Tyrimo metodas – anketinė apklausa. Apklausa vyko 2014 metų spalio – gruodžio mėnesiais. Anketos buvo dalinamos ir surinktos iš respondentų, t.y. studentų, jų mokymosi institucijoje. Tyrimui naudota Socialinės kompetencijos testas (Ullrich und de Muynck, 1998, adaptuota R. Lekavičienės, 2001). Testą sudaro 45 teiginiai, kurie vertinami šešių balų skale nuo 0 iki 5. Respondentas pasirenka tik vieną, labiausiai jo sutikimą su teiginiu atitinkantį atsakymą. Galimi vertinimai yra šie: 0 – „visiška netiesa“, 5 – „visiška tiesa“. Tarpiniai atsakymai 1, 2, 3, 4 leidžia tiriamiesiems dar tiksliau skirstyti galimus pasirinkimus į teigiamus ir neigiamus. Socialinės kompetencijos testas analizuoja elgesį pagal septynis faktorius.

4 Lentelė. Socialinės kompetencijos testo faktorinė struktūra ir tiriamojo atsakymų

įvertinimo principai

FakFaktoriaus Nr. ir pavadinimas TeiTTeiginių nr.

(F1) Bendrasis pasitikėjimas savimi Skaičiuoti teigiamą įvertinimų išraišką:1,2,4,16,23,28,37

Skaičiuoti neigiamą įvertinimų išraišką: 24, 25, 34

(F2) Atsparumas nesškmėms ir kritikai Skaičiuoti teigiamą įvertinimų išraišką: 26

Skaičiuoti neigiamą įvertinimų išraišką: 7, 8, 11, 15, 20, 21, 31, 36

(F3) Gebėjimas reikšti jausmus Skaičiuoti neigiamą įvertinimų išraišką: 3, 14, 33, 35, 42, 43

(F4) Gebėjimas paprašyti paslaugos Skaičiuoti neigiamą įvertinimų išraišką: 6,19, 27, 30, 38

(F5) Nenuolaidumas Skaičiuoti neigiamą įvertinimų išraišką: 5,12, 18, 29, 45

(F6) Galėjimas pareikalauti Skaičiuoti teigiamą įvertinimų išraišką: 39 Skaičiuoti neigiamą įvertinimų išraišką: 10, 17, 22, 32

(F7) Nesijautimas kaltu Skaičiuoti neigiamą įvertinimų išraišką: 9,13, 40, 41, 44

Kokybiškai svarbią informaciją suteikia prieštaravimas konkrečias situacijas nusakančių teiginių vertinimų ir tarp teiginių, susijusių su bendruoju pasitikėjimu savimi, vertinimų. Kokybiškai reikšminga yra atlikti žemiausius bei aukščiausius įvertinimus gavusių socialinio elgesio sričių analizę (pvz., į akis krentantis kritiškumas, galėjimas pareikalauti ar nenuolaidumas, esant stipriam kitų kritikos pažeidžiamumui). Kadangi faktoriai pagal teiginių skaičių nėra lygiaverčiai, norint juos palyginti tarpusavyje, yra siūloma gautus balus padauginti iš tam tikro koeficiento, dirbtinai suvienodinus faktorių teiginių skaičių (žr. X lentelę).

5 Lentelė. Faktorių suvienodinimo koeficientai

Fi Teiginių skaičius Koeficientas

F1 10 x 9 F2 9 x 10 F3 6 x 5 F4 5 x 18 F5 5 x 18 F6 5 x 18 F7 5 x 18

Testo rezultatus galima nagrinėti tada, kai įmanoma vienos grupės ar tiriamojo faktoriaus gautus rezultatus su kitos grupės ar faktorių rezultatais. Dėl to tsto rezultatai yra suvienodinami.

Testo rezultatų interpretacija vykdoma remiantis žemiau pateiktomis rekomendacijomis. F1 Bendrasis pasitikėjimas savimi (ši skalė teikia informaciją apie tiriamojo pasitikėjimą savimi konkrečiai neapibrėžtose situacijose, apie savo svarbumo suvokimą, ryžtingumą. Maži įverčiai kalba apie užplūstančias abejones, priklausomybę nuo kitų žmonių, bejėgiškumą. Dideli įverčiai rodo pasikliovimą savimi, savo sprendimais); F2 Atsparumas nesėkmėms ir

įverčiai rodo, jog tiriamajam gali būti būdinga baimė atsidurti dėmesio centre, didesnis pažeidžiamumas, bejėgiškumo jausmas. Dideli įverčiai dažniausiai kalba apie adekvatų reagavimą į nesėkmes ir kritiką. Tačiau kartais dideli įverčiai gali reikšti ir vengiantį tiriamojo elgesį, reikalinga tokio elgesio korekcija); F3 Gebėjimas reikšti jausmus (įvertinamas gebėjimas parodyti savo teigiamus ir neigiamus jausmus, juos verbalizuoti, aptarti su kitu asmeniu. Dideli įverčiai rodo pasitikėjimą kitu užmezgant ryšį, geranoriškumą bendraujant. Maži įverčiai kalba apie tiriamojo drovumą, emocinį susikaustymą, įskaitant ir intymaus bendravimo situacijas); F4 Gebėjimas paprašyti paslaugos (skalė įvertina gebėjimą palaikyti ryšį su pažįstamais ir nepažįstamais žmonėmis. Maži įverčiai kalba apie priklausomybę nuo aplinkinių, baimę būti atstumtam, baimę įsipareigoti kitiems žmonėms. Dideli įverčiai rodo tiriamojo gebėjimą tartis su kitais; kad individui nebūdinga nepagrįsta baimė tapti našta aplinkiniams); F5 Nenuolaidumas (įvertina tiriamojo elgesį kitų žmonių keliamų reikalavimų atžvilgiu. Maži įverčiai rodo bet kokių neigiamų emocijų, kurios kyla dėl aplinkinių žmonių reikalavimų, slopinimą, susikaustymą bendraujant, nesugebėjimą pasakyti ,,ne“, aklą paklusimą. Dideli įverčiai kalba apie sugebėjimą atsisakyti sau nenaudingose situacijose. Labai dideli įverčiai gali būti nuoroda į nelankstumą, užsispyrimą); F6 Galėjimas pareikalauti (įvertina gebėjimą išsakyti pretenzijas viešoje vietoje konkrečiose situacijose. Rodo tiriamojo gebėjimą suformuluoti reikalavimą ir jį išsakyti. Maži įverčiai rodo baimingą nesugebėjimą apginti savo teises, nepasitikėjimą savimi bendraujant. Dideli įverčiai kalba apie gebėjimą pateikti savo pageidavimus ir juos apginti. Labai dideli įverčiai gali būti nuoroda į ,,audringą“, agresyvų elgesį, nesiskaitymą su aplinkiniais ir pan.); F7 Nesijautimas kaltu (įvertina kaltės jausmą, kuris gali kilti nepatenkinus kitų žmonių prašymų ar reikalavimų, taip pat neapibrėžtą kaltės jausmą. Maži įverčiai rodo, kad tiriamasis jaučiasi atsakingas už kitų žmonių problemų sprendimą, jaučiasi kaltas negalėdamas padėti. Dideli įverčiai kalba apie adekvatų požiūrį į galimybę patenkinti kitų žmonių reikalavimus). Nustatyta šių faktorių vidinė konsistencija yra pakankama (Cronbacho alpha svyruoja nuo 0,61 iki 0,79).

Antroje anketos dalyje buvo renkami respondentų sociodemografiniai duomenys (lytis, išsimokslinimas, darbinė veikla) bei jų nuomonė apie teiginius, nusakančius bendrąją ir socialinę kompetenciją. Respondentai turėjo pasirinkti vieną labiausiai jiems tinkantį atsakymą.