LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS MEDICINOS AKADEMIJA
VISUOMENĖS SVEIKATOS FAKULTETAS Sveikatos psichologijos katedra
LAURA LIPKYTĖ
SAVĘS ŽALOJIMO PROBLEMA PAAUGLYSTĖJE: PATIRIAMI SUNKUMAI IR PAGALBOS POREIKIAI
Sveikatos psichologijos pirmosios pakopos studijų baigiamasis darbas
Leidžiama ginti prof. dr. Nida Žemaitienė
(Rengimo komisijos pirmininkas, vardas ir pavardė, parašas)
Studentė: Laura Lipkytė
Darbo vadovas: prof. dr. Nida Žemaitienė
(Mokslinis laipsnis, vardas, vardas ir pavardė, parašas)
Data: 2019 m. gegužės 20 d.
PADĖKA
Nuoširdžią padėką norėčiau išreikšti savo mokslinio darbo vadovei prof. dr. Nidai Žemaitienei už pagalbą ir naudingus patarimus planuojant tyrimą bei rašant baigiamąjį darbą. Esu dėkinga už kantrybę, skirtą laiką ir konsultacijas, kurių metų buvo suteikta daug vertingų patarimų ir įžvalgų.
Dėkoju HBSC tyrimo komandai, leidusiems prisidėti prie šio tyrimo įgyvendinimo bei sutikimo į anketą įtraukti papildomus klausimus apie save žalojantį elgesį.
Už naudingus patarimus, profesionalią pagalbą ir skirtą laiką dėkoju doc. dr. Kastyčiui Šmigelskui.
Ačiū visiems šeimos nariams ir draugams, kurie mane palaikė, tikėjo ir motyvavo.
3
TURINYS
SANTRAUKA ... 4
SUMMARY ... 6
SANTRUMPOS ... 8
PAGRINDINIAI TERMINAI IR SĄVOKOS ... 9
1. ĮVADAS ... 10
1.1 Įžanga ... 10
1.2 Tyrimo objektas, problema, aktualumas ir naujumas ... 11
1.3 Darbo tikslas ir uždaviniai ... 12
2. LITERATŪROS APŽVALGA ... 13
1.1 Savęs žalojimo samprata tarp paauglių ... 13
1.2 Savęs žalojimo tendencijos tarp paauglių ... 14
1.3 Paauglių savęs žalojimo priežastys... 16
1.4 Save žalojančių paauglių psichologiniai ypatumai ... 18
1.4.1 Savęs žalojimo ir depresiškos nuotaikos ryšys ... 18
1.4.2 Savęs žalojimo ir subjektyvios gerovės ryšys ... 19
1.5 Patyčios ir savęs žalojimas paauglystėje ... 20
1.6 Fizinio smurto patirtis ir savęs žalojimas ... 22
1.7 Piktnaudžiavimas psichoaktyviosiomis medžiagomis tarp save žalojančių paauglių ... 23
1.8 Paauglių savęs žalojimo ir pagalbos problema ... 25
4. TIRIAMIEJI IR TYRIMO METODIKA ... 27
4.1 Tyrimo imtis ... 27
4.2 Tyrimo procedūra ... 27
4.3 Tyrimo metodai ... 28
4.4 Duomenų analizės metodai ... 31
5. REZULTATAI ... 33
5.1 Paauglių savęs žalojimo paplitimas, būdai ir subjektyviai įvardinamos tokio elgesio priežastys ... 33
5.2 Paauglių savęs žalojimo sąsajos tarp subjektyvios emocinės savijautos ir nusiskundimų sveikata ... 36
5.3 Paauglių savęs žalojimo sąsajos tarp smurto bei rizikingo elgesio patirties ... 39
5.4 Save žalojančių paauglių pagalbos poreikiai, prieinamumas ir požiūris į suteiktą pagalbą 43 6. REZULTATŲ APTARIMAS ... 47
7. IŠVADOS ... 55
SANTRAUKA
Lipkytė, L. (2019). Savęs žalojimo problema paauglystėje: patiriami sunkumai ir pagalbos poreikiai (Sveikatos psichologijos magistro baigiamasis darbas). Mokslinis vadovas: prof. dr. Nida Žemaitienė. Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, medicinos akademija, Visuomenės sveikatos fakultetas, Sveikatos psichologijos katedra: Kaunas. - 70 p.
Tyrimo problema. Savęs žalojimas tarp paauglių yra vienas svarbiausių savižudybės rizikos veiksnių, tačiau mokslinių tyrimų nagrinėjančių šią temą yra nedaug. Nors savęs žalojimo mastai mažėja, tačiau išlieka pakankamai dideli. Šio tyrimo tikslas - išanalizuoti savęs žalojimo problemą paauglystėje, atskleisti paauglių įvardijamas savęs žalojimo priežastis, pagalbos poreikius ir prieinamumą.
Tyrimo dalyviai. Tyrime dalyvavo 15 m. Lietuvos populiaciją reprezentuojantys devintos klasės mokiniai (n1304).
Tyrimo metodai. Tyrimas atliktas anoniminės anketos būdu. Tyrimo instrumentas - tarptautinė mokyklinio amžiaus vaikų gyvensenos ir sveikatos anketa. Tyrimo anketą sudarė klausimai apie vaikų emocinę savijautą, nusiskundimus sveikata, higieninius įpročius, rizikingą elgseną, mitybą, nelaimingus atsitikimus, socialinius santykius (tėvai, draugai, mokykla), lytinius santykius, savižudišką elgesį. Duomenų analizė atlikta vienmatės ir dvimatės analizės lygmenyse, taip pat atlikta logistinė regresinė analizė.
Tyrimo rezultatai. Tarp tyrime dalyvavusių respondentų 17,3 proc. paauglių save žalojo. Gauti rezultatai atskleidžia, kad didelė dalis tiriamųjų turėjo savižudiškų ketinimų: 26,1 – galvojo apie savižudybę, 15,7 – kūrė savižudiškus planus, 8,6 – bandė žudytis. Paaiškėjo, kad dažniausiai naudojami savižalos būdai – odos pjaustymas, braižymas. Taip pat, rezultatai rodo, kad dažniausiai paaugliai save žaloja dėl patiriamų slegiančių jausmų. Įvertinus savęs žalojimo rizikos veiksnius paaiškėjo, kad merginos dažniau save žaloja. Siekėme įvertinti savęs žalojimo ryšį su subjektyvia emocine savijauta ir nusiskundimais sveikata. Gauti rezultatai parodė, kad didesne savęs žalojimo rizika pasižymi nepatenkinti savo gyvenimu, besiskundžiantys depresiškomis nuotaikomis ir psichosomatinio pobūdžio simptomais paaugliai. Įvertinus savęs žalojimo ryšį su smurtu ir piktnaudžiavimu psichoaktyviosiomis medžiagomis, nustatyta, kad didesne savęs žalojimo rizika pasižymi paaugliai, patyrę patyčias mokykloje ir internete, dalyvavę dažnose peštynėse, muštynėse, rūkę elektronines cigaretes ir buvę perdozavę alkoholio. Atlikta analizė atskleidžia, kad 35,2 proc. save žalojančių paauglių mano, kad savo sunkumus turi išspręsti patys. Pagalbos save žalojantys paaugliai dažniausiai kreipiasi į draugus. Suteiktą pagalbą save žalojantys paaugliai linkę vertinti kaip naudingą.
5
Tyrimo išvados. Savęs žalojimas yra būdingas 17,3 proc. 15 metų amžiaus Lietuvos mokinių. Labiausiai paplitęs savęs žalojimo būdas – odos pjaustymas, braižymas, o tokio elgesio priežastis - slegiantys jausmai. Mažas pasitenkinimas gyvenimu, depresiškumas, psichosomatinio pobūdžio nusiskundimai, patirtos patyčios mokykloje ir internete, dalyvavimas peštynėse, muštynėse, elektroninių cigarečių rūkymas ir buvęs alkoholio perdozavimas didina savęs žalojimo riziką. Nemaža dalis save žalojančių paauglių mano, kad savo sunkumus turėtų spręsti patys, o pagalbos dažniausiai kreipiasi į draugus. Save žalojantys paaugliai jiems suteiktą pagalbą yra linkę vertinti kaip naudingą.
Raktažodžiai: savęs žalojimas, paaugliai, emocinė savijauta, nusiskundimai sveikata, smurtas, piktnaudžiavimas psichotropinėmis medžiagomis, pagalba
SUMMARY
Lipkytė, L. (2019). The problem of self-harm in adolescence: experienced difficulties and need for assistance (Master’s thesis in Health Psychology). Thesis supervisor prof. dr. Nida Žemaitienė., Lithuanian University of Health Sciences, Medical Academy, Faculty of Public Health, Department of Health Psychology: Kaunas - 70 p.
Research problem. Self-harm among adolescents is one of the most important risk factors for suicide, but there is little research on this topic. Although the extent of self-harm is decreasing, it still remains high. The research aim is to analyze the problem of self-harm in adolescence, to reveal the causes of self-harm, assistance needs and accessibility.
Participants. The research involved 15-year-old students representing the Lithuanian population (n1304).
Methods. The survey was conducted using an anonymous form. The research instrument is an international lifestyle and health questionnaire for school aged children. The research questionnaire consisted of questions about children's emotional well-being, complaints about health, hygienic habits, risky behavior, nutrition, accidents, social relationships (parents, friends, school), sexual intercourse, suicidal behavior. The data were analysed using univariate and bivariate as well as logistic regression analysis.
Results. 17.3% of teenage respondents that participated in the survey have harmed themselves. The results show that a large proportion of the subjects had suicidal ideation: 26.1% - thought about suicide, 15.7% - had suicidal plans, 8.6% - had suicide attempts. It was found that the most common types of self-harm were skin cutting, scraping. Also, the results show that teenagers usually harm themselves because of depressive feelings. Having assessed the risks of self-harm, it turned out that girls are more likely to harm themselves. We tried to assess the connection between self-harm and subjective emotional well-being and health complaints. The results have shown that teenagers who belong to the higher risk group of self-harm where not satisfied with their life, had complaints of depressive feelings and psychosomatic symptoms. Having assessed the link between self-harm, violence and abuse of psychoactive substances, it was found that teenagers who had experienced bullying at school or on the internet, had numerous fights, were smoking electronic cigarettes, and those who had alcohol overdose, have a higher risk of self-harm. The analysis reveals that 35.2% of self-harming teenagers think that their own difficulties must be solved by themselves. Self-harming teenagers often are turning to friends for help and tend to see their help as useful.
Conclusion. Self-harm is characterized by 17.3% of 15-year-old Lithuanian students. The most common form of self-harm is skin cutting, scrapping, it is usually caused by depressing
7
feelings. Low satisfaction with life, depression, psychosomatic complaints, bullying at school and on the internet, participation in conflicts and fights, smoking and alcohol abuse increase the risk of self-harm. A large number of self-harming teenagers think that they should solve their problems by themselves and if they seek help they usually turn friends. The teenagers who are harming themselves tend to see the help given to them as useful.
Keywords: self-harm, teenagers, emotional well-being, health complaints, violence, abuse of psychotropic substances, help.
SANTRUMPOS
HBSC – Health Bahaviour in School-aged Children (Tarptautinė mokyklinio amžiaus vaikų
gyvensenos ir sveikatos anketa)
9
PAGRINDINIAI TERMINAI IR SĄVOKOS
Apsinuodijimas alkoholiu (angl. drunkenness) – tai apsinuodijimas, atsirandantis dėl
nesaikingo alkoholio vartojimo (The Oxford Compation to Chaucer, 2005).
Bandymas žudytis (angl. suicidal attempts) – tai sąmoningas, tačiau nesėkmingas
bandymas nusižudyti (APA Dictionary of Psychology, 2018).
Paauglystė (angl. adolescence) – pereinamasis laikotarpis nuo vaikystės i suaugusiojo
amžių, trunkantis nuo lytinio subrendimo iki savarankiško gyvenimo (Moyers, 2000). Paauglystės ribos yra sąlygiškos, dažniausiai skirstomos į ankstyvąjį – 12-14 metų, pereinamąjį – 15 metų ir vėlyvąjį – 16-18 metų tarpsnius (Žukauskienė, 2008).
Pasitenkinimas gyvenimu – tai subjektyvus asmens gyvenimo kokybės vertinimas,
paremtas asmeniniais kriterijais (Yao ir kt., 2014).
Patyčios (angl. bullying) – tai yra tyčinė kenkėjiška, į kitą asmenį nukreipta veikla, kuriai
būdinga: tam tikrą laiką trunkantis ir pasikartojantis agresyvus elgesys arba noras įskaudinti bei psichologinė arba fizinė galios persvara, pasireiškianti per tarpusavio santykius (Švietimo ir mokslo ministerija, 2014).
Psichoaktyviosios medžiagos (angl. psychoactive drug) – tai bet kokie narkotikai,
reikšmingai veikiantys psichologinius procesus: mąstymą, suvokimą ir emocijas (APA Dictionary of Psychology, 2018).
Rūkymas (angl. smoking) – tabako ar kitų medžiagų (pvz., marihuanos) dūmų įtraukimas į
burną ar plaučius (APA Dictionary of Psychology, 2018).
Savęs žalojimas (angl. deliberate self harm, self harm, self injury) - sąmoningas, prieš save
nukreiptas elgesys, be ketinamo nusižudyti (Hawton ir kt., 2002).
Savižudybė (angl. suicide) – sąmoningas savo paties gyvybės nutraukimas, veiksmas, kurio
pagrindinis tikslas – mirtis (Tarptautinis žodžių žodynas).
Savižudiškos mintys (angl. suicidal ideation, suicidal thoughts) – tai mintys apie
savižudybę, kurios gali kisti nuo neaiškaus, abejotino noro iki delataus savižudybės planavimo (Steer ir kt., 1993 cit. Laskytė, 2009).
Depresiška nuotaika (angl. depressive feelings) – tai patiriamas liūdnumas ir/ar
1. ĮVADAS
1.1 Įžanga
Jaunų žmonių savižudybės jau ne vieną dešimtmetį yra labai svarbi visuomenės sveikatos problema. Pagal Pasaulinės sveikatos organizacijos (PSO) duomenis, per metus nusižudo daugiau nei 800 000 žmonių. Valstybinis psichikos sveikatos centras nustatė, kad 2014 metais Lietuva itin lenkė kitas šalis pagal nusižudžiusiųjų skaičių (31,5 savižudybės 100 000 gyventojų). Pastebėtina, kad iš visų mirties priežasčių jaunų suaugusių ir paauglių savižudybės yra antroje, trečioje vietoje (National Center for Injury Prevention and Control, 2009 cit. Joiner ir kt., 2012). Tokie rezultatai skatina išsiaiškinti savižudybės rizikos veiksnius. Mokslininkai sutaria, kad vienas svarbiausių savižudybės riziką skatinančių veiksnių yra savęs žalojimas (Bergen ir kt., 2010; Hawton ir kt., 2012), kuris yra itin dažnas tarp paauglių (Valstybinio psichikos centro savižudybių statistika, 2015).
Siekiant sumažinti savęs žalojimo tikimybę jauname amžiuje, atliekami tyrimai, kuriais stengiamasi nustatyti tokio elgesio priežastis. Savižala siejama su stipriais neigiamais jausmais, noru sumažinti šių jausmų intensyvumą (Morey ir kt., 2008), pojūčių siekimą (Scoliers ir kt., 2009). Dalis mokinių tokiu elgesiu siekia parodyti savo itin sudėtingą emocinę jauseną, beviltiškumo pojūtį, atkreipti dėmesį įbaugindami artimus žmones, aplinkinius (Scoliers ir kt., 2009). Tokias paauglio elgesį veikiančias priežastis privalu vertinti atsakingai.
Vis didesnį susirūpinimą kelia prastėjanti fizinė ir psichinė paauglių savijauta. Teigtina, kad save žalojantys mokiniai yra mažiau patenkinti savo gyvenimu (In-Albon, 2015; Grant ir kt., 2009 cit. Lew ir kt., 2018), išgyvena depresinius jausmus (Brunner ir kt., 2014; Zubrick ir kt., 2017), dažniau skundžiasi psichosomatinio pobūdžio simptomais (Callaghan ir kt., 2019), prasčiau vertina savo gerovę (Coughlan ir kt., 2017). Pridurtina, kad paauglystės periodas siejamas su padidėjusiu rizikingu elgesiu. Mokiniai išbando įvairias psichoaktyviąsias medžiagas, kurios sustiprina neigiamas emocijas, dėl to didėja savęs žalojimo rizika (Selby ir kt., 2008).
Paauglystėje didelė dalis mokinių susiduria su smurtiniu elgesiu, taip pat patyčiomis ir įtraukimu į muštynes. Patyčios trikdo mokinių psichologinę ir fizinę būseną. Patirtas smurtinis elgesys didina depresijos ir nerimo simptomus (Bowes ir kt., 2014), kurie yra itin glaudžiai susiję su savęs žalojimu. Taigi patyčios, patirtos vaikystėje ar paauglystėje, yra prastos fizinės, psichinės sveikatos sutrikimų, savęs žalojimo ir savižudiško elgesio veiksniai, galintys atsiskleisti bet kuriame amžiuje (Corrigan ir Rao, 2012). Dėl šios priežasties yra svarbu kuo anksčiau užkirsti kelią tokiam elgesiui.
Nors save žalojančių paauglių mastai išliekada dideli, tačiau pastebima, kad jaunuoliai retai dėl to kreipiasi pagalbos. Mokslininkų teigimu, tik maža dalis save žalojančių paauglių kreipiasi
11
pagalbos į specialistus (Morey ir kt., 2008). Dažniausiai mokiniai pagalbos ieško kreipdamiesi į bendraamžius (Michelmore ir kt., 2012). Išsiaiškinus galimus pagalbos ieškojimo kliuvinius, galima siekti gerinti taikomas prevencines ir intervencines strategijas bei suteikti veiksmingesnę pagalbą.
1.2 Tyrimo objektas, problema, aktualumas ir naujumas
Tyrimo objektas. Pagrindinis tyrimo objektas yra 15 metų mokinių save žalojantis elgesys. Šiame darbe savęs žalojimas analizuojamas sveikatos psichologijos kontekste, dėmesį skiriant savęs savęs žalojimo ryšiams tarp emocinės savijautos, nusiskundimamų sveikata, smurto bei žalingo elgesio.
Problemos apibrėžimas. Lietuvoje atlikti tyrimai atskleidžia, kad 7,3 proc. 15-17 metų amžiaus mokiniai yra savę žaloję (Laskytė, 2009). Nustatoma, kad merginos tokių veiksmų imasi 2,5 karto dažniau nei vaikinai, bei tris kartus dažniau galvoja apie savižalą (Laskytė, 2009). Apžvelgus mokslinę literatūrą galima pastebėti, kad savęs žalojimas didina bandymų nusižudyti ir nusižudymo riziką (Bergen ir kt., 2010; Hawton ir kt., 2012).
Kita problema - tyrimų apie save žalojantį elgesį Lietuvoje, yra nedaug. Apie savižudybių paplitimą dažniausiai sprendžiama iš šalies mastu surenkamų duomenų apie įvykusias savižudybes. Taip pat tyrimai atliekami Lietuvoje ir užsienio šalyse daugiau apima klinikines imtis, todėl pastebimas informacijos trūkumus apie save žalojančius asmenis ir galimus rizikos veiksnius bendroje populiacijoje (Mars ir kt., 2014). Mokslininkai pastebi, kad po savižalos į gydymo įstaigą patenka apie 12-20 proc. asmenų (Mars ir kt., 2014; Hu ir kt., 2017). Mažai žinoma apie jaunuolius, kuriems medicinos personalo pagalbos nereikėjo. Taigi atsižvelgiant į tokius registravimo sistemos trūkumus, yra sudėtinga spręsti apie save žalojančių paauglių paplitimą visoje šalies populiacijoje.
Tyrimo aktualumas. Save žalojančių paauglių mastas išlieka vis dar didelis (Wan ir kt., 2011; Brunner ir kt., 2014), todėl tai tampa itin aktualia tema, kurios nauda galėtų būti tiek mokslinė, tiek praktinė. Vertinant iš mokslinės perspektyvos – naujų duomenų rinkimas ir rezultatų analizė prisidėtų prie savęs žalojimo paplitimo ir galimų rizikos veiksnių atskleidimo. Be to, šis darbas papildytų ir prisidėtų prie iki šiol atliktų mokslinių tyrimų, kurių kol kas stokojama. Atsižvelgiant į tai, būtų galima gerinti taikomas intervencines ir prevencines strategijas.
Šiam tyrimui pasirinkti 15 metų klasės mokiniai, kadangi 15-17 metai laikomi kritiniu periodu save žalojančiam elgesiui (Plener ir kt., 2015). Tokia situacija skatina išsiaiškinti šios amžiaus grupės savęs žalojimo rizikos veiksnius, siekiant prisidėti prie suteikiamos pagalbos efektyvumo.
Šio tyrimo rezultatai galėtų būti naudingi praktikoje. Pavyzdžiui, savęs žalojimo priežasčių išsiaiškinimas padėtų medicinos personalui suteikti veiksmingą pagalbą, kadangi pastebima, jog šie
specialistai turi neigiamą požiūrį į save žalojančius asmenis. Kita vertus, rizikos veiksnių išsiaiškinimas Lietuvos populiacijoje, suteiktų galimybę tobulinti prevencines ir intervencines strategijas taip užkertant kelia galimiems nusižudymams.
Tyrimo naujumas. Remiantis šiame darbe apžvelgta paauglių savižalos problemai skirta moksline literatūra galima teigti, kad Lietuvoje dar nėra atlikta tyrimų, kuriuose butų nagrinėjama tiek daug skirtingų savęs žalojimo rizikos veiksnių. Iki šiol didžiausias dėmesys buvo skirtas savęs žalojimo reiškiniui, atsižvelgiant į socialinius veiksnius: mokyklą, šeimą, bendraamžius. Atliktas tyrimas atskleidžia platesnį požiūrį į savižalos priežastis ir būdus, kadangi paaugliai turėjo galimybę tai įvardinti patys. Iki šiol mokslininkai domėjosi, save žalojančiais paaugliais, kurie patenka į gydymo įstaigą (Hu ir kt., 2017; Larkin ir kt., 2017), tačiau nepavyko rasti tyrimų, kurie nagrinėtų pagalbos prieinamumą, jos šaltinius ir naudą tarp save žalojančių mokinių.
1.3 Darbo tikslas ir uždaviniai
Darbo tikslas - išanalizuoti savęs žalojimo problemą paauglystėje, atskleisti paauglių
įvardijamas savęs žalojimo priežastis, pagalbos poreikius bei prieinamumą.
Darbo uždaviniai:
1. Įvertinti savęs žalojimo paplitimą ir būdus tarp paauglių bei išanalizuoti subjektyviai įvardijamas tokio elgesio priežastis.
2. Išnagrinėti ryšius tarp paauglių savęs žalojimo, subjektyvios emocinės savijautos bei nusiskundimų sveikata
3. Atskleisti ryšius tarp savęs žalojimo ir smurto bei rizikingo elgesio patirties.
4. Atskleisti save žalojančių paauglių pagalbos poreikius, prieinamumą ir požiūrį į suteiktą pagalbą.
13
2. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1 Savęs žalojimo samprata tarp paauglių
Mokslinėje literatūroje anglų kalba savęs žalojimas įvardijamas įvairiais terminais: deliberate harm, nonsuicidal injury, direct injurious behavior, mutilation, self-inflicted violence. Sampratų įvairovė lemia tai, kad nėra vienos savižalos apibrėžties. Lundh ir bendraautoriai (2007) savęs žalojimą apibūdina kaip savižalos elgesio subkategoriją, kuri apima veiksmus siekiant fiziškai ir tiesiogiai save sužaloti. Favazza (1998) savęs žalojimą apibrėžia kaip tyčinį ir tiesioginį kūno audinių pažeidimą, kuriuo siekiama ne nusižudyti, tačiau gana stipriai pažeisti kūno audinius. In-Albon (2015) savižalą skiria į tiesioginę ir netiesioginę. Tiesioginis savęs žalojimas apima greitą žalą, pavyzdžiui, rankų pjaustymą, o netiesioginė sukelia ilgalaikes neigiamas pasekmes, pavyzdžiui, piktnaudžiavimą alkoholiu, narkotinėmis medžiagomis, badavimą. Dėl sampratų įvairovės nelengva palyginti skirtingų autorių pateiktas apibrėžtis. Remiantis atlikta literatūros apžvalga, galima teigti, kad savęs žalojimas yra glaudžiai susijęs su vėlesniais bandymais nusižudyti ir savižudybėmis (Bergen ir kt., 2010; Hawton ir kt., 2012).
Svarbus reiškinys – sudėtingas santykis tarp savęs žalojimo ir savižudybių. Literatūroje pateikiami skirtingi požiūriai į savęs žalojimą ir savižudybes, todėl nėra aišku, ar tai skirtingo lygio to paties elgesio kontinuumai, ar atskiras elgesys. Nors savižudiškas elgesys yra susijęs su savęs žalojimu, tačiau šios sampratos ne sinonimiškos (Joiner ir kt., 2012). Siekiant atskirti savęs žalojimą nuo savižudybės, paprastai pasitelkiamas toks argumentas: asmenys, kurie save žaloja, dažniausiai taip elgiasi siekdami įveikti patiriamą kančią ir norėdami pasijusti geriau. O jaunuoliai, kurie bando nusižudyti, neretai nori išeiti iš gyvenimo. Remiantis šia logika, galima teigti, kad save žalojantys jaunuoliai pasitelkia netinkamą sunkumų įveikos strategiją. Priešingai – asmenys, kurie mėgina nusižudyti, neretai savižudybę mato kaip įvairių sunkumų sprendimo būdą (Simeon ir Favazza, 2001 cit. Joiner ir kt., 2012). Savęs žalojimo ir savižudybių ryšys gali būti paaiškintas pasitelkus Joiner (2005) tarpasmeninę savižudybių teoriją. Pagal ją ketinimui nusižudyti reikia noro ir galėjimo tai padaryti. Save žalodami, asmenys pripranta prie juntamo skausmo, todėl didėja savižudybės rizika (Joiner, 2005 cit. In-Albon, 2015). Taigi savęs žalojimo ir savižudybių ryšys yra akivaizdus, dėl šios priežasties atliktina nuodugnesnė savęs žalojimo rizikos veiksnių analizė. Gavus rezultatus, įmanu sukurti prevencines strategijas, kurios sumažintų ir save žalojančių asmenų mastą, ir savižudybių skaičių.
Šiame darbe remiamasi Hawton ir bendraautorių (2002) savęs žalojimo apibrėžtimi: tai sąmoningas, prieš save nukreiptas elgesys be ketinamo nusižudyti. Šiam reiškiniui priskiriami veiksmai, kai asmuo atlieka vieną ar daugiau tolesnių veiksmų: tyčia save žaloja (pvz., pjaustosi, šoka nuo aukštų objektų); vaistus vartoja didesnėmis dozėmis, nei įprastai skiria gydytojas;
norėdamas sau pakenkti, dideliais kiekiais vartoja narkotines medžiagas; praryja nevalgomas medžiagas ar objektus. Laskytės (2009) teigimu, šioje sampratoje akcentuojamos varomosios veiksmo jėgos ir motyvai esant didelei elgesio ir veiksmų įvairovei.
Taigi, nors savęs žalojimas plačiai tiriamas, tačiau dėl skirtingų apibrėžčių nelengva palyginti duomenis. Viena vertus, savižala ir savižudybės yra skirtingi reiškiniai, tačiau, kita vertus, jie yra glaudžiai susiję. Save žalojantis elgesys yra rizikos veiksnys, skatinantis vėlesnius bandymus nusižudyti, todėl šią temą nagrinėti būtina, siekiant sukurti efektyvesnes prevencijos strategijas.
1.2 Savęs žalojimo tendencijos tarp paauglių
Savižala būdinga milijonams žmonių visame pasaulyje, ji atskleidžia aktualią sveikatos problemą. Jungtinėje Karalystėje savižudybė yra dešimtoji mirties priežastis. Kiekvieną dieną nusižudo maždaug šimtas amerikiečių. Jaunų suaugusiųjų ir paauglių savižudybės yra antroje, trečioje vietoje iš visų mirties priežasčių (National Center for Injury Prevention and Control, 2009 cit. Joiner ir kt., 2012). Vienoje Azijos šalyje buvo atliktas tyrimas siekiant išsiaiškinti save žalojančių asmenų skaičių: tirti 17 622 12–24 metų asmenys. Gauti rezultatai leidžia teigti, kad 17 proc. minėto amžiaus asmenų save žalojo (4,2 proc. save žalojo kartą, o 12,8 proc. žalojosi daugiau nei vieną kartą) (Wan ir kt., 2011). Brunner su bendraautoriais (2014) atliko išsamų tyrimą (n12,068; amžiaus vidurkis14,9), kuriame dalyvavo 11 Europos šalių respondentai. Buvo atskleista, kad 27,6 proc. paauglių yra žalojęsi (19,7 proc. paauglių žalojosi atsitiktinai, 7,8 proc. save žalojo pakartotinai). Nepaisant skirtingose šalyse gautų rezultatų, sutariama, kad paskutinius keletą dešimtmečių savęs žalojimosi apimtys išlieka didelės. Nėra tiksliai žinomos to priežastys, tačiau keltinos prielaidos, kad su jomis gali būti susijusi lengvesnė prieiga prie medikamentų, padidėjęs patiriamas stresas ir netinkami socialinio elgesio pavyzdžiai (Hawton ir kt., 2012).
Lietuvoje nemažai dėmesio skiriama mėginimams nusižudyti ir savižudybėms. Tačiau trūksta duomenų apie save žalojantį elgesį, kuris yra vienas pagrindinių savižudybės rizikos veiksnių (Laskytė ir Žemaitienė, 2009). Laskytė ir Žemaitienė (2009) atliko tyrimą, kurio rezultatai atskleidė, kad 7,3 proc. 15–17 metų paauglių bent kartą gyvenime žalojosi. Kiti Lietuvos mokslininkų duomenys daugiausiai apima klinikinius atvejus, kurie neatspindi bendrosios paauglių žalojimosi tendencijos. Remiantis Mars ir bendraautorių (2014) duomenimis, galima teigti, kad klinikiniai atvejai sudaro tik 20 proc. visų savižalos atvejų.
Pasitelkus kitų tyrimų duomenis, pabrėžtina, kad save žalojantis elgesys prasideda ankstyvoje paauglystėje, maždaug 12–14 m., kai didėja tarpasmeninių konfliktų rizika. Plener ir kolegų (2015) atlikta sisteminė literatūros analizė atskleidė, kad paauglių savęs žalojimo kritinis periodas yra 15–17 metai. Švedijoje ištyrus 7-tų ir 8-tų klasių mokinius, atskleista, kad 40,2 proc.
15
14 metų amžiaus vaikų turėjo savęs žalojimosi patirties (Bjärehed ir Lundh, 2008). Paauglystės amžiaus tarpsniui būdingi sudėtingi biologiniai ir psichosocialiniai pokyčiai, apimantys brendimo sukeliamus pakitimus ir didėjančią socialinę atsakomybę. Šiame etape vyksta tapatumo paieškos, jaunas žmogus siekia apsibrėžti socialinius vaidmenis ir funkcijas. Šios pereinamosios stadijos keliami reikalavimai skatina rizikingą paauglio elgesį, kuris sumažina patiriamą diskomfortą ir įtampą (Žukauskienė, 2008). Būtent dėl šių priežasčių paauglys gali rinktis netinkamą sunkumų įveikos strategiją – savęs žalojimą.
Atlikus literatūros apžvalgą, pastebėtina, kad daug dėmesio skiriama savęs žalojimo būdų analizei. Brunner ir bendraautorių (2014) atlikto tarptautinio tyrimo rezultatai atskleidė, kad dažniausias būdas buvo pjaustymasis (46,4 proc.). Kitų autorių tyrimuose taip pat buvo patvirtinta, kad odos pjaustymas ir braižymas buvo dažniausias paauglių savižalos būdas (Bjärehed ir Lundh, 2008; Gelinas ir Wright, 2013; Morey ir kt., 2008; Tresno ir kt., 2012). Tačiau mokslinėje literatūroje esama ir kitokių nuomonių. 569 Portugalijos paauglių tyrimo rezultatai atskleidė, kad dažniausias savižalos būdas buvo savęs mušimas (Gonçalves ir kt., 2012). Šio tyrimo rezultatų neatitikimas su kitų autorių duomenimis gali būti paaiškintas maža tiriamųjų imtimi, neatspindinčia bendrosios populiacijos tendencijos. Rezultatams įtakos galėjo turėti tai, kad dalis mokinių nurodė turintys psichologinių problemų (11,6 proc.), o 8,2 proc. buvo taikytas psichologinis gydymas. Mokslininkai akcentuoja ir tai, kad save žalojantys jaunuoliai neretai naudoja daugiau nei vieną žalojimosi būdą (Tresno ir kt., 2012). Šis veiksnys susijęs su vėlesniais bandymais nusižudyti.
Autoriai, nagrinėję dažniausius Lietuvos paauglių savęs žalojimo būdus, gavo panašius rezultatus. Laskytės ir Žemaitienės (2009) atliktame tyrime matyti, kad dažniausias vidinis savęs žalojimo būdas buvo vaistų perdozavimas (34,2 proc.), o išorinis – pjaustymasis (78 proc.). Tyrimo metu nustatyta ir tai, kad 11 proc. mokinių naudojo daugiau nei vieną savižalos būdą. Svarbu pastebėti, kad daugiau nei 50 proc. tyrime dalyvavusių jaunuolių atsisakė nurodyti savižalos būdą, todėl rezultatai tik dalinai atskleidžia vyraujančias tendencijas. Atsisakymą galima sieti su stigmatizacija, kuri save žalojančius asmenis skatina slėpti nuo aplinkinių patiriamus sunkumus ir jų įveikos būdus.
Remiantis moksline literatūra, skirta savižalos problemai nagrinėti, galima išskirti abiejų lyčių dažniausiai naudojamus savęs žalojimo būdus. Kinijoje atlikto tyrimo duomenys atskleidė, kad merginos dažniau nei vaikinai spaudo, braižo savo kūną, save kandžioja ir pjausto (Wan ir kt., 2011). 16 m. Italijos paauglių tyrimo rezultatai parodė, kad vaikinai dažniau degina savo odą, o merginos dažniau ją braižo (Cerutti ir kt., 2011). Mokslinis tyrimas atliktas Airijoje, kurio metu buvo analizuoti 3 881 15–17 metų paauglio pateikti atsakymai, parodė, kad tiek vaikinų, tiek merginų imtyje dažniausias savižalos būdas buvo pjaustymasis (57,0 proc. ir 68,8 proc.) (Morey ir kt., 2008). Laskytės ir Žemaitienės (2009) tyrime išskirti vidiniai ir išoriniai savižalos būdai.
Nustatyta, kad 15–17 metų amžiaus mergaitės dažniausiai pjaustosi rankas (išorinis žalojimosi būdas) ir dideliais kiekiais vartoja vaistus (vidinis žalojimosi būdas). Pastebėtina, kad skirtingose šalyse pasirinktas žalojimosi būdas skiriasi pagal paauglio lytį. Tačiau nepaisant šių skirtumų, autoriai sutaria, kad merginos yra savęs žalojimo rizikos grupė, t. y. merginos, palyginti su bendraamžiais vaikinais, save žaloja dažniau (Gonçalves ir kt., 2012; Brunner ir kt., 2014). Landstedt ir Gillander Gådin (2011) išsiaiškino, kad merginos du kartus dažniau save žaloja nei vaikinai. Tokį rezultatų pasiskirstymą pagal lytis autoriai aiškina tuo, kad vaikinai dažniau linkę slopinti patiriamus sunkumus (Gratz ir kt., 2018).
Apibendrinus galima akcentuoti, kad save žalojantis elgesys yra plačiai paplitusi ir svarbi sveikatos problema, būdinga vis daugiau paauglių. Nustatyti skirtingi save žalojančių paauglių skaičiai ir dažniausiai naudojami žalojimosi būdai. Teigtina, kad merginos susijusios su didesne savižalos rizika. Lietuvoje trūksta pakartotinių tyrimų, kurie atskleistų bendrąsias populiacijos tendencijas, todėl vis dar sudėtinga nurodyti tikslesnį sąmoningai save žalojančių paauglių skaičių ir įvardyti žalojimosi būdus.
1.3 Paauglių savęs žalojimo priežastys
Analizuojant savęs žalojimą dėmesys atkreipiamas ne tik į besižalojančiųjų kiekį, bet ir į vyraujančias priežastis, kurias būtina išsiaiškinti. Pirma, tai svarbi informacija, kuri leidžia medicinos personalui suteikti tinkamą pagalbą. Antra, pavieniai savidestruktyvaus elgesio epizodai gali paskatinti šio elgesio pasikartojimą ir didinti savižudybės riziką.
Išanalizavus mokslinę literatūrą, susijusią su savęs žalojimo problema, paaiškėjo, kad savęs žalojimo priežastis nulemia psichologiniai, socialiniai, biologiniai ir kultūriniai veiksniai. Sudėtinga išskirti vieną aiškią priežastį, kuri paaiškintų tokius paauglio veiksmus, nes neretai tokį elgesį lemia kelios priežastys (Morey ir kt., 2008). Dažniausiai savęs žalojimas siejamas su stipriais neigiamais jausmais, noru išsivaduoti iš neigiamos vidinės emocinės būsenos. Šią prielaidą patvirtino tyrimo, atlikto Portugalijoje, rezultatai: daug save žalojusių mokinių siekė išvengti ar užkirsti kelią neigiamiems jausmams (Gonçalves ir kt., 2012). Tyrimo, atlikto Airijoje, rezultatai taip pat patvirtino, kad net 78,9 proc. paauglių norėjo sumažinti jaučiamą itin prastą būseną (Morey ir kt., 2008). Minėti tyrėjai nustatė, kad antra dažniausiai nurodoma savižalos priežastis buvo noras numirti (60,9 proc.). Tokie rezultatai leidžia teigti, kad savižala yra įspėjamasis signalas, kuriam atsiradus būtina imtis skubių intervencijos ir prevencijos priemonių.
Išanalizavus mokslinę literatūrą, paaiškėjo ir kitos save žalojančių paauglių elgesio priežastys. Nustatyta, kad mokiniai tokiu elgesiu nori parodyti savo beviltišką būseną, kažką įbauginti, atkreipti dėmesį, nori sužinoti, ar yra mylimi (Morey ir kt., 2008; Madge ir kt., 2008).
17
Scoliers ir bendraautorių (2009) tyrimas atskleidė, kad Australijos, Belgijos ir Nyderlandų mokiniai mėnesį prieš apklausą save žalojo todėl, kad norėjo numirti. Dar vieno tyrimo, atlikto Naujojoje Zelandijoje rezultatai parodė, kad asmenys save žalojo siekdami pagalbos arba dėmesio, norėdami „pasijusti gyvais“ (siekdami pojūčių), sustabdyti suicidines mintis ir planus (žalodamiesi siekė išvengti ketinimų ar bandymų žudytis), nubausti save ar sustabdyti save nuo kito asmens žalojimo (vyrai save žalojo, kad išvengtų fizinio savo partnerės žalojimo). Tokie rezultatai atskleidžia, kad egzistuoja tam tikri kultūriniai skirtumai, kurie gali turėti įtakos jaunuolių savižalos priežastims.
Viena vertus, toks elgesys gali būti vertinamas kaip greitas sprendimo būdas, tačiau, kita vertus, jis neretai išprovokuoja dar daugiau problemų. Šias priežastis užsienio autoriai priskiria prie tarpasmeninių veiksnių ir netiesioginio pagalbos šauksmo, vadinamojo a cry for help (Scoliers ir kt., 2009). Tyrimo metu nustatyta, kad 16–17 metų merginos šį savęs žalojimo motyvą nurodė dažniau nei jaunesnės mokinės. Pastebėtina, kad save žalojantys asmenys jaučia stipresnes neigiamas emocijas, buvo labiau nepatenkinti savo gyvenimu, patiria mažiau teigiamų emocijų kasdieniame gyvenime, nei tie, kurie savęs nežaloja (In-Albon, 2015). Nors tarpasmeninės funkcijos gali turėti mažiau įtakos nei asmeninės, tačiau jos yra itin paplitusios ir susijusios su savižalos radimusi.
Žemaitienė ir Zaborskis (2004), atlikę tyrimą, įvardijo subjektyvias suicidinio polinkio priežastis, būdingas 11, 13 ir 15 metų Lietuvos mokiniams. Nustatyti rezultatai leidžia teigti, kad asmenys, kurie priklausė aukštos savižudybės rizikos grupei, buvo atviresni ir dažniau nurodė priežastis, kurios paskatino juos elgtis destruktyviai. Jaunuoliai, kurie kartais galvojo apie savižudybę, ir didelės savižudybės rizikos grupei priklausantys mokiniai nurodė panašias priežastis: dažniausiai minėti slegiantys jausmai, nesėkmės ir sunkumai mokykloje, šeimoje ir santykiuose su bendraamžiais. Tyrimo metu mergaitės du kartus dažniau nei berniukai nurodė priežastis, kurios, jų manymu, turėjo įtakos savižudiškoms mintims ir ketinimams. Tokie skirtumai gali būti susiję su tuo, kad mergaitės yra atviresnės nei berniukai.
Nock ir Prinstein (2004, 2005) sukūrė keturių veiksnių modelį, kuriuo aiškina galimas savižalos priežastis. Modelyje išskirtos keturios funkcijos: automatinis neigiamas pastiprinimas (pvz., norint sumažinti sąstingio jausmą, sustabdyti nemalonius jausmus), automatiškai teigiamas pastiprinimas (pvz., siekiant pojūčių, net jei tai yra skausmas), socialiai neigiamas pastiprinimas (pvz., siekiant išvengti buvimo su žmonėmis), socialiai teigiamas pastiprinimas (pvz., siekiant gauti pagalbos, dėmesio). Nors neigiamas ir teigiamas požiūriai yra aktualūs, tačiau labiausiai pabrėžiamos dvi funkcijos: automatinė (asmeninė) ir socialinė (tarpasmeninė). Prie asmeninių priežasčių priskiriama afekto reguliacija, siekis save nubausti, patiriamas distresas, noras atsiriboti ir noras nusižudyti. Gelinas ir Wright (2013) tyrimo metu išskirtos priežastys, priskiriamos prie vidinių motyvų, buvo labiau išreikštos nei tarpasmeninės priežastys.
Taigi apibendrintina, kad savižalos motyvams įtakos gali turėti kultūriniai aspektai. Tačiau mokslininkai išskiria dvi pagrindines savęs žalojimo priežasčių grupes: asmenines ir tarpasmenines priežastis. Vis dar neišsiaiškinta, kokios priežastys (asmeninės ar tarpasmeninės) vyrauja tarp save žalojančių Lietuvos paauglių. Šis klausimas turi būti išanalizuotas nuodugniau.
1.4 Save žalojančių paauglių psichologiniai ypatumai
1.4.1 Savęs žalojimo ir depresiškos nuotaikos ryšysIšanalizavus mokslinę literatūrą, pastebėtina, kad dažnai savęs žalojimas nagrinėjamas atsižvelgus į demografinius ir socialinius veiksnius, tačiau mažiau žinoma apie psichologinius veiksnius ir jų įtaką savęs žalojimui. Pastaruoju metu didėja susirūpinimas prastėjančia jaunuolių psichine sveikata neklinikinėse imtyse. Atliekamų tyrimų rezultatai atskleidžia, kad prastas psichinės ir fizinės sveikatos vertinimas turi įtakos save žalojančiam elgesiui paauglystėje.
Depresiškumas yra dažniausiai akcentuojamas ir tiriamas psichinės sveikatos veiksnys, prognozuojantis savižalos elgesio riziką ateityje (Brunner ir kt., 2014). Paauglystė yra laikotarpis, kurio metu jaunuoliai dažnai patiria stresines situacijas, taip pat mokymosi sunkumus, santykius ir fizinius pokyčius (Samm ir kt., 2010). Stresinės situacijos gali skatinti neigiamas mintis, jos, atitinkamai, gali lemti depresijos simptomus (Hendrick, 2016). Emocinio distreso lygio padidėjimas (ypač depresijos simptomų) skatina taikyti neadaptyvias įveikos strategijas, taip pat save žaloti (Nock ir Prinstein, 2005; Hilt ir kt., 2008). Kim ir bendraautorių (2011) teigimu, depresija skatina pasaulį matyti neigiamai, o kartais – net iškreiptai. Pavyzdžiui, mokiniai, išgyvenantys stresą, gali galvoti, jog jie yra beverčiai, pasaulis yra neteisingas, o ateitis – beviltiška. Paaugliai, siekdami sustabdyti tokius emocinius išgyvenimus, gali bandyti nusižudyti. Ši autorių įžvalga skatina teiginį, kad depresija ir depresiška nuotaika turi tiesioginį ryšį su savižudišku paauglių elgesiu. Taip pat atlikus literatūros analizę, darytina išvada, kad paaugliai savęs žalojimą dažnai pasitelkia kaip būdą „pabėgti“ nuo nemalonių išgyvenimų (Gratz ir kt., 2018). Svarbu pastebėti, kad šios įveikos pasirinkimas sukelia tik laikiną palengvėjimą, nes emocinės būsenos priežastis išlieka.
Nemažai dėmesio skiriama savęs žalojimo ir depresiškumo (depresinės nuotaikos) ryšiams nustatyti. Pabrėžtina, kad save žalojantys jaunuoliai yra depresiškesni nei nesižalojantys (Brunner ir kt., 2014; Zhang ir kt., 2016). Australijoje 47 proc. 12–17 metų amžiaus jaunuolių, kuriems diagnozuotas didysis depresijos sutrikimas, nurodė, kad save žaloja, o 19,7 proc. išreiškė ketinimą žudytis. Ir priešingai, 4,2 proc. 12–17 metų amžiaus mokinių, neturinčių psichikos sutrikimų, nurodė, kad per pastaruosius metus žalojosi, ir tik 0,4 proc. ketino nusižudyti (Lawrence ir kt., 2015). Šie rezultatai leidžia teigti, kad prasta psichinė sveikata didina savižalos ir savižudybės riziką, t. y. save žalojantys asmenys yra depresiškesni nei nesižalojantys. Estijoje atlikto HBSC
19
tyrimo rezultatai atskleidė, kad 12,8 proc. 13 ir 15 metų mokinių per pastaruosius 12 mėnesių turėjo savižudiškų minčių, o 26,1 proc. buvo depresiški (Heidmets ir kt., 2010). Samm ir bendraautorių (2010) atlikto tyrimo metu nustatyta, kad iš viso apie 40 proc. paauglių nurodė turintys savižudiškų minčių ir (arba) jaučiantys depresiją. Rezultatai atskleidė, kad itin didelė Estijos mokinių dalis patiria emocinius sunkumus, kurie turi įtakos prastai psichologinei gerovei. Taigi atlikta užsienio šalių tyrimų analizė leidžia teigti, kad save žalojantys paaugliai pasižymi depresiškumu.
Mokslinėje literatūroje analizuoti save žalojančių merginų ir vaikinų atvejai, jų apimtis. Ramanauskienės (2002) atlikto tyrimo duomenys atskleidė, kad merginos yra depresiškesnės nei vaikinai, tačiau depresiški vaikinai turi didesnę savižudybės riziką. Ribakovienės (2002) tyrimo rezultatai patvirtino, kad bandžiusios žudytis paauglės buvo depresiškesnės nei kontrolinės grupės bendraamžės. Svarbu išsiaiškinti, dėl kokių priežasčių nustatyti skirtumai tarp lyčių. Manytina, kad merginoms yra sunkiau įveikti distresą, jos gali pradėti save žaloti dėl žinių apie adaptyvias įveikos strategijas trūkumo. Potrebny ir bendraautoriai (2019) yra nurodę, kad „kovodami“ su sunkumais, vaikinai dažniau pasitelkia eskstremalius streso įveikos būdus, pavyzdžiui, bando nusižudyti, įsitraukia į nusikalstamą veiklą.
Apibendrinus galima teigti, kad depresiška nuotaika yra vienas svarbiausių prognostinių savęs žalojimo rizikos veiksnių. Depresiški paaugliai savižalą pasitelkia kaip neadaptyvų būdą siekdami įveikti patiriamus išgyvenimus. Nors save žalojančios merginos yra depresiškesnės, tačiau depresiški vaikinai turi didesnę savižudybės riziką.
1.4.2 Savęs žalojimo ir subjektyvios gerovės ryšys
Už visuomenės sveikatos gerinimą atsakingi specialistai vis labiau domisi paauglių pasitenkinimo gyvenimu vertinimu, kuris yra vienas iš subjektyvios gerovės kintamųjų. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad įvairios psichinės sveikatos apibrėžtys apima ne tik ligos nebuvimą, bet ir gerovės vertinimą. Pasitenkinimas gyvenimu – tai subjektyvus asmens gyvenimo kokybės vertinimas, paremtas asmeniniais kriterijais (Yao ir kt., 2014). Šis veiksnys gali būti vertinamas remiantis objektyviais ir subjektyviais kriterijais. Objektyviems kriterijams priskiriami išoriniai veiksniai: pajamų, būsto kokybė, galimybė naudotis sveikatos paslaugomis. Subjektyvus vertinimas apima vidinius, asmeninius gyvenimo kokybės aspektus (pvz., jaučiamas pasitenkinimas esamais socialiniais santykiais ir kt.) (Bray ir Gunnell, 2006).
Pastėtina, kad vienas iš savižudiško elgesio rizikos veiksnių yra žemas pasitenkinimas gyvenimu. Tai pagrindinis gyvenimo kokybės rodiklis ir apsauginis savižudiško elgesio veiksnys (Schapir ir kt., 2016), t. y. labiau savo gyvenimu patenkinti asmenys turi mažesnę riziką savižudiškam elgesiui. Ankstesni tyrimai atskleidė, kad savo gyvenimu patenkinti asmenys vengia žalingo elgesio (Grant ir kt., 2009 cit. Lew ir kt., 2018). Kiti autoriai yra nustatę, kad paauglių
pasitenkinimas gyvenimu yra neigiamai susijęs su depresine savijauta ir savęs žalojimu. Pastebėta, kad psichinė sveikata ir subjektyviai vertinamas pasitenkinimas gyvenimu siejasi su savižudišku elgesiu ir savižala (Diener ir kt., 1985 cit. Lew ir kt., 2018).
Pastaruoju metu vis didesnį susirūpinimą kelia pasikartojantys jaunų žmonių skundai savo sveikata. Tai subjektyvi psichologinių (psichikos sveikatos) ir somatinių (pasikartojančių skausmų) simptomų patirtis (Potrebny ir kt., 2019). Somatiniai skundai, neturintys akivaizdžios organinės priežasties, mokslinėje literatūroje vadinami psichosomatinio pobūdžio simptomais ir dažnai laikomi streso reakcija į psichosocialinę įtampą (Ravens-Sieberer ir kt., 2009). Remiantis Suomijoje atlikto tyrimo duomenimis, teigtina, kad 51 proc. merginų bent kartą savaitėje jautėsi nervingos, šį simptomą nurodė 39 proc. vaikinų (Lyyra ir kt., 2018). Dažniausias somatinio pobūdžio simptomas yra galvos skausmas. Jį bent kartą per savaitę jautė 28 proc. merginų ir 23 proc. vaikinų. Išanalizavus lyčių skirtumus, nustatyta, kad savižudiškas elgesys susijęs su dvi savaites jaučiamu liūdesiu ir beviltiškumu (17,2 proc.); 6,4 proc. paauglių išsakė rimtus ketinimus nusižudyti, 6,1 proc. kūrė suicidinius planus, 7,6 proc. bandė žudytis (Lyyra ir kt., 2018). Svarstytina, kad tokius skirtumus gali lemti skirtingi sunkumai, su kuriais susiduria jaunuoliai, ir turimi ištekliai sunkumams įveikti (Ravens-Sieberer ir kt., 2009).
Paauglystės laikotarpiu asmenims yra būdingas kintantis sveikatos vertinimas (Ravens-Sieberer ir kt., 2009). Svarbu išsiaiškinti tipišką, būdingą paauglystės tarpsniui, su augimu susijusį sveikatos vertinimą, taip pat veiksnius, turinčius įtakos sveikatos pablogėjimui. Pabrėžtina, kad esant dažniems nusiskundimams sveikata, būtinos skubios intervencinės priemonės. Kai skundų daugėja, jie neigiamai veikia subjektyvų gyvenimo kokybės vertinimą. Norvegijoje atlikto HBSC tyrimo duomenys atskleidė, kad psichologiniai nusiskundimai sveikata buvo labiau paplitę nei somatiniai (Potrebny ir kt., 2019). Per pastaruosius 20 metų stebimas psichologinių nusiskundimų didėjimas vyresnio amžiaus paauglių grupėje. Tokie rezultatai gali būti susiję su paauglio perėjimu į suaugystę, kuri kelia didesnius uždavinius ir reikalavimus asmeniui. Patiriamas spaudimas, vaidmenų pokyčiai, neaiškumas dėl ateities turi neigiamos įtakos paauglių psichologinei ir fizinei sveikatai. Galima formuluoti prielaidą, kad padidėjęs hormonų disbalansas gali turėti įtakos subjektyvios gerovės vertinimui (Ravens-Sieberer ir kt., 2009).
Apibendrinus pabrėžtina, kad savęs žalojimas yra susijęs su mažesniu pasitenkinimu gyvenimu ir prastesniu sveikatos vertinimu. Didelis nepatenkintų savo gyvenimu jaunuolių kiekis ir dažnesni nusiskundimai sveikata skatina nuodugniau išskirti šiuos kintamuosius ir išanalizuoti jų tarpusavio ryšius.
21
Paauglystėje didelė dalis mokinių susiduria su patyčiomis ir smurtu, ypač mokykloje. Patyčios yra tyčinė kenkėjiška, į kitą asmenį nukreipta veikla, kuriai būdingas tam tikrą laiką trunkantis ir pasikartojantis agresyvus elgesys arba noras įskaudinti bei psichologinė arba fizinė galios persvara, pasireiškianti tarpusavio santykiuose (Švietimo ir mokslo ministerija, 2014). Patyčios gali būti įvairių formų: fizinės (fiziniai grasinimai ir žala), santykių (išskyrimas ir gandų skleidimas) ir verbalinės (erzinimas ir pravardžiavimas) (Smith et al., 2002). Thomas ir bendraautoriai (2015), atlikę tyrimą, nustatė, kad 30,6 proc. jaunuolių erzino ir pravardžiavo, apie 17,9 proc. mokinių buvo skleidžiami gandai, 14,3 proc. susidūrė su socialiniu išskyrimu, o 10,7 proc. paauglių patyrė fizinę žalą ar grasinimus. Patyčias dar galima klasifikuoti pagal vaidmenį patyčiose. Pagrindiniai vaidmenys: patyčių auka, besityčiojantysis, auka-besityčiojantysis (asmuo, kuris patiria patyčias ir tyčiojasi iš kitų) ir stebėtojai bei nedalyvaujantys asmenys (Haynie ir kt., 2001 cit. Ford ir kt., 2017). Thomas ir bendraautoriai (2015) nustatė, kad daugiau nei 15 proc. (15,3 proc.) patyčių aukų, 13 proc. besityčiojančiųjų ir 19,9 proc. aukų-besityčiojančiųjų asmenų turėjo minčių apie savižudybę.
Patirtos patyčios vaikystėje ar paauglystėje yra prastos fizinės, psichinės sveikatos sutrikimų, savęs žalojimo ir savižudiško elgesio rizikos veiksniai bet kuriame amžiuje (Corrigan ir Rao, 2012). Asmenys, patyrę psichologinę ar fizinę bendraamžių prievartą, išgyvena emocinį distresą. Corrigan ir Rao (2012) savo tyrmuose pastebi, kad patiriami neigiami išgyvenimai skatina jaunuolį stigmatizuoti save. Tai įvyksta, kai asmuo suvokia neigiamą visuomenės požiūrį į savižalą, savižudybę, pajunta jų vertinimo stereotipus. Savęs stigmatizavimas sukelia nerimastingumo, beviltiškumo, savęs kaltinimo jausmus, kurie turi įtakos neigiamam savęs vertinimui. Sumažėjusi savivertė yra susijusi su savęs stigmatizavimu, kuri, atitinkamai, gali skatinti savižalą (Corrigan ir Rao, 2012). Akcentuotina, kad jaunuolis patenka į užburtą ratą, kuris dažniausiai paskatina psichologinius sunkumus. Jie didina depresijos, nerimo riziką (Bowes ir kt., 2014), paauglys jaučiasi pažemintas, sumažėja jo savivertė, dėl to didėja savižudiškų minčių ar bandymų nusižudyti rizika (Sigurdson ir kt., 2017).
Atlikta mokslinės literatūros apžvalga atskleidė, kad yra nemažai tyrimų, kuriuose nagrinėtas savęs žalojimo ir patyčių ryšys. Norvegijoje, naudojant jaunimo ir psichinės sveikatos studiją (angl. The Youth and Mental Health Study), buvo siekta išsiaiškinti patyčių ryšį su savižudiškomis mintimis, bandymais žudytis ir savižala. Gauti tyrimo rezultatai atskleidė, kad merginos, patyrusios patyčias, dažniau nurodė savižudiškas mintis ir savižalą (Sigurdson, 2017). Airijoje tirti 3750 15, 16 ir 17 metų vaikinų nurodė, kad jaunuoliai, patyrę patyčias, pastaruosius metus dažniau galvojo apie savižudybę ir savęs žalojimą (McMahon ir kt., 2012). Australijoje atlikto tyrimo rezultatai atskleidė, kad 14–15 metų besityčiojantys ar patyčias patiriantys mokiniai turi didesnę savęs žalojimo, savižudiškų minčių, planavimo ir bandymų nusižudyti riziką. Gauti
rezultatai parodė ir tai, kad patirtas santykių – verbalinis ir fizinis smurtas buvo susijęs su didesne savižudiško elgesio rizika (Ford ir kt., 2017). Išnagrinėjus patyčių ir savižudiško elgesio tyrimus, galima teigti, jog patyčios yra vienas iš labai svarbių savęs žalojimo ir savižudiško elgesio rizikos veiksnių.
Nesenai pradėtas nagrinėti ilgalaikis ir trumpalaikis kibernetinių patyčių poveikis (Heerde ir Hemphill, 2018). Kibernetinės patyčios – tai elgesys, kurį asmuo ar asmenys atlieka prieš kitą asmenį ar asmenis, tam naudojami elektroniniai ar skaitmeniniai įrenginiai, pakartotinai siunčiami priešiški ar agresyvūs pranešimai, skirti pakenkti ar sukelti diskomfortą (Tokunaga, 2010). Besityčiojantys internetinėje erdvėje asmenys turi galimybę paslėpti savo tikrąsias tapatybes, tyčiotis bet kur ir bet kada. Internete besityčiojančių asmenų kiekis gali stipriai skirtis nuo tradicines patyčias skleidžiančių asmenų kiekio. Dėl to šiai patyčių atmainai būtinos skubios prevencijos strategijos, kadangi žala, kurią patiria patyčių aukos, gali būti didesnė, nei žala, patiriama tradicinių patyčių metu. Tradicinių ir kibernetinių patyčių padariniai turi tendenciją plisti, didėti, todėl gali skatinti jaunuolius save žaloti, lemti kitų asmenų sveikatos ir socialinio prisitaikymo problemas (Hawton ir James, 2005 cit. Heerde ir Hemphill, 2018).
Apžvelgus mokslinius tyrimus, pabrėžtina, kad patyčios yra labai svarbus savęs žalojimo ir savižudiško elgesio rizikos veiksnys. Mokiniai patiria įvairių rūšių patyčias, kartais net kelias jų rūšis vienu metu. Patyčios turi įtakos savęs stigmatizavimui ir savižalai. Nauja patyčių atmaina – kibernetinės patyčios – taip pat kelia didelį rūpestį.
1.6 Fizinio smurto patirtis ir savęs žalojimas
Fizinis smurtas yra svarbus veiksnys, turintis įtakos visuomenės sveikatai ir vaiko vystymuisi (Li ir Cheng, 2017). Nors minima, kad šio reiškinio paplitimas sumažėjo, tačiau akcentuotina, kad jis vis dar išlieka aukštas. Remiantis WHO (2014) tyrimo duomenimis, teigtina, kad 20–50 proc. jaunuolių per pastaruosius metus buvo fiziškai užpulti. Kiti autoriai nurodo, kad vienas iš trijų paauglių per pastaruosius 12 mėnesių dalyvavo fiziniame smurte (United Nations Children’s Fund, 2014).
Atlikus literatūros apžvalgą, pastebėtina, kad nedaugelyje tyrimų nagrinėjamos smurto ir savęs žalojimo sąsajos bendroje populiacijoje. Rezultatai atskleidė, kad jaunimas, kuris susiduria su smurtu, turi didesnę savižudiškų minčių ir bandymo nusižudyti riziką. Pavyzdžiui, nustatyta, kad jaunuoliai, kurie patyrė fizinį smurtą, buvo labiau linkę į savižudišką elgesį nei mokiniai, nepatyrę smurto (O’Leary ir kt., 2006). Varmeiren su bendraautoriais (2002) tyrė 12–18 metų jaunuolius ir nustatė, kad savižudiškas elgesys (mintys ir save žalojantis elgesys) buvo susijęs su smurto pasekmėmis (savižudiško elgesio rizika didėja didėjant smurto poveikiui). Kitaip tariant,
23
savižudiško elgesio rizika buvo didžiausia tarp jaunų žmonių, kurie itin nukentėjo, mažesnė – tarp mažiau nukentėjusių, ir mažiausia – tarp mokinių, kurie stebėjo smurtinį elgesį (cit. Lambert ir kt., 2008).
Patirtas smurtas ar jo stebėjimas daug paauglių skatina naudoti smurtą kaip priemonę spręsti tarpasmeninius konfliktus (Alikasifoglu ir kt., 2004). Manytina, kad fizinis smurtas yra technika, kurią naudoja paaugliai spręsdami kylančius konfliktus ar sunkumus. Padidėjęs streso, depresinės nuotaikos, nerimo, potrauminio streso simptomų ir psichikos sutrikimų lygis gali būti patirto smurto rezultatas (Matthay ir kt., 2018). Tai yra statistiškai stiprūs rizikos veiksniai, susiję su su savižala (Sigurdson, 2017). Ankstesnių tyrimų rezultatai atskleidė, kad patirtas fizinis smurtas skatina sveikatai žalingą elgesį, psichosocialines ir akademines problemas (McKinnon ir kt., 2015 cit. Peltzer ir Pengpid, 2017).
Apibendrinus galima teigti, kad nors fizinio smurto mastai sumažėjo, tačiau išlieka pakankamai dideli. Fizinis smurtas pastaruoju metu tarp pauglių yra itin paplitęs. Patirtas ar stebėtas fizinis smurtas turi įtakos savižalai ir savižudiškam elgesiui.
1.7 Piktnaudžiavimas psichoaktyviosiomis medžiagomis tarp save žalojančių
paauglių
Piktnaudžiavimas psichoaktyviosiomis medžiagomis yra aktuali visuomenės sveikatos problema, turinti neigiamų pasekmių ekonominei, socialinei ir asmeninei sritims. Ši problema didina savęs žalojimo riziką, taip pat bandymus žudytis, narkotikų vartojimą suaugus. Nemažoje dalyje mokslinių tyrimų, kurių metų buvo nagrinėta psichoaktyviųjų medžiagų įtaka save žalojančiam elgesiui, apimė klinikines imtis. Moller ir kolegų (2013) atliktos sisteminės literatūros analizės duomenys atskleidė, kad moterys, turinčios psichikos sutrikimų ir priklausančios nuo nikotino, turi keturis kartus didesnę riziką save žalančiam elgesiui, nei nerūkančios. Kito tyrimo metu nagrinėti į gydymo įstaigą patekę save žalojantys pacientai. Buvo nustatyta, kad beveik ketvirtadalis pacientų turėjo su alkoholiu susijusių problemų, o 46 proc. pacientų alkoholį vartojo savęs žalojimo metu (Haw ir kt., 2005 cit. Larkin ir kt., 2017).
Akcentuotina, kad psichoaktyviosios medžiagos slopina kognityvines funkcijas ir taip palengvina perėjimą nuo savižudiškų minčių iki bandymų žudytis. Hufford (2001) teigimu, apsvaigimas nuo alkoholio didina savižudiško elgesio riziką, skatina psichologinį distresą, agresyvumą, riboja pažintines funkcijas ir kuria iliuziją, kad alkoholis padidins motyvaciją (savižudiškam elgesiui) ir sumažins skausmą suvižudiško elgesio metu. Breet (2018) pastebi, kad apsvaigimas nuo alkoholio didina ne tik impulsyvumą ir psichologinį distresą (pvz., beviltiškumo ir
vienatvės jausmus), bet ir agresyvumą (nukreiptą į kitą ar save), slopina įveikos įgūdžius (Breet, 2018). Todėl alkoholio vartojimas gali būti reikšminga įvairių sveikatos problemų priežastis. Tai reiškia, kad apsvaigimas nuo alkoholio yra svarbus rodiklis, į kurį būtina atsižvelgti, siekiant užkirsti kelią save žalojančiom ir savižudiškam elgesiui.
Nesenai piktnaudžiavimas psichoaktyviosiomis medžiagomis pradėtas tirti kaip savęs žalojimo rizikos veiksnys neklinikinėje populiacijoje. Aiškinama, kad savižala ir alkoholio vartojimas yra nesėkmingi bandymai reguliuoti emocinį patyrimą (Selby ir kt., 2008). Kiti autoriai teigia, kad alkoholio vartojimas ir savižala yra veikiami siekio laikinai sumažinti patiriamą distresą (Rossow ir kt., 2007). Tokius rezultatus detaliau patvirtinta mokslininkų atlikti kokybiniai tyrimai, kurių rezultatai atskleidė, kad alkoholio vartojimas iš pradžių veikia kaip būdas pabėgti nuo emocinio skausmo, tačiau sykiu mažina savivertės ir savigarbos jausmus, kurie, savo ruožtu, skatina savižalą (Sinclair ir Green, 2005 cit. Breet ir Bantjes, 2017). Alkoholio vartojimas įtraukia jaunuolius į užburtą ratą, kurį sukelia vartojimo pasekmės: alkoholis sustiprina neigiamus jausmus, emocijas, asmuo susitelkia į save (savo problemas, rūpesčius). Savęs žalojimas reguliuoja nepakeliamą emocinę būseną, dėl to kyla gėdos ir kaltės jausmas. Jie gali didinti neigiamas emocijas ir taip skatinti pakartotinį savęs žalojimą (Selby ir kt., 2008).
Alkoholio vartojimas stipriai išauga paauglystėje (Currie ir kt., 2008 cit. Currie ir kt., 2014). Currie ir kt. (2014) pastebėjimu, jaunų žmonių apsinuodijimas alkoholiu yra itin dažna sveikatos problema daugelyje šalių. Daugelyje tyrimų atskleidžiama, kad bandymai žudytis yra labiau būdingesni paaugliams, vartojantiems alkoholį dideliais kiekiais arba dažnai (Rossow ir kt., 2007, Moller ir, 2013). Rossow ir kolegų (2007) atliktos logistinės regresinės analizės rezultatai patvirtina sąsajas tarp alkoholio vartojimo dideliais kiekiais ir savižalos. JAV nacionalinio tyrimo duomenimis, apsinuodijimas alkoholiu susijęs su mirtinais savęs žalojimo būdais, ypač šaunamojo ginklo panaudojimu, karimusi (Conner ir kt., 2014). Alkoholis su savižudišku elgesiu susijęs keliais aspektais. Ilgalaikis alkoholio vartojimas sukelia depresinę nuotaiką, kuri didina savižudiško elgesio riziką. Tikėtina, kad ryšys tarp svaigiųjų gėrimų vartojimo ir savižudiško elgesio skatina kitų rizikos veiksnių atsiradimą, pvz., tėvų nepriežiūrą, psichinės sveikatos blogėjimą, impulsyvumą (Clark ir Bukstein, 1998 cit. Rossow ir kt., 2007).
Kitos psichoaktyviosios medžiagos taip pat yra svarbūs savęs žalojimo rizikos veiksniai. Didesnis surūkomų cigarečių kiekis, kanapių, ekstazio ir kitų neteisėtų medžiagų vartojimas yra labiau paplitęs tarp save žalojančių paauglių nei tarp nesižalojančiųjų (Moran ir kt., 2015). Atlikus tyrimą, buvo palygintos Lietuvos, Estijos ir Liuksemburgo šalys. Gauti rezultatai atskleidė, kad 70,5 proc. (n3481) mokinių buvo bent kartą rūkę cigaretę. Rūkymas labiausiai paplitęs tarp Estijos ir Lietuvos vaikinų. 89,4 proc. (n4392) mokinių nurodė, kad buvo vartoję alkoholį (Mark ir kt., 2013). Autorių teigimu, visi rizikos veiksniai didina savižudiškas mintis– kuo labiau išreikštas
25
rizikingas elgesys, tuo didesnė savižudiško elgesio rizika (Mark ir kt., 2013). Mokiniai, bandę rūkyti, yra vartoję alkoholio, rūko reguliariai, buvo apsinuodiję alkoholiu, pirmą cigaretę rūkė būdami 13 metų ar jaunesni, dažniau nurodė turintys suicidinių minčių, nei mokiniai, kurie nenurodė šių rizikos veiksnių. Pabrėžtina, kad savižudiškos mintys dažniau paminimos tuo atveju, kai pažymimi keli rizikos veiksniai (Mark ir kt., 2013).
Taigi apibendrintina, kad save žalojančio elgesio ir piktnaudžiavimo psichoaktyviosiomis medžiagomis tyrimai pradėti analizuoti visai neseniai. Atlikus literatūros apžvalgą, akcentuotinas ryšys tarp savižalos ir piktnaudžiavimo minėtomis medžiagomis.
1.8 Paauglių savęs žalojimo ir pagalbos problema
Atlikus mokslinės literatūros apžvalgą, skirtą save žalojančio elgesio problemai aptarti, teigtina, kad mokslininkai nemažai dėmesio skiria nustatyti, kiek paauglių po savižalos patenka į gydymo įstaigą. Hu ir bendraautorių (2017) tyrimo rezultatai atskleidė, kad 12–20 proc. visų savižalos atvejų yra susiję su patekimais į gydymo įstaigą (Hu ir kt., 2017). Akcentuotina, kad save žalojantys paaugliai ne visada ieško ar priima pagalbą po savižalos. Nustatyta, kad 5–25 proc. jaunuolių, kurie save žalojo, ieškojo ar priėmė pagalbą prieš ar po save žalojančio elgesio (Dyson, 2016). Mokiniai nurodė, kad pagalbos paieškoms trukdo informacijos stoka (nežino, kur gali kreiptis), nerimas, susijęs su pasitikėjimo stoka, ir baimė dėl galimų didesnių nemalonumų.
Pastebėtina, kad nemažai dėmesio skiriama bandymams nustatyti labiausiai paplitusius pagalbos šaltinius, į kuriuos kreipiasi asmenys po arba prieš savižalą. Paaugliai nemažai laiko praleidžia naudodamiesi išmaniosiomis priemonėmis ir ieškodami informacijos internete. Australijoje atlikto tyrimo metu aiškintasi, kiek save žalojančių 14–25 metų asmenų ieško pagalbos internete. Nustatyta, kad 35,9 proc. jaunuolių ieškojo pagalbos internete, o 64,1 proc. – ne. Tyrimo rezultatai atskleidė, kad asmenys, kurie bandė pagalbos ieškoti internete, buvo jaunesni nei tie, kurie jos neieškojo (Frost ir Casey, 2015). Michelmore su kolegomis (2012) atliko sisteminę literatūros analizę ir nustatė, kad keturių iš penkių tyrimų atvejais, kai buvo nagrinėti neoficialūs pagalbos šaltiniai, į kuriuos kreipėsi save žalojantys ir savižudiškų minčių asmenys, dažniausias pagalbos šaltinis buvo bendraamžiai. Trijuose iš šių tyrimų nustatyta, kad paaugliai labiau linkę kreiptis pagalbos į šeimą nei į profesionalus. Tokiems rezultatams įtakos galėjo turėti tai, kad sveikatos specialistai neretai yra nusistatę neigiamai save žalojančių asmenų atžvilgiu. Paaugliai, atskleisdami savo sunkumus sveikatos specialistams, dažnai jaučiasi neišgirsti (Dyson, 2016). Kitas paaiškinimas – savęs žalojimas yra stigmatizuotas veiksmas, kurį jaunuolis dažniausiai atlieka vienas, slaptai, todėl neretai nesikreipiama pagalbos į gydymo įstaigą. Tai, ar paauglys pateks į gydymo įstaigą, priklauso ir nuo savižalos būdų. Remiantis Nacionaliniu savęs žalojimo registru,
nustatyta, kad narkotinių medžiagų vartojimas buvo dažniausias žalojimosi būdas, po kurio paaugliai patekdavo į gydymo įstaigą (cit. Wan ir kt., 2011). Morey ir kolegų (2008) atlikto tyrimo metu nustatyta, kad pjaustymasis buvo dažniausias savižalos būdas ir tik mažuma jį pasirinkusių paauglių kreipėsi pagalbos į specialistus.
Analizuotini ne tik labiausiai paplitę pagalbos šaltiniai, tačiau ir veiksniai, turintys įtakos pagalbos ieškojimui. Michelmore ir bendraautorių (2012) atlikta literatūros apžvalga leido išskirti dešimt veiksnių, kurie yra susiję su pagalbos prieinamumu: geografinė vieta, lytis, amžius, etniškumas, sociodemografiniai veiksniai, protinės ligos, alkoholio ir kitų psichotropinių medžiagų vartojimas, psichologiniai veiksniai, suicidinės mintys ir savęs žalojimo ypatumai, šeiminiai veiksniai ir neigiami gyvenimo įvykiai. CASE tyrimo duomenys atskleidė, kad save žalojantys asmenys neoficialios ir profesionalios pagalbos daugiau ieškojo Vengrijoje, palyginti su Australija, Anglija, Airija, Nyderlandais ir Norvegija (Michelmore ir kt., 2012). Atskleista ir tai, kad septyniuose iš aštuonių tyrimų buvo nustatyta, jog moterys pagalbos ieško dažniau nei vyrai, tačiau vyrai dažniau nei moterys pagalbos ieškojo gydymo įstaigose. Moterys dažniau patarimo ieško socialiniuose tinkluose. Atsižvelgus į amžių, pabrėžtina, kad save žalojantys ar turintys savižudiškų minčių vyresni asmenys pagalbos ieško dažniau. Nustatyta, kad etninėms mažumoms priklausantys asmenys po savižalos rečiau kreipiasi pagalbos į profesionalus. Michelmore ir kolegų (2012) atlikta literatūros analizė atskleidė, kad dažniausiai save žalojantys asmenys priklauso vidutinei socialinei visuomenės grupei. Piktnaudžiavimas alkoholiu (merginoms) ir nelegalių medžiagų vartojimas (vaikinams) buvo nepriklausomai susiję su pagalbos ieškojimu tarp save žalojančių asmenų. Akcentuotina, kad asmenys, kurie pateko į ligoninę dėl savižalos, turėjo mažesnę savivertę nei tie, kurie save žalojo ir neieškojo pagalbos. Trijuose iš keturių tyrimų nustatyta, kad pagalbos dažniau ieškoma kilus suicidinėms mintims, o į gydymo įstaigą dažniau patekdavo asmenys, kurie naudojo kitokį žalojimosi būdą nei pjaustymąsi (Michelmore ir kt., 2012).
Apibendrinus galima teigti, kad į gydymo įstaigą patenka nedaug paauglių. Tai, kad tik nedidelė dalis paauglių kreipiasi pagalbos į profesionalus, gali būti susiję su neigiamu specialistų požiūriu į save žalojančius asmenis. Dažniausiai paaugliai kreipiasi pagalbos į draugus. Pagalbos prieinamumą lemia įvairūs socialiniai, demografiniai ir psichologiniai veiksniai.
27
4. TIRIAMIEJI IR TYRIMO METODIKA
Pasaulinės sveikatos organizacijos koordinuojamas tarptautinis mokyklinio amžiaus vaikų gyvensenos ir sveikatos tyrimas (angl. Health Behaviour in School-Aged Children – HBSC) įvairiose pasaulio šalyse atliekamas nuo 1982 metų. HBSC kas ketverius metus renkami duomenis apie 11, 13 ir 15 metų vaikinų ir merginų sveikatą, psichinę gerovę, socialinę aplinką ir su sveikata susijusį elgesį. Šiuo metu šį tyrimą vykdo 49 Europos ir Šiaurės Amerikos šalys bei regionai. Lietuvoje pagal šią programą atliktos šešios apklausos – 1992, 1998, 2002, 2006, 2010, 2014 metais. 2018 metais atlikta septinta mokinių apklausa, kurios duomenis analizuosime šiame darbe.
Lietuvoje HBSC apklausa buvo atlikta 2018 m. balandžio-birželio mėnesiais. Siekiant apklausti mokinius iš įvairių Lietuvos miestų ir rajonų, buvo apmokyti savanoriai, kurie prisidėjo prie šio tyrimo įgyvendinimo. Šiame darbe analizuojami Lietuvos 9-os klasės mokinių populiacijos duomenys (n1305). Analizuojami tik devintos klasės duomenys, nes į šiai klasei skirtą anketą buvo įtraukti papildomi klausimai apie savižudišką elgesį, kurie analizuojami šiame darbe.
4.1 Tyrimo imtis
Tyrimui buvo pasirinkti 15 metų mokiniai, nes šiame darbe analizuojama savižalos problema aktuali šioje amžiaus grupėje (Plener ir kt., 2015). Tiriamųjų grupės buvo sudarytos atsitiktinės atrankos principu, kurios turėjo reprezentuoti visą Lietuvos populiaciją (t.y. atsitiktinai pasirenkama savivaldybė, o jose - mokykla). Šiam tyrimui pasirinkti penktų, septintų ir devintų klasių mokiniai, kadangi šiose klasėse mokosi daugiausia tiriamojo amžiaus mokinių. Iš viso buvo atrinkta 70 mokyklų. Tyrimo metu tikėtasi apklausti 6000 mokinių. Buvo siekiama, kad tiriamieji reprezentuotų tiriamą populiaciją amžiaus atžvilgiu. Kiekvienoje atrinktoje mokykloje numatyta apklausti mokinius besimokančius devintoje klasėje, taigi anketas užpildė visi tyrimo dieną buvę mokiniai. Duomenų analizei panaudotos 1304 mokinių anketos: 629 (48,2 proc.) vaikinai ir 672 (51,5 proc.) merginos.
4.2 Tyrimo procedūra
Prieš vykdant apklausą buvo gautas raštiškas Lietuvos bioetikos komiteto (1 priedas) leidimas bei atrinktų mokyklų vadovų žodinis sutikimas. Apklausą padėjo atlikti apmokyti savanoriai.
Prieš vykdant apklausą buvo atliktas pilotinis tyrimas, kurio metu siekta išsiaiškinti, kaip tiriamieji supranta klausimus, kokie neaiškumai jiems kyla, kiek laiko užtrunka apklausa. Šis
